Valstiečių laikraštis 2011 01 15

2011 m. sausio 15 d., šeštadienis • Nr. 4 (9023) • Išeina trečiadieniais ir šeštadieniais • Kaina 2,49 Lt

Pasiaukota buvo ne veltui

A.Paleckio byla keliauja į teismą

Specialiai mūsų laikraščiui – Švedijos užsienio reikalų ministras Karlas Bildas apie visai Europos istorijai svarbius dvidešimtmečio jubiliejus: Sausio 13-ąją ir Berlyno sienos griūtį.

Už 1991-aisiais SSRS imperijos įvykdytos agresijos prieš Lietuvą neigimą skandalingam politikui Algirdui Paleckiui gresianti bausmė yra laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Apie tai – 6 p.

Šiandien VL su priedu

Apie tai – 21 p.

Šeštadienis • Įspūdingos išvaizdos atleto Andrejaus Zadneprovskio gyvenimas keičiasi iš esmės: jis traukiasi iš didžiojo sporto, tačiau neketina tapti namisėda.

Pramoninio šnipinėjimo tinkluose Į pramoninio šnipinėjimo taikiklį Lietuvoje pirmiausia patenka pirmaujančios šiuolaikinio mokslo, elektronikos, automatizacijos, biochemijos ir energetikos įmonės.

Albinas Čaplikas. Išsamiau skaitykite 2 p.

Sodyba • Savo sode valdovais tampa tie, kurie išmoksta atskirti kenkėjus ir juos supriešinti.

• Mockūnų kaimo ūkininkas alų verda taip, kaip tai darė jo tėvas, prieš tai – senelis.

Sveikata • Dėl žvarbių šalčių, vėjų, verčiančių dėvėti šiltą, bet sunkią avalynę, kojų nagai nusausėja, ima lūžinėti, o pėdų oda suskeldėja ir apšerpetoja.

Martyno Vidzbelio nuotrauka

Skurstančiuosius rūšiuos savivaldybės

• Vilniuje tris dienas vyko neatlygintinos kraujo donorystės akcija.

Rekordiškai padaugėjus socialinių pašalpų gavėjų, Lietuvos Vyriausybė puolė ieškoti būdų, kaip sumažinti jų gretas.

Vida Tavorienė VL žurnalistė, vida.tavoriene@krastospauda.lt

Vyriausybė palaimino siūlymą socialinės paramos skurstantiems gyventojams teikimą priskirti savivaldybėms ir finansuoti tai iš jų biudžeto. Socialinės apsaugos ir darbo

Trečiadienį VL su priedu Ūkininkų žinios

ministerija (SADM) rengia tai įtvirtinsiantį įstatymo projektą. Taip siekiama tobulinti sistemą ir paskatinti asmenines vargstančiųjų pastangas išbristi iš skurdo. Ekspertams atrodo, kad taip valstybė bėga nuo esminių skurdo mažinimo problemų.

Nukelta į 3 p.

(Užs. 36)

2

2011 m. sausio 15 d. • Nr. 4 (9023) Valstiečių laikraštis

Aktualijos

Pramoninio šnipinėjimo tinkluose Albinas Čaplikas VL žurnalistas, albinas.caplikas@krastospauda.lt

Išsivysčiusios valstybės skambina pavojaus varpais dėl vis agresyvesnio pramoninio šnipinėjimo.

Lietuvoje ši grėsmė dar arba nesuvokiama, arba neįvertinama. Daugelis galvojame, kad pramoninis šnipinėjimas, jeigu ir egzistuoja, tai mūsų nepaveiks. Galbūt tai nutiks kam nors kitam, o mes apie tai sužinosime iš laikraščių, televizijos ar meninių filmų. Todėl dažniausiai nustembame per vėlai, kai ką nors pakeisti jau būna nebeįmanoma.

Buvo įmontuota pasiklausymo įranga Šia proga galime prisiminti skandalingą įvykį „Orlen Lietuva“ įmonėje Mažeikiuose, kai vieno iš vadovų kabinete buvo rastas pasiklausymo įrenginys, populiariai vadinama „blakė“.

Gal ji buvo užsilikusi nuo ankstesnių savininkų? „Ji buvo įrengta neseniai, nes aptikta per eilinį patikrinimą, kurį atlieka specialistai iš Lenkijos. Ar pradėjome labiau saugotis? Ir anksčiau, ir dabar patikrinimai atliekami griežtai nustatyta tvarka. Šis atvejis parodė, kad mūsų apsaugos sistema veikia gerai“, – sakė „Orlen Lietuva“ atstovas spaudai Jacekas Komaras. Įmonė nusprendė viešai nekelti versijų apie šnipinėjimo šaltinius, tačiau paskelbta, kad „blakė“ pagaminta Rusijoje.

Primenami seni ryšiai „Sovietiniais laikais iš Lietuvoje veikusių KGB institucijų šnipinėtos pirmaujančios Vakarų ir ypač NATO valstybės. Dabar mes patys esame NATO nariai, todėl natūralu, kad tapome taikiniu“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.

Komiteto pirmininkas neslepia, kad esame nepasirengę vis agresyvesniam pramoniniam šnipinėjimui, todėl lapkričio mėnesį Seimas priėmė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo papildymus, kurie parengti kaip tik įvertinus šiuolaikinę situaciją.

Rimanto Dovydėno piešinys

Estai paskelbė apie Rusijos norus šnipinėti energetinius objektus ir kenkti projektams. Ar ne dėl to stringa planuotos AE ir kitų objektų projektai Lietuvoje? „Deja, galimybės gauti apie tai informacijos kitoms šalims buvo ir tebėra didelės. Energetikos sektoriuje išlikę daug senų ryšių. Gali būti, kad jie kai kam primenami. Dalis energetikos sektoriaus žmonių, tikėtina, dirbo gal ne kitai valstybei, bet labiau savo kišenei“, – sako A.Anušauskas.

Bandymas nepavyko Technologinių procesų automatizavimu užsiimanti UAB „Elinta“ įsikūrusi Kauno LEZ, tačiau jos sukurtos šiuolaikinės technologijos naudojamos bene visuose žemynuose.

UAB „Elinta“ direktorius Vytautas Jokužis pripažįsta, kad jo vadovaujama įmonė yra pramoninių šnipų taikinys. Kiek būta bandymų prasiskverbti? „Prisimenu įvykusį nesusipratimą su vienos Rytų šalies atstovais. Jeigu tai buvo bandymas šnipinėti, tai jis nepavyko. Manau, jie įsitikino, kad mūsų įmonėje nieko nepeš. Kodėl? Todėl, kad tai padaryti ne taip paprasta, kaip gali atrodyti“, – sako V.Jokužis. „Elinta“ neuždaro durų svečiams.

Nors neretai kurio nors svečio apsilankymas sukelia įtarimų, tačiau praktiškai tikrųjų jo kėslų nustatyti neįmanoma, todėl net nebandoma sužinoti.

Brangūs Lietuvos žmonės, Prieš dvidešimt metų tapome didelės tragedijos, brutalaus ir ciniško nusikaltimo, o kartu – didžio pasiaukojimo, tikrojo didvyriškumo liudininkais. 1991-ųjų sausio 13-ąją Lietuva dar kartą patvirtino sau ir pasauliui, kad galutinai ir neatšaukiamai pasirinko tiesą, laisvę ir orumą, kad yra pasirengusi šias vertybes ginti iki paskutinio kraujo lašo.

Deja, kraujo lašas buvo ne tik simbolis, bet virto realybe, kai įniršę žudymo profesionalai puolė žudyti beginklių Lietuvos žmonių. Puolė, bet turėjo pripažinti savo bejėgiškumą – mūsų šalis jau buvo pasikeitusi: tai buvo ne marionetinė imperijos kolonija, o Valstybė. Su savo tiesa ir istorija, su tautine ir valstybine atmintimi, su savo piliečiais, iš visų šalies miestų

ir kaimų tomis dienomis skubėjusių į Vilnių ginti savo laisvės. Kai tautos dvasioje ir atmintyje iškyla visų laikų jos laisvės gynėjai nuo Pilėnų iki Žalgirio, nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios savanorių iki pokario partizanų, kai pavienio žmogaus gyvenimas ir tikėjimas sutampa su esančių šalia gyvenimu ir tikėjimu, tauta tampa nenugalima. Galima užimti vieną ar kitą pastatą, galima gąsdinti ir žudyti jos žmones, o nužudytus ir sužeistus dar ir šmeižti, tačiau tai – tik laikinos, apgailėtinos agresorių konvulsijos, kurias matėme prieš dvidešimt metų.

Nugalėjome todėl, kad neišsigandome, nenukreipėme žvilgsnio, neatsitraukėme. Visi laisvės gynėjai, visi geros valios žmonės drauge nugalėjo, bet pirmiausia tie, kurių žūtis tapo

„Šiaip svečiams parodau, ką mes darome, tačiau net geriausiam specialistui tik pamačius neįmanoma suprasti esmės. Juk yra kompiuterių programos ir į jas niekas negali prasiskverbti“, – sako V.Jokužis.

