teatro žurnalas | 15

teatro žurnalas Nr. 15 kaina 3,99 €

1

2

TEORIJA

„TEATRO ŽURNALO“ ANKETA

Jurgita Staniškytė

4

JUDANTIS TAIKINYS: ŽIŪROVAS ŠIUOLAIKINIAME TEATRE

KŪRĖJAI APIE PUBLIKĄ Aušra Kaminskaitė

7

PUBLIKA – SPEKTAKLIS REŽISIERIUI

Ramunė Balevičiūtė

53

POKALBIAI Monika Meilutytė

63

Daiva Šabasevičienė

21

PUBLIKOS NEAPGAUSI

67

Monika Jašinskaitė

29 42

KRISTINA WERNER: „ATVERDAMA GALIMYBES KIEKVIENAM KURTI MENĄ, AŠ PRIARTĖJU PRIE PASAULIO, KURIAME NORĖČIAU GYVENTI“ Ramunė Balevičiūtė

75

MEDICINOS MOKSLŲ DAKTARAS ALFONSAS VAINORAS: „BENDRAVIMAS YRA DETERMINUOTO CHAOSO PROCESAS“

79

AUTORIŲ TEISĖS TEATRE: KĄ REIKIA ŽINOTI AUTORIAMS IR NAUDOTOJAMS

Rima Jūraitė

DUONOS IR ŽAIDIMŲ?

TAIP, PRAŠAU OPEROS IR ŠERBETO!

THOMASAS ROSENDALIS NIELSENAS: „LAISVĖ DARYTI VISKĄ, NĖRA LAISVĖ, JEIGU JI NETURI TIKSLO“ Ramunė Balevičiūtė

SKIRTINGI TEATRAI – SKIRTINGA PUBLIKA?

ATLIKĖJAS IR PUBLIKA: NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA ŠOKIO SALĖSE

KĄ TEATRAI ŽINO APIE SAVO PUBLIKĄ?

REDAKCIJOS SKILTIS

Šiandien nieko nebestebina išsitry-

Monika Jašinskaitė ir Rima Jūraitė

nusios teatro ribos. Teatras gali vykti bet kur, vai-

analizuoja šokio ir operos teatro publiką bei sce-

dinti gali bet kas, o meninio įvykio forma dažnai

ninės komunikacijos ypatybes šių žanrų spektak-

atrodo beprarandanti estetinį lygmenį ir vis la-

liuose. Ramunė Balevičiūtė domisi, ką apie savo

biau primenanti pokalbį, terapiją, kontempliaciją,

auditoriją žino valstybinių teatrų vadovybė ir ad-

žaidimą ar dar ką nors, tik ne „tradicinį“ spektaklį.

ministracija.

Vis dėlto net ir tokios iki kraštutinumų redukuo -

Pokalbių skiltyje pristatome tris ryš-

tos scenos meno formos negali apsieiti be „tradi-

kias asmenybes, kurių požiūris dar labiau pra-

cinio“ elemento – publikos. Tad šios vasaros „Te-

plečia publikos ir teatrinės komunikacijos sam-

atro žurnalo“ numeris skirtas jai, publikai.

pratą. Monika Meilutytė kalbina teatro moksli-

Į publikos temą žvelgiame iš skirtin-

ninką Thomasą Rosendalį Nielseną, Ramunė

gų perspektyvų ir dalijamės skirtingais požiūriais.

Balevičiūtė – taikomojo teatro menininkę Kristi-

Įdomių analitinių įžvalgų kupiname straipsnyje

ną Werner ir medicinos mokslų daktarą Alfonsą

„Judantis taikinys: žiūrovas šiuolaikiniame teat-

Vainorą.

re“ Jurgita Staniškytė klausia, ar „ši ekstremaliai

Apibendrinant skirtingus požiūrius,

individualizuota auditorijos ir aktoriaus sąveika

galima teigti, kad vis dėlto svarbiausias visų sce-

žvelgia į žiūrovą kaip į unikalų abipusės patirties

nos meno procesų dalyvių siekis – susikalbėti,

bendraautorį, ar tiesiog siūlo jam dar neišban-

padaryti girdimą kiekvieną požiūrį bei poziciją

dytą nuotykį? Ar apsikabinus aktorių kyla dides-

ir galų gale – padaryti pasaulį bent šiek tiek ge-

nis noras keisti save ir pasaulį, nei kontempliuo-

resnį.

jant jo sakomo teksto prasmę? O gal rinktis neKuriančių minčių linkėdama –

bereikia?“ Aušra Kaminskaitė ir Daiva Šabasevičienė kalbina teatro kūrėjus – režisierius ir aktorius. Mintimis apie savo teatro žiūrovus dalijasi režisieriai Dalia Ibelhauptaitė, Artūras Areima, Agnija Šeiko, Agnius Jankevičius, Kirilas Glušajevas, Olga Lapina, Ieva Stundžytė ir Eglė Kižaitė. Apie užsienio šalių publiką svarsto su spektakliais „Didvyrių aikštė“, „Tartiufas“ ir kitais daug keliaujantys Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai.

„Teatro žurnalo“ komanda

Jurgita Staniškytė

JUDANTIS TAIKINYS: ŽIŪROVAS ŠIUOLAIKINIAME TEATRE Įsivaizduokite: jūsų namų vonioje

abipusės patirties bendraautorį, ar tiesiog siūlo

sėdi aktorius ir pasakoja jums apie pasaulio pa-

jam dar neišbandytą nuotykį? Ar apsikabinus ak-

baigą. Šis vaidinimas skirtas dviem žiūrovams ir

torių kyla didesnis noras keisti save ir pasaulį, nei

jį galite užsisakyti į namus, viešbutį, biurą, vasar-

kontempliuojant jo sakomo teksto prasmę? O gal

namį – spektaklis „The End of the World Bar and

rinktis nebereikia?

Bath“ („Pasaulio pabaigos baras ir vonia“, 2019) gali vykti visur, kur yra vonia ir bent vienas žiūrovas-užsakovas.

Toks tête-à-tête teatras ar, žvelgiant

4

Nors daliai teatralų atrodo, kad fizinis publikos įsitraukimas į spektaklį − tai vienas labiausiai niekinamų triukų, akivaizdu, kad šiuo-

iš kitos perspektyvos, išsipildęs modernaus

laikinis teatras tebepatiria stiprų dalyvaujamo-

avangardo kūrėjų košmaras siekia, pasak jo su-

jo impulso poveikį.3 „Auditorijų dalyvavimas“ ar

manytojų kompanijos „Walk up Arts“, sukurti er-

„įsitraukimas“ − pamatinės šiuolaikinės kultūros

dvę, kurioje „susitiktų žiūrovų ir aktorių akys“. Dar

koncepcijos − teatro mene nėra nei naujos, nei

daugiau, galutinis šio ekstremalaus intymumo

vienareikšmės. Dar iki XXI a. teatro istorijoje „nu-

pratybų tikslas – ne tik pasiekti aukščiausią mene

vilnijo“ bent trys žiūrovų įtraukimo bangos, ir

įmanomo autentiškumo laipsnį, bet ir „iš tiesų

netgi šis skaičius yra absoliučiai sąlyginis ir pri-

pakeisti žiūrovą, save ir pasaulį“.1

klauso nuo to, kaip mes suvokiame „aktyvumą“

Kiek mažesnes ambicijas, bet sudė-

ar „dalyvavimą“. Akivaizdu ir tai, kad visa ši „ban-

tingesnes technologijas įdarbina dar vienas indi-

gavimo“ patirtis tebėra aktyviai „įdarbinama“ šiu-

vidualizuotas ir imersyvias patirtis žiūrovui siūlan-

olaikiniame mene ir dažnai labai instrumentiškai

tis projektas „Draw me Close“ („Apkabink mane“,

taikoma socialinių atskirčių, psichologinių trau-

rež. Jordanas Tannahillas, Didžiosios Britanijos

mų, bendruomenių įgalinimo, auditorijų plėtros

nacionalinis teatras, 2019), kuriame pasitelkiant

strategijoms ar kitoms problemoms spręsti.

virtualią realybę, papildytą taktiliniais pojūčiais,

Dalyvaujamojo impulso mene kilmė

pasakojama sergančios motinos ir sūnaus isto-

yra aiškinama skirtingai, tačiau visas atsiradimo

rija.2 Motiną įkūnija aktorė, jos sūnumi tampa to

versijas galima schematiškai sugrupuoti į dvi.

vakaro žiūrovas.

Vieną teoriją pateikia Claire Bishop, siejanti atgi-

Kiekvienam, išbandžiusiam tokias

musį dėmesį dalyvavimui ir bendradarbiavimui

interaktyvias praktikas, šalia smalsumo, nuosta-

mene su bendruomeninių vertybių ilgesiu. Šis

bos ar nuobodulio kyla pagrįstas klausimas – ką

požiūris pabrėžia, kad pagrindinis tokių projek-

nauja aš patiriu žvelgdamas į mano vonioje sė-

tų tikslas – aktyvuoti bendruomeninius ryšius ir

dinčio aktoriaus akis? Ką jaučiu virtualiai, bet kar-

socialinės įtraukties jausmą, taip dalyvaujamo-

tu ir labai kūniškai išgyvendamas artimo žmo-

sioms kūrybinėms praktikoms a priori suteikda-

gaus ligą meno kūrinio erdvėje? Kitaip tariant,

mas socialinę prasmę. Pasak Bishop, troškimas

ar ši ekstremaliai individualizuota auditorijos ir

aktyvinti publiką yra tuo pačiu ir noras išvaduoti

aktoriaus sąveika žvelgia į žiūrovą kaip į unikalų

ją iš susvetimėjimo pinklių, į kurias individą įtrau-

1

Žr. https://www. walkuparts.com/ about [žiūrėta 2019-05-03].

2

Žr. https://www. drawmeclo.se/ [žiūrėta 201905-05].

3

White Gareth.

Audience Participation in Theatre, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013, p. 1.

kia politinės sistemos: ar tai būtų vartotojiškasis

vimu paviršiais, o žaidimas – atvirkščiai – gali tap-

kapitalizmas, totalitarinis socializmas, ar karinė

ti santykių ir galios testavimo terpe, įkūnijančia

diktatūra.4

socialinių mainų intensyvumą.

Kitaip tariant, dalyvavimu paremtas

Tai, kad pirminės dalyvavimu parem-

menas siekia atkurti ir įtvirtinti bendruomeninio įsitraukimo ir kolektyvinio veiksmo galimybes.

Kita vertus, nagrinėdami į žiūrovo

sukuriamo efekto, geriausiai atskleidžia detales-

įtraukimą orientuotas šiuolaikinio meno prakti-

nė dviejų kūrinių – spektaklio „Kodas: Hamletas“

kas, negalime nepastebėti ir kitos jas sąlygoju-

(rež. Olga Lapina, 2016, LRDT) ir „Maištas“ (rež.

sios priežasties − technologinio proveržio, o

Agnius Jankevičius, 2016, KNDT) analizė. Tiek

tiksliau – itin dinamiškos į vartotoją orientuotų

Olgai Lapinai, tiek Agniui Jankevičiui publikos

IT skvarbos. Dėl niekada iki šiol neturėtų kūry-

įtraukimas nėra atsitiktinis ar vienkartinis flirtas

bos, gamybos ir platinimo galimybių dabarties

su žiūrovu, o ilgalaikė jų menines ambicijas ir te-

žiūrovai lengvai tampa kūrėjais, o technologiškai

atro sampratą atliepianti taktika. Abu šie darbai

paskatinto interaktyvumo, dalyvavimo ir įtrauki-

įkūnija įvairius su žiūrovų dalyvavimu teatre susi-

mo mitas ataidi visose srityse – kultūroje, politi-

jusius iššūkius ir atskleidžia, kad toks bendravi-

koje, akademijoje, ekonomikoje ir t. t.

mo su žiūrovais būdas yra ne tik kitokių sociali-

Visa apimantis „technologinis optimizmas“ kuria iliuziją, kad demokratizuojantis

4

5

6

Bishop Claire.

Artificial Hells: Participatory Art and Politics of Spectatorship, London, New York: Verso, 2012, p. 275.

Glusker Anne.

The Best Seats for this Play Are Moving Fast, New York Times, 17 December, https://www. nytimes. com/2006/12/17/ theater/17glus. html [žiūrėta 2018-05-11].

Harvie Jen. Fair Play: Art, Performance and Neoliberalism, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013.

tų spektaklių intencijos neretai skiriasi nuo jų

nių ryšių išbandymas, bet ir rizikos bei netikrumo vieta.

„naujo drąsaus pasaulio“ potencialas yra beribis –

„Kodas: Hamletas“, pakvietęs nedi-

jis ne tik perkeis galios santykius, bet ir išsprog-

delę žiūrovų grupę į dvidešimt užrakintų kam-

dins bet kokias nusistovėjusias uždaras hierar-

barių, arba spąstų, iš kurių jiems reikia ištrūkti, ir

chizuotas sistemas, taip pat ir kūrėjo-suvokėjo

įteikęs vienintelį raktą – Williamo Shakespeare’o

santykius. Vis dėlto aiškėja ir tai, kad ši naujoji

„Hamletą“, atkartoja populiariąją „pabėgimo kam-

technologinė utopija neretai tėra tik dar vienas

barių“ logiką, kurioje, pasak Anne Glusker, užuot

„įsivaizduojamos gerovės“ projektas, tikrovėje

judinę kompiuterio žymeklį, jūs judate pats.5 Ir

virstantis manipuliacijų, netikrų naujienų ar ego-

nors iš dalies primenantis imersyvaus teatro

centriškų banalybių rinkiniu. Ir nors visur girdime

modelį „Kodas: Hamletas“ angažuoja žiūrovą ne

himnus, šlovinančius lengvai prieinamų skait-

individualiai, o įtraukia į grupę, kurioje, kad ir lai-

meninių medijų interaktyvumą, akivaizdu, kad

kinai, mezgasi socialinių santykių dinamika. Į šį

automatiškai jos negarantuoja nei masinio išsi-

žaidimą žiūrovai reaguoja juslėmis: susijaudini-

laisvinimo, nei prasmingų socialinių ryšių. Pa-

mas, netikėtumas, konkurencija, klaustrofobija,

sirodo, dalyvavimas ar įtraukimas – tai ne tik ga-

baimė, nejaukumas skverbiasi į dalyvių kūną vi-

limybė burti alternatyvias bendruomenes ar re-

zualiais ir garsiniais efektais. Spektaklyje žiūro-

petuoti pilietinį aktyvumą, bet ir patrauklus var-

vams suteikta ribota galia, interaktyvumo laipsnis

totojų visuomenės karnavalas, savotiška socia-

čia minimalus: dalyviai negali pakeisti spektaklio

linė inžinerija, steigianti vartotojų pseudoben-

eigos, jie gali arba judėti pirmyn, arba likti įkalinti

druomenes, teturinčias vieną privilegiją – vartoti

kambaryje. Toks dalyvavimas negali būti prilygi-

dar daugiau.

namas „pilnakraujam“ interaktyvumui, o greičiau

Toks dalyvavimo ar įtraukimo strate-

tam, ką Jen Harvie vadina „dalyvavimo šmėkla“. 6

gijų dviprasmiškumas, vidinė jų įtampa – puiki ter-

Vis dėlto ilgainiui ši teatralizuota ke-

pė kritiniams meniniams gestams. Kūrybos erd-

lionė po teatro pastato užribius ima atrodyti tarsi

vėje geriausiai galima įkūnyti, išviešinti ar kritiškai

kolektyviniai spąstai, t. y. savotiškos „priverstinės“

įvertinti sąveikas ir įtampas, gimstančias tarp

socialinės pratybos, kuriose išbandomi intelek-

bendruomeniškumo ir pramogos, interaktyvu-

tualiniai, psichologiniai, fiziniai, bendruomeni-

mo ir kritinės distancijos, aktyvumo ir pasyvumo.

niai ir kūrybiniai auditorijos įgūdžiai. Būtent šio-

Žinoma, pirmiausia reikia atsakyti į paprastą klau-

je „priverstinėje“ ir spontaniškoje trumpalaikės

simą, kokios sąveikos su žiūrovu siekiama ir koks

bendruomenės sąveikoje, kuri bent iš dalies at-

tokios sąveikos tikslas − iš skaitmeninių pasau-

kartoja platesnius visuomeninių santykių mode-

lių pažįstama hedonistinė įsitraukimo iliuzija ar

lius (kartu visiškai atsisakydama įprasto požiūrio

rizikingas ir nenuspėjamas kūrybinis autorių/

į spektaklio žiūrėjimą kaip individualią kontem-

žiūrovų bendradarbiavimas.

pliaciją), ir glūdi socialinė šio teatrinio žaidimo

Ar teatrai, atsiverdami šiems iššū-

galia. Kaip ir kiekviena žaidybinė veikla, „Kodas:

kiams, tampa galimybes atveriančiomis „dalyva-

Hamletas“ į paviršių ištraukia vidinės grupės di-

vimo platformomis“, ar tiesiog žaidimų kamba-

namikos struktūras: dominuojantieji ir paklusnie-

riais, galima spręsti tik išanalizavus kiekvieną

ji grupės nariai keičiasi vaidmenimis visos kelio-

atvejį atskirai. Juolab kad trapi linija tarp pramo-

nės metu, intelektas grumiasi su intuicija, žinoji-

gos ir politikos žiūrovą įtraukiančiuose spektak-

mas su spėjimu, greita reakcija su kontempliaty-

liuose būna labai apgaulinga: kas iš pirmo žvilgs-

viu suvokimu, turboaktyvumas su kritiniu atsisa-

nio atrodo politiška, neretai gali virsti žonglira-

kymu dalyvauti ar net pasyvumu. Norėdami ženg-

5

ti pirmyn, ištrūkti iš užrakinto kambario, žiūrovai

vaus stebėjimo režimą. Didaktinio epilogo apie

priversti bendrauti, kurti, derėtis ir bendradar-

sufabrikuotas „spalvotąsias revoliucijas“ žiūrovai

biauti. Bendruomeninių santykių repeticija ir yra

klauso neįdėmiai ir, bent jau mano matytoje versi-

tas šalutinis žaidimo „Kodas: Hamletas“ efek-

joje, reaguoja vangiai.

tas, suteikiantis šiai „pabėgimo kambarių“ rutinai gilesnį socialinį aspektą.

Be abejo, „Maišto“ kūrėjams pavyksta žiūrovų galvose „įskelti“ tam tikrų abejonių dėl

Kita vertus, „Maištas“ kėlė sau visai

pasitikėjimo galios struktūromis ar politinėmis

kitokius tikslus: priešpremjeriniuose interviu

institucijomis, tačiau taip ir lieka neaišku, koks

režisierius Agnius Jankevičius teigė, kad šiuo

būtų tas „geresnis“ spektaklio siūlomas sociali-

spektakliu-instruktažu siekia įtikinti žiūrovus,

nis ar politinis modelis. Ir nors spektaklio kelia-

jog masiniai politiniai protestai ir „spalvotosios

mas klausimas, ar įmanomas autentiškas poli-

revoliucijos“ nėra autentiško piliečių politinio pa-

tinis protestas, ar visi jie yra tik nematomų nuo-

sipriešinimo židiniai, o surežisuoti ir politinio eli-

monės manipuliatorių galios žaidimų dalis, ar-

to „iš viršaus“ valdomi procesai. Pagal kūrėjų in-

tikuliuojamas garsiai ir aiškiai, galimi atsakymai

tencijas „Maištas“ turėjo tapti žiūrovų dalyvavimu

pasimeta „Maišto“ įsuktame karnavale, kažkur

paremta scenine politinės manipuliacijos me-

tarp ambicingos intencijos, chaotiškos struktū-

chanizmų dekonstrukcija. Atskleisti, kaip skirtin-

ros ir didaktinio epilogo. Panašu, kad „Maišto“ at-

gos galios struktūros manipuliuoja mūsų tikrovės

vejis kaip tik ir pademonstravo tai, apie ką jau

samprata – toks tikslas skamba kaip šiuolaikinio

seniai kalba šiuolaikinio politinio teatro galimy-

politinio teatro apibrėžimas par ecxellence. Žino-

bių ir ribų tyrėjai – subtilios politinių manipuliaci-

ma, pirmiausia kyla du klausimai: kokiomis meni-

jos mechanizmų ardymo taktikos neretai sce-

nėmis priemonėmis atlikti šį politinio preparavi-

nos tikrovėje ima strigti būtent dėl žiūrovų neno-

mo gestą ir kiek tokios kūrybinės strategijos gali

ro „įsitraukti“ ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai.

būti efektyvios ar paveikios. Atrodytų logiška, kad

Nors tyrėjai primygtinai teigia, kad

pilietinio sąmoningumo aktyvinimas skatina ak-

klaidinga automatiškai sieti dalyvavimo ar įsi-

tyvų žiūrovų dalyvavimą spektaklyje.

traukimo strategijas mene su politiniais ar socia-

„Maišto“ struktūroje žiūrovų dalyva-

liniais tikslais, beveik visos diskusijos apie pub-

vimo laipsnis kinta: pirmoji spektaklio dalis vyks-

likos įtraukimą vienaip ar kitaip kelia klausimą

ta tradicinės aktorių-žiūrovų atskirties režimu,

ne tik apie meninį, bet ir apie socialinį ar politinį

su šiokiais tokiais „ketvirtosios sienos“ įtrūkiais.

tokių praktikų poveikį. Net skirtis tarp „aktyvumo“

Antrojoje dalyje žiūrovai kviečiami iškeisti savo

ir „pasyvumo“ gali būti suvokiama ir kaip socia-

saugią vietą į laisvą pasivaikščiojimą po sceno-

linė, ir kaip estetinė. Pagal Jacques’ą Rancière’ą,

je suformuotą revoliucinį palapinių miestelį, o

šią perskyrą galime interpretuoti kaip nelygy-

trečioje – vėl sugrįžti į pasyvesnę ir įprastinę

bės alegoriją, įtvirtinančią vertybinį atotrūkį tarp

žiūrovo poziciją. Palapinių miestelio instaliaci-

tų, kurie turi galimybių ir gebėjimų, bei tų, kurie

ja scenoje suformuota kaip performatyvi provo-

jų neturi7. Pasak Bishop, opozicijos tarp aktyvu-

kacija bendradarbiauti, kurti protesto bendruo-

mo ir pasyvumo įtvirtinimas kartu yra ir žiūrovų

menę. Surežisuota „maišto stovyklos“ aplinka

pozicijos nuvertinimas, teigiantis, kad refleksi-

primena dirbtinį pramogų parką, savotišką Re-

ja, kritinė interpretacija ar idėjų kontempliacija

voliutlandą, kuriame turėtų burtis spontaniškos

yra „pasyvumas“, palyginti su aktyviu fiziniu įsi-

bendruomenės, savo kailiu išbandančios, kaip

traukimu, pavyzdžiui, valso sūkuriu scenoje ak-

veikia politinių manipuliacijų mašina – kokiais

toriaus glėbyje.8

būdais įtraukia ar atriboja, įskelia abejonę ar su-

Kiti teoretikai teigia, kad egzistuoja

kelia euforiją. Vis dėlto, panašiai kaip ir „Kode:

tiesiog skirtingi žiūrovų įsitraukimo lygmenys, -

Hamletas“, žiūrovai „Maište“ turi labai ribotas

kurių nereikėtų vertinti iš vertybinės pozicijos – vie-

galimybes veikti − jie juda režisieriaus iš anks-

ni įsitraukia individualiai ir kontempliatyviai, ki-

to pasiūlytais takais ir tie takai veda sumuštinių

ti – fiziškai dalyvaudami. Akivaizdu, kad drąses-

tepimo, sportinių žaidimų ir relaksuojančio pa-

nis santykio žiūrovas-kūrėjas išjudinimas gali

sisėdėjimo link.

turėti išlaisvinantį potencialą, tačiau kartu ir kel-

Kai kurie spektaklio dalyviai šioje

ti iššūkį menininko autonomijai ir galiai. Juk galų

„protesto miestelio“ simuliacijoje jaučiasi links-

gale vonioje apie pasaulio pabaigą žiūrovas gali

mai, kiti − nuobodžiauja, dar kiti – demonstratyviai nedalyvauja, ir paradoksalu, bet reaguoja

mąstyti ir vienas pats.

7

Rancière Jacques.

The Emancipated Spectator. London, New York: Verso, 2009, p. 12.

8

Bishop Claire.

Artificial Hells, p. 38.

ne kaip bendruomenė, o kaip atskiri individai.

Bendrystės simuliacija „Maište“ bendruomenės neįsteigia, o išlaisvinta demokratinė teatrinio žaidimo prigimtis atsisuka prieš pačius jos „lais-

6

vintojus“ – spektaklio kūrėjus: pajutę galimybę pažaisti, žiūrovai nebenoriai grįžta atgal į pasy-

Aušra Kaminskaitė

PUBLIKA – SPEKTAKLIS REŽISIERIUI

Neretai galima išgirsti stereotipą, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai – komercininkai, pataikaujantys masiniam

Dalia Ibelhauptaitė Ar operos žanrui

žiūrovų skoniui ir apeliuojantys į

reikalingas ypatingas

primityviausius instinktus, bei tikrieji

žiūrovas?

menininkai, kuriems nerūpi publikos

Muzikos ekspertų elito atžvilgiu ma-

pageidavimai, nes menas savaime yra

no atsakymas nuskambės kontraversiškai. Kla-

vertingas, o jo vartotojai arba sugeba

sikinės muzikos ekspertai arba – kaip aš juos

jį suprasti, arba ne. Keletas pokalbių

vadinu – muzikiniai snobai, šventosios ugnies

su Lietuvos scenos menų (dramos

kurstytojai teigia, kad opera – absoliučiai eks-

teatro, operos, šokio) režisieriais

kliuzyvinis, elitinis žanras. Vadinasi, ją suprasti ir

atskleidė, kad minėti kraštutinumai ne

įvertinti gali tik ypatingai intelektualus žiūrovas.

tokie dažni – dauguma natūraliai laikosi

Aš manau, kad tokia nuomonė yra kelių dešimt-

vidurio, nors kiekvieno vidurys – be

mečių senumo ir ji nuo operos atbaidė daugybę

abejo – asmeninis, savitas, specifinis.

žmonių, kurie galėjo ir galėtų šiandien mylėti šį

Taigi – devyni režisieriai kalba apie savo

meną ir juo džiaugtis.

santykį su tais, kurie ateina pažiūrėti ilgalaikio darbo rezultatų.

Ilgainiui į operos pasaulį atėję teatro ir kino režisieriai atnešė naujų bangų: muziką ir solistus nusvėrė koncepcijos, vizualika. Paraleliai keitėsi teatrų vadovybės ir jų tikslai – atsirado poreikis padaryti operą atviresnę, populiaresnę, trumpai tariant – leisti jai tapti visuomenės gyvenimo dalimi. Tokį poreikį padiktavo ir paprasčiausias poreikis išgyventi – iš visų teatro žanrų daugiau už operą kainuoja tik miuziklų pastatymai.

Dalia Ibelhauptaitė Stefanijos Jokštytės nuotr.

Operų pastatymuose vis didesnę reikšmę įgyjant vizualikai, pastatymai brango dar labiau. Beje, panašiu laiku atsirado naujų reikalavimų solistui – jis turėjo būti ir aktorius, o ne vien dainininkas, atliekantis savo partiją veidu į dirigentą.

Būtent pastarieji kriterijai man buvo svarbiausi operos teatre nuo pat pradžių: kad solistas būtų aktorius ir kad spektaklio vizualika būtų kinematografiška bei komunikuotų su publika. Tiesa, buvo ir trečias dalykas – reikėjo reklamos, nes norėjau pakviesti daugiau žiūrovų.

7

Štai čia reikėjo stipriai dirbti, kad su-

bi, gili, ilgalaikė investicija. Pleti jų skonį, akiratį,

grąžintume į operą žmones, kurie mokyklos lai-

tačiau turi tai daryti taip, kad ne išgąsdintum, o

kais per prievartą buvo atitempti į LNOBT ir gal-

pritrauktum ateiti darkart.

būt – neduok Dieve – pataikė į jiems neįdomų

Žinau, kad kai kurie muzikos eksper-

spektaklį. Reikėjo pralaužti ledus ir įtikinti žmo-

tai mus vadina komercija. Vis dėlto komercija pa-

nes, kad opera gali būti cool! Tai buvo mano mi-

prastai nesiūlo kokybės – ten svarbu išleisti kuo

sija, mano kelias, kurį pasirinkau sąmoningai.

mažiau ir surinkti kuo daugiau pinigų. Kai steng-

Norėjau, kad į operą ateitų visi – nesvarbu, kaip

damasis žiūrovams pristatyti aukščiausią kokybę

apsirengę, kokia kalba kalbantys, kokį išsilavi-

dešimt metų esi skolose – tai jau nebe komercija.

nimą turintys. Opera – tai muzika, todėl ji gali

Be to, mes su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi nė

apeliuoti į absoliučiai visus žmones. Mano ope-

karto nesirinkome pastatymo dėl publikos.

roje žmonėms siūloma ir vizuali kokybė, tad

Kaip tai koreliuoja su jūsų

kai kuriuos gali patraukti būtent tai. O jei atėję

siekiu pritraukti į spektaklius

pažiūrėti į gražias sukneles drauge paklausys

kuo daugiau žmonių?

Verdi, Puccini, Mozarto muzikos, jiems išliks kaž-

Pritraukimas vyksta jau pastačius

kas daugiau – tai jau indėlis į visuomenės švie-

spektaklį. Norime pakviesti žmones į produktą,

timą. Patirdamas visą priemonių kompleksą, žiū-

kurį sukūrėme vedami įvairių paskatų: mano ir

rovas po kurio laiko ir patį meną pradės vertin-

Gintaro kadaise sudaryto svajonių operų sąrašo,

ti kitaip.

solistų norų ir galimybių... Reikšmingas ir laikoŠtai pavyzdys. Bendraujame su ama-

tarpis, kada buvo parašytos operos. Jei kurio

tų mokykla, kuriai kartais skiriame kvietimų į mū-

nors laikotarpio dar nepristatėme, būna įdomu

sų spektaklius. Anksčiau centro direktorė priva-

išsikelti sau tokį uždavinį. Trumpai tariant – aš ne-

loma tvarka atvesdavo 28 žmones. Vėliau leido

skinu gėlės galvodama, kad ją bus lengva par-

pasirinkti – pakabino koridoriuje sąrašą ir pasiūlė

duoti. Nuskinu tą, kuri man atrodo gražiausia,

eiti tik tiems, kurie užsirašys. Ir ką gi – iš 28 užsi-

o tada stengiuosi įtikinti kitus, kad ir jiems bus

rašė 24. Ta pati direktorė pasakojo, kad po apsi-

smagu ja pasigrožėti.

lankymų spektakliuose grupės diskusijų kokybė

komfortas spektakliuose?

mentų.

Ką aš galiu pasakyti, kai dvylika metų Šiandien jaučiuosi įvykdžiusi pirminę

tūkstančius žmonių vedu į salę, kurioje kėdės ne-

savo misiją – sugrąžinau į operą daugybę žmonių,

turi porolono ir pasėdėję žmonės kartais grįžta

kurie nuo jos buvo nutolę dėl nesėkmingų pirmų-

su mėlynėmis, kurioje tenka dusti ir prakaituoti,

jų susidūrimų. Dabar norėčiau pripratinti tuos

nes ventiliaciją galime jungti tik pertraukų metu,

pačius, ypač – jaunus, žmones pirkti operų pro-

kad nepakenktų solistų balsams? Į erdvę, kurioje

gramėles, kuriose yra operų siužetai. Taip jiems

ilgą laiką nė bufeto nebuvo, o balkone sėdintys

būtų lengviau suprasti istoriją ir tai taptų eduka-

žmonės tiesiog nesivargindavo leistis žemyn pa-

cijos dalimi – supratęs, apie ką dainuojama, kas

prasčiausios kavos, nes tektų stovėti milžiniško-

vyksta, galėtum adekvačiau įvertinti pastatymą.

je eilėje? Bufetų klausimą pabandžiau išspręs-

Ar jaučiate, kad lietuvių

ti, tačiau kėdės ir ventiliacija jau ne mano galioje.

publika supranta ir vertina

Kas iš to, kad man rūpi žiūrovų komfortas, jei pa-

jūsų kūrybą?

prasčiausiai neturiu sąlygų jiems jį suteikti?

Tai turėtų nuspręsti jie patys. Pati jau-

Koks jūsų požiūris į stovinčios

čiu beprotišką publikos meilę. Štai ėjau į šitą in-

publikos ovacijas?

terviu ir man sustojus praleisti mašiną, joje sėdė-

Tiesą pasakius, niekada apie tai ne-

jusi vairuotoja atidarė langą ir pasakė: „Labai

susimąsčiau. Bet turiu vieną keistą svajonę – bū-

jums ačiū už tai, ką darote.“ Taip elgiasi patys pa-

tų nuostabu, jei Lietuvoje įvyktų premjera, po ku-

prasčiausi žmonės – tie, kurie skiria savo pinigų

rios išėjus lenktis režisieriui ir kitiems kūrėjams

apsilankymams mūsų operoje, kurie suteikia

publika šauktų „būūū!“. Būtų fantastika! O juk yra

mums galimybę kurti toliau, nes būtent bilietų

kūrėjų, kurie specialiai stato tokius spektaklius,

pardavimai sudaro didžiąją dalį einamųjų spek-

kad būtų nušvilpti. Va jie tai tikrai rūpinasi tuo,

taklių biudžeto. Man svarbu, kad žmonės atei-

ką mano publika!

tų į spektaklius, nes tai lemia galimybę parodyti spektaklį dar kartą.

8

Kiek jums svarbus bendras žiūrovo

pasikeitė. Ir tai yra vienas didžiausių kompli-

Kalbant rimtai, tai galbūt nuskambės žiauriai, bet plojimai – daug jų ar mažai – man nė-

Kitas dalykas – auginame žiūrovus

ra sėkmės, supratimo ar pripažinimo matavimo

su Puccini „Bohema“ ar „Toska“, S. Sondheimo

vienetas. Pati po spektaklių atsistoju tam, kad

„Svyniu Todu“, kad ilgainiui jie mums suteiktų ga-

išreikščiau emocijas, arba tam, kad išeičiau. Ne-

limybę pilnoms salėms parodyti tokius kūrinius

retai atsistojimas gali „reikšti“ vien nusėdėtas ko-

kaip C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ ar Puccini

jas – kai keturias valandas žiūrite jums neįdomų

„Manon Lesko“. Taigi žiūrovų auginimas yra svar-

spektaklį, pirmas dalykas, kurį padarysite jam pa-

sibaigus, tai atsistosite ir džiūgausite, kad pasi-

Ar kurdamas spektaklius

baigė. Pati esu taip dariusi – manau, dauguma ki-

svarstote, kaip į vienus ar kitus

tų taip pat. Turi būti kvailelis, kad galvotum, jog

sprendimus sureaguos žiūrovai?

atsistojimai liudija vien tik meilę tau. Žinoma, nuo-

Kokių reakcijų tikitės?

stabu, kai solistams išėjus lenktis publika ploja

Apie tai mąstau, tačiau nesilaikau įsi-

stovėdama. Tačiau man tikriau yra ta moteris, ku-

kibęs šio kriterijaus kaip paties pagrindinio. Man

ri sustojo ir pro mašinos langą padėkojo gatvė-

įdomesnis netikėtumo efektas, taip pat „namų“ ir

je. Vadinasi, žmogus išties yra su kūrėju, nes pa-

„svečio“ susitikimo momentas. Labai svarbu, kad

dėkojo ne po spektaklio, ne kokių nors emoci-

svečias neperimtų šeimininko vaidmens arba kad

jų apimtas, o dėl ilgalaikio pojūčio. Aplodismen-

pats aktorius nepasijaustų per daug savininkiškas

tai svarbu ir malonu, tačiau tai yra momentinė iš-

ir neužgožtų laisvo, interpretatyvaus stebinčiojo

raiška.

mąstymo.

Labai mėgstu anglišką žodį „play“, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia ne tik „vaidinti“, bet ir „žaisti“. Aktoriaus intencija, žaidimas yra svarbiausia scenoje. Jei žiūrovas pagauna žaidimą ir į jį įsivelia, jis gali su mumis nukeliauti žymiai toliau nei ateinantis su išankstinėmis nuostatomis ir žinantis, kaip viskas turi būti ar atrodyti.

Pastarasis mūsų kuriamame teatre tikrai pasijus

Artūras Areima Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

nereikalingas, nes mes neturime atsakymo, koks turi būti taisyklingas teatras. Tokį žinojimą prilyginčiau varžybų įrašo žiūrėjimui jau žinant jų rezultatą. O man labiau patinka tiesioginis eteris.

Ar stebite žiūrovų reakcijas spektaklių metu? Kokie atsiliepimai labiausiai įsiminė? Žinoma, stebiu. Tai, primityviai tariant, yra tarsi veidrodis, atspindintis, kaip scenoje pristatomi elementai veikia žiūrovą: skatina kogni-

Artūras Areima

tyviškai mąstyti ar tėra kova su siena? Pastarąją išjudinti sunku – nepaprastai sudėtinga pajudinti

Jūsų spektakliuose dažnai

žiūrovą, įsikibusį labai seniai atrasto savęs, bijan-

galima jausti norą konfliktuoti

tį savo nežinojimo, t. y. susidūrimo su netikėtomis

su publika. To siekiate

čia ir dabar iškylančiomis mintimis, jausmais, re-

sąmoningai ar laikytumėte

akcijomis. Tie, kurie geba apdoroti informaciją

tai asmeninėmis žiūrovų

realiuoju laiku, atsiduodami laisvei interpretuo-

interpretacijomis?

ti, pažinti kitą, kitokį, o per jį ir save pačius – šie

Laikyčiau tai žiūrovų interpretacijo-

žiūrovai yra patys artimiausi mūsų pakeleiviai. Jų

mis – pats specialiai nekuriu konfliktinės situa-

reakcijos ir refleksijos po spektaklių būna įsimin-

cijos tarp publikos ir to, kas vyksta scenoje. Žiū-

tiniausios, atviriausios ir nuoširdžiausios.

rovas, manau, jaučia konfliktą todėl, kad yra

Vienas įsimintiniausių momentų

saugiai puoselėjamas, per daug išlepintas ir

man buvo žiūrovės žinutė, kad spektaklis „Kla-

pratęs, kad kūrėjai pataikauja, pateikdami tai, ko

mo karas“ jai tapo kertiniu tašku, po kurio ji –

jis tikisi ir ko nori – kad tik pasiūla atitiktų lūkes-

mokytoja – pakeitė savo profesiją: metė mokyto-

čius.

jos darbą ir pasuko kitu keliu.

Aš teatro sceną laikau konkrečiu me-

Daugiausia sulaukiame asmeninių

tu joje veikiančių žmonių namais, kuriuose žiūro-

laiškų, žinučių aktoriams, kūrybinei komandai.

vai yra svečiai. Būtent nuo to atsiranda ir priklauso

Pavyzdžiui, čia yra žiūrovo Tomo Lukaševičiaus

santykis: ar žiūrovai gerai pažįsta šių „namų“ sa-

mintys: „Kai ateini ten, kur ateina tie, kurių tu ne-

vininkus, ar pakliuvo čia atsitiktinai, ar ieško nau-

pažįsti, bet pasijauti lyg būtum tarp tų, su kuriais

jų susitikimų, kažko kito ar kitokio, kas pakreip-

būtum užaugęs. Augi kartu su tuo, ką matai prie-

tų jų mąstymą netikėta linkme? Greičiausiai

šais save. Atrandi dialogą su savimi su kiekvienu

čia ir kyla konfliktas, nes šiandien žiūrovai įpra-

aktorių mostu ir žodžiu. Atrandi tai, ko ieškojai, ir

tę teatrą laikyti savo namais, savo nuosavybe,

jautiesi taip, lyg iš naujo gautum pirmą oro gurkš-

komforto zona, nes juk jie nusipirko bilietus, su-

nį. Ačiū.“

mokėjo trupei, kuri neva jų namuose turėtų at-

Ar pritartumėte senų laikų minčiai,

likti jiems patinkantį, jų lūkesčius atitinkantį pa-

kad aplodismentai kūrėjui yra visų

sirodymą.

svarbiausia?

9

Deja, ne. Man asmeniškai spektaklio

kaip ne kiekvienam pasiekiamas aukštas ma-

pabaigoje svarbiausia yra tylos pauzė. Jeigu ji tę-

terijas. Tuomet nereikia stebėtis, jei žanras pra-

siasi apie penkias minutes, tai yra kažkas nesu-

deda nustoti žiūrovo. Žinoma, egzistuoja daugy-

vokiamo ir nuostabaus.

bė faktorių: žmonių vartotojiškumas, užimtumas,

Kokias emocijas ir mintis sukelia

atsiribojimas. Tačiau svarbu, kad ilgą laiką šokio

stovinčių žiūrovų aplodismentai po

menas buvo paliktas patiems žiūrovams asme-

spektaklio?

ninėmis pastangomis susivokti.

Tai yra skirtingų tradicijų, skirtingų

Puikiai pamenu epizodą iš studijų

tautų reakcijos priepuoliai, dažnai kylantys iš

Roterdame, „Codarts“ mokykloje, kai statant

kolektyvinės sąmonės, masinio veiksmo. Būna

spektaklį vieno dėstytojo, puikaus ir mėgstamo

žmonių, kurie net nesupranta, kodėl stojasi ir ploja – greičiausiai nejauku vienam sėdėti, kai šalia tavęs esantys žmonės ploja atsistoję… Toks fenomenas labiausiai paplitęs Rytų Europos teatre. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Vakarų Europos teatre žiūrovai reaguoja adekvačiau – kiekvienas pagal save ir pagal tai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi po spektaklio. Ploti atsistojus Agnija Šeiko Asmeninio archyvo nuotr.

ne visada reiškia kažką didinga. Galbūt žiūrovas taip daro, nes skuba į rūbinę – tai galima lengvai pastebėti Lietuvos teatre. Kartais vienas ar keli žiūrovai kone pusę valandos po spektaklio lieka sėdėti salėje. Labai sunku pamatuoti, kuri reakcija svaresnė ir reikšmingesnė. Todėl vis dažniau atsisakau aktorių nusilenkimų po spektaklio – paprastai tik tokiais atvejais gali sulaukti tikros ir adekvačios žmonių reakcijos.

Agnija Šeiko

„Koks šiame darbe mano santykis su publika?“

Viename interviu esate

Išgirdau choreografo atsakymą: „Fuck the audi-

užsiminusi apie diskusijas,

ence!“ Tuo metu tai pasirodė labai šauni frazė. Iš

kuriose su užsienio

tiesų, kam gi rūpi ta publika! Tačiau man ji įstri-

kolegomis kalbėjote apie

go ir ilgainiui pradėjau galvoti: jei mūsų požiūris

kontaktavimą su publika.

toks, kodėl stebimės turėdami mažai auditorijos?

Ar galėtumėte apie tai

Kodėl, palikdami žiūrovus savieigai ir nebandy-

papasakoti plačiau?

dami jų vestis kartu, stebimės, kad jų mažėja?

2018 m. vykusiame „Keðja“ tinklo susitikime Potsdame turėjome diskusiją tema

Ar jūsų spektakliuose publikos taip pat mažėja?

„Kaip iškomunikuoti žiūrovams šiuolaikinį šokį?“

Daugiau kalbėjau apie bendras ten-

Mano asmenine nuomone, šokio bendruomenė

dencijas. Klaipėdoje žiūrovų mažėjimo nejaučiu,

yra pernelyg atsiribojusi nuo publikos, bijanti

priešingai – vis daugiau jų įsitraukia į Šeiko šokio

su ja kalbėtis. Susitikime „Keðjoje“ svarstėme

teatro veiklas. Tačiau mes su komanda labai są-

būtent apie šio dialogo vystymą: kaip aprašy-

moningai mąstom ir veikiam šia kryptimi: įtrau-

ti kūrinį, kaip kalbėti su auditorija? Kaip pareng-

kiam žmones į kūrybinius procesus, rengiame

ti spektaklio aprašymą, kad publiką priartintum, o

dirbtuves. Tikiu, kad tuomet žmonės tampa pro-

ne nutolintum nuo savo šokio? Ar užtenka susiti-

ceso dalimi ir reiškiniai jiems pasidaro nebesve-

kimų po spektaklių, ar verta kviesti žiūrovus kal-

timi – šokis tampa kažkuo daugiau nei vien gali-

bėtis ir prieš juos? Šie klausimai aktualūs viso-

mybe kažkur užeiti keliaujant pro šalį.

je Europoje. Žinoma, nekalbu apie poreikį žo-

10

choreografo, mano kurso draugas paklausė:

Ar Lietuvoje jaučiatės suprasta kaip kūrėja?

džiais paaiškinti, apie ką yra kūrinys. Tikslas yra

Žodį „suprasta“ vartoju atsargiai. Ne-

suteikti žmogui daugiau įrankių, padedančių

galiu atsakyti tiesmukai, nes čia reikia klausti

suprasti šokio kalbą, kuri nėra tokia kasdienė,

žiūrovų. Visas Šeiko šokio teatras dirba, kad kuo

įprasta komunikacijos priemonė kaip, tarkim,

geriau susikalbėtume su žiūrovais – mūsų „Ke-

žodis. Šiuolaikiniame mene svarbu atsitraukti

liaujančių bažnyčių“ ir „Karalienės Luizės Mė-

nuo pseudointelektualinio lygmens, neužsibūti

melyje“ ekskursijos buvo rimtas žingsnis akty-

pokalbyje su pačiu savimi. Vis dėlto pati jaučiu,

vesnio pokalbio link. Šiuo klausimu per pasta-

kad šokio kūrėjai neretai pristato savo meną

ruosius ketverius metus stipriai pasistūmėjome.

Ar keistumėte jums itin

naratyvas. Žiūrovai įkliūva į spąstus, ieškodami

svarbų spektaklio sprendimą,

to, ko tikrai nėra. Kartais prieš spektaklius pati

jei publika jį priimtų labai

pasakau įžanginę kalbą, siūlydama neieškoti

nepalankiai?

istorijos. Tuomet publika spektaklį žiūri kitaip ir

Su komanda tenka nemažai apie tai

visi laimi. Paleidę norą suprasti, žmonės pajun-

diskutuoti. Ypač su bilietų pardavimo skyriumi,

ta spektaklį ir tuomet vietoj „nesupratau“ išgirs-

kurie ne kartą yra siūlę persvarstyti sprendimus,

tu labai gražių atsiliepimų.

pasirodžiusius per sudėtingai, per sunkiai. Tuo-

Aplodismentai – svarbiausias

met jau išsiveržia mano ugnikalnis, nes juk turi

apdovanojimas menininkui?

būti kūrėjo laisvė ir jei man reikalinga kokia nors

Svarbiausias apdovanojimas yra se-

priemonė, aš ją renkuosi! Vėliau mane pradeda

kundė užgesus šviesai ir plojimams dar nepra-

kankinti klausimas: kas yra svarbiausia? Šokis

sidėjus – tuomet gali pajusti, iki kokio lygmens

be publikos gali egzistuoti, tačiau tai bus terapi-

spektaklis atvedė žiūrovą ir ar įvyko susitiki-

ja. O šokant publikai svarbiausia iškomunikuoti

mas su publika. O visa kita... Puikiai žinome, kad

mintį. Kita vertus, ar manyti, kad auditorija kažko

nebegalima pasitikėti pašokimais nuo kėdžių,

nesupras, nėra kūrėjų arogancijos požymis? To-

kurie tikrai ne visada reiškia sėkmingą spektak-

kia štai dilema.

