Nacionalinis susivienijimas. Susigrąžinkime valstybę!

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas 2020 m. Seimo rinkimų informacinis leidinys. 2020 rugpjūčio mėn. www.susivienijimas.lt

Ar įveiksime biurokratizmą?

Programos prioritetai: kaip susigrąžinti valstybę?

Šeimos politika: grąžinti gyvybę Lietuvai

6 p.

10 p.

15 p.

Vytautas Sinica:

Rasa Čepaitienė:

Algimantas Rusteika:

Tapkime tikrais valstybės šeimininkais

Ar baimė vėl sukaustė Lietuvą?

2 p.

5 p.

Tikroji laisvė – būti valstybe Nacionalinio susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo kreipimasis į Lietuvos Respublikos piliečius

Mes, Nacionalinis susivienijimas, einame į šiuos rinkimus tam, kad sutelktume mus vi­ sus ir pažadintume ryžtą vėl tapti Valstybe.

ne visiems, tai daugumai. Tačiau kol kas mes to nepadarėme. Todėl einame į rinkimus ir kreipiamės į jus su keliais klausimais: ar gali Tauta būti Valstybe, jeigu jos valdantysis sluoksnis jau gėdijasi ir išsižada savo kalbos, istorijos, kultūros? Jis trokšta kuo greičiau nebebūti lietuviais ir ragina jais nebūti kitus. O tie, kurie jais nori išlikti, vadinami atsili­ kėliais, ir atvirai sakoma – tegul jie greičiau išmiršta.

Valstybė – tai ne valdžia, ne vėliava ar himnas, ne ministrai, prezidentai, ne Valstybės įstaigos. Valstybė – tai mes, žmonės, kurie tampame Valstybe tik tada, kai valdome savo gyvenimą ir sugebame jį sutvarkyti taip, kad tas gyvenimas būtų priimtinas, jeigu

Ar galime būti tikra Valstybė, jeigu mūsų vaikai klaupiasi ant grindinio prieš už tūks­ tančių kilometrų esantį narkotikų pardavėją ir kriminalinį nusikaltėlį, o nemokomi nusi­ lenkti tik savo Tautos didvyriams ir kankiniams?

Brangūs tautiečiai, visi mūsų puikios šalies piliečiai, kuriems Lietuva nėra pereinamasis kiemas ar laikina gyvenimo stotelė, bet vienintelė ir mylima Tėvynė.

Tęsinys kitame puslapyje

Nacionalinio susivienijimo sąrašo pirmasis penketukas (iš kairės) publicistas, verslininkas Algimantas Rusteika, politologas, leidėjas Vytautas Sinica, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, chemikas, Varėnos rajono tarybos narys Martynas Katelynas.

2

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Ar įmanoma įsivaizduoti sveikoje Valstybėje, kad šei­ ma, kuri šimtmečius buvo nuostabių lietuvių gimimo ir auklėjimo vieta židinys, būtų pavadinta priespaudos ir smurto židiniu ir reikalaujama ją panaikinti?

Ar įmanoma visaverčiu būsimųjų piliečių ugdymu besi­ rūpinančioje Valstybėje, kad dėl menkiausios dingsties vaikas būtų atimamas iš savo šeimos?

Ar teisingoje Valstybėje įsivaizduojama, kad pilkos vidu­ tinybės, nieko naudingo nenuveikusios savo šalies labui, per mėnesį gautų atlyginimą, kurį uoliai ir sunkiai dirban­ tis žmogus vargais negalais uždirba per metus?

Ar branginanti savo žmones Valstybė išdrįstų skelbti, jog ji buvo atkurta tam, kad jos piliečiai galėtų laisvai ir kuo greičiau išsivaikščioti po pasaulį, o ne aiškiai sakytų ir nuolatos primintų, kad Lietuva yra tikroji kiekvieno lie­ tuvio Tėvynė ir vieninteliai tautos namai?

Siekiame, kad piliečiai taptų tikrais valstybės šeimininkais Apie Nacionalinio susivienijimo susibūrimą, tikslus, valstybės viziją ir jam metamus kaltinimus kalbamės su vienu iš partijos iniciatorių, pirmininko pavaduotoju politologu Vytautu Sinica gali atnešti. Šie „vienijimai“ tėra bandymas senais bū­ dais, tik kartu prieiti prie valdžios. Šie vienytojai spėjo įrodyti, kad negali paleisti savo daug kartų pralaimėjusių partijų, nors visi galėjo atsiliepti į kvietimą ir asmeniškai prisijungti prie Nacionalinio susivienijimo. Daugybė iš­ mintingų žmonių taip ir padarė. Tačiau „vienytojai“ nori sujungti bendrą sąrašą naudos dalybų principu, atsiskai­ čiuoti jame vietas, pinigus reklamai, plotą plakatuose ir tikėtis bendromis jėgomis, bet ne bendromis idėjomis patekti į Seimą.

Ar stipri ir siekianti išlikti Valstybė norėtų ir leistų sau tapti „Lietuva be lietuvių“ matydama, kaip kiekviename žingsnyje išnaudojami ir žeminami lietuviai dėl skurdo ir patyčių yra priversti masiškai palikti Tėvynę, o jų vie­ tą gimtojoje žemėje užima iš svetur vežami pigūs darbo vergai?

15min.lt / Roko Lukoševičiaus nuotr.

Ar tikra Valstybė leistų, kad jos dirbančiųjų sunkiai per gyvenimą sukaupti pinigai būtų skirti ne jų pensijoms, bet maitintų užsienio bankus?

Ar įmanoma iš tiesų siekiančioje klestėti Valstybėje, kad valdžia džiaugtųsi iš stambių dvarų ir aplink juos susi­ spietusių kumetynų sudaryto nykstančio kaimo vaizdu, o ne visomis išgalėmis remtų šeimos ūkius ir puoselėtų gyvas kaimo bendruomenes?

Ar galima įsivaizduoti Valstybę, kurioje galiotų plėšikų teisingumas, kai per tris dešimtmečius šimtus milijonų ar net milijardus išvogę ir išgraibstę veikėjai taip ir nesė­ da į teisiamųjų suolą, o varguolis yra negailestingai bau­ džiamas už menkiausią nusižengimą?

Pagaliau, ar įmanoma patikėti, kad iš tiesų turime savą Valstybę, kai net valdžios sluoksniai ir vadinamoji švie­ suomenė leidžia darkyti ir bjauroti savo kalbą, raginda­ ma kalbėti, kaip kam patinka, o ne aiškiai ir tvirtai pasako, kaip prieš kelis šimtmečius sugebėjo pasakyti Mikalojus Daukša, kad gimtoji lietuvių kalba yra Tautos savasties pagrindas ir tvirčiausias šalies piliečių vienybės ir bro­ lystės jausmo laidas?

Atėjome į lemiamą tašką, kai turime apsispręsti: krei­ piuosi į jus ir klausiu – ar nepavargome būti apvaginėjami, plėšiami, žeminami ir ujami? Ar ne laikas pagaliau pakelti galvas ir atsitiesti, išvysti visai kitokią Lietuvą? Tam rei­ kia labai nedaug: tiesiog pakanka suprasti, kad jokia ver­ gų tauta, kuri kliaujasi tik ponų numetamais trupiniais nuo jų stalo, niekada taip ir nesulaukia gero gyvenimo ir nesuklesti. Tikroje Valstybėje teisingumas reiškia tai, kad kiekvienas žmogus joje gauna tai, ko nusipelnė savo sunkiu ir uoliu darbu. Ar ne per ilgai gyvenome vadovau­ damiesi – to net nesuvokdami arba neišdrįsdami sau pri­ sipažinti – vieno rašytojo kažkada pasakytais žodžiais: gimęs šliaužioti, skraidyti negali. Paklauskime savęs, ar mes iš tikrųjų esame gimę tik šliaužioti? Ar vis dėlto mes esame pajėgūs pakilti, iškleisti sparnus naujam Laisvės skrydžiui ir gyventi ne svetimiems, o sau – mūsų Lietu­ vai ir mūsų pačių laisvei? Lietuva ir Laisvė – koks nuos­ tabus šitų žodžių sąskambis! Pagaliau turime suvokti, kad Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio pliažiuke, slapčia supiltame šalia mūsų kankinių ir didvyrių kaulų. Tikroji Laisvė – būti Valstybe, tai reiškia – Tauta ir žmonėmis, kurie patys lemia savo likimą, patys tiesia savo kelius į ateitį, ir, svarbiausia, žino, kad jie yra Lietuva. Mes esa­ me Lietuva!

Vytautas Sinica

politologas, VU doktorantas, „Pro Patria“ kūrėjas Politiniame žemėlapyje atsiradote prieš pat rinkimus. Panašu, kad tiesiog norite sudalyvauti postų dalybose?

Priešingai, jau 2016 metais buvome kalbinami dalyvau­ ti rinkimuose, bet to nedarėme, nes nematėme visuo­ menėje subrendusio poreikio mūsų idėjoms. Partiją sukūrėme po ilgametės veiklos ir tik todėl, kad šalies įstatymai valstybės valdyme dalyvauti leidžia tik parti­ joms. Siekiame ne postų, o pokyčių valstybės gyvenime.

Visuomeninę veiklą pradėjome dar 2004 metais, prof.

Radžvilui su bendraminčiais įkūrus „Kito pasirinkimo“ judėjimą. 2011 metais pats su bendraamžiais sukūriau „Pro Patria“ jaunimo sambūrį. Galiausiai 2016 metais sukurtas Vilniaus forumas, išaugęs į Tautos forumą, vienijantį valstybin­gumą stiprinančių pokyčių Lietuvo­ je siekiančius žmones. 2019 metais šis judėjimas įsteigė visuomeninį komitetą „Vytautas Radžvilas: susigrą­ žinkime valstybę!” ir Europos Parlamento rinkimuose mažomis lėšomis ir vos per poros mėnesių kampaniją surinko 3,3 proc. balsų. Iki šiandieninio žingsnio ėjome lėtai, apgalvotai, ugdydami visuomenę ir be jokio vie­ nadienio oportunizmo.

Vadinatės Nacionalinis susivienijimas, tačiau nevienijate „patriotinių jėgų“ kaip N. Puteikis, priešingai, dalyvaujate rinkimuose atskirai.

Koks čia vienijimas?

Mūsų tikslas yra vienyti esminių pokyčių valstybėje sie­ kiančius piliečius, o ne antisistemiškumą imituojančias partijas, kaip N. Puteikio. Dešimtmečiais sistemoje vei­ kiančių partijų ir politikų vienijimasis jokių pokyčių ne­

Patriotinės kalbos neturi jokios reikšmės vertinant ti­ krąjį politikų nusiteikimą esminiams pokyčiams. N. Pu­ teikis ir R. Dagys, deja, įrodė, kad veiksmais visapusiš­ kai palaiko esamą sistemą ir tenori kosmetinių pokyčių, A. Juozaitis, per pusmetį pakeisdamas 4 partijas, aiškiai parodė, kad dėl valdžios susidės su bet kuo. Stebime šį dar nesibaigusį cirką iš šalies ir laukiame, kol vis daugiau žmonių supras jo beviltiškumą ir prisijungs prie mūsų.

Simboliška, jog jaunimo „vienytojų” partijose nėra nė kvapo. Šie rinkimai greičiausiai paskutinis daugelio jų pasirodymas.

Esate daugiausiai filosofų partija, o valstybę turi valdyti praktikai. Lendate į pareigas, kurių nesugebėsite atlikti?

Pirma, praktikai valstybę jau „nuvaldė”. Turėjome ir praktiškų politikų, ir neva nepolitikų „profesionalų“ Vy­ riausybes. Visos jos buvo išardytos, žmonės nusivylė, o gyvenimas Lietuvoje iš esmės nesikeitė. Praktikai pačia savo esme yra žmonės, kurie priima esamas žaidimo taisykles ir stengiasi dirbti (arba vogti – priklauso nuo žmogaus) tomis duotomis sąlygomis, tačiau nebando jų iš esmės pakeisti. Dalyvaujame rinkimuose įsitikinę, kad Lietuva atsikando tokios praktiškos politikos.

Antra, jokiu būdu nesame vien filosofai. Mūsų koman­ doje ir anksčiau, ir juo labiau dabar yra platus spektras ekonomikos, švietimo, socialinių klausimų, žemės ūkio, aplinkosaugos, energetikos, sveikatos apsaugos ir kitų sričių specialistų. Remiamės principu, jog niekas negali išmanyti visko ir meluoja kiekvienas politikas, kuris tokiu visažiniu apsimeta. Priimdami sprendimus savo gretose kreipsimės į geriausius kiekvieno klausimo specialistus ir derinsime specifines praktines žinias su mūsų judėji­ mo vertybiniais principais. Tik toks požiūris į politiką gali ištraukti ją iš esamos pelkės.

