Banzai! 2014 nr 1 by trepatukas

2014 Nr. 1 (4)

✳ Ken ga Kimi ✳ Wafuku ✳ Tales Of

Pradedančiojo kosplėjerio atmintinė Perukas - ne žaisliukas!

TURINYS

SVEIKI, MIELI SKAITYTOJAI! Po tikrai ilgo laikotarpio Jus pasiekia dar vienas Banzai! numeris. Nesiruošiu iš karto kategoriškai sakyti, kad jis bus ir paskutinis, tačiau leidyba tikrai bus retesnė negu preliminariai planuota. Tiesiog tiek komanda mažėja, tiek realaus gyvenimo trukdžiai tokiems projektams didėja. Iš karto po šio numerio išėjimo su komanda susėsime aptarti detalesnės žurnalo ateities ir konkrečių planų, kaip viską geriau būtų įgyvendinti. Na o šiame Banzai! numeryje rasite patarimų pradedantiesiems kosplėjeriams (tik ką praūžusiam Anime Nights juos panaudoti bus per vėlu, bet tikrai yra ir kitų renginių), informatyvių įdomybių apie tradicinius japonų drabužius ir dar šiek tiek kitų dalykėlių. Gero skaitymo!

Eglė

3 Naujienos 4 Ken ga Kimi 7 Pradedančiojo kosplėjerio atmintinė 10 Kosplėjinimo pradžios ypatumai: perukas – ne žaisliukas! 13 Wafuku: tradiciniai japonų drabužiai 16 Top 10: detektyvai 18 Tales Of

✳

KOMANDA

Vyriausioji redaktorė: Eglė Žurnalistai: Rita, Justina, Svajūnas, Margarita, Živilė Žurnalo dizainerė: Margarita Viršelio iliustracija Margaritos Musytės Galinė iliustracija Aivaro Bakijanovo

Banzai!

Naujienos Keisuke Honda pasirašė kon- sakė jis žurnalistams. Didžiausiu Žemėje gyvenančiu bestuburiu titutraktą su AC Milan klubu luojamas suaugęs kalmaras gali būti dvigubai didesnis nei pagautasis. Šis žvejo laimikis pasitarnaus tyrinėtojams, besiaiškinantiems vandenyno gelmių paslaptis.

Sugautas reto dydžio kalmaras

Fukušimos vaikų dantys bus patikrinti, ieškant stroncio-90 Susirūpinus Fukušimos dantistų asociacijai, vaikų dantys bus tikrinami, ieškant radiaktyvaus izotopo stroncio-90. Panašiai kaip kalcis, šis elementas įsiskverbia į kaulus ir dantis, tad gali sukelti kaulų vėžį ar leukemiją; be to, nėra aptinkamas įprastinio radiacijos tyrimo metu. Bendradarbiaujant su Tohoku ir Fukušimos universitetais bei vietiniais dantistais bus tiriama 5-15 metų vaikų grupė. Tikimasi patikrinti 10002000 vaikų dantis. Planuojama, kad tyrimai, kurie prasidės balandžio mėnesį, užtruks visus metus. Taip pat, esant poreikiui, bus kartojami kiekvienais metais.

Nepaisant to, kad šis milžiniškas kalmaras nėra radiacijos pasekmė, kaip buvo skelbta iš pradžių, vis dėlto jis tikrai retas ir keistas. 160 kg svorio ir 4 metrų ilgio kalmarą sužvejojo vietinis žvejys Shigenori Goto. „Pirmą kartą gyvenime pamačiau tokį milžinišką kalmarą“,

Akmeninės sienos perstatymas prasideda ties Komine pilimi Pradedama rekonstruoti akmeninė siena, sugriuvusi 2011 metais Didžiojo rytų Japonijos žemės drebėjimo metu. Rekonstrukcija pradėta nuo Komine pilies. Ši pilis 18-ame amžiuje buvo Matsudaira Sadanobu, Shirakawa valdytojo, taip pat Tokugawos vyriausio tarybos nario, namai. 6 balų žemės drebėjimas išvertė apie 7000 akmeninių luitų iš 160 metrų ilgio pietinės pilies sie-

27-erių metų futbolininkas Keisuke Honda pasirašė kontraktą su AC Milan klubu iki 2017 metų birželio. Milano vadybininkas Massimiliano Allegri reporteriams gyrė Honda žaidimo techniką ir teigė tikintis, kad šis futbolininkas padės komandai geriau atakuoti. Šis kontraktas yra Keisuke karjeros viršūnė, tad dabar belieka laukti, ar Pietų Afrikos pasaulio taurėje sužibėjęs futbolininkas pateisins naujosios komandos ir gerbėjų lūkesčius.

nos. Vietos vadovybė tikisi pabaigti darbus iki kitų metų balandžio. Japonijoje plinta ligos Užsikrėtusiųjų gripu skaičius nuolat auga. Sveikatos, darbo bei gerovės ministerijos duomenimis, per savaitę pacientų skaičius išaugo iki 200 000. Tai visiškai kitokio tipo virusas, nei prieš tai buvusius dvejus metus. Ministerija įspėja žmones imtis visų atsargumo priemonių, nes infekcija gali pasiekti ir kūdikius, kurie neturi imuniteto. Nepaisat didesnio sergamumo raudoniuke, finansavimas šios ligos vakcinavimui vis mažesnis. Tai lemia vis prastesnį pasiruošimą skiepijant suaugusius, kurie neturi imuniteto šiai ligai. Tinkamas vakcinavimas yra labai svarbus, siekiant išvengti 2013 metų epidemijos pasikartojimo. Įgimtos raudoniukės sindromo atvejai tarp kūdikių pernai pasiekė visų laikų aukštumas. Šis sindromas gali sukelti įvairių sutrikimų, tokių kaip klausos problemos ar katarakta. Nuo 1977 metų nuo raudoniukės pradėtos skiepyti mokyklinio amžiaus mergaitės, o nuo 1994 metų taip pat ir berniukai. Vėliau šis privalomas visuotinis vakcinavimas buvo paliktas individualiai atsakomybei. To pasekoje dauguma 20-40 metų moterys bei 20-30 metų vyrai neturi imuniteto šiai ligai, kas leidžia epidemijai plisti. Ekspertų teigimu, būtina skiepyti visus suaugusiuosius, o ne tik nėščiąsias. Vyriausybė skatinama dėti visas pastangas, kad vakcija kainuotų perpus mažiau nei dabar. Naujienas rinko: Rita

Ken Ga Kimi

iuo metu Rejet kompanija yra viena pagrindinių banginių otome žaidimų sferoje. Ir atrodo, 2013-taisiais ji man įteikė kalėdinę dovaną – naują otome žaidimą Ken ga Kimi, kurį ir aptarsiu šiame straipsnyje. Mėgstu šios kompanijos darbus. Jie pasižymi gera kokybe, įdomia istorija bei nestandartiniais personažais. Tad kiekvieno pasirodančio žaidimo laukiu su nekantrumu, o šio – ypač. Viso to priežastis – samurajai. Na, patinka man katanos ir kimono, ką jau padarysi. Mėgstama kompanija ir mylima tema – viskas, ko reikia, kad braukyčiau kalendoriuje dienas, likusias iki žaidimo pasirodymo. 1633-tieji metai, ankstyvas pavasaris išgalvotoje Hinomoto šalyje, kuri labai primena Edo eros Japoniją. Tik joje be žmonių dar ir yokai gyvena (apie juos rašėme gruodžio numeryje). Mergaitė Kayo (žaidžiant vardą galima keisti) gauna pasiūlymą apsimesti princese, keliaujančia į savo vestuves. Kadangi po sunkios žiemos liko nemaža skolų, tad, norėdama padėti tėvui, Kayo sutinka. Žinoma, keliai nesaugūs, be to, reikia gi išlaikyt maskuotę, tad „princesė“ nepaliekama likimo valiai ir ją saugos 6 žavūs samurajai.