Manau, svarbiausia, kad kuriant išei-

lį. Tačiau mano minėtos sekundės metu galima intuityviai pajusti tikrąsias nuotaikas. Ir jei jauti,

ties tašku netaptų pozicija „man nusispjauti“.

kad susitikimas įvyko, va šitai ir yra pats didžiau-

Kiek gali sau leisti ir kiek toli eiti – čia jau kiti da-

sias apdovanojimas. Vienas tokių pavyzdžių –

lykai. O jei koks nors rizikingas sprendimas kū-

spektaklio „Mano Piteris Penas“ rodymas „Menų

rėjui išties reikalingas, galima jį pateisinti visu

spaustuvėje“, po kurio dauno sindromą turintys

spektaklio kontekstu. Tačiau labai svarbu sąmo-

vaikai puolė į sceną apsikabinti Juliaus. Žinoma,

ningai galvoti, kaip būsi perskaitytas.

teatras neturi tapti socialinių problemų spren-

Kokių įsimintinų publikos reakcijų esate sulaukusi?

Pirmiausia, žinoma, kultinė lietuvių

dėju, tačiau tokie momentai labai jautrūs.

Kokias emocijas ir mintis jums sukelia stovinčių žmonių

frazė: „Aš nieko nesupratau.“ Šitą yra girdėję vi-

ovacijos po spektaklių?

si šiuolaikinio šokio kūrėjai. Daug su žmonėmis

Tai yra lietuviškas fenomenas ir neži-

kalbame, kad ne visada spektaklyje svarbiausia

nau, kaip jis atsirado. Tačiau akivaizdu, kad pagal

tiksliai suprasti – juk ir apie svarbiausius dalykus

tai negalima spręsti, ar žiūrovams patiko spek-

gyvenime suprantame ne viską. Mūsų smege-

taklis. Šiandien man norėtųsi publikos, iš kurios

nys skatina ieškoti jungčių, priežasčių. O šokyje

reakcijų būtų galima suvokti, kaip vertinamas

įeiname į virš supratimo esančią dimensiją –

spektaklis. Nežinau – tegul kartais ir nušvilpia.

čia daugiau gali padėti intuityviai per įvaizdžius

Tuomet žiūrovai taptų lygiaverčiais žaidėjais.

priimta informacija. Ilgą laiką pati bėgau nuo

Dabar jie neretai jaučiasi suglumę, galbūt neži-

grynai jausminių reiškinių, tačiau šokis pirmiau-

no, kaip reikėtų į viską reaguoti, nepasitiki savo

sia yra jausmų ir emocijų sritis.

nuomone ir intuicija. Būna, kad žmonės stoja-

Pavyzdžiui, daug „nesupratau“ girdė-

si pagerbdami žymų kūrėjo vardą, nors darbas

jau po spektaklio „Mano Piteris Penas“ – tai lėmė

gal ir ne visai vykęs. Norėtųsi, kad augtų kritiškai

tradicinis supratimas, kad spektakliui būtinas

mąstanti publika, kuri geba ir džiaugtis, ir pykti, jei pamato, kad karalius nuogas. Tokiu atveju žiūrovams pašokus iš vietos suprastume, jog įvyko kažkas nekasdieniška.

Agnius Jankevičius ir Aldona Vilutytė Raimondo Klezio nuotr.

Agnius Jankevičius Jūsų spektakliuose aktoriai labai dažnai kalba veidu į publiką, tarsi ją atakuodami. Sąmoningai siekiate kelti žiūrovams įtampą?

Pats ilgai galvojau, kodėl nuolat statau aktorius veidu į publiką. Tai prasidėjo dar tada, kai nežinojau, kuo stanislavskiškas buvimas scenoje skiriasi nuo brechtiškojo. Tuomet intuityviai norėjau, kad scenoje esantys žmonės tekstą sakytų režisieriui, žiūrovui, o ne partneriui, kuris ir taip viską išgirs. Jau repetuodamas pirmą savo spektaklį liepiau aktoriui sakyti tekstą

11

žiūrovui, kad nuo jo atsimušę žodžiai pasiektų

ja su ugnimi. Režisuodamas galiu panaudoti šią

partnerį. Pastebėjau, kad tokia logika ir forma

informaciją – pavyzdžiui, statydamas Henriko

kartojosi kituose mano spektakliuose ir dabar

Ibseno pjesę „Šmėklos“ prieš sudegant prieglau-

jau žinau, kad su jokiom teorijom tai neturi nie-

dai galiu paryškinti raudoną apšvietimą arba

ko bendra. Visa mano kūryba turi mažai ką ben-

įleisti personažą raudonomis kelnėmis ir tai taps

dro su teatru, daugiau – su manim pačiu. O sau

loginiu bei emociniu metapranešimu. Tai svar-

būdingą teatro formą kildinu iš vaikystės, kai per

bu žiūrovo vaizduotei, kuri gali pradėti veikti dar

televiziją klausydavau žinias skaitančios dik-

prieš įvykį.

torės – man tai būdavo magiškas momentas,

Tai, ar teigiamai, ar neigiamai žmo-

nes atrodydavo, kad žinias ji skaito man vienam –

nės įvertins spektaklį, man darosi vis mažiau įdo-

tarsi tai būtų slaptas mūsų suokalbis, apie kurį

mu. Aktualiausia yra spektaklio poveikyje išlaiky-

niekas kitas nežino. Šis tête-à-tête motyvas man

ti balansą tarp išbaigtos informacijos, kurią var-

labai įstrigo, jis pasireikšdavo ir mamai ar močiu-

totojas gali priimti, ir spektaklio kaip dirgiklio, ku-

tei man skaitant pasakas, kad užmigčiau. Betgi

rio inspiruota vaizduotė suformuotų žiūrovo gal-

aš tik kaifuodavau gulėdamas ir matydamas virš

voje vaizdinius. Jei kurioje nors scenoje pavyksta,

savęs palinkusį veidą, už jo – senovinį sietyną ir

mane tai veža.

girdėdamas tik man vienam skaitomus žodžius.

Ar savo spektaklių metu stebite

Miegas tikrai neimdavo ir viskas baigdavosi tuo,

žiūrovų reakcijas?

kad skaitytoja pavargdavo ir išeidavo.

daryti, tačiau tai, kaip žmonės elgiasi, ne visuo-

pas – spektaklį aš tapatinu su dialogu. Publika

met tiksliai atspindi, kas yra jų viduje. Ir kalbu ne

man yra vienas asmuo ir visąlaik kartoju akto-

apie apsimetinėjimą.

riams: neskaidykit žiūrovo, imkit jį kaip vieną

Kažkada į mano spektaklį „Poliklini-

asmenį ir viską pasakokit jam vienam. Žinoma,

ka“ atėjo vienas vaikinas – kiek jaunesnis už ma-

publikos nariai reaguoja įvairiai, tačiau jei akto-

ne, tačiau jau tuomet sukūręs sėkmingą verslą.

riai pradės juos personalizuoti, gali išsimušti iš

Spektaklio metu jis sėdėjo pirmoje eilėje nulei-

vėžių – trikdys kiekvienas žiovulys, kiekvienas

dęs galvą, kartais ją pakeldamas, kiek linguoda-

pažiūrėjimas į laikrodį. Taigi, žiūrovas – vienas as-

mas, maskatuodamas kojomis... Tada susiner-

muo, veikiantieji scenoje – kitas. O kai kalbu su

vinau, kad aktoriai jausis nemaloniai – sėdi žmo-

žmogumi, paprastai žiūriu jam į akis, nes juk su

gus pirmoje eilėje ir jam taip neįdomu, kad net

juo tą sekundę esu, su juo komunikuoju. Manau,

nežiūri, kas vyksta. Tačiau po spektaklio jis priė-

kad kvaila du mėnesius repetuoti, o tada išėjus

jo prie manęs, padėkojo, pasakė, kad spektak-

prieš žmones ir toliau kalbėtis tarpusavyje, nors

lį žiūri jau antrą kartą. Galvojau, ką jis galėjo nu-

štai kažkas atėjo paklausyti. Dirbu tam, kad galų

leidęs galvą matyti, o jis tokią analizę man trink-

gale atsisuktume į žmones ir pasakytume jiems

telėjo... Pasirodė, į spektaklį jis atvedė savo

artikuliuotą sakinį, tikėdamiesi jų reakcijos.

Kokios reakcijos tikitės?

įmonę, tad aš jo paklausiau, kodėl jis spektaklio metu elgėsi taip, tarsi viską stebėtų atsainiai. Jis

Anksčiau apie tai visai negalvodavau,

pasakė labai paprastai: „Atsisėdau į pirmą eilę ir

tačiau kai susidūriau su gatvės teatru, pradėjau

man pasirodė, kad negerai padariau, nes savo

galvoti ir supratau, koks neteisus buvau anksčiau,

akimis išmušinėju aktorius.“ Man tai buvo pamo-

kai nemąsčiau apie priėmėją. Čia visai kaip po-

ka, kad žmonių elgesys salėje gali neturėti nie-

kalbyje – jei kalbėdamas negalvosiu apie tai,

ko bendra su jų savijauta. Todėl nustojau vertinti,

kad mane suprastų, iš dialogo nieko neišeis. Tuo-

pradėjau tiesiog priimti. Jei kažko nesuprantu –

met tiesiog demonstruosiu save, o pašnekovas

prieinu ir paklausiu, pats nebandydamas už ki-

bandys į mane prisibelsti. Tačiau tai jau nebe dia-

tus nuspręsti, kas yra kas.

Tai labai bendražmogiška.

logas.

Taigi maždaug nuo 2012 m. daug

Tačiau tuomet galima daryti

galvoju apie tai, kaip konstruoti scenas, kaip

išvadas, kad nepakalbėjęs

motyvuoti aktorių, kad tai sukeltų atitinkamą po-

su žiūrovais kūrėjas negali

veikį stebintiesiems. Be abejo, nekalbu apie tai-

net įsivaizduoti, kaip juos

komojo pobūdžio sprendimus – tikrai nesitikiu,

paveikia darbai.

kad vienoje scenoje visi apsiverks, kitoje supyks

Galiu atsakyti tik už save. Visąlaik kar-

ir taip toliau. To siekti būtų kvaila, nes žmonės

12

Kai kuriose salėse turiu galimybę tai

Teatre man patinka forumo princi-

toju, kad man svarbiausias dalykas yra padaryti

pernelyg įvairūs ir susirinkus, tarkim, 150 žmonių

poveikį, tačiau pradėti reikia ne nuo poveikio

grupei neįmanoma tikėtis, kad visi tą patį priims

smegenims – niekas nenori dirbti teatre, nes ir

vienodai. Tačiau yra apibrėžti dirgikliai, kurie su-

taip ateina į jį po darbo. Nežinau, kas sugalvojo

kuria tam tikrą atmosferą, tampa ženklais, sufle-

tokią nesąmonę, kad žiūrovai teatre turi mąsty-

riais. Pavyzdžiui, psichologai tyrimais nustatė,

ti. Pirmiausia jie turi gauti pojūčius, o tada jau

kad 70 proc. žmonių raudoną spalvą asocijuo-

pradės galvoti. Priešingu atveju prasideda dar-

bas, pasidaro nuobodu ir dingsta teatro esenci-

Tai kad jie visada stojasi! Todėl šis

ja, bakchanalija. Tam reikalingi dirgikliai – spalva,

reiškinys man nekelia jokių emocijų. Tiesa, kai

pasisakymo tekstas ar būdas. Aktorius gali pasa-

kur matau tam tikras stojimosi tendencijas –

kyti tekstą partneriui, o gali pradėti sakyti jam, tuo-

Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje

met padaryti pauzę ir pabaigti frazę atsisukęs į

pradžioje paprastai atsistoja trys keturi žmonės,

žiūrovą. Poveikis bus visai kitas. Kai pradedi kon-

kuriems spektaklis išties patiko, o tada pradeda

troliuoti tokius dalykus, jie duoda nemažą grąžą.

stotis ir kiti, nes jiems stovintys užstoja vaizdą. Ir

Kaip vertinate idėją, kad

kai taip atsistoja 80 proc. salės, likusieji jaučiasi

kūrėjui svarbiausias atpildas

nejaukiai, todėl galų gale taip pat pakyla.

už darbą yra aplodismentai?

Ar stovinti publika neklaidina

Niekaip nevertinu – žmonės paploja

aktorių, sufleruodama, kad

ir tiek. Tai ritualo dalis. Vesčiau paralelę su baž-

spektaklis praėjo puikiai?

nyčia – kiekviena mišių dalis yra vienodai svarbi

Išskyrus keletą aktorių, dauguma to

ir niekas, tarkim, taurės pakėlimo aukos liturgijos

nepriima kaip ženklo. Tai, ką pasakiau šiame po-

metu nevadina pačiu aukščiausiu ritualo tašku.

kalbyje, nuolat kartoju ir mano spektakliuose

Viskas kompleksiška. Aktoriai, žinoma, plojimus

vaidinantiems aktoriams – primenu, kaip svarbu

vertina kitaip – kadangi po spektaklio niekas ne-

galvoti apie santykį su žiūrovu. Priešingu atve-

puola pasakoti įspūdžių ir dėkoti, plojimai jiems

ju spektaklis užsidaro savyje tarsi homunkulas.

reiškia, kad jie buvo išgirsti. Po dviejų trijų valandų

Man vienas liūdniausių momentų yra tuomet,

darbo svarbu gauti fizinį, energetinį, akustinį at-

kai po spektaklio aktorius puola prie kokio nors

saką. O man svarbiausia, kad žmonės atėjo ir iš-

žmogaus klausti: „Na, kaip praėjo?“ Tai reiškia,

buvo iki galo.

kad jis pats visiškai nejautė, ką darė. O juk daryti

Nemalonu, kai per spektaklį

poveikį kitam – tai būti už jį atsakingam. Vadina-

žiūrovai išeina?

si, matyti ir jausti. Jei jau aktorius išeina į sceną ir stovi, o kiti sėdi, vadinasi, jo eilė kalbėti. Jis niekam netarnauja ir nieko neaptarnauja. Jis kalba, nes jis tuo metu stovi, o kiti – ne.

Kirilas Glušajevas „Glasses’n beard photography“ nuotr.

Kirilas Glušajevas Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ metu į sceną žiūrovus kviečiate vaidinti. Kokių publikos ypatumų pastebite šiame spektaklyje? Žodis „žiūrovas“ ar „publika“ labai apibendrina. Pavyzdžiui, klausimas „Koks žiūrovas jums patinka?“ arba „Su kokia publika susidūrėte X mieste?“ yra tiesus kelias į lingvistinę hipnozę, suponuojantis idėją, kad viename mieste žiūrovai yra išimtinai vienokie, o kitame – kitokie. Taip praleidžiame kitus svarbius publiką apibūdinančius kriterijus – salę, spektaklio laiką, Nekreipiu dėmesio, nes tikrai negaliu įsivaizduoti, kad salėje susirinkę 200 žmonių

susirinkusių žmonių kontingentą. Į publiką svarbu žiūrėti skirtingais atžvilgiais.

galėtų vienodai įvertinti tai, ką mato. Kai kuriems

Labai daug lemia tai, kiek scenoje

žmonėms spektaklis iš tiesų patinka, kai ku-

esantis aktorius išskaido publiką į atskirus žmo-

riems – iš dalies įdomu, tačiau jie laukia kažko-

nes. Egzistuoja įdomus reiškinys: jei aktorius

kios viršūnės; dalis iškenčia visą spektaklį vien

vieną žiūrovą kalbina geranoriškai, salė jaučiasi,

tam, kad galėtų tvirtinti, jog buvo. Daliai spektak-

tarsi jis taip elgtųsi su visais. Bet pradėjus kon-

lis konkrečiai neįdomus ir kiekvienas turi savo

frontuoti su vienu, ilgainiui susikuria konfronta-

priežastis. Man juk irgi ne su visais žmonėmis

cija su visa publika. Tai – masinės psichologijos

patinka bendrauti – su kai kuriais mums ne pa-

aspektai.

keliui. Taip vertinu ir žiūrovus, kuriems mano

Analizuodamas publikos reakcijas,

spektakliai neįdomūs – mums tiesiog ne pakeliui,

minios ypatumus, supratau dar vieną svarbų da-

jiems reikia kito teatro. Tai ko čia pykti ir jaudintis?

lyką, apie kurį teatre galvojame itin retai – teat-

Kokias mintis ir emocijas

re bet kuriuo metu gali nutikti nelaimė. Vilniaus

jums sukelia žmonės,

mažojo teatro salėje susirinkus 220 žiūrovų, vi-

kurie po spektaklių

suomet egzistuoja tikimybė, kad ką nors ištiks

plodami stojasi?

insultas, priepuolis, kils gaisras, prasidės rim-

13

tos provokacijos... Nežinodami, kaip susirinku-

žmones ištraukti ir pastatyti ant scenos, tačiau

si žmonių grupė gali pasielgti ir būdami nepa-

grupėje jie jaučia turį teisę pareikšti savo balsą –

siruošę į tai reaguoti, aktoriai bei kiti žiūrovai

visai kaip feisbuko komentatoriai tampa teisuo-

negali jaustis saugūs. Improvizacijos žanras,

liais, didvyriais, pasiryžusiais ginti, saugoti, padė-

mokantis būti pasiruošusiam tam, kam pasiruoš-

ti, tačiau jei kuriam jų pasiūlytum imtis realių

ti neįmanoma, leidžia spręsti ir tokias problemas.

veiksmų, ryžtas greičiausiai dingtų.

Kalbant apie „Nuostabius dalykus“ –

Tai, kad žmonėms drąsiau pasisaky-

kviesdami žiūrovus į sceną vaidinti, visuomet ži-

ti minioje nei pavieniui, yra natūralu: šis reiški-

nome, kad jie įneš kažką savo – toks mūsų pasi-

nys turi gilias šaknis. Baimė pasirodyti prieš ki-

rinkimas sąmoningas. Per dešimt metų impro-

tus susijusi su išlikimo refleksu – žmogus bijo

vizacijos teatro „Kitas kampas“ patirties ir maž-

susimauti ir būti išstumtas iš sociumo, nes tai

daug 2 000 pasirodymų įgijau tam tikrą pastabu-

reikštų, kad liks vienas, vadinasi, – neišgyvens,

mą žiūrovų atžvilgiu. Pavyzdžiui, vos atsistojęs

išnyks. Šį procesą galima padalyti į du blokus –

prieš publiką galiu numanyti, kokio tipo žmonių

baimė, kad nesukontroliuosi savęs (aktoriai sap-

joje daugiausia ir ką tai lems spektaklio metu. Tai

nuoja, kad pamiršta scenoje tekstą), ir baimė, kad

suvokti labai svarbu, nes improvizacijos žanras

nesukontroliuosi kitų žmonių reakcijų į save (ak-

yra tiesiogiai priklausomas nuo žiūrovo. Dramos

toriai sapnuoja, kad žiūrovai spektaklio metu at-

teatre įtaka kur kas mažesnė – nepaisant to, kad

sistoja ir išeina iš salės).

jo kūrėjai kalba, jog kiekvienas spektaklis jiems

žiūrovai kada nors atsistojo ir išėjo?

tikrai labai nedaug aktorių (pavyzdžiui, OKT ko-

Taip nėra buvę. Tačiau mūsų renginių

manda, Eglė Gabrėnaitė ir Gediminas Girdvainis,

įmonėms formatas leidžia kiekvienam išeiti ir

su kuriais šiuo metu dirbu), kuriems išties svarbu,

sugrįžti kada panorėjus, tad esame pratę prie

kokia publika į juos žiūri, ir kurie reaguoja į žiūro-

migruojančios publikos. Net jei taip nutiktų spek-

vus kaip į gyvus žmones, taip patys scenoje iš-

taklio metu, žiūrovus tikrai suprasčiau. Juk juo-

likdami gyvi.

se – lygiai taip, kaip scenoje esančiame žmogu-

Ar ilgainiui įmanoma išmokti

je – vyksta procesai: žiūrovai išgyvena, jaudina-

nuspėti publikos elgesį ir reakcijas

si, kad aktoriui pasisektų, nes spektaklio metu te-

improvizuotose scenose?

atras tampa ir jų gyvenimo dalis. Kaip sakė vienas

„Nuostabiuose dalykuose“ – ne. Tame spektaklyje temų audinys gana prieštaringas, tad žiūrovai ten neturi saugios zonos – jie

14

Ar improvizacijos pasirodymuose

yra kitoks, naujas, aš jaučiu šiokį tokį blefą. Yra

psichiatras: „Teatre kuriamos iliuzijos, tačiau jos kuriamos naudojant realų gyvenimą.“ Improvizacijos spektakliuose

nežino, kokiu tikslu yra kviečiami. Tačiau daugeliu

žiūrovai mielai vykdo aktorių

kitų atvejų – taip, nes daugybė dalykų mumyse

duotas užduotis, nors dramos

yra labai panašūs. Tiesiog visi susitinkame skir-

teatre paprastai linksta

tinguose savo raidos etapuose ir mums pa-

laikytis atokiau nuo veiksmo

tiems atrodo, kad labai skiriamės. Pavyzdžiui, jei

scenoje. Kaip mokote aktorius

žmogus pagalvotų ir prisimintų, kaip jautėsi bū-

prisijaukinti publiką?

damas šešiolikos, jis puikiai suprastų šiandieni-

Svarbiausias dalykas yra dėmesys –

nį šešiolikmetį. Taip galima suprasti daugelį žmo-

jis nusako sąmonės ryšį su objektais ir subjek-

nių. Kažkuris žiūrovas maskuojasi už juokelių,

tais. Tam, kad valdytum kito žmogaus dėmesį,

kažkuris nori dominuoti, nes jaučiasi nesaugus,

pirmiausia turi išmokti labai gerai valdyti savą-

kitas atsipalaiduoja ir jaučia buvimo situacijoje

jį. Tai labai ilgas, procesas, kuriam reikia daug

malonumą. Tai bendri bruožai.

praktikos. Ypač improvizacijos teatre, kur nėra

Spektakliuose, kuriuose improvizaci-

elementų, galinčių padėti aktoriui sutelkti dėmesį.

jos daugiau nei konkretaus siužeto (arba pasta-

Taip pat čia nėra ypatingo apšvietimo ar sceno-

rojo apskritai nėra), suprasti, ko tikėtis, yra kur kas

grafijos, tad vaizdinius žiūrovo galvoje aktorius

lengviau. Kai paprašome žiūrovų pasiūlyti idėjų

turi sukurti vien savo psichofizika. Taip praside-

improvizacijai, iš pradžių pasireiškia vadinama-

da psicholingvistika – mokslas apie tai, kaip teks-

sis „pirmas sluoksnis“, kuriame žmonės iškalba

tas veikia smegenis, kaip žmogaus organizmas

stereotipus. Čia visuomet galima išgirsti tuos pa-

reaguoja į konkrečius žodžius. Čia reikia turėti

čius dalykus: paklausęs vietos, sulauksi atsaky-

omeny, kad paprastai žmonės išgirsta tik apie

mo „morgas“, paklausęs profesijos – būtinai gau-

5 proc. sakomo teksto. Todėl egzistuoja kalbų

si „apsėklintoją“. Galėčiau padaryti dvidešimties

rašytojų specialybė, todėl Holivude scenarijų

dažniausių pasiūlymų sąrašą. Tačiau svarbu su-

juokus, dialogus ir kitas tekstu išreiškiamas sce-

prasti minios psichologiją – žmonės atsiduria

nas rašo skirtingi žmonės – nuo to, kaip kiek-

grupėje, kurioje pagal savo galimybes bando

vienoje jų sudėliojamas tekstas, priklauso, koks

socializuotis, būti matomi ir girdimi, drauge ne-

pasaulis susidėlios jį girdinčio žmogaus galvoje.

išsišokdami iš minios. Sunku būtų tuos pačius

Visai kaip režisuojant.

Taip, tik režisuoji ne scenoje, o žmogaus galvoje.

tad labai svarbu jausti, kiek gali leisti žiūrovams. „Kito kampo“ spektakliuose kviesdami žiūrovus

Tačiau juk neįmanoma tiksliai

į sceną visuomet duodame jiems konkrečias

surežisuoti to, kas vyksta

užduotis, su kuriomis susidūrę jie greitai pa-

žmogaus galvoje.

jaučia, kad viskas ne taip paprasta. Kai į žiūrovą

Gali nurodyti, kuria kryptimi publi-

susminga visų likusiųjų akys, spektaklyje iš nau-

kai žiūrėti. Vienas svarbiausių efektyvios komu-

jo susireguliuoja žmonių santykiai ir vaidmenys,

nikacijos principų yra dėmesys ne tam, ką sakau

todėl išsišokimų pasitaiko rečiau. O kai pasitai-

aš, bet tam, ką išgirsta kitas. Tai labai ilgas proce-

ko, žiūriu į juos geranoriškai. Juk į teatrą neatei-

sas, apimantis ir aktorių praktiką, ir teorines ži-

na piktybiškai nusiteikę žmonės. Giedrius Savic-

nias. Pastarosios reikalingos tam, kad užtvirtintų

kas yra pasakęs: „Žiūrovai ateina tam, kad jiems

informaciją ir leistų vėliau sąmoningai panau-

būtų jėga!“ Niekas neateina žiūrėti, kaip blogai

doti netikėtas patirtis. Profesionali improvizaci-

pavyks spektaklis.

Kokias mintis ir emocijas

ja remiasi procedūrine atmintimi – ta pačia, kuri lavinama važiuojant dviračiu, plaukiant, pasira-

jums kelia stovinčių žmonių

šinėjant, atliekant sporto, kovos menų pratimus.

ovacijos po spektaklių?

Tai įgūdis, vos žmogui pajudėjus leidžiantis

Pamenu, kai apie 2000 m. žiūrėjau Ei-

smegenims nuskaityti tolesnę proceso eigą ir

munto Nekrošiaus „Makbetą“, „Otelą“, Oskaro

pasiūlyti tris keturis žingsnius į priekį.

Koršunovo „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džul-

Bet grįžkime prie publikos jaukini-

jetos istoriją“, „Oidipą karalių“ – šie spektakliai

mosi. Po spektaklio niekuomet nedarome apta-

paliko tokį įspūdį, kad jiems pasibaigus automa-

rimo, tačiau ruošdamiesi kitam rodymui, užsi-

tiškai norėjosi stotis ir ploti. Ilgainiui pastebėjau,

brėžiame konkrečius tikslus, ką turime padaryti

kad žmonės taip daro beveik visuomet. Užsienyje

žiūrovo teritorijoje. Pavyzdžiui, kažką pakeičia-

tokia praktika neatrodo populiari – ten žmonės

me, kad galėtume stebėti, ar dėl to žiūrovai dau-

stojasi tada, kai išties išgyvena mega patirtį.

giau klausys, ar išsiblaškys. Viskas yra bandymas

Tad nežinau. Viena vertus, suprantu

ir refleksija – niekuomet nerodome spektaklio

žmones, kurie nori atiduoti kūrėjams pagarbą.

tam, kad jis tiesiog praeitų, visas rodymo perio-

Kita vertus, priežasčių gali būti milijonai ir apie

das yra tęstinis laboratorinis darbas. Kaskart po

tai galima kalbėti kelias valandas – kaip žmo-

spektaklio analizuojame, kas nebuvo padaryta

nės stojasi, kaip tuo metu žiūri vieni į kitus... Ste-

(netikiu, kad spektaklis geriau arba blogiau pra-

bėdamas publiką įvairiuose teatruose, galiu tik

eina be priežasčių). Martynas Nedzinskas yra lėk-

patvirtinti – stojasi visi ir visuomet.

tuvas, o aš – dispečeris, kuris seka, kaip pastara-

Aš reaguoju paprastai: priimu tai taip,

sis skrido, kokios buvo oro sąlygos. Išanalizavęs

kaip yra, ir manau, kad žodis „klišė“ geriausiai api-

situaciją kitąkart siūlau naujų sprendimų, tuomet

būdina šį reiškinį. Plojimų tradicija atsirado Se-

vėl stebiu publiką ir taip be galo.

novės Romoje, aplodismentų tuomet būta įvairių:

Kaip susitvarkote, jei tarp

„bombi“ (primenantys bičių dūzgimą), „imbrices“

žiūrovų atsiranda išsišokėlių?

(primenantys lietaus lašų barbenimą), „testae“

Už tai iš dalies atsakingas aktorius –

(primenantys skylančius molinius ąsočius). Būta

jei jis duoda toną, leidžiantį daryti bet ką, tikėti-

ir kitokių publikos reakcijos apraiškų – pavyzdžiui,

na, kad bet ką ir gaus. Rizika visuomet egzistuoja,

„acclamatio“ (rėkimas) ar „surrectio“ (siūbavimas).

Laikui bėgant, netgi pradėta mojuoti togomis ar renginiuose dalijamomis audinių atraižomis, taip išreiškiant susižavėjimą.

Kam ploja šiuolaikinė publika? Kam

Olga Lapina ir Marijus Jacovskis Nuotr. iš asmeninės feisbuko paskyros

ji stojasi? Pats stengiuosi atidžiai ir dėmesingai stebėti kiekvieną žiūrovą ir šiandien darau prielaidą: apie 70 proc. žmonių ploja ir stojasi SAU. Bet čia jau atskira tema dar vienam pokalbiui ne tik teatro, bet ir bendruomeninės kūrybos kontekste.

Olga Lapina Ar esate svarsčiusi, kaip žmogaus sąmonę veikia spektakliai, kurių metu jis veikia ir vaikšto? Kuo tai skiriasi nuo percepcijos tradicinės struktūros darbuose?

15

Mano nuomone, tradicinės struktū-

gu skirtumų. Abiem atvejais kūrybinis procesas

vokia kaip galvą. Jis negali savęs suvokti kaip

paklūsta įprastiems profesiniams dėsniams ir

kūno, nes pastarasis įrėmintas vienoje, nekin-

menine prasme arba tampa svarbiu teatro reiš-

tančioje padėtyje ir iš jo nieko nereikalaujama.

kiniu, arba ne. Geras spektaklis vaikams ir geras

Aišku, kognityviniai mechanizmai yra kur kas su-

spektaklis suaugusiesiems yra tiesiog geras

dėtingesni, tačiau, šnekant techniškai, tradici-

spektaklis, ir atvirkščiai.

niuose spektakliuose žiūrovas daugiausia naudoja regą ir klausą.

Bet, žinoma, kūryba vaikams turi savo specifiką. Visų pirma, neegzistuoja tiesiog

Spektakliai, kuriuose žiūrovas vaikš-

„spektakliai vaikams“ – dvejų ir aštuonerių metų

čioja, veikia tarpusavyje, taip pat skiriasi, tačiau

vaikų mąstymo ypatumai ir percepcijos mecha-

jiems visiems būdingas siekis paveikti ne tik žiū-

nizmai vieni nuo kitų skiriasi daug labiau negu

rovo klausą ir regą. Leidžiant žiūrovui judėti kon-

trisdešimt dvejų ir trisdešimt aštuonerių metų

krečioje erdvėje, suteikiant galimybę ką nors už-

suaugusiųjų. Teatras vaikams privalo būti labai

uosti, paliesti, atveriami kiti percepcijos kanalai,

tikslus ir išradingas. Teatro vaikams kūrėjai

kurie konvenciniuose pastatymuose paprastai

neišvengiamai turi atsižvelgti ne tik į teatro meno,

neaktyvuojami.

Be to, tokiuose spektakliuose gali at-

bet ir į specifinių žinių – vaikų psichologijos, pedagogikos, kognityvinių mokslų – lauką.

sirasti svarbus poetinis elementas: manau, kad

Ne viename interviu teko minėti, bet

žiūrovui fiziškai judant tarp erdvių, įvaizdžių, nara-

niekad nepavargsiu kartoti: teatras vaikams gal-

tyvo fragmentų iš dalies išsipildo pažinimo kaip

būt akivaizdžiau nei bet kuris kitas iškelia etinį

kelionės metafora, nes čia žiūrovui tenka arche-

teatro profesijos aspektą, kuris įgyja itin svarbią

tipinis herojaus-keliautojo vaidmuo. Tai suteikia

reikšmę šiuolaikiniame teatre. Visų pirma, kūri-

naujų prasmių pažinimo, susitapatinimo, pras-

mas vaikams reiškia kūrybą pažeidžiamesnei

mės kūrimo spektaklyje dėmenims. Tačiau tai

auditorijai ir turi būti ypač atsakingas bei atsar-

nėra toks dažnas reiškinys ir spektakliai-kelionės

gus. Antra, teatras vaikams ugdo taip retai šian-

nėra savaime vertingesni už tradiciškesnes for-

dien pasitaikantį kūrybinį nuolankumą. Taip yra

mas. Spektakliai-kelionės turi savo problemų

dėl viešpataujančios nuomonės, jog teatras vai-

lauką ir jas kūrėjai turėtų spręsti, nesitikėdami,

kams niekada neprilygs „tikrajam“ – suaugusių-

kad meninį spektaklio pranašumą užtikrins vien

jų – teatrui, ir dėl to, kad vaikai – ypač jaunesnie-

originali forma: turiu omenyje kompozicijos ir

ji – neatskiria aktoriaus ir vaidmens, jiems nerūpi

naratyvo komponavimo principus, erdvės ir lai-

kūrybinės kančios, talentai ar apdovanojimai –

ko organizavimo kūrybines strategijas, žiūrovui

iš dalies jie yra objektyviausi žiūrovai.

suteikiamos laisvės ir šios laisvės manipuliaci-

Ką manote apie kadaise

jos dialektiką.

susiformavusią mintį, kad

Kiek kurdama svarstote apie

aplodismentai kūrėjui yra

tai, kaip pasirinktos priemonės

visų svarbiausia?

bus priimtos žiūrinčiųjų? Ar turite

Nemanau, kad nustebinsiu pasaky-

lūkesčių žiūrovams?

dama, jog, mano nuomone, šiuolaikiniame teatre

Suprantu klausimą, tačiau mano kū-

ir šiuolaikinės žiūrovo kultūros kontekste spręs-

rybiniame žodyne nėra tokių dalykų kaip „kaip

ti apie spektaklio kūrybinį lygį pagal plojimus

žiūrovas priims“, „ar supras“, „ar patiks“. Kūrybinis

yra naivu. Tačiau idėjine prasme aplodismentų

procesas negali atsispirti nuo lūkesčių žiūrovams

fenomenas savaime turi labai svarbią funkci-

formavimo, tačiau geras meno kūrinys, mano

ją. Daugumoje spektaklių tai yra vienintelė erd-

nuomone, visada tampa atvira sistema, kuri tam,

vė pasireikšti žiūrovo laisvai valiai, prisidėti prie

kad visapusiškai išsipildytų, turi turėti santykį su

bendro būvio, įprasminti save dialoge su spek-

stebinčiuoju, patiriančiuoju. Gero meninio kūrinio

taklio erdve, pasakyti „aš čia esu“. Tai yra atviros

struktūrą įsivaizduoju kaip Platono dialogo daly-

sistemos, apie kurią kalbėjau, požymis. Jis yra

vį – atvirą sistemą, kuriai būtina susijungti su kitu,

kultūriškai ir tradiciškai apribotas, turintis aiškią

kad būtų atrasta nauja, trečioji, be šito dialogo

formą (sujungiame dvi rankas, kad sukeltume

nepasiekiama prasmė ir naujas žinojimas. Tai yra

garsą), o jo reikšmė gali tapti beveik ritualinių,

daugiau negu „ar žiūrovas priėmė mano pasirink-

simbolinių spektaklio kaip bendruomenės dėme-

tas priemones taip, kaip aš tikėjausi“. Tai yra te-

niu. Nors abejoju, kad būtent tai turėjo omenyje

atro kaip subtilios bendraties, estetinio patyrimo

frazės „aplodismentai kūrėjui yra visų svarbiau-

ir pažinimo būdo klausimas.

sia“ autorius.

Kuo skiriasi spektaklių, skirtų

16

Manau, panašumų yra daugiau ne-

ros spektakliuose žiūrovas pirmiausia save su-

Kokias emocijas ir mintis

vaikams, ir spektaklių, skirtų

jums sukelia stovinčių

suaugusiesiems, kūrybinis

žiūrovų aplodismentai po

procesas?

spektaklio?

Kaip minėjau, aplodismentai gali tap-

riams nei erdvės, nei formos, nei prasmės išeiti

ti labai svarbiu dėmeniu žiūrovo ir spektaklio ko-

nusilenkti. Tai tarsi leidžia spektakliui išsitęsti į

munikacijos sistemoje. Tai yra kodas, ženklų sis-

amžinybę. Kaip ir mano minėtame Platono dia-

tema, turinti savo istoriją, susijusią su tam tik-

loge, kuris niekada nesibaigia, nes pažinimo ke-

romis kultūros, etiketo, tradicijos gairėmis. Ji

lias negali turėti galutinio taško.

yra intuityvi tik iki tam tikro lygio – vėliau reikalingos bent minimalios žinios: ar ploti priimta tik spektaklio pabaigoje, ar ir jo metu, kuo skiria-

Ieva Stundžytė

si plojimai sėdint ir stovint, kodėl žiūrovai kar-

Jūsų mokytojas Aidas Giniotis

tais sinchronizuoja plojimus į bendrą ritmą? Gal

įkūrė „Keistuolių teatrą“, kurį

klystu dėl šiuolaikinės spektaklių žiūrėjimo kul-

galima pavadinti žiūrovišku –

tūros, tačiau nemanau, kad visiems žiūrovams iš

publikai keliančiu daug teigiamų

prigimties būdinga stotis po spektaklio. Ne kartą

emocijų ir neapkraunančiu

pastebėjau, kad po spektaklio žmonės stojasi

nepatogia raiška, „negrūzinančiu“.

vien todėl, kad taip daro kiti. Pati jaučiuosi be

Savo režisūros turbūt

galo nejaukiai, likusi tarp nedaugelio neatsisto-

nepavadintumėte žiūroviška?

jusių. Bet juk tai ir yra laisvos valios, individualios

O kas daro spektaklį žiūrovišką? Taip

nuomonės išsireiškimo erdvė. Visgi esu laimin-

dažnai apibūdiname lengvo žanro spektaklius,

ga turėdama keletą retų patirčių po spektaklių

tačiau aš šią sąvoką suprantu kitaip. Yra ir sun-

išties nuoširdžiai ir dėkingai ploti atsistojusi.

kių žiūroviškų spektaklių – pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos“ ar „Ugnies veido“ salės visąlaik būdavo perpildytos.

Pati jaučiu, kad yra dvi kategorijos žiūrovų: tie, kurie eina į konkretaus kūrėjo spektaklius, nesvarbu, kokia jo idėja ar kūrimo aplinkybės, ir tie, kuriems neįdomūs nei vardai, nei pavadinimai, nes jie renkasi spektaklius pagal

Ieva Stundžytė Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

temas ir problematiką. Šie žmonės man įdomesni, todėl nejaučiu spaudimo kurti taip, kaip mane supantys ir formavę menininkai. Mano darbai iškrenta iš „Atviro rato“ konteksto ir atėję žiūrėti Stundžytės žmonės ne visuomet pasijaučia atėję į „Atvirą ratą“. Manau, kad mano darbai atrodo sunkesni ar ne tokie žiūroviški vien dėl teatro, kuriame statau, konteksto.

Esate šiuo atžvilgiu sulaukusi kritiškų komentarų?

Be abejo. Vienas dažniausių – į to Vis dėlto po svarbiausių mano gyve-

kius spektaklius bus sunku parduoti bilietus,

nime matytų spektaklių norėjosi ne ploti, o kiek

nesurinksime pakankamai žmonių. Tačiau „At-

įmanoma pratęsti ką tik įvykusį kito pasaulio ap-

virame rate“ turiu prabangą kurti taip, kaip noriu,

sireiškimą – aplodismentai būtų sugriovę, supa-

neprivalėdama taikstytis prie kokių nors išorinių

prastinę šią patirtį. Nei žodžiai, nei aplodismentai,

poreikių. O mano norai tokie: dar studijų metais

nei šūksniai, nei jokios kitos kasdienės žmonėms

kažkur išgirdau idėją, kad teatre kuriantys meni-

prieinamos priemonės negali to padaryti taip,

ninkai neša atsakomybę užbėgti šiek tiek į priekį.

kaip viską sujungianti, suvienijanti tyla. Po geriau-

Vadinasi, kuriame ne tai, ką žmogus nori pamaty-

sių spektaklių nesinori pažeisti šios tylos. Manau,

ti, bet norime ir bandome atspėti, kas jį gali do-

teatre apskritai svarbiausia ne žodžiai, o tyla, ne

minti, nors jis pats net nenumano, kad jam tai

veikimas, o pauzė.

gali būti įdomu. Tokia yra mano išeities pozicija,

Pati priklausau archajiškai mokyklai,

ji leidžia laisvai save atverti.

teigiančiai, kad aktoriaus nusilenkimas ir susi-

Kurdama visai negalvoju apie tai, kaip

tikimas su žiūrovu ne vaidmenyje yra būtina ir

publika priims spektaklį. Repetuodama noriu,

nekvestionuojama kultūra. Tačiau aš leidžiu sau

kad mano idėja įsikūnytų. Spektaklio metu ste -

ja suabejoti. Suprantu tradicijas, suprantu ir tam

biu, kaip žiūrovai reaguoja ir ją priima – ar spek-

tikrą terapinį nusilenkimų vaidmenį – scenoje

taklis išties provokatyvus, ar tai lemia tik kon-

pakylėtos žvaigždės susilygina su žiūrovais. Tai

tekstas? Tiesa, vieną kartą apie būsimą per-

smagu ir gražu. Tačiau mane labiau žavi spektak-

cepciją svarsčiau gana daug – statydama „Dvy-

liai, peržengiantys tradicijas ar normas, sukurian-

liktąją naktį“ „Keistuolių teatre“. Norėjau, kad tai

tys tokį visavertį kosmosą, kuris nesuteikia akto-

būtų ne visai „keistuoliškas“ darbas, tačiau turė-

17

jau išlaikyti subtilumą, žinodama, koks yra daugu-

kai reikėdavo sulaukti, kol nusilenks visa koman-

mos konkretaus teatro lankytojų skonis. Siekiau,

da, o tada išeiti ir lenktis, nors būdavau pilna vi-

kad žiūrovai gautų kažką nauja, tačiau drauge

dinės sumaišties. Juk spektaklis baigiasi nelai-

nebūtų suspausti per stipriai.

mingai ir aš nenoriu išsklaidyti iliuzijos pasiro-

Kokia forma sulaukiate

dydama sveika, gyva ir besišypsanti. Aktoriams

žiūrovų atsiliepimų?

reikia daug laiko, kad nusimestų vaidmenį ir kai

Kartais žmonės asmeniškai parašo žinutę, tačiau tai vyksta labai retai. Manau, tai le-

lenkiamasi to nepadarius, aš jaučiu falšą. Tai mano, kaip aktorės, atsakymas.

mia ir mano laikysena – „Atvirame rate“ sukuria-

Kaip režisierė suprantu, kad akto-

mus spektaklius žiūrovai neretai priima kaip

riams to reikia. Tačiau ir plojimai būna skirtingi.

komandos, o ne konkretaus žmogaus sukurtą

Man svarbiausias laikas yra pauzė tarp spektak-

darbą.

lio pabaigos ir plojimų protrūkio. Gęstant šviesai Ateityje turbūt dauguma teatrų pra-

dės rengti žiūrovų apklausas, nes jos gali tapti

taip norisi pabūti tamsoje kartu su tuo, kas ką tik buvo taip stipru... O plojimai tada viską ištaško.

viena strategijų, kaip pritraukti žmones. Šiandien

Kokias emocijas ir mintis jums

Europoje tai įprasta praktika. Kalbu ne apie po-

sukelia žiūrovų ovacijos stovint?

pierines anketas, bet apie gyvą pokalbį su žiūrovais po spektaklio.

Man tai nekelia nei minčių, nei emocijų – toks elgesys jau tapęs norma. Labiau nu-

Iki šiol „Atviras ratas“

stebina neatsistojantys – į juos reaguoju rimčiau,

susitikimus rengdavo tik po

nes atrodo, kad tie žmonės iš tiesų mąsto.

„Atviro rato“ ir „Lietaus žemės“.

Taip, nes po jų kalbėtis norėjosi na-

Suprantu, kad kartais atsistoti skatina euforija, kurią kūnas pagauna žmogui ilgai plo-

tūraliai, o po kitų tokio poreikio nebuvo. Stebė-

jant ir galiausiai natūraliai pakyla. Tačiau netikiu

dama po spektaklių išeinančius žmones matau,

atsistojimais vos pasibaigus spektakliui – tai net

kad jie nori jaustis saugūs, pabūti su ką tik gau-

fiziškai nenatūralu.

ta informacija. Ir aš pati po daugumos spektak-

Man įdomiau, kas vyksta pasibaigus

lių nenorėčiau kalbėti – verčiau kai kuriuos daly-

plojimams ir žiūrovams pradėjus skirstytis. Bū-

kus pasilaikyti sau.

na, kad žmonės paploja, aktoriai išeina, žiūrovai

Kokie žiūrovų atsiliepimai ir

taip pat, o keli sėdi ir laukia. Žinoma, dalis laukia,

reakcijos jums labiausiai įstrigo?

kol pasibaigs išeinančiųjų srautas, tačiau pasi-

Kažkada vaidinant „Lietaus žemę“

taiko tokių, kurie sėdi reikšmingai. Paprastai tai

po pirmų 15 minučių vienas vyras atsistojo, piktai

būna tie, kurie plodami nestovėjo. Man tai atrodo

ir nervingai pasakė „nesąmones šnekat“ ir išė-

nuoširdu. Labai svarbu, kad žmonės neapsime-

jo. Kažkada jaučiau, kad viena moteris spektak-

tinėtų teisingais žiūrovais, nemeluotų, kad spek-

lyje būtų mielai išėjusi, tačiau ją stabdė gėdos

taklis patiko arba ne. Kad būtų tokie, kokie iš tiesų

jausmas, nes pati sėdėjo centre ir, matyt, pabi-

yra – tai man yra svarbiausias dalykas.

jojo taip drastiškai pasielgti. Dar buvo spektaklių, po kurių net nespėjus nusilenkti žmonės jau stojosi eiti iš salės.

Mes, kūrėjai, paprastai reaguojame jautriai – atsiprašinėjame, tarsi ką blogo būtume padarę. Tačiau pati po kiek laiko pradėjau suprasti, kad viskas yra normalu – žmonės turi teisę Eglė Kižaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

nemąstyti taip, kaip mąstai tu. Todėl nesu pykusi ant žiūrovų dėl jų reakcijų. Net jei salė juokiasi ten, kur, mano akimis, nederėtų, suprantu, kad tai reiškia arba žiūrovų gynybą, arba poreikį režisieriui permąstyti sceną, kuri priimama ne taip, kaip buvo tikėtasi.

