teatro žurnalas | 14

teatro žurnalas Nr. 14 kaina 3,99 €

1

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorė Vlada Kalpokaitė Numerio redaktorė Kristina Steiblytė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Tiražas 500 egz.

Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras“ žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (6 tūkst. eurų)

ISSN 2424-4430

2

4

14

TEORIJOS

MINĖJIMAS

Jurgita Staniškytė

Anneli Saro

JUDANTIS TAIKINYS: ŽIŪROVAS ŠIUOLAIKINIAME TEATRE

43

Ieva Rodiņa

Aušra Kaminskaitė

PUBLIKA – SPEKTAKLIS REŽISIERIUI

ESTIJOS TEATRAS ŠVENČIA ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMETĮ

48

ŠIMTMEČIO PASAKOJIMAI LATVIJOS TEATRE

Ramunė Balevičiūtė

19

23

POKALBIS SU ALFONSU VAINORU

POKALBIAI

POKYČIAI

Monika Meilutytė

Aušra Kaminskaitė

TARSI VAISIUS IŠ AFRIKOS

52

UŽ SCENOS RIBŲ GIMSTANTIS TEATRAS

Deimantė DementavičiūtėStankuvienė

27

AGNIAUS JANKEVIČIAUS (A)POLITINIS TEATRAS Kristina Steiblytė

32

APIE MIESTUS IR ŽMONES Monika Meilutytė

37

GINTARAS VARNAS: „DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS ŽUDĖME SAVO KAIMYNUS“

Dovilė ZavedskaitėStatkevičienė

+

DRAMBLYS

REDAKCIJOS SKILTIS

„Visas menas apie mus“ buvo ne tik

šino Keitho Haringo, Félixo Gonzalezo-Torreso,

pirmosios MO muziejaus parodos pavadinimas.

Roberto Mapplethorpe’o ir kitų menas. 1985 m.

Taip mano ir dalis meno tyrinėtojų, teigdami, kad

susibūrusi anoniminė feministinė menininkių

visi kūriniai yra bent netiesiogiai politiški. Ab-

grupė „Guerrilla girls“ iki šiol kovoja su seksiz-

strakcija, saloninis menas, bet koks atsisakymas

mu ir rasizmu meno pasaulyje.

dalyvauti visuomeninėje veikloje, turėti ir išsaky-

Pradedant Erwinu Piscatoriumi bei

ti politinę nuomonę – juk taip pat turi ir politinę

Bertoldu Brechtu, ir teatras ėmėsi bandymų vel-

prasmę. Neišsakant konkrečios pozicijos, są-

tis į visuomeninį gyvenimą, jį keisti ar bent įga-

moningai ar ne, palaikoma esama padėtis.

linti žiūrovus keisti(s). Tai daroma tiesioginėmis

Bet visada egzistuoja atvirai ir tie-

intervencijomis į bendruomenes (kaip Augusto

siogiai savo laiko žmonėms, apie jiems aktualias

Boalio partizaninio teatro praktikos ar estų teatro

problemas kalbantis menas. Kartais – trumpais

„NO99“ populistinės politikos demaskavimo pro-

komentarais, improvizuotomis scenomis, ges-

jekte „Suvienytoji Estija“) arba subtiliai, estetiškai

tu ar nediduku portretu didelės drobės pakraš-

perteikiant konkretaus kūrėjo poziciją ir neretai

ty. Kartais – ne taip kukliai. XX a. meno istorijoje

asmeninį santykį su konkrečiomis, dažniausiai

daug atvirai politiško meno, dažniausiai vieši-

skaudžiomis, istorijos ar dabarties patirtimis

nusio marginalizuotų ar pritildytų visuomenės

(kaip Tadeuszo Kantoro bandyme suprasti jį as-

grupių problemas. Garsioji Pablo Picasso „Guer-

meniškai palietusį Antrąjį pasaulinį karą ir XX a.

nica“ (1937) buvo reakcija į baskų miesto Gerni-

Europą spektaklyje „Niekada čia nebesugrįšiu“).

kos ir Luno bombardavimą. AIDS problematiką

Teatras ir Lietuvoje neatsisako galimybių būti ak-

gėjų bendruomenėje XX a. 9 dešimtmetyje vie-

tualus.

Tiesa, už aktualumą, angažuotumą,

tuvoje vis nugirstant apie projektų, kuriuos ir taip

drąsą viešinti tai, kas paslėpta kolektyvinės at-

ketinta įgyvendinti, įrašymą į šimtmečio progra-

minties rūsiuose, kartais tenka susidurti su tais,

mą, ir pamačius vos vieną ryškesnį renginį teat-

kurie saugo status quo, valdžios autoritetą, „tei-

re „Lietuvos teatro amžius“, buvo smalsu sužinoti,

singą“ istorijos pasakojimą ar panašias oficia-

kas nutiko kitur. Tad paprašėme kolegių teatro-

liai deklaruojamas vertybes. Seniau Europoje

logių iš Latvijos ir Estijos pristatyti, kaip jų šalių

(o kai kur pasaulyje dar ir dabar) net tekdavo atsi-

teatrai reagavo į šventinius valstybės metus. Lat-

sveikinti ir su gyvybe, išsižadėti savo minčių bei

vė Ieva Rodiņa ir estė Anneli Saro pasakoja, kiek

darbų, būti ištremtiems. Dabar dažniau susidu-

organizuotai ir kokybiškai jų šalyse teatras daly-

riama su reputacijos praradimu ar persekiojimu

vavo valstybės šventėje.

viešojoje erdvėje. Netenka toli ieškoti pavyzdžio,

Su žurnalu šį kartą publikuojame Do-

kai menininkas užsipuolamas ir net apskundžia-

vilės Zavedskaitės-Statkevičienės pjesę „Dramb-

mas teisėsaugai už savitą, tegul ir kontroversišką,

lys“, praėjusią vasarą tarptautinio šiuolaikinės

istorijos interpretaciją.

dramaturgijos konkurse „Talking about borders“

Tiesiausias kelias į aktualumą – poli-

(liet. „Kalbėjimas apie sienas“) laimėjusią antrą-

tinės temos. Jos Lietuvos teatrui (ir apskritai me-

ją vietą. Čia, kaip ir daugumoje kitų Dovilės Za-

nui) gana svetimos. O tokie reiškiniai kaip Gin-

vedskaitės-Statkevičienės tekstų teatrui, iš arti

taro Varno „Šėpos“ teatras vis dar yra išimtis.

pažvelgiama į ne patį maloniausią šiuolaikinių

Tačiau aktualumas, reakcija į visuomenei svar-

žmonių gyvenimo momentą. O tai, kas neretai

bias problemas įmanomas ir tiesiogiai nekalbant

telieka statistika, kad ir bauginanti, suasmenina-

apie politiką. Prie konkrečių bendruomenių artė-

ma. Ir kaip jau įprasta šios dramaturgės pjesėse,

ja dokumentinis Jono Tertelio teatras, nepatogią

juokaujama. Taip palengvinant skausmo, bepras-

Lietuvoje holokausto temą aktualizuoja Yanos

mybės, vienatvės naštą.

Ross ir Gintaro Varno spektakliai ar valstybiniuose teatruose bei menininkų sindikate „Bad Rabbits“ nuolat girdimas beveik vienintelio socialiai angažuotą teatrą nuolat kuriančio Agniaus Jankevičiaus balsas. Taip Lietuvos teatras pamažu veriasi visuomenei, į ją reaguoja ir kartais kviečia pokalbio ar net imtis veiksmo. Be to, pasirodo, teatralams siekiant pokyčių, visai nebūtina kurti spektaklių. Kartais užtenka provokatyvios naujo teatro sezono reklamos ar į festivalį pakviesti Romeo Castellucci spektaklį, prisiliečiantį prie religinės tematikos. Šis „Teatro žurnalo“ numeris – apie tokį atvirai suinteresuotą viešais ar nutylimais visuomenės skauduliais, nepraeinančiomis traumomis ar politinėmis aktualijomis teatrą. Apie tai, kokiais būdais scenos meno kūrėjai renkasi reaguoti į visuomenės aktualijas ir kokią įtaką toms aktualijoms gali padaryti teatras. Šį kartą žurnale rasite daug pokalbių ir savo asmeninių patirčių pasakojimų, nes sužinoti, kokios ir kodėl kyla teatro kūrėjų, vadybininkų, vadovų, kultūros politikų reakcijos į aktualijas, lengviausia yra kalbantis. Tad kalbėjomės daug. Pokalbiams atsvarą pamėginome sukurti teoriniais tekstais. Kristina Steiblytė rašo apie meno manifestus, Lina Klusaitė – apie sovietmečio atmintį teatre, o Gintarė Narauskaitė pristato lyčių studijas.

Galvojant apie pastarojo meto aktualijas, sunku buvo išvengti ir valstybės šimtmečio minėjimų visose trijose Baltijos šalyse. Lie-

Įdomaus skaitymo!

Kristina Steiblytė

UŽKARIAUTI MENĄ, PASAULĮ, ŽVAIGŽDES

XVIII–XIX a. Europoje įvykęs pramo-

mokslu. Taip pat marksizmas, pabrėžiantis dar-

nės perversmas ir su juo susijusios mąstymo

bininkų klasės svarbą, ir būtinybė kovoti su iš-

permainos nulėmė ir nemažai meno vertinimo,

naudojimu. Šių idėjų atspindžių nesunku rasti

analizės bei vaidmens visuomenėje pokyčių. Su-

paties Courbet darbuose: dailininkas atmetė ro-

siformavo naujos meno kryptys – romantizmas,

mantizmo idėjas, vaizdavo nepagrąžintą tikrovę

natūralizmas, realizmas – ir būdai viešinti kūrinius.

(laidotuves, darbininkus, dailininko dirbtuvę ir t. t.)

Atsirado muziejų, steigėsi vis daugiau naciona-

ir jai parodyti rinkosi seniau tik religinei ar hero-

linėmis kalbomis vaidinančių miestų teatrų ir vis

jinei dailei naudotas didelio mastelio drobes.

labiau įsitvirtino menininko, kaip savarankiško, individualų stilių turinčio kūrėjo, samprata.

Viena iš daugybės šio laiko meno

Tačiau Courbet manifestas, nors ir vienas pirmųjų, tikrai nėra vienas žinomiausių.

Meno manifestai rašomi nuo XIX a. vidurio iki da-

naujovių – kūrėjų manifestai. Egzistavę daugiau-

bar, bet patys garsiausi, įtvirtinę meno manifestų

sia politikos lauke, XIX a. viduryje manifestai

tradiciją, sukurti XX a. pradžioje istorinio avan-

tampa ir menininkams svarbia priemone viešai

gardo judėjimų atstovų: futuristų, dadaistų, siur-

išdėstyti savo kūrybinę programą. Vienas pirmų-

realistų. Šie tekstai atspindi pirmaisiais praėjusio

jų šia forma pasinaudojo realistas Gustave’as

amžiaus dešimtmečiais vykusius greitus socia-

Courbet. Jo 1861 m. publikuotame tekste, kaip

linius, ekonominius, politinius pokyčius. Taip pat

ir daugumoje iki Antrojo pasaulinio karo sukurtų

ir meno vietos, menininko vaidmens bei galimy-

menininkų manifestų, be požiūrio į meną, atsi-

bių ribos paieškas.

1

Gustave Courbet, Realist Manifesto – An Open Letter, www.arthistory project.com.

2

Filippo Tommaso Marinetti, „The foundation and manifesto of futurism“, Art in Theory, Ed. Charles Harrison, Paul Wood.

Oxford: Blackwell, 1992, 145–149 p.

spindi ir to laikotarpio socialinės, politinės realijos.

Courbet realizmo manifestu vadina-

4

Naujųjų grožybių garbintojai

mame tekste teigė, kad menininkas privalo vaiz-

Italų poeto, redaktoriaus, ideologo

duoti tik tai, kas jam yra apčiuopiama, matoma,

Filippo Tommaso Marinetti tekste „Futurizmo

grožio nereikia įsivaizduoti, sukurti – jis jau eg-

pagrindai ir manifestas“ (pirmą kartą publi-

zistuoja gamtoje. O menas ir talentas meninin-

kuotas 1909 m. vasario 20 d.) 2 apibendrina-

kui tėra priemonė prisidėti prie jo gyvenamu lai-

ma: „Iš tiesų menas tegali būti vien smurtas,

ku svarbių idėjų ir tikslų. 1 XIX a. viduryje didelę

žiaurumas ir neteisybė.“ Ši frazė atspindi futu-

įtaką turėjo pozityvistinė filosofija, pasitikėjimas

rizmo lyderio požiūrį į meną kaip į negailestingą

pažangos šauklį, niekinantį ir naikinantį viską,

agresyvų veiksmą, karštligišką nemigą,

kas yra sena, lėta, miela, stabilu. O patys futu-

lenktynininko bėgimą, mirtiną šuolį, smūgį kumščiu ir antausį.

ristai Marinetti manifeste – nenuilstamai kovojantys su neįmanomybės ribomis: „Mūsų širdys

4.

Mes iškilmingai pareiškiame, kad

nejaučia nuovargio, nes minta ugnimi, neapy-

pasaulio puikumą yra papildžiusi

kanta ir greičiu! Ar tai jus stebina? Turėtų stebin-

nauja grožybė – greičio grožis.

ti, juk net nepajėgiate prisiminti, ar kada nors

Lenktyninis automobilis, kurio gaubtą

gyvenote! Išsitiesę stovėdami aukščiausioje

lyg ugnimi spjaudančios gyvatės

pasaulio viršūnėje, mes ir vėl metame iššūkį

puošia dideli vamzdžiai, riaumojantis

žvaigždėms!“

automobilis, važiuojantis taip, tarsi būtų varomas kartečės, yra gražesnis

Marinetti manifeste gausu abstrak-

nei Samotrakės Nikės statula.

čių teiginių, pasakojimų. Juose juntamas susižavėjimas greičiu, automobiliais, technine pa-

5.

Norime pašlovinti žmogų prie mašinos vairo, kuris sviedžia savo

konkrečiai įvardyta kūrybinė bei politinė futuriz-

dvasios ietį virš Žemės, palei jos

mo programa.

orbitą.

Filippo Tommaso Marinetti.

Nuotr. iš www.wikipedia.org

žanga. Tačiau šiame poetiškame tekste ir gana

Futurizmo manifestas 1.

6.

būdamas užsidegęs, didingas ir

pavojui, pripratimą prie energijos ir

dosnus, kad užpildytų entuziastingą pirmykščių gaivalų aistrą.

bebaimiškumo.

2.

3.

Poetas privalo išeikvoti save

Mes ketiname pašlovinti meilę

Drąsa, ryžtingumas ir maištingumas

7.

Grožis gali egzistuoti vien tik kovojant.

bus esminiai mūsų poezijos bruožai.

Joks kūrinys, savyje neturintis

Iki šiol literatūroje buvo aukštinami

agresijos, negali būti šedevras.

svajingas nejudrumas, ekstazė ir

Poeziją privalome suvokti kaip

miegas. Mes ketiname išaukštinti

smurtingą išpuolį prieš nežinomas

5

8.

9.

apšviestų arsenalų ir laivų statyklų

parklupdyti prieš žmogų.

drebulį bei naktinę kaitrą; besotes

Mes stovime ties paskutiniu

geležinkelio stotis, ryjančias dūmų

šimtmečius skiriančiu skardžiu!..

plunksnomis apsirėdžiusias gyvates;

Kodėl turėtume žvalgytis atgal, jei

fabrikus, besiveržiančiais kreivais

norime išgriauti slėpiningąsias

dūmų srautais prikabintus prie debesų;

Neįmanomybės duris? Laikas ir Erdvė

tiltus, kurie lyg milžiniški gimnastai

numirė vakar. Mes jau gyvename

sėdi apsižergę upes ir peilių blizgesiu

absoliute, nes sukūrėme amžiną,

žybsi saulėje; nuotykingus garlaivius,

visur esantį greitį.

mėginančius prasiskverbti už horizonto;

Mes šlovinsime karą – vienintelę

nenuilstančius lokomotyvus, kurių ratai

pasaulyje higieną, militarizmą,

kasa bėgius lyg vamzdžių pažabotų

patriotizmą, griaunamąjį išvaduotojų

milžiniškų plieninių žirgų kanopos;

gestą, puikias idėjas, dėl kurių būtų

ir elegantiškas virtines lėktuvų, kurių

verta numirti, ir panieką moteriai.

propeleriai šlama vėjyje lyg transparantai

Mes sugriausime muziejus, bibliotekas,

ir kaip entuziastinga žiūrovų minia

visų rūšių akademijas, kovosime su

keldami triukšmą perteikia savo pritarimą.

Tristanas Tzara, 1922 m.

Man Ray nuotr. iš www.artbasel.com

10.

pajėgas, siekiant jas susilpninti ir

moralizmu, feminizmu, bet kokiu 11.

6

Nesunku pastebėti, kad Marinetti

oportunistiniu ar utilitariniu bailumu.

meno nelaiko nuo viso likusio pasaulio atsieta

Mes pašlovinsime didžiules, darbų,

veikla. Jam menininkai – aktyvūs pažangos kūrė-

malonumų ir maišto įaudrintas

jai, nevengiantys praktiškai įgyvendinti ir nuož-

minias; apdainuosime šiuolaikinėse

miausių futuristų šūkių. Net kviesdami šlovinti

sostinėse vykstančius daugiaspalvius,

karą futuristai kalbėjo ne metaforiškai: jie akty-

daugiabalsius revoliucijos potvynius;

viai dalyvavo visuomeninėje veikloje, protesta-

pašlovinsime elektrinių mėnulių

vo, skatindami Italiją įsitraukti į karą, Marinetti

palaikė ryšius su Benito Mussolini, patys futuris-

Kam būti rimtam?

tai atliko karinę tarnybą ir kai kurie jos metu žuvo.

Daug meninių praktikų iš futuristų

Ne metaforiškas buvo ir pasipriešinimas meno

perėmę dadaistai, panašiai kaip kolegos iš Itali-

institucionalizavimui. Nors futuristai ir nesugrio-

jos, kvietė priešintis meno istorijai, tradicijai, in-

vė muziejų, nesunaikino svarbiausių meno kūri-

stitucijoms. Bet meno funkciją ir menininko san-

nių, bet pasipriešinimą meno kritikai sugebėjo

tykį su pasauliu suprato visai kitaip. Visų pirma

išreikšti, sumušdami bailumu juos apkaltinusį

kardinaliai skyrėsi jų požiūris į pažangą ir karą.

kritiką.

Pirmojo pasaulinio karo metu susiformavęs judėPažangos kaina futurizmo manifesto

autoriui ir bent daliai grupės narių neatrodė svar-

jimas gimė kaip protestas prieš karą pagimdžiusią kultūrą ir jos vertybes.

bi. Aistra pažangai ir naujumui buvo tokia didelė,

Dada pradininku laikomas Hugo Bal-

kad viskas, kas sena, buvo ne tiesiog niekintina.

las, 1916 m. Ciuriche įsteigęs naktinį klubą „Vote-

Tai reikėjo sunaikinti.

ro kabinetas“. Jame menininkai rengė koncertus, spektaklius, poezijos skaitymus. Čia jie žaidė,

Ne bet kur kitur, bet Italijoje skelbiame šį

ironizavo, provokavo. Pats Ballas, kaip dada me-

energingai griaunantį, maištą kurstantį

ninio judėjimo (ir net beveik gyvenimo filosofijos)

savo manifestą. Šiandieną juo padedame

atstovas, kvietė principus pakeisti simetrijomis

Futurizmo pamatus, nes norime išlaisvinti

ir ritmais, prieštarauti egzistuojančiai pasaulio

šią žemę nuo smirdančios profesorių,

tvarkai.

archeologų, ciceronų ir antikvarų

Dadaistų manifestą, kuriame apibrė-

gangrenos. Jau per ilgai Italija yra dėvėtų

žiama, kas ši meno kryptis yra, parašė rumunų

drabužių prekiautoja. Mes ketiname ją

kilmės poetas Tristanas Tzara. Jo „Dada mani-

išlaisvinti iš nesuskaičiuojamų muziejų,

festas 1918“ pirmą kartą perskaitytas Ciuriche

kurie padengę jos žemę kaip ta

1918 m. liepos 23 d. ir tais pačiais metais publi-

daugybė kapinių.

kuotas žurnale „Dada“. 3 Jau pati manifesto pra-

Muziejai ir kapinės! Be abejo,

džia atskleidžia šio judėjimo menininkų norą at-

jie yra neatskiriamai panašūs

sisakyti įprastos logikos, priežasties ir pasekmės

tarpusavyje – niūrios daugybės

ryšių: manifestas parašytas juokiantis iš mani-

vienas kito nepažįstančių negyvų

festų rašymo ir tradicinės jų struktūros.

kūnų sangrūdos. Muziejai – viešieji miegamieji, kuriuose amžinai gulima

Žodžio „Dada“ magija, atvedusi

šalia nekenčiamų ar nežinomų būtybių.

žurnalistus prie nepažįstamo pasaulio

Muziejai – absurdiškos spalvų ir linijų

vartų, mums nėra svarbi.

smūgiais vienas kitą triuškinančių, sienų

Tas, kas nori paskelbti manifestą,

arenoje besivaržančių dailininkų ir

privalo norėti: ABC,

skulptorių skerdyklos!

kritikuodamas sutriuškinti 1, 2, 3, įniršti ir išskleisti sparnus tam, kad

Futuristai, jaunų menininkų grupė,

ir didelius ABC’us ir juos paskleistų,

josi ir tikėjosi jų padedami užkariauti pasaulį.

pasirašinėti, šaukti, plūstis, sisteminti

Pradėję nuo literatūros, futuristines idėjas pritai-

prozą į visiškai įtikinamų ir nepaneigiamų

kė dailei, muzikai, architektūrai. Kiekviena nauja

parodymų formą, įrodinėti savo

sritis buvo užkariaujama su nauju jai skirtu mani-

manifesto tobulumą ir teigti, kad

festu rankose. Net ir Marinetti niekintos moterys

naujovė tiek pat panaši į gyvenimą, kiek

susidomėjo futurizmu. Ir, žinoma, parašė moterų

pastarasis kekšės pasirodymas įrodo

futurisčių manifestą.

Dievo egzistavimą. Jo egzistavimą

Pirmoji – geriausiai žinoma ir įtakin-

3

Tristan Tzara, „Dada Manifesto 1918“, Art in Theory, Ed. Charles Harrison, Paul Wood. Oxford: Blackwell, 1992, 248–253 p.

nukariavęs pasiglemžtų mažus abc’us

stebėjo mokslo ir meno naujienas, jomis žavė-

jau įrodė akordeonas, kraštovaizdis,

giausia – futuristų karta, sukūrusi ne vieną meno

meilikavimo žodžiai. Primesti savo

kryptį įkvėpusių kūrybos metodų, vysčiusi savitą

ABC kitam yra natūralus ir, vadinasi,

rašymo, tapybos, architektūros stilių, buvo nuga-

apverktinai bjaurus dalykas. Visi tai

lėta tarpusavio nesutarimų ir savo pačių šlovin-

daro pasitelkę neaptakios krištolinės

to karo. Į komplikuotus santykius su fašistais įsi-

madonos, piniginės sistemos, farmacijos

vėlusi menininkų grupė buvo priversta pripažinti,

produkto ar karštą, bevaisį pavasarį

kad besąlygiškas pažangos šlovinimas, realiai

pranašaujančios nuogos kojos formą.

pamačius karo baisumą, yra sudėtingas.

Meilė naujumui yra simpatijos kryžius,

7

demonstruojantis naivų abejingumą,

Todėl kritika yra nenaudinga, ji

tai yra trumpalaikis, jokių pasekmių

egzistuoja tik subjektyviai, kiekvienam

nesukeliantis teigiamas ženklas.

žmogui atskirai, ir neturi net mažiausio

Tačiau pats šis poreikis jau yra

universalumo požymio.

atgyvenęs. Mes, kurie, remdamiesi

[...]

naujumu kaip aukščiausio laipsnio

Naujasis menininkas protestuoja: jis

paprastumu, dokumentais pagrindžiame

daugiau nebetapo (jokių simbolinių

meną, esame žmogiški ir nuoširdūs

ir iliuzionistiškų reprodukcijų), bet

siekdami pa(si)smaginti, impulsyvūs,

kuria – tiesiogiai iš akmens, medžio,

kunkuliuojame energija, nekantraudami

geležies, skardos, riedulių – judančius

nukryžiuoti nuobodulį. Šviesų kryžkelėje,

organizmus, galinčius, papūtus gaiviam

budrūs, atidžiai belaukiantys metų,

momentinio pojūčio vėjui, sukiotis

miškuose. Aš rašau manifestą ir nieko

į visas puses. Bet koks tapybos ar

nenoriu, tačiau pasakau tam tikrus

skulptūros kūrinys savaime yra niekam

dalykus ir iš esmės esu prieš manifestus,

tikęs: tuomet tebūnie jis pabaisa,

nes taip pat esu prieš principus (pusė

bauginanti vergiškai nuolankius

pintos kiekvieno sakinio moralinei

protus, o ne salsva dailinimo priemonė,

vertei išmatuoti – pernelyg patogu;

kokiomis puošiamos liūdną žmonijos

priartėjimą išrado impresionistai). Rašau

pasakėčią iliustruojantiems, žmogaus

šį manifestą tam, kad parodyčiau,

kostiumais persirengusiems gyvūnams

jog žmonės gali atlikti vienas kitam

skirtų vienuolynų valgyklos.

priešingus veiksmus tuo pačiu metu, įkvėpę gryno oro gurkšnį; aš esu prieš

Tzaros kvietimą kurti kūrinius pabai-

veiksmus; esu už nuolatinį prieštaravimą,

sas kolegos bent iš dalies išgirdo kurdami kai-

taip pat už pozicijų gynimą, aš nesu nei

linį puodelį, spygliuotą lygintuvą, debesiu pavers-

už, nei prieš, ir nieko nepaaiškinu, nes

dami nuogą moterį, klijuodami keisčiausius ko-

nekenčiu sveiko proto.

liažus, vaidindami, grodami triukšmo muziką. O rašydamas eilėraščius, kuriuose nėra nė vieno

Manifeste aprašomi prieštaravimai,

tikro žodžio, ar tokius, kuriuose žodžiai neturi

neapykanta sveikam protui ir bet kokioms nor-

logiškų jungčių, ir pats Tzara praktikavo bepras-

moms kartais dadaistų meninėje praktikoje pa-

mį pasipiktinimą, nusivylimą, karo ir pokario dva-

siekdavo kraštutinę ribą. Net susidarydavo įspū-

sinę būseną išreiškiantį meną. Čia neturėjo ir ne-

dis, kad jie patys prieštarauja savo egzistavimui.

galėjo būti logikos, racionalių paaiškinimų.

Tačiau, kad ir kaip besipriešinę egzistuojančioms tradicijoms bei normoms, Vakarų kultūrai

Kai kas mano, kad gali racionaliai,

ir viskam, ką ji pagimdė, vis dėlto dadaistai nebu-

remdamiesi mintimis, paaiškinti

vo prieš meną ir meno kūrėjus apskritai. „Dada

tai, ką galvoja. Bet tai yra

manifeste 1918“ Tzara rašė:

nepaprastai santykinis dalykas.

Psichoanalizė – pavojinga liga, ji

Jautrumas nėra kuriamas remiantis

užmigdo antiobjektyvius žmogaus

vienu žodžiu; visos konstrukcijos

impulsus ir sistemina buržuaziją.

susiveda į tobulumą, kuris yra

Galutinės tiesos nėra. Dialektika yra

nuobodybė, į sustingusios aukso

įdomus, linksminantis mechanizmas,

pelkės idėją, į santykinį žmogaus

kuris mus nukreipia – banaliuoju būdu –

produktą. Meno kūrinys neturėtų

pirmiausia link nuomonių, kurių ir be

būti grožis pats savaime, nes grožis

to jau laikėmės. Ar kas nors mano,

yra miręs; jis neturėtų būti nei

kad naudodamasis apskaičiuotomis

nuotaikingas, nei liūdnas, nei šviesus,

logikos įmantrybėmis yra įrodęs tiesą

nei tamsus, kad džiugintų ar kankintų

ir nustatęs šių nuomonių teisingumą?

žmogų, patiekdamas jam šventumo

Jausmų suvaržyta logika yra organinis

aureolėmis padabintus pyragaičius

susirgimas.

ar greito bėgimo per įvairių aplinkų skliautus malonumus. Meno kūrinys

8

Dada judėjimas buvo ne tik žaidimas,

niekada nėra gražus kažkieno nutarimu,

pokštas ir provokacija apsnūdusiai buržuazijai.

objektyviai ir visiems.

Jis išreiškė ir socialinę bei politinę menininkų

grupės poziciją. Politine prasme aršūs kairieji,

kūnais. Laisvė: Dada, Dada,

dada kūrėjai savo darbais ir manifestu atsklei-

Dada, sodrių spalvų riaumojimas,

dė negrįžtamai Pirmojo pasaulinio karo pakeis-

priešingybių ir visų prieštaravimų,

tą pasaulį ir kraštutinį nepasitikėjimą iki tol

absurdiškumų, nesuderinamumų

svarbiausiomis laikytomis vertybėmis: šeima,

susiliejimas – GYVENIMAS.

tikėjimu, pažanga, geru skoniu bei manieromis ir t. t. Ši menininkų grupė pasirinko išlaikyti nea-

Dada įtaka tolesnei meno raidai –

pibrėžtumą, be taisyklių ir su daugybe prieštara-

milžiniška. Jų idėjos ir provokacijos prisidėjo prie

vimų, nesureikšminant nei savęs, nei savo meno.

ne vienos XX a. meno krypties susiformavimo ir vystymosi, o kai kurie dadaistai ilgainiui prisi-

Kiekvienas pasišlykštėjimo produktas,

jungė prie kitų meno krypčių. Menine prasme

galintis tapti šeimos neigimu, yra

sėkmingi ir įtakingi, socialine ir politine prasme

Dada. Bet koks protestas, visa savo

dada – kaip ir dauguma avangardinių, visuome-

esybe, kumščiais dalyvaujantis

nei sunkiai suprantamų judėjimų – nepadarė

destruktyvioje veikloje, – Dada. Visų

reikšmingesnės įtakos.

priemonių, kurias iki šiol atmesdavo drovioji lytis, veikiau pasirinkdama

Menas į gyvenimą

patogius kompromisus ir geras

Priešingai nei dadaistai, daugiausia

manieras, išmanymas – Dada.

veikę Šveicarijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, Ru-

Logikos, kuri yra visų nepajėgiančių

sijoje susiformavusi konstruktyvistų menininkų

kurti šokis, panaikinimas – Dada.

grupė turėjo realią įtaką savo šalies gyventojų

Bet kokios socialinės hierarchijos

kasdienybei. Ši meno kryptis formavosi kartu su

lygties, kurią pagal mūsų dydžius

bolševikų atėjimu į valdžią, jai priklausė revoliu-

sudarė mūsų patarnautojai, –

ciją palaikę progresyviausi, inovatyviausi Rusijos

Dada. Bet kuris daiktas, visi daiktai,

menininkai.

jausmai, neaiškumai, šmėklos ir

Konstruktyvizmo pradininkas Vladi-

tikslus lygiagrečių linijų susidūrimas

miras Tatlinas įkvėpimo sėmėsi visų pirma iš ku-

yra ginklai kovai – Dada. Atminties

bistų darbų formų, medžiagų, spalvų kompona-

panaikinimas – Dada. Archeologijos

vimo. Tačiau, kitaip nei kubistai, kėlę sau tik es-

panaikinimas – Dada. Pranašų

tetinius tikslus, konstruktyvistai domėjosi ne es-

sunaikinimas – Dada. Ateities

tetinėmis, o techninėmis medžiagų ypatybėmis,

neigimas – Dada. Absoliutus ir

stengėsi ne komponuoti, bet konstruoti, ir tikė-

neginčijamas tikėjimas kiekvienu

josi, kad jų sukurti objektai (ateityje, viltasi, gami-

dievu, kuris yra tiesioginis

nami masiškai) pravers komunistinei visuomenei.

spontaniškumo produktas, – Dada.