Banzai!

Veikėjai Pagrindinė veikėja – miela mergaitė. Drąsi, rimta ir geros širdies. Beveik standartas. Sakau „beveik“, nes ši veikėja žino, kad galva skirta ne kažkam daugiau negu kad lapų į pilvą neprikristų.

Kuroba Saneaki

Sagihara Sakyo

Enishi

Pusiau ispanas, pusiau japonas. Kad būtų dar pikantiškiau, katalikas. Rimtas, jautrios širdies, puikus kardo meistras. Dėl praeityje padarytos klaidos nusprendė daugiau žmonių nežudyti. Kaip jau minėjau praeitame otome straipsnyje, ilgi plaukai mane labai žavi, tad pradėjau būtent nuo jo. Ir nenusivyliau. Šiek tiek bijojau, kad Rejet mane apgaus ir pateiks neišbaigtą istoriją (taip jau yra buvę), bet taip neatsitiko. Daugeliu atveju Sanaeki man priminė Kenshin iš Rurouni Kenshin. Tik nežinau, ar tai sutapimas, ar kurta specialiai.

Iš pirmo žvilgsnio, mandagus ir protingas mergaitiškų bruožų samurajus. Bet po šia kauke slepiasi keršto ištroškęs manipuliatorius. Jis yra puikus egzempliorius psichopatų mėgėjoms. Vieną akimirką jis mielas ir pagarbus, kitą – šaltas ir keliantis baimę. Ir viskas vyksta tokiu greičiu, kad net ėmiau įtart asmenybės susidvejinimą.

Raudonplaukis linksmuolis mergišius. Niekada nesivelia į tai, kas jo nedomina, yra šiek tiek nerangus ir dėl to, bei polinkio skrajoti padebesiais, dažnai patenka į juokingas situacijas. Bet tegul nerūpestinga laikysena jūsų neapgauna. Puikus kardo meistras slepia ne vieną paslaptį.

Tsuzuramaru

Kei

Suzukake

Išblyškęs samurajus, gyvena šia diena, neturi jokių ateities planų. Kartu su savo juodu balandžiu Hayato keliauja kur akys veda ir kojos neša. Mėgsta skaniai pavalgyt. Į akis krentantis nenatūralus blyškumas bei tvarsčiai sako, kad negalima apie knygą spręst iš viršelio.

Tipiškas tsundere personažas (tsundere tipo veikėjai vieną akimirką yra visiškai šalti, kitą jau draugiški). Grubus savo elgesiu ir žodžiais, bet visada pasiryžęs padėti bėdai ištikus. Laikosi toliau nuo visų ir nieko artyn neprisileidžia. Būtent jis linkęs nutraukti visas linksmybes ir nuolat primena, kad ši kelionė ne pramoga, o pavojinga užduotis.

Samurajus, užaugęs su yokai. Puikiai išmano mediciną, tad oficialiai yra atsakingas už pagrindinės veikėjos bei visos grupės sveikatą. Atviras ir linksmas jaunuolis. Polinkis pasitikėti visais ir viskuo nuveda bėdos link. Bet nėra jis ir besmegenis naivuolis, puikiai skiria tiesą nuo melo.

Bendras vaizdas

Grafika Personažai mirksi ir judina lūpas kalbėdami. Negana to, turi ir veido išraiškas. Tas net dabartiniuose otome žaidimuose yra išimtis. Žinoma, tai menkniekiai, bet širdį pamalonina. Piešimas labai detalus tiek kalbant apie personažus, tiek apie aplinką. Man labai patiko spalvų pasirinkimas. Nors jos ryškios, bet akių nebado. Apskritai žaidimo grafikai priekaištų neturiu. Matosi, kad viskas išbaigta ir išdirbta su meile, tad keliu virtualią kepurę prieš piešėją.

Muzika

Straipsnį rašė: Rita

Muzika yra vienas iš tų dalykų, kurie mažai pastebimi, bet turi didelę įtaką, kuriant atmosferą bei susigyvenant su siužetu. O čia ji tikrai nenuvylė. Nors gana greitai galima išskirti kelis pagrindinius motyvus, bet tai neerzina, o tik padeda įsijausti į istoriją. Įžanginė pradžios daina įspūdžio nepaliko, o štai pabaigose skambantys kūriniai nejučia įsliuogė į mano klausomų dainų sarašą.

Kai pradėjau žaisti, veiksmas labai priminė Yo Jin Bo (aprašytą lapkričio Banzai! numeryje) – kelionė, asmens sargybiniai, netikra princesė. Bet taip tik pradžioje. Vėliau šis panašumas visai išnyksta. Galima sakyti, žaidimas susideda iš trijų dalių – gan ilgo prologo, kuriame pristatomi veikėjai, šalies istorija bei visa dabartinė situacija; nuotakos kelionė, kurios metu pasirenkamas „žavusis princas“ ir trečia dalis – pasirinktojo samurajaus istorija. Žaidimas tikrai ilgas, bet nenuobodus. Kiekvieną kartą pasirenkant, pasakojimas pasisuka nauja vaga, tad net nekyla noras dažnai praleidinėti scenas. Maža to, visi veikėjai turi net 4 skirtingas pabaigas, tad veikti tikrai yra ką. Rejet kompanija su romantika elgiasi taupiai, bet vietoje, laiku ir apie tai, ką reikia. Jei tikiesi nuolatinio seilėtekio, deja, turiu nuvilti – šito tikrai nesulauksi. Centre visada lieka pagrindinė istorija. Meilė svarbu, bet su ja neužsižaidžiama ir nepaskęstama. Ir čia rašau didelį pliusą kūrėjams. Rekomenduotinas romantikos mėgėjoms, bet čia romantika yra labiau subtili nei atvira. Nėra to jausmo, kad visi bernai liptų ant pagindinės veikėjos kaip kokie ožiai ant kopūstų. Veikėjai, nors daugeliu atvejų yra dažnai sutinkami tipažai, bet kiekvienas turi kažką savito. Visos istorijos išbaigtos ir įdomios, kiekviena jų atskleidžia vis kitą pagrindinio siužeto aspektą. Rejet išleido dar vieną stiprų žaidimą ir gerbėjų nenuvylė.

Tad sakau tau – čiupk Ken ga Kimi ir nesidairyk atgal. BET: nerekomenduoju pradedančiosioms bei 15 metų neturinčioms žaidėjoms. Kalba gan sudėtinga, o tamsi istorija yra orientuota į vyresnę auditoriją.

Banzai!