Iš ne vieno vyresnės kartos teatro atstovo yra tekę išgirsti, kad svarbiausia kūrėjui yra aplodismentai po spektaklio, nes būtent tada jam iš tiesų atsidėkojama už darbą. Kaip vertinate tokią idėją?

Man tai visiškai nepriimtina idėja.

18

Eglė Kižaitė Ar statydama spektaklius

Nemoku lenktis po spektaklių. Pamenu, kaip

vaikams domitės vaikų

sunku būdavo po „Meilės ir mirties Veronoje“,

psichologija?

Žinoma – labai daug. Niekad neketi-

bu atskirti teatrinius užsiėmimus ir spektaklius,

nau statyti spektaklių, kurie tebūtų pramoga, tad

kuriems svarbus emocinis pagrindas ir estetika,

turėjau pradėti domėtis tuo, kaip spektakliai gali

scenografija.

ugdyti vaikus, kaip pastarieji priima teatrą ir ko

Kuriate spektaklius ir vyresnei

mokosi. Sužinojusi, kaip muzika, pasikartojantys

publikai. Ar statydama „Vasarvidį“ svarstėte apie tai,

tekstai, aiškiai apibrėžti personažai spektakliuose skatina visai mažų vaikų (2–4 metų) emocinę

kaip publika jį priims?

ir fizinę raidą, pastačiau spektaklių būtent jiems.

Visus spektaklius statydama galvo-

Beje, iš šių idėjų gimė ir mano įkurtas „Vėjų te-

ju apie publiką – man svarbu, kas ateina žiūrėti

atras“.

ir netgi kiek kainuoja bilietas. Nacionaliniame 2018 m. gruodį Nacionaliniame Kau-

Kauno dramos teatre pastatėme spektaklį „Lė-

no dramos teatre pastačiau spektaklį 5–10 metų

kiau, lė-kiau“, skirtą paaugliams, jų tėvams ir

vaikams, o gavusi finansavimą savo projektui

mokytojams. Tačiau akivaizdu, paaugliai negali

„Apie ką švilpia vėjai?“ teatre „Pradžia“ galėjau

mokėti už bilietą 20 eurų, todėl vienas iš mano

pastatyti tris nedidelius spektaklius 6–14 mėne-

tikslų statant spektaklį buvo derinti kainas, nuo-

sių, 3–5 metų ir 4–8 metų vaikams. Visi šie spek-

laidų galimybes su teatru, kad jaunimui būtų

takliai sukurti bendradarbiaujant su „Vėjų teatru“.

palankesnės sąlygos įsigyti bilietus į spektak-

Juos kurdama rėmiausi informacija, gauta kon-

lį. Taip pat svarbu atsižvelgti į spektaklių rody-

sultuojantis su Inga Narijauskiene, vaikų anks-

mo laiką – juk kur kas daugiau galimybių atves-

tyvojo ugdymo studijos „Mamų dainos“ įkūrėja

ti paauglius į teatrą dienos metu, o štai Helovino

ir vadove. Iš jos sužinojau ir iki šiol mokausi, ką

vakarą jie čia tikrai neis. Kiek galiu, stengiuosi

ir kada atsimena vaikai, kokias reakcijas skati-

pati tai derinti, nes tiek man, tiek aktoriams labai

na atitinkami veiksmai scenoje, kaip sudėlioti

svarbu, kad susirinktų būtent paaugliai – publika,

spektaklių dalis, kad jos būtų paveikesnės ma-

kuriai ir skiriame savo darbą.

žiesiems žiūrovams. Greta ankstyvojo ugdymo I. Narijauskienė domisi ir teatru, tad jos psichologinės žinios itin naudingos.

Kai kūriau „Vasarvidį“, norėjau, kad į jį ateitų jauni žmonės, tačiau nėra lengva pritraukti paauglius, vyresnių klasių mokinius į te-

Ar pati spektakliuose

atrą, jie tikrai turi daugybę kitų pramogų... Todėl

pastebite, kaip tokiomis

dažniausiai šis spektaklis sulaukia vidutinio

žiniomis paremti sprendimai

amžiaus žmonių publikos, kuri visgi išskirtinė –

veikia žiūrovus?

kadangi Kaune informacija aktyviai sklinda iš

Tikrai pastebiu. Kai kurie dalykai gali

lūpų į lūpas, moterys čia sugeba atsivesti savo

nesuveikti, tačiau tai paprastai pamatau prem-

vyrus, kurių paprastai nepavyksta ištempti į te-

jerose ir tuomet darome pakeitimus.

atrą. Ir štai – jie pamato W. Shakespeare'o kome-

Vaikai iki penkerių metų paprastai

diją. Vis dėlto sakyčiau, kad mano spektaklių

būna audialai – lengviausiai aplinką priima per

tikslinė auditorija – mano kartos žmonės. Daly-

garsus. Todėl mūsų spektakliuose labai daug

vaudami Dalios Tamulevičiūtės konkurse Varė-

dainų – ritmas ir muzika padeda vaikams įsimin-

noje iš vyresnės kartos komisijos narių sulau-

ti informaciją. Pavyzdžiui, knygos „Didžioji būty-

kėme komentarų, kad viskas „Vasarvidyje“ vyks-

bių knyga“ autorė į spektaklio pagal jos knygą

ta per greitai. Tokios pačios reakcijos sulauk-

premjerą atsivedė dukrą, kuri vėliau, praėjus po

davau ir apie „Keistuolių teatre“ statytą „Atleisk

spektaklio dviem mėnesiams, vis dar atsiminė

jiems – jie nežino, ką daro“ pagal G. Boccaccio

ir padainavo dainą iš spektaklio. Be to, pajutusi

„Dekameroną“. Spektaklio tempas diktuoja jo

kaistančius savo pačios delnus, ji pradėjo vai-

publiką. Pastebiu, kad dažniausiai vyresnės kar-

dinti vieną iš personažų – Gabiją, kurios delnuo-

tos žiūrovams reikia ilgesnių scenų, paaiškina-

se buvo liepsnelės. Jei taip įdiegi žodžius bei

mųjų tekstų, o jaunesniems reikia nuolatinės kai-

kontekstus, vadinasi, gali įdiegti ir vertybes. Vie -

tos, greito tempo.

Ar režisierius pats atsakingas

nas pagrindinių mano tikslų teatre – skatinti empatiškas vaikų reakcijas, leisti jiems susitapatin-

už spektakliui reikalingos

ti su personažais. Paprastai vaikai tapatinasi su

publikos pritraukimą?

aptakesniais, mažiau išsiskiriančiais, tais, kuriuos

Manau, ilgainiui susiformuoja kiek-

kažkas kitas, aktyvesnis, veda į nepažįstamą pa-

vieno režisieriaus publika, kuri žino, ko iš jo tikėtis.

saulį.

Tuomet kūrėjas gali šokiruoti savo publiką sukurLygiai taip tėvai, vedantys vaikus į

damas kažką sau nebūdingo, netikėto.

teatrą ne pasikultūrinti, bet kažko išmokyti, ilgai-

Tačiau kol esi jaunas ir nežinomas,

niui auklėdami pradeda naudoti spektakliuose iš-

viskas kitaip – viena vertus, niekas nieko iš tavęs

girstus pavyzdžius ir istorijas. Vaikus labai stip-

nesitiki, kita vertus, kai kurie žiūrovai bijo tavo

riai veikia herojaus sukūrimas – jie gali tapatintis,

eksperimentų ar atviresnės raiškos svarbiomis

sekti ir tai netgi tampa terapija. Žinoma, svar-

temomis.

19

Kartais atsistojimai gali būti susiję ir

Ar mėgstate žmonių atsiliepimus gauti iškart

su mūsų negebėjimu išreikšti savo nuomonę. At-

po spektaklio?

sistoji tarsi pasiruošdamas išeiti – tuoj paplosim

Svarbu kieno ir kaip išreikštus. Į žiū-

ir keliausim namo. Kūrėjai atsistojimą gali per-

rovus žiūriu kaip į vienį, kurio reakciją galima pa-

skaityti kaip nepaprastai teigiamą reakciją, o tu

justi per bendrą atmosferą. Stebėdama salę

tiesiog padarei veiksmus, kuriuos reikia daryti,

visuomet tyrinėju, ar jie išgirsta, kas jiems sako-

panašiai kaip bažnyčioje žmonės klaupia, stoja,

ma nuo scenos. Man svarbu, kad tarp aktorių

sėda tada, kai nustato taisyklės. Man nesvarbu,

trupės ir žiūrovų užsimegztų ryšys. Tačiau pažįs-

ar žmonės po spektaklio atsistoja paploti. Kar-

tamus žmones žiūrovų salėje norom nenorom in-

tais daug tikresnė ir nuoširdesnė reakcija yra ty-

dividualizuoju.

la.

Neetiškiausiomis laikau savų žmonių, teatralų reakcijas – mes patys nemokam žiūrėti kolegų darbų. Ateiname su „profesionaliu“ žvilgsniu, baisesniais veidais nei dauguma kritikų ir laukiame, ką čia tokio mums parodys. Kai kurie sugeba atsipalaiduoti ir net jei spektaklis nenusiseka ar nepatinka, po jo padėkoja kūrėjams.

Kiti net nepasirodo, tyliai išeina, įsivaizduodami, kad liks nepastebėti. Juk užtektų paprasčiausio „ačiū“ ir tiek. Kartais žmonės, regis, jaučiasi nepatogiai, bijo įžeisti. Man tokie momentai labai nejaukūs ir nemalonūs. Mažiau nemalonu būtų išgirsti kritišką atsiliepimą, tačiau tai įvyksta neįtikėtinai retai, nes Lietuvoje neturime diskusijų tarp kūrėjų kultūros. Atrodo, kad mes nemokame diskutuoti, pagrįsti savo nuomonės, išsakyti ir priimti kritiką, pastabas, pasiūlymus.

2018 m. buvau nuvykusi į teatro vaikams festivalį Norvegijoje. Ten mane nepaprastai pradžiugino tradicija vaikams nuo mažų dienų dalyvauti diskusijose po spektaklių. Nesvarbu, kad pradžioje komentarai būna „man šis personažas pasirodė liūdnas“ – taip žmonės iškart pratinami pasakyti savo nuomonę ir suprasti, kad į ją bus reaguojama, kad kitiems kils klausimų, kad kiti mąstys kitaip ir nieko čia baisaus. Man tai atrodo sveika ir siektina. Pati stengiuosi auginti vaikus kaip teatro publiką ir kaip visuomenės narius. Statydama spektaklius negaliu tiesiog ieškoti naujų formų – privalau galvoti apie aiškius ir apčiuopiamus spektaklio tikslus. Man reikia publikos.

Ar po vaikams skirtų spektaklių publika stojasi ploti? Kokias emocijas ir mintis jums kelia po jūsų ar kitų kūrėjų spektaklių atsistojanti publika?

Po spektaklių vaikams specialiai niekas nesistoja paploti, nes vaikai paprastai prastovi visą spektaklį – šoka, eina prie scenos...

O kai publika stojasi... Nežinau, pati kartais kvailai jaučiuosi situacijose, kai reikia apsispręsti, stotis ar ne – tarsi publikoje matuočiausi, kaip man patinka spektaklis, kaip vertinu jo kūrėją. Neatsistosi – visi žiūrės: ko sėdi, negi ne-

20

patiko? Atsistosi – kažkas vis tiek kreivai žvilgtels: negi toks jau geras spektaklis?

Daiva Šabasevičienė

PUBLIKOS NEAPGAUSI Ką jau bekalbėti apie skirtingų šalių

Kalbant apie spektaklio suvokimą,

publiką, jei net mažytėje Lietuvoje kiekviename

svarbesnis ne visumos, o individo santykis su

mieste ji vis kitokia. Normalu, kad toje pačioje

įvykiu. Žiūrovų reakcija į spektaklius atskleidė

salėje gali sėdėti įvairiausiai mąstantys žiūrovai.

visiems akivaizdžią, tačiau seniai „į stalčių padėtą“

Bet pastebiu ir tai, kad brandesni režisieriai sta-

aksiomą, kad tik menu įmanoma įtaigiausiai pa-

tomas medžiagas kartais parenka pagal konk-

judinti žmogaus sąmonę. Gana statiškas, teks-

retų miestą, t. y. pagal skirtingą publiką. Šiandien

tinis, psichologinis spektaklis „Didvyrių aikštė“

galime konstatuoti, kad yra spektaklių, kuriuos

Tiandzine dvi dienas buvo vaidinamas mirtinoje

viename mieste žmonės žiūri, klauso ir labai šil-

tyloje. Pusę pirmos nakties pasibaigęs pirmasis

tai priima, tačiau Vilniuje juos kaip mat nušvilptų.

spektaklis neišgąsdino žiūrovų – kai kurie iš jų šį

Tai galima matyti net galvojant apie Vilniaus ar

spektaklį atvyko žiūrėti ir antrą kartą, nors bilie-

Kauno teatrų spektaklius.

Skirtingai ir kitką tenka matyti stebint

tai kainavo apie šimtą eurų. (Kinijoje ant bilieto pažymėtos net dvi kontrolės, iš tarnybinio įėjimo

publikos reakciją į spektaklius užsienio šalyse.

į žiūrovų salę be bilieto negali patekti nei teatro

Čia taip pat pagrindinis suvokimo kriterijus yra

darbuotojai, nei kviesti svečiai.)

tai, kokia šalis ir kaip ji apskritai bendrakultūriškai

Dvi dienas iš eilės „Didvyrių aikštė“

išsivysčiusi. Šiandien būtų keista lyginti Kiniją su

buvo vaidinama teatro „Tianjin Grand“ Operos

Prancūzija, Amerika ar kitomis šalimis, bet api-

salėje, kurioje telpa 1 600 žiūrovų. Dar repetici-

brėžti specifiką įmanoma.

jų metu spektaklio režisierius K. Lupa suabejo jo: „Nesame tikri, ar mus supras“, bet jau po pir-

Kinija 2016 m. Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kurią režisavo Krystianas Lupa, buvo

mojo spektaklio skelbė visišką pergalę. Tai dar vienas įrodymas, kad skirtingų kultūrų žmonės mąsto apie tuos pačius dalykus.

parodyta net dviejuose visiškai skirtinguose Ki-

Kartu su Bernhardu Lupa kinų pub-

nijos miestuose – Tiandzino provincijoje ir Šiau-

likai prabilo apie tai, kas Kinijai taip pat svar-

rės Kinijoje, Harbine.

bu – nujaučiama, bet neišdrįstama pasakyti. Kita

Kinija pasaulyje yra ketvirtoje vieto-

vertus, senosios kinų teatro tradicijos, kur domi-

je pagal teritoriją ir didžiausia pagal gyventojų

nuoja operos, šokio menas, įspūdingi kostiumai,

skaičių (apie 1,5 mlrd.). Šiandien į šią valstybę

aktualius klausimus aplenkia. Kinai dar nežino,

važiuoja kas antras teatro žmogus. Kinams trūk-

kaip modernia kalba kreiptis į šiuolaikinį žiūrovą,

sta teatrinės kultūros. Jie prisistatė „kosminių

bet, nors ir paradoksalu, žiūrovai tam pasiruošę.

laivų“, „sisteminių“ pastatų, primenančių mini-

Į „Didvyrių aikštę“ atvyko net keli autobusai iš

miestelius, ir siekia juos pripildyti kultūros. Toks

Pekino (apie 120 km), minios akademinio jauni-

XXI a. komunistinis siekis yra suprantamas tik

mo (Tiandzine veikia trys universitetai). Žiūrovai

ypatingiems kinų kultūros žinovams. Nes, vie-

šiuolaikinio teatro klasiką priėmė kaip avangar-

na vertus, iš to galima pasišaipyti, kita vertus,

do šauklį. Mao Dzedongo palikimas niekur nedin-

niekur pasaulyje nerasi tokio atviro noro suvokti

go, jis tvyro ir aplinkoje, ir žmonėse, kapitalizmą

kitų šalių kultūrą. Po kai kurių spektaklių susida-

taip pat bandoma vos ne per jėgą integruoti į vie-

rė įspūdis, kad kinai greičiau ir geriau suvoks

tines tradicijas. Visa tai dar labiau didina sutri-

europietišką teatrą nei patys europiečiai.

kimą. Pramonės ir ekonomikos pritvinkusioje

21

šalyje žmogaus egzistenciniai klausimai vis dar

stipriausiai išjautė Hertą ir jos tragediją. Buvo

nesvarstomi, todėl šioje statiškoje konvencijoje

sunku atskirti, kas verkia – Herta ar Toma. Tai

neišvengiamas žmonių susidomėjimas atviru in-

atsispindėjo ne tik aktorės balse, bet ir judesiu-

dividualiu mąstymu, kuris užkoduotas ir „Didvyrių

ose. „Didvyrių aikštės“ trupė – aukščiausio lygio

aikštėje“.

profesionalai, todėl tokius išbandymus priėmė Harbine, kuris yra per 1 200 km nuo

kaip repeticiją prieš būsimas keliones, kuriose

Tiandzino, publika buvo visiškai kitokia. „Didvy-

visuomet laukia įvairūs netikėtumai. T. y. sudėtin-

rių aikštė“ buvo vaidinama teatro „Harbin Grand“

giausi išbandymai – naujai sukurti personažą pa-

Operos salėje, kurioje taip pat telpa 1 600 žiū-

čiose ekstremaliausiose situacijose.

rovų. Šio teatro dviejų salių kompleksas, esan-

Nors Harbine spektaklius baigė žiū-

tis Harbino kultūros saloje, – įspūdingų ovalinių

rėti tik dalis žiūrovų, o jų reakcija buvo gana san-

formų pastatas, primenantis kosminį laivą. Lie-

tūri, neilgai paploję, jie kėlė nykščius į viršų, taip

tuvos nacionaliniam dramos teatrui didelė gar-

bandydami išreikšti savo „bravo“. Tokia reakcija

bė – „Didvyrių aikštė“ tapo pirmuoju spektakliu,

savaip nustebino, nes galima buvo regėti, kaip

atidariusiu šią unikalią erdvę.

Harbine gyvena apie 10 mln. žmonių,

jaudinasi patys žiūrovai, pirmą kartą gyvai demonstruodami savo emociją.

bet tai preliminarūs skaičiai, nes surašyti šios

Harbino žiūrovų nesinorėtų nurašy-

šalies gyventojus – utopinis reikalas. Kažkada

ti – reikia tikėtis, kad jie kada nors pasitemps

jų tankis buvo skaičiuojamas pagal suvalgytos

bent iki Tiandzino žiūrovų lygio. Aktoriai, geriau-

druskos kiekį, bet, žinant, kad jie druskos beveik

siai jaučiantys salės reakciją, apie pirmuosius pa-

nevartoja, tai sunkiai įsivaizduojama.

sirodymus atsiliepė labai gerai. Valentinas Ma-

Kokie šio miesto žiūrovai, sunku trum-

salskis, vaidinantis Profesorių Robertą Šusterį,

pai nusakyti. Visų pirma akivaizdžiai skiriasi nuo

sakė: „Manau, kad kinų žiūrovas yra kultūringas.

Tiandzino. Jų ne tik manieros, kalbos akcentas ki-

Jeigu jis išlaiko didelį krūvį teksto, lėtą tempą,

toks, bet ir bendra kultūra. Šių žmonių kaimynai –

prieštaraujantį XXI a. tempui, tai reiškia labai

šiaurės korėjiečiai, rusai ir mongolai. Tai daug ką

daug. Po Tiandzino mes buvome laimingi, nors

pasako. Į atidarymo šventę vieni atėjo prisidengę

buvau prisiklausęs apie nekultūringą kinų pub-

veidus vualiais, kiti – vilkėdami ryškius sintetinius

liką. Kai atvažiavau į Kiniją, atrodė, kad atvykau į

treningus. Aukštas lygis, jei ant nugaros dar koks

Ameriką, į Niujorką, atrodė, kad žmonės dar neži-

nors blizgus mikimauzas. Kai kurie atsivedė vai-

no, kaip tokioje aplinkoje gyventi.“

kus. Šie čia pat „atidarė“ čiuožyklą, nes teatro

Aktoriai Kiniją nustebino: vienus žiū-

fojė – marmurinės grindys, ant kurių, panašu, vai-

rovus iki ašarų sujaudino, kitiems jie išliks kaip

kai čiužinės, o žiūrovai – griuvinės.

Kadangi „Didvyrių aikštė“ tapo naujojo teatro – „kosminio laivo“ – pirmuoju spektak-

pirmą kartą gyvai regėtos dramos žvaigždės. „Didvyrių aikštė“ jau tapo Kinijos teatro istorijos dalimi.

liu ir buvo apskritai trečiasis dramos spektaklis, parodytas šiame mieste, mišri publika, akivaizdu,

22

Prancūzija

patyrė šoką. Šokiruoti buvo ir lietuvių aktoriai,

„Didvyrių aikštė“ net tris kartus buvo

ypač Eglė Gabrėnaitė bei Toma Vaškevičiūtė,

pakviesta į Prancūziją: du kartus į Paryžių ir vie-

vaidinančios pirmajame veiksme. Pavyzdžiui,

ną – į Lioną. Jau po pirmųjų gastrolių Paryžiuje

Gabrėnaitė pirmojoje Kinijos stotelėje Tiandzine

pagrindinį Profesoriaus Roberto Šusterio vaid-

ne tik girdėjo, bet ir matė iš susijaudinimo ver-

menį atliekantis Valentinas Masalskis sakė:

kiančius žiūrovus (tai pastebėjau ir aš, spektak-

„Prancūzų žiūrovai labai išprusę. Vis dėlto spek-

lį žiūrėdama iš toliau), tuo tarpu Harbine, ypač

taklis trunka ilgai, pusketvirtos valandos, žmo-

pirmajame spektaklyje, žiūrovų susikaupimą

nės visą tą laiką titruose turi skaityti ilgiausius

buvo net sunku įsivaizduoti. Nors prieš spektaklį

tekstus ir kartu žiūrėti spektaklį. Prancūzai tam

išdabintos merginos kareivišku žingsniu nešioja

buvo labai pasiruošę, jautė minimaliausius niu-

transparantus, įspėjančius „nefotografuoti, ne-

ansus. Nustebau: gali vaidinti užuominomis, o

filmuoti, išjungti telefonus“, visa tai pradėta da-

jie į jas akimirksniu sureaguoja. Salė – aštuonių

ryti jau nuo pirmos spektaklio minutės. Žmonės

šimtų vietų, bilietai į visus šešis spektaklius bu-

vorelėmis (kolektyvinės sąmonės sindromas)

vo išpirkti per vieną dieną. Susidomėjimas neį-

vaikštinėjo iš salės ir vėl į ją sugrįždavo – atrodė,

tikėtinas. Aš vis galvoju: kodėl prancūzams pa-

kad visa tai vyksta dėl naujojo pastato įkurtuvių

tiko šis spektaklis? Vieniems tai buvo didingas

džiaugsmo, bet, pasirodo, kad jiems Bernhar-

teatras, kiti pripažino, kad tai spektaklis, neturin-

das ar Lupa – nė motais. Žiūrovai garsiai kalbėjo-

tis aštrių formos „pašinų“, kurie dirgintų žiūrovą

si tarpusavyje ir telefonais, retas kuris užversda-

spektaklio metu. Šiame spektaklyje publikos

vo galvą į titrus. K. Lupa tikrai būtų sustabdęs

dėmesio neskaido aštri šviesų kaita. Jo vizualinė

spektaklį, bet kaip tik tą dieną jis išskrido namo

estetika labai atsargi, „plona“, subtili. Žiūrovas po

tęsti Kafkos repeticijų. T. Vaškevičiūtė turbūt

šio spektaklio jaučiasi lyg būtų pažiūrėjęs gerą

23

Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ Rež. Krystianas Lupa, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ Rež. Krystianas Lupa, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

24

Molière’o „Tartiufas“ Rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

operą, jis jaučia tam tikrą pakylėjimą: geras teks-

name spektaklyje, bet ypač tame, kur nėra ket-

tas, estetiškos dekoracijos, neblogi aktorių dar-

virtos sienos. (2017-01-05)

bai...“ (2017-01-08)

Vaidinome „geltonųjų liemenių“ pi-

Eglė Mikulionytė, su įvairių teatrų

ketų piko metu. Žmonės pasiskirstę, kas už ką.

spektakliais apkeliavusi visą pasaulį, sakė: „Pa-

Aišku, dauguma už „geltonąsias liemenes“, o

ryžiaus publika – nuostabi. Ji jaučia, „pagauna“

tos temos, apie kurias antrame veiksme kal-

pačius subtiliausius niuansus. Aišku, spektak-

ba Masalskio Šusteris, jiems taiko jeigu ne į

lio metu jie skaitė titrus, bet dar neteko matyti,

dešimtuką, tai į devintuką. Tai labai aktualu.“

kad žiūrovai taip priimtų kiekvieną niuansą. To-

(2019-04-10)

kiai publikai vienas malonumas vaidinti, tarp aktoriaus ir žiūrovo užsimezga glaudus ryšys. Aš

Amerika

tokios publikos iki šiol nebuvau mačiusi. Pran-

Iš gražios Neringos Bulotaitės ir

cūzų žiūrovai išsilavinę, mąstantys, suprantan-

Jurgos Kalvaitytės iniciatyvos gimė spektak-

tys humorą.

lis „Šimtmečio moterys“. Šis, atrodytų, be didePublikos niekada nelyginu, bet šį

lių iššūkių ir reklamų susiformavęs kūrinys jau

kartą tai darau drąsiai. Lietuvių žiūrovai supran-

spėjo pabuvoti ir Amerikoje, ir Anglijoje. Apie

ta tik labai aiškius, netgi tiesmukus dalykus, iš

Amerikos publiką pasakoja aktorė Jurga Kal-

kurių juokiasi, o kad „Didvyrių aikštėje“ yra visa

vaitytė: „Amerikoje susidūrėme su įvairia lietu-

absurdo skalė, prancūzai puikiausiai suvokė.

vių publika: ir ten gimusieji, ir įvairūs dipukai.

Lietuviams laikraštis „Frankfurter Allgemeine“,

Didžiausias mūsų ir jų publikos skirtumas – re-

apie kurį kalbama kūrinyje, nieko nereiškia, o

akcijos. Amerikoje žiūrovai daug juokiasi, plo-

prancūzai puikiai supranta, apie ką kalbama.

ja, palaiko... Vos tik grįžusios į Lietuvą, turėjome

Netgi tada, kai spektaklis „ėjo“ kiek blogiau, pub-

planuotas gastroles Kaune ir, atsimenu, – tyla.

lika jį priėmė puikiai.“

Mirtina tyla. Mes su Neringa jau šlapios, vis ban-

Neringa Bulotaitė: „Jau pirmojo

dome žiūrovus išjudinti (nes spektaklis šiek tiek

spektaklio metu galima buvo pajusti, kad žiūro-

interaktyvus), bet nieko neišėjo. Po spektaklio

vai spektaklį žiūri „paruošę namų darbus“, kai kas

abi nusprendėme, kad patyrėme visišką nesėk-

atvyko antrą kartą, nors šį spektaklį buvo matę

mę, bet staiga pas mus pradėjo plūsti žmonės,

vasarą Avinjone. Bilietų į „Didvyrių aikštę“ buvo

choru sakydami: „Kaip patiko, ačiū!“ Tai kodėl jie

ne taip paprasta įsigyti, juos išpirko per labai

sėdėjo akmeniniais veidais?“ (2019-04-10)

trumpą laiką. Spektaklio gerbėjais tapo ne vien teatro specialistai, bet ir paprasti žiūrovai. Mes,

Įvairios šalys

aktoriai, scenoje tai iš karto pajutome, suokalbis

Dalia Michelevičiūtė: „Jeigu lygin-

ore jau tvyrojo... Kai kas iš žiūrovų po spektak-

tume Lietuvos publiką ir užsienio, tai pirmiausia

lio pripažino, kad Avinjone ir Paryžiuje spektak-

yra kalbos barjeras. Jeigu nėra spontaniško su-

liai praėjo skirtingai, puolė pasakoti įvairias de-

vokimo, tampa labai svarbi visa kita sceninė raiš-

tales, smulkmenas, kurios iš tikrųjų labai svarbios

ka: kūno kalba, įvairūs įvaizdžiai. Ir visa tai labai

spektakliui.

priklauso nuo pačios šalies charakterio. Tarkim, Po paskutinių gastrolių Paryžiuje, ku-

prancūzai, italai – labai emocionalūs. Maža to,

rios vyko 2019 m. balandžio–gegužės mėnesiais,

kiekvienoje šalyje susiformavusios tam tikros

porą savaičių, per kurias buvo parodyti aštuoni

emocijų išraiškos tradicijos. Kai kurie ženklai

spektakliai, nežiūrint pirmo broko, kai dėl tech-

gali sutrikdyti, jeigu mes nežinome šalies men-

ninių kliūčių valandai buvo sustabdytas spek-

taliteto. Pavyzdžiui, žiūrovai gali ploti tarp kai

taklis (dingo titrai), žiūrovai kantriai išlaukė, o

kurių scenų arba trypti kojomis. Mums kartais tai

prasidėjus visą laiką jautriai reagavo į vyksmą.

neįprasta, nes mus vaikystėje tramdydavo, kad

O jiems juk reikėjo skubėti į paskutinius autobu-

teatre privaloma elgtis gražiai, tyliai, netrepsėti,

sus, nes spektaklis baigėsi ypač vėlai. Mus ma-

nečepsėti ir visa kita. Yra šalių, kur po spektak-

loniai nustebino, kad į visus spektaklius bilietai

lių būna ilgos tylos pauzės, žiūrovai ne iš karto

buvo išparduoti. Ir kiekvieną kartą buvo kitoks

spontaniškai ploja. Tik po to prasideda ilgi plo-

spektaklis, nes ir žiūrovas kitoks. Ir kiekvieną

jimai ir ovacijos.

kartą jausdavom, kad jis imlus, lankstus. Mes

Mes buvome nustebinti, kai „Romeo

patys jausdavome, kad spektakliai labai skir-

ir Džuljetą“ vaidinome Kinijoje, kur visiškai kitas

tingi, nes jie priklausydavo nuo mūsų tos die -

žmonių mentalitetas. Jiems ta Shakespeare’o

nos temperatūros, minčių, nutikimų ir viso kito.

meilės istorija nieko nesako, jie turi savo „Pekino

Jeigu publika gyva, reaguojanti, tai

operą“ ir visą jų pasaulėžiūros mitų sanklodą.

labai veikia aktorius, nes vieni su kitais sąveikau-

Nežmoniškai didelis teatras (spektaklis buvo

ja. „Didvyrių aikštėje“ labai aiškus jėgų išdėsty-

vaidinamas iš karto po olimpiados), žmonės atė-

mas. Lupa nuolat sakydavo, kad vienas iš mūsų

jo tarytum partijos liepiami, tarytum iš reikalo.

partnerių yra publika. Tai, aišku, kaip ir kiekvie-

Spektakliai Kinijoje privalo prasidėti ypač tiksliu

25

laiku. Kai tuo tarpu Pietų Amerikoje, Prancūzijo-

mo. Tai būdinga rusams – kelti savo klasikus į vi-

je ar Italijoje publika į dramos spektaklį gali šiek

siškas aukštumas ir, neduokdie, kokia nors kita

tiek vėluoti. Jie ateina jau pavakarieniavę, gerai

traktuotė. Jie tai gali priimti net kaip įžeidimą.“

nusiteikę, imlūs. O Kinijoje žiūrovai nieko nesu-

(2019-04-10)

prato, knarkė, čepsėjo, kalbėjo per spektaklį. Tai

Vytautas Rumšas: „Žiūrovų reakci-

buvo siaubingai trikdantis dalykas. Kad žmonės

jos visose šalyse labai skiriasi. Neabejoju, kad

pirmoje eilėje miegotų ir knarktų, – šito dar nebu-

jos priklauso nuo teatrinių tradicijų ilgalaikišku-

vome patyrę. Atrodytų, kad ne taip savo darbą

mo. Mane pastarąjį kartą labai nustebino pary-

atlieki ar ne taip vaidini. Antroje dalyje dėl de-

žiečių reakcija. Vaidinome „Didvyrių aikštę“, pir-

koracijų sudėtingumo šiek tiek pavėlavome, tai

mame veiksme Eglės Gabrėnaitės scena trun-

koks penktadalis publikos ėmė ir išėjo. Jie ne-

ka apie valandą dvidešimt minučių, bet, artėjant

toleruoja ir net nelaukia tavęs. Greta kinų pub-

šios scenos pabaigai, Lupa spektaklį dėl techni-

likos buvo šiek tiek turistų, kurie natūraliai, spon-

nio strigimo sustabdė. Buvo pranešta apie pauzę,

taniškai reagavo, juokėsi, bet kinai – anaiptol.

stabai, paplojo. Tai didžiulis aktoriaus palaiky-

Amerikoje reikia nusiteikti, kad spektakliai labai

mas, didžiulės teatrinės etikos apraiška. Sunku

vėlai prasideda. Aišku, dar laiko juosta pasikeitu-

įsivaizduoti, ką teko patirti Gabrėnaitei.

si: tu vaidini ketvirtą valandą nakties mūsų laiku.

Gerai atsimenu „Hamleto“ keliones į

Pietų Amerikoje, jeigu spektaklio pradžia aštuntą,

Italiją, Portugaliją, Ispaniją. Tose šalyse aš sau leis-

reiškia, kad jis prasidės devintą. Kol susirenka

davau kalbėti greičiau, daugiau laisvės teikdamas

publika, nieks dėl to nesuka galvos. O mums

personažo emocijoms ir išgyvenimams. Man tai

užkulisiuose būna gana sunku laukti, žinant, kad

būdavo lengviau, nes nekaustė žodžio supratimas.

spektaklis ilgas. Pietiečiai į teatrą žiūri kaip į pra-

Lietuvoje turiu vaidinti, kad mane girdėtų ir suprastų.

mogą, jie neapsikrauna ir nieko per daug ne-

Užsienyje ne tiek kreipi dėmesį į kirčiavimą, aiškų

gvildena.

žodžių tarimą. Tuomet daugiau laisvės lieka perReakcija – tai skirtingų mentalitetų

sonažo vidiniam gyvenimui. Man taip vaidinti malo-

klausimas. Aišku, būna ir įvairių įtampų, ypač į

niau. Aš save ir emocionaliai paleidžiu, ir galiu dau-

gastroles vykstant su režisieriais. Gerai prisi-

giau pažaisti. Svarbiau tampa personažo jutimai,

menu šviesaus atminimo Eimuntą Nekrošių per

jausmai, scenos potyriai... Žiūrovui tai neįkainoja-

„Trijų seserų“ gastroles. Pamenu ir Oskaro Kor-

ma, nes jis gali pats kartu su personažu pasileisti

šunovo pirmųjų spektaklių gastroles. Įtampa

ir keliauti kartu. Žmogui visada svarbiau jo išgy-

susiformuodavo, nes mums buvo svarbu, kaip

venimai, jutimai. Žiūrovai spektaklių žodžių nepri-

publika priims spektaklį. Nuo to priklausydavo

simena, o personažų būseną, jų kaitą, dinamiką –

darbo įvertinimas ir tai, ar bus kitos gastrolės ar

taip.“ (2019-04-12)

ne. Labai svarbu, kiek mūsų įvaizdžiai gali būti

Arūnas Sakalauskas: „Aktoriui apie

universalūs, kiek jie gali kalbėti sočiai Europai,

publiką labai sunku kalbėti, nes yra visai kiti po-

kupinai gerovės, demokratiškai. Įtampa trukda-

jūčiai. Tu jauti, klausosi tavęs ar nesiklauso. Žiūrint,

vo tol, kol pasirodydavo pirmosios recenzijos.

kokį spektaklį vaidini: arba jie tūsinasi, jiems links-

Buvo aišku, kad spektakliai, sulaukę prastesnių

ma... Aš nesakau, kad tai blogai ar gerai. Vyksta

recenzijų, toje šalyje daugiau nebus kviečiami.

toks „išvarymas“.

Šiandien, daug galvodama apie

Tarkim, Prancūzijoje į „Didvyrių aikštę“

Eimunto Nekrošiaus kūrybą, prisimenu ir tai, kad

eina tikslinė publika. Kadangi aš vaidinu tik spek-

jam ypač buvo svarbūs žiūrovų įvertinimai. Aš

taklio gale, tai prieš jį sėdėjau lauke ant suoliuko

kalbu apie praėjusį amžių, remiuosi „Mažosiomis

ir žiūrėjau, kaip žmonės renkasi. Dauguma – pagy-

tragedijomis“ ir „Trimis seserimis“. Italija labai

venusių žmonių. Jie didžiai susikaupę. Tuo labiau,

mylėjo Nekrošių, labai jį palaikė, o šį palaiky-

kad dabar prancūzų labai panaši situacija į mūsų

mą išreiškė gausiomis ovacijomis. Bet pamenu,

vaidinamą kūrinį.

kai važiavome pirmą kartą, ir buvo neaišku, kaip

Apskritai prancūzai klausosi atidžiau

priims, susiformavo gana didelė įtampa. Galima

ir labiau susikaupę. Ir jokių telefonų skambučių.

buvo jausti, kad ir Nekrošius smarkiai įsitempęs.

Galima atskirti, kad tai tikri teatro žmonės, išma-

Jeigu kalbėtume apie Rusiją, kurioje pats Nekrošius studijavo režisūrą, įtampos čia taip pat netrūko, netgi tarp miestų – Maskvos ir

26

publika išėjo pasivaikščioti, o grįžusi, mano nuo-

Tarkim, vaidinant kokioje nors Pietų

nantys, žinantys jį. Aišku, taip yra dėl jų turimo sodraus konteksto.

Liūdniausias dalykas, kurį aš paste-

Piterio. Atsimenu, vaidinant Puškiną, lūžo salė,

bėjau, kad „Didvyrių aikštė“ pradeda merdėti. Šį

žmonės lipo per langus, net buvo kviečiamas

spektaklį sunku išlaikyti, jis – kaip ungurys rankoje.

specialusis būrys, kad suvaldytų publiką... Ir, nors

Nevaidinamas jis pradeda labai greitai senti, nors

Peterburge buvo pati didžiausia sėkmė, Mas-

ir yra aktualus. Nevaidinami spektakliai turi savybę

kvos publika priimdavo pakankamai skeptiškai.

„įsižeisti“, sakydami „jeigu jums nereikia manęs, tai

Jai atrodė, kad Puškinui tarsi trūksta poetišku-

ir man jūsų nereikia“.

27

Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ Rež. Krystianas Lupa, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Nors publika, atrodo, įsiklauso, nors

prancūzams vaidinti „Didvyrių aikštę“ – didelis

ji susimokėjo pinigus, bet spektaklyje tu esi šei-

malonumas. Jau pirmame veiksme jie prade-

mininkas. Publika yra svečiuose pas tave ir nuo

da juoktis, matydami groteską, paradoksą, su-

tavęs priklausys, ar ji išeis susiraukusi, ar ne. Tu

pranta situaciją. Ir mums, aktoriams, tai didelis

gali tyčia padaryti, kad ji išeitų susiraukusi, o gali

džiaugsmas. Nesakau, kad juokas yra rodiklis,

tiesiog pabūti kartu su ja ir pagalvoti apie kai ku-

bet „Didvyrių aikštei“ tai ypač svarbu. Mes juk

riuos dalykus.

nejuokiname, šiame spektaklyje humoras labai

Lupa, pastatęs „Didvyrių aikštę“, padarė stebuklą, mes įgijome naujos patirties ir

supranta paradoksalias situacijas (pavyzdžiui,

prisikabinome prie jos, nors paprastai taip ne-

Citel neša gėles, nors Profesorius nemėgo gėlių).

reikėtų daryti, nes gyvenimas teka, atsiranda

Jie supranta laidotuvių groteską. Aišku, viskas

naujų patirčių.

priklauso nuo bendros kultūros. „Didvyrių aikštės“

Kas dėl publikos, tarkim, apie „Did-

žiūrėti atėjo ir moksleiviai. Jie nuolat eina ir į mu-

vyrių aikštės“ Lenkijoje, jaučiau, kad publika

ziejus, ir visur kitur. Paryžiuje neišsemsi klodo,

daugiau laukė paties režisieriaus sprendimų,

ten tu gali mokyti ir mokytis. Kultūrą prancūzai

maždaug: „parodyk, Lupa, ką gali“. Aš tai jaučiau.

vartoja labai aktyviai.

Ten buvo taip, kaip mes kažkada žiūrėdavome

Kas dėl kitų valstybių žiūrovų, aki-

Nekrošių: ir skepsis, ir susižavėjimas... Lenkijo-

vaizdu, kad jie visi skirtingi. Tą pačią „Didvyrių

je iš žiūrovų jaučiau tokią atmosferą. Kinai vi-

aikštę“ vaidinome Kinijoje naujame neįtikėti-

sai nesiorientavo, nebent pirmieji spektakliai

no dydžio teatre, į kurį žmonės atvyko kaip į eks-

Tiandzine, į kur suvažiavo iš Pekino jų žvaigždės.

kursiją, kaip į kokią Gedimino ar Trakų pilį. Pasta-

O Harbine buvo šiaip sau. Jie tik atėjo naujo te-

tas tikrai labai įspūdingas, pastatytas geriausių

atro pažiūrėti. Nuo caro laikų tai buvo pirmas dra-

architektų, bet tame mieste šimtą metų nebuvo

mos spektaklis, nors kažkada ten gyveno keli

jokio dramos spektaklio. Kinai atvyksta į pastatą,

tūkstančiai žmonių, dabar – 10 milijonų.

pasifotkina... Spektaklio metu mes su Egle Ga-

Tuomet, kai po visą pasaulį važinėjome su pirmaisiais Oskaro Koršunovo spektak-

brėnaite manėme, kad kiaurai žemės prasmegsim. Veiksmo pradžioje galvojau, kad jie nutils

liais, dabar juos vadinu tūsais, ar kalbant šiuolai-

bent tada, kai ateis Eglė, bet taip neatsitiko. Čia

kine kalba „dūzgėmis“, kai džiaugiasi ir žiūrovai, ir

tas pat kaip žmonėms, kurie niekada nematė

aktoriai... Tai nėra blogai, nes per juoką perteikia-

Tarkovskio ar kokio kito pakankamai lėto ir labai

ma emocija. Buvome jauni ir visai kitaip žiūrė-

skoningo dalyko, rodyti filmą. Jie net nieko ne-

jome, nesvarbu, kiek žiūrovų salėje būtų.

suprato, nes tame mieste nieko nevyksta. O, tar-

Tu jauti žiūrovus, bet jiems gali duoti

kime, kitame Kinijos mieste, Tiandzine, žiūrovai

tik keletą sekundžių, nes privalai užsiimti kitu dar-

spektaklį žiūrėjo susikaupę, galima buvo supras-

bu, turi daug ką matyti. Yra skirtingos energijos:

ti, kad pasidomėję.

salės, aktorių, tarpusavio. Užsienyje mes dau-

Apskritai vaidindama užsienyje aš

giau koncentruojamės į vienas kitą. Yra pavėlavi-

nesijaudinu, man šventė. Aš net džiaugiuosi, nes

mo momentas, kai publika skaito titrus. Tuo tar-

žinau, kad ten mane net geriau supranta. Pavyz-

pu Lietuvoje publika reaguoja iš karto, tą pačią

džiui, per „Didvyrių aikštę“ man gera išeiti į sce-

mikrosekundę. Išsekimas atsiranda dėl to, kad

ną, nes žinau, kad publika daug palankesnė nei

vaidini svetimoje vietoje, nesi namie. O jeigu dar

Vilniuje. Taip yra ir dėl to, kad toji publika grei-

sugalvoji važiuoti į miestą, į muziejų, tai – mirtis.“

čiausiai mane mato pirmą ir paskutinį kartą.

(2019-04-09) Rimantė Valiukaitė: „Man Lietuvos ir užsienio publika nesiskiria niekuo. Manau, kad

Užsienyje tavęs niekas nevertina pagal jokias etiketes. O tai man labai patinka, todėl ir vaidinti tampa malonu.

teatrinis žiūrovas visur yra panašus. Kas myli te-

Kai Avinjone gastroliavome su „Tar-

atrą, kas domisi teatru, kas vaikšto į teatrą, viską

tiufu“, buvo gana daug naujo darbo, repeticijų,

supranta ir suvokia vienodai. Skirtumų aš jokių

nes reikėjo daug ką naujai nufilmuoti, nemažai

nematau.“ (2019-04-10)

teksto išmokti prancūziškai. Pačiam spektak-

Toma Vaškevičiūtė: „Per pastarąjį lai-

liui šios gastrolės buvo labai naudingos. Galima

kotarpį – du Avinjonai, du Paryžiai, Kinijų daug...

sakyti, kad Prancūzijoje spektaklis ir gimė nau-

Kalbant apie „Didvyrių aikštę“, publikos reakcijos

jai. Tai, kas Lietuvoje buvo nepabaigta, Avinjone

labai ryškiai skiriasi. Pavyzdžiui, prancūzų publi-

pasiekėme rezultatą ir išėjome į naują tarptauti-

ka Bernhardui yra nuostabi, nes jų ir skonį atitin-

nį lygį.“ (2019-04-11)

ka šis spektaklis, ir tai, kad jų teatras nėra formos teatras, o labiau teksto. Todėl jiems „Didvyrių aikštė“ labai priimtina. Jie mėgsta klausytis. Man

28

giliai, jis tarytum užkoduotas. Prancūzai jaučia,

atrodo, dėl savo kultūrinio pagrindo ir išsilavinimo jie labai gerai supranta tą medžiagą. Todėl

Monika Jašinskaitė

ATLIKĖJAS IR PUBLIKA: NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA ŠOKIO SALĖSE

Kai nusprendžiau su šokančiais šiuo-

tačiau bandymas paaiškinti, kaip menininkas

laikinio šokio menininkais pasikalbėti apie jų ry-

mato ir supranta publiką atlikimo metu, gali būti

šį su publika pasirodymų užsienyje metu, galvoje

vertingas šios patirties neturintiems, į sceną ne-

teturėjau vos tris klausimus. Pokalbių metu jų kilo

lipantiems žmonėms.

vis daugiau ir teko apsiriboti griežtai devyniais.