4

Alexander Rodchenko, Varvara Stepanova, „Programme of the First Working Group of Constructivists“, Art in Theory, Ed. Charles Harrison, Paul Wood. Oxford: Blackwell, 1992, 317–318 p.

XX a. pradžios avangardinis Rusijos

Elegantiškas šuolis be išankstinių

menas nuo revoliucijos iki 1934 m., kai socialis-

nusistatymų iš harmonijos į visiškai

tinis realizmas paskelbtas oficialiu ir vieninteliu

kitą sritį. Žodžio, išmesto į orą tarsi

komunizmo stiliumi, patyrė klestėjimo laiką. Gre-

spiegianti gramofono plokštelė,

ta Vsevolodo Mejerholdo biomechanikos, supre-

skriejimo trajektorija. Gerbti visus

matisto Kazimiro Malevičiaus kūrė ir konstruk-

individualumus jų momentinėje

tyvistai Aleksandras Rodčenko, Varvara Stepano-

beprotystėje: ar ji būtų rimta, ar

va, Vladimiras Tatlinas. Pastarieji savo idėjas pri-

baiminga, baisi, džiaugsminga,

taikė ne tik tapybai, skulptūrai, fotografijai, bet

energinga, ryžtinga, entuziastinga.

ir architektūrai, plakatams, audinių dizainui. Dai-

Atsikratyti kiekvieno nenaudingo,

lėje dominavusią abstrakciją konstruktyvistai

griozdiško savosios bažnyčios

net neabejojo galintys panaudoti liaudžiai infor-

papuošimo. Švytinčių krioklių pavidalu

muoti ir naujam jų gyvenimui gerinti. Taigi kon-

išspjauti nemalonias, kivirčus

struktyvistai prisidėjo prie tuo metu plačiai vys-

sukeliančias ar mėgstamas idėjas

tomos propagandos, turinčios informuoti bei

arba popinti jas, patiriant nepaprastą

paveikti net ir neraštingus Rusijos kaimų gyven-

pasitenkinimą dėl to, kad jos yra

tojus. Konstruktyvizmo pradininkas Tatlinas buvo

visiškai nesvarbios – lygiai taip pat

įsitikinęs, kad menas gali ir turi daryti poveikį

stipriai savo sielos tankmėje, kurioje

visuomenei. Tai deklaruota ir 1922 m. paskelb-

nėra kilmingą kraują siurbiančių

toje pirmosios konstruktyvistų darbo grupės pro-

vabzdžių, ir paauksuotoje arkangelų

gramoje. 4

9

Konstruktyvistų grupė yra išsikėlusi

[...]

užduotį rasti komunistinę materialių

Neatidėliotini grupės uždaviniai

struktūrų išraišką.

1. Ideologijos srityje:

Vykdydama savo užduotį, grupė

teoriškai ir praktiškai įrodyti estetinės

primygtinai reikalauja, kad

veiklos nesuderinamumą su intelektinės

ideologinis aspektas būtų sintezės

ir materialinės gamybos funkcijomis;

būdu sujungtas su forma tam, kad

tikrasis intelektinės ir materialinės

laboratorinis darbas būtų faktiškai

gamybos dalyvavimas kaip lygiaverčio

perkeliamas į praktinės veiklos

elemento kuriant komunistinę kultūrą.

bėgius.

2. Praktikos srityje:

Todėl grupės įkūrimo metu jos

paskelbti pareiškimą;

programoje ideologiniu aspektu buvo

leisti savaitraštį VIP [Vestnik

nurodyta, kad:

Intelektualnogo Proizvodstva – Intelektinės gamybos šauklį];

mokslinis komunizmas, pagrįstas

spausdinti brošiūras ir lankstinukus su

istorinio materializmo teorija;

grupės veikla susijusiais klausimais;

2) teorinis sovietinio konstravimo patirties

kurti dizaino kompozicijas;

aiškinimas ir įsisavinimas turi paskatinti

rengti parodas;

grupę nusigręžti nuo „nutolusios nuo

megzti ryšius su visomis to vieningai

gyvenimo“ eksperimentinės veiklos link

veikiančio sovietinio mechanizmo

Vladimiras Tatlinas, 1914–1915 m.

Nuotr. iš www.wikipedia.org

Paulis Éluardas ir André Bretonas, apie 1930 m.

Man Ray nuotr. iš www.museoreinasofia.es

1) mūsų vienintelė ideologija yra

10

tikrojo eksperimentavimo;

gamybos tarybomis ir visais jo centrais,

3) siekdami tikrai moksliškai ir

kurie iš tikrųjų formuoja ir kuria iškylančias

disciplinuotai įvaldyti praktinių struktūrų

komunistinio gyvenimo

kūrimą, Konstruktyvistai sukūrė tris

būdo formas.

disciplinas: Tektoniką, Faktūrą ir

3. Agitavimo srityje:

Konstravimą.

i) grupė skelbia bekompromisį karą menui;

ii) ji pareiškia, kad praeities meninė

Freudo darbai įkvėpė siurrealistus labiau pa-

kultūra yra nepriimtina Konstruktyvizmo

sitikėti subjektyviais savo pasąmonės pasireiški-

struktūrų komunistinėms formoms.

mais, sapnais ir daugiau reikšmės suteikti iš racionalumo gniaužtų besiveržiančiai vaizduotei.

Buvusi aktyvi, vizualiai išraiškinga meno kryptis Rusijoje gyvavo neilgai. Tačiau ir

Vaizduotė šiuo metu, galimas dalykas,

per trumpą laiką sugebėjo palikti ryškų pėdsa-

yra pasirengusi vėl pareikšti savo valdžią,

ką. Be indėlio į Rusijos kasdienybę, jie buvo vieni

atkurti savo teises. Jei mūsų proto

iš bene svarbiausio XX a. meno pasaulio ginčų

gelmėse slypi nepažįstamos galios,

pradininkų: „menas menui“ ar „menas visuome-

pajėgiančios arba padidinti tas, kurios

nei“. Šis ginčas suskaldė Rusijos konstruktyvistų

yra sąmonės paviršiuje, arba vykdyti

grupę. Meną visuomenei kurti norėjusi grupės

pergalingą kovą su jomis, vadinasi,

dalis prisidėjo (ar bent mėgino) prie komunis-

turime visokeriopo pagrindo jas

tinės visuomenės kūrimo, o meno estetika labiau

užvaldyti – pirmiausia užgrobti, o tada,

rūpinęsi Naumas Gabo ir Antoine’as Pevsneris

jei prireiks, priversti jas paklusti mūsų

išvyko iš Rusijos. Jų darbas užsienyje išpopulia-

proto kontrolei.

rino apolitišką konstruktyvizmo atšaką.

Freudo minčių įtakos galima rasti

Sąmonės srauto piemenys

se poroje pastraipų apie vaikystę ir siurrealiz-

Ne taip akivaizdžiai kaip konstruk-

mą. Čia nesunku atpažinti Freudo idėjų apie vai-

tyvistai į kintantį pasaulį reagavo dadaistų įkvėp-

kystės potyrių, traumų, (ne)sėkmingai išgyventų

ti siurrealistai. Tačiau net ir ši gana introspektyvi

raidos etapų įtaką suaugusiam žmogui atgarsius.

ir kitose Bretono manifesto dalyse – kad ir šio-

meno kryptis neatsiribojo nuo kintančio pasaulio ir visuomenės: stebėdami pasaulį, naudodamie-

Iš vaikystės prisiminimų ir kelių

si naujais socialinių mokslų pasiekimais, jie siekė

kitų kyla toks jausmas, kad esame

sukelti mąstymo revoliuciją.

atskirti nuo visumos, o vėliau – kad

Pats terminas „siurrealizmas“ Guil-

esame pasiklydę, ir manau, kad tas

laume’o Apollinaire’o sukurtas dar 1903 m., o jį

jausmas yra pats derlingiausias iš

apibrėžiantis André Bretono „Pirmasis siurrealiz-

visų egzistuojančių. Galbūt vaikystėje

mo manifestas“ publikuotas 1924 m. Paryžiuje. 5

labiausiai priartėjama prie „tikro

Kaip ir dadaistai kritikuodamas Vakarų civilizaci-

gyvenimo“; vaikystėje, po kurios

ją, manifeste Bretonas teigia:

žmogus, be leidimo keliauti, turi tik keletą nemokamų bilietų; vaikystėje,

5

André Breton, „First Manifesto of Surrealism“, Art in Theory, Ed. Charles Harrison, Paul Wood. Oxford: Blackwell, 1992, 432–439 p.

Pasiteisinant civilizacija, pažangos

kur viskas vis dėlto susiklosto taip, kad

dingstimi mums pavyko iš proto išguiti

galiausiai veiksmingai ir minimaliai

viską, kas gali būti teisingai ar klaidingai

rizikuodami tvardomės.

vadinama prietaru ar fantazijomis;

Dėl siurrealizmo tokia galimybė, atrodo,

mums yra draudžiamos bet kokios

pasibeldžia į duris antrą kartą. Tarytum

tiesos paieškos, kurios neatitinka

vis dar bėgtume link savo išsigelbėjimo

visuotinai paplitusios, nusistovėjusios

ar pražūties. Šešėlyje vėl matome

tvarkos. Akivaizdu, kad tik dėl gryno

slypintį tą baisų nenuoramą. Ačiū Dievui,

atsitiktinumo ne taip seniai buvo iškelta

čia vis dar Skaistykla. Drebėdami mes

aikštėn ta mūsų psichikos pasaulio

pereiname tai, ką okultistai vadina

dalis, kurios atžvilgiu iki šiol buvome

pavojinga teritorija. Eidamas aš prikeliu

apsimestinai abejingi ir kuri, mano

iš paskos nusekančias pabaisas, kurios

nuomone, yra svarbiausia dalis. Dėl

guli manęs laukdamos. Jos dar nėra

to turime dėkoti Sigmundo Freudo

pernelyg stipriai nusiteikusios prieš

atradimams.

mane ir aš nesu pasimetęs, nes bijau jų.

Freudo psichoanalizė, atskleidusi

Siurrealistai nemanė, kad jų menas

pasąmonės reikšmę žmogaus elgesio ir jausmų

turėtų būti aktualus tik uždarai menininkų grupei.

raiškai, suvokimui, siurrealistams padarė lemia-

Jų tikslas buvo keisti visuomenės mąstymą, su-

mą įtaką. O bene svarbiausias iš jo darbų šiems

kelti savotišką perversmą, išvaduoti žmoniją „nuo

menininkams buvo „Sapnų aiškinimas“ (1899).

logikos ir priežasties pančių, iki šiol skatinusių

11

kariauti ir dominuoti“. 6 Tačiau vienam pagrindi-

nebedrebi, skerdena.“ Šią vasarą rožės

nių siurrealizmo ideologų Bretonui taip pat buvo

yra mėlynos, mediena yra iš stiklo. Žemė,

artimas menininko, kaip prieš visuomenę maiš-

įsisupusi į savo žalios spalvos apsiaustą,

taujančio svajotojo, įvaizdis. Šios romantikams

daro man menką įspūdį kaip vaiduoklis.

artimos sampratos apraiškų galima rasti ir vieno-

Ji gyvena ir nustoja gyventi, tai yra

je svarbiausių „Pirmojo siurrealistų manifesto“

įsivaizduojami sprendimai. Gyvenimas

dalių – siurrealizmo apibrėžime.

yra kitur.

SIURREALIZMAS, dkt. Grynas psichinis

Nors pačiam Bretonui buvo artimas

automatizmas, kuriuo siūloma

marksizmas, o jo manifeste galima rasti ir ragi-

perteikti – žodžiu, raštu arba bet kuriuo

nimą kelti revoliuciją, vis dėlto daug kas siurrea-

kitu būdu – faktinį minties funkcionavimą.

lizmą net ir po manifesto paskelbimo laikė tik

Yra diktuojamas minties, nesant jokiai

meniniu judėjimu. Tad 1925 m. siurrealistai ėmė

proto kontrolei, neturint jokių estetinių ar

bendradarbiauti su komunistų žurnalu „Clarté“

moralinių sumetimų.

(liet. „Aiškumas“). O dar prieš tai, tų pačių metų

ENCIKLOPEDIJA. Filosofijos terminas.

pradžioje, publikuotas Siurrealistinių tyrimų biu-

Siurrealizmas paremtas tikėjimu

ro pareiškimas, 7 kurį pasirašė 26 siurrealistai

aukštesne realybe, tam tikrų formų

(įkaitant ir André Bretoną, Louis Aragoną, Anto-

asociacijų, kurių iki tol buvo nepaisoma,

neną Artaud, Paulį Éluardą).

realumu, svajonių visagalybe,

Šiame pareiškime atsiskleidžia siur-

nesavanaudišku minties žaismu. Jis

realizmo organizuotumas, galima pajusti dadais-

yra linkęs negrįžtamai suardyti visus

tinio nusivylimo visa Vakarų mąstymo tradicija

kitus psichikos mechanizmus ir užimti

atgarsių ir užuominų apie iš meno lauko išeinan-

jų vietą sprendžiant visas svarbiausias

čius veiksmus.

gyvenimo problemas.

Atsižvelgę į klaidingą mūsų iniciatyvos Čia Bretonas pasisako prieš Europoje įtvirtintą krikščionišką moralę ir už tai, kas bu-

aiškinimą, kvailai platinamą visuomenėje, visai šiai bliaunančiai šiuolaikinių

vo išstumta iš viešumos ir net iš sąmonės. Be

kritikų literatūrinei, teatrinei, filosofinei,

to, siurrealizmą jis pristato kaip naują mąstymo

egzegetinei ir netgi teologinei

būdą, ne papildantį, tobulinantį, o griaunantį iki

organizacijai skelbiame:

tol egzistavusį. „Pirmajame siurrealizmo mani-

1) mes neturime nieko bendra su

feste“ jis skelbia ir tai, kad tikrasis gyvenimas

literatūra,

vyksta ne fizinėje realybėje, kurioje stebima gam-

bet, jei prireiktų, esame visiškai pajėgūs

ta ir naudojami tikri daiktai.

ja naudotis taip pat, kaip ir kiti; 2) siurrealizmas nėra nauja ar lengvesnė

Siurrealizmas, kokį jį suprantu, gana aiškiai patvirtina mūsų visišką

poezijos metafizika.

nekonformizmą, kad nekiltų jokio

Tai priemonė, leidžianti visiškai išlaisvinti

klausimo, kaip jį paaiškinti tikrojo

protą ir viską, kas panašu į jį;

pasaulio pateikiamų išbandymų

3) esame pasiryžę padaryti Revoliuciją;

akivaizdoje kaip pagrindą gynybai.

4) esame sujungę žodį „siurrealizmas“

Priešingai, juo galima tik pateisinti visišką

su žodžiu „revoliucija“ tik tam, kad

išsiblaškymą, kurį čia tikimės pasiekti

parodytume nesuinteresuotą, atsiskyrusį

toliau. Kanto neatidumas moterims,

ir netgi visiškai beviltišką šios revoliucijos

Pasteuro išsiblaškymas dėl „vynuogių“,

pobūdį;

Curie neatidumas su transporto

5) nepretenduojame pakeisti žmonijos

priemonėmis šiuo atžvilgiu yra labai

papročių, bet ketiname parodyti minties

simptomiški. Šis pasaulis yra labai

trapumą ir tai, ant kokių nepastovių

santykinai suderintas su mintimi, o tokio

pamatų, ant kokių tuštymių esame

pobūdžio atsitikimai yra tik akivaizdžiausi

pasistatę savo drebančius namus;

karo, kuriame didžiuojuosi galėdamas

6) metame tokį oficialų įspėjimą

dalyvauti, epizodai. Siurrealizmas yra

Visuomenei: saugokitės savo nukrypimų

„nematomas spindulys“, kuris vieną dieną

12

raiškos priemonė, taip pat jis nėra netgi ir

įgalins mus nugalėti priešininkus. „Tu jau

ir klaidingų žingsnių, mes nepraleisime nė vieno iš jų;

6

Amy Dempsey, „Siurrealizmas“, Stiliai, judėjimai ir kryptys.

Enciklopedinis moderniojo meno vadovas, Vilnius: Presvika, 2004, 153 p.

7

Loise Aragon et al, „Declaration of the Bureau de Recherches Surréalistes“, Art in Theory, Ed. Charles Harrison, Paul Wood. Oxford: Blackwell, 1992, 439–440 p.

7) kiekviename savo minties vingyje

bant apie holokaustą, partizanus, kolaboravimą

Visuomenė aptiks mus belaukiančius;

sovietmečiu, seksualinį priekabiavimą, viešąsias

8) mes esame Sukilimo specialistai.

erdves ir jose kuriamą meną, tautinėms, religi-

Nėra jokių veiklos priemonių, kuriomis, jei

nėms bendruomenėms, pažeidžiamiausiems vi-

prireiktų, negalėtume pasinaudoti;

suomenės nariams aktualias problemas. Dabar-

9) mes sakome, ypač Vakarų pasauliui:

tiniai menininkai ir jų grupės rečiau kreipiasi į

siurrealizmas egzistuoja. Ir koks gi yra šis

pasaulį su savo kūrybine ar visuomenine progra-

naujasis -izmas, kuris mums primestas?

ma ir vis dažniau dalyvauja viešajame gyvenime.

Siurrealizmas nėra poetinė forma. Tai yra į save atsigręžiančio proto šauksmas, ir jis pasiryžęs nutraukti savo geležinius

Manifestų tekstus iš anglų kalbos vertė

pančius, net jei tam padaryti turime

Aleksandra Fominaitė

panaudoti materialius plaktukus!

Dalyvaujantis menininkas Meniniai manifestai po Antrojo pasaulinio karo praranda aktualumą: karo sukrėstame pasaulyje avangardiniai judėjimai prityla. Tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje JAV vėl pasidaro aktualus politinis ir meninis pasipriešinimas Vietnamo karui, jį išprovokavusiai esamai tvarkai, miesčioniškos visuomenės moralinėms nuostatoms. Tad, formuojantis subkultūroms, buriasi ir nauji manifestus rašantys avangardiniai judėjimai. Šiuolaikiniai menininkai, net ir tie, kurie nevengia manifestų, daug rečiau nei tarpukario avangardistai ar JAV politinio avangardo kūrėjai prie meninių programų prideda ir socialines, politines. Ir daug dažniau apmąsto kūrėjo gyvenimą, darbą, etiką. XXI a. pradžioje menininko manifestą parašiusi Marina Abramović jame ne visai rimtai surašė taisykles, kaip menininkas turi gyventi, koks turi būti jo santykis su erotika, kančia, savižudybe, įkvėpimu, simboliais, vienatve, darbu ir kt., taip pat ir menininko mirties bei laidotuvių scenarijus. 8 Šiame manifeste svarbiausias yra menininkas, jo savišvieta, disciplina, etika, o meninė programa ir socialinė pozicija – nebent numanomi. Šiuolaikinis meno manifestas gana retai turi sąsajų su politiniais manifestais, iš kurių gimė XIX a. viduryje. Bet tai nereiškia, kad menininkai nebedalyvauja visuomeniniame gyvenime.

Netgi, atrodo, yra priešingai: iš jų vis dažniau ti8

kimasi ne tik kūrybos, vadybos ir savo šalies garMarina Abramović, An Artist’s Life Manifesto, 2011 m. paskaita Smithsonian’s Hirshhorn muziejuje ir skulptūrų sode.

Vaizdo įrašas: https://www. youtube.com/ watch?v=Abk44 swuaro

sinimo užsienyje, bet ir pasisakymų visuomenei aktualiais klausimais bei dalyvavimo problemų sprendime. O menininko, kaip neliečiamo genijaus, ar menininko, kaip su visuomene susipriešinusio individualisto, sampratas keičia menininkas visuomenininkas, visuomeninis autoritetas, bendruomenės lyderis. Lietuvoje pastaruoju metu taip pat buvo svarbi menininkų pozicija, kal-

13

Lina Klusaitė

ATMINTIES AMBIVALENCIJA: TARP NOSTALGIJOS IR KRITIŠKUMO

14

Šiandien, kai po nepriklausomybės

Aleksijevič kūrybą režisuotas „Cinkas“. Esame

atgavimo praėjo kone trisdešimt metų, Lietuvos

įpratę manyti, kad, norint objektyviai įvertinti

teatro kūrėjai vis dažniau deklaruoja būtinybę

praeitį, gyvai atminčiai reikia distancijos, galin-

susigrąžinti atmintį ir kritiškai apmąstyti soviet-

čios nutolinti patirtas traumas ir atverti naują,

metį. Pasak istorijos tyrinėtojų, atmintis nėra

kritišką žvilgsnį į istoriją. Tačiau čia problema,

homogeniška, ji visuomet apima kovos, konflik-

regis, pasisuka kitu kampu. Iškilus poreikiui

to, potencialių pokyčių galimybes. Paneigdama

kritiškai permąstyti praeitį, ji vis labiau artėja ne

vienas praeities versijas ir įteisindama kitas kaip

tik išstumdama traumas, bet ir pasirodydama

„teisingesnes“, ji įgalina tuos, kurių balsai buvo

savo „idealiuoju“ būviu, neretai atklystančiu kar-

nutildyti. Taip ištaisomos klaidingos praeities in-

tu su jaunystės ar vaikystės prisiminimais. Drįs-

terpretacijos, rašoma nauja istorija, perkuriama

tu teigti, kad minėtieji spektakliai atskleidžia tokį

savimonė. 1 Tačiau postkomunistinėse šalyse at-

konfrontacinį atminties vaizdinį, kai kritiškumas

mintis, neretai pasirodydama šmėkliškais, neį-

persidengia pramaišiui su nostalgija.

sisąmonintais pavidalais, ne visuomet leidžiasi

Abiejuose pastatymuose naratyvas

vienareikšmiškai analizuojama ir dažnai sugrįžta

konstruojamas pasitelkiant realius sovietinės

prieštaringais, ambivalentišką tapatumą repre-

praeities įvykius, atspindinčius ideologinį to

zentuojančiais praeities vaizdiniais. Lietuvos te-

meto kontekstą. „Žalioje pievelėje“ istorijos

atre 2017 m. tokios reprezentacijos pavyzdžiais

driekiasi nuo sovietinės valdžios pažado pastaty-

tapo dokumentinio teatro principais paremtas

ti miestą, kuriame apsigyventų atominės elek-

spektaklis „Žalia pievelė“ (autoriai: Rimantas

trinės darbuotojai, iki Europos Sąjungos direk-

Ribačiauskas, Kristina Savickienė, Jonas Ter-

tyvų uždaryti atominį gigantą, Lietuvai tapus

telis, Kristina Werner), pasakojantis apie Visagi-

nepriklausoma šalimi. „Čia bus pastatytas ato-

no gyventojų problemas uždarant atominę elek-

minės elektrinės energetikų miestas“, – dar ir

trinę, ir Eimunto Nekrošiaus pagal Svetlanos

šiandien byloja užrašas ant paminklinio akmens,

1

Barbara A. Misztal, „Collective Memory in a Global Age: Learning How and What to Remember“, Current Sociology, 2010, Vol. 58 Nr. 1, p. 29–35.

2

Peter Sloterdijk, Ciniškojo proto kritika, Vilnius: Alma littera, ALK, 1999, 133 p.

žyminčio Visagino kūrimo pradžią. Šis pažadas,

Tokiame neapibrėžto rytojaus kon-

duotas 1975 m. jau prasidėjus elektrinės staty-

tekste pristatomi skirtingų kartų požiūriai, at-

boms, kartu ženklino ir naują tuometės Tary-

skleidžiantys trijų sąmoningumo krypčių, trijų

bų Lietuvos klestėjimo etapą, paremtą ne tik

tapatybių slinktis. Senelių karta, tapatinama su

ekonomine gerove, bet ir nauja svajone – įsira-

utopinių statybų pradžia, spektaklyje dalyvau-

šymu į Tarybų Sąjungos didįjį energetinį planą

ja virtualiai (rodomos jų asmeninio gyvenimo,

ir utopinių miestų šeimą. Miestų, kuriuos jun-

kolektyvinių statybų nuotraukos), todėl jų balsas

gia ne tiek teritorija, konkreti geografinė vieta

atitenka vyresniosios kartos atstovams, kurie

su joje gyvenančiais žmonėmis, architektūriniu

čia pasirodo kaip aproprijuoti individai, įtikėję

kraštovaizdžiu, politinėmis struktūromis ben-

utopiniu pažadu ir tam tikra prasme reprezen-

droms problemoms spręsti – visa tai, kas pa-

tuojantys sovietinį žmogų. Būtent ši karta praby-

prastai apibūdina miestą, o veikiau tam tikra

la praėjusių laikų nostalgijos kalba, prisimindama

socialinio prasmingumo forma, užtikrinanti vie-

savo ir senelių tikėjimą šviesia ateitimi, socialis-

tiniams gyventojams bendrą, utopijos link ve-

tinio lenktyniavimo planus, iš visos Sovietų Są-

dantį tikslą. Šiuo požiūriu utopinis miestas gero-

jungos susirinkusius geriausius specialistus, ko-

kai skiriasi nuo tipinio, nes ne miestas sukuria

lektyvizmo džiaugsmą ir pan. Jų žodžiuose įtvir-

bendruomenę, o bendram tikslui, utopijai subur-

tinamas ir likviduojamo objekto reikšmingumo

ta bendruomenė sukuria miestą. Taigi Visaginas

statusas: „Aš statybininkė, mokiausi kurti, o ne

yra vieta, suformuota iš bendruomeniškumo

griauti. Žmonės nesupranta, kad tai – ypatingos

jausmą (bendrus interesus, vertybes...) palaikan-

svarbos objektas.“ Kalbant apie jaunąją kartą,

čio vietinių žmonių solidarumo. Giliai įsiskverbęs

su kuria paprastai siejamas atminties vaizdinių

į gyventojų sąmoningumą, šis solidarumas for-

permąstymas, pabrėžtina tai, kad čia ji išreiškia

mavo ir tam tikra prasme tebeformuoja ne tik

ne dinamišką kaitą, naujumo proveržį, o provin-

miesto unikalumą, bet ir utopinės svajonės su-

cijos mieste užsilikusių jaunų žmonių sąstingį,

vienytų asmenų tapatumą. Sovietiniais laikais

abejingumą savo likimui. Jų būseną vaizdžiai

buvęs dominuojančios galios simboliu, šiandien

nusako vienos dalyvės pastaba, kad „laikina pa-

šis miestas kartu su jo gyventojais viešai suvo-

mažu tapo pastovu“. Stokodami savarankiškumo,

kiamas kaip politiškai prieštaringas rusakalbės

sąmoningumo, jie išsako ne tiek savo nuomonę

mažumos regionas.

ar kritiką apie susidariusią padėtį, o remiasi iš

Remdamiesi dokumentinio teatro

savo tėvų ir senelių paveldėtais požiūriais, prisi-

principais, Visagino tipologiją spektaklio suma-

minimais. Dėl šios priežasties jų atminties nara-

nytojai konstruoja pasitelkdami įkūnytą miesto

tyvas taip pat įgauna nostalgijos atspalvį, kurį,

atmintį, t. y. vietinių gyventojų pasakojimus, re-

be viso to, dar paryškina ir tai, kad į sovietinę

prezentuojančius „vietinį žinojimą“. Mažumų

praeitį ne vienas visaginietis žvelgia iš savo vai-

bendruomenė įgalinama leidžiant jai kalbėti be

kystės dienų perspektyvos: čia prisimenamos

tarpininkų, savo vardu. Visų pasakotojų biografi-

kartu su suaugusiaisiais švęstos šventės, išvy-

jos yra fiziškai įaustos į Visagino istoriją, todėl

kos į gamtą, laužų kūrenimas vakarais, plauki-

miestas čia prabyla per asmeninius prisimini-

mas baidarėmis, žaidimai statybų aikštelėse,

mus, vaikystės išgyvenimus, esamą ir irstančią

kiemų „razborkės“. Labiausiai atminty jiems iš-

kasdienio gyvenimo rutiną, minimas mėgsta-

likęs suaugusiųjų vienybės, bendruomeniškumo

mas ir dingusias vietas. Pagrindinė spektaklio

jausmas. Pasak vieno dalyvio, „anksčiau buvo

problema – žmonės, atsidūrę egzistencinio de-

bendruomenė, gyvenome kaip šeima, o dabar

zorientavimo prieblandoje, praradę savivokos

to nebėra“. Apgailestaujama, kad dabar vyrau-

skaidrumą po to, kai buvo nuspręsta uždaryti

ja individualizmo ir pragmatizmo dvasia. Ironiš-

elektrinę. Įstrigę tarp praeities ir dabarties pa-

ka, tačiau sąmoningumo prabudimą „Žalioje

saulių, jie išgyvena savotišką belaikiškumo, atei-

pievelėje“ atskleidžia nepriklausoma energeti-

ties praradimo jausmą. Rytojaus nuojauta, per-

kos konsultantė – angliškai kalbanti užsienietė,

frazavus Peterį Sloterdijką, pasirodo paženklinta

kone vienintelė blaiviai suvokianti prieštaravimus

ambivalentiškumo, galimo žlugimo ir rusenan-

tarp besikeičiančių valdžių, politinių sprendimų

čios vilties, kad galbūt pavyks toliau prasmin-

ir specialistų rekomendacijų. Pritardama elek-

gai gyventi. Vis dėlto viltį nusveria gyvenimo

trinės uždarymui, ji vienintelė išsako racionalų

dabar ir čia principas, kai einant į darbą norisi

požiūrį ir nejaučia nostalgijos utopinei svajonei.

niūniuoti: „dėl nepakankamo pageidaujančių-

Taigi turime tokį praeities modelį,

jų skaičiaus ateities atsisakome“, todėl „nelauk

kai, viena vertus, autoriai lyg ir bando problemiš-

geresnių laikų“. 2

kai pažvelgti į susidariusią situaciją, pristatyti

15

16

Helene Ryding ir Violeta Janavičienė spektaklyje „Žalia pievelė“, rež. Jonas Tertelis ir Kristina Werner, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Scena iš spektaklio „Cinkas“, rež. Eimuntas Nekrošius, Valstybinis jaunimo teatras, 2017 m.

