su Pacų giminės herbu – dviguba lelija. Vieną jų (pietinėje paskliautėje) Jelskis pakeitė nauju kitokios konfigūracijos kartušu su caro Mikalojaus I monograma centre ir įrašu apačioje: 1839. AVGVST. 22. (įklija il. 29) Baigiant šios patalpos stiuko dekoro restauraciją, nutarta pašalinti šią monogramą ir atkurti ankstesnį vaizdą pagal šiaurinės paskliautės analogišką kartušą15. Manau, kad šiuo konkrečiu atveju galima diskutuoti dėl pasirinkto sprendimo teisingumo. Vienoks ar kitoks sprendimas iš dalies priklauso ir nuo požiūrio į XIX a. prievartinę invaziją Pažaislio baroko vienuolyne.
4 pav. Jonas Merli. Angeliukas su taure. Stiuko dekoro fragmentas iki restauravimo. 1674. Lipdyba. Zakristijos skliautas
T YRIMAI
IR
IŠSAUG OJ I MO
G A L I M Y BĖS
86
UNESCO ir ICOMOS dokumentuose įteisinta nuostata, jog kultūros paveldo apsaugos ir perdavimo ateities kartoms pagrindinis tikslas – išsaugoti praeities reliktų kultūrinę vertę, glūdinčią tik autentiškuose objektuose. Autentiškumas – vienintelis kriterijus, leidžiantis atskirti tikrus paveldo objektus nuo bet kokių padirbinių. O medžiaginis objekto autentiškumas, kaip minėta, yra tam tikra visuma, kurią sudaro šio objekto formos, medžiagos, darbo būdo, funkcijos ir aplinkos autentiškumas. Deja, praktiškai autentiškumas dažniausiai tapatinamas vien su formos autentiškumu.
DA ILĖS
PAV E L D O
Toks pat požiūris į kultūros vertybę patvirtintas ir Rygos chartijoje dėl istorinių objektų autentiškumo ir rekonstrukcijos kultūros paveldo išsaugojimo kontekste. Pavyzdžiui, manoma, kad kultūros paveldo replikavimas iš principo yra praeities liudijimo pakaitalas, o kultūros paveldo objekto rekonstrukcija galima tik ypatingais atvejais16. Todėl Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios vidaus erdvės tvarkymą irgi reikėtų įvertinti pagal čia minimus autentiškumo požymius. Deja, nė vienoje patalpoje autentiška įranga neišliko jokiu pavidalu, išskyrus praustuvą, stačiatikių perkeltą iš zakristijos į chorą, 1836 m. apraše pažymint: „Marmurinė puošmena iš zakristijos pernešta…“17 Todėl kuriant atskirų patalpų įrengimo projektus, kyla daug problemiškų klausimų. Pavyzdžiui, ar apskritai verta gaminti naujus įrenginius, galinčius turėti autentiškų požymių? Kaip pasielgti su praustuvu choro patalpoje – palikti ar sugrąžinti į zakristiją? Ieškant sprendimo, visas aplinkybes reikėtų vertinti Pažaislio vienuolyno kaip išskirtinio baroko paveldo objekto išsaugojimo kontekste18. 5 pav. Šv. Kazimiero altorius (buvęs kiotas). Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčia. XX a. ketvirto dešimtmečio fotografija
Erdvės tvarkymui bažnyčioje lemtingai reikšminga buvo mūro pertvaros, atskyrusios vienuolių chorą nuo presbiterijos, restauracija (1840 m. stačiatikiai ją buvo perstatę, pritaikydami ikonostasui). (įklija il. 30, 31) Tvarkant