Issuu

Nr. 9–10 kaina 3,99 €

Vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė Redaktorė Vlada Kalpokaitė Dizaineris Vilmantas Žumbys Redagavo UAB Kalbos ir komunikacijų centras Išleido VšĮ „Teatro gatvė“ www.teatrogatve.lt Tiražas 800 egz. Už galimybę spausdinti nuotraukas dėkojame teatrams ir nuotraukų autoriams. Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, Vilnius www.petroofsetas.lt Leidinio vykdomą projektą „Lietuvos ir pasaulio teatras žurnale „Teatro žurnalas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (6 tūkst. eurų).

ISSN 2424-4430

Redakcijos skiltis sk lt

Šis „Teatro žurnalo“ numeris skirtas a festivalių a temai. Skiltyje „Festivalių keliai ir keliautojai“ apžvelgiame am Lietuvoje uv anksčiau vykusius ir dabar vykstančius teatro festivalius u nuo pi pirmeivio LIFE iki „Naujojo cirko savaitgalio“. Kaip rašo festivalio iv LIFE FE fenomeną analizuojanti Rūta Oginskaitė, teatro žmonėms m šis pačioje a nepriklausomybės pradžioje pradėtas rengti festivalis li „buvo didžiulė d vertinga dovana, toks jis ir išliko mačiusiųjų atmintyje“. ty LIFE E legendą kūrė ne tik solidi festivalių programa, bet ir tiems m laikams ms įspūdinga viešųjų ryšių kampanija bei bendra pakili festivalio iv atmosfera. m Šiek tiek mažiau žinomas, tik kartą įvykęs, bet labai ai svarbių ų iimpulsų suteikęs „Kaitos taškas“ – apie šį teatro forumą Brigitai r Kulbytei ul pasakoja renginio idėjinė vadė Elona Bajorinienė. Forumas, o kkitaip nei LIFE, pasak jos, „reiškė diskusinės erdvės sukūrimą, mą idėjų apykaitą, ap naujų pavidalų, kaip gali egzistuoti vienos ar kitos os srities meno m reiškiniai, ieškojimą“. Apie 1999–2011 m. vykusią „Naujosios N s dramos akciją“ rašanti Rasa Vasinauskaitė teigia, kad „NDA D per savo av gyvavimo laiką atsidūrė (...)) ant paties XXI a. pradžioss n naujos dramos ra / režisūros sąjūdžio smaigalio“. smaig Teatro festivalių apžvalgos pž trajektoriją ra toliau brėžia Alma Braškytė rašky subjektyvioje „Sirenų“ ų refleksijoje. ijo „Naujojo Baltijos šokio“ istorija storija savaip išryškėja pokalbyje al su Agne Ag Ramanauskaite, pripažįstančia: stančia: „Festivalis „ buvo geriausias a mokytojas...“ ok Diskusijai apie naujus aujus festiva festivalius Kaune Kristina a Steiblytėė subūrė Žaliakalnio

turgaus teatro festivalio organizatorę Iną Pukelytę, „CREATurE Live Art“ kuratorę Dainą Pupkevičiūtę ir „Cirkuliacijos“ rengėją Gildą Aleksą. Nomadinę šiandienos teatro žmonių būtį straipsnyje „Bon voyage: kai namais tampa poilsis“ aptaria Viktorija Ivanova, kalbinanti daug po festivalius keliaujančius Andrių Jevsejevą, Aurimą Minsevičių, Audrą Žukaitytę, Vidą Bizunevičių, Gintarę Masteikaitę, Gediminą Ušacką ir Povilą Laurinaitį. Rubriką baigia kritiškas Aušros Kaminskaitės žvilgsnis į „Naująjį cirko savaitgalį“. Skiltyje „Kaimynai“ kviečiame iš arčiau pažinti Latvijos, Estijos ir Rusijos festivalius. O rubrikoje „Požiūris“ savo įžvalgomis dalijasi „Teatro žurnalo“ redaktorė Ramunė Balevičiūtė ir filosofas Algis Mickūnas. R. Balevičiūtė straipsnyje „Teatro gimimas iš festivalio dvasios“ nagrinėja senovės Graikijos spektaklių ir šventės, arba festivalio, ryšius ir teigia, kad „festivalinė dvasia glūdi pačiose teatro ištakose, o šiandien nuvykę į didžiuosius teatro teatr festivalius mes taip pat dalyvaujame jame rituale, patvirtindami, kad priklausome te teatro tea eatro bendruomenei“. druomenei“ Tuo metu A. Mickūnas specialiai „Teatro žurnalui“ parašytame straipsnyje „Pergalė, šlovė, šventės“ pateikia kritišką para požiūrį į šventes ir jų metu atliekamus ritualus bei vaidinamus spektaklius: „Be neregimų tuštumų pašaukimo, herojai kuria kaukes virš gyvenimo reikmenų ir dėl to nieko gyvenimui nepridėję yra garbinami ir šlovinami kaip jų pačių tuščia tapatybė – gryna kaukė, už kurios nieko nėra.“ Kaip žurnalo priedą publikuojame Monikos Kutkaitytės pjes pjesę sęę „Suvalgyk pyragėlį“. agėlį“. Kūr Kūrinys buvo parašytas 1998 m. antrajam respublikiniam niam Jaunųjų Ja dramaturgų konkursui, o po metų pjesės pastatymas atyma buvo parodytas pirmojoje „Naujosios dramos akcijoje“. Vėliau ne kartą pjesę statė įvairios Lietuvos mokyklos. Publikacijai Vė autorė pjesę šiek tiek redagavo. Ačiū, kad skaitote „Teatro žurnalą“

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

LIFE is life Rūta Oginskaitė

Išimtis pilkumoje 1993-ieji. LIFE. Lithuanian International Theatre Festival. „Atsimenu, kad bilietas į vieną LIFE spektaklį kainavo dešimt dolerių. Sunku buvo tikėtis, kad kas nors tokius beprotiškai brangius bilietus išpirks. Tuo metu „Stikliuose“ už tris dolerius galėjai keturiese pavalgyti.“ Taip, tai buvo laikas, kai dešimt dolerių prilygo kukliai mėnesio algai, vienas jogurto indelis – visos savaitės prabanga, o „Stiklių“ restoranas – retam prieinama prabangos viršūnė. Tokiais prisiminimais dalijomės su LIFE įkūrėja ir direktore Rūta Vanagaite 2013 m. gegužę, kai nuo pirmojo festivalio buvo praėję lygiai dvi dešimtys metų (https://kultura.lrytas. lt/meno-pulsas/2013/05/10/news/ festivalio-life-istorija-kaip-neitiketinai-lengvai-jis-prasidejo-ir-kaip-nuskriejo-i-nebuti-2938204/). LIFE įvyko viso labo šešis kartus. Net šešis kartus – turint omenyje nepalankias jam sąlygas, jeigu aptarsime valstybės požiūrį ir (ne) paramą festivaliui; ir itin palankias aplinkybes, jeigu prisiminsime, kokį entuziazmą jis kėlė ir kiek žmonių noriai prisidėjo, kad festivalis, negaunantis nė cento iš valstybės, vyktų.

LIFE buvo rengiamas lygiai taip, kaip pasaulyje vyko ir vyksta tarptautiniai festivaliai ir kaip šiais laikais jie daromi Lietuvoje ir visur: kad sudarytų programą, rengėjai lanko kitus festivalius, viešieji ryšiai stengiasi surinkti būsimus žiūrovus, ieškoma rėmėjų, renkami savanoriai, skelbiamos edukacinės programos, pabaigoje rašomos ataskaitos rėmėjams. Klasika, standartas. Tik 1991-ųjų Lietuvoje, vos tik atkūrusioje nepriklausomybę, svaigstančioje nuo laisvės ir kenčiančioje nuo ištikusio skurdo, visi tie įprasti tarptautinių festivalių segmentai buvo visiška naujiena, o juk būtent tada pradėta kalbėti apie būsimą festivalį LIFE. Pati galimybė surengti Lietuvoje tarptautinę teatro šventę kėlė nuostabą ir euforiją, tuo labiau kad buvo žadama į Vilnių atvežti geriausią Europos teatrą. Įkūrėjų duetas Idėjos nesimėto ir nenukrinta iš dangaus. LIFE idėjos bendraautoriai – amerikiečiai prodiuseriai, Čikagos tarptautinio teatro festivalio įkūrėjai Bernardas ir Jane Sahlinsai. Čikagos festivalyje, kurį Sahlinsai įkūrė 1986 m., buvo parodyti Eimunto Nekrošiaus spektakliai, sukurti Jaunimo teatre. Tai

vaidinimai, dėl bilietų į kuriuos žmonės budėdavo Jaunimo teatro kasose per naktis. Bet tas etapas 1991 m. buvo jau istorija. Rūta Vanagaitė į Lietuvą buvo grįžusi po kelerių metų šeiminio gyvenimo Suomijoje. Teatrologei buvo patikėta vadovauti Jaunimo teatrui – nebelankomam, nebeturinčiam naujų įdomių spektaklių. Į pagalbą iš JAV buvo pasikviestas Bernardas Sahlinsas, Nekrošiaus kūrybos gerbėjas. Ir jis atvyko. Nesistebėkime: besivaduojančią nuo sovietų Lietuvą daug kam tuo metu buvo tiesiog smalsu aplankyti, pažinti įvairiausius užsilikusius absurdus, net ir padėti išsikapstyti. Čia net menkiausias patarimas „iš užsienio“ atrodė, o kartais ir buvo tikra vertybė, naujovė, išeities iliuzija. „Stebuklas“ – anot naujo Eglės Vertelytės filmo, jis kaip tik apie tą laiką. „Stebukle“ į Lietuvą atvyksta amerikonas Bernardas (!) ir, pasišvaistęs doleriais, pažada bankrutuojančiai kiaulių fermai garantuotą perspektyvą, o išvažiuoja išparceliavęs kiaules ir iki pamatų sugriovęs kiaulidės griuvėsius. Kokia metafora! Fermos vakarėlio šokiuose kiaulidės darbuotojai skanduoja ano laiko populiarią dainą „Laif iz laif!“ Tą pačią, kurios motyvas buvo tapęs

LIFE atpažinimo ženklu, vos ne himnu ir televizijos laidų apie festivalį šaukiniu. Motyvai motyvais, tačiau amerikonas Bernardas Sahlinsas teatralų kiek kitaip vertinamas. Ir atvyko jis ne į kiaulidę, o į merdintį sovietinės sistemos teatrą. Doleriais nesišvaistė, bet padėjo patarimais, kurių naudą buvo patyręs. Jaunimo teatrui atgaivinti – moratoriumas: užsidaryti ir kurti naujus spektaklius. Tuo teatras laimės ir publikos dėmesį, ir repertuarą papildys. Taip ir atsitiko, nors tarp režisavusiųjų pasitaikė ir neaiškių asmenybių. Tačiau Nekrošius kaip tik per moratoriumą sukūrė „Nosį“ pagal Nikolajų Gogolį – vieną sąmojingiausių spektaklių, sarkastišką ano laiko ir netgi Jaunimo teatro bei savos kūrybos parafrazę. Teatrams, nežinantiems, kaip susigrąžinti ar pritraukti žiūrovus, buvo skirtos Sahlinso edukacinės paskaitos, seminarai raginimai keistis, kurti jaukumą teatre, dirbti su galimais žiūrovais, kad vis nauji žmonės atrastų teatrą, susidomėtų juo. Čia tai, ką dabartinė teatrų vadyba žino kaip abėcėlę, tačiau tokie mokymai anuomet buvo dėstomi inertiškų valstybinių teatrų atstovams. Ieškoti žiūrovų? Informuoti ir lavinti juos? Kai yra teatras, yra repertuaras ir bilietų kasa – ką, neužtenka? Sahlinsas žarstė idėjas toliau: Lietuvos žmonėms, patiriantiems, kad su laisve sliūkina ir skurdas, neviltis – tarptautinį teatro festivalį!

Jovaro gatvėje LIFE kaip pelno nesiekianti įmonė buvo įkurta 1991 m. rudenį. Ir nuo to laiko per įvairias informacijos prie mones sklido žinia, kad 1993 m. ge gužę Vilniuje vyks tarptautinis teatro festivalis. Verta įsidėmėti: buvo rašoma ir transliuojama apie festivalį, kuris bus po poros metų. Tikėti turėjo ne tik būsimi žiūrovai, kurie pirktų bilietus, kainuojančius visą mėnesio algą. Tikėti turėjo būsimi rėmėjai. Ir tikėjo, ir didžiavosi, kad jie remia tokį – nebijosim to žodžio – stebuklą, kuris tikrai bus po poros metų, po pusantrų, po metų. dėl Palengva ir prisiminkime, kas tada stulbino – gal tai vertingos pamokos. Bernardas ir Jane Sahlinsai įkūrė JAV „Friends of LIFE“ organizaciją, surinko 15 tūkst. dolerių (kuriuos, Vanagaitės teigimu, naudojo ne tiek festivalio vyksmui, kiek savo komandiruotėms į Lietuvą, tačiau jo konsultacijos buvo labai vertingos). iSahlinsas mokė: žmonės turi matyti, kad gyvenate prašmatniai, ir tada tikės, kad galite dar daugiau. Būtent jis tuo metu išnuomojo LIFE festivaliui patalpas Jovaro gatvėje ir mokėjo už jas iš minėtų 15 tūkstančių. Tai buvo labai svarbu, nes festivalio rengėjai neatrodė varguoliai, kai sėdėjo miesto centre prašmatniame namelyje su nuostabiu žydinčiu sodu, su kava, kuri kvepėjo ypatingai. Rėmėjai važiuodavo net ir šiaip pasėdėti. O kai jie

atvažiuodavo šiaip, tai išvažiuodavo su sutartimi. Namelyje su kvapia kava jiems buvo pasakojama, kad į Lietuvą bus atvežti garsių Europos teatrų režisierių spektakliai. Ir tai nebuvo pasakos – derybos su užsienio teatrais jau vyko, šie planavo išvykas į naują festivalį jaunoje Lietuvos valstybėje, kuri padėjo sugriauti SSRS. Rėmėjus Rūta Vanagaitė rinkosi iš verslo lyderių. Dauguma jų buvo jauni sėkmės džentelmenai. Gal ne visi iki tol buvę teatre, bet LIFE prestižas, sukurtas gerokai iki pirmojo festivalio, veikė teisingai. Tuo labiau kad rėmėjai, kaip ir dera, buvo garsinami drauge su festivaliu, jame dalyvausiančiais spektakliais. Tegu tai tik kelios sekundės LTV ekrane, užtat greta LIFE, apie kurį žino visa Lietuva. Taip, ponai mecenatų ieškotojai, paramos davėjams labai rūpi, kad tai, ką jie finansuoja, būtų svarbu visai Lietuvai. Tokia sėkmės formulė galbūt LIFE laikais ir susiformulavo. Kas prisidėjo pinigais, kas paslaugomis. Sponsorius – toks tarptautinis žodis ėmė skambėti LIFE laukimo laikais. Didžiausiomis sumomis rėmusieji buvo vadinami LIFE angelais. Apie kiekvieną savo angelą, apie svarbiuosius rėmėjus LIFE suorganizuodavo vaizdo arba informacinį siužetą. Ir štai vienas iš angelų, tame siužete atsargiai dėliodamas žo džius ir ypač pavardes, byloja į mikrofoną: „Mums didelė garbė remti festivalį, į kurį

atvažiuos žinomas režisierius... Berg mãnas.“ Nukristi galima su visu mikrofonu, išgirdus tokį kirčiavimą, bet, kaip komentavo labiau verslą išmanantys bičiuliai, „užtat šito sponsoriaus vonia sidabrinė, o tualetas auksinis“. Taip, tai buvo toks laikas. Vienam rojus, gavus jogurto indelį, kitam – nešniukštinėsime, kas. Keleto ano laiko verslo lyderių ar jų firmų seniai nebėra. Kaip ir paties LIFE, deja. Pavojinga informacija Žinių lyderiai tada buvo Lietuvos televizija ir dienraštis „Lietuvos rytas“. Jie surinkdavo daugiausia žiūrovų ir skaitytojų. Abu ir tapo LIFE pagrindiniais informaciniais rėmėjais. Tai buvo festivalio organizatorių principas: pradėti nuo geriausių, didžiausių, garsiausių. Jei atsisakys, bus galima rinktis iš tų, kurie laipteliu žemiau. Lyderiai LIFE dėmesio neatsisakydavo. Tapti LIFE perspektyvos dalimi traukė ir verslo viršūnes, ir būsimus festivalio savanorius, ir galimus žiūrovus, o jau teatro žmones... Dar aptarsime. Buvo sutarta, kad Lietuvos televizijoje kas mėnesį bus transliuojama laida, skirta LIFE. Ją rengė režisierius Juozas Javaitis. Festivalio programa dar sudarinėjama, spektaklių ieškoma, vyksta derybos, o televizija jau supažindina su galbūt atvežamais spektakliais. Viena laida – vienam spektakliui, jo režisieriui ir aktoriams pristatyti, ištraukoms parodyti, artėjančio festivalio naujienoms papasakoti. Ir rėmėjų reklamos sekundėms patransliuoti. Kai kurie iš pažadėtų spektaklių buvo atvežti, su kai kurių

prodiuseriais galbūt nepavyko sutarti, tačiau tos laidos iš tikrųjų informavo apie Europos teatro įvairovę, lavino žiūrovus, kurių dauguma niekada neturėjo galimybių pamatyti, koks teatras kuriamas kitose, ypač tolimesnėse šalyse. Ar kas žinojo, tarkime, vengrų režisieriaus Gáboro Zsámbékio pavardę ir Józsefo Katonos teatrą, kuriam jis vadovavo? Galbūt tik keli teatro profesionalai. Viena pirmųjų laidų apie LIFE buvo skirta šiam režisieriui ir jo spektakliui „Revizorius“, kuris buvo pažadėtas ir tikrai suvaidintas pirmajame festivalyje 1993 metais. Vedėme tą laidą kartu su Vladu Bagdonu. Konceptualu: žinomo aktoriaus dalyvavimas turėjo sudominti atitinkamą publiką, o mano užduotis – papasakoti, kas laukia žiūrovų. Pažiūrėjau organizatorių duotą vaizdajuostę, prisiskaičiau straipsnių ir kad pasakojau... Lyg iš tiesų teatre mačiusi tą „Revizorių“ ir pažinojusi jo talentingą režisierių. Bet ir įspūdingas buvo spektaklis. Gogolio personažai ir veiksmas perkelti į šias – to laiko – dienas. Tokia naujovė anuo metu! Taip aktyviai Bagdonui pasakojau, kad jis nutarė dingti iš LIFE laidos vedėjų, nes jam neliko ką veikti kadre, tik klausytis ir linksėti. Po kurio laiko LIFE laidas vesti buvo pakviestas populiarus televizijos žmogus Artūras Baublys, kuris nesvaigo nuo būsimų spektaklių ir nesitaškė pertekline informacija apie niekam tada dar nematytus dalykus, o tiesiog buvo simpatiškas, atpažįstamas, patikimas. Kai „Revizorius“ pagaliau atvažiavo ir buvo realiai suvaidintas, bent man jis nepadarė tokio pritrenkiančio įspūdžio, kaip

matytas vaizdo įraše. Gal jau buvau mintinai jį išmokusi. „Lietuvos rytas“ ne tik periodiškai rašė apie LIFE naujienas, bet ir parengdavo specialų dvilapį įdėklą, pavadintą festivalio vardu. Toks lyg laikraštukas laikraštyje, kaip ir vėliau tapo panašiai daroma, artėjant Vilniaus festivaliui ar kitam laikraščio remiamam renginiui. Tame laikraštuke – festivalio programos anonsai, pažintis su atvažiuosiančiais menininkais, rengėjų kreipimasis į tautą, rėmėjų logotipai. Viskas prasidėjo su LIFE. Net ir spaudos konferencijos – iki LIFE tokio dalyko nebuvo. O kai kvietė LIFE, žurnalistai žinojo: tikrai bus kuklios vaišės ir smagus bendravimas, įdomūs susitikimai ir negirdėta, niekur kitur nerandama informacija. Kiek tų laikraščių ar savaitraščių tada buvo... Truputį daugiau nei ant vienos rankos pirštų. Bet visi rašė apie LIFE. Kuris dar kažin kada bus. Po pusantrų metų. Po metų. Po pusmečio! Laimė artėjo, visi apie ją žinojo ir jos laukė. Nelaimingiausi, atrodo, buvo Lietuvos teatrai, kurių irgi tada būta ne per daug. Daugiausia valstybiniai. Tie, kurie nesuprato, kodėl reikėtų ieškoti žiūrovų. Turbūt galėjo būti tų teatrų vadovų susirinkimas LIFE keliamiems pavojams aptarti, nes ėmė sklisti nerimo garsai: kad LIFE kasa duobę Lietuvos teatrui, kad LIFE susigrobs visus žiūrovus ir Lietuvos teatrams nieko neliks, o jau pinigus tikrai susigrobs visus. Rūta Vanagaitė juokėsi: atsipeikėkit – LIFE tai viso labo keli spektakliai kartą per porą metų, nes dažniau ir daugiau neįmanoma, darant festivalį be cento iš

Rimvydo Kepežinsko kurtas festivalio plakatas

valstybės kišenės. Kaip keli užsienietiški spektakliai gali sužlugdyti visą Lietuvos teatrą ir susigrobti visus žiūrovus? Būta ir kitokių kreipimųsi į LIFE direktorę: kad festivalis pafinansuotų ir Lietuvos teatrus, ne vien užsienio. Ar suprantat, kad LIFE yra idėja, o ne pinigų maišas, buvo atsakyta jiems. Ne, negali būti, nes visa, kas susiję su užsieniu, yra pinigai. Ir Lietuvos teatro žlugdymas, amen. Dar būta iš teatrų ir tokių priekaištų: o kodėl laikraščiai rašo tik apie LIFE? Atsakymas šiandien mums aiškus, bet anais laikais anie teatrai tikrai nesuprato. Ilgai nesuprato. Na, nebuvo tais laikais viešųjų ryšių ir jokios nuovokos apie jų būtinybę. Ir jau kelintas LIFE vyko, o Lietuvos teatrų darbuotojai vis dar nesuprato, kodėl apie festivalio spektaklius rašo daug ir visi, o apie jų... net nepraneša apie premjeras. Dabartinis skaitytojas, apipiltas daugybės teatrų anonsais iš nesuskaičiuojamos gausybės šaltinių, gali nesuprasti, ko nesuprato

anie: pirmiausia teatrams patiems reikia pranešti apie tai, kas jų scenose vyksta. Kaip tame anekdote: jei nori laimėti loterijoje, pirmiau nusipirk bilietą, tada svajok. Šiandien praktiškai skęstame anonsų užpiltinėje. Informacija apie naujus spektaklius įgauna vis kitokių formų, kad tik būtų pastebėta ir perskaityta, nes ir žiūrovai jau įgudo atskirti, kur vilionės, o kur galbūt jau vertinimai. Kai rengėjai paskelbė apie savanorių atranką, taip pat sukilo audringos reakcijos. Festivalio savanoris – tai žmogus, kuris sutinka dirbti festivaliui vien už teisę pamatyti spektaklį. Anuometiniai LIFE savanoriai - firmų vadovai, scenos žvaigždės šiandien. Šventė visiems Ir 1993 m. gegužės 10 d. jis prasidėjo, Katedros aikštėje pasigirdus ispanų gatvės teatro „Xarxa“ melodijai – gerai pažįstamai, išpopuliarintai LIFE televizijos laidų. Svajonė

priartėjo ir tapo tikru daiktu. LIFE buvo daugiau nei pažintis su keliais užsienio spektakliais. LIFE liudijo mus įžengus į kitą gyvenimo kokybę. Mes iš tiesų matėme teatrą, kurį mato Europa. Štai taip, iš karto, čia pat, savo mieste. Ir ispanų fejerverkai, kokių gyvenime nebuvome matę, reiškė daugiau nei švieselių sproginėjimą danguje. LIFE atidarymui būdavo parenkamas atviroje erdvėje vykstantis spektaklis, kad jį galėtų stebėti tūkstančiai žiūrovų. Kartais atidarymas buvo nemokamas – miestui, visiems. Kaip ir festivalio klubas, į kurį galėjo užeiti, kas tik norėjo: tai būdavo lauko kavinė su specialiu valgiaraščiu. Jeigu žmogui neįdomus teatro menas, jis nors taip galėjo jaustis dalyvavęs festivalyje, apie kurį visi žino ir kalba. Teatro gurmanams – Ingmaro Bergmano „Markizė de Sad“, Simono McBurney „Krokodilų gatvė“, Christopho Marthalerio „Galabyk europietį...“, Gáboro Zsámbékio „Revizorius“, Peterio Brooko „Laimingos

dienos“... Victoria Chaplin ir Jeanas-Baptiste’as Thierrée su savo „Nematomu ratu“ buvo pirmieji, parodę Lietuvoje šiuolaikinį cirką, o Alaino Platelio šiuolaikinis šokis taip pakerėjo, kad LIFE susirinko net neformalus „Platelio fanų klubas“, netrukus sulauksiantis jau išgarsėjusio, gausiai apdovanoto choreografo spektaklio artėjančiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. LIFE metu pažintos režisierių pavardės tada buvo tik pradėjusios skambėti Europos teatro scenose, matėme jų kūrybinę jaunystę, o klasikų Bergmano ir Brooko spektaklių dalyvavimas jaunos šalies naujame festivalyje kėlė jo prestižą. Dar viena sėkminga LIFE veikla – prodiusavimas. LIFE įdarbino režisierių Eimuntą Nekrošių, tuo metu jau palikusį Jaunimo teatrą ir neslėpusį, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kur žmonės atgav susidomėjo omėjo politikavimu polit ir nusisuko nuo meno, jiss jaučiasi nereikalingas. LIFE skatinamas Nekrošiu Nekrošius sukūrė ne tik trečiojo festivalio io atidarymui skirtą „Meilę ir mirtį Veronoje“ Kalnų parke 1996 m., bet ir tris spektaklius, kurie ilgai gyvavo scenoje scenoj cenoje iir buvo kviečiami į tarptautinius us fe festival festivalius: „Mocartas ir Saljeris. Don n Chuanas. Ch anas. Maras“ pagal Aleksandro Puškino Puš „Mažąsias „Maž tragedijas“, Antono o Čechovo Če o „Tris „Tr seseris“ ir Williamo Shakespeare’o ake e’o „Hamletą“. Jau teatro istorija! orij Kaip tik LIFE pradžios laikais Europos opo teatro sąjunga apdovanojo Eimuntą mun

Nekrošių „Naujosios teatro realybės“ prizu ir teikė jį Sicilijos kurorte Taorminoje, o laureatų programoje buvo rodomi būsimų spektaklių – „Trijų seserų“, kitąmet „Hamleto“ – eskizai. Atrasti teatrą Teatro žmonėms festivalis LIFE buvo didžiulė vertinga dovana, toks jis ir išliko mačiusiųjų atmintyje. Bet pasidarė smalsu, kaip dabar jį prisimena tie, kurie gyvena ne teatru. Ar iš viso prisimena? Štai tik vienas pokalbis su žmogumi, kuris daug metų sukasi versle, aistringai domisi sportu ir kelionėmis po šiltuosius kraštus. Kai LIFE prasidėjo, jam buvo sukakę apie keturiasdešimt. Užsimena, kad į teatrą vaikšto, tik ne dabar, nes teatras „anksčiau buvo oho, ką tu, negalima buvo neiti“ ir čia pat pasisako, kad „Vaitkaus „Hamleto“ su Mamontovu tai neatlaikiau, eina sau!“ O tu atsimeni LIFE? „Aišku. Kas neatsimena LIFE. Visi „A žinojo inojo LIFE.“ O ką tu konkrečiai atsimeni? eni? „Na, LIFE... Visi tik apie LIFE ir kalbėjo.“ bėjo Ėjai į spektaklius? Žinoma, sako, ėjau, ėjau tik neatsimenu dabar, į ką. Bandau au jjam priminti – Bergmaną, Marthalerį, erį, kažką iš jų spektaklių, ar tą įsimintiną ntin „Revizorių“, ar visų numylėtinęę „Kroko„K dilų gatvę“ bei Platelio spektaklius, tak japonų „Makbetą“, o gal jis ma ja matė Victorią icto Chaplin su Thierrée? Kas jį galėjo lėjo sudominti? Ne, nė vienass

pavadinimas, nė viena pavardė, nė vienas spektaklio vaizdas nesukėlė jo įtemptame veide jokios emocijos. Fejerverkus jis prisiminė. Kokia keistenybė: praėjo dvidešimt metų, o žmogui, paklaustam apie LIFE, atrodo geras tonas pripažinti, kad jis atsimena tą festivalį, bet nepatogu ištarti, kad teatras jo visai nedomina, ir nėjo jis į jokį spektaklį, tik žinojo tai, apie ką visi anuomet kalbėjo. Life is life! Štai čia ir yra efektas, kurį sugebėjo pasiekti LIFE. Festivalis sudomino teatru visuomenę tokiu laiku, kai toji visuomenė labiau domėjosi nauju nepriklausomos valstybės statusu, savo turtėjimu arba nuskurdimu, atsivėrusiomis galimybėmis, nutylėtos istorijos šaltiniais – iš esmės tik tuo, kas vyko gyvenime, gatvėse, gausėjančių televizijų laidose, laikraščiuose, bet ne užmirštuose teatruose. Visuotinis pamišimas dėl teatro – dėl artėjančio festivalio – stulbino. Tokį reiškinį vertėtų visapusiškai panagrinėti, iš jo pasimokyti. Kad nedirbtume hermetiškai, užsidarę savo recenzijose, portaluose, žurnaluose, skirtuose tik teatrui, tik jam, tik jo nuolankiems tarnams. Ir kai LIFE jau vyko, ir ne pirmą, ir ne antrą kartą, kai tapo ne tik laukiamas, bet ir įprastas, matėme, kad jo programa sudaryta tikrai iš įvairaus lygio spektaklių. Pasvarstydavome, kad gal ne kiekvienas yra „Europos geriausias“, o tiesiog parodo mums tos Europos teatro

įvairovę, ir tai labai normalu. Daug svarbiau, kad LIFE iš tiesų plėtė savo aktyviausių žiūrovų akiratį. Skolininkai LIFE neilgai buvo vienintelis tarptautinis festivalis Lietuvoje, nors tikrai ryškiausias ir sulaukdavo dau giausia publikos dėmesio. Nuo 1991 m. tyliai ir profesionaliai vyko aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, ilgainiui išaugęs į didelį, įdomų, ne vien muzikus dominantį tarptautinį renginį. 1995 m. pakvietė pirmasis „Kino pavasaris“, prie kurio idėjos irgi prisidėjo užsienietis – Prancūzijos ambasados kultūros atašė Fredericas Jugeau. Nuo 1996 m. Audronis Imbrasas ėmė burti negausius šiuolaikinio šokio kūrėjus ir pasiryžo „Naujajam Baltijos šokiui“, kuris išlavino o ir labai pagausino šokio meno ggerbėjus. 1997 m. dėmesio ėmesio pareikalavo pirmasis masis Vilniaus Vilnia festivalis, įsiveržęs veržęs ssu tarptautinėmis klasikinės sikinė muzikos garsenybėmis. Od dar džiazo fiestos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje! Festivaliai yra jų vadovų autoportretai. LIFE žavesį ir sėkmę ėkmę anuomet tikrai lėmė mė teatrologės teatrolo Rūtos Vanagaitės itės profesinė išmin išmintis ir aistraa dalytis savo atradimais. Vėliau panašias pa savybes atpaži-

so sukurtanau Audronio Imbraso os šokyje“, me „Naujajame Baltijos kai perdabar – Gintarės Masteikaitės imtame „Naujojo cirko savaitgalyje“ ait ir vėlgi tame pačiame šokio fes festivalyje. Tik greta aistros dar būna a ir ištikimybė savo sukurtam festivaliui, al tam menui, kurį jame rodai. Ištikitik mybė, net kai nesiseka ir yra sunku. ku Bėda ištiko LIFE, kai Rūta Vanaagaitė pasielgė pernelyg drąsiai: į teatro festivalio programą įtraukė šiuolaikinį cirką – dalyką, apie kurį niekas tada dar nė nenutuokė. Pasaulyje toks cirkas buvo kuriamas ir žiūrimas jau ne pirmą dešimtmetį, o ano tūkstantmečio pabaigos Lietuvoje teatro žiūrovams cirkas turbūt atrodė įtartinai. Tuo labiau teatralų nelankomose vietose: Sporto rūmuose ir palapinėje kažkur ant kalno, į kurį reikėjo kilti nuo Olandų gatvės. Ir štai vaizdas: LIFE atvežė pran prancūzų šiuolaikinio cirko trupę „Les Arts Saut Sauts“, savo fantastišką spektaklį klį „Kayassine“ „Kayas Kayassi jie triskart rodė pustuštėje palapi palapinėlapin je ant Stalo kalno, bilietai kainavo vo po dešimt litų, tūkstančiai žiūrovų rinkosi ant to kalno, stovėjo už aptvaro priešais palapinę, tikėdamiesi, ka kad bus įleisti be bilietų, nes... dešimt mt litų bu buvo per brangu arba... Priežastis galima ima sspėlioti. Tai buvo jau penktasis LIFE. Festivalį F ištiko šimtatūkstantinės sko skolos. Rūta

sit Vanagaitė pasitraukė, pareiškusi, yvi publikai ji nekad konservatyviai er benori vežti modernaus meno. Ji – ris imtųsi kautis ne tas žmogus, kuris su vėjo malūnais. Irr n nuėjo ten, kur užsidegė žalia šviesaa – į politiką. LIFE vadovauti ėmėsi Tauras Ta Čižas, iki tol padėjęs Vanagaitei. te 2000 m. jis padarė šeštąjį festivalį, val ramiai, be naujų skolų, bet senosios si buvo likusios. O po metų savo žodį žo tarė tuometis kultūros ministras as ir Vilniaus festivalio įkūrėjas Gintautas nta K Kėvišas – valstybė nepadėss festif valiui LIFE išbristi iš skolų ir nerems va ere jo, o, skolininko, todėl festivaliss panaikinamas. a Pranešime apie LIFE LI uždarymą buvo parašyta: „Vienas žd na svarbiausių ar LIFE nuopelnų Lietuvos vo kultūrai tū ir ne tik kultūrai, yra tai, kad ad renginys gi tapo pirmtaku daugybės ės skirtingų tin ir įdomių įvairių žanrų fesstivalių, ių kurie ne tik praturtina šaliess gyvenimą, n bet ir garsina valstybės vardąą p pasaulyje.“ Garsina rs valstybės vardą pasaulyje... T Tokia įprasta ir nieko nereiškianti klišė. k O realiai LIFE uždarymas ma reiškė e festivalio tęstinumo ir jo užd uždirbtų ir kontaktų su pasauliu sunaikinimą, k kin kelerius ilgus metus be tarptautinio pt teatro vaizdo Lietuvoje. Ko Kol Oskaro Koršunovo kompanijai ttrūko kantrybė ir jie ėmėsi kurti festivalį es iš naujo. Kitą, kitokį ir kitaip. Nuo N nulio. Laif iz laif.

Festivalio laikraštis, 1992 m.

LIFE Vilniuje vyko 1993, 1995, 1996, 1997, 1999 ir 2000 m. Festivaliui iki 1998 m. vadovavo Rūta Vanagaitė, nuo 1998 m. ją pakeitė Tauras Čižas. LIFE spaudoje 1 Kartais atrodo, kad rytojaus nebebus. Bet gyvenimas ir pačiu sunkiausiu metu eina pirmyn. Mūsų menininkai kūrė ir pačias nykiausiais laikais. Paradoksas – kultūra ir menas iki šiol – geriausia Lietuvos prekė.

Teatras mirė! – piktdžiugiškai dešimtmetį teigė tie, kurie jo nemyli. Tačiau teatras gyvas. Taip, kaip gyva Lietuvos muzika, dailė ir šokis. Tačiau ir šviesiausiame kambaryje visada tamsiau nei už lango. Pasižvalgykim, kas už jo? Kai žvilgsnis atsimuš horizontą, įsileiskime dienos šviesą vidun. Ir tada geriau pamatysim, kas mes tokie. Todėl Lietuvai reikia tarptautinio teatro festivalio. Eimuntas Nekrošius, festivalio laikraštis, 1992 m.

Trumpi menininkų atsiliepimai Gáboras Zsámbéki: Prieš atvykdami į LIFE jaudinomės – kaip mus priims čia? Spektaklio finalas čia interpretuojamas kitaip negu Gogolio pjesėje. Atvykę pamatėme gražios, turtingos architektūros, saulėtą, žydintį, bet... labai apleistą Vilnių. Nurimome – mus supras. Ingmaras Bergmanas: LIFE – tai fantastika. Tokio festivalio nėra net gana turtingoje ir stabilioje

1 Remiamasi dienraštyje „Lietuvos rytas“ 1993–1997 m. publikuotais interviu ir straipsniais bei Rasos Vasinauskaitės pokalbiu su Julu Tonstu „7 meno dienose“ (1996 m.).

Skelbimas spaudoje, 1997 m.