Lauros Vansevičienės nuotr. iš VJT archyvo

padėties analizę, nešališką gyvų liudytojų tiesą,

cijos. Turint omenyje tai, kad esminiai požiūrio

kita vertus, rodoma tiesa, susijusi su tenykščių

į praeitį pokyčiai paprastai sutampa su svarbio-

dalyvių jaunystės išgyvenimais, senelių, tėvų

mis sociopolitinėmis transformacijomis, 6 galių

nostalgiškais pasakojimais, tampa atsieta nuo

persiskirstymas socialiniame politiniame lauke

kritinio žvilgsnio, dabarties refleksijos, pernelyg

po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo turėjo

patogi ir prijaukinta. Paradoksalu, bet vietiniai

lemiamą reikšmę visaginiečių savivokai. Iš privi-

gyventojai, kalbėdami apie skaudžiai išgyve-

legijuotos grupės jie tapo marginalizuota mažu-

namą esamą situaciją, spektaklyje iš tiesų pa-

ma, todėl utopinės atminties saugojimas virto jų

sirodo ne kaip dabarties reprezentantai, o kaip

nerimo ir baimės dėl dabarties simptomu, sa-

empatiški praeities liudytojai. Savo sąmonėje iš-

votišku atsaku į bendruomenės saugumą pažei-

saugoję utopinį pažadą ir solidarumu grįstą ta-

dusias permainas. Apibendrintai galima sakyti,

patumą, jie reprezentuoja ne tiek savalaikį są-

kad „Žalios pievelės“ projektas, slepiamą, nu-

moningumą, kiek sovietinės kartos praeities

tylėtą atmintį iškeldamas į dominuojančios kul-

jausmą. Šiuo požiūriu galime kalbėti apie tokį

tūros fasadą, teigia abejonę dėl visaginiečių

kolektyvinį sąmoningumą, kurį Iwona Irwin-Za-

bendruomenės tapatybės tvirtumo, iš mažojo po-

recka vadino „atminties bendruomene“. Pasak

zicijų leidžia pamatyti jos ambivalentišką, egzis-

mokslininkės, tam tikros socialinės grupės na-

tencinio nerimo ir įtampos būsenomis paženk-

rius į atminties bendruomenę suburia bendra

lintą pobūdį.

patirtis ir prisiminimai (dažniausiai trauminio pobūdžio), tačiau juos vienija reikšmė, suteikia-

tokį utopinį požiūrį formuojantys socialiniai deter-

ma praeities įvykiams. Būtent ši reikšmė yra san-

minantai arba kokiomis sąlygomis tokie nostal-

tykių rodiklis, nustatantis ryšį tarp asmeninių

giški vaizdiniai galimi šiandieninėje visuomenė-

biografijų ir oficialiai artikuliuojamos istorijos.

3

Iwona IrwinZarecka, Frames of Remembrance: the Dynamics of Collective Memory, New Brunswick and New Jersey: Transaction Publishers, 1994, 47 p.

4

Ten pat, 25 p.

5

Claire Bishop, Artificial Hells: Participatory Arts and Politics of Spectatorship, London–New York: Verso, 2012, 25 p.

6

Ten pat, 12 p.

7

Prieiga per internetą: https:// www.youtube.com/ watch?v= EJ5bOFwpz1s.

8

Lina Klusaitė, „Gyventi istorijoje: Eimunto Nekrošiaus „Cinkas“, Kultūros barai, 2017, Nr. 12, 53–57 p.

Vis dėlto norėtųsi klausti, kokie yra

3

je. Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo

Autentiški Visagino gyventojų pasakojimai išduo-

visuomenės gyvenimas sparčiai keitėsi ir buvo

da, kad šią socialinę grupę vienija nostalgiška

gana aišku, kad didžiąją dalį pokyčių lėmė itin in-

utopinių laikų atmintis, kontrastuojanti su dabar

tensyvi socioekonominių santykių raida, su kuria,

išgyvenama situacija.

deja, nespėjo keistis mentaliniai įpročiai. Socia-

Dokumentiniam teatrui, kaip ir kitiems

lizmas, šiandien galbūt simpatiškas dėl ben-

socialinio meno projektams, apimantiems pra-

druomeniškumo įtvirtinimo, netruko atsimušti į

eities tyrimus, būdinga gilintis į prisiminimų tu-

nepermaldaujamą realybę su visomis kapitalis-

rinį, analizuoti jo formas, t. y. kas ir kaip prisimena.

tinio pasaulio vertybėmis ir pagreičiais. Viena-

Siekdamas kvestionuoti vyraujančius atminties

me interviu Svetlana Aleksijevič pastebėjo, 7 kad,

modelius, toks teatras paprastai stengiasi su-

nepaisant iškreiptos socialistinės santvarkos

probleminti atmintį, paversdamas ją ginčytina

baisumo, represinio aparato žiaurumo, gyventi

konflikto teritorija. Šiuo atveju galima kalbėti apie

sovietinėje visuomenėje, ypač po vadinamojo

kontratminties naratyvo kūrimą, leidžiantį pamaty-

chruščioviško „atšilimo“, nebuvo sunku, nes visų

ti dominavimo santykius ir įgalinti mažumų ben-

sąlygos buvo daugmaž vienodos ir, jeigu prisitai-

druomenes. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Žalia

kei, nestojai į akistatą su tiesa, neerzinai partinės

pievelė“ pristato vietinės bendruomenės auto-

nomenklatūros, pilkoje kasdienybėje galėjai jaus-

biografinį tyrimą, nagrinėjantį, kaip konkreti so-

tis palyginti saugiai. Laikas tekėjo lėtai, laisvalai-

cialinė grupė save suvokia. Vis dėlto šie autobio-

kį galėjai skirti žygiams į kalnus, smagiems susi-

grafiniai „suvokiniai“ kaip tik ir leidžia spektaklį

būrimams prie laužo, skambant gitaroms. Žvel-

priimti kaip alternatyvų, politinę reikšmę turintį

giant iš dabarties perspektyvos, toks gyvenimas

pasakojimą, suprantamą Jacques’o Rancière’o

primena naivią pionierišką pasaką, tačiau dau-

nusakytos metapolitikos prasme, t. y. kaip vie-

geliui ji buvo reali. Nieko keista, kad šiandieni-

šai oficialiai nuomonei priešpriešą sudarantį

nėje skubančioje, nuolatinės pasirinkimų įtam-

veiksmą.

4

Kaip teigė Davidas C. Rubinas, auto-

pos alinamoje visuomenėje didėja nostalgija ir

biografiniai elementai galutinę reikšmę įgyja

minėtam lengvumui (svarbu pabrėžti, kad pas-

tuomet, kai jie ne tik apibrėžia subjektų tapaty-

tarojo siekimas jokiu būdu nereiškia prielanku-

bes, bet ir žymi asmeninių bei kolektyvinių isto-

mo sistemai). 8

rijų susikirtimą. 5 Spektaklis sugestijuoja, kad

Po reprezentacinio lengvumo skrais-

visaginiečiai, kaip mnemoninė bendruomenė,

te komponuojamus atminties vaizdinius galime

išgyvena neatitikimą tarp suformuotos, iš kartos

pamatyti Nekrošiaus spektaklyje „Cinkas“. Alek-

į kartą perduodamos tapatybės, su ja įgyto sim-

sijevič pasakojamų istorijų parafrazės čia api-

bolinio kapitalo ir pasikeitusios politinės situa-

ma Černobylio atominės elektrinės katastrofos

17

ir karo Afganistane išgyvenimo momentus. Už-

talgiškas sovietinis romantizmas įgauna realų

rašytas realias, skausmo persmelktas istorijas

matmenį, ataidintį iš autentiškos režisieriaus pa-

režisierius rodo žvelgdamas iš autoriaus, t. y.

tirties, todėl ir sukauptos istorinės prasmės tam-

rašytojos Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė),

pa veikiau ne socialiniais konstruktais, objekty-

fikcinio atstumo, nebandydamas atkartoti auten-

viais sovietinės santvarkos veikimo įrodymais, o

tiškos to laikotarpio aplinkos, o sekdamas ab-

subjektyvaus žvilgsnio į ją liudijimais.

strakčiais laiko ir dvasinių būsenų riboženkliais.

Svarbu paminėti, kad nostalgiškas

Savo recenzijoje apie šį spektaklį rašiau, kad

kalbėjimas apie praeitį čia nereiškia, anot Jame-

jaunųjų aktorių sceniniais etiudais kuriamas

sono, pilnatvę praradusio tremtinio ilgesio, kurį

žaismingumas rodo tokį nostalgišką nesudėtin-

galima aiškiai išskaityti „Žalioje pievelėje“. Sąsa-

gumą, pro kurį prasišviečia Aleksijevič įvardyta

jos su nostalgiška praeitimi Nekrošiaus spektak-

naivi, lengva, alogiškai kvaila sovietinė realybė.

lyje grindžiamos tuo, kad žiūrovas atpažins stilis-

Čia ji pasirodo kaip prijaukinta, distancijuota, pri-

tines praeities simuliacijas. Režisieriaus tikslas

artinta prie dabarties, prisistatanti ne tiek kan-

nėra preciziškai atkurti praeities vaizdinius, an-

čios, kiek laimės akimirkomis, ramios, žmogiškos

gažuotis faktiškumui, kokiai nors ideologinei tie-

kasdienybės momentais. Gyvenimas „Cinke“ te-

sai ar pateikti konkretų požiūrį į to meto socialinį

ka sava vaga: stotyje skuba praeiviai, kažkas

visuomeninį gyvenimą. Rodydamas stilizuotus

laukia, kad jį / ją pasitiktų, namuose švenčiami

sovietinės tikrovės fragmentus, jis kuria tokią

gimtadieniai, puošiamos naujametinės eglutės,

praeities estetiką, kuri išstumia realų socialinį tu-

dalinamos dovanos, vietoje gitarų skamba sak-

rinį, palikdama tik atminties pėdsakus, atpažįsta-

sofonas ir vakarietiškas, į socialistinę laimę

mas būsenas, jausenas, metaforines užuominas.

trumpam įsiveržiantis „Happy Birthday“. O gre-

Kaip pasakytų Jamesonas, tai nesaties estetika,

timai grojant rytietiškai muzikėlei ant aktorių /

įtvirtinanti mitinį pasakojimą, kuriame realios

kupranugarių nugarų iš Afganistano pargabe-

istorijos tampa nostalgiškomis praėjusio laiko

nami cinko karstai su žuvusiųjų kūnais, sako-

alegorijomis. Kultūrinė atmintis čia veikia per

mos herojiškos kalbos, teikiami ordinai už drąsą,

„apibendrinančią stereotipinio pobūdžio periodi-

fotografuojamasi garbės lentai ir nepasidalina-

zaciją“, t. y. visuomenėje įsigalėjusių stereotipų

ma sužeistųjų šlove.

9

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Nekrošiaus spektaklį galima perskaityti ne tiek kaip

apie sovietmetį vaizdavimą, tad žiūrovai gali ją atgaivinti sekdami sovietinių simbolių ir įvaizdžių kupiną pasakojimą.

istorinę posttotalitarinės visuomenės kančių reprezentaciją, turinčią trauminės patirties gydymo funkciją, o veikiau kaip nesuvokto heroizmo kupiną pasakojimą, sekamą estetine vaizdų kalba. Nors atskiri epizodai yra paženklinti aktorių išreikštu psichologiniu skausmu, bendras spektaklio mikroklimatas, atmosfera ir distancinis autorės (Aleksijevič) žvilgsnis formuoja iliuzinę nutolusių gyvenimų ekspoziciją, sukuriančią tokią distanciją su kančia, kuri išstumia realų santykį su praeitimi. Šiuo požiūriu „Cinkas“ simbolizuoja perėjimą nuo pabrėžtino literatūrinio realizmo prie vaizdinio mitinio pasakojimo ir gali būti lyginamas su „naujojo istorizmo“ kūriniais, savitumą atradusiais ne tiek turinyje, kiek formoje, realistines racionalias interpretacijas išmainiusioje į estetinį stilistinių figūrų, detalių, simbolių žaismą. Tam tikra prasme Nekrošius pasiūlė vi-

9

Ten pat, 55 p.

10

Fredric Jameson, Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 114–160 p.

zualine hermeneutika paremtą postmodernistinį kančios perdirbinį, lengvą kultūrinę mistifikaciją, atribotą nuo politinių vertinimų, siekiančią ne tiek permąstyti laikotarpio traumas, kiek iš naujo pažadinti praeities jausmą. Kadaise šį bruožą vaizdžiai nusakė Fredricas Jamesonas,

18

priskyręs jį nostalginiam kinui. 10 „Cinke“ nos-

Gintarė Narauskaitė

TEATRO IR LYČIŲ STUDIJŲ SANKIRTA

Įvairūs elgesio modeliai, įvaizdžių

meno, kultūros studijų iki medicinos. Lyčių stu-

kūrimas ir jų atlikimas kasdienybėje ne tik atspin-

dijų, kaip priemonės analizuoti, apibendrinti, nu-

di, kas mes esame ir kuo stengiamės būti, bet

statyti ir įvertinti įvairiems aspektams, susiju-

kartu demonstruoja ir socialinės realybės (gyve-

siems tiek kultūrine bei socialine (konstruojama

nimo) ryšį su kitais kultūriniais aspektais. Taigi

lytis, kaip būti moterimi ar vyru), tiek su biologine

galima pagrįstai teigti, kad menas ir žmogaus

(prigimtine) lytimi, atsiradimui negali būti priski-

kasdienybė glaudžiai susiję. Meno kontekstai,

riama konkreti data. Tačiau galima teigti, kad ly-

tarp jų ir teatras, ne tik reprezentuoja bei palai-

čių studijų kūrimo procesas – tai ilgalaikis, nesi-

ko įvaizdžius, bet ir juos kuria. Nors lytiškumo,

baigiantis procesas. Kadangi lyčių studijos api-

seksualumo ir individų analizė, kaip ir estetinė

ma studijas apie moteris, studijas apie vyrus ir

teatro realybė, gali būti aptariami kaip atskiri

studijas apie queer (netradicinės seksualinės

meno ar socialiniai vienetai, tačiau lyčių studi-

orientacijos, neįgalius, įvairių rasių ir kt.) subjek-

jų įtakų aptarimas mene tampa priemone paro-

tus, svarbu pabrėžti, kad kiekvienas tridalis dė-

dyti, kaip keičiasi visuomenės požiūris, kokios

muo turi ir savo istorinę seką.

įtakos veikia kasdienybėje. Taip pat leidžia pa-

Moterų studijos gali būti laikomos

brėžti iškylančias problematikas, pristatomus

viena seniausių lyčių studijų šakų. Pirmosios

įvaizdžius ir praktikas. Ne tik klausti, bet ir ban-

pastangos kalbėti apie moteris, kaip apie lygia-

dyti atsakyti į mums rūpimus klausimus, pavyz-

verčių teisių neturinčius subjektus, datuojamas

džiui, ar meno ir socialinių mokslų sąjunga pa-

XIX amžiumi. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio

jėgi inicijuoti realius pokyčius visuomenėje ir kt.

karo imta aktyviai aptarinėti ir įrodinėti moterų

Šio teksto dėmesio centre – lyčių

pažeidžiamumą bei išnaudojimą. Greitai formuo-

studijos ir teatras. Todėl pirmiausia galima trum-

jasi pirmoji, antroji ir trečioji feministinės ban-

pai apžvelgti, kas yra lyčių studijos, kokia jų kilmė,

gos, iš kurių kiekvienai būdingos vis kitokios

susiformavimo aplinkybės, lyčių teorijai būdingi

priemonės pademonstruoti moters daliai vyrų

bruožai ir savybės, įtakos bei sąlytis su teatru ir

dominavimą įteisinančioje visuomenėje. Nuo

apskritai menu.

teisės balsuoti politiniuose rinkimuose, teisės

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį,

kurti, mokytis priartėjama iki moters unikalumo

kad lyčių studijos – tai daugialypis teorinis mo-

demonstravimo, pabrėžiant jos moteriškumą

delis, kurio teiginiai itin plačiai taikomi beveik vi-

ir pagaliau itin aršiai kritikuojant moters, kaip

sose mokslo šakų disciplinose nuo sociologijos,

geismo kurstytojos, poziciją, kurioje ji tampa

19

ta, į kurią nukreipiamas vyro žvilgsnis. Taigi nuo

ir įteisintų užuominų į vyro galią. Taigi toks falo

XX a. penktojo dešimtmečio iki XX a. aštuntojo

išviešinimas kartu ir demaskuoja vyriškumą. Ta-

dešimtmečio moterų studijos tapo plačiai papli-

čiau, kitaip nei ankstyvosiomis feministinėmis

tusia ir įtakinga feministine struktūra, kurioje

studijomis, kuriomis siekiama sumenkinti vyrą,

vystomi skirtingi įvairius moters gyvenimo ir jos

pademonstruoti, kad jis yra didysis engėjas, vy-

tapatybės, santykius su kitomis lytimis aptarian-

riškumo studijų lauke demonstruojama, kad vy-

tys teoriniai aspektai. Kitaip nei XX a. pabaigo-

ras taip pat yra pažeidžiamas moterų pasaulyje.

je, XXI a. itin daug dėmesio skiriama ne moters

Pristatant viešai priimtus vyriškumo modelius ir

teisių, lygybės klausimų, smurto aspektams, bet

vaidmenis parodoma, kokia hierarchija, fiziškai

vis daugiau klausimų keliama apie moterų padė-

ir emocionaliai sekinanti kova už statusą, teisę

tį ir reikšmę bendrame moteriškumo kontekste.

vadintis vyru egzistuoja vyrų pasaulyje. Nors vyrų

Jeigu XX a. padėti kertiniai feminizmo studijų

studijomis atskleidžiamas vyriškumo pažeidžia-

pagrindai, kuriais siekiama pagerinti moterų

mumas, tačiau heteroseksualaus, erotizuoto vy-

padėtį patriarchalinėje visuomenėje, pavyzdžiui,

ro kūno vaizdiniais bei jų analizėmis dar kartą

išviešinti ir mažinti smurtą šeimoje, atsikratyti

įteisinamas vyro autoritetas. Pabrėžtina, kad

seksizmo (kaip seksualinio priekabiavimo) dar-

seksualizuoti vyro kūno vaizdiniai beveik nieka-

bo praktikoje, paneigti moters, kaip seksualinio

da nereprezentuoja vyro falo, o erotizuotoms ap-

objekto, vaidmenį, XXI a. moterų studijose kal-

nuoginto kūno detalėms suteikiamas ne objekto,

bama jau ne apie moterų nelygybę vyrų pasau-

į kurį žiūrima, statusas, bet atvirkščiai – repre-

lyje, bet apie moterų nelygybę moterų pasaulyje.

zentuojama seksualinė galia, kurios valdytoju

Kitaip nei moteriškumo studijoms,

tampa vyras. Taigi galios, kontrolės klausimai

vyrų ir vyriškumo studijoms balsas ilgai nebuvo

20

itin aktualūs vyriškumo studijų perspektyvoje.

suteiktas. Šis delsimas gali būti siejamas su

Aptariant paskutinį lyčių studijų dė-

baime pažeminti vyrus: silpnų ir gležnų moterų

menį – queer studijas, svarbu nurodyti, kad pa-

pasaulyje, kurioms ilgą laiką buvo suteikta tik

grindas šioms studijoms, kaip konkrečiai moks-

privati namų erdvė, vyras turėjo atstovauti vyriš-

linei disciplinai, atsirasti buvo XX a. septintaja-

kumui, kurio suvokimas buvo neatsiejamas nuo

me dešimtmetyje kilę masiniai neramumai JAV,

viešojo sektoriaus, patriarchalinių vertybių įval-

Niujorko mieste. Politinės bei socialinės istori-

dymo (dominuojamasis statusas ir šeimoje, ir

jos kontekste gerai žinomos 1969 m. „Stonewall“

visuomenėje, šeimos maitintojo vaidmuo, per-

riaušės yra tas svarbus įvykis, tapęs oficialiu

spektyvi karjera, finansinio kapitalo turėjimas

lūžio momentu legalizuojant seksualines mažu-

ir demonstravimas, emocionalumo atmetimas,

mas ir įvedant jas į mokslo kontekstą ne kaip

agresyvumas, sveikas, tvirtas, vyriškas kūno

iškrypėlius ir į paraštes nustumtus subjektus,

įvaizdis). Nors XX a. septintajame dešimtmety-

bet kaip individus, kuriems bandoma suteikti ly-

je atsiranda pavienių vyriškumo tyrimų, vis dėlto

giavertį statusą seksistinėje dvilypėje (hetero-

vyrų ir vyriškumo studijoms dienos šviesą buvo

seksualus ir homoseksualus, vyras ir moteris)

lemta išvysti tik XX a. devintajame dešimtmetyje.

sistemoje. Nors protestai, judėjimai, rengiamos

Šiuo žingsniu parodyta, kad ilgą lai-

akcijos vis vykdavo, oficialių, sistemingų studi-

ką vyrams, dominuojančiai kategorijai, tiems,

jų, kuriomis būtų siekta apžvelgti seksualinių

kuriems priskiriamas galios laukas, išties reikia

mažumų priespaudos istoriją ir aplinkybes, iki

dėmesio ne todėl, kad jie yra pagrindiniai engė-

XX a. dešimtojo dešimtmečio nebuvo. Tik pas-

jai, bet todėl, kad jie yra ir engiamieji. Tad jeigu

kutiniame XX a. dešimtmetyje būtų galima pra-

moterų ir feminizmo studijos siekia išlaisvinti

bilti apie queer studijų, skirtų subjektams, ne-

moteris iš vyrų patriarchato ir nelygiaverčio mo-

atitinkantiems seksualinių, klasinių, socialinių,

terų pasaulio, vyriškumo studijomis siekiama iš

rasinių, etninių, įgalumo statusų, suformavimą.

naujo įteisinti vyriškumą. Šių studijų perspek-

Pabrėžtina, kad šių studijų pagrindus formavo

tyvoje vyriškumas tiriamas atsižvelgiant į dau-

ir feministinių (Judith Butler, Luce Irigary, Julia

gialypius lyties, klasės, rasės, socialinio vaid-

Kristeva, Raewyn Connell, Judith Halberstam), ir

mens, statuso, lytiškumo demonstravimo ir

vyriškumo studijų teoretikai (Timas Edwardsas,

atlikimo, estetinius dėmenis. Neabejotina, kad

Michaelas Kimmelas).

vyriško lyties organo įvaizdis, vaidmuo tampa

Queer studijas galima laikyti poli-

pagrindiniu pokalbių, analizių objektu ir tema dėl

tika, kuria radikaliausiai siekiama skirtingų in-

gilių, daugelio kartų mokslininkų, filosofų (Sig-

dividų nelygybės išviešinimo ir naikinimo. Bū-

mundo Freudo, Jacques’o Lacano, Friedricho

tent todėl šios studijos – ne tik disciplina, bet

Nietzsche’s, Claude’o Lévi-Strausso) akcentuotų

ir teisėta politikos forma. Jų plėtra inicijavo stei-

gimą organizacijų, kurios siekia keisti oficia-

Nors postmodernaus teatro įtaka

liąją valstybių teisę, reikalaudamos įteisinti ho-

skatinti kaitą, agituoti ir protestuoti akivaizdi,

moseksualių asmenų santuokas, keisti įvaiki-

reprezentacinis teatras taip pat veikia sociali-

nimo įstatymus, įteisinti ir finansuoti biologinės

nėje, religinėje, politinėje kovoje prieš ar už kaž-

lyties keitimo operacijas. Kitaip nei feminizmo

ką. Nors tai atliekama nuosaikia, kartais meta-

ir vyriškumo studijos, kurioms būdingos ryškios

foriška forma, pati reprezentacija yra stipri so-

bangos, kai tiriamos ir apibendrinamos skirtin-

cialinė platforma. Reprezentuojamais įvaizdžiais,

gos vyrų ar moterų problemos, queer studi-

situacijomis, konfliktais, problemomis prista-

jos, patyrusios didžiausią poststruktūralizmo ir

tomas visuomenės veidas, jos kaita, pažiūros

postmodernizmo įtaką, išskiria daugybę prob-

ir prieštaros. O metaforos naudojimas, ypač

leminių aspektų, tarp kurių nebūtų galima įves-

tam tikrais istoriniais laikotarpiais, gali tapti ir

ti aiškios hierarchijos. Taigi queer studijomis

radikalia išraiškos priemone. Svarbu atkreipti

dėmesys kreipiamas į baltosios rasės homo-

dėmesį, kad ilgainiui demonstruojamos vis tos

seksualių moterų ar vyrų dominavimą kitų rasių

pačios reprezentacijos sukuria visuotinai priim-

atžvilgiu, gėjų diskurso išplitimą kitų seksuali-

tiną normą. Tad jeigu homoseksualūs vyrai te-

nių mažumų, ypač transseksualų, biseksualų ar

atro pastatymuose kelis dešimtmečius iš eilės

net lesbiečių, diskursuose, neįgalių, vyresnio

bus vaizduojami kaip visuomenės atstumtieji,

amžiaus subjektų seksualumo problemiza-

požiūris į juos tikai nepasikeis. O jeigu tokios il-

vimą ir kt.

galaikės reprezentacijos dar bus pakurstomos Queer studijų pradžioje itin daug

ir kitomis socialinėmis, politinėmis, kultūrinėmis

dėmesio skirta kultūrinei ir socialinei, taip pat

formomis, situacija tikrai taps beviltiškai nyki.

biologinei lyčiai teoretizuoti. Vėliau šie teoriniai

Čia ir atrandami lyčių studijų bei teatro sankir-

įrankiai buvo naudojami kaip priemonė įteisin-

tos taškai. Teatras negali egzistuoti be repre-

ti skirtingoms seksualumo, lytiškumo formoms.

zentacijų, įkūnijimų, o tokie esminiai lyčių studi-

Queer politika daug dėmesio skyrė heterosek-

jų elementai kaip moteris ir vyras, jų įvaizdžiai,

sualios ir patriarchalinės dominavimo formos

elgesio normos, išvaizdos standartai, profesijų

opozicijai su kitomis lytinėmis ar seksualinėmis

paskirstymas, vaidmuo šeimoje ar queer sub-

mažumomis. Aktyviai siekta išardyti hierarchiją,

jektų vaizdiniai neišvengiamai yra kiekvieno

naikinti priespaudą ir marginalizaciją pačiose

spektaklio ar performanso sudedamoji dalis.

mažumų bendruomenėse. Pabrėžtina, kad bū-

Taigi kiekvieną kartą, kai kalbama apie teatrą ir

tent šių studijų perspektyvoje kūnas, seksua-

jame pristatomus įvaizdžius, iš dalies kalbama

lumas, erotika ir atlikimas tampa itin galingais

ir apie lyčių studijas. O lyčių studijų kontekste

ženklais bei veikimo priemonėmis.

teatras, kinas, performansas, literatūra, dailė,

Lakoniškai apibendrinus lyčių stu-

žiniasklaida, medijos – viskas tampa naudingu

dijas, antroje teksto dalyje galima kelti klausimą:

ir efektyviu įrankiu pokyčiams inicijuoti. Lyčių

ką teatras turi bendra su šiais lytiškumo, sek-

studijoms teatras, kaip meno forma, tampa vie-

sualumo ir galios kontekstais? Kokia šių teo-

na iš platformų, kurioje galima skleisti, demons-

rijų vieta teatro pasaulyje? Ir ar jų sąveika, jei

truoti idėjas, permąstyti visuotinai priimtinus

tokia galima, turi kokių nors politinių, socialinių,

standartus.

kultūrinių, meninių pasekmių? Koks vaidmuo

Teatre pristatomomis reprezentaci-

lyčių studijose tenka teatrui ir, atvirkščiai, koks

jomis galima pritarti, išjuokti, kritikuoti, priešta-

vaidmuo lyčių studijoms tenka teatre?

rauti, diskutuoti, nepritarti ir t. t. Konkrečiau atsi-

Teatras – vizualiai paveikus, sukre-

žvelgiant į lyčių studijas, galima teigti, kad prista-

čiantis, emocionalus. Jis geba kurti realų ener-

tomais vyro ir moters santykiais, jų padėtimi vie-

gijų srautą, kuriame ir slypi jo didžiausia stipry-

nas kito atžvilgiu kartu kritikuojama ar pritariama

bė. Psichologinio realizmo, brechtiškas, moder-

esamai situacijai. Lietuvos teatre dominuojantis

nusis teatras veikia kaip reprezentantas, jo galia

stiprus patriarchalizmas kelia dvilypę problemą.

demonstruoti, pristatyti, išviešinti nepalenkiama.

Visų pirma pademonstruoja, kad moters vaid-

Postmoderniame teatre įtikinamas situacijos

muo Lietuvos dramos teatro spektakliuose vis

vaizdavimas keičiamas performatyvumu, žai-

dar antraeilis. Nors statoma vis daugiau spek-

dimu ar net eksperimentu, dalyvio patyrimas ver-

taklių, kuriuose dominuoja moteris (pavyzdžiui,

tinamas labiau nei realybės demonstravimas.

Artūro Areimos „Markizė de Sad“, Gintaro Varno

Toks teatras pokyčius inicijuoja provokuoda-

„Heda Gabler“, „Biografija: vaidinimas“, Vido Ba-

mas stiprius žiūrovo ar dalyvio emocinius

reikio „Žalgirės“, Saaros Turunen „Broken Heart

išgyvenimus per tiesioginį patyrimą.

Story“, Jono Jurašo „Barbora“, Kirilo Glušajevo

21

„Terapijos“), tačiau net dominavimo viršūnėje ji

išties dominuoja Lietuvos dramos teatro sceno-

per daug pažeidžiama, nestabili, kad taptų sti-

je, bet dominuojantis vyriškumas nebėra toks

pria atsvara dominuojančiam vyriškumui. Ir nors

stiprus ir nepalaužiamas: jis paveiktas krizės ir

spektakliuose kalbama apie moterį, jai priskir-

traumos. Siekiant suprasti ir paaiškinti su sek-

iamas pirmaeilis vaidmuo, netolygi ir paviršu-

sualumu, kultūriniu ir biologiniu lytiškumu susi-

tiniška jos reprezentacija palaiko tuos pačius

jusias problemas, lyčių studijos ir teorijos yra

moters objektyvizavimo, nužeminimo niuansus.

itin naudingas įrankis, padedantis atskleisti vy-

Lietuvos scenoje įprasti moters neurotikės, pa-

rų pažeidžiamumą, analizuojantis moteriškumo

leistuvės, blogio kurstytojos vaidmenys (Oska-

reprezentacijas ir apibendrinantis skirtingų

ro Koršunovo „Išvarymas“, „Hamletas“, „Apvaly-

queer tipų pasirodymą bei problematiką Lietu-

tieji“, Vido Bareikio „Hamletas“). Kita vertus, itin

vos dramos scenoje.

gausu ir moters guodėjos, slaugytojos, išgelbėtojos, šventos mergelės (Oskaro Koršunovo „Katedra“, Jono Vaitkaus „Fjorenca“, Jono Jurašo „Barbora“, „Balta drobulė“, Artūro Areimos „Mechaninė širdis“) vaizdinių. Ši dviejų moteriškumo tipų sankirta demonstruoja savotišką lūžį moters reprezentacijoje. Moters guodėjos įvaizdis itin akivaizdus sovietinės, ankstyvosios nepriklausomybės Lietuvos teatro scenose. Moters anarchistės įvaizdis siejamas su vidurinės ar jaunosios kartos režisieriais, Vakarų Europos, JAV postmodernistinių idėjų naudojimu Lietuvos dramos teatre.

Vyras – kalintis kovotojas už laisvę, šeimos maitintojas, intelektualas nonkomformistas, neryžtingas keršytojas, šaltakraujis žudikas ir kt. – tarsi demonstruoja galios ir kontrolės poziciją. Vis dėlto dominuojančio ir vadovaujančio vyro pozicija yra tik iliuzinė. Nesuklysime nurodę, kad didžioji vyriškumo reprezentacijų dalis kaip tik ir kuria pažeidžiamo, suskilusio, nestabilaus, galią prarandančio vyriškumo vaizdinį. Nors ir atrodo, kad Lietuvos teatras itin patriarchalinis, visgi verta atkreipti dėmesį ir aktualizuoti vyriškumo krizę Lietuvos teatre. Taigi Lietuvos teatro scenoje pristatomu vyriškumo įvaizdžiu maskuojamas traumuotas ir dominuojamas pozicijas prarandantis vyras. Šalia dominuojančio vyro iliuzijos kūrimo konstruojama vis daugiau alternatyvų šiam vyriškumo reprezentantui. Iškyla tokie vyriškumo vaizdiniai kaip transseksualus, biseksualus, neįgalus, senas, ligotas, homoseksualus vyras. Tokios vyrų reprezentacijos atskleidžia ne tik Vakarų įtaką Lietuvos menui, bet ir kintančius socialinius kontekstus.