Pradedančiojo kosplėjerio atmintinė

urbūt visi yra matę ar bent jau girdėję apie iš Amerikos atėjusį japoniškosios kultūros fenomeną cosplay – persirengimą mėgstamu herojumi ir jo vaidinimą. Tiesa, vien Japonijoje šis hobis ilgai neužsibuvo – greitai cosplay karštligę pasigavo visos amžiaus grupės, kultūros bei tautos. Šiandien cosplay populiarus ir Lietuvoje – kartais net per televiziją galima pamatyti reportažus apie į renginį traukiančius įmantriais kostiumais pasipuošusius kosplėjerius. Pažiūrėti turbūt gražu daugeliui, o ar norėjosi kada pačiam(-iai) tai išbandyti? Iš pirmo žvilgsnio visas šis reikalas gali pasirodyti labai sudėtingas – reikia įmantrių medžiagų, dirbti su visokiais klijais, užsiimti siuvimu, pajungti visas kūrybines galias… Iš tikrųjų yra visai kitaip. Cosplay gali išbandyti kiekvienas, nepriklausomai nuo jo meninių gabumų ar išsilavinimo. Viską tikrai galima išmokti. Nors ir tenka pripažinti, kad šis hobis ganėtinai brangus, jis gali tapti smagus bei turiningas laiko praleidimo būdas ar net tam tikra psichologinės terapijos priemonė.

Taigi, ką daryti, jei nori išbandyti

COSPLAY

✳ Personažas. Pirmiausia, žinoma, reikia išsirinkti personažą, kurį nori perteikti – tai gali būti mėgiamo žaidimo, filmo ar anime herojus, antraplanis herojus, galiausiai net tas berniukas trečioje eilėje iš kairės toje minioje, rodomoje 22 mėgstamo serialo minutę 24 serijoje. Reikėtų tik atsižvelgti į personažo sudėtingumą – neįveikiama siekiamybė gali smarkiai nuvilti. Idealu, jeigu veikėjas yra iš tuo metu populiaraus filmo/serialo/žaidimo – pirmojo cosplay patirtį labai sustiprins kitų kosplėjerių teigiama reakcija į tavo personažą, taip pat tai lengvas būdas užmegzti pokalbį ir galbūt susidraugauti, ypač, jei esi nedrąsus.

kainų, šis procesas gali užtrukti ilgokai, tačiau svarbu neprarasti kantrybės. Kartais reikalingas smulkmenas galima pasidaryti iš to, ką rasi namuose – tokie iš pažiūros nuobodūs ir nevertingi objektai kaip butelių kamšteliai, kartonas ar plastmasė iš tiesų turi daug kūrybingų panaudojimo būdų! Įsijautęs kosplėjeris mato ne krūvą dėžių – jis mato potencialą Gundamo kostiumui.

✳ Pasiruošimas darbui ir maketo pasidarymas. Kai visos padėvėtų rūbų parduotuvės peržiūrėtos, visos medžiagos ar įrankiai supirkti, metas susirasti darbo vietą. Dažniausiai tam tikslui tinka nuosavas kambarys, tačiau, esant reikalui ką ✳ Savo galimybių įvertinimas nors dažyti ar purkšti, geriausia tai ir plano susidarymas. Kaip ir visur daryti gryname ore ar garaže (iš dikitur gyvenime, pravartu susidaryti cosplay planą. Retai kada šokant stačia galva galima pasiekti gerų rezultatų. Verta pasidaryti bent juodarštinį planelį ar išklotinę. Taip pat vertėtų sau užduoti šiuos klausimus: ką turiu padaryti? Kaip galiu padaryti? Kokių medžiagų man reikės? Kiek jos gali kainuoti? Kiek laiko užtruks pagaminti šį kostiumą? Ir žinoma – ar spėsiu viską pasidaryti iki renginio, kuriame noriu dėvėti šį kostiumą? ✳ Medžiagų įsigijimas. Susidarius planą bei išsiaiškinus, ką galima iš ko padaryti, ką reikia pirkti, tolimesnis žingsnis būtų įsigyti darbui reikalingas medžiagas. Priklausomai nuo reikiamų žaliavų, jų retumo ar 8

delės bėdos tinka ir „prie atviro lango“). Labai naudinga yra pasidaryti kostiumo maketą iš atliekamų medžiagų – kartono, medvilnės – taip žinosi, kaip maždaug atrodys tavo galutinis kūrinys ir sutaupysi nervų. Taip pat ir suklydus nesinorės rautis plaukų, nes nebus sugadintos brangios medžiagos. Jeigu pasitiki savo gabumais ir tikrai žinai, kad rezultatas bus toks, kokio nori, arba jeigu labai nėra laiko, šį žingsnį galima ir praleisti. ✳ Kostiumo gamyba ir pagalbos paieška. Pagaliau atėjo tas šlovingas momentas, kai galima kompiuterio ekrane atsidaryti personažo nuotrauką /3D modelį ir pradėti gaminti jo kostiumą! Konkrečių instrukcijų šiame žingsnyje nėra, kadangi kostiumų, kaip ir metodų jiems pagaminti, yra daugybė. Siuvimas, karpymas, klijavimas, purškimas, dažymas, lipdymas ir visi kiti –imai ar –ymai. Kartais, jeigu pritrūksta minčių, kaip pagaminti tam tikrą detalę, visada galima Facebook’e susirasti cosplay [pardavimo/nuomos] grupę, kurioje galima užduoti cosplay gamybos klausimų ir gauti rūpimų atsakymų. Įvairių pamokėlių tikrai pateiks ir visagalis internetas (geriau angliški puslapiai). Paprastas būdas rasti reikiamą pamoką – suvesti į Google “how to make <…>“ (nepakenks ir pridėtas personažo vardas). Pavyzdžiui, „how to make Zabuza sword“ ar „how to make Maka scythe“.

Banzai!

✳ „Cos“ įveiktas? Nepamiršk „play“. Antroji hobio pavadinimo pusė yra ne ką mažiau svarbi nei pirmoji, nors kartais ji ir ignoruojama. Išstudijuok savo personažo elgesio, kalbos manieras, išmok bent apytiksliai jas pakartoti. Sugalvok, kaip būtent pasirinktas veikėjas pozuotų prieš fotoobjektyvą. Nors ir nėra privalomas, personažo vaidinimas priduoda gyvumo ir vertės pačiam kostiumui – kartais net su paprastučiu kostiumu gali sudaryti nepamirštamą įspūdį. Vis dėlto būtina turėti omenyje, kad kosplėjinsi ne vienas – garsus šūkavimas ar kitokių nepatogumų sudarymas kitiems renginio dalyviams nėra pateisinamas, net jei tu „tik vaidini savo personažą“. ✳ Kostiumo debiutas. Cosplay kostiumai dažniausiai daromi, siekiant kažkur juos po to pademonstruoti. Tai gali būti cosplay renginys, cosplay iškyla, cosplay gimtadienis, ar tiesiog popietė su draugais vietiniame parke, dėvint cosplay kostiumus. Taigi, baigus savąjį, belieka sulaukti norimo renginio ir keliauti pasidalinti savo meną su bendraminčiais ir cosplay meno gerbėjais! Lietuvoje taip pat vyksta renginių, kur galima dalyvauti konkursuose su savais kostiumais. Didžiaus iir žinomiausi turbūt yra rugpjūčio/rugsėjo mėnesį vykstantis Now Japan Vilniuje bei balandį Kaune vykstantis Anime Nights, bet kitų susirasti taip pat galima, tereikia paieškoti.