Švedijoje. Gal švedai abejingesni menui? Aleksejus Petrenka: Kaip žmonės sušunka „Brazilija!“ paminėjus futbolą, taip sakys „Lietuva“ užsiminus apie LIFE. Oskaras Koršunovas: Labai gerai, kad LIFE tampa ne tik teatro, bet ir miesto švente, įvykiu, o jo metu žiūrovai suintriguojami teatru. Eimuntas Nekrošius: LIFE – tai šurmulys ir judėjimas. Faustas Latėnas: LIFE – kaip islandiškas vėjas, kuris perpučia kiaurai. Julas Tonstu: Lietuvos teatrinį gyvenimą seku jau nuo Jono Jurašo laikų Kauno dramoje. Žinoma, visada įdomu pamatyti šį tą iš Vakarų

teatro, už šią galimybę esu dėkingas LIFE. <...> Lietuvos teatras man daug įdomesnis, nei, pavyzdžiui, vokiečių, o jų spektaklių esu matęs nemažai. Ta antroji, „šešėlinė“, festivalio programa, skirta lietuvių teatrui, man buvo labai svarbi ir įdomi. Už ją taip pat esu dėkingas LIFE.

manau, kad vyksta daug gražių dalykų. Dainora, konditerė: Nėra kaip man pajausti. Nebent iš laikraščių. Olegas, firmos vairuotojas: Nelabai jaučiu. Iš darbo važiuoju tiesiai namo. Leokadija, pensininkė: Jei važinėji troleibusais – negali nepajausti. Visi apie tai tik ir šneka. Vilniaus gyventojai: ar Žydrūnas, maketuotojas: Šventė jaučiasi, kad mieste LIFE jaučiasi. Norėčiau nueiti į spektakfestivalis? lius, bet atlyginimas neleidžia. Aleksandras, pašto darbuotojas: Lina, referentė: Po festivalio atida- Jaučiasi. Žmona ir dukra po LIFE atirymo labai jaučiasi. Ypač iš aplinki- darymo iki Pilaitės dvi valandas pėsnių įspūdžių ir pasakojimų. čiomis ėjo. Vladas, mokytojas: Gatvėje nepastebiu, mažai joje būnu. Bet Parengė Aurelija Bagdonaitė

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Didžiosios „Kaitos taško“ transformacijos Brigita Kulbytė

Apie pradžią nuo pradžių. Koks buvo vienas pirmųjų teatro festivalių Lietuvoje, įvykęs 1996 m. lapkričio 7–11 d.? Kokią reikšmę jis mums turi praėjus daugiau nei dviem dešimtims metų? Kur šiandien yra žmonės, kurie debiutavo „Kaitos taško“ forume? Kodėl ne festivalis, o forumas, kodėl surengtas būtent 1996-aisiais ir kodėl tai buvo vienintelis ir daugiau nepasikartojęs unikalus teatralų kūrybinis gūsis, pasakoja „Kaitos taško“ programos sudarytoja ir vadovė, teatrologė Elona Bajorinienė. „Daug kas buvo daroma pirmą kartą...“ – pradeda ji savo pasakojimą.

filantropo George’o Soroso, veiklą tarptautiniu mastu koordinavo centrinės būstinės Niujorke ir Budapešte. Instituto misija buvo užkoduota jau pačiame pavadinime – padėti kurti atviras demokratinėms permainoms, dialogiškas ir pilietiškas visuomenes, kurios gyvuoja remdamosi demokratijos vertybėmis. Taip 1990 m. buvo įkurtas Atviros Lietuvos fondas (ALF), kuriame vienas svarbiausių žmonių buvo literatūrologė, teatrologė, ilgalaikė valdybos pirmininkė ir narė Irena Veisaitė. Tai, kad ši išskirtinio likimo asmenybė atėjo iš kultūros lauko, humanizmo ženklu žymėjo visas ALF vykdomas programas, kurios Teatro festivaliai prieš ir po buvo labai įvairios, kito, apėmė Lietuvos nepriklausomybės žmogaus teises, lygias galimybes, atkūrimo teisėkūrą, švietimą, kultūrą. Fondas veikė beveik visose viešojo gyveniKalbą reikėtų pradėti nuo svarbios mo srityse, nesikišo į ekonominius organizacijos – Atviros visuomenės bei politinius procesus, o XX ir XXI a. instituto, kuris buvo itin reikšmin- sandūroje vis dėlto atsigręžė ir į viegas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šosios politikos problematiką. pokomunistinėje Europoje skatiPaskutiniame XX a. dešimtmetynant šių valstybių transformacijas je Atviros Lietuvos fondas išgyveį demokratines visuomenes. Šių no puikų prasmingos veiklos laiką, institutų tinklas buvo inicijuotas ir buvo daugybės naujų reiškinių finansuojamas išeivio iš Vengrijos, iniciatorius ir palaikytojas. 1995 m.

buvo nuspręsta išplėsti ALF Kultūros programą sukuriant Atlikėjų meno programą (tarptautinėje erdvėje įvardijome ją kaip Performing Arts), skirtą profesionaliems menams: teatrui, kinui, muzikai. Vizualiųjų menų srityje veikė jau anksčiau sukurtas Soroso šiuolaikinio meno centras, turintis analogų ir kitose šalyse, kur veikė Atviros visuomenės institutas. Pirmenybė buvo teikiama moderniam menui, nes iki tol tai buvo uždraustas vaisius. „Kaitos taško“ forumo kūrimas Galvojant apie programos strategiją ir turinį, apsispręsta veikti dviem kryptimis: kaip buvo įprasta ALF, remti profesionalių meno organizacijų ir kūrėjų projektus, tarptautinių ryšių mezgimą, keliones į kitas šalis, taip pat kūrybinius mainus pirmiausia su Rytų ir Vidurio Europos šalimis (tam buvo skirta atskira tarptinklinė programa „Rytai–Rytai“). Buvo labai aiškūs tikslai, kurių besąlygiškai laikomasi: remiamos naujos aktyviai veikiančios

Iš kairės: Irena Veisaitė, Audra Žukaitytė, JoAnne Akelaitis, Elona Bajorinienė ALF'o patalpose, Didžioji g., 1996 m. lapkričio mėn. Nuotr. iš asmeninio E. Bajorinienės archyvo

organizacijos, nevyriausybinis sektorius, iniciatyvūs, novatoriškų idėjų turintys ir jas įgyvendinantys žmonės, reiškiniai – katalizatoriai, anglų kalba tai vadinta agents of change. Beje, vienas iš ALF konkursų dalyvių buvo ir festivalis LIFE, jo projektų paraiškos buvo pavyzdinės. Ką anuomet reiškė teikti paraiškas? Jas lygiai taip pat reikėjo išmokti rašyti, pereiti prie vadinamojo projektinio mąstymo, apskritai suvokti, kas yra projektas. Kūrėsi naujas žodynas, turėjęs įvardyti reiškinius, kurie iki tol neegzistavo. Projektas sovietiniais laikais galėjo reikšti vienintelį dalyką – architektūrinį ar inžinerinį kokio nors objekto brėžinį. Kitų reikšmių tas žodis neturėjo. Žinome, kaip dabar

viskas pasikeitė: projektas yra tam tikras laiko apribotas veiksmas, turintis tikslą, įgyvendinimo eigą, orientaciją į rezultatus, kurie yra vertinami, gali būti išmatuojami ir t. t. Žodžiu, visose srityse vyko visuotinės transformacijos. Grįžtant prie ALF Atlikėjų meno programos, antroji jos veiklos kryptis buvo inicijuoti metiniai projektai. Pirmuosius trejus metus tai buvo tarptautiniai forumai, skirti kinui, teatrui, muzikai, jais siekta sukurti naujus veiklos modelius apsibrėžtose srityse. Ne festivaliai, o būtent forumai, tai buvo ne kartą aptarta su ALF kultūros programų iniciatore Irena Veisaite. Forumas reiškė diskusinės erdvės sukūrimą, idėjų apykaitą, naujų pavidalų,

kaip gali egzistuoti vienos ar kitos srities meno reiškiniai, ieškojimą. „Kaitos taško“ atveju šis formatas papildė ar kiek oponavo festivaliui LIFE, kuris orientavosi į meistrų spektaklių atvežimą, net kai ėmėsi prodiusavimo ir pristatė kelis lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatymus. Pirmasis kino forumas „Įamžintas laikas“ įvyko 1995 metais. Pasirinkta dokumentika, nes šis žanras geriau atliepė ALF, sutelkusio dėmesį į pilietinės visuomenės ugdymą, interesų lauką. Po metų suorganizuotas teatro „Kaitos taškas“, 1997 m. įgyvendintas muzikos forumas „Muzika Ficta“. Visi trys forumai turėjo savo meno vadovą, kuris buvo atsakingas už tų metų

„Nejudantis keliautojas“, rež. Philippe’as Genty „Kaitos taško“ katalogas

programą. Forumo koncepcija ir programos struktūra kartu su numatomu biudžetu buvo atskirai pristatoma ALF valdybai, kuri priimdavo sprendimus dėl visų projektų finansavimo.

pasaulinės reikšmės artistai, nuo kurių šalis ilgai buvo atskirta. Vakarai – nuostabu, pažadėtoji žemė. Bet ilgainiui vis dažniau kilo klausimas: o kur esame mes? Kas vyksta su Lietuvos teatru? Taip pat minėtinas sovietmečiu Forumų tikslai vykęs „Pabaltijo teatrų pavasaris“. Festivalis maždaug nuo praėjusio Teatro forumas „Kaitos taškas“ at- amžiaus devintojo dešimtmečio sirado tam tikrame kontekste. Pir- reguliariai suko ratą per Lietuvą, miausia reikėtų paminėti festivalį Latviją, Estiją, Baltarusiją, vėliau LIFE. Jis buvo tikras stebuklas, net dėl geopolitinių motyvų įtrauktas teatru nesidominčią visuomenę ir Kaliningradas. „Pabaltijo teatrų užbūręs reiškinys, didžiojo ir lais- pavasaris“ buvo, kaip dabar sakyvo pasaulio atradimas. Atrodė tume, matomas visos Tarybų Sąneįtikėtina, kad į Lietuvą atvyksta jungos mastu, aukštai vertinamas

dėl stiprių Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų vardų, nagrinėjamų istorinių temų ir teatro kalbos ieškojimų. Tai buvo pagrindinis informacijos šaltinis, kas vyksta kaimyninėse šalyse, ir, sutrūkinėjus sovietiniams ryšiams, atsirado akivaizdus vakuumas. Forumų tikslai buvo įvardyti jų nuostatuose. Siekėme aktyvinti nutrūkusius kultūrinius mainus tarp panašius istorinius procesus išgyvenančių šalių, skatinti jaunosios kartos menininkų augimą bei tobulėjimą ir, žinoma, ugdyti atviros visuomenės kultūrinę savimonę. Į „Kaitos tašką“ atvyko teatrai iš

Vidmanto Bartulio ir Valentino Masalskio opera „Pamoka“ „Kaitos taško“ katalogas

Latvijos, Estijos, Gruzijos. Su Prancūzų kultūros instituto pagalba buvo pakviestas Philippe’o Genty spektaklis „Nejudantis keliautojas“, tapęs fantastiškai gražia vaizduotės kelione, objektų teatro baigiamuoju akordu, nematomais ryšiais susijusiu su Eimunto Nekrošiaus kuriamu metaforų teatru. Itin svarbu buvo atverti eksperimentų erdvę, kurią visų pirma sudarė pjesių skaitymai. Kas tai yra, kaip tie skaitymai turi atrodyti, niekas nežinojo. Formatas buvo nusižiūrėtas nuo britų teatro, kur naujų dramų viešo pristatymo, bandomųjų skaitymų praktika buvo įprasta ir populiari ieškant naujų autorių. „Kaitos taške“ pjesių skaitymus rengė tuometės jauniausios kartos režisieriai Gintaras Varnas (Federico García’os Lorcos „Publika“) ir Oskaras Koršunovas (Sigito Parulskio „P.S. Byla O.K.“), taip pat dramaturgas Rolandas Rastauskas (Esos Kirkkopelto „Rytoj ketvirtą“).

Gintaro Varno „Publika“ buvo tikra „Kaitos taško“ bomba, faktiškai tai buvo baigtas spektaklis. Publika sėdėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiosios scenos viduryje, aplink ją ratu klejojo archetipiniai makabriško teatro personažai. Įdomiai išnaudota erdvė atrodė itin novatoriškai, iki tol tradicinėje teatro dėžutėje eksperimentų su teatro erdve iš esmės nebuvo. Staiga įsiveržė teatro jėgos gūsis, santykių su publika perversmas. Spektaklis darė ypatingą įspūdį, iš naujo įrodinėjo teatro magijos jėgą, siekė atkurti teatro ryšius su prarasta per dainuojančias revoliucijas publika. Prisimenu, kad po Gintaro Varno furoro Oskaras Koršunovas atrodė susirūpinęs, nes skaitymo žanrą traktavo kiek lengviau, neturėjo paruošto spektaklio. Tada jis greitai susikaupė ir dvi paras iki savo pasirodymo dirbo su aktoriais turbūt po 24 valandas per parą. Oskaras Koršunovas tada taip pat parodė

ne skaitymą, o stiprų spektaklio eskizą, kuris vėliau tapo visaverčiu spektakliu, „pririšo“ prie teatro Sigitą Parulskį. Beje, Parulskio pavardė „Kaitos taško“ programoje dar kartą buvo įrašyta prie įtraukto į programą spektaklio „Iš gyvenimo vėlių“, kurį Šiaulių dramos teatre režisavo Vytautas V. Landsbergis. Trečias skaitymas buvo Rolando Rastausko pasirinkta ir jo paties versta suomių dramaturgo Esos Kirkkopelto pjesė „Rytoj ketvirtą“, realizuota apleistame Klaipėdos baseine. Tai iš esmės irgi buvo baigtas spektaklis eksperimentinėje erdvėje. Tiesiogiai jį rodė Klaipėdoje, o Vilniuje per forumą pristatyta filmuota versija. Prie didžiausią įspūdį palikusių atradimų būtina paminėti Vidmanto Bartulio ir Valentino Masalskio operą pagal Eugène’o Ionesco pjesę „Pamoka“. „Kaitos taškas“ buvo to spektaklio užsakovas, finansavo jo atsiradimą ir parodymą.

„Žuvėdra“, rež. Alvis Hermanis „Kaitos taško“ katalogas

„Pamoka“ – rečitatyvu atliekama mokytojo ir mokinės groteskiška dvikova, kurios neįmanoma priskirti kokiai nors aiškiai krypčiai. Tai buvo ir šiuolaikinė opera, ir absurdiška kaukių drama. Joje dalyvavo ir pats Vidmantas Bartulis, vilkintis pingvinišką fraką ir diriguojantis visam veiksmui. Visiškas avangardas. Estetikos požiūriu tai buvo vienetinis reiškinys, įžengęs į naujo tarpdisciplininio scenos meno teritorijas. Kas dar buvo pirmą kartą? Kas buvo nauja? „Kaitos taškas“ išsiskyrė naujas edukacines formas pristatančia programa, surengė dvi kūrybines laboratorijas. Viena jų buvo skirta Jerzy’io Grotowskio teatrui. Bendradarbiaudamas su Vroclave įsikūrusiu J. Grotowskio centru, forumas pakvietė centro direktorių ir su legendiniu režisieriumi dirbusį aktorių Zygmuntą Moliką, kuris ir vedė vienas iš kūrybinių dirbtuvių.

Greta buvo surengtos Grotowskio spektaklių vaizdo įrašų peržiūros, į kurias netilpo visi norintieji. Šios peržiūros buvo dar vieno lango atvėrimas, skurdžiojo teatro estetikos patirtis, gauta iš pirmų rankų. Antrąsias kūrybines dirbtuves vedė JoAnne Akelaitis, žinoma JAV „Off-Off Broadway“ teatro judėjimo atstovė, buvusi Philippo Glasso žmona. Prisimenant, kad tuo metu dar nebuvo elektroninio pašto, tarptautinių renginių organizavimas buvo sudėtingas ir dėl komunikavimo galimybių. Fakso aparatas buvo didžiulis žingsnis į priekį, kai žinią į kitą žemyną galima perduoti per minutę kitą, nesinaudojant brangiu telefono ryšiu. Tokią įsimintiną JoAnne Akelaitis faksimilę „Kaitos taško“ katalogo dizaineris Jokūbas Jacovskis panaudojo kaip iliustraciją, kuri šiandien yra jau istorinis dokumentas. Teatro forumas „Kaitos taškas“, šiandien vertinant iš dvidešimties metų retrospektyvos, atrodo kaip perversmas ar išties sėkmingas

modelio kūrimas, kokiais formatais, pavidalais galėtų egzistuoti ir plėtotis šiuolaikinis scenos menas naujoje epochoje. Neatsitiktinai forumo emblemine citata tapo Oskaro Koršunovo viename interviu ištarta frazė: „Gimėme vienoje visuomenėje, gyvename kitoje.“ Tiksliai pagautas didžiosios transformacijos, kaitos taško momentas. Kaip buvo atrenkami kūrėjai ir spektakliai? Pirmiausia domino, kas vyksta aplinkinėse valstybėse, išgyvenančiose panašius istorinius procesus kaip Lietuva, ką veikia kitų šalių jauniausios kartos kūrėjai. Iš Latvijos pakvietėme Alvį Hermanį, tuo metu dar nežinomą, kuris Čechovo „Žuvėdrą“ krapštinėjo kaip koks restauratorius, pasitelkęs mažyčių lėlių ir aktorių duetus. Estijos režisieriaus Elmo Nüganeno spektaklis „Pianola, arba Mechaninis pianinas“ kėlė didelių logistinių problemų. Spektaklis Estijoje buvo rodomas

sename mediniame name, a la čechoviškoje dvaro sodyboje, viename jo kambarių sėdinti publika jautėsi kaip intymus dalyvis, stebintis veiksmą pro rakto skylutę. Su Nacionaliniu dramos teatru susitarėme, kad jo butaforijos ir dekoracijų ceche porai parodymų iš specialiai pirktų lentų pastatysime analogišką namą. Tai, žinoma, kainavo, bet svarbiau buvo ne pinigai, o tai, kad darėme tai, kas iki tol atrodė neįmanoma, tikras kosmosas. Publikos ažiotažas buvo neįtikėtinas, įkalbėjome estus nemokamai parodyti papildomą spektaklį. Kiekvienas forumo įgyvendinimo žingsnis buvo Mėnulio link (juokiasi). Pavyzdžiui, kad ir spektaklių vertimo techninės problemos. Buvo naudojamos ausinės, o iš organizacinės pusės tai dar vienas košmaras. Nedaug kas tuo metu jų turėjo reikiamais kiekiais, net gautosios ne visos veikė. Prieš kiekvieną spektaklį jų išdavimas trukdavo daug laiko, susidarydavo eilės, pradėti spektaklį laiku – tikras iššūkis. Dabar prisiminus kyla šypsena, o tada tai buvo didžiulė kova su vėjo malūnais. Kaip kilo forumų pavadinimai? Įkvėpimo, intelektinių ir vertybinių kontekstų ieškojome tarp autoritetų, kurie galėtų imliai nusakyti pasirenkamas temas, atverti jų polifoniškumą. Kino forumo temą pasiūlė jo meno vadovė Živilė Pipinytė. Tai XX a. devintajame dešimtmetyje Vakaruose publikuota, anuomet rusiškai dar neišleista Andrejaus Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas“ (Sculpting in Time). Teatro forumas pavadintas pagal

projektuojamas į ateitį, braižė naujus horizontus, kaip galima dirbti, kurti šioje srityje. Rūta Oginskaitė parašė knygą „Teatras be pasakų“, kuri gerai dokumentuoja ALF projektą, atspindi pristatytas idėjas. Šiandien situacija kiek geresnė ir įvairesnė: turime festivalį KITOKS, kurį rengia „Menų spaustuvė“, atsirado nauja kritinė masė dramos, scenografijos, šokio kūrėjų, kurie bendrauja su jauna publika téte a téte, diferencijuoja ją pagal amKodėl forumai vyko tik žiaus grupes, įtraukia į interaktyvų vienus metus? vyksmą. Tačiau Lietuvai dar toli iki tokio fundamentinio dėmesio Tokia buvo Atviros visuomenės ins- teatrui ir apskritai menui vaikams, tituto, ALF ir kartu Atlikėjų meno koks yra Skandinavijos šalyse, bet programos strategija. Buvo pro- čia jau politikos dalykai. gramiškai vengiama kartojimosi, inercijos, rutinos, nuolatinės klienŠiuolaikinis teatro festivalis tūros atsiradimo. Atviros visuo„Sirenos“: panašumai ir menės institutas įdėmiai stebėjo skirtumai ir analizavo tarptautinę aplinką, keisdavo strategines kryptis. At- „Sirenos“ iš esmės perėmė ir pratęskirų šalių fondai savarankiškai sė tai, kas buvo užkoduota „Kaitos diskutavo apie procesus savo ša- taške“. Pirmiausia turiu omenyje lyse ir siūlė savo aplinkoje veiks- programos daugiasluoksniškumą – greta kviestinių spektaklių iš mingiausias strategijas. Po šių trijų forumų 1998–2000 m. pradžių buvo organizuojami įvaiALF Atlikėjų meno programa įgy- rūs edukaciniai renginiai, diskuvendino kitą didelį projektą, skirtą sijos, neformalūs susitikimai su marginalizuotam profesionaliam kūrėjais. Ypač svarbu, kad atskirai teatrui vaikams. Organizavome pristatoma Lietuvos teatro vitrina, į pirmuosius naujos dramaturgijos, šią savaitę kviečiami užsienio šalių edukacinių teatrų programų kon- prodiuseriai, festivalių organizatokursus, kūrybines laboratorijas su riai, kritikai, kurie vienaip ar kitaip Nyderlandų, Jungtinės Karalys- prisideda prie mūsų šalies teatro tės, Švedijos garsiais vaikų teatro tarptautinio cirkuliavimo. „Sirenos“ kūrėjais: Anna Sher, Susan Osten, tapo svarbiu šiuolaikinio teatro iešSuzanne van Lohuisen, vežėme kojimus pristatančiu forumu, į kukitokios estetikos spektaklius, kur rio kontekstą organiškai įpinamas dirbama su objektų, judesio te- ir Lietuvos teatras. Smagu matyti, atru, nagrinėjamos vaikams psi- kad „Sirenos“ išlaikė aktualaus, chologiškai artimos temos. Pro- provokuojančio, naujas teritorijas jektas nebuvo toks garsus kaip tiriančio teatro liniją. Tai didžiausia ankstesni ALF forumai, bet buvo šio festivalio vertybė. Peterio Brooko knygą „Kaitos taškas“ (The Shifting Point). Šiuo atveju aš pati buvau ir programos sudarytoja, ir organizatorė, žinoma, talkino puiki jaunų, motyvuotų ir atsakingų žmonių komanda: Audra Žukaitytė, Linas Ryškus, Rasa Paukštytė. „Musica Ficta“ – šio forumo meno vadovo, kompozitoriaus Šarūno Nako pasiūlytas vėlyvųjų viduramžių terminas, reiškiantis klaidingą muziką.

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

NDA, arba Kitokio teatro laikas Rasa Vasinauskaitė

„Naujosios dramos akcija“ (NDA) – tai Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro (TKIEC), įsteigto 1998 m., svarbiausioji veiklos ašis. Nevardysiu visų prie šios veiklos prisidėjusių asmenų – be jų pagalbos, susidomėjimo ir geranoriškumo, žinoma, kad ir TKIEC, ir NDA renginiai nebūtų plačiai pasklidę. Tačiau akivaizdu ir tai, kad NDA – tai vieno žmogaus, ilgamečio TKIEC vadovo teatrologo Audronio Liugos, įsijautimo, įsigyvenimo ir net gyvenimo naujo teatro sumanymais rezultatas. NDA atsirado tada, kai LIFE nustojo gyvavęs, o „Sirenos“ dar nebuvo gimusios. Tad, atrodytų, pirmiausia NDA renginiai užpildė festivalinę, o dar tiksliau – informacinę ir pažintinę tuštumą apie šiuo laiku Europos teatre vykstančius procesus. Na, o šiuos procesus, kuriuos dabar galima sieti ir su pasikeitusia geopolitine situacija, atspindėjo naujos teatro kūrėjų kartos darbai ir manifestai. Galima sakyti, kad per dešimtmetį nuo komunizmo ir Berlyno sienos griūties atsirado nauji teatrinės traukos taškai ir vardai, naujas eksperimentinių (alternatyvių) festivalių, laboratorijų ir akcijų žemėlapis. 1999–2011 m. vykusi NDA ne tik įsiliejo į tarptautinį teatro ir dramaturgijos sąjūdį, bet ir supažindino su dauguma tuomet jaunų,

o šiandien savo šalis garsinančių autorių bei režisierių. Pristatytų pjesėmis ar pakviestų į Vilnių su spektakliais menininkų sąrašas ilgas ir iškalbingas. Išvardysiu visus, kuriuos prisimenu, nes vardai šįkart svarbiausias ir gyvas, ir jau istorija virtęs lietuviškos NDA kontekstas: tai dramaturgai Markas Ravenhillas, Mariusas von Mayenburgas, Olivier Py, Davidas Harroweris, Mike’as Cullenas, Jimas Cartwrightas, Dea Loher, Theresia Walser, Danielis Danisas, Heineris Mülleris, Jevgenijus Griškovecas, Gregory Burke’as, Natacha de Pontcharra, Martinas Crimpas, Jean-Lucas Lagarce’as, Rolandas Schimmelpfennigas, Jonas Fosse’as, Albertas Ostermaieris, Bernard’as-Marie Koltèsas, Marina Carr, Dorota Masłowska, Tankredas Dorstas ir Ursula Ehler, Caryl Churchill, Stevenas Berkoffas, Joëlis Pommerat, Juha Jokela, Biljana Srbljanovič, Abi Morgan, Simonas Stephensas, Ivanas Vyrypajevas, Jurijus Klavdijevas, Falkas Richteris, režisieriai Grzegorzas Jarzyna, Alvis Hermanis, Johanas Simonsas, Andrejus Mogučis, Árpádas Schillingas, Runaras Hodne, Kristianas Smedsas, Kornélis Mundruczó, Vladimiras Pankovas, Viesturas Kairišas, Janas Lauwersas, Wojtekas Ziemilskis,

Maxas Staffordas-Clarkas, Joëlis Jouanneau, Kai Johnsenas, René Polleschas ir kt. Lietuvių autoriai: Marius Ivaškevičius, Monika Kutkaitytė, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Renata Šerelytė, Marius Macevičius, Gabrielė Labanauskaitė, Aistė Ptakauskaitė, Tomas Šinkariukas, Gintaras Grajauskas. Užsienio ir lietuvių dramaturgų pjeses ruošė skaitymams, spektaklius statė Gytis Padegimas, Rolandas Atkočiūnas, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Jonas Jurašas, Rimas Tuminas, Aidas Giniotis, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Povilas Laurinkus, Agnius Jankevičius, Benas Šarka, Birutė Marcinkevičiūtė, Rokas Ramanauskas, Rimas Teresas, Viktoras Šinkariukas, Valdas Pranulis, Sigitas Račkys, Ramunė Kudzmanaitė, Albertas Vidžiūnas. Miniu visus šiuos mūsų menininkus dar ir dėl to, kad kai kurie specialiai akcijai ruošti eskizai, virtę spektakliais, šiandien nebeatskiriami nuo režisierių ir aktorių biografijų, nuo konkretaus teatro, grupės anuomečio repertuaro. Kitaip tariant, teatras, kokį turėjome praėjusį dešimtmetį, neįsivaizduojamas be NDA iniciatyvų, kurios įtraukė beveik visus tuomet aktyviai dirbusius mūsų scenos kūrėjus, net užkrėtė naujų

2001 m. NDA plakatas

1 2007 m. jo paskaita buvo įtraukta į NDA renginius, tačiau teoretikas tuomet negalėjo atvykti 2 ߽ࢡॻĘ øėğफ़đࣗĠࣄĘėૉķ ðॻėĒėĠ ðफ़ૉěࣗॻࣄĺ ÷Ėğ߱࢘޻ğआ࢘ěĨ߱ Ė ğ߱޻ğ࢘޻ĘĩěĨ߱ ĪėߞĞ߱࢘ĖĚ߱ěğĨ ł‫ࡺۈ‬Đࡺ১ ē࢘޻ĚĨŃĸ -vh -Ĺ ޮफ़đफ़ࣗ øėĠࣗॻࢡĠ২ॻĜफ़ࣗ ࠗďफ़ĖॻࣗĜėࣗķ ƑƏƐƑķ ƕ rĺ

autorių paieškomis ir dramaturgijos panoramomis bei konkursais valstybines scenas. Galima šį „užkratą“ laikyti bendra europinio teatro kaitos tendencija, kai dėmesys nuo režisierių interpretatorių pasislinko prie autorių tikrovės tyrėjų, kuriais tapo ne tik dramaturgai, bet ir patys statytojai. Knieti pasitelkti Hansą-Thiesą Lehmanną 1 ir jo postdraminio teatro apibrėžtį – šis vokiečių teatrologas kaip tik ir remiasi pastarųjų dviejų trijų XX a. dešimtmečių teatro praktika (kai kuriuos šio laikotarpio mūsų režisierius interpretatorius irgi galima priskirti prie klasikinio spektaklio ardytojų), tačiau svarbiau tai, kad NDA su jos edukacine intencija (pa)skatino tokį modelį išbandyti čia ir dabar, režisieriams prisijaukinant darbui su aktoriais ne visada parankius, žiūrovams ne visada malonius [jaunų] autorių tekstus. Tad ne visai sutikčiau su Vaido Jauniškio, pristačiusio lietuvišką Lehmanno knygos vertimą

(2010 m., vokiečių kalba knyga pasirodė 1999 m.), teiginiu, kad Lietuvos teatro kontekste lengviausia būtų pasakyti – tai knyga apie tai, ko čia nėra. Žinoma, turint galvoje pastaruosius septynerius metus, kai, atrodo, sunkiau rasti tokį teatralą, kuris nežinotų, kas yra „postdraminis teatras“, nei tokį, kuris nieko apie jį nebūtų girdėjęs, kai režisierių interpretatorių liko tiek, kad juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o didžiąją dalį sceninės kūrybos tenka vadinti dokumentiniais tyrimais ir interaktyviais teatralizuotais performansais, be abejo, tokio teatro 1990– 2010 m. buvo labai nedaug. Jei vis dėlto bandytume užčiuopti „tektoninius“ praėjusio dešimtmečio mūsų teatro lūžius, pamatytume, kad su NDA renginiais jame atsirado ir „naujojo rašymo“, ir „naujos režisūros“ įtrūkiai, kurių paliktas tuštumas užpildo jau šiandieniai jauni menininkai. Tad prie pagiriamųjų žodžių NDA organizatoriams

ir dalyviams (!) tenka pridėti ir nuostabą dėl daugmaž sėkmingos teatro vadybos su iš jos išplaukiančia esamos kultūros politikos kritika ir, žinoma, priartėjimą prie tokios teatro ir dramos idėjos dekonstrukcijos, kuri skatino menininkus išeiti iš saugios konvencinės erdvės, burtis į bendraamžių ir bendraminčių grupes, steigti alternatyvų didžiosioms valstybinėms scenoms teatrinės kūrybos lauką. Koks tas laukas buvo ir kiek jis iš tikrųjų „veikė“ (ar veikė?) kaip alternatyva? Kodėl kai kurios NDA iniciatyvos pasiteisino, o kai kurios – ne? Kodėl NDA nevirto dešimtmečio „kultūros fenomenu“, kaip dabar savo „naujosios dramos“ suklestėjimą vadina rusų kolegos? 2 Tai jau kiti klausimai, atsakant į kuriuos reikėtų remtis gerokai kruopštesniu ir net istorinėmis bei teorinėmis įžvalgomis grįstu tyrimu. Na, o tiesiog prisiminus aną laiką, tenka konstatuoti, kad jauna / nauja dramaturgija neturėjo jokio kultūrinio

Vilma Raubaitė ir Markas Ravenhillas M. Ravenhillo pjesės „Produktas“ ro skaityme, 2006 06 m. NDA archyvo hy nuotr.

ir net socialinio užnugario, tęstinumą garantuojančios tradicijos. 3 Argi buvo galima lyginti atsargius pirmo 1998 m. TKIEC surengto dramaturgijos konkurso kūrinių skaitymus, pirmosios NDA (1999) lietuvių autorių pjesių sceninius eskizus su tuo pačiu metu šlovę skinančiais galingos režisūrinės minties reprezentantais – Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Gintaro Varno klasikos pastatymais. Žinoma, naujo literatūrinio (sceninio) rašyliterat mo judesiai jautė jautėsi, tad t negalima neįvertinti ir Oskaro karo o Koršunovo Korš Ko su Sigitu Parulskiu statyto to o „P. „P S. S Byla O. K.“ (1997), ir jo režisuoto to Bernard’o-Marie Koltèso „Roberto Zucco“ (1998) sukelto poveikio. Tačiau abu šie Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje Koršunovo statyti spektakliai formaliai s lygiavosi į vyresnių resni kolegų darbus ir nė neketino trauktis į pogrindį ar alternatyvią erdvę, iš kurios kur ir sklido viss garsesnis, kritiškesnis užsienio

dramaturgų ir režisierių balsas. sa Kad naujoji dramaturgija gali būti ūt sėkminga, Koršunovas įrodė 1999 m 99 m., NDA skaitymuose pristatęs garsiąją N rs Marko Ravenhillo pjesę „Shopping Ma p and n fucking“. Spektaklis ištrūtr ko o iš NDA ir virto ką tik įsikūrusio si OKT KT skiriamuoju ženklu – „prekių“ kių ženklu, kurio pristatymą lydėjo nk jo triukšminga reklaminė kampanija. k a. Apskritai Koršunovo ir OKT atvejiss kr NDA kkontekste išskirtinis – palai-kydamas m naujos dramos judėjimą, dalyvaudamas va akcijos renginiuose (Mariuso us von Mayenburgo „Parazitai“, Falko al Richterio „Dievas yra DJ“, Jono Fosse’o F „Žiema“, Sigito Parulskio ruls o „Vienatvė dviese“), šis režisierius rius vvis tiek kūrė savarankiškai, o jo autonomišką o on laikyseną stiprino sėkmė tiek t tarp vietinėje scenoje, tiek užsienio s festivaliuose. Juolab kad nėė vienas OKT šiuolaikinės dramaturgijos tu pastatymas per NDA gyvavimo m laiką nebuvo palikęs Nacionalinio n dramos teatro Mažosios

salės – subūręs rę puikius aktorius, 3 Dešimtą m stiprią bendraminčių am grupę, savo dešimt. m vykęs spektakliais gausinęs us gerbėjus, šis Kultūros ū režisierius, žvelgiant gia iš šiandienos, ministerijos nis užėmė privilegijuotą uo poziciją. Tieinicijuotas cij sa, kad ir kaip klostėsi os OKT ir NDA nacionalinės ac ryšiai ar santykiai, strategiškai st abiedramaturgijos ra konkursas jų „struktūrų“ bendradarbiavimas d ko turėjo buvo naudingas abiem ie pusėms. tu paskatinti Dabar galėčiau sakyti, ak kad prasp teatrus statyti mingas, vaisingas NDA DA bendradart lietuvių autorių biavimas vyko ir su režisieriumi ež Ce kūrinius, tačiau zariu Graužiniu, kuris,, p pirmą kartą iš jaunų autorių Lietuvoje statydamass Schimmelsėkmingų pfennigio ir Crimpo pjeses, es atrado spektaklių ir visiškai naują režisūros ūr bei vaiigalima minėti dybos manierą, subūrėė nepriklauu tik Koršunovo somą s „Cezario grupę“; ssu Gintaru ar su Parulskiu Varnu, V kurio Lagarce’o o „Tolimos mo kurtą „P. S. Bylą šalies“ š pastatymas Kauno no dramos m O. K.“ ir Vytauto teatre te virto 2001 m. sezono on įvykiu, vy V. Landsbergio o vėliau čia sėkmingai buvo u o rrodosu Parulskiu mi m jo statyti Marinos Carr arr „„Portikurtą „Iš ja Koglen“ (2002) ir Dea’os ’o os Loher gyvenimo „Nekalti“ N (2006), ką jau kalbėti lb b apie vėlių“ . išskirtinį š tuomet buvusios os „Tiesos“

spaustuvės us patalpose pirmą kartą suvaidintą id Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler hle „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (2004). (2 NDA neįsivaizduojama be ššių režisierių ir jų skaitymų bei eskizų, kiz kaip neįsivaizduojama be Mariaus ia Ivaškevičiaus pjesių („Kaimynas“, yn „Artimas miestas“, „Malyš“), iš kurių labiausiai pasisekė Tumino režisuotai ež „Madagaskaras“ (2004) ir paties pa Ivaškevičiaus statytai „Malyš““ (2002). Kitaip tariant, a kasmetė NDA, pasirinkusi ko konkrečią temą, visų pirma režisierius er kvietė išbandyti kitokios draminės m kalbos, struktūros, kitokių keliamų ia problemų kūrinius arba paakinti n režisierius, aktorius ir dramaturgus gu bendram kūrybiniam darbui. Kvietė ie ir telkė kiekvieną pavasarį / rudenį, d dalyviams virsdavusį intensyvių vi paieškų, o visiems kartu – peržiūrų, ūr formalių ir neformalių pažinčių b bei susitikimų, diskusijų periodu. St Startavusi kukliai, per kelerius metus et gerokai įsibėgėjusi, vėliau NDA DA sulėtino tempą – pasikeitė laikas, a aplinkybės, galimybės. Galima ne net sakyti, kad NDA tiesiog suaugo, ir i tam, ką anksčiau buvo galima n nuveikti vien iš [jaunatviško] entuziazmo, uz kolegiško palaikymo ar įs įsitikinimo, kad daromi dalykai nepaprastai ne svarbūs, reikėjo pernelyg ly daug pastangų. Tai, kas iš pradžių žių atrodė įveikiama, su laiku virto kkliūtimis – turiu galvoje, ne tikk skurdų d NDA biudžetą (tereikia prisipris minti ti ir finansinę 2008 m. krizę), zę), bet ir jos os inicijuotų pavienių spektaklių pek ar susibūrusių su grupių benamystę, ben klajones aj iš teatro į teatrą, atrą silpstantį žiūrovų ū dėmesį ir suk sukimosi tarsi užburtame kartojimo(si) bu jimo rate pojūtį. Ju Juolab kad kitokiais itok alternatyvaus tteatro pavyzdžiais vyzd NDA renginius

ėmė gožti garsiai startavęs tarptautinis „Sirenų“ festivalis. Viena aišku – NDA per savo gyvavimo laiką atsidūrė (stebuklingai suspėjo atsidurti) ant paties XXI a. pradžios naujos dramos / režisūros sąjūdžio smaigalio. Kai naujumas virto norma, net, sakyčiau, tradicija, pati tokio sąjūdžio idėja prarado aktualumą. Anuomečiai jauni užsienio ar mūsų autoriai, eksperimentavę jauni režisieriai tapo šiuolaikiniais klasikais, įrašytais į teatro antologijas, literatūros vadovėlius. Na, o ten, kur, pavyzdžiui, Rusijoje, naujos dramos / teatro judėjimą aktyviai palaikė festivaliai, konkursai, leidybiniai projektai ir net studijos aukštosiose mokyklose, ten n jis virto kasdiene eksperimentinių nių teatrų-studijų praktika, šiandien die gyva jau ne tiek novatoriškomis ko draminės ar teatrinės kalbos os paiešp komis ir atradimais, kiek soc socialiai ir politiškai kritiška intonacija. acij Naujosios dramos / teatro sąjūdžio ąjū laikas visada trumpas, nes es iš i esmės susijęs su tapatybės krize kriz radikaliai pasikeitusioje [socialinėje] ocia tikrovėje. O tapatybinėė re refleksija – trauminis šokas – provokuoja ovo naujas ir dažnai radikalias as m meninės komunikacijos formas. as. Stabilizuojantis tikrovei ir tapatybei, aty šios formos nebetenka aštrumo. štr Beje, tiesos dėlei reikia pasakyti, kad dauguma lietuvišp viš kų NDA eksperimentų buvo grįs grįsti naujos teatrinės tiesos, t. y. labiau lab estetinėmis paieškomis, o ne socialinės ar tapatybinės krizės zės analize. Tuo galima paaiškinti ir aanaiptol ne visada sėkmingus lietuvių ietu režisierių susitikimus su užsienio žsie ar rusų dramaturgų tekstais. ais Man Naujoji oji d dramos akcija susijusi su dviem m reiškiniais, r kurie savaip ip

simboliški. Tai „Tiesos“ spaustuvės apleistų patalpų atradimas, NDA renginių perkėlimas į ją, skaitymų ir spektaklių rodymas troškiose nuo dulkių, nešildomose erdvėse. Vien buvimas čia reiškė bendrumą ir alternatyvą, dėmesingumą ir palaikymą tų, kurie, vaidindami ant betoninių grindų, įsivaizdavo esą scenoje. Dabar, vaikščiodamas po Menų spaustuvę, vargiai pajausi čia klaidžiojusią anuomečių bepročių ir jų gerbėjų dvasią – teatrinių juodraščių „gamybos kambariai“ virto beveide, neutralia „sceninių švarraščių“ aikštele be istorijos ir atminties. NDA atradimas ir išėjimas į „Tiesos“ spaustuvę kaip tik ir buvo tas ta esminis, radikalus žingsnis, kuris ris estetikai sutei suteikė šiurkštų, konfliktišką, daugiareikšmį ikš kšmį istorinės, socialinės, net kultūrinės ku ės ti tikrovės pamatą. Antrasis ras – tai suoomių režisieriaus Kristiano ris Smedso so „Vyšnių sodo“ pastatymas ast NDA va vadovo kolektyviniame nia sode. Ir dabar ab visai nesvarbu, u, koks ir kur buvo vo tas sodas, o tai,i, kkad šis gamtojee vvykęs spektaklis is sugebėjo s sujungti ng bendram darbui dar ir bendram m neišdildomam am įspūdžiui skirtingų tin kartų ir patirčių ati mūsų teatro o aaktorius bei režisierius. eži Man taii b buvo pirmas toks radikalus ir netikėtas to etik Čechovo teksto perskaitymas, ma sunaikinęs teatrą dėl autentiškos tiš tikrovės ir nedirbtino bendruomeniškumo. dr Parodytas 2009 09 m. gegužę, šis „Vyšnių sodas“ buvo uv ir tarsi paskutinis susiėjimas, s, ssusitelkimas, išsisakymas ir atsisveikinimas isv bepradedančios byrėti ėti ano NDA laiko bendruomenės. ės. Tad man NDA – ne vien ir ne tik fes festivalis. Greičiau laikas, per kurį ir teatras, ir žiūrovai mokėsi būti kitaip ir kitokie.