Tarp pašnekovų atsakymų mezgėsi

Viena ar kita forma, stengiantis nenukrypti nuo

įdomus dialogas, todėl, užuot jį sutrumpinusi ir

esminės formuluotės, jie buvo užduoti visiems

pasirinkusi vienus ar kitus atsakymus (ir tokiu

pašnekovams, kurie buvo pasirinkti norint ap-

būdu, tam tikra prasme, kalbėjusi už pačius me-

rėpti kuo įvairesnę patirtį, susijusią ir su meni-

nininkus), pasirinkau publikuoti ilgesnį, bet, mano

ninkų kūrybiniu braižu, ir darbu užsienio šalyse.

manymu, įdomesnį tekstą, kur skaitytojas galės

Vyraujančiai šiuolaikinio šokio krypčiai Lietuvoje

pats susipažinti su kalbėjusiųjų požiūriais. Nors

atstovaujančios Agnija Šeiko ir Airida Gudaitė,

straipsnis turėjo atspindėti atlikėjų ir publikos

šokio performansų kūrėja Austėja Vilkaitytė, bu-

ryšį svečiuose kraštuose, tačiau pokalbių metu

toh šokio choreografė Sakurako ir konceptua-

neišvengta lyginimo su spektakliais namuose.

laus šokio menininkas Andrius Katinas pabandė

Negalėjau nepastebėti, kad pašnekovų komen-

įvardyti tai, kas paprastai lieka už žodžių. Galbūt

tarai daugiau kalba ne apie užsienio publikų, bet

kolegoms atlikėjams tai gali pasirodyti savaime

apie mūsų pačių (ir šiuolaikinio šokio žiūrovų, ir –

suprantama, pernelyg paprasta ar netgi banalu,

labiau apibendrintai – visuomenės) bendravimo

29

kultūrą ir apie teatro bei šokio salėse įsitvirtinu-

kaitos – aš atiduodu, bet man atgal negrįžta, ten-

sią komunikaciją, patvirtina arba paneigia tam

ka išeikvoti žymiai daugiau savo energijos. Jeigu

tikrus įsivaizdavimus. Įdomu, kad kalbėdami

žmogus mane stebi visu savo buvimu, aš tai pa-

apie atlikėjo ir žiūrovo ryšį šokėjai spektaklį lygi-

jaučiu. Aš šoku ir scenoje, ir netradicinėse erd-

no su pokalbiu. Rodos, jiems svarbiausia ne būti

vėse – miesto aikštėse, skveruose, atvirame ore.

pagirtiems, o būti išgirstiems. Panašu, jog šokio

Kai šoku scenoje, žmogus ateina nusiteikęs, kad

menininkai Lietuvoje pasigenda gilesnio analiti-

matys spektaklį. Jis atsisėda, išsijungia mobilų-

nio diskurso, o žiūrovams vis dar sunku kalbėti

jį telefoną ir stebi, jo koncentracija vienokia. Kai

apie meno kūrinius, kūrėjui suteikti grįžtamąjį ryšį.

šoku gatvėje, pasitaiko žmonių, kurie ateina spe-

Tikiuosi, kad šis straipsnis bus žingsnis toles-

cialiai pasižiūrėti. Bet būna praeivių, kurie tiesi-

nės abipusės verbalinės komunikacijos link, nes

og sustoja pažiūrėti, kartais jų vaikai juos tem-

būtent verbalizuodami „savaime suprantamus“

pia už skverno ir prašo valgyti – tai visiškai kitoks

ženklus, galime sužinoti, ar jie vis dar reiškia tai,

atvejis. Atviroje erdvėje reikia žymiai stipresnės

ką mes galvojame.

energijos, kad pasiekčiau žiūrovą. Bet spektaklis

Kaip atlikėjai žino, kad publikai

sėkmingesnis tada, kai juntu besąlygišką kontak-

įdomu, patinka, kad ji bando

tą su publika.

suprasti?

A. G.:

pat publikos elgesys gali būti visiškai priešingo

labai susitelkęs. Šiuo metu esu po spektaklio

publikos būvio pasekmė. Rami, tyli publika gali

„Šventasis pavasaris“, kurį rodėme Mariupolyje,

reikšti, kad žiūrovai yra labai susikaupę ir seka

Ukrainoje. Publika apdovanojo šokėjus gausio-

spektaklį. Bet gali reikšti ir tai, kad jie visiškai ne-

mis ovacijomis, kartojo „bravo!“, bėgome lenk-

sidomi, kas vyksta scenoje. Nerami publika, kuri

tis kelis kartus. Man įdomiausia, kai publika atvi-

krapštosi ir yra aktyvesnė, nei įprasta, gali reikš-

rai reaguoja. Paprasčiausias juokas, aiktelėjimai,

ti, kad žmonės seka ir reaguoja, bet taip pat gali

įvairios reakcijos spektaklį paverčia gyvu. Mane

būti ženklas, kad jiems neįdomu. Esu tai patyręs.

tai atpalaiduoja, gera jausti kontaktą su publi-

Spręsdamas, ar yra komunikacija tarp žiūrovų ir

ka – dalijiesi energija, dingsta riba, kurią jauti, kai

atlikėjo, ne visada gali pasikliauti ir savo potyriu

stovi scenoje, o į tave žiūri sėdintieji kitoje salės

atlikimo metu. Situacijose, kai atlikimo metu vi-

pusėje; nelieka jausmo, kad scenoje esi vienas,

siškai nesuprantu publikos arba visiškai jos ne-

vyksta dialogas ir erdvė tampa nebedaloma. Šo-

jaučiu, ieškau dialogo visiškai kitu būdu, nei man

kis leidžia daug improvizuoti, žaisti tuo dialogu.

įprasta. Kadangi ieškau tuo būdu, kurio anksčiau

Žinoma, dialogas priklauso ir nuo spektaklio turi-

nebandžiau, atlikimo ir buvimo kokybė man lei-

nio. Kad žiūrovas įsitraukęs, parodo ne tik garsiai

džia manyti, kad viskas čia labai keista, kad spek-

išreikštos emocijos, bet ir tvyranti tyla, ir sėdinčio

taklis neveikia, einasi labai blogai. Bet po pasiro-

žiūrovo kūno kalba – daug pasako ne tik akys, bet

dymo iš publikos gaunu grįžtamąjį ryšį, rodantį,

ir sėdėjimo pozicija.

kad didžiąją darbo dalį žiūrovai buvo dėmesin-

Jaučiu dėmesį. Salėje būna

gi, atidūs, pastebėjo dalykus, kurie dažniausiai

spengianti tyla ir pajuntu, kad žiūrovo dėmesys

nepastebimi, kai žiūrima prabėgomis, paviršuti-

nukreiptas į tai, ką aš ir kiti šokėjai darome sce-

niškai. Bet kartais jaučiu, kad spektaklis turi jung-

noje. Įvyksta kažkokia žodžiais sunkiai apibūdi-

tį su publika, kad man pavyksta juos pakviesti į

nama jungtis – rodos, jie prie mūsų prisijungia

dialogą, jaučiu, kaip juos vedžioju po kūrinį, kaip

lyg avatarai savo uodegėlėmis. Ne visada, bet

galiu keisti jų požiūrio taškus.

A. Š.:

dažnai ir vaikų spektakliuose tais momentais,

A.V.: Sąmoningai nesistengiu suži-

kuriais įvyksta visavertis susijungimas, stoja tyla.

noti, ar publikai patinka tai, ką darau scenoje, nes

Taip pat pajuntu, kai dėmesys sumažėja, energi-

tai labai darytų įtaką mano darbui. Atlikėjo santy-

ja išsisklaido, spektaklis toliau vyksta kaip pa-

kis su publika mano performansuose yra kaip

prastas pokalbis, kuriame gilus susitikimas tarp

medžiaga. Pasirodymo metu aš reaguoju į mūsų

žmonių neįvyksta. Kartais būna, kad tarp atlikė-

tarpusavio santykį, bet stengiuosi negalvoti, ar

jų ir publikos atsiranda siena, kažkoks blokas ir

žiūrovui patinka, labiau mėginu koncentruotis į

negali jos pramušti, pasiekti žmones. Tada tas

tai, ką darau. Tuo metu noriu ir matyti žiūrovus, ir

stebuklas, kuris slypi ne režisūros ar choreografi-

jausti save. Koncentruojuosi į performanso kū-

jos gerume, o šokėjo ir žiūrovo jungtyje, neįvyksta.

rybą čia ir dabar, savo egzistavimą tame šokio

S.:

30

A. K.: Nežinau. Tie patys ženklai, toks

Kartais jaučiu, kad žiūrovas

Energetiškai. Tai suvokiama la-

performanse. Kūryba vyksta akistatoje su žiūro-

bai aiškiai, bet žodžiais sunkiai paaiškinama. Kai

vu ir aš rūpinuosi tos kūrybos gimimu, performan-

esu scenoje, aš atiduodu energiją. Žiūrovas, kuris

so vystymu. Todėl žiūrovo pozicija yra svarbi, bet

yra dalyvaujantis (angl. present), į mane žiūrėda-

ne taip, kad klausčiau, ar jums patinka, ar ne.

mas irgi atiduoda energiją. Tuomet energija ne-

Dažnai matau žiūrovą. Kartą Nidoje

prarandama, įvyksta dialogas. Jeigu auditorija

pristačiau šokio performansą, į kurį buvo atėję

išsiblaškiusi, jai nelabai įdomu, tuomet nėra apy-

gana nedaug žiūrovų. Pradžioje išdalijau teks-

tus kūrinio kontekstui papasakoti. Nesitikėjau,

kad jis labai stipriai atmetė tai, ką aš darau, ta-

kad performanso metu žiūrovai įdėmiai, panari-

čiau gal jis tiesiog įdėmiai žiūrėjo? O gal iš tikrų-

nę galvas į tekstus skaitys ir leis šokiui vykti ne-

jų atmetė, bet galų gale priėmė? Tai labai įdomu.

stebimam. Šokti neliudijančiam žiūrovui buvo

A. K.:

Nežinau. Kiekvieną kartą po

iššūkis. Tada supratau, jog net jei ir dirbu su nuo-

spektaklių, kuriuos atlieku ne vienas, su grupe

boduliu arba laiko tempimu, ieškau įvairių fizinių

stengiuosi detaliai aptarti, kaip pasirodymas

būsenų, šokio išraiškų, kurioms atsirasti sceno-

praėjo šį kartą, įvertiname įvairius aspektus. Žiū-

je reikia daugiau laiko, publikos dėmesys man

rovas toje refleksijoje užima tam tikrą dalį, bet

yra reikalingas. Žiūrovas gali nuklysti, užsimerk-

tik tiek, kiek dar galime sužinoti, kaip šis dar-

ti, nežiūrėti tiesiogiai į atlikėją, bet jei jis koncen-

bas skirtingai komunikuoja su įvairiais žiūrovais.

truojasi į kitą aplinką (šiuo atveju – tekstą), mes

Pasirodymą lemia ir žiūrovų kiekis, jų nusistaty-

prarandame santykį. Vizualių menų lauke turbūt

mai, lūkesčiai, su kuriais jie ateina. Analizuoju,

kitos taisyklės. Nors manau, kad žiūrovo ir atlikė-

kaip tai daro įtaką darbui – improvizaciniam at-

jo santykiai panašūs į bet kokius santykius tarp

likimui, choreografijai. Aš pats atlikimą matau

žmonių. Kaip ir susitikęs su kitu jauti, jei kažkas

kaip komunikacijos veiksmą. Netgi jei vaidmuo,

ne taip, kažkas nepatogu, arba matai, kad jam

choreografija, spektaklio struktūra yra nekintan-

neįdomu. Sunku pasakyti, iš ko tu jauti – tai paki-

ti, kiekvieną kartą prieš eidamas į sceną ir būda-

bę tarp paties vidinio teismo ir jutiminių instinktų.

mas joje, aš darau pasirinkimą, kaip įgyvendinsiu

Kokios publikos reakcijos jus

vieną ar kitą savo užduotį nuo balso intonacijos

labiausiai nustebino?

iki žvilgsnio, nuo judesio kokybės iki energijos.

A. Š.: Kartą Kijeve rodėme spektak-

Ieškau, koks šiandien turi būti balansas, kad kūri-

lį „Dior In Moscow“. Po spektaklio viena moteris,

nys susiskaitytų, kur, pavyzdžiui, energijos pras-

vyresnio amžiaus, apie septyniasdešimties, pa-

me reikėtų truputį paspausti, o kur – labiau atleis-

šoko iš savo vietos. Sakė, kad yra režisierė ir ne-

ti. Pasirinkimų siaurumas nereiškia, kad pasirinki-

atsimena, kada ją taip stipriai būtų paveikęs

mas nėra daromas. Tradicinės formos pastatyme

spektaklis. Jos reakcija buvo emocinga, jai nebu-

pasirinkimas nėra radikalus, čia negalima pakeis-

vo drovu kalbėti, ji sakė, kad negali tylėti, jai rei-

ti spektaklio dalių ar vaidmens, o laisvesnio žan-

kia pasisakyti.

ro mechanizmas leidžia keisti drąsiau.

Kinijoje mane nustebino, kad mažie-

Kaip publika žiūri

ji žiūrovai labai aktyviai dalyvauja diskusijose po

spektaklius ir reiškia savo

spektaklių vaikams, reiškia savo nuomonę. Jie

emocijas skirtingose

visada pasakys, ko, jų nuomone, spektaklyje trūk-

šalyse?

sta, ką dar reikėtų padaryti.

A.G.: Šįmet Vokietijos „Tanzmesse“

A.G. apie Izraelį:

Čia šokau ne kar-

tą, greitu metu dar kartosime. Kažkodėl buvau

mugėje, į kurią iš viso pasaulio suvažiuoja rimtų

nusipiešusi snobiško žiūrovo portretą ir visai

festivalių prodiuseriai, organizatoriai, garsių šo-

apsigavau. Pamenu pasirodymą Suzanne Dellal

kio trupių choreografai ir šokėjai, uždarymo va-

centre, kur šokome mūsų pirmąjį spektaklį. Kai

karą rodėme darbą „Žaidimas baigtas“. Po spek-

atvykome, pamatėme, kad šio centro mėnesio

taklio choreografė Ann Van den Broek, kuria do-

programos viršelyje mūsų spektaklio nuotrau-

miuosi kelerius metus ir kurios darbais labai ža-

ka. Prieš mūsų pasirodymą – „Batcheva“ trupės

viuosi, priėjo prie mūsų ir kelias valandas dalijosi

spektaklis, po mūsų – „Vertigo“ darbas, o per vi-

įspūdžiais bei pastabomis apie mūsų kūrinį, ne-

durį į toje pat scenoje rodomą mūsų „Feel Link“

slėpė susižavėjimo, sveikino už įvairiapusę judė-

visi bilietai išparduoti. Tai priėmėme kaip didžiau-

jimo techniką, savitą stilistiką ir įdomius spren-

sią komplimentą, puikų lietuvių startą. Publika

dimus. Tas kelias valandas jos klausiau būdama

buvo labai šilta. Šokio centro vadovai po spek-

ištikta lengvo šoko. Škotijoje, dalyvaudama Edinburgo „Fringe“ festivalyje, negalėjau atsistebėti publika,

taklio klausė, kodėl taip trumpai lenkėmės – juk žiūrovai yra įpratę palaikyti, padėkoti šokėjams.

A.V. apie Islandiją:

Kiek pamenu,

kuri į spektaklius atsinešdavo traškučių ir alko-

islandai buvo nusiteikę labai pozityviai, ypač

holio. Tokių buvo ne vienetai, bet labai daug. Kai

žiūrėdami vieni kitų kūrinius. Tą pastebėjusi esu

spektaklio viduryje jie pradėdavo garsiai virškin-

ir kitur Skandinavijoje. Ten nesutinku tiek daug

ti, jau nebesuprasdavau, kur esu.

A.V.:

išankstinio nusistatymo, matau, kad žmonės gili-

Kartą turėjau pasirodymą, ku-

nasi, nori sužinoti, jiems įdomu. Tai man padeda

rio metu man pasirodė, kad vienas žmogus į tai,

pamiršti savo baimes – baimę būti nuvertintam,

kas vyksta, žiūri labai piktai. Nepaisydama jo

baimę, kad publika turi išankstinį nusistatymą

neigiamo žiūrėjimo, aš vis tiek mezgiau su juo

apie spektaklio žanrą. Kartais su kolegomis sa-

kontaktą, bandžiau šokti, įvykdyti savo užduotį.

kome, jog publika „nežinojo, kaip reaguoti“. Ma-

Tada mūsų santykis pasikeitė, jis labai susijaudi-

nau, kad tas nežinojimas nėra blogai. Blogiau, kai

no. Toks pasikeitimas mane nustebino. Atrodė,

dar pasirodymo pradžioje nusprendžiama, kad

31

„Baltoji lopšinė“ Šokio teatras „PADI DAPI Fish“ Mindaugo Riaukos nuotr.

32 Agnija Šeiko Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

33

Austėjos Vilkaitytės performansas „Dignity“ Alexanderio Lilja nuotr.

34

Sakurako spektaklis „Šokis dykumoje“ Lauros Vansevičienės nuotr.

Sakurako Rūtos Kestavičiūtės nuotr.

tai, į ką žiūrime, yra viena arba kita. Tuomet pub-

tykius, tad čia nėra įtampos. Po spektaklio JAV

lika mato ne tai, kas vyksta darbe, o ieško, kuo

tėvai pastebėjo, kad mes atvirai kalbame sun-

darbas neatitinka jų įsivaizdavimo, kad tai yra vie-

kiomis temomis. O jie norėjo mūsų nagrinėjamas

na arba kita. Kitaip sakant, kas čia yra negerai.

problemas užglaistyti ir parodyti, kad jų aplinko-

Žinoma, dabar aš stipriai apibendrinu, juk visur

je viskas yra gerai.

yra visokių žiūrovų – ir Lietuvoje, ir Skandinavijo-

S. apie Japoniją: Japoniška publika

je. Kartais man norisi dirbti iš pasipriešinimo

yra gana specifinė. Japonai yra santūrūs, ganėti-

publikai ir jos išankstiniams nusistatymams. Bet

nai drovūs žiūrovai, dėl šių savybių panašūs į lie-

kas tada, kai pasipriešinimo nebelieka? Ateityje

tuvius. Tačiau jeigu spektaklis juos iš tiesų palie-

noriu dirbti tikėdamasi, kad jie priims mano dar-

tė, jie būna dosnūs savo grįžtamuoju ryšiu. Jie ieško galimybės pasikalbėti su atlikėju ir, atro-

bą.

A. K. apie Suomiją:

Nežinau. Suo-

do, specialiai pasiruošia, ką jam sakys. Mane ža-

mių publika vienaip žiūri darbus nacionaliniame

vi tai, kad jie skiria laiko ir dėmesio, kad pagal-

teatre, kitaip, sakykime, šokio centre „Zodiakas“,

votų, ką matė, ir suteikia grįžtamąjį ryšį, su kuriuo

kur žiūrovai yra kitokie savo amžiumi, socialine

menininkas gali kažką nuveikti. Užuot pašūka-

padėtimi, politinėmis, etinėmis, moralinėmis pa-

vę, kaip buvo faina, jie ateina ir pasako maždaug

žiūromis. Suomijoje skirtingos scenos yra su-

taip (fantazuoju): „Labai ačiū už jūsų spektaklį. Jis

radusios savo publiką. Šokį prodiusuojančios

labai gilus, esu sujaudintas. Mane sužavėjo mo-

organizacijos vadovaujasi tam tikromis konkre-

mentas, kai jūs kritote, nes man tai asocijuojasi

čiomis vertybėmis, tad natūralu, kad jos ir pritrau-

su gyvybės trapumu. Aš norėčiau jums pacituo-

kia tuos žmones, kuriems tokios vertybės yra ar-

ti...“ Ir tada pradeda sakyti kokį nors haiku arba

timos. Pavyzdžiui, „Zodiakas“ orientuojasi į jauną

koaną. Tada suprantu, kaip tas žmogus suvokia

kairesnių pažiūrų žmogų, atvirą klausimams,

mano darbą. Tokio grįžtamojo ryšio ilgiuosi visur

meniniams eksperimentams, svarstymams, kas

kitur. Todėl japoniška publika yra mano mėgsta-

gali būti choreografija ir šokis, taip pat filosofi-

miausia. Ar japonai yra dėmesingi spektaklio

niams klausimams, susijusiems su lytiškumo,

metu? Šiuo požiūriu tautybė nėra svarbi, labiau –

naujojo materialumo, antropocentrizmo idėjo-

kokiame kontekste, kokioje situacijoje yra rodo-

mis. Dėl tų vertybių žiūrovas ir renkasi vieną ar

mas spektaklis. Vis dėlto jie yra viskam pagarbūs,

kitą sceną, atviriau priima tai, kas siūloma. Todėl

niekada nėra buvę, kad kažkam spektaklio metu

kaip kūrėjas arba atlikėjas galiu jaustis, lyg kal-

būtų suskambėjęs telefonas, kažkas žiūrėtų į

bėdamas su bendraminčiais.

mobilųjį ar darytų nuotrauką. Visiems japoniš-

A. Š. apie JAV:

Vieną įspūdingą re-

kiems menams reikia subtilumo, laiko, įsigilinimo,

akciją su šokėjais prisimename iki šiol. Su spek-

atsidavimo, nėra paviršutiniškų dalykų. Turbūt tai

takliu „Baltoji lopšinė“ nuvažiavome į afroameri-

išugdyta per daugelį metų. Kitiems žiūrovams,

kiečių mokyklą viename pavojingiausių Vašing-

atėjus iš gatvės, dar reikia nusiraminti, o jie atei-

tono rajonų. Spektaklio metu pradinių klasių

na jau ramūs, pasiruošę.

moksleiviai reagavo labai emocingai – šaukė,

S. apie Prancūziją: Prancūzai (ypač

rėkė, komentavo, stovint užkulisiuose man ėjo

paryžiečiai) yra išpuikę. Tai publika, kuri visko ma-

šiurpuliai. Šiame darbe kalbama apie santykius

čiusi, daug žino, apie viską turi savo nuomonę.

tarp tėvų ir vaikų, o jų aplinkoje – sudėtingos si-

Jiems daug kas gerokai pabodę. Lietuvoje įpras-

tuacijos, apie 80 proc. vaikų nežino, kas yra jų

ta, kad po spektaklio publika atsistoja ir ploja,

tėčiai, nes šeimose auga vaikai nuo skirtingų

nesvarbu, ar pavykęs spektaklis. Prancūzijoje

tėvų. Vėliau jie į mus reagavo, lietė mus rankomis,

publika atsistojusi ploja tik tada, kai spektaklis

klausinėjo, ar turime vaikų. Supratome, kad patai-

nepaprastas. Tai aukščiausios pagarbos ir padė-

kėme tiksliai į jų poreikius, užsimezgė labai stip-

kos ženklas. Taip pat prancūzų publika yra labai

rus ryšys.

kalbanti. Kiekvienas žiūrovas turi savo patirtį ir Vis dėlto JAV daugeliui tėvų buvo ne-

visiškai nebijo ja dalytis. Jie nėra kritikai ir ne-

tikėta kitokia spektaklių vaikams estetika – mū-

bando jais būti, bet po spektaklio pasako, kas

sų darbuose nenaudojama infantili muzika, nėra

jiems paliko įspūdį, kokią jie patyrė asociaciją ar

pasakojama aiški istorija, kartais jos išvis nė-

kitaip su menininku dalijasi savo patyrimu. Tokie

ra. Jie reagavo šiek tiek rezervuotai, nes nežino-

pasidalijimai mane praturtina. Lietuvoje to labai

jo, kaip tai skaityti. Vienoje „Baltosios lopšinės“

retai galima sulaukti.

scenoje vienas veikėjas labai ryškiai, agresyviai

Kokie žiūrovų veiksmai atlikėjui

išreiškia savo pyktį. Tuo momentu tėvai pradė-

yra malonūs, gerai veikiantys?

jo vaikams kažką aiškinti, nes norėjo vaikus ap-

A. Š.: Spektaklio metu esu užsiėmu-

saugoti nuo stiprių emocijų, tarsi jos būtų labai

si kitais dalykais, todėl ne visada matau, ką veikia

neigiamos. Skandinavijoje reaguojama kitaip,

žiūrovai. Jeigu esu arti, pastebiu, kaip jie daly-

nes tėvai su vaikais kalbasi įvairiomis temo-

vauja, įsitraukia, supranta žaidimo taisykles ir

mis – apie mirtį, liūdesį, homoseksualius san-

patys pagal jas veikia, kaip jie mane seka, palai-

35

ko akių kontaktą. Įsitraukęs žiūrovas niekada ne-

Kai būnu scenoje, man atrodo, labiau-

sikalbės su kitu žmogumi, neišsitrauks telefono,

siai paveikūs yra ne įtampos, o atsipalaidavimo

o jeigu jį užkalbinsiu, man atsakys. Šokant „Dior

momentai. Sąmonėje ar pasąmonėje tai regis-

In Moscow“, vieno mano statiško solo metu yra

truoju tada, kai patalpoje, kur vyksta spektaklis,

momentas, kai palenkiu galvą. Tuomet įsitraukę

įtampa dingsta, ima tvyroti jausmas, lyg mes visi

žiūrovai taip pat palenkia galvas, o paskui grįžta į

kartu čia esame buvę daug kartų, lyg tuos žmones

neutralią padėtį. Spektaklio metu tai – gana juokin-

jau pažinočiau. Pajuntu, kad mes būname kar-

gas momentas. Jei visų žiūrovų galvos pasilenkia

tu. Tai amžinybės, jaukumo pojūtis. Lyg žmonės

kartu su manim, suprantu, kad aš juos visus „turiu“.

yra ir visai nepažįstami, bet pajuntu bendrumą.

Jeigu ne, tuomet žinau, kad „neištempiau“ pub-

Ir tuo pačiu laikinumą, nes suprantu, kad susirin-

likos kartu su savim.

akimirkos, kai pajuntu, kad aš kuriu kartu su žiū-

ja, net jei ji ne laiku ir ne vietoje. Bet įdomiausia iš-

rovais, arba tai, ką aš kuriu, yra sąlygota mūsų bu-

girsti, kaip skirtingai tas pats spektaklis gali būti

vimo kartu. Tada aš ne kažką reprezentuoju, bet

suprantamas skirtingose šalyse. Pavyzdžiui, kar-

būnu kartu su kitais žmonėmis, mes dalijamės

tais plojimai gali pasigirsti tose vietose, kur visai

mūsų laiką ir erdvę. Tada pradedu daryti pasirinki-

nesitikiu. Arba tos pačios scenos vienose šalyse

mus, kurie man yra labai švieži, nebūtinai nauji, gal-

gali būti priimamos visiškai rimtai, o kitur jų metu

būt esu juos daręs. Tai labai smulkūs niuansai, bet

pasigirsta juokas. Pavyzdžiui, Kinijoje parodėme

manau, kad jų visuma ir sudaro atlikimo esmę, pa-

spektaklį „Žaidimas baigtas“ ir po jo stojo rimtis.

daro darbą komunikabilų. Žinoma, yra darbo struk-

Vėliau vyko diskusija. Daugelis dalyvavusių pokal-

tūra, tema, diskursas, bet labai smulkūs, subtilūs

byje klausinėjo, ką reiškia viena ar kita scena, ieš-

dalykai suteikia darbui gyvybės, nulemia tai, ar ko-

kojo tiesioginių paaiškinimų. Pavyzdžiui, klausė, ko-

munikacija iš tikrųjų vyksta, ar mes tik ją reprezen-

dėl spektaklyje naudojame kimono, ką tai reiškia.

tuojame. Žinoma, kitąsyk būna ir atvirkštinis varian-

S.:

Aukščiausia reakcijos viršūnė

tas, kai sprendimus, leidžiančius ne reprezentuoti

yra tada, kai spektaklio metu žmogus verkia. Ver-

veiksmą, bet išgyventi ir kurti kiekvieną minutę ar

kiantis žiūrovas yra įvertinimas, kad kūrinys iš tikrų-

sekundę, pradedu daryti ne per laisvumą, bet per

jų veikia. Analogiškas variantas, kai žiūrovas juokia-

suirzimą, norėjimą suprasti, kokia čia situacija.

si. Jeigu žiūrovas sėdi pirmose eilėse, gali pajusti,

Švilpimas, baubimas ir kiti

kaip jis kvėpuoja ir kaip jo kvėpavimas keičia-

nemalonūs žiūrovų veiksmai...

si – kartais suaktyvėja, kartais yra sulaikomas, o

A. Š.:

paskui – giliai iškvepiama. Vadinasi, žiūrovo vidu-

Jeigu matau, kad kažkas pub-

likoje yra užsidaręs, sėdi sukryžiavęs rankas arba

je įtampa susikrauna ir išsikrauna. Bet pagrindi-

įlindęs į telefoną, tai jau labai blogai. Žinoma, bū-

nis dalykas – žiūrovai sėdi tyliai ir jų dėmesys ne-

na, kad žmonės užsidaro ne todėl, kad jiems ne-

blaškomas.

patinka spektaklis, o todėl, kad nenori fizinio konA.V.:

Kai Kopenhagos festivalyje ro-

takto. Tačiau žiūrovo „spyglius“ jaučiu iš tolo, juos

džiau savo darbą „Zara ir nango“, nustebau, kiek

parodo jo kūno kalba. Šokant man yra sudėtinga,

daug publika juokiasi. Su ironija dirbu nuolatos,

jei žmogus pakyla nuo kėdės ir išeina. Pajuntu, kai

tačiau čia juoko buvo tikrai daug. Man tai buvo

jis tai daro todėl, kad jam kažkas atsitiko ir reikia

ženklas, kad publika žiūri kūrinius ganėtinai atsi-

išeiti, ir kai todėl, kad jam nepatinka. Manau, kad

palaidavusi, teigiamai nusiteikusi. Tačiau paste-

negali visiems žmonėms viskas vienodai patikti,

bėjau, kad kartais juokas neleidžia žmonėms

žiūrovas turi teisę išeiti, vis dėlto būna, kad mane

susikoncentruoti, įsigilinti, todėl dabar dažnai

tai labai sutrikdo, aš pasimetu.

leidžiu sau pasirodymo metu žiūrovus tildyti, kas

A. G.:

Nušvilpti dar nebuvome, bet

irgi šiek tiek juokinga arba tiesiog pakeisti emo-

reakcijų būta įvairių. Atsimenu, kartą vienas kole-

cinę kryptį, parodyti jog tai, kas vyksta, yra rimta.

ga demonstratyviai, iškeltomis rankomis, išėjo iš

Kartais, kai atlikimo metu galiu matyti žiūrovą, man

spektaklio premjeros. Ne visi žiūrovai įpratę skai-

padeda jo žvilgsnyje atsispindintis atvirumas, įdė-

tyti šokį. Būna, kad ir artimi žmonės sako, jog nieko

mumas. Tačiau nemanau, jog būtų teisinga pra-

nesuprato. Bet būna ir tokių, kurie sako, kad nesu-

šyti, kad žiūrovai man padėtų scenoje ir valdytų

prato, bet jiems patiko. Turbūt abejingumas ir tyla

savo veido išraiškas.

A. K.:

Nežinau, kaip juos įvardyti. Tai

primena bendravimą su kitu žmogumi. Sakykime,

36

kome vienam pusvalandžiui ir po jo išeisime. Tai

A.G.: Man svarbiausia – gyva reakci-

yra nemaloniausios reakcijos, o visos kitos emocijos, teigiamos ar neigiamos, leidžia manyti, kad esame reikalingi.

eini po parką pasivaikščioti ir jam ką nors pasako-

S.: Koks žiūrovo elgesys yra norimas,

ji. Būna taip, kad jauti, jog visa tai, ką pasakoji, ran-

priklauso nuo spektaklių. Tarkim, siekiu, kad žiūro-

da atgarsį, jis seka tavo žodžius. Bet būna ir taip,

vas būtų čia ir dabar, susikoncentravęs žiūrėtų

kad tu pasakoji, o jis dairosi aplink ir tavęs negir-

mano spektaklį, o sėdėdamas salėje jis naršo

di, užduoda klausimų, kurie nesusiję su tuo, ką tu

telefone, tada kažkas negerai. Dingstantį žmonių

pasakoji. Tad pojūtis panašus.

dėmesį priimu kaip papeikimą.

Švilpimų išgirsti neteko, bet aš mie-

paranoja. Kai susirūpinu, kaip dabar vertins, gal-

lai tai priimčiau. Paryžiuje vieną kartą švilpiau pati.

voje įsijungia tradiciniai kriterijai – teisimas „kas

Prancūzų publikos raiška yra ryški. Ypač anksčiau

yra gerai, kas yra blogai“. Kai savo darbuose ek-

taip būdavo. Jeigu žmonėms nepatikdavo, jie

sperimentuoju su vertybinėmis sistemomis ir

šaukdavo, į atlikėją ką nors mesdavo. Dabar taip

nedirbu su tokiomis dichotomijomis kaip gerai/

nebesielgiama. Bet man tai žymiai geriau nei

blogai, gražu/bjauru, kalba/nekalba ir panašiai,

šaltas ir mandagus „Ach, buvo gražu“. Lietuvoje

šis vertinimas „kas yra gerai, kas yra blogai“ pa-

susidūriau su požiūriu, kad čia apie šokį – kaip

kiša mintį, kad reikėtų grįžti prie priešingybių,

apie numirėlį: arba gerai, arba nieko. Diskurso

poliarizacijos. Atsiranda nemalonus pojūtis, nes

tradicijos nėra, viskas priimama labai asmeniš-

suprantu, kad grįžti negaliu, darbui to visiškai

kai, neduokdie, ką nors pasakysi, būtinai ką nors

nereikia, poliariškumas jį susiaurintų ir suprimi-

įžeisi, tad ir kalbamasi saugiai, politkorektiškai.

tyvintų.

Jeigu žiūrovai išeina iš spektaklio,

Kaip patys reiškiate simpatijas

manau, nieko blogo, kiekvienas yra laisvas pa-

atlikėjams, kai būnate žiūrovai?

sirinkti. Jeigu spektaklis žmogui nepatinka arba

A. Š.:

jį išprovokavo tiek, kad jis negali su tuo susido-

Žiūrėdama spektaklius nie-

ko specialaus nedarau, tik labai seku, stebiu. Yra

roti, išeiti yra jo pasirinkimo laisvė. Vis dėlto jis

pasitaikę, kad buvau taip įtraukta to, kas vyksta

neturėtų trukdyti kitiems. Kartą Balkono teatre

scenoje, jog viso spektaklio metu išsėdėjau ne-

rodėme spektaklį, salė buvo sausakimša. Spek-

judėdama, bijojau net kvėpuoti, kad tai, kas vyks-

takliui artėjant į pabaigą per vidurį sėdėjęs žmo-

ta scenoje, nesibaigtų. Kartą po spektaklio turė-

gus atsikėlė ir, visus keldamas iš savo vietų, ban-

jau rankomis nukelti savo koją – taip per tą laiką

dė išeiti. Man pasirodė, kad taip šokdinti visą sa-

ji buvo sustingusi. Tačiau ir tada, kai spektaklis

lę yra nepagarbu.

manęs nesužavi, stengiuosi nesiblaškyti. Jeigu

A.V.:

Dažnai bijau išankstinio nusi-

tai, kas vyksta scenoje, neverta pagarbos, lieka

statymo, kanonų – kas yra ar kas turi būti šokis,

bendražmogiška pagarba vienas kitam. Nors

teatras, choreografija. Ir, žinoma, bijau nuvertini-

jeigu man siūlo kažkokį šlamštą, kodėl turėčiau

mo. Aš visgi ateinu iš šokio lauko, man svarbu,

tai gerbti? Yra buvę tokių situacijų. Galvojau, na,

kad tai, ką darau, būtų pripažįstama šokio ben-

palaukite, gerbiamieji, jeigu jūs galite „krušti pub-

druomenės, būtų įvertinta scenos meno lauke.

liką“, kodėl aš negaliu „krušti atlikėjų“? Ypač pyk-

Man svarbu ieškoti naujos choreografijos, naujos

tis užverda tada, kai tenka daug sumokėti už bi-

judesio, šokio performanso išraiškos. Bijau, kai

lietą, o rodo šlamštą. Tačiau kaskart tikiu, kad

trūksta atvirumo šokio paieškai. Iš ko sprendžiu,

menininkams negali būti nusispjauti į savo žiūro-

kad publika turi išankstinį nusistatymą, koks turi

vus. Taip pat esu nusprendusi eiti ir žiūrėti jaunų

būti šokis? Sunku pasakyti. Manau, kad tai lemia

choreografų darbus – juk mano spektaklius irgi

giliai įstrigę Lietuvos šokio autoritetų komen-

kažkas žiūrėjo ir davė laiko man užaugti.

tarai. Turbūt automatiškai sugalvoju, matyda-

A.V.: Į spektaklius stengiuosi eiti su

ma kolegų spektaklius ir žiūrovų reakcijas į juos.

gan atviru nusiteikimu. Bet kaip jam žinoti, kad aš

Galiu susidaryti įspūdį, kas žmonėms rūpi, ko jie

atėjau su atviru nusiteikimu? Čia sunku. Kai spek-

bijo, ką gali mėgti. Dažnai atrodo, kad tas žmo-

taklį atlieku pati, nenoriu, kad žiūrovas mane palai-

gus nesupras to, ką darau, nes jis dirba kitaip. Bet

kytų savo veido išraiška ar šypsena, ar kad juok-

tai yra negerai. Turbūt tie patys autoritetai šiam

tųsi, net kai jam nejuokinga. Noriu pasitikėti juo

požiūriui ir padarė įtaką. Esu išaugusi su tokiomis

tiek, kad jis galėtų žiūrėti susirūpinęs ar net pik-

vertybėmis, kad svarbu daryti įspūdį, neatrody-

tas, ar kad galėtų žiūrėti ne tik į mane – viskas ge-

ti pažeidžiamam ir vertinti tik gerai ištreniruotą

rai, jeigu jam reikia nuleisti galvą ir šiek tiek pabū-

kūną. Tai įsėdę giliai manyje, turiu pabūti kitoje

ti su savimi. Mano pasitikėjimas gimsta iš to, kad

aplinkoje, kad suprasčiau, jog gal tai ir nėra teisin-

jis man duoda dėmesį ir nori mane išgirsti. Bet jam bus sunku mane išgirsti, jei jis bus griežtai

gas vertinimas.

Kitas dalykas – pagal tai, kas šneka-

nusistatęs. Man atrodo svarbiausia, kad mes, at-

ma ir kas pastebima apie šokį vizualiųjų menų

likėjai ir žiūrovai, visi vienas kito klausomės. Ne

lauke, suprantu, kad čia nėra tiek daug dėmesio

visada puolu ploti ar švilpti, kai man patiko, bet

pačiai judesio raiškai, jie pastebi kitus dalykus. Tai

galiu ilgai ploti, kad atlikėjas žinotų, jog dėkoju už

paskatino mane skirti daugiau dėmesio estetikai

pasidalijimą patirtimi.

ir santykiui su objektu; siekti, kad mano perfor-

S.:

Stengiuosi atvirai reikšti emoci-

mansai būtų daugiau negu šokis; norą choreo-

jas – jeigu susigraudinu, tai verkiu, jeigu man juo-

grafiją sieti su įvairiais diskursais ir reprezenta-

kinga, tai leidžiu sau juoktis. Jeigu mane labai pik-

cijomis.

tina (ir tai – spektaklio koncepcijos dalis), nevalNežinau, kokie yra konkretūs

domai dūsauju. Bet jeigu spektaklyje akivaizdžiai

ženklai, bet blogai jaučiuosi, kai mane pradeda

A. K.:

nesistengiama, tuomet nebežiūriu – turiu apsira-

vertinti. Galbūt ženklų išvis nėra, gal tai tik atlikėjo

minti, nes man apmaudu dėl mūsų profesijos.

37

38

Andrius Katinas Kalle Nio nuotr.

Andriaus Katino spektaklis „Paper Piece 2“ Kristo Sildo nuotr.

39

Airida Gudaitė spektaklyje „Žaidimas baigtas“ Urbanistinio šokio teatras „Low Air“ Lauros Vansevičienės nuotr.

Airida Gudaitė Vaido Jokūbausko nuotr.

Jeigu darbas yra visiška katastrofa, galiu išeiti,

dai už darbą. Ar spektaklis pavyko, paprastai

bet dažniausiai lieku iki galo. Esu optimistė ir ti-

išduoda gyvos energijos debesis virš mūsų.

kiuosi, kad, žiūrėdama kūrinį iki galo, kažką įdo-

Plojimai, šūksniai, pokalbiai po spektaklio, šypse-

maus pamatysiu, pabaigoje bus kažkoks posū-

nos, ašaros akyse ir kiti iškart pasibaigus darbui

kis ir viskas pasiteisins. O jei ne, tai bent žinosiu,

pastebimi reiškiniai. Bet, tiesą sakant, pasigen-

kaip gali būti blogai, ir apie spektaklį turėsiu savo

du gylio, paprastos refleksijos, diskusijų ir ko-

nuomonę.

mentarų, atsiliepimų apie spektaklius. Palyginti A. G.:

Dabar galvoju, kad pati rea-

guoju santūriai. Tiesa, už darbą atlikėjams paplo-

mėgstantis atsitraukti, atsiriboti. Pavyzdžiui,

ju net ir tada, kai kūrinys man atrodo prastas. Bet

Ukrainoje ir Kinijoje publika labai smalsi, emo-

jei darbas mane paliečia, atsistoju, džiaugiuosi,

cionali, klausinėjanti.

švilpiu ir šaukiu tiesiogine žodžio prasme.

A. K.:

A.V.:

Man šis klausimas nėra leng-

Nežinau. Jeigu darbas patin-

vas, nes kai kurie meno kūriniai nėra patogūs ir

ka, galbūt ilgiau paploju. Bet nesistoju. Tai – pras-

vis tiek turi, mano manymu, didelę meninę vertę.

to tono ženklas. Kartais, jeigu mane domina te-

Kartais po spektaklio neturiu balso nei rėkti, nei

mos, po spektaklio einu pasikalbėti. Kitąsyk, kai

švilpti, nei komentuoti, bet esu dėkinga už patirtį.

darbas yra tikrai paveikus, nelabai noriu ir kal-

Ar žiūrovams patiko, dažniausiai suprantu iš ben-

bėti. Turbūt noriu to laiko sau, kad galėčiau re-

dros energetikos erdvėje, veidų, aplodismentų.

flektuoti tą darbą – praleisti savaitę dvi ir paskui

Bet pozityvi publikos reakcija nerodo pačios kū-

apie tai pakalbėti su kūrėjais arba su kolegomis.

rinio vertės. Tad savo darbuose ovacijų nesiekiu,

Su tų darbų, kurie man pastaraisiais metais la-

o tikiuosi, kad žiūrovas išeis emociškai paveiktas.

biausiai įstrigo, „palindo po oda“, autoriais ir at-

S.:

Jeigu publika Lietuvoje atsisto-

likėjais pakalbu netgi po pusės ar visų metų per-

jusi ploja, vadinasi, spektaklis pavyko, bet tai nie-

traukos. Tai net savotiškas rodiklis, kiek ilgai tas

ko ypatingo – Lietuvoje yra tiesiog priimta atsi-

darbas manyje gyvena, kiek aš jį prisimenu, kiek

stoti, publika taip daro beveik po visų spektaklių.

jis manyje inicijuoja kažkokius pasvarstymus.

Mano nuomone, spektaklis yra pavykęs, jei pub-

Vis dėlto reikia pripažinti, kad aš nesu statistinis

lika dosniai, iš širdies ploja – nesvarbu, atsisėdę

žiūrovas. Galiu kalbėtis su tais kūrėjais ir atlikė-

ar atsistoję. Kartais, kai publika neploja, tai irgi

jais, nes pats kaip kūrėjas ir atlikėjas turiu tokią

yra gerai. Su „Okaruku“ yra buvęs toks atvejis,

galimybę, o paprastam žiūrovui gal būtų visiškai

nepatogi pauzė buvo geras ženklas. Bet iš ploji-

kitaip. Iškart po spektaklio elgiuosi labai egois-

mų jaučiasi, kaip žiūrovams patiko darbas. Taip

tiškai, labai mažai išreiškiu entuziazmo, ar man

pat tai galima matyti iš žiūrovų akių – kartais jie

patiko. Palieku tą momentą, kad darbas pamaty-

stovi beveik braukdami ašarą. Būna, kad po

tas, patirtas, o paskui galiu žiūrėti, kaip jis aidės

spektaklio kas nors prieina paspausti rankos ir

bėgant laikui.

iš to supranti, kaip žmogui patiko darbas. Bet

Ar spektaklis pavyko? Ką

lietuviai yra labai santūrūs. Mano patirtis rodo,

reiškia, kai po spektaklio

kad po spektaklio jie neprieina ir nieko nepasa-

publika atsistoja?

ko, o ką galvoja, vėliau parašo žinute. Sakyčiau,

A. Š.:

Manau, jog tai, kad pavyko,

kad lietuviai nėra įpratę formuluoti savo asme-

parodo po spektaklio stojančios tylos momentas,

ninės nuomonės. Rodos, jie nesijaučia laisvi tai

kai visi kelioms sekundėms nuščiūva. Žinoma, tai

daryti, nes jie yra „tik“ žiūrovai. Bet jiems nereikia

dar priklauso ir nuo spektaklio, kokia jo pabaiga.

būti kritikams, kad jie būtų verti galimybės kalbėti.

Bet jeigu stoja tyla, kartais net bijau ją sugriauti,

Bet juk ir man po spektaklių ne visada norisi kal-

nutraukti tą būseną plojimais. Būna, kad žmonės

bėti, pasitaiko, kad galiu pasakyti tik kažką mini-

pašoka iš vietų, kaip ta moteris Ukrainoje – tai

maliai. Ir tai – nieko blogo.

daugiau nevaldoma reakcija. Tačiau visuotinis

40

su žiūrovu svetur, Lietuvos žiūrovas santūrus,

A. K.:

Nežinau, kokia yra lietuviška

atsistojimas po spektaklio jau nieko nereiškia,

publika, Lietuvoje esu rodęs mažai darbų. Tikrai

pagal tai negali nuspręsti, ar žiūrovams patiko.

nemanau, kad lokalumas arba regionas yra visa

Dabar stojama po visko. Kartais, jeigu pati jaučiu,

ką lemiantis aspektas. Ne tik tautybė lemia, bet

kad mano spektaklis nėra vertas atsistojimo,

ir kiti dalykai, kaip, sakykime, skirtingas išsilavi-

kyla klausimas: „Gerbiamieji, ar tikrai?“ Bet gal

nimas – mokymo sistemos, kaip yra mokomasi

žiūrovai nori padėkoti atlikėjams?

mokytis, stebėti, analizuoti, kaip dirbama su em-

A.G.: Esu save pagavusi, kad, nors

patija. Jeigu norime kalbėti apie lietuvių žiūrovą,

darbas man nepatiko, po spektaklio stojuosi tik

tuomet galime imti lietuvių mokyklą ir žiūrėti, ko

tam, kad nelikčiau viena sėdėti. Svarstau, ar pati

joje buvo mokoma ir per tą prizmę nagrinėti,

norėčiau, kad po mano spektaklio stotųsi tik iš

kokius įrankius žiūrovas turi. Suomiai apie meno

inercijos? Tikrai ne. Keisti, įkvėpti gali tik pats

kūrinį mažiau mąsto analizuodami ženklus arba

nuoširdžiai tikėdamas. Man svarbiausia, kad at-

simbolius, daugiau žvelgia iš fenomenologinės

sistojimas nuoširdžiai išreikštų pagarbą koman-

perspektyvos: ką aš patiriu, ką man kūrinys kal-

ba kaip patyrimas, ką jis sako apie mane? Jų komentarai dažnai būna subjektyvūs: aš mačiau tai, man tai sukėlė tokį pojūtį, aš galvoju, kodėl turiu tokį pojūtį. Pavyzdžiui, jeigu man nepatinka vienas ar kitas dalykas, pradedu galvoti apie bendrą istoriją arba savo konkrečius patyrimus, kurie lėmė, kodėl vienokie ar kitokie reiškiniai man nepatinka.

Taip pat svarbu, kad darbo pobūdis ir komunikacinė strategija aplink kūrinį lemia, kaip į jį bus žiūrima ir kaip jis bus vertinamas.