Pabaigai verta paminėti, jog cosplay yra mielas, geraširdiškas, tačiau ir pakankamai iššaukiantis hobis. Ne visi gali jį suprasti, ne visiems jis patiks. Gali būti, kad tavo senelė ir mama niekad nepritars tokiems dalykams, o beskubant į renginio vietą, praeivis gatvėje mestels kokią įžūlią repliką. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tu negali užsiimti cosplay. Tiesiog vadovaukis nuostata, kad visiems neįtiksi. Į šį hobį galima pamėginti įtraukti ir draugus ar artimus žmones. Pavyzdžiui,turiu draugą, kurio mama(!) ne tik dalyva-

vo renginyje kartu su juo, bet ir netgi drąsiai dėvėjo šaunų cosplay kostiumą. Būna ir kitaip: triskart vedžiausi į renginį ir bandžiau sudominti šiuo hobiu jaunėles seseris, tačiau joms jis nepatiko. Kiekvienam savo, ir tai visiškai normalu – vieniems šis hobis tampa gyvenimo būdu, kitiems –paprastu užsiėmimu tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, dar kiti net kalbinami nelinksta išbandyti. Ir vis dėlto, jei skaitai šį straipsnį, vadinasi, domiesi idėja, tad belieka pasiryžti pabandyti. Smagaus kosplėjinimo! Straipsnį rašė: Justina

Kosplėjinimo pradžios ypatumai:

perukas – ne žaisliukas!

radėjus kosplėjinti, anksčiau ar vėliau tikrai tenka susipažinti su perukais. Turbūt pirmiausiai akis už jų užkliūna karnavalinių prekių parduotuvėse, ir ten kyla mintis: „va, kai man reikės kostiumui, ateisiu ir čia nusipirksiu“. O, kad viskas būtų taip lengva. Karnavaliniai bei naujametiniai perukai dažniausiai būna plonyčiai, pagaminti iš itin prastos kokybės medžiagų, ir prieš kameros blykstę dažniausiai atrodo pigiai. Jie turi vieną paskirtį: būti padėvėti pramogai vieną vakarą, ir po to tikriausiai išmesti – kam gi vargintis šukuoti jį, kai galima už kelioliką litų nusipirkti tokį patį kitų metų karnavalui. Cosplay perukas yra žymiai kokybiškesnis, tankesnis; kaip ir sako jo pavadinimas, pritaikytas kosplėjinimui: daugiau negu vienam pakartotiniam dėvėjimui ilgą laiko tarpą, su galimybe iššukuoti ir vėl naudoti. O ir kainuoja jis daugiau negu karnavalinis. Galvosūkis tik, kad karnavalinį peruką gali prigriebti bet kurioje parduotuvėje, o štai kur gauti tą cosplay peruką? Paskui sužinai, kad štai kokius trečius metus cosplayinanti draugė tai perka tokioj vienoj stebuklingoj vietoj, kuri vadinasi internetas. Nueini į tą internetą, ir akys apraibsta nuo perukų stilių, spalvų, dydžių... Taip ir galvelę pamest galima. Šio straipsnelio tikslas būtent ir bus patarti, ką daryti, kad galvelė nesusisuktų perukų gausoj, ir kaip savo naująjį augintinį prižiūrėti, kad netyčia netektų gailėtis sugadintos prekės ir išleistų pinigų. Cosplay perukas – anaiptol ne žaisliukas...

Peruko pirkimo subtilybės Kad ir kur bepirktum, visada gerai įvertink, iš ko ir ką perki. Dažniausia ir populiariausia cosplay perukų paieškos vietelė – eBay.com – turi parengusi ataskaitas su teigiamais ir neigiamais atsiliepimais apie kiekvieną jų puslapyje užsiregistravusį pardavėją. Kuo didesnis neigiamų atsiliepimų procentas, tuo mažiau turėtum varvinti akytes į tą banguotą lolitos peruką. Jeigu peruko aprašyme puikuojasi tik viena nuotrauka (ir ta pati su riebiu vandenženkliu, kuris net neatitinka pardavėjo vardo), ar net ir tiek nėra, o visas aprašymas tik spalvotas šauktukų kratinys, geriau jau paieškok kito varianto. Sakysi, nerizikuojantys negeria šampano? Pirkimas internetu visada yra savotiška rizika, bet žinojimas padės sumažinti tikimybę, kad gausi ne tai, ką užsisakei, ar kad negausi išvis nieko. Geriau jau apsidrausti ir pirkti peruką iš patikimai atrodančio pardavėjo, nei atiduoti savo pinigus apgavikui ir po to bylinėtis. Mažas dydis, didelė bėda. Nedažnai, bet pasitaiko, kad perukas yra azijietiško dydžio (liaudiškai tariant - pamažintas). Jeigu turi nemažą galvą, atidžiai išnagrinėk aprašymą ar net paklausk pardavėjo prieš užsisakant, kad netektų nusivilti, nes per mažą peruką dėvėti ne tik nepatogu, bet ir pavojinga. „Kepurėlė“. Kartais prie perukų pridedama dovanėlė: tinklinė kepurėlė. Tai labai naudingas dalykas: jis padės išvengti ne vietoje kyšančių tikrų plaukų sruogų, o perukas tvirčiau laikysis savo vietoje.

Banzai!

O jeigu personažas paskui save tempiasi pasakiško ilgio ir storio plaukų uodegą? Neskubėk pirkti to 120cm ilgio nuostabaus peruko. eBay.com perukai dažniausiai parduodami prieinama kaina, kas neišvengiamai daro įtaką kokybei. Palyginkim: panašus ilgas perukas eBay ir specializuotoje cosplay perukų parduotuvėje kainuoja atitinkamai 66 ir 169 litus. Ne visi turi atliekamus porą šimtų investicijai į grindis šluojantį grožį, tačiau eBay pasiūlymas – irgi ne variantas. Niekas nenori greit nusišersiančio, smarkiai besiveliančio košmaro. Tad, ką daryti? Rinkis trumpesnį variantą, gal 100cm, gal dar mažiau. Sutaupysi ir pinigų, ir nervų. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai tiesiog rekomenduotina tikslumą iškeisti į patogumą. Arba, žinoma, investuok į specializuotos parduotuvės prekę, Negali ar nelabai nori rizikuoti kuri tikrai nenuvils, nors pareika- pirkti eBay? Visada verta pažiūrėlaus daug kantrybės ir priežiūros ti ir paklausti, ar reikiamo peruko (apie ją šiek tiek vėliau). neturi draugas kosplėjeris iš gretimo miesto. Tam yra netgi sukurta „Arklio uodegėlės“ dilema. Lietuvos Cosplay [pardavimo/nuoBūna, reikia peruko su uodegė- mos] grupė Facebook‘e. Būk dėmele nugaroje arba dviem šonuose. singas prekės aprašymui: ne visi ten Kai kurie pradedantieji nuoširdžiai parduodami perukai yra nauji. Pamano, kad reikia tiesiog pirkti ilges- prastai buvęs jo savininkas maloniai nį peruką, sukelti, surišti, ir tvarka. paaiškins, kiek laiko perukas buvo Netiesa! Perukas yra bene tris/ke- dėvėtas, kokie (jei yra) jo defektai. Iš turis kartus retesnis negu žmogaus antrų rankų pirkto peruko priežiūra plaukas. Praskleidus eilę plaukų, nesiskiria nuo naujo, o kartais dar ir po jais esantis tinklelis išlįs visame padeda truputį sutaupyti, be to, jaugražume; vaizdas dar pablogės, ban- tiesi saugiau pirkdamas iš bendradant sukelti uodegą. Ką daryti? In- minčio. vestuoti į peruką su prisegama uodega/-omis. Vėliau, apsipratus elgtis su perukais ir turint itin kruopščias rankas, remiantis mokomosiomis instrukcijomis galima išmokti sukelti kosmetiškai gražias uodegėles ir ant paprasto ilgo peruko. 11