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Asmeninio žvaigždyno konsteliacijos, arba 14 meilės raštelių kasmetiniam oro ir gyvenimo sutankėjimui Alma Braškytė

Praėjusį rudenį tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ įvyko 14-ąjį kartą. Pirmasis – 2004 m. rugsėjo ir spalio sandūroje. Buvau paprašyta parašyti tų 14 programų subjektyvią apžvalgą. Pradėjau raustis krūvoje kvadrato formato festivalio katalogų, kur pagal tvarkingą modelį rikiuojasi lietuviškų ir užsienio spektaklių programos, festivalio klubo renginiai, oficialiųjų globėjų ir rėmėjų vardai bei sąrašai. O atsitraukus nuo jų – atminties kataloguose, kurių konfigūracijos ir įspūdžių konsteliacijos toli gražu netaisyklingos ir dažnai logiškai nepaaiškinamos, asmeninio žvaigždyno susidarymo priežasčių gijos dingsta tamsiame užmaršties vandenyje. Žinoma, pirmieji ir antrieji katalogai koreliuoja, tačiau

taip stipriai nesutampa, kad bandyti apžvelgti vienus ir kitus tame pačiame tekste tiesiog neįmanoma. Tenka rinktis. Kadangi metai nejubiliejiniai ir, tikėtina, kitąmet kam nors bus užsakyta oficiali 15 metų apžvalga, nusprendžiau susitelkti ties savo atminties „Sirenomis“. Ten sužvejojau 14 blyksnių ir surašiau juos į 14 raštelių, kurie vėliau peržvelgus man pasirodė pavojingai panašūs į meilės laiškelius. Bet tebūnie šis žanras leistas ir kritikui. Pirmasis raštelis skirtas puikiam, tiesiog juntamai įelektrintam pavadinimui „Sirenos“. „Kai plauksi pro sirenas, padaręs iš saldaus korio vaško, užlipdyk bičiuliams ausis, kad jie neišgirstų, kaip jos dainuoja. O jei pats turėsi noro paklausyti, tegu jie tave pririša už rankų ir kojų

stačią prie stiebo, gerai apvyniodami suktinėm virvėm. Tada bus smagu klausytis sirenų balso. Jei imsi prašyti draugų, kad atrištų, teneklauso jie tavęs ir virvėm tvirčiau suriša.“ Geriau už Homerą nepasakysiu. Dar sirenos perspėja apie pavojų. Antrasis raštelis tam, ką pirmųjų metų festivalio tarybos vadovas, režisierius Oskaras Koršunovas pavadino istorinės teatro esmės atgaivinimu „vienkartinio įvykio euforiškumui“. Už tą lengvą šventinės euforijos dvelksmą, kuris prasismelkia pro visus „bet“ ir „et“, nes jį kasmet vis tiek jaučiu. Trečiasis raštelis skirtas pirmųjų „Sirenų“ (2004) programai. Pasitikrinau ir popieriniame tų metų kataloge, kad pasitvirtinčiau įspūdį

Sandra Korzeniak spektaklyje „Persona. Marilyn“, rež. Krystianas Lupa Katarzynos Pałetko nuotr. iš „Teatr Powszechny“ archyvo

apie smūginę tų metų programą. Išties teatro „Victoria“ hitas „üBUNG“, Alvio Hermanio „Ilgas gyvenimas“, Krzysztofo Warlikowskio „Apvalytieji“, Ivano Vyrypajevo „Deguonis“, o lietuviškoje programoje Gintaro Varno „Tolima šalis“, Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, Rimo Tumino „Madagaskaras“. Ketvirtasis raštelis – Alvio Hermanio „Ilgam gyvenimui“ (2003). Spektakliui, kurio turbūt jau nebepamiršiu. Bežodžiam pasimatymui su tuo, ko pamatyti gal ir nesinorėtų, bet teks. Su senatve. Kaip ji apsigyvena jaunuose aktorių kūnuose, į ką paverčia žvilgančius plaukus ir drabužių siluetus, kaip išdildo jų audinius, išduobia kelius ir alkūnes, kaip pavirsta nudėvėtais baldų apmušalais, dėmėtais sienų tapetais, susikrausto į savo pačios nutriušintus lagaminus ir dėžes nudaužytais kampais, kaip tampa graudžiai juokinga, pavirtusi keistais senamadiškais daikčiukais ir ne mažiau keistomis senamadiškomis manieromis. Hermanis spektakliu atsiliepė į vyriausiosios kartos paaukojimą ant kapitalistinės ekonomikos aukuro, kurį įvykdė atsikūrusi nepriklausoma Latvijos valstybė. Bet atmintyje liko įspaudas aukõs,

kurią iš kiekvieno pasiima senatvė. Ir jaunų spektaklio kūrėjų empatijos, palikusios viltį, kad niekas negali nubrėžti ribos tarp žmogaus ir žmogaus. Netgi senatvė. Penktasis raštelis. Turbūt normalu, kad pirmasis festivalis gauna daugiausia meilės raštelių. Šis raštelis pirmosioms „Sirenoms“ skirtas Krzysztofui Warlikowskiui už pasisakymą festivalio diskusijų klube. Iš šešių diskusijoje apie Naujojo Europos teatro režisierių situaciją kalbėjusių bendraamžių režisierių iš Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos prisimenu tik jį, apie tai ir prisipažįstu (subjektyvių raštelių žanrui leidus). Warlikowskis kalbėjo apie savo, kaip menininko, atsakomybę ir būtinybę atsiliepti į holokausto tragediją Lenkijoje. Mūsų platumose toks angažavimasis buvo visiškai netikėtas. Ypač toks giliai asmeniškas, be lašo deklaratyvumo. Prie šio prisiminimo prilipo kitas, menkiau artikuliuotas, bet ne mažiau stiprus: sėdėjimas tarp žiūrovų vidury Nacionalinio teatro didžiosios salės tiesiai Warlikowskiui už nugaros, vykstant jo paties režisuotam spektakliui – Sarah'os Kane „Apvalytieji“ (2001), ir neišvengiamas stebėjimas, kaip spektaklio įvykiai transliuojami režisieriaus kūnu.

Panašiai mano atmintyje griežiama muzika be tiesioginių išraiškos priemonių, garsų, transliuodavosi per anksti iškeliavusio smuikininko Raimundo Katiliaus povyzoje. Šeštasis raštelis skirtas grupei „Rimini Protokoll“ iš Vokietijos už du dokumentinio teatro spektaklius (nors per visą „Sirenų“ istoriją jie parodė daugiau, kai ką teko matyti ir kitur). Už „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“ (2004), kur pirmą kartą pamačiau tikras žmonių istorijas, kurias scenoje pristatė patys jų herojai – buvę belgų skrydžių bendrovės darbuotojai, ekonominės krizės išmesti iš to, kas iki tol buvo jų įprastas gyvenimas. Vieno piloto povyzą, santūrią ir kiek drovią, prisimenu ir šiandien kaip ženklą pamatinio žmogaus situacijos trapumo ir nesaugumo, kuriuos lemia ekonominiais dėsniais grįstas sociumas. Ir už šiemet atvežtą spektaklį „Nachlass. Kambariai be žmonių“ (2016). Už laiką, sustabdytą ant realiai gyvenusių žmonių gyvybės ir mirties slenksčių, kur pro konkrečių socialinių ir istorinių aplinkybių nulemtas formas prasismelkia kiekvieno gyvenimo neredukuojamas vienkartiškumas: vienintelė tokia kaltė ar nekaltumas, pasisekimas ar pralaimėjimas,

„Apvalytieji“, rež. Krzysztofas Warlikowskis Stefano Okołowicziaus nuotr.

išsipildymas ar nebeatšaukiama galimybių pabaiga. Ir už bendrumo išgyvenimą: už žvaigždėlapį, kuriame su kiekviena planetą ištinkančia mirtimi įsižiebia nauja žvaigždė ir kuriame kada nors irgi įsižiebsime. Septintasis raštelis (nors čia reikėtų viso laiško) – italų režisieriui Ro meo Castellucci už labai paprastą ir tylią niekaip nesibaigiančių pragaro kančių (labai panašių į žemėje išgyvenamas) choreografiją, įrėmintą stingdantį šiurpą keliančių vaizdinių, kurie neleidžia amžinai pasmerkto gyvenimo tapatinti su viltį tebeturinčiu („Pragaras“ pagal Dante‘s Alighierio „Dieviškąją komediją“, 2009). Galbūt įterpčiau keletą klaustukų sunkiai išnarpliojamų keistų ir kruvinų įvaizdžių fantasmagorijai „Tragedia Endogonidia. IV epizodas. Briuselis“. Bet nepalyginamai svarbiau padėkoti

už vieną didžiausių teatrinių patirčių – spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ (2010), apie bekompromisį įsiklausymą į žmogų pačiame jo fizinio silpnumo ir dvasinės nevilties apogėjuje ir šitos patirties iškėlimą į vieną pamatinių (ir vis dar neatšauktų) kontekstų – krikščionybės teigiamą begalinį, niekada neišsenkantį ir nuo žmogaus nenusigręžiantį dieviškąjį gailestingumą. Už tai, kad neapeinamą kančios klausimą iškėlė su tokia radikalia aistra, kad ji pažadino (tegu visiškai neadekvatų) religinių karų laikus primenantį visuomenės angažavimąsi. Aštuntajame raštelyje būtų susižavėjimas lenkų teatro patriarchu Krystianu Lupa, kuris, nepaisydamas jo amžiui ir patirčiai lauktinų atsargumo ir apsidraudimo, leidosi į rizikingą mėginimą scenoje sukurti sąlygas, kuriomis būtų galima

užčiuopti ir parodyti tokį sunkiai apibrėžiamą, bet neabejotinai egzistuojantį ir aplinkinių stipriai patiriamą dalyką kaip asmenybė, pati jos esmė. Spektaklis „Persona. Marilyn“ (2009) liko kaip atsiminimas itin intensyvios kraštutinio, apnuoginto aktorinio buvimo patirties, kurią transliavo Marilyn Monroe asmenybės versiją sukūrusi aktorė Sandra Korzeniak. Devintasis raštelis būtų apie kūrinius, sumanytus ir įgyvendintus komandos, kurią būtų galima pavadinti „Girl Power“, tik vargu ar joms tai rūpi. Turiu galvoje Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operas „Geros dienos!“ bei „Saulė ir jūra“, kurių gal ir nederėtų tiesiogiai sieti su „Sirenomis“ (nors abi rodytos festivalyje ir čia 2017 m. įvyko „Saulės ir jūros“ premjera). Tiesiog abu šie operos performansai išsiskiria iš lietuviškų

„Gyvenimo imitacija“, rež. Kornélis Mundruczó Marcellio Révo nuotr. iš „Proton Theatre“ archyvo

spektaklių konteksto ir geriau pritampa tarptautiniame. Absoliučios simpatijos pabrėžtinai kukliai, nesusireikšminusiai ir nedeklaratyviai laudacijai mūsų dienų mažajam žmogui prekybos centro kasininkių asmenyje – operai „Geros dienos!“ Dešimtajame raštelyje būtų užrašyta ir tradicinė lietuviška pavydo gaidelė estams, nes jie rado dar vieną sritį prikišamai mums aplenkti – politinį teatrą. Tiito Ojasoo „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“ (2009) apie tai, kaip valdžiažmogiai nesuvokia kultūros vertės ir palieka kultūrininkus žūtbūtinio išgyvenimo situacijoje. Režisūrinė eksperimento dvasia ir erudicija, aktorinė energija ir humoro jausmas tiesiogiai angažuojantis esamojo laiko aktualybei tam tikram laikui man tapo estiškumo teatre sinonimais. Trumpučiame vienuoliktajame raštelyje būtų raminamai į akvariumo stiklą krebždenantis didžiulis vėžlys mažučiame festivalio rengimo štabe tamsiame Vivulskio gatvės kiemelyje – iš to trumpo

laikotarpio, kai pati rašiau vadinamąjį festivalio „piarą“. Dvyliktajame raštelyje būtų įrašytos dvi Vilniaus miesto vietos (ne, tai ne apie „Rimini Protokoll“ projektą „Remote Vilnius“) – visiškai skirtingos ir susietos su visiškai skirtingomis teatro patirtimis. Buvusios epochos tvirtove laikyti Sporto rūmai, užkloti neaprėpiama gedulingų Jano Fabre’ės gėlių jūra („Requiem metamorfozei“, 2007), žvelgiant iš šiandienos atrodanti lyg didžiulis rūmų mastą ir mastelį atitinkantis atsisveikinimas. Ir naujam gyvenimui bandoma prikelti Marijos Ramintojos bažnyčia senamiestyje, kurios menui bepritaikomas erdves pernai nuo sentimentalumo ir pompastikos paskiepijo spektaklio-pasivaikščiojimo po istorinę vietą kūrėjos „Ginkluotos merginos“ iš Izraelio. Tryliktasis raštelis, kaip ir dera, bus apie (atminties) nesėkmes, nes, išsaugojusi atsiminimą apie įvykius: Heinerio Goebbelso „Haširigaki“, Ivo van Hove’ės „The Fountainhead“, Michaelio Thalheimerio

„Orestėją“, Arpado Schillingo „Žuvėdrę“, Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretą“, nebeišsaugojo jokių juos patvirtinančių emocijų, tik pavienius vaizdus. Ir keturioliktasis raštelis skirtas stipriausiam pastarųjų metų meniniam įspūdžiui – lėtai virstančiai ant šono scenos dėžutei, kurioje įkurtas iki smulkiausios detalės dokumentiškai paliudytas žmogaus gyvenimas. Tai vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacija“. Seno namo butas aukštomis lubomis su senais baldais, rakandais ir krucifiksu ima verstis ant šono lyg sunkiai įsisukančioje centrifugoje: baldai čiuožia, slenka grindimis, nuo sienų pabyra buities rakandai, atsiveria uždarytos spintų durelės ir stalčiai, pažyra indai ir kadaise suslėpti seniai užaugusio ir kilmės stigmos išsižadėjusio vaiko žaislai, sienos atsiduria lubų vietoje, paskui jas grindys, galingos jėgos nešama centrifuga įsisuka. Kai pamatome ją vėl sustojusią, iš buvusio gyvenimo nebelikę nieko. O gal iš gyvenimo imitacijos?

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Agnė Ramanauskaitė: „Festivalis buvo geriausias mokytojas“ Albinas Stumbrys

Agnė Ramanauskaitė (37), viena žinomiausių vidurinės kartos lietuvių scenos atlikėjų, gimė ir sceninę veiklą pradėjo Kaune. Tačiau didžioji dalis karjeros bangavo Vilniuje, o dabar asmeninė gyvenimo gija nuvedė į Liuksemburgą, nors profesinės tebesaisto su Lietuva. Pradėjo nuo šokio, nuėjo iki teatro. Viena to priežasčių banali: ilgus metus tokia buvo scenos menų aukštojo mokslo mūsų šalyje tikrovė – Agnė 2003–2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete baigė vaidybos bakalauro (šiuolaikinio šokio) ir teatro magistro studijas. Kitko šiuolaikinio šokio išpažintojai savojoje šalyje iki tol negalėjo rinktis – nemažai tarp šių dviejų sričių besiblaškiusių ar ir dabar tebekursuojančių scenos asmenybių baigė būtent tokias, dvigubas, studijas: A. Ramanauskaitė, Gytis Ivanauskas, Brigita Urbietytė, Giedrius Savickas, Sigita Mikalauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas, Goda Laurinavičiūtė. Ir tik nelabai seniai, 2014 m., šokio studijos LMTA buvo atskirtos nuo vaidybos ir dabar jau galima rinktis arba vieną, arba kitą.

O daugybės šokio žmonių, kaip ir Agnės, dažniausiai naudota transporto priemonė porą dešimtmečių buvo ir tebėra traukinys tarp Kauno ir Vilniaus, nes būtent tik tarp šių miestų ilgokai vystėsi šalies šiuolaikinio šokio istorija. Tarp šių miestų, juose gyvenančių žmonių, veikiančių trupių ir rengiamų festivalių - Agnę galime vadinti "Naujojo Baltijos šokio" istorijos liudininke, ji dalyvavo 15 iš 21 šio festivalio laidų. Kodėl ir kaip pasirinkai šokį arba, kaip šokis pasirinko Tave? Mano pirmieji šokio žingsneliai prasidėjo 1986 metais dar tuometinėje „Sonatoje“, išraiškos šokio kolektyve, Kaune. Pirmoji mokytoja buvo Aira Naginevičiūtė, iš kurios teko garbė mokytis daugiau negu dvidešimt metų. Kai Aira pati subūrė savo modernaus šokio trupę „Fluidus“, šokau ten, tada 2003 m. įstojau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kurioje kurso vadovė buvo taip pat A. Naginevičiūtė, ten pabaigiau ba-

kalauro ir magistro studijas. Pirmieji pasirodymai profesionalioje scenoje ir buvo su Airos statytais šokio spektakliais festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Dalyvavai daugelyje festivalių „Naujasis Baltijos šokis“, pradedant pačiu pirmuoju. Tai buvo visiškai kitas laikmetis, nes šiuolaikinio šokio gyvenimas tuo metu virė iš esmės tik Kaune, kuriame tuo metu jau vyko Kauno šokio teatro „Aura“ rengiamas Moderniojo šokio festivalis, aktyviai veikė pati „Aura“, kartu su ja formavosi ir kiti reiškiniai. Ką iš šio laikotarpio – 1996–1997 metų pameni Kaune? Mano atmintyje išlikę tai, kaip Aira statydavo spektaklius, kaip mes dirbdavome ir ko ji iš mūsų reikalaudavo. Nežinau, ar tai buvo tie metai, apie kuriuos klausi, bet atsimenu, kad, kai Aira statydavo

Agnė Ramanauskaitė Nuotr. iš asmeninio archyvo

pirmuosius savo darbus, mes juos čia pradėjo vykti kitas visada rodydavome „Naujojo Balšokio festivalis, kad čia tijos šokio“ festivalyje. Tai būdavo ėmė rastis galimybių pats didžiausias įvykis per visus rodyti spektaklius? Tavo, metus, mes jo visada labai laukdakaip kaunietės, šokėjos, vome, nes daugiau parodyti savo artistės pasirinkimui, darbus nebuvo galimybės. Šiaip skoniui, mentalitetui išsinuomoti salę teatre ir rodyti turėjo reikšmės tai, ką nebuvo įmanoma, nes nebuvo žiūmatydavai šiame ir kituose rovo, kuris eitų į šiuolaikinio šokio festivaliuose Vilniuje? spektaklius. Žmonės nežinojo, kas tai per „daiktas“, o apie gastroles į Niekada nesusimąsčiau, ar tai galėkitas šalis nebuvo net kalbos. jo turėti įtakos mano pasirinkimui, bet visko gali būti. Bėgant metams Ar pasirinkimui – mokslai ir buvo jaučiama, kaip šiuolaikinis didžioji kūrybinės veiklos šokis auga ir vystosi. Viena to priedalis klostėsi sostinėje – žasčių buvo „Naujojo Baltijos šokio“ turėjo įtakos tai, kad tada atsiradimas Vilniuje, po to atsirado šiuolaikinis šokis pradėjo šiuolaikinį šokį apimančios bakaplėtotis ir Vilniuje, kad lauro studijos LMTA.

Įsimintiniausi spektakliai ir turbūt labiausiai patikę yra tie, kuriuos puikiai atsimenu šiandien, ir tie, kuriuos mačiau šiame festivalyje. Man iš pačių pačiausių buvo 2005 m. matytas norvegų choreografo Jø Stromgreno spektaklis „Ligoninė“. Jis mane tikrai labai sužavėjo ir nuo tada aš tapau šio choreografo gerbėja. Dar vis turiu slaptą svajonę padirbėti su juo. Kitas labai patikęs spektaklis buvo choreografės Sharon Eyal „Kiaulė žudikė“. Manau, kad tai yra geriausias spektaklis, kurį esu kada nors mačius. Taip pat labai gerai atsimenu spektaklį festivalyje „Sirenos“, nepamenu, kokia tai buvo trupė, koks spektaklio pavadinimas, pamenu tik tai, kad spektaklis buvo

Šokio spektaklyje „Processus“ (chor. Aira Naginevičiūtė) 2002 m. festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Michailo Raškovskio nuotr. iš „Menų spaustuvės“ archyvo

pastatytas su žmonėmis, kurie dirbo aviakompanijoje („Rimini Protokoll“ spektaklis „Sabenation“, – A.S.). Nei man tas spektaklis patiko, nei ką, tuo metu man išvis pasirodė kvailas. Bet dabar kiekvieną kartą, kai skrendu lėktuvu ir stiuardesės praveda saugumo instrukciją, aš į tai žiūriu kaip į šokį. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių. Tokių spektaklių, kurie vertė mąstyti ir kitaip pažvelgti į teatrą, šokį ir kūrybą, tikrai buvo daug. Tuo metu man buvo nesuprantama, kaip išvis tai galima vadinti šiuolaikiniu šokiu ar teatru? Supratimas neatėjo staiga vieną dieną, tai vyko bėgant metams ir tam įtakos turėjo spektakliai, matyti tarptautiniuose festivaliuose. Kuo daugiau matai skirtingų spektaklių iš kuo įvairesnių pasaulio šalių, tuo labiau plečiasi akiratis, nebe taip bijai rizikuoti ir kurti, nes esi matęs ir didesnių „nesąmonių“. Tai, ką mes gavome LMTA, buvo

daugiau šiuolaikinio šokio istorija, jo raida. Tikrai nenoriu pasakyti, kad tai blogai, tai labai gerai, nes tam ta įstaiga ir yra, kad supažindintų studentus, nuo ko viskas prasidėjo. Bet naujovių akademijoje tikrai buvo mažiau. Tai, kas vyko būtent tuo metu visame pasaulyje, kas populiaru, kas madinga, kas keitėsi, kaip keitėsi – šiais klausimais festivalis buvo pats geriausias mokytojas. Šviečiamoji programa ne tik paprastiems žiūrovams, bet ir mums, profesionalams. Šokdama „Naujajame Baltijos šokyje“, dalyvavai skirtingų choreografų darbuose. Aira Naginevičiūtė, Brigita Urbietytė, Vytis Jankauskas, Erika Vizbaraitė, Laurynas Žakevičius su Airida Gudaite, ar galėtum palyginti juos?

Didžiausią įtaką man, kaip šokėjai, gal mažiau kaip kūrėjai, turėjo A. Naginevičiūtė. Tai visai nenuostabu, nes didžiumą savo laiko aš šokau pas ją, pas ją užaugau, todėl įtakos išvengti, na, niekaip negali. Todėl už tai, kokia esu, aš turiu būti dėkinga labiausiai jai. Visi kiti kūrėjai, kuriuos čia išvardinai, nemanau, kad man turėjo kokios įtakos, nebent Vytis Jankauskas, kuris yra labai preciziškas savo kūryboje, turi labai daug patirties, taip pat yra labai gili ir įdomi asmenybė. Dirbdama su juo supratau, kad dirbti su smulkiomis detalėmis gali būti labai įdomu ir svarbu. Kiti choreografai, kaip Brigita, Erika, Laurynas, Airida – jie daugiau man buvo kaip lygiaverčiai partneriai, su kuriais buvo labai įdomu dirbti. Nors… Su Airida ir Laurynu išmokau gatvės šokio judesių, su Erika supratau, kad daug dirbant galima tikrai pasiekti tikslą, o su Brigita

Šokio spektaklyje „Oronėra“ (chor. Aira Naginevičiūtė) 2000 m. renginyje „Šokio spaustuvė“ Michailo Raškovskio nuotr. iš „Menų spaustuvės“ archyvo

turbūt pirmą kartą spektaklyje ne tik šokau, bet ir bandžiau sukurti draminį personažą. Iš esmės Tavo, kaip šokio profesionalės, karjera apima beveik visą šiuolaikinio šokio nepriklausomoje Lietuvoje vystymosi laikotarpį. Ar Tau šie dalykai kažkaip susiję? Valstybės, visuomenės raida ir naujųjų laikų meno srities – šiuolaikinio šokio – plėtra? Kaip jie paveikė vienas kitą? Šiuolaikinio šokio plėtrą aš suvokiau kaip savaiminį reiškinį, nes viskas kinta, viskas juda, taip yra. Bet jis kito būtent tokia linkme ir dabar esame ten, kur esame, todėl, kad mes laisvi, turime laisvę reikšti savo nuomonę, požiūrį į vieną ar kitą dalyką, eksperimentuoti ir nebijoti to. Tas pats vyko ir su mūsų visuomene, žmonėmis. Mes naudojamės laisve kurti, visi laisvi pamatyti kūrybos rezultatą nesislapstydami ir nebijodami, laisvi palaikyti ar kritiškai vertinti.

Tavo karjera apima spektaklius ir vaidmenis labai skirtingose trupėse, teatruose – ir valstybiniuose (LNDT, LNOBT, Jaunimo teatras), ir nevalstybiniuose („Menų spaustuvė“, VDU teatras, Šokio teatras „Dansema“, Vyčio Jankausko šokio teatras, Gyčio Ivanausko teatras, Audronio Liugos produkcija). Ne paslaptis, kad šie susisiekiantys indai vis tik gyvena labai skirtingus gyvenimus ir sąlygos juose dažniausiai skiriasi. Kokie vienos ir kitos scenos menų sistemos pranašumai, pliusai ir minusai? Vienas didžiausių skirtumų, kuris man tikrai įstrigo, yra tas, kad valstybiniuose teatruose man daugiausia teko dirbti su etatiniais aktoriais, kurie dirba tame teatre, yra nustatytos darbo, repeticijų valandos ir visi turi būti laiku, taip dažniausiai ir būdavo. O nevalstybiniuose

teatruose komanda visada būna surinkta iš laisvai samdomų aktorių ar šokėjų, kurie užsiima dar begale kitų dalykų ir kitų projektų, todėl suderinti repeticijų grafiką kartais tikrai būna labai sunku. Aišku, valstybiniuose teatruose tu atlieki tik savo darbą, t. y. vaidini arba šoki, viskuo kitu pasirūpina kiti žmonės (pavyzdžiui, paruošia sceną, pasirūpina rekvizitu, makiažu, kad spektaklio kostiumai visada būtų tvarkingi ir t. t.), o nevalstybiniuose teatruose visada viskuo turi pasirūpinti pats – ir prieš spektaklį pasiruošti, ir po spektaklio susitvarkyti. Teatras ir šokis. Giminingi, bet vis tik skirtingi menai. Teatras paprastai būna grįstas siužetu, dramaturgija, naratyvu – šokis būna visoks, būna siužetinis, būna ir visiškai abstraktus, būna konceptualus. Kuo skiriasi vaidmenų kūrimas juose, kur geriau, užtikrinčiau jautiesi pati?

Kas yra vaidmens kūrimas, aš sužinojau tik pradėjus studijuoti aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Prieš tai man daugiau teko dalyvauti šokio spektakliuose, kuriuose judesys buvo abstraktus arba konceptualus, todėl siužetinės linijos, nebūdavo – būdavo choreografinė linija ir emocijos. Jei dramos spektaklis statomas pagal jau parašytą pjesę, tai pirmiausia tu ją skaitai, analizuoji, skaitai ir vėl analizuoji, kas, kaip ir kodėl, tada vėl skaitai ir vėl analizuoji. Bandai suprasti savo personažą, perleidi per savo išgyvenimus ir ieškai bendrumų arba panašumų, kad geriau jį (personažą) suprastumei. Pirmiausia, veiksmas, tada – emocija. O šokyje kitaip… Jei šokio spektaklis visiškai konceptualiai abstraktus – tai dažniausiai atsispiri nuo emocijos ir improvizuoji. Improvizuoji, kol galiausiai kažką išgrynini ir tada dėlioji kaip „puzzle“. Ne visada viską šokio spektaklyje reikia pateisinti ir atsakyti į klausimą „kodėl“, ko dramos teatrui paprastai reikia. Jeigu tu pats, kaip aktorius, sau atsakysi į šį klausimą, tau bus lengviau, net tavo atsakymas į klausimą „kodėl“ gali būti visai kitoks, nei režisieriaus atsakymas į tą patį klausimą. O šokyje kartais to nereikia, užtenka, kad yra gražu, ar tiesiog man taip norisi… Todėl turbūt dramos spektakliuose aš jaučiuosi labiau pažeidžiama. Toks jausmas, kad negaliu už ko nors pasislėpti, žiūrovas iškart pajaučia ar meluoju, ar esu čia ir dabar. O šokio spektaklyje yra pojūtis,

kad žiūrovą galiu truputį užliūliuoti ir pasislėpti už judesio. Bet šis skirtumas ryškus kalbant tik apie tradicinį teatrą ir tiksliau apie tradicinį abstraktųjį šokį. Šiais laikais šokis ir teatras taip suartėjo, kad paskutinius savo vaidmenis kūriau laikydamasi to paties principo. Labai džiaugiuosi, kad galiu daryti ir tą, ir tą… Metams bėgant gal geriau galiu vaidinti, negu šokti (šypsosi), bet aš negaliu išskirti jų, nes skirtingais gyvenimo etapais buvo svarbiau tai šokis, tai vaidyba. Gal tiek galiu pasakyti: su šokiu susipažinau prieš 31 metus, o su teatru – prieš 14 metų. Pastaraisiais metais labai daug keliauji (su Šokio teatru „Dansema“, „Menų spaustuvės“ ir Jūsų kūrybinės grupės spektakliu „Contemporary?“). Ar gali palyginti Lietuvos ir kitų valstybių šokio kontekstus? Šokėjų gyvenimo tikrovę? Festivalius? Tų šalių būta labai įvairių. Kai kurios jų pažengusios daugiau, kitos – mažiau. Tai čia lyginkis nesilyginęs, visada atsiras geresnių ar blogesnių. Galiu pasakyti taip: anksčiau, kada mažiau keliaudavau, man atrodė, kad visur kitur yra viskas geriau – spektakliai geresni, festivalių programa originalesnė, salės šiltesnės, grindys minkštesnės, šokėjai daugiau uždirba… Bet dabar, kai keliauju tikrai daug ir matau visko, aš galvoju, kad mes labai labai daug pasiekėme per tuos 20 metų.

Anksčiau Lietuvos kūr kūrėjams labiausiai tekdavo kdav rinktis – arba gyvenii Lietuvoje, Lie arba kažkur kitur. itur Šie laikai kitokie: ir ryšių, šių, ir ekonomikos, ir finansų, fina ir transporto sistemos mos norintiesiems leidžia iš esmės gyventi kad ir tarp p keleto šalių. Asmeninis gyvenimas dabar Tave nuvedė į Liuksemburgą, bet nuolat grįžti ir į gimtąją šalį arba su jos spektakliais nuolat vaideniesi tai viename, tai kitame žemyne. Kas toliau, kaip dėliosis Tavo profesinė karjera ir asmeninis gyvenimas? Taip, dabar mano gyvenamoji vieta yra Liuksemburgas, dabar čia mano namai. Bet aš tikrai labai dažnai grįžtu į Lietuvą arba su lietuviška produkcija keliaujam po pasaulį. Būsiu atvira: nėra lengva viską palikti, ką tiek metų sistemingai kūriau ir pasiekiau. Lygiai taip pat nėra lengva svetimoje šalyje pradėti viską nuo nulio ir vėl kažkam įrodinėti, kad tu gali... Tebeturiu planų susikurti savo profesinį gyvenimą Liuksemburge, bet tuo pačiu nepalikti ir darbų Lietuvoje. O labiau įsitvirtinus Liuksemburge, norėčiau imtis bendrų projektų su Lietuva. Kol turiu galimybę atvažiuoti, tol ir važinėsiu. Kartais gyvenimas dar ir pats viską patvarko taip, kaip jam atrodo geriau. Ačiū už mintis ir iki pasimatymų kažkur.

Agnė Ramanauskaitė Nuotr. iš asmeninio archyvo

Svarbiausi A. Ramanauskaitės kūrybinės karjeros faktai ––––– Gimė 1981 m. Kaune, nuo ketverių metų lankė užsiėmimus išraiškos šokio kolektyve „Sonata“. ––––– 19 1993 m. tapo Lietuvos akrobatinio rokenrolo čempionė. ––––– Nuo uo 1996 m. dalyvavo choreografės Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio nio šokio okio trupės „Fluidus“ spektakliuose. ––––– 2003–2009 003–20 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir baigė va vaidybos dyb bakalauro (šiuolaikinio šokio) bei teatro magistro studijas. ––––– 1996–2015 15 m. m sukūrė s daugiau nei 40 vaidmenų choreografų Airos Naginevičiūtės, s, Brigitos B Brig Urbietytės, Vyčio Jankausko, Erikos Vizbaraitės, Lauryno Žak Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės, Jerome’o Meyer’io kev er’io ir Isabelle Chaffaud,, An A Anželikos Cholinos, Dovilės Petkūnaitės, ės, Ed Editos Stundytės, Birutės Banevičiūtės, an ne režisierių Jono Vaitkaus, tkaus Oskaro Koršunovo, Vestos Grabštaitės, bš bšt Anthony’o Minghella’os, ghella’o Jono Jurašo, Dalios Ibelhauptaitės,, Agniaus A Jankevičiaus evičiaus ir kitų kūrėjų spektakliuose, šiuolaikinio šokio o trupėje t „Fluidus“, „Flu „Menų spaustuvėje“, vėje“, VDU teatre, šokio teatre „Dansema“, ns Vyčio Jankausko šokio teatre, te Gyčio Ivanausko teatre, Audronio nio o Liugos produkcijoje, LLietuvos nacionaliniame dramos teatre, Lietuvos vo nacionaliniame operos ir baleto teatre, Valstybiniame jaunimo teatre tre ir kitose institucijose. ––––– 2013 m. – Auksinio scenos kryžiaus žia laureatė kategorijoje „Metų scenos meno reiškinys“ (kolektyvinis apdovanojimas) ap už šiuolaikinio šokio spektaklį „Contemporary?“ („Menų enų spaustuvė“, dramaturgė Sigita Ivaškaitė, choreografai ir šokėjai Agnė gn Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas). ––––– Su įvairiais Lietuvos kūrėjų spektakliais viešėjo vi JAV, Kinijoje, Japonijoje, Honkonge, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, uo Vokietijoje, Belgijoje. Italijoje, Lenkijoje, Albanijoje, Azerbaidžane, id Gruzijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje.

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Bendruomenėms, menui, sau Nauji festivaliai Kaune Kristina Steiblytė

Geriausiai žinomi ir daugiausia lankytojų sutraukiantys ilgamečiai scenos meno festivaliai nėra vienintelės su Lietuvos ir užsienio kūrėjais supažindinančios platformos. O ir supažindinti su konkrečiais kūrėjais ir užsienio meno tendencijomis gali būti ne vieninteliai festivalių atsiradimo tikslai. Kaune vykstantys trys jauni mažesni festivaliai (greta tokių sunkiasvorių meno renginių kaip „Auros“ festivalis ir Kauno bienalė) pabrėžia bendradarbiavimą ir konkrečios meno rūšies pažinimą. Žaliakalnio turgaus teatro festivalis ne tik pristato turgaus teatrą, bet ir skatina burtis vietinę bendruomenę. „CREATurE Live Art“ pristato performanso meną ir siūlo šios meno rūšies kūrėjams bei mėgėjams atrasti vieniems kitus. Panašiai vyksta ir „Cirkuliacija“, kviečianti kauniečius domėtis šiuolaikiniu cirku.

Apie šių festivalių tikslus, kylančius sunkumus ir laimėjimus kalbamės su VDU Menų fakulteto dėstytoja ir Žaliakalnio turgaus teatro festivalio organizatore Ina Pukelyte, viena iš „CREATurE Live Art“ kuratorių, garso ir performanso menininke Daina Pupkevičiūte bei režisieriumi Gildu Aleksa, organizuojančiu „Cirkuliaciją“.

atsirado todėl, kad tuo metu Lietuvoje trūko įvairių žanrų reprezentacijos. Festivalis „CREATurE Live Art“ atsirado taip pat todėl, kad mums su Vaida Tamoševičiūte Kaune pritrūko performanso. 2007 m., įvykus paskutiniam festivaliui „Dimensija“, galimybės pamatyti performanso meną Lietuvoje beveik nebeliko: kurios nors vizualiųjų menų disciplinos atstovas išbandydavo perStebint scenos meno formansą, tačiau apskritai ši meno lauką, neatrodo, kad jame rūšis laikyta tarsi neteisėta, mažiau trūktų renginių: egzistuoja reikšminga. dešimtmečius rengiami „CREATurE Live Art“ Kaunas yra festivaliai, kasmet įvyksta gera vieta įvairiais aspektais: ir susidaugybė premjerų, įvairių domėjusia, nuo renginių nepervarpasirodymų. Kodėl ir kaip gusia publika, ir mus priimančiomis tokiame kontekste gimė galerijomis, atviromis kartais gana jūsų festivaliai? keistiems festivalio menininkų poreikiams. Tai, kaip į festivalį reaguoDaina Pupkevičiūtė: Veikiausiai iš ja žmonės gatvėje viešų renginių asmeninio poreikio. Roko muzikos metu, džiugina. Matome daugiau festivalis „Devilstone“ bei mažes- atvirumo, todėl festivalis vis dar ir ni pogrindinės muzikos festivaliai gyvuoja.