Skelbiate tradicines pažiūras ir Sąjūdžio idealus, kurie įdomūs daugiausiai seniems žmonėms.

Tai ne ateities, o praeities partija.

Priešingai, partija vienija skirtingų kartų žmones ir joje itin daug jaunų, 20–35 metų, narių. Didelė dalis jų yra politikos ir kitų socialinių mokslų studentai ir absolven­ tai, valstybės valdymui būtinų sričių profesionalai. Gali­ ma daug kalbėti apie atsinaujinimus ir „ateities politiką“,

3

tačiau būtent mūsų sąraše yra gausu jaunų žmonių, pa­ siruošusių šiuolaikiškai pažvelgti į XXI amžiaus Lietuvos iššūkius. Keturi iš pirmų vienuolikos mūsų sąraše yra jauni žmonės, ne tik kompetentingi, bet ir gerbiantys moralinę ir valstybingumo tradiciją.

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Susigrąžinkime universitetus! skelbia, kad „aukštasis mokslas prieinamas visiems pa­ gal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokan­ tiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, tačiau Konstitucinis Teismas 2007 ir 2008 metais išaiškino, kad prieinamumas reiškia teisę studijuoti savo lėšomis, mokant visą studijų kainą, o tuo metu galiojęs ir priimamųjų skaičių ribojęs Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnis priešta­ rauja Konstitucijai.

Ar balsuojantys už jus nepraras savo balso, nes patekti į Seimą vis tiek neturite šansų?

Jeigu ir nepateksime, tai tik per tokį mąstymą. Būtent toks mąstymas ir sukuria šią problemą. Jeigu 2020 m.

Seimo rinkimuose mums pritrūks kelių tūkstančių bal­ sų, nėra abejonių, kad tai bus balsai žmonių, kurie bal­ savo už jiems patiems mažiau priimtiną partiją, pati­ kėję, jog mums nėra vilties. Nepadarykite šios klaidos.

Pernai su 141 žmogaus komitetu ir 40 tūkstančių eurų biudžetu per du mėnesius, ignoruojami žiniasklaidos, surinkome 3,3 proc. arba 42 tūkstančius balsų. Šian­ dien esame per 2000 narių vienijanti partija ir turėsi­ me tikrai didesnį biudžetą ir debatų galimybes. Niekas negali garantuoti pergalės, tačiau nėra abejonių, kad ji įmanoma. Ko reikia pergalei? Kad prisidėtų visi tikrai mus palaikantys ir išdrįstų už mus balsuoti dauguma abejojančių, ar neišmes balso. Paradoksas, bet jeigu dauguma palaikančių taip balsuosite, tai ir neišmesite balso. Žmonėms svarbiausia pragyvenimas – algos, darbo vietos ir pensijos – o ne demokratijos ir suverenumo klausimai. Kodėl kalbate tai, kas žmonėms neaktualu?

Negalime kartu su V. Uspaskichu ir panašiais oportu­ nistais pataikauti žmonėms ir kalbėti dalykus, kuriuos visi nori girdėti, tačiau žinome, kad jie nieko nepakeis.

Dešimtmečius visos partijos žadėjo didesnes pensijas, algas ir teisingumą, tačiau nė vieno tų dalykų nesu­ laukėme. Kodėl? Nė viena partija tuo tarpu nekalbėjo apie tikrąją priežastį, kodėl negalime sukurti teisingos valstybės visiems piliečiams. Ta priežastis paprasta: pi­ liečių balsas neina iki valdžios kaip šuns balsas neina į dangų. O šiandien turime valstybę, kurios piliečiai ne­ kontroliuoja. Fasadinę valstybę ir fasadinę demokratiją.

Tai ne kurios vienos partijos, o politinės sistemos pro­ blema. Kai piliečius galima ignoruoti, valstybėje viską nulemia siauros įtakingos grupės: oligarchai, teisėjų klanas, žiniasklaidos milžinai, ES lėšas žarstančios ide­ ologinės organizacijos. Todėl – nors tai nėra savaime akivaizdu – tik atgavę valstybės kontrolę ir „ant trum­ pų“ paėmę visus politikus (įskaitant mus!) piliečiai gali tikėtis, kad būtų pagaliau priimami tautai ir valstybei naudingi, o ne išrinktuosius tenkinantys sprendimai.

Atkreipkite dėmesį, nė viena „vienijanti patriotinė jėga“ šia linkme nieko nedaro.

Yra teigiančių, kad esate klerikalinė partija, kalbanti apie krikščioniškas vertybes ir norinti visus suvaryti į bažnyčias, o faktinę valdžią atiduoti kunigams. Ką į tai atsakote?

Skelbiame akivaizdų faktą, kad lietuvių tautos moralinės ir kultūros normos yra suformuotos daugiausiai krikš­ čioniškos etikos, kaip ir visa europinė civilizacija, į kurią veržiamės, yra suformuota krikščionybės. Absurdas būtų tam prieštarauti. Ne politikų darbas varyti žmo­ nes į bažnyčias ar moralizuoti jų asmeninius gyvenimus.

Politikų darbas priimti įstatymus, kurie atitiktų tautos moralės normas ir žmogaus prigimtį. Todėl laikome vie­ nareikšmiška savo pareiga ginti tai, ką teisingai gina ir krikščionybė: santuokinę vyro ir moters šeimą, saugu­ mą auginti vaikus be valstybės kišimosi, valstybės finan­ sinę pagalbą gausioms šeimoms, nuo genderizmo ir kitų pseudomokslų saugų švietimą ir medijas. Žinome, kad dauguma Lietuvos žmonių, nepriklausomai nuo savo ti­ kėjimo, tam pritaria.

doc. Kęstutis Dubnikas filosofas, buvęs VU prorektorius

Suinteresuotos grupės juos nusavino taip meistriškai ir subtiliai, kad daugelis nepastebėjome ir nesupratome, jog tai nutiko. Universitetas yra Vakarų civilizacijos kū­ rinys, siekiantis pažinti ir skleisti tiesą. Nepriklausomy­ bę atkūrusioje Lietuvoje modernus aukštasis mokslas turėjo stiprinti valstybę, jos intelektualinį potencialą ir kultūrą. Nutiko priešingai. Globalistinė neoliberalizmo ideologija universitetus pradėjo „laisvinti“ nuo bet ko­ kių įsipareigojimų tiek tiesai, tiek valstybės interesams.

2009 m. liberalų ir konservatorių Mokslo ir studijų re­ forma pavertė aukštąsias mokyklas komercinėmis vie­ šosiomis įstaigomis, teikiančiomis paslaugas globalioje rinkoje. Taip galėjo nutikti tik todėl, kad Lietuvą valdo ne jos piliečiai. Valstybės saugumo departamentas yra nustatęs, kad reformą „stūmė“ verslo grupės, siekusios gauti naudą per Europos Sąjungos lėšų skirstymą mokslo infrastuktūrai, statybos užsakymus bei aukštųjų mokyklų turto privatizavimą. Įvesta krepšelinė studijų finansavimo sistema buvo tiesiogiai naudinga bankams, pradėjusiems dalinti paskolas už mokslą su valstybės garantija.

Pertvarka sukėlė nuožmią kovą tarp aukštųjų mokyklų dėl finansavimo pagal naują mokslo pasauliui logiką, il­ gainiui keisdama Universiteto pašaukimą – ne kurti ži­ nias, o jas gaminti kaip prekes, pataikauti visuomenei, o ne ją ugdyti. Studentų mokymas turi atitikti paslaugą klientui. Tai vyksta palaipsniui keičiant universitetų vei­ klos reguliavimus, projektų sąlygas ir studijų standar­ tus – kad priprastume.

Universitetų tarybos įgijo galią rinkti rektorius ir tvirtin­ ti veiklos strategiją. Sėkmingos veiklos kriterijais tapo finansinė sėkmė. Tai tarsi valstybės remiamos įmonės verslo planas. 2015 m. VU rektoriumi tapęs A.Žukauskas gyrėsi, kad jis pirmasis pasaulyje universitetui pritaikė didžiosiose verslo korporacijose veikiantį vadybos mo­ delį. Pasekmės pasirodė netrukus: studijų programos vertinamos pagal jų atsiperkamumą, moksliniai tyrimai – projektinių pinigų įsisavinimu. Užsakytas projektas nu­ mato ir tikslus, ir kokia turi būti „pagaminta“ mokslinė produkcija. Kova dėl mokslui skiriamų lėšų tyrėjus „suo­ rientuoja“ kokius kurti darbus ir programas. Dalinant pi­ nigus universitetai verčiami neomarksistinio globalizmo, genderizmo ir panašių ideologijų „sumokslinimo“ insti­ tucijomis.

Suverslinant studijas išskirtinį vaidmenį atliko Konstitu­ cinis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str.

Taip buvo atvertos durys pasaulyje beveik nebesutinka­ mai diskriminacinei dviejų studentų kategorijų sistemai: gavusius valstybės finansavimą ir turinčius visus studijų metus, nepriklausomai nuo studijų rezultatų, mokėti pa­ tiems. Gerai besimokantis yra tas, kuris pasiekė pakan­ kamų rezultatų mokykloje kad gautų „krepšelį“ visam studijų laikui. Pritrūkus menkos balo dalies, dažniausiai finansavimo nebegaus nežiūrint pasiekimų studijose.

Tokiems „antros kategorijos“ studentams Lietuvos pi­ liečiams Konstitucija negalioja, jokio valstybės laidavimo valstybiniuose universitetuose tikėtis jie negali. Besimo­ kantieji diskriminuojami ir pagal savo polinkius ir gabu­ mus: mažiau – pigiose humanitarinėse ir labiau – bran­ giose menų studijose.

Panaikinti „krepše­ lius“, studijų kaip prekės suvokimą, studentų skirstymą į mokančius ir nemo­ kančius už mokslą Universitetus pagal liberalus ir konservatorius finansuo­ jant krepšeliais, studijos tapo preke, programų pava­ dinimai – prekės ženklu, studentai – klientais, dėl kurių profesoriai ir visas personalas tampa paslaugos tiekėjais arba tiesiog „žmogiškaisiais ištekliais“. Jokia partija ne­ sivargino ar nesugebėjo to pakeisti. Konstitucinio Teis­ mo mantra apie studijų prieinamumą turi ir kitą pusę.

Neturintys tinkamo pasirengimo, tačiau galintys ir no­ rintys susimokėti už mokslą tampa itin paklausia „klien­ tūra“ ir išgyvenimo sąlyga nepopuliarioms, dažniausiai prastoms studijų programoms. Tai faktinis diplomų par­ davinėjimas.

Visuotinai pripažinta universitetų autonomijos teisė – aka­deminės bendruomenės narių mokslinių tyrimų ir dėstymo laisvė, o ne vadybos ir finansinė savivalė. Tačiau pastaroji įsigali mokslininkų laisvės sąskaita, o nuolanku­ mas biurokratinei ir ideologinei prievartai, deja, vis labiau apima mokslo bendruomenę. Universitetuose įsivyrauja nomenklatūrinis valdymas, o darbuotojai verčiami aka­ deminiais baudžiauninkais. Autonomijos priedanga reika­ lavimai nesikišti į universitetų gyvenimą tampa pavojingi visuomenei ir valstybei. Todėl mūsų neatidėliotinas užda­ vinys grąžinti ir teisiškai įtvirtinti autentišką universitetų paskirtį. Tam būtina panaikinti „krepšelius“, studijų kaip prekės suvokimą, studentų skirstymą į „pirmą ir antrą“ rūšį, pseudomokslinių tyrimų finansavimą, naujosios viešosios vadybos principais grįstą universiteto valdymą, politizuoto Konstitucinio Teismo „globą“, sustabdytas siekis įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai.

4

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Be teisingumo, bet teisinė

prof. Vytautas Daujotis chemikas, VU profesorius

Istorija moko, jog demokratinėmis tapo tik tos valstybės, kuriose priimami įstatymai neprieštaravo prigimtiniam (dorovės) įstatymui, suteikiančiam galimybę atpažinti ir stabdyti tironišką valdžią, valdžios savivalę ir ideologines apgavystes. XX a. pabaigoje Vakarų šalyse radosi visai kitokia liberalioji demokratija, kurioje kiekvienas objek­ tyvios tiesos siekis laikoma nepakantos versme. Pagal tokią sampratą, vienos tiesos jokiu klausimu negali būti, kiekvienas lieka su savąja ir tai tampa tokios liberaliosios demokratijos pamatu. Tačiau atmetus tiesos galimybę ir prigimtinį įstatymą bet kokia rašytinė teisė ima remtis vien tik įstatymų leidėjo valia. Kas valdo – to ir tiesa. Šis principas klestėjo sovietmečiu, kai tiesa buvo vie­ nos partijos. Lietuvos pokomunistinė pertvarka tik šiek tiek palietė teismų valdžią ir jos veikimo įpročius. Dar daugiau, įsteigtas Konstitucinis Teismas (toliau – KT) iš Seimo perėmė įstatymų leidėjo funkcijas ir tapo sovieti­ nio politinio biuro analogu: tautos referendumu priimtą Konstituciją paskelbė iš esmės negaliojančia, o vietoj jos iškėlė neskundžiamus ir galutinius savo nutarimus bei iš­ aiškinimus – konstitucinę doktriną. Teisminę valdžią KT įtvirtino kaip save atkuriančią ir niekam neatskaitingą, pavadindama tai „teisėjų ir teismų nepriklausomumo garantija“.