Neseniai buvau spektaklyje, kurio programėlėje, be jo autorių vardų, apie kūrinį nieko nebuvo rašoma, tepateiktos superlatyvų kupinos recenzijų ištraukos iš laikraščių. Ką tai sako apie kūrinį? Kaip apie jį komunikuoja? Pristato darbą kaip produktą, kuris yra kažkaip įvertintas? Kokį diskursą tai sukuria? Jeigu pasvarstymui apie darbą būtų įtraukti kokie nors filosofiniai ar etiniai diskursai, tada aš apie jį galėčiau visai kitaip galvoti. Tad kaip mes pristatome darbus, kokią viešą retoriką vartojame, taip pat lemia, kaip darbas bus vertinamas.

Kokiose užsienio šalyse, esate šokę spektaklius?

A. Š.:

Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijo-

je, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.

A. G.:

Baltarusijoje, Bulgarijoje, Is-

landijoje, Italijoje, Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.

A.V.:

Belgijoje, Danijoje, Islandijoje,

Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

S.:

Belgijoje, Italijoje, Japonijoje,

Jungtinėje Karalystėje, Meksikoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Tailande, Ukrainoje, Vokietijoje.

A. K.:

Čekijoje, Jungtinėje Karalys-

tėje, Kinijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

41

Rima Jūraitė

DUONOS IR ŽAIDIMŲ?

TAIP, PRAŠAU OPEROS IR ŠERBETO! Prieš daugiau nei keturis šimtmečius

ti matomiems. Taip teatrinis operos metmuo ir

užgimusio operos žanro ankstyvųjų pastatymų

vėl buvo nustumtas į antrą poziciją, nes spektak-

rodymas dažniausiai būdavo vienkartinis, progi-

lio metu buvo tvarkomi visuomeniniai ir asmeni-

nis reginys. Pirmaisiais savo gyvavimo dešimt-

niai verslo reikalai, valgoma ir puotaujama, o kar-

mečiais vien tik kunigaikščių rūmų teatre puo-

tais netgi žaidžiami stalo žaidimai. Publika opero-

selėta opera tapdavo metų įvykiu, neretai ji buvo

je tik probrėkšmiais atsitraukdavo nuo kitų veiklų

šliejama prie grandiozinės šventinės programos,

ir skirdavo dėmesio savo mėgstamam atlikėjui

pavyzdžiui, opera buvo specialiai sukurta Medi-

ar susidomėdavo barokinės mašinerijos kuria-

ci giminės vestuvėms. Pirmiausia su šiuo žanru

mais scenovaizdžiais.

susipažinti galėjo tik kviestinė, aristokratiška

42

Šiandien, kaip ir bet kada anksčiau, į

publika. Tad opera, kaip ir vedybos, anuomet tu-

teatrus einama nebūtinai žiūrėti spektaklio. Ba-

rėjo nemenką politinį svorį. Nors galbūt ir ne

roko laikais buvo komunikuojama tik teatro salė-

tokį akivaizdų kaip šeiminė sąjunga: opera buvo

je, o dabar išmanieji telefonai leidžia palaikyti ry-

paslėpta po pramoga, tad iš pirmo žvilgsnio la-

šį ir su esančiaisiais kitapus spektaklio erdvės.

bai nekaltai tvirtino kunigaikščio ar net visos gi-

Ne kartą teko patirti, kai operos spektaklių metu

minės statusą – tai buvo būdas demonstruoti

ne tik susirašinėjama žinutėmis, bet ir kalbama

ne tik ekonominę (opera buvo ir dažnai tebėra

telefonu. Tokių pokalbių galėčiau pateikti visą

vienas brangiausių žanrų), bet ir politinę gal-

užrašų knygelę: nuo derinimo, ką rašyti ant ge-

ią (rankiniu būdu valdoma scenos mašinerija

dulingo vainiko kitos dienos šermenims, iki ban-

turėjo veikti tobulai tiksliai, tad operos pastaty-

dymo spektaklio metu išsiaiškinti su namuose

mai tarsi patvirtindavo, kad ideali tvarka sceno-

likusiais žinovais, ar Richardo Wagnerio „Skrajo-

je reprezentuoja analogišką tvarką kunigaikščio

jantis olandas“ visgi yra opera, ar baletas? O kur

valdose).

dar privalomos nuotraukos „iš įvykio vietos“ (na Tik po 1637 m., kai Venecijoje buvo

ir kas, kad spektaklį fotografuoti griežtai drau-

įsteigtas pirmasis viešasis operos teatras „San

džiama) – jas būtina tuoj pat sukelti į feisbuką ir

Cassiano“, opera pradėta traktuoti kaip teatrinis

instagramą: dar vienas būdas režisuoti savo eli-

įvykis, o ne kaip viena iš puotos ar iškilmių su-

tinį „statusą“. Savų malonumų randa ir vyresnės

dedamųjų dalių. Tačiau daugumos teatrus lan-

kartos publika: kartais per žiūrovų eilę keliauja

kančios publikos tikslai išliko tie patys: į operos

saldainių dėžutė, o kartais spektaklis pasirodo

teatrą buvo einama nebūtinai pamatyti spektak-

esąs pats „tinkamiausias“ metas garsiai paana-

lį. Neretai lankytis teatre buvo svarbu norint tap-

lizuoti siužetą ir pasiaiškinti, kas yra kas scenoje.

Publika (ne) visada teisi?

Paradoksalu, tačiau daugybę metų

nių partijų atlikėjai pasirodydavo avanscenoje, vėliau (XVIII a. II pusėje – XIX a. pradžioje) – išsi-

didžiausias operos teatro kūrėjų – ypač kompo-

rikiuodavo ant specialių pakylų ir pan. Kitokiam

zitorių ir architektų – galvos skausmas buvo at-

atlikėjų išsidėstymui kliudė ir ribotas matomu-

rasti būdų, kaip nukreipti operos publikos dėme-

mas dėl toje pačioje scenoje, viename aukšty-

sį į veiksmą scenoje.

je su dainininkais įkurdinto orkestro, o ypač – dėl

Baroko laikotarpio operoje scenos

didelių matmenų muzikos instrumentų. Taigi dėl

mašinerija kėlė žiūrovų nuostabą ir tai iš dalies

žiūrovų dėmesio buvo kovojama ir pertvarkant

skatino neatitraukti akių nuo spektaklio. Tačiau

operos teatro interjerą. Pirmas svarbus žingsnis

viešieji teatrai greitai užčiuopė operos verslo

priklauso vokiečių architektui Karlui Friedrichui

gyslą ir įsigudrino statyti spektaklius „taupiuoju

Schinkeliui. Jo XIX a. penktojo dešimtmečio ino-

režimu“: tos pačios, dažnai labai universalios de-

vacijos operos teatre – iki minimumo sumažinta

koracijos keliavo iš vieno pastatymo į kitą. Pub-

žiūrovų salės puošyba ir žemiau scenos grindų

lika netruko prisitaikyti prie vizualiai nuobodžios

lygio įrengta vieta orkestrui – atvėrė galimybę

operos reprezentacijos, o operos teatrai – patai-

naujam santykiui tarp žiūrovo ir vaizdo scenoje

kūniškai nusilenkė naujai žiūrovų pasijai: baroke –

(žiūrovo žvilgsnis „režisuojamas“ nukreipiant jį

kastratų, o vėliau – primadonų kultui. Tai katas-

tik į sceną) bei apskritai priartino operos teatro

trofiškai ardė operos kaip dramma per musica

sceninę erdvę prie šių dienų modelio.

(muzikinė drama) žanro sampratą: kastratai kėsi-

Pokyčius teatro salėje ir naująjį žiū-

nosi operoje palikti tik musica (o kartais aukštin-

rovo statusą – į teatrą visų pirmiausia einama

ti tik save, paminti net ir muzikos galią), tad lyg

žiūrėti spektaklio – inicijavo ne tik architektai,

užburtame rate kompozitoriai buvo verčiami ne-

bet ir kompozitoriai. Jie siekė visais įmanomais

pabaigiamomis virtuoziškomis arijomis aptar-

būdais apsaugoti publiką nuo bet kokių paša-

nauti sužvaigždėjusius solistus. Žiūrovai taip pat

linių dirgiklių ir operos žiūrovų žvilgsnį „kreipė“ į

reikalavo „mažiau dramų, daugiau arijų“. Juk pa-

sceną: salėje išjungė šviesas, panaikino ložių už-

starosiomis galima mėgautis nė nepažvelgiant į

uolaidėles ir kt. Pamažu pavyko išgyvendinti vi-

sceną. Taip atsirado ir tuometis operos fenome-

sam sezonui ložes išsipirkusios aukštuomenės

nas – arija iš lagamino: keliaujantis operos so-

įprotį į teatrą keliauti su būriu tarnų ir savomis

listas, nepaisydamas nei kito kompozitoriaus

vaišėmis. O štai išlepintos operos publikos turbūt

stilistikos, nei operos dramaturgijos, į bet kurį

užvis labiausiai negailėjo Richardas Wagneris.

spektaklį atsigabendavo jį išgarsinusių ir pub-

Negana to, kad miesčionis jis kankino penkias

likos pamėgtų arijų. Operos žanrui iškilo grėsmė

valandas trunkančiomis muzikinėmis dramomis,

tapti savo paties parodija. Tad sutramdyti gar-

įsimintinoms melodijoms nusiteikusių jautruolių

bėtroškas kastratus ir pažaboti vėliau operos te-

ausis varstė variniais pučiamaisiais, primygtinai

atre įsisiautėjusias primadonas bei grąžinti žiū-

vertė sekti komplikuotus siužetus ir ypač – leit-

rovo dėmesį scenai ėmėsi kompozitoriai ir ope-

motyvais tirštą muzikinę dramaturgiją, lyg būtų

ros teatrų architektai.

negana, tik savo paties kūrybai skirtoje Bairoito

Jau XVIII a. pradžioje operą pradėta

festivalio teatro salėje jis kietomis, ankštomis

vis griežčiau struktūruoti: sumažintas arijų skai-

kėdėmis be porankių iki pat šių dienų neleidžia

čius, ieškota balanso tarp arijų (jausmų refleksi-

„įsipatoginti“ žiūrovui ir užsimiršti, kad publikos

jų) ir draminio veiksmo. Iš dalies buvo mėginama

darbas – atidžiai žiūrėti spektaklį.

apriboti ir žiūrovų „teises“, t. y. įpročius ir užgai-

Vis dėlto kai kurių senųjų operos te-

das. Iš rūmų teatro užsilikusią operos ir puotos

atrų reliktai atsivijo ir šių dienų publiką: pavyz-

derinimo sampratą bandyta keisti kuriant nau-

džiui, Vienos valstybinėje operoje kone iš ket-

jas tradicijas. Taip operos dramaturgijoje atsira-

virtadalio ložių (ir į jas šiandien taip pat parduo-

do aria di sorbetto (šerbeto arija) – antraeilio ar

dami bilietai!) apskritai nesimato scenos arba

trečiaeilio personažo atliekama operos siužete

galima įžiūrėti tik nedidelį dekoracijos fragmen-

nereikšminga arija, kurios metu publikai būdavo

tą. Žinoma, galima ginčytis, kad Vienos publika

patiekiamas šerbetas: žiūrovai galėjo atsikvėpti,

operą pirmiausia renkasi dėl muzikos, o šio teat-

atsigaivinti ir pasiruošti operos kulminacijai bei

ro akustika leidžia mėgautis ja iš bet kurio salės

finalui. Dabar šią ariją publika įgudo klausytis be

taško. Betgi paradoksas išlieka: net ir dabar ope-

šerbeto.

ra rodoma taip, tarsi jai nė nereikėtų scenos, ir Ilgą laiką operos solistai buvo labai

statiški, tad ir neįdomūs žiūrėti, tačiau taip nuti-

teatre nebeturi teisės būti šiuolaikinis žiūrovas-interpretatorius, o telieki klausytojas.

ko ne tik dėl to, kad jie koncentravosi į precizišką vokalinį atlikimą ir tarsi ignoravo draminį – per-

Bis ir bravo!

sonažo kūrimo – dėmenį. Mažai kintančią solistų

Iki pat šių dienų tradiciniam operos

vietą scenoje nulėmė ir techniniai teatro scenos

repertuarui skirti teatrai, nesvarbu, ar jie stūkso

bei salės parametrai, todėl iš pradžių pagrindi-

jau keletą šimtmečių, ar duris atvėrė šiame am-

43

žiuje, beveik visada esti to paties salės plano:

per pauzę jos viduryje plojanti publika. Ekstatiš-

tai orkestro duobe nuo scenos atribota žiūrovų

ki plojimai ir šūksniai „bis“ ir „bravo!“, nutraukian-

salė. Klasikinės operos scenos aikštelė irgi daug-

tys spektaklio tėkmę, regis, tapo tiesiog privalo-

maž visada išlieka tokia pati, kad ir kaip šiuolai-

mu operos festivalių atributu. Nereikėtų stebėtis,

kiniai režisieriai ir scenografai mėgina ją transfor-

nes net ir į prestižinius operos festivalius renka-

muoti. Pavyzdžiui, vokiečių režisierius Günteris

si labai įvairus kontingentas. Ir tasai inertiškas

Krämeris Lietuvos nacionalinio operos ir baleto

furoras dažniausiai liudija tik arijos atpažinimo

teatro (LNOBT) „Don Karle“ sceną sumažino ją

džiaugsmą, o ne realų gebėjimą įvertinti vokalis-

susiaurindamas tiek, kad visas veiksmas vyks-

to talentą ir kūrinio atlikimo kokybę.

ta vien avanscenoje – taip jis priartino spektaklį prie žiūrovų. Kartais scenos erdvę mėginama

Apie šių dienų operos publikos men-

išplėsti ar net operos veiksmą jungti su žiūrovų

talitetą ir teatro palaikomas tradicijas mintimis

sale, tačiau tokie bandymai dažniausiai apsiri-

dalijasi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto

boja itin nuosaikiais „interaktais“: į žiūrovų salę

teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sa-

kartkartėmis įsiveržia solistai ar, pavyzdžiui, salė-

kalauskas.

je uždegtomis aromatinėmis lempomis pastiprinama operos veiksmo vietos atmosfera (antai

žiūrovus, jų įpročius? Kokia

apelsinų aromatas LNOBT „Figaro vedybose“).

socialinė grupė yra šio teatro

Tad kalbant net ir apie šiuolaikinius klasikinės

lankytojai?

operos pastatymus teatre – čia beveik neegzis-

Čia nėra paslapties – jau ne vienus

tuoja interaktyvus bendravimas su publika, todėl

metus atliekami teatro auditorijos tyrimai. Štai

operos ir baleto lankytojai iki šių dienų išlaikė

2018 m. vykdytos apklausos atskleidė, kad pa-

saugiausią ir aiškiausią „neliečiamųjų“ statusą.

grindinės šio teatro produkcijos vartotojos yra

Kita vertus, operos žiūrovus galima

išsilavinusios, vidutinio arba aukštesnio sociali-

įvardyti kaip turbūt vieną mobiliausių publikų:

nio sluoksnio moterys nuo 35 metų amžiaus. Taip

operomanai daug keliauja po užsienio teatrus,

pat ir šiek tiek vyresni vyrai, tačiau dažniausiai jų

nes operos – muzikinės dramos – kalba labai

apsilankymą teatre inicijuoja moterys. Žinoma,

universali. Kad ir kokia kalba būtų sukurta opera

kategoriškai tvirtinti, kad pagrindinės LNOBT

(italų, vokiečių, prancūzų, rusų, čekų ar lietuvių) –

žiūrovės yra moterys arba kad absoliučią dau-

čia iš esmės nesusiduriama su jos sąlygojamais

gumą sudaro tik į 35–60 metų amžiaus grupę

apribojimais, o tai dažniausiai nutinka dramos

patenkantys asmenys, būtų nelabai teisinga,

teatre. Antai jau minėtoje Vienos valstybinėje

nes šiuo teatru domisi įvairių kartų žmonės, su-

operoje, net ir įsigijusieji vos tris ar keturis eu-

laukiame ir nemažai jaunesnės publikos.

rus tekainuojantį stovimą bilietą turi asmeninį

Daugiausia Operos ir baleto teatre

ekranėlį subtitrams mažiausiai keturiomis kal-

lankosi sostinės gyventojai, jie sudaro apie 60–

bomis.

70 proc. žiūrovų, tačiau nemaža dalis atvyksta ir Keliaujant po užsienio operos teat-

44

Kaip charakterizuotumėte LNOBT

iš kitų miestų ar rajonų, taip pat sulaukiame už-

rus teko įsitikinti, kad kiekvienas teatras, o gal

sienio turistų. Pastarųjų nėra tiek daug kaip, pa-

net ir kiekvienas spektaklio rodymas turi savo

vyzdžiui, didžiuosiuose Europos operos teatruo-

publiką, kuri veikia kaip grupė. Viena vertus – tai

se – Milano „La Scala“ ar Madrido „Teatro Real“.

lemia kultūriniai skirtumai (ypač tai pastebima

Tarp turistų ypač populiari „La Scala“ – su šiuo te-

ilgametes tradicijas suformavusiuose senuo-

atru tikrai negalime lygintis – į Vilnių atvyksta kur

siuose teatruose), kita vertus – operos žanre

kas mažiau žmonių, besidominčių opera.

svarbu ir publikos išprusimas. Štai Vienos vals-

Ar tame pačiame teatre rodoma

tybinės operos publiką galima būtų įvardyti kaip

opera ir baletu domisi ta pati

žiūrovus pirmūnus: į operą jie atkeliauja pa-

publika?

siruošę, dažnai susipažinę ne tik su siužetu, bet

Atskirčiau tris žiūrovų kategorijas.

ir muzikinėmis subtilybėmis; ne vienas jų geba

Nors, žinoma, tai jokiu būdu nebus tikslūs api-

pasistudijuoti net operos partitūrą. Be to, spek-

brėžimai, nes kiekvienas žmogus yra individua-

taklį žiūri sukauptai ir pagarbiai (jokių telefono

lus ir turi asmeninių poreikių. Teatre pastebimos

skambučių ar fotosesijų), pertraukų metu elgia-

tendencijos, kad egzistuoja vadinamieji premje-

si aristokratiškai, netgi teatrališkai. Visai kito-

riniai žiūrovai – jie eina ir į operą, ir į baletą (kartais,

kiais įpročiais ir įgūdžiais atsiskleidžia italų pub-

žinoma, vieni daugiau renkasi operą, kiti – baletą).

lika: net ir šiandien ji yra ne tik aistringa, bet ir

Premjerų lankytojai – tai žmonės, kurie seka nau-

negailestinga – įdomu stebėti jos nuoširdžias,

joves, nori pirmi pamatyti tai, kas šviežiai sukur-

o ne mandagias reakcijas. O štai publikos pasi-

ta, ir nesvarbu, ar tai dramos, ar operos, ar bale-

rengimą žiūrėti operą ir apskritai (ne)intuityvų

to premjera. Kartu jie yra ir pirkėjai, įsigyjantys

žanro pojūtį ryškiausiai atskleidžia tikras operos

aukščiausių tarifų bilietus. Kita lankytojų grupė –

fenomenas: nuskambėjus arijai, o kartais netgi

tai operos žanro gerbėjai, kurie nebūtinai siekia

pakliūti į premjeras, tačiau reguliariai lanko ope-

baleto, yra netgi ne jų bėda, o iš dalies ir vidurinio

ros spektaklius. Jie perka sezoninius abonemen-

lavinimo programos spragos. Mokyklose meni-

tus – iš jų matome, kad nemaža dalis žiūrovų

nis ugdymas turėtų būti integruotas, o ne apim-

renkasi vien tik operą. Ir dar viena žiūrovų kate-

ti vien tik dainelių dainavimą: tai ir realus lanky-

gorija – tai baleto publika. Pastebėjome, kad labai

masis teatre, supažindinimas su žanrų įvairove.

dažnai tie, kurie lankosi operoje, visiškai aplenkia

Jau mokykloje turėtų būti rūpinamasi užauginti

baleto repertuarą – ir atvirkščiai. Taigi premjeros,

šiokių tokių įgūdžių turintį kultūros ir meno var-

operos ir baletai turi skirtingas žiūrovų auditorijas.

totoją – tai padėtų kurti subalansuotą, intelektua-

Verta paminėti, kad baletai pritraukia daug rusakalbės diasporos. Ypač klasikinis bale-

lią visuomenę.

Dažnai lankotės dramos

tas – gal tai yra netgi rusiškos savasties dalis –

teatro spektakliuose, gal tenka

labai populiarus tarp šios tautybės inteligentų.

pastebėti, kuo operos publika

„Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“ – daugiausia kar-

skiriasi nuo dramos žiūrovų?

tojami LNOBT spektakliai. Manau, kad žanrų pa-

Nežinau, kiek galima pasitikėti šiais

sirinkimas iš dalies yra susijęs su kultūriniais

duomenimis, tačiau buvo pastebėta, jog tie, kurie

dalykais, tačiau tai gali būti ir socialinio sluoks-

vaikšto į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, taip

nio atspindys.

pat lankosi ir LNOBT. Tačiau tie, kurie domisi fil-

Tai galima pastebėti netgi iš teatro

harmonijos renginiais, nesirenka operos spek-

barų apyvartos. Kur kas daugiau perkama, ypač –

taklių. Netgi „Vilnius City Opera“ ir LNOBT ope-

brangesnių gėrimų, per operos spektaklius. Įdo-

ros publika yra skirtinga. Nekalbu apie tą žiūrovų

mu tai, kad operos publika teatro bufete per vie-

dalį, kurie vaikšto beveik visur, tačiau pagrindi-

ną vakarą išleidžia daugiau, nors bilietų išper-

niai srautai vis dėlto skiriasi.

ka mažiau negu į baletus. Tad operos žiūrovai,

Nepaisant to, kad tyrimai rodo, jog

sakyčiau, yra snobiškesni, turtingesni, bet kar-

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lankosi

tu ir intelektualesni, o kiek žemesnio socialinio

nemaža dalis tos pačios publikos, kaip ir LNOBT,

sluoksnio ir žemesnio išsilavinimo publika eina

bet aš vis pataikau apsilankyti tuose dramos

į baletus. Bet toks skirstymas anaiptol nėra ab-

spektakliuose ar festivaliuose, kur, mano nuo-

soliučiai teisingas, jis gali įžeisti dalį žmonių, nes

mone, publika iš esmės skiriasi. Netgi štai, pa-

į kiekvieną spektaklį susirenka labai įvairi publi-

vyzdžiui, LNOBT buvo rodomas dramos teatro

ka. Vis dėlto auditorijos tyrimai rodo būtent tokias

spektaklis „Lokis“ ir jame apsilankė visiškai ki-

tendencijas.

tokia publika – tai akivaizdu netgi iš pirmo žvilgs-

Teko girdėti, kaip publika per

nio: operos spektaklyje niekada nepamatysi taip

spektaklio pertrauką garsiai svarsto,

apsirengusių žmonių, labai didelė dalis žiūrovų

ar jie atėjo į operą, ar į baletą.

buvo itin jauno amžiaus ir jiems būdingas kur

Reikėtų atsižvelgti į tai, kad praleis-

kas demokratiškesnis stilius. Netgi „Sirenų“ fes-

ti vakarą Operos ir baleto teatre dažniausiai ini-

tivalio metu, kai LNOBT buvo rodomos Eimunto

cijuoja vienas žmogus, t. y. vienas iš čia apsilan-

Nekrošiaus „Vėlinės“, susirinko solidi, tačiau ne

kiusios poros ar kompanijos narių. Retai nutin-

vien šiam teatrui būdinga publika.

ka taip, kad abudu šeimos nariai domisi opera

Be to, galima pastebėti tendenci-

ir kartu planuoja nueiti į premjerą. Be abejo, yra

jas, kad patys menininkai apskritai nelabai var-

ir tokių porų, kurios žinojo, kad sezono pra-

toja kitų kuriamo meno. Šiuolaikinio meno perfor-

džioje LNOBT vyko Bélos Bartóko operos „Her-

meris retai eina į dramos teatrą, o dramos teatro

cogo Mėlynbarzdžio pilis“ premjera ir ruošėsi ją

aktoriai, matyt, masiškai neina į operą. Operos

pamatyti, vėliau, įpusėjus sezonui, skrido į Niu-

solistai taip pat retai kada patraukia, pavyzdžiui,

jorko Metropoliteną pasižiūrėti Vaido Vyšniaus-

į Šarūno Saukos parodos atidarymą. Deja, ta

ko debiuto atliekant Samsono vaidmenį, o toliau

fragmentacija ir žmonių užsidarymas savo kuria-

planuoja pasiklausyti Violetos Urmanos koncer-

mo meno aplinkoje, o kartu ir komforto zonoje,

to Italijoje – bet tai jau yra įgudę vartotojai ir jie

yra visiškai masinis reiškinys. Netvirtinu, kad ap-

labai aiškiai žino, ko nori ir kur eina.

skritai neegzistuoja visa apimantis domėjimasis

Tipinis atvejis yra kitoks: bilietus nu-

menais ir kolegų darbais, bet šių laikų menininkų

perka kuris nors vienas šeimos narys arba tie-

gyvenimo būdas labai skiriasi nuo tų pasakojimų,

siog pasiūlo savo kolegai nueiti į operą. Pasitaiko

kai „Neringos“ restorane nuolat prie vieno stalo

ir taip, kad bilietai jau nupirkti, o šeimos narys

bendraudavo architektai, dailininkai ir muzikai.

negali ar nenori žiūrėti spektaklio – tada vakaro

Klasikinė opera, ypač puoselėjama

iniciatorius pasirenka kitą kompanioną ir tai daž-

valstybiniuose teatruose, yra labai

nai būna visai atsitiktinis žmogus. Tad tokiais

kanoniškas žanras, todėl ir jos

svarstymais apie spektaklio žanrą turbūt nerei-

publika neretai įvardijama kaip

kia pernelyg stebėtis. Galų gale žmonės nepriva-

konservatyvi. Ar galite sutikti su

lo visko žinoti ir tai, kad jie neskiria operos nuo

tokiu vertinimu?

45

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas Martyno Aleksos nuotr.

46 Richardo Wagnerio operĹł festivaliui skirtas teatras Bairoite, Vokietijoje Nuotr. iĹĄ www.adac-musikreisen.de

Turiu pripažinti, kad apskritai nesu

reflektuoti, taip pat gebėjimą bendrauti su kitais

tokių tipizavimų šalinininkas. Operos, kaip ir dra-

ir dalytis savo pojūčiais. Dirbtiniai, apsimes-

mos teatro žiūrovas, yra visoks. Lygiai taip vado-

tiniai ir vien tik išoriniai dalykai yra laikini ir tuš-

vaujamasi stereotipais ir apie operos daininin-

ti. Bet drabužis – tai irgi komunikacijos dalis, jo

kus: operos solistas būtinai turi būti stambus,

nereikėtų ignoruoti.

labai akademiškas, klasikinio stiliaus – bet iš

Opera nėra paprastas ir

tiesų jų yra įvairių ir vertinti pagal vieną kurpa-

daugeliui suprantamas bei

lių būtų neteisinga. Vis dėlto galiu sutikti, kad

priimtinas žanras. Tad ko

didelė dalis operos publikos turi ir savų įpročių.

opera reikalauja iš žiūrovo?

Pavyzdžiui, LNOBT lankytojai yra įpratę prie šio

Opera reikalauja ilgo pratinimosi ir

teatro baro, mėgsta karštą šokoladą, vaikščioti

nebūtinai tuo pratinimosi laikotarpiu ji patiks,

ratu fojė, taip pat žiūrovams tapo artima ilgametė

galbūt apskritai tai pasirodys tiesiog ne tavo

LNOBT reklamos estetika. Kai kurie dalykai įsi-

žanras. Bet niekada negali žinoti! Opera nepri-

šaknijo tarsi ritualai ir į tai žvelgiu labai pozityviai:

valo užkabinti žiūrovo pačią pirmąją minutę, kar-

aš pats per spektaklio pertrauką mėgaujuosi

tais ji įtraukia tik antrojo veiksmo viduryje, todėl

karštu šokoladu ir vaikštau ratu.

esu tikras, kad pamėgti šį žanrą reikia laiko ir

Vis dėlto savotiškas teatro publikos

kantrybės. Be to, tai didelio masto, tiesiog gran-

prisirišimas prie mūsų reklamos dizaino ir formų,

diozinis žanras ir žiūrovo jaunystė, matyt, čia

tenka pripažinti, neleidžia taip lengvai rizikuoti ir

nėra „privalumas“. Nebent tėvai nuo mažens

imtis naujų, drąsių reklamos sprendimų, eiti koja

nuolat vedėsi į operos spektaklius arba vaiką

kojon su pasaulinėmis tendencijomis. Teatro

savaime kažkas patraukė šiame žanre. Juk yra

rinkodaros ir žiūrovų aptarnavimo srityse ten-

tokių žmonių, kurie nuo pat mažumės mėgs-

ka atsargiau rinktis priemones ir naujoves diegti

ta sudėtingą maistą, net vaikystėje valgo kažką

pamažu, nuosekliai. Turbūt tai ir yra ryškiausias

labai specifinio ir gurmaniško, tai lygiai taip pat

publikos konservatyvumo pavyzdys.

būna ir su operos gerbėjais – kai kurie ją no-

Tai, kad operos teatras žiūrovui aso-

riai „vartoja“ nuo pat ankstyvos jaunystės. Bet

cijuojasi su klasikine ar galbūt elitine kultūra, yra

statistiškai žmogus opera susidomi vėliau: jo

natūralu. Būtent su tokiais lūkesčiais publika ir

medžiagų apykaita turi truputį sulėtėti, kad ga-

ateina į operos teatrą: žinodama, kad ji tikriausiai

lėtų atsisėsti, susikaupti – atiduoti savo duoklę

nebus provokuojama, kad galės susikoncentruo-

tam, kad gautų malonumą iš operos. Tai ne tas

ti ir žiūrėti tris keturias valandas trunkantį spek-

pat, kas žiūrėti kino filmą, kuriame kiekviena se-

taklį.

kundė „apskaičiuota“ ir viskas orientuota į tipLatvijos nacionalinis operos ir

inį žiūrovą – jo etiką, estetiką, gyvenimo tempą.

baleto teatras ant spektaklio

Tam, kad suprastum ir pamėgtum operą, reikia

bilietų nurodo pusiau formalų

kantrybės ir, nepaisant to, galbūt ji vis tiek nieka-

(angl. black tie) aprangos kodą.

dos nepatiks. Nemanau, kad tai blogai, nes gal

Daugelyje užsienio operos teatrų

esi dramos teatro ar šiuolaikinio meno žiūrovas.

toks aprangos stilius yra tarsi

Opera – tai stambaus kalibro šautu-

nerašyta taisyklė. Ar aprangos

vas: su ja susidraugauti nelengva, bet verta. Juk

kanonų paiso LNOBT publika?

būna ir taip, kad žmonės atranda Richardo Wag-

Pas mus yra tarpinis variantas tarp

nerio kūrybą ir po to važiuoja į Bairoito festiva-

Šiaurės ir Rytų Europos teatruose vyraujančio

lius – ten patiria ekstazę, jaučiasi pakylėti žiū-

aprangos kodo: dalis publikos labai puošiasi,

rėdami „Nibelungų žiedą“. Tad gal galima sau

kita dalis puošiasi mažiau. Esame demokratiški ir

leisti surizikuoti?

prievartine tvarka žiūrovams nesiūlome black tie.

Kaip kviestumėte sugrįžti į

Išskirtinai puošiasi nebent tik premjerinių spek-

operą tuos, kurie turi blogos

taklių publika – bet net ir tokia proga pas mus

patirties: net ir tarp kolegų,

maža to vakarietiško elitiškumo, kai vyrai teat-

teatro kritikų, esti tokių, kuriuos

re vilki puikius smokingus, moterys dėvi vakari-

vaikystėje tėvai ar mokytojai

nes sukneles ir pasirūpina vakariniu makiažu.

sutraumavo versdami žiūrėti

Paprastą dieną žmonės lankydamiesi teatre

operos spektaklius?

rengiasi kur kas demokratiškiau. Tačiau skirtin-

Aš taip pat turėjau blogos patirties,

gai nuo kitų teatrų, operos ir baleto lankytojai

kai vaikystėje mane per prievartą nuvedė į „Sprag-

vis dėlto dažnai renkasi oficialesnį ar puošnesnį

tuką“ – tai galbūt netgi keista, nes didesnę dalį

drabužį.

vaikų ir paauglių šis baletas įtraukia, tačiau jis Tik štai kartais sumaišome išorinius

mane traumavo ilgam laikui... Operą pradėjau

dalykus ir tikrąjį elitiškumą. Mano manymu, svar-

toleruoti nuo šešiolikos metų, į baleto spektaklius

bu yra visuma, todėl tikrasis elitiškumas reiškia

grįžau tik būdamas devyniolikos, kai pamačiau

žiūrovo išsilavinimą, jo gebėjimą matyti kūrinį ir jį

„Graiką Zorbą“ Trakų pilyje.

47

Taigi nuo ko pradėti? Visų pirma rei-

atruose ir stengiasi elgtis taip, kaip visi – dėl to

kia pasirinkti kažką, kas tikrai bus žiauriai kie-

taip pat reikia džiaugtis, kad žiūrovai apskritai

ta, na, pavyzdžiui, „Turandot“. Įtariu, kad vis

ateina į teatrą. Šiuo aspektu mūsų publika aki-

tiek visi beveik neišvengiamai yra girdėję ariją

vaizdžiai skiriasi nuo tų šalių operos žanro mė-

„Nessun Dorma“. Be to, šioje operoje yra ir kitų

gėjų, kuriose puoselėjamos ilgametės tradici-

gerai žinomų arijų, daug melodijų, o jeigu dar ir

jos ir žiūrovai puikiai žino, kur ir ko jie atėjo.

solistai gerai sudainuos! Tad pradėti reikia nuo tokio spektaklio, kuris yra neabejotinai koky-

Tad ar publika visada teisi?

biškas, kitaip opera vėl gali ilgam atbaidyti. Kita

Taip, publika visada yra teisi. Jeigu

vertus, jeigu nesinori – gal ir nebūtina savęs vers-

aš atėjau į teatrą ir spektaklis man nepatiko – tai

ti? Man atrodo, kad tai tėra sociumo primestas

mano teisė jį vertinti ir niekas neturi teisės vertin-

dalykas, jog mes privalome domėtis ir mėgti

ti mano vertinimo. Juk niekas kitas unikaliau už

vieną ar kitą žanrą, – tai irgi galbūt ne visai teisin-

mane patį neišgyvens teatre matytos operos ar

ga. Neprivalome.

Teatro pareiga – padėti edukuoti žmo-

baleto. Taigi publika arba atskirai kiekvienas individas visada yra teisūs. Bet tai nereiškia, kad

nes. Juos reikia kaip galima anksčiau supažindin-

publikos teigiamai neįvertintas spektaklis – never-

ti su operos ir baleto žanrais. Kartais suaugusius

tas dėmesio. Kartais nutinka netgi taip, kad pub-

žiūrovus į teatrą sugrąžina vaikai, kai tėvai prade-

lika nevertina spektaklio, tačiau kūrėjai priima tai

da lankytis vaikams skirtuose spektakliuose – jie

kaip didžiulę sėkmę. Tad publika visada yra teisi,

iš naujo atranda šiuos žanrus.

bet ir kūrėjai turi labai įdomių minčių.

Operoje gajus fenomenas: spektaklio metu nuskambėjusią

Teatro administracijos rūpestis yra bendrauti su ta visada teisia publika – klausti,

populiarią ariją dažnai palydi

kas jai patiko ir nepatiko. Bet kartais žiūrovui

aplodismentai ir šūksniai „bravo!“,

verta pasiklausyti ir kritiko ar kito žmogaus nuo-

kartais jie aidi net ir vidury arijos.

monės – tai tik suteiks jo vakarui, praleistam te-

Kiek pagal publikos elgesį galima

atre, pridėtinės vertės, galimybę išplėsti savo

spręsti apie jos išprusimą?

regos lauką, tą patį spektaklį pamatyti įvairiau.

Plojimai vidury arijos arba, kaip pa-

Pagrindinė teatro administracijos funkcija yra

tyrėme žiūrėdami „Turandot“, dar nepasibaigus

ieškoti ryšių tarp kūrėjo, kuris nori kurti ir kalbė-

žymiajai „Nessun Dorma“ – yra ir gerai, ir blogai.

tis su publika, ir publikos, kuri renkasi teatre pra-

Blogai dėl to, kad didelė dalis publikos tikriausiai

leisti vakarą. Mes turime ieškoti šių ryšių per

neperprato Giacomo Puccini muzikinės kalbos:

edukaciją ir reklamą, per aukštą meninį lygį ir

jis savo paskutinėje operoje tarsi vijosi Wagnerį

atlikimo kokybę – ir tai daryti nuosekliai. Netgi

ir kai kur naudojo ištisinio plėtojimo formą, o ne

teatro nuostatuose apibrėžta, kad teatras turi

aiškią numerinę struktūrą. Kompozitoriaus in-

formuoti publikos skonį ir kartu jį tenkinti. Kitaip

tencija tikriausiai buvo sulaukti plojimų tik oper-

tariant, kūrėjui turime atverti neribotų galimybių

os pabaigoje, nes jis norėjo žiūrovams pristatyti

kurti, bet tuo pačiu ir jį varžyti, o publikai turime

tikrą muzikinę dramą, o štai publika savo aplo-

leisti pasimėgauti tuo, kas jai patinka, bet kar-

dismentais nutraukė draminę liniją ir, matyt, tai

tu ir nuolat ją auginti. Tai nenutrūkstamas pro-

yra tam tikro neišsilavinimo požymis. Kita vertus,

cesas: teatras privalo gerbti žiūrovo teisę į savo

solistams ir dirigentui gal netgi patinka, kai publi-

nuomonę, bet taip pat svarbu parodyti, kad eg-

ka reaguoja. Kartais salėje prasiveržiančios emo-

zistuoja ir kitokių nuomonių.

cijos operos spektakliui suteikia tam tikro pulso.

Publikos reakcijos vertintinos dvi-

Apie šiuolaikinės operos publiką kal-

prasmiškai: viena vertus – mūsų teatre įsigalė-

bamės su prodiusere, „Operomanijos“, rengian-

jęs masinis stojimasis spektaklio pabaigoje yra

čios šiuolaikinės operos festivalį NOA (Naujosios

blogo tono ženklas, kita vertus – tegul žmogus

operos akcija), vadove Ana Ablamonova.

daro tai, ką jis nori. Žiūrovas gali daryti viską. Ir

Ar galima teigti, kad

gerai, kad jis yra laisvas reikšti savo emocijas

„Operomanijos“ produkcija ir NOA

ar nuomonę. Vis dėlto tai, kad publika kaip avi-

48

festivalis jau turi savo publiką?

nų banda po kiekvieno spektaklio stojasi ir plo-

Kas yra NOA žiūrovas? Kaip per

ja, nepaisant to, ar spektaklis patiko, ar nepa-

daugiau nei dešimtmetį formavosi

tiko, – bet vis tiek ploja, nes visi taip daro, – tai tik

ir keitėsi NOA gerbėjų būrys?

parodo, kad esame maža valstybė, kuri išgyve-

Per dešimtmetį pavyko sukurti ter-

no sudėtingus laikus ir turi labai ribotą kiekį tik-

pę, kurioje šiuolaikines operas rodome kur kas

rojo kultūros elito, t. y. išsilavinusių ir įgudusių

dažniau, o ne po vieną premjerinį kartą. Į jas per-

žiūrovų. Kaip jau minėjau, į spektaklius susiren-

kami ir dažniausiai išperkami bilietai, yra suformu-

ka nemažai atsitiktinių žmonių, kurie nėra edu-

otas nuolatinis spektaklių repertuaras. Operomis

kuoti – jie dar tik po truputį pratinasi lankytis te-

domisi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jas

kviečia pristatyti įvairiuose užsienio festivaliuo-

operos teatre ritualas nei teatro scenoje prista-

se, teatruose ir koncertų salėse. Jau užsuktas

tomas meno kūrinys. Žinoma, gali būti ir taip. Ta-

mechanizmas, kuriame pasiūla dera su paklau-

čiau ši situacija taip dominuoja ir netgi yra tiks-

sa: publikai mūsų darbai yra įdomūs ir už tai jie

lingai palaikoma pačių teatrų, kad išties trukdo

pasirengę mokėti pinigus.

susikoncentruoti į meno kūrinį. Valstybiniuose

Veikiausiai tai – smalsūs, atviri, net-

operos teatruose šis „aukso dulkėmis“ pabarsty-

gi drąsūs žmonės, kurie domisi šiuolaikiniais kū-

tas ritualas tiesiog tvyro ore ir teatrai jį primyg-

rėjais ir naujomis operos žanro interpretacijo-

tinai puoselėja įvairiais būdais, siekdami išlaiky-

mis. Toks apibūdinimas tiktų ir menininkams,

ti operos meno išskirtinumą, įtvirtinti operos te-

kurie kuria „Operomanijos“ prodiusuojamas

atro kaip kažkokios a priori aukščiausios rūšies

šiuolaikines operas. Tad žiūrovus pavadinčiau

reiškinio statusą. Tai nereiškia, kad valstybinių te-

menininkų bendrininkais ir bendraminčiais. Ir

atrų scenose viskas blogai ir ten nėra kūrybos:

tai tikriausiai būtų esminė bei vienintelė kūrėjus

čia taip pat yra erdvės pasireikšti meninėms ini-

ir žiūrovus, o ir vien tik žiūrovus tarpusavyje vieni-

ciatyvoms.

janti charakteristika.

Šiuolaikinės (o gal ir nebūtinai šiuo-

„Operomanijos“ renginius lankantys

laikinės) operos renginį organizuojant ne po stan-

žmonės yra labai skirtingi, šiuolaikinės operos –

dartinio valstybinio teatro „stogu“, viskas tampa

taip pat skirtingos. Mūsų siūlomas menas įvai-

kur kas paprasčiau. Veikiausiai ir žiūrovui, kuris

rus, tad vargu ar atsirastų vienas asmuo, kuris

lankosi tokiame renginyje, jo turinys yra pirmi-

vienodai svaigtų dėl visų pristatomų spektaklių.

nis, svarbesnis, turintis įtakos apsisprendimui

Tapyti statistinio NOA festivalio ir „Operomanijos“

eiti arba neiti į renginį nei pats „ėjimo į operos

prodiusuotų kūrinių žiūrovo portreto nenorėčiau.

teatrą“ faktas, kuris tarsi įtvirtina žiūrovo pozici-

Manau, būtų netikslu ir netikslinga tai daryti.

ją socialinėje hierarchijoje, tampa priklausomy-

Visko pradžia visada yra kūrybinis sumanymas.

bės tam tikram sluoksniui įrodymu.

Gimstant kūriniui, ryškėja jo formos, atrandame

Norėdami to išvengti, mūsų rodo-

žodžius, kurie jį tiksliausiai apibūdina (ir tai ne-

muose spektakliuose visiškai nesilaikome viso

būtinai „opera“). Ir tik tuomet suprantame, į ko-

šio operai (tiksliau – operos teatrui) būdingo ce-

kią auditoriją galime orientuotis pristatydami

remonialo: žiūrovų auditorija nėra skaidoma į

šį konkretų darbą. Viskas išaiškėja, kai kūrinys

svarbesnes ir mažiau svarbias ložes, nėra nusta-

pirmą kartą susiduria su žiūrovais: tik po to gali-

tomos skirtingos bilietų kainų grupės. Sąmo-

ma dėlioti statistikos lenteles, numatyti spek-

ningai tai ignoruojame, galbūt taip įtvirtindami

taklio raidos trajektorijas. Ir tai būna kūrinio au-

savas tradicijas – tokias, kurios a priori nesu-

ditorijos formavimo pati pradžia. Žinoma, vienų

kuria išskirtinio, elitinio žanro atmosferos, o yra

NOA festivalio ir „Operomanijos“ kūrinių įverti-

vienodai draugiškos bet kuriam susidomėju-

nimai turi įtakos ir kitų kūrinių recepcijai. Kartais

siam žiūrovui ir pirmiausia orientuojasi ne į ritua-

mus traktuoja kaip vieną bendruomenę, tačiau

lą, o į meno kūrinį.

Ar NOA festivalio publika

kiekvienas naujas pastatymas kuria naują istoriją.

Lankotės ir valstybiniuose

turi įpročių, tradicijų – šiuos

operos teatruose, tad ar

žmones kaip tam tikrą grupę

pastebite skirtumų tarp į

vienijančių bruožų?

Galbūt šie žmonės yra intelektualūs,

klasikinį repertuarą orientuotos teatrų publikos ir festivalinės

smalsūs, besidomintys įvairiomis meno sriti-

šiuolaikinės operos žiūrovų?

mis ir... drąsūs? Ypač drąsūs tie, kurie lankosi

Visi žiūrovai tikisi re(n)ginio ir daž-

negirdėtų ir nematytų šiuolaikinių operų prem-

niausiai jo pageidauja kokybiško – tai viskas, ką

jerose. Ateiti į 59-ąjį įvairiais tarptautiniais ap-

galiu pasakyti apie publiką vienijančius panašu-

dovanojimais įvertintos operos „Geros dienos!“

mus. Toliau būtų galima diskutuoti apie tai, kas

rodymą tikriausiai reikia kur kas mažiau drąsos

yra opera, klasikinis repertuaras ir apskritai rengi-

nei į pirmąjį naują nelabai žinomų jaunų autorių

nys – ar tai tik spektaklis, ar ir visa kelionė iki jo

spektaklį.

ir t. t.

Kadangi nuolatinį repertuarą LietuLankantis valstybiniuose operos te-

voje pradėjome formuoti dar visai neseniai ir

atruose daugelyje šalių, tik su retomis išimtimis,

anksčiau daugiau dėmesio skyrėme kūrybiniams

man kelia klausimų ten tarpstantis ceremonia-

procesams, dažnesniam NOA festivalių organi-

las: visas „performansas“, kuris vyksta teatro fojė,

zavimui bei operų gastrolėms užsienyje, tad tik

ložėse, kavinėse – tol, kol pakyla scenos uždanga

dabar pradedame išsamiau tyrinėti spektaklių

ir prasideda spektaklis. Tai turi tokį stiprų svorį ar

auditorijas, jų įpročius, savybes, eksperimentuoti

net „viršsvorį“, kad neretai tarsi nustumia esminę

įvairiais rinkodaros sumanymais, tyrinėti žiūrovų

apsilankymo teatre priežastį – operą – į antrąjį

reakcijas į juos. Palaipsniui pradedame įves-

planą. Regis, kartais svarbiau tampa lankymosi

ti įvairių festivalinių, proginių abonementų. Kuo

49

50

Vienos valstybinė opera Rimos Jūraitės nuotr.