Internetinės sistemos apsaugotos ypatinga apsauga. Ją įveikti gal ir įmanoma, tačiau tikrai labai sunku. Bandymas šnipinėti per darbuotojus, pasak V.Jokužio, irgi neperspektyvus, nes vienas darbuotojas net labai norėdamas negali sukaupti visos informacijos, o tik tokia gali sudominti pramoninius šnipus. Be to, automatizavimo technologijos labai greitai sensta, net jeigu konkurentams pavyktų ką nors sužinoti, tai lietuviai jau kurtų naujus projektus. Anot V.Jokužio, sukurta technologija paprastai pasensta per dvejus metus.

Komitetas posėdžiauja belangėje O kaip nuo šnipinėjimo informaciją saugo Seimas, Vyriausybė ir kitos slaptosios valstybės institucijos?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto uždarieji posėdžiai vyksta specialioje tik tokiems posėdžiams pritaikytoje belangėje patalpoje. Šis posėdžių kambarys įrengtas pagal naujausius šiuolaikinius saugumo reikalavimus. Vykstant uždariems posėdžiams komiteto nariai negali su savimi turėti nei mobiliųjų telefonų, nei kokių nors kitų ryšio ar įrašymo priemonių.

Seime yra ir kitų patalpų, į kurias prasiskverbti šnipams ar sumontuoti pasiklausymo įrangą yra sunku arba net neįmanoma. Pasak A.Anušausko, tokias patalpas turi ir Vyriausybė. Naujausiomis technologijomis apsaugotas ir naujasis VSD pastatas, ypatinga saugumo tvarka galioja STT ir kai kuriose kitose valstybės institucijose. Tokia apsauga kainavo nepigiai.

Techninė informacija – labai vertinga Kodėl pramoninis šnipinėjimas taip suaktyvėjo pastaraisiais metais? Iš Rusijos emigravo daug gabių mokslininkų, todėl jai beliko naujausias technologijas išgauti seniai išbandytais metodais. Ekonomiškai atsilikusiai Rusijai, tarkime, iš Vokietijos pramonininkų pavogta informacija yra tiesiog neįkainojama, nes naujasis Rusijos prezidentas viešai paskelbė apie planus modernizuoti šalies pramonę.

Pasak Vokietijos kontržvalgybos vadovo Burkhardo Eveno, Rusijos šnipus pirmiausia domina informacija apie energetiką. Įdomu, kad patys rusai prasitarė apie jų šnipinėjimų sėkmę. Štai, pasak buvusio Rusijos užsienio žvalgybos vadovo Sergejaus Lebedevo, rusų žvalgų surinkta techninė informacija yra „ypač vertinga, nes jos ekonominis efektas skaičiuojamas skaičiais su daugybe nulių“.

Ką apie pramoninį šnipinėjimą Lietuvoje mano valstietis.lt skaitytojai Jonas.L: Kaip apsisaugosi, kai pinigų nėra.

Amerikonas: Žinau, kad JAV kai kurias svarbiausias įmones nuo šnipinėjimo saugo FTB, o ką veikia mūsų VSD? Pastabėlė: Dabar šnipams rojus – už menkus pinigus galima nupirkti įmonės sekretorę ir ji viską perduos.

Arnoldas: Geriausia apsauga – armatūros strypas kampuoto vyruko rankose.

kiekvieno iš mūsų asmeniniu skausmu ir kiekvieno iš mūsų galimybe suvokti, kas yra sąžinė, garbė ir savigarba.

Nuoširdžiai dėkojame visiems ir kiekvienam, kurie savo žodžiais ir veiksmais, savo apsisprendimu ginti ir liudyti tiesą 1991-aisiais apgynė Lietuvą.

Amžinoji šviesa tešviečia visiems kritusiems laisvės gynėjams, amžina pagarba ir dėkingumas tesaugo jų vardus ir žygdarbį.

Irena Degutienė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė

Orai Priešpilnis.

Saulė teka 8.33, leidžiasi 16.23.

Šnipinėjama ir parodose Vytautas Šileikis, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius

Šįmet Kinijoje vykusioje „Expo 2010“ parodoje savo akimis mačiau, kaip kinai domisi naujomis technologijomis.

Iš pigios darbo jėgos šalies Kinija siekia tapti technologijų lydere. Tokie valstybės prioritetai numatyti iki 2070-ųjų.

Parodoje kiekvieną dieną apsilankydavo apie 500 tūkst. Kinijos piliečių – studentai, moksleiviai ir net maži vaikai.

Jie specialiai buvo siunčiami į parodą, kad susidomėtų naujausiomis pasaulyje technologijomis.

Pirmąsias pramoninio šnipinėjimo apraiškas pastebėjau prieš kelerius metus mūsų rengtose parodose „Kaunas“.

Kartą parodoje dalyvavusi vienos šalies ambasadorė mus nustebino prašymu jos nelydėti. Ji ir jos pagalbininkai patys turėjo iš anksto parengtus planus.

Pastebėjome, kad jų dėmesį labiausiai traukė Lietuvos mokslo ir verslo bendradarbiavimo rezultatai.

Įstatymo projektas užstrigo Mykolas Aleliūnas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas

Yra ne tik garbinga, bet ir negarbinga konkurencija. Toks yra pramoninis šnipinėjimas. Kai kurios šalys užsiima šnipinėjimu siekdamos susidoroti su savo konkurentais ir pirmauti kokioje nors srityje. Man, pavyzdžiui, įstrigo japonų domėjimasis pirmaujančiomis mūsų valstybės įmonėmis. Jie nori žinoti, ką naujo gaminame, ką ruošiamės pasiūlyti pasaulinei rinkai. Matyt, jie renka duomenis visose šalyse, analizuoja ir susidaro įspūdį apie artimiausius pokyčius pasaulinėje rinkoje ir jiems pasiruošia. Mes, deja, per mažai saugomės. Dar 1992-aisiais parengiau įstatymo projektą dėl įmonių komercinių paslapčių apsaugos, tačiau Seimas juo nesusidomėjo.

Šiandien

Rytoj

Poryt

Dieną: -1 -6°

Dieną: -3 +2°

Dieną: 0 +4°

Naktį: -5 -10°

Naktį: -6 -11°

Naktį: -3 +2°

Į mūsų šalį kuriam laikui sugrįš žiemiški orai, tačiau kitos savaitės pradžioje ir vėl laukiamas atodrėkis. Šiandien dieną ir naktį daug kur sulauksime sniego. Naktį pūs pietryčių vėjas, o dieną suksis labiau iš rytų ir sustiprės iki 7–12 m/sek. Nuo Skandinavijos regiono skverbiantis šaltam orui, nakties metu vyraus 5–10 laipsnių šaltis, rytiniuose rajonuose temperatūra nukris ir iki 12 laipsnių šalčio. Įdienojus termometrai rodys 1–6 laipsnius šalčio.

Sekmadienio naktį oro temperatūra svyruos tarp 6–11 laipsnių, šiaurės rytiniame šalies pakraštyje spustels ir 15 laipsnių šaltukas, šilčiau pajūryje – apie 5 laipsnius šalčio, dieną bus nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 šilumos. Pirmadienį prognozuojamas nedidelis lietus, naktį kai kur bus lijundra. Daugelyje rajonų matomumą pablogins rūkas. Naktį termometrai rodys nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šilumos, dieną vyraus 0–4 laipsnių šiluma. Antradienį drėgmė nesitrauks, ir toliau numatomas nedidelis lietus. Pietvakarių, pietų vėjas pūs 5–10 m/sek. greičiu. Nakties temperatūra beveik nesiskirs nuo dienos ir svyruos tarp 0 ir 3 laipsnių šilumos. Trečiadienį išsilaikys panašūs orai.

Kristina Petraitytė

Ką manote apie R.Paksui palankų Strasbūro teismo sprendimą?

Tokį klausimą buvome pateikę interneto puslapyje valstietis.lt.

Vytautas Landsbergis

Nugalėjo teisingumas

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas

Tai – antausis Lietuvai

(Užs. 37)

Ne toks jau ir palankus tas sprendimas

39 proc.

26 proc.

35 proc.

2011 m. sausio 15 d. • Nr. 4 (9023) Valstiečių laikraštis

Skurstančiuosius rūšiuos savivaldybės e Atkelta iš 1 p.

Permeta ant gležnesnių pečių Savivaldybių atstovai tvirtina, kad tiek daug socialinių pašalpų gavėjų nebuvo per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Štai Panevėžio rajone per praėjusius metus socialinių pašalpų gavėjų padaugėjo maždaug du kartus. Pernai sausio 1 d. jų buvo 2 417, o šiemet – jau 4 228. „Gyventojų, prašančių socialinių pašalpų, tolygiai daugėjo. Deja, ir dabar skaičiai vis auga. Tiek daug pašalpų dar nesame mokėję“, – apmaudavo Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė.