Sigita Juraškaitė spektaklyje „Viskas įskaičiuota“ Nuotr. iš Žaliakalnio turgaus teatro festivalio archyvo

„Cirkuliacija“ taip pat yra vienai konkrečiai scenos meno rūšiai skirtas festivalis. Kodėl pasirinktas būtent cirkas? Gildas Aleksa: Visoje Lietuvoje yra tik vienas naujajam cirkui skirtas renginys. Tad jis čia vis dar nauja meno rūšis, kurią nėra lengva pristatyti. Festivalį pasirinkome kaip kalbėjimą apie naująjį cirką palengvinančią priemonę. Prie „Cirkuliacijos“ atsiradimo prisidėjo ir asmeninės paskatos. Pačiam įdomu stebėti naująjį cirką, jo kūrėjai paperka pozityvumu ir bendruomeniškumu. Norisi, kad tai neaplenktų ir Kauno. Festivalis

yra proga įlieti naujo kraujo į miestą, paskatinti vietinius menininkus megzti ryšius ir gal net burtis bendradarbiauti ateityje. Ina Pukelytė: O mes savo festivalį skiriame turgaus teatrui atgaivinti. Jame nuo senų laikų svarbiausi yra akrobatai, žonglieriai, istorijų pasakotojai, šokėjai. Tai interaktyvus teatras: jis kuriamas kartu su žiūrovais ir turguje dirbančiais žmonėmis. Čia iš uždaros teatro dėžutės išeinama į daug iššūkių keliančią erdvę. Dalis turguje dirbančių ar besilankančių žmonių noriai bendradarbiauja, dalis tam priešinasi. Mes tarp šių grupių laviruojame. Festivalio organizavimas turguje leido geriau suprasti, kas

yra bendruomenių menas, kaip sudėtinga jį vystyti ir koks šis procesas yra trapus ir laikinas. Žaliakalnio turgaus teatro festivalis taip pat yra trapus ir kintantis. Kiekvieni metai kelia bendruomenės lūkesčių, programos sudarymo, finansų, galimybių skirti savo asmeninį laiką iššūkius. Tačiau net ir su ribotais ištekliais visgi matote prasmę organizuoti turgaus teatro festivalį. I. P.: Taip, turgaus teatro formos Lietuvoje beveik neegzistuoja, nors būtent jos yra gyvo ir interaktyvaus Europos teatro ištakos.

Arba teatras kuriamas tradicinėje juodojoje dėžutėje, arba kartais, dažniausiai vizualiųjų menininkų dėka, pasirodo performansas. Tradicinis teatras vis labiau išsisemia, darosi neaktualus. Norint pozityvių pokyčių, reikia grįžti prie gyvojo teatro ištakų, glaudžiai susijusių su turgumi, balaganu, commedia dell’arte. Tokio gyvo teatro trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kai prieš šešerius metus pasiūliau kolegoms Vokietijoje bendrai kurti turgaus teatro projektą, palaikymo nesulaukiau, nes ir jiems toks teatras atrodė menkavertis. Tačiau, mano manymu, turgaus teatras turi daugiau gyvybės ir sąveikos su žiūrovu nei tradicinis reprezentacinis teatras. Būtent todėl norisi ir toliau plėtoti šią teatro formą, įtraukti į veiksmą visus turguje esančius žmones. Visi trys festivaliai, apie kuriuos kalbame, išsiskiria santykiu su publika. Viena vertus, žiūrovas yra meninio vyksmo priėmėjas, kita vertus, svarbus ir edukacinis aspektas, bendruomeniškumas, kūrybinės dirbtuvės. Būtent tuo ir prasidėjo „Cirkuliacija“.

edukacinius projektus, dalyvauti kvietėme aktorius, muzikantus ir tuo metu kur kas mažiau žinomus gydytojus klounus iš „Raudonų nosių“. Šią vasarą pradėjome rodyti spektaklius. Festivalio metu viename Kauno rajonų iškilo cirko palapinė. Taip, įsiterpę į rajono bendruomenę, stebėjome žmonių reakcijas. Viskas prasidėjo nedrąsiu stovėjimu aplink statomą palapinę teiraujantis, kur cirko gyvūnai, o peraugo į susidomėjimą ir tokį didelį norą bendrauti, kad kartais pavykdavo komunikuoti su cirko artistais iš užsienio, nekalbant jokia bendra kalba. Ir kūrybinių dirbtuvių metu, ir savo pasirodymais siekiame bendrauti su atlikėjais ir žiūrovais. Tam su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pagalba į festivalį kviečiame atvykti Roberto Magro, jau buvusį „Naujojo cirko savaitgalyje“. Jis geba suburti komandą, tad tikimės jo pagalbos kuriant bendruomenę iš išsibarsčiusių Lietuvos cirko artistų. „CREATurE Live Art“ taip pat užsiima edukacine veikla?

D. P.: Pati festivalio „CREATurE Live Art“ pradžia buvo prašymas Kauno savivaldybei paremti performanG. A.: Taip, tai tęsiame iki šiol. Apy- so menininkų kūrybines dirbtuves, tiksliai prieš penkerius metus pa- siekiant vystyti performanso meną norau matyti cirką Lietuvoje. Iš- Kaune ir Lietuvoje. Sugalvojome, kart susidūriau su pirmąja kliūtimi kad, atveždamos į Lietuvą tuo užsi– nėra atlikėjų. Pradėjome rengti imančius žmones ir pritraukdamos

norinčiuosius kurti performansą, po truputį auginsime performanso meną. Šešerius metus taip ir dirbame. Tačiau, kiek stebiu organizuotų edukacinių dirbtuvių dalyvių tolesnius bandymus, nematau, kad mūsų pasiūlytas kelias būtų toliau vystomas. Galėčiau įvardyti vos vieną ar du atvejus. Tad man nėra visiškai aišku, kiek naudingos kūrybinės dirbtuvės. Kita vertus, didžiausia mūsų darbo nauda yra performanso, kaip teisėtos, įprastos, normalios meno rūšies, įtvirtinimas tarp visų kitų. Žmonės pradeda suprasti, kas tai yra, kartais net ir praeiviai gatvėje jau geba įvardyti, kad mato performansą. Sąmoningumas po truputį auga ir performanso menas nebetapatinamas vien su nuoga moterimi galerijoje, pilve išsipjausčiusia žvaigždę. Iš to matyti, kad festivalis gali veikti visai kitais būdais, negu mes įsivaizdavome. Edukacija, kaip minėjo Gildas, vyksta dviem kryptimis: dirbtuvėse šviečiant atlikėjus ir pasirodymais pažindinant žiūrovus. Kalbant apie išteklius, svarbu ne tik suorganizuoti festivalį, bet ir surinkti auditoriją. Tačiau dėl žiūrovų pritraukimo sunkumų kartais kyla ir ilgametes tradicijas turintiems renginiams. O kaip yra su naujais festivaliais? Ar labai sudėtinga pasikviesti tiek ir tokių žiūrovų, kokių norite?

Konstantin Kosovec spektaklyje „Viskas įskaičiuota“ Nuotr. iš Žaliakalnio turgaus teatro festivalio archyvo

I. P.: Sunkiausia, kad kiekvienais metais turi sugalvoti ką nors nauja, nustebinti auditoriją. Jeigu turi gerą programą, tada publika ateina. D. P.: Man atrodo, kad publikai prisikviesti vien geros programos neužtenka. Dažnai problema yra įvairios kultūrinės veiklos perteklius, ypač Vilniuje. Turėdama galimybę per vakarą pasirinkti iš daugybės renginių, galimų interesantų auditorija išsibarsto. Kaune, regis, situacija yra paprastesnė. Tačiau vis tiek kyla klausimas, kaip pristatyti programą, įtikinti, kad ji tikrai verta dėmesio. Ar situacija Kaune tikrai geresnė? Ar nėra taip, kad krypstama į kitą kraštutinumą – atprantama domėtis kultūros renginiais? Ypač naujais, neįprastais – juk užtenka Nacionalinio Kauno dramos teatro su naujausia Gintaro Varno premjera.

G. A.: Problema Kaune, kuri, manau, aktuali ir trims mūsų festivaliams, yra polinkis pirkti bilietus į renginius, kuriuose aišku, ką galima patirti. Jei nori į teatrą, renkiesi nacionalinį, jei koncerto – eini į „Žalgirio“ areną ar Filharmoniją. O mums tenka įkalbinėti žmones ateiti į tai, ko jie nežino. Neseniai pasirodę teatro rinkodaros tyrimo rezultatai atskleidė, kad pati geriausia komunikacija siekiant pritraukti žiūrovą sklinda žodiniu būdu. Jei, susidūręs su kažkuo įdomaus, žmogus paskelbė apie tai žinią, surinkti auditoriją nebus suku. Todėl, planuodami festivalio programą, atsisakome saugumo, kad atsirastų kuo daugiau apie jį kalbančiųjų. Ir nebūtinai teigiamai. I. P.: Manau, kad komunikacija yra labai svarbus programos sėkmės elementas. Jei netinkamai komunikuoji, neturi ir žiūrovų. Taip pat svarbu įsiklausyti į publikos poreikius. Pirmojo festivalio metu

pastebėjome, kad į rytinę programą atėjo daug vaikų. Nusprendėme kitais metais ją papildyti renginiais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis vaikams, todėl antrajame festivalyje sulaukėme daug vaikų auditorijos. Negalima sakyti, kad kauniečiai persisotinę kultūros. Mes tiesiog ne visada kreipiamės į tą auditoriją, kuriai mūsų reikia. Jos suradimas – sudėtingas dalykas. Bet jei randi, tada ir iš lūpų į lūpas informacija sėkmingai sklinda. G. A.: Komunikuoti galima ir lengvai atpažįstamais ženklais, pavyzdžiui, šią vasarą puikiausiai suveikė palapinės pastatymas. D. P.: Mes susiduriame su savo auditorijos nustatymo problema. Juo labiau, kad per šešerius veiklos metus mūsų auditorija augo ir keitėsi: iš pradžių ateidavo vizualiųjų menų atstovai, o dabar ateina ne tik kitų meno sričių kūrėjai, bet ir nieko bendra su menu lyg neturintys žmonės, žinantys, kad vyksta kažkas kitoniško ar kraštutinio.

Festivalio „Cirkuliacija“ programos spektaklis Nuotr. iš festivalio archyvo

Ne visada suprantu, kaip žmones pasiekia informacija, bet tikrai prisideda dalijimasis informacija virtualioje erdvėje. Veikia ir dideli plakatai mieste: žmogus, kuris gal niekad ir negirdėjo apie preformansą ar „CREATurE Live Art“, pamatęs vizualiai įtaigų plakatą, susidomi. Bet jei turėtume palapinę, manau, būtų šiek tiek lengviau.

keistis. Pagal temas renkamės menininkus, kartais eksperimentuojame ir festivalio forma. Pats performanso menas man yra apie santykį su žmonėmis, aplinka. O ji nuolat keičiasi. Tad ir „CREATurE Live Art“ tik nuolat keisdamasis gali likti įdomus ir naudingas mums pačioms bei žmonėms, su kuriais mezgame dialogą nuo pat pirmojo festivalio.

O koks vaidmuo šiuo atveju tenka festivalio koncepcijos stabilumui, kaitai: stengiatės išlaikyti idėją, kuri pritraukė žiūrovus, ar kaip tik priešingai – ją keisti ir tobulinti?

O ar vyksta bendravimas ne tik su žiūrovais ir atlikėjais, bet ir tarp festivalių, ypač tų, kurie užsiima panašia veikla?

I. P.: Žaliakalnio turgaus teatro festivalio nebūtume pradėję be benD. P.: Mūsų festivalis keičiasi pir- dradarbiavimo su Gintare Masteimiausia savo kasmetėmis temo- kaite. Norėjome, kad „Naujojo cirko mis. Stengiamės daryti tai, kas tuo savaitgalio“ spektaklius pamatytų metu aktualu, tema dažnai gimsta ne tik Vilniaus, bet ir Kauno žiūrovai. iš mūsų meninio tyrimo, tad ir fes- Su Gintare tarėmės, kurie „Naujojo tivalių struktūra, ir tematika gali cirko savaitgalio“ dalyviai galėtų

atvykti į turgų. Pavyko Kaune parodyti du puikius cirko pasirodymus, tad negalime sakyti, kad nebendradarbiavome. Tačiau nesame „Naujojo cirko savaitgalio“ dalis. G. A.: Kalbėdamas apie „Cirkuliaciją“, negalėčiau sakyti, kad vyksta bendradarbiavimas. Tačiau nuolat bendraujama su jau minėta Gintare Masteikaite, kuriai išskirtinai rūpi cirkas. Iš pradžių kalbėjomės apie atlikėjus ir lektorius, norėdami, kad jie nesikartotų, derinome renginių datas. Tačiau ilgainiui iškėlėme ir bendrų tikslų. Taip pat bendraujame su užsienyje esančiais cirko artistais. Džiugas Kunsmanas rudenį išvyko į Italiją studijuoti cirko, palaikome ryšius su dvi cirko mokyklas užsienyje baigusia Monika Neverauskaite, žadančia grįžti į Lietuvą. Be to, stengiamės palaikyti kontaktą su užsienyje vykstančiais festivaliais, mugėmis, cirko tinklų suvažiavimais.

I. P.: Manau, kad, galvojant apie ateitį, būtų visokeriopai naudinga bendradarbiauti daugiau. Visi žinome, kad festivaliai daug kainuoja, todėl, siekdami didesnio jų pasiteisinimo, galėtume bendradarbiauti ne tik Kaune bei Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Bendravimo ir bendradarbiavimo tarp miestų, sektorių, meno rūšių problema, mano galva, Lietuvoje yra labai aktuali. Paminėjote kultūros lauke įdomų žodį „pasiteisinimas“. Kaip festivalių organizatoriai, ar galite sakyti, kad jūsų festivaliai pasiteisina? D. P.: Kiekvienais metais klausiame, ko norime ir ar tai pasiekėme. Vis dėlto nežinau, kaip atsakyti į klausimą, ar pasiteisino nemokamas festivalis, skirtas performanso meno gyvybiškumui palaikyti. Man asmeniškai jis pasiteisina kasmet, nes atrandu vis naujų dalykų apie performanso meną, apie jį kuriančius ir jo laukiančius žmones, apie performanso kuratorystę. I. P.: Man atrodo, jei festivalis yra gyvas organizmas, gali įkvėpti, tai jis ir pasiteisina. Yra daug ilgai gyvuojančių ir moraliai senstančių festivalių. Jie išsikvepia, darosi nuspėjami, todėl turėtų ieškoti naujų formų ar ir patys skatinti naujų festivalių atsiradimą. Neatsižvelgiant

į inertiškumą, jie vis tiek palaikomi viešaisiais finansais, nors naujų verčių visuomenėje nebesukuria. D. P.: Tie išsikvėpę įvairių formų festivaliai ir didesni renginiai palaikomi ne tik tradicijos, bet ir institucijų. Pavyzdžiui, kai kurie Dailininkų sąjungos renginiai atsiduoda naftalinu, gyvybės ten nė kvapo nelikę. Bet egzistuoja aparatai, kurie tą negyvėlį vis prikelia. Be kiek sustingusio, mažokai bendradarbiaujančio lauko, institucinių santykių ypatybių, su kokiais dar sunkumais susiduriate? G. A.: Pats didžiausias sunkumas yra sudaryti programą, nežinant savo biudžeto... Kodėl taip nutinka? G. A.: Į festivalį kviečiami menininkai dažniausiai turi suplanuotą apytiksliai trejų metų darbotvarkę. Lietuvoje apie finansinę paramą (kiek jos ir ar iš viso gauname) sužinome kas pusę metų. Rengiant „Cirkuliaciją“, nežinomybė dėl sumos kelia nerimą, ar nereikės iš pakviestų mielų menininkų išsirinkti tik pačius mieliausius. I. P.: Kadangi mūsų festivalis vyksta konkrečiai apibrėžtoje erdvėje, auditorija daugmaž išlieka ta pati. Tad pats didžiausias

iššūkis – naujumas. Kas pernai buvo nauja, kitais metais jau nebeįdomu. Naujumo iššūkis kuriant programą yra labai aktualus. Rengiant performansų festivalį, naujumo iššūkis vargu ar kyla. Tačiau, komunikuodami su auditorija, turite kitą iššūkį – negalite sakyti, kad parodysite naujausią performansą, geriausią Europoje kūrinį. D. P.: Taip pasakyti galiu, bet tai būtų neteisinga: dauguma menininkų kiekvieną kartą daro vis naują performansą. Tik nedidelė dalis kuria performansų serijas – čia jau galėtum žinoti, ko tikėtis. Tačiau, grįžtant prie sunkumų, didžiausias mums kylantis iššūkis yra patikimų savanorių radimas. „CREATurE Live Art“ komanda labai maža, paprastai metų pradžioje didžiąją dalį darbo nudirbame dviese su Vaida, tik vėliau pritraukiame dar porą žmonių, o per patį festivalį kviečiame daugiau savanorių. Jie tampa mūsų akimis, ausimis ir rankomis. Gera surasti patikimus žmones. Tačiau, nors ir kyla sunkumų, kiekvienas susitikimas su menininkais, jų, kaip kūrėjų ir žmonių, pažinimas yra didelis džiaugsmas. Dėkoju už pokalbį.

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Bon voyage: kai namais tampa poilsis Viktorija Ivanova

Paskutinįkart prieš pusantrų metų matytus kolegas, su kuriais dalijiesi registracijos adreso – o ir gimtuoju – miestu, sutinki pietuose, Krokuvoje, kalėdinėms dainuškoms neapleidžiant nei gatvių, nei viešbučio koridorių. Spalvotomis lemputėmis pasipuošę tramvajai vežioja iš centro į rajoninį teatrą, vyras juodais drabužiais laiko toliau nuo žiūrovų, einančių į salę, vieno iš prožektorių laidą, o tuo metu su juo sveikinasi technikos direktorius iš mūsų uostamiesčio, matyt, juodu bus matęsi dar vasarą naujame festivaliniame taške Lietuvoje. Dieviška komedija. Kito miesto gatvėse sutinki ne tik seniai sutiktus, bet ir nesutinki tų, ką manaisi matąs. Eidamas iš teatro į teatrą, gatvėje prasilenki su Nastaravičiumi? Bet jis praeina pro šalį tavęs nepažinęs – visgi lenkas. Teatro rūbinėje paltą kabinasi vietinis Oskaras Wygonowskis? Sutikau kokius tris manęs nepažinusius Mantus Jančiauskus. Ar taip norisi kažko labiau pažįstamo svetimame

mieste? Ar tiesiog nuovargis daro savo, kai dieną kovoji su korespondencija, o naktį su festivaliu? O jei neatsakyti laiškai sunkiu svoriu nugula ant sąžinės, ar labai festive intensyvi festivalio programa nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties? Pirmasis teatro festivalis, į kurį vykau susipažinti su užsienio scenos menais, – beveik prieš dešimtmetį vykę „Varšuvos susitikimai“. Aš tuo metu buvau, rodos, antrame teatrologijos studijų kurse ir niekas manęs ten nekvietė. Kažkam force majeure, o jo vieta kažkaip atiteko man. Akreditacija liudijo esant – ir kolegos vadino – GG. Festivalis jauno teatralo gyvenime – didis patyrimas. Pirmąsyk girdėjau RR gatvėje šūkčiojantį „Jarzyna, šalin rankas nuo Pasolinio!“, anksčiau už Lietuvos auditoriją kartu su Audra Žukaityte pamačiau Jano Klatos spektaklį, vėliau pristatytą ir „Sirenose“. Tą patį spektaklį Vilniuje titravo, o gal ir jo tekstą vertė Andrius

Jevsejevas, kartu su manimi gurkšnojęs kažkurį polski piwo, tokiu poelgiu lengvai besibaisint RV, juk prieš Warlikowskio premjerą! Taip pamačiau „(A)pollonią“, be kurios ar kažko panašaus pirmąkart kankinausi grįžusi į Lietuvos teatrą. Vėliau jau buvo festivalių, į kuriuos kviesdavo arba į kuriuos gastroles organizuodavau pati. Kai vykdavome su studentų ansambliais, vietoj dienpinigių gaudavome vakarienę didžiulio fototapeto su Vladu Bagdonu paunksnėje, o pietums valgydavome kruopščiai per pusryčius susiteptus sumuštinius, itin subtiliai paslėptus kuprinėse, viešbučio personalui nematant ir nuo švelnios gėdos kiek degant ausų kraštams. Vėliau atsirado festivalių, į kuriuos vieno biudžetinio teatro direktorius išleisdavo tik su sąlyga, kad mokės ne daugiau 50 proc. dienpinigių normos. O kartą, keliaudama su nevyriausybininkais, Slovakijoje iš dienpinigių net nusipirkau megztinį.

OKT ruošiasi kelionėn Nuotr. iš Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro archyvo

Viešbučiai – atskira teritorija, ypač jei festivalis yra „jauno teatro“. Tuomet jaunatviškai reikia pasižiūrėti ir į sąlygas. Dusyk keliauta į italų organizuojamą „Melodramą“ Jelče-Liaskovicėse: vienąsyk gyvenome namuke, kur dušai – be karšto vandens, kambarys – aštuoniems, o naktį arčiau radiatorių laiptais lipa kieme besiganantis ožys. Nekėlėme nei dramų, nei melodramų, bet kitąmet visgi paprašėme geresnių sąlygų. Gavome: apleistą vilą, kur, net apsuptas sanmikeliškos atmosferos, pabusdavai nuo kanopų garso. Šįkart – ne ožys, o du poniai. Po langais ar greta lango, obuolius nuo naktinio stalelio bevagiantys... „Fourteen Years Young“ skelbė per susitikimą su festivalio „Dieviškoji komedija“ direktoriumi jo kolega iš Armėnijos, kur ne kartą ir lietuviški titruotojai spektaklio tekstą dovanojo svetima kalba. Pamenu, tąsyk, titruodama šiandien su žiūrovais jau atsisveikinusią „Mirandą“, pirmą kartą supratau, kad galimybė pamatyti miestą, jei gastrolės trumpos, iš technikų yra atimama. Jei aktoriai, pasisekus ir titruotojai, vadyba, dar randa pusdienį, kurio metu juos konsulas pavėžina po apylinkes, kalnus ir šventyklas, tai

būsimai vakaro ceremonijai tuo metu palikti ruoštis nieko daugiau nei šimtąkart matytą spektaklį nepamatysiantys technikai. Tačiau čia tik kelios iškarpos iš mano kuklių trajektorijų. Kad būtų įdomiau, keliais sakiniais iš skirtingų geografinių taškų pasidalyti sutiko septynetas Lietuvos teatro vagabondų: naujasis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas, anksčiau ir pats save vadinęs „titrologu“. Su atsakomybe už titrus po festivalius keliauja ir Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro literatūrinės dalies vedėjas Aurimas Minsevičius bei to paties teatro gastrolių vadybininkė ir Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. Jie į klausimus atsakinėjo būdami ar vos grįžę iš Ispanijos, pati Žukaitytė vos grįžusi jau krovėsi lagaminą į Italiją. Tuo metu atsakymai iš Kinijos atkeliavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro gastrolių vadybininko Vido Bizunevičiaus vardu. Šiemet pabuvusi Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Čekijoje, Italijoje, Olandijoje, Kinijoje (įskaitant Honkongą), JAV, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Jeruzalėje, Čilėje, Izraelyje... savo atsakymais

pasidalijo ir Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, festivalių „Baltijos šokis“ ir „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. O techniniam flangui atstovauja Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir festivalio „Sirenos“ technikos direktorius Gediminas Ušackas bei šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, prožektorius ir kitą įrangą prakalbinęs Taivane, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kinijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Izraelyje, Ukrainoje ir t. t. Klausimų autorė kolegų atsakymus dėliojo punktyrais Krokuva– Miunchenas–Portas–Mirão. Ar turite kelionių įpročių? Kuo jie skiriasi keliaujant kitais tikslais nuo tų, kuriuos turite keliaudami į tarptautinį teatro ar šokio festivalį? Gintarė: Hmmm... Man visos kelionės vienodos, neskirstau jų pagal pobūdį. Įpročiai? Net nežinau, atrodo, kad jų neturiu. Na, gal pasirūpinti guminukais prieš skrydį lėktuvu. Andrius: Keliaudamas, kaip, beje, ir nekeliaudamas, esu įpratęs vėluoti. O jei ne vėluoti, tai bent viską daryti paskutinę akimirką.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro gastrolių „šeima“ Karolio Bratkausko nuotr.

Keliaudamas titruoti esu su komanda, todėl stengiuosi šį savo įprotį kiek galima pažaboti. Gediminas: Keliaudamas skirtingose šalyse įsigyju daiktą, kuris sietų prisiminimus su buvusia kelione. e. Dažnai perku taureles – jų galima ma įsigyti bet kurios šalies suvenyrų nyr parduotuvėse. <...> Keliaujant nt aatsiranda galimybė įsigyti daiktų, ktų, kurių nėra mūsų regione arba yra tiesiog brangūs. Todėl lankydamasis dam Kinijoje įsigyju žaliosios os arbatos, ar Japonijoje ir Australijoje joje yra tekę įsigyti kompiuterį, gast gastrolėse JAV įsigijau BMX dviratį, ratį, kuris parplaukė kartu rtu su dekoracijomis jūriniame kon konteiekora neryje. Draugui iš JAV esu neryj u pa parvežęs gitarą „Gibson“. Aurimas: Įpročių čių neturiu. n Tiesiog galbūt pačią čią dienotvarkę, die kurią padiktuoja ktuoja ttikslas, dėl kurio važiuojame jam į gastroles. Tiesa, dar turiu įprotį pasiimti tam tikros veiklos į skrydį, ypač ilgą, mat nemoku miegoti lėktuve. Tai būna knygos, muzika, žurnalai. Povilas: Nepasakyčiau, kad turiu kelionių įpročių, tiesiog, kai keliauji į gastroles, per daug nesuki sau galvos, nes laisvo laiko turi labai minimaliai. Pasižiūriu, ką verta kažkuriame mieste aplankyti ar pamatyti, bet ne visada tai pavyksta.

Vidas: as: Gastrolėse viskas kas pernelyg paprasta: pr daug darbo, bo viešbutis yra, ra, teatras. Asmeninėse nė kelionėse daugiau iš savęs reikalauji: da ika daugiau aatsipalaidavimo, daugiau da malonumo, daugiau nuotykių. uo Užtrunka, kol nustoji dirbti bti kelionėje ir pradedi keliauti. Turiu Tur tradiciją parašyti ir išsiųsti atviruką tvi broliui su sese iš kiekvienos os naujos ar reikšmingos vietos. Audra: a: Neturiu nei ypatingų kelionių ų įp įpročių, nei ritualų. Kai keliauji darbo reikalais, nelabai tikiesi turisda tinių potyrių, nes retai pavyksta tai suderinti. Todėl, keliaudama asmeniniais reikalais, kas, beje, jau retai pasitaiko, mėgaujuosi visiška laisve ir dažniausiai kelionių programos iš anksto neplanuoju, pasiduodu nuotaikai, kelionės tėkmei ir čia pat kylančiais impulsais.

nors skanaus. Suvenyrai en festivalių iv organizatoriams – ttaip, kad iir lietuviškas šokoladas. s. Visada malonu a parodyti dėmesį. Audra: Suvenyrai ra tik tuo atveju, tv jei jie funkcionalūs lū (užrašų knyguny tės, parkeriai ir pa pan.) arba susiję ję su kokiais nors pozityviais oz potyriais. ri Australijoje labai ba didelį įspūdįį paliko koalos, ta tai visi suvenyrai n namiškiams ir draugams dr buvo susiję sij su šiais žaviais ais žvėreliais. Festivalių ali organizatoriams ori veži atributiką, ką susijusią su u savo atstovaujamomis is organizacijomis: cijo katalogus, marškiinėlius, maišelius... a Vidas: LLauktuves iš Lietuvos vežu kiekvieną eną kartą. Jos būna skirtingos ir priklauso kla nuo to, ar pažįstu festivalio o organizatorius, ar ne. Labai mėgstu gs vežti tuos medaus šaukšteliuss ssu arbata ir keptus varškės sūrius. us Čia gal nuo Dariaus Meškausko O kaip lauktuvės nusižiūrėjau, kuris pasakojo kažkanu namiškiams, suvenyrai da d įtempčiausiame gastrolių Honfestivalių organizatoriams? konge taške išsitraukęs lietuviško „Dvaro“ sūrio ir „pavalgęs namų“. ų Gintarė: Pačioje darbo pradžioje iš Puikiai jį suprantu,, n nes pats nelabai visų kelionių stengdavausi ką nors ors mėgstu kiniško maisto aai – sūrio gabaparvežti namiškiams ir draugams. am liukas ten gali labai aii pakelti nuotaiką. Dabar, kai kelionės tapo konee kkasdienybe, lauktuvių parvežu u ttik iš Kelioms dienoms om turite egzotinių kraštų, nors savo vo koleatvykti į festivalį, tivva kad goms visada stengiuosi parvežti arv ką visiškai išsikrautumėte krau

lagaminą, įsikurtumėte viešbutyje? Ar kiekvienas peržengtas slenkstis tampa laikinais namais? Gintarė: Priklauso nuo slenksčio. Namais tampa vieta, kurioje apsistojama ilgiau nei savaitę, kur galima gaminti maistą ir jaustis nepriklausomai. Dažniausiai toks jausmas aplanko apsistojus bute, pavyzdžiui, kai beveik mėnesį praleidome Edinburgo festivalyje „Fringe“, dešimt dienų Čilėje... Lagaminą dažniausiai išsikraunu, jeigu būnu vienoje vietoje ilgiau nei penkias dienas, kitu atveju to daryti tiesiog neverta. Aurimas: Matyt, priklauso nuo daugybės aug aplinkybių ir net nežinau, nuo kokių. Esu viską tvarkingai spintosee išsidėstęs, atvykęs vos trejetui dienų, tačiau taip pat esu taip viską ir vartęs lagamine net ir savaitę ar ilgiau. Tad, matyt, ne kiek vienas slenkstis tampa namais ir – kiek patirtis rodo – dienų skaičius irgi tam neturi įtakos. Povilas: Kad išsikraučiau lagaminą ir susidėčiau daiktus į spintą, gali prireikti ir savaitės. Namais viešbutis dar nėra tapęs. Jeigu kelionės trukmė standartinė – dvi trys dienos, tai į spintą pasikabinu striukę. Na, gal dar bluzoną. Gediminas: Turiu įsigijęs kelių dydžių lagaminus, kuriuos renkuosi pagal kelionės trukmę. Ilgainiui supranti, kas kelionėje yra reikalinga, o kas tik namie atrodo, kad bus reikalinga, todėl dažniausiai panaudoju didžiąją dalį lagamino turinio. Svarbiausia nepamiršti dokumentų, bilietų, dar labai komplikuota būna

s. O visa kita be telefono, piniginės. lim išsisukti. nėra taip svarbu, galima Keliaudamas atostogų ų režimu, nesu reiklus sąlygoms – dažniausiai žn niekur neskubu, jei pavargstu tu – vėliau turiu laiko pailsėti, tai mano no pasirinkimas. Keliaujant darbo tikslais, sl norisi privatumo, patogumų, nes es sunkiai dirbant norisi kokybiško poilsio, p viešbutis trumpam tampa a ttavo laikinaisiais namais. Andrius: Vykdamas da į gastroles ar festivalį, kas kartą ka pasiimu vis mažiau daiktų. Dažniausiai D tepasiimu nedidelę kuprinę up – tokią pačią, su kuria kasdien die vaikštinėju Vilniaus gatvėmis. An Anksčiau labiau ruošdavausi, veždavausi žda lagaminą, bet ilgainiui pamačiau, ama kad dažniausiai jo net, galima ga sakyti, neišsikraunu. Ilgainiui ėmiau vežtis vis mažiau daiktų. Logika tokia: ko mirtinai trūks, nusipirksiu. Taip jaučiuosi lengvesnis, laisvesnis, paslankesnis. Nemėgstu keliauti kaip kupranugaris. Audra: Būna, kad atvyksti vienam spektakliui, o kartais, labai retai, gali sau leisti prabangą pažiūrėti ir visus festivalio spektaklius. Viešbučiuose, kaip ir kitose anoniminėse erdvėse, pavyzdžiui, oro uostuose, jaučiuosi gerai, įsikuriu ten labai greitai. Žinoma, tai ne namai, bet jei ne tos kelionės, gal ir namus mažiau vertintum. Manau, kad suvokimas, kas tau iš tikrųjų yra namai, atsiranda tik bent trumpam juos praradus... Bent jau man taip yra. Vidas: Anksčiau ir gyvendavau iš lagamino, bet dabar jį išsikraunu, kad patogiau būtų. Bet dėl to viešbutis – jokiu būdu ne namai. Pernakvoji ir tiek. Visą laiką vis tiek praleidi kažkur kitur.

O kam m neužtenka n vieno lagamino? min Ar turite kelis? Vidas: Ba Baik tu... Palyginti su tuo, kiek gastroliuoja as kitos trupės, mes judame me dar gana nedaug. Taip, tikrai užtenka už vieno. Kartais drabužių neužtenka, e na, bet eiti į viešąsias skalbyklas sk irgi nuotykis. Audra: dr Turiu keturis lagaminus: rankinį, kelioms dienoms, savaitei, mėnesiui. Būna, kad tuo pačiu u metu kraunuosi du lagaminus, nes ne kartą yra buvę, kad tarp skirtingų kelionių Vilniuje pabūti tenka tik vieną dieną. Gintarė: Aš turiu tris skirtingų dydžių lagaminus, kuriuos keičiu pagal poreikį. Bet kuo daugiau keliauju, tuo dažniau man užtenka paties mažiausio (rankinio lagamino). Ar galite trumpai nupasakoti, kaip atrodo įprasta techniko ar titruotojo diena gastrolėse užsienio festivalyje? Povilas: Dažniausiai gastrolėse diena atrodo taip, kad visada į teatrą atvyksti pirmas ir išvyksti paskutinis. Dažnai iš lėktuvo nuvažiuoji į viešbutį pasidėti daiktų, o tada važiuoji į teatrą apsižiūrėti visko, susitikti su vietine komanda. Gediminas: Pirmoji diena prasideda anksti ryte ir baigiasi vėlai vakare, scenoje vyksta pasiruošimo darbai – montuojamos dekoracijos, apšvietimo, vaizdo, garso įranga. Atsižvelgiant į spektaklio sudėtingumą, pasiruošimas dažniausiai trunka vieną ar dvi dienas ir tai būna sudėtingiausias laikas.

Vėliau, kai scena yra paruošta ar rodomi keli spektakliai, atsiranda laiko atsipūsti, paganyti akis nematytose gatvėse. Jei rodomas vienas spektaklis, laisvo laiko būna labai mažai: kelionė, pasiruošimas, repeticijos, spektaklis, ardymas ir kelionė namo. Kartais atsitinka taip, kad svečią šalį pavyksta pamatyti tik per autobuso langą, važiuojant nuo oro uosto link viešbučio. Andrius: Titruotojo dienos ne itin įdomios. Naktys kur kas įdomesnės. Aurimas: Jeigu tai būna įprasta diena, ji atrodo maždaug taip: tradiciškai devintą valandą ryte kartu su technikos direktoriumi, garso režisieriumi, šviesų dailininku einame į teatrą. Prasideda montažas, kurio metu ir aš išsibandau savo žaislus: projektorius ar šviesos diodų (LED) lenta, eilučių ilgis, matomumas iš įvairių salės vietų. Jeigu viskas gerai, paprastai tai trunka gana trumpai. Aišku, pasitaiko situacijų, kai vietos teatro personalas didelėje salėje pakabina mažoms auditorijoms tinkamą miniatiūrinį projektorių, kurio rodomų titrų nematyti jau trečioje eilėje. Tuomet diena būna kiek sudėtingesnė. Po pietų paprastai būna repeticija, kurios metu viską pabandau praktiškai. Tuomet spektaklis, aplodismentai ir rytoj vėl viskas iš pradžių.

Aurimas: Pradžioje apima toks virpuliukas: ar viskas veiks, ar viskas bus gerai, ar aktoriai nesumąstys sukeisti teksto eilučių vietomis (titruojant tokie momentai tampa tam tikru iššūkiu, kaip išsisukti iš situacijos)... Tuomet tiesiog įsiklausai į spektaklį, pagauni ritmą ir verti, verti, verti. Kone kiekvienas spektaklis turi tam tikrų akimirkų, kai kiekvieną kartą aktoriai sudėlioja tekstą vis kita tvarka, tad, artėjant šioms scenoms, vėl grįžta nedidelis jauduliukas. Na, ir pabaigoje, jau skambant aplodismentams, apima toks malonus ir lengvas jausmas. Ar yra tekę titrams tapti sufleriu aktoriui?

ryškiausias kokių nors šalių ypatybes? Gediminas: Esminis skirtumas vis dar yra Rytai ir Vakarai. Dažniausiai teatro gastroles slaviškų šalių kryptimi priimu kaip galimą iššūkį. Nors tai nėra griežta taisyklė – praėjusio rudens gastrolės Sankt Peterburge buvo maloniai sklandžios. Esu daug laiko praleidęs gastrolėse Prancūzijoje ir visada malonu vėl ten sugrįžti. Prancūzų technikai nuoširdūs, profesionalūs ir gavę užduotį savarankiškai randa sprendimus. Tiesa, Prancūzijos teatruose yra stiprios profesinės sąjungos ir yra nubrėžtos griežtos ribos dėl darbo laiko bei atsakomybės. Jei nori, kad technikai būtų draugiški, planuojant darbus į tai reikia atsižvelgti. Povilas: <...> Lietuvoje – vietose, kuriose man tenka dirbti, jau galima sakyti, kad mes artėjame prie vakarietiškos darbo kultūros. Nuvažiavus, pavyzdžiui, į Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą, jau džiaugiesi, kad pas mus tokie dalykai nebevyksta. Kinijoje vėl ta kultūra visai kitokia ir kartais tikrai labai vargina, sunku įgyvendinti reikiamas užduotis. Bet, pavyzdžiui, Taivane tikrai buvome maloniai nustebinti techniniu aptarnavimu ir kokybe, visiškai kitas pasaulis, palyginti su visomis kitomis šalimis į rytus nuo Lietuvos.

Andrius: Tik per repeticijas, žaismingai, pusiau juokais. O spektaklį stengiuosi titruoti tokį, koks jis yra tą dieną. Net jei aktorius primiršta tekstą ar netyčia peršoka į tolesnį teksto fragmentą, stengiuosi suspėti su juo, kad titrų tekstas kuo tiksliau atitiktų tai, kas vyksta scenoje čia ir dabar. Aurimas: Kiek pamenu, neteko. Tiesiog natūraliai išeina tam tikros improvizuotos scenos kartu su aktoriais. Tarkime, „Žuvėdros“ pradžioje Martynas Nedzinskas, klausdamas publikos, ar išsijungė telefonus, dar parodo ir į vertimą titruose, arba Giedrius Savickas, Kokios mintys aplanko klausdamas publikos, ar jie žino, Intensyviausias buvęs ar titravimo metu? kiek uždirba jo kuriamas mokytonumatomas maršrutas: jas Medvedenka, kaip atsakymą kelionė po kelionės? Andrius: Leisti titrus man labai pa- pateikia rankos mostą link titrų, tinka visų pirma todėl, kad turi gali- kur tą akimirką užsižiebia eilutė Gediminas: Intensyviausiai teko mybę labai gerai įsigilinti ir į pjesės „23 rublius“. keliauti dirbant OKT (Oskaro Kortekstą, ir į spektaklį. Dažniausiai šunovo teatre). Prancūzijoje „Roapie naujus atradimus, kurių būna Techninė kultūra meo ir Džuljetos“ turas truko bebeveik kiekvieną kartą leidžiant skirtingose šalyse: ar veik du mėnesius, parodėme, regis, titrus, ir galvoju. galėtumėte nurodyti daugiau nei 20 spektaklių. Tuo

Kelionių romantika ilgainiui virsta rutina Nuotr. iš Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro archyvo

laikotarpiu buvo ne tik Prancūzijos turas, bet dar ir pavienių gastrolių – per metus būdavau išvykęs daugiau nei tris mėnesius. Kartais namo grįždavau tik dienai: iškraustai lagaminą, susikrauni švarius drabužius ir vėl kelyje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo romantiška tiek daug keliauti, aplankyti daug šalių, bet išties ilgainiui tai labai vargina. Kita vertus, kasdienis darbas biure taip pat yra varginanti rutina. Idealu, jei per metus susiklosto 4–6 išvažiavimai. To visiškai pakanka, kad prasimankštintum. Aurimas: Intensyviausias iki šiol buvo „Hamleto“ turas po Kiniją: 15 spektaklių, rodos, per 21 ar 22 dienas trijuose skirtinguose miestuose. Pavasarį panašus iššūkis laukia ir „Žuvėdros“. Povilas: Esu buvęs beveik mėnesio gastrolėse Kinijoje, bet kiekviename mieste būdavome po savaitę. Taip ramiau: susimontuoji, pagauni

tam tikrą dienos ritmą, turi laisvo laiko pasivaikščioti, pažinti miestą. Anksčiau buvo taip, kad rodėme spektaklius vieną po kito Baltarusijoje, Ukrainoje, Azerbaidžane, Vokietijoje... Tai labiau vargina, nes kelionėse praleidi labai daug laiko. Dar teko būti Prancūzijoje, kur per dvi savaites parodėme dešimt spektaklių dešimtyje skirtingų vietų – tai čia jau toks visiškai roadie: niekada neišsipakuoji lagamino, nes viešbutyje po spektaklio permiegi, o anksti ryte jau išvažiuoji į kitą miestą. Festivalių pažįstami: ką sutinkate tik užsienio gastrolėse, festivaliuose? Aurimas: Paprastai tai būna užsienio festivalių personalas. Tarkime, Katalonijoje rengiamame festivalyje „Temporada Alta“ šiemet dalyvavau jau penktą kartą iš eilės. Tad

kasmet ten sutinki tą patį vairuotoją, tuos pačius technikus, tą pačią komunikacijos vadybininkę. Andrius: Kai važiuoju į gastroles titruoti spektaklio, tik ten dažniausiai susitinku kokią fiksuoti gastrolių įspūdžių paskirtą literatūrinės dalies vedėją ar viešųjų ryšių specialistę, kurios paprastai labiau mėgsta savo kabinetus, o ne spektaklio repeticijas. O kai važiuoju į festivalį kaip kritikas, beveik kas kartą susitinku bent kelis festivalių pažįstamus, su kuriais vienaip ar kitaip, vienur ar kitur susipažinai, bet dažniausiai nei aš, nei tas pažįstamas nėra iki galo tikras nei kur, nei kaip. Gediminas: Teatro festivaliuose tenka dalyvauti ir kaip priimančiam asmeniui, ir kaip dalyviui. Į festivalius atvykstančias trupes stengiuosi aptarnauti taip, kaip norėčiau būti sutiktas gastrolėse. Ilgainiui susiduri su jau pažįstamais žmonėmis, su kuriais jau vykdei kitus

Prancūzų ir lietuvių komandos Avinjone Karolio Bratkausko nuotr.

projektus, ir tai gerokai palengvina bendravimą. Gintarė: Sutinku dažniausiai savo srities kolegas, menininkus ir draugus, kuriuos ir matau tik festivaliuose, skirtingose platformose ar gastrolėse. Tai labai įdomus ir įkvepiantis žmonių ratas! Kai kuriuos iš jų matau dažniau nei savo draugus Lietuvoje. Audra: Teatro pasaulyje esu jau 17 metų, taigi neišvengiamai su daugeliu kolegų matomės dažniau nei su giminėmis.

man yra įdomūs, ir vengti iš reikalo kuriamų ryšių, nors jie ir galėtų atverti naujų progų. Sėkmingiausi projektai pradėti ir vykdomi su žmonėmis, kuriais galima pasitikėti ir kuriuos vienija panašūs tikslai bei pažiūros. Investuoju į ilgalaikius ryšius, o ne į vienkartinius susitikimus ir projektus. Audra: Kontaktų sąrašą studijuoju ir skersai, ir išilgai. Ieškau naujų ryšių, nes su jau esamais ryšius palaikau nuolat ir, žinoma, kaskart džiaugiuosi galimybe tiesiogiai susitikti. Paprastai vykdama į festivalį jau turiu konkretų planą, su kuo susitiksiu, ką aptarsiu, kokie bendri interesai galėtų būti.

Baisiausia, kas man asmeniškai yra nutikę, tai vienoje tolimoje šalyje susidurti su ginkluotais žmonėmis neaiškiomis intencijomis vidury nakties. Ačiū Dievui, šis nuotykis sėkmingai baigėsi, bet kuriam laikui atgrasė nuo minčių naktimis bastytis nežinomų miestų nežinomuose rajonuose. Andrius: Malonių, smagių ar juokingų nuotykių būna nedažnai. Dažniausiai nuotykiai būna susiję su vėlavimu ir stresinėmis situacijomis. Štai prisimenu, kai „Sirenų“ festivalyje viešėjo lenkų režisieGavę kontaktų sąrašą riaus Jano Klatos spektaklis „Dansu kitų programuotojų tono byla“, verčiau šio spektaklio pavardėmis, pirma tekstą į lietuvių kalbą, bet titrus skaitote jų atstovaujamas leisti turėjo kitas žmogus. Tiksliai organizacijas ar pačius Festivalių istorijos: ar galite nepamenu, kodėl, bet paskutinę vardus? Ieškote draugų ar pasidalyti nuotykiu? minutę tas žmogus kažkodėl atprogų? krito, todėl anksti ryte mane iš loAudra: Geriausia, kai festivaliai vos išvertė festivalio organizatorių Gintarė: Skaitau viską ir visada vyksta be nuotykių, nors neišven- skambutis – kvietė kuo skubiau ieškau pažįstamų vardų. Anksčiau giamai jų yra buvę visokių: yra tekę atvykti į spektaklio repeticiją. Gal ieškodavau progų, dabar draugų. aktoriams vaidinti dalį spektaklio per penkiolika minučių dar beveik Stengiuosi bendrauti su tais, kurie be titrų, nes sugedo titrų mašina. miegodamas dviračiu numyniau iki

vietos, kurioje vyko repeticija, ir tik atvažiavęs pamačiau, kad esu su pižaminėmis kelnėmis. Dar kažkada teatras mane išsiuntė į gastroles su vienu spek takliu, o laukiant lėktuvo oro uoste man paskambino iš to paties teatro klausdami, kada atvyksiu titruoti rytinio vaikiško spektaklio, kuris turėjo prasidėti po keliolikos minučių. Dar yra tekę titruoti spektaklius japonų ir gruzinų kalbomis, kurių, žinoma, nė trupučio nesuprantu. Gerai, kad klasikiniai tekstai buvo – kažkaip ausimis gaudžiau tikrinius daiktavardžius ir tarsi pavyko pataikyti. Aurimas: Tai nutiko Prancūzijoje, rodos, Kano mieste rengiamo festivalio „Les Boreales“ metu. Rodėme „Žuvėdrą“, kai Dariaus Gumausko Trigorino ir Agnieškos Ravdo Ninos dialogo metu titrus rodantis projektorius sumąstė užstrigti. Kaip tyčia tą kartą man nebeliko vietos operatorinėje greta garsisto ir šviesų dailininko, tad buvau įkurdintas tiesiog tarp žiūrovų. Jeigu Lietuvoje dingus vertimui vienas kitas tiesiog paburbėtų sau po nosimi besidairydamas aplinkui, tai Prancūzijoje ir gretimose šalyse publika iš karto imasi spręsti problemą. Tą kartą pamenu tą sinchronišką absoliučiai visų žiūrovų atsisukimą į mane ir tuos, švelniai pasakius, nepasitenkinimo šūksnius. Laimė, projektorius pačiu laiku vėl pradėjo veikti. Išties tose šalyse, jeigu bus bent menkiausia proga nepasitenkinti, publika tai ir parodys. Vidas: Gastrolės su „Didvyrių aikšte“. Antras veiksmas. Tiksliau, artėjama prie antro veiksmo pabaigos. Valentinas Masalskis stojasi nuo suolo ir tuoj, dar 10–15 minučių stovėdamas su dviem lazdomis rankose (be kurių negali pastovėti!),

su kolegėmis aktorėmis garsiai apmąstys pasaulį. Tik jam besistojant nutrūko petnešos. Valentinas stovi, o kelnės krinta. Jo rankos užimtos. Galų gale jis iš scenos dar turi išeiti – eina, žiūrim, susirietęs, kažkaip bandydamas išsaugoti kelnes, kad visiškai dar nenukristų. Per pertrauką užkulisiuose, pamenu, Valentinas vaikėsi kostiumų asistentę po visą didžiulį operos teatrą šaukdamas kažką. Aišku, juokais. Gediminas: Su kolega vakare susitarėme, kad jis atvažiuos paimti manęs sutartu laiku ir kartu važiuosime į oro uostą. Tik bėda ta, kad aš, pasižiūrėjęs į bilietą, skrydžio reiso numerį palaikiau skrydžio laiku. Paryčiais prižadino skambutis, fone išgirdau oro uosto pranešimų sistemą... Iškart supratau, kad jau turėčiau būti oro uoste. Sugebėjau per trumpiau nei pusvalandį prisistatyti į registraciją. Kiek blogiau kolegai, su kuriuo tariausi važiuoti kartu, jis gyveno kur kas toliau. Važiuojant teko stipriai viršyti greitį... Bet visgi abu spėjome prisistatyti likus kelioms minutėms iki skrydžio registracijos pabaigos. Nuo ko labiausiai pavargstate gastrolėse ar išvykose į festivalius? Gediminas: Blogai organizuoto aptarnavimo, žemos darbo kultūros, priemonių ar įrangos trūkumo, o baisiausia, jei visa tai vienu metu. Povilas: A, kad šiaip tai nuo nieko. Gal kokioje keistoje šalyje nuo maisto. Pavargsti ieškoti, kur normaliai galima pavalgyti, bet šiaip tai man patinka – visa patirtis gera ir aš ją vertinu teigiamai. Andrius: Gastrolėse labiausiai pavargstu nuo gana įtemptos

dienotvarkės, o festivaliuose – nuo minties, kad anksčiau ar vėliau į teatrinę kasdienybę grįžti vis dėlto teks. Aurimas: Labiausiai vargina tas buitinis realizmas, neišvengiamai esantis greta: tai skrydžiai, persėdimai, laukimas oro uoste, važiavimas autobusu iš oro uosto į kitą miestą. Tai turbūt vienintelė juodoji šio darbo dalis, nuo kurios tikrai norisi pailsėti. Ne veltui dažnas aktyviai gastroliuojantis teatro profesionalas ne itin dažnai keliauja ne darbo reikalais. Išties skrydžių romantikos atsikandi ilgam. Audra: Keliauju dažnai, kartais kaip gastrolių vadybininkė su OKT, kartais kaip „Sirenų“ festivalio atstovė, o dažniausiai ir viena, ir kita kartu. Šias abi darbų sritis suderinti įmanoma, nes festivalio idėja ir gimė OKT teatre. Jautėmės privilegijuoti, matydami tiek daug gerų spektaklių užsienio festivaliuose, kuriuose rodėme ir savo darbus, tad natūraliai sumąstėme pabandyti pristatyti bent dalį to, ką pamatome, ir Lietuvoje. Tačiau užsienio festivaliuose pamatai ir labai daug blogų spektaklių. Jie ir vargina, o gerieji įkrauna, stimuliuoja ir skatina kūrybinius impulsus. Pamiršti visus buitinius kelionės nesklandumus ir nemiegotas naktis. Tačiau tie dešimt metų „Sirenose“ kai ką ir atėmė, nes net ir labiausiai patikusiuose spektakliuose sunku atsikratyti įgyto profesinio įpročio skaičiuoti aktorius scenoje, akimis matuoti dekoracijas, galvojant, į kelis vilkikus jos tilptų, kiek tai kainuotų ir kiek dienų reikėtų montažui... Gintarė: Varginantys dalykai: lagamino susidėjimas, laukimas oro uoste, dviguba darbo diena, po dienos, praleistos bendraujant

su kolegomis, žiūrint ri spektaklius ar pristatant juos,, ggrįžus į viešbutį arba pertraukėlių ų metu reikia padaryti visus einamuosius dienos darbus (elektroninių laiškų atrašinėjimas, projektai ir pan.), nuobodi meninė programa. Gastrolėse dažniausiai įkrauna sutikti žmonės (bendraminčiai), įkvepiančios diskusijos, pokalbiai ir, žinoma, gera matyta meninė programa, išskirtinės erdvės, nauji miestai ar šalys, skirtingos kultūros ir geras oras. Vidas: Galbūt sunkiausia, kad visada turi būti ant kojų ir visada viską žinoti. Laikui bėgant, aišku, įpranti, išdirbi sistemą, bet pėdas kiekvieną kartą skauda. Tačiau jei psichologiškai su viskuo susitvarkai – net ir su tuo, kad reikia dirbti keliais frontais: su Lietuvoje likusiais vykti projektais, su ateities planais, jau nekalbu apie biudžetinių įstaigų biurokratiją ar asmeninį gyvenimą, tuomet nėra nuo ko pavargti. Ai, na, nebent varginti gali nuolatinis – aštuoniolikos valandų per parą – socialinis kontaktas. O labiausiai įkrauna bendrystė. Tas kartais atsirandantis bendras visos komandos kvėpavimas. Kai spektaklis gerai praeina, kai suskamba svečioje šalyje. Juk, kiek įmanoma, bandai žinoti, kas vyksta demontažo metu, užjauti technikus dėl susidarančių situacijų, liūdi su jais, žiūri spektaklį kartu su

miint žiūrovais ir mintyse kartoji tekstą to ori kartu su aktoriais, kartu džiaugieeka sutarti dėl kitų gassi, jei pasiseka kar gauti kvietimą į kitą trolių ar iškart festivalį. Ar yra tekę nenorėti grįžti, o geriau pasilikti? Kodėl?

teisiniai aspektai ai ir da daugybė kitų dalykų verčia jaustis ustis svetimkūniu. s Aurimas: Kad d ir kkiek truktų gastrolės: tris dienas enas ar tris savaites, jų pabaigojee kažkaip ka instinktyviai norisi namo. o. M Matyt, žmogus pats save užprogramuoja ogr tam tikram laikotarpiui, ui, kurį reikės būti. Darius Meškauskas, ka paklaustas, ar buvo sunku suvaidinti 15 Hamletų iš eilės, atsakė: „Ne, bet jeigu kas nors būtų pasakęs, kad reikės suvaidinti 16-ąjį, nežinau, ką jam būčiau atsakęs.“ Vidas: Yra tekę ir ne kartą taip buvo, kad nori ir pasilieki ilgiau. Aišku, iš anksto viską susiplanuoji. Bet kad visai nenorėčiau grįžti – ne. Na, nepaisant situacijos „fui, koks oras namie“. Grįžti visada gera. Ir iš tikrųjų nesvarbu, koks oras. Audra: Yra tekę gyventi ir dirbti kitose šalyse. Manau, ta patirtis buvo praturtinanti ir prasminga, bet visuomet žinojau, kad po kurio laiko grįšiu. Tad ir darbinėse kelionėse, kad ir kokie geri būtų įspūdžiai, kokie įsimintini potyriai ištiktų, visuomet žinau, kad ateis laikas, kai mintys ima krypti namų link.

Gintarė: Taip, ir ne vieną kartą. Tikriausiai todėl, kad gerai jautiesi, sutinki nuostabių, įkvepiančių žmonių, pamatai galimybių, kurių neturi čia. Povilas: Ne, nėra tekę, man visada labai smagu kažkur išvažiuoti, bet kuo daugiau išvažiuoji, tuo smagiau kiekvieną kartą sugrįžti. Andrius: Paskutinį kartą grįžti namo nesinorėjo po gastrolių Kinijoje su „Didvyrių aikšte“. Iš pradžių baisiai nenorėjau, net šiek tiek prisibijojau skristi, o nuvykus viskas buvo taip įdomu, kad trijų savaičių nepakako net, regis, padoriai apsiuostyti. Gediminas: Yra daug šalių, kuriose norėtųsi pasilikti, pabūti savaitę, dvi ar ilgiau. Susipažinti ne tik su visada tamsia teatro scena, bet keliaujant po regioną susipažinti su vietine kultūra, gamta. Bet puikiai Kokių miestų, kurių suvoki, kad, pasibaigus atostogų festivaliuose buvote, režimui, turėtum pasinerti į gyvenespėjote pamatyti? nimo buitį, kuri svetimoje šalyje nebūtų tokia paprasta kaip namie. Gediminas: Labai daug tokių... BūKalbos barjeras, maistas, klimatas, davo ir taip, kad, turėdamas laisvą

pusdienį, tiesiogg pratinginiauji p viešbučio kambaryje, yje užuot bėgęs žiūrėti parodos į m muziejų. O tai galbūt buvo vienintelis te laisvas pusdienis. Keliaujant su LNDT, situacija pasikeitė, nes į ggastroles vyksta didesnė aptarnaujančiojo na personalo komanda, d darbai labiau diferencijuoti ir laisvo o llaiko yra daugiau. Povilas: vila Aš, kadangi šiuo klausimu ne nekeliu sau programos maximum, m tai visus miestus, kuriuose buvau, va mačiau. Neturiu tikslo pamatyti at viską, nes nemanau, kad tai apskritai ps įmanoma. Tad sakau „less is more“ ir „keep moving“. Gintarė: Labai retai per darbines G kkeliones gali tinkamai apžiūrėti miestą, tam tiesiog nėra laiko. Dabar, kai vykstu į tolimesnę kelionę, stengiuosi, jeigu tik išeina, pasilikti vieną ar dvi dienas papildomai miestui aplankyti, kitu atveju tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Monrealio senamiestį pamačiau tik trečią kartą jame būdama. Šiemet buvau Stokholme ir Osle, nemačiau nieko daugiau nei viešbutis, vaizdas per autobuso ar metro langą ir teatrai. Žinau, kad daugeliui atrodo, jog darbinės kelionės tai vos ne atostogos, deja, realybė visai kitokia. Vidas: Kad aš visus pamatau šiek tiek. Na, bent jau naktinį gyvenimą. Kadangi dieną vyksta montažai, susitikimai, repeticijos, tai tiesiog dažniausiai dieną nieko nepamatai. O vakare, kai viskas išspręsta, einame apžiūrėti miesto, kaip sakoma. Kartais šios vakarinės ekskursijos būna tikrai nuostabios. Aurimas: Daugiau ar mažiau spėjau pamatyti visus miestus. Turiu tokią tradiciją – po spektaklio neiti tiesiai į viešbutį, kiek pasivaikščioti

projektuodamas naujas scenas ir pan. Kelionių patirtis suteikia mąstymui globalumo, gebėjimo vertinti save ar sprendimus iš šalies, išlikti atviram įvairiems netradiciniams sprendimams. Povilas: Tikrai tenka nusižiūrėti kiekvieną kartą, dėl to man ir patinka keliauti darbo reikalais. Gal ne visada nusižiūri gerąją patirtį, dažnai nusižiūri ir tai, kaip geriau nereikia daryti. Vidas: <...> Kalbant apie tai, kas norėčiau, kad atsirastų, tai festivalių klubų veikimas kaip tikrų centrų, kuriuose žmonės buriasi, būna, šoka, tūsina, tariasi, susitaria, diskutuoja. Kur veiksmas baigiasi anksčiausiai trečią ryto. Juk teatralai – naktiniai paukščiai? Tai taip pat labai padeda tarptautiniam paAr tenka nusižiūrėti? čių menininkų bendradarbiavimui. Kokia yra geroji patirtis, Manau, turėti menininkų draugų iš parsivežta iš užsienio užsienio yra gerai. Niekaip negaliu festivalio ir pritaikyta pamiršti Stefano Zweigo „Paskuvietinėje veikloje? tinio europiečio prisiminimuose“ aprašyto glaudaus įvairiausių šalių Audra: Ta idėjų kaita, geroji patirtis menininkų bendravimo, susirašinėnuolat cirkuliuoja. Pirmiausia pati jimo, susitikinėjimo, kurie galiausiai idėja organizuoti tarptautinį teatro pavėlavę, bet dar bandė išgelbėti festivalį Vilniuje kilo keliaujant. Taip Europą nuo karo. Manau, glaudus pat ir idėja pristatyti gyvą šiuolaiki- mūsų visų bendravimas ir kuria Eunį teatrą, jo naująją realybę, o ne ropą ar leidžia pajusti jos dvasią. muziejinius vardus. Gediminas: Keliaudamas sutinki Ar festivaliuose kolegų, su kuriais keitiesi profesiatstovaujate tam tikroms ne informacija: darbo organizaviinteresų grupėms arba mo, sceninės įrangos. Naudinga Lietuvos scenos menams sužinoti ir teigiamą, ir neigiamą apskritai? patirtį. Lankydamasis naujose teatro aikštelėse, vertinu, analizuoju Vidas: Priklauso nuo festivalio, gasaplankytų erdvių funkcionalumą. trolių ar konferencijos. Nuomonė Sukauptą patirtį stengiuosi pa- ir tonas bendraujant užsienyje, naudoti pirkdamas naują sceninę aišku, visuomet yra omenyje tuįrangą, gamindamas dekoracijas, rint visą kultūrinį Lietuvos lauką. Ir

po miestą, pravėdinti galvą. Tad, kad ir kokios įtemptos gastrolės būtų, vakarais ar naktį po spektaklio apžiūrėdavau kiekvieną miestą. Audra: Labai daug miestų lieka pažinti tik labai siauru aspektu. Nesu turistinio tipo keliautoja, net ir skirtingiausiuose miestuose bandau atrasti tai, kas atitiktų mano pomėgius, esu linkusi be tikslo medituoti patikusioje kavinėje, o ne žūtbūt apžiūrėti visus turistinius objektus. Bet, žinoma, stengiuosi nepraleisti ir tuo metu įdomiausių parodų, spektaklių ar net koncertų. Vienas iš įsimintiniausių pastarųjų kelionių įspūdžių – Nicko Cave’o koncertas Romoje, kuris dėl laimingo atsitiktinumo sutapo su darbine kelione.

Spektaklio „Didvyrių aikštė“ montažas gastrolėse Karolio Bratkausko nuotr.

stengiantis visam tam atstovauti. Jeigu būni konferencijose ar suvažiavimuose, skleidi žinią apie visus. Reikia visiems atstovauti, jeigu tam duota proga. O festivaliuose, savaime suprantama, pirmiausia bandai sudominti ir sutarti dėl savos produkcijos. Nebent, aišku, susitinki žmones iš kito lauko. Pavyzdžiui, jeigu iš šokio, iš karto žinai, kieno kontaktą duoti ir su kuo rekomenduoti susisiekti. Audra: Nežinau, kiek Lietuvoje egzistuoja tos interesų grupės, nelabai į jas gilinuosi, neįdomu. OKT visada yra mano svarbiausias ir mėgstamiausias teatras, tad daugiausia informacijos, savaime suprantama, turiu apie šią organizaciją. Bet stengiuosi atstovauti, kiek tai pavyksta, ir Lietuvos teatrui plačiąja prasme, ypač pristatydama man įdomiausius sezono spektaklius, naujus reiškinius ar vardus. Gintarė: Priklauso nuo renginio ir festivalio, į kurį važiuoju. Per savo ilgametę darbo patirtį supratau, kad vienu metu negali atstovauti ir pristatinėti visko ir visų. Tad kiekvieną

kartą, atsižvelgdama į renginio turinį, pobūdį, sutiktus profesionalus ir jų interesus, renkuosi, kam atstovauti ir ką kiekvienu konkrečiu atveju pristatinėti. Labai svarbu suvokti kontekstą, kuriame esi, ir kokie atlikėjai ar projektai gali būti aktualūs ir patrauklūs. Atskleiskite savo namų sampratą. Ką jums reiškia namai? Gintarė: Geras klausimas! Namai – tai vieta, kur jaučiuosi saugi, galinti išnykti iš dėmesio akiračio ir gerai išsimiegoti. Šiuo metu mano namai yra Žvėryne. Povilas: Namai... Gal ten, kur gera sugrįžti? Nesu itin prisirišęs prie vietos ir nesu labai sentimentalus žmogus. Čia gal, kur gera, ramu, kur gali užsidaryti ir nuo visko pailsėti nors kelias valandas ar dieną. Vidas: Kažkoks keistas žodis „namai“. Pamenu, gal prieš kelerius metus su draugu svaičiojome, kad žmogui gali priskirti vieną žodį. Na, tokį esminį. Tai pats sau pasirinkau

žodį „namai“. Net nežinau, kodėl. O kas jie – namai? Pirmiausia norisi sakyti „Lietuva“. Bet, manau, yra daugiau. Manau, tai priklauso ir nuo paties psichologinio laikotarpio ar gyvenimo etapo. Man namai šiuo metu – tai ne vieta, o jausmas. Ta vieta gali būti įvairi, bet joje turi būti savotiškas saugumas, nuoširdumas ir kasdienybės jausmas. Ten, kur mano žmonės. Tikiuosi, kad namai nebus kada nors ne Lietuvoje. Audra: Namai yra vieni. Jie Vilniuje. Šiaip nelabai mėgstu vartoti namų sąvoką nei teatre, nei kelionėse, nors man labai patinka ir viena, ir kita. Dar pastebėjau, kad namais mėgstama žaisti tuomet, kai kažkas jau pradeda byrėti... Su kuo sėdite lėktuve ar autobuse, kas tampa dažniausiu bendražygiu kelionėje? Gediminas: Dažniausiai kolega, su kuriuo, turėdami laiko, aptariame būsimus darbus ir smagiai pasišnekame įvairiomis temomis.

Povilas: Tokiems dalykams aš asmeniškai nesu išrankus. Beveik niekada nesidomiu, kaip, kur ir su kuo sėdėsiu lėktuve. Andrius: Lėktuve tenka sėdėti su įvairiais žmonėmis. Ir aktoriais, ir administracijos, ir techninio personalo darbuotojais. Ir ne vien lėktuve. Pamenu, autobusiuku važiavome į Liubliną. Kelionė truko aštuonias valandas ir visas jas klausiausi Valentino Masalskio, Eglės Gabrėnaitės ir Arūno Sakalausko anekdotinių istorijų. Galvojau, sveikas ir gyvas nenuvažiuosiu – bijojau, kad iš juoko plyš pilvas. Dar bijau greičio, aukščio, uždarų erdvių ir teroristų, todėl skrisdamas kiekvieną kartą jaučio daug streso. Pamenu, kai skridome į ilgesnę kelionę, keturių lėktuvo kėdžių eilėje sėdėjau su viena aktore, kuri, dar lėktuvui nepakilus, ėmė rankose sukti rožinį ir aktyviai melsti nukryžiuotojo, kad atskristume sėkmingai. Šalia sėdėjo dar viena aktorė, kuri, manau, lygiai taip pat jausdama stresą vis pajuokaudavo, kad tokiu senu lėktuvu, net jei nenuskrisime, kaip nors nuvažiuosime. O greta jos po kiekvieno lėktuvo krestelėjimo vis isteriškai nusikvatodavo irgi gerokai įsibaiminusi teatro aprengėja. Kai nusileidome, buvau permirkęs šaltu prakaitu. O keliaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, dažniausi bendražygiai – teatro techniniai darbuotojai. Tokios šaunios komandos kaip vaizdo operatoriai Adomas ir Arnas, šviesų operatoriai Matas ir Justina, garsistas Karolis, rekvizitininkai Kristina ir Darius bei

daugybė kitų galėtų pavydėti kiekvienas teatras. Ir ne tik Lietuvos. Tai labai intelektualūs, šilti ir entuziastingai į komandinę kūrybą teatre žiūrintys žmonės, kuriuos drąsiai vadinu pačiais tikriausiais teatro patriotais. Aurimas: Etatinio bendražygio neturiu, tačiau registracijos kompiuteris dažnai sudėlioja taip, kad juo tampa aktorius Darius Meškauskas. Minsevičius ir Meškauskas, matyt, dėl abėcėlės tampa skrydžio kaimynais. Preferencijos skrydžio metu: kuri vieta (prie lango, viduryje ar iš krašto, lėktuvo priekyje ar gale) patogiausia ir kodėl? Audra: Visuomet prie krašto. Taip yra dėl trauminės patirties: vienoje ilgoje kelionėje dėl saldžiai miegančių kaimynų prie lango buvau įkalinta dešimčiai valandų... Net keista, tai įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, bet iki šiol, jei turiu galimybę, renkuosi kraštą... Gediminas: Geidžiamiausios vietos yra prie avarinio išėjimo. Man, aukštam žmogui, malonu turėti daugiau vietos kojoms. Povilas: Kaip ir sakiau anksčiau, tokiems dalykams aš nesu išrankus. Gal kartais pasakau „yes“, kai gaunu vietą prie lango, nes ten minimaliomis pastangomis gali patogiausiai įsitaisyti ir pasnausti, o man labai patinka miegoti lėktuvuose. Beveik visada pramiegu. Bet šiaip didelio skirtumo man

nėra ir niekada nesiorganizuoju su kuo nors susikeisti vietomis, o jeigu kažkas paprašo susikeisti, tai man irgi jokių problemų, visada sutinku. Gintarė: Jeigu tai skrydis Europoje, labiausiai mėgstu sėdėti pirmoje lėktuvo dalyje iš krašto. Todėl, kad greičiausiai galima išeiti iš lėktuvo ir kiekvieną kartą, norint atsistoti ar pasiimti kokių daiktų iš lagamino, nereikia brautis pro žmones. Taip pat sėdint iš krašto yra daugiausia erdvės, galima ištiesti kojas. Ilgųjų skrydžių metu didžiuosiuose lėktuvuose stengiuosi gauti vietas šoninėse eilėse prie lango arba krašto ir lėktuvo gale: greičiausi gauni maistą, gėrimus, arčiausiai tualetas, sėdėsi su kolega arba tik vienu ar dviem svetimais žmonėmis. Sėdėdamas vidurinėje eilėje, gali jaustis pagautas tiesiogine žodžio prasme. Vidas: Su manimi viskas paprasta ir neįdomu – kur daugiau vietos. Kur keliai telpa. O tai dažniausiai reiškia – avarinis išėjimas. Tenka ir pačiam susimokėti, kad galėčiau būtent ten sėdėti. Kitaip tiesiog neįmanoma. Kartą skrendant iš Azijos agentūra padarė klaidą ir nerezervavo tokios vietos – teko sėdėti tarp dviejų prakaituotų „spintų“. Net stiuardesei pagailo. Iš pradžių atnešė porą džino su toniku už dyką (nors SAS viskas mokama). Bet! Pasirodo SAS stiuardesės turi savo atskirą kambariuką, kur sėdynės beveik gulomis. Tai, kai jos dirbdavo, mane įleisdavo porą kartų po kelias valandas. Kaifas. Tai, jeigu vietos yra, prie lango. Ir turėti dar pomidorų sulčių su alumi ir knygą. Ramu. Na, jeigu visi sulipo į lėktuvą, aišku.

FESTIVALIŲ KELIAI IR KELIAUTOJAI

Mokyti, dar pamokyti, o tada kurti Aušra Kaminskaitė

Ir vėl Kaminskaitė apie cirką. Tekstų apie šiuolaikinį cirką kasmet, regis, daugėja, tačiau, tarkim, prieš „Naujojo cirko savaitgalį“ jau galima numanyti, kieno tekstai kuriame leidinyje pasirodys. Įdomu būtų perskaityti nuomones žmonių, kurie apie cirką rašė seniai arba nerašė niekuomet, ypač kol Lietuvoje neturime profesionalių kritikų, kurie specializuotųsi šiuolaikinio cirko srityje. Tačiau kol kas rašytinė cirko reprezentacija yra vos kelių žmonių rankose – lygiai kaip ir šiuolaikinio cirko įvaizdis praktikoje. Didžioji dalis Lietuvoje gyvenančių žmonių pažįsta dviejų rūšių šiuolaikinį cirką: tą, kuris atrodo vertas dėmesio Audroniui Imbrasui (pirmieji devyni „Naujojo cirko savaitgaliai“), ir tą, kuriame prasmę mato Gintarė Masteikaitė (trys pastarieji festivaliai). Ilgus metus netradicinio cirko įvaizdį mūsų šalyje formavo tik „Naujojo cirko savaitgalis“, vadinasi, kone visas cirko kontekstas rėmėsi į vieno žmogaus pasirinkimus ir sprendimų rezultatus. Sunku – ir ka-

žin, ar verta – būtų lyginti skirtingų vadovų organizuotus festivalius. Išeinant Imbrasui neatrodė, kad būtų palikta konkreti kryptis, kuria būtina sekti naujai vadovei ir kurią pakeitus festivalis galėtų sužlugti. Pagrindinė festivalio funkcija ilgai buvo šviečiamoji – prieš keletą metų apie „Naujojo cirko savaitgalį“ rašę kritikai kiek nusivylę pabrėždavo, kad atidarydamas festivalį Imbrasas ir vėl kalbėjo apie tai, kad cirkas Lietuvoje yra naujas žanras ir štai vienintelis „Naujojo cirko savaitgalis“ supažindina scenos menų gerbėjus su šia Vakaruose seniai išpopuliarėjusia sritimi. Tikėtina, kad nuolatinių festivalio svečių atžvilgiu tokios kalbos kėlė erzelį – iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad festivalis nemato kitų tikslų, tik šviesti visuomenę. O jei aš jaučiuosi apsišvietęs, ar tai reiškia, kad į festivalį nebėra ko eiti? Vis dėlto, atsižvelgiant į daugumą lietuvių, šviečiamoji funkcija šiuolaikinio cirko srityje vis dar aktuali ir, deja, bus aktuali dar ilgai. Netgi Skandinavijos šalys, kuriose šio

žanro kūryba sėkmingai gimsta ir gastroliuoja, pripažįsta, kad cirko žanrą kartais dar reikia teisinti – per keliasdešimt metų ne taip paprasta išguiti cirko sampratą, gyvavusią pasaulyje kelis šimtmečius. Tačiau dauguma garsiųjų festivalių šią problemą labiau linkę aptarti atskirose diskusijose, o ne afišuoti kaip vieną esminių konkretaus festivalio ir šiuolaikinio cirko ypatybių. „Naujojo cirko savaitgalis“ yra vienas iš nedaugelio tarptautinių festivalių, kurių vadovai perdavė savo pareigas kitam žmogui, leisdami tęsti darbą savo nuožiūra. Taip prieš trejus metus festivalis pasuko kiek kita kryptimi ir tai turbūt lėmė ne vien vadovo pasikeitimas. Per beveik dešimtmetį lietuviai – daugiau, žinoma, vilniečiai – galėjo spėti susipažinti su žanru, susiformuoti nuomonę apie festivalį, o svarbiausia – pradėjo rastis žmonių, norinčių šiuolaikiniu cirku užsiimti profesionaliai. Paraleliai kilo reikalavimai festivaliui, kuris jau turėjo ne tik patenkinti nieko neišmanančios publikos smalsumą, bet ir atitikti

Spektaklis „Čiuožykla“ („The 7 Fingers“, Kanada) 2015 m. festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš festivalio archyvo

augančius nuolatinės publikos lūkesčius, kuriai nebeužteko „pažiūrėkime, kas vyksta Vakaruose“ tipo programos. Deja, neteko matyti dešimtojo „Naujojo cirko savaitgalio“ – pirmųjų Masteikaitės vadovavimo metų, tačiau skaitant programą susidaro įspūdis, kad festivalio pagrindu ir įkvėpimu tapo pirmieji įspūdžiai ir noras per septynias dienas parodyti, koks įvairus gali būti cirkas, kaip jis gali atsirasti bet kurioje vietoje ir įtikti bet kokiam skoniui. Čia rodytas pirmas profesionalus šiuolaikinio cirko spektaklis iš Palestinos, kamerinis spektaklis, paremtas arbatos gėrimo ceremonija, atviroje erdvėje pastatytame baseine vykstantis spektaklis, filmas apie šiuolaikinio cirko artistus... Daugybė renginių, kuriuos vienijo turbūt tik didelė ambicija ir idėja, kad cirkas yra visur ir visoks. Tik neapleidžia mintis, kad vieno iš