Išrinktųjų teisingumas „Teisingumo vykdymas“ didžiąja dalimi paverstas galingųjų aptarnavimo priemone, o valstybės teisė­

sauga pasidarė priklausoma nuo nusikalstamų poli­ tikų, verslininkų ir vykdomosios valdžios grupuočių įtakos bei pinigų. Didžiausias teisėsaugos dėmesys teikiamas mažareikšmiams, neįtakingų asmenų pa­ darytiems nusikaltimams, už nesunkius nusikaltimus šimtai paprastų piliečių nuolat netenka laisvės. Dau­ giau nei dvigubai viršydama ES vidurkį, Lietuva taip pat yra ES čempionė pagal santykinį kalinių skaičių (232 kaliniai 100 tūkst. gyventojų), bet tarp jų įtakin­ gų, žinomų politikų, valstybės pareigūnų ar dėl tur­ tų įtakingų žmonių beveik nėra. Teisėsauga jų vengia, susidomi tik priversta, kai nusikalstamos politikų ar kitų įtakingų veikėjų grupuotės dėl grobio susipjau­ na tarpusavyje, o pjautynių atgarsiai išeina į viešumą.

Bet ir tokiu atveju realios bausmės išvengiama – bylos tęsiasi metų metus, vilkinamos iki sueina senaties ter­ minas. Jei vis dėlto paskelbiamas nuosprendis, tai jis dažniausiai tik simbolinis – bausmė visiškai neatitinka nusikaltimo masto.

Pavyzdžių gausu. Visiškai girta prie automobilio vairo avariją sukėlusi ir neprisimenanti, kur važinėjusi, teisė­ ja V. Stangvilienė išvengė baudžiamosios atsakomybės, nors buvo atleista iš pareigų. Teisėjų Tarybos pirminin­ kui A. Valantinui šioje istorijoje labai parūpo, kad išėjusi į pensiją teisėja gali netekti specialių teisininkams ski­ riamų socialinių privilegijų, tarp jų – valstybinės teisėjo pensijos (vidutiniškai 980 eurų). Prisidirbusių teisėjų privilegijos gelbstimos nuolat. Dar 2012 m. Radviliškio teismo teisėjas V. Butvilas įkliuvo užimamomis parei­ gomis keldamas savo medžiaginį gerbūvį, bet galiausiai 2019 m. Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu išsaugojo valstybinę teisėjo pensiją.

Privilegijuota ne tik nomenklatūra, bet ir jų atžalos. Kai po paskutinio teismo posėdžio iškart buvo paleistas septyniolikmetis Jurbarko politikės sūnus, kėsinęsis iš­ prievartauti ir žiauriai sužalojęs merginą, tas pats A. Va­ lantinas situaciją apibūdina kaip tiesos ir teisingumo tri­ umfo žygį: „Tiesa ir teisingumas žengia koja kojon su neatskiriama teisinės valstybės dalimi – teismais. Nepri­ klausoma teismų sistema – esminis žmogaus teisių ga­ rantas“. Visuomenę papiktinęs absurdiškas sprendimas A. Valantinui kėlė pasididžiavimą.

Procesai be sprendimų Teisminių procesų vilkinimo klasika tampa prieš ke­ tverius metus sulaikyto Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio byla. Įkliuvo paėmęs šimtatūkstantinį kyšį iš koncerno „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio.

Galima neabejoti, kad vis dar tampoma byla baigsis kaip visada – niekuo.

Precedentų gausu. V. Uspaskicho įmonė, 1995 m. ta­ pusi „Gazprom“ dujų tarpininke ir verslą perleidusi ofšorinei kompanijai „Jangila“, per dvejus metus gavo ketvirtį milijardo litų pajamų, bet mokesčių nemokėjo.

Pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą V. Uspaskichui grė­ sė baudžiamoji atsakomybė. Teisminis procesas buvo vilkinamas, per tą laiką jis tapo politiku, pateko į Seimą.

Atėjo senatis ir „Jangilos“ byla buvo baigta. Bausmė nepasiekė V. Uspaskicho, bet nubausta buvo mokesčių inspekcijos darbuotoja V. Žuromskaitė, išdrįsusi dve­ jiems metams areštuoti 270 mln. įmonės „Jangila“ litų.

Ji buvo atleista iš darbo, vėliau atstatyta, vėl atleista, dirbo Žemės ūkio ministerijoje, kol jos neužvaldė V. Us­ paskicho partija – V. Žuromskaitė vėl atsidūrė gatvė­ je. V. Uspaskicho odisėja tuo nesibaigė. 2006 m. jam buvo iškelta byla dėl sukčiavimo, finansuojant Darbo partiją iš nedeklaruotų pajamų. V. Uspaskichui grėsė laisvės praradimas, bet teisėsauga sugebėjo dešimt metų vilkinti šią bylą. Prisidėjo ir Konstitucinis Teis­ mas, pusę metų nagrinėjęs elementarų, specialiai vil­ kinimui sukurtą apygardos teismo paklausimą dėl šios bylos. 2016 m. daugelis kaltinimų subliūško dėl senaties, teismas V. Uspaskichą išteisino. Šiemet Darbo partijai „grąžinta“ ir 1,8 mln. eurų biudžeto dotacijos, anksčiau neskirtos dėl vykusių teismų.

Būtini sprendimai Visa tai rodo, kaip veikia Lietuvos teisėsauga. O įstatymų leidėjai, įskaitant tokiu save pavertusį Konstitucinį Teis­ mą, kuria naujus šedevrus. Seimas sukurpė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, iš tiesų parengtą naudoti kaip vaikų grobimo ir jų suprekinimo įrankį, nuo kurio jau nukentėjo tūkstančiai Lietuvos šeimų. Konstitucinis Teismas paneigė biologinę lyties prigimtį ir „įteisino“ vienalytę šeimą. „Puikusis naujas pasaulis“ jau beldžiasi į mūsų duris.

Būtina imtis ryžtingų sprendimų, kurie nutrauktų už­ daros, niekam neatskaitingos teismų sistemos saviva­ lę. Konstitucinis Teismas, ėmęs pats leisti įstatymus ir aiškinti „konstitucines dvasias“, turi būti panaikintas, o Konstitucijos aiškinimai apriboti tuo, kas iš tiesų tiesio­ giai kyla iš Konstitucijos. Teismai turi tapti atskaitingi vi­ suomenei, patys teisėjai – dažniausiai draugai ir kolegos – negali spręsti kitų teisėjų etikos klausimų, skirti jiems bausmes ar lemti jų karjerą. Lietuvai būtinas prisieku­ siųjų institutas, iš tiesų atiduodantis teisingumą į visuo­ menės rankas, o teisėjams paliekantis pareigą užtikrinti visapusiškai sąžiningą ir tvarkingą teismo procesą. Šian­ dien tik atvira teisinė sistema gali grąžinti teisingumą į privilegijuotus ir paprastus mirtinguosius (visai kaip so­ vietmečiu) padalytai Lietuvai.

Būtina imtis ryžtingų sprendimų: panaikinti Konstitucinį Teismą, atverti visuomenei teismus, įvesti prisiekusiųjų institutą, panaikinti privilegijuotųjų valstybines pensijas

5

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Ar baimė vėl sukaustė Lietuvą? ar net kenksmingi dalykai. Stebėtina, kaip po truputį, patyliukais, bet užtikrintai, šalyje, nors ir formaliai vei­ kiant demokratijai, vėl įsigali visuotinė baimė. Baimė sakyti, ką galvoji (tai jau tampa į paraštes nustumtų­ jų – „marginalų“ – privilegija), baimė neįtikti aukščiau stovinčiam, nukentėti, būti užjuoktam ar išstumtam iš „garbingų žmonių“ draugijos... Baimė, einanti ranka rankon su išnaudojimu, neteisybe, įsitikinimu, kad esi bejėgis ką nors pakeisti. Visa tai kuria nuodingą atmos­ ferą, gimdančią pilietinį pasyvumą, prieš dar silpnes­ nius nukreipiamą susikaupusią agresiją, neviltį, nusi­ kalstamas nuostatas, visuotinę veidmainystę.

prof. Rasa Čepaitienė

istorikė, Europos humanitarinio universiteto profesorė „Geras gyvenimas“ tūlam Lietuvos gyventojui asocijuo­ jasi su materialiais ar socialinio prestižo dalykais: įspū­ dinga karjera, įsigytu nekilnojamuoju turtu, automobi­ liais, solidžia sąskaita banke, prabangiu vartojimu. Mūsų verslo, politikos, net intelektualiniam elitui to, atrodytų, pakanka „gerovei“ apibrėžti. Retas šiandien tesusimąsto apie kažką daugiau, aukščiau ar kilniau. Tačiau žmogus ne vien duona gyvas. Jam reikia ir kokybiškų socialinės rūpybos, medicinos, švietimo paslaugų. O svarbiausia, jam reikia pagarbos, orumo, saugumo, teisingumo ir pa­ sitikėjimo savimi bei kitais, galiausiai – gilesnio savo gy­ venimo prasmės pajautimo. Todėl, nors Lietuvos ekono­ minė padėtis, bent daliai gyventojų, žadina optimizmą, tačiau kultūrinė, o ypač dvasinė, visuomenės būklė kelia vis didesnį susirūpinimą.

Nors per trisdešimt nepriklausomybės metų ir buvo pasiekta nemenkos socialinės ir ūkio pažangos, bet ji palietė tik dalį piliečių ir neskatina didžiuotis šalimi, no­ rėti likti joje gyventi, auginti čia vaikus. Kas vis dar gena žmones, ypač jaunimą, iš Lietuvos? Kas verčia gėdytis būti lietuviu, skubėti atsižadėti tėvų bei senelių kalbos ir papročių ne tik užsieniuose, bet jau ir čia, namuose?

Vis dar pilni kultūrinių kompleksų, abejojame esantys europiečiai, tad skubame jais tapti savojo, lietuviškojo, tapatumo sąskaita, lyg to niekaip nepavyktų suderinti.

Tai, kad lietuviai išsivaikšto po platųjį pasaulį, praranda ryšius su gimtine, galiausiai nutausta, valdančiųjų kaž­ kodėl nelaikoma rimta problema ir grėsme. Priešingai, tai netgi vertinama kaip mūsų konkurencinis pranašu­ mas. Išnykti kaip tautai ir valstybei galbūt net yra mūsų elito garsiai neįvardinta siekiamybė, slaptas troškimas?

Kitaip tokia olimpinė ramybė ir abejingumas lietuvių tautos ir kultūros ateičiai sunkiai paaiškinami. Išeitų, savo pačių tautinį tapatumą silpniname ne kas kitas, o mes patys.

Kodėl taip yra ir kur čia slypi pavojai?

Sovietinis režimas, palaužęs ginkluotą pasipriešinimą ir visais būdais slopinęs bei persekiojęs neginkluotą, vertė paklusti, prisitaikyti, nusilenkti stipresniojo valiai, perimti svetimos, primestos, invazinės kultūros nor­ mas bei vertybes. Tačiau, net ir gyvenant laisvoje šalyje, šie įpročiai ir papročiai niekur nedingo. Dabar skubama prisitaikyti prie naujosios tvarkos, paklusti Briuselio direktyvoms. Be atrankos mėgdžioti ar perimti viską, kas ateina iš Vakarų, net jei tai būtų abejotinos vertės

Netgi jei šios baimės kartais ir nepagrįstos, jos tarnau­ ja kaip patikimas skydas esamai sistemai išlaikyti. Sis­ temai, kurioje vėl randasi lygūs ir lygesni, neliečiamieji, klesti niekieno nerinkti bei visuomenei neatskaitingi galios centrai bei įtakingos grupuotės, privilegijuotie­ siems bei visiems likusiems taikomi dvejopi standartai.

Vėl didžioji žiniasklaida užsiima ne tiek visuomenės informavimu, kiek (per)auklėjimu, (pa)mokymu, kaip gyventi ir kuo tikėti, ką vertinti, o ko nekęsti... Vėl, kaip ir sovietmečiu, nacionalizmas atmetamas kaip nelem­ ta atgyvena ar pavojingas ideologinis nukrypimas, o nacio­naliniai, Lietuvos interesai užgožiami galingesnių išorės jėgų poreikių bei valios.