Taigi Lietuvos dramos teatre reprezentuojamu skirtingu lytiškumu, seksualumu ir elgesio normomis pristatomi skirtingi būdai būti moterimi ir vyru, analizuojami jų tarpusavio santykiai ir konfrontacijos. Gausėjantys laisvos, nepriklausomos, valingos moters bei queer subjektų vaizdiniai atspindi ne tik kintančias meno tematikas, bet kartu ir rodo naujas socialinės

22

realybės problematikas, aktualijas. Nors vyrai

Yanos Ross ir Sigitos Ivaškaitės pokalbis

TARSI VAISIUS IŠ AFRIKOS

Postkolonializmas – XX a. pabaigoje

Teatras yra sintezės menas. Sinte-

susiformavusi socialinių ir humanitarinių mokslų

zės ne tik menų, bet ir geopolitikos, kultūros, vi-

teorija, padedanti suprasti kolonializmo kultūri-

suomenės. Čia slypi jo stiprybė. Jei visa tai sujun-

nius padarinius. Postkolonializmo teoretikai visų

gęs sugeba tiksliai komunikuoti su žiūrovais,

pirma ėmėsi atskleisti Vakarų kultūros mąstymo

teatras gali būti labai galingas. Bet kiekvienas

stereotipus bei imperialistinę politiką, užkariavi-

spektaklis negali būti genialus, tobulas ar aktua-

mus pateisinantį suvokimą apie kultūrinį Euro-

lus. Mes dirbame industrijoje, viskas yra planuo-

pos ir Šiaurės Amerikos pranašumą.

Lietuvoje kolonijinio valdymo apraiškų galima aptikti įvairiais istorijos laikotar-

jama iš anksto, tad net norint kurti aktualų teatrą nebūtinai pavyksta: kol spektaklis pasirodo, aktualijos pasensta.

piais, bet didžiausią įtaką dabartinei mūsų

Kai Švedijoje stačiau Michailo Bulga-

kultūrai padarė priklausymas Sovietų Sąjun-

kovo „Šuns širdį“, rašydama adaptaciją veiksmą

gai. Nors ne visi teoretikai sutinka, kad sovietų

perkėliau į netolimą ateitį – po dešimties metų,

okupacija prilygsta kolonistų užkariavimams,

kai į valdžią ateina kraštutiniai dešinieji ir ima

vis dėlto dauguma pritaria, kad postkolonijinę

persekioti pabėgėlius. Kai pradėjome repetuoti

teoriją galima adaptuoti postsovietinių kraštų

ir kalbėti apie netolimą ateitį, prasidėjo protestų

kultūros tyrimams. Apie galimybes postkolo-

prieš pabėgėlius banga. Spektaklis suveikė, nes

nialistinę teoriją taikyti teatro praktikai ir kritikai

mes nuspėjome ateitį. Žmonės, atėję iš gatvės,

Lietuvoje kalbasi teatrologė Sigita Ivaškaitė ir

scenoje pamatydavo tą pačią situaciją, Bulgako-

režisierė Yana Ross.

vas tapo fenomenaliai aktualus.

Sigita Ivaškaitė: Atrodo, kad Lietu-

S. I.: Skaitant kritinius tekstus, gali-

voje į aktualijas reaguojantys spektakliai tokie

ma jausti, kad net jei ir susiduriama su aktualiu,

reti, kad susidūrimai su jais apipinami skanda-

apie tai, kas čia neseniai vyko ar vyksta dabar,

lais. Kaip, pavyzdžiui, buvo po tavo „Mūsų klasės“

kalbančiu teatru, reikalaujama dar daugiau, dar

premjeros. Kaip tau atrodo, ar Lietuvos teatras

aktualesnio. Tai susiję ir su tavo minėtomis ob-

pakankamai reaguoja į aktualijas?

Yana Ross: Lietuviškas teatras man

jektyviomis kliūtimis teatrui kalbėti apie tai, kas tikrai aktualu šiuo metu. Bet gali būti, kad čia

atrodo gana gyvas ir bent kažkiek mūsų realy-

svarbus ir formos klausimas: aktualumas Lietu-

bę atspindi. Bet apskritai manau, kad teatro

voje dažnai yra estetizuojamas, retai susiduria-

menas visada yra ne avangarde, o ariergarde.

me su politinio teatro formomis, apie aktualijas

Visas novatoriškumas atsiranda kitur ir tik po ke-

kalbančiomis tiesiai.

lerių metų teatras vėluodamas galbūt gali tapti

Y. R.: Man rodos, tai yra pasekmė ag-

aktualus. Nes jis veikia lėtai, jam reikia daugybės

resyviai nutraukto ryšio su Vakarų Europa, sovie-

kartu dirbančių žmonių, vienyti skirtingus menus.

tinės cenzūros, aiškinusios, kaip turime mąstyti

23

ir ką daryti, ezopinės kalbos. Nuo viso to labai su-

Man lengva perimti skirtingų šalių

siaurėjo ne tik pasirenkami statyti žanrai, bet ir su-

spalvas, todėl labai greitai užmezgu ryšį su akto-

vokimas. Iš to mes vis dar vaduojamės.

riais ir jie pradeda maitinti mane savo kultūrinė-

S. I.: Ar ne paradoksali tuomet situa-

mis klišėmis, tabu – viskuo, ko man reikia. Todėl

cija, kad mes Lietuvoje kalbėdami apie meną, kul-

„Dėdė Vania“ yra labai švediškas, o „Ežeras“ – len-

tūrą vis dar vengiame naudotis postkolonialistiniu

kiškas. Ne estetika, teatro kalba, bet ryšio su žiū-

diskursu?

rovais prasme.

Y. R.: Nemanau, kad Lietuvoje post-

S. I.: Ar stebint Europos teatrą neatro-

kolonializmu daug domimasi. Jis turbūt ir nela-

do, kad apskritai galima išsiversti be postkolonia-

bai išsamiai dėstomas Lietuvos muzikos ir teatro

lizmo teorijos kalbant apie kolonializmo pasek-

akademijoje ar net Vilniaus universitete. Postkolo-

mes?

nializmas čia tarsi kažkoks vaisius iš Afrikos, apie

Y. R.: Man atrodo, mes praturtėtume,

kurį girdėta, bet niekas nėra ragavęs, nežino, kaip

jei sąmoningai diskutuotume ir mąstytume per

jį valgyti.

postkolonializmo prizmę, bandydami suvokti, ką Bet iš tikrųjų ši teorija mums labai

aktuali: postkolonializmas padeda suprasti, kas

Lietuvoje dar reikėtų suformuluoti sa-

vyksta okupuotoje ir iš okupacijos išsilaisvinusio-

votišką abėcėlę, kad teatro bendruomenė galėtų

je valstybėje. Per šią prizmę būtų galima nagrinė-

pasinaudoti postkolonializmo studijų instrumen-

ti Lietuvoje kurtą meną, ji atvertų daug naujų at-

tais, pradėtų matyti tai, ko dabar nematome, nes

radimų.

neturime tam priemonių. Viskas gali įvykti, kai S. I.: Dauguma pokstkolonializmo

žmogus gauna instrumentą. Jei gauni šaukštą,

teoretikų yra savo kolonizuotas gimtines palikę ir

gali išmokti juo naudotis, jei negauni – nėra net to -

į kolonizatorių šalis iškeliavę mokslininkai. Iš ten

kios galimybės.

žvelgdami jie pradėjo rašyti apie tai, kas vyksta

Kritikų, teoretikų užduotis galėtų būti

jų šalyse. Gal vis dėlto svarbiausia problema yra

sukurti instrumentus praeičiai virškinti, postko-

tai, kad turime per mažai režisierių, kurie, Lietuvą

lonijinei ir postsovietinei teorijoms susieti. Tai di-

pakankamai ilgai stebėję iš šalies, norėtų apie ją

delis ir svarbus darbas.

kalbėti.

S. I.: Žvelgiant iš postkolonializmo puY. R.: Gal ir taip. Bet, kita vertus, Os-

sės, žmogus be pagrindo tapatybei tampa agre-

karo Koršunovo režisuota „Miranda“ yra beveik

syviu narcizu, save kuriančiu iš nieko, visa, kas

vadovėlinis postkolonijinės teorijos taikymo pa-

jam netinka, atstumdamas. Galbūt šiandien tinka-

vyzdys. Deja, tokių kūrinių pasitaiko retai.

miausias sprendimas būtų priimti Rytus ir Vakarus

S. I.: Taip pat nebūtinai jie sukurti sąmoningai naudojantis postkolonijine teorija.

Y. R.: Net jei pavyksta intuityviai, tai nesumenkina spektaklio reikšmės. O apibrėžti, paaiškinti, išanalizuoti gali tie, kurie stebi.

kaip lygiavertes mūsų tapatybės sudedamąsias dalis ir nebemėginti ištrinti netinkamos, nemalonios praeities.

Y. R.: Gali būti, kad praėjo dar per mažai laiko. Dažnai kreipiame žvilgsnį į lenkų teatrą,

S. I.: Tokiame kontekste atrodo, kad

džiaugiamės, kaip jie drąsiai savo praeitį tyrinėja,

tau labai pasisekė: tavo gyvenimo istorija, nuo-

ištraukia traumas ir su jomis dorojasi. Bet Lenki-

latinės kelionės kuriant vis kitur suteikia galimy-

ja priklausė komunistiniam blokui, nebuvo Sovie-

bių kitus ir save nuolat matyti iš šalies.

tų Sąjungos dalis. Tad lenkai patyrė kitokią žalą,

Y. R.: Nežinau, ar galima sakyti „pasisekė“. Tai buvo sąmoningas sprendimas jau

24

reiškia mūsų patirtis.

kitokių traumų. Mūsų tapatybė buvo daug agresyviau naikinama negu lenkų.

karjeros pradžioje: žinojau, kad nenoriu įleisti šak-

Prieš šešerius metus Serbijoje pa-

nų į vieną žemę. Nuo vaikystės man savas nuo-

klausiau serbo dramaturgo, kur yra karo muziejus.

latinis tapatybės plėtimas, savotiška identiteto

Jis pasižiūrėjo į mane kaip į beprotę: nėra muzie-

šizofrenija: buvau šaknų visose Rytų Europos ša-

jaus. Ta praeitis vis dar gyva ir skausminga. Tuo-

lyse turintis vaikas, užaugęs Amerikoje. Be kitų

met labai aiškiai supratau, kokia svarbi kalbant

dalykų, ši patirtis suformavo smalsumą kultūrai,

apie traumines patirtis yra distancija. Ji yra būti-

žemei, į kurią esu įmetama. Dabar dar prisideda

na, norint tyrinėti skaudžias temas. Be to, tai la-

ir mano asmeninis noras įsigilinti, suprasti. Są-

bai individualu. Juk negalima valstybiniu lygmeniu

moningai važiuoju į skirtingas šalis, apsistoju ke-

nuspręsti, kad štai dabar visur bus nagrinėjama

liems mėnesiams, tyrinėju, bendrauju su aktoriais.

holokausto tema.

Tik taip, per vietinio konteksto tyrimą, randu

S. I.: Diskutuojant su jaunais teatro kū-

medžiagą, kuri gali kalbėti visiems svarbia tema.

rėjais, susidaro įspūdis, kad jiems ne tiek trūksta

25

Teatrologė Sigita Ivaškaitė. Lauros Vansevičienės nuotr.

Režisierė Yana Ross.

Lauros Vansevičienės nuotr. iš VJT archyvo

žinių, kiek kyla sunkumų ieškant ryšio su tomis

suvokti paties kūrėjo arba jo kuriamų veikė-

žiniomis, faktais, idėjomis. Turint postkolonijinį

jų identitetą. Dažnai atrodo, kad meno vertin-

diskursą omenyje, atrodo, kad jauniausioji kar-

tojas nebesupranta kūrėjo, neranda su juo

ta patiria identiteto neatsikūrimą. Tai paaiški-

sąlyčio taškų. Todėl vienas iš kito tikisi nebūti-

na gana dažnai atsikartojantį požiūrį, kad viską,

nai adekvačių dalykų. Gal ši teorija galėtų padė-

kas buvo, reikia nubraukti ir eiti į ateitį. Šiuo at-

ti sprendžiant susikalbėjimo problemą?

veju – į Vakarus. Bet, lygiuodamiesi į Vakarus,

Y. R.: Man atrodo, tai labiau mokymo

tegalime užsiimti mimikrija, nes tos kultūros ne-

institucijos bėda. LMTA Teatro ir kino fakultete

perprantame. Postkolonijinio žmogaus, netu-

svarbiausi yra aktoriai ir režisieriai. Scenografą

rinčio apibrėžtos tapatybės, palikuonys net ne-

režisierius greičiau sutiks bare nei akademijoje.

bemano, kad jie patys gali ir turi kurti savo tapa-

Kritiką gyvai gal ir pamatys teatre, bet greičiau-

tybę. Todėl, matyt, logiška tokiems jauniems

siai neatpažins.

žmonėms viską atmesti ir bandyti atrasti iš naujo patiems.

Visur kitur pasaulyje kūrybinės komandos formuojamos nuo pat pirmo kurso, kai te-

Y. R.: Kalbant apie tapatybę bei įvairius

atrologas, greta aktorių, režisierių, scenografo,

jos aspektus, mane glumina ir tai, kad Lietuvoje

šviesų dailininko ir t. t., yra visavertis kūrybinės

stinga instrumentų mąstyti ir apie lyčių, rasinės

komandos narys. Turint tokią patirtį, ėjimas kar-

tapatybės raišką spektakliuose. Postkolonializ-

tu, susikalbėjimas pavyksta organiškai. Vis dar

mas su šiomis temomis siejasi, galėtų padėti jas

galima nesutikti, ginčytis, bet jau yra sukurtas

paryškinti, praplėsti.

pagrindas, kaip vieniems kitus suprasti.

S. I.: Ar taikyti postkolonializmo idėjas

Islandija yra puikus vieningos teatro

teatre reiškia kurti kažkokios konkrečios formos

bendruomenės pavyzdys. Ją vienija bendra nuo-

spektaklius?

stata, kad visi yra vienoje barikadų pusėje. Nors

Y. R.: Nemanau, kad tai susiję. Galvo-

kyla ir vidinių nesutarimų, konfliktų, bet gera,

jant apie spektaklio turinį, kur ir įsilieja postkolo-

profesionali atmosfera atsiranda iš bendrumo

nializmo studijų žinios bei patirtis, svarbus išsi-

įsisąmoninimo. Lietuva taip pat maža šalis, te-

lavinimas, intelektas, suvokimas, tarpdalykiniai

atro bendruomenė čia nedidelė, bet tokio ben-

ryšiai. O žanras, estetika yra jau kitas etapas.

druomeniškumo čia toli gražu nėra.

S. I.: Tai teatras neturi tapti atvirai politiškas, kad galėtų naudotis postkolonializmu?

Y. R.: Visiškai ne. Užtenka, kad aktorius

S. I.: LMTA dėstytojai ne vienai kartai perša įsitikinimą, kad kritikas neturėtų bendrauti su kūrėjais. Teigiama, kad per artimas su kūrė-

suvoktų, kam atstovauja Kalibanas pagal post-

jais sukurtas ryšys neleis objektyviai žiūrėti į jų

kolonialistinę teoriją skaitant Shakespeare’ą, ką

darbus.

reiškia, kad tekstą rašė privilegijuotas anglas,

Y. R.: Objektyviai vertinti kūrinio nega-

kolonijos atstovas. To nežinodamas gali pagau-

lėsi jau vien todėl, kad esi žmogus: žmogus nėra

ti bendrą humanizmo kvapą, bet daug prarandi,

objektyvus. Artima draugystė su kūrėjais nebūti-

jei negali suprasti ir politinio konteksto. Ar staty-

na, bet kodėl mes negalime vieni kitų gerbti, kon-

damas „Audrą“ tai naudosi, ar ne – visai kitas

struktyviai kritikuoti?

klausimas. Bet aktoriai ir pats režisierius praturtėtų matydami dar vieną galimybę.

Tokiam santykiui reikia aukšto lygio etikos, kurios mums, deja, vis dar pritrūksta. Ir

Kai pati tą atradau studijų metu, įvyko

tai, žinoma, susiję su kolonizuotos tautos patir-

proveržis, atsivėrė iki tol nepažinta pasaulio pusė.

timi: prievarta, smegenų plovimu, savęs nuverti-

Tai įvyko jau baigus bakalauro studijas, studijuo-

nimu. Visa tai patyręs žmogus tik žalodamas kitą

jant Jeilio dramos mokyklos magistrantūroje.

gali pakęsti save.

Ten per trejus studijų metus net norėdama pa-

Tam, kad susikurtų bendruomenė,

sislėpti nuo šios teorijos nebūčiau galėjusi: jos

bendravimas būtinas. Ir jis įmanomas su visais,

gavau literatūros studijose, teorinėse paskaitose,

jei laikaisi etikos, neperžengi ribų. O jei nenori,

praktiniuose užsiėmimuose. Žinios daug keičia:

negali, nesugebi, teatras tau nėra tinkama vieta.

dabar negaliu nematyti galios santykių, o prieš tai buvau visiškai akla.

S. I.: Ar tokios žinios keičia meno vertę?

Tekstą užrašė

Y. R.: Nemanau, kad tai keičia kūrinio

Kristina Steiblytė

vertę. Bet žiūrovo – tikrai.

S. I.: Iš teoretiko pozicijos atrodo, kad

26

postkolonialistinė teorija geriausiai padeda

Deimantė DementavičiūtėStankuvienė

AGNIAUS JANKEVIČIAUS (A)POLITINIS TEATRAS

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus kuriamas teatras – aktualus, aktyvus ir atviras,

reikėtų kalbėti. Tad ir politinis teatras, kaip sistemos analizė, man nėra įdomus.

fiksuojantis šių dienų žmogaus tapatybę. Turbūt

Mėgstu tyrinėti manipuliacijos me-

nėra nė vieno jo režisuoto spektaklio, kuriame

chanizmą. Bet tai nėra sistema – tai dėl jos eg-

nebūtų daugiau ar mažiau paliestas sociopoli-

zistuoja. Ir tai ne politika. Manipuliacija yra psi-

tinis kontekstas. Tačiau kiek iš tiesų jo kūryboje

chologijos ir meno lydinys. Meną ir psichologinį

yra vadinamojo politinio teatro pėdsakų, koks re-

veiksmą gali sukurti tik žmogus, jo negali sukur-

žisieriaus santykis su šios krypties teatru ir ap-

ti sistema. Turbūt niekada nestatyčiau spektak-

skritai politika?

Kiek tavo kūryba yra artima politiniam teatrui?

lio, apraudančio pabėgėlius. Statyti spektaklį apie sistemos kliuvinius ar pranašumus reiškia automatiškai tarnauti jai. Neigti sistemą reiškia

Niekada sąmoningai nebuvau atsi-

viešinti ją. Kam man viešinti negyvą organizmą?!

sukęs į politinį teatrą. Bent į tokią jo formą, kokia

Tai yra absurdas. Vakarų teatre, ypač Vokietijos,

yra apibrėžiama teatrologų. Todėl, kad politiką aš

populiaru reaguoti į kokį nors įstatymo priėmimą

laikau totaliu mindfucku. Fikcija. O jaudintis dėl

ir kitą svarbų įvykį. Bet man tokie spektakliai ne-

fikcijos nėra jokios prasmės. Kodėl tai yra fikci-

labai įdomūs, nes jie nereflektuoja esmės. Jie re-

ja? Atsakymas slypi žmoguje. Todėl man žmogus,

flektuoja mechanizmą, bet ne jo ištakas. Manau,

veikiantis arba užimantis tam tikras pareigas, tu-

nereikia prisirišti prie jokių teatro kategorijų, nei

rintis galią, visą laiką buvo įdomesnis negu siste-

politinio, nei socialinio, nei dar kurio nors kito.

ma. Man neįdomu analizuoti sistemas, nes bet

Niekada nesiekiau savęs priskirti prie kurios nors

kuri sistema yra pretekstas išnykti žmogui. Man

tų kategorijų. Tai neturi nieko bendro su kūryba,

įdomūs yra žmogaus, kuris dalyvauja toje siste-

vadinasi, tai neturi nieko bendro su tavimi kaip

moje, motyvai. Kokia yra jo moralė, kas jį skati-

žmogumi laike.

Bet menininkai tos pačios sistemos

na, kokią įtaką turi vaikystė, troškimai, kompleksai ir t. t. Pati sistema man visiškai nerūpi, nes

lyg ir skatinami atstovauti tam tikrai teatro

tai per daug menkavertis dalykas, kad apie tai

krypčiai...

27

28

Scena iš spektaklio „Idiotas“, rež. Agnius Jankevičius, Lietuvos rusų dramos teatras, 2018 m.

Lauros Vansevičienės nuotr. iš LRDT archyvo

Jurgis Marčėnas spektaklyje „Samurajaus knyga“, rež. Agnius Jankevičius, sindikatas „Bad Rabbits“, 2017 m.

Jokūbo Verbicko nuotr. iš „Bad Rabbits“ archyvo

Tai skatinama valstybės per finan-

Prisiminkime Williamą Shakespea-

savimo programas, kurios neva ragina gilintis

re’ą ir jo pasiūlymą atsukti veidrodį į gamtą. Kas

į mechanizmą. Jos pačios savaime yra bukini-

yra gamta? Visų pirma tai, kas gimsta. Sistemos

mo ir niveliavimo mechanizmas. Aš tam katego-

negimsta, jos yra pagaminamos. Politinis ir so-

riškai nepritariu. Suprantu, kad esu priklausomas

cialinis teatras taip pat yra pagaminamas. Įsivaiz-

nuo projektinių pinigų, bet suprantu ir tai, kad la-

duokime savo mirties valandą. Netikiu, kad tą aki-

bai daugeliu aspektų su tuo nesutinku. Man tai

mirką kas nors galvotų apie politiką, savo socia-

atrodo nesąžininga ir vergiška. Bet jeigu neturiu

linį statusą. Išeidamas iš čia žmogus galvotų

kito finansavimo šaltinio kūrybinei veiklai vykdyti,

apie vieną dalyką – ar jis gerai nugyveno gyveni-

tampu partizanu. Aš apgaunu tą įstaigą. Tam

mą. Prie viso šito galbūt prisišlieja jo politinės

tikra prasme pateisinu jos lūkesčius, bet vis tiek

pažiūros, socialiniai dalykai, bet tik prisišlieja,

darau tai, kas man atrodo teisinga. Tarnauti sis-

tai nėra pradžių pradžia. Aš visada vengiau bet

temai yra labai apgailėtinas reikalas. Tai yra tas

kokių religinių, politinių organizacijų. Nes man at-

pats, kas parašyti dar vieną komentarą į „Delfi“.

rodo, kad jos tave apriboja. Jos vagia tavo ateitį.

Mes žinome, kad realybė niekada neatlieps mū-

Spektaklis, kalbantis istorinėmis

sų lūkesčių. Taip pat žinome, kad tuos lūkesčius

ir esamomis politinėmis temomis, nebūtinai

galime įgyvendinti būdami gudrūs ir išmintingi.

yra aktualus ir vertingas. Tokių spektaklių

Mes esame daugiau nei sistema. Ji neturi savo

ir kino filmų skaičius pastaruoju metu

vardo, o mes turime. Todėl mes esame daugiau

mūsų šalyje išaugo. Kokį paskutinį matytą

ir galime padaryti daugiau. Mes galime padary-

spektaklį galėtum įvardyti kaip vykusį tokios

ti pačią sistemą.

teatro krypties pavyzdį?

Lietuvos teatre šiandien

Paskutinis spektaklis, kuris man pa-

galima rasti tik pavienių spektaklių,

liko neišdildomą įspūdį, yra Krystiano Lupos „Did-

reflektuojančių politines realijas.

vyrių aikštė“. Man patinka šio režisieriaus kūry-

Kokioms aplinkybėms esant, tavo

ba, labai ją vertinu. Esu dalyvavęs jo kūrybinėse

akimis, galėtų susiformuoti tikrojo

dirbtuvėse, kurios padarė man stiprią įtaką kaip

politinio teatro srovė?

žmogui ir kaip kūrėjui. Tai yra žmogus, kuris daro

Nelabai įsivaizduoju, kaip jis galė-

tai, ką kalba. Šiame spektaklyje kalbama apie tai,

tų čia atsirasti, kokiu pagrindu ir dėl kokių prie-

kas ir man yra svarbu. Pirmoje vietoje yra žmo-

žasčių. Tai susiję su Lietuvos istorija, geografine

gus, o istorinis politinis kontekstas su aiškiomis

padėtimi. Lietuva labai ilgai buvo agrarinis kraš-

nuorodomis į nūdieną vaizduojamas labiau

tas. Miestai ir miesto savimonė atsirado labai

kaip padarinys. Būtent todėl spektaklis yra dau-

vėlai. Politinė savimonė Lietuvoje dar tik bręsta.

giaplanis. Atėjęs į jį tu gali mėgautis aktorių dar-

Bet aš giliai tikiu, kad iš esmės ji negali atsirasti.

bu, tema, potemėmis. Kituose spektakliuose

Ar tai būtų Lietuva, Didžioji Britanija, ar Vokieti-

daug kas lieka tik mentaliniame lygmenyje, o iš

ja. Nes neįmanoma, kad fikcijoje atsirastų savi-

šio spektaklio išėjau patyręs malonumą. Jis atė-

monė. Tai tiesiog prieštarauja gamtos dėsniams.

mė iš manęs galimybę vertinti žiūrint, o tai yra la-

Todėl man atrodo, kad pati sąvoka „politinis teat-

bai svarbu. Aš turėjau galimybę pirmiausia būti,

ras“ yra klaidinanti. Nes teatrą aš suprantu ir jau-

o vertinti jau paskui. Manau, kad tai yra bet ku-

čiu kaip tam tikrą laisvės oazę, galimybę išsilais-

rio spektaklio esmių esmė. „Didvyrių aikštė“ – gi-

vinti iš kompleksų, iš savo tapatybės, patirties,

lus politinis teatras, bet formos atžvilgiu jis ne-

proto, išminties ir t. t. O kai teatras tampa poli-

pretenduoja į politinį disputą.

tinis ar socialinis, jis iš karto įgauna kažkokį ap-

Skeptiškai žvelgiu į tokius spektak-

tarnaujančio personalo atspalvį. Tai iš esmės ne-

lius, kuriuose, tarkim, kalbama apie holokaustą,

susiję su teatru, nes tai nėra jo funkcija. Į politinį

rodoma dokumentinė medžiaga, skaitomi žmo-

ir socialinį teatrą žvelgiu ne skeptiškai, bet teat-

nių laiškai ir t. t. Kalbėti ir prirašyti galima daug

ro iš viso nevertinu tokiomis kategorijomis. Kai

apie tai, kas ką padarė, bet tokie spektakliai vei-

kuriu gatvinį performansą ar spektaklį, adresa-

kia tik vieną informacijos priėmimo šaltinį – pro-

tas niekada nebūna sistema. Visą laiką tai būna

tą. O juk žmogus dar turi pojūčius, emocijas. Jis

žmonės, kurie yra papuolę į tą sistemą ir bando

yra kur kas daugiau. Ir jeigu žiūrėdamas spektak-

joje susivokti. Pripažįstu, kad tai yra mano sub-

lį pajuntu, kad apeliuojama tik į vieną pojūčių ka-

jektyvus požiūris, ir manau, kad su juo ir mirsiu.

tegoriją, viduje iš karto kyla protestas. Spektak-

Neturiu jokių intencijų ir pretenzijų įvesti sistemą,

lis yra kaip žmogus – jis turi būti įdomus pašne-

nes tai eina prieš žmogų, prieš galimybę tokiam

kovas. Jeigu tu sutinki žmogų ir jis kalba vien tik

būti. Prieš galimybę gyventi, patirti, džiaugtis.

kažkokiomis matematinėmis kategorijomis, labai

29

greitai pasidaro nuobodu. Jeigu jis reiškiasi vien

Po kai kurių spektaklių aš gaunu

emocionaliai ar yra juslinis žvėris, aš nuo jo taip

laiškų iš žiūrovų. Man rašo žmonės, kurie jaučia-

pat atsitraukiu. Tik šių trijų dalykų visuma yra tai,

si paveikti. Kartais susidaro įspūdis, kad man ra-

kas jį padaro įdomiu pašnekovu. Toks spektaklis

šantys žmonės yra truputį sutrikę: jaučia, kad

priverčia užsimiršti, išeiti iš savo tapatybės, ego,

juos paveikė, bet iki galo nesuvokia, kas tai yra.

savęs vertinimo. O jeigu tu į pirmą vietą iškeli

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tie

arba emocijas, arba protą, arba jusles, tu save

spektakliai yra išminties šaltinis. Man spektaklis

apvagi, nes gauni tik dalį. Manau, kad neprotin-

labiau yra dirgiklis. Ir jeigu jis sudirgino, vadinasi,

ga spektaklyje įjungti tik vieną šių kategorijų, net

jis palietė asmeniškus, pačiame žmoguje slypin-

jei ir kalbama apie politiką.

čius klodus, su kuriais jį sieja konfliktiškas san-

Tavo vadovaujami tradiciniam teatrui nepaklūstantys „Bad Rabbits“ – socialiai aktyvus

įrodymas, kad šiame gyvenime esu savo vietoje.

Dar neprasidėjus šiam

projektas. Ar kaip žmogus taip pat esi

pokalbiui, užsiminei, kad pastaruoju

aktyvus šia prasme?

metu savo spektakliuose nusigręžei nuo

Esu socialiai aktyvus: moku mokes-

socialinio, politinio konteksto ir ši pozicija

čius, einu į parduotuvę, laikausi eismo taisyklių,

tik stiprėja. Kodėl? Kokios temos tave

stebiu, kas įvyksta svarbaus. Net feisbuke para-

labiausiai jaudina dabar?

šau komentarų, pavyzdžiui, kad Dovilė Šakalienė

Gal pasirodys banalu, bet dabar la-

yra tikras fašizmo veidas, kad ta moteris su savo

biausiai kaip žmogų mane (nors savęs nuo ku-

kompleksų visuma, kurią ji pateikia kaip požiūrį,

riančio veikėjo neskiriu) jaudinantis dalykas yra

yra identiškas Benito Mussolini veidrodinis at-

jėga, verčianti gyventi. Kas verčia ryte keltis ir

spindys. Į tokius dalykus aš negaliu ramiai žiūrėti.

eiti kažką daryti? Kas yra ta jėga, kuri šioje dide-

Kaip žmogų mane stipriai veikia Seimo priimami

lėje beprasmybėje verčia ieškoti prasmės? Tai

ar ketinami priimti įstatymai. Pavyzdžiui, draudi-

egzistenciniai klausimai, susiję su žmogaus ir bū-

mas rūkyti balkonuose. Yra dalis žmonių, kurie

ties prigimtimi.

linkčioja pritardami tam. Bet reikia suprasti, kad

Viskas, kas susiję su žmogaus gyve-

esmė ne pats rūkymas, o tai, kad su kiekvienu

nimu, jo kasdienybe, nėra susiję su konkrečiais

pritarimu mes tuos žmones, kurie mums yra

atsakymais. Tai yra su tavimi įvykusių įvykių reziu-

visiškai svetimi, kurie mumis visiškai nesuin-

mė – po dalelę susidedanti išmintis. Ji nebūtinai

teresuoti, vis giliau priimame į savo intymų gy-

išgydo, bet padeda būti toliau. Japonų mangoje

venimą, į savo namus. Manau, kad turiu apie to-

yra personažas Zatoiči – aklas samurajus, kuris

kius dalykus kalbėti ir savo spektakliuose. Bet

kovoja su tuo, ko nemato. Kuo toliau, tuo labiau

aš to nevertinu kaip socialinio ar politinio teatro.

man atrodo, kad toks yra ir pats gyvenimas. Turi

Tai galbūt susiję su savisauga, su privatumo, as-

labai gerus įgūdžius, puikiai išgaląstą kalaviją,

meninės erdvės apsauga.

bet nieko nematai ir vis tiek kovoji už save, už

Politika yra tik įrankis, kurį turėdami žmonės pajunta, kad gali padaryti labai daug, kad jie gali manipuliuoti žmonių jausmais. Aš niekada nebalsuoju, nepalaikau jokios partijos.