Prodiuserė, „Operomanijos“ vadovė Ana Ablamonova Rugilės Barzdžiukaitės nuotr.

toliau, tuo labiau žiūrovai stengiasi bilietais į

tik tai ir yra įdomu. Natūralu, kad kiekvienas rašy-

renginius pasirūpinti iš anksto. Pirkimai suak-

tojas vadovaujasi savo žiniomis, patirtimi, susi-

tyvėja prieš įvairias šventes ir pan.

formavusiomis tradicijomis. Nedažnai atsiranda

Įvairios naudingos informacijos su-

atviras, į detales linkęs gilintis „-logas“, norintis

teikia ne tik bilietų pardavimų analizė. Stebiu ži-

ir galintis kūrinius analizuoti drąsiai, įvairiais pjū-

niasklaidos, kritikų reakcijas medijose, žiūrovų

viais.

komentarus ir pastebėjimus socialiniuose tin-

Periodiškai NOA festivalio metu or-

kluose. Stengiuosi pasitikti visus žiūrovus prieš

ganizuojame jaunųjų kritikų konkursus, kurie yra

renginius, analizuoju jų elgesį, reakcijas renginių

atviri įvairių sričių pradedantiesiems rašytojams.

metu. Po spektaklių dažniausiai trinuosi kulua-

Įdomu skaityti skirtingas tų pačių kūrinių inter-

ruo se ir gaudau pirmuosius lankytojų įspū-

pretacijas, labiau narpliojančias vienus ar kitus

džius, privačių komentarų nuotrupas. Tokie gyvi

kūrinių aspektus. Be to, pastaruoju metu NOA

ir dažniausiai itin tiesūs pastebėjimai yra ypač

festivalis ir „Operomanijos“ darbai vis dažniau

įdomūs ir naudingi.

Man labai imponuoja vienas NOA

tampa įvairių mokslinių darbų, mokslininkų tyrimų objektais.

festivalio ir „Operomanijos“ prodiusuojamų

Kiek šiuolaikinės operos

spektaklių lankytojų įprotis: mūsų žiūrovai labai

spektaklyje svarbus interaktyvumo

retai po spektaklio masiškai stojasi iš savo vietų.

aspektas? Kaip NOA festivalio

Kitaip nei daugelyje teatrų ar koncertų salių. Ir tai

kūrėjai bando įtraukti publiką ir

visai nereiškia, kad operos turinys labai prastas

kaip ši reaguoja į interakcijas?

ar renginys nepasisekė. Tiesiog aplinka nepro-

Interaktyvumas svarbus tiek, kiek

vokuoja šio įvairių televizijos šou išdresuoto re-

jis reikalingas konkretaus kūrinio koncepcijai.

flekso ir nesuveikia bandos jausmas.

Ir nebūtinai kalbame tik apie šiuolaikinę operą.

NOA pristatomi kūriniai dažnai

Ar interaktyvumas reiškia aktyvų žiūrovo dalyva-

yra tarpdisciplininio formato. Jie

vimą priimant tam tikrus sprendimus ir pakrei-

recenzuojami ne tik lietuvių, bet

piant kūrinio eigą, ar interaktyvumu galėtume

ir užsienio kritikų, o kritikai – taip

pavadinti tam tikrą atlikėjų, kūrėjų ir žiūrovų

pat dalis publikos. Taigi kieno

santykį? Pavyzdžiui, operoje „Geros dienos!“

akiratyje dažniausiai atsiduria

žiūrovai specialiai nieko neveikia, jie yra tiesiog

šiuolaikinė opera? Ar Lietuvoje

žiūrovai, kurie sėdi savo vietose. Tačiau kūrė-

ir svetur „Operomanijos“

jų siūlomos aplinkybės (žiūrovų erdvė pavers-

produkcija sulaukia skirtingų

ta prekybos centru, kur klausytojai-pirkėjai sė-

sričių vertintojų dėmesio?

di po dienos šviesos lempomis, gerokai žemiau

NOA festivalio ir „Operomanijos“

nei ant pakylų skulptūriškai iškeltos kasininkės)

darbai dažnai arba patenka į įvairių meno sričių

jau savaime sukuria tam tikrą interaktyvumą,

kritikų akiratį, arba visų jų aplenkiami. Priskirčiau

suformuoja žaidimo taisykles, į kurias patenka

juos kategorijai „nei šis, nei tas“. Kartais netgi

žiūrovai, o tai ir yra kūrinio koncepcijos dalis. Jei

naudojamės tokia buvimo „ties riba“ situacija.

galvotume apie panašias situacijas kaip apie

Kartais ji kaip tik tampa nepalanki. Nežinia ko-

interaktyvias, tuomet interaktyvumas išties labai

dėl: galbūt vieni tikisi, kad konkretus darbas yra

svarbus. „Operomanijos“ publika į tokias interak-

kitos srities recenzentų reikalas. Arba galbūt pa-

cijas reaguoja atitinkamai: tai būna arba geras

tys kūrėjai nukeliauja į tokias lankas, kur reikėtų

sprendimas, arba paaiškėja esąs neskoningas,

stipresnių įvairių sričių analitinių kompetencijų,

beprasmis publikos blaškymas, kėsinimasis į jų

dėl to kritikai, galbūt nenorėdami savęs diskre-

asmeninę erdvę.

dituoti, nesiima jų vertinti.

Apie mūsų darbus rašo ir įvairių sri-

Interaktyvumas gali padėti arba trukdyti spektakliui. Svarbu, kad šioji interakcija bū-

čių „-logai“, ir tinklaraštininkai. Kartais nuomone

tų pateisinta kūrinio koncepcija ir kad žiūrovai

pasidalija ir nuomonės formuotojai.

nebūtų verčiami be tikslo „aktyvuotis“ prieš savo

Specialių pagiriamųjų straipsnių ne-

valią. Tad nemanau, kad šiuo – interaktyvumo

užsakome. Įdomu patirti natūralią, tikrą kritikų

prasmės ir kokybės – aspektu yra skirtumų šiuo-

reakciją. Nuomonių būna įvairių ir jos nebūtinai

laikiniame ir klasikiniame mene.

sutampa su kūrybinės komandos nuomonėmis,

Baroko operoje, vėliau ir kai

prodiuserio vizija ir strategija. Žinoma, tokios

kuriose Wolfgango Amadeus

nuomonės gali turėti įtakos kūrinio raidai. Vis

Mozarto operose buvo netgi

dėlto, jei kūrinys tikrai geras, visada įmanoma at-

sumanyta speciali atrakcija

rasti kelią jo tolesniam gyvavimui.

publikai – šerbeto arija. Tai ir

Nedaug žmonių puikiai išmano ir scenos menų, ir muzikos laukus. Tradiciškai kritikai turi tam tikras specializacijas. Bet gal kaip

savotiško publikos „dalyvavimo“, ir jos pamaloninimo gestas. Po „Audiokauko“ publika taip pat buvo

51

vaišinama rizotu, pagamintu iš garso spektaklyje plačiai aptartų bobausių. Ar galima teigti, kad

me jų saviraiška, tuomet omet galiu patvirtin patvirtinti, nti,, k kad ad

šiuo atveju maistas yra spektaklio

žiūrovų reakcija į tuos s pačius dalykus būna būn na s skirkiir--

dramaturgijos dalis, tarsi jungtis,

tinga. Tai lemia įvairios s mikro- ir makromastelių makromas ste elių

sukurianti publikos dalyvavimo

aplinkybės, tradicijos ir kt.

bei į(si)traukimo efektą?

Kaip manote, ote, ar publika

Galbūt slapčia tikėjomės, kad kurį

visada teisi? si?

nors iš žiūrovų iš tikrųjų ištiks placebo efek-

Publika yra ra įvairi, tad ir nuomonės nuom mon nės –

tas, įsijaučiant į realią galimybę apsinuodyti

įvairios. Kiekvienas turi uri savo argumentų ų ir yyra ra

bobausiais – tuomet aplankytų haliucinacijos.

savaip teisus. Tik klausimas, daryti usimas, ką toliau da aryyti su

Pagrindinis „Audiokauko“ herojus kaip tik apsi-

tais argumentais. Galima ima juos išgirsti, ats atsižvelgsižžve elg g-

nuodija bobausių rizotu ir tuomet kūrinyje pra-

ti, bet galima vadovautis utis ir savais argumentais, argumen nta ais s,

sideda visos haliucinogeninės audioperipetijos.

logika bei strategija. Žinoma, labai sunku ud diskuis sku u-

Veikiausiai bandėme virtualų, ką tik patirtą kūry-

tuoti su abejingais žiūrovais, ūrovais, kurie už spe spektaklį ekta aklį

bos pasaulį projektuoti, perkelti į realų gyveni-

balsuoja kojomis, t. y. tiesiog į jį neina.

mą, tokiu būdu tarsi pratęsdami kūrinį, haliucinogenines žiūrovų patirtis.

Nemaža publikos dalis vado vadovaujaovau uja asi „patinka – nepatinka“ Tačiau ka“ kriterijumi. Tači iau u jjuk uk

Manau, kad kūrinys galėtų puikiau-

kiekvienam patinka skirtingi dalykai: kaž kažkam žkam m–

siai gyvuoti ir be bobausių rizoto – artimiausiu

„Geros dienos!“, o galbūt „Blogi orai“. būt kažkam – „Blog gi o raii“.

metu taip ir bus. Plačiau pasidomėję nuodingo-

Svarbiausia, kad pasaulyje ulyje žmonių tikrai netrūksne etrū ūks s-

jo bobausio sudedamųjų dalių poveikiu, sužino-

ta. Svarbu sukurti gerą rą darbą ir jį teisingai teisinga ai iško iškoo-

jome, kad girometrinas – bobausyje esanti nuo-

munikuoti, jokiais būdais ais nežadant publika publikai ai dau dauu-

dinga medžiaga – kaupiasi žmogaus organiz-

giau, nei yra tame kūrinyje, inyje, o galbūt verta žadėti ža adėtti

me, o tai galų gale neigiamai atsiliepia savijau-

ir šiek tiek mažiau. Jeigu išreklamuotas kū kūriūri-

tai. Žinoma, netikiu, kad atsirastų žmonių, kurie

nys nepateisina žiūrovo vo lūkesčių, tokia reakcija re eak kcija a

lankytųsi visuose „Audiokauko“ pristatymuose

yra kur kas blogesnis rezultatas nei tuomet, tuom mett, kai kai

ir kaskart po jų valgytų bobausių rizotą, tad dėl

mažiau išreklamuotas s kūrinys jo lūkesčius virši-

žiūrovų saugumo buvome visiškai ramūs. Šiuo

ja. Tokiu atveju žiūrovams vams kyla noras dalyt dalytis tis įs s-

atveju labiau jaudinomės dėl savo – žmonių, kurie

pūdžiais, rekomenduoti. oti. Ir ilgalaikėje perspekpe ers spek k-

dalyvauja visuose rodymuose – sveikatos.

tyvoje tai turi geresnių priešpremų rezultatų nei prieš špre em-

Kokių netikėtų ekscesų ar

jeriniai išsišokimai.

publikos saviraiškos teko

Ką publikos os buvimas

patirti spektaklių metu

salėje suteikia eikia spektakliui?

per visą „Operomanijos“

Ar kaskartt susirenkanti vis

veiklos laikotarpį?

kita publika ka jį keičia?

Didelių ekscesų, laimei (o gal ir „de-

Publikos buvimas spektakliui suteisuttei-

ja“?), nepatyrėme. Galbūt ryškiausias publikos

kia gyvybės. Publika kaip deguonis – jai es esant sant ir

saviraiškos nuotykis įvyko 2017 m. operos „Con-

dalyvaujant kūrinys pradeda adeda kvėpuoti. Ir, ži žinoma, ino oma,

fessions“ gastrolėse Roterdame. Ši opera yra

kaskart susirenkant vis susikloss kitokiai publikai susiklo os-

atliekama žiūrovams sėdint tamsoje su akis den-

to visiškai kitoks jos santykis kyla uniantykis su kūriniu – ky yla au nii-

giančiomis kaukėmis. Tam reikia išties nemen-

kalus, niekuo nepamatuojamas, neprognozuojatuojamas, neprogno ozu uoja a-

ko publikos pasitikėjimo atlikėjais. Įpusėjus kūri-

mas vaibas. Kartais atrodo, trodo, kad viskas vy vyko yko ob be e

niui, žiūrovai dažnai praranda pusiausvyros jaus-

klaidų, tačiau jaučiasi,, kad neįvyko taip geidžiage eid džia a-

mą, padidėja jų jautrumas garsams, aplinkui

mas ryšis su auditorija. ja. Tai gali priklausy priklausyti yti nuo nu uo

vykstantiems veiksmams, „išsijungus“ regėjimui,

oro, politinių aktualijų, rinkimų ų, gaisrų, lietaus, rin nkim mų

pradeda aktyviau veikti vaizduotė. Šioje situaci-

debatų ar rezultatų, netgi etgi ir prieš spektaklį spektak klį fojė fo ojė ė

joje viena Roterdamo žiūrovė, prie jos priartėjus

sutiktų žmonių, taip pat nuo žiūrovų asmeninių asme enin nių ų

operos atlikėjai, „įjungė gynybinį režimą“ ir gero-

problemų, kėdės patogumo, gumo, išsimiegojimo o ly lygio, ygio o,

kai trinktelėjo atlikėjai per veidą. Moteris taip pa-

mėnulio fazės, šalies, kurioje pristatomas s spe spekek-

sielgė galbūt net nesuvokdama, kad ji mušė at-

taklis, atlikėjų dienotvarkės arkės renginio dieną... Nuo Nu uo

likėją. Įdomu tai, kad šioji žiūrovė spektaklyje

visko! Tai, koks bus rezultatas zultatas – galutinis eliksyro eliks syro o

išbuvo iki pat pabaigos, nors tikrai galėjo nusiim-

skonis – priklauso nuo ingredientų. o įvairių jo ingredientų ų.

ti kaukę ir išeiti iš salės. Atlikėjai trumpam sutriko, bet smūgio garsas, manome, turėjo ir papildomą, kūriniui labai tinkamą garso efektą, kurį girdėjo ir kiti operos klausytojai. Toliau spektaklis ėjosi

52

Jeigu publikos blikos reiškiamą reakciją rea akciiją ąį matomą arba girdimą ą spektaklį taip pat laiky laikytu ytu u-

sklandžiai ir štai iki šiol jį vis atsimename ir minime įvairiuose kontekstuose.

Ramunė Balevičiūtė

KĄ TEATRAI ŽINO APIE SAVO PUBLIKĄ?

Lygiai prieš 10 metų teatro mokslinin-

niausiai lanko moterys, tad LNDT nuosekliai iš-

kė Helen Freshwater, išleidusi studiją „Teatras ir

laiko siekį sudominti ir vyrišką auditoriją bei

publika“, teigė, kad teatro kritikai, mokslininkai

palaipsniui didinti jos dalį.“

ir teatro industrijos atstovai publika domisi dėl

Šiuo metu teatras ypatingą dėmesį

visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia la-

skiria ir jaunai – 25–35 metų amžiaus – auditori-

bai skirtingus tyrimų rezultatus. Taip pat ji tvir-

jai. Svarbu ir tai, kad jauni žiūrovai daro įtaką vy-

tino, kad teatrų rinkodaros skyrių darbuotojai

resnei kartai, jie taip pat seka ir patys diktuo-

apie tikrąją publiką žino daugiau nei teatrologai.

ja trendus (jei visi sako, kad teatras yra jėga, tai

Kaip yra Lietuvoje? Kiek ir kokiais aspektais savo

jis ir yra jėga). Tačiau jų dėmesį išlaikyti sunku,

žiūrovais domisi Lietuvos teatrai? Ar teatrai sie-

nes jie netiki tradicine reklama, būtent todėl te-

kia tenkinti publikos lūkesčius, ar vis dėlto juos

atras ieško kitų komunikacijos spendimų. Keletą

formuoti? Kodėl kartais įvyksta „nesusikalbėji-

pastarųjų sezonų LNDT pristato Jaunųjų kūrė-

mų“ su publika? Šiuos klausimus „Teatro žurna-

jų programą, kuri savaime pritraukia ir sudomi-

las“ uždavė Lietuvos nacionalinio dramos teatro,

na jaunąją auditoriją, nes kuria jiems aktualiomis

Valstybinio jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno

temomis. Šiai auditorijai svarbu sugriauti stereo-

dramos teatro, Klaipėdos dramos teatro ir Šiau-

tipą ir perteikti žinią, jog pasikeitė pačios teatro

lių dramos teatro atstovams.

formos (jos nebėra tokios, kokios buvo jų tėvų laikais). Teatras pradėjo vis drąsiau eksperimentuo-

Į klausimus atsako Lietuvos

ti su žanrais ir formomis, tačiau ir labiau reaguoti į

nacionalinio dramos teatro

tai, kas vyksta aplinkui. Šie teatro kaitos aspektai

darbuotojų komanda

į LNDT pritraukia vis įvairesnę publiką.

1.

Kaip įsivaizduojate, kas yra

Jūsų teatro publika?

Jeigu pasitelktume rinkodarinį tiks-

2.

Ar Jums rūpi išsiaiškinti

publikos poreikius? Jei taip, kaip tai darote?

linės auditorijos apibrėžimą, jis skambėtų taip:

Teatras neturi finansinių galimybių

„36 ir vyresnio amžiaus išsilavinę, vidutines ir

samdyti profesionalias rinkos tyrimų kompani-

aukštas pajamas gaunantys žiūrovai yra lojalūs

jas, todėl nuolatos nevykdo auditorijos tyrimų.

teatro lankytojai. Tyrimai rodo, kad teatrą daž-

Tačiau esant poreikiui atlieka nedidelės apim-

53

54

Žiūrovų susitikimas su „Versmės“ dalyviais Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2007 Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

Žiūrovai, atėję į festivalio „Versmė“ aptarimą, apžiūri lietuvių dramaturgijai skirtą ekspoziciją Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2006 Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš LNDT archyvo

ties žiūrovų, atvykusių į spektaklius, apklausas.

Susitikimai svarbūs tiek publikai, tiek teatrui. Žiū-

Aktyviai įsitraukia į kitų organizacijų vykdomus

rovai gauna papildomą motyvaciją eiti į spektak-

auditorijos tyrimus.

lius, gali susipažinti su patikusiais kūrėjais ar

3. Kaip manote, koks būtų

padiskutuoti su bendraminčiais, o teatras susi-

optimalus balansas tarp

pažįsta su publika, išgirsta jos lūkesčius, spek-

publikos poreikių tenkinimo

taklių kūrybinės komandos gauna tiesiogines

ir tų poreikių formavimo?

reakcijas į darbą scenoje.

6.

Svarbus aspektas – repertuaro pla-

Kaip renkatės temas

navimas. Balansas tarp lengvai suprantamų ir

susitikimams su publika?

plačiajai auditorijai skirtų spektaklių ir kūrinių,

Visi „Auditorija tiria“ susitikimai su

kuriems reikia platesnio akiračio. Įvairiu reper-

žiūrovais organizuojami po LNDT spektaklių, tad

tuaru siekiama ne tik „įtikti“ publikai, bet ir lavin-

ir susitikimų temas diktuoja rodomų spektaklių

ti žiūrovų skonį, keisti požiūrį į sparčiai besikei-

temos. Susitikimai vyksta po premjerų ar kitų at-

čiantį teatro meną.

garsio sulaukusių spektaklių. Susitikimų mode-

4

Ar Jūsų teatre yra buvę

visiško „nesusikalbėjimo“

ratoriai sprendžia, kuriuos dalykus akcentuoti pokalbiuose. Atsižvelgiant į tai, į spektaklių dis-

su publika atvejų?

kusijas kviečiami geriausiai temą išmanantys as-

Veikiausiai būtent diskusijos maži-

menys. Jie pradeda diskusiją su moderatoriumi,

na „nesusikalbėjimą“ tarp žiūrovų ir teatro bei

vėliau įtraukiama ir auditorija.

kūrėjų. Vis dėlto būta atvejų – aštriausias publi-

77-ajame sezone po LNDT stogu už-

kos reakcijas išprovokavo „Didis blogis“ (režisie-

gimė diskusijų ciklas „Pokalbiai ne apie teatrą“.

rius Árpádas Schillingas, 2015), todėl susitikimas

Nors ir kvietę diskutuoti „ne apie teatrą“, o apie

su kūrybine komanda ir diskusija po spektaklio

socialinius klausimus, šie susitikimai į teatro fo-

natūraliai tapo „sudedamąja“ pasirodymo dali-

jė sukvietė gana gausų būrį auditorijos. Mintis

mi. Tai ganėtinai sunkus, gluminantis spektak-

rengti šį diskusijų ciklą kilo ne siekiant sukurti

lis, kaskart sukeliantis įvairių žiūrovų emocijų,

dar vieną kalbančiųjų ir klausančiųjų akistatą, o

todėl reikalingas tiesioginis kūrėjų „pasiaiškini-

visus atėjusius suburti atviram dialogui bei pa-

mas“. Tiesa, tiek 2011 m. pasirodęs „Išvarymas“

versti teatro fojė atvira agora, kur sugrįžtama iš-

(režisierius Oskaras Koršunovas), tiek po dvejų

girsti ir pasidalyti.

metų sceną išvydusi „Mūsų klasė“ (režisierė Yana

7.

Ross, 2013) tarp publikos sukėlė nemažai nesu-

linkę atsižvelgti į publikos

Kiek menininkai ir teatras

tarimų, provokavo ginčus ir pasidalijimą į skirtin-

nuomonę?

gas („už“ ir „prieš“ tokį spektaklį) barikadų puses.

Tiek menininkai, tiek teatras nuolat

Tačiau laikui bėgant ir „Išvarymas“, ir „Mūsų klasė“

ieško sąlyčio taškų su tuo, kas aktualu mūsų pub-

tapo žiūrimiausiais LNDT spektakliais. Galbūt

likai, auditorijai, skirtingoms tikslinėms grupėms.

provokuojantys spektakliai nustojo provokuoti?

Norima ne tik pristatyti spektaklyje keliamas te-

O gal skaudžios temos ir drąsūs režisierių spren-

mas tam tikra menine forma, bet ir įtraukti pub-

dimai praplėtė publikos atvirumo ribas?

liką į diskusijas po spektaklių – ne tik apie meni-

5. Kokiu tikslu rengiate

nius dalykus, bet ir apie aktualias temas, kurios

susitikimus su publika? Kam jie

spektakliuose gvildenamos. Būtent todėl nere-

naudingesni – publikai ar teatrui?

tai teatras į diskusijas kaip pašnekovus kviečia-

Susitikimai su publika rengiami sie-

si ne teatro kūrėjus, o tiesiog įdomius viešus as-

kiant skatinti žiūrovų tarpusavio dialogą bei ak-

menis – akademikus, žurnalistus, filosofus, socio-

tyvinti diskusijas su kūrėjais, analizuoti spektak-

logus ir kt. Meninė programa formuojama atsi-

lių temas, formas, atskleisti skirtingus požiūrius

žvelgiant į daugelį veiksnių – nacionaliniu mas-

į spektaklius. Susitikimams taikome įvairius for-

tu svarbias datas, meno tarybos rekomendaci-

matus – į susitikimus kviečiame kūrybinę koman-

jas, aktorių trupės siūlymus, teatro resursus ir

dą, rengiame diskusijas, kuriose dalyvauja visuo-

galimybes, užsienio partnerių pasiūlymus, taip

menei gerai žinomi žmonės, arba organizuojame

pat žiūrovų pageidavimus, pasiūlymus, viešąją

pokalbius, kuriuose moderatorius tiesiai kalba

nuomonę.

su auditorija, kelia aktualius klausimus bei

8.

išklauso žiūrovų nuomonę. Šie susitikimai taip

turime diskusijų kultūrą?

Kaip manote, ar Lietuvoje

pat veikia kaip edukacinė priemonė, supažindi-

Diskusijų kultūra sparčiai auga. Žmo-

nanti su teatro veiklomis ar spektaklių kūrimo

nėms ypač patinka, kai diskusijose dalyvauja

etapais. Tai ypač gerai pamatėme susitikimų su

įdomūs pašnekovai, gimsta netikėtos įžvalgos

regionų publika metu, kai diskusijose teatro at-

bei teminiai rakursai. Kai turime įdomias temas

stovams buvo keliami klausimai apie gastrolių

ir moderatorius, diskusijos pritraukia tikrai daug

organizavimą, scenografo ir režisieriaus bendra-

publikos. Vis daugiau auditorijos jose aktyviai

darbiavimo ypatumus, teatro finansavimą ir pan.

dalyvauja – klausdami, nesutikdami, reikšdami

55

56

Valstybinio jaunimo teatro rengtos konferencijos „Pasipriešinimo teatras“ klausytojai, 2018 Lauros Vansevičienės nuotr. iš Jaunimo teatro archyvo

Valstybinio jaunimo teatro rengtos konferencijos „Pasipriešinimo teatras“ klausytojai, 2018 Lauros Vansevičienės nuotr. iš Jaunimo teatro archyvo

savo nuomonę ir argumentus. Palyginti su tuo,

Radikalių – ne, tačiau vienoje pasku-

kokios diskusijos teatre vykdavo prieš dešimt-

tinių šio sezono premjerų buvome nustebinti.

metį, jaučiasi didžiulis progresas. Ypač aktyvi yra

Publika suskilo į dvi dalis: vieni ypatingai džiau-

jaunoji karta, akademinis jaunimas.

gėsi įvykusia premjera (tai buvo Yanos Ross „Vienos miško pasakos“), kiti – pyko, buvo nusivy-

Į klausimus atsako Valstybinio

lę, prasmės jiems neturėjo nei spektaklio tema,

jaunimo teatro Projektų vadybos

nei meninė spektaklio dalis. Tai tikriausiai pir-

skyriaus vadovė Ugnė Kačkauskaitė

mas spektaklis per mano darbo patirtį mūsų te-

1.

Kaip įsivaizduojate, kas yra

atre, kuris buvo vertinamas taip prieštaringai. Pa-

Jūsų teatro publika?

skutinė sezono mūsų premjera – Kamilės Gud-

Smalsus, ieškantis žmogus. Manau,

monaitės „Sapnavau sapnavau“ – turėjo nemažai

kad į mūsų teatrą ateina žiūrovai, kurie supranta,

išankstinių žiūrovų nuostatų. Neigiamų emo -

kad dabar šis teatras ypatingai keičiasi, ir jie yra

cijų kelianti tema nėra patogi ar patraukli savaime.

pasiruošę priimti kitokį teatrą.

2.

Ar Jums rūpi išsiaiškinti

publikos poreikius? Jei taip,

Reikėjo nemenkai pasistengti, kad atvestume publiką į šį spektaklį. Dar vienas šio sezono darbas – Andriaus Bialobžeskio „Valhala. Poetiniai

kaip tai darote?

(išsi)tardymai“ – buvo totalus nesusikalbėjimas

Asmeniškai man šis klausimas labai

su tam tikra publikos dalimi, konkrečiai – kritikais.

rūpi. Manau, kad įsiklausyti į publiką yra labai

Noriai einantys į visas mūsų teatro premjeras,

svarbu, iš jos galima išgirsti neįtikėtinai įdomių

kritikai šį darbą atmetė net nepasitikrinę – buvo

pastebėjimų ir vertinimų, apie kuriuos net nebū-

praktiškai neįmanoma juos pakviesti, o patvirti-

tum pagalvojęs. Svarbu neužsidaryti savo, kaip

nusieji savo dalyvavimą vėliau surado pasitei-

„visažinio“, burbule, svarbu girdėti. Stebime pub-

sinimų, kodėl negalės dalyvauti. Taigi, jie liko prie

liką, esame rengę įvairias apklausas. Labai pa-

savo stereotipinio požiūrio į vieną labai konkre-

dėjo ir dalyvavimas viename renginyje, kuriame su

tų kūrėją. Ironiška, tačiau būtent ši premjera

publika bendravome net keturias dienas! Tai buvo

mus pačius (teatro darbuotojus) per visą sezo-

labai įdomi ir nepamirštama patirtis, kuri mums

ną nustebino labiausiai pozityvia prasme – mūsų

leido suprasti, kaip skirtingai mes, teatro pasau-

taikyti stereotipai buvo sulaužyti! Labai linkiu tai

lyje besisukantys žmonės, vertiname ir supran-

kartais patirti ir kritikams.

tame tam tikrą informaciją. Kitam sezonui turime

5.

planų atrasti žmogiškųjų išteklių, kurie galėtų ties

susitikimus su publika?

Kokiu tikslu rengiate

šiuo klausimu dirbti nuolat ir nuosekliai.

Kam jie naudingesni –

3. Kaip manote, koks būtų

publikai ar teatrui?

optimalus balansas tarp publikos

Dažniausiai susitikimus su publika

poreikių tenkinimo ir tų poreikių

rengiame siekdami pristatyti konkrečius darbus –

formavimo?

būsimus arba ką tik pastatytus spektaklius, taip

Manau, kad pirmi akordai vis dėlto

pat siekiame pristatyti konkrečius kūrėjus asme-

turėtų būti užduoti teatro. Tai – tam tikros teatro

nybes. Manau, kad naudos prasme čia būtų gali-

formuojamos vertybės bei pasirinkta tam tikra

ma dėti lygybės ženklą: publika turi galimybę

kūrinio meninė vertė. Tačiau pokalbis su publika

įsigilinti, pažinti daugiau, o teatras turi galimybę

turi vykti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme visa-

išlaikyti dialogą su publika, taip pat parodyti, kuo

da: ne tik atskirų diskusijų ir susitikimų metu, bet

dabar šis teatras gyvena.

ir pačių spektaklių, jų kūrėjų, temų parinktyse.

6.

Nesenoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro

susitikimams su publika?

istorijoje stebėjome vieną labai ryškų epizodą,

Mūsų teatre jos visuomet gimsta ir

kai dar tuomet merdėjantis teatras buvo prikel-

yra glaudžiai susijusios su medžiaga, su kuria dir-

tas naujam kvėpavimui: jis sėkmingai diegė sa-

ba menininkai.

vo vertybes, kryptingai formavo repertuarą ir

7.

Kaip renkatės temas

Kiek menininkai ir teatras

praktiškai užsiaugino naują savo publiką formuo-

linkę atsižvelgti į publikos

damas aiškią žinutę: mes jus girdime. Mano gal-

nuomonę?

va, tai buvo viena sėkmingiausių kampanijų, be-

Jei teatras visuomenei nebijo prista-

sitęsusių kelerius metus, kur ir buvo surastas

tyti dar nebaigtus kūrinius, manau, tai yra svarus

optimalus balansas tarp publikos poreikių ten-

ženklas, rodantis, kad publikos nuomonė šiai

kinimo ir publikos poreikių formavimo. Tik tokiu

institucijai yra svarbi. Savo darbo praktikoje esu

būdu galime ugdyti pagarbą žiūrovui bei žiūrovo

sutikusi kelių spektaklių kūrėjus, kuriems buvo

pagarbą konkrečiai institucijai.

svarbu išgirsti publikos nuomonę, ir į ją buvo at-

4. Ar Jūsų teatre yra buvę

sižvelgta. Vienas tuo metu publikai pristatytas

visiško „nesusikalbėjimo“

darbas buvo vis dar repetuojamas, po pokalbio

su publika atvejų?

su žiūrovais buvo išgirsti keli įdomūs sprendimų

57

siūlymai, kūrėjai juos panaudojo, ir, mano many-

poreikiais. Teatro publika nėra vienalytė, atitin-

mu, jie labai pasiteisino – praturtino spektaklio

kanti konkrečius amžiaus, socialinio sluoksnio ar

turinį. Kitas darbas jau buvo praktiškai baigtas,

išsilavinimo kriterijus.

tačiau kūrėjai tikrino žiūrovų reakcijas (tai nebu-

Šiais metais dalyvaujame auditori-

vo tradicinis spektaklis, vykstantis scenoje). At-

jų plėtros programoje, kurią inicijavo programa

sižvelgdami į tai, kūrėjai taip pat koregavo baig-

„Kaunas 2022“, tad suvokimą apie auditoriją ar-

tinį rezultatą. Tai padėjo suprasti, ko spektakliui

ba publiką gerokai praplėtėme ir rūpinamės jos

trūksta arba ką reikėtų „ištransliuoti“ aiškiau.

plėtra bei gilesniu įsitraukimu ir ryšio užmezgimu.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje

2.

turime diskusijų kultūrą?

publikos poreikius? Jei taip,

Labai norėčiau tikėti, kad ją išsiug-

Ar Jums rūpi išsiaiškinti

kaip tai darote?

dysime, tačiau šiuo metu esu linkusi manyti, kad

Teatras be žiūrovo negali egzistuoti,

diskusijų kultūros mes dar neturime arba ji vis

todėl mums rūpi publikai aktualios problemos ir

dar yra labai jauna. Vis dar nesuprantame, kad

klausimai. Mes nuosekliai ir reguliariai bent kartą

diskusija yra pokalbis – dalijimasis nuomonėmis,

per sezoną atliekame žiūrovų sezono pasitenki-

skirtingomis patirtimis bei siekis įsigilinti į kon-

nimo tyrimą, kuriame užduodame klausimų, pa-

krečią temą, noras ją geriau suprasti ir galbūt

vyzdžiui, ar patogus spektaklių rodymo laikas, ar

atrasti bei pasiūlyti naujų sprendimų. Matau ke-

tinkami komunikacijos kanalai, kas paskatino

lias tendencijas, kurios, mano galva, galėtų api-

apsilankyti vienoje ar kitoje premjeroje.

brėžti dabartinę diskusijų padėtį Lietuvoje.

Dauguma diskusijų yra labai šabloniškos, užduodami tokie patys klausimai, jaus-

Atkreipiame dėmesį į žiūrovų reakcijas – kaip jie supranta spektaklio ženklus, kaip jaučiasi, kokios nuotaikos.

mas toks, kad bijoma pasiūlyti ką nors naujo.

3. Kaip manote, koks būtų

Naudojamas vienas šablonas, juo formuojamos

optimalus balansas tarp

praktiškai visos diskusijos. Visai nesvarbu, ar

publikos poreikių tenkinimo

nueisi į vieną teatrą, ar į kitą, į muzikos festivalį, o

ir tų poreikių formavimo?

gal kino premjerą – visad kartotė. Mano manymu,

Spektaklių turinį diktuoja visuome-

tokios diskusijos nesukuria svaresnės pridėtinės

nėje esančių problemų aktualumas, į kurias

vertės. Manau, trūksta aštresnio prieskonio, gal-

reaguoja teatras ir režisieriai, pasirinkdami pje-

būt nebūtinai „patogių“ dalyvių.

ses ir temas. Tad repertuaro formavimo politiko-

Diskusijose dažnai aplanko jausmas,

je vadovaujamasi principu kalbėti visuomenėje

kad jos vyksta tik dėl to, kad kažkas to pareika-

egzistuojančiomis opiomis ir aktualiomis temo-

lavo. Trūksta suinteresuotumo, motyvacijos. Daž-

mis. Teatro tikslas yra šviesti ir formuoti publikos

nesnis variantas – apatija, nesiklausoma, neban-

kultūrines sąmoningumo kompetencijas. Teatras

doma išgirsti ar suprasti, ką sako kitas. Girdimas

siūlo, o žiūrovas repertuare ieško ir randa tai, kas

tas, kuris garsiausiai rėkia. Jam ir atiduodama

aktualu jam.

didžioji dalis diskusijos laiko. Mums trūksta kan-

4.

Ar Jūsų teatre yra buvę

trybės ir tolerancijos išgirsti kitą, šiuo atveju –

visiško „nesusikalbėjimo“

kiekvieną diskusijos dalyvį. Jei tokios sąlygos

su publika atvejų?

diskusijoje nėra sudaromos, kiti diskusijos daly-

Keblus klausimas. Kas turima ome-

viai anksčiau ar vėliau nutils. Gaila, nes tikiu, kad

nyje? Ar kad nepasitenkinęs teatrine kalba ir

jie turėjo ką pasakyti. Bet juk diskutuojame ne

ženklais žiūrovas paliko salę? Ar kad uždavėme

tik po renginių. Diskusijos – mūsų kasdienybė,

temą, su kuria publika dar nėra pasiruošusi susi-

su kuria susiduriame darbe, artimoje aplinkoje...

tikti? Manome, kad „nesusikalbėjimas“ yra gali-

Kas vyksta su žmogumi, jeigu jo negirdi? Manau,

mybė atrasti savo „kalbą“ su teatru.

kad tai geriausiai ir atspindi dabartinės trapios ir

5.

ypatingai šabloniškos mūsų diskusijų tradicijos.

susitikimus su publika?

Kokiu tikslu rengiate

Kam jie naudingesni – Į klausimus atsako Nacionalinio

publikai ar teatrui?

Kauno dramos teatro viešųjų

Didžiąją dalį susitikimų su publika

ryšių koordinatorė Jolanta

rengiame edukacinio festivalio „Nerk į teatrą“ me-

Garnytė-Jadkauskienė

tu. Reguliariai vykdome susitikimus su vienu iš

1.

Kaip įsivaizduojate, kas

yra Jūsų teatro publika?

spektaklio. Šie susitikimai yra tolygiai naudin-

Labai įvairiapusė, ne tik išsilavinusi,

gi teatrui ir publikai. Žiūrovų sąmoningumo lygį

menu ir kultūra besidominti publika, siekianti

58

kūrėju ar visa kūrybine komanda po premjerinio

rodo ir tai, kad jie patys inicijuoja susitikimą.

kokybiško kūrinio, ieškanti laikotarpio ženklų te-

6.

atre, bet ir dar tik pradedanti savo teatrinius at-

susitikimams su publika?

Kaip renkatės temas

radimus, vaikai, jaunimas, žmonės su specialiais

Temas diktuoja spektakliai ir publika.

7.

Kiek menininkai ir teatras linkę

atsižvelgti į publikos nuomonę?

negalime kištis, nes esame valstybinis teatras, gauname dalinį finansavimą. Teatras vis dėlto turi

Teatro, kaip institucijos, ir meninin-

labiau krypti į skonio formavimą. Balansavimas –

kų požiūriai šiuo atžvilgiu būtų skirtingi. Teatro

sudėtingas dalykas, nes galima ir nukrypti į kraš-

kūrėjams (menininkams) aktualu įgyvendinti idė-

tutinumus. Aišku, dažniausiai publika nori kome-

ją nebūtinai atsižvelgiant į tai, kaip į ją reaguos

dijų, bet iki šiol neturime komedijų... Gal todėl,

publika. Teatro, kaip institucijos, interesas – at-

kad ir komedija turi būti labai kokybiška.

liepti publikos individualius poreikius, kiek tai padeda gilinti kūrybinį dialogą.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?

4. Ar Jūsų teatre yra buvę visiško „nesusikalbėjimo“ su publika atvejų? Žinoma, yra buvę nesusikalbėjimo

Atsakymas priklauso nuo srities, apie

su publika. Jei kuris nors teatras sako, kad nebu-

kurią kalbame. Ar teatras yra diskusijų dalis? Dau-

vo nesusikalbėjimo, tai netiesa. Yra buvę spek-

gėjant tokio pobūdžio susitikimų – ugdoma ir dis-

taklių, kuriuos atidavėm publikos teismui – ir

kusijų kultūra. Teatro užduodamos temos tam-

publika nuteisė. Tiesiog nežiūrėjo, nėjo. Beje,

pa ir „vėliavnešėmis“ – už alternatyvios, ugdan-

tenka sutikti, kad jie teisūs. Nepavyko! Taip būna.

čios teatro kalbos ir dramaturgijos paieškas, at-

Nesusikalbėjimas gal, visų pirma, ne su publika,

siskleidusias režisieriaus darbuose „Natanas

bet gal iš pradžių nesusikalbėjo režisierius su

Išmintingasis“ ir „Getas“ režisierius Gintaras Var-

aktoriais, jo sprendimai nebuvo aiškūs... Taip

nas paskelbtas 2018 m. Tolerancijos žmogumi.

būna, ką padarysi. Žinau pavyzdžių ne iš mūsų teatro, kur spektaklių net neatidavė publikai teis-

Į klausimus atsako Klaipėdos

ti, nes teatro vadovai matė, kad tokio spektaklio

dramos teatro vadovas Tomas

rodyti negalima. Pradžioje atsakydamas drąsiai

Juočys

sakiau, kad reikia formuoti publikos skonį, bet ir

1.

Kaip įsivaizduojate, kas

skonį reikia formuoti vis tiek atsižvelgiant į pub-

yra Jūsų teatro publika?

liką, negalime siūlyti spektaklio, kurio publika

Pagal apklausas mūsų žiūrovai – dau-

nežiūrėtų. Reikia atliepti į kokius nors lūkesčius,

giausia žmonės nuo 40 metų ir vyresni; pagal lytį – daugiau moterų. Jei žiūrėtume giliau, kas mū-

kažkuo spektaklis turi būti svarbus.

Yra buvę, kad mes (meno taryba) ti-

sų teatro publika, tai žmonės, kurie žiūri mūsų

kėjome spektakliu, bet publika jo nesuprato. Jei

repertuaro spektaklius, dažnai ne po vieną kartą.

esame teatro profesionalai ir suprantame, kad

Repertuarą sudarome nepataikaudami publikai,

spektaklis vertingas ir svarbus nors penkiasde-

vadinasi, ji intelektuali, mąstanti. Dažniausiai tai

šimčiai žmonių, jį reikia parodyti, ta misija – svar-

žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, deja, ma-

bi. Mūsų teatre toks pavyzdys būtų Oskaro Kor-

žai studentų, jaunimo. Taip yra todėl, kad Klaipė-

šunovo režisuotas A. Strindbergo „Kelias į Da-

doje apskritai mažai jaunimo.

2.

Ar Jums rūpi išsiaiškinti

maską“. Teatre mums pasakojo: į jį nėjo publika.

O spektaklis buvo tiesiog puikus, jį reikėjo rody-

publikos poreikius? Jei taip,

ti, reikėjo siūlyti publikai, išlaikyti. Būna ir tokių at-

kaip tai darote?

vejų. Bet kartais pripažįstam: publika teisi.

Žinoma, rūpi išsiaiškinti poreikius.

5.

Kokiu tikslu rengiate

Nuolat rengiame apklausas, geresnio būdo tur-

susitikimus su publika? Kam jie

būt nėra. Mūsų Rinkodaros skyrius paruošęs

naudingesni – publikai ar teatrui?

platesnes apklausas: svarbus ne tik spektaklių

Nesame aktyvūs šioje veikloje – tur-

turinys, bet ir kaip žmogus jaučiasi atėjęs į te-

būt reikėtų tai daryti. Planuojame pradėti rengti

atrą, kaip jis aptarnaujamas. Apklausų būdu ir

pokalbius festivalyje „TheATRIUM“. Tuomet turi

feisbuko paskyroje stengiamės nustatyti pub-

atsirasti tradicija žiūrovams susitikti su kūrėjais.

likos poreikius. Mūsų interneto svetainėje yra

Žiūrovai taip pat turi išsiugdyti įprotį prieš spek-

anketa žiūrovams, o atėję į teatrą žmonės gali

taklį ar po jo pabendrauti su autoriais.

užpildyti popierinę anketą. Kartais sezono pa-

6.

baigoje siunčiame naujienlaiškį prenumerato-

susitikimams su publika?

riams su klausimu, kaip jie vertina praėjusį sezoną, kad geriau pasiruoštume kitam.

Kaip renkatės temas

Tai sunkus klausimas. Viena vertus, dirbame, kad formuotume skonį. Kita vertus,

3. Kaip manote, koks būtų

negalime nekreipti dėmesio į publikos nuomo-

optimalus balansas tarp

nę. Atsižvelgti – vadinasi, mėginti intuityviai pa-

publikos poreikių tenkinimo

jausti, atspėti, kas šiandien žmonėms svarbu.

ir tų poreikių formavimo?

Bet toks numatymas ateina ne iš apklausų, o iš

Čia nėra balanso, mano galva, nėra

teatro tradicijų ir iš visų mus supančių žinių, iš to,

aukso vidurio. Teatrų yra labai daug. Komerciniai

kas vyksta aplink – tai labiausiai ir veikia. Meni-

teatrai atlieka savo darbą labai gerai, ten mes

ninkas kalba savo kalba, tačiau jis išreiškia tai,

59

60

Klaipėdos dramos teatras programoje „Muziejų naktis“, 2019 Algirdo Kubaičio nuotr. iš KDT archyvo

Valentinas Masalskis susitinka su žiūrovais festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatras, 2019 Algirdo Kubaičio nuotr. iš KDT archyvo

kas jam skauda. Režisierius dažniausiai renkasi

įvairių priežasčių nesilankė arba labai retai lan-

medžiagą, kai nori ką nors per ją pasakyti, per-

kėsi teatre. Akivaizdu, kad ilgą laiką teatras

duoti pranešimą. Ar tai atsižvelgimas į porei-

gana konservatyviai žiūrėjo į publikos klausimą.

kius – nežinau, galbūt. Nemanau, kad meninin-

Įsivaizduojame, kad mūsų publika turėtų būti iš-

kas specialiai atsižvelgia, bet vis tiek pasako tai,

silavinę, įvairioms kultūros formoms atviri žmonės, jaunimas ir daugiausia vidurinio socialinio

kas svarbu.

7.

Kiek menininkai ir teatras

sluoksnio žmonės.

linkę atsižvelgti į publikos

2.

nuomonę?

publikos poreikius? Jei taip,

Nežinau, ar mums reikėtų – apskri-

kaip tai darote?

Ar Jums rūpi išsiaiškinti

tai teatrui – kad teatras būtų susijęs su diskusi-

Publikos poreikių pažinimas šiuo

jomis, išaugtų iš publikos poreikių paisymo.

metu yra teatro prioritetinė sritis. Stebime spek-

Suprantama, kad publika yra įvairi, įdomi. Mes la-

taklių statistiką, ją analizuojame. Akivaizdu, kad

biau norėtume grįžtamojo ryšio – kai teatras pa-

publikos poreikiai nuolat keičiasi, jie nėra lengvai

siūlo spektaklį, kad žiūrovai jį vertintų. Bet grįsti

nuspėjami ir atpažįstami, be to, daugelį poreikių

teatro kūrybą tuo, ko reikia publikai, – abejoju, ar

patenkina ir kiti kultūriniai renginiai, kurie vyksta

tai būtų teisingiausias kelias.

mieste. Tad šiuo metu esame užsakę teatro pub-

8. Kaip manote, ar Lietuvoje

likos vartojimo poreikių tyrimą (bendradarbiau-

turime diskusijų kultūrą?

jame su Šiaulių universitetu). Tikimės iš jo gauti

Negaliu pasakyti, ar mes turime dis-

atsakymus į rūpimus klausimus (tyrimo rezulta-

kusijų kultūrą. Kai iškyla skaudus klausimas, visi aktyviai ir diskutuoja.

Pavyzdžiui, kai šią žiemą rodėme jonaviečių spektaklį „Laisvė“ (režisierius Gedimi-

tus turėsime rudenį).

3. Kaip manote, koks būtų optimalus balansas tarp publikos poreikių tenkinimo

nas Gutauskas, pjesės autorius Martinas Belle-

ir tų poreikių formavimo?

mare’as) ir buvo iškelta savižudybės tema, po

Tai dažnas diskusijų klausimas, kurį

spektaklio su kūrėjais liko pasikalbėti daug žmo-

įvairių susirinkimų metu (ypač Meno taryboje)

nių. Tai skaudi ir daugeliui aktuali tema, tad daug

aptarinėjame formuodami repertuarą, numaty-

žmonių kalbėjo.

dami kūrybinės veiklos planą. Manome, kad vals-

Jei tema žmones sujaudina asme-

tybinio teatro misija yra poreikius formuoti, žino-

niškai, jie diskutuoja. Tačiau labai kuklinasi būti

ma, neužmirštant ir publikos lūkesčių. Darnus

nesuprasti: pavyzdžiui, pažiūrėjo spektaklį ir

balansas ir būtų mūsų tikslas, kurį siekiame įgy-

nieko nesuprato. Žmonės bijo tai pasakyti. Tad

vendinti įvairiomis priemonėmis.

tuo požiūriu esame kuklūs. Bet jei tema aiški ir ji

4.