Peruko priežiūros keliai ir klystkeliai Po ilgo laukimo, perukas pagaliau atvyko! Užsimaukšlinai kepurėlę, paslėpei plaukus, užsidėjai peruką, ir pabėgiojai su juo po namus šokinėdama(s) iš laimės. Metas pagalvoti, kaip naująjį aksesuarą teisingai prižiūrėti, kad ilgai išsaugotum jį tokį gražų kokį gavai. Kuo šukuoti? Rankos turbūt tiesiasi prie mėgstamiausio plaukų šepečio, nes juk koks skirtumas, savi plaukai ar perukas. STOP! Skirtumas yra, ir didelis. Plaukų šepetys skirtas tik gyvam žmogaus plaukui. Jis masažuoja galvos odą ir išpeša silpnesnius, leisgyvius plaukus, kad jų vietą galėtų užimti nauji. Perukui nereikia nei masažo, nei išpeštų plaukų – jų ten ir taip ne per daugiausia. Šepečiu šukuotas perukas nebepataisomai sugadinamas, nes pasipučia plaukų galiukai. Tad ką daryti? Tikslą pasiekti padės specialios perukui skirtos arba plastmasinės paprastos kuo retesnės šukutės. Kaip šukuoti? Su peruku prireiks švelnumo ir kantrybės. Pradėti pabrėžtinai būtina nuo galiukų, ir po truputį judėti į viršų. Negalima naudoti jėgos! „Skriaudžiamas“ peruko pluoštas greit nutriuša ir išsitampo. Aptiktus mazgelius ir sukibimus reikėtų švelniai išpinti pirštais, ir tik tada toliau dirbti šukutėmis. Kartais, jeigu perukas smarkiai susivėlęs, šukavimo procedūras, šiek tiek kitaip, galima atlikti jį maudant (žr. toliau). O šitą daiktą dar ir maudyti galima? Ne tik galima, bet ir reikia. Bet ir vėl – ne taip, kaip savus plaukus! Idealu peruką maudyti vonioje, kur galima jį ištiesti visu ilgiu. Prileisk vonios dugną šilto (bet ne per karšto) vandens tiek, kad apsemtų peruką. Išspausk ant jo perukams skirto arba bet kokio švelnaus įprasto šampūno (tinka dilgėlių ar ramunėlių, jokiu būdu ne pažeistiems

ar dažytiems plaukams). Labai palengva, nuo apačios, brauk muiluotais pirštais tarp sruogų, stenkis atskirti jas kuo smulkiau. Jeigu aptikai susivėlusį plotelį, užpilk ant jo truputį daugiau šampūno ir švelniai dirbk pirštais, kol išpinsi mazgą. Jokiu būdu negalima naudoti jėgos, tempti, ar smarkiai trinti! Kai perukas išmaudytas, perplauk jį šiltu tekančiu vandeniu. Plauti patartina po kiekvieno ilgesnio dėvėjimo: po cosplay renginio, taip pat grąžinant pasiskolintą peruką. Kaip džiovinti? Negalima peruko susukti į rankšluosti ir/ar jo trinti. Taip pat negerai tiesiog palikti jį ant rankšluosčio. Perukas turi nusivarvėti, išdžiūti plaukais žemyn. Tam tikslui geriausia jį pakabinti duše ar, jei perukas nėra ilgas, uždėti ant manekeno galvos, po apačia patiesus rankšluostį. Perukas veliasi renginio metu! Nuo šios problemos, deja, neišgelbės niekas, tik mažos šukavimo pertraukėlės prieš veidrodį renginyje. Tai nereiškia, kad reikės jį iššukuoti kas 15 minučių, tačiau porą kartų perbraukti, pastebėjus susivėlusius galiukus – pravartu ir verta, nes perukas geriau atrodys nuotraukose, o ir po renginio nuo galvos nusiimsi vis dar peruką, o ne širšių lizdą. Štai tokie tie perukų ypatumai! Tikiuosi, šis straipsnelis padės įsigyti ir tinkamai prižiūrėti naują draugą, o ir pasiskolinus iš draugės peruką savaitgaliui, nebus nepatogu gražinti, nes mokėsi jį išmaudyti ir iššukuoti, kad galėtum gražinti tokį, kokį pasiskolinai. Smagaus kosplėjinimo!

Straipsnį rašė: Justina

Banzai!

Wafuku tradiciniai japonų rūbai

ikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra girdėjęs žodį kimono. Taip, tai tradicinis japonų rūbas. Išvertus šis žodis reiškia „daiktas nešiojimui“ (ki – nešioti ir mono – daiktas). Deja, kad ir kaip būtų liūdna, kimono dabartinėje visuomenėje dėvimas tik ypatingomis progomis. Taip atsitiko todėl, kad jaunimas pasirenka kur kas pigesnius ir lengviau dėvimus vakarietiško stiliaus rūbus, kurie jau yra tapę net tam tikrais mados stiliais (visual kei, cosplay, Lolita ir pan.). Tačiau šitame straipsnyje norėčiau aptarti tradicinę aprangą, nes kimono sąvoka yra žymiai platesnė, nei gali pasirodyti. Taigi, kur viskas prasidėjo? Pirmasis apdaras, panašus į kimono, pasirodė dar 710 m. – 794 m. (Nara periode), kuris buvo vadinamas kosode („mažos rankovės“). Pirmiausia buvo dėvimas po rūbais, bet vėliau kaip viršutinė apranga, ir buvo skirtas abiejų lyčių atstovams. Kimono sąvoka atsirado 794 – 1192 m. (Heian periode), kai buvo išrastas tiesios linijos metodas. Šis me-

todas apima audinio kirpimą į ilgus gabalus ir susiuvimą kartu į ilgą suknelę. Kimono turėjo didelę reikšmę visuomenėje, nes pagal jo spalvą, medžiagas, iš kurių buvo pagamintas, ar net tai, kaip šį apdarą nešiojo, buvo galima spręsti apie žmogaus amžių, padėtį visuomenėje ar vedybinį statusą. Taip pat skirtingais metų laikais buvo nešiojami kitokie kimono. Rūdžių spalvos – rudeninis kimono, su gėlių ornamentais – pavasariui, žiemai – tamsesni su daugiau sluoksnių. Netgi kiekvienai ypatingai progai buvo priskiriamas vis kitoks kimono. Vestuvėms – baltas su daugybę puošmenų moterims, o vyrams juodas kimono; į laidotuves rengdavosi paprastus juodus. Taip pat šį apdarą nešiodavo per pilnametystės ceremoniją, Naujuosius metus, vidurinės mokyklos pabaigimo ceremonijas ir shichi–go san vaikams. Ir tai lėmė šio apdaro rūšių gausumą.