Praėjusiais metais Panevėžio rajono savivaldybė pašalpoms, kompensacijoms už šildymą, vandenį ir kitoms socialinėms išmokoms išleido 9 mln.

Lt, o šiemet numatoma, kad toms reikmėms prireiks apie 13 mln. Lt. Šiemet socialinėms pašalpoms mokėti iš biudžeto numačius rekordiškai didelę sumą – per 800 mln. Lt, šią naštą sumanyta permesti ant savivaldybių pečių. Jų atstovai socialinių pašalpų mokėjimo, kaip savarankiškos funkcijos, nesipurto, tačiau nuogąstauja, ar tam bus užtikrintos lėšos.

Atsakomybės nebijo, bet įžvelgia grėsmes Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidento, Alytaus rajono mero Algirdo Vrubliausko, savivaldybės iš principo neprieštarautų perimti socialinių pašalpų mokėjimo, tačiau mato ir nemažai dėl to galinčių kilti grėsmių. „Manau, kad savivaldybės neturėtų bijoti šios atsakomybės. Bet prieš sutikdami imtis to, turime būti užtikrinti dėl pinigų srautų. Jei metams gausime vienokią sumą, o pašalpų gavėjų daugės, savivaldybės atsidurs prastoje situacijoje“, – samprotavo A.Vrubliauskas.

Kupiškio rajono mero Jono Jaručio manymu, tokie pokyčiai turės daugiau trūkumų nei privalumų. „Padaugėjus pašalpų gavėjų ir pristigus tam skirtų lėšų, būtume priversti verstis, kaip išmanome, dėl to gali nukentėti kitos finansuojamos sritys“, – svarstė meras.

A.Vrubliauskas pabrėžė, kad savivaldybėms priskiriant šią funkciją

Šiemet socialinėms pašalpoms mokėti iš biudžeto numačius rekordiškai didelę sumą – per 800 mln. Lt, šią naštą sumanyta permesti ant savivaldybių pečių.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

būtina keisti ir pašalpų skyrimą reglamentuojančius įstatymus. Savivaldos darbuotojai turėtų įgyti galių sprendžiant, kam skirti pašalpą.

SADM tikina, kad neketinama perduoti šią funkciją nenumatant tam lėšų šaltinių. SADM atstovų teigimu, kitų metų gyventojų pajamų mokesčio dalį, priklausančią savivaldybėms, planuojama padidinti tokia suma, kuri iš valstybės biudžeto kiekvienai konkrečiai savivaldybei šiemet skirta socialinėms išmokoms mokėti.

Savivaldybėms norima perduoti socialinių pašalpų ir kompensacijų už būsto šildymą, karštą ir geriamąjį vandenį mokėjimą. Visos išmokos vaikui, parama mokiniams, parama mirties atveju ir toliau bus finansuojama iš valstybės biudžeto.

Tikisi išaiškinti piktnaudžiautojus Savivaldybėms patikėjus minėtą funkciją tikimasi, kad darbuotojai turės galimybių atidžiau aiškintis ir tikslingiau skirti paramą.

Kalbama, kad dalis gyventojų turi nelegalių pajamų ir yra linkę piktnaudžiauti socialinėmis pašalpomis, kiti esą vengia darbo ir tampa valstybės išlaikytiniais. Merai sutinka, kad piktnaudžiautojų yra, tačiau pastebi, jog taip gali elgtis tik nedidelė pašalpų gavėjų dalis.

3

Aktualijos

Anot A.Paškevičienės, duomenys rodo, kad tokia visuomenėje sklandanti nuomonė nėra pagrįsta. „Rajone tarp pašalpų gavėjų daugiausia yra darbingo amžiaus žmonių. Tarp jų daugiausia tų, kurie pašalpas gauna ne ilgiau kaip metus, mažiau pašalpas gaunančiųjų iki dvejų metų ir tik 23 asmenys pašalpas gauna ketverius penkerius metus. Vadinasi, kai žmonės turėjo darbą, jie dirbo ir pašalpų neprašė. Neteisinga kaltinti, kad jie nenori dirbti“, – teigė Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Nenori dirbti už dyką Dėl socialiai remtiniems žmonėms metamų priekaištų kategoriškas Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Tai yra visiška netiesa, kad socialinę paramą gaunantys gyventojai nenori dirbti. Taip, tam tikra dalis piktnaudžiauja, bet dauguma jų dirba galbūt daugiau nei tie tarnautojai, kurie juos tuo kaltina. Galbūt šešėlinėje veikloje, prie namų, bet dirba.

Tokia yra gili lietuviška tradicija. Nereikia žmonių vadinti tinginiais, kur kas svarbiau įsigilinti į priežastis“, – įsitikinęs prof. B.Gruževskis.

Anot DSTI direktoriaus, reikia garsiai ir viešai pripažinti, kad mūsų visuomenėje yra pažeistas socializacijos procesas, o žmogus neskatinamas dirbti. „Žmonės nenori dirbti už dyką – tai labai opi problema. Politikai turėtų labai rimtai susimąstyti, ar galima toleruoti tokį minimalų atlyginimą, kuris neužtikrina realaus minimalaus pragyvenimo lygio. Kokia prasmė dirbti, eikvoti energiją, patirti su dalyvavimu darbo rinkoje susijusias išlaidas ir gale mėnesio skolintis pragyvenimui?!“ – retoriškai klausia prof.

B.Gruževskis.

Pasak DSTI direktoriaus, šiandien minimalus mėnesinis atlyginimas turėtų siekti 1100 Lt (neatskaičius mokesčių), o Vyriausybė turėtų imtis priemonių, kad jis didėtų ir atitiktų realų pragyvenimo minimumą.

Ekonominės naudos nejaučia Ekspertai pabrėžia, kad minimalus mėnesinis atlygis netampa paskata socialinę paramą gaunantiems žmonėms, nes pradėjus dirbti nepajaučiama ekonominė nauda. „Socialinės paramos dydžiai tiesiogiai priklauso nuo šeimos pajamų.

Jei žmogus įsidarbina už minimalų atlygį, beveik dvigubai sumažėja socialinė išmoka. Vykstant į darbą patiriamos papildomos transporto, maisto ir kitos išlaidos, todėl reali ekonominė nauda šeimai labai nedidelė“, – aiškino prof. B.Gruževskis.

DSTI vadovas pabrėžė, kad dar prieš 7 metus institutas pateikė rekomendacijas, kad negalima minimalios algos tiesiogiai įskaičiuoti į sumą,

kuri priskiriama prie šeimos pajamų.

Dirbti pradėjusiam žmogui siūloma socialines išmokas mažinti kur kas mažesniu procentu nei priklausytų pagal jo gautas pajamas. Taip būtų padidintas ekonominis suinteresuotumas dirbti. „Nereikia bijoti, kad žmones labiau paremsime. Tai nedideli pinigai.

Bus daugiau nupirkta maisto ar kitų prekių ir tie pinigai sugrįš į biudžetą. Be to, socialiai remtiniems gyventojams reikia didinti paramą paslaugomis, ypač vaikams ir jaunimui.

Jei mokiniai nebus užimti papildomo ugdymo veikla, atsiras pirminė socialinė atskirtis“, – tvirtino prof.

B.Gruževskis.

Siūlo perimti skandinavišką patirtį Povilas Gylys, Vilniaus universiteto profesorius

Jei darbuotojas ilgesnį laiką nedirba, gyvena socialinėje atskirtyje, jis praranda dalį savo gebėjimų, paskatą dirbti ir pan.

Socialinės politikos kūrėjai turėtų vadovautis europietiška, ypač skandinaviška nuostata, kad valstybė turi rodyti dėmesį bedarbiams, palaikyti jų motyvaciją. Neteisinga ir nehumaniška kaltinti juos dėl esą nenoro dirbti. Potarybinėje erdvėje paplitusi nuomonė, kad bedarbiai privalo patys susikurti darbą. Tačiau kaip tai jiems padaryti gaunant 600 litų pašalpą? Gal laisvosios rinkos šalininkai galėtų tai pademonstruoti? Vieni darbdaviai dabar išgyvena sunkų metą, tačiau kiti galbūt spekuliuoja krize ir verčia darbuotojus dirbti už menką atlygį. Tokia praktika rodo grįžimą į XIX a. Deja, valstybė šių dalykų nereguliuoja.

Iš arti geriau matyti žmonių poreikiai Rimantas Jonas Dagys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas

Ką apie socialines išmokas mano portalo valstietis.lt skaitytojai?