2015 m. festivalio darbų parodymas Lietuvoje nuskambėjo nepakankamai garsiai. Kalbu apie monospektaklį „Čiuožykla“, kurio kūrė jas Patrickas Leonardas yra vienas iš septynių pasaulinio lygio Kanados šiuolaikinio cirko trupės „The 7 Fingers“ įkūrėjų ir narių. Tiesa, spektaklis palyginti nedidelio formato ir 2015-aisiais jis buvo ketverių metų senumo. Tačiau, stebint kitus „The 7 Fingers“ spektaklius dabar, kai po Leonardo vizito praėjo dveji metai, sunku patikėti, kad tokio lygio komandos narys jau lankėsi Vilniuje vykstančiame festivalyje. Sunku būtų vertinti spektaklį nemačius jo gyvai, tačiau šiuo atveju pats spektaklio apsilankymas užkelia festivaliui kartelę. Tačiau, kadangi „Siemens“ arenoje pasirodžiusioms „Cirque du Soleil“ bei „Cirque Éloize“ techniniu lygiu nenusileidžianti trupė Lietuvoje žinoma kur kas mažiau

nei minėtosios, publika reikalavimų greičiausiai neužkėlė ir dabar tik nuo organizacinės komandos priklauso, kiek kartelę festivalis atitiks ateityje. 2016 m. „Naujojo cirko savaitgalis“ pristatė išimtinai akrobatų duetus ir kolektyvus. 2017 m., priešingai, dominavo tai, ką turbūt galima pavadinti manipuliacija objektais. Pastarasis festivalis turbūt pirmą kartą „Naujojo cirko savaitgalio“ istorijoje (negaliu, tiesa, garantuoti dėl pačių pirmųjų) pristatė programą, kurios spektaklius – vėlgi sunku pasakyti, kiek sąmoningai – jungė tematika, vyravusi viso festivalio metu. Dar reklaminėje festivalio kampanijoje bandyta rasti sąsajų, kurios galėtų pristatyti bendrą 2017 m. festivalio spektaklių kryptį: daug dėmesio moterims atlikėjoms, lauko erdvėse rodomi spektakliai, dvi trupės iš Suomijos, šiemet švenčiančios

Spektaklis „Svalbard“ („Visi genijai, visi idiotai“, Švedija) 2016 m. festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš festivalio archyvo

nepriklausomybės šimtmetį. Įdomiausia, kad viskas susivedė į tai, ką apibūdina ir jau minėtos kategorijos, t. y. žmogaus šaknų ieškojimas. Ar tai būtų kultūros šaknys, prigimtinio ryšio su aplinka paieškos, bandymas iškristalizuoti ir sukonkretinti vyriškumo sampratą, ar kas kita, kiekvienas pastarajame „Naujojo cirko savaitgalyje“ pristatytas spektaklis išsiskyrė tam tikrų temų, kurias siejo žmogaus santykio su jį supančia aplinka kategorija, pažinimo procesu. Galbūt todėl dauguma spektaklių visų pirma kūrė ne vizualų įspūdį, o sąlygas žiūrovų patirčiai. Čia įdomu ir tai, kad visi spektakliai, išskyrus trupės „Ea Eo“ pasirodymą „All the Fun“, aukojo vieną šiuolaikinio cirko stiprybių – gebėjimą stebinti ir džiuginti žiūrovus net ir neįkūnijant jokios prasmės – ir nėrė į žmogaus prigimties, jo ryšio su savimi

ir aplinka tyrinėjimus. Kitaip sakant, 2017 m. festivalis sukūrė žiūrovams sąlygas, leidusias žvelgti į cirką iš tikrai naujos perspektyvos – ir ne vien ta prasme, kad parodyti nematyto formato spektakliai, tačiau pirmiausia dėl mums naujo pačių spektaklių pagrindo ir tikslo. Kažkodėl kyla mintis, kad pastarojo festivalio atmosfera galėjo priminti Laplandijoje rengiamo „Tylos festivalio“ (Hiljaisuus-festivaali), kurio spektakliai vyksta miškuose, medinėse trobelėse ir pan., nuotaikas. Žinoma, tokios natūralios aplinkos Vilniuje nesukursi, tačiau švaros ir jaukumo įspūdį įmanoma. Nors jau galima formuluoti atskirų „Naujojo cirko savaitgalio“ temas, kol kas sunku būtų nustatyti bendrą festivalio kryptį. Atrodo, kad šviečiamoji funkcija festivalyje sukonkretėjo iki cirko artistų edukacijos: vis mažiau kalbama apie

tai, kad pats festivalis vien pristatydamas programą atlieka šviečiamąją funkciją, ir vis garsiau kasmet suskamba būsimiems cirko artistams skirta edukacinė festivalio programa, prasidedanti likus maždaug savaitei iki pagrindinės programos pristatymo. Šiemet – ar tik ne pirmą kartą apskritai? – edukacinės programos dalyviai parengė atvirą dirbtuvių rezultatų pristatymą. Tikėtina, kad sąlygos tam įvykti atsirado dėl darbo su Roberto Magro, kuris jau trečią kartą atvyko į Lietuvą dėstyti cirko spektaklio dramaturgijos (ir kartu neišvengiamai – režisūros), tad iš esmės pristatytas ne vienos savaitės, o trijų vizitų darbo rezultatas (nors turbūt nė vienas artistas nedalyvavo dirbtuvėse visus tris kartus). Klausant dirbtuvių dalyvių atsiliepimų, beveik visuomet didžiausios pagyros tekdavo būtent Magro, tad dar prieš

Dabartinė festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė su kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson Nuotr. iš „Naujojo cirko savaitgalio“ archyvo

porą metų susidarė įspūdis, kad šis žmogus stipriai įkvepia pradedančiuosius artistus, ko labiausiai ir reikia šalyje, kurioje šiuolaikinio cirko artisto profesija ir edukacija apskritai neegzistuoja. Tai, kad šiemet didžioji dalis šiuolaikiniu cirku profesionaliai susidomėjusių žmonių susibūrė ir paruošė atvirą renginį, yra turbūt taip pat svarbu kaip ir augantis užsienyje cirko mokyklose studijuojančių cirko artistų skaičius (festivalis prie to yra prisidėjęs ir tiesiogiai). „Naujojo cirko savaitgalis“ dar ilgai bus pagrindine šiuolaikinio cirko edukacijos institucija artistams, todėl bus įdomu stebėti ne tik tai, kokia kryptimi judės festivalio programa, bet ir kokias mokymosi kryptis bei disciplinas siūlys atvykstantys dėstytojai, koks bus jų mokymo tęstinumas. Kol kas pastarasis egzistuoja ir būtų gaila paleisti besimezgančius rezultatus. Paraleliai čia galima minėti ir gausėjančius lietuvių atlikėjų pasirodymus festivalio programoje, tačiau kol kas sunku apie juos kalbėti, nes lietuviško šiuolaikinio

cirko konteksto kol kas neturime, o vertinti tarptautiniame dar gerokai per anksti. Pati asmeniškai labiausiai laukiu festivalio žingsnio į socialinės veiklos lauką. Pasaulyje šiuolaikinio cirko ir socialinių problemų sprendimo terpės yra itin glaudžiai susijusios – apie tai daug yra kalbėjusi ir pati Masteikaitė. Didžiausi cirko centrai (pavyzdžiui, „La Tohu“ Monrealyje, „Subtopia“ centras ar „Cirkus Cirkör“ būstinė Stokholme) neįsivaizduoja savo veiklos be imigrantų (ypač vaikų) integraciją bei užimtumą skatinančių renginių, vaikų edukacijos, visuomenės švietimo aplinkosaugos, tolerancijos ir kitų temų, nurodančių svarbias regiono problemas. Daugeliui žinoma, kad sportas, judėjimas naudojamas kaip prevencinė priemonė smurtui ir priklausomybėms kontroliuoti, o cirko disciplinos rizikos grupėje esantiems žmonėms gali pasirodyti itin patraukli laisvalaikio leidimo forma, užtikrinanti fizinę iškrovą, be to, pasiekti rezultatai atneštų ir daug aplinkinių dėmesio.

Norisi tikėtis, kad greitu metu cirkas pradės teikti ne vien estetinį pasitenkinimą ir patirtį žiūrovams, bet ir realią naudą sprendžiant valstybėje įsisenėjusias socialines problemas. Teksto įžangoje užsiminta, kad norėtųsi sulaukti įvairesnių žmonių refleksijų festivalio (ar apskritai žanro) tema. Neseniai teko pasidomėti kolegų kritikų nuomonėmis ir išties nemažai žmonių teigė, kad į „Naujojo cirko savaitgalį“ eiti nenori, nes prieš keletą metų patyrė nusivylimą. Festivalis nebesuteikė naujų potyrių, pradėjo sparčiau artėti prie tradicinio nei prie naujesnio cirko, vilčių nebeteikė nesikeičiantis festivalio pristatymas kaip kažko, ko Lietuva neturi ir nežino. Todėl įdomu buvo pasvarstyti, kurlink pasuko festivalis pastaraisiais metais. Juolab kad judėti į priekį „Naujojo cirko savaitgalį“ dabar vers su juo natūraliai užsisukęs šiuolaikinio cirko ratas: tobulėjantys artistai, studijuojantys būsimi profesionalai, kylantis festivalis Kaune...

KAIMYNAI

Išsišokėlis „Homo Novus“ Zane Kreicberga

Informacija: tarptautinis naujojo teatro festivalis „Homo Novus“ yra pagrindinis šiuolaikinio scenos meno festivalis Latvijoje ir vienas didžiausių Baltijos regione. Rygoje vykstantis festivalis supažindina su naujais ir jau pripažinimo sulaukusiais menininkais, savo kūryba išreiškiančiais nuolatinį dėmesį ir nuomonę apie šiuolaikinį pasaulį ir visuomenę. Be įvairiapusės spektaklių programos festivalio metu vyksta kūrybiniai eksperimentai, teoriniai ir edukaciniai užsiėmimai bei kiti renginiai. „Homo Novus“ yra daugelio Europos bendradarbiavimo projektų partneris (FIT (Festivals in Transition), „Urban Heat“, „Imagine 2020“, „Kedja“, „[DNA] Departures and Arrivals“ ir kt.). Nuo 1995 m. įvyko 13 festivalių, parodyta daugiau kaip 120 gastrolinių spektaklių ir prodiusuota daugiau kaip 40 naujų darbų. Nuo 2015 m. festivalis vyksta kasmet (iki tol buvo bienalė). Festivalį rengia Lat vijos naujojo teatro institutas, jo kuratorė – Gundega Laiviņa. Su tarptautiniu naujojo teatro festivaliu „Homo Novus“ esu susijusi nuo pat jo užuomazgų 1995 m. kovą, kai visas Latvijos kultūros akademijos aktorių ir režisierių

kursas, kuriame tada studijavau, atvyko į Daugpilyje vykusį pirmąjį nepriklausomos Latvijos istorijoje tarptautinį teatro festivalį. Šį išsvajotą festivalį surengė mūsų kurso vadovas – režisierius Pēteris Krilovs, tuomet ėjęs ir Daugpilio teatro meninio vadovo pareigas. Prieš mus kartu su režisiere Anna Eižvertiņa jis jau buvo parengęs du aktorių kursus specialiai 1988 m. atkurtam Daugpilio teatrui. Gali būti, kad šis ilgalaikis ir aktyvus sąlytis su jaunais žmonėmis – būsimaisiais teatro menininkais – labiausiai nulėmė pirmojo festivalio profilį (jo programą sudarė daugiausia studentų spektakliai, vyko nemažai meistriškumo dirbtuvių ir diskusijų) ir pavadinimą. Lotyniška frazė homo novus reiškia „naujas, ligi šiol nežinomas žmogus“. Senovės Romoje šitaip paniekinamai būdavo vadinami iš žemiausių visuomenės sluoksnių iškilę jaunuoliai. „Vėlesniais laikais taip imta vadinti išsišokėlius bei iškilėlius. Siauresne reikšme homo novus – savarankiškai, savo gabumais pasiekęs aukštą padėtį, kažkurioje srityje svetimas, progresyvus žmogus.“ 1 Šiuo metu galime stebėtis tuo, kokia adekvati tebėra festivalio pavadinimo

reikšmė. Per savo daugiau kaip 20 metų trunkantį gyvavimo laikotarpį festivalis ne tik neprarado savo jaunatviškumo ir išsišokėlio reputacijos, ne kartą sulaukė vietinės kritikos abejonių ir palankesnių vertinimų tarptautiniame kontekste, bet ir tapo svarbiu atskaitos tašku daugeliui jaunosios kartos Latvijos teatro menininkų. Pēteris Krilovs festivalio pradžią prisimena taip: „Būta išorinio pasaulio trūkumo pojūčio. Mes iš Daugpilio važiavome žiūrėti spektaklių į Vilnių, ten tuomet vyko tarptautinis teatro festivalis LIFE.“ Jau tada mes su Baiba Tjarve2 ėmėme svarstyti, kad kažko tokio reikėtų ir mums, ir nutarėme 1995 m. sureng- 1 Citata iš ti festivalį. Tai buvo noras prasiveržfestivalio „Homo ti į išorę. Poreikis sužinoti, liudyti, Novus“ 2003 m. susitikti su žmonėmis ir kalbėtis. katalogo. Manau, dabar niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus tai, kad „Homo 2 Baiba Tjarve – Novus“ užima stabilią vietą Euroteatro ir pos festivalių reitinge; tai žinomas, kultūros savo veidą turintis festivalis, tapęs politikos ypač svarbus ir Latvijos teatrui.“ tyrinėtoja, tuo Netrukus po pirmojo „Homo metu vadovusi Novus“ Pēteris Krilovs nutraukė Daugpilio savo veiklą Daugpilio teatre ir grįteatro žo į Rygą. 1996 m. vasarą festivalio literatūrinei komanda, bendradarbiaudama daliai.

Festivalio plakatas Rygos senamiestyje, 2005 m. Festivalio archyvo nuotr.

su tarptautiniais partneriais, suorganizavo plataus užmojo Michailo Čechovo vasaros mokyklą Jūrmaloje, po kurios suaktyvėjo tarptautinis bendradarbiavimas ir buvo numatytas kitas „Homo Novus“ 1997 m. rudenį. Kažkas panašaus buvo įmanoma tik praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje postsovietinėje teritorijoje – festivalį organizavo keletas entuziastų, neatstovavusių jokiai institucijai, be biuro, be nuosavų kompiuterių (mobilieji telefonai tuomet dar buvo didelė retenybė), 3 Suomių bendradarbiaudami su Soroso fonrežisieriaus do Latvijos sceninio meno informaKristiano cijos centru. 1998 m. tie patys entuSmedso ziastai: Pēteris Krilovs, Baiba Tjarve, spektaklis Zane Kreicberga ir Edīte Dancberga, „Voicekas“ įtraukę kitus šiuolaikinio teatro in(Kajanio teresantus, įsteigė Latvijos naujojo teatras), teatro institutą (LNTI), kurio viena rodytas 2003 m. pagrindinių veiklos sričių iki šiol „Homo Novus“. tebėra festivalis „Homo Novus“. Iki

2004 m. LNTI vadovavo Baiba Tjarve, o Pēteris Krilovs buvo „Homo Novus“ direktorius nuo 1995 iki 2004 m., kai jis atsisakė šių pareigų ir tolesnį vadovavimą festivaliui patikėjo Zanei Kreicbergai ir Gundegai Laiviņai. Aš vis dar esu LNTI valdybos narė, bet nuo 2015 m. festivalio organizavimo ir kituose projektuose aktyviai nebedalyvauju, nes padaugėjo pareigų Latvijos kultūros akademijoje, kurioje vadovauju Scenos meno katedrai ir teatro meno magistrantūrai. Todėl pastaruosiuose dviejuose festivaliuose man teko dalyvauti neįprastai – kaip paprastai žiūrovei. Gundega Laiviņa apie savo įsitraukimą į festivalio komandą pasakoja: „Mes pradėjome draugauti 2001 m., bendradarbiaudami Rygos – Europos kultūros sostinės mėnesiniame projekte, kuriam tuo metu vadovavau, o LNTI atvežė į Rygą švedų režisieriaus Larso

Rudolfssono pastatymą „Orionteatern“ pagal Rainio pjesę „Juozapas ir jo broliai“. 2003 m. festivalyje dirbau su spauda ir muzikos dalyje. Tai, ką patyriau festivalio metu, įskaitant ir keletą pokalbių, mane labai įkvėpė. Gali būti, kad į „Homo Novus“ mane atvedė ta vienintelė naktis, kai po „Voiceko“ 3 išdrįsau prieiti prie suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir mes prakalbėjome visą naktį.“ Šis aspektas – festivalis kaip komunikacijos ir įkvėpimo platforma – išliko aktualus visą jo egzistavimo laikotarpį. „Homo Novus“, be užsienio šalių teatrų gastrolinių spektaklių programos ir Latvijos menininkų projektų, visuomet siūlo ir plačią paralelinę programą: konferencijas, parodas, filmų programas, diskusijas ir meistriškumo dirbtuves. Tai užtikrina ir teorinio diskurso apie aktualius procesus šiuolaikiniame teatre plėtojimą, ir tarptautinių

Berlyno „Schaubühne“ teatro spektaklis „Compassion. The History of the Machine Gun“ (rež. Milo Rau) festivalyje buvo parodytas 2017 m. Danielio Seifferto nuotr. iš festivalio archyvo

ryšių tarp scenos meno profesionalų kūrimą, ir galimybę festivalio žiūrovams geriau pažinti kviestinių menininkų kūrybinę praktiką. Nuo 2005 m. viena iš esminių festivalio funkcijų yra darbas su vietiniais jaunaisiais menininkais, suteikiant jiems galimybę įgyvendinti savo idėjas ir dirbti savo komandose kitokiomis sąlygomis, išbandant skirtingus prodiusavimo modelius ir dirbant tarptautinėse komandose. Be to, „Homo Novus“ ne kartą buvo ir naujų teritorijų Rygos miesto erdvėje atradėjas (tiesiogine prasme), į kultūros apyvartą ir publikos sąmonę laikinam arba nuolatiniam naudojimui grąžinęs apleistus, nepastebėtus arba neaktyvius pastatus ar teritorijas. Latvijos naujojo teatro institutas festivalio metu ir įvairiose kitose programose Latvijos žiūrovus yra supažindinęs su tokiomis Europos ir pasaulio šiuolaikinio scenos meno varomosiomis jėgomis kaip „ZT Hollandia“ ir Johanas Simonsas, „Needcompany“ ir Janas Lauwersas, „Rimini Protokoll“, „Cirque

ici“, „Teatr.doc“, „Ultima Vez“ ir Wimas Vandekeybusas, „Krétakör“ ir Árpádas Schillingas, Societas Raffaello Sanzio ir Romeo Castellucci, „Forced Entertainment“ ir Timas Etchellsas, „Les Ballets C de la B“ ir Alainas Platelis, „Vivarium Studio“ ir Philippe Quesne, „Gob Squad“, „International Institut of Political Murder“ ir Milo Rau, Kristianas Smedsas, Eimuntas Ņekrošius, Oskaras Koršunovas, Kornélis Mundruczó, Jevgenijus Griškovecas, Jérôme’as Belas, Rabi Mrue ir kt. Dauguma Latvijos jaunosios kartos teatro ir šiuolaikinio šokio profesionalų, kurių nauji darbai buvo prodiusuoti bei parodyti festivalio metu (dažnai įgyvendinant kokį nors tarptautinį projektą) ir kuriems festivalis suteikė tęstinio profesinio mokymosi tarptautinėse meistriškumo dirbtuvėse galimybę, pripažįsta, kad „Homo Novus“ yra svarbus įkvėpėjas jų kūrybinėse biografijose. Kolektyvinėje monografijoje „Latvijos naujoji režisūra“ (2015) teatro kritikė Silvija Radzobe pabrėžia: „LNTI planinis darbas su

jaunaisiais režisieriais yra vienas iš pačių svarbiausių veiksnių naujosios režisūros šiuolaikinės kalbos vystymuisi, kitokio teatro gimimui; šis darbas Latvijos scenos meną padarė tarptautiškai konvertuojamą.“ 4 Paklausta apie dabartinę festivalio strategiją, Gundega Laiviņa sako: „Jaučiu, kad iš mūsų vis dar laukiama staigmenų, bet mano užduotis dabar jau kita – žengti giliau. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriu festivaliui kaip formatui, turinčiam ne tik meninį, bet ir socialinį bei politinį potencialą. Noriu tai tyrinėti ir patikrinti praktiškai – festivalis kaip asamblėja, kaip susirinkimas, kurio nebūtina su kažkuo derinti. Kūniškas ir emocinis buvimas kartu, kuriame slypi didelė jėga. Mūsų festivaliuose ligi šiol niekas nesiryžo atidaryti tų šliuzų. Kai pradėjau dirbti su festivaliu, nežiūrėjau į programą kaip į bendrą visumą, tačiau dabar man, kaip programos kūrėjai, būtent tai ir tapo darbo prasme. Mėginti pamatyti festivalį kaip spektaklį, kuris

4 Silvija Radzobe (moksl. red.), Latvijas jaunā režija, Ryga: LU Akadēmiskais apgāds, 2015, 10.

„Evros Walk Water. A Cage Re-Enactment“ „Rimini Protokoll“, 2016 m. „Homo Novus“ Kasparo Kursišo nuotr. iš festivalio archyvo

pasakoja istoriją, turinčią pradžią, kulminaciją ir pabaigą.“ Tarptautinį naujojo teatro festivalį „Homo Novus“ iki šiol organizuoja visai nedidelė Latvijos naujojo teatro instituto komanda (keturi nuolatiniai darbuotojai), festivalio metu įtraukdama didesnį profesionalų, techninių darbuotojų ir savanorių ratą. Daugeliui prodiuserių, kritikų ir menininkų, kurių tarptautinė patirtis prasidėjo savanoriaujant „Homo Novus“, festivalis tapo patirties mokykla ir profesinio gyvenimo tramplinu. Gali būti, kad festivalio pavadinime užkoduota jaunatviškumo dvasia veikia kaip talismanas, suteikiantis energijos Gundegos Laiviņos vadovaujamai festivalio komandai išlikti šiuolaikinio teatro procesų epicentre, nuolatos pervertinti ir aktualizuoti savo veiklą bei įsitraukti į

vis naujus tarptautinius tinklus ir bendradarbiavimo projektus. Ir šiuo metu kuriamas naujas projektas, tirsiantis dokumentinį imersinį teatrą, į kurį kaip menininkai įtraukiami neprofesionalai. Pabaigoje Gundegos Laiviņos klausiu, kokias tendencijas šiuo metu įžvelgianti scenos mene. Ji atsako: „Reikėtų turėti omenyje, kad aš labiausiai stebiu vieną teatro segmentą. Tačiau Latvijoje teatras yra kaip reta atitrūkęs nuo socialinių, politinių ir ekonominių procesų. Menininkai vis dažniau bando realiai paveikti visuomenę, įvairiais būdais tirdami ir praktikuodami demokratiją, suteikdami žodį vadinamosioms nutildytoms visuomenės grupėms, stengiasi mažinti baimes ir pasyvumą, skatinti mąstymą ir nuomones. Ar įmanoma neprievartinė nuomonių įvairovė vienoje erdvėje ir laiko

atkarpoje? Vis rimčiau abejojama režisieriaus valdžios pozicija teatre, menininkai kuria spektaklius visiškai kitokiais metodais. Itin aktuali tema – kūnas kaip politinė kategorija. Įdomiai vystosi vadinamasis dokumentinis arba imersinis teatras, į kurį įtraukiami įvairūs su menu nesusiję žmonės. Su šiuo teatru susijusi aktuali diskusija apie tai, kam priklauso teisė į tokį meno kūrinį, kas vyksta, idėjai pradėjus keliauti, kiek turėtų būti mokama menininkui ir kiek vadinamiesiems neprofesionalams, kuriems iš tiesų tenka didelė spektaklio kūrimo naštos dalis. Dėl mano veiklos tarptautiniame kontekste tenka nuolat analizuoti mūsų teatrą ir savo darbą iš kitos perspektyvos. Tai nelengva, bet toks yra mano kelias.“ Iš latvių kalbos vertė Rokas Darulis

KAIMYNAI

Ne tik kailiniuotiesiems ir plunksnuotiesiems Ott Karulin

Nors vasaros Estijoje trumpos, jų naktys – dar trumpesnės, tad metas tarp vasaros saulėgrįžos ir bobų vasaros yra daugiau nei tinkamas šventiniams susibūrimams, tarp jų ir scenos meno festivaliams. Iš pastarųjų Estijoje seniausias yra „Baltoscandal“, nuo 1994 m. kas dvejus metus vykstantis Rakverėje.I Atsiliepimų apie pirmuosius festivalius būta nelabai palankių, o vienam pagrindinių šalies kultūros savaitraščiui rašančiam kritikui kilo abejonių, „ar šiuose puslapiuose apskritai reikėtų ar galėtų būti apmąstomas toks neoficialus, jaunimui skirtas teatro renginys“.1

tiniai gyventojai praminė „kailiniuotaisiais ir plunksnuotaisiais“.2 Šiandien „Baltoscandal“ – viena iš keturių svarbiausių Estijos scenos meno bienalių, kuriai netrūksta ne tik žiūrovų dėmesio, bet ir valstybės subsidijų, skiriamų tiesiogiai iš Kultūros ministerijos biudžeto (kitaip nei daugiausia remiamos, priklausančios nuo Estijos kultūros fondo projektinių dotacijų). Straipsnyje bus apžvelgti scenos menų festivaliai Estijoje (turint omenyje mažiausiai penkiolika festivalių),II jų veiklą analizuojant keturiais aspektais: skiriamo dėmesio (šalies vietinio ar tarptauTuomet „Baltoscandal“ buvo laiko- tinio), tikslinės grupės (skirta įvaimas „keistai pasaulį matančių te- riai ar nišinei auditorijai), modelio atro fanatikų“ festivaliu, o juos vie - (kalbamasis, muzikinis, šokių, lėlių

ir objektų teatras ar koks nors jų derinys) ir rengėjo (valstybinis teatras ar ne pelno siekianti organizacija). Remiantis šiais aspektais, galima išskirti penkias festivalių 1 Maris Balbat, Vähe kisa, grupes: a) festivaliai, susitelkę į palju villa Estijos scenos menų sklaidą, b) ne ehk Esimene pelno siekiančių organizacijų rengiami (šiuolaikinio) šokio festivaliai rahvusvaheline menininkams (mėgėjams ar profeteatrifestival sionalams), c) valstybinių instituciEestis, Reede, jų rengiami tarptautiniai muzikinio 1990-06-29. (įskaitant baleto) teatro festivaliai, d) pelno nesiekiančių organizacijų 2 Rein Sikk, rengiami tarptautiniai festivaliai Pildikesi tuntud nišinėms auditorijoms ir e) tarpja tundmatust tautinės bienalės. Tiesa, tam tikru teatrilinnast mastu šios grupės iš dalies sutamRakverest, pa ir ne visi keturi aspektai visoms Eesti Sõnumid, grupėms vienodai aktualūs. 1994-07-02.

I Pirmasis „Baltoscandal“ įvyko Pernu. Festivalyje dalyvavo dvylika trupių iš dešimties šalių, o kadangi jos atvyko iš Baltijos bei Skandinavijos šalių ir kurdavo kitokį nei estų, netgi skandalingą teatrą, festivalis buvo pavadintas „Baltoscandal“. Festivalio meno vadovas Peeteris Jalakas teigė gana greitai supratęs, jog Pernu miestas nebuvo labai suinteresuotas, kad jame viešėtų „Baltoscandal“ – dėl jo specifinio pobūdžio. Taigi, kai 1994 m. P. Jalakas buvo išrinktas Rakverės teatro meno vadovu, jis kartu išsivežė ir šį festivalį. II Išskyrus tarpdalykinius festivalius, kuriuose taip pat yra pasirodymų programa.

Gatvės vaidinimas festivalyje „Baltoscandal“ Festivalio archyvo nuotr.

Festivaliai, susitelkę į Estijos scenos menų sklaidą Iš šių festivalių didžiausias ir galbūt daugiausia diskusijų sukeliantis (todėl dažnai restruktūrizuojamas) yra pelno nesiekiančio fondo „Eesti Teatri“ kasmet organizuojamas festivalis „Draama“, nuo 1996 m.III rengiamas Tartu – antrame pagal dydį Estijos mieste. Visus tuos metus jame ieškota ir tebeieškoma įvairių būdų sudaryti programą, 3 Riina Oruaas, kuria žiūrovui būtų suteiktas benUusvana dras supratimas apie ankstesnio „Draama“, Sirp, sezono Estijos scenos menus. Ren2017-09-22. giant festivalį, iš pradžių daugiausia

sprendė valstybiniai teatrai, kurie iš jų kūrinių turėtų dalyvauti „Draamoje“ (taip pat ir rungtis dėl tarptautinio žiuri teikiamų apdovanojimų). Vis dėlto, daugėjant privačių teatrų, taip pat ir naujų scenos kūrinių, šį modelį prireikė pakeisti kitu. Keletą metų buvo taikomas kuratorinis modelis, turint kiekvienais metais vis kitą kuratorių, tačiau nuo praėjusių metų festivalis turi savo nuolatinį kuratorių, kuris vis tiek renkasi programai kūrinius iš gavusiųjų apdovanojimų per ankstesnį sezoną (bet ne vien iš jų). Vis dėlto klausimas, kokia yra šio festivalio tikslinė grupė (Pietų Estijos

gyventojai, tarptautiniai svečiai ar patys menininkai), lieka aiškiai neišspręstas, o gal ir nebūtinai turi būti išspręstas. Arba, vieno kritiko žodžiais tariant, „tai yra festivalis be aiškiai verbalizuotos meninės koncepcijos, besiremiantis meno vadovo Ivaro Põllu pasirinkimais ir praktinėmis galimybėmis atsivežti tam tikrus kūrinius. Bet vis tiek galiausiai pavyksta jei ne apibendrinti Estijos teatrą, tai bent jau suteikti žvilgsnį į tai, kas jame vyksta“.3 Vis dar atrodo, kad Kultūros ministerija norėtų geriau suprasti būtinybę rengti festivalį „Draama“, nes jo finansavimas priklauso tik

III Pradžioje festivalis, kurio programą sudaro geriausi ankstesnio sezono pasirodymai, vykdavo kartą per dvejus metus, o laikotarpiais tarp tų dvejų metų būdavo rengiamas mažesnio masto festivalis, skirtas tam tikrai temai nagrinėti (pavyzdžiui, komedija ar autoriaus teatras).

nuo Estijos kultūros fondo dotacijos. Kita vertus, priklauso taip pat, kaip ir daugumos festivalių finansavimas, ir tik tarptautinės bienalės gauna didelę subsidiją iš ministerijos: pastaroji iniciatyva pradėta taikyti 2015 metais.IV Dar du Estijos scenos menui skleisti skirti festivaliai yra „Teatras jaunoms auditorijoms“ ir „Draamamaa.weekend“ (abu organizuojami atitinkamai Estijos teatrų vaikams ir jaunimui tarptautinės asociacijos (ASSITEJ) centro bei Estijos teatro agentūros ir rengiami kas metus, pradedant 2013 m.). Jie turi nišinę auditoriją ir konkretų tikslą: „Teatre jaunoms auditorijoms“ nauji vaikams ir jaunimui skirti spektakliai rodomi mokytojams ir kitiems specialistams, atsirenkantiems, kokius spektaklius išvys jaunieji žiūrovai (pavyzdžiui, šiuos spektaklius įtraukiant į mokyklos programą),V o „Draamamaa.weekend“ pasikviečiama apie dvidešimt tarptautinių (festivalių) kuratorių apsilankyti programoje spektaklių, kurių kolektyvai galėtų ir norėtų juos rodyti gastroliuodami tarptautiniu mastu.

Ne pelno siekiančių organizacijų rengiami (šiuolaikinio) šokio festivaliai menininkams (mėgėjams ar profesionalams) „NoTaFe“ (NVO „Evestuudio“ nuo 1993 m. organizuojamo jaunimo šokio festivalio pavadinimo estų kalba santrumpa) ir Hyjumos šokio festivalis (NVO „HTF Tantsukompanii“, nuo 2010 m.) rengiami vadinamojoje šalies periferijoje: pirmasis – Viljandyje, o antrasis – Keinoje, kuri yra Hyjumoje, antroje pagal dydį Estijos saloje. Apie juos rašoma taip: „Kasdien surengiantį seminarus, spektaklius ir diskusijas „NoTaFe“ galima būtų palyginti su vienos savaitės trukmės vasaros universitetu arba konferencija, kurioje srities specialistai susiburia neformalioje aplinkoje pasidalyti savo darbais ir bendradarbiauti kartu kuriant naujas idėjas ar ieškant tam tikrų sprendimų“.4 „NoTaFe“ pagrindinė tikslinė grupė yra profesionalūs šokėjai, bet Hyjumos šokio festivalis yra mėgėjiškas,

todėl pastarasis „taip pat turėtų būti traktuojamas iš laisvalaikio švietimo perspektyvos kaip palanki platforma augti jaunuoliams, besidomintiems judesio menu ir vertinantiems šokį tiek kaip meno formą, tiek kaip natūralią savęs to4 Eret Talviste, bulinimo praktiką“.5 Nors ir galima būtų teigti, kad NoTaFe šie festivaliai (tam tikru mastu taip rõhutab pat ir festivalis „Teatras jaunoms kohaloleku auditorijoms“) tokiame straipsnyje ja kehalise neturėtų būti nagrinėjami kartu su kogemuse kitais, scenos menus demonstruotähtsust, jančiais platesnei auditorijai, maSakala, nau, kad jie yra labai svarbūs, nes 2016-07-14. meninė edukacija (ir ypač pomėgių ugdymas) yra sritis, kurią bent jau 5 Marie Estijoje – nors drįstu teigti, kad ir Pullerits, kitur – linkstama priskirti neutraHiiumaa liai zonai: už ją nėra atsakinga nei TantsuFestival Kultūros ministerija, nei Švietimo kasvatab ministerija. Todėl valstybės mastu tantsust dažnai neturime veiksmingų straja liikuva tegijų, skirtų mokyti naujos kartos inimesena menininkams ir auditorijoms, o toenesest lugu kia situacija atsilieps ateityje. Viepidavat nas iš argumentų šiam tvirtinimui põlvkonda, Tantsukuukiri, paremti yra tai, kad visus tris minėNr. 59, 2016-09. tus festivalius organizuoja ne pelno

IV Kultūros ministerija turi specialią finansavimo programą, joje gali dalyvauti tik tarptautinės bienalės, kurių biudžetas viršija 100 tūkst. eurų. Įvedus šią priemonę, du anksčiau kasmečiai festivaliai – „August DanceFestival“ ir „Treff“ festivalis – pasikeitė į bienales (ir jų pavadinimai atitinkamai į „SAAL“ ir „NuQ Treff“), kad galėtų gauti šią subsidiją. Tai yra žingsnis teisinga kryptimi, atsižvelgiant į ministerijos ir fondo atsakomybių pasidalijimą. Pagrindiniame šalies kultūros politikos dokumente „Kultūra 2020“ teigiama: „Estijos kultūros fondas daugiausia remia kūrybingus asmenis ir projektų iniciatyvas, o šalies Kultūros ministerijos biudžetas naudojamas finansuojant pagrindines valstybės remiamų institucijų veiklas ir ilgalaikes veiklas, kurios yra svarbios nacionalinės kultūros aspektu.“ Kada ateis tokie laikai, kai kiti festivaliai bus ilgalaikės veiklos, kurias ministerija turi remti, neįmanoma numatyti, nes kol bienalės pradėjo gauti šią paramą, praėjo beveik ketvirtis amžiaus.

SAAL bienalė Rene Suurkaevo nuotr. iš bienalės archyvo

6 Igor

siekiančios organizacijos, finansiškai priklausomos nuo paramos Estijos kultūros fondo lėšomis, tartum Kultūros ministerija švietimo nelaiko kultūros politikos dalimi.

koncertas (Saremos operos dienas nuo 2007 m. ir Jehvio baleto festivalį nuo 2008 m.). Festivalį „Birgitta“ sukūręs Talino filharmonijos bendrijos vadovas, dirigentas Eris Klasas kuravo jį iki pat savo mirties Valstybinių institucijų 2016 metais. Šis festivalis buvo varengiami tarptautiniai dinamas „didžiuoju muzikinio te7 Alvar Loog, muzikinio (įskaitant baleto) atro forumu“ 6 ir turi savo ištikimą Saaremaa teatro festivaliai auditoriją. Estijos koncertas perėooperipäevad: mė Saremos – didžiausios Estijos klassika, Visiškai priešingai nei šokio fes- salos – sostinėje vykusį festivalį, glamuur ja tivalius, visus muzikinio teatro ankstesniam jo rengėjui bankruavangard festivalius Estijoje organizuoja tavus. „Prieš dešimtį metų šiame segamini, valstybinės įstaigos, tokios kaip Ta- festivalyje, be suomių turistų, lanPostimees, lino filharmonija (nuo 2005 m. ren- kydavosi ir operos fanatikai, kurie, 2013-07-31. gianti festivalį „Birgitta“) ir Estijos nepaisydami vėjo ir lietaus, dėl Garšnek, Allegoorilisi allusioone Birgitta festivalilt, Sirp, 2015-08-28.

meninio patyrimo šerdavo uodus, susėdę ant medinių suolų po šaltį skleidžiančiu dangumi. Pradėjus festivaliui vadovauti Estijos koncertui, jame atsirado milžiniška palapinė su jaukiomis vietomis atsisėsti, raudonas kilimas ir šviestuvų, bet kartu ir aukštesnė bilieto kaina, ir elegancijos.“ 7 Kitaip tariant, festivalio pagrindinė tikslinė auditorija pasikeitė į (verslo) elitą iš žemyne esančių šalių. Jehvio baleto festivalį įkūrė Estijos koncertas, įsteigęs savo naujus koncertų rūmus Šiaurės Rytų Estijoje (atidaryti 2005 m.), ir jame daug daugiau bendraujama su vietos auditorija, nes „čia esama

V Festivalio „Teatras jaunoms auditorijoms“ iniciatyva yra reakcija į tą faktinę padėtį, kurią kritikas Raitas Avestikas apibūdino taip: „Neįtikėtinai paprasta tiems, kurie savo darbuose minimaliai investuoja tiek į materialius išteklius, tiek į idėjas, gauti galimybę formuoti jaunųjų žiūrovų pasaulėžiūrą. Kadangi jie dirba „juodosios buhalterijos“ principais (tiek nemokėdami mokesčių, tiek laisvai rinkdamiesi kūrinių turinį), tai gali pardavinėti savo darbus mokykloms ir vaikų darželiams pigiau [nei profesionalūs teatrai].“ Žr. Rait Avestik, Vaene ja varimajanduslik noore vaataja off-off-teater, Sirp, 2014-01-16.

SAAL bienalė Annos Aurelijos Minev nuotr. iš bienalės archyvo

daug reiškiančios gausios bendruomenės, kuriai baletas įkūnija grožį, gerumą ir tradicines šokio vertybes“.8 Klausimas, kaip pasiekti Šiaurės Rytų Estijos auditoriją, kurios didžiąją dalį sudaro rusakalbiai, jau kurį laiką yra politinis galvos skausmas: per pirmuosius du dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo jis buvo laikomas tokiu, kurį turbūt reikėtų kažkaip išspręsti, tačiau niekam nerūpėjo tiek, kad faktiškai ką nors dėl jo darytų. Tačiau, Rusijai užgrobus Krymą, situacija, žinoma, pasikeitė ir per pastaruosius keletą metų į šį regioną daug investuojama, ypač į pasienio miestą Narvą, kuriame artimiausiais metais tikriausiai bus sulaukta ir kelių naujų kultūrinių iniciatyvų.