Dvi didžiausios grupės, į kurias skirstoma ši apranga, yra moteriški ir vyriški kimono. Tarp šių grupių yra labai ryškus skirtumas, todėl norėčiau aptarti jas atskirai.

yriškas kimono yra daug paprastesnis nei moteriškas. Dažniausiai vyriški kimono būna tamsių spalvų su nežymiais ornamentais. Jų rankovės yra prikabintos prie kimono pagrindo, arba tik nežymiai kabo. Apatinės dalies kirpimas labiau kvadratinis nei moterų. Rankovių gilumas kur kas mažesnis. Vyrai turėjo dviejų tipo kimono: išeiginis (Montsuki kimono) ir skirta namams (yukata). Montsuki kimono – tai kimono formos apatinis rūbas, kurio matosi tik apykaklė. Nešiojamas norint apsaugoti patį kimono nuo kontakto su prakaituota oda. Haori – tai laisvas, švarko pavidalo ir ilgio iki kelių išorinis apda-

oteriškas kimono yra daug sudėtingesnis ir spalvingesnis negu vyriškas. Pasižymi ilgomis giliomis rankovėmis. Rankovių ilgis nurodo, kokio amžiaus yra moteris, taip pat jos vedybinį statusą. Kimono spalva ir raštai derinami prie 14

ras. Ant jo randams mon (specialus simbolis, nurodantis šeimą, įmonę ir panašiai). Yra skiriamas dar vienas variantas – happi, kuri buvo nešiojamas tarnų ir yra pagamintas iš rudos arba indigo spalvos medvilnės. Haori himo – tai virvelė, skirta surišti haori. Balta yra oficiali spalva, o juoda – laidotuvių. Hakama – platus, iki kulkšnies sijono tipo apdaras, kuris gali būti skirstomas į padalintas (unamori) ar vientisas (undon bakama). Jis visada yra dėvimas ant kimono viršaus, maždaug ties juosmeniu ir virš obi. Senovėje jį nešiojo samurajai tam, kad priešininkas negalėtų atspėti kojų judesių. Obi – šilko juosta. Mazgas rišamas nugaroje. Haku obi yra kietesnė,

naudojama oficilaliems renginiams ar šventėms. Hehu obi – tai labai ilga šilkinė juosta, kuri yra laisvesnė ir naudojama nešioti namuose.

šventės, kurioje dalyvaujama arba priklauso nuo sezono, kuriuo vilkimas jis bus. Dėl šios priežasties moteriški kimono skirstomi į labai daug porūšių. Toliau pateikiami kimono yra nešiojami dažniausiai. Kuro tumesode: juodas kimono su šeimos ženklu, dažniausiai dėvi naujavedžių motinos per vestuves. Iro–tomesode: vienspalvis kimono su ornamentu, kuris išdėstomas žemiau juosmens, juos vilki artimi draugai vestuvėse. Homangi: kimono, skirtas ėjimui į svečius. Išsiskiria tuo, kad ornamentai išdėstomi pečių srityje ir ant rankovių. Nešioja jaunos ir jau suaugusios moterys. Tsukurage: ne toks oficialus kaip homangi, daug kuklesnis, ornamentai užima mažesnius plotus, dažniausiai žemiau juosmens. Iro–meiji: kasdienis, dažniausiai skirta arbatos cere-

monijoms. Dažytas šilkas gali būti raštuotas (rinzu, panašus į žakardo arba Damasko šilką). Komon: išsiskiria mažais besikartojančiais ornamentais per visą medžiagą. Kasdienis rūbas, tinkantis išeiti į miestą. Edo komon: pasižymi ornamentais, sudarytais iš mažų taškelių. Skirti išeiti į svečius. Atsirado Edo periode su samurajų klase. Odori kimono: dažniausiai gaminami iš sintetinio šilko. Puošiami įspūdingais raštais ir siuvami ryškių spalvų. Šiuos kimono lengviau prižiūrėti. Furisode kimono: tai formalus kimono, nešiojamas tik ypatingomis progomis ir tik nevedusių merginų. Uchikake kimono: vestuvinis kimono. Be galo sunkus – sveria apie 5kg, nes jį puošia didelis kiekis įvairių išsiuvinėtų ornamentų. Jo rankovės labai gilios, nes tai paskutinis kartas,

Banzai! kai moteris dėvės kimono su tokiomis rankovėmis. O kadangi šiam kimono pasiūti naudojamas didelis kiekis šilko, jis kainuoja tiek pat kiek „karaliaus išpirka“. Šis moteriškas rūbas sudarytas iš doura (viršutinė juosta), eri (apykaklė)bei fuki (siūlės apsauga). Maemigoro: priekinė pagrindinė medžiagos atraiža, be rankovių . Nugarinė dalis yra padalinta į dešinijį maemigoro ir kairiijį maemigoro. Miyatsukuchi: anga už rankovės. Okumi: kimono priekinė medžiagos skiltis. Sode: mova. Sodeguchi: rankovės atidarymas. Sodetsuke: kimono angos. Susomawashi: mažesnis pamušalas. Tamoto: rankovės maišelis. Tomoeri: dalis, skirta paslėpti apykaklę. Uraeri: vidinė apykaklė. Ushiromigoro: pagrindinė nugarinės dalies medžiagos dalis. Sudaro kairioji ir dešnioji pusė. Tai pat vienas iš svarbiausių kimono akcentų yra obi. Obi – tai šilkinė juosta, kuri surišima nugaroje. Kiekvienas obi rišimo būdas turi tam tikrą reikšmę, o spalva parodo padėtį visuomenėje. Tam, kad šis mazgas laikytųsi, yra naudojama speciali pagalvėlė obiage, kurią vedusios moterys privalo paslėpti.

Kadangi pagrindines detales aptarėme, galima prieiti prie to, kaipgi vis dėlto šis rūbas turi būti nešiojamas. Pirmas žingsnis yra apsimauti užsidėti tabi (baltas kojines). Tada rengiamasi juban. Ir galiausiai velkamas kimono. Svarbu, kad kimono kairės pusės dalis eitų ant dešinės pusės dalies, nes atvirkštinis variantas naudojamas tik laidotuvių metu. Ir paskutiniame žingsnyje rišamas obi. Skamba labai paprasta, ar ne? Deja, klystat – iš tikrųjų tai ganėtinai sudėtingas procesas, reikalaujantis tam tikrų žinių, kurias dažniausiai perduoda motina dukrai. Žinoma, šiuo metu šio meno yra mokoma specialiuose kursuose. Dėl savo specifiškumo kimono tapo populiarus ne tik Japonijoje, bet ir daugelyje vakarų šalių. Ir nors etnologai nuogąstauja, kad tradicinis apdaras yra po truputį keičiamas daug paprastesniu dirbtinio šilko kimono, tačiau vintažiniai kimono vis dar išlieka prabangos ir turto simboliu, perduodamu iš karto į kartą.

Du kimono tipai yra nešiojami ir moterų ir vyrų. Mofuku: tai kimono, skirtas gedului. Jis visas gaminamas iš juodo šilko. Moterų visi priedai ir obi turi būti juodi. Tuo tarpu vyriškas hakama yra juodas arba baltas. Antrasis tipas tai yukata. Tai namams skirtas rūbas, dažniausiai siuvamas iš medvilnės ir yra ilgomis rankovėmis. Dėl paprastesnės priežiūros labai pamėgtas jaunimo ir yra dėvimas, einant į šventes. Taip pat yra naudojamas onsen (karštosios vonios) arba vasaros metu, dėl savo plonumo. Straipsnį rašė: Živilė

Top 10

šauniausi detektyvai

10.

Sherlock Hound Pakankamai akivaizdu, kad Sherlock Hound yra beveik tiksli Šerloko Holmso kopija, tad detaliau apie jo detektyvinius sugebėjimus šnekėti ir neverta. Jie atitinka originalųjį Šerloką Holmsą taip tiksliai, jog net šio anime kūrimas buvo sustabdytas, esant diskusijai, kad kėsinamasi į Artūro Konan Doilio intelektualinę nuosavybę.