Aš niekinu visas partijas. Niekinu politinę sistemą iš esmės. Kodėl? Todėl, kad galvoju, jog valstybė yra didelė korporacija, kuriai reikalingi tik tokie žmonės, kurie išmanytų šio mechanizmo veikimo principus. Bet kai vyksta rinkimai į šias pareigas, kalbama ne apie įgūdžius, o apie meilę tėvynei, apie jautrumą žmonėms ir t. t. Mane suima įsiūtis: politika nėra meilė, jausmai žmonėms. Negaliu ramiai žiūrėti į politikus, kurie neturėtų būti susiję su jausmais, bet ima į juos apeliuoti. Tam, kad juos pirkčiau. Tai iš esmės yra prostitucija.

Tavo kuriami spektakliai stipriai aktyvina žiūrovo savimonę. Kokio

30

tykis. Tai man yra pats didžiausias įvertinimas. Ir

grįžtamojo ryšio esi pats susilaukęs?

kažką, kas tau svarbu.

31

Jūratė Onaitytė spektaklyje „Šventė“, rež. Agnius Jankevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018 m.

Donato Stankevičiaus nuotr. iš NKDT archyvo Režisierius Agnius Jankevičius spektaklio „Idiotas“ repeticijoje.

Lauros Vansevičienės nuotr. iš LRDT archyvo

Kristina Steiblytė

APIE MIESTUS IR ŽMONES

Dokumentika, regis, yra akivaizdžiau-

nepažįstama buvo elektrinė, juo labiau – pats

sias būdas apmąstyti tai, kas aktualu visuomenei.

miestas ir jo istorija. Kai kūrėme „R.E.M.“, akto-

Tačiau pastaruoju metu kaip vienas ryškiausių

riams uždaviau klausimą: kodėl jie neišvažiuo-

dokumentinio teatro Lietuvoje kūrėjų įsitvirtinęs

ja? Žinodamas, kaip jie dirba, koks Klaipėdos

Jonas Tertelis siūlo kiek kitokią prieigą. Jo doku-

kultūros žmonių gyvenimas, tikrai nesupratau,

mentiniuose darbuose stengiamasi ne išryškin-

kodėl jie renkasi ten likti. Į Šalčininkus važiavau,

ti socialines ar politines problemas, o parodyti,

nes tai buvo bene labiausiai man nežinomas Lie-

kuo gyvena žmonės, įsikūrę toliau nuo ekonomi-

tuvos kraštas. Nežinojau, kodėl taip arti esanti

nio ir kultūrinio Lietuvos centro. „Žalia pievelė“ (Lie-

periferija yra tokia tolima.

tuvos nacionalinis dramos teatras, 2017), „R.E.M.“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2017) ir „Nežinoma

miestas vis dėlto yra svarbus.

žemė. Šalčia“ (LNDT, 2018) – savotiškos dabarties

Kitaip ir būti negali – miestas veikia

studijos, mėginančios užčiuopti žmonių nuotai-

jau vien atsidūrus jame fiziškai. Ilgainiui natūra-

kas ir atmosferą jų aplinkoje, atskleisti, kiek tai,

liai pradedi gyventi tos aplinkos ir žmonių nuotai-

kas lokalu, gali būti universalu.

komis, su jais tapatintis, dėl to asmeninis santy-

Koks tavo santykis su miestais, apie kuriuos ir kuriuose kuri spektaklius?

32

Bet visuose trijuose spektakliuose

kis keičiasi. Kita vertus, negaliu sakyti, kad kuris nors iš šių miestų man tapo savas. Stengiausi

Iš pradžių dažniausiai šaltas, prag-

išlaikyti profesinį, darbinį santykį, pamatyti, kas

matiškas. Darbą konkrečiuose miestuose, spek-

ten vyksta, patirti, bet nepasiduoti iki galo, išlai-

taklių apie juos kūrimą nulemia daug aplinkybių –

kyti distanciją ir likti pragmatiškas. Tokio dvejo-

tai niekada nėra tik mano apsisprendimas tyrinėti

po santykio derinimas tyrimo metu tampa labai

konkrečią vietą. Iš pradžių man net svarbiau ne

svarbiu dėmeniu ir jau statant patį spektaklį.

miestas ar su juo susijusi tema, o susidūrimas su

Be to, kūrybinis procesas dažniau-

tuo, ko nesuprantu. Visagine atsidūriau norėda-

siai nėra ilgas, nėra laiko geriau pažinti miestus.

mas išbandyti dokumentinį teatrą. Bet taip pat

Reikėtų pagyventi bent porą metų, kad supras-

tum, kuo ten žmonės gyvena. Ir spektakliai tuo-

lime pasikalbėti, todėl dirbtuvės virto kitokio for-

met būtų visiškai kitokie. Bet tokios prabangos

mato susitikimais su grupelėmis žmonių. Klai-

Lietuvoje neturime.

Kurdamas dokumentinius spektaklius, rėmeisi autentiškais pasakojimais.

Visaginiečiai patys ir vaidina perteikdami istorijas tiek apie save, tiek apie savo miestą,

pėdoje spektaklį kūrėme iš aktorių patirčių, tad svarbu buvo ne tik asmeninės istorijos, bet ir aktorių atranka, jų komandos formavimas.

Pradėdamas dirbti, gali perskaityti kiek nori, sugalvoti ką nori. Bet realybė vis tiek

tiek apie elektrinę. Klaipėdiečiai aktoriai

nuveda kitur. Man atrodo kvaila griežtai laikytis

dalijasi asmeninėmis patirtimis, šalčininkiečių

savo plano, nematant, ką duoda žmonės, situa-

pasakojimai scenoje persakomi aktorių

cija ir aplinka.

pažodžiui. Kaip atrandi žmones, kurių pasakojimais remiasi tavo spektakliai? Šis procesas kiekvieną kartą skirtin-

Ar tai reiškia, kad papildoma informacija, dokumentai tau nėra labai svarbūs?

Juos skaitau, kad geriau suprasčiau

gas. Visagine rengėme dirbtuves, į kurias niekas

kontekstą. Pavyzdžiui, dirbdamas Šalčininkuose

neatėjo, bet galų gale pavyko pritraukti žmonių.

skyriau laiko miestui ir jo istorijai pažinti, bet iš

Šalčininkuose tokios kaip Visagine dirbtuvės su

karto jau buvo aišku, kad absoliučią daugumą spektaklio formuos realūs interviu. O po pirmųjų vizitų galvoje atsirado ir šokis. Kur kas svarbiau

Laima Akstinaitė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis, 2017 m.

Nuotr. iš KJT archyvo

bendruomene nepasiteisino. Bet kas nors vis papasakodavo istoriją, pasiūlydavo, su kuo dar ga-

33

34

Režisierius Jonas Tertelis spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ repeticijoje, 2018 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“, rež. Jonas Tertelis, 2018 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

buvo užčiuopti, kas šiais laikais tvyro ore, kokio-

Kai teatre matome mūsų tikrovei ar-

je atmosferoje gyvena ir kuo kvėpuoja žmonės.

timą pasaulį, lengviau susitapatinti. O kai spek-

Na, bent jau tie, su kuriais susidūriau.

taklis anonsuotas kaip dokumentinis, manau,

Ar galėtum pamėginti apibrėžti,

žiūrovas pasakojimus priima dar asmeniškiau.

apie ką savo spektakliuose kalbi, ką jais nori

Tada kyla pavojus, kad alternatyvią teatro realy-

perteikti?

bę publika priims ne kaip patirtį, bet kaip faktinę Kalbant apie mažus miestelius, man

atrodo svarbu parodyti, padėti suprasti, kad pa-

informaciją arba absoliučią tiesą. Deja, kūrėjai yra priversti atsirinkti tik dalį tiesos.

prasto žmogaus istorija irgi gali atsidurti sceno-

Lietuvoje dokumentinis teatras

je ar filme. Ir ji visai neprivalo virsti „sensacinga“

vis dar ganėtinai naujas ir retas, todėl daug

išskirtine drama – žmogus gali būti toks, koks yra,

kam kyla klausimų, koks jis turi ir gali būti.

jo neverčiant herojumi.

Kaip manai, ar apsisprendimas naudotis

Bet apskritai, regis, mano spektaklių temos kyla iš klausimų, kuriuos kartais nesą-

dokumentine medžiaga, pokalbiais su tikrais žmonėmis, nulemia ir spektaklio formą?

moningai užduodu pats sau. Važiuodamas kaž-

Dokumentinis teatras nėra būtinai

kur, tyrinėdamas, klausdamas žmonių, klausiu ir

realistinis spektaklis, ar spektaklis-paskaita. Iš

savęs, o kartais tik išgirdęs atsakymą supran-

dokumentinės medžiagos galima sukurti moks-

tu, kad klausimas mane jau kurį laiką persekiojo.

linę ar maginę fantastiką, šiandien įvykęs pokal-

Kaip tau atrodo, kiek vietos

bis gali virsti istorine drama. Viskas priklauso nuo

tikrovei yra ir turi būti palikta dokumentiniame

kūrybinės komandos interpretacijų, pasirinkimų,

spektaklyje?

tikslų ir nuo auditorijos, į kurią kreipiamasi.

Mėgstu erzinti kolegas, sakydamas,

Kaip nuo dokumentinio,

kad dokumentika yra didžiausias melas pasau-

autobiografiniais pasakojimais paremto teatro

lyje. Ne todėl, kad dokumentinis kūrinys meluo-

perėjai prie „verbatim“?

ja, o todėl, kad žiūrovai jį dažniausiai priima kaip absoliučią tiesą.

Man pasirodė svarbu išlaikyti pažodinį liudijimo, man pasakyto gyvo žmogaus, teks-

Mano kuriamame teatre nėra fakti-

tą. Taip kuriasi kitoks ir mano paties, ir aktorių

nės tiesos: spektaklius kuriu iš žmonių pasako-

santykis su medžiaga. Didelis skirtumas, ar sce-

jimų, kuriuose negali ir neturi būti neginčijamų

noje stovi už žmogų, sugalvotą ir užrašytą prieš

faktų. Juose atsiskleidžia jų nuomonė, jų požiūris

keturis šimtus metų, ar už tą, kuris yra priešais

į pasaulį. Taip pat mane domina miesto atmo-

tave, salėje. Šiuo atveju daug didesnė atsakomy-

sfera. Atvažiavus kitu metų ar paros laiku, kitu oru

bė, turime atstovauti to žmogaus pozicijai, net jei

susidūrus su kitais žmonėmis, kitose situacijose,

ji nesutampa su mūsų.

miestas atsiskleistų dar kitu aspektu.

Apskritai manau, kad mene nereikė-

Įdomu tai ir medijų aspektu. Pavyzdžiui, išrašius „Nežinoma žemė. Šalčia“ tekstus,

tų ieškoti tikrovės. Netgi priešingai – jo darbas

sakytinę kalbą pavertus tekstu, skaityti labai ne-

yra nebūti tikrove. Labiau kažkokia alternatyvia

patogu, sunku suprasti. Bet scenoje, su visomis

realybe. Teatras perkelia į iliuziją, kurioje tyrinė-

detalėmis, kalbinėmis šiukšlėmis, perteiktas

jamos įvairiausios galimybės: „O kas, jeigu būtų

veiksmu toks tekstas įgyja visai kitokią formą.

taip?“ Įdomu tai, kad ta alternatyvi realybė teatre

Ar kuriant spektaklį iš žmonių

susiduria su tikrove, nes čia ir dabar vyksta ne tik

liudijimų nekyla pavojus, kad jis bus sudarytas

sąlygiškai, bet ir fiziškai.

tik iš monologų ir pritrūks veiksmo, santykių?

Bet jei kalbame apie dokumentinį teatrą, ar neturėtų tuomet

Taip gali nutikti. Bet nesakyčiau, kad „verbatim“ teatras būtinai reiškia kalbėjimą mo-

būti atvirkščiai: ne kuriamos galimybės, o

nologais. Manau, visiškai realu užfiksuotus pa-

reprezentuojami faktai? Nes, regis, kyla

sakojimus paversti dialogais ir polilogais. Taip

pavojus, kad tikrovė, teatre atsidurianti per

pat galima provokuoti pokalbius: pasiūlant ke-

dokumentinę medžiagą, priešinsis naujos

liems žmonėms klausimą ir fiksuojant diskusi-

meninės realybės kūrimui.

ją. O kartais ir kalbantis su vienu žmogumi į po-

Kad tai, kas iš pradžių įvyko tikrovėje, dabar yra scenoje, jau yra alternatyvi realybė.

kalbį atsitiktinai įsiterpęs sutuoktinis, giminaitis sukuria dialogą.

Juk žmonės scenoje neatsidūrė šiaip sau, ėję

Kita vertus, tai reikia perkelti į

pro šalį ir sustoję pasikalbėti. Be to, alternatyva

sceną. Interviu metu juk dažniausiai kalbamės

nereiškia radikalių skirtumų: alternatyvus pasau-

jaukioje aplinkoje, žmogus šneka ganėtinai ty-

lis gali būti labai panašus, tik šiek tiek kitoks.

liai ir nesisklaido po sceną taip, kad ir galinei

35

eilei gestu ištransliuotų kablelį. Intymų pokalbį

Bet mėgstu aktoriams visko neišduoti, neapkrau-

paversti vieno aktoriaus kalbėjimu porai šimtų

ti viskuo iš karto ir duoti erdvės augti kartu su

žiūrovų yra sudėtinga užduotis ir aktoriui, ir reži-

spektakliu.

sieriui.

Ko tikiesi iš savo Kuriant dokumentinį, „verbatim“

teatrą svarbi etika. Kokiais etiniais principais vadovaujiesi?

Man atrodo, svarbu atėjus į teatrą būti ir galvoti savarankiškai. Kartais tyčia sten-

Man kuriant yra svarbi nesumeluo-

giuosi žiūrovus šiek tiek supainioti, kad nespė-

ta, nors ir subjektyvi tiesa, kad tuo, ką žmogus

tų susiformuoti vienos aiškios nuomonės, kad

pasakoja, jis tiki, gyvena. Viešai pasakoti apie

iškiltų abejonių ir paskatintų persvarstyti savo

savo pasaulį dažniausiai nelabai yra poreikio, o

poziciją: spektaklis nėra egzaminas žiūrovui,

duodamas interviu pasakoji jaukiai gerdamas ar-

nėra teisingo atsakymo, kaip jį reikia supras-

batą. Bet spektaklyje tavo tekstas persikelia ant

ti. Būtų labai neįdomu, jei kiekvienas, žiūrėda-

scenos – pasidaro šiek tiek nejauku, daugiau da-

mas į ugnį, galvotų tą patį.

lykų norisi nutylėti. Nemanau, kad nutylėjimas yra teisingas kelias. Greičiau viena iš problemų – bijom pasakoti, kaip matom pasaulį. Etikos ribos čia slidžios, bet svarbu ieškoti, kaip ištransliuoti pasakojimą neišduodant pasakotojo vertybių ir atskleisti dalelę jo pasaulėjautos.

Kai kurie dokumentinio teatro kūrėjai, siekdami išvengti etinių problemų, neprašo žmonių asmeniškų, intymių pasakojimų, tenkinasi tuo, ką pašnekovas bet kada ir bet kam galėtų pasakyti. Bet atrodo, kad mes Lietuvoje į tai nelinkę. Nežinau, iš kur tai kyla – mokyklos ar Rytų Europos kultūros – bet čia svarbi tiesa po žmogaus kauke, kartais – kur skauda, kur nepatogu.

Aš pats kūrybinio proceso metu stengiuosi pernelyg nesuartėti su žmonėmis, išlaikyti ribas, bendraudamas rasti pusiausvyrą tarp atvirumo ir profesionalumo.

Ar vengiant kurti artimesnį asmeninį santykį nenutinka taip, kad žmonės mažiau pasitiki ir nėra tokie atviri, kaip galėtų būti?

Nutinka. Bet bandau papasakoti ir apie save, pats savęs neslepiu. Tai darau, norėdamas parodyti, kad čia ne tardymas ir ne egzaminas, kad mes kalbamės bendromis, žmogiškomis temomis ir galime pabandyti vienas kitą suprasti – kaip žmonės. Bet tai nereiškia, kad po pokalbio eisim kartu linksmintis.

Kaip renkiesi, kas dokumentiniame spektaklyje vaidins?

Aktorių atranka man svarbus rebusas. Kreipiu dėmesį į daug ką: tipažus, fiziką, plastiką, ritmo pojūtį ir panašias savybes. Be to, labai svarbu, kaip pasirinkti žmonės kartu dirbs, ar galės vieni kitus papildyti, o kartais gali prireikti, kad vienas kitą provokuotų.

Ar tai reiškia, kad kūrybiniame procese aktoriai tau yra lygiaverčiai partneriai?

Viskas priklauso nuo konkretaus sumanymo. Kuo toliau, tuo labiau vertinu aktorių

36

spektaklių žiūrovų?

kūrybinį darbą ir tai, kuo jie praturtina sumanymą.

Monika Meilutytė

GINTARAS VARNAS: „DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS ŽUDĖME SAVO KAIMYNUS“

Besibaigiant šventiniams Lietuvos

pompastiškame baliuje vienas patiekalas bū-

šimtmečio minėjimo metams susitikome su re-

tų nelabai skanus – spektaklis „Getas“. Be to,

žisieriumi Gintaru Varnu pasikalbėti apie naujau-

2018-aisiais suėjo 75 metai po Vilniaus geto likvi-

sią jo spektaklį „Getas“, rodomą Nacionaliniame

davimo. Tačiau rimtesnės priežastys slypi giliau.

Kauno dramos teatre. Tačiau mintys apie spek-

Aš esu vilnietis – gimiau Užupyje, au-

taklį išprovokavo pokalbį ne tiek apie teatrą, kiek

gau Senamiestyje. Pamenu, kad mano vaikystėje

apie tamsiuosius lietuvių istorijos koridorius, lie-

Vilniuje dar buvo žydų – jų galima buvo pamaty-

tuvių tapatybės ribas, patriotizmo ir nacionalizmo

ti parduotuvėse, turguje, gatvėse. Vėliau, paaug-

stiprybes ir grėsmes bei žydų kultūros svarbą Vil-

lystėje, man teko praleisti daug laiko vienoje žy-

niaus ir Lietuvos vystymuisi. Su teatro režisieriu-

diškoje virtuvėje, nes mano draugas buvo žydas,

mi kalbėjosi Monika Meilutytė.

o jo mama buvo labai šilta ir svetinga. Taigi man

Spektaklis „Getas“ pasakoja apie Holokaustą Lietuvoje, žydų gyvenimą Vilniaus gete, žudynes Paneriuose. Kodėl šis Lietuvos istorijos laikotarpis jums parūpo būtent šiuo metu?

asmeniškai teko susidurti su žydais ir pažinti jų kultūrą. Vėliau ši pažintis tęsėsi per knygas.

Manau, Laimonas Briedis knygoje „Vilnius. Savas ir svetimas“ gerai atskleidžia, kokia yra Vilniaus tapatybė. Vilnius niekada nebu-

Jis, manau, visada svarbus. Tačiau

vo mononacionalinis miestas. Jis net kuriamas

2018-ieji buvo gera proga šia tema pastatyti

buvo kaip daugiatautis miestas: kunigaikštis

spektaklį: visa Lietuva grandioziškai šventė savo

Gediminas kvietė amatininkus, pirklius iš kitų

šimtmetį, todėl norėjau, kad tame didžiuliame

kraštų atvykti į Vilnių dirbti ir prekiauti, kurti savo

37

gyvenimą čia, o kartu padėti kurti miestą ir val-

tuo metu tarnavusių sovietiniam režimui. O ką,

stybę. Toks požiūris man labai artimas. Juk lietu-

lietuvių ar lenkų nebuvo? Tačiau juk iš Lietuvos

viai, kaip didžioji dalis Vilniaus gyventojų, atsira-

žmonės buvo tremiami ne pagal tautybę, o pagal

do tik po karo, iki tol čia daugiausia gyveno žydų,

socialinį statusą – turtingi ir išsilavinę, turėję nuo-

lenkų, rusų. Galbūt todėl Vilnius anksčiau visada

savybės arba tarnavę valdžios įstaigose, kurių

garsėdavo kaip tolerantiškas miestas.

nemaža dalis buvo patys žydai. Per pirmuosius

Paskutinis spyris pastatyti tokį spek-

trėmimus 1941 m. tarp visų ištremtųjų žydų buvo

taklį buvo Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“.

28 proc., tai vos ne trečdalis visų tremtinių. Apie

Žinoma, Vanagaitė labiau „piaro“ žmogus nei is-

tai lietuviai kažkodėl nenori žinoti ir tuo labiau

torikė ar rašytoja. Prisimenu jos stiprias „piaro“

minėti. Mat mitas yra kitas, jis apie lietuvių geno-

1

kampanijas, kai ji vadovavo Jaunimo teatrui ar

cidą ir baisias kančias Sibire. Kitataučiams tame

kai organizavo pirmuosius tarptautinius teat-

mite vietos nėra. Man keista, kad tie trėmimai

ro festivalius LIFE (beje, tai buvo patys geriau-

vadinami lietuvių tautos genocidu. Nors iš tikrų-

si tarptautiniai teatro festivaliai Lietuvoje, jų iki

jų genocidas – tai masinis vienos tautos žmo-

šiol dar niekas nepralenkė). Nors knygą „Mūsiš-

nių naikinimas, o tam tikro socialinio sluoksnio

kiai“ istorikai niekina, tačiau tai, kad ji kaip bom-

gyventojų naikinimas (arba trėmimai) šiaip vadi-

ba sprogo viešumoje, aš vertinu teigiamai. Man

nami stratocidu. Tikrąjį genocidą patyrė tik žydai

ši knyga atrodo reikalinga ir svarbi, nes ji paska-

Antrojo pasaulinio karo metu.

tino proveržį – labai plačiai viešai buvo priminta

Žudė ir dėl primityvių motyvų: vieni

svarbi mūsų istorijos tema, kad mūsų tauta pri-

šaudė žydus iš malonumo, kiti – kad išsidalintų

sidėjo žudant žydus. Ir nemažai mūsų prisidėjo.

jų turtą, tretiems tai tebuvo apmokamas darbas,

Yra daug puikių istorikų knygų apie tai, bet, deja,

kurio karo metu trūko, nemažai lietuvių šaudė žy-

jas mažai kas skaito (arba nenori skaityti, nenori

dus dėl patriotinių, nacionalistinių įsitikinimų.

to žinoti?). Kalbėjausi su keliais istorikais, jų nuomonės ne visai sutampa, bet manoma, kad apie

be poros išimčių, lietuvius vaizduojate gana

10 tūkst. lietuvių šaudė žydus, o dar buvo daug

vienpusiškai ir labai neigiamai: scenoje šie

tokių, kurie prisidėjo kitaip: klerkų, biurokratų,

personažai dažniausiai pasirodo girti, jie

miesto tarybos narių, kurie pasirašydavo nutari-

didžiuodamiesi pasakoja, kaip šaudė žydus...

mus sušaudyti ir t. t.

38

Iš tiesų spektaklyje „Getas“,

Tačiau visi tie žydšaudžių tekstai tikri,

Prisimenu, skaičiau apie vieną atve-

paimti iš dokumentinės medžiagos – iš bylų, iš

jį, rodos, Kretingos apskrityje. Artėja naciai, susi-

liudijimų. Baisu, kad jie ne tik šaudė, bet ir tyčio-

renka Kretingos miesto taryba ir sprendžia, šau-

josi iš mirti pasmerktų žmonių: liepdavo lipti į

dyti žydus ar ne, nes Laikinosios vyriausybės

medį ir giedoti vieversiu, lenktyniauti su dvirati-

įsakymo kaip ir nebuvo. Paskambina į Kauno

ninku, kad išgyventų, nors vis vien paskui nušau-

policijos štabą, jiems atsako: „Darykit, kaip norit.

davo visus, ir t. t. Tai vyko Lietuvoje ir tai darė lie-

Patys nuspręskit.“ Jie nusprendė sušaudyti, kad

tuviai. Kaip rašo Icchokas Rudaševskis, Vilniaus

atvykę naciai būtų patenkinti ir jų neengtų. Pro-

gete gyvenęs paauglys berniukas, „budeliai lie-

vincijose žydai buvo labai greitai išnaikinti – ilges-

tuviai“. Jo dienoraštis, beje, labiau sukrečiantis

niam laikui liko tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Šven-

nei Anne’os Frank, nors būtent pastarąjį mokyk-

čionių getai. Štai toks buvo lietuvių didysis užda-

lose skaito visa Europa.

vinys – įsiteikti ateinantiems naciams, parodyti

Žinoma, buvo nemažai žydus gelbė-

jiems, kad gerai jiems tarnausime, kad esame

jusių lietuvių. Jad Vašemas 2 yra pripažinęs apie

verti nepriklausomybės. Dėl nepriklausomybės

900 gelbėtojų iš Lietuvos. Istorikai teigia, kad iš

žudėme savo kaimynus, draugus, kurie buvo

tikrųjų jų buvo daugiau, tik ne apie visus žinoma,

žydai. Tą ugnį ideologiškai kurstė nacionalistų

nes tam reikia žydų liudytojų, o pastarųjų nebe-

LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) spauda, kuri nuo

daug išlikę. Kita vertus, tam, kad būtų išgelbėtas

1940-ųjų varė savo puslapiuose siaubingą anti-

vienas žydas, dažniausiai rizikuodavo bent kele-

semitinę propagandą. Beje, LAF vado Kazio Škir-

tas žmonių. Kokį nors žydų vaiką pirmiausia pa-

pos vardu Vilniuje jau po sovietmečio pavadin-

saugodavo vieni, tada – kiti, paskui – treti. Būda-

ta gatvelė, juosianti Gedimino kalną (simboliška,

vo, padėdavo ir vienuolės, kunigai, tačiau tik tie,

ar ne?).

kurie patys imdavosi iniciatyvos, nes Katalikų Žinoma, buvo ir kitokių motyvų. Pa-

bažnyčia tai siaubingai situacijai iš esmės buvo

vyzdžiui, egzistavo dviejų genocidų teorija: lie-

visiškai akla ir kurčia. Mane nustebino: kartą karo

tuviai šaudė žydus keršydami už tai, kad žydai

metu Lietuvoje vyko vyskupų susirinkimas, kuria-

trėmė lietuvius 1940-aisiais. Taip, buvo žydų,

me buvo sprendžiamas klausimas, ką daryti su

1

Rūta Vanagaitė Jaunimo teatrui vadovavo 1989– 1992 metais.

2

Jad Vašemas – Izraelyje esantis Holokausto istorijos muziejus ir memorialas Holokausto aukoms atminti.

Jame kaupiamos ir saugomos Holokaustą patyrusių žydų bei jų gelbėtojų istorijos, vykdomi moksliniai tyrimai, rūpinamasi švietimu apie Holokaustą Izraelyje bei kitose šalyse ir kt.

39

Režisierius Gintaras Varnas spektaklio „Getas“ repeticijoje, 2018 m.

Donato Stankevičiaus nuotr. iš NKDT archyvo

Gytis Ivanauskas, Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė spektaklio „Getas“ repeticijoje, 2018 m.

Donato Stankevičiaus nuotr. iš NKDT archyvo

40 Scena iš spektaklio „Getas“, rež. Gintaras Varnas, 2018 m.

Donato Stankevičiaus nuotr. iš NKDT archyvo

nužudytų žydų daiktais (buvo pasiūlyta juos ati-

ne vienintelis strateginis žingsnis buvo įstoti į Eu-

duoti bažnyčiai arba labdarai). Tokį klausimą jie

ropos Sąjungą ir NATO. Tačiau jis buvo tam, kad

sprendė, tačiau kaip gelbėti žydus ar bent iš-

apsisaugotume nuo priešų, kaip tam tikra garan-

reikšti kokį nors protestą – ne. Labai gailestinga

tija. Lietuviai mėgsta apsisaugoti, bet kažkodėl

ir mielaširdinga.

vektoriaus. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl

jinga ir naudinga: gaudavai algą, naciai girdyda-

vyksta emigracija. Lietuviai išvažiuoja ne tik dėl

vo, galėjai pasiimti likusių drabužių, daiktų, pinigų.

pinigų, bet ir dėl kultūrinio klimato (jaučiasi čia

O ir butų juk likdavo...

negerbiami, nereikalingi), ir dėl to, kad nežino,

O štai gelbėti žydus buvo mirtinai

savo naujos, laisvės būvio svajonės ar utopijos.

mai. Mirtis be jokių kalbų. Tie, kurie gelbėjo žy-

Kol Lietuva buvo Rusijos, vėliau sovietų imperijų

dus, yra didvyriai. Juos turėtume gerbti ir jais di-

pavergta, ta svajonė buvo laisvė. O dabar? Argi

Man atrodo, spektaklyje „Getas“,

yra? Kartais pagalvoju, kad jei tikėtume, jog karmos dėsnis visatoje veikia, tai galėtume sakyti,

rodydami lietuvius iš neigiamos pusės, jūs tarsi

kad lietuviams dabar nesiseka todėl, kad savo

kritikuojate dabartinį lietuvių patriotiškumą ir

karmą jie stipriai pablogino Holokausto metu.

nacionalizmą. Bet juk vien neigiamai tokių idėjų vertinti negalima? Pavyzdžiui, be patriotizmo

Taip, Sąjūdžio laikais patriotizmas ir net tam tikras nacionalizmas buvo būtini. Tačiau

Sąjūdžio laikais, dabar negyventume

jų nepakako, kad būtų sukurta garbinga, protin-

nepriklausomoje Lietuvoje...

ga valstybė. Sąjūdžio laikais šūkio „Lietuva lietu-

Patriotizmo ir nacionalizmo viena-

viams“ nebuvo, jis atsirado dabar. Anuomet tie-

reikšmiškai tikrai negalima vertinti. Nors dabar,

siog reikėjo išsilaisvinti iš didžiojo slibino ir tai

kai Europoje kyla nacionalistinių judėjimų, darosi

suprato visi. Šis noras buvo ne tiek nacionalis-

baisu, kad istorija gali pasikartoti. Problema tur-

tinių idėjų, kiek tiesiog sveiko proto padiktuotas.

būt yra saikas. Sunku pajusti, kada patriotizmas

Man atrodo, dabar mes, lietuviai,

ir nacionalizmas tampa grėsmingi. Nacionaliz-

jaučiamės savo šalies šeimininkais, tačiau

mas gali būti ir gėris, ir blogis. Hitleris irgi buvo

dėl visų istorinių traumų, trėmimų, okupacijų

nacionalistas ir patriotas.

O Sąjūdžio laikų įvykiuose aš pats dalyvavau – jų negaliu išbraukti iš savo biografi-

Elijas Ben Saliamonas Zalmanas (1720– 1797), žinomas kaip Vilniaus Gaonas, buvo žydų judaizmo rabinas, mąstytojas, garsėjęs savo pamokymais.

kuria kryptimi vystosi ši šalis. Šalis tarsi neturi

pavojinga – ir ne tik tam žmogui, bet visai jo šei-

džiuotis. Bet ar jie tokiais Lietuvoje laikomi?