Ar Jūsų teatre yra buvę visiško

užgauna, be abejo, kyla diskusija. Tikriausiai tai

„nesusikalbėjimo“ su publika atvejų?

normali diskusijų kultūra, o tendencijų aš nežinau.

Jei „nesusikalbėjimu“ pavadintumė-

Gal ji besiformuojanti. Svarbu, jog teatre kiltų dis-

me žiūrovų nepasitenkinimą vienu ar kitu spek-

kusija ir būtų šaunu, kad spektaklis ją sukeltų. Bet

takliu, tai tokių atvejų, žinoma, pasitaiko. Akivaiz-

jei tyčia mėgini šokiruoti, kad diskusija įsiplieks-

du, kad žiūrovai neretai eina į spektaklius iš

tų, – tai irgi ne išeitis.

anksto nepasidomėję apie spektaklį, neskaito

Užrašė Akvilė Melkūnaitė

aprašymų. Arba jei žiūrovas turi labai aiškiai apibrėžtą supratimą apie teatrą, tai dažnai šiuolai-

Į klausimus atsako Valstybinio

kinės išraiškos priemonės jam atrodo nepriimti-

Šiaulių dramos teatro literatūrinės

nos. Tada spektaklis ir neatitinka jo lūkesčių, jis

dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė

jaučiasi kone „apgautas“. „Nesusikalbėjimas“

1.

Kaip įsivaizduojate, kas

dažniausiai yra nenoro priimti kitokią nuomonę

yra Jūsų teatro publika?

ar estetiką padarinys. Nė vienas kūrėjas nėra nuo

Kadangi esame vienintelis profesio-

to bei tokių žiūrovų apdraustas. Vis dėlto tokių

nalus teatras Šiaulių mieste, mūsų publika yra la-

visiško „nesusikalbėjimo“ atvejų teatre nėra

bai įvairi. Repertuaras taip pat sudaromas taip,

daug. Kad „susikalbėtume“ – visų pirma reikia ge-

kad patenkintų kuo įvairesnę publiką. Taigi te-

rai pažinti pašnekovus, vadinasi, reikia bent jau

atro publika yra ir visų amžiaus grupių vaikai, ir

„kalbėti ta pačia kalba“. Tą ir stengiamės daryti, or-

suaugusieji. Didžioji dalis spektaklių lankytojų

ganizuodami diskusijas, dalyvaudami radijo lai-

vis dėlto yra vidutinio ir vyresnio amžiaus žmo-

dose, darydami interviu su kūrybinėmis grupė-

nės. Pastaraisiais metais siekiame, kad teatro re-

mis ir pan. Siekiame, kad „nesusikalbėjimų“ būtų

pertuare atsirastų spektaklių paaugliams ir jau-

kuo mažiau.

nimui. Juos, beje, pritraukti į teatrą yra sunkiau-

5.

sia. Apskritai esame išsikėlę uždavinį pritraukti

susitikimus su publika? Kam jie

Kokiu tikslu rengiate

kuo daugiau naujos auditorijos, kuri anksčiau dėl

naudingesni – publikai ar teatrui?

61

Esame rengę susitikimų su publika prieš artėjančią premjerą, ypač jei jaučiame, kad spektakliui reikia paruošti publiką. Pavyzdžiui, darėme viešą susitikimą-diskusiją prie spektaklį „Mindaugas“ pagal Justino Marcinkevičiaus poemą. Režisierius ir kūrybinė grupė pristatė savo sumanymą, idėjas. Visų pirma tai darome dėl publikos, tai yra tam tikra edukacinė priemonė.

Moksleiviams turime spektaklių, kurių neatskiriama dalis taip pat yra diskusijos po spektaklio.

Diskusija yra moderuojama, atsakoma į klausimus, pristatoma spektaklio idėja (pavyzdžiui, projektas moksleiviams „Žinomi tekstai – nauji kontekstai“). Praėjusiais metais festivalio, skirto paminėti „Atgaivai“, buvo surengta konferencija-diskusija aktualiomis teatro ir visuomenės santykių temomis. Pakviesti žinomi pranešėjai: prof. G. Mažeikis, režisierius Jonas Tertelis, istorikas dr. Norbertas Černiauskas, teatrologas dr. E. Klivis.

6. Kaip renkatės temas susitikimams su publika?

Temos susiejamos su būsimu spektakliu ar visuomenėje aktualia tema (pavyzdžiui, festivalio „Atgaiva“ metu buvo diskutuojama, kokie nūdienos teatro publikos lūkesčiai). Jau kelerius metus publikai skirto sezono atidarymo renginio metu viešai pristatome būsimą sezo ną, ieškome ir siūlome įvairių bendravimo formų.

Tačiau reikia pripažinti, kad tikrai ne prieš kiekvieną premjerą rengiame susitikimus, manome, kad jie galėtų būti dažnesni. Tačiau matome, kad publika gana nedrąsiai leidžiasi į aštresnes diskusijas, yra linkusi išklausyti, o ne diskutuoti. Taigi verta pagalvoti apie patrauklesnes susitikimų formas, dar tikrai ne viskas išbandyta.

7.

Kiek menininkai ir teatras

linkę atsižvelgti į publikos nuomonę?

Manau, teatras yra labai linkęs atsižvelgti į publikos nuomonę, o menininkams (režisieriams) gal labiau rūpi jų pačių idėjų realizavimas. Tad teatras visada linkęs ieškoti kompromisų tarp kūrėjų ir publikos poreikių.

8. Kaip manote, ar Lietuvoje turime diskusijų kultūrą?

Kadangi diskusijų kultūra Lietuvoje tikrai nėra labai išvystyta, tai ir teatre kokybiškų diskusijų labai pasigendama. Žengiame pirmuosius žingsnius atviro dialogo link.

62

Monika Meilutytė

THOMASAS ROSENDALIS NIELSENAS: „LAISVĖ DARYTI VISKĄ, NĖRA LAISVĖ, JEIGU JI NETURI TIKSLO“ Teatro auditorija visada buvo vienas

sakyti, kad būna teatro ir be interaktyvumo, kaip

esminių spektaklio elementų. Tačiau tam, kad ji

kad būna be vizualumo ar naratyvumo. Kita ver-

taptų spektaklio dėmesio centru, jai teko palauk-

tus, apskritai man tada svarbiau buvo tai, kaip in-

ti ne vieną teatro istorijos šimtmetį. Pastaraisiais

teraktyvumas veikia spektaklyje.

dešimtmečiais itin padaugėjo mokslinių teatro

Po 2000 m. pasirodę interaktyvaus

tyrimų, įvairiais atžvilgiais nagrinėjančių teatro

teatro tyrimai dažniausiai spręsdavo kiekybinį

žiūrovų patirtis ir reikšmę spektakliuose. Šiandien,

interaktyvumo klausimą. Mokslininkams labiau-

bent jau Europos teatro kontekste, yra nemažai

siai rūpėjo, kada spektakliuose daugiau inter-

interaktyvaus ir dalyvaujamojo teatro pavyzdžių,

aktyvumo, kada – mažai, kas yra tikrasis interak-

kuriuos įdomu analizuoti ir vertinti.

tyvumas, o kas – ne ir t. t. Manęs tai nedomino.

Pavyzdžiui, Danijos. Prieš kelerius me-

Disertacijoje kalbėjau apie interaktyvumą, o ne

tus Lietuvoje viešėjo teatro „Cantabile 2“ įkūrėjas

apie interaktyvų teatrą kaip žanrą. Interaktyvumu

Nullo Facchini ir Lietuvos nacionaliniame dramos

laikiau žiūrovų ir atlikėjų tarpusavio stebėjimus

teatre surengė seminarą „Įžmogintas teatras“.

ir pasirikimus, kurie keičia kitų pasirinkimų gali-

Seminare buvo kalbama apie teatro žiūrovą kaip

mybes. Analizavau ir dalyvavimo sąvoką: sten-

spektaklio epicentrą. Šį ir dar tris Danijos teat-

giausi ją išvalyti nuo sąsajų su demokratinėmis

rus – „Carte Blanche“, „Wunderland“, „Secret Ho-

vertybėmis ir į dalyvavimą žvelgti ne kaip į demo-

tel“ – mūsų pokalbyje minėjo Orhuso universite-

kratinės emancipacijos priemonę, o tiesiog kaip

to dėstytojas ir teatro mokslininkas Thomasas

į buvimą ar veikimą kažko kartu su kitais. Toks ne-

Rosendalis Nielsenas. Su juo kalbėjomės apie

utralus požiūris į interaktyvumą ir dalyvavimą at-

interaktyvaus ir dalyvaujamojo teatro ypatu-

veria galimybes analizuoti, ką interaktyvumas ir

mus, šiuolaikinio gyvenimo įtaką tokiame teatre

dalyvavimas duoda spektakliams, kas apskritai

išreiškiamoms vertybėms, tokio teatro vaidmenį

tokiuose darbuose svarbu. Demokratiškumas ir

šalies dabartinėje teatro arenoje ir, žinoma, apie

emancipacija, pasirodo, gali būti tik vienas tokių

ateitį.

spektaklių, kuriuose yra interaktyvumo ir dalyvaPokalbį apie interaktyvų ir dalyvaujamąjį teatrą, manau,

vimo, aspektų.

Savo disertacijoje analizavau šiuo-

vertėtų pradėti nuo susitarimo,

laikinius ne tik Danijos, bet ir kitų šalių teatro pa-

kokį teatrą vadinsime interaktyviu

vyzdžius. Pastebėjau, kad politinio subjektyvu-

ir dalyvaujamuoju. Kaip jūs juos

mo klausimas, kurį dažnai keldavo septintojo ir

apibrėžtumėte?

aštuntojo dešimtmečio teatro kūrėjai, dabarti-

2011 m., rašydamas disertaciją, siū-

niuose spektakliuose, kuriuose yra interaktyvu-

liau interaktyvų ir dalyvaujamąjį teatrą apibrėžti ne

mo ir dalyvavimo, nebėra toks svarbus. Šiais lai-

kaip teatro žanrus, o žvelgti į interaktyvumą kaip į

kais tokiems spektakliams būdingiau kurti situa-

vieną galimų teatro dimensijų, kokios, pavyzdžiui,

ciją, kurioje žiūrovai būna kartu, stebi save, gili-

yra naratyvumas, vizualumas ar kt. Tada galima

nasi į savo mintis, analizuoja savo potyrius. Tas

63

buvimas kartu su kitais nebėra susijęs su ben-

pedagoginės taikomojo teatro tradicijos. Tačiau

druomenės kūrimu politine prasme – tai tiesiog

kokia išvis prasmė skirstyti ką nors į žanrus ar

buvimas kartu. Štai kokie dalykai svarbūs to -

rūšis? Man atrodo, menininkams daug svarbiau

kioms Danijos trupėms kaip „Carte Blanche“,

ne skirstyti save į dėžutes, o visame teatro lauke

„Wunderland“, „Cantabile 2“ ir „Secret Hotel“.

Beje, kartais interaktyvumas teatre egzistuoja tik kaip spektaklio priedas. Danijoje

ininkais, kurių požiūris į interaktyvumą gali būti net visai kitoks.

tai būdinga instituciniams teatrams, kuriuose

Galbūt tyrinėdamas interaktyvų

kuria valstybinių teatro mokyklų auklėtiniai (jie

teatrą pastebėjote kokį nors

daug mokėsi apie draminį teatrą). Kai spektaklyje

bendrą vertybinį vardiklį? Kokias

užkalbinami pirmoje eilėje sėdintieji, kai žiūrovai

vertybes spektakliuose propaguoja

kviečiami balsuoti dėl ko nors ar pan. – tokiais at-

interaktyvaus teatro kūrėjai?

vejais interaktyvumas tėra tik priedas prie spek-

Draminiame teatre daug kas

taklio.

priklauso nuo pasirinktos temos ir Kitoms trupėms atvirkščiai – interak-

tyvumas yra spektaklio esmė. Jos kuria minima-

požiūrio į ją. O interaktyviame?

Kiek pastebėjau, Danijos interakty-

listinį teatrą, kuriame interaktyvumas ir dalyvavi-

viam teatrui būdingas ne siekis žiūrovus paversti

mas ir yra teatro esmė, kur sąveika tarp atlikėjų

savo gyvenimo aktoriais ar skatinimas juos kur-

ir auditorijos yra svarbiausia (čia turėčiau pridur-

ti politiškai aktyvią bendruomenę, o autentišku-

ti, kad nelaikau interaktyvumo ir dalyvavimo ta-

mo ilgesys. Kokio autentiškumo – tai varijuoja,

pačiomis sąvokomis, nors kai kurie kiti tyrėjai

priklauso nuo konkrečių spektaklių.

vartoja jas kaip sinonimus).

„Cantabile 2“ projektams labiau rūpi

Manau, daug kas priklauso nuo to,

individualus autentiškumas, galimybė susitikus

kokia teatrinė tradicija įkvepia kūrėjus. Kaip jau

autentišką „Kitą“ susitikti su autentišku „Savimi“.

minėjau, draminio teatro tradicijos įkvėptiems

„Carte Blanche“ kūrėjams nėra svarbu nuplėšti

institucinių teatrų kūrėjams būdingiau interak-

fikcijos skraistę ir atverti realybę žiūrovams. Au-

tyvumą pasitelkti kaip spektaklio priedą. Avan-

tentiškumas jų darbuose labiau susijęs su buvi-

gardo tradicijos ar į tarptautinį teatro lauką orien-

mu bendruomenėje, buvimu materialiame pa-

tuotos trupės bando visaip įtraukti žiūrovus. In-

saulyje, su savo pojūčių suvokimu.

teraktyvumas būdingesnis vizualinio meno, per-

„Wunderland“ kūrinių interaktyvumas

formansų ar įvietinto (site-specific) teatro tradici-

veikia kaip intraversija ar introspekcija, kaip bū-

jos besilaikantiems teatrams, nes tokios kryptys

das susidurti su savo nerimu ir troškimais. Daug

neretai susijusios su skirtingų formų aktyvizmu.

kas sako, kad jų spektakliuose jaučia terapinį

Kita vertus, turime pavyzdžių, kai spektakliuose

poveikį, nors kūrėjai griežtai neigia siekiantys te-

žiūrovams užrišamos akys, jie vedami kokiomis

rapinių tikslų. Ir iš tiesų – jų darbai turi formą, juo-

nors miesto vietovėmis, apeliuojama į visus jų

se žiūrovų dėmesys valdomas, jie, viena vertus,

pojūčius. Jiems įtakos greičiausiai turėjo taiko-

atveria kiekvienam jo nerimą ir troškimus, bet,

mojo teatro ar teatro terapijos tradicijos.

kita vertus, skatina poetinę vaizduotę.

Tačiau dabar, kai kalbate apie skirtingas teatro tradicijas, apie

O „Secret Hotel“ darbams daugiau svarbos turi tema. Jų spektakliuose egzistuoja

interaktyvumą kaip spektaklio

mokslinių faktų ir didaktiškumo dvilypumas.

papildą arba, priešingai – jo esmę,

Autentiška patirtis jų spektakliuose neretai pa-

argi neskirstote skirtingų teatro

sireiškia per lauko ir vidaus palyginimą. Juk mes

apraiškų į žanrus ar rūšis?

gamtą patiriame tiesiogiai, fenomenologiškai,

Aš nesu prieš skirstymą į žanrus. Tik tada kyla klausimas – kas žanrą padaro žanru?

„ikimoksliškai“, bet jiems rūpi ir tai, kaip pats mokslas veikia mokslinį mąstymą apie gamtą.

Kas nulemia ribas, kurios nurodo, koks spektak-

Kaip apibūdintumėte, kokią vietą

lis į kokią žanrinę kategoriją patenka – aš ar patys

Danijos teatro peizaže užima

kūrėjai? Neskirstau teatro į interaktyvų ir neinter-

interaktyvus ir dalyvaujamasis

aktyvų, dalyvaujamąjį ir nedalyvaujamąjį. Visuo-

teatras?

se šiuose spektakliuose yra interaktyvumo ir

64

ieškoti galimybių bendradarbiauti su kitais men-

Būna įvairiai. Danijos teatrų visuma

dalyvavimo, tik jie pasireiškia skirtingais būdais.

turi hierarchiją. Jos viršūnėje – Karališkasis teat-

Pavyzdžiui, „Carte Blanche“, „Wunderland“, „Can-

ras Kopenhagoje ir visos valstybės finansuoja-

tabile 2“ ir „Secret Hotel“ teatrams artimas Jer-

mos vaidybos mokyklos. Kiek žemiau – trys didie-

zy Grotowskio skurdžiojo teatro požiūris. Jiems

ji miestų teatrai kituose regionuose, kurie yra sa-

žiūrovų dalyvavimas yra teatro pamatas, visi kiti

votiški karališkojo teatro atitikmenys. Visi šie te -

teatro elementai – nesvarbūs. Šie kūrėjai atski-

atrai – instituciniai pirmosios klasės teatrai, ku-

ria save nuo institucinių teatrų, kuriuose inter-

riuose lankosi vidutinio ir aukštesnio socialinio

aktyvumas – tik spektaklio priedas, kaip ir nuo

sluoksnio publika.

Antroji kategorija – regioniniai teatrai,

interaktyviomis medijomis, atrodo, ir teatras turi

įsikūrę mažesniuose miestuose ir turintys tam

būti interaktyvus, nes interaktyvumo pradedame

tikrų įsipareigojimų vietinėms bendruomenėms.

tikėtis visur. Paradoksalu, tačiau skaitmeninis in-

Tokie teatrai yra „Carte Blanche“ ir „Cantabile 2“.

teraktyvumas Danijos teatre pasitaiko itin retai ir

Jie inovatyvūs, nes jų auditorija nebūtinai išma-

tokie projektai paprastai būna įgyvendinami ben-

no Shakespeare'ą ir Ibseną, todėl jiems reikia

dradarbiaujant su muziejais, bibliotekomis ar ki-

kitais būdais bendruomenei pagrįsti teatro ver-

tomis institucijomis. Esu matęs tokių spektaklių,

tę. Regioniniai teatrai, ypač senesnieji, vis dar turi

tačiau Danijoje jų vos keli, todėl nemanau, kad

pastovią finansinę bazę, nekintančią trupę, per

skaitmeninių technologijų naudojimas kuriant in-

daugelį metų jau yra sukūrę ryšius su kitomis in-

teraktyvų teatrą, taps mada. Danijos teatro kūrė-

stitucijomis, nors vis vien teikia paraiškas projek-

jų interaktyvumas ne skaitmeninis, o analoginis.

tinėms lėšoms gauti.

Trečia kategorija – projektiniai teat-

Nors, pavyzdžiui, „Cantabile 2“ viename spektaklyje, kuris vyko bibliotekoje, žiūrovai

rai. Dalis jų siūlo tikrai labai naujoviškus spektak-

turėjo prisėsti prie kompiuterių, juose atsakyti į

lius, nes kaskart teikdami projektų paraiškas

anketos klausimus ir pagal gautą rezultatą kom-

kovoja dėl lėšų. Jie privalo būti kūrybiški, nes

piuteris nurodydavo jiems, kur eiti toliau („Can-

konkuruoja su kitais, tačiau daug idėjų ir projek-

tabile 2“ spektakliuose dažnai būna labirintas,

tų lieka neįgyvendintų, jeigu negauna finansavi-

po kurį žiūrovai išskirstomi skirtingomis krypti-

mo. Regioniniai teatrai ir projektiniai teatrai ne-

mis). Skaitmeninės technologijos į spektaklį bu-

retai bendradarbiauja – projektinių teatrų kūrėjai

vo įterptos, tačiau jos netapo spektaklio varo-

regioniniuose teatruose dažnai kuria spektaklius

mąja jėga.

teatro svečio teisėmis.

Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje

Man, kaip žiūrovui, patinka lankytis ir

esu matęs spektaklių, kurie pagrįsti kompiuteri-

Karališkojo teatro, ir regioninių, ir projektinių te-

nių žaidimų dramaturgija: sukuriamas fikcinis

atrų spektakliuose. Pirmos klasės teatruose in-

pasaulis, jo naratyvas, o jų centre – auditorija. Toks

teraktyvumas pasireiškia nebent kaip spektaklio

žiūrovo pavertimas istorijos herojumi, gerųjų ar

priedas. Žiūrovų dalyvavimu pagrįstus spektak-

blogųjų jėgų veikėju, greičiausiai susijęs su indi-

lius didesnė tikimybė pamatyti antros ir trečios

vido laisvės ir autonomijos idėja. Jei žiūrovui ke-

kategorijos teatruose.

liamas iššūkis, yra kliūčių, kurias reikia įveikti,

Kaip manote, kodėl Danijoje

arba konkuravimas su kitais – tokioje dramaturgi-

interaktyvumas ir dalyvaujamasis

joje galime įžvelgti liberalios politinės ideologijos

teatras dažniau pasireiškia ne

apraiškų. Tai primena Boalo pastangas įgalinti

pirmos klasės teatre?

žmogų spręsti ir veikti. Dabar ši ideologija mūsų

Greičiausiai yra ne viena priežastis.

kasdienybėje pasklidusi visur, ne tik kompiute-

Tačiau galbūt labiausiai dėl to, kad vaikai ir jau-

riniuose žaidimuose.

nimas yra tipinė regioninių teatrų auditorija. Ma-

Kaip manote, kodėl Danijos kūrėjai

tyt, todėl, kad publiką į vakarinius spektaklius

nesivaiko interaktyvaus teatro madų

prisikviesti sudėtingiau nei mokyklas į dieninius

ir nekuria į kompiuterinius žaidimus

pastatymus. Vaikai ir jaunimas yra ne tokia dis-

panašių spektaklių? Ar tai socialinio

ciplinuota auditorija, todėl reikia kitokių meninių

ir kultūrinio konteksto klausimas, ar

priemonių, kad juos sudomintum, išlaikytum jų

kas nors kita?

dėmesį. Kai kūrėjai negali tikėtis, kad žiūrovai bus

Esu vienas iš tų, kuris mėgsta kon-

skaitę Shakespeare'ą ar Ibseną ir ramiai sėdės

tekstinius paaiškinimus. Manau, kad viena iš prie-

ir žiūrės spektaklį, jie turi eksperimentuoti su for-

žasčių yra finansavimo šaltinis. Valstybės finan-

ma, įtraukti žiūrovus į veiksmą.

suojami arba iš projektinių lėšų gyvenantys teat-

Kalbėjote apie Danijos

rai turi galimybę laisviau reikšti savo ideologiją.

interaktyviuose spektakliuose

O komerciniai teatrai privalo ieškoti būdų, kaip

pasireiškiantį autentiškumo ilgesį.

pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Todėl žiūrovą pa-

Kaip manote, ar tai padarinys

verčiant spektaklio centru, iškeliant jam iššūkių

to, kad šiais laikais mes beveik

ir leidžiant juos nugalėti (pavyzdžiui, pabėgi-

kasdien gyvename skaitmeniniuose,

mo kambarių populiarumo fenomenas) – gal-

virtualiuose pasauliuose?

būt tai tiesiog efektyvi komercinė strategija. Tad

Jeigu paklaustume kūrėjų tų keturių

interaktyvių spektaklių populiarumą Didžiojoje

teatrų, kuriuos pateikiau kaip pavyzdžius, grei-

Britanijoje galbūt galėtume paaiškinti ne tik stip-

čiausiai jie atsakytų skirtingai. Vis dėlto manau,

resne taikomojo teatro tradicija, puikių fikcinių

kad vienas iš jų tikslų iš tiesų yra atitraukti mus

naratyvų kultūra, bet ir komercinių teatrų gausa.

nuo ekranų ir atgaivinti kitus pojūčius, ne tik

Be to, Danijos kūrėjai dažnai yra kairiųjų pažiūrų,

klausą ir regą. Kadangi dabar žaidžiame inter-

tad galbūt todėl jie nesivaiko madų ir tokiu būdu

aktyvius kompiuterinius žaidimus, naudojamės

savo pažiūras patvirtina. Nemanau, kad jie mano,

65

jog turėtų sukurti ką nors panašaus į kompiute-

Norėčiau. Bet kaip? Na, pirmiausia aš

rinius žaidimus. Tokie kūrėjai pirmiau ieško, koks

netikiu, kad atsiradus naujai teatro formai, kaip,

turinys ir forma būtų prasmingas ir jiems, ir žiū-

pavyzdžiui, postdraminiam teatrui, visos anks-

rovams.

tesnės formos ima ir išnyksta. Todėl netikiu, kad Kai kalbama apie interaktyvumą ir

interaktyvus ir dalyvaujamasis teatras pakeis vi-

žiūrovų dalyvavimą spektakliuose,

sas iki šiol buvusias formas.

sunku išvengti klausimo apie

garsiu pranašu, nes kita mano pranašystė yra

Kaip manote, kiek daug jiems

silpnoka: manau, kad ateityje turėsime skirtingų

laisvės turėtų būti suteikta, kad

interaktyvaus ir dalyvaujamojo teatro rūšių, nes

spektaklis nevirstų chaosu?

jos ryškėja jau dabar. Be to, tikiu, kad tokio teatro

Šį klausimą savo disertacijoje spren-

priemonės bus integruotos į kitos rūšies teatrą, t.

džiau netiesiogiai. Analizavau, ne kiek laisvės tu-

y. kad kitos rūšies (ne interaktyvaus teatro) spek-

ri žiūrovai, o kiek statiškas ar dinamiškas inter-

taklių kūrėjai ims naudotis interaktyvaus ir daly-

aktyvumas spektaklyje. Pavyzdžiui, archetipinį

vaujamojo teatro priemonėmis. Štai dabar vėl kal-

statišką interaktyvumą galėtume pamatyti, kai

bu apie interaktyvų ir dalyvaujamąjį teatrą kaip

tam tikru metu žiūrovui pateikiami keli pasirin-

žanrą. Tačiau sakydamas dalyvaujamasis turiu

kimų variantai ir nuo jo pasirinkimų priklauso, ką

omeny spektaklius, kuriuose žiūrovų dalyvavimas

jis toliau patirs spektaklyje. Tai būdinga kom-

yra vienas svarbiausių elementų, o nedalyvauja-

piuteriniams žaidimams, tai būdinga „Cantabi-

masis – ne tai, kad jame nebūtų dalyvavimo, bet

le 2“ – kai nuo tavo atsakymų priklauso, kuria

kuriame kiti elementai svarbesni nei žiūrovų daly-

kryptimi eisi labirinte.

vavimas. Galbūt netgi suvokimas ir pripažinimas,

Dinamiško interaktyvumo archetipi-

kad kiekviename spektaklyje yra interaktyvumo,

nis pavyzdys – laisvos formos improvizacija. Čia

jau galėtų būti pažanga. Nors, kita vertus, juk dar

nebėra algoritminės, iš anksto suprogramuotos

Konstantinas Stanislavskis apie tai žinojo ir tai pri-

pasirinkimų struktūros. Tačiau improvizacijai la-

pažino. Taigi, mano pranašystė nėra stipri.

bai svarbi atmintis. Prisiminęs, kas spektaklyje

Bet ji pagrįsta dabartimi, tad yra

buvo prieš tai, gali improvizaciją padaryti logišką,

šansų, kad išsipildys...

t. y. tęsiančią spektaklį. Toks interaktyvumas pri-

Tačiau juk geros pranašystės ne tos,

klauso ne nuo iš anksto sugalvotos struktūros, o

kurios išsipildo, o tos, kurios yra netikėtos. Pavyz-

labiau nuo gebėjimų prisiminti ir sutelkti dėmesį

džiui, man smalsu, kas nutiks, kai kurti pradės

improvizacijai. Todėl jeigu, pavyzdžiui, kompiute-

jauniausioji karta, kuri taip lengvai draugauja su

rinių žaidimų kūrėjams reikėtų sukurti ką nors

skaitmeninėmis technologijomis. Dabar Danijos

panašaus į galimybę žaidėjams improvizuoti – tai

scenose dažniausiai kuria mano amžiaus ar vy-

juk būtų didelis iššūkis. Dabar turbūt dirbtinis in-

resni kūrėjai, kurie nėra „skaitmeninių čiabuvių“

telektas būtų arčiausiai to. Tačiau teatre įmano-

(angl. digital natives) karta. Aš pradėjau naudo-

ma jau seniai.

tis kompiuteriu, kai man buvo apie dvylika metų.

Tiek improvizuodamas, tiek sekda-

Dabartinė karta su iPadais ar išmaniaisiais tele-

mas algoritmą žiūrovas gali pakeisti, perprogra-

fonais gyvena nuo vienų ar dvejų metų. Kaip to-

muoti vykstančią komunikaciją. Nemanau, kad

kios aplinkybės veikia jų vaizduotę? Kokį teatrą

tai klausimas, kada jis patiria daugiau laisvės.

jie ims kurti? Tiesą sakant, nemanau, kad inter-

Tiesiog tokios situacijos kuria skirtingas laisvės

aktyvumas ir dalyvavimas būtinai taps jų spek-

vertes. Galbūt griežtos algoritminės struktūros

taklių bruožu, nes jau dabar daug medijų visiškai

spektaklis, kiekvienas žiūrovo pasirinkimas jame

nėra interaktyvios. Mane stebina, kai dabartiniai

atneš daugiau prasmės ir tokiu būdu žiūrovui at-

studentai per 15–30 minučių kompiuterinių žai-

rodys, kad patyrė daug laisvės. O improvizuoda-

dimų principu sugeba sukurti visiškai naują erd-

mas žiūrovas gali pasijausti visiškai nelaisvas

vinį modelį. Jie tai padaro spontaniškai. Visos

ir nesaugus, jeigu nematys improvizacijos tiks-

skaitmeninės technologijos jiems tėra vienas iš

lo ir prasmės. Laisvė daryti viską nėra laisvė,

jų turimų įrankių – kaip koks pieštukas. Tad man

jeigu ji neturi tikslo. Apskritai galbūt nevertėtų

įdomu, koks bus teatras, kai jį pradės kurti tokius

laisvės klausimui suteikti tokios didelės reikšmės.

įgūdžius turintys žmonės.

Galbūt labiau vertėtų įsigilinti, kaip tokios impro-

Palaukime ir sužinosime.

vizacijos ar algoritminės situacijos, kaip laisvės

Dėkoju už pokalbį.

formos, padeda sukurti autentiškumą ar kt.

Paskutinį klausimą norėčiau užduoti apie interaktyvaus ir dalyvaujamojo teatro ateitį.

66

Tiesą sakant, nemanau, kad tapsiu

žiūrovų laisvę spektaklio metu.

Gal norėtumėte pabūti tokio teatro pranašu?

RamunÄ— BaleviÄ?iĹŤtÄ—

KRISTINA WERNER: „ATVERDAMA GALIMYBES KIEKVIENAM KURTI MENÄ„, AĹ PRIARTÄ–JU PRIE PASAULIO, KURIAME NORÄ–ÄŒIAU GYVENTI“ 9RNLHĂžLÇ? WHDWUR PHQLQLQNĆĄ .ULVWLQD

Teatro praktike pradÄ—jau dirbti teat-

:HU QHU MDX NXUĆł ODLNÄ… GDO\YDXMD ĆłYDLULXRVH NÇŒU\EL

ro tinkle „ČOJČ“. ÄŒOJÄŒ reiĹĄkia „Ä?ekĹł ir vokie-

QLXRVH SURMHNWXRVH /LHWXYRMH -L \UD YHGXVL WDLNR

Ä?iĹłâ€œ: ĹĄis Ĺžodis yra abiejĹł kalbĹł junginys (Ä?ekĹł

PRMR WHDWUR GLUEWXYHV OLHWXYLÇ? VFHQRV PHQR SUR

kalba Ä?ekiĹĄkai yra Ä?eskĂ˝, o vokieÄ?iĹł kalba vokiĹĄ-

IHVLRQDODPV EXYR /LHWXYRV QDFLRQDOLQLR GUDPRV

kai – Deutsch), o jo teatro projektuose dalyvauja

WHDWUR VSHNWDNOLR ÄäDOLD SLHYHOĆĄÂł NÇŒU\ELQĆĄV NRPDQ

ir vokieÄ?iĹł, ir Ä?ekĹł jaunimas. Dalyviams yra nuo

GRV QDUĆĄ R Âą P GUDXJH VX 0HQÇ? DJHQ

14 iki 21 metĹł, jie daugiausia yra iĹĄ kaimo vie-

WÇŒUD Ă„$UWVFDSHÂł %ULWÇ? WDU\ED LU *RHWKHâ€ŤŢŒâ€ŹV LQVWLWXWX

toviĹł, esanÄ?iĹł netoli Vokietijos ir ÄŒekijos sienos.

ĆłJ\YHQGLQR WDLNRPRMR WHDWUR SURMHNWÄ… Ă„1DPDLÂł 6X

Nors dalyviai iĹĄ abiejĹł ĹĄaliĹł gyvena netoli vieni

MDX QD WHDWUR PHQLQLQNH NDOEDPĆĄV DSLH WDLNRPRMR

nuo kitų – kartais juos skiria vos 15 kilometrų –

WHDWUR \SDW\EHV YHUWÄŠ LU JDOLÄ…

jie niekada nėra lankęsi toje kaimyninėje ťalyje.

Gal galÄ—tumÄ—te ĹĄiek tiek papasakoti

GalbĹŤt dÄ—l to vieni apie kitus turi daug prietarĹł.

apie save – iť kur esate kilusi

Tokia padÄ—tis susiklostÄ— todÄ—l, kad komunizmo

kultĹŤriĹĄkai ir kokia jĹŤsĹł profesinÄ—

laikais tuos regionus skyrÄ— tarp VakarĹł Vokietijos

biografija?

ir ÄŒekoslovakijos buvusi geleĹžinÄ— uĹždanga. Taigi

Esu teatro kĹŤrÄ—ja ir kĹŤrybiniĹł menĹł

jĹł gyventojai neturi tarpusavyje jokiĹł bendrĹł pri-

tarpininkÄ— arba pagalbininkÄ— (angl. facilitator)

siminimĹł. Ĺ tai kodÄ—l mes ÄŒOJÄŒ norime iĹĄ naujo

ĹĄvietimo ir bendruomeninÄ—s veiklos srityje, dir-

iĹĄnagrinÄ—ti, atkurti ir vÄ—l sustiprinti tÄ… buvimo kar-

bu JungtinÄ—je KaralystÄ—je, ÄŒekijoje, Lietuvoje ir

tu, bendravimo kultĹŤrÄ…, kad menas suvestĹł tuos

Vokietijoje. Buvau dokumentinio teatro spek-

Ĺžmones ir jie pradÄ—tĹł susitikinÄ—ti vieni su kitais

taklio „Žalia pievelė“ apie Ignalinos atominÄ—s

ir kitokiais reikalais.

elektrinÄ—s uĹždarymÄ… kĹŤrybinÄ—s komandos narÄ—.

PavyzdĹžiui, padariau projektÄ… apie

Spektaklis rodytas Lietuvos nacionaliniame dra-

1989 m. ir apie tai, kaip geleĹžinÄ—s uĹždangos griĹŤ-

mos teatre.

tis paveikÄ— dvi kiekvienos ĹĄalies ÄŻmones, kurios 2015 m. Londone baigiau taikomo-

veikia labai arti sienos. Projekto dalyviai apklausÄ—

jo teatro (angl. applied theatre) magistrantĹŤros

buvusius jĹł darbuotojus ir miestieÄ?ius, pasimokÄ—

studijas, kuriĹł metu tyrinÄ—jau, kaip teatrÄ… ir spek-

istorijos ir suĹžinojo apie tai, kaip ĹžmonÄ—s suvo-

taklÄŻ kuria ÄŻvairios ĹžmoniĹł grupÄ—s. Per pastaruo-

kÄ— ir patyrÄ— sienos griuvimÄ…. IĹĄ ĹĄios medĹžiagos

sius deĹĄimt metĹł esu dirbusi ÄŻvairiĹł meno formĹł

sukĹŤrÄ—me performatyvĹł pasivaikĹĄÄ?iojimÄ… per

projektuose su jaunimu, turinÄ?iu mokymosi nega-

senas gamyklas. Buvo taip ÄŻdomu stebÄ—ti, kaip

liÄ…, tarpkultĹŤrinÄ—mis grupÄ—mis, senyvo amĹžiaus

jaunuoliai, labai pasitikÄ—dami savimi, aptarinÄ—-

ĹžmonÄ—mis globos namuose ir pabÄ—gÄ—liais. Mano

jo tÄ… istorinÄ™ situacijÄ… su publikos dalyviais. Tuos

tikslas – palengvinti ir patobulinti Şmonių prieigą

projektus visada vykdo du pagalbininkai – vienas

prie scenos meno ir suteikti kiekvienam galimy-

vokieÄ?iĹł ir vienas Ä?ekĹł tautybÄ—s, todÄ—l dalyviams

bÄ™ paÄ?iam iĹĄraiĹĄkingai perteikti ĹžodĹžiais jam rĹŤ-

nÄ—ra bĹŤtina mokÄ—ti kitÄ… kalbÄ…. TaÄ?iau projek-

pimus dalykus.

to metu jie iĹĄmoksta po kelis ĹžodĹžius, sakinius

67

ir posakius. Mums svarbiausia yra tai, kad daly-

da nebuvo dirbęs su ne aktoriais. Mano menkos

viai nebijotų vartoti užsienio kalbą, todėl daug

rusų kalbos žinios ir patirtis taikomajame teatre

žaidžiame su žodžiais ir tarimu – daugiausia dė-

padėjo man gauti darbą šiame projekte.

mesio skiriame tam, kad kalba būtų vartojama

Dalyvaudama kuriant „Žalią pievelę“,

kūrybiškai, o ne gramatiškai taisyklingai. Taip

taip pat susipažinau su Kristina Savickiene ir

pat sukuriame naujų žodžių, kurie yra ČOJČ kal-

Aiste Ulubey iš Menų agentūros „Artscape“, ku-

ba. Pavyzdžiui, „ačiū“, kuris vokiškai skamba kaip

rios yra tikros meno, kaip socialinės inovacijos

„danke“, o čekiškai kaip „děkuji“, todėl ČOJČ mes

priemonės, entuziastės, remiančios novatoriš-

sakome „dankuji“. Scenoje mes sumaišome kal-

kus kultūrinius, meninius, edukacinius projektus

bas, pavyzdžiui, kviečiant ir atsiliepiant. Tarkime,

ir palaikančios meno profesionalus jų karjero-

kas nors klausia „Jak se máš“ (čekiškai „Kaip se-

je ir profesinio tobulėjimo kelyje. Buvau labai su-

kasi“), o kitas atsako vokiškai – „Sehr gut“ („Labai

jaudinta, nes jos iš karto puikiai suprato, iš kur

gerai“), todėl publika supranta kontekstą. Kad

aš atvykau ir ką darau. Kartu įgyvendinome kele-

padėtume publikai suprasti, kas vyksta, dar nau-

tą projektų. Šiuo metu rengiame taikomojo teat-

dojame ir dainas bei kūno kalbą. Tačiau vis dėl-

ro platformą su profesinio mokymo programa

to publikos narys vokietis supras ne tuos pačius

Baltijos šalims, taip pat bendruomenių projektus,

dalykus, kokius supras čekas. Kai moki abi kalbas,

kuriame menininkų ir organizacijų, suinteresuo-

pasidaro tikrai įdomu.

tų šioje srityje, tinklą.

Pati esu rusų ir vokiečių kilmės. Ma-

Kaip susidomėjote

no tėvai, kilę iš Rusijoje gyvenančios vokiečių

taikomuoju teatru?

tautinės mažumos, yra gimę Sibire. Aš gimiau

Pamenu, kad baigusi vidurinę mo-

Kirgizijoje, bet kai dar buvau kūdikis, persikėlėme

kyklą, neturėjau žalio supratimo, ką norėčiau

į Vokietiją. Nors mano tėvų gimtoji kalba yra rusų,

dirbti ateityje. Man buvo įdomu antropologija ir

o vokiečių kalbą turėjo mokytis tik dėl savęs,

vaizduojamieji menai, teatru visai nesidomėjau.

mums persikėlus į Vokietiją jie visai nustojo kal-

Mokykloje mūsų teatro būrelis buvo labai tradi-

bėti rusiškai. Taigi aš užaugau su vokiečių kalba,

cinis, repetavome tik klasiką, o mano gimtajame

stipriai paveikta rusų kalbos. Būdama vyresnė,

mieste teatras buvo toks, kur buvo vaidinama

norėjau daugiau sužinoti apie savo šaknis, su-

vien tik „tvarkingai“ ir tikroviškai. Mano kūrybingu-

sipažinti su tėvų gimtąja kalba, todėl vieniems

mas prasiverždavo tada, kai su draugais disku-

metams nuvykau į Rusiją ir ten šiek tiek išmokau

tuodavome apie save pačius ir savo ankstesnes

rusų.

gyvenimo patirtis – pamenu, su keliais klasės Kai grįžau iš Rusijos, kartu su mano

draugais patys pastatėme spektaklį mokyklos

vaikinu nusprendėme persikelti į Lietuvą. Buvo

baigimo šventės proga. Spektaklio pagrindas

gera persikelti kitur, kad išeičiau iš savo komfor-

buvo vaidmenys iš literatūros, kurią turėjome

to zonos ČOJČ. Lietuvoje man buvo sunku rasti

skaityti mokykloje. Mes juos susiejome su tikrais

darbą. Kai pasakydavau žmonėms apie tai, kokį

žmonėmis, su kuriais buvome susipažinę per

teatrą kuriu, niekas iš tikrųjų nesuprasdavo, kuo

mūsų mokymosi mokykloje istoriją. Tas proce-

užsiimu. Jiems buvo kažkaip keista dirbti su ne

sas buvo labai gražus, nes pasirodė esantis labai

aktoriais, bet kurti profesionalius teatro kūrinius.

organiškas ir kupinas džiaugsmo – be jokių su-

Atsitiktinai susipažinau su Lietuvos nacionalinio

varžymų, kylančių suvokiant, kad esi vertinamas,

dramos teatro meno vadovu Audroniu Liuga, o jis

be apribojimų dėl to, koks turėtų būti teatras – vis

mane supažindino su šio teatro projektų vadovu

tiek mokyklą jau buvome pabaigę... Mes visai

Rimantu Ribačiausku. Mudu pasikalbėjome, jis iš

įsišėlome ir mėgavomės vaidindami publikai. Ši

karto perprato mano veiklą. Rimantą labai suintri-

patirtis man parodė, kad yra ir kitų būdų kurti te-

gavo „Rimini Protokoll“ ir jis susiejo su šia trupe

atro spektaklius.

mano darbo sritį – tai nėra tas pats, bet tarp jų tik-

Mokyklą baigiau prieš dvylika metų.

rai esama sąsajų. Tada vėl išvykau į Londoną, kur

Tada Vokietijoje turėdavai gana anksti išsiuntinė-

tęsiau taikomojo teatro magistrantūros studijas,

ti paraiškas institucijoms dėl bakalauro studijų.

tačiau su Rimantu palaikėme ryšį.

Taigi nusiunčiau paraiškas psichologijos, peda-

Man baigus studijas vėl susitikome

68

gogikos, meno istorijos, biomedicinos studijų

ir Rimantas papasakojo apie savo sumanymą.

programoms. Tuo metu susiradau puikų sava-

Jis turėjo viziją pastatyti teatro spektaklį apie

norišką darbą Brazilijoje, norėjau dirbti faveloje

Visaginą. Prieš tai porą kartų buvo apsilankęs

su vaikais, kur su jais kurčiau teatro spektaklius.

Visagine, sužinojo apie atominės jėgainės užda-

Nusiunčiau paraišką, gavau tą vietą, užsisakiau

rymo situaciją ir jam pasirodė, kad miesto gyven-

skrydžio bilietus, kreipiausi dėl vizos ir pradėjau

tojų papasakotas istorijas būtų labai aktualu iš-

mokytis brazilų portugalų kalbos. Atmečiau vi-

girsti kitiems Lietuvos žmonėms. Jis norėjo dirbti

sus pasiūlymus dėl vietų universitetuose ir bu-

tiesiogiai su žmonėmis, todėl pakvietė mane į šį

vau pasiruošusi išvykti ir gyventi tokį gyvenimą,

projektą, nes Nacionalinis dramos teatras nieka-

kokio norėjau! Perskaičiusi tą savanoriškos veik-

los pasiūlymą, tiesiog kažkaip žinojau ir jaučiau,

Kitose akademinėse disciplinose,

kad tai skirta man ir kad toks yra mano kelias!

kuriose paprastai vartojamas terminas „taikoma-

Tačiau nebuvau pagalvojusi apie savo tėvų reak-

sis“, toks teatras dažnai priešpriešinamas „gry-

ciją – jie padarė viską, kas buvo įmanoma, kad ne-

najam“ teatrui. Matematikoje, pavyzdžiui, gry-

leistų man išvykti… Taigi galų gale likau tėvynė-

noji matematika yra abstrakti ir teorinė, o taiko-

je – laimei, Niurnberge buvo vienas pavėluotas

moji matematika susijusi su teorinių modelių

universiteto pasiūlymas pedagogikos ir sociolo-

panaudojimu sprendžiant praktines problemas.

gijos studijų programoms, kurį tuomet priėm-

Daugumą specialistų, dirbančių taikomajame te-

iau – tik todėl, kad norėjau mokytis bent kažko.

atre, motyvuoja individualūs ar socialiniai poky-

Niurnberge iš karto pradėjau ieškoti organizaci-

čiai, todėl tarp jų esama panašaus susidomėjimo

jų, kurios dirbtų teatro pedagogikos srityje, ir taip

tokio darbo poveikiu ir naudingumu.

radau ČOJČ.

bai problemiškas, jei jį laikysime prieštaraujančiu

mąjį teatrą. Pradėjau savanoriauti ČOJČ prieš

teatrui kaip meno formai – ypač jei tai reiškia, kad

vienuolika metų, neturėdama ankstesnės teatro

jo spektaklių vertė ir statusas akademinėje ap-

praktikos patirties. Mane labai suintrigavo darbas

linkoje yra kuriuo nors atžvilgiu menkesnis. Čia

ČOJČ, todėl pradėjau lankyti profesinius moky-

norėčiau pacituoti Bjørno Rasmusseno žodžius

mus teatro pedagogikos srityje, kurie užtruko

šia tema: „Apibūdinimas „taikomoji“ drama ar

penkerius metus.

1

2

3

Bjørn Rasmussen, Applied Theatre and the Power Play - an International Viewpoint, Applied Theatre Journal, 1 (2000).

Helen Nicholson, Applied Drama.

The Gift of Theatre (London: Palgrave.

2005), p. 7.

Tony Kushner, How Do You Make Social Change?

Theatre, 31:3 (2001), p. 62.