Kiekviena save gerbianti valstybė stengiasi pagal iš­ gales puoselėti savą kalbą, kultūrą, istorijos politiką, švietimo sistemą, nes supranta jų svarbą dabarties

Neapsigaukime, nors aukštieji politikai mus ir skatina proginėms patriotinėms akcijoms bei šventėms, ir pa­ tys noriai jose dalyvauja, bet dažna jų kažkodėl virsta tuščiavidure, fasadine, bedvase. Lietuvybės puoselė­ jimas ir gintis palikta pavienėms, menką įtaką ir galią teturinčioms, dažnai didžiosios žiniasklaidos užjuokia­ moms ar ignoruojamoms visuomeninių organizacijų kuopelėms ir iniciatyvai. Dar daugiau, jeigu bandai ginti nacionalinius interesus ir tautinį tapatumą – esi paskel­ biamas naciu, gal net rasistu... Tačiau ilgai taip tverti nebegali. Kuo pavojingas silpnas tautinis tapatumas, parodė įvykiai kaimynės karinę agresiją patiriančioje Rytų Ukrainoje, apgyvendintoje rusakalbių, nežinan­ čių, ukrainiečiai jie ar rusai. Kuo šaliai pavojingi trum­ paregiai ir vien savo siauros naudos įsikibę politikai, at­ skleidė Lietuvos pašonėje iškilęs Astravo AE monstras, kuriuo Rusija ne tik sėkmingai sumažino mūsų šalies saugumą, bet ir parodė, kieno įtakos sritis yra šios te­ ritorijos. Jeigu valdantysis elitas negina gyvybinių naci­ onalinių interesų, jeigu nesiima formuoti bei palaikyti piliečius vienijančio istorinio pasakojimo, numoja ran­ ka į sisteminiais tampančius valstybinės kalbos statuso pažeidimus, nesaugo savo kultūros paveldo vertybių, neremia tiek aukštosios, tiek ir populiariosios tautinės kultūros ir neprisideda prie visapusišką išsilavinimą tei­ kiančios ir pasididžiavimą bei ištikimybę valstybei ska­ tinančios švietimo politikos formavimo, jos gyventojai ilgainiui neišvengiamai links prie tų kaimyninių valsty­ bių ir kultūrų, kurios atrodo patrauklesnės, stipresnės bei galinčios pasigirti didesniais pasiekimais.

Jei žmonės išdrįstų nebijoti, baimė imtų trauktis ir būsimųjų kartų doriniam ugdymui, galiausiai, savo pačios išlikimui. Tačiau Lietuvoje, stebėtina, net kai kurie kalbininkai jau ragina rašyti ar kalbėti, nepai­ sant taisyklių, miestuose įsivyrauja viešieji užrašai anglų kalba, o jaunimas palaipsniui pereina prie an­ glų-lietuvių kalbų mišinio. Nejučia, po truputį iš kitų šalių žiūros bei interesų taško imama perrašyti ir Lie­ tuvos istorija, ypač daug dėmesio skiriant kitokiam skaudžių XX amžiaus įvykių aiškinimui. Tuo aktyviai užsiima žymiausi istorikai. O kultūros paveldas ne tik apleistas nyksta, bet ir be gailesčio perdirbamas go­ džių verslininkų. Papročiai ir senosios tradicijos jau atvirai atmetamos ar užjuokiamos kaip nemodernios, atsilikusios, net nūnai tampančios nepolitkorektiško­ mis... Ir nors pelnytai galime didžiuotis savo aukštą­ ja kultūra, Lietuvos vardą užsieniuose garsinančiais mūsų menininkais ir kūrėjais, tačiau žinias apie jų tarptautinius pasiekimus ir dažno tylų darbą Tėvynei gožia visuotinai skleidžiamas žemiausio lygio popsas, primityvizmas, atviras vulgarumas. Tuo pat metu vi­ durinės mokyklos mokytojo ar aukštosios dėstytojo autoritetas be gailesčio trypiamas visų, kas netingi, nors jų mokiniams ar studentams vis sunkiau be klai­ dų suregzti sakinį ar sutelkti dėmesį bent kiek ilgesnio teksto analizei...

Net jei nepamatysime vaisių Neabejingi mūsų šalies ir lietuvybės likimui žmonės, puikiai suvokdami minėtas problemas bei matyda­ mi, kad atsakingi pareigūnai ir viešieji intelektualai nė nebando jų spręsti, o kartais dargi priešingai – patys prisideda prie mūsų kultūros silpninimo ir istorijos perrašymo, telkiasi į sąjūdinio tipo partiją – Nacionalinį susivienijimą – kurioje, pagal savo išgales bei gebėjimus, sieks saugoti bei puoselėti tautinį tapatumą ir gausinti lietuviškosios kultūros turtus, gilinti jos tyrimą bei pa­ žinimą, tokiu būdu norėdami sutelkti, sutvirtinti ir pa­ rengti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę globaliesiems ateities iššūkiams. Šie mūsų siekiai yra išties ambicingi, ilgalaikiai ir neapsiribojantys vien rinkimine kova.

Kaip žmogus, sodinantis mišką, žino, kad veikiausiai ne­ bepamatys jo galingai žaliuojant ir ošiant, taip ir mes, Nacionalinio susivienijimo nariai, suvokiame, kad gali­ me ir neišvysti mūsų pastangų ir darbų vaisių. To ne­ paisant, tik į tolesnę perspektyvą nukreipti, išliekamąją vertę turintys, o ne vien trumpalaikę naudą nešantys darbai Tėvynei yra prasmingi ir verti mūsų protėvių, senelių ir tėvų kurtos, saugotos ir gintos valstybės.

6

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Ar įveiksime biurokratizmą? „generalinį rektorių“. Ir pažadai tautai įvykdyti, skaičius sumažintas! Lygiai taip buvo vis jungiamos ir atskiriamos ministerijos ir departamentai, biurokratai su savo stalais suvaromi į vieną pastatą ar kilnojami į kitus miestus, pla­ nuojami gigantiški ministerijų miesteliai – akropoliai.

viešųjų pirkimų sistemoje veikiančios valstybės ir euro­ pinių pinigų įsisavinimo grupuotės? O savivaldybėse įsi­ galėję vietos karaliukų dinastijos, kur eilinis žmogelis net cyptelėti bijo, nes bus suvalgytas, neteks darbo, niekas net nebesisveikins?

Triukas Nr. 2 – pareigybių, vadinamųjų etatų, mažinimas.

Kiekvienoje ministerijoje, departamente, savivaldybėje jų visada būdavo nemažai laisvų. Ir štai, tokie nepanaudoti etatai panaikinami, ir nors valdininkų ir jų stalų liko kiek buvę, tačiau popierinis mažinimas įvyko ir visuomenei tri­ mituojama apie dar vieną pokyčių nieko nekeičiant pergalę.

Tikrasis vaistas – mažinti valstybės kišimąsi

Triukas Nr. 3 – Valstybės tarnybos įstatymas, kuriuo pa­ keičiamos jau ne kontorų, o pareigūnų iškabos. Dalis val­ dininkų pavadinami valstybės tarnautojais ir įgyja naują, aukštesnį statusą, gauna dar naujų privilegijų – priedus už ištarnautus metus, ilgesnes atostogas, lieka visos kitos priemokos – už pavadavimą, papildomą darbą, viršvalan­ dinį darbą, budėjimą ir t. t. O kita darbuotojų dalis tampa dirbančiais pagal darbo sutartį.

Algimantas Rusteika publicistas, verslininkas

Ar įveiksime biurokratizmą? Nuo diskusijos šiuo klausimu prasidėjo Sąjūdis. Tada duotas ne tik savo valstybės – tau­ tos namų, bet ir laisvės, tiesos ir šviesos pažadas. Tikėjo­ mės demokratijos, valdančiųjų privilegijų likvidavimo, tei­ sių ir galimybių lygybės. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos tikslas buvo palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Deputatai, pasidalinę paskyras automobiliams, sklypus, rentas ir kanceliarines, pasiraitoję rankoves kibo į kovą su privilegijomis ir biurokratija. Kiekviena nauja vyriausybė iškilmingai pažadėdavo mažinti valdininkų skaičių. Tačiau tik gyventojų šalyje vis mažėjo, technologijos tobulėjo ir tarnautojų klasė pūtėsi toliau.

Nė viena valdžia nėra laimėjusi prieš biurokratiją todėl, kad nei viena su ja ir nekovojo. Valstybėje, kurioje valsty­ bės ateitis mažai ką domina, valdžiai visada labiausiai rūpi valdžia. Tam pasitelkiamos reformų imitacijos, nieko ne­ keičiančių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių de­ maskavimo šou ir kiti politikos triukai.

Kaip imituoti kovą?

Pirmasis – institucijų skaičiaus mažinimas, čia geriausia iliustracija – aukštasis mokslas. Lietuvoje niekada nebuvo daugiau kaip vienas universitetas. Šimtmečius – Vilniaus, jį praradus – Vytauto Didžiojo, po to vėl Vilniaus. Atkūrus Nepriklausomybę VU buvo, VDU atkūrė. Visos kitos speci­ alizuotos aukštosios mokyklos buvo tik neuniversitetinės, specializuotos aukštosios mokyklos – akademijos, konser­ vatorija, daugybė institutų.

Tuos keliolika valstybinių „universitetų“ išperėjo buvusių sovietinių institutų rektoriai, norėję gauti kuo daugiau savi­ valdos savo savivalei, neprarasti begalinių kadencijų iki se­ natvės pensijos ir valdžios dalijamų pinigų. Iškabų gamybos ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis klestėjo. Vien policijos akademija kiek kartų keitė pavadini­ mus tam, kad rektorius išliktų! Net keista, kad proftechni­ nių mokyklų vadai neįsteigė savo „universitetų“...

Ir štai reforma. Pagal seną gerą principą – sujungsim ke­ lis kolchozus ir jų bus mažiau! Nors iš tikrųjų tik iškabų mažiau, rektoriai virto prorektoriais ir gavo dar vieną

Visa tai vyko anksčiau. Ir štai, įvyksta radikali „mažinimo reforma“, visi valdininkai gauna atleidimo lapelius ir išsi­ gandę geria valerijonus. O po to visi vėl priimami į tą patį

Ar tai reiškia, kad biurokratų nereikia ir reikia juos sunai­ kinti kaip klasę? Priešingai, be jų valstybės nėra. Kiek kartų susidūrėte su valstybe, spręsdami savo gyvenimo klausi­ mus, tiek kartų juos sprendė ne prezidentai, ministrai ar deputatai, o valdininkai. Seržantai svarbiau už generolus, nes jie visada šalia.

Biurokratus sutinkam kiekvieną kartą, kai tik susiduriam su valstybe, tai jos rankos ir reklaminis veidas piliečiams, jų dėka sukasi valstybės kasdieninio gyvenimo mechaniz­ mas. Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, parei­ ginga ir atsakinga valdininkija – valstybės pagrindas, tokią išsiugdyti – sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be jų nebus efektyvi net angelų valdžia, kurios vyrai labai mėgs­ ta dėl savo sprendimų kaltinti vykdytojus – perlenkimai vietose, biurokratizmas!

Reikia „išbiurokratinti“ valstybę, kad ši mažiau kištųsi į piliečių gyvenimą darbą, tik skirtingu statusu, vadovui pasinaudojus gera proga išmesti neįtikėlius ir priimti savus. Toje pačioje kon­ toroje dirba tiek pat žmonių, bet valdininkų, tapusių vals­ tybės tarnautojais, jau mažiau!

Triukas Nr. 4 – dalį funkcijų ir daug daug eurų sprendimų vykdymui atiduoti „nevyriausybiniam sektoriui“, t. y. viso­ kiausioms NVO ir skėtinėms struktūroms, kurių didelė da­ lis susijusi su valdžia asmeniškais ryšiais. Ypač tai paplitę socialinės apsaugos, vaikų teisių ir lygių galimybių, švieti­ mo sistemose, mintančiose Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų pinigais. Šios instituci­ jos primena briedžius su šimtais įsisiurbusių erkių.

Asmeninės atsakomybės iliuzija Biurokratizmas yra galingas, nugali bet kokius įstatymus ir niekada nebūna kaltas, nes visada kalti esame mes. Štai valdininkai išduoda neteisėtus leidimus, tarkime, staty­ boms – kartais gavę kyšį, kartais per žioplumą, kartais ir įstatymai atgaline data pritaikomi, kad teisėta virstų netei­ sėta, nes kažkam taip reikia. Jeigu neteisėtas sprendimas atšaukiamas, valstybė atlygina žalą. O ką tarnautojas?