3

negalvoja, kaip vystosi ši visuomenė. Šalis neturi

Žudyti žydus buvo nesunku, nepavo-

ir t. t. labai bijome, kad šią šeimininko poziciją prarasime. Todėl nepalankiai žiūrime į kitataučius ir kitatikius...

jos. Mes buvome visiškai pasinėrę į to meto įvy-

Taip, turbūt istoriškai jau taip susi-

kius, į tai, kas vykdavo gatvėse, visiškai tikė-

klostė, kad lietuvio mitologema, kuria šiandien

jome Sąjūdžio skelbtomis idėjomis, kurios iš

vis dar gyvename, yra dvigalvė. Viena vertus,

tiesų buvo paprastos – norėjome išeiti iš senos,

mes esame didvyriai ir didvyrių pavyzdžių randa-

bjaurios, atsibodusios Sovietų Sąjungos. Kaip

me istorijoje: Vytautas, Gediminas, Pilėnai, poka-

žmonės skiriasi po 50 metų santuokos, taip ir

rio partizanai, Kudirka, Basanavičius ir t. t. Kita

mes norėjome išsiskirti, nes santuoka buvo pra-

vertus, esame didvyrių tauta, kurią visi engia, t. y.

radusi bet kokią prasmę (tiesa, žmonės, tikėti-

esame aukos. Mus trėmė, mus okupavo, lenkai

na, tuokiasi savo noru, o Lietuvai „tuoktis“ teko

užėmė Vilnių ir t. t. Manyčiau, kad toks lietuvio –

priverstinai). Mums buvo visiškai aišku, kad tu-

didvyrio ir aukos – paveikslas yra labai ribotas.

rime išsilaisvinti iš tos merdinčios imperijos su

Tačiau populiarioji kultūra būtent juo dažniau-

absurdiška ideologija, iš tos kreivų veidrodžių

siai ir remiasi. Todėl tas nacionalizmas ir baimė

karalystės. Kita vertus, nors tikslas buvo aiškus,

dabar visuomenėje suaktyvėję.

tačiau visa kita, kas tuo metu vyko, dabar sun-

Vis dėlto kunigaikščiai buvo protin-

ku suprasti, logiškai sudėlioti į stalčiukus. Visa-

gesni ir atviresni arba bent jau turėjo tokių pa-

me tame buvo kažko neracionalaus. Viskas įvyko

tarėjų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lai-

kaip koks cunamis: pakilo, nušlavė viską ir bai-

kais jie matė, kad mums trūksta raštingų žmonių,

gėsi. O kur buvo tas žemės drebėjimas, kuris su-

amatininkų, mokslininkų, ir pakvietė kitataučių,

kėlė tą didžiulę bangą?

kurių dalis buvo žydai. Atvykėliai smarkiai prisi-

Tik, deja, tos valstybės, apie kurią

dėjo prie LDK suklestėjimo, šalis Europoje įgi-

tuo metu svajojome, iki šiol nėra. Tikriausiai todėl,

jo gerą vardą. Žydai mūsų krašte su kitais sugy-

kad neatsirado protingo stratego ar strategų, ku-

veno gerai, jie gerbė valdžios atstovus ir vietos

rie nuvairuotų šitą laivą gera kryptimi. Taktikų,

gyventojus. Vilniaus Gaono 3 ir kitų išminčių dėka

kaip išsisukti iš situacijų, iš krizių, atsiranda. Be-

miestas tapo Rytų Europos žydų mokslo, studijų

41

traukos centru. Buvo sakoma, uždarbiauti reikia

pasirodymai. Apskritai gete virė kultūrinis gyve-

važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių.

nimas: veikė ne tik teatras, bet ir orkestrai, chorai,

Žydų kultūros Lietuvoje aukso am-

biblioteka, buvo istorijos mėgėjų klubas, moks-

žiumi laikomas laikotarpis tarpukariu iki Antano

lininkai skaitė paskaitas, vyko poezijos vakarai,

Smetonos – tuomet jie Kauno Seime turėjo net

parodų atidarymai. Ir visa tai tokiomis sąlygomis,

savo ministrą. O nuo 1926 m., į valdžią atėjus

kad, atrodytų, užtektų tik duonos, sriubos ir šil-

Smetonai, prasidėjo įvairūs draudimai žydams,

tai pamiegoti! Mirtis alsavo už kiekvienų pečių.

spaudimas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ne tik

Bet menas, kultūra padėjo nenužmogėti, likti

lietuviai kūrė Lietuvą. Žydų tauta labai prisidė-

dvasios žmonėmis. Tai didelė pamoka ir šian-

jo prie Vilniaus ir kitų miestų statybos bei vys-

dienai. Spektaklis „Getas“ ir apie tai.

tymosi. Žydai padėjo statyti naująją Lietuvą, o

Vilniaus geto teatras buvo gete

lietuvių politikai juos su laiku išdavė. Dabar geria-

gyvenusių žydų dvasinės stiprybės šaltinis.

me Volfo Engelmano alų, bet nežinome, kad ši

Ar nėra taip, kad spektaklis apie jį atspindi

alaus darykla buvo įkurta Kaune gyvenusio žydo.

Kaip jums atrodo, ko reikia, kad išsivaduotume iš riboto – didvyrio ir aukos –

jūsų savotišką ilgesį ar norą, kad šiuolaikinei visuomenei teatras imtų labiau rūpėti, pasidarytų svarbesnis, negu yra dabar?

paveikslo ir surastume kitų dėmenų savo

teatras iš tikrųjų turėtų būti svarbesnis, negu

ne vien lietuviai?

yra?

Manau, turi praeiti laiko ir pasikeis-

Manau, kad turėtų.

ti kartos. Jaunoji karta, kuri nematė sovietmečio,

Dėkoju už pokalbį.

daug blaiviau į viską reaguoja. Jie neturi tų didvyriškumo ir aukos šarvų. Net nustebau, kaip ramiai, be pasipriešinimo jauni aktoriai priėmė „Geto“ idėją. Sakiau jiems: jeigu esate antisemitinių pažiūrų, nesutinkat su tuo, kas bus rodoma spektaklyje, išeikit, nesupyksiu. Bet visi pasiliko. Tačiau tarp žiūrovų yra tokių, kurie puoselėja nacionalistines idėjas ir todėl neištvėrę viduryje veiksmo trenkia durimis. Jei nebūtų buvę tokių dalykų mūsų istorijoje, šiandien nereikėtų tokių spektaklių, keliančių pasipiktinimą.

Tam, kad mūsų tapatybės suvokimas pasikeistų, reikia apie tai kalbėtis visokiais būdais: teatru, kitais menais, knygomis, TV ir t. t.

Reikia išmokti istoriniais ir kitais svarbiais klausimais diskutuoti ramiai, o ne puolant gintis: „Ką tu čia per nesąmones kalbi?“ Manau, tai būtų sveikos visuomenės bruožas. O dabar? Dabar mums gėda. O lietuviams gėda juk negali būti. Sąjūdžio laikais buvo madinga šaukti „Gėda!“ („Gėda komunistams“, „Gėda Gorbačiovui“ ir t. t.). Bet gėda mums? Niekada! Juk mes didvyriai (nors ir engiami)!

Jums būdinga savo pastatymuose rodyti „teatro teatre“ situaciją. Spektaklis „Getas“ – ne išimtis. Jame matome Vilniaus geto teatrą, atskleidžiate, kaip aktoriai bandė kurti meną tokiomis baisiomis sąlygomis...

Kurdami meną tokiomis sąlygomis, jie parodė, kad teatras žmonių gyvenime yra labai svarbus dalykas. Įdomu, kad Vilniaus geto teatre jie bandė kurti tikrą teatrą, statė spektaklius pagal pjeses. O, pavyzdžiui, Varšuvos

42

Galbūt ir yra. O tau neatrodo, kad

tapatybei bei neužmirštume, kad Lietuvą kuria

geto teatre buvo dažniau rengiami pramoginiai

Anneli Saro

Humanitarinių mokslų daktarė, Tartu universiteto profesorė

ESTIJOS TEATRAS ŠVENČIA ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMETĮ

2018 m. vasario 24 d. Estijos valsty-

sukurti spektaklį apie tam tikrą šalies istorijos

bė šventė savo nepriklausomybės šimtmetį, o

dešimtmetį. Taip pat Kultūros ministerija šiam

teatro žmonės ta proga nusprendė sukurti spek-

projektui skyrė specialų biudžetą – po 35 tūkst.

taklių istorinėmis temomis maratoną ir taip pa-

eurų kiekvienam spektakliui.

tikrinti savo galimybes bendradarbiauti tarpusavyje. Pristatyti žiūrovams šimto Respublikos

Bendradarbiavimo formos

metų istoriją buvo Estijos scenos menų instituci-

Planas buvo gerai apgalvotas, bet

jų sąjungos iniciatyva. Pagal šį projektą 24 teat-

įgyvendintas ne visai tiksliai. Estijos literatūroje

rai turėjo sukurti 12 meno kūrinių, kurių kiekvie-

nuo pat jos atsiradimo buvo ir tebėra aptariami

name būtų vaizduojamas vienas Estijos istorijos

estų tarpusavio bendradarbiavimo sunkumai bei

dešimtmetis – taigi buvo planuojama, pradedant

kliūtys, nes, būdami individualistai, estai niekada

nuo 2017 m. rugpjūčio ir baigiant 2018 m. liepa,

itin nepasitikėjo ir iki šiol nepasitiki kolektyviniais

surengti vieną premjerą per mėnesį. Kaip ne-

verslais ir bendrojo turto dalykais. Ilgainiui gimė

efektyvios Estijos kultūros politikos rezultatas

žiūrovams dovanojamas spektaklis, pavadintas

buvo aptikta didelių įstaiginių teatrų, turinčių sa-

„Šimtmečio pasakojimai“, kurį sudarė 22 teatrų

vo patalpas, ir mažų privačių teatrų ar laisvųjų

pastatytų 13 spektaklių. Kas gi nutiko?

trupių, ieškančių vietų spektakliams, tarpusavio

Nedidelis privatus teatras „Theat-

bendradarbiavimo stoka. Siekiant paskatinti te-

rum“, kurio vardas siejamas su intelektualaus

atrus bendradarbiauti įvairiais lygmenimis, burtų

ir religinio turinio įkrautais kūriniais, nesugebė-

tvarka viena didelė ir viena maža institucija buvo

jo rasti bendros kalbos su tarptautiniu mas-

išrinktos būti partnerėmis, kurių užduotis – kartu

tu žinomiausiu Estijos teatru „NO99“, šalies

43

žiniasklaidoje pagarsėjusiu savo politiniais spek-

susijusi su kitomis spektaklio dalimis. Kitose

takliais. Užuot mėginęs susišnekėti, „NO99“ pa-

spektaklio „Sirko 1 Estija. Viskas būtų galėję įvyk-

sirašė sutartį su Londono „Lyric Hammersmith“

ti kitaip“ dalyse dominuojantis konceptualus po-

bei Briuselio KVS teatrais ir įvairiose Europos

žiūris rėmėsi alternatyviosios istorijos galimybės

scenose atliko spektaklį „Revoliucija!“ apie

tyrimu. Kas būtų buvę, jei prieš Antrąjį pasaulinį

1910 m. įvykius Estijoje.

karą Estija būtų išsirinkusi kitą valstybės vadovą

Pati buvau liudininkė to, kaip Tartu

ir nebūtų buvusi okupuota Sovietų Sąjungos?

miesto teatro „Vanemuine“ ir projektų pagrindu

Tačiau tuo pačiu teatro kolektyvas ironiškai kal-

dirbanti „Nepriklausoma šokio scena“ („Sõltuma-

ba apie antrosios nepriklausomybės laikotariui

tu Tantsu Lava“) nesugebėjo bendradarbiauti tar-

būdingą „teatro demokratiją“, kai scenos menų

pusavyje. „Vanemuine“ – teatras, kuriam priklau-

priemonės naudojamos valdžios institucijoms

so keturios repeticijų vietos ir kurio programoje

stiprinti ir tariamai demokratinei visuomenei in-

yra dramos, operos ir baleto spektaklių – tikrai la-

scenizuoti. Visa tai sakydama, nenoriu stigma-

bai stengėsi nutiesti tiltą tarp šių institucijų tar-

tizuoti teatrų, bet verčiau siekiu pabrėžti tokio

pusavyje prieštaraujančių ideologijų ir praktikų,

priverstinio bendradarbiavimo sunkumus: tikra

tačiau nepajėgė suderinti sau įprasto ilgalaikio

partnerystė gali kilti tik iš bendrų interesų, ver-

planavimo su „Nepriklausomai šokio scenai“ pri-

tybių ar praktikų.

imtinesne menine laisve. Galiausiai dviejuose skirtinguose šalies miestuose buvo sukurti du nepriklausomi spektakliai ir juos tarpusavyje siejantis tinklalapis.

Teatro „Vanemuine“ spektaklyje „Pi-

Pasirodymų formos „Šimtmečio pasakojimuose“ žiūrovams buvo pristatyta daugybė įvairių istorinių pasirodymų formų ir stilių. Jau minėjau mikro-

ligriminės kelionės. Terra Mariana dainos“ vaiz-

istoriją („Pažadėtoji žemė“) ir alternatyviąją isto-

duojamas XX a. trečiajame dešimtmetyje estų

riją („Sirko Estija“). Toliau norėčiau pristatyti ke-

kalboje įvykęs „sprogimas“, kai buvo išrasta dau-

lis įdomiausius ir meniškai brandžius projekto

gybė naujų žodžių, nes kalbą reikėjo priderinti vi-

spektaklius.

soms ką tik gimusios valstybės funkcijoms atlikti.

Du privatūs teatrai – Tartu naujasis

Jauna atlikėja ir režisierė Kadri No-

teatras ir Talino Von Krahl teatras – kartu pastatė

ormets šį Estijos istorijai priklausantį pasakojimą

kelione pagrįstą spektaklį „BB naktį“ pagal Mati

traktavo gana netikėtu požiūriu: ją įkvėpė tai, kad

Unto postmodernų romaną. Jų kūrinį sudarė

tuo laikotarpiu 3,4 tūkst. estų emigravo į Brazili-

trys dalys: traukinyje transliuojama audiopjesė,

ją. Jos monospektaklyje „Piligrimystės. Pažadė-

kino filmo filmavimai ir spektaklis. Žiūrovai galė-

toji žemė“ rodoma performatyvi kalno arba lai-

jo pradėti kelionę Taline ar Tartu, iš kur juos nu-

vo pavidalo scenos instaliacija, kurios reikšmės

veždavo traukiniu į Tapą (mažą miestelį, kurio

buvo išgrynintos bendradarbiaujant su skirtingų

pavadinimas, taip jau sutapo, estiškai taip pat

pasirodymų publika. Pati Noormets savo spek-

reiškia ir „žudyk“), nes likusi spektaklio dalis vyko

taklius vadina organizuotos koncentracijos kam-

apleistoje Tapos geležinkelio stotyje. Inicialai

bariais.

„BB“ nurodo į Bertoldą Brechtą, kuris apie 1940– 1941 m. vienus metus praleido tremtyje Suomi-

Šimtmečio pasakojimai

joje: čia jį savo namuose priglaudė Estijoje gi-

Trečiasis nepavykusio bendradar-

musi dramaturgė Hella Wuolijoki. Spektaklyje

biavimo pavyzdys taip pat yra susijęs su „Šimt-

pakaitomis vaizduojami politiniai įvykiai Estijo-

mečio pasakojimų“ pradžia. Iš pradžių seniau-

je ir Brechto hedonistiškas gyvenimas Wuolijoki

sias Estijos privatus teatras VAT, turėjęs sukurti

dvare, taip parodant ir „savų“, ir pašalinių požiū-

spektaklį apie XX a. ketvirtąjį dešimtmetį šalyje,

rius į Estijos istoriją. Čia kartu susipynė faktai ir

prarado savo pirmąjį partnerį, tačiau, laimei, su-

prasimanymai, taip atitolstant ir sukuriant ats-

gebėjo rasti naują – labirintų teatrą „G9“, kuriame

tumą nuo trauminių įvykių. „BB naktį“ buvo pri-

dirba scenografų grupė, sukūrusi kelis įvietintus,

pažintas geriausiu 2017 m. spektakliu, taip pat

interaktyvius spektaklius. Jų bendradarbiavimo

gavo apdovanojimą už geriausią režisūrą (spek-

rezultatas buvo kūrinys, kurį sudarė trys dalys: pi-

taklio režisieriai – Ivaras Põllu ir Martas Kolditsas).

ligrimystė, paroda ir spektaklis.

Futuristiškai suprojektuotas pasi-

44

Atsižvelgiant į šimtmečio progą, taip pat nustebino dvi žinomiausio ir produktyviausio

vaikščiojimas ant Estijos nacionalinės bibliote-

Estijos šiuolaikinio dramaturgo Andruso Kivi-

kos stogo ir rūsyje tikrai buvo sukurtas „G9“ te-

rähko pjesės: „Varno akmens šeimininkė“ (apie

atro. Ši pati savaime vertinga patirtis nebuvo

XX a. šeštąjį dešimtmetį) ir apgailėtinas farsas

1

Arturas Sirkas (1900–1937) – XX a. ketvirtojo dešimtmečio Estijos politikas, karininkas, dešiniųjų šalininkas, konfrontavęs su šalies Vyriausybe (vert.).

45

Scena iš spektaklio „Bus / Nebus. Estija po 100 metų“, rež. Artiomas Garejevas, 2018 m.

Gabrielos Liivamägi nuotr. iš Estijos rusų teatro archyvo

Scena iš spektaklio „BB naktį“, rež. Ivaras Põllu ir Martas Kolditsas, 2017 m.

Gabrielos Liivamägi nuotr. iš Tartu naujojo teatro archyvo

„Tėvynės kregždės“ (apie XXI a. pirmąjį dešimt-

laikinė opera „Estijos istorija. Iš šoko gimusi

metį). Pirmajame spektaklyje socialinio realiz-

tauta“, skirta XX a. septintajam dešimtmečiui.

mo poetika susipynė su pasakomis, o pasta-

Tarp spektaklio autorių nurodoma 13 asmenų,

rajame dekonstruojamas pirmasis. Visi veikėjai

neišskiriant jų specifinių vaidmenų šiame pro-

buvo padalyti pagal savo atsidavimą praeičiai,

cese. Vienas pagrindinių veikėjų yra Lennartas

dabarčiai ar ateičiai. Jauna namų šeimininkė, ku-

Meri, pirmasis po sovietinės okupacijos Esti-

rios tėvai deportuoti į Sibirą, gyvena praeitimi,

jos prezidentas, kuris rašo knygą apie Estijos

tačiau naudojasi mitologiniais daiktais ir būty-

priešistorę. Kitas veikėjas, fiktyvus Manfredas

bėmis kaip kosminės energijos šaltiniais. Jos

Mimas, jį paskatina pasigilinti į Saremos saloje

žinioje esantis varnų akmuo galėjo padidinti

nukritusį meteoritą kaip į įvykį, sukėlusį šoką, ku-

pašaro kiekį ir remontuoti traktorius, tačiau taip

rio metu gimė estų tauta. Tuo taip pat paaiškina-

pat numatydavo ir paveikdavo ateitį. Šį vaidmenį

ma, kodėl estai turi mėlynas akis ir baltus plau-

atlikusi aktorė buvo panaši į Estijos prezidentę

kus. Šioje neomitologinėje istorijoje remiamasi

Kersti Kaljulaid, taigi tikimės, kad tas akmuo yra

magišku realizmu ir teiginiu, kad šalies geologi-

gerose rankose.

joje ir architektūroje slypi magiškos galios bei

Bendradarbiaujant Estijos nacionalinei operai ir Kanuti gildijos rūmams (šiuolaikinia-

apie aštuntąjį dešimtmetį remiamasi panašaus

me šokyje ir scenos menuose besispecializuo-

pobūdžio žaismingomis prielaidomis apie hipius

jantiems spektaklių namams), atsirado šiuo-

kaip Sovietų Sąjungos disidentus ir naikintojus.

Scena iš 13 autorių kartu sukurto spektaklio „Estijos istorija.

Iš šoko gimusi tauta“, 2018 m.

Gabrielos Liivamägi nuotr. iš Estijos nacionalinio operos teatro archyvo

46

slaptosios žinios. Spektaklyje „Hipių revoliucija“

Atrodo simptomiška, kad tolesnė ša-

žiūros kampais ir turinčių skirtingo laipsnio au-

lies istorija buvo traktuojama gana drąsiai ir lais-

tentiškumo, kurie padėtų jiems prisiminti ir per-

vai, suplakant faktus su fantazijomis, bet, jai artė-

prasti palimpsestišką istorijos prigimtį, dabartinę

jant link mūsų dienų, teatro kūrėjai pateko į savo

padėtį ir galimus ateities scenarijus.

asmeninių prisiminimų ir (arba) tam tikro dešimtmečio socialinių stereotipų spąstus. Sceną už-

Iš anglų kalbos vertė

plūdo vadinamieji paprasti žmonės: jaunuoliai,

Aleksandra Fominaitė

bandantys prisitaikyti prie naujų aplinkybių, ir vyresni žmonės, prislėgti gyvenimo girnų. Šiandienai skirti spektakliai yra atvirai realistiški arba tragikomiški.

Estija, atrodo, turi nepriekaištingą fasadą užsienyje, tačiau teatrų kūrėjai linkę priešintis šiam įvaizdžiui. Dėl to, kad politinis teatras yra gana marginalus reiškinys Baltijos šalyse, buvau priversta ieškoti politinio pobūdžio žinučių, kurios būtų perteiktos netiesiogiai, taip pat tradicinėmis formomis ir stiliais, pavyzdžiui, komedijos ar realistinės dramos spektakliuose.

Ironiška, kad spektaklį apie ateitį „Bus / Nebus. Estija po 100 metų“ sukūrė Estijos rusų teatras, bendradarbiaudamas su Estijos vaikais, nes loterijoje jiems nebeliko kito teatro.

Remiantis vaikų atsiųstais tekstais ir piešiniais, buvo sukurtos penkios utopijos, o spektaklio metu žiūrovai galėjo balsuoti mobiliaisiais telefonais rinkdamiesi tarp jų. Taigi nė vienas iš šių vaidinimų nebuvo panašus į kitą. Meniniu atžvilgiu spektaklis neturėjo didelės įtakos, tačiau privertė žiūrovus susimąstyti apie tris esminius klausimus, su kuriais šiandien susiduria žmonija: kaip formuojame savo ekologinę, technologinę ir kultūrinę aplinką. Visos šios utopijos buvo išplėtotos iki kraštutinumo, taigi publika juos atmetė. Spektaklis, kurį žiūrėjau, baigėsi tautine visuomene, kuriai pritarė nedidelė balsų dauguma. Bet ji buvo toli gražu ne idealas! Vis dėlto Rusų teatras užbaigė spektaklį įvairių Estijos teatrų aktorių atliekama daina, kurioje buvo aukštinamos humanistinės vertybės, nugalinčios visose tikrovėse.

Istorinės vizijos naudojamos ateities labui Nors ir laikoma, kad istorija, kaip mokslinė disciplina, yra pagrįsta faktais, manoma, kad asmeninės istorijos atsiranda iš prisiminimų, nuspalvintų emocinės atminties. Tačiau alternatyviosios šalies istorijos versijos, kaip galima būtų pavadinti daugelį minėtų spektaklių, sukuria erdvę galimybėms, kurioje galima įgyvendinti skirtingas istorijas: faktines, asmenines ir išgalvotas. Estijos teatro kūrėjams ir žiūrovams, atrodo, nereikia tikslių istorijos imitacijų ar rekonstrukcijos – verčiau reikia apmąstymų skirtingais

47

Ieva Rodiņa

Teatro kritikė, aktualių teatro procesų interneto svetainės „Kroders.lv“ redaktorė

ŠIMTMEČIO PASAKOJIMAI LATVIJOS TEATRE

Nors Latvijos valstybės šimtmetis švenčiamas 2018 m. lapkričio 18 d., jam skirti

tografijos ir t. t.) ir žiūrovų juslių paveika teatri-

renginiai Latvijoje prasidėjo gerokai anksčiau

nės raiškos priemonėmis: bauginančia muzika ir

ir tęsiasi net po iškilmių. Šimtmečio sutikimas

garsais, šviesos partitūra, nuolatinėmis sceno-

paliko atspaudų ir Latvijos teatre, nors ir ne taip

grafijos transformacijomis, bendrai atkuriant ko-

organizuotai kaip Estijoje, kurioje buvo įgyven-

ne jutiminę romane vaizduojamų įvykių patirtį.

dintas ypatingas šimtmečio teatro projektas

2017–2018 m. sezono atidarymui Nacionalinis te-

„Šimtmečio pasakojimai“, į netikėtus tandemus

atras inscenizavo dar vieną šimtmečio konteks-

sujungęs įvairius Estijos teatrus ir pakvietęs su-

te aktualų latvių originalų kūrinį – Ingos Ābelės

kurti atskiriems XX a. istorijos dešimtmečiams

romaną „Žilvičių smūtkelis“, kurio išskirtinumas

skirtus pastatymus. Tačiau šimtmečio panora-

slypi jo poetiškame pasakojime. Ābelės tekste

mą – temų bei žiūros taško aspektu – galima api-

įžymaus latgaliečių kunigo ir literato Francio Tra-

brėžti ir Latvijos teatre. Tam ir skiriamas šis

suno ir ne mažiau žinomo lakūno Jāzepo Baško

straipsnis.

48

dokumentinė medžiaga (laikraščių antraštės, fo-

likimai atskleidžiami realistinį vaizdavimą deriPrieš apžvelgiant, kaip šimtmetis at-

nant su metafizišku, poetiniu vaizdingumu. Tačiau

sispindi Latvijos teatro menininkų darbuose, bū-

vidurinės kartos režisierės Indros Rogos pastaty-

tina paminėti aktualų Latvijos literatūros ir kino

mas nesugeba iki galo perteikti šių romano ypa-

procesą, kuris daro ir netiesioginę, ir visiškai tie-

tybių scenine kalba ir lieka dekonstruoto bei for-

sioginę įtaką teatro vystymuisi. Dar 2014 m. ra-

malaus siužeto atpasakojimo lygio. Trečias reikš-

šytojos Gundegos Repšės iniciatyva pradėtas

mingas literatūros ir teatro sąveikos pavyzdys – li-

plataus masto literatūrinis projektas – romanų

teratūros tyrinėtojos Sanitos Reinsonės knyga

serija „Mes. Latvija. XX amžius“, kuriame 13 įvai-

„Miško dukterys“, kurią 2018 m. eksperimentinė-

rių autorių aprašo tam tikrus XX a. Latvijos istori-

je erdvėje – Valmieros dramos teatro didžiosios

jos laikotarpius. Vieną iš ciklo romanų – Māris

scenos rūsyje – inscenizavo vidurinės kartos re-

Bērziņš kūrinį „Švino skonis“ – 2016 m. Latvijos

žisierius, talentingas istorinių temų interpretuo-

nacionalinio teatro didžiojoje scenoje insceniza-

tojas Mārtiņš Eihe. Aštrus pasakojimas apie mo-

vo režisierius Valters Sīlis. Tragiškas nuotykių ro-

terų partizanių likimą po Antrojo pasaulinio

manas apie Latvijos žydų likimą 1940–1941 m.

karo, jų pasirinkimą pasitraukus į mišką priešin-

scenoje atpasakojamas, psichologiškai jautrią

tis sovietinei valdžiai, inscenizuotas ritualine for-

aktorių vaidybą derinant su fragmentuota sce-

ma, emocinę teksto prasmę paryškinant erdvės,

nos kalba, o dramatizmui sukurti pasitelkiama

šviesos, kostiumų, dainavimo ir ritmo elementais.

49

Scena iš spektaklio „Sielų blusturgis“, rež. Inga Truopa, 2017 m.

Jānio Amoliņio nuotr. iš „Dirty Deal Teatro“ archyvo

Scena iš spektaklio „Pūsk, vėjeli!“, rež. Elmaras Senkovs, 2018 m.