Inspector Lunge (Monster)

Inspektorius Lunge turbūt yra vienas iš įdomiausių detektyvinių personų, kokios tik gali būti. Beje, kitaip, nei daugeliui gali pasirodyti, kalbant bendrai, jis nėra blogas žmogus. Jis yra tiesiog itin šalta asmenybė, tačiau tai nesumažina jo baisumo, persekiojant nusikaltėlius. Pagrindinis persekiojamasis – daktaras Tenma. Jis – nekaltas žmogus, įpainiotas į serijinių žudynių voratinklį Vokietijoje. O inspektoriaus Lunge bruožai, atnešantys jam sėkmę: žūtbūtinis noras pagauti daktarą Tenmą bei tobula atmintis. 16

Daisuke Aurora

Inspector Zenigata

(Heat Guy J)

(Lupin III)

Nors inspektorius Zenigata ir nėra pakankamai geras, kad suimtų Lupiną, pastarasis yra pats geriausias vagis pasaulyje, todėl Zenigata vis tiek nusipelno liaupsių. Nors jis ir neturi pačių geriausių analitinių sugebėjimų sprendžiant nusikaltimus, jo šuniška uoslė ir nuojauta padeda nuspėti, kur vyks kitas nusikaltimas. Nepaisant to, kad jis niekada nedvejoja savo misijomis, kartas nuo karto Lupinas išslysta jm iš rankų ir smogia kitur.

Conan Edogawa

(Case Closed) Iš pirmo žvilgsnio Conan Edogawa yra berniukas detektyvas, bet tai nėra visiška tiesa – iš tiesų jis yra paauglys, įkalintas berniuko kūne. Taip nutiko dėl nelaukto eksperimentinių vaistų poveikio, bet Conan tikrai neleis tokiam mažam niekniekiui sustabdyti jo, sekant didvyrio Šerloko Holmso pėdomis. Kaip ir Holmsas, jis tiki, kad viskas turi dvi puses, visada kruopščiai ištiria nusikaltimo vietą ir nieko nepraleidžia pro akis.

Daisuke yra specialusis agentas mieste Judoh. Valandos ten slenka lėtai, popierizmo krūvos, o dar reikia rūpintis ir žudikais, androidais, teroristais, gangsteriais, nelegaliais ateiviais ir netgi paties miesto korumpuotais politikais. Ir visa tai susilaukiant bent trijų kulkų per dieną. Visa laimė, kad Daisuke ne šiaip paprastas Judoh pilietis, todėl jis puikiai paruoštas: pasižymintis išskirtiniais protiniais sugebėjimais bei puikiu koviniu pasirengimu, jis gali susitvarkyti su bet kokia nenumatytai iškilusia problema.

Yakumo

(Psychic Detective Yakumo) Yakumo – studentas, gyvenantis mokyklos filmavimo klubo kambaryje. Kadangi gimė su heterochromija (skirtingų spalvų akys), jo dešinioji akis yra juoda, o kairioji – raudona. Su pastarąja Yakumo gali matyti dvasias. Būtent tuo ir užsiima – jis padeda žmonėms padaryti taip, jog dvasios galėtų ilsėtis ramybėje. Nors su klientais dažnai būna nedraugiškais ir sarkastiškas, jis vis vien yra kilniaširdis ir padės visiems, kas tik kreipsis į jį, prašydamas pagalbos.

Banzai!

Kyu Renjo (Detective School Q)

Kyu Renjo yra paprastas, linksmas, optimistinių pažiūrų vaikinas, kuris dar ir puikus detektyvas. Nepaisant to, kad visuomeniniame gyvenime jam ne visada sekasi, jis visuomet pasitiki savo komandos lyderio bei logikos sugebėjimais. Jo moto yra niekada nepasiduoti, kol byla neišspręsta – taip nuolat kartodavo jo tėvas. Dėl tam tikrų Kyu turi labai gerą nuojautą. Iš dalies tai gali būti dėl to, kad penkerių metų jį patį buvo pagrobę.

1. L

(Death Note) Žmogus be vardo. Balsas be veido. Jis yra niekieno nežinomas paslaptingas galvočius, ir tik keletas jį žinančių vadina jį tiesiog. Stulbinančio intelekto kriminalistas, paskutinė visų pasaulio policijos pajėgų viltis. Nėra nusikaltėlio, kurio jis nebūtų sugavęs, ar bylos, kurios jis nebūtų išsprednęs. Bet susidūrimas su nusikaltėliu, kuris gali atimti gyvybę per atstumą ir kada tik panorėjęs, kuris aplink nepalieka jokių kūnų ar įkalčių, net tokiam genijui kaip L sukėlė nemenkų problemų. Dar nemačiusieji šio anme gali tikėtis mirtino katės ir pelės žaidimo. Bet kuris yra medžiotojas ir kuris yra medžiojamasis? Death Note – scena, kur prasideda tobuli bei atsakomieji ėjimai tap dviejų gasdinantį intelektą turinčių varžovų. Kuris pirmesnis išsiaiškins priešininko tapatybę?

Taichi Hiraka Keaton

(Master Keaton) Taichi Hiraka Keaton yra tikrai išskirtinė persona šiame sąraše, bet ne todėl, kad turėtų išskirtinį protą ar intuiciją. Jo unikalus bruožas yra tai, jog jis neišsiskiria iš paprastų žmonių minios. Dėl to, ir dėl to, kad jis yra labai gerbiamas policijos detektyvas Londone, Keatonas yra siunčiamas spręsti nusikaltimų visame pasaulyje. O nusikaltimus jis sprendžia taip pat visus – jis susitvarko ir su pagrobimais, ir savižudybėmis, ir žmogžudystėmis. Keatonas visur ras teisingumą bei tiesą, kad ir kaip giliai pastaroji būtų paslėpta. Jis toks kietas, kad stabdo ne tik žudikus, bet ir buldozerius.

Akutabe

(Yondemasu Yo, Azazel-san) Akutabe nėra eilinis detektyvas jau vien dėl to, kad savo darbe jis naudoja ne įprastus pagalbininkus, o įvairiausios kvalifikacijos demonus. Jis yra labai įgudęs okultizmo sferoje, o kaip žmogus pranoksta visas protu suvokiamas ribas. Priklausant nuo aplinkybių, į pagalbą pasitelkia skirtingų sugebėjimų turinčius demonus bei moko jauną merginą, vardu Rinko. Ne kartą dėl Akutabės bjauraus būdo demonų atžvilgio, pastarieji kėsinosi į jį įvairiausiais būdais. Demonų nelaimei, Akutabe yra daug galingesnis nei bet kuris iš jo iškviestų demonų, tad visi jų mėginimai pakenkti baigdavosi jų pačių užpakalio atspardymu, trankymu į sieną ar visišku susprogdinimu. Akutabe turbūt yra vienintelis detektyvas, galintis kumščiu išdaužti vartus į kitą dimensiją. Taip naudodamasis savo sugebėjimais bei demonų pagalba, jis išsprendžia visas bylas, kad ir kokios jos bebūtų.