Tačiau, palikus nuošalyje situaciją Šiaurės Rytų Estijoje, jau turėtų būti akivaizdu, kad geografijos atžvilgiu scenos menų festivaliai gana išsamiai apima visą Estiją, nes jų vyksta po vieną Rakverėje, Tartu, Viljandyje, Keinoje, Kuresarėje ir Pernu. Pelno nesiekiančių organizacijų rengiami tarptautiniai festivaliai nišinėms auditorijoms Klausimas, ar Pernu vis dar turi savo festivalį, lieka neatsakytas. „Monomaffia“, organizuota bendradarbiaujant NVO „Pro Magister“ ir valstybiniam teatrui „Endla“, pirmą kartą vyko 2011 m., o jų pastarasis festivalis – 2016 metais. Jam pasibaigus, vienas kritikų atsiliepė

taip: „Festivalis turėtų toliau išlaikyti savo kišeninį formatą, turėti programoje įvairių šalių kūrinių, daugiausia dėmesio skirti klasikiniams monospektakliams (o ne tapti „stand-up“ komedijų scena) ir vykti Pernu vasaros pabaigoje. Tačiau jam reikia meno kuratoriaus, kuris sukurtų visavertiškai naudingą programą.“ 9 Taigi festivalio „Monomaffia“ padėtis yra nestabili. To paties negalėtume pasakyti apie 8 Heili Einasto, „Auksinės kaukės“ festivalį Estijoje Vormide (nuo 2005 m. organizuojamą NVO mäng Jõhvi „Art-Fortius“), kurio metu Taline balletifestivalil, publikai rodomi rinktiniai rusų auPostimees, torių spektakliai. Apie juos vienas 2017-05-15. kritikas yra parašęs: „Net jeigu kai kurie spektakliai neatitinka žiūrovo 9 Sven Karja, skonio, jie vis tiek yra gana įdomūs Kirsid taskus, ir suteikia supratimo apie daugelį Sirp, 2016-09-02.

10 Tambet Kaugema, Kommentaar: „Kuldse maski“ kuldne sügis, Sirp, 2013-10-31. 11 NU Performance Festival, Eesti Ekspress, 2005-11-02. 12 Ott Karulin, Perspectator luuperis, Sirp, 2016-07-09. 13 Theater Statistics Database: http:// statistika. teater.ee/stat/ stat_filter/ show/festivals, Estonian Theater Agency, 2017.

Rusijos teatre besireiškiančių tendencijų. Programoje retai turima kažko pernelyg ekstremalaus ar avangardiško, tačiau tikrai pamatysime vidutiniškai novatoriškų spektaklių, o kartais ir aukštu profesionalumo lygiu atliekamų senoviško teatro kūrinių.“ 10 Ieškantieji kažko naujo visada galėtų apsilankyti festivalyje „NU Performance“ (NVO „Teine Tants“, 2005 m.), kuriame, anot jo pirmojo kokuratoriaus Anderso Härmo, „klajojama tarpiniais teatro, vizualiųjų ir scenos menų, (pop)muzikos ir šiuolaikinio šokio kraštovaizdžiais. Tai yra neįmanoma apibūdinti, amorfiška ir dinamiška žemė, kur tarpusavyje susipina įvairios nuomonės apie tai, kas yra kultūra, įvairios kultūros rūšys ir metodikos“.11 Tarptautinės bienalės Nuo festivalio „NU Performance“ sklandžiai pereiname prie didžiųjų keturių Estijos scenos menų festivalių, nes NVO „Teine Tants“ taip pat rengia ir bienalę „SAAL“,VI o NVO „Teine Tants“ vadovaujamos „Kanuti Gildi SAAL“ audiovizualinių kūrinių gamybos studijos meno vadovas yra Priitas Raudas, 2004 m. perėmęs „Baltoscandal“ kuravimą. Kartu tai reiškia, kad jis dešimt metų (2004–2014) kuravo

du didžiausius tarptautinius scenos menų festivalius ir galime ramia širdimi teigti, kad jo pasirinkimai turėjo įtakos pasaulio šalių spektakliais besidominčių Estijos žiūrovų skoniui labiau nei kas kita. Po pastarojo „Baltoscandal“ rašiau: „Šiais metais „Baltoscandal“ pasirodė esąs toks kaip anksčiau. O, ne! Kaip ir anksčiau. Prisiminkime tuos laikus, kai tarptautiniu mastu pripažinto režisieriaus kūrinys būdavo pirmą kartą atvežamas į Estiją ir „Baltoscandal“ buvo vieta, kur galėdavome jį pamatyti. Šiandien turime visai nemažai festivalių su padoria tarptautine programa... Taigi sunku ir pamatyti visus spektaklius, o kai kurie pripažinti režisieriai mus aplanko taip dažnai, kad galėtum nesunkiai sekti jų kūrybos keliais ir nebūtinai turėtum dėl to kirsti valstybės sieną.“ 12 Ši akivaizdžiai ironiška kritinė pastaba skirta pabrėžti, kad padėtis yra visiškai patenkinama. Be „Baltoscandal“ ir bienalės „SAAL“, turime dar festivalį „NuQ Treff“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama lėlių ir objektų teatrui (jį nuo 2007 m. organizuoja Valstybinis lėlių teatras), ir festivalį „Viduržiemio nakties sapnas“ (nuo 2000 m. rengiamą miesto savivaldybei priklausančio Talino miesto teatro). Nors ir buvo kilę nemažai diskusijų

dėl to, ar „Baltoscandal“, o vėliau „August Dance Festival“ neturėtų būti tarpusavyje supanašėję programų atžvilgiu, dabar tai neatrodo problema, pastarajam tapus bienale „SAAL“ ir turint naują kuratorių. Tačiau „Viduržiemio nakties sapno“ ateitis vis dar lieka neaiški, nes šio festivalio rengėjai iš tikrųjų dar nerado pusiausvyros tarp savo programos naujovių ir publikos lūkesčių. Talino miesto teatras yra Estijos psichologinio teatro pavyzdys, tačiau šio festivalio programa neretai labiau patinka turintiesiems daugiau patirties žiūrint tarptautinius kūrinius. Ar per keletą ateinančių metų Estijoje vis dar turėsime keturias tarptautines bienales, dar bus matyti, bet net ir jei taip nesusiklostys, Estijos scenos menų publika visgi gali tikėtis gauti gana įdomią įžvalgą į tarptautinį teatrą: 2016 m. tarptautinio scenos meno festivalio (bienalių ir kt.) metu iš viso buvo surengta 170 pasirodymų, sulaukusių daugiau nei 27 tūkst. žiūrovų apsilankymų.13 Taigi šie renginiai iš tiesų jau nebėra tik kailiniuotiesiems ir plunksnotiesiems, kokiais buvo pravardžiuojami ankstesnių „Baltoscandal“ festivalių žiūrovai. Vertė Aleksandra Fominaitė

VI Nuo savo pirmųjų metų – 1996 m., kai vyko Pernu – festivalis buvo rengiamas ir kitais pavadinimais. Nuo 1999 m. jis vykdavo Taline, o iki 2014 m. buvo žinomas kaip „August Dance Festival“.

KAIMYNAI

Festivalinė Rusija Jevgenija Tropp, Marina Dmitrijevskaja 1

„Mūsų šalis – didžiulė: šeštadalis pasaulio“, – dar sovietmečiu rašė poetas Samuilas Maršakas. Dabar šalis yra sumažėjusi, tačiau festivalių skaičius – išaugęs. Juos skaičiuojame dešimtimis, kiekvienas save gerbiantis miestas nori turėti festivalį. Pasitaiko, kad pavadinimas ir kryptis festivaliui suteikiami kokio nors įžymaus kraštiečio garbei: Voroneže rengiamas Platonovo festivalis, pavadintas didžiojo prozininko Andrejaus Platonovo garbei, ten pat vyksta „Maršakas“ ir „Mandelštamfestas“. Vampilovo festivalis vyksta Irkutske, kur yra gyvenęs dramaturgas Aleksandras Vampilovas, „Penki vakarai“ – Sankt Peterburge, kur kūrė Aleksandras Volodinas, Puškino – žiemos metu Pskove, netoli Michailovskojės kaimo, kuriame poetas gyveno ištremtas, Gorkio – Nižnij Novgorode, kur yra Maksimo Gorkio gimtinė, ir t. t. Turime regioninių festivalių: „Baltijos namai“ („ðࢡęĠėૉࣄĘėૉ Ĕफ़ě“)

Sankt Peterburge daugybę metų pritraukia dalyvių iš artimosios Europos, ypač – Baltijos šalių. „Naujasis Sibiro tranzitas“ sujungia Sibirą, Tolimuosius Rytus ir Uralą. „Susitikimai prie Volgos“ („‫ݦ‬फ़ęĕࣄĘėࣗ đࣄĠॻࣗĥė“) vyksta prie Volgos upės esančioje Samaroje. Būna konceptualių festivalių, būna žiūroviškų, būna laboratorinių ar profesionalių. Nuo jų ir pradėkime. „Realusis teatras“ Tai vienas įdomiausių ir darbingiausių festivalių (20 pasirodymų su diskusijomis per savaitę). Ar „Realusis teatras“ („࠶ࣗࢡęĪĜĩૉ ĠࣗࢡĠॻ“) yra pats seniausias Rusijos teatro festivalis? Tai – Olegas Lojevskis, daugybę metų jį rengiantis vienas. Lojevskis, gyvenantis Jekaterinburge, jame praktiškai nesilanko, bet laksto iš vieno miesto į kitą, pavydžiai kontroliuodamas teritoriją, perkeldamas režisierius tai šen, tai

ten (prieš 15 metų jis išrado laboratorijų judėjimą „Jaunoji režisūra ir profesionalusis teatras“ („߽फ़ęफ़ĔࢡĮ ॻࣗĕėࣄࣄ২ॻࢡ ė ğॻफ़Ģࣗࣄࣄėफ़ĜࢡęĪĜĩૉ ĠࣗࢡĠॻ“), o šiandien tos laboratori-

jos, tapusios nepriklausomu reiškiniu, yra „suarusios“ visą šalį). Kelios režisierių kartos yra „Lojevskio io vaikai“, jis tvarko milžiniškus, kone on antžmogiškus darbus, priaugindan mas kolonijas savo metropolijai, lij pagautas tikrai imperatoriškų tteatro ambicijų, už kurias stipresnė nė būtų nebent jo aistra senoviniams ms ginklams, blusturgiams ir internetu u 1 Jevgenija vykstantiems aukcionams – ji taip p Tropp, Marina pat žinoma visoje Rusijoje. Be abeDmitrijevskaja – jo, nes jam visi ir kiekvienas be išrusų teatro imties yra „saviakai“ . Jis žino kiekkritikės, „Sankt vieną ir kiekvienas jį žino. Peterburgo „Realusis teatras“ – tai vieni metteatro žurnalo“ tai jo nesibaigiančių važinėjimų „iš re redaktorės, Maskvos į pakraščius šalies“ (pavyzitin tin daug po džiui, į tokį Motyginą – miestą, į kurį Rusijos us teatro įmanoma nusigauti tik žiemą, kol festivalius ti Sibiro upės yra užšalusios) ieškant keliaujančios au gyvojo teatro. Motygine Lojevskis kolegės. gė

kartą rt pamatė didžiulį Stanislavskio portretą, or tačiau jame K. S. atrodė neįprastai e siauraakis. Jam buvo paaiškinta: anksčiau tas portretas pa vaizdavo Leniną, buvo perpieštas... va Manau, kad čia taip pat realiojo teM atro, perpiešiančio teatro tikrovę kaip konceptą, įvaizdis. „Realusis teatras“ – kartu ir autorinis festivalis: Lojevskiui svarbu parodyti kažką naujo, tokio, ko niekas niekada nėra matęs, kam reikia aptarimų. Tokie yra nauji vardai, taip pat „triušio draugų ir giminiečių“ spektakliai. Tai – spektakliai, kuriuose turime ką aptarti, dėl ko susibarti, tai „rytojaus orų prognozės“ ir konstatavimas to, ką realiai turime šiandien, kuo gyvena teatras. Tai – nuolatinė kritikų kompanija, karštos diskusijos, į kurias liaudis veržiasi kaip į gerą spektaklį. Tai – kovinių veiksmų teatras suaugusiesiems ir „jaunojo kario mokykla“ kelių kartų studentams teatrologams (jų minios suvažiuoja į „Realųjį teatrą“, kad gautų „kovos krikštą“). Per keletą pastarųjų metų į šį festivalį suvažiuoja ir „Auksinės kaukės“ ekspertų: kam bastytis per regionus, jei visa, kas geriausia, Lojevskis jau atsirinkęs... Tai visada buvo jaunųjų festivalis. Kadaise, kai jis tik buvo pradėjęs vykti, pradedančiųjų Anatolijaus

Praudino, Georgijaus Cchviravos, Boriso Ceitlino, Aleksandro Kuzino, Jevgenijaus Marčelio, Grigorijaus Ditiatkovskio, Grigorijaus Kozlovo, Jurijaus Butusovo ir kitų spektakliai tapdavo įvykiais. Čia – visa karta tų, kurie dabar sulaukę nuo 50 iki 60 metų. Sukeldamas baisiausius mūšius, atsišaudydamas nuo kritikos veržėsi pro festivalio diskusijas Nikolajaus Koliados teatras. Tiesa, pasitaikydavo ir neužderėjimų (sezonas sezonui nelygus), bet apskritai „Realusis teatras“ – daugybės gerą vardą turinčių režisierių gimtinė. Režisieriui patekti į jį yra įvykis. „Naujasis Sibiro tranzitas“ 2001 m. gimęs festivalis gavo pavadinimą „Sibiro tranzitas“ ir iš tiesų šešerius metus keliaudavo iš vieno didelio Sibiro miesto į kitą (festivalio emblema yra ratas, o jis rieda per neaprėpiamas Užuralės platybes). Idėjos autorius – Aleksandras Kuliabinas, gerai žinomo Novosibirsko teatro „Raudonasiss deglas“ („÷ॻࢡࣄĜĩૉ ĢࢡĘࣗę“) direkktorius, pasiūlęs savo kolegoms, taip ip pat direktoriams, į pirmąjį festivava lį atsivežti geriausius savo teatrų tr spektaklius (juos parinkus savo av nuožiūra), o vėliau – perdavinėti in teisę surengti „Sibiro tranzitą““ kkaip

t lazdelę ir patikėti nepriestafetės om klausomiems ekspertams formuoro ti jo programą. Tokiais ekspertais „P tapo „Peterburgo teatro žurnalo“ ࣗ ĠࣗࢡĠॻࢡęĪĜĩૉ („üࣗĠࣗॻď২ॻĒࣄĘėૉ ࢡ “) redaktoriai kartu su ĕ২ॻĜࢡę kolegomis, o kritikais iš kitų miestų. Pradžiai ra mes peržiūrėdavome spektaklius ta vaizdajuostėse (paštu su keistais eis nutikimais gaudami didžiules e VHS kasečių pilnas dėžes), o tada,, susiskirstę į komandas, skrisdavome om į Sibirą. Apvažiuodavome vieną ną miestą po kito, vieną teatrą po kito k – traukiniais ir automobiliaiss per užsnigtas trasas. Per pirmąjį ąj sezoną aplankėme 27 Sibiro teatrus, peržiūrėję 50 spektaklių at 15-oje 5- miestų... Ekspertams keliauti ttekdavo pačiais atšiauriausiais žiemos žie mėnesiais – sausį ir vasarį, nes kovo pradžioje jau būtina turėti tu sudėliotą festivalio plakatą: tradiciškai t šis vyksta paskutinį gegužės dešimtadienį. Būta ilgų parų, praleistų laukiant Norilske (mieste už poliarinio rato, kur prasidėjusi pūga trunka nuo septynių iki dvylikos dienų, tuomet nė vienas lėktuvas negali nei pakilti, nei nutūpti šiame atšiauriame mieste). Būta neįtikėtinų naktinių kelionių taksi Bratsko–Irkutsko trasoje (skrydis buvo atšauktas, autobusai ir traukiniai tuo metu nebevažiavo, o ryte

turėjome būti nusigavę į Irkutsko jaunimo teatro spektaklį!). 700 km važiavome taiga po žvaigždėtu dangumi, palinksmindami vairuotoją pokalbiais, kad neužmigtų... „Sibiro tranzito“ ekspertai kiekvieną spektaklį aptardavo su trupe, o tai buvo tikras protrūkis – juk iš tiesų neretai būdavome patekę į teatrą, kuriame teatro kritikų nebūdavo matę ar girdėję per dešimtmečius (arba visai nematę)! Teatrologinis spektaklių nagrinėjimas, profesionalus pokalbis su aktoriais ir režisieriais tapdavo gryno oro gūsiu daugeliui teatrų, gyvuojančių labai toli ir nuo Rusijos centro, ir nuo kitų to milžiniško dydžio regiono teatrų. Ir mums, kritikams, pažintis su teatrą kuriančiu Sibiru taip pat buvo atradimas. Iš tiesų už Uralo kalnų virtinės teatras neretai yra daug gyvesnis, šiuolaikiškesnis, kandesnis nei tas, kuris tykiai ir ramiai gyvuoja centrinėje Rusijoje, jau nekalbant apie pietų kraštus, kuriuose, apskritai kalbant, gamta žmogų taip lepina, kad menas jam tarsi ne toks ir reikalingas... Sibire teatras dažnai yra „miestą formuojanti įmonė“. Festivalis tarpusavyje supažindino labai daug teatrų, susiformavo kontekstas. Užsimegzdavo glaudžių ryšių, būdavo apsikeičiama režisieriais, scenografais, vadovai susitardavo dėl gastrolių... Susitvarkė visa Sibiro teatrų veiklos kraujotaka! Kelerius metus pagyvenęs klajokiškai, „Sibiro tranzitas“ nustojo egzistavęs, tačiau 2009

m. to paties Aleksandro Kuliabino ir jo ištikimos bendražygės Irinos Kuliabinos pastangomis pasirodė „Naujasis Sibiro tranzitas“. Nuo tol festivalis vyksta kas dvejus metus, suvienydamas Uralo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų (t. y. didžiosios Rusijos dalies) teatro erdvę. Jo programą, kaip ir anksčiau, parengia ekspertų taryba, tik keletą pastarųjų metų jau nebeperžiūrime įrašų praeitin nugrimzdusiose vaizdajuostėse, bet gauname nuorodas internete. Išvykų spektakliams peržiūrėti vietoje vis dar būna ekstremalių: čia 37 laipsnių šaltis Kurgane, čia rūkas kalnų perėjoje Chakasijoje, čia skrydžiams nepalankūs orai tame pačiame Norilske... Tačiau dabar festivalio maršrutai suteikia ne tik puikią galimybę atrasti naujų miestų ir teatro grupių, bet ir džiaugsmo susitinkant su senais draugais: juk per tuos 16 metų dauguma nieko nesakiusių užrašų geografiniame ir teatrų žemėlapyje yra pavirtę konkrečiomis, kartais ir mėgstamomis vietomis su savo ypatinga atmosfera ir koloritu, su gyvybingais, dorais veidais. O pats festivalis, kuris dabar vyksta visada Novosibirske, yra galingas teatro forumas, vienijantis viso didžiulio, neaprėpiamo regiono talentų jėgas. Reputacijos susiformuoja per „Tranzitą“: kadaise visai jauni, debiutuojantys režisieriai tampa festivalio prizų laimėtojais (čia dirba labai reprezentatyvus žiuri) ir neretai būtent jie atsiduria tarp „Auksinės kaukės“ – Rusijos nacionalinės teatro

premijos – nominantų. Tarp tokių, daugiausia „Tranzito“ atrastų režisierių, negali nepaminėti Timofejaus Kuliabino, Boriso Pavlovičiaus, Dmitrijaus Jegorovo, Aleksejaus Kriklivo, Semiono Aleksandrovskio, Marato Gacalovo, Romano Feodorio... Žinoma, taip nutinka ir aktoriams, ir dailininkams. Festivalis yra džiaugsmas apsikabinant draugams, buvusiems kolegoms ar bendrakursiams, daugybę metų atsiskyrusiems vieniems nuo kitų: juk aktoriai profesijos mokosi ne tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, bet ir didmiesčiuose: Novosibirske, Jekaterinburge, Krasnojarske, Vladivostoke. Vėliau jie išsivažinėja po teatrus ir „Naujasis Sibiro tranzitas“ tampa jų susitikimo vieta. Platonovo festivalis Šių dienų Voronežas (esantis Centrinio juodžemio ekonominiame regione) padaro stiprų įspūdį. Čia viskas pasikeitė 2009 m., į valdžią atėjus gubernatoriui Aleksejui Vasiljevičiui Gordejevui, ne taip seniai gavusiam „Auksinę kaukę“ už kultūros rėmimą. Pasakojama, kad, jam atvažiavus į miestą, dar buvo nebaigtas statyti tiltas (tiltas stovi, o įvažiuoti į miestą negalima, nėra įvažiavimo...), krantinės apžėlusios žole ir apledėjusios, ilgus metus užsitęsusios Žiemos (tiesiog – Voronežo dramos) teatro statybos. Per septynerius jo vadovavimo metus (jis atsistatydino visai neseniai ir tai Voronežo kultūrai tapo graudulinga

Festivalis „Realusis teatras“ – kovinių veiksmų teatras suaugusiesiems ir „jaunojo kario mokykla“ kelių kartų studentams teatrologams Nuotr. iš autorių archyvo

naujiena) sritis ne tik tapo pirmaujančia marmurinės jautienos ir daugybės žemės ūkio produktų tiekėja – miestas persitvarkė. Skverai ir parkai, pėsčiųjų zonos ir vakarinis apšvietimas daro Voronežą europietišku miestu. Pagrindinėje aikštėje iki šiol stovinčio Lenino vakarais visai nematyti: aplinkinių gatvių apšvietimas įrengtas taip, kad Iljičių nardintų į amžinąją tamsą... Teatrai suremontuoti, o apie naują, visiškai idealų Kamerinio teatro pastatą reikėtų rašyti atskirai. Tai yra geriausias teatrui skirtas pastatas, pastatytas vos per dvejus metus... Milžiniška visų menų festivalio programa, sumanyta Kamerinio te atro meno vadovo Michailo Byčkovo, tapo įmanoma būtent Gordejevo (beje, spektaklius lankančio paprasto žiūrovo režimu) pastangomis.

Byčkovas parengia gerai apgalvotą konceptualią programą, Voronežo publikai skiepydamas skonį įvairių tipų teatrui – nuo Daniele’io Finzi Pascos ir Bobo Wilsono iki geriausių Rusijos teatrų premjerų. Festivalis, protingai suskirstytas į nuolatines menų programas, primena Maskvoje vykstantį Čechovo festivalį, tik dar pridėjus parodų, muzikos programų ir būtinai pačią Platonovo programą, skirtą Andrejui Platonovui. Vasaros Voronežas dabar primena Avinjoną, nes karštas klimatas, žydintys kaštonai ir darželiniai pupmedžiai, trykštančių fontanų ir didžiulių rožynų buvimas prisideda prie to, kad visiškai visas miestas atrodytų lyg festivalio šventė. Voronežą yra užtvindę savanoriai, dėvintys baltus marškinėlius ir prisisegę ženklelius. Neretai jie

negali pasakyti, kur artimiausia vaistinė, bet dabar jau tiksliai žino, kur yra teatrai. Kadangi dauguma jų su teatru niekaip kitaip nėra susiję, vadinasi, festivalis pavirsta jų darbu formuojant kadrinį žiūrovų rezervą. Kavinėse prie arbatos puodelio žmonės svarsto, kur čia nuėjus, nesunkiai tardami „Hokusai“ ir „Koršunovas“, reklama transliuojama per visus žiniasklaidos kanalus, įskaitant namie įsijungtus lygintuvus. Spalvotos vėliavos puošia tiltą per upę, tad nė vienas iš pravažiuojančiųjų negali aplenkti to šventinio žodžio „Platonovskij“. Gatvėse dalijamos festivalio programėlės, skydai ir stulpai mirga plakatais. Visiškai europietiškas atrodo festivalių centras, šiuo metu įsikūręs laikraščio „Komuna“ spaustuvėje, kuriame dirbo pats Platonovas. Jame vyksta parodos,

Teatrologai Sachaline Nuotr. iš autorių archyvo

rodomi filmai. Pastatas buvo išgelbėtas nuo nugriovimo būtent dėl šio festivalio. Tarp tarptautinio Platonovo meno festivalio dalyvių – jau daugiau nei 30 šalių. Plakate paprastai pažymėta 30 spektaklių, 15 koncertų, keletas parodų, gatvės teatrų paradas, kino filmų peržiūros, taip pat Platonovo premijos literatūros ir meno srityje įteikimo ceremonija. Čia taip pat vyksta ir gausių viešųjų garsiojo rašytojo tekstų skaitymai. Susėdę ratu po Sovietų aikštės parko medžiais netoli didelės knygų mugės ir gavę po kurio nors apsakymo puslapį, dalyviai juos skaito paeiliui. Skaito neprofesionalai, čia yra grynas tekstas, nieko, išskyrus tekstą ir dėmesio jam – raidėms, sakinio struktūrai... Tai palieka stiprų įspūdį. Platonovo apsakymo „Epifano šliuzai“ veikėjui, britui Bertrand’ui Perry, nepavyko pagal caro Petro

I užgaidą įrengti vandens sistemos sausringose paslaptingosios rusų šalies Tambovo miesto žemėse... Pats Platonovas kentėjo dirbdamas sovietinės melioracijos darbus... O štai įžymus kultūros melioratorius Byčkovas, sumanęs perkurti Voronežą, visgi įrengė festivalių sistemą, kartą per metus „palaistančią“ Voronežo žemes Platonovo festivaliu. Dabar ši užliejimo sistema turi atsišakojančius „drėkinimo griovius“ – vaikams skirtą „Maršaką“ ir poezijai skirtą „Mandelštamfestą“, bet ir pats vienas Platonovo festivalis stiprėja bei plečiasi. Nežinau kito šalies miesto, kuriame gyventojas neturėtų jokios galimybės likti už festivalio darbotvarkės ribų.

maratono“, „Vyresniosios sesers“, „Neblaivaus žmogaus užrašų“ ir eilių – autoriui atminti, netrukus sukaks 15 metų, tačiau kiekvienais metais mes (meno vadovė Marina Dmitrevskaja ir direktorius, režisierius Viktoras Ryžakovas) nesame tikri, ar festivalis įvyks. Bet ateina gruodis ir, dar nieko nežinodami dėl finansavimo, į „Peterburgo teatro žurnalo“ („PTŽ“ yra festivalio įkūrėjas) rūsį, pusantro mėnesio pavirstantį festivalio būstine, subėga šio reikalo entuziastai. Pirmyn ir atgal pradeda šmirinėti studentai savanoriai ir štai jau tampomi ryšuliai su „suvenyrke“, ir jau rengiami lankstinukai bei plakatas (į skolą!), išsiuntinėjami pranešimai spaudai... Studentai iš anksto parengia „Penki vakarai“ medžiagą laikraštukui „Išmėgink plunksną“ („üॻफ़ďࢡ üࣗॻࢡ“)... Festivaliui, atsiradusiam Sankt Pagaliau visi festivalio dalyviai Peterburge Aleksandrui Volodi- yra pamaitinti, pagirdyti, sušildyti nui – „Penkių vakarų“ ir „Rudens ir išvažiuodami apsikabina mūsų

merginas. Kiekvieną vakarą po spektaklio ant stalo patiekta virtų bulvių, raugintų kopūstų ir konservų „Grundalai pomidorų padaže“ (čia ypatingi „volodiniški“ valgiai, jis nemėgo prabangos), o fojė už prekystalio stovi legendinė bufetininkė Klava ir prekiauja sumuštiniais bei degtine sovietmečio kainomis. Tas Volodino nesukurtas vaidmuo yra tapęs tiesiog kultinis ir vaidinamas vien ir išskirtinai dramos fakulteto absolvenčių – dėl savo stipraus konceptualumo ir būtinybės maloninti pirkėją bei elgtis su juo akiplėšiškai, kartu išsamiai išmanant Aleksandro Moisejevičiaus kūrybą. Festivalis atsirado iš pradžių kaip Volodino pjesėms skirtas festivalis. Tačiau, nors dėl „Penkių vakarų“ Volodino dramaturgija užtikrintai sugrįžo į repertuarą, yra statoma ir tebestatoma, rasti penkis įvykiais tapusius spektaklius yra nelengva, tad festivalio formatas yra „Volodinas ir tai, kas volodiniška“. Kas yra „volodiniška“? Tai yra tam tikra nuotaika, požiūris į žmogų, tai yra dorovės koordinatės, su niekuo nesupainiojamos gėrio, blogio, teisingumo, asmeninės laisvės sąvokos. Volodinas neturi tiesioginių įpėdinių, „volodiniški“ dalykai išryškėja „tai ten, tai šen“ ir kiekvienas iš festivalyje pateiktų spektaklių tampa viena iš jo briaunų, o visi kartu sudaro šiuolaikišką „volodinišką

erdvę“. Volodinui būdingas ilgesys staiga sudygsta ten, kur jo nesitikima. Neatsiejama šio festivalio dalis yra didžiulis dramaturgijos projektas „Pirmasis skaitymas“. Tai nėra konkursas – čia neįteikiama apdovanojimų, o išrenkamos penkios ar šešios pjesės iš kelių šimtų atsiustųjų. Pirmiausia jas skaito skaitovai, formuojantys ilgąjį sąrašą, tada – pirmaujantys režisieriai ir kritikai, sudarantys trumpąjį sąrašą. O toliau jaunieji režisieriai pristato šių tekstų eskizus, kurių niekas dar nėra girdėjęs. „Pirmasis skaitymas“ davė daugybę spektaklių, vėliau pastatytų įvairiuose teatruose. Kiekvieną festivalio rytą mes susirenkame „PTŽ“ redakcijoje prie arbatos ir aptariame su kūrėjais tai, kas rodyta vakar dieną, paskui nubėgame į skaitymus (paprastai „Penki vakarai“ vyksta „Liejyklos prospekto“ („ޮࢡ øėĠࣗૉĜफ़ě“) teatre). O vasario 10-ąją, paskutinę festivalio dieną, visada švenčiame Volodino gimtadienį. Ryte nuvažiuojame į Komarovo kapines (valandos kelio atstumu nuo Sankt Peterburgo yra pagarsėjusios kaimo kapinaitės, tapusios menininkų akropoliu po to, kai jose buvo palaidota Ana Achmatova), į gilų sniegą įsmeigiame gėlių, šūktelime eglių viršūnėms: „Su gimtadieniu,

Aleksandrai Moisejevičiau!“ – ir išgeriame pirmąją taurę už sukaktuvininką, aiškiai jausdami, kad jis mums pasakė „Išlenkim!“ – taip visados sakydavo. Ne „įkalkim“, ne „išgerkim“, bet būtent „išlenkim“. Teatro festivaliai vaikams Jauniesiems žiūrovams skirtas teatras ypač svarbus tuo, kad, apskritai kalbant, būtent čia žmogus mokosi būti žiūrovu, perpranta ypatingąją teatro kalbą. Per beveik šimtmetį skaičiuojančią Rusijos (ilgą laiką – tarybinių) teatrų jauniesiems žiūrovams istoriją yra susikūrę ir svarbiausių tradicijų, ir rimtų problemų. Vaikų teatrui reikia šviežių vaidybinių idėjų: visi jau seniai žino, kaip „kepami“ kalėdiniai vaidinimai ir nesudėtingi dienos ar rytiniai spektakliukai, tačiau jauniesiems skirtas originalus autorinis vaidinimas yra didelė retenybė. Siekiant surasti ir palaikyti naujus, individualius, autorinius požiūrius į tai, kaip statomi spektakliai mažiesiems, prieš 15 metų buvo sukurtas teatro meno festivalis vaikams „Arlekinas“ („ܶॻęࣗĘėĜ“) ir to paties pavadinimo nacionalinė premija (neoficialiai turinti vaikiškos „Auksinės kaukės“ statusą). Festivalis visada vyksta balandį Sankt Peterburge. Be konkursinės programos, kurią vertina profesionalus žiuri,

jis turi ir šalutinę programą, kuri dažnai parengiama atsižvelgiant į tam tikrą temą. Pavyzdžiui, kūdikių teatras – ne taip seniai pasirodęs Rusijoje (Europoje gerai išplėtotas reiškinys). Be to, „Arlekine“ nuolatos rodomas susidomėjimas socialiniu teatru, ypač viską apimančiu. Kasmet vykstančiame festivalyje veikia laboratorija, kurios metu jaunieji režisieriai parengia eskizų, pavyzdžiui, pagal paaugliams skirtas pjeses arba pagal šiuolaikinius, neseniai išverstus ir išspausdintus užsienio prozos kūrinius (bendradarbiaujant su pažangiomis vaikų literatūros leidyklomis). Laboratorijos dienomis visas vaikų muzikinis teatras „Veidrodžių karalystė“ („õࢡĖࣗॻĘࢡęĪࣗ“), kuriuo remiantis vyksta „Arlekinas“, pavirsta scenos aikštele, juk eskizą žiūrovams gali pateikti visur: ant laiptų, fojė, repeticijų salėje... Laboratorija, veikianti festivalio metu arba jo remiama, yra kone privalomas pasirodymas daugumai tokio pobūdžio teatro vaikams forumų. Priežastis aiški: ir naujoji dramaturgija jauniesiems žiūrovams (ypač tokiems sudėtingiems kaip paaugliai), ir naujieji šios dramaturgijos, taip pat klasikinių, įprastesnių tekstų vaidybiniai sprendimai – visi jie gali gimti būtent laboratorijos metu vykstant kūrybinėms paieškoms. Pavyzdžiui, vienas seniausių festivalių – „Auksinė ropytė“ („ õफ़ęफ़ĠࢡĮ ॻࣗğĘࢡ“), vykstantis Samaroje „SAMART“ (buvusio Samaros jaunųjų žiūrovų

teatro) pagrindu, reguliariai ria ir labai sėkmingai surengia laboratoriją bo „Jaunoji režisūra. Spektaklis ta mažiesiems“. Laboratorijų uždaviniai u yra atrasti vaikams parašytų šy pjesių ir režisierių, kurie galėtų ttas pjeses pastatyti. Dramaturgas Michailas Bartenevas ir tas pats nenuilstanne tis teatro veikėjas Olegas ga Lojevskis atkakliai, metai po metų, me ieško savo bendraminčių tarp p jaunųjų režisierių. Festivalis vyksta Samaroje ma rugsėjį, kai orai tebėra vasariškai a šilti. Kartais laboratoriniai a eskizai rengiami turistų bazėje, esančioje esa vienoje salų Volgos upėje,, kuriok je tomis dienomis vis dar galima alim maudytis! Būtent ten, atitrūkę nuo uo miesto civilizacijos, jaunieji režisieriai ir aktoriai kuria vaikų teatro ateitį. Kiekvienas žiūrovams rodomas eskizas yra jų aptariamas kartu su profesionaliais kritikais. Ir geriausiems iš pageidaujamų suteikiama teisė gyventi – eskizas pavirsta spektakliu. Panašiai veikia ir laboratorija „Ketvirtoji aukštuma“ („ĂࣗĠđࣗॻĠࢡĮ đĩࣄफ़Ġࢡ “) Saratove įsikūrusiame Kiseliovo vardo jaunųjų žiūrovų teatre. Ir pasakytina, kad per pastarąjį dešimtmetį dauguma režisierių, šiose laboratorijose parodžiusių sėkmingų eskizų, išaugo į labai rimtus, autoritetingus ir meistriškus spektaklių statytojus: Jekaterina Gorochovskaja, Dmitrijus Jegorovas, Polina Stružkova, Jevgenijus Berkovičius... Kai kurie iš jaunųjų jau vadovauja teatrams, tarkime,

Aleksejus sej Logačiovas Saratove, Andrejuss Šliapinas Š Bereznikuose. Tai yra itin n svarbu, nunykstant pačiai vyriausiojo sio režisieriaus institucijai, kai teatras ra vis dažniau atsiduria direktorių rankose, ra o statytojai mieliau keliauja uj iš vieno miesto į kitą, nuo vieno spektaklio s prie kito, nes nėra pasirengę en tapti teatro kūrėjais, kolektyvų vadovais. ad Pats „Auksinės sin ropytės“ festivalis labai mėgstamas ma teatro veikėjų – už jo dosnumą, svetingumą ve ir nuo pat pradžių lydinčiąą orientaciją o į šventę. Jame surenkami ka visi: artimi, nepažįstami, skirtingi, rtin mėginama prisikviesti geriausius, siu neapsiribojant tik stipriomis ko koncepcijomis. Jis praūžia smarkiai, apėmus ap tam tikram džiaugsmingam am neprivalomumo svaiguiliui, jam lo m būdingi audringi udr senų draugų irr b buvusių kolegų gų susitikimai, didelio o masto m pasilinksminimai prie Volgos, ksm os pasisėdėjimai ai prie p gyvo, nefiltruoto ruo alaus (tiesiaii iš daryklos!), užkankan džiaujant virtais, s, kką tik sugautais is vėžiais legendinėjee aaludėje „Dugne“, triukšmingais ir ryškiais yškia humoristiniais pobūviais, begaliniais alinia pokalbiais apie teatrą. Pabaigoje papasakosime apie pie vieną iš teatro meno festivalių vaikams „Aš – mažas, sveiki!“ („ ċ ŋ ěࢡęķ ğॻėđࣗĠĴ“), kuris išsiskiria pirmiausia geografiškai: apie kokių nors kitų festivalių egzistavimą poliariniame rate kol kas nežinome... Jis atsirado gana jauname pramoniniame mieste – Naujajame Urengojuje, neturinčiame