Domas: Išmokos neturintiesiems darbo nieko neišsprendžia. Iš tų pinigų vis vien nepragyvensi, ir žmonės priversti nelegaliai užsidirbti iš šalies. Šioje srityje reikia rimtų permainų, kad žmonės būtų skatinami dirbti legaliai, o ne šešėlyje. Žinau: Tikrai žinau, kad pašalpų mokėjimo perdavimas savivaldybėms nieko neduos. Paprasčiausiai Vyriausybė nusiplaus rankas ir visas bėdas suvers ant vietos valdžios. Atseit, mes geri, duodam pinigų ir kaltinkit savivaldybę, kad ji nemoka gerai tų pašalpų paskirstyti.

Jurga: Nuo to, kas skirstys tuos pašalpų trupinius, pinigų nepadaugės. Reikia socialinės reformos.

Rytis: Tegul premjeras Andrius Kubilius iš savo kišenės paremia tuos socialiai pažeidžiamiausius. Juk dėl jo politikos šiandien turim tai, ką turim.

Reikia diskutuoti, ar savivaldybėms tikslinga priskirti pašalpų mokėjimą, ar taip bus pasiektas efektyvumas. Aišku, savivalda yra arčiau žmonių ir geriau mato jų poreikius. Mokant socialines pašalpas, kaip ir visas išmokas, gali būti piktnaudžiavimų. Tai geriausiai gali nustatyti savivaldybės.

(Užs. 32)

4

2011 m. sausio 15 d. • Nr. 4 (9023) Valstiečių laikraštis

Komentarai

Lietuvai reikia meilės tiesoje Seime pasakyta kalba minint tragiškosios Sausio 13-osios dvidešimtmetį.

Prieš dvidešimt metų čia, Lietuvos širdyje, buvo sprendžiamas gyvybinis klausimas: būti ar nebūti laisvai Lietuvai. Anuomet šį egzaminą laikėme gana sėkmingai, nes žmones vienijo noras savarankiškai tvarkyti savo tautos gyvenimą, viltis, kad tai įmanoma pasiekti, ir atsakomybės

tiek darbuotis, šį tą pasivogti, o gyventi kaip laisvame pasaulyje, kur nors Amerikoje, Švedijoje ar Vokietijoje.

Atrodo, daugelis manė, kad laisvė beveik stebuklingai sunaikins blogį.

Per dvidešimt metų daugelis lietuvių statė materialinės gerovės stabą ir į jį įtikėjo labiau kaip į Dievą.

Deja, šį stabą, kuris buvo panašus į Babilono karaliaus regėtą sapne – su aukso galva ir molinėmis pėdomis, sutrupino atriedėjęs akmuo – ekonomikos krizė. Materialinės gerovės stabas sudužo, ir pasigirdo garsios aimanos: mums nereikia tokios Lietuvos, mes ne to tikėjomės.

Jeigu šiandien kas nors ir turi tei-

Bet ne, jie garsiausiai šaukia: Lietuva jų nemyli. Sako, ir Bažnyčia jų nemyli. Jie norėtų Bažnyčios, kuri kalbėtų apie meilę be tiesos ir teisingumo. Tokia Bažnyčia nebūtų Kristaus, bet šėtono. Lietuvai ir mums visiems reikia meilės tiesoje. Prisikelsime ir prikelsime Lietuvą tada, kai šitai suprasime ir šitaip gyvensime. Antraip statysime ne Lietuvą, bet stabą su molinėmis pėdomis.

Atsakomybę už Lietuvą jaučiantys žmonės nuolat ragina Lietuvos vyskupus gelbėti Tėvynę nuo alkoholizmo. Jie dar viliasi, kad ir šiandien galima padaryti ką nors panašaus, ką darė vyskupas Motiejus Valančius.

Netiesa, barikados visada bus reikalingos, kol gyvuos šis pasaulis. už Lietuvos dabartį bei ateitį prisiėmimas. Dauguma tautiečių, anomis dienomis gynusių Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir vėliau bandžiusiųjų kuo nors padėti Tėvynei, buvo tikėjimo žmonės, tikėjusieji ir pasitikėjusieji Dievu, kad jis laimins mūsų laisvės kelią.

Tačiau šiandien daugelis yra susipriešinę ir nusivylę net laisve. Daugelis naiviai vylėsi, kad laisvoje Lietuvoje bus galima dirbti kaip kolūkyje – šiek

sę aimanuoti, tai tik tie žmonės, kurie per dvidešimt metų nuolat mąstė, ką gero padarius Lietuvai, kurie statė, bet ne griovė. Visi kiti, kurie nemokėjo mokesčių, skandino Lietuvą alkoholyje, užsiėmė kontrabanda, užtvindė Lietuvą nešvankybėmis, silpnino šeimos instituciją, priiminėjo korupcinius įstatymus, vogdami kaupė milijonus ir kasdien pesimizmu nuodijo žmonių protus, šiandien turėtų bent tūnoti kaip pelės po šluota.

Mes, vadinamieji sovietmečio disidentai, mąstėme ir garsiai kalbėjome, jog Lietuva yra girdoma todėl, kad lengviau būtų galima ją valdyti. Šiandien visiems aišku, kad alkoholis yra aukso gysla, bet ne mažiau akivaizdu, kad per mažai turime vyrų ir moterų, kurie būdami valdžioje, dalyvaudami profsąjungose, visuomeninėse organizacijose aiškiai ir garsiai sakytų: užtvenkime alkoholio upę, nes

nereikės nė 50 metų ir mes išsigimsime, sunyksime, ir neišgelbės, neišgarsins Lietuvos vardo jokios praeityje sudėtos aukos ir jokie dabarties krepšiniai.

Lietuvoje buvo daug džiaugsmo, kai įsijungėme į NATO ir Europos Sąjungą. Atrodė, kad savo laisvei ir nepriklausomybei turime visus saugiklius ir ramiai galėsime statyti laisvės namą. Atrodė, nebereikės Sausio 13-osios barikadų, jau niekas negresia, galime atsipalaiduoti... Netiesa, barikados visada bus reikalingos, kol gyvuos šis pasaulis.

Anuomet, prieš 20 metų, Sausio 13-ąją 12 val. drauge su kun. Robertu Grigu aukojau mišias prie praviro Seimo koridoriaus lango. Aikštėje regėjome maldai susitelkusią žmonių jūrą. Žmonės neišsiskirstė, neišsislapstė, nors galėjo kiekvienas galvoti tik apie save, ne apie Lietuvą. Kas šiandienos Lietuvos piliečio širdyje galėtų pažadinti panašią atsakomybę, kokią daugelis turėjo anuomet?.. Aš turiu atsakymą. Tai gyvas tikėjimas Dievą ir meilė, pagarba šalia mūsų esančiam žmogui.

Jeigu nebūtų širdyje šių dviejų vertybių, tuomet liktų tik išsivaikščioti.

Viliuosi, kad mes neišsivaikščiosime, kad šiais Dievo Gailestingumo metais tapsime labiau vieni kitus mylinčiais, vieni kitiems gera linkinčiais ir gera darančiais žmonėmis.

Savaitės komentaras

Sausio 13-osios šalies piliečių žygdarbis

Gediminas Vagnorius Ekspremjeras

Prieš 20 metų Lietuvą nuo žiaurios agresijos apgynė drąsų istorinį žygdarbį atlikę paprasti piliečiai, kurie savo krūtinėmis užtvėrė kelią sovietų tankams.

Tą tragišką sausio naktį sužvėrėjusios smogikų kariuomenės vadai ir Michailas Gorbačiovas išsigando ne Lietuvos ar Vakarų valstybių valdžios, jie išsigando Tėvynę ginti suskubusių dešimčių tūkstančių patriotų.

Tą sovietų karinės agresijos naktį man likimas lėmė pareigą stoti prie Vyriausybės vairo ir tiesiogiai patirti Kremliaus karinį planą užgrobti valdžią Lietuvoje ir dar kartą ją okupuoti.

Sausio 13 dienos įvykiai nebuvo spontaniški, kaip vėliau bandė aiškinti M.Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga veikė pagal gerai iš anksto parengtos karinės operacijos planą, kuris apėmė demokratinio pasaulio reakcijos slopinimą, naujų specialių smogiamųjų karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje, gyventojų socialinio nepasitenkinimo išprovokavimą ir net pasirengimą marionetinės valdžios sudarymui. Jau buvo parinktas ir „sukalbamas“ AT pirmininkas, ir promaskvietiškos Vyriausybės vadovai, kurie gerai žinojo apie rengiamą karinį puolimą.

Neatsitiktinai ginkluotai agresi-

jai buvo pasirinktas karinių įvykių Persijos įlankoje laikotarpis, kai JAV ir jų artimieji sąjungininkai buvo priversti nuolaidžiauti Sovietų Sąjungai. Tuomet apie ypatingą pavojų Lietuvai dar 1990 m. gruodžio 22 d. privačiai įspėjo tuometinis JAV konsulas Leningrade. Jis patarė ypač saugotis galimo visuomenės socialinių nepasitenkinimų išprovokavimo. Todėl skubiai inicijavome Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, kuriuo buvo kategoriškai uždrausta tuometinei Vyriausybei keleriopai padidinti pagrindinių maisto produktų kainas.

Galingą sovietinių jėgų veikimą Lietuvos politinėje erdvėje patvirtina ir faktas, kad tuometinės Vyriausybės vadovai, jau žinodami, kad kainų pakėlimo pretekstu sausio 8 d. jedinstvininkų ir perrengtų sovietinių kariškių riaušininkų būriai pasirengę veržtis į parlamento rūmus, išdrįso nepaklusti AT draudimui keleriopai kelti kainas.

AT Prezidiumas (kuriame tuo-

ti piliečiai, nustūmę nuo pastato jedinstvininkus.

Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba atstatydino pirmą Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atšaukė jos sprendimą keleriopai padidinti maisto produktų kainas. Parlamentas pasielgė ryžtingai ir išmintingai atimdamas iš promaskvietiškų jėgų socialinį pretekstą platesnėms antivalstybinėms riaušėms organizuoti.

Sovietinio Kremliaus kruopščiai parengtą žiaurų karinį valdžios užgrobimo planą sužlugdė netikėtai didžiulis taikių piliečių pasipriešinimas. Net ir šiandien mes dar iki galo nesuvokiame, kaip tą naktį tik per stebuklą, kurį sukūrė šimtai tūkstančių drąsių paprastų žmonių, pavyko sustabdyti gerai organizuotų, sužvėrėjusių kariškių puolimą, kurio Kremlius vėliau nebeišdrįso pakartoti. Ta naktis galėjo iš esmės pakeisti geopolitinių permainų smaigalyje buvusios Lietuvos ir kaimyninių šalių likimą, dar

riuomenei nepasitraukus, įvykdė neįtikėtiną uždavinį – sukūrė praktinius nepriklausomos valstybės valdymo svertus ir įvykdė esminę ekonomikos reformą, be kurios nebūtume atlaikę Kremliaus vykdytos totalinės ūkio blokados.

Dar iki rugpjūčio pučo perėmėme sovietines įmones, įskaitant karines gamyklas, atsiskyrėme nuo Maskvos mokesčių, laipsniškai atpalaidavome rinkos kainas, įsivedėme pirmuosius pinigus. Svarbiausia, kad šiuo pavojingiausiu laikotarpiu pavyko išvengti žmonių pragyvenimo smukimo ir menkiausių socialinių protestų, kuriais okupacinis režimas neišvengiamai būtų pasinaudojęs. Nepaisant Sovietų Sąjungos ekonominių ir finansinių blokadų bei sunkių vidaus ūkio reformų, Lietuva 1991 metais pirmuosius savarankiškus finansinius metus užbaigė turėdama palyginus didžiulį valstybės biudžeto perviršį.

Ar dabar įsivaizduojame valstybę, kurioje mokesčiai surenkami

Ta sausio 13-osios naktis galėjo iš esmės pakeisti geopolitinių permainų smaigalyje buvusios Lietuvos ir kaimyninių šalių likimą. met man teko kuruoti ekonominius klausimus), išvakarėse sužinojęs, kad Kazimieros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė keleriopai pakels maisto produktų kainas ir riaušininkai kitą dieną šturmuos Seimo pastatą, jau negalėjo nieko pakeisti.

Kaip ir tikėtasi, sausio 8 d. riaušininkai puolė ne Vyriausybę, kuri pakėlė kainas, bet Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo uždraudusi tai daryti...

Valstybingumo simbolį – parlamentą – tą dieną padėjo apginti papras-

ilgam pratęsti sovietų imperijos egzistavimą.

Nepavykus užgrobti valdžios Sausio 13-osios naktį, Sovietų Sąjungos lyderiai, žinoma, nenuleido rankų. Jie siekė sustiprinti okupacinį režimą, panaudodami Lietuvoje dislokuotos kariuomenės ir specialius milicijos dalinius, griaudami šalies ekonominius ir finansinius pamatus.

Atsilaikiusi prieš agresiją, 1991 metais Lietuva, dar okupacinei ka-

beveik savanoriškais pagrindais, o skaudžiausia bausmė nusižengusiam politikui, valdininkui ar įmonininkui – jo negerų darbų paviešinimas ir pilietinis pasmerkimas?

Tokia buvo 1991 metų Lietuva, kuri iki nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo beveik neturėjo valstybėms būdingo represinio aparato.

Jei būtume iki šiol išsaugoję 1991 metų pilietinio reiklumo dvasią, šiandien Lietuva jau būtų klestinti Šiaurės Europos valstybė.

Kvepia anarchija Lina Pečeliūnienė VL žurnalistė, lina.peceliuniene@krastospauda.lt

Politologas Alvidas Lukošaitis mano, kad vasario 27 d. vyksiančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose bus labai daug painiavos.

Eltos nuotrauka

Šiemetiniuose rinkimuose – naujovė: dalyvaus ir nepriklausomi kandidatai. Kaip tai vertinate?

Eksperimentas su nepartiniais kandidatais, manau, visiškai nereikalingas. Ar bus anarchija, parodys rinkimų rezultatai. Šiandien galima jau spėti, kad rinkėjui bus sunkiau rinktis, o partijų rinkėjų balsai išsimėtys, trūks racionalumo. Manau, žiniasklaidoje sulauksime daug istorijų apie nepartinių kandidatų biografijas, negražią praeitį, įskaitant kriminalinius šešėlius.

Judėjimas „Mūsų reikalas“ (pašiepiamai vadinamas „Cosa nostra“) siekia programiniu pagrindu suvienyti daugumą iš 120 Vilniuje kandidatuojančių nepartinių asmenybių. Ar įmanoma programiniu pagrindu suvienyti tuos pavienius į vieną sąrašą?

Programiniu ar idėjiniu pagrindu tų nepriklausomų tikrai nesuvienysi. Partijos tam ir kuriasi, kad savo veiklą grįstų idėjų sistema. Idėjų sistema yra ideologija. Tik tuo pagrindu galima suderinti visus interesus, priartinti prie platesnių visuomenės interesų. O nepartiniai – tai gryna eklektika. Galiu pasakyti, apie ką bus giedama agituojant: biurokratizmas, amžina malda apie korupciją. Sakys, mes pragmatikai, sugebame savo verslą pastatyti ant kojų, pastatysime ir savivaldybės ūkį.

Aišku, kad tą situaciją su anarchijos bruožais išnaudoja verslas. Konkretus pavyzdys – Mažeikiai. Šioje savivaldybėje daugiausia nepartinių išsikėlusių kandidatų. Manau, jie susiję su naftos verslu. Verslo interesai akivaizdžiai matosi daug kur. Kaune irgi verslininkai formuoja sąrašą, įrašydami į jį populiarias meno ar pramogų pasaulio asmenybes.

Rinkimuose dalyvauja ir 24 partijos. Ar ne per daug?

Ne, ne. Čia pionieriškas klausimas. Visąlaik maždaug tiek dalyvauja. Bet balsuojant atsisijoja. Mandatus paprastai gauna 8–10 partijų.

Tai visiškai normalu kalbant apie savivaldos rinkimus. Tačiau rinkimų sistemai reikia inžinerinių sprendimų. Atbulai buvo išverstas Konstitucinio Teismo nutarimas, kai leista kandidatuoti pavieniams nepartiniams, o ne visuomeninėms organizacijoms su savais sąrašais.

2011 m. sausio 15 d. • Nr. 4 (9023) Valstiečių laikraštis

Mūsų interviu

5

Žemės ūkio verslo lyderis atsparus krizėms „Lytagros“ įmonių grupės vadovas teigia, kad įmonė sėkmingai įveikė krizę, ir vėl planuoja plėtrą.

Saulius Tvirbutas

Daugiau kalbėjome apie žemės ūkį, o ar atsigauna kitos jūsų veiklos sritys: prekyba metalais ir statybinėmis medžiagomis?

Dugnas jau pasiektas. Pagal mūsų apyvartą verslui skirtame segmente matome, kad kilimas jau turi prasidėti. Pastebime, kad vėl atgaivinami anksčiau stabdyti projektai. Todėl turėtų atsigauti ir statybų bendrovės.

Kai kurios jau suplanavo pusmečio darbus ir netgi pajuto specialistų stygių. Problemų gali sukelti tik naftos, metalų ir kai kurių kitų žaliavinių prekių kainos. Tai gali stabdyti Europos ir Lietuvos augimą.