Straipsnį rašė: Svajūnas 17

erija „Tales Of“ – tai JRPG (Japanese role-playing game) žaidimai, kuriuos kuria Namco Bandai Games kompanija. Japonijoje ši žaidimų serija yra trečia pagal populiarumą, atsiliekanti tik nuo Final Fantasy ir Dragon Quest. Paskutiniais metais susidomėjimas kilo ir visame pasaulyje, ypač su naujausiu leidiniu – Tales of Xillia. Žaidimų istorija dažniausiai susideda iš 6 veikėjų, kurie aplinkybių priversti iškeliauja gelbėti pasaulio. Tai dažniausiai būna pagrindinis veikėjas, jo geriausias draugas, mergina, vidutinio amžiaus vyras ar moteris, jaunesnio amžiaus berniukas ar mergaitė ir dar koks vienas veikėjas istorijai paįvairinti. Gal iš pirmo žvilgsnio skamba banaliai, tačiau žaidimų istorijos yra gerai išplėtotos ir netrūksta netikėtų vingių. Iš pat pradžių sunku nuspręsti, apie ką bus žaidimas ir kaip viskas baigsis. Taipogi, šie žaidimai turi savo unikalią kovų sistema, vadinamą Linear Motion Battle System (LMBS). Kovoje gali dalyvauti iki 4 veikėjų, iš kurių pats gali valdyti kurį nori (likę 3 yra valdomi kompiuterio ir padeda kovoti su priešais). Linear reiškia, kad valdomas veikėjas gali judėti tik pirmyn ir atgal, tačiau

Tales Of vėlesniuose žaidimuose veikėją galima valdyti visomis kryptimis. Kovos vyksta realiu laiku ir spaudžiant kelias mygtukų kombinacijas, personažas vykdo skirtingas atakas. Toks valdymas gali šiek tiek priminti street-fighter žaidimus, išskyrus tai, kad žaidėjas turi savo komandą, o priešų taip pat būna ne vienas. Mėgstantiems iššūkius, žaidimuose gausu papildomų „bosų“, už kuriuos gauni papildomų pinigų ar retų daiktų. Sistema taip pat leidžia bet kuriuo metu keisti žaidimo sudėtingumą, todėl jei tavo veikėjai yra pakankamai stiprūs, gali išsirinkti sunkiausią režimą ir išbandyti save. Įveikus pagrindinę istoriją, dažniausiai dar atsidaro papildomas „dungeon“. Pavyzdžiui, Tales of Xillia turi Magnus Zero, kuriame įveikti „bosą“, nusistačius aukščiausią sunkumą, kai kuriems žaidėjams užtrunka net ne vieną valandą. Nors šie žaidimai patrauklūs savo kovų sistema, tačiau labiausiai jie vertinami dėl istorijos. Kiekvienas žaidimas sukasi aplink tam tikrą mintį ar temą, kaip, pavyzdžiui, rasizmas ar gyvenimo prasmės netekimas. Pats prodiuseris Hideo Baba, duodamas interviu, dažnai sako, kad su kiekvienu žaidimu jis siekia perteikti tam tikrą mintį. Pavyzdžiui,

paskutiniuose žaidimuose Tales of Xillia ir Tales of Xillia 2 buvo akcentuojamas pasirinkimas. Naudojant pagrindinį veikėją ir žaidimo įvykius, norėta perteikti, kad žmogus yra pats savo likimo kalvis ir tai, kaip susiklostys jo gyvenimas, priklauso nuo jo pasirinkimų. Nors visos istorijos yra pakankamai rimtos, žaidimuose gausu komedijinių elementų, pozityvumo, įdomių ir linksmų veikėjų. Be pagrindinės žaidimo istorijos, yra dar papildomi įvykiai, vadinami side-events. Tam tikru istorijos metu, pakalbėjęs su tam tikru žmogumi, gali pamatyti paslėptas scenas, kurios dar labiau atskleidžia veikėjus. Tokių scenų yra labai daug ir jas lengva praleisti, nes jos užsidaro po tam tikrų įvykių žaidime. Jeigu nori pamatyti visas, gali pasinaudoti kitų žaidėju walkthrough, kurie yra dažnai paskelbti įvairiuose žaidimų forumuose. Žaidimai taip pat skirstomi į pagrindinius (mothership titles) ir papildomus (escort titles). Papildomi žaidimai dažniausiai turi unikalią istoriją, kurioje dalyvauja veikėjai iš kelių pagrindinių žaidimų.

Banzai!

Pagrindiniai žaidimai (mothership titles) Tales of Phantasia

(angliškas vertima yra GameBoy versijai)

Tales of Destiny

(angliškas vertima yra PlayStation versijai)

Tales of Eternia

(angliškas vertima yra)

Tales of Destiny 2

(angliško vertimo nėra)

Tales of Symphonia

(angliškas vertima yra GameCube versijai, šiais metais išeis Tales of Symphonia Chronicles (PS3) anglų kalba)

Tales of Rebirth

(angliško vertimo nėra)

Tales of Legendia

(angliškas vertima yra)

Tales of the Abyss

(angliškas vertima yra)

Tales of Innocence

(neofocialus angliškas vertima yra)

Tales of Vesperia

(angliškas vertima yra Xbox versijai)

Tales of Hearts

(angliško vertimo nėra)

Tales of Graces

smeniškai mano mėgstamiausias žaidimas yra Tales of the Abyss. Ne veltui jis, kartu su Tales of Vesperia, Tales of Symphonia ir Tales of Xillia yra patys populiariausi serijoje. Istorija vystosi aplink vaikiną iš kilnios šeimos Luke Fon Fabre, kuris vaikystėje buvo pagrobtas, ir vėliau jį suradus paaiškėjo, kad jis neteko atminties. Jam vėl iš naujo teko mokytis pačių paprasčiausių dalykų kaip kalbos ir vaikščiojimo. Po šio įvyko tėvai jį uždarė namuose ir 7 metus neleido niekur išeiti, bijodami, kad jam vėl kas nors neatsitiktų. Tačiau viskas pasikeitė, kai į jų namus įsibrovė paslaptinga mergina Tear ir per klaidą teleportavo jį kartu su savimi į visai kitą šalį. Šičia prasideda pagrindinio veikėjo nuotykiai. Jam pavyksta grįžti namo, ta-

(angliškas vertima yra)

čiau pamatęs pasaulį jis sužino, kad tarp dviejų pagrindinių šalių greitai įsiplieks karas. Būdamas iš kilnios šeimos, jis prisijungia prie žmonių, kurie bando sustabdyti šį karą. Per savo kelionę Luke sužino didelę paslaptį apie save ir savo pagrobimą prieš 7 metus. Negana to, jį manipuliuoja jam artimas žmogus ir nesuprasdamas, ką daro, vaikinas įvykdo labai sunkų nusikaltimą, dėl kurio nuo jo nusisuka visi draugai. Iš begalinės sąžinės graužaties jis prisiekia pasikeisti ir išpirkti savo kaltę. Pagrindinis veikėjas dramatiškai pasikeičia ir toliau keliauja po pasaulį, bandydamas sustabdyti karą ir, svarbiausia, ieško savo prasmės gyvenime. Žaidimas intriguoja savo istorijos vingiais ir netipišku pagrindiniu veikėju.

Tales of Xillia

(angliškas vertima yra)

Tales of Xillia 2

(angliškas vertima išeis šiais metais)

Tales of Zestiria

(dabar kuriamas, angliškas vertimas bus)

Anime adaptacijos

Tales of Eternia: The Animation (originali žaidimo istorija)

Tales of Phantasia: The Animation (originali žaidimo istorija)

Tales of Symphonia: The Animation (originali žaidimo istorija) Tales of the Abyss (originali žaidimo istorija)

Tales of Vesperia ~The First Strike~ (įvykiai prieš žaidimo istoriją)

Populiariausi žaidimai Tales of Vesperia, Tales of Symphonia, Tales of the Abyss, Tales of Xillia.

Straipsnį rašė: Margarita