Terminas „taikomasis teatras“ yra la-

ČOJČ buvo mano „įėjimas“ į taiko-

„taikomasis“ teatras man niekada neatrodė pa-

Man taikomasis teatras yra įdomus

kankamai solidus, nes man tas žodis visuomet

ir smagus būdas būti su žmonėmis, bet taip pat

yra susijęs su tam tikru nuvertinimu: jis reiškia,

čia sukuriamas prasmingas bendravimas – per

kad taikomieji dalykai yra šiek tiek antrarūšiai,

teatrą atradau tokį bendravimą, kurio metu gali-

ne tokie pat autentiški, kaip grynoji forma (…) Vi-

me žaisti su socialine padėtimi ir hierarchija, at-

sada maniau, kad sąvoka „taikomasis“ dar susti-

rasti visus savo pačių būdo niuansus, rasti savi-

prina žemesnę jų statuso padėtį galios žaidime.“1

raišką, todėl galime „kalbėti“ apie dalykus tokius,

Aš taip pat manau, kad neretai meni-

kokie jie iš tikrųjų yra, o ne remdamiesi savo so-

ninkai menkinamai žvelgia į taikomąjį teatrą ir jį

cialiniais vaidmenimis, kuriuose atsiduriame.

vadina socialiniu darbu, o ne menu, sukurdami

Dažnai prisiimdami tuos vaidmenis patys apri-

binarinę opoziciją tarp „taikomojo“ ir „netaiko-

bojame savo potencialą.

mojo“ teatro. Šiame kontekste kyla pavojus, kad

Gal galėtumėte trumpai papasakoti

taikomojo teatro utilitarizmas bus pabrėžiamas

skaitytojams, kas yra taikomasis

jo meninių ir estetinių savybių sąskaita. Tačiau

teatras? Ar laikote jį profesionalia

juk visos dramos ir teatro formos remiasi esteti-

meno forma, ar labiau edukacija?

niu įsitraukimu būtent todėl, kad turi galios ir yra

Terminas „taikomasis teatras“ pradė-

veiksmingos. Taikomasis teatras nėra išimtis.

tas vartoti devintajame dešimtmetyje, norint api-

Taikomojo teatro praktikai dažnai yra

būdinti tokias teatrinės veiklos formas, kurios

nutolę nuo „konformistinių“ teatro praktikų ir erd-

egzistuoja už tradicinių teatro institucijų ribų ir

vių, nes šios laikomos vidurinės klasės monopo-

yra konkrečiai skirtos tam, kad pasitarnautų žmo-

liu. Bazas Kershawas yra jaudinančiai aprašęs

gui, bendruomenėms ir visuomenei. Teatro prak-

savo pirmuosius susidūrimus su Vakarų teatro

tikų spektras yra platus ir įvairus: pavyzdžiui, te-

kultūra, iš kurios jis jaučiasi išstumtas dėl savo

atrinis ugdymas, teatras plėtrai (angl. theatre for

klasinės kilmės. Esant tokiai situacijai, kaip nu-

development), teatras kalėjimuose, bendruome-

rodo Helen Nicholson, „teatras tampa ta vie-

nės teatras, kartas jungiantis teatras (angl. inter-

ta, kur buržuazija išreiškia pasitenkinimą savimi,

generational theatre) ar prisiminimų teatras. Kiek-

nes iš tikrųjų jis prieinamas tradicinį išsilavinimą

vienoje iš šių teatro formų yra savo teorijų, disku-

gavusiems, vidurinės klasės žiūrovams, kurie

sijų ir labai specializuotų praktikų, kurios dažnai

pasyviai (su)vartoja svarbiausiomis laikomas

nemenkai skiriasi viena nuo kitos.

vertybes“.2 Apmąstydamas politinį teatro pavei-

Kadangi ši sąvoka yra palyginti nau-

kumą, dramaturgas Tony Kushneris teigė, kad

ja, nėra jokio faktinio sutarimo, kaip ją reikėtų var-

menas nėra susijęs tik su pasyviu kultūrinių ver-

toti. Londono „Goldsmiths“ universitetas apibūdi-

tybių tiražavimu – jis taip pat gali būti aktyviai

na taikomojo teatro praktiką kaip „intervenciją,

susietas su kultūriniais ir socialiniais pokyčiais.

bendravimą, vystymąsi, įgalinimą ir išraišką dir-

Pasak jo, „Menas yra ne tik apmąstymai stebint,

bant su asmenimis ar konkrečiomis bendruome-

bet ir veiksmas, o visi veiksmai keičia pasaulį –

nėmis“. Nors yra daug skirtingų taikomojo teatro

bent truputį“.3

aspektų, šios srities specialistus vienija bendras

Man pačiai atrodo, kad teatro erd-

įsitikinimas: tai yra tikėjimas tuo, kad tam tikra te-

vės turėtų būti kasdienės utopijos, nes supran-

atro forma turi galios spręsti konkrečius klausi-

tu meną kaip kažką tokio, kas sugeba peržengti

mus, esančius už pačios tos formos ribų.

erdves ir vietas kuriant pasaulį tokį, kokio no-

69

rėčiau. Žinoma, skirtingų socialinių sluoksnių

Taigi taikomasis teatras yra susijęs

žmonių įtraukimas nepalengvina meno proce-

su šiuolaikiniais klausimais apie konteksto, vie-

so, bet atverdama galimybes kiekvienam kur-

tos ir erdvės politiką, o tai reiškia, kad darbas te-

ti meną, aš žengiu dar vieną žingsnį link tokio

atre dažnai iškelia į dėmesio centrą ištikimybės,

pasaulio, kokiame pati norėčiau gyventi. Taigi

tapatumo ir priklausomumo klausimus. Savo

teatre matau ne vieną, bet daugybę skirtingų

ruožtu tai paskatina iškilti visą eilę klausimų apie

požiūrio taškų, kurie taip pat rodo žmonių, gyve-

tai, kaip būtų galima konstruoti ir suprasti pilie-

nančių mūsų visuomenėje, įvairovę. Taikomasis

tiškumo, kultūros ir bendruomenės sąvokas. Tuo

teatras apima sampratą, kad meninės praktikos

pačiu metu švietimo ir bendruomenės kontekste

priemonėmis būtų kuriama visuomenė, kurioje

dirbantys specialistai turi klausti savęs, kokias

visi yra lygūs. Taigi man pačiai taikomasis teatras

žmogiškumo, tapatumo ir savimonės idėjas jie

yra ne tik meno forma, bet ir aktyvaus pilietišku-

prisiima ir kaip gali savo veikloje suderinti skirtin-

mo politinė metodika.

gas pasaulėžiūras.

Dirbant su skirtingomis bendruome-

Pastaruoju metu šiuolaikinio meno scenoje yra paplitęs terminas „socialinis atžvilgis“

no specialistai gali kūrybiškai dirbti su bendruo-

(angl. social term). Shannon Jackson parašė

menėmis, kurioms patys nepriklauso. Tai, iš kur

knygą apie šią tendenciją, pavadintą „Socialiniai

esame kilę, kur ir kaip buvome auklėti ir mūsų

darbai. Scenos menas, remiantis visuomenes“

įgyta gyvenimiškoji patirtis lemia tai, kaip mes

(Social Works. Performing Art, Supporting Publics).

suvokiame pasaulį ir aplinkinius žmones. Taigi

Čia ji apibūdina „socialinį atžvilgį“ kaip sampratą,

mes išgyvename ir vertiname pasaulį pagal sa-

kurioje estetika jungiama su politika. Sąvoka

vo norminius atskaitos taškus, kurių turime susi-

„socialinė praktika“ taip pat gali būti sinonimas

kūrę (kitaip tariant, klišes). Kuo labiau kito žmo-

tiems tikslams ir metodams, kuriuos daugelis

gaus normos yra nukrypusios nuo manųjų, tuo di-

tikisi rasti eksperimentinio teatro ir performan-

desnis yra pradinis abipusis skeptiškumas tarp

so studijų disciplinoje. Socialinėje praktikoje tam

mūsų. Kuo labiau skiriasi mudviejų socia linė

tikru mastu aukštinamas tarpdiscipliniškumas

aplinka, tuo didesnė ir galimybė patirti komu-

meno kūrimo procese, kai bendradarbiaujant

nikacijos nesusipratimų – verbaliniu ir neverba-

įvairių sričių išraiškos priemonėms tarpusavyje

liniu lygmenimis. Taigi, kaip mes galime įveik-

sugretinamas vaizdas, garsas, judesys, erdvė ir

ti tą savo „burbulą“ ir sukurti aplinką, kurioje yra

tekstai – juos visus galime rasti spektaklyje. Nors

matomos ir vertinamos skirtingos sampratos ir

daugeliui žodis „socialinis“ reiškia susidomėjimą

požiūrio taškai, kad iš tikrųjų galėtų vykti mūsų

atviromis ir tiksliomis politinių pokyčių formomis,

bendradarbiavimas lygiomis teisėmis? Mano

kitiems šiuolaikiniams menininkams jis – varto-

nuomone, darbas atsižvelgiant į žmogaus bio-

jamas veikiau savarankiškai – nurodo estetinį lai-

grafiją gali būti tas būdas pažinti kito požiūrio

ko, kolektyviškumo ir įgyvendinimo tam tikroje

taškus – kūrybiškai mąstant, leidžiant dalyviams

terpėje ir medžiaginėje išraiškoje tyrimą.

išsiaiškinti, kad iš tikrųjų jiems rūpimos temos yra

Koks jūsų požiūris į teatrą

būdingos visiems, ir rasti tokią estetinę formą,

bendruomenėms? Kokius pokyčius

kuri paliestų publiką. Ir kai mes suprantame, kad

teatras gali inicijuoti jų viduje?

mūsų požiūrio kampas yra tik vienas iš milijonų

Taikomojo teatro branduolį sudaro

galimų kampų, kuriais galima matyti pasaulį, tada

kova, bandymas nužymėti ribas toje neišspren-

esame pasirengę mokytis vieni iš kitų.

džiamoje įtampoje – tarp visuotinio radikalios,

Taigi viena pagrindinių teatro prak-

teisingos ir integracinės demokratijos idealo ir

tikų atsakomybių yra tai, kaip sukurti bendruo-

vietinių aplinkybių, dalyvių socialinių kontekstų ir

menės aplinkoje tokias erdves. Tai nereiškia su-

kultūrinių skirtumų. Kad ką nors pakeistum, reikia

teikti balsą mažumoms – tai reiškia sukurti tokią

kovoti, o tai priklauso nuo to, ar pavyksta laužyti

erdvę, kurioje būtų galima išgirsti visų daly vių

senus įsitikinimus ir kurti naujus meninius meto-

balsus. Pavyzdžiui, autentiškas judesys yra judė-

dus, siekiant pavaizduoti besikeičiančias socia-

jimo praktika, parodanti teatro kūrėjui, į ką jis

lines aplinkybes.

turėtų sutelkti didžiausią dėmesį. Šios praktikos

Čia pacituosiu Brechtą: „Metodai

70

nėmis, mane visada domino klausimas, kaip me-

tikslas – sukurti tokią erdvę, kurioje kiekvienas

išsisemia; stimulai nebeveikia. Atsiranda nau-

asmuo būtų liudijamas kaip požiūris, įgalinantis

jų problemų, o kad jas išspręstume, reikia naujų

žmones ištirti savo kūrybinį potencialą ir perteik-

metodų. Realybė keičiasi; norint ją pavaizduoti,

ti savo pačių originalias idėjas. Šioje praktikoje

turi pasikeisti vaizdavimo būdai. Niekas neat-

žmonės, kurie juda, yra matomi kaip visuma, o ne

siranda iš nieko; nauji dalykai kyla iš senų, bet

kaip ribota „ištrauka“ iš tų, kuriems jie atstovauja,

būtent todėl jie ir yra nauji. Engėjai neveikia tais

arba iš to, kaip kiti juos įsivaizduoja.

pačiais būdais kiekvienoje epochoje. Jų negali visada apibrėžti tuo pačiu fiksuotu būdu.“4

Kai dirbau su pabėgėliais, ypač gerai suvokiau, kaip svarbu neklijuoti žmonėms eti-

4

John Willett (ed.), Brecht on Theatre: The Development of an Aesthetic (London: Methuen, 1964), p. 51.

Kristina Werner taikomojo teatro projekte „Namai“ Menų agentūra „Artscape“, 2019 Bon Alog nuotr.

71

Aplinkos teatro spektaklis „Kaip namie“, „ČOJČ“, 2016 Nuotr. iš asmeninio Kristinos Werner archyvo

kečių pagal jų dabartinę padėtį – nes ji parodo tik

Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti

nedidelę jų esybės dalelę, tik „išrašą“ iš to, kam

apie projektą „Namai“? Kokia jūsų

jie atstovauja, arba galbūt tai, kuo vaizduojasi esą.

patirtis? Ar jis kiek nors pakoregavo

Labai svarbu, kad su žmogumi nebūtų elgiama-

jūsų supratimą apie teatrą,

si kaip su ta etikete: nes jei su juo elgiamasi kaip

bendruomenes, paauglius ir pan.?

su tuo, kam jis atstovauja, o ne kaip su tuo, kas

jaunų teatro kūrėjų mokymus apie taikomąjį te-

erdvėje, kur juo abejojama, kur iš jo tikimasi, kad

atrą, kad jie būtų pasirengę kurti bendruomenės

savo elgesiu atliktų, tarkime, „pabėgėliškumą“,

teatro projektus. Man iš karto patiko ši mintis, nes

arba visada vaidintų tą, tarkime, nepilnamečio

manau, jog tam, kad užsiimtum dalyvaujamojo

nusikaltėlio vaidmenį. Viso to, kas jis yra, (pri)pa-

teatro (angl. participatory theatre) projektais, rei-

žinimo procesui reikia daug laiko.

72

„Artscape“ pakvietė mane surengti

jis iš tikrųjų yra, tuomet žmogus visada yra tokioje

kalingi taikomojo teatro mokymai. Kartais girdė-

Turint omenyje tai, kad prie mig-

davau menininkus sakant, kad išnaudoju jų kom-

rantams ir pabėgėliams siūlomų projektų prisi-

petenciją teatre tam, kad įeičiau į bendruomenes,

jungiančių dalyvių gyvenimiškos patirtys yra po-

tačiau tam, kad žinotum apie visus šiame kely-

litiškai, kultūriškai, socialiai ir švietimo požiūriu

je pasitaikančius spąstus, visgi reikia specialių

labai įvairios, jaučiama įtampa, susitelkusi sa-

mokymų.

viraiškos laisvės srityje. Tarkime, tie, kas užaugę

Projekto „Namai“ idėja yra labai pa-

priespaudos kultūroje, kurioje būti gėjumi ar les-

prasta, bet galinga. Teatrų kūrėjams dėstomi trys

biete yra neteisėta ir dėl to jie niekada neturė-

bendruomenės teatro (angl. community thea-

jo galimybės tai kvestionuoti, galbūt perteiks

tre) teorijos ir praktikos seminarai. Jie tiesiogiai

tokį požiūrio kampą kaip savo asmeninę tiesą. Ir

pritaiko šias žinias kiekvienas savo gimtajame

dėl to, kad jie taip daro, kažkam kitam, kas yra

mieste, atlikdami trijų mėnesių teatro projek-

gėjus ar lesbietė, yra sunku išreikšti savo pačių

tą kartu su viena mokyklos, kurią yra baigę, kla-

tiesą dėl baimės, kad bus smerkiami. Todėl bet

se. Mūsų grupėje yra jauni teatro praktikai Mig-

kuriame migrantams ir pabėgėliams skirtame

lė Remeikaitė, Artiomas Rybakovas, Adelė Šu-

projekte labai svarbu išraiškos apribojimas, ku-

minskaitė, Marija Lenko, Virginija Kuklytė, Ai-

riuo siekiama sukurti saugią erdvę, kur visi galėtų

das Jurgaitis. Jie yra iš Visagino, Vilniaus, Klai-

atsiverti.

pėdos, Dieveniškių ir Radviliškio. Tai, kad jie grįžGrupės aplinka gali įgalinti žmogų

ta į savo gimtąjį miestą, yra pranašumas, nes

jausti, kad jis yra pritapęs, yra jos dalis – tas jaus-

tuomet jie nebėra pašaliniai toje bendruomenė-

mas grupėje sukuriamas per kolektyvinę viziją ir

je – jie susibendrauja su studentais daug greičiau

patikimus santykius. Teatras gali netgi padidin-

ir supranta jiems iškylančias problemas asme-

ti žmogaus asmeninį išraiškingumą. Pagrindinis

niniu lygmeniu.

meno praktiko prioritetas – suteikti kiekvienam

Teatro projektas, kurį praktikai su-

dalyviui būti tiek pat išgirstam kaip ir kiti, kad būtų

rengė savo bendruomenėse, buvo suskirstytas

galima nustatyti unikalią tos grupės išraišką, kurią

į tris etapus.

sudaro bendras visų joje dalyvaujančiųjų pa-

Pirmasis etapas buvo per žaidimus

saulis – kitaip tariant, grupės kultūra. Norint su-

ir pokalbį sukurti saugią erdvę. Dalyvaujamųjų

teikti kam nors asmeninę autonomiją, praktiko

menų srityje fizinei ir metaforinei saugiai erd-

užduotis yra suorganizuoti meninį apipavida-

vei sukurti suteikiamas didelis prioritetas, nes

linimą: sukurti spektakliams tokią aplinką, kuri

jis laikomas svarbiu bet kokio bendradarbia-

leistų į veiksmą įtraukti publiką ir suteiktų gali-

vimu pagrįsto veiksmo pirmtaku. Šiuo terminu

mybę kiekvienam toliau tobulinti savo įgūdžius,

apibūdinamas konkrečios vietos transformavi-

atsižvelgiant į individualius poreikius ir interesus.

mas į tokią erdvę, kurioje dalyviai jaustųsi sau-

Saviraiškos kaip proceso pripažini-

gūs mokytis naujų įgūdžių ir suformuoti būdą

mas leidžia kiekvienam eksperimentuoti su juo.

save išreikšti. Šia prasme teatro praktikai buvo

Laikinasis projektas gali virsti „kasdiene utopi-

mokomi pamažu „išauginti“ saugias erdves, kur

ja“, kurioje saviraišką galima laisvai ištirti, kadan-

žmogui būtų suteiktas tvirtas pagrindas po ko-

gi „kasdienių utopijų“ metu kiekvienas asmuo

jomis ir kur jis jaustųsi apsaugotas, taip pat da-

turi galimybę sukurti erdvę, kuri atrodytų kaip

lyviams suteikta galimybė kūrybiškai mobilizuo-

būtent toks pasaulis, kokio ji(s) norėtų. Tokioje

tis, kad galėtų plėtoti savo saviraišką. Kuriant

„bandymo aikštelėje“ dalyviai įgalinami įgyti dau-

saugias erdves dalyvaujančiųjų menų aplinkoje

giau pasitikėjimo savo raiškos būdais, o dėl to

yra įvairių veiksnių, kurie tam turi svarbos, tačiau

gali pasikeisti tai, kaip kiti suvokia marginalizuo-

mūsų tikslui pasiekti svarbiausia buvo apsvar-

tus visuomenės narius. Taigi dalyvaujamieji me-

styti tam tikras įsitraukimo taisykles, kuriomis

nai gali prisidėti prie socialinių pokyčių kuriant

būtų paremtas naujų darbų kūrimas, ir pasireng-

visuomenę, kur būtų gerbiamos ir saugomos ly-

ti didesnio laipsnio estetinei rizikai, taigi, skatin-

gios teisės.

ti eksperimentus.

5

6

7

8

Malcolm Learmonth, Witness and Witnessing in Art Therapy, Inscape, vol. 1 (1994), p. 20.

Dwight Conquergood, Performing as a Moral Act: Ethical Dimensions of the Ethnography of Performance, in The Community Performance Reader, ed. by Petra Kuppers and Gwen Robertson (New York: Routledge, 2007), p. 60–61.

Victor Turner, The Ritual Process (London: Routledge, 1969).

Marvin Carlson, Performance: A Critical Introduction (New York: Routledge, 2004), p. 20.

Pirmajame etape praktikai išnagri-

Paskutiniame projekto etape dau-

nėjo klausimą, kokios įsitraukimo į veiksmą tai-

giausia dėmesio skiriama spektakliui, atlikėjų

syklės leidžia dalyviams išreikšti savo jausmus,

ir vietos bendruomenės bendravimui spektak-

mintis ir sumanymus. Iš savo ankstesnės prak-

lio metu, ir analizuojamas įsitraukimo į dalyvau-

tikos ir tyrimų pastebėjau, kad čia svarbus as-

jamojo meno projektą poveikis. Pats atlikimo

pektas yra praktikų požiūris į tai, kaip bendrau-

veiksmas įteisina atlikėjų teisę pasidalyti savo

ti su dalyviais, pabrėžiant abipusį supratimą. Tas

darbu, taip pat pasiūlyti jį kaip vertą apmąsty-

bendravimas pagrįstas humanistine psichologija,

ti. Etnografas Dwightas Conquergoodas teigia,

ypač paremta Carlo Rogerso humanistine teorija

kad pradėjo „dirbti tokio pobūdžio darbą, orien-

apie asmenybę, taip pat komunikacijos sampra-

tuotą į spektaklį, tam, kad pažintų ir giliai pajaus-

ta geštalto terapijoje. Nors abipusis supratimas

tų kitą“.6 Žiūrovai ir atlikėjai spektaklio metu uži-

yra nesibaigiantis procesas, nes žmonės keičia-

ma tą pačią erdvę, todėl, kad ir ką atlikėjai pada-

si, kaip ir mūsų bendras pasaulis, kuriame susi-

rytų, tai turės įtakos žiūrovams, o kad ir ką padary-

duriama su pokyčiais, šią koncepciją galima su-

tų publika, tai turės įtakos atlikėjams. Rezultatas

prasti kaip tolesnių eksperimentų pagrindą. Kai

yra toks, kad išnyksta binarinė opozicija tarp

praktikas supranta dalyvio poreikius ir interesus,

publikos ir atlikėjo, be to, susilpnėja suprati-

ji(s) gali sukurti tinkamą aplinką, kurioje dalyviai

mas, kuris žmogus spektaklyje yra subjektas, o

gali eksperimentuoti.

kuris – objektas. Subjekto ir objekto opozicijos

Antrajame etape daugiausia dėme-

susiliejimas sukuria tai, ką Viktoras Turneris va-

sio skyrėme tam, kad būtų surasta tokia tema,

dina liminaline zona.7 Liminalumas apibūdina-

prie kurios grupei patiktų dirbti, ir kad būtų išgry-

mas veikiau kaip tarpas tarp dviejų erdvių, o ne

ninta tiek kiekvieno asmeninė vizija, tiek grupės

pati erdvė, kur apverčiama aukštyn kojomis nor-

vizija dėl projekto tikslo. Jei grupėje sukuriama

matyvinė struktūra – Turneris tai apibrėžia kaip

saugi erdvė, dalyviai gali rizikuoti. Jie taip pat

antistruktūrą. Spektakliai žymi tas vietas, kurio-

gali tyrinėti ir sutelkti dėmesį į tuos dalykus, prie

se ginčijama tradicinė struktūra, ir sukuria „vietą

kurių dar nėra dirbę, tiek asmeniškai, tiek kūry-

socialiniam ir kultūriniam pasipriešinimui bei al-

biškai. Projektuose, kuriems tarpininkavo nau-

ternatyvių galimybių tyrimui (…), ieškant tokios so-

jieji teatro praktikai, buvo siekiama dalyvius

cialinės įtraukties strategijos, kokios neužtikrintų

įtraukti emociškai, intelektualiai ir fiziškai, nau-

kultūriniu požiūriu dar labiau apribojančios tradi-

dojant įvairias teatrines technikas: pavyzdžiui,

cinio teatro struktūros“.8 Taigi bet koks spektak-

vaidmenų vaidinimą, istorijų pasakojimą ir fizi-

lis turi potencialą sukurti tokią liminalinę zoną,

nį teatrą. Dalyviai šias teatro veiklas apibūdino

kurioje dalyviai būtų išlaisvinami nuo bendrųjų

kaip visa apimančias, malonias ir labai kūrybin-

visuomenės normų ir būtų skatinama visų daly-

gas. Projektams buvo nepaprastai svarbu tai, kad

vių tarpusavio sąveika.

visi suprastų, jog nėra teisingų ir neteisingų, gerų

Dieveniškėse studentų spektaklis

ir blogų dalykų. Kai kurie teatro praktikai naudojo

parodė dvi teritorijos dalis: asmenines istorijas

apmąstymus, kad dalyviai geriau perprastų save,

ir situacijas, kurios vyksta šioje teritorijoje. Pub-

nes kai pradedame kalbėti apie konkretų darbą ir

likos narius sužavėjo aukšta atlikimo kokybė.

tai, ką jis mums reiškia, tokiu būdu pažvelgiame į

Man tai atspindi ryšį tarp įsitraukimo, išraiškos ir

save ir į sau rūpimus dalykus, taip pat į tai, kuo jie

įgalinimo. Spektaklis yra įspūdingas tada, kai at-

jums svarbūs, kas ir kodėl juose rezonuoja. Meno

likėjai jaučia tai, ką vaidina, kai jaučiasi patogiai

psichoterapeutas Malcolmas Learmonthas, pa-

bei saugiai ir kai jų vaidmuo turi jiems kokios

aiškindamas, kaip svarbu apmąstyti savo patir-

nors reikšmės. Teatro praktikas niekada nega-

tis, teigia: „Niekieno nepastebėta ir nepaliudyta

li nukreipti atlikėjų parodyti šį vidinį pojūtį, bet

istorija bus linkusi „įstrigti“ žmoguje ir atsikarto-

sukuria erdves, kuriose tam leidžiama įvykti.

ti dar ir dar kartą.“5 Stebėdami ir paliudydami –

Radviliškyje vykusio spektaklio me-

tam reikia būti čia ir dabar ir nustoti vertinti – da-

tu žiūrovai buvo pakviesti atsisėsti pusračiu ir

lyviai yra iš tikrųjų matomi ir girdimi tiek aktyviai,

įsitraukti į veiklas, skirtas tyrinėti tai, ką jiems

tiek ir interaktyviai. Įsitraukimas į teatro pratybas

reiškia namai. Kai kurioms šioms veikloms va-

yra pats svarbiausias veiksmas dalyviams įgalin-

dovavo patys dalyviai: jų metu žiūrovai turėjo at-

ti, nes jie įgyja tokių su teatru susijusių įgūdžių

sistoti, dėti savo asmeninius daiktus ant svars-

kaip kūrybinis mąstymas, balsas ir fizinis lavini-

tyklių arba judėti per visą erdvę. Tai buvo vieta,

mas. Jie taip pat turi galimybę taikyti šiuos įgū-

kurioje žiūrovai ir atlikėjai pasidalijo savo jaus-

džius pagal savo asmeninius ir kolektyvinius

mais ir mintimis bei sukūrė naujų reikšmių.

tikslus. Čia teatras leidžia dalyviams tapti sąmo-

Visagine vykęs spektaklis buvo inte-

ningesniems sau, labiau suprasti save ir su savi-

raktyvus pasivaikščiojimas po miestą, kuriame

mi susibendrauti. Kaip rodo šis santykis, daly-

atlikėjai parodė juos sudominusius objektus ir

viams suteikus erdvę tyrinėti savo jausmus, juos

trumpai apie juos papasakojo, pakvietė publiką

galima paskatinti išreikšti savo nuomonę.

dalyvauti žaidimuose, o galų gale patys žiūrovai

73

buvo nukreipti į epizodą scenoje. Jaunieji atlikėjai pavirto gidais, vadovais ir režisieriais, iš savo požiūrio taško dalydamiesi vizija, kaip galima susijungti su miestu. Šie spektakliai buvo realybės (su) vaidinimas, ta liminalinė zona, kurioje visi, kas dalyvavo, bendravo tarpusavyje ir kartu sukūrė prasmę. Tokios dinamiškos socialinės sąveikos sąlygos yra būtinos bendravimui su visiškais nepažįstamais ir tam, kad būtų kaupiama tokio bendravimo patirtis. Netgi tada, kai tarp publikos ir atlikėjų nevyksta įsitraukimas, spektaklis gali sudaryti sąlygas socialiniam pasidalijimui, kolektyviniam prasmės kūrimui ir būdams bendrauti su tuo, kas nepažįstama.

Ne visi „Namų“ projektai pasiekė tokį lygį bendradarbiaujant su mokiniais ir publika. Atsižvelgdami į kiekvienos grupės pobūdį ir teatro praktikų charakterius, padarėme išvadą, kad reikėtų skirti daugiau laiko projektams vystytis, nes saugios erdvės sukūrimas yra lėtas ir subtilus procesas. Mūsų „Namų“ komandoje socialinį projekto poveikį vertina komunikacijos specialistė dr. Renata Matkevičienė – todėl netrukus turėsime daugiau įžvalgų apie šį poveikį ir mielai jomis pasidalysime. „Artscape“ planuoja kitais metais vykdyti dar vieną projekto „Namai“ etapą, kuriame dalyvaus nauji jauni menininkai, besidomintys taikomuoju teatru ir kūrybiškai bendraujantys su savo gimtojo miesto bendruomene. Šį kartą norėtume daugiau dėmesio skirti bendruomenės žmonėms, kad mokiniai juos apklaustų ir kviestų sudalyvauti spektaklio rengimo procese.

Dėkoju už pokalbį.

Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Fominaitė

74

Ramunė Balevičiūtė

MEDICINOS MOKSLŲ DAKTARAS ALFONSAS VAINORAS: „BENDRAVIMAS YRA DETERMINUOTO CHAOSO PROCESAS“

Vienas labiausiai ir teatro kūrėjams,

visada už jų slypi tam tikra prasmė). Kartą kartu

ir teoretikams ramybės neduodančių klausimų –

sėdėjome su Lietuvos muzikos ir teatro akademi-

kas lemia atlikėjų ir publikos komunikacijos efek-

jos (LMTA) dėstytoja Vesta Grabštaite. Ji domė-

tyvumą. Ar galima rasti būdų, kaip suaktyvinti sce-

josi mūsų atliekamais medicinos tyrimais kar-

ninį bendravimą? Kompleksinių sistemų teorija

diologijos srityje ir nustebo (o kartu nustebino

leidžia į teatrinę komunikaciją pažvelgti iš nau-

ir mane), apibendrindama, kad menininkai na-

jos perspektyvos. Apie naujas tyrimų kryptis kal-

grinėja tas pačias problemas, tik gal kitu lygiu.

bamės su medicinos mokslų daktaru, Lietuvos

Pastebėjome, kad turime labai daug sąlyčio taškų.

sveikatos mokslų profesoriumi Alfonsu Vainoru.

Kokios Jūsų tyrimų kryptys?

Kaip Jūs manote, kokios yra menininkų ir mokslininkų

Kas lėmė, kad pradėjote

bendradarbiavimo

bendradarbiauti su menininkais?

perspektyvos? Kokias tyrimų

Jau kokius du dešimtmečius su kole-

kryptis būtų verta plėtoti?

gomis darbuojamės kompleksinių sistemų taiky-

Kokių sunkumų kyla bandant

mo medicinoje srityje. Ieškome metodologijų, ku-

įgyvendinti inovatyvias idėjas?

rios leistų į ligas ir ligų priežastis pažiūrėti plačiau

Kalbėti apie visų mokslininkų ir me-

ir tuo pačiu atskleistų gilesnius priežastingumo

nininkų bendradarbiavimo galimybes būtų su-

ryšius.

dėtinga. Matyt, vieni galėtų būti kaip atitinkami Bendravimas su menininkais prasi-

personažai menininkų vaizdiniuose. Kitų dar-

dėjo – kaip ir daugelis procesų šioje Žemėje –

bai, analizuojantys materijos egzistenciją, jos

atsitiktinai (nors vargu ar būna atsitiktinumų –

bendrąsias savybes, gali būti naudingi formuo-

75

jant ideologinę vaizduotę visuomenėje, pade-

si pabrėžti, kad sėkmingam bendravimui būti-

dant susivokti šiame vis kintančiame pasauly-

na tolerancija ir empatija, t. y. reikia pasiekti ben-

je. Menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas

draujančių asmenų būsenų susietumą (perfra-

skatina naują žmogaus aplinkos supratimą, dau-

zuojant kvantinės fizikos efektus).

giakultūrinės terpės, paties žmogaus psicho-

Gal galėtumėte papasakoti apie

fiziologinių ir fiziologinių ypatybių interpretacijas.

aktorių ir žiūrovų sąveikos tyrimus,

Taigi šiuo metu yra neapsakomai daug bendra-

kuriuos atlikote su kolegomis

darbiavimo aspektų, kurie ypač patrauklūs jau-

iš LMTA? Kas Jus patį labiausiai

niems žmonėms, norintiems nagrinėti naujas

nustebino?

tematikas arba taikyti, eksperimentuoti su nau-

LMTA organizuotose vasaros stovyk-

jomis perteikimo formomis.

lose teko atlikti nemažai tyrimų bandant įvertinti,

Šiandien pasaulyje jau formuojasi

kaip aktoriaus vaidyba veikia jo fiziologiją, kokius

nauji vaizdinių perteikimo būdai. Tiek vaizduoja-

pokyčius sukelia. Pirmo tyrimo metu bakalau-

majame mene, tiek teatre galima aptikti deter-

ro studentų buvo prašoma perskaityti Makbeto

minuoto chaoso prasmingumo perteikimo ap-

monologą trimis žanrais – kaip dramą, trage-

raiškų, pasaulio fraktališkumo, kompleksinių

diją ir komediją. Viso skaitymo metu buvo re-

sistemų teorijos sampratą ir pan. Kaip pavyzdys

gistruojama asmens elektrokardiograma, ste-

galėtų būti JAV Masačusetso technologijos ins-

bimi pokyčiai širdyje. Gauti rezultatai iš tikrųjų

tituto atlikėjų trupė „Improv Theater and Complex

nustebino – kiekvienas asmuo savaip reagavo

Adaptive Systems“ arba trupė „Quantum leap in

į patį monologą ir kiekvienas ryškiau reagavo

business“.

į jam patinkantį žanrą. Praktiškai yra galimybė Sunkumai mūsų visuomenėje prii-

kiekvienam aktoriui pasitikrinti jam tinkantį žan-

mant naujas idėjas kaip visada tie patys – pasi-

rą jo tolesnėje karjeroje. Kai kurių asmenų reak-

priešinimas tam, kas nauja. Tačiau to nebega-

cijos buvo itin audringos. Matyt, tokiems asme-

liu pasakyti apie jaunimą – tai iš tikro nauja, ieš-

nims derėtų padėti susivokti jų jutimuose atlie-

kančių žmonių karta, kuri sugeba išjudinti daug

kant įvairius vaidmenis.

ką. Su malonumu laukiu susitikimų su jais. Kiek-

Dar vienas tyrimas atliktas sinchro-

vienas susitikimas – tai naujas kūrybinių įžvalgų

niškai registruojant širdies ritmą dešimčiai žiū-

pliūpsnis.

rovų ir dešimčiai atlikėjų spektaklio metu. NusteNuo ko labiausiai priklauso žmonių

bino tai, kad širdžių ritmas spektaklio metu sin-

tarpusavio komunikacija? Kodėl su

chronizavosi atskirai tarp žiūrovų ir atskirai tarp

vienais žmonėmis ryšį užmezgame

atlikėjų – taip susiformavo du gana glausti bran-

lengviau negu su kitais?

duoliai. Taigi galima objektyviai įvertinti atlikėjų

Kaip suprantu, tarpusavio komuni-

ir viso spektaklio poveikį žiūrovams.

kacija – tai daugiaplanė erdvė, kurioje ieškome optimalaus bendravimo varianto. Suprantama,

76

Buvo ir daugiau įdomių pastebėjimų, tačiau juos visus apimti būtų sudėtinga.

kiekvienas žmogus yra skirtinga personalija,

Kiekvienas aktorius gali paliudyti,

dviejų vienodų nebūna, todėl visada egzistuoja

kad kartais spektaklis „eina“, o

galimybė vienam kito nesuprasti. Gal todėl mūsų

kartais – ne. Iš Jūsų požiūrio

kultūroje jau nuo vaikystės bandoma ugdyti as-

perspektyvos – kas tai lemia?

menybės toleranciją, empatiją, altruizmą ir gal-

Manyčiau, tai lemia daugelis dalykų,

būt netgi agapę. Daug tokių pamokymų galime

negalėčiau jų visų apimti. Tačiau, kiek supran-

aptikti mūsų tautinėje literatūroje. Ugdydamas

tu, daug kas priklauso nuo žiūrovų ir atlikėjų su-

šiuos bruožus sociume nemažai prisideda ir te-

sietumo bei nuo atlikėjų tarpusavio susietumo.

atras.

Čia įtakos turi veiksniai, kuriuos gana detaliai Negalėčiau pateikti trumpo apibrėži-

apibūdina kompleksinių sistemų dėsningumai.

mo, kodėl su vienais bendrauti lengviau nei su

Apie tai ir kalbamės su LMTA studentais paskai-

kitais, nes įtakos turi daugybė veiksnių. Tačiau

tų metu.

norint bet kurioje situacijoje bendrauti lengvai

Gal galėtumėte trumpai apibrėžti,

arba bent sudaryti tam prielaidas, manau, būti-

kas yra kompleksinės sistemos?

na sąlyga yra tarpusavio tolerancija. Kai paro-

Čia man būtų tikrai sunki užduotis.

dai, jog gerbi pašnekovą, po kelių frazių ir jis

Savo paskaitose vadovaujuosi prieš kelerius

pats pradės save gerbti. Iš tikrųjų bendravimas

metus mirusio kvantinės fizikos mokslininko Mi-

yra determinuoto chaoso procesas, kur bet kuri

chelio Berangerio suformuluotais apibrėžimais.

maža smulkmena, frazė, intonacija, netgi pras-

Trumpai sakyčiau taip: kompleksinės sistemos

minga pauzė gali pakreipti bendravimą nenu-

yra dinamiškai susietos, adaptyvios determinuo-

matyta kryptimi, padaryti staigų perėjimą į kitą

to chaoso sistemos, kurioms būdingas fraktališ-

pokalbio lygį. Teatro aktoriai studijų metu gerai

kumas ir gebėjimas evoliucionuoti staiga arba

įvaldo šiuos bendravimo metodus. Tačiau nori-

per ilgesnį laiką.

77

Alfonsas Vainoras dalyvauja LMTA studentĹł vasaros stovykloje, 2015 Karolio Ajausko nuotr.

Alfonsas Vainoras dalyvauja LMTA studentĹł vasaros stovykloje, 2015 Karolio Ajausko nuotr.

Jau keletą metų dėstote LMTA. Kokia Jūsų patirtis? Kaip Jūsų idėjas priima vaidybos magistrantūros programos studentai?

Penkerius metus tenka bendrauti su LMTA studentais. Dėstau ir kitų aukštųjų mokyklų studentams. Atvirai pasakius, mane nustebino vaidybos studentų erudicija, žinios apie naujausias šiuo metu pasaulyje generuojamas idėjas ir kylančius iššūkius. Galbūt jiems stigo šios informacijos susisteminimo ir galimybės ją taikyti praktikoje, būtent jų veikloje. Šių metų magistrantai – tikrai nuostabi, kūrybinga jaunuolių grupė, pajutusi tų susisteminimų naujus iššūkius, tiesiog sprogdino mane savo ieškojimais, interpretacijomis, samprotavimais. Kartais atrodė, kad tai jie mane stumia į naujas ieškojimų erdves!

Aišku, būčiau neteisus, jeigu nepastebėčiau ir kitų asmenų, kuriems šie iššūkiai nepasirodė įdomūs. Galbūt tai lėmė mano ribotumas, nesugebėjimas su jais pasiekti nors minimalaus susietumo. Bet tokių atvejų buvo mažuma ir juos galima suskaičiuoti pirštais.

Kaip manote, kokią patirtį šiandien gali pasiūlyti teatras, kad nekonkuruotų su kitomis pramogomis?

Manyčiau, kad teatras daugeliu atvejų yra galinga mūsų šalies sociumo virsmus formuojanti jėga. Man tai siejasi su naujo supratimo apie pasaulio evoliuciją pateikimu. Galbūt teatras ir nepateikia receptų pasaulio problemoms spręsti, bet tikrai padeda susivokti. Nelaikyčiau to pramoga, greičiau iššūkiu visuomenei. Galėčiau paminėti, pavyzdžiui, Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „Natanas Išmintingasis“, kuriame nagrinėjamas daugiakultūrinės aplinkos formavimasis. Kitas pavyzdys – statomas spektaklis „Užpustytieji“ apie žmogaus ir aplinkos santykius. Teatras – tai lyg galimybė šiuolaikiniam, nuolat užimtam, bėgančiam žmogui stabtelėti valandėlei ir pažvelgti, kurgi vis dėlto mes einame, kokie miškai problemų mus supa. Tai lyg ir socialinės fantastikos elementų pateikimas mūsų sociumui – kvietimas pažvelgti ateitin ir priimti iššūkius šias problemas spręsti.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės plečiant suvokimo erdves.

78

AUTORIŲ TEISĖS TEATRE: KĄ REIKIA ŽINOTI AUTORIAMS IR NAUDOTOJAMS

Dramos autorių teisių atsiradimo pradininku laikomas Pierre’as Beaumarchais, pjesių „Sevilijos

1990 m. gegužės 29 d. buvo įsteigta asociacija LATGA. 1994 m. Lietuva tapo Berno

kirpėjas“ ir „Figaro vedybos“, vėliau

konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių ap-

tapusių ir garsių operų libreto

saugos“ nare. Atsiradus teisiniam pagrindui ir pa-

pagrindu, autorius. XVIII a. klestint

sirašius sutartis dėl tarptautinio bendradarbiavi-

teatrams, dramaturgai sunkiai

mo, buvo įsteigtas Dramos poskyris. Tuometinė

išgyveno iš gaunamo honoraro,

Dramos poskyrio vadovė ir jo įkūrėja buvo Irena

todėl P. Beaumarchais suorganizavo

Konopackienė. Jos indėlis į dramos ir muzikinių

streiką, kurio metu pakvietė

dramos kūrinių autorių teisių administravimą ir

visus žymiausius to laikotarpio

visą asociacijos veiklą yra neįkainojamas. Dabar

dramaturgus nerašyti pjesių visus

Dramos poskyrio veiklą tęsia Evelina Brusokaitė.

metus. Tokia situacija greitai paveikė teatrus, pradėjo katastrofiškai mažėti pajamos ir teatrams

LATGA atstovaujami dramos kūrinių autoriai – tai teatrui kuriantys autoriai: dramatur-

nebeliko nieko kito, kaip tik padidinti

gai, inscenizacijų ar adaptacijų autoriai, libretų

honorarus dramaturgams. 1777 m.

autoriai, choreografai, vertėjai, kompozitoriai, ku-

P. Beaumarchais Prancūzijoje įkūrė

riantys muziką operoms, baletams, miuziklams ir

vieną pirmųjų agentūrų, ginančių

dramos spektakliams, taip pat spektaklio sceno-

dramos autorių teises.

grafijos ir kostiumų autoriai bei režisieriai.

79

LATGA išmokėtas autorinis atlyginimas užsienio Autorius, sukūręs kūrinį, įgyja asme-

autoriams: 118 086 eurai.

nines neturtines ir turtines teises. Asmeninės neturtinės teisės: autorystės teisė, teisė į auto-

Kiekvienais metais asociacija LAT-

riaus vardą, teisė į kūrinio neliečiamybę. Autorių

GA išmoka autorinį atlyginimą apie 300 Lietuvos

asmeninės neturtinės teisės neperduodamos

dramos ir muzikinių dramos kūrinių autorių. Taip

kitiems asmenims. Autoriaus išimtinės turtinės

pat teikia teisines konsultacijas autorių teisių

teisės numato galimybę suteikti teisę kūrinį nau-

klausimais.

doti įvairiais būdais (versti, adaptuoti, inscenizuoti, viešai atlikti, skelbti, transliuoti, retransliuoti

Su dramos ir muzikinių dramos kūri-

ir t. t.) ir už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą

nių autorių teisių pažeidimais asociacija LATGA

gauti autorinį atlyginimą. Autorių turtinės teisės

susiduria nuolat. Kūrinių naudotojai dažnai stato

galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po au-

pjeses negavę autoriaus leidimo, dažnai pamirš-

toriaus mirties.

ta nurodyti autorystę. Taip pat svarbu atsiminti, kad naudojamo kūrinio negalima keisti, karpyti,

Autorinė licencinė sutartis suteikia naudotojui teisę naudoti kūrinį sutartyje numa-

trumpinti ar kitaip perdirbti. Net ir menkiausiam keitimui turi būti gautas autoriaus leidimas.

tytais būdais ir sąlygomis, už suteiktą teisę naudotojas įsipareigoja mokėti autorinį atlyginimą

Autorius, nežinodamas savo teisių, dažnai nukenčia ir praranda reikšmingą ne tik

autoriui.

kūrinio autorystės vertinimą, tačiau ir pajamų Licencinės sutartys gali būti išimtinės

šaltinį. Pagrindinė šio nežinojimo priežastis yra

ir neišimtinės. Išimtinė licencija reiškia, kad auto-

nepakankamas švietimas Lietuvos švietimo

rius netenka teisės suteikti tokių pačių licencijų

įstaigose.

dėl konkretaus kūrinio panaudojimo kitiems naudotojams. Neišimtinė licencija reiškia, kad auto-

Lietuvos autorių teisių ir gretutinių

rius pasilieka teisę suteikti tokias pat licencijas

teisių įstatymas numato autoriaus teisių apribo-

dėl konkretaus kūrinio panaudojimo kitiems nau-

jimus, kada kūrinys gali būti naudojamas be kū-

dotojams.

rinio autoriaus leidimo. Vienas jų – mokymo tikslai. Tačiau kūrinio panaudojimas neturi viršyti Asociacija LATGA administruoja dra-

mos ir muzikinių dramos kūrinių autorių turtines

Visais klausimais, susijusiais su

viešo atlikimo ir paskelbimo teises, jeigu dramos

naryste ar dramos ir muzikinių

ar muzikinis dramos kūrinys atliekamas viešai

dramos kūrinių autorių teisių

scenoje ar jo įrašas transliuojamas per televiziją,

administravimu, kreipkitės į

asociacija LATGA surenka ir paskirsto autoriui

asociacijos LATGA Dramos skyriaus

priklausantį autorinį atlyginimą ir Lietuvoje, ir iš

vadovę Eveliną Brusokaitę el. paštu

užsienio.

evelina@latga.lt Jeigu teatras ar kitas kūrinių naudo-

tojas nori naudoti lietuvių autorių dramos kūrinius, pirmiausia turėtų gauti asmeninį autoriaus sutikimą. Ir jeigu autorius yra asociacijos LATGA narys, turi kreiptis į asociaciją LATGA dėl turtinių teisių suteikimo.

Asociacija LATGA taip pat skirsto kompensacinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais dalį, tenkančią dramos ir muzikinių dramos kūrinių autoriams.

2018 m. asociacijos LATGA Menų skyriaus Dramos poskyris atstovaujamiems dramos ir muzikinių dramos kūrinių autoriams surinko ir paskirstė 523 172 eurus.

Asociacija LATGA išduoda licencijas

80

mokymui reikalingo kūrinio panaudojimo masto.

Lietuvos teatrams statyti ir viešai atlikti scenoje užsienio autorių kūrinius. 2018 m. asociacijos

5

9

6

7 72424

443008