VL žurnalistas, saulius.tvirbutas@krastospauda.lt

Kol kas Lietuvoje ekonominės žinios retai būna geros. Tačiau neseniai skelbti žemės ūkio verslo įmonių grupės „Lytagra“ rodikliai rodo, kad šiai bendrovei sunkmetis jau pasibaigė – apyvarta vėl pasiekė ikikrizinį lygį ir netgi aplenkė dabar pakilimo laikotarpiu vadinamų 2007 m. pasiekimus. Tai paakino pakalbinti „Lytagros“ generalinį direktorių Adomą Balsį. Juolab kad šis vienas iš verslo lyderių, skirtingai nei kiti turtingi žmonės, nedažnai linksniuojamas žiniasklaidoje, nesipuikuoja žurnalų viršeliuose, jo nesutiksi elitiniuose vakarėliuose, nerašoma apie jo prabangius pirkinius, keliones. Nuo to ir pradėjome mūsų pokalbį.

Tikriausiai esate kuklus žmogus?

Pastaruoju metu daug kas susirgęs žinomumo liga. Kai kam jau net nesvarbu, ar teigiamai apie juos kalba, ar neigiamai. Manau, kad verslininkui tuo susirgti negalima, nes esi atsakingas ne tik už save, bet ir savo kolektyvą. Pas mus dirba 700 žmonių, ir lengvabūdiškas elgesys su jais būtų neleistinas. Įmonei populiarumas yra gerai, bet ne jos vadovui.

Jis turi dirbti savo darbą. Nors mūsų įmonė stambi, bet neleidžiu sau imti iš jos lėšas asmeninėms reikmėms, prabangai. Tai yra visų darbuotojų uždirbamas turtas. Be to, visada turi būti pasirengęs ne tik kilimui, bet ir nuopuoliams, globalioms ekonomikos krizėms. Tai, kad nešvaistėme lėšų, jas atsakingai investavome, padėjo mums sėkmingai išgyventi jau tris krizes – nepriklausomybės pradžioje – Sovietų Sąjungos ekonominę blokadą, Rusijos krizę ir dabartinę.

Vadinasi, „Lytagrai“ sunkmetis jau praeityje?

Praėjusių metų „Lytagros“ įmonių grupės apyvarta pasiekė 446,3 mln. Lt. Palyginti su 2009 m., apyvarta išaugo 31 proc. ir priartėjo prie 2008 m. lygio, taip pat 6,7 proc. viršijo 2007 m. rezultatus. Didėjo žemės ūkio technikos, atsarginių dalių, statybinių medžiagų, metalų ir gamybinės paskirties prekių apyvarta.

Dar svaresni pačios AB „Lytagra“ darbo rezultatai: pasiektas geriausių – 2008-ųjų – metų lygis.

Prekių ir paslaugų per 2010 m. realizuota už 288 mln. Lt ir net 40,8 proc. viršytas 2009 m. lygis. Palankios praėjusių metų prognozės sudarė galimybę dalį gaunamų lėšų skirti investicijoms ir jas nukreipti prekybos ir paslaugų tinklui plėsti. Pernai investicijoms buvo skirta daugiu kaip 18 mln. Lt ir visa ši suma sėkmingai panaudota. Šiemet į „Lytagros“ įmonių grupės plėtrą numatoma investuoti 20 mln. Lt. Jau pradėti sklypo paruošimo darbai serviso ir prekybos centro statybai Šiauliuose. Vyksta detaliųjų planų paruošimas Kretingos ir Marijampolės prekybos

„Žemdirbys pirmiausiai yra mūsų partneris“, – sako Lytagros“ įmonių grupės vadovas Adomas Balsys.

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos

centrų statyboms, modernizuojama žemės ūkio gamyba „Bernatonių“ žemės ūkio bendrovėje.

Kaip pavyko pasiekti tokius rodiklius per krizę?

Solidarizavosi visas mūsų kolektyvas, vadovybė nieko neslėpė, ėmėmės ryžtingų veiksmų. Nuostolingai dirbome gal tik pusantrų metų ir vėl pradėjome kilti. Labai pagelbėjo tai, kad 65 proc. mūsų veiklos skirta žemės ūkiui. Jį krizė paveikė mažiausiai – šiame sektoriuje pajamos sumažėjo 4 proc., o statybos ir gamybos – net du kartus. Pakilusios pieno, grūdų supirkimo kainos, supaprastintos ES paramos gavimo sąlygos įkvėpė žemdirbius neprarasti optimizmo.

Taip pat išsaugojome AB SEB ir DnB NORD bankų vadovybės pasitikėjimą. Labai svarbu buvo ir tai, kad esame skaidrūs, mūsų turtas neišskaidytas, todėl bankai nenutraukė kreditų ir toliau laikė mus patikimais klientais, o tai užtikrino stabilų bendrovės darbą. Nors daugelis linkę keiksnoti bankus, bet Lietuvai pasisekė, kad per krizę nesusvyravo bankininkystės stabilumas.

Ir sunkmečiu rengėte lauko dienas, už įmonės lėšas vežėte žemdirbius į užsienio parodas. Ar nekilo pagunda pataupyti šioje srityje? Žemės ūkio technika yra labai brangi ir ji perkama ne vieniems metams. Labai svarbu, kad pirkėjas nenusiviltų. Todėl visada laikėmės nuostatos, kad žemdirbiui būtina apžiūrėti mašinas, padargus, patikrinti

praktiškai, net jei jis pirks techniką ne pas mus. Todėl vežiojame klientus į parodas, rengiame lauko dienas, taip pat padedame finansuoti technikos įsigijimą, atidedame mokėjimus, jei žemdirbiui palankiau neskubėti parduoti derliaus, finansuojame mažesnius projektus. „Lytagros“ įmonių grupė daug dėmesio skiria žemdirbiams. Ką įmonei reiškia žemdirbys? Žemdirbys pirmiausia yra mūsų partneris. Neatsitiktinai mūsų devizas yra: „Lytagros“ įmonių grupė – patikimas Jūsų partneris“. Todėl ir visa mūsų veikla grindžiama partnerystės dvasia. Mūsų partnerių – žemdirbių – dėka mes turime net 700 darbo vietų.

Todėl mes žemdirbį gerbiame, jį suprantame ir, esant reikalui, ant savo pečių perkeliame laikinai pasunkėjusią jų ekonominę naštą. Atidėdami mokėjimus, teikdami paskolas, stengiamės švelninti laikinus sunkumus ir išlyginti finansinius srautus. Niekados „Lytagra“ žemdirbiui netaiko griežtų sankcijų, griežtesni esame įžvelgę akivaizdų piktnaudžiavimą.

Manau, kad mūsų partneriški santykiai su žemdirbiais sietini ir su apyvartos didėjimu. „Lytagra“ turi ir „Bernatonių“ žemės ūkio bendrovę . Ar ją įsigijote norėdami praktiškai išbandyti atstovaujamų kompanijų gaminius ir pademonstruoti jų galimybes žemdirbiams?

Visi verslininkai bando plėsti veiklą į įvairias sritis, taip ir mes pabandėme. Juolab kad žemdirbystė

man yra artima, esu baigęs Lietuvos žemės ūkio universitetą.

Kai prieš 16 metų nupirkome suvargusią žemės ūkio bendrovę, ji turėjo 600 ha ir 200 melžiamų karvių. Dabar bendrovė valdo 3 100 ha, turi 3 tūkst. galvijų, iš jų – 1 135 melžiamos karvės. Tai savarankiškas verslo padalinys, pernai gavęs 18,5 mln. Lt pajamų.

Suprantama, bendrovė mums labai naudinga ir kaip mūsų technikos, technologijų išbandymo poligonas. Čia atrenkame tinkamiausias naudoti mūsų sąlygomis mašinas ir jas pasiūlome žemdirbiams. Bendrovėje nuolat rengiame lauko dienas žemdirbiams. Visada kviečiame jose dalyvauti mokslo ir mokymo įstaigų darbuotojus, moksleivius, savivaldybių specialistus.

Turėdami šią bazę, pirmi Lietuvoje pradėjome propaguoti neariminę žemdirbystę ir siūlyti jai skirtas mašinas. Būtent savo laukuose panaudojome šį metodą ir įrodėme jo naudą, nors iš pradžių kai kurie žemdirbiai žiūrėjo skeptiškai. Diegiant šią technologiją daug prisidėjo Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai.

Kaip manote, ar kaimas ir toliau bus mūsų ekonomikos lokomotyvas?

Matau gerą kaimo perspektyvą.

Turime daug išprususių ūkininkų.

Kai kurių jų ūkių našumas niekuo nenusileidžia Vakarų šalių ūkių. Turime visas galimybes intensyvinti žemdirbystę kaip, pavyzdžiui, Naujoji Zelandija, kur žemės ūkyje sukuriama 25 proc. bendrojo vidaus produkto. Tik gaila, kad nepakankamai plėtojama gyvulininkystė.

Aišku, tai lėmė ir ekonominės priežastys, kai ūkininkui buvo naudingiau veršelį parduoti nei užauginti.