Festivalis „Sibiro tranzitas“ Nuotr. iš autorių archyvo

teatro tradicijų, pastatytame amžinojo įšalo sąlygomis itin gausiai gamtinių dujų telkinių turinčioje srityje. Naujojo Urengojaus gyventojai daugiausia yra dujų gavybos specialistai, o jų šeimos ir apskritai visas miesto gyvenimas susijęs su visa dujų Įsivaizduokite begajų gavyba. g linę baltą tundrą, kur sniegas horizonte susilieja silie su tokio pat baltumo ūkanotu dangumi. angu Vidury tundros užauga miestas: as: jjo tiesios gatvės, tipiškų daugiaaukščių ukšč dėžutės. Kiekvienas mikrorajonas onas buvo statomas pagal projektus, įsisavintus sisav skirtinguose tuometės Sovietų etų S Sąjungos miestuose, todėl Urengojuje uje gali išvysti leningradiškąjį, surgutiškąjį, armėniškąjį naujosios statyatybos pastatų variantą... ... Tačiau kkoncertų ir statybininkų atybininkų centras c „Dujų gavikas“ ((„ñࢡĖफ़Ĕफ़ďĩĠĥėĘ“), kuriame rengiamas festivalis, toli gražu nėra tipiškas statinys! Sudėtingos konfigūracijos pastatas, kurio plo tas beveik 16 tūkst. kv. m, yra

unikalus. Šiuose rūmuose (su marmuro laiptais, fontanais, žiemos sodu) yra ir erdvi sporto salė, ir didelė, 600 vietų koncertų salė, ir simpatiška, nedidelė 170 vietų teatro salė, ir daugybė šokių bei repeticijų klasių, ir vaikų estetinio lavinimo centras. Čia būreliuose ir įvairiuose kūrybiniuose kolektyvuose lavinasi apie tūkstantį žmonių (suaugusiųjų ir vaikų). Centras yra tiesiog prikimštas įvairiausių rūšių įrangos: į festivalį suvažiuojantys teatro darbuotojai nenuslėpdami pavydo žiūri į visose „Dujų gaviko“ salėse turimą apšvietimo ir garso įrangą. Technikos turtų mažieji džiaugsmai: ma kasdien išleidžiamas spalvotos spaudos festivalio laikraštis, stenduose iškabinama fotoreportažų, o po festivalio dalyvavę teatrai gauna dovanų diską, kuriame įrašytos visos „topinės“ spektaklių ir diskusijų akimirkos! Beje, pagal festivalio tradiciją visi svečiai Naujajame Urengojuje yra „užsikasę

visam terminui“: kartu skrenda iš Maskvos, žiūri visus spektaklius ir po penkių dienų išskrenda atgal į „žemyną“. Kolektyvai gauna retą galimybę ne tik parodyti savo spektaklį, bet ir perprasti festivalio kontekstą, susipažinti su kolegomis ir net kažko išmokti dalyvaudami meistriškumo kursuose. Čia pateikėme įvairių festivalių pavyzdžių. Apskritai šalyje juos skaičiuojame dešimtimis. Ir visus vainikuoja „Auksinė kaukė“ – didžiulis konkursinis festivalis ir nacionalinė teatro premija, taip pat didelio masto tarptautinis Čechovo festivalis, kuriam į Maskvą atvežama visame pasaulyje įvykiais tapusių spektaklių. Na, o Piteryje vykstančius „Baltijos namus“ Lietuvos teatrai patys žino – daugybę metų jis taip pat yra ir jų namai. Todėl čia sustota ties kitais miestais ir kitais regionais... Vertė Aleksandra Fominaitė

POŽIŪRIS

Teatro gimimas iš festivalio dvasios Ramunė Balevičiūtė

Nors yra ir kitokių požiūrių, įprasta Vakarų teatro atsiradimą sieti su ritualu, religinėmis apeigomis, skirtomis dievui Dionisui, kuris, būdamas ateivis iš netolimos šiaurės, labai greitai pavergė graikų širdis ir tapo vienu mylimiausių dievų. Kai kurie teatro teoretikai ir praktikai būtent senovės Graikijos teatro artimumą religijai laiko svarbiausia kliūtimi, trukdančia šiandien iki galo perprasti graikiškąją dramą. Štai Tadashi Suzuki teigia, kad „Graikų teatro žmonės gyveno dievų pasaulyje“, o vaidyba buvusi „ne tik pranešimas žiūrovams, bet ir kreipimasis į dievus“.1 Apskritai po vadinamojo performatyviojo lūžio tyrėjai ir praktikai daug rimčiau pradėjo žiūrėti į ritualą ir aktyviau ieškoti teatro ir ritualo sąsajų. Neabejotina, kad teatro atsiradimas senosiose kultūrose glaudžiai susijęs su ritualinėmis, dažniausiai religinėmis, praktikomis. Ritualiniai vyksmai smarkiai nulėmė ir dramines konvencijas, ir estetiką. Kartais iš tiesų net sunku nubrėžti ribą tarp ritualo ir spektaklio. Vis dėlto nebūčiau linkusi religinių ritualų laikyti vieninteliu ir tiesioginiu teatro radimosi šaltiniu. Mano manymu, pernelyg paprasta būtų teigti, kad „šventos Dioniso apeigos

buvo pritaikytos ir paverstos teatro spektakliais“, o „šamanas tapo aktoriumi, dalyviai – publika, šventas altorius – scena“.2 Kodėl laikau tai supaprastintu požiūriu? Visų pirma, vargu ar galima tikėtis rasti vieną teatro atsiradimo šaltinį jau vien todėl, kad pats teatras nėra kažkoks vientisas ir konkrečiai apibrėžiamas dalykas, o veikiau visas tinklas žmogiškosios komunikacijos veiklų, tarp jų, žinoma, ir ritualų, bet taip pat ir įsivaizdavimo, imitavimo, žaidimo. Dar svarbesnis argumentas būtų teatro (šiuo atveju jį tapatinu su dramų vaidinimais) atsiradimo kontekstas. Kaip žinoma, tragedijos pradėtos vaidinti VI a. pr. Kr. per vieną svarbiausių visos Atikos švenčių – Didžiąsias, arba Miesto, Dionisijas. Tai buvo viena iš keturių švenčių, skirtų dievui Dionisui, tačiau ji anaiptol neapsiribojo religinėmis apeigomis. Apskritai tuo metu visuose didžiuosiuose poliuose, turėjusiuose centralizuotą valdžią, viešasis gyvenimas telkėsi aplink didžiules metines religines šventes. Tačiau svarbu turėti galvoje, kad senosios religijos, tokios kaip graikų, labiau buvo susijusios ne su individualiu tikėjimu, bet su masiniais choreografiškai

įrėmintais veiksmais, skirtais socialinei, pilietinei ir kosminei darnai, šių sričių tarpusavio ryšiams išlaikyti. Dienas arba net savaites trukusių švenčių metu žmonės tarsi pamiršdavo kasdienybę ir kartu su kitais pasinerdavo į visiškai kitokį laiką. Šventes sudarė masinės šlovinimo apeigos: procesijos, piligriminės kelionės, įvairūs ritualai, 1 Tadashi dainos, šokiai, varžybos, taip pat Suzuki, spektakliai. Pagrindinis šių veiksKultūra – tai mų tikslas – simboliškai atkuriant kūnas, Vilnius: svarbiausius mitologinius, kosmiTeatro ir kino nius ar istorinius įvykius arba įkūinformacijos nijant galios šaltinius, sužadinti ir ir edukacijos centras, atnaujinti visuomeninę atmintį. Apostrofa, Svarbu atkreipti dėmesį į vieną 2017, 35 Didžiųjų Dionisijų aspektą – tai varžymasis dėl laimėjimo. Agonas 3 glūdėjo pačiame graikų vie- 2 Nadja šojo gyvenimo centre. Būdavo Berberović, rengiami patys įvairiausi konkur- „Ritual, Myth and sai – poezijos, Homero rečitavimo, Tragedy: Origins muzikos, skulptūros, atletikos, fiof Theatre losofijos, oratorystės, net kūdikių in Dionysian grožio. Taip pat ir ditirambų, laikoRites“, Epiphany: mų tragedijos pirmtakais, konkurJournal of sai. (Agonas užkoduotas ir vakarieTransdisciplinary tiškos dramos formoje (dialogas) Studies, Vol. 8, bei turinyje (konfliktas).) O tai jau No. 1, 2015, 37. žaidimo, nebe ritualo sritis. Įdomu tai, kad dažnai žaidybinis aspektas 3 Gr. agon – persmelkdavo religines apeigas. varžybos, kova.

Dionisas ir satyras Jeano-Pierre’o Dalbérros nuotr.

Konkursai buvo rengiami dievų garbei, o geriausias šios praktikos pavyzdys – Dzeusui pagerbti nuo VIII a. pr. Kr. kas ketverius metus per vasaros saulėgrįžą organizuotos visos Graikijos olimpinės žaidynės. Nuo dabartinių olimpinių žaidynių jos skyrėsi žiaurumu ir brutalumu: varžydamiesi bėgimo, vežimų lenktynių, bokso, imtynių, iečių metimo ir kitose rungtyse, turėjusiose pademonstruoti visų pirma dalyvių karinį pasirengimą, varžovai nevengdavo vienas kito mirtinai nukauti. Prieš prasidedant žaidynėms, vykdavo religinės ceremonijos ir dviejų dienų procesijos; religinės apeigos ir vainikuodavo šventę. Pagal panašią formulę vyko ir Didžiosios Dionisijos. Dalyvaudami šioje šventėje, atėniečiai išpažino savo lojalumą poliui – tai rodo ir jos metu atliekami valstybiniai ritualai,

o vienu metu žmonėms net mokėtas užmokestis už dalyvavimą (lankymąsi teatre). Didžiosios Dionisijos buvo rengiamos kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, kai žiemos audros nurimdavo ir Atėnų sąjungininkams tapdavo saugu jūra pasiekti polį. Šventė vykdavo penkias, vėliau šešias dienas. Ją pradėdavo religinė procesija, tada vykdavo ditirambų varžybos ir pagaliau – dramų (iš pradžių tragedijų, vėliau ir komedijų) konkursai. Procesija, kuria prasidėdavo Didžiosios Dionisijos, simboliškai atspindėjo žiūrovų minių kelionę iš periferijos į bendruomenės centrą stebėti pjesių vaidinimų. Iš Dioniso šventyklos į miestą pro vartus būdavo įnešama medinė dievo statula – tai simbolizavo dievo atvykimą iš pasienio miesto Eleutherae. Kitą dieną pakeliui į teatrą procesija aplankydavo svarbias miesto vietas,

tokias kaip dvylikos dievų altorius agoroje ir simbolinė miesto širdis Akropolio papėdėje. Jokiu būdu nereikia įsivaizduoti tos procesijos kaip pamaldaus piligrimų būrio, rimtyje garbinančio dievą Dionisą. Ji veikiau primintų triukšmingą Pietų Europos arba Lotynų Amerikos religinę fiestą. Bet ir ši, ko gero, neprilygtų Dionisijų siautuliui, apogėjų pasiekdavusiam saulei leidžiantis ir per dieną gurkšnotam vynui vis labiau temdant sąmonę. Per šį siautulį pradėti vaikai vėliau tapo populiariais naujosios graikų komedijos personažais. Tai nestebina, turint omenyje ekstatišką Dioniso kulto pobūdį, tačiau, ko gero, klaidinga būtų manyti, kaip siūlo kai kurie mokslininkai, kad, įžengus į teatro erdvę siautulingas dionisiškumas tuoj pat užleisdavo vietą kilniam apoloniškumui. (Egzistuoja net teorija, kad

Jaunas Dionisas ir senas Silenas Zdeněko Kratochvílo nuotr. iš www.commons.wikimedia.org

Dionisijos apskritai kilo iš poreikio sutramdyti šį pavojingą dievą, o drama radosi kaip būdas pasiūlyti alternatyvią, t. y. „rimtą“, patirtį.) Nieko panašaus! Dionisiškumo dvasia niekur neišgaruodavo, tik gal kiek prislopdavo. Juk Dioniso skulptūra būdavo įkurdinama teatrono apačioje, kad dievas galėtų drauge su žiūrovais stebėti sau pagerbti skirtus vaidinimus. Nors graikai ir buvo įpratę klausytis gyvo žodžio, teatre tvyrojusi azarto atmosfera – kuris poetas laimės? – galėjo labiau priminti

sporto varžybas nei religines apeigas. Ne vienas teatro istorikas yra atkreipęs dėmesį, kad teatrone sėdintys žiūrovai, kai kurie pasipuošę vainikais Dioniso garbei, gėrė, valgė, ūžavo ir nesivaržydami reiškė savo nuomonę. Ne veltui Horacijus savo darbe „Ars Poetica“ su apmaudu konstatavo, kad visi graikų tragedijų žiūrovai būna girti. Ritualinis ir didaktinis tragedijų poveikis buvo svarbus, tačiau ne mažiau reikšminga buvo karnavalinė festivalio dvasia. Dalis žiūrovų tenkinosi tiesiog malonumu būti

švenčiančios minios dalimi. Žurnalistė Antje Gerd Poulsen straipsnyje „Tragedijos linksmino Atėnus“, manyčiau, šiek tiek sutirština spalvas, tačiau tiesos jos improvizuotoje rekonstrukcijoje yra. Atėnai virte verda. Statinaitės fermentuoto graikiško vyno išpilstomos troškulio kankinamiems. Teatro festivalis pačiame įkarštyje. Tris dienas miesto gyventojai ir daugybė svečių teatre prie Akropolio stebėjo chorų pasirodymus, žiūrėjo tragedijas, satyras. Šiandien paskutinis tragedijų konkurso dalyvis,

poetas Euripidas parodys pastatytas tris savo dramas ir satyras. Teatre telpa tik 7 000 žiūrovų, o Atėnuose gyvena 50 000 dėl teatro pamišusių žmonių. Žiūrovai kaunasi dėl vietų. Jie nenori praleisti naujausios Euripido tragedijos ir galimybės palaikyti savo mylimiausią kūrėją. Laimingieji įsigyja bilietus po du obolus – vos trečdalį dienos darbo užmokesčio. Kai kurie įsivelia į triukšmingas peštynes dėl gerų, arti scenos esančių vietų, todėl teatro apsaugai tenka juos išskirti. (...) Tragedijų varžytuvėse dalyvavo trys poetai. Favoritu laikomas Sofoklis jau buvo garsus to laiko poetas, laimėjęs daugybę teatro konkursų. Euripidas yra toks pat žinomas, tačiau nėra toks dažnas laimėtojas kaip Sofoklis. Paskutinis, trečias poetas – jaunasis debiutantas Euforionas. Jis yra žymiojo poeto (jau mirusio) Aischilo sūnus, tad publika su nekantrumu nori pamatyti, ar jis paveldėjo savo tėvo tragedijų kūrimo talentą. Būdamas jaunas Sofoklis nurungė Aischilą, todėl kai kurie žiūrovai mano, kad šiandien jį turėtų sutriuškinti jaunasis varžovo sūnus. Atvykus poetams, jų gerbėjai sveikina kūrėjus aplodismentais, 4 Plačiau švilpia ir ritmiškai skanduoja. Tuožr. https:// met choras ateina į orkestrą. Prasiwww.vz.lt/ deda pasirodymas. apps/pbcs.dll/ (...) article?AID= Scenoje Medėja nunuodija naująją /20130814/ Jasono žmoną. Euripido gerbėjai Article/308 negaili plojimų ir šūksnių, o palai149887#ixzz kantieji kitus poetus reiškia nepasi54ZpO7CdS. tenkinimą, švilpia ir trypia kojomis.

Kritiškiausiai nusiteikę žiūrovai klausosi įtempę ausis ir laukia, kol aktoriai suklys. Jeigu taip nutinka, jie baudžiami negailestingai: į juos pasipila vynuogės, riešutų kevalai, alyvuogės ir netgi nedideli akmenys. Kartais riaušės taip įsismarkauja, kad aktoriams ir chorui tenka palikti sceną. Labai gerbiamas aktorius Hegelochas yra kentęs metus trukusias negailestingas publikos patyčias už tai, kad vieną žodį pabrėžė netaisyklingai. Daugelį metų atėniečiai liežuvavo apie tai, o po metų iš jo dar buvo tyčiojamasi viešai trijose jo vaidinamose komedijose. Triukšmingai elgiasi nepatenkinti, bet entuziastingieji žiūrovai savo rėksmingumu jiems nenusileidžia. Vakare, kai „Medėjos“ veiksmas pasiekia finalą ir Euripidas nusprendžia mesti visas priemones vienu metu, publika šėlsta. (...) Saulei leidžiantis žiūrovų minia išeina iš teatro garsiai aptarinėdama dienos potyrius bei rytojaus spektaklius ir apdovanojimus. Kai kurie stabteli prie suvenyrų prekystalių ir įsigyja mažų molinių „Medėjos“ veikėjų figūrų. (...) Pažiūrėję komedijų, dešimt teisėjų susitinka. Skiautelėje užrašo labiausiai patikusio poeto pavardę ir įmeta į indą. Penki atsakymai ištraukiami, balsai suskaičiuojami. Teisėjai – ir likimas – suskaičiavo balsus. Archontas sušunka: „Nugalėjo Euforionas!“ Visi žiūrovai ploja ir švilpia atsistoję. Ant debiutanto galvos uždedamas gebenių vainikas. Saulei

leidžiantis už Akropolio, Euforionas ir jo rėmėjas vežami triumfo eitynėse nuo teatro iki pastarojo namų. Dabar šventė prasideda iš tiesų. 4 Nereikia pamiršti, kad teatro pradžia – ne tik tragedija, bet ir satyrų drama. Juk kiekvienas poetas dramų konkursui turėjo pasiūlyti ne tik tris tragedijas, bet ir satyrų dramą. Tiesa, nėra tiksliai žinoma, kada tapo privaloma tragedijų kūrėjui pateikti ir satyrų dramą, manoma, kad V a. pr. Kr. pradžioje. Apskritai apie satyrų dramą žinoma gana nedaug. Yra išlikęs vienintelis šio žanro pavyzdys – Euripido „Kiklopas“. Pagrindinis skiriamasis šios dramos formos bruožas – satyrų, laukinių padarų, pusiau žmonių, pusiau arklių (vėliau ožių), choras. Satyrai ir silenai su nimfomis ir menadėmis buvo nuolatiniai Dioniso palydovai, savo begėdišku laukiniu aistringumu ir vyno pomėgiu drumsčiantys graikų protus ir širdis. Griežtai po visų trijų suvaidintų tragedijų būdavo atliekama satyrų drama, komiškai interpretuojanti ir karnavališkai į išvirkščią pusę išverčianti ką tik vaidintas tragedijas. Galima manyti, kad po visos įtemptos dienos, praleistos teatre klausantis tragedijų, satyrų drama kaip reikiant įaudrindavo keliolika tūkstančių vyrų ir dar labiau sustiprindavo atotrūkio nuo kasdienybės pojūtį. Ryte išsekę žiūrovai grįždavo į teatrą, o šventei pasibaigus dar ilgai gyvendavo jos įspūdžiais. Taigi festivalinė dvasia glūdi pačiose teatro ištakose, o šiandien nuvykę į didžiuosius teatro festivalius mes taip pat dalyvaujame rituale, patvirtindami, kad priklausome teatro bendruomenei.

POŽIŪRIS

Pergalė, šlovė, šventės Algis Mickūnas

Šiame straipsnyje diskutuojama tik apie vieną švenčių klodą – jėgos ir pergalių, ir su tuo susijusių aukų, imperijų kūrimu, žmogaus, kaip betikslės būtybės, pasirodymu. Šis pasirodymas priešinasi filosofinei tradicijai, kuri klydo kalbėdama apie žmogų, kaip racionalų, logiškai mąstantį padarą. Pats logiškumas tampa įrankiu kurti strategijas ir karo bei kankinimo padargus. Modernus žmogaus apibūdinimas, pasirodęs britų empirikos, Europos XIX a. filosofijose ir net marksizmo pagrinduose, nurodo, kad žmogus išsiskiria iš kitų gyvūnų. Kai gyvūnas pradeda kurti įrankius ir perdirbti aplinką savo naudai, tampa homo laborans. Vis dėlto aplinkos perdirbimas negali paaiškinti, kodėl žmogui reikia daugiau nei tik patenkinti gyvybiškai svarbius poreikius: pavalgyti, pamiegoti, pratęsti gentį ir dingti. Kodėl taip sunkiai darbo sukurtas perteklius iššvaistomas be jokio gyvybiško tikslo, virš visų tikslų ir net žmogaus nenaudai. Kaip tik čia atsiveria „tuščias geismas“, kuris niekada nepasiekia kokios nors pilnatvės ir dėl to kuria vis žiauresnius reikalavimus šlovinti laimėtoją garbinančiais švenčių ritualais. Šie reikalavimai

nieko neprideda, kad būtų galima išlaikyti gyvybę – priešingai, dėl jų iššvaistomi kruopščiai sutelkti didžiuliai turtai: statant paminklus, žaidžiant mirtinai pavojingus ritualus – grynai spektakliškus, kaip štai bulių rungtynės – ir net įgyvendinant neįmanomus pasakose sukurtų dievybių pageidavimus. Pagaliau reikia paminėti dažną tezę, kad visos gyvybės formos siekia jėgos ir skatina ją didinti. Toks teiginys taip pat pasirodo kaip neužtenkamas, nes jėgos augimas tampa neracionaliu veiksmu vien dėl to, kad yra betikslis. Juk jėga yra dėl ko nors, greičiau kaip įrankis nuveikti ką nors, o ne tik jos didinimas dėl didinimo. Mūsų diskusija atskleidžia, kad jėga naudojama kurti betiksliam, gyvybei visai nereikalingam klodui, sudarančiam šventų ritualų spektaklį. Kaip minėta, dabarties mąstytojai linkę suvokti visus gyvybės formų, įskaitant ir žmogaus, veiksmus kaip jėgos naudojimą ir siekį. Visa tai yra Nietzsche’ės teiginio tęsinys, kad gyvenimas remiasi „valios į jėgą“ (lietuviškame „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ vertime įvardyta kaip „Valia siekti galios“ – A. K.) reikalavimais. Visų gyvybės formų

veiksmai grindžiami jėga ir jos stiprinimu, todėl gyvybė arba auga didindama jėgas, arba žlunga, tapdama auka kitų gyvybių naudai. Net grūdelis turi naudoti jėgą ir „siųsti“ daigą, kad pralaužtų grumstą, siekdamas saulės energijos. Šiame klode visų gyvybių (taip pat ir grūdelio) pajėgos yra nekaltos. Gyvūnas žudo tik alkanas ir veisiasi, kad pratęstų savo rūšies stipriausius, tik tam tikrais laikotarpiais. Gyvūnai gyvena pagal sezonus, kai kovoja stipriausieji ir pagaliau laimėtojas įgauna pareigą pratęsti savo rūšies gyvybiškumą. Bet yra gyvūnas, kuris veikia vien neigiamai, nepagrįstai, nesąmoningai, be tikslo – tai žmogus. Jis žudo ne tik kitus gyvūnus, bet ir savo rūšies padarus, net tada, kai jam niekas negresia ir nieko netrūksta. Galvų medžiotojai kovoja ne dėl grobio, kurį galėtų atimti iš nugalėtųjų, kaip teigtų modernieji filosofai, ne dėl lytiškumo – jie iš viso nekreipia dėmesio į moteris ir jų neprievartauja, kaip turėtų būti, anot Vakarų psichologų ir genetikų, bet kovoja vien tam, kad nudobtų kitą ir rituališkai įsirėžtų pergalės brūkšnelį ant savo ieties. Šis mažas, nepažįstamoje vietoje vykstantis įvykis atveria pirmapradę žmogaus

esmę. Vakarų filosofai vis dar teigia, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų savo racionalumu, bet štai galvų medžioklis parodo pagrindinę skiltį: žmogaus pirmapradis ženklas – paneigimas kitų ir įgavimas savasties kaip aukštesniojo arba stipresniojo, pasirodžiusio ant kitų pergalėtų kūnų. Aukštesniojo laimėjimai yra švenčiami įvairiais ritualais – karo šokiais, vainikavimais ir ypač šlovinimais. Jis gali tapti vadu, jo sekėjai būti aukštesnio rango, įgauti svarbių vaidmenų bendruomenėje, turinčių pareigas vykdyti valdovo reikalavimus ir garantuoti, kad gentis inscenizuos valdovo laimėjimus jam skirtais šventadieniais. Visa tai bus daugiau nei gyvybei palaikyti svarbūs poreikiai – valgis ir genties pratęsimas. Galingiausios imperijos nejaučia jokio stygiaus, bet plečia teritorijas, pergali kitus, o jų ydingai įrašytas tikslas – betikslis. Užrašas ant Romos imperatoriaus karo karietos teigia: Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Nugalėjimas yra švenčiamas ne tik nugalėtojo, bet ir jo genties, valstybės, imperijos, kaip antai Romos Koliziejuje. Ten grandinėmis surakinti ir absoliučiai pažeminti pralaimėtojai atvaromi paskui šlovinamą pergalėtoją ir susirinkus minioms kankinami, žudomi, išjuokiami, leidžiant publikai laimėti, nykščiais žemyn nurodant, kas iš pavergtųjų žus, ir taip dalyvaujant pergalėje. Visa tai – ne dėl stokos pavalgyti ar po to pasnausti (kaip darytų kiti gyvūnai), bet pasidavus geismui švęsti gyvybei visiškai nereikalingus įvykius. Pažeminimas ir net kitų naikinimas parodo, kad žmogaus būvis atveria kažin ką

keista, dar nepasiekusį ir nesiekiantį jokio civilizuoto lygio: naikinimo geismą, neturintį jokio tikslo, nors savo sadistiniu aspektu pasirodantį žiauriausiuose ritualuose. Gerai žinomas pergalės ritualo ir laimėtojo šlovės tęsinys pasirodė moderniaisiais laikais Hitlerio įvaizdžiuose, inscenizuotuose filme „Triumph des Willens“ („Valios triumfas“), kur minios sveikina ir šlovina jį šauksmais „Heil, Heil“, vokiečių kalba reiškiančiais „šviesus“ ir „šventas“. Milijonai pažemintų, nukankintų ir išžudytų „žemesnių“ ar vyraujančiai rasei nepriklausančių gyvybių patvirtina vado šlovę, švenčiamą didžiuliuose sambūriuose. Tas pat su vadinamuoju marksizmu ir leninizmu, kuriam buvo paaukoti milijonai žiauriai nukankintų ir išžudytų „klasės priešų“. Visi turėjo šlovinti Staliną už nužemintos darbo klasės išganymą, o Lietuvoje tokie šlovintojai kaip Antanas Venclova net buvo pavadinti poetais. Juk ir dabar Rusijoje atstatomos ir auksuojamos Stalino statulos: jo šlovė – Rusijos išgelbėjimas nuo fašizmo. Imperijos švenčia pergales ir šlovina nugalėtojus, net pasiskelbusius ar genties paskelbtus viso kosmoso valdovais. Imkime Persijos imperijos pavyzdį Kserkso susitikime su Spartos vadu Leonidu. Kserksas pažadėjo nesunaikinti Graikijos, jei Leonidas atsiklaups prieš jį ir suteiks jam šlovę kaip dievų dievui, t. y. pripažins jo šventumą. Jei ne, visa Graikija bus sunaikinta. Kserksas turėjo šimtus tūkstančių vergų, kam jam reikėjo daugiau? Jis pageidavo, kad visi klūpėtų prieš jį ir laikytų jį visuotinu visatos valdovu, todėl visuomet ir

visur švenčiamu ir šlovinamu. Bet kur jam pasirodžius ar esant, visi puola ant kelių kniūbsti, negalintys be dievų dievo leidimo pakelti akių – jis yra akinantis, regintis visa ir visus, nuo jo įsakymų nuklydusius, amžinai kankinamus ir baudžiamus. Jam skiriamos šventės, kuriose jis ne tik šlovinamas, bet ir jam dėkojama už dosnumą – juk viskas priklauso jam. Nors gyvybei to iš viso nereikia, visur, kur pasirodo žmogus, pasirodo ir iššūkis užkariauti, garbinti, pavergti be jokio tikslo. Žvelkime toliau. Naupa Pacha, kadaise taip prasidėdavo visos pasakos apie galingas imperijas Tahuantinsuyo Andų kalnų virtinėje. Pakaritambo, „išvydimo“ vieta, iš kurios pasirodė aštuonios akinančiai spinduliuojančios figūros, turinčios Inti – saulės – nulemtą dalią užimti visą apylinkę ir saulės vardu sukurti imperiją – Inka. Toms figūroms buvo pažadėta žemė – Huatanay slėnis, kurį jie turėjo užkariauti ir pastatyti centrą – Kuską. Visi inkų ritualai ir aukojimai atspindi tų figūrų įvaizdžius, aprašytus senąja quechua kalba. Jos yra šventos ir jomis grindžiami visų švenčių ritualai. Visai kitoje žemės rutulio vietoje Abraomas, garsų ir įvaizdžių pašauktas klajoti ir sukurti visą gentį, kuri taip pat turi užkariauti pažadėtąją žemę, skleidžia šventas pasakas, pakartojamas pranašų iššūkiuose, reikalaujančiuose paklusti Abraomo pasisakymams, kad visa gentis turės visada švęsti ir šlovinti pašaukėją. Kitaip tariant, švenčių ritualuose visuomet bus šlovinamas, gerbiamas ir visi jo paklusnūs tarnai jam dėkos, o nepaklusnūs,

aišku, bus baudžiami. Pašaukėjas iki dabar vadinamas karalių karaliumi, dievų dievu, visagaliu, pasaulio kūrėju ir jo valdovu, jo buvimas švenčiamas septintą dieną, kai po pasaulio sukūrimo jis ilsėjosi. Nors tą dieną Abraomo pasekėjai ilsisi, ji yra ritualinė ir švenčiama susirinkus genčiai garbinti, šlovinti ir dėkoti už viską dievų dievui. Tokia šventė tęsiama kasdieniais ritualais, kurių metu prie valgio stalo dėkojama už dievo dovanas. Šios šventės ir jose jos inscenizuojami ritualai nurodo žmogaus žmog žemumą ir visagalio valdovo aukštu aukštumą. Valdovas gali lemti, kas bus palaimintas, alaimin kas bus prakeiktas amžinoms kančiom kančioms. Ir tos kančios bus švenčiamoss valdovo tarnų, nes jie džiaugsis savo valdovo pergalėmis prieš jo šėtoniškus priešus. Aišku, kad karalių karaliaus sekėjai turi ne tik šlovinti, bet taip pat, norėdami, kad ir juos šlovintų, kelti karaliaus galias ir vardą virš visų, skleisti jo žodį ir parklupdyti visus jo šlovei. Ir taip reikalauti būti šlovinami – juk jie kalba karaliaus vardu, todėl gali kurti šventes ir ritualus, daugiausia įtraukiančius klupčiojimus, maldavimus ir dėkojimus. Šios tradicijos švenčių kūrimo tęsiniai pasirodo Jėzaus ir Mohamedo variantuose. Pirmasis taip pat reikalavo kančių eidamas per savižudybę ir taip įgaudamas šlovę per kitus – jo pasekėjai skleidė gandą, kad jo kančia buvo pasiaukojimas už kitus, todėl turi būti švenčiamas, o jis pats šlovinamas ir net apibūdinamas kaip dievybė. Juk tik per jį žmogus gali būti išgelbėtas nuo amžinybės kančių. Todėl švenčiamas jo gimtadienis – Kalėdos, kur jau tik gimęs kūdikėlis paženklinamas valdovo ženklais. Jį aplanko

karaliai, nes jis yra karalių karalius. Velykos švenčiamos kaip kankinystės diena, o tiems, kurie jį šlovins, suteikiamas pažadas – amžinas gyvenimas. Per visas šventes šventyklos visada pažymėtos kankinystės ženklais – kryžiais, prieš kuriuos pasekėjai turi suklupti, šlovinti ir dėkoti už išganymą. Iš šių pasakojimų ir įvaizdžių galima suprasti, kad išganymo pažadas yra visuotinis ir pasekėjų pareiga bei uždavinys yra skleisti džiaugsmingą žinią. Skleidėjai, dažniausiai apsirengę kovos drabužiais su kryžiais, reikalauja iš kitų arba suklupti prieš karalių karalių, bučiuoti jam kojas, arba žūti. Net žudymas buvo laikomas tokio karaliaus ir jo genties šlovinimu. Kryžiuot Kryžiuotis, paklaustas prūso: „Kodėl jūs mus kank kankinate ir žudote?“, atsakė: „Tai darome ome nekaltos neka mergelės šlovei.“ Lietuvoje švenčiama enčiama daug švenčių, kurių metu išganytojas ir jo tarnai šlovinami, atsiklaupus ant kelių jų maldaujama arba jiems dėkojama. Viena tokių įdomių švenčių – Mindaugo krikštas, kuris, suklupęs prieš karalių karalių, tapo jo vasalu. Karališkumas įteisinamas ne už nuopelnus, bet už suklupimą, pasidavimą tolimo karalių karaliaus atstovui ir tapsmą jo tarnu. Švenčiame savo nusižeminimą. Mohamedas taip pat išgirdo balsą, liepiantį pakartoti, ką jam balsas sako, ko jis reikalauja ir kieno vardu kalba. Tokia pati situacija kaip Abraomo, nors šis girdėjo paties valdovo balsą, o Mohamedas klausėsi pasiuntinio, kuris pareiškė, kad Mohamedas bus pranašas – aišku, su pranašyste, reikalaujančia visiems šlovinti, garbinti tik vieną visuotinį valdovą. Šio valdovo egzistavimas švenčiamas neįtikėtinai, nes atsiranda ne tik viena mėnesinė

nk šventė, kai pasekėjai renkasi paliesti šventą akmenį, – jiee tturi sudi kniubti keletą kartų per dieną ir n pašlovinti valdovą. Pagal jo norus, visi pasaulyje turi atsiduoti jo o vvaliai ir įstatymams. Pats pranašass irgi šlovinamas taip, kad už bet kokį ko jo įžeidimą pasmerkiama mirties tie bausme. Pranašas su pasekėjais ai skleidė aukščiausio valdovo reikaka lavimus, naikindamas, žudydamass ir griaudamas visa, kas nepaklūs-ta jo skelbiamai tiesai ir nepuola ant kelių nusilenkęs iki žemės ne tik tam, kad šlovintų valdovą, bet ir savo nusižeminimu bei vergija parodytų, kad jis nieko vertas, jam niekas nepriklauso ir visata yra vadovo valios išraiška. Iki dabar vis mėginama sukurti visuotiną islamo imperiją, valdomą vieno imperatoriaus, tarnaujančio valdovo, dievų dievo, karalių karaliaus, valiai. Ir štai vald valdovo šlovinimas virsta šventais karais, skirtais užka užkariauti ne tik pažadėtąsias žemes, bet ir pavergti visas gentis bei šalis visuotina civilizacija. Prisiminkime – juk ir Jėzaus sekėjai skleidė jo karalystės idėją per šventus karus... Tai, ką mes švenčiame tokiais gyvybei iš viso nereikalingais, nieko nepasotinančiais ir genčiai pratęsti gal net kenkiančiais ritualais, yra nesuskaičiuojamų gyvybių kankinimas ir žudymas. Visa ši diskusija taip pat rodo, kad aprašytame klode pasirodžiusios pirmapradės figūros ar valdovai, karalių karaliai ar pranašai taip pat yra tušti, t. y. neturintys formos ar vaizdo. Šios pirmapradės figūros yra įvaizdžiai, padedantys žmogui patirti ir nustatyti savo būseną bei vietą pasaulyje. Jos yra pirmapradės, žodinės, ritualinės, skulptūrinės kaukės, suteikiančios gentims jų

Algis Mickūnas Vidmanto Balkūno nuotr. iš www.15min.lt

tapatybę. atybę Užduoti ontologinį klausimą, simą ar tos figūros egzistuoja, yra absoliučiai nereikšminga, nes be jų žmogus neatpažintų savęs. Net ir mums siaubingas galvų medžioklis tampa tuo, kas jis yra, tik per savo ritualinę šlovę – nudobęs kitą ir taip gavęs įvaizdį. Įvaizdžiai, jų inscenizavimas švenčių ritualuose, iššūkiuose ir reikalavimuose nenurodo vien tik žmogaus padėties, nors, aišku, jie sudaro žmogaus pirmapradę kaukę, jo tapatybę, taip pat užkloja dar galingesnes būtybes, kurios taip pat neturi jokios substancijos, nebent kaip kaukės už kaukių. Juk inkų akinančios būtybės yra nematomos. Tai, kas matoma, yra pagal jų reikalavimus sukurta imperija ir žmonių atliekamos veiklos, šlovinančios tokias figūras. Abraomas regimas tik pasakose apie jį, nes niekas niekada nėra jo matęs. Tačiau žmonių inscenizavime tos pasakos yra kaukė ir genties tapatybė: mes esame Abraomo sūnūs ir švenčiame, šloviname Abraomo pašaukėją, jo Viešpatį. Taigi mūsų tapatybė yra kaukė, už kurios yra tuštuma. Mes švenčiame sukurtą tapatybę, kurios nerasime

gyvybei palaikyti svarbiame klode. Mes, lietuviai, švenčiame ir šloviname karalių Mindaugą, tapusį kauke ir „užmetusį“ mums kitokią, ne lietuvišką tapatybę. Ta tapatybė tęsiama krikštijant kūdikius, kai šie mažyliai tampa Kristaus pasakų kaukėmis ir įgauna krikščionio tapatybę. Mes švenčiame savo gimtadienius kaip savo tapatybę, uždėtą per ritualą. Be tokios tapatybės mes dingtume, todėl už ją kovojame, žudome ir žūstame klūpodami ant kelių, suteikdami šlovę tuštiems įvaizdžiams, kurių gyvybei nereikia. Šiandien pašauktas Alacho islamistas žudys ir žus už valdovo šlovę, išsaugodamas savo islamišką tapatybę, išskiriančią jį iš kitų, netikėlių, turinčių netinkamas tapatybes – kurios, aišku, yra kitos tuštybės kaukės. Yra ir kitokių švenčių – ne inscenizuojančių valdovus, bet reikalaujančių ypatingų žygių vien dėl šlovės. Graikų herojai, aprašyti Homero, atvirai geidė žygių metu tapti šlovinamais didvyriais, nes tik tada jie turėtų visą, nemirštančią ir amžiais šlovinamą tapatybę. Vis dėlto ji turi egzistencijos stažą – tol, kol ją

apdainuoja poetai. Jų būtis sutampa su jų apdainavimu, o apdainavimas yra jų šventimas. Be neregimų tuštumų pašaukimo, herojai kuria kaukes virš gyvenimo reikmenų ir dėl to nieko gyvenimui nepridėję yra garbinami ir šlovinami kaip jų pačių tuščia tapatybė – gryna kaukė, už kurios nieko nėra. Skaitytojas tuojau supras, kad atsiranda ir kitokių švenčių ritualų, nepanašių į pergales, šlovę ir smurtą, kuriems net nereikia kaukių. Be abejo, ir tokios šventės yra mūsų lietuviškos tradicijos gelmė, kurią užklojo tuščių kaukių skraistė. Ją nuplėšti gana sunku, nes už kiekvienos nuplėštos tuščios kaukės glūdi kitos, įspėdamos – kad ir kiek jų nuplėši, visada matysi besijuokiančią tuštybę, grasinančią mums tapatybės, mūsų pačių užsidėtos vergovės, praradimu. Aplenkti tokią vergovę reikštų grįžti pas lietuviškąsias motinas Žemyną ir Saulę, kurių nereikia šlovinti, – tik išmokti su jomis gyventi. Su saulėtais Žemynos gėlynais. Parengė Aušra Kaminskaitė

9 772424 443008