Kristapo Kalno nuotr. iš Latvijos nacionalinio dramos teatro archyvo

Verta paminėti ir didžiulio masto Lat-

gų estetikų persipynimas: galingą spektaklio

vijos kino projektą „Latviški filmai Latvijos šimt-

branduolį užtikrinantys psichologinio teatro prin-

mečiui“, užliejusį Latvijos kiną didžiausia nuo

cipai aktorių vaidyboje ir, kita vertus, ryškią pa-

nepriklausomybės atkūrimo – net 16 naujų kino

statymo formą lemiantis eksperimentavimas su

darbų – banga. Projekte sukurti filmai atvaizduo-

įvairių teatro laikotarpių ir stilių metodais. Tokia

ja įvairias Latvijos istorines asmenybes bei isto-

technika Seņkovs bandė atrakinti ne vieną lat-

rijos įvykius, ekranizuoja svarbius nacionalinės

vių nacionalinės kanoninės literatūros kūrinį,

literatūros kūrinius ir pan. Ciklą vainikavo nacio-

pavyzdžiui, XIX a. klasiko Rūdolfo Blaumanio dar-

naliniais hitais jau spėję tapti vaidybiniai filmai

bus. Šimtmečio kontekste Seņkovs režisavo ir

„Bilė“ („Bille“; klasikės Vizmos Belševicos autobio-

kito latvių literatūros grando kūrinio – Rainio pje-

grafinio romano ekranizacija, pasakojanti apie

sės „Pūsk, vėjeli!“ („Pūt, vējiņi!“) – sceninį pasta-

mažos mergaitės gyvenimą ketvirtojo dešimt-

tymą, kuriuo 2018 m. rugsėjį buvo atidarytas Lat-

mečio Rygoje, režisierė Ināra Kolmane) ir „Ho-

vijos nacionalinio teatro 100-asis sezonas. Ka-

mo Novus“ (režisierė Anna Viduleja), vizualiai,

nonine laikoma ne tik pati 1913 m. parašyta pje-

garsiškai ir vaidybiškai prašmatni išeivijos rašy-

sė – tragedija, kurios pagrindiniai veikėjai (tarnai-

tojo klasiko Anšlavo Eglīčio sąmojingo roma-

tė, našlaitė Barba (Baiba) ir bernelis Uldis, atvy-

no apie ketvirtojo dešimtmečio Rygos meni-

kęs pasipiršti šeimininko dukrai Zanei) yra tapę

ninkų bohemą versija. Šiuose ir daugelyje kitų

nacionaliniais archetipais, bet ir kino režisieriaus

kino filmų puikius vaidmenis atliko geriausi šiuo-

Gunāro Piesio 1973 m. kino filmas, į kurį tiesio-

laikinės Latvijos aktoriai, tad šimtmečio kino pro-

ginius asociacijų tiltus tiesia Seņkovs, į sceną

jektas turi visas galimybes tapti Latvijos kino

epizodiniams vaidmenims pakviesdamas ke-

klasika.

turių filmo pagrindinių veikėjų vaidmenų atLatvijos teatre šimtmečio atspindė-

likėjus. Spektaklis „Pūsk, vėjeli!“ konceptualiai,

jimas daugiausia susijęs su bendra teatro meno

estetiškai ir atmosferiškai yra bene įspūdingiau-

kurso laida maždaug po 2010 m., kai ėmė veržliai

sias šimtmečiui skirtas pastatymas, per klasikinį

reikštis naujoji režisūros karta, iš kurios pastebi-

tekstą besikreipiantis į pačių įvairiausių amžiaus

miausi yra Vladislavs Nastavševs, Elmārs Seņ-

grupių žiūrovus. Pastatymo pasakojime didelė

kovs, Valters Sīlis, Laura Groza-Ķibere ir kt. Iš šio

reikšmė tenka scenografės Monikos Puorma-

režisierių būrio, kritikos paženklinto „naujosios

lės sukurtoms platformoms, kurios kartu su ma-

režisūros bangos“ etikete, nacionalinei drama-

dos menininkų „Mareunrol’s“ atrastų vizualinių

turgijai ir su latviškumu susijusiems klausimams

formų – tradicinių latvių tautinių drabužių ir šiuo-

daugiausia dėmesio skiria Sīlis ir Seņkovs. Abu

laikinio gyvenimo realijų (plastikinių lietpalčių,

režisieriai dabar dirba Latvijos nacionaliniame te-

saulės akinių ir t. t.) – kombinacijomis sukelia ryš-

atre ir priklauso tai kartai, kuri vietoj atsakymų te-

kių asociacijų grandinę. Jānio Purmaļio ir Aga-

atre pateikia klausimus ir, vengdama vienos „tei-

tės Bankavos choreografinėse kompozicijose

singos“ nuomonės, kviečia žiūrovą aktyviai jaus-

ant scenos pakylų greta pagrindinių veikėjų

ti ir mąstyti kartu. Sīlio domėjimasis šiuolaikine

įsikūręs ir įspūdingas dviejų tautinių šokių an-

Latvijos socialine politine situacija per pastaruo-

samblių choras, kuris buitiniu lygiu reprezen-

sius dvejus metus subrandino tiriamuosius spek-

tuoja jungtinį latvių Dainų šventės chorą ir sim-

taklius „Sėkmės istorija“ („Veiksmes stāsts“; Val-

boliškai tampa nebyliu, tragiškus spektaklio

tero Sīlio ir dramaturgo Jānio Balodžio tyrimas

įvykius stebinčiu tautos įsikūnijimu. Lakoniškas,

apie Latvijos ekonominę krizę, jos priežastis ir

stiprus ir įtikinantis „Pūsk, vėjeli!“ jau dabar yra

pasekmes, Latvijos nacionalinis teatras, 2016) ir

laikomas Latvijos teatro šimtmečio temos kul-

„Būti nacionalistu“ („Būt nacionālistam“; drama-

50

minacija.

turgo Matīsso Gricmanio monospektaklis, „Dirty

Svarbia šimtmečio finansuojamų

Deal Teatro“, 2017). Sīlio pastatymų sėkmės rak-

spektaklių tema tapo ir jaunų, po 1989 m. gimu-

tas yra drąsa žvelgti į anksčiau netyrinėtas teri-

sių, teatro menininkų tyrimai apie jiems asme-

torijas, daugiausia glaudžiai bendradarbiaujant

niškai svarbų laikotarpį – paskutinį XX a. dešimt-

su naujosios kartos dramaturgais; kita vertus,

metį, pačią atkurtos Latvijos valstybinės nepri-

pozityviai ironiškas požiūris, leidžiantis supras-

klausomybės pradžią. Nesenoje Latvijos, kaip

ti spektaklio pasakojimą kaip kūrybinės koman-

ir kitų postsovietinių šalių, istorijoje šis laikotar-

dos žaidimą su jos atskleistais faktais.

pis apibūdinamas kaip politiškai ir ekonomiškai

Šiuolaikinės Latvijos režisūros aukš-

nestabilus laikas, o jaunųjų menininkų sceniniuo-

tumas pasiekusio Latvijos režisieriaus Elmāro

se darbuose ši valstybinių permainų ir nestabilu-

Seņkovo kūrybos braižą apibūdina dviejų skirtin-

mo tema sprendžiama ją siejant su asmeninio

gyvenimo krizėmis – šeimos, kaip gyvenimo

teatre sukurtas jaunos menininkės Elīnos Cēr-

pagrindo, problemomis. Šiam temų ratui ne kar-

pos režisuotas spektaklis, skirtas ilgamečiam

tą dėmesį skiria jauna, ryški dramaturgė Jus-

šio teatro režisieriui, teatro legendai Pēteriui

tīne Kļava: bendradarbiaujant su jauna reži-

Lūciui. Pastatymas, kurio centre portretiškai at-

siere Paula Pļavniece, sukurta ironiška, tačiau

kuriamas tragikomiškas režisieriaus paveikslas,

tragiško siužeto dešimtajame dešimtmetyje

tiksliai įkūnijamas aktoriaus Imanto Strado, pre-

Latvijos pasienyje gyvenančios šeimos šventės

tenduoja atskleisti Lūcio asmenybės ir jo kūry-

rekonstrukcija – Daugpilio teatro pastatymas

binio darbo bruožus, tačiau galiausiai palieka

„Jubiliejus’ 98“ („Jubileja ’98“; pagal danų kino

nemotyvuoto koliažo įspūdį. Michailo Čecho-

filmo „Festen“ scenarijų, 2017) ir žiaurią dešim-

vo Rygos rusų dramos teatras 2018 m. žiūro-

tojo dešimtmečio verslo atmosferą vaizduojan-

vus pakvietė į spektaklį „Magijos raktai“ („Maģi-

tis spektaklis „Klubas „Paradise“ („Klubs „Par-

jas atslēgas“), skirtą Čechovo kūrybinei veiklai

adise“, „Dirty Deal Teatro“, 2018). Dramaturgės

Rygoje. Tikrų istorinių asmenybių pasirinkimas

Kļavos ir režisierės Ingos Truopos bendromis

spektaklio pagrindui liudija ir neabejotinai jun-

pastangomis sukurta ant politkorektiškumo ri-

tamą norą per konkretų kalbėti apie bendrą –

bos balansuojanti komedija jaunimui „Sielų

apie laiką, visuomenę ir ypatingas, unikalias as-

blusturgis“ („Dvēseļu utenis“, „Dirty Deal Teat-

menybes, darančias reikšmingą įtaką sociumui ir

ro“, 2017) – pastatymas, kurį aktualių teatro

formavusias tokią Latvijos kultūros istoriją, kokią

procesų interneto svetainės „Kroders.lv“ kas-

ją žinome šiandien.

metėje kritikų apklausoje didžioji dalis Latvijos

Šimtmečio panorama Latvijos teatre

teatro kritikų pripažino metų spektakliu. „Sielų

yra gana plati, kad joje pasiklystum. Tačiau kar-

blusturgis“, arba „karo drama virtuvėje“ – tai pa-

tu tokie gausūs ir skirtingi ieškojimai liudija, kad

sakojimas apie šešių skirtingų tautybių jaunuo-

procesas yra aktyvus – ir estetiškai, ir pagal turinį.

lių bendrą gyvenimą komunaliniame bute Ry-

Ir tai skatina žvelgti į ateitį, laukiant naujų projek-

gos centre, tiksliai ir aštriai demonstruojantis

tų ir naujo šimtmečio.

XXI a. Latvijos visuomenės požiūrius. Nepriekaištingai darnaus įvairių teatrų jaunų aktorių ansamblio atliktas pastatymas buvo apdovano-

Iš latvių kalbos vertė

tas ir spektaklių peržiūros „Spēlmaņu nakts

Aidas Darulis

2018“ ekspertų žiuri simpatijos prizu.

Svarbi pastarojo meto Latvijos teatro tendencija yra realių istorinių asmenybių ir Latvijos istorijai reikšmingų įvykių arba laikotarpių autentiškas arba stilizuotas pavaizdavimas scenoje. Susidomėjimas istorine tematika nepaneigiamai susijęs su šimtmečio „šešėliu“ (kažkuriame spektaklyje net juokaujama apie Latvijos valstybės kultūros kapitalo fondo projektų konkursus, kuriuose galima gauti finansavimą, prie projekto pridėjus frazę „Latvijai 100“). Tačiau istorija bei jos tyrinėjimas iš XXI a. žiūros taško yra ir tema, kuri dėl tam tikro nuotolio menininkams leidžia kalbėti apie tai, kokia yra šiandienė Latvija ir jos žmonės. Praėjusių sezonų metu įvairių Latvijos teatrų scenose pasirodė vietiniu (konkretaus teatro istorijos kontekste) arba nacionaliniu mastu reikšmingos istorinės asmenybės. Sīlio ir aktoriaus, dramaturgo Kārlis Kārlio Krūmiņio tandemas 2016 m. „Dirty Deal Teatro“ pastatė spektaklį apie Andrievą Niedrą – Latvijos istorijos analuose „išdaviko“ žyme paženklintą rašytoją ir politiką; pastatymo kūrėjų tikslas – žingsnis po žingsnio analizuoti su šia asmenybe (ir su istorijos interpretacija apskritai) susijusius stereotipus. 2017 m. Valmieros dramos

51

Aušra Kaminskaitė

UŽ SCENOS RIBŲ GIMSTANTIS TEATRAS

Kai Marius Repšys „Siemens“ are-

Pabandykime prisiminti, kokie su te-

noje „Išvarymo“ metu verčia publiką klausytis

atru ir jo kūrėjais susiję įvykiai pastarąjį dešimt-

pasakojimų apie niekam neįdomų dviejų reži-

metį pateko į viešumą.

sierių konfliktą, o vėliau spaudoje piktinasi dėl bulvių traškučius tuo metu valgančių žmonių,

Kodėl pykdo reklamos?

(2011)

susimąstai – teatras tikrai „neperspjaus“ realy-

2011 m. po ilgo laiko pasikeitė Lietu-

bės. Tačiau ją modeliuoti teatras gali ir idealiu

vos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vado-

atveju spektakliai paskatina žiūrovus (ir kūrėjus!)

vas – konkursą laimėjo nebe Adolfas Večerskis,

veiksmais prisidėti prie nedidelių pokyčių savo

o Martynas Budraitis. Greitai prasidėjo adminis-

aplinkoje. Realistiškesniu ir tradicinę teatro funk-

tracinės bei meninės pertvarkos ir pastarą-

ciją (laikyti veidrodį prieš gamtą) atitinkančiu at-

sias nauja komanda suskubo viešinti sezono ir

veju spektakliai gali supykdyti žiūrovus, kurie ty-

spektaklių reklamose. Dar vasarą Vilniaus gat-

liai ar demonstratyviai palieka salę, galbūt prieš

vėse praeiviai susidurdavo su plakatais, kuriuose

išeidami pašūkauja ar netgi surengia protestą

kunigo nuotrauką papildė komentaras „Aš tap-

prieš tai, ką pamatė. Lietuvoje paprastai apsiri-

siu žvaigžde“, policininko – „Aš emigruosiu“, o

bojama tyliu išėjimu ir paburbėjimu internete,

jaunos namų šeimininkės – „Aš žudysiu“. Po ku-

nors pastaraisiais metais publika, regis, pradė-

rio laiko spaudoje kilo nepasitenkinimas, teigiant,

jo atgyti ir vietoje asmeniškai reaguoti į sceno-

kad žodžiai „Aš žudysiu“ skatina smurtą. Paliepti

je vykstantį veiksmą. O juk nė du šimtmečiai ne-

panaikinti užrašą, LNDT atstovai geltonai užklija-

praėjo nuo tada, kai teatras pareikalavo publikos

vo užrašą ir namų šeimininkės burną.

tyliai, ramiai stebėti veiksmą, garsiai nešlovinant ir nesmerkiant aktoriaus.

„Visuomenės priešo“ (rež. Jonas Vaitkus) prem-

Kartais teatras tiesiogiai susiduria

jera sulaukė reakcijų, kurias prisiminę teatralai

su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau – kūrė-

juokiasi iki šiol. LNDT plakatuose citavo Henriko

jai, poelgiai, idėjos. Lietuvoje tai vyksta sporadiš-

Ibseno pjesėje rastus sakinius, pavyzdžiui: „Argi

kai: po bandymo apsaugoti tikinčiuosius nuo Ro-

teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“

meo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus

Seimo narys Mantas Adomėnas spaudoje pikti-

veido koncepciją“ 2012-aisiais bene penkerius

nosi, kad tokios reklamos prisideda prie „piliečių

metus teatras spaudoje ir visuomenėje buvo

solidarumo su savo valstybe erozijos“.

patiriamas tik iš meninės pusės. Kol 2017 m. pa-

52

Tų pačių metų vasarį reklamuota

tys kūrėjai pradėjo bruzdėti.

2011 m. generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas LNDT ėjo Ieva Skaržinskaitė.

Kas paskatino komandą sukurti 72

Tačiau šūkius žmonės pamatė

sezono reklamų idėjas? Ar buvo galima tikėtis

anksčiau nei sezoną, tad natūralu, kad ne visi

priešiškų reakcijų?

perskaitė temas.

Pasikeitus teatro administracijai, ki-

Čia matau kito pobūdžio problemą.

to ir meninės dalies turinys bei forma, tad buvo

2011 m. viso sezono tematikos pristatymas žmo-

labai svarbu, kad naujovės pasiektų kuo didesnę

nėms buvo naujiena. Iki tol tik Lietuvos naciona-

visuomenės dalį. Norėjome sugrąžinti į teatrą

linis operos ir baleto teatras pristatydavo savo

auditoriją, kuri jį buvo primiršusi. Reklamų atskai-

sezoną, o ir jie – tik premjeras, bet ne jų temas.

tos taškas buvo tai, ką numatyta rodyti sceno-

Buvome įpratę prie atskirų spektaklių reklamų

je. Kadangi naujo sezono spektakliai turėjo aiškų

lauko plakatuose ir geriausiu atveju vaizdo klipo

socialinį krūvį ir idėjas, reklamos turėjo tai atspin-

televizijoje. LNDT perėmė modelį iš verslo ir pir-

dėti – neturėjome tikslo šokiruoti. Svarbiausia

mieji sistemingai pristatė visą būsimą sezoną –

buvo iškomunikuoti spektaklių turinį ir juose nag-

tuo labai didžiavomės.

rinėjamas problemas, tad kūrybinei agentūrai, su

Kitas dalykas yra vertybinis – net jei

kuria bendradarbiavome, detaliai aiškinome se-

nesupranti metaforos, akivaizdu, kad žmogus

zono repertuarą. Trys šūkiai atitiko trijų premje-

neturi norėti žudyti. Šūkiui iliustruoti parinkome ne kovingai atrodantį vyrą, o švelnių bruožų moterį. Kiekvieno plakato žmogaus galvoje buvo du-

jau aišku, ką reklamos reiškė. Tai ne pavieniai iš-

relės – nuoroda į tai, kas iš tiesų slypi jų mintyse,

sišokimai, bet medžiaga pagrįsti šūkiai.

nes išorė yra apgaulinga.

Giedotojai proteste prieš spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, 2012 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš www.menufaktura.lt

rų tematikas ir buvo išties malonu, kai pasibaigus sezonui kažkuris iš kritikų parašė, kad dabar

53

Žmonėms užkliuvo sensacingoji pu-

rėjome pradėti vienu metu, viską darėme labai

sė ir viešumoje kur kas mažiau kalbėta apie pla-

greitai ir koncentruotai. Reklamos plotų savinin-

katuose atsispindėjusią problematiką. Kokioje

kai tuo pačiu metu derino leidimus su savivaldy-

visuomenėje ir valstybėje gyvename, jei už sau-

be ir jau kabino reklamas – juk paprastai prob-

gumą atsakingas policininkas nori emigruoti?

lemų dėl jų turinio nebūna. Tačiau šįkart, kilus

Kas vyksta visuomenėje, jei kunigas nebeatlie-

visuomenės pasipiktinimui, nuspręsta, kad lei-

ka savo pareigų ir nori tapti žvaigžde? Kaip gyve-

dimas reklamai su užrašu „Aš žudysiu“ išduotas

name visuomenėje, kurioje sveikai atrodanti

nebus.

moteris staiga pripažįsta, kad joje gyvas noras žudyti? Apie mūsų visuomenės ligas kalbėta mažiau.

nepasitenkinimą?

Tai buvo moteris, kuri teigė, kad jos

Spaudoje teigta, kad reklamos buvo išplatintos negavus savivaldybės leidimų.

mažametį vaiką toks užrašas skatina žudyti. Nesu tikra, ar jos vaikas jau mokėjo skaityti. Vėliau į

Toks pareiškimas skamba labai dra-

diskusiją įsitraukė Lietuvos marketingo asocia-

matiškai. Kabinant reklamas viešoje erdvėje, rei-

cija (LiMA) ir jų konservatyvi reakcija mus nustebi-

kalingas savivaldybės leidimas – atsakingi žmo-

no – tikėjomės atviresnio kūrybingų savo srities

nės prižiūri, kad reklamose nebūtų kalbos klaidų,

profesionalų požiūrio. Tačiau jie pritarė, kad re-

o turinys nekurstytų smurto, neapykantos. Prob-

klama skatina smurtą ir nuo to turi būti apsaugo-

lema kilo dėl prasilenkimo organizuojant darbus:

ti nepilnamečiai. Vėliau savo „Facebook“ pasky-

kadangi reklamą, komunikaciją ir pardavimus tu-

roje pasisakė Agnė Zuokienė. Tuometis Vilniaus

Giedotojai proteste prieš spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, 2012 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

54

Kas pirmieji pareiškė

meras Artūras Zuokas savo poziciją išreiškė

sklandžiai, publika audringai plojo lenkiantis ak-

santūriai. Ilgainiui visuomenėje užvirusi diskusija

toriams ir diskusijos su režisieriumi metu.

persikėlė į žiniasklaidą – „Verslo žinių“ savaitga-

LNDT vadovas ir festivalio „Sirenos“

lio rubrikoje pasirodė straipsnis „Teatro reklamų

direktorius Martynas Budraitis teigė, kad spek-

chuliganai“, kuriame apie provokuojamas teatrų

taklio tematika visiškai priešinga tam, kuo buvo

reklamas ir jų poveikį pasisakė ne tik LNDT direk-

kaltinamas kūrinys, jo kūrėjai ir festivalis.

torius Martynas Budraitis, tuometis reklamos

Nereikia pamiršti, kad 2012 m., kai „Si-

agentūros „Love“ kūrybos vadovas Tomas Ra-

renos“ į Vilnių atvežė R. Castellucci spektaklį

manauskas, bet ir Dalia Ibelhauptaitė, jau turė-

„Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, artėjo rin-

jusi nemažai patirties su tokio pobūdžio rekla-

kimai, tad kai kurios partijos norėjo aiškiai paro-

momis.

dyti savo vertybes. Ir parodė. Žmonės, nematę Kaip kilo nepasitenkinimas dėl

spektaklio, paskleidė žinią, kad jo metu į Kristaus

„Visuomenės priešo“ plakatų su H. Ibseno

atvaizdą mėtomos išmatos. Iš tiesų spektaklyje

citatomis?

vaikai mėto granatas ir tai siejasi su tematika bei

Seimo narys konservatorius M. Ado-

siužetu – scena neatsiranda iš niekur. Spektak-

mėnas pasisakė savo „Facebook“ paskyroje ir

lis kalba apie sūnaus ir jo senstančio tėvo santy-

tai pasigavo žiniasklaida. Tačiau iš politikų ši re-

kius. Apie senatvę lydinčius veiksnius, kai žmo-

klama užkliuvo jam vieninteliam. Kiti, regis, ne-

gus tampa bejėgis savimi pasirūpinti ir praranda

susitapatino. Mes iki šiol dėkingi Seimo nariui

orumą, nes be aplinkinių pagalbos jis nebegali

už reklamą.

susitvarkyti su savo fiziologija. Nepasitenkini-

Spektaklio „Visuomenės priešas“ prem-

mą reiškę žmonės teigė, kad spektaklyje tyčio-

jeroje lankėsi labai daug politikų, kuriems jis la-

jamasi iš šventų dalykų. Toks triukšmas nėra

bai patiko – kiekvienas galvojo, kad čia kalbama

naudingas, nes jis, priešingai nei ankstesnių

apie jų kolegas, bet ne apie juos pačius. Manau,

LNDT reklaminių kampanijų atveju, visiškai ne-

tai buvo viena gyviausių publikų, kokias yra turė-

susijęs su spektaklio temomis. „Apie Dievo Sū-

jęs LNDT.

naus veido koncepciją“ nėra manifestas prieš bažnyčią ar krikščionybę – tai kūrinys apie žmo-

Uždrausti – net jei nežinom, ką (2012) 2012-ųjų „Sirenas“ ilgai atsimins ne

gaus egzistenciją, senatvę, apie mirštančio tėvo ir viltį praradusio sūnaus krikščionišką atleidimo ir susitaikymo aktą Dievo veido akivaizdoje.

Svarbiausia – jis nieko neteigia, bet provokuoja

tik teatro mėgėjai. Prasidėjus festivaliui, spau-

kiekvieną rasti savo santykį su tuo, kas rodoma.

doje kilo nepasitenkinimas, kad „Sirenų“ pabai-

Be abejo, kalbos viešumoje atkreipia dėmesį, ta-

goje numatytame rodyti italų režisieriaus R. Cas-

čiau nukreipia jį nuo to, kas išties svarbu kūrinyje.

tellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido

Anonse minėjome, kad kitose valsty-

koncepciją“ į Kristaus atvaizdą mėtomos išma-

bėse „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ su-

tos. Spaudoje išplitusį gandą artėjant rinkimams

kėlė tikinčiųjų nepasitenkinimą, tačiau nematau

pasigavo Lietuvos Seimo nariai, sukūrę analogų

poreikio tai slėpti – pristatome spektaklį ir drau-

XXI a. Vakarų valstybėse neturintį įvykį – Seimui

ge jo gyvavimo kontekstą.

svarstyti pateikta rezoliucija, siūliusi neleisti ro-

Spektaklio metu turėjome sugriežtin-

dyti R. Castellucci spektaklio. Tokie veiksmai pa-

ti apsaugą teatre ir prie jo, tikrinome įeinančius

piktino ne tik trumpam susivienijusią teatro ben-

žmones, ar jie nesineša pavojingų objektų. Nuo

druomenę, bet ir kitų sričių žmones, neabejingus

pirmojo festivalio „Sirenos“ dirbo su viena sau-

šiuolaikiniam menui ar žodžio laisvei. Beveik

gos tarnyba, kuri vos prasidėjus puolimams at-

penki šimtai žmonių pasirašė „Sirenų“ organiza-

sisakė su mumis dirbti. Direktorius man pasakė,

torių kreipimąsi, kuriame išdėstytas protestas

kad jie yra tikintys žmonės ir vertybės neleidžia

prieš cenzūrą mene, teigiant, kad ažiotažas dėl

mūsų saugoti. Ieškant kitos, atsisakė dar kele-

spektaklio turinio sukeltas nepagrįstai, nežinant

tas. Pagaliau radome Lietuvoje veikiančią užsie-

spektaklio turinio. Nė vienas iš viešai pasisa-

nio saugos tarnybą, kuri į savo darbą žiūrėjo pro-

kiusių ir spektaklį uždrausti raginusių žmonių

fesionaliai. Dėl protestų prieš spektaklį prašėme

nebuvo jo matęs.

ir policijos apsaugos ir jie darbą atliko atsakin-

Niekas nebuvo uždrausta, tačiau spek-

gai, atsižvelgdami į žmonių saugumą, o ne kurios

taklio dieną festivaliui teko sustiprinti apsaugą –

nors pusės interesus. Policija lauke prižiūrėjo

prie LNDT rinkosi protestuojantys žmonės, daina-

tvarką viso spektaklio metu. Su režisieriumi bu-

vo, degė žvakes. Vis dėlto spektaklis parodytas

vome aptarę veiksmų planą, kaip reikės elgtis,

55

jei kas nors šoks į sceną ir imsis destruktyvių

spalio 10-osios. Jie tik juokėsi. Kas vyko po to,

veiksmų. Laimė, į spektaklį pateko tik kultūrin-

nebuvo labai juokinga (bent jau man). Politikų

ga publika.

santykis su R. Castellucci spektakliu tik patvirtiBeje, prasidėjus puolimui išvertėme

no mano seną įsitikinimą, kad į meną didesnė

ir publikavome aukštų Vakarų valstybių dvasi-

Lietuvos visuomenės (taip pat ir jai atstovaujan-

ninkų atsiliepimus apie spektaklį. Dominikonas

čių politikų) dalis žvelgia kaip į mielą ir nekaltą

Hubertas Thierry gindamas spektaklį sakė: „Kad

pramogą, jaukią gyvenimo dekoraciją ir jokiu

tie patys tikintieji, bandydami perprasti šį spek-

būdu ne kaip į būdą sau bei kitiems kelti esmi-

taklį, nesidairo net į Bibliją, tai jau gerokai trikdo.“

nius egzistencinius klausimus ar tuo labiau kaip

Antverpeno vyskupas Johanas Bonny kalbėjo

į „tamsųjį tikrovės veidrodį“, kaip apie teatrą yra

apie amžiną žmogaus santykio su jam išbandy-

pasakęs pats R. Castellucci. Manau, kad klaus-

mus siunčiančiu Dievu kaitą, o Puatjė monsinjo-

dama apie man įstrigusius Seimo posėdžio mo-

ras Pascalis Wintzeras kritikavo protestus prieš

mentus numanote, kad pasiūlymo prišlapinti

spektaklį Paryžiaus miesto teatre, teigdamas,

man į sriubą niekada gyvenime nepajėgsiu pa-

kad renkasi dialogo kelią. Jis citavo kardinolą

miršti (nežinantiesiems to meto aktualijų primin-

Gianfranco Ravasi: „Mes tikime galimu tikėjimo

siu, kad taip buvo mėginama implikuoti, kad man,

ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provoka-

tuomečiam kultūros ministrui, patinkančios to-

toriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia

kios radikalios (ir, suprask, iškrypusios) šiuolai-

neturi laikytis pavojingai įsikibusi į senovinę sti-

kinio meno formos, kad prišlapinimą į sriubą aš

listiką ir užmojo stokojančią amatininkišką „pro-

palaikyčiau... tiesiog performansu!).

dukciją“. Ji turi nevengti akistatos su šia nauja

Ar pats matėte spektaklį?

kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas

Jei taip, kokį įspūdį jis jums paliko? Jei

bus jai vaisingas.“ Tuo metu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai vadovavo Arūnas Gelūnas.

Kokiu atveju pateisintumėte

ne, ar po spektaklio girdėjote atsiliepimų apie tai, kad spektaklis žeidžia krikščionių tikėjimą?

Spektaklio fragmentus mačiau vaiz-

politikų siekį sustabdyti meno kūrinio

do įrašo formatu, bet net ir jų pakako suvokti,

eksploatavimą Lietuvoje? Ar R. Castellucci

kad tai gilus, žiūrovo sielą esmingai paliečian-

spektaklio atveju toks siekis buvo adekvatus?

tis (ir net ją keičiantis) meno kūrinys. Po spek-

Pateisinčiau tuo atveju, jei meno kū-

taklio netiesiogiai girdėjau atsiliepimus žmonių,

rinys atvirai kviestų smurtauti, skatintų neapy-

kurių nuomonė man svarbi: Juliaus Sasnausko

kantą asmeniui ar asmenų grupei, jei meno

ir Arūno Peškaičio. Jų nuomone, tai nepapras-

kūrinyje būtų naudojama vaikų pornografija ar

tai subtilus egzistencinis spektaklis, kuriame pa-

panašiais itin ekstremaliais atvejais. R. Castellu-

tyčių nėra net užuominos. Šiandien kiek liūdna,

cci spektaklio meninėje kalboje tokių elementų

kad tuomet neužteko jėgų spektaklio nueiti pa-

nebuvo – tai tiesiog diskusija su religine tradici-

žiūrėti į teatrą.

ja ir jos ikonografija teatro erdvėje. Ko, beje, nepasakysi apie neseniai įvykusią Emilio Vėlyvio projekto reklamą Turgelių bažnyčioje, kai veiksmas vyko nebe teatre, o buvo įsiveržta į kulto pastato erdvę. Tai brutalus (ir neskoningas) tikin-

Po Lietuvos muzikos ir teatro

čiųjų jausmų užgavimas, kurio nepateisinu.

akademijos (LMTA) vaidybos studento žūties

Kokie Seimo posėdžio, kuriame

(įtarta savižudybė) viešojoje erdvėje pasirodė

buvo svarstyta rezoliucija „Dėl spektaklio,

studentų mamų, o vėliau ir garsių alumnų at-

niekinančio krikščionių simbolius“, momentai

siliepimų apie siaubingas studijų sąlygas LMTA.

jums labiausiai įstrigo? Ką tokios rezoliucijos

Tokiomis aplinkybėmis atsirado diskusijos su

svarstymas, jūsų nuomone, sufleruoja apie

dėstytojais ir studentais poreikis, tad akademija

mūsų dienų politikų santykį su šiuolaikinėmis

ją surengė. Pokalbis vystėsi įvairiomis kryptimis,

meno formomis?

kol jam baigiantis tuomečio antro vaidybos kurso

R. Castellucci spektaklis rodytas, jei

studentė Dovilė Kundrotaitė atsistojo ir išdėstė

neklystu, 2012 m. spalio 6 d. – visai prieš pat Sei-

problemas, su kuriomis savo kasdienybėje susi-

mo rinkimus. Numaniau, kad bus mėginimų kovą

duria LMTA studentai. Ne visi liko patenkinti jos

prieš spektaklį panaudoti politinei savireklamai,

komentarais.

net buvau užsiminęs Nacionalinio dramos teat-

56

Pokalbiai apie tai, kas svarbu (2015)

ro vadovams, ar nevertėtų spektaklio nukelti po

Apie kokias studentų problemas kalbėjai susitikimo LMTA metu?

Iškėliau klausimą apie sunkias są-

Nors mano kalbos buvo nuneigtos

lygas, su kuriomis susiduria aktoriai ir kiti Teatro

(psichologas nereikalingas, valgyklos neįmano-

ir kino fakulteto studentai: įtempti tvarkaraščiai

ma prikviesti), tačiau per kelis mėnesius atsira-

(paskaitos prasideda 7 val., o baigiasi 22 val.,

do ir valgykla, ir psichologė, kuri vedė bendras

tik uždarant akademiją). Paskaitų skaičius nor-

paskaitas apie kognityvinę elgesio terapiją ir

malus, tačiau labai dažnai gaudavome spe-

teikė individualias konsultacijas – buvau išgirs-

cialybės užduočių, kurias turėjome paruoš-

ta. Tačiau jeigu būčiau buvusi jaunesnio kurso

ti kitai dienai, vadinasi, tai daryti tekdavo naktį

studentė (-as), matanti (-is) šią situaciją iš ša-

arba kitą dieną pertraukų metu. Didelė praban-

lies, turbūt bijočiau kada nors pasisakyti arba at-

ga būdavo skirti laiko nueiti į parduotuvę ar pa-

virai iškelti problemą. Aš patyriau labai stiprų

valgyti – valgyklos LMTA Sluškų rūmuose tuo

psichologinį spaudimą, man buvo pasakyta, kad

metu nebuvo.

jeigu aš dabar nenueisiu pas rektorių, dekanę ir

Kita problema – auditorijos, kurios

nepaaiškinsiu, kad nenorėjau apie konkrečius

buvo prastai šildomos, pro langus pūtė vėjas,

dėstytojus pasakyti nieko blogo, jie atsistaty-

kai kur buvo galima aptikti pelėsį. Prie viso to

dins. Paskambinau vienam dėstytojui paklausti,

pridėkime studijų metu patiriamą stresą, kon-

ką daryti, ir jis man atsakė: „Nieko nebepadary-

kurenciją ir provokatyvią dėstytojų pedagogiką.

si, ką pridirbai, tą jau ir turi.“ Ką aš tokio pridir-

Susitikime iškėliau klausimą, kodėl akadem-

bau, nežinau, tuo metu buvo tikrai sunkus laikas,

ijoje nėra psichologo. Juk aktoriai dirba su

bet juokdamasi vis sakydavau sau: „Na, Dovile,

savo emocijomis, jiems tenka vaidinti žudikus,

pažiūrėk, kokia tu stipri, kad savo viena kalba pri-

įsivaizduoti mylimojo mirtį... Tai labai stiprios

vertei pusę fakulteto dėstytojų paduoti pareiški-

emocijos, tad ką daryti, kai negali susitvarkyti

mus išeiti iš darbo.“ Galiu tik pridurti, kad nė vie-

su tokia patirtimi? Bandžiau įvardyti akademi-

nas iš padavusiųjų pareiškimus iš darbo neišėjo.

jos bendruomenei, kad jaunam žmogui, kuris dažniausiai būna ką tik baigęs mokyklą, ateiti į tokias sąlygas yra labai sunku ir kad akademija nepadeda studentui prisitaikyti prie visiškai naujo gyvenimo būdo. Negavome nei saugių,

Kryžius ant Auksinių scenos kryžių – alternatyvi šventė Klaipėdoje (2017-03-27)

higieniškų ar šiltų patalpų repetuoti, nei vietos

Turbūt nebuvo tokių Auksinių scenos

pavalgyti, nei psichologinės pagalbos, kurios,

kryžių apdovanojimų, po kurių visi liktų patenkinti.

manau, gali prireikti bet kuriam studentui.

Vienais metais atsisakyta apdovanojimų šokio

Kokio dėstytojų atsako sulaukei po savo pasisakymo?

spektakliui, kitais – pagrindinio vaidmens aktorei. Komisijos klausiama: ar tikrai šiose kategori-

Tuometis katedros vedėjas Aidas

jose neradote nieko verto dėmesio? Net jei taip,

Giniotis dar diskusijos metu man atsakė, kad

ar negali apdovanoti geriausio tų metų pasirody-

psichologai aktorių paprasčiausiai nesuprastų.

mo? Apeirono teatro įkūrėjos režisierės Eglė Ka-

Kiti dėstytojai pasiskirstė į dvi dalis: vieni palai-

zickaitė ir Greta Gudelytė savo poziciją išreiškė

kė, kad pasisakiau, kiti priešingai – aiškino, kad

ne po apdovanojimų, bet prieš juos – prie Klaipė-

aš juos apšmeižiau.

dos dramos teatro (kuriame tais metais vyko ce-

Kaip manai, kodėl

remonija) jos kvietė uždegti žvakes, dėliojo jas

profesionalai supyko dėl studentės

kryžiaus forma, o po šios akcijos kvietė į Apei-

pasisakymo?

rono teatrą diskutuoti apie jauniems (ir ne tik)

Iš tiesų iki šiol nelabai suprantu.

Mane apkaltino, kad apšmeižiau savo dėstytojus, nors gerai prisimenu, kad nė vienos pavardės nepaminėjau. Man buvo pasakyta, kad

kūrėjams svarbius klausimus.

Kokiu tikslu rengėte akciją „Dedu kryžių ant Scenos kryžių“?

E. K.: Pagrindinis tikslas buvo atkreip-

dėl to, ką pasakiau, dėstytojai dabar atsistaty-

ti dėmesį į pagrindinių Lietuvos scenos apdo-

dina. Diskusijos metu kalbėjau apie bendras

vanojimų komisijos išankstines nuostatas, kai į

nuotaikas akademijoje, neišskirdama jokių

jaunų teatrų spektaklius atvyksta vienas komisi-

kursų, paminėjau, kad kai kurių dėstytojų ped-

jos narys, o valstybinių teatrų spektaklius žiū-

agogika yra labai provokatyvi, kartais net žiau-

ri bei vertina visi, ir darbą, kai komisijos nariai

ri, kasdien gauname įvairios kritikos, kartais la-

verkšlena ir klausia Dievo ar savęs, ką gyveni-

bai konstruktyvios, o kartais labai netaktiškos.

me tokio blogo padarė, kad turi tai atkentė-

Kas tavo studijose pasikeitė po pasisakymo diskusijos metu?

ti. Visi kūrėjai tai mato, girdi žino, tarpusavyje piktinasi, apkalba ir t. t. Taigi akcija turėjo kelias

57

lygiagretes: pirmoji – kolegos kūrėjai, ne burbė-

Pradedant valstybės požiūriu į kultūrą, kai kurių

kim pakampėmis, o pradėkim kalbėti garsiau;

komisijos narių požiūriu į darbą ir baigiant rezu-

antroji – tam tikras taškas mūsų pačių, Apeirono

ltatais. Supratau, kad dalies apdovanojimų ra-

teatro, nuostatose. Daugiau niekada neteikėme

cionaliai negaliu pagrįsti. Kaip ir dažnų Dalios

ir neteiksime savo darbų jokios komisijos verti-

Tamulevičiūtės festivalio komisijos vertinimų (Va-

nimams, kol tos komisijos bus tokios, kokios yra.

rėnos komisiją vadinu pensionatu – labiausiai dėl

Tam tikra prasme patys save eliminavome iš žai-

vietos komisijos pirmininko darbo). Ir kai suabe-

dimo. Dar neaišku, ar tai gerai, ar ne.

kai nebegali atsakyti į klausimą, kam tau to reikia,

tai, kas nebeaktualu. Man tai buvo apsisprendi-

ir pagaliau supranti, kad nieko pakeisti negali,

mo kaip nuomonės viešas paskelbimas. Sten-

dedi... ir tiesiog kuri.

giamės dalyvauti, stebėdami kolegų darbus,

Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad

teatrinius reiškinius. Lygiai kaip ir komisija: anali-

į akciją susirinko labai nedaug žmonių. Ar tai

zuojame, bandome suprasti, pagrįsti kritiką ar

reiškia, kad žmonėms tai nepasirodė svarbu?

teigiamą įvertinimą. Skirtumas tas, kad už įėjimą

O galbūt nevyriausybinis sektorius Klaipėdoje

susimoku, savo gyvenime to nelaikau prievole ir

tuo metu buvo visai nedidelis? Apie ką buvo

mano nuomonė nieko nelemia.

diskutuojama susitikime po akcijos?

Kelerius metus stebėdama „Kryžių ce-

E. K.: O matėte, kiek žmonių susirinko

remonialo“ parengiamuosius ir fanfarinius apsi-

į akciją „Aktorius – tuščia vieta?“. Turint galvoje,

reiškimus, į daugybę klausimų negalėjau atsakyti.

kad ši akcija vyko Vilniuje, o ne Klaipėdoje, turint

Protesto akcijos „Dedu kryžių ant Scenos kryžių“ dalyviai Teatro aikštėje Klaipėdoje, 2017 m. Nuotr. iš www.15min.lt

58

joji, ar gauti tokio konkurso įvertinimą yra gerai,

G. G.: Sunku atsiminti ir kalbėti apie

galvoje, kad jos tikslas, tema kur kas platesnė

Nelabai žinau, koks požiūris buvo

ir aktualesnė, žmonių buvo tikrai labai mažai.

anksčiau. Man kartą kilo mintis: kaip jaučiasi pareigūnės, kurios kitą dieną po įvykio priėmė

Kodėl?

G. G.: Vis tiek esame smygolai. Tas

mano pareiškimą lygiai taip pat, kaip priima pa-

kryžius daug kam įkaltas į tarpuakį kaip siekia-

reiškimus apie pavogtą bulvių maišą ar kaimy-

mybė. O siekiamybės nesinori trypti.

nų keliamą triukšmą? Arba tyrėja, kuri nematė

Diskusijoje kalbėjomės apie uždaro

pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą? Pagalvojau,

rato paradoksus. Apie galimas konkurso alterna-

ar su šia konkrečia situacija susidūrusių parei-

tyvas ir kaip reikėtų išvengti tokių pat problemų.

gūnų požiūris keitėsi, ar jie leido sau suvokti,

Apie mažųjų ir valstybinių teatrų atskirtis, apie

kad nusikaltimas gali būti ne tik laidos „Farai“ si-

jaunus ir vyresnius kūrėjus, jų santykius... Į dis-

tuacijos ir kad neužtenka pasakyti „pareiškimas

kusiją susirinko daugiau žmonių nei per akciją.

užregistruotas“ ar „tai reikėjo spirti į klyną“. Ne-

Aptarėme daug potemių. Apibendrinome, kad

žinau, ar, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo

šiuo metu ką nors pakeisti sunku, ir išsiskirstė-

mano įvykio, yra teikiama psichologo pagalba

me kurti.

nukentėjusiesiems, ar užtikrinamas jų saugumas po to, kai praneša apie įvykį pareigūnams, ar pa-

„MeToo“ pradžia Lietuvoje (2017-05) Pirmasis ryškus seksualinio prieka-

reigūnai suinteresuoti padėti nukentėjusiajam surinkti reikiamus įrodymus, nukreipti į atitinkamą įstaigą (pavyzdžiui, Lygių galimybių kontro-

biavimo problemą į paviršių iškėlęs įvykis Lietu-

lieriaus tarnybą), kai patys negali padėti... Labai

voje nutiko būtent teatre. 2017 m. kovą Panevėžio

tikiuosi, kad mano situacija, vieša diskusija, teis-

Juozo Miltinio teatro aktorė Erika Račkytė pateikė

miniai procesai tapo akstinu sutvarkyti biurokra-

ieškinį dėl tuomečio teatro vadovo Lino Zaikaus-

tinių labirintų painiavą, o galbūt apskritai nebe-

ko priekabiavimo. Garso įrašą su reikalavimu per-

leis atsirasti panašioms situacijoms.

miegoti ir grasinimu išmesti iš darbo aktorė nu-

Daug žmonių teigė, kad teatro

siuntė Panevėžio ir Generalinei prokuratūroms,

darbuotojams baisu kalbėti apie L. Zaikausko

tačiau nesulaukė jokio atsako. Gegužę mergina

įpročius, nes bijo būti išmesti iš teatro, bijo

apie situaciją prabilo spaudoje ir visuomenei.

susigadinti karjerą. Kaip klostosi tavo karjera?

Įstaigoms pradėjus reaguoti, L. Zaikauskas at-

Buvo tikrai nemažai jaunų aktorių,

leistas iš teatro vadovo pareigų (tyrimo metu ras-

kurie kreipėsi į Kultūros ministeriją norėdami

ta ir daugiau pažeidimų), o Erika Račkytė kartais

pranešti apie nederamą tuomečio vadovo el-

sugrįžta vaidinti į Miltinio teatro spektaklius.

gesį. Ir... nieko. Jauniems teatralams teko išei-

Dabar „MeToo“ skandalai nuslopo, apie juos kalbama kur kas

ti, o vadovui – susimauti ateityje. Kiti žinojo arba nesidomėjo, patyrė, tylėjo. Gaila, kad mano „kar-

mažiau, o dauguma kaltintųjų toliau

jeros“ pradžia galėjo virsti pabaiga. Vis dėlto man

dirba savo darbus. Ar jauti, kad per

irgi teko kuriam laikui palikti teatrą, bet, pasikei-

pastaruosius metus lietuvių požiūryje į

tus teatro vadovui ir atmosferai, grįžau suvaidin-

seksualinį priekabiavimą būtų kas nors

ti kalėdiniame spektaklyje vaikams ir naujame

pasikeitę?

pastatyme pagal Bernardo-Marie Koltèso „RoTiesą sakant, nelabai sekiau „MeToo“

berto Zucco“.

įvykius ir pasisakymus. Buvau susitelkusi į savo

Beveik metus po įvykio man buvo

bylą. Pamenu save po įvykio. Policija, teisininkų

nelengva dėl streso, nerimo ir baimės, buvo

paieška, popierėliai ir raštai, kabinetai, žmonės,

daug nepasitikėjimo savimi ir aplinka. Drebėjau

įstaigos, laiškai, atsakymai, vėl laiškai. Nuolat be-

ir darbo, kūrybinėje aplinkoje, ir kurdama bet ko-

sisukančios mintys nuo „iš kur gauti pinigų ad-

kius santykius. Viskas vyko lėtai, stebint, atsiren-

vokatui“ iki „ar aš saugiai pareisiu namo“ arba

kant žmones ir dabar po truputį šviesėja: vieni

„kodėl mane šmeižia“. Buvo baisu, daug nerimo,

darbai baigiasi, atsiranda kitų, laukiu naujų pro-

labai nenorėjau, kad tai taptų vieša. Tą žinojo

jektų starto, tikiu, kad ilgainiui dirbant skandalo

keletas žmonių, kurie jaudinosi kartu su mani-

etiketė pranyks. Todėl manau, kad dabar viskas

mi. Paviešinusi įvykį ir esamą situaciją, gavau

visai neblogai.

daug žinučių, kuriomis žmonės išreiškė palaiky-

Tęsiantis „MeToo“ istorijoms viešose

mą, kilo diskusija. Susidomėjo atitinkamos įstai-

erdvėse prasidėjo diskusijos, ką daryti, kai

gos, reikalai pajudėjo. Spaudoje vis pasirodyda-

nusikalstama veikla apkaltinami svarbių kūrinių

vo straipsnių, televizijoje reportažų. O aš ir tuo

autoriai: pasmerkti jų autorius ir vengti teigiamų

metu, ir dabar vis dar laukiu, kada tai pasibaigs.

atgarsių apie jų veiklą ar atskirti menininkus

59 59

60

Scena iš spektaklio „Aklieji“, rež. Artūras Areima, 2018 m.

Lauros Vansevičienės nuotr. iš Juozo Miltinio dramos teatro archyvo

Zabi Emranas Ahmadi spektaklyje „Dreamland“, rež. Mantas Jančiauskas, 2017 m.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

nuo jų veiksmų, leisti su nusikaltimais tvarkytis

sirinkimas, bet jis keistų ir meno praktikas, ne-

atsakingoms institucijoms ir vertinti meną, bet

leistų menu pateisinti visko. Alvis Hermanis sakė,

ne kūrėją. Vienas dažniau šia tema pasisakiusių

kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos

žmonių – teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis.

fabriką – žinotum, iš ko ir kaip padaryta, neval-

Kokie visuomenės bruožai išryškėjo seksualinių priekabiavimų kontekste?

Neišryškėjo nieko naujesnio, nei žinojome, tik gal buvo vilčių, kad kai kas keičiasi.

gytum.

Kaip manote, kodėl spaudoje beveik nematyti ir negirdėti vyrų pozicijos „MeToo“ skandalų klausimais?

Nesikeičia. Institucijos ryžtingai gina savo šven-

Lietuvoje visiškai nėra statistikos

tumą, vadovai vadovaujasi neklystamumo princi-

apie prievartą prieš vyrus. Girdėjau, kad iškelta

pais ir vilkina tyrimus arba slepia rezultatus. Iš-

tik keliolika bylų. Nes koks vyras liks tikras vy-

siaiškinti būtina ir nemanau, kad reikia ryžtingai

ras, jei pasakys, kad prie jo priekabiavo ir net pa-

ir staigiai bausti, pasiduodant masiniams va-

tvarkė? Dizaineriai sukūrė teisingus marškinėlius

jams. Bet bandymai išsukti savo įstaigą logiškai

su užrašu „pati kalta“. Nes gyvename diedų vi-

nutiesė tolesnę grandinę: vadinasi, ten jie visi

suomenėje, kurioje ir klesti bet kokia „diedovš-

(pirmiausia vadovas) tokie, varnas varnui akies

čina“, net su moterišku sijonu. Ir, pasinaudojant

nekerta. Nors gal tai buvo visiško pasimetimo ir

Mariaus Ivaškevičiaus metafora, mumyse dau-

negebėjimo spręsti klausimas.

giau diedo nei mongolo.

Kitas bruožas, mano manymu, stipriai veikiamas socialinių tinklų ir populistų bei radikalų, yra noras viską spręsti staigiai ir surengti linčo teismą. Priekabiavimo atvejuose yra

Spektaklis, iškovojęs žmogui laisvę (2017-12)

dvi pusės, o galios pozicija gali susidurti ne tik

Lietuvoje aktyviau pradėjus vysty-

su tyla dėl potrauminio šoko, bet ir su nauda,

tis dokumentinio teatro žanrui, 2017 m. pasirodė

išskaičiavimu. Todėl negalima kiekvienos bylos

Manto Jančiausko režisuotas spektaklis „Dream-

uždengti vienodais viršeliais.

land“, kurio dramaturgiją kūrė Kristina Savickie-

Trečias dalykas yra gana greitai sto-

nė ir Rimantas Ribačiauskas. Spektaklyje vaidino

jusi tyla. Moterys (taip, pirmiausia jos) išėjo į

penki Lietuvoje apsistoję pabėgėliai, vienas jų –

gatves, pasipuošusios rausvomis kepuraitėmis,

afganistanietis Zabi Emranas Ahmadi, privers-

bet... Niujorke, Filadelfijoje ir kitur. Lietuvių mo-

tas palikti šalį, kai Talibanas jam pagrasino mirti-

terų, kiek žinau, taip pat ten buvo. Bet ne Vilniu-

mi už prekių pardavimą NATO kariams. Patekęs į

je, Biržuose, Tauragėje... Vyrai negavo progos jų

Lietuvą, Zabi buvo priverstas apsistoti Pabradės

išsigąsti. Nes protestams pasirenkama tyli erd-

pabėgėlių centre, nes Migracijos departamen-

vė ir tuščia kėdė...

tas kelis kartus atmetė jo prašymą suteikti lei-

Kokia jūsų paties pozicija klausimu,

dimą gyventi šalyje. Iškilus rimtai grėsmei, kad

ar įmanoma atskirti meno kūrinius nuo

Zabi gali būti priverstinai sugrąžintas į Afgani-

menininko asmenybės?

staną, spektaklio kūrėjai kreipėsi į prezidentę

Būtina. Antraip skriaudžiame ir bau-

Dalią Grybauskaitę, taip pat surengė piketą prie

džiame save, o ne menininką. Antraip tegul ne-

Vyriausiojo administracinio teismo, kuriame bu-

skaito Dantės tie, kas nepritaria gvelfų partijos

vo nagrinėjamas Zabi skundas dėl atmesto pra-

pozicijai, uždrauskime Mickevičių (na, jis ir taip

šymo suteikti leidimą gyventi šalyje. Šiandien Za-

nelegalizuotas), nes nerašė lietuviškai, sudaužy-

bi laisvai vaikšto Vilniaus gatvėmis, turėdamas

kime patino Rodino „Mąstytoją“ ir atsiribokime

leidimą gyventi Lietuvoje.

nuo galbūt saugumiečio Brechto atsiribojimo efekto (nors ir taip prie jo dar nepriartėjome).

Bet menininko asmenybę reikia skir-

Kaip „Dreamland“ aktorių komandoje atsirado Zabi?

Susipažinome tik pradėję kurti spek-

ti nuo menininko veiksmų, atliktų kuriant. Damie-

taklį, tyrimo etape, kai važinėjome į Pabradės už-

no Hirsto perpjautas veršiukas yra meno ob-

sieniečių registracijos centrą rengti kūrybinių

jektas, kuris yra tiesioginis jo (ar jo sumanyto)

dirbtuvių pabėgėliams. Zabi tuo metu ten gyve-

veiksmo padarinys, bet esame užtikrinti, kad tai

no. Nepraleisdavo nė vieno susitikimo, nebent

buvo atlikta gyvuliui mirus. Kas dedasi už kulisų

būdavo uždarytas sulaikytųjų korpuse (jo teisi-

ir kokiais būdais buvo sukurtas vaidmuo, mes

nė situacija nuolat keitėsi, o su ja keitėsi ir kor-

vis dar nežinome ir plojame režisieriui tuo metu,

pusai). Daug kalbėdavomės – dirbtuvėse, kieme,

kai aktorę veža Naujosios Vilnios link. Žinotume –

pro grotuotus langus – ir greitai tapome draugais.

galbūt reaguotume kitaip ir tai būtų kiekvieno pa-

Vėliau LNDT studijoje pristatėme spektaklio

61

eskizą (tuo metu jis vadinosi „Arrivals / Departures“), kuriame Zabi dalyvavo kaip žiūrovas. Eski-

Kuo tau pačiam įdomus ir svarbus dokumentinis teatras?

ze vaidino aktoriai, su jais ketinome dirbti ir toliau,

Tuo, kad jame galioja kiti dėsniai nei

tačiau pradėję supratome, kad spektaklis apie

literatūriniame teatre – svarbus susitikimo su

imigrantus be imigrantų scenoje, kalbėjimas apie

žiūrovais momentas ir autentiškumas, kuris, net

juos be jų mūsų netenkina. Tada ėmėme žvalgytis

jeigu vaidinama daug kartų, vis tiek netikėtai iš-

žmonių, kurie išdrįstų lipti į sceną. Pasiūlėme Zabi,

lenda skirtingose spektaklio vietose ir matosi

jis iš karto sutiko.

Kodėl nutarėte patys kovoti už Zabi

pasakotojų emocijose. Kad svarbios temos atskleidžiamos per asmenines istorijas. Taip pat

leidimą gyventi Lietuvoje? Kokie žmonės jungėsi

tuo, kad suteikia balsą tiems, kurie įprastai tyli,

į kovojančių komandą?

o tokių žmonių klausytis dažnai įdomiausia. Vie-

Tiesiog daugiau nebuvo kam kovo-

nas žinomas režisierius asmeninio pokalbio

ti. Zabi tapo ne tik spektaklio dalyviu, bet ir visų

metu kažkada pasakė, kad mano kuriami spek-

mūsų draugu. Netrukus po premjeros jo nenau-

takliai primena TV laidas. Viena vertus, visai ne-

dai baigėsi visi teismai ir tapo visiškai aišku, kad

blogas komplimentas, turint galvoje, kad teatras

jis bus deportuotas. Galiausiai jis vėl buvo užda-

visada ėjo į priekį flirtuodamas su kitomis medi-

rytas į sulaikytųjų korpusą. Tad kitaip elgtis tie-

jomis. Kita vertus, televizija veikia visai pagal ki-

siog negalėjome. Proteste prie Vyriausiojo ad-

tas taisykles – ten nėra laiko niuansavimui, ten

ministracinio teismo dalyvavo dešimt žmonių

niekas nepraleidžia su žmogumi mėnesių, kad

iš „Dreamland“ komandos (tai maksimalus skai-

sukurtų atmosferą, padedančią jam atsiskleisti,

čius nesankcionuotam mitingui). Tačiau protestas

pažiūrėti į savo situaciją iš šalies, apgalvoti ar-

buvo tik pradžia – vėliau vyko aktyvi viešųjų ryšių

gumentus. Taigi dokumentinis teatras kur kas la-

kampanija, kurios metu stengėmės suprasti tei-

biau įgalinantis ir, jei galima taip sakyti, mažiau

sines Zabi situacijos subtilybes, rašėme praneši-

paisantis savo paties interesų. Pagaliau sukūriau

mus spaudai, davėme interviu. Šiame etape

tik du spektaklius, bet tikrai pastebėjau, kad do-

pagelbėjo labai daug žmonių – teisininkai, žur-

kumentinis teatras gali smarkiai pakeisti jame

nalistai. Dažnai gyvenime taip nutinka, kad vieną

dalyvaujančių žmonių gyvenimą. Zabi situacija –

ar kitą visuotinę problemą geriausiai supranti

ryškiausias to pavyzdys, tačiau mačiau jų ir dau-

ne iš knygų, straipsnių ar pokalbių, o susidūręs

giau: po premjeros dalyviai ryžtasi pokyčiams,

su ja tiesiogiai. Mums taip ir atsitiko – per porą

apie kuriuos spektaklyje tik kalbėjo; uždaro būdo

savaičių supratome, su kokia sudėtinga biurokra-

žmonės tampa gerokai atviresni. Kartais atrodo,

tine ir teisine sistema susiduria pabėgėliai, į kokią

kad tai – tik priedas prie žiūrovo matomo rezul-

neviltį ji gali juos įstumti. Buvo labai įdomu, netgi

tato, o kartais atvirkščiai – kad galbūt tai netgi

azartiška pabandyti tą sistemą perlaužti.

svarbiau už rezultatą.

Kokių rezultatų pasiekėte?

Kaip keitėsi spektaklyje pasakojama istorija, Zabi gavus leidimą gyventi Lietuvoje? Į protestą ir kampaniją sureagavo daugybė žmonių. Žinoma, daugiausia socialinia-

Keičiantis teatrų vadovams, šoką iš-

me tinkle „Facebook“. Tarp jų buvo žurnalistų,

gyvena prisiekę teatrų gerbėjai, kuriems naujos

pramogų pasaulio atstovų, politikų. Ar padėjo

idėjos ir jų raiška gali pasirodyti trypiančios anks-

bendras situacijos nušvietimas, ar kažkas nuti-

čiau puoselėtas vertybes. Panevėžio Juozo Milti-

ko užkulisiuose – ne taip svarbu. Svarbiausia,

nio dramos teatre pradėjus dirbti direktoriui Leo-

kad staiga atsirado dialogas su Migracijos depar-

nui Blėdžiui ir meno vadovui Andriui Jevsejevui,

tamentu. Taigi Zabi vis dar Lietuvoje. Gyvas, sau-

teatras, priešingai nei LNDT, nebuvo apkaltintas

gus, su dokumentais, nors ir laikinais. Šiuo metu

provokuojančiomis reklamomis, tačiau žiūro-

jis turi kelių mėnesių vizą, reikalingą sutvarkyti

vams naujų formų pasiūlę spektakliai sukėlė ne-

tam tikriems dokumentams Varšuvoje (arčiausio-

pasitenkinimą, kurį jie išreiškė teatro vadovybei

je Afganistano ambasadoje), kad galėtų prašyti

asmeniniais pasipiktinimais.

laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Leidimas suteiks jam galimybę čia likti tiek, kiek truks „Dreamland“. Štai tokia paradoksali situacija. Ji dabar atsispin-

62

Žiūrovai neleis teatrui nuklysti (2018)

Kuo Juozo Miltinio dramos teatras supykdė tremtinius ir politinius kalinius?

Pirma, manau, teisinga būtų priminti,

di ir spektaklyje – Zabi apie tai pasakoja paskuti-

kad žmogaus, kuris tremtinių ir politinių kalinių

niame savo monologe, kuris yra ir finalinis spek-

vardu kreipėsi į Miltinio dramos teatrą su reika-

taklio tekstas.

lavimu atsisakyti ketinimų kurti spektaklį pagal

Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, nėra. Kitaip

kiti. Tai tamsūs ir pikti žmonės. Tai žmonės, kurie

tariant, liepos 31 d. elektroniniu paštu gautas

prasidėjus karui pirmieji čiumpa akmenį ir meta

nusiskundimas tėra anonimo provokacija. Kad

jį į kitaminčio langą.

ir kaip man, o ir būsimojo spektaklio kūrybinei

Kaip pats priimate žiūrovų

komandai, būtų smagu galvoti, kad kažkur toli

nepasitenkinimą jūsų ir jūsų kviestų žmonių

toli, Žemaitijos lygumose, dešimtys tūkstančių

iniciatyvomis?

pensininkų jaudinasi dėl mūsų po metų planuo-

Save laikau chaoso žmogumi. Man

jamos premjeros ir rengiasi piketams, tikėdamie-

patinka, kai spektaklį ar kokį kitą meno kūrinį pa-

si ją nutraukti. O jei kalbant rimčiau, esu garan-

matę žmonės praranda savikontrolę ir tarsi ant

tuotas, kad mūsų šalyje yra labai daug žmonių,

delno pademonstruoja tamsiausias savo sielos

kuriuos supykina vien nuo minties, kad kažkokie

puses. Meną, kuris sukelia tokį efektą, laikau itin

neapsiplunksnavę jaunuoliai, neperėję tremčių

prasmingu. Žinoma, galima ginčytis, ar ne geriau,

pragaro, nepajutę ant savo gležnų lietuviškų pe-

jei menas keltų vien teigiamas mintis, jei kūrinys

čių sovietinio jungo, gali sau leisti mąstyti apie

sudarytų prielaidas skleistis vien geriausioms

skaudžiausius mūsų šalies istorijos momentus.

žmogaus savybėms. Bet nebūkime naivūs: pa-

Bet ką padarysi, toks jau yra esminis nykstančių

saulyje piktų žmonių visada buvo, yra ir bus nė

tautų, silpnų demokratijų skiriamasis bruožas:

kiek ne mažiau nei gerų. O piktų žmonių sielos

bandymas privatizuoti istoriją, uždrausti bet ko-

demonai vis vien anksčiau ar vėliau iškils į pa-

kias valstybinės linijos ne visiškai atitinkančias

viršių. Tai jau geriau tegu jie išsispjaudo po spek-

istorijos interpretacijas, išankstinė gynybinė lai-

taklio premjeros, nei, tarkime, vairuodami auto-

kysena, nulis saviironijos ir visiškas negebėjimas

mobilį, laikydami šaunamąjį ginklą ar, kaip dabar

vertinti saviraiškos bei kūrybos laisvę.

ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar Vengrijoje, val-

Kuo spektaklis „Aklieji“ išsiskiria

dydami valstybę.

Juozo Miltinio teatro kontekste šiandien ir kodėl toks spektaklis gali piktinti (ir piktina) šio teatro gerbėjus?

Nesakyčiau, kad spektaklis „Aklieji“ piktina Miltinio teatro gerbėjus. Tai tik pavieniai ne visiškai adekvačių žmonių pašūkavimai nuo statinės. O tokiose situacijose – patys suprantate – teisiausias būna tas, kuris garsiausiai rėkia.

Didžioji dalis spektaklį mačiusių žmonių, neatsižvelgiant į amžių ar socialinę padėtį, patiko spektaklis ar nepatiko, „Akluosius“ įvertino kaip didžiulį kokybinį teatro šuolį, tvirtą žingsnį link vakarietiško teatro, grįsto visiškai kitais darbo su dramaturgine medžiaga, aktoriais, audiovizualiniais ženklais, pagaliau kitokio darbo kuriant vaidmenis. Kodėl toks spektaklis galėtų piktinti žiūrovus? Nežinau. Man atrodo, kad jei žmogui, pamačiusiam teatre apnuogintą moters krūtį arba išgirdusiam, kad engėjai su engiamaisiais bendrauja ir necenzūrine leksika, kyla minčių apie Sodomą ir Gomorą arba apie teatro įkūrėjo prisikėlimą ir grįžimą „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tada toks žmogus arba niekada gyvenime nėra matęs televizijos, nėra buvęs kine ar knygyne, arba jis yra iš esmės nelaimingas ir užspaustas savo beprotiškai žiaurios ir vulgarios vaizduotės.

Bet blogiausia ne tai, kad būna žmonių, kuriems pamačius krūtį išsyk galvas užplūsta mintys apie prievartavimus, sadomazochistines orgijas, pedofiliją ir pan. Blogiausia yra tai, kad būna žmonių, kuriems atrodo, kad jei jiems kažkas kelia šleikščias mintis, to neturi teisės matyti ir visi

63

„Dramblys“ – beveik autobiografinė pjesė. Čia kruopščiai atrinktos, užfiksuotos ir kitu aspektu perteiktos pačios keisčiausios, makabriškiausios situacijos, kurios užplūdo mane po mamos savižudybės. Tai – labai savitas susidūrimas su pasauliu, kuriame staiga vaikui prireikia pagal grožį arba pavadinimą išrinkti urną mamytei; sugalvoti, kaip apsirengti tokia proga; surasti, kam parduoti tuščius likusius vaikystės namus; arba po lapkričio šermenų suruošti ir atšvęsti Kalėdas. Galų gale reikia suprasti, ką daryti su tyla, kuri apima visus po tokios mirties, ir įsisąmoninti, kad nuo šiol toks išėjimas atrodys normalus ir galimas, nes žmonės yra linkę vieni kitus mėgdžioti.

Iki šiol negaliu išsivaduoti iš jausmo, kad kažkas man kažko nepasakė, – ir tai yra labai svarbus jausmas. Apie jį – visas „Dramblys“.

Vis dėlto tai nėra sunki pjesė. Privalome išmokti juoktis iš to, kas daro mus liūdnus.

5

9

6

7 72424

443008