Tačiau mūsų gamtos sąlygos palankiausios būtent gyvulių auginimui. Jeigu tuos 140 tūkst. veršelių, kuriuos eksportavome, užaugintume ir paskerdę perdirbtume jų mėsą Lietuvoje, sukurtume daugiau darbo vietų įvairiose ekonomikos srityse, o per mokesčius valstybė gautų apie 500 mln. Lt. Tikiuosi, šiemet situacija gyvulininkystėje pasikeis.

Taip pat manau, kad kaimas – ne tik ūkininkauti skirta vieta. Pasaulyje daug kur miesteliuose veikia garsioms kompanijoms detales komplektuojančios ar kitą produkciją gaminančios įmonėlės. To turėtume siekti ir mes.

O žemės ūkio sektorius dar nepajuto gerų specialistų stygiaus? Šiemet planuojame investuoti į plėtrą ir jau žinau, kad reikės naujų įvairių sričių specialistų. Deja, jau iš anksto matau, kad juos ir vėl teks perkvalifikuoti įmonėje. Per 20 metų daug kas šalyje sparčiai tobulėjo – verslas, ūkininkai, jų turima technika, technologijos. Tačiau viešasis sektorius, deja, nesikeičia. Švietimo sistema neparengia specialistų, galinčių iškart savarankiškai dirbti, ypač žemės ūkyje. Verslas galėtų suteikti materialinę bazę, bet dar reikia ir šiuolaikiškai dėstančių pedagogų. Nematau ir Darbo biržos veiklos laukiamų rezultatų.

Jos funkcija turėtų būti ne tik pašalpų dalijimas, o ir žmonių perkvalifikavimas glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos ir užsienio firmomis.

Net ir per krizes netampa pažangesnė mūsų biurokratija. Politikai giriasi sulaukę kokio nors užsienio investuotojo, bet nepagalvoja, kaip sudaryti sąlygas savo verslui. Štai ir mūsų plėtros planai būtų daug sparčiau įgyvendinami, jei ne ilgai trunkančios biurokratinės procedūros rengiant detaliuosius planus. Kiek tuščio laiko gaišimo sprendžiant įvairias dirbtines problemas su vietos biurokratais. Daugelio jų mąstymo lygis taip ir nepasikeitė per tuos 20 metų. Jų valstybiškas požiūris, operatyvus sprendimų priėmimas galėtų gerokai paspartinti naujų darbo vietų kūrimą regione, papildytų mokesčiais savivaldybės ir valstybės biudžetą.

Koją kiša ir emigracija?

Dėl to atsakomybę turime prisiimti ir mes, verslininkai. Reikia ieškoti galimybių didinti atlyginimus. Tai bendras valstybės politikų ir verslo reikalas. Visa Lietuva neišvažiuos, bet susirūpinti reikia jau dabar, nes greitai bendrasis vidaus produktas pradės sparčiau augti ir darbo vietų nebus kam užpildyti.

Ką norėtumėte palinkėti žemdirbiams, savo partneriams?

Atkakliai siekdamas savo užsibrėžto tikslo žemdirbys visada nusiteikęs sunkiam darbui. Žemdirbio sėkmę lemia du dalykai: tai gamtos sąlygos ir valdžios sprendimai. Todėl ir noriu palinkėti sau ir visiems žemdirbiams derlingų šių metų, palankaus pavasario ir geros vasaros.

Te mūsų tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas, partneriškas požiūris į atsirandančias problemas padeda svajonėms ir planams tapti tikrove.

Telydi mus visus sėkmė darbe ir gyvenime.

6

2011 m. sausio 15 d. • Nr. 4 (9023) Valstiečių laikraštis

Pasaulis

Emigracijos banga dar nenuslūgo Evelina Butkutė

Specialistai žiūri tiesai į akis. Anot jų, jokios prognozės neveikia, išvyksta tiek gyventojų, kiek nori išvykti, ir situacija mūsų atžvilgiu tik prastėja.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

„Motina Lietuva mane atstūmė, o senutė Airija priėmė kaip savo vaiką“, – trisdešimtmečio darbingo vyro žodžiai sminga į širdį tiems, kurių artimieji, neradę darbo tėvynėje, išvyko uždarbiauti į užsienį ar ketina tai padaryti. Tokio likimo tautiečių skaičius per 2010-uosius pasiekė viršūnę – savo išvykimą deklaravo 80 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius įsitikinęs, kad neoficialiai Lietuvą paliko apie 300 tūkstančių žmonių. „Praėjusiais metais susidūrėme su milžinišku nedarbu. Šių metų pradžioje nedarbo lygis Lietuvoje siekė 14,4 proc.

Nors premjeras pareiškė, kad šiemet nedarbo rodikliai sušvelnės ir gal net pasieks 10 proc., tačiau racionaliai mąstant prognozė primena fantastinį romaną su laiminga pabaiga. Bedarbiai šiandien gauna itin menką paramą. Jauni žmonės spjaudosi: „nereikia man tos pašalpos, duokite užsidirbti“.

Bet valdantieji nesugeba sukurti darbo vietų. Dabar jau akivaizdžiai matome, tiesiog trūksta kompetencijos“, – mano A.Butkevičius.

Specialistai žiūri tiesai į akis. Anot jų, jokios prognozės neveikia, išvyksta tiek gyventojų, kiek nori išvykti, ir situacija mūsų atžvilgiu tik prastėja. Atsigavus ekonomikai, pritrūksime kvalifikuotos darbo jėgos. Parlamentaras A.Butkevičius mano, kad didžioji dalis užsienyje įsikūrusių lietuvių į tėvynę nebegrįš. „Žmonės, apšilę kojas užsienyje, radę ten darbą, išsiveža ir savo arti-

muosius – tėvus, vaikus. Gal ir tikisi grįžti, tačiau, suvokdami pajamų skirtumą tarp to, ką gauna ten ir čia – Lietuvoje, tokiam žingsniui nesiryš. Patirtis rodo, kad dažniausiai grįžta tie, kuriems nepasisekė pagauti sėkmės svečioje šalyje, kurie ten nesurado darbo arba jo neteko. Ką tik Lietuvą sukrėtė įvykis, kai iš Tauragės rajono išvykęs vaikinas bandė darbo ieškotis Vokietijoje, bet nesėkmingai. Vyrukas be pinigų grįžo pėsčiomis į Lietuvą, nušalo kojas. Nesakysi, kad kaltas Andrius

Žmonės, apšilę kojas užsienyje, radę ten darbą, išsiveža ir savo artimuosius – tėvus, vaikus. Gal ir tikisi grįžti, tačiau, suvokdami pajamų skirtumą tarp to, ką gauna ten ir čia – Lietuvoje, tokiam žingsniui nesiryš.

Kubilius, bet turbūt ne vienas tautietis pamąstė – jei tik mūsų šalyje nebūtų toks milžiniškas nedarbas, gal šios nelaimės būtų išvengta. Jei ši Vyriausybė imtų dirbti, o ne žadėti“, – svarsto LSDP pirmininkas.

Anot Seimo opozicijos lyderio, šios Vyriausybės bėda – nesugebėjimas analizuoti ir konkrečiai situacijai pritaikyti specialių priemonių. Iki šiol kalbėta, kad būtina pasinaudoti Europos Sąjungos parama, kad būtina sunaudoti ES lėšas, tačiau paskutiniai duomenys rodo, jog svarbiausiose srityse ministerijos nesugebėjo paskirstyti minėtų lėšų.

Pasiaukota buvo ne veltui Karlas Bildas Švedijos užsienio reikalų ministras

2009 metų lapkritį fejerverkais ir iškilmėmis buvo paminėtas gėdingosios Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmečio jubiliejus.

1989-ieji buvo išorinės sovietų imperijos įtakos zonos žlugimo metai, o 1991 metais, draskoma vidinių prieštaravimų, subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. Dabar sukanka 20 metų po to, kai Estija, Latvija ir Lietuva iškovojo savo nepriklausomybę su visomis pasekmėmis, reikšmingomis ne tik šioms valstybėms, bet ir mūsų šaliai.

Istorijoje nesama kitų pavyzdžių, kad imperija žlugtų praliejus tiek nedaug kraujo ir su tiek mažai atvirų konfliktų, kaip kad įvyko griūvant ir byrant Sovietų Sąjungai.

Tačiau, kad tai nebuvo savaime suprantamas dalykas, mums dar ir šiandien, po dvidešimties metų, neleidžia užmiršti keturiolika savo gyvybes paaukojusių žmonių, kuriuos Vilniuje prie televizijos bokšto sutraiškė sovietų tankai.

Tuomet tamsiosios jėgos Maskvoje smurtu mėgino atvėsinti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės siekį. Būtent Vilniuje ir Rygoje tai pasireiškė atvira prievarta, kuri pasibaigė kraujo praliejimu. Tačiau tada būta visiškai aiškaus plano smurtu ir politinėmis manipuliacijomis atkurti sovietų režimą ir Taline.

Iki tol prieštaravimai Maskvoje palaipsniui stiprėjo. Gruodžio mėnesį užsienio reikalų ministras E.Ševardnadzė atsistatydino įspėdamas dėl galimos naujos diktatūros. Vadinamosios jėgos ministerijos vis didesnį spaudimą darė silpnėjančiam ir vis labiau dvejojančiam M.Gorbačiovui.

Ir nors būtent jos tiesiogiai vadovavo mėginimams surengti karinius perversmus Vilniuje, Rygoje ir Taline, buvo akivaizdu, kad dabar ir M.Gorbačiovas bandė pasukti laiką atgal. Buvo atskraidinti specialūs KGB daliniai. Įsijungė Pskovo desantininkų divizija. Aukščiausia karinė sovietų vadovybė vietoje buvo pasiruošusi vadovauti operacijoms. Iš Kremliaus pasipylė grėsmingi reikalavimai. Staiga atsirado taip vadinami nacionaliniai gelbėjimo komitetai.

Veikimo būdas buvo daugiau nei aiškus.

Tačiau visa tai žlugo – atsivėrė kelias į nepriklausomybę, kuri vos po aštuonių mėnesių virto tikrove. „1991 metų sausio įvykiai buvo didžioji Baltijos tautų kovų už laisvę akimirka. Tai buvo užsitęsusi krizė su neaiškia baigtimi, kurioje Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės parodė drąsą, ryžtą ir ištvermę, trumpai tariant, orumą“, – taip to istorinio mėnesio įvykius savo knygoje apibūdina Lašas Frėdėnas, kuris atstovavo Švedijai dramatiškiausiu metu. Jis, be abejonės,

Istorijoje nesama kitų pavyzdžių, kad imperija žlugtų praliejus tiek nedaug kraujo ir su tiek mažai atvirų konfliktų, kaip kad įvyko byrant Sovietų Sąjungai.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

yra visiškai teisus sakydamas, kad būtent patys šių trijų šalių žmonės ir vadovai yra tikrieji istorinės tą mėnesį vykusios dramos karžygiai. Jie užsibarikadavo savo parlamentuose gindami nepalaužiamą savo tautos troškimą iškovoti laisvę ir atremti priespaudą.

Tačiau buvo ir kitų svarbių veiksnių.

Trijų Baltijos valstybių išsivadavimas nebūtų pavykęs, jeigu nebūtų jų tvirtai rėmę kovojantys Rusijos demokratai. Iškart po įvykių Vilniuje į Taliną atvykęs Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas griežtai pasmerkė tai, kas įvyko, ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su trimis Baltijos valstybių vadovais.

Maskvoje protestuodami į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Jie žinojo, kad jeigu tamsiosioms jėgoms pavyks

„Praėjusiais metais ministerijos turėjo paskirstyti 5,3 mlrd. litų ES ir šalies biudžeto paramos, bet pavyko panaudoti tik 3,6 mlrd. litų. Labiausiai nuvylė Ūkio ministerija, kuri visus metus gyrėsi verslo skatinimu. Šalies ūkio konkurencingumui skirti moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra gavo tik 43 proc. paramos lėšų iš planuotos sumos. Turėjusi paskirstyti 118 mln. litų, Ūkio ministerija sugebėjo panaudoti tik 51 mln. litų. Manau, kad lėšos būtų panaudotos efektyviau, jei projektų vertinimas vyk-

Vilniuje, joms gali pavykti ir čia. Tuomet augančiai Rusijos demokratijai buvo iškilusi tokia pat grėsmė kaip ir Baltijos tautų nepriklausomybei. Švedijai tie metai užsienio politikos srityje buvo patys sudėtingiausi per keletą pastarųjų dešimtmečių.

Tačiau solidarumas su Baltijos kovotojais už laisvę buvo stiprus. 79 „Pirmadienio susirinkimai“ Stokholmo centre rašė savo istoriją.

Po smurto protrūkio Vilniuje į ugningą protestą Normalmo aikštėje susirinko apie 7 000 žmonių. Jame dalyvavo tuometinis užsienio reikalų ministras Stėnas Andešonas, o aš taip pat buvau vienas iš kalbėjusiųjų. Su mumis buvo ir Estijos parlamentaras Lenartas Meris.

Pasibaigus susirinkimui buvo skambinama visais Stokholmo baž-

tų kur kas operatyviau. Juk tai – darbo vietos, kurių šiandien labiausiai ir reikia duobėje įklimpusiai Lietuvai“, – teigia Seimo opozicijos lyderis.

Kalbėdama apie kovą su šešėliu Vyriausybė vėl žada fantastinius rezultatus, tačiau neaišku, kaip yra tai kovai pasiruošta. Parlamentaras A.Butkevičius primena, kad tikrasis nuslėptų mokesčių mastas, priežastys ir mažinimo priemonės negali būti žinomos, nes paprasčiausiai nebėra institucijos, kuri darytų tokią bendrą analizę. Tad galima sakyti, kad kova su šešėliu – tik eilinis A.Kubiliaus pažadas, kuriuo patikėti šiandien sunku.

(Užs. 33)

nyčių varpais, kad tai, kas buvo pasakyta, įgautų stiprybės. Šitokiame kontekste to niekada nėra buvę nuo 1945 metų taikos paskelbimo. Šie susirinkimai tapo tikrąja stipraus Švedijos solidarumo išraiška dramatiškiausiu jūsų šalims metu.

Neįmanoma neįvertinti 1991 m. sausio įvykių reikšmės kalbant net ir apie tolesnę perspektyvą.

Net jeigu tamsos puolimas tą mėnesį žlugo, drama dar nesibaigė.

Rugpjūčio mėnesį ji persikėlė į pačią Maskvą ir turėjo dramatiškų padarinių visai žlungančios Sovietų Sąjungos struktūrai. Tačiau prie to mes turėsime priežasčių sugrįžti vėliau.

Pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykiai padovanojo mums naują ir geresnę Europą. Tai, kad trys Baltijos valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, yra reikšminga ne tik joms, bet ir mums. Mūsų saugumas daugeliu svarbių aspektų yra susijęs su jų saugumu, be to, mes esame suinteresuoti jų ekonomine, socialine ir politine pažanga. Šiuo metu „Eriksono“ gamyba Estijoje yra daugiau nei dvigubai didesnė nei Švedijoje, o nuo naujų metų ši šalis yra ir euro zonos dalis kartu su kaimynine Suomija. Šioje srityje galimybės Lietuvai ir Latvijai yra ne ką mažesnės.

Praėjus dvidešimčiai metų po įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, mes privalome su padėka prisiminti tuos, kurie buvo pasirengę rizikuoti viskuo, kad jų palikuonys galėtų gyventi laisvėje, taip pat pasinaudoti proga ir pasvarstyti, kaip dar labiau sustiprinti ryšius, kurie mums tokie svarbūs, aplink Baltijos jūrą.

Po dvidešimties metų mes žinome, kad pasiaukota buvo ne veltui.

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis Didžiojo kanjono didybė ir Las Vegaso spindesys – akį rėžiantys kontrastai

Nuo medalių spindesio iki politikos intrigų Įspūdingos išvaizdos atleto Andrejaus Zadneprovskio gyvenimas keičiasi iš esmės: penkiakovininkas traukiasi iš didžiojo sporto, tačiau neketina tapti namisėda. Septynių mėnesių dukrelę Adrianą kartu su žmona Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene auginantis Andrejus suka į politiką.

Kanjonų didybė ir akinantis nuodėmių miesto spindesys. Neįtikėtinos orų permainos. Šviesų šėlsmas ir širdį kaustanti tarpeklių tyla. Širdies šokis ir ašaros akyse atsidūrus akistatoje su gamtos stebuklu.

Jurgita Činkienė

Irena Kamičaitienė, Milda Šermukšnė

19 p.

11 p.

Sodyba Aludariai iš aludarių krašto

Nepastebima kenkėjų nauda

Mockūnų kaimo ūkininkas alų verda taip, kaip tai darė jo tėvas, prieš tai – senelis.

Savo sode valdovais tampa tie, kurie išmoksta atskirti kenkėjus ir juos supriešinti.

Monika Pipiraitė

Ligita Zalitaitė

7 p.

7 p.

Sveikata Išgelbėti gyvybę gali kiekvienas

Kad pėdų oda neprimintų kempinės

Minint Laisvės gynėjų dienos 20-metį ir pagerbiant žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, Vilniuje ištisas tris dienas vyko neatlygintinos kraujo donorystės akcija.

Dėl žvarbių šalčių, vėjų, verčiančių dėvėti šiltą, bet sunkią avalynę, kojų nagai nusausėja, ima lūžinėti, o pėdų oda suskerdėja ir apšerpetoja.

Virginija Mačėnaitė, VL žurnalistė

Virginija Mačėnaitė, VL žurnalistė

23 p.

23 p.