Taip, tam pagaliau yra ir įstatymas – padaręs žalą, turi ją atlyginti, nors ir ne visą, ne daugiau kaip 6 atlyginimų dy­ džio ir atskaityti už žalą negalima daugiau kaip 20 proc. jo atlyginimo. Nebegalima pasislėpti net už kolegialumo – asmeniškai atsakingi visi, kurie balsavo už žalingą ar ne­ teisėtą sprendimą, ir net tie, kurie nebalsavo, bet po tokio sprendimo apie jį per 7 dienas nepranešė. Ir nebegalioja atsakomybės išvengimo būdas „jis šiuo metu čia nebedir­ ba“ – atsakai ir išėjęs kitur.

Valio, puiku, bet ar girdėjot nors vieną nuteistąjį, nors vie­ ną teismą pasiekusią bylą, na, nors vieną pradėtą tyrimą?

O kur dar vos ne kasdien žiniasklaidoje atskleidžiamos švogerizmo, savųjų įdarbinimo ir savitarpio dangstymo,

Nors tikrą biurokratizmą sukuria ir daugina politikai, vis kovojantys už sumažinimą. Visuomenės interesų preteks­ tu toliau didinamas valstybės kišimasis į privatų gyvenimą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.

Prigalvota begalė tvarkų, aprašų, instrukcijų ir metodikų, kad tarnybos turėtų ką veikti ir žmogus pasijustų bejėgiu, paklusniu sraigteliu. Ir žingsnio negali žengti, kam nors nenusižengdamas ir nepažeisdamas kokių nors taisyklių.

Toks biurokratizmo pasaulis labai patogus valdžiai, nes įpratina žmones nieko negalvoti, už nieką neatsakyti, o tik klausyti ir prisitaikyti.

Apie esmines valstybės ir valdymo reformas niekas mums nekalba. Tikra sistemos pertvarka reiškia, kad valstybė turi apsispręsti, ką reikia valdyti tiesiogiai, ką tik reglamen­ tuoti, o į ką nesikišti iš viso. Nes biurokratų begalybė reika­ linga tik begalybei nereikalingų procedūrų vykdyti.

Valdžios reforma – ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas.

Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai len­ gvai suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas ir logiškas. Tačiau kai sistemos pertvarkas planuoja pati valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu tampa sistemos išlikimas.

Nes narkomanas pats nuo adatos nenulipa. Galimybės visur kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia neatsisakė. Žadėti mažinti biurokratiją, nemažinant valsty­ bės kišimosi, yra puikiausias fasadinių reformų pavyzdys.

Laisvoje, demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas nėra uždrausta. Biurokratizmo šalyje draudžiama viskas, kas nėra parašyta ir leista, kam nenustatytos begalinės tvarkos. Valdininkijos problemą galima ir reikia spręsti ne „kovojant su biurokratais“, o išbiurokratinant pačią valstybę ir išlaisvinant visuomenę nuo totalinės valdžios kontrolės.

7

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Mūsų ištakos ir darbai Nuo Sąjūdžio iki Nacionalinio susivienijimo: tapkime politine tauta „Sąjūdis siekia atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę, žmogų kaip moraliai atsakingą asmenybę, pilietį – savo krašto šeimininką ir patriotą“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Bendroji programa, 1988 m.

Mūsų ištakos

„Reikalingoms ir neatidėliotinoms permainoms pasiekti būtina iš pagrindų pertvarkyti visas šalies gyvenimo sritis vadovaujantis bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautinio ir valstybinio patriotiškumo bei solidarumo nuostatomis“

Piliečių judėjimas „Kitas pasirinkimas“, susibūręs 2004 m., buvo pirmoji posą­ jūdinė pilietinė iniciatyva imtis iš esmės keisti valstybės gyvenimą. Projektuoti pokyčiai užfiksuoti judėjimo leidinyje „Baltijos kelias“ (plačiau žiūrėkite www. pilieciai.lt) Vilniaus forumas – politinis judėjimas, siekiantis ugdyti valstybinį politinį mąs­ tymą, telkiantis Lietuvos valstybės li­ kimui neabejingus mokslo, kultūros ir verslo atstovus naujoms idėjoms ir veiksmams, esminiam tautos ir valstybės atsinaujinimui, susikūrė 2016 m. sausio 9 d. Vilniaus forumas steigimo deklaraci­ joje „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“ užsibrėžtas tikslas – „Tapti visus geros valios Lietuvos žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia politine bendrija“.

Per trejetą metų Vilniaus forumas veiki­ mas išsiplėtė geografiškai, kitų vietovių

„Suvereni nacionalinė valstybė yra aukščiausias politinis tautos savivaldos pavidalas ir vieninteliai saugūs tautos namai – būtina jos išlikimo sąlyga“

Vilniaus forumo steigimo deklaracija, 2016 m.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas politinė programa, 2020 m.

Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ deklaracija, 2006 m.

aktyvių piliečių sambūrius 2018 m. ap­ jungus į Tautos forumą.

Partijos ištakas siejame su Sąjūdžio sie­ kiais. Sąjūdis įstengė atkurti nepriklau­ somą Lietuvos valstybę. Tačiau atkurtos valstybės gyvenimo, pagal Sąjūdžio vizi­ ją, sutvarkyti nepavyko.

„Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga“

Subūrę platų visuomeninį rinkimų komi­ tetą „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, dalyvavome 2019 m. ES par­ lamento rinkimuose.

Artėjant 2020 m. Seimo rinkimams, Vil­ niaus forumas, kitų miestų forumų, vi­ suomeninio rinkimų komiteto žmonės telkiasi naujam svarbiam veiksmui – kviečia jungtis į visapusišką Lietuvos at­ sinaujinimą ir atgimimą galinčią laiduoti demokratišką, skaidrią, ryžtingą ir pa­ triotišką politinę partiją Nacionalinis su­ sivienijimas.

Svarbesnių įvykių ir veiksmų kronika X 2004 05 19. Paskelbtas kvietimas burtis į pilietinę iniciatyvą „Kitas pasirinkimas“ X 2011 11. Įkuriamas jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir svetainė propatria.lt X 2015 ruduo. Buvome vieni iš 69 tūkst. parašų už valstybinę kalbą surinkusios TALKOS iniciatorių

X 2016 01 09. Steigiamoji konferencija „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“ X 2016 05 07. Konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“ X 2016 06 03. Konferencija „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys“ X 2017 02 22. Konferencija „Sėkmės Lietuva ir socialinis nuosmukis.

Ekonominės raidos prieštaravimai ir jų pasekmės valstybei“ X 2017 04 26. Konferencija „Globalus chaosas ir naujasis žemės nomas“ X 2017 06 07. Konferencija „Visų pirma – Lietuva“ X 2017 11 07. Diskusija „Ar Lietuvos politikoje – vien libe­ralai?“

X 2018 10 22. Mitingas prieš cenzūrą LRT X 2018 12. Surinkome daugiau nei 7 000 piliečių parašų prieš Jungtinių Tautų migracijos pakto pasirašymą X 2019 05 26. Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ dalyvauja ES parlamento rinkimuose X 2019 08 05. Mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“ ir atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai atstatymas X 2020 03 07. Nacionalinio susivienijimo steigiamasis suvažiavimas X 2020 06 27 Nacionalinio susivienijimo sueiga ir Vilniaus skyriaus įsteigimas

X 2018 06 03. Konferencija „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą!“

Nacionalinio susivienijimo sueigoje, Vilniaus skyrių įsteigus, 2020 birželio 27 d., Vilniaus r., Valentino Šapalo nuotrauka

8

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Nacionalinio susivienijimo 2020 m.

1

6

prof. Vytautas Radžvilas filosofas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

prof. Vytautas Daujotis VU profesorius, chemikas

11

2

7

doc. Kęstutis Dubnikas filosofas, buvęs VU prorektorius

12

Dalia Janulienė Rokiškio rajono seniūnė, Lietuvos seniūnų asociacijos vicepirmininkė

16

dr. Arūnas Svitojus Žemės ūkio rūmų pirmininkas, verslininkas

Almantas Stankūnas verslo konsultantas

3

8

Vytautas Sinica politologas, leidėjas, „Pro Patria“ kūrėjas

Marius Markuckas politologas, Vilniaus universiteto doktorantas

13 Tomas Matulevičius politologas, karys savanoris

17

Renata Šerelytė rašytoja

4

9

Romas Gudaitis rašytojas, Nepriklausomybės akto signataras

14 Darius Trečiakauskas Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas, verslininkas

18

Algimantas Rusteika publicistas, verslininkas

prof. Jonas Vaičenonis karo istorikas, VDU profesorius

Aleksandras Nemunaitis verslininkas

19

dr. Laisvūnas Šopauskas filosofas

9

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Seimo rinkimų kandidatų sąrašas 21

Aldona Marcinkevičienė seniūnaitė, mokytoja, Alytus

22

Raimondas Pankevičius Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotojas, verslininkas

5

Martynas Katelynas Varėnos rajono tarybos narys, chemikas, jaunas ūkininkas

23

Erikas Černauskas mokytojas, Vilnius

24

Algis Čeponis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas

25

Saulius Černa Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos narys, ekonomistas, Panevėžys

26

Virginija Kubilienė mokytoja, Biržai

10

Robertas Ramanauskas mokytojas, Istorijos mokytojų asociacijos vicepirminkas

27

Liudvikas Liaugminas verslininkas, Pasvalys

28

Vygantas Raulinaitis teisininkas, visuomenininkas, Kaunas

29

Mindaugas Šimkūnas verslininkas, visuomenininkas, Elektrėnai

30

Arūnas Bubnys istorijos mokslų daktaras, Vilnius

15

Gaudentas Aukštikalnis režisierius, visuomenininkas

31

Algis Raižys verslininkas, Kaunas

32

Aušrys Kriščiūnas visuomenininkas, Kaunas

33

Vladas Ulinskas gidas, molekulinis biologas, Vilnius

34

Valentinas Šapalas Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos kūrėjas, Vilnius

20

35

Margarita Lėckienė molekulinė biologė, gamtos mokslų daktarė, Vilnius

Giedrius Gataveckas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas, atsargos pareigūnas, Panevėžys

36

Mindaugas Patlaba projektų vadovas, Vilnius

37

Algimantas Mikutis atsargos pareigūnas, Anykščiai

38

Remigijus Šimkus globos įstaigos vadovas, Telšiai

39

Rima Čepurnienė visuomenininkė, gidė, Kaunas

40

Valentinas Žemgulys politologas, Vilnius

53

Valdemaras Stempkauskas valstybės tarnautojas, Vilnius

54

Simonas Streikus socialinis pedagogas, Kaunas

55

Edvardas Sinickas inžinierius, Kėdainiai

56

Erikas Mantickis verslininkas, Druskininkai

57

Aušra Jurevičiūte istorijos mokslų daktarė, Kaunas

58

41

Mantas Valužis matematikos mokslų daktaras, verslo konsultantas, Vilnius

42

Valdemaras Tubutis inžinierius, Kaunas

Daiva Jakubonienė gydytoja, mokslų daktarė, Vilnius Asta Višinskaitė - Katutė etnologijos mokslų daktarė, Kaunas

43

Kęstutis Pakštas mokytojas, Radviliškis

44

Agnė Paulėkienė dizainerė, Vilnius

45

Jonas Dovidaitis verslininkas, Biržai

46

Kęstutis Sidabras ūkininkas, Mažeikiai

47

Tomas Petkevičius įmonės direktoriaus pavaduotojas, Kaunas

48

Mindaugas Karašiejus visuomenininkas, Alytus

49

Arimantas Raškinis biofizikas, technikos mokslų daktaras, ateitininkas, Kaunas

50

Audronis Kontautas dėstytojas, Šiauliai

51

Paulius Uleckas visuomeninis ir politinis veikėjas, Marijampolė

52

Gintaras Žilionis visuomenininkas, Alytus

59

60

Mantas Narbutas finansų specialistas, Vilnius

61

Žygimantas Staliulionis technikos mokslų daktaras, Kaunas

62

Sigita Dimgailė visuomenininkė, Vilnius

63

Saulius Rudaitis mokytojas, Ignalina

64

Aurimas Radkevičius mokytojas, Vilnius

65

Saulius Dinda atsargos pareigūnas, Ignalina

66

Andrius Ruoška ekonomistas, Vilnius

67

Stasys Buškevičius viešųjų ryšių specialistas, Kaunas

68

Rokas Žilinskas informacinių technologijų specialistas, Vilnius

69

Šarūnas Jasiukevičius keliautojas, verslininkas, Kaunas

70

Stanislovas Buškevičius ekonomistas, visuomenės veikėjas, Kaunas

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS 10

11

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

12

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Solidarumu ir teisingumu grįsta ekonomika

Iš Nacionalinio susivienijimo socialinės ir ekonominės politikos programos Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje iš­lieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. 20-ties proc. dau­ giausiai ir 20-ties proc. mažiausiai uždirbančių Lietuvos gyventojų pajamos skiriasi 7 kartus. Iš ES šalių tik Bulgari­ joje ir Rumunijoje šis skirtumas yra didesnis. Tačiau jau de­ šimt metų Lietuva lenkia visas ES šalis pagal šio skirtumo augimo tempą. Socialinės atskirties didėjimas augant ekonomikai rodo, kad šią problemą sukelia ne objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybės politika.

Lietuvoje daugiau kaip penktadalis žmonių gyvena že­ miau skurdo ribos. Skurdas nėra socialinio-ekonominio išsivystymo rezultatas, skurdas – nežmoniškų tarpusavio santykių padarinys. Žmonių susve­ti­mė­ji­­mas yra nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdomos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos rezultatas. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas ir sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris kelia tiesioginę grėsmę nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.

Atskirų profesinių grupių (mokytojų, gaisrininkų, gydyto­ jų, kultūros darbuotojų ir t. t.) reikalavimai didinti atlygį už darbą yra visiškai pagrįsti, bet jų neįmanoma paten­ kinti dėl valdžios nuolatinio vengimo realiai, o ne tuščio­ mis kalbomis per bankų, prekybos tinklų apmokestinimą padidinti valstybės pajamas. Nors pagal perkamosios ga­ lios standartą Lietuvos bendras vidaus produktas (BVP) siekia beveik 80 proc. ES vidurkio, Lietuvos valstybės biu­ džetas sudaro tik trečdalį BVP, o ES valstybių biudžetų vidurkis siekia 45 proc. nuo jų BVP vidurkio. Skaičiavimai rodo, kad pagal dabartinį Lietuvos ekonominio išsivystymo lygį valstybės pajamos iš per metus surenkamų mokesčių galėtų būti mažiausiai dviem milijardais eurų didesnės.

Verta skaityti

Racionalizuojant valstybės biudžeto ir bendrojo vidaus produkto santykį, socialinę verslo atsakomybę reikia didinti taip, kad jis nebūtų nustekentas. Pirmiausia turi būti sutramdytas nusikalstamas sovietmečiu susidaręs įprotis vogti iš valstybės bei Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės paramos „priglaudimas“, kadangi valstybė ir sąjunga esanti ne sava. Po Nepriklausomybės atgavimo vykdant

valstybės turto privatizavimą kiek pakitęs šis įprotis buvo pusiau legalizuotas, o „įsisavinant“ ES lėšas, kurios juk esančios „svetimos“, ne iš Lietuvos, senasis įprotis visiškai atgijo ir reiškiasi stipriau nei bet kada. Prieš keičiant valstybės pajamų (mokesčių sistemos) struktūrą, būtina atlikti išsamų iki šiol gautų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų panaudojimo auditą.

Lietuvoje praktiškai nėra progresinių pajamų mokesčių (pajamų dalis, sumokama kaip mokestis valstybei, auga, didėjant pajamoms). Lietuvoje iš gyventojų ir verslo įmo­ nių surenkamo pajamų mokesčio dalis biudžete yra dau­ giau kaip du kartus mažesnė nei ES vidurkis. Tą patį galima pasakyti ir apie turto mokesčio dalį biudžete. Progresinis mokestis pirmiausia grindžiamas teisingumu ir solidarumu. Neoliberali ekonominė politika yra prieš progresinius pajamų mokesčius: neva dingsta dirbančiojo paskata uždirbti daugiau, skatina slėpti pajamas, stabdo ekonomikos augimą ir t. t. Iš tiesų, valstybių, įsivedusių mažus proporcinius mokesčius (pajamų dalis, sumokama kaip mokestis valstybei, nepriklauso nuo pajamų dydžio) ekonomika tam tikrą laiką auga sparčiau, bet anksčiau ar vėliau susiduria su grėsmėmis valstybių išlikimui. Išskyrus liberalios pakraipos partijas, visos kitos Lietuvos partijos Seimo rinkimuose visada žadėjo ir žada įvesti progresinius mokesčius. Nė viena valdžioje atsidūrusi partija šio pažado netesėjo. Tai buvo tik šūkis rinkėjams mulkinti, slepiantis tautos išrinktų atstovų tarnystę ne tautai, bet siauriems įtakingųjų asmeniniams interesams. Nacionalinis susivienijimas atsakingai įsipareigoja šio pažado nepamiršti.

Lietuvos valstybės biudžete regresyvusis pridėtinės ver­ tės mokestis sudaro 48 proc. Tai rodo, kad valstybę išlaiko mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai (dar reikėtų įskaityti šių piliečių pajamų mokesčius, mokestį už akcizines prekes). Pasaulyje yra tik kelios šalys, kurios savo biudžeto regresyvumu gali lygin­ tis su Lietuva (pvz., Čilė – kaip neoliberalių ekonominių eksperimentų pavyzdys).

Sovietmečiu tam tikrą valstybingumą išlaikiusios šalys, pvz., Lenkija, Vengrija, anksčiau perprato neoliberalių eksperimentų pražūtingumą ir neoliberaliosios politikos kryptį pradėjo keisti. Šiais metais Vengrija nustatė naują progre­ sinį mažmeninės prekybos mokestį, pagal kurį apmokes­ tinami didieji mažmeninės prekybos ir internetiniai tinklai („Amazon“, „AliExpress“). Nacionalinis susivienijimas

pasinaudos šia praktika. Didžiųjų tinklų progresinis apmokestinimas būtų geras biudžeto pajamų šaltinis, o mažiesiems prekybininkams toks mokestis sudarytų sąlygas konkuruoti su didžiaisiais tinklais.

Privalu spręsti nedidelių pensijų problemą. Dabar viduti­ nė senatvės pensija sudaro apie trečdalį vidutinio darbo užmokesčio. Skirtingas pajamų apmokestinimas yra tokio mažo santykio priežastis. Šis santykis turėtų didėti bent iki pusės. Antrosios pensijų pakopos lobistai diskreditavo „Sodros“ sistemą. Jie bando įrodyti, kad „Sodroje“ žmonės nekaupia senatvei, kaupimas siejamas tik su antrąja pensijų pakopa. Realiai dabartiniai privataus kapitalo valdomi pensijų kaupimo fondai nekaupia, nes investicijų vertė mažėja. Gerai veikiant viešajai socialinio draudimo sistemai, nereikia papildomų pakopų siekiant užtikrinti orią senatvę. Gerai valdoma perskirstomoji pen­ sijų sistema, kurioje dirbančių asmenų senatvės pensijos įmokos iš karto panaudojamos pensininkų pensijoms iš­ mokėti, yra puikus žmonijos išradimas. Reikia tik politikų ryžto šiai sistemai skirti daugiau išteklių. Esame tikri, kad ilginant pensinio amžiaus trukmę ir skiriant adekvačius iš­ teklius „Sodros“ sistemai, jos pakaktų oriai gyventi.

Nacionalinio susivienijimo nuostata tokia: iš visų privataus kapitalo kontroliuojamų fondų „Sodrai“ turi būti grąžintos visos jiems pervestos įmokos; privatus pensijų kaupimas turi būti pagrįstas privačiomis to pa­ geidaujančių asmenų, o ne „Sodros“ lėšomis, apvagiant dabartinius pensininkus; turi būti įkurtas valstybinis ban­ kas, kurio vienas padalinys valdytų pensijų kaupimo fon­ dą ir investuotų į valstybės prižiūrimas įmones (valstybei neprarandant kontrolės ir efektyviau valdant kapitalą).

Turi būti nustatytas reikalavimas, pvz., 15 proc. pelno pervesti pensijų kaupimui. Pensininkai – visuomenės da­ lis, daugiausiai prisidėjusi prie valstybės valdomų įmonių (dažniausiai – bendrovių) sukūrimo. Tokiu būdu būtų atkurtas teisingumas ir įveiktas žmonių susvetimėjimas.

Priemonė griežta, bet reikalinga, jei siekiama problemą spręsti iš esmės. Turi būti sugriežtinta pensijų fondus valdančių įmonių komisinio atlygio tvarka – jis turi tie­ siogiai priklausyti nuo investavimo rezultatų. Valdytojai irgi turi rizikuoti savo turtu bei uždarbiu, o ne parazituoti, imdami nustatyto dydžio įmokas, kaip tai vyksta dabar­ tiniuose Lietuvoje veikiančių užsienio bankų valdomuose pensijų kaupimo fonduose.

Parengė Vytautas Daujotis

13

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Lietuvoje smulkus ir vidutinis ūkis patiria trigubą diskriminaciją Žemdirbiai 2018-aisiais surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje – reikalaujant, kad ES ben­ droji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių, kuomet vienų valstybių ūkininkai vertinami la­ biau nei kitų. Neprašome to, ko nenusipelnėme, nepra­ šome jokių išskirtinių lengvatų – tereikalaujame vienodų konkurencijos sąlygų. Turime vienodų konkurencijos są­ lygų reikalauti ir toliau.

Lietuvos ūkiui skiriami milijardai, bet ūkių skaičius sparčiai mažėja, o skurdo lygis kaime toliau auga.

Kaip tai paaiškinti?

Parama yra skirstoma netikslingai. Kodėl? Todėl, kad, žiūrint absoliučiais skaičiais, ES parama ūkio sektoriui kasmet auga, o žemės ūkių ir dirbančiųjų juose skaičiai mažėja.

dr. Arūnas Svitojus

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Kokios pagrindinės šiandienos Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemos?

Kalbant iš esmės, Lietuvos žemės ūkį kamuoja dvi pro­ blemos.

Pirmoji problema – smarkiai mažėja gyvenančiųjų kaime skaičius. Nuo 2004 m. iki 2018 m. gyventojų kaimuose sumažėjo 210 tūkstančiais – šešiomis Marijampolėmis!

2003-aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkstančiai darbuo­ tojų, o 2016-aisiais liko tik 257 tūkstančiai. Jei nieko ne­ darysime, tendencijos tikrai nesikeis.

Antroji problema – neproporcinga žemės ūkio paskirties žemės koncentracija. Šiandien 3,5 proc. ūkio subjektų valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Kuria­ mas žemės ūkio sektoriaus monopolis. Drastiškai mažė­ ja smulkių ir vidutinių ūkių skaičius.

Kodėl mažėja smulkių ir vidutinių ūkių skaičius?

Dėl neteisingos politikos tiek Lietuvoje, tiek Europos Są­ jungoje (ES). Lietuvos smulkus ir vidutinis šeimos ūkis patiria trigubą diskriminaciją. Iš ES Lietuvos ūkininkai gauna mažesnę paramą nei absoliuti dauguma kitų vals­ tybių ūkininkų. Lietuvoje teisingumo taip pat trūksta: smulkūs ir vidutiniai ūkininkai gauna per menką investi­ cinę paramą bei diskriminuojami parduodamos produk­ cijos atžvilgiu (pavyzdžiui, pieno supirkimo kaina Lietu­ voje skiriasi beveik dvigubai).

Dabartinis Europos Sąjungos tiesioginių išmokų ūkininkams vidurkis – 266 eur/ha. Tuo tarpu vidutinis Lietuvos ūkininkas 2018-aisiais tegavo 174 eur/ha. Planuojama, kad 2022-aisiais ši suma sieks 200 eur/ha. Kodėl mūsų ūkininkams galima mokėti ženkliai mažiau?

Derybose Europos Komisija Lietuvai pateikia mums nepriimtinus ir neteisingus argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti tiesio­ ginių išmokų jie negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskir­ ties žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse. Esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos, ir lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlygini­ mus nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse.

Taigi, susidaro situacija, kuomet stambiausieji ir turtin­ giausieji ūkiai gauna vis daugiau ir daugiau ES paramos ir vis labiau turtėja, o smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai arba gyvena vis sudėtingesnėmis sąlygomis, arba išvis išnyksta.

Deja, tokio tipo ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai kurie tegauna tiesiogines išmokas. Kalbėkime aiškiai – 5 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES pa­

kio dydžio ūkį, daug neuždirbsi, tačiau negyvensi skurde.

Ir toks požiūris į ūkį nėra būdingas tik Vakarų Europai – juk ir kaimyninėje Lenkijoje smulkūs bei vidutiniai ūkiai išgyvena.

Kokia žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?

Lietuvai būtina politika, kuri išsaugotų kaimą, regionus.

Todėl žemės ūkis turi tapti tvaria Lietuvos ekonomikos forma, kuri smulkiems ir vidutiniams ūkininkams padėtų pasiekti oraus gyvenimo lygį.

Pirma, ES lygmeniu reikia principingai reikalauti, kad Lietuvos ūkininkams parama būtų proporcinga ir vi­ soms valstybėms lygiavertė. Tiesioginių išmokų ūkinin­ kams vidurkis turi būti ne 200, bet 266 eurai už hektarą.

Todėl Seime reikalausime, kad ES užtikrintų vienodas konkurencines sąlygas ir remsime tarptautines Lietuvos ūkininkų protesto akcijas Briuselyje.

Antra, reikia keisti dabartinę ES paramos skirstymo tvarką. Kaip minėjau, 5 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES paramos. Todėl, remdamiesi kitų šalių patirtimi, reikalausime, kad ES paramos ūkiams skirsty­ mo tvarka būtų keičiama iš esmės. Absoliuti dauguma ES paramos turi atitekti smulkiems ir vidutiniams šei­ mos ūkiams.

Absoliuti dauguma ES paramos žemės ūkiui turi atitekti smulkiems ir vidutiniams šeimos ūkiams ramos. Remiantis skaičiavimais, per 7 metų laikotarpį vidutiniškai kiekvienas Lietuvos ūkis turėtų gauti apie 50 tūkst. eurų dydžio paramą. Deja, realybė gerokai ki­ tokia. Šiandien vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų paramos, kuomet kiti tegauna supaprastintą 15 tūkst. eurų paramą, o treti tenkinasi tiesioginėmis išmokomis arba išvis nieko negauna.

Taigi, jeigu nepakeisime dabartinės ES paramos skirs­ tymo tvarkos, tai socialinė atskirtis kaime tik didės, vis daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties ar net že­ miau skurdo ribos.

Ar toks ES lėšų įsisavinimo būdas, kuomet didžioji dalis finansavimo atitenka mažai grupelei didžiųjų ūkininkų, yra ir kitose ES šalyse įprasta praktika?

Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Pavyz­ džiui, Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia apie 20 ha, tačiau manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Vakarų Europos šalyse toks požiūris nėra savaime suprantamas, ten tokio dydžio ūkiai išgyvena. Žinoma, turėdamas to­

Trečia, už parduodamą produkciją ūkininkams turi būti mokamas teisingas atlygis. Ir šis atlygis turi augti žen­ kliai, nes tam tikrose srityse atlygis nepakankamas net išgyventi.

Taigi, nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi. Būtinai turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15–20 ha ūkiams.

Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje.

Oraus gyvenimo ir darbo sąlygų užtikrinimui privalome skirti maksimalų dėmesį švietimo, sveikatos, informavi­ mo, ekonomikos galimybėms, pritaikant visas prieina­ mas inovatyvias paslaugas.

Tam, kad galėtume realiai formuluoti efektyvią žemės ūkio politiką, turime suprasti, jog didelės dalies to, ką kaime praradome, jau galime nebesugrąžinti. Visgi gali­ me ir privalome padėti išlaikyti dabartines darbo vietas.

Pirmiausiai kalbu apie paramą gyvybingiems smulkie­ siems ir ypač vidutiniams, jauniems šeimos ūkiams. Ne­ leiskime jiems žlugti.

14

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Grąžinti pagarbą mokytojui ir kokybišką ugdymo turinį tybes bei suvokimą, kam reikalinga Lietuvos valstybė. Už tai daugiausiai turime būti dėkingi savivokos ir savigar­ bos nepraradusiems mokytojams. Jų buvo daug, bet jie dūsta šioje sistemoje ir jų, deja, sparčiai mažėja.

Ko reikia? Šios situacijos sprendimui reikalinga kryptinga centra­ lizuota švietimo politika, kuria būtų grąžintas klasikinis ugdymas ir sustiprintas mokymas tų dalykų, kurie yra ypač reikšmingi tolimesnei valstybės, visuomenės, ūkio ir kultūros raidai, objektyviai pagrįsti nacionaliniais ty­ rimais ir orientuoti į Lietuvos raidos perspektyvas. Kitu atveju Lietuvos vaikus toliau ruošime kaip darbo jėgą užsienio valstybėms, o ne Lietuvai.

Martynas Katelynas

Varėnos rajono tarybos narys, chemikas, matematikos korepetitorius Lietuvoje diskusijos apie švietimą dažniausiai vyksta dviem probleminėmis kryptimis: maži pedagogų atlygi­ nimai ir optimizacija (mokyklų uždarymas). Abi proble­ mos visada bandomos spręsti viską pakeisiančia nauja švietimo reforma. Rezultatas visada tas pats – nusivylę pedagogai, pasimetę mokiniai ir demotyvuota visuome­ nė. Tačiau esminė problema niekada nebūna paliečiama, o apie ją prabylantys tampa „sistemos“ atstumtaisiais.

Begalinė švietimo reforma išbalansavo ir sutrikdė Lie­ tuvos švietimo sistemą, nes beatodairiškai brukamas progresyvus ugdymas sumenkino mokytojo autoritetą, ugdymą paversdamas paslaugų teikimu, pataikaujančiu mokiniui, ignoruojančiu žmogaus prigimtį bei neigian­ čiu ilgaamžę žmonijos sukauptą ugdymo patirtį. Visos šios tendencijos išplaukia iš „progresyviai“ nusistačiu­ sių švietimo ideologų ir biurokratų negebėjimo įvertinti Lietuvos mokyklų patirties, kurti naujas švietimo raidai Lietuvoje palankias idėjas.

Nereikia bijoti įvardinti: turime netvarią ir realiai griūnan­ čią švietimo sistemą, kuri išsilaiko tik pakamšant vis nau­ jas sistemos skyles pinigais. Mokyklos beveik neparuošia valstybės išlikimui ir klestėjimui būtinos jaunosios kartos.

Absoliuti dauguma vyresnių klasių moksleivių svarsto emigraciją, o ne Lietuvos valstybės kūrimą. Ir tokioje sis­ temoje nuolat atsiranda dalis šviesulių, kurie sugeba ją perėję išsinešti ne tik dalykines žinias, bet ir tvirtas ver­

Labai svarbu, kad įgijęs vidurinį išsilavinimą asmuo orientuotųsi ne tik profesinėje veikloje, bet ir viešajame gyvenime (turėtų aiškią pasaulėžiūrą), todėl būtina grą­ žinti į ugdymo programas teisės, politologijos ir filosofi­ jos mokymą, atsisakant beformio Pilietiškumo pagrindų mokymo.

Nemažiau svarbu ir techninis mokinių pasirengimas.

Lietuvos, kaip valstybės, sėkmė priklauso nuo to, kokie žmonės paruošiami mokykloje. Dažnai girdime kalbas, kad ateityje ekonominis proveržis turi įvykti aukštųjų technologijų srityje. Tokiam proveržiui užtikrinti būtinas aukšto lygio matematinis ir gamtos mokslų išsilavinimas dar mokykloje. Šiuo metu taip nėra, mokinių matemati­ kos rezultatai su kiekvienais metais prastėja, tam nebu­ vo skirtas tinkamas valstybės dėmesys.

Būtinos sąlygos esminiams pokyčiams: X Peržiūrėti ir atnaujinti ugdymo programas, atkurti sumažintas apimtis aktualizuojant turinį. Apimčių at­ kūrimas neturi virsti dar didesniu mokinių apkrovimu namų darbais, kas ir dabar jau yra dažna problema;

mokinys turi būti nukreipiamas mokytis profesijos su galimybe įgyti pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą ir įgyti galimybę pretenduoti studijuoti aukštojoje mokykloje; X Vidurinio ugdymo grandis turi nustoti būti aukštojo mokslo priedėliu, būtina grąžinti Brandos egzami­ nams jų paskirtį, o stojimui į aukštąsias mokyklas būtina įvesti profilinius stojamuosius egzaminus; X Privaloma peržiūrėti Nacionalinės švietimo agentū­ ros funkcijas, kaštus ir įvertinti jos veiklos tikslingu­ mą Lietuvos švietimo raidai ir pažangai; X Būtina vykdyti aukštus gebėjimus turinčių mokinių papildomą švietimą, sudarant galimybes mokiniams mokytis pagal sustiprintas programas ir užtikrinant jiems geriausių savo srityje pedagogų ar mokslininkų pagalbą; X Specialiųjų poreikių turinčių mokinių sėkmingai inte­ gracijai būtinos atskiros specialiosios klasės, kur juos pagal mokančio mokytojo nurodymus ugdytų speci­ aliojo pedagogo išsilavinimą turintys mokytojai; X Aukštesnei ugdymo kokybei ir mokinių mokymosi pažangai pasiekti būtina užtikrinti objektyvius moki­ nių pasiekimų vertinimo kriterijus, kad būtų išvengta dirbtinai iškeliamų pažymių, bei įvesti privalomą ir turintį teisines pasekmes mokinių vertinimą perei­ nant iš progimnazijos į gimnaziją; X Būtina išlaisvinti mokytoją nuo administracijos, mo­ kinių ir jų tėvų psichologinio spaudimo, patyčių bei išorinės akademinės veiklos, metodikos kontrolės;

X Atsisakyti pasenusių ir tik rekomendacinę reikšmę turinčių patikrinimų (NMPP, PUPP), vietoje jų įvesti privalomus egzaminus keliose pakopose, kurių rezul­ tatas nebūtų rekomendacinis;

X Ugdymo kokybės skirtumai tarp didmiesčių ir regio­ ninių mokyklų turi būti minimizuoti, aiškiai įvardijant, kad pagrindinės to priežastys yra didelis skaičius mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, mišraus am­ žiaus klasės, kartais ir prasta mokytojų kvalifikacija, kuri nekeliama dėl demotyvuojančios aplinkos, bei administracijų ir savivaldybių požiūris į šių problemų sprendimą.

X Siekiant proveržio mokymosi pasiekimų pažangos srityje, būtina atkurti konkretaus mokinio atsakomy­ bę už į jį investuotų mokesčių mokėtojų pinigų pa­ naudojimą (mokymosi rezultatai neturi likti vien tik mokytojo atsakomybės dalyku). Mokinys, neturintis progimnazijos baigimo metinių įvertinimų vidurkio „7“ negali pretenduoti į mokymąsi gimnazijoje. Toks

Tokios gairės švietimo politikai suteiktų galimybę išeiti iš aklavietės, o dabartinėje sistemoje „dusinami“ mokiniai turėtų visas galimybes ne tik įgyti gerą ir įvairiapusišką išsilavinimą, bet ir išeitų iš mokyklos aukštai iškėlę gal­ vas, žinodami, kodėl egzistuoja Lietuvos valstybė, kam ji reikalinga ir kodėl verta ją kurti bei saugoti. Šie punktai – Nacionalinio susivienijimo švietimo programos dalis.

Mokytojo profesijos atgimimui būtina tėvų, mokinių ir administracijos pagarba mokytojo autoritetui, visiškas popierizmo panaikinimas, laisvė rinktis mokymo metodus ir stabilūs, apie 150 proc. VDU siekiantys atlyginimai

15

SUSIGR Ą ŽINKIME VALST YBĘ!

Grąžinti Lietuvai gyvybę

Nacionalinio susivienijimo šeimos politikos programinės nuostatos Lietuva yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kuriose yra mažiausiai šeimų, auginančių tris ar daugiau vaikų, o gimstamumas, skaičiuojant vienai moteriai, Lietuvoje te­ siekia 1,63 vaiko. Specialistų teigimu, gimstamumas toliau mažėja. Pagal Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų duome­ nis, Lietuva yra tarp sparčiausiai pasaulyje nykstančių tau­ tų. Lietuvių tauta miršta, valstybei nesugebant sudaryti sąlygų ir motyvacijos kurti šeimas ir auginti vaikus. Žiū­ rint į ateitį, tai yra didžiausia Lietuvos valstybės problema.

Tad svarbiausias ilgalaikis valstybės tikslas – atkurti tau­ tos ir valstybės išlikimą laiduojančią visuomenės sanklo­ dą, kurioje didesnę visuomenės dalį sudarytų jaunesnio amžiaus gyventojai. Šio tikslo įgyvendinti neįmanoma dabartinėmis popkultūros ir medijų įtvirtintomis ideolo­ ginėmis sąlygomis, pagal kurias pirmenybė gyvenime turi būti teikiama karjerai, o ne šeimai. Šeimų stiprinimui Lietuvoje reikalingos ir praktinės prie­ monės, ir aiški valstybės nuostata dėl to, kas yra šeima.

Pastarasis klausimas nekelia abejonių visuomenei. Pagal įvairias apklausas daugiau nei 75 procentai piliečių aiškiai sutaria, jog šeimą sudaro tik vyras ir moteris, o jai sudaryti reikalinga santuoka arba vaikai. Tačiau visuomenei laikan­ tis prigimtinės šeimos sampratos, o vadinamajam elitui bei globalistinėms (pirmiausia ES) institucijoms agresy­ viai mėginant „įdiegti“ visuomenei progresyvistinę „šei­ mos kaip bet ko“ sampratą, vis didesnė dalis politikų šio­ mis aplinkybėmis bando išlaviruoti demagogine laikysena, esą reikia ne kovoti dėl šeimos sampratos, o rūpintis, kaip užtikrinti praktinę pagalbą konkrečioms šeimoms.

Teigiame, kad šeimos institucijai priešiški yra visi, kas mė­ gina kurti tokį dirbtinį supriešinimą. Yra absoliučiai būtina tiek tvirtas žmogaus prigimtį (tuo pačiu ir visuomenės nuostatas) atitinkantis valstybės požiūris vertybiniame kare dėl šeimos sampratos, tiek inovatyvios ir efektyvios praktinės priemonės, užtikrinančios šeimų laisvę, saugu­ mą ir būtinų socialinių bei kultūrinių poreikių patenkinimą, auginant vaikus Lietuvoje. Šeimos esamai būklei pagerinti būtina imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama trijų svarbiausių tikslų: 1) apginti prigimtinę šeimos sampratą; 2) sugrąžinti vaikus tėvams, t. y. įtvirtinti tėvų kaip pagrindinių vaikų auklėtojų vai­ dmenį; 3) sprendžiant demografines ir socialines šalies problemas, sukurti ekonomines sąlygas ir socialinę inf­ rastruktūrą, užtikrinančias šeimoms orų gyvenimą ir ska­ tinančias ryžtis auginti daugiau vaikų.

Nacionalinis susivienijimas teigia ir įsipareigoja: X Siekti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti prigimti­ nę šeimos sampratą, kylančią iš vyro ir moters san­ tuokos arba tėvystės / motinystės ryšio; X Siekti iš Civilinio kodekso pašalinti nuostatas, numa­ tančias partnerystės instituto įteisinimą ir lyties „kei­ timo“ galimybę; X Valstybė negali finansiškai ar jokiomis kitomis prie­ monėmis remti prieš tautos ir valstybės pagrindą su­ darančios šeimos prigimtinę sampratą pasisakančių, prigimtinei moralei ir naujausioms mokslo žinioms prieštaraujančių ir marksistinės genderizmo ideologi­ ją skleidžiančių organizacijų, jų projektų ar propagan­ dos sklaidos; X Konstitucija numato teisę riboti viešuosius susirinki­ mus, kurie prieštarauja visuomenės sveikatai ir do­

Būtina nutraukti vaikų atiminėjimą ir panaikinti Nacionalinę vaiko teisių apsaugos tarnybą rovei. Absoliučios piliečių daugumos nuomone, sek­ sualinių mažumų pasididžiavimo paradai prieštarauja visuomenės dorovei (2019 metų „Vilmorus“ duome­ nys) ir pagrįstai gali būti ribojami ar draudžiami, nepa­ žeidžiant konstitucinės susirinkimų ir žodžio laisvės;

X Ypač greitai augančiose didmiesčių teritorijose priva­ lo būti užtikrintas gyventojų poreikį tenkinantis mo­ kymo įstaigų tinklas, kuris leistų vaikams mokytis arti namų, o tėvai neturėtų konkuruoti dėl patekimo į vals­ tybines mokymo įstaigas;

X Siekti galutinai atmesti genderistinę Stambulo kon­ venciją ir įpareigoti šalies vadovus tarptautinėse or­ ganizacijose siekti šio ir kitų genderizmo ideologija paremtų dokumentų atmetimo;

X Valstybė turi labiau remti sporto, meno ir mokslo bū­ relius, gerinti jiems būtiną ne vien privačių tiekėjų, bet ir mokymo įstaigų infrastruktūrą ir prieinamumą;

X Siekti įstatymu numatyti, kad valstybinėse ikimo­ kyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigose negali būti skleidžiama jokia ideologija, formuojanti prigimtinei šeimos sampratai prieštaraujančias nuostatas, griau­ nanti prigimtinį šeimos modelį, pateikianti hedonisti­ nes „šeimos formas“ ar „lyties tapatybes“ kaip lygia­ vertę, sveiką ir moraliai priimtiną alternatyvą; X Priešintis privalomam tėvystės / motinystės atostogų trukmės padalijimui tarp tėvo ir motinos. Nors svei­ kam vaiko ugdymui be galo svarbus gilus ryšys su abiem tėvais, valstybė neturi teisės nurodinėti šeimai, kiek kuris iš jų turėtų skirti laiko vaikų auginimui;

X Šeimos, kurios pačios prisiima atsakomybę ugdyti savo vaikus jų formavimuisi svarbiausiu laiku – iki 7 metų – negali būti valstybės vertinamos blogiau, nei tos, kurios nusprendžia jų ugdymą perduoti ikimo­ kyklinio ugdymo įstaigoms. Valstybės interesas yra sudaryti galimybes vaikams kuo ilgiau augti su tėvais.

Tokios pačios lėšos, kurias valstybė kas mėnesį ski­ ria ikimokyklinio ugdymo krepšeliui vaikų darželius lankantiems vaikams, turi būti išmokamos toms šei­ moms, kurios ryžtasi pačios auginti vaikus namie; X Grąžinti vaiko teisių apsaugos sistemos kaip šeimoms padedančios, o ne jas kontroliuojančios institucijos sampratą, visiškai atšaukiant Dovilės Šakalienės ir

Mokesčiai turi priklausyti nuo vaikų skaičiaus: 4 vaikai - 0 GPM X Stengtis viduriniojo ugdymo sistemoje atsisakyti į kar­ jerą orientuoto vaikinų ir merginų ugdymo, kuris ne tik prieštarauja žinojimo, o ne naudos kaip pagrindinio švietimo tikslo koncepcijai, bet ir nuvertina atsidavi­ mo ir darbo šeimai, kuris amžiais buvo lietuvių tautos ir Vakarų civilizacijos stiprybės šaltinis, reikšmę;

Mykolo Majausko inicijuotą vaiko teisių sistemos per­ tvarką ir panaikinant centralizuotą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Vaiko atėmimas iš tėvų yra kraštutinė priemonė, galima ypač retais atvejais, esant tiesioginiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei;

X Valstybė privalo pripažinti tėvus pagrindiniais vaikų auklėtojais ir per švietimo, vaiko teisių ar sveikatos sistemos darbuotojus nesikėsinti į šeimai priklausan­ čią teisėtą autonomiją, kol vaiko saugumui nekyla tie­ sioginis pavojus;

X Lietuvoje išaugus raidos ir socializacijos problemų tu­ rinčių vaikų skaičiui, didėja ir socialinių pedagogų bei kitų ugdymo procesui padedančių specialistų poreikis.

Tuo pačiu metu vis labiau ideologizuojamos visos su psichologija susijusių specialistų studijos, o „naująja dvasia“ parengti socialiniai pedagogai laiko savo tei­ se ir pareiga kištis į vertybinį vaikų auklėjimą. Kad to būtų išvengta, būtina pertvarkyti šių specialistų ugdy­ mo programas;

X Geriausios sąlygos vaikams augti sudaromos tada, kai jie gali kuo daugiau laiko praleisti su savo tėvais ir kas­ dien iš jų mokytis. Todėl valstybės prioritetas privalo būti ne kuo greičiau motinoms grįžti į darbo rinką, o sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams auginti šei­ moje; X Siekti, kad darbdaviams, sudarantiems nepilnamečių, ypač ikimokyklinio amžiaus, vaikų turintiems darbuo­ tojams galimybę bent vieną dieną per savaitę dirbti iš namų, būtų taikomos mokestinės paskatos. Skatinti šeimos verslą taip pat bus ne tik valstybės ekonominės, bet ir šeimos politikos prioritetas, nes toks verslas ku­ ria kokybiškas darbo vietas, be to, leidžia tėvams išties derinti įsitraukimą į šalies ekonomiką ir vaikų auginimą;

X Tėvai, konsultuojami sveikatos sistemos darbuotojų, turi priimti svarbiausius sprendimus dėl vaikų sveika­ tos ir fizinės gerovės užtikrinimo.

Tėvai priims jų vaikams geriausiai tinkančius spren­ dimus, jei jiems bus teikiama objektyvi, naujausiomis mokslo žiniomis pagrįsta informacija ir bus objekty­ viai atsakoma į visus jiems kylančius klausimus. Ginsi­ me dabar galiojančią tvarką.

Parengė Audrius Makauskas ir Vytautas Sinica

16

NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Mus palaiko: Įsisteigus Nacionaliniam susivienijimui Lietuvoje atsirado partija, atstovaujanti tuos Lietuvos piliečius, kuriems svarbios tradicinės vertybės bei valstybės išlikimas. Tokios partijos Lietuvoje seniai reikėjo. Dabar ji yra. Sėkmės dirbant Lietuvos ir jos žmonių labui.

Arvydas Janulaitis akademikas, biotechnologas Ištisus dešimtmečius laisvės kovotojai, žmogaus teisių gynėjai, dvasinių vertybių puoselėtojai, būdami mažumoje, pūtė prieš galingą pavergėjų vėją, kol pagaliau sovietinė pabaisa subliuško. Tačiau šiandieninė laisvė be orumo ir teisingumo mus verčia vėl burtis į tautos SUSIVIENIJIMĄ, kuris pagaliau PRIKELTŲ LIETUVĄ MŪSŲ!

Petras Plumpa rezistentas, politinis kalinys

Lietuvos piliečiai, kuriems svarbi krikščioniškoji ir tautinė mūsų šalies tapatybė, socialinis ir bendrasis teisingumas, prigimtinės šeimos vertybės – rinkimuose į Seimą turėtų palaikyti Nacionalinio susivienijimo kandidatus. Padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, paremkime Nacionalinį susivienijimą, nuosekliai ginantį krikščioniškosios civilizacijos ir laisvos, orios lietuvių tautos gyvybę!

kun. Robertas Grigas rezistentas, politinis kalinys Nors priklausau LSDP, palaikau daugelį Nacionalinio susivienijimo nuostatų. Nacionalinio susivienijimo programoje ir veikime atpažįstu Sąjūdžio idealų tęsėją ir atsakingos politikos partiją.

prof. Bronislovas Genzelis filosofas, signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Stiprinkime Lietuvą kartu!

Jeigu mūsų pažiūros ir idėjos jums artimos ir norite prisidėti prie to, kad lietuvių tauta per amžius gyventų šioje žemėje, būdama savo valstybės šeimininke, prisijunkite prie mūsų judėjimo Jums priimtiniausiu būdu: X tapkite mūsų partijos nariu arba kampani­ jos savanoriu! rašykite info@susivienijimas. lt arba atstovui jūsų vietovėje, kurį rasite apsilankę www.su­si­vienijimas.lt/skyriai.

Kaip paremti?

X tapkite mūsų rėmėju, paremdamas rinkiminę kampaniją finansiškai! Kiekvienas jūsų skirtas euras leidžia įvairiomis priemonėmis savo žinią pristatyti didesniam skaičiui Lietu­ vos piliečių. Tik su jūsų pagalba būsime išgirsti.

Tai paprasta. Gavėjas: Nacionalinis susivienijimas. Sąskaitos numeris – LT244010051005338165 (Luminor ban­ kas). Suma – 12 eurų. Mokėjimo paskirtyje būtina įrašyti žodžius „Auka partijos rinkiminei kampanijai paremti” ir savo asmens kodą. Jei norite paremti didesne suma, paskambinkite telefonu 8 620 411 66 ir mes paaiškinsime, kaip tai padaryti.

Kodėl verta mumis pasitikėti?

_____ Esame esminių pokyčių siekianti partija, kviečianti piliečius susigrąžinti valstybę sau, tapti tikraisiais jos šeimininkais _____ Esame įsipareigoję tęsti Sąjūdžio idealus, kai politika buvo ne siauros įtakingos grupės reikalas, bet piliečių vykdoma reali valdžios kontrolė _____ Esame sukaupę visuomeninio ir politinio veikimo patirtį judėjime „Kitas pasirinkimas“, patriotinio jaunimo sambūryje „Pro Patria“, Vilniaus ir Tautos forumuose; 2019 m. su visuomeniniu komitetu „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ daly­vavome Europos Parlamento rinkimuose _____ Sakome „NE“ ligšiolinei oligarchinei nomenklatūrinei valstybei ir siekiame teisingos valstybės visiems piliečiams _____ Teisinga visiems valstybė – tai iš esmės pertvarkyta teismų sistema (įskaitant Konstitucinį Teismą); tai nuo oligarchinių grupių spaudimo nepriklausanti politinė praktika; tai tarnystę visuomenei suprantanti, o ne manipuliuojanti ir indoktrinuojanti žiniasklaida; tai ES lėšas žarstančių organizacijų kontrolė _____ Išpažįstame tradicines moralines pažiūras, prigimtinę šeimą, esame įsipareigoję puoselėti savitą kultūrą, atsