Kolumbijos Nukakų gentis: Priešiškai nusiteikusių pašaliečių pristumti prie bedugnės krašto

Šaltinis: tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Survival International“. Tekstas publikuojamas su jos leidimu.

Nuotraukos: © Survival International

Kolumbijoje medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu užsiimantys Nukakai reguliarius kontaktus su jų genčiai nepriklausančiais žmonėmis palaiko vos kiek daugiau nei pastaruosius 30 metų. Į Nukakų atogrąžų mišką atvykę įsibrovėliai privertė didžiąją Nukakų dalį persikelti iš savo žemių į netoliese esančių miestelių pakraščius. Neprievalgis, prastas maistas bei tokios ligos kaip maliarija išžudė maždaug pusę jų, o dauguma išgyvenusiųjų dabar susiduria su seksualiniu išnaudojimu ir priklausomybe nuo narkotikų. Nukakai kovoja, kad grįžtų namo. Tradiciškai Nukakai gyveno tarp Gvavjarės ir Iniridos upių pietryčių Kolumbijoje, mažomis grupelėmis miškų gilumoje, atokiau nuo upių krantų. Anksčiau jie nuolatos judėdavo, vienoje vietoje praleisdavo tik po kelias dienas ir turėdavo vos keletą lengvai pernešamų daiktų. Jų namai – lengvos konstrukcijos iš medienos bei palmių lapų pastatytos pašiūrės: tiek, kad užtektų stogo virš galvos, po kuriuo kabinamas hamakas miegojimui. Nuo to laiko, kai buvo išvaryti iš savojo miško, jie nebegali rasti tiek palmių lapų, kiek anksčiau, todėl yra priversti savo stogus nuo stiprių Amazonės liūčių saugoti dideliais plastiko lakštais. Tačiau šie lengvai lūžta vėjyje, brangiai kainuoja ir jų sunku gauti.

Kiekviena šeima turi savo žaizdrą, kuris šildo, jame gaminamas maistas ir smilkomi tam tikri, uodus atbaidantys augalai.

Nukakų racione – žuvis, žvėriena, vėžliai, vaisiai, daržovės, riešutai, vabzdžiai, medus. Vyrai medžioja pačių pasigamintais ginklais – vamzdeliais, kuriuos pučiant iššaunama lengva strėlytė; jos galiukas pateptas kurare – iš keleto skirtingų augalų pagamintais nuodais.

Kontaktas https://vimeo.com/297691311

Nukakai vengė bet kokių reguliarių kontaktų su pašaliečiais iki 1988 metų, kai maždaug 40-ies jų grupelė nelauktai pasirodė tuo metu neseniai įkurtoje kolonistų gyvenvietėje, pavadintoje Kalamaru. Ir nors Kalamaras stūkso ant Nukakų protėvių žemės, netikėtas jų pasirodymas šiame miestelyje tapo sensacija tiek Kolumbijos, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje.

Tačiau reguliaraus kontakto pasekmės buvo pasibaisėtinos. Iš dalies dėl medžių kirtėjų ir kokos augintojų skverbimosi į jų žemes vis daugiau Nukakų pradėjo bendrauti su pašaliečiais, ir daugelis jų pasiligojo – paplito maliarija, gripas ir kitos ligos. Iš viso per kelerius metus nuo 1988ųjų daugiau nei pusė genties žmonių išmirė, didžioji dalis – nuo gripo.

Filmuota medžiaga „Medžioklė“ (angl. The Hunt): Nukakai yra medžioklės žinovai. Šioje ištraukoje iš 1993 m. „AVC Rainbow/Audiovisuales“ sukurto dokumentinio filmo „Nukak-Maku: paskutiniai miškų klajokliai“ grupelė vyrų išsiruošia medžioti beždžionių, naudodami 3 metrų ilgio pučiamuosius vamzdelius ir užnuodytas strėles.

Ties išnykimo riba

1993 m. Kolumbijos nacionalinės čiabuvių organizacijos (isp. Organización Nacional Indígena de Colombia – ONIC) bei kitų organizacijų vykdytų kampanijų dėka, kurias tarptautiniu mastu garsino ir „Survival International“, buvo įkurtas Nukakų rezervatas; 1997 m. jis praplėstas iki beveik milijono hektarų. 2009 m. Nukakai pateko į sąrašą Kolumbijos genčių, kurioms gresia didžiulis pavojus išnykti; šiame sąraše yra mažiausiai 32 genčių.

Šiandieną

Šiandien Nukakų skaičius jau yra kiek padidėjęs – nors dar nesiekia tūkstančio, – bet jų žemes jėga ir smurtu yra okupavę įvairios ginkluotos grupuotės, jų mišką kokos auginimui (kokaino prekybai) naudojantys prašalaičiai ir didžiules teritorijas miško iškirtę galvijų fermų savininkai. Tarsi to dar būtų negana, didelė jų žemių dalis yra užteršta priešpėstinėmis minomis. Dėl šių priežasčių daug Nukakų turėjo palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio San Chosė de Gvavjarės miestelio pakraščiuose. Kitus palikti savąjį mišką privertė į juos nukreiptas šautuvas.

2006 m. Kolumbijos valdžia bandė iškraustyti perkeltuosius Nukakus atgal į atogrąžų mišką, tačiau tam parinkta vietovė už 14 km nuo San Chosė miestelio buvo gerokai per maža. Iškentę gripo epidemiją ir išgyvenę tragišką vieno savo atstovų Mao-be savižudybę, Nukakai paliko tą vietovę ir grįžo atgal į San Chosė.

Šiuo metu Nukakų gentis susispaudę gyvena maždaug 20yje gyvenviečių Gvavjarės srityje – už savo protėvių žemių ribų. Nors jie ir buvo paskelbti prioritetu per neseniai vykusias derybas dėl Taikos susitarimo, jų situacijos rimtumas nuo to nepalengvėjo. Ignoruojami valdžios, jie neturi prieigos prie elementarių sveikatos apsaugos paslaugų bei išgyvenimui reikalingų išteklių. Dėl sunkios, nesaugios savo padėties bei kontakto su plačiąja visuomene jie labai lengvai gali tapti tokių mums įprastų ligų kaip gripas ar tymai, kuriems jie neturi imuniteto, aukomis. Nukakų jaunimas yra ypač pažeidžiamas: tokie dalykai kaip besaikis alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, seksualinis išnaudojimas ir priverstinis darbas nelegaliose kokos plantacijose dažnam jų yra gerai pažįstami.

Nukakai žūtbūt nori grįžti namo, kad ir vėl galėtų savarankiškai, savo pačių pastangomis žydėti ir klestėti – tačiau, turint omenyje jiems gresiančius pavojus iš kokos ir galvijų augintojų bei ginkluotų grupuočių, valdžios institucijos privalo nedelsiant imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad Kolumbijos įstatymų yra laikomasi ir kad Nukakai gali saugiai gyventi savo pačių žemėse.

– Alexas Tinyú, Nukakų genties narys https://vimeo.com/806034465

Į Nukakų teritoriją yra įsiveržę misionieriai, kokos augintojai, kolonistai ir ginkluotos grupuotės. Po kontakto su išoriniu pasauliu daugiau nei pusė genties žmonių mirė nuo ligų arba smurto. Šiandien Nukakai išgyvena savo žemių pakraščiuose, kankinami maliarijos ir neprievalgio, seksualinio išnaudojimo ir priklausomybės nuo narkotikų.

Tačiau Nukakai vis dar kovoja, kad saugiai grįžtų į savo protėvių žemes, kuriose galėtų savarankiškai gerai gyventi. IMKIS VEIKSMŲ Nukakams padėti: pasirašyk peticiją už Nukakų teisę grįžti į savo mišką.

„Nukakai dėl savo šeimos kovos visada“: Kolumbijos Nukakų genties narys Alexas Tinyú prisimena, kaip prieš daugiau nei 30 metų jo gentis buvo išvaryta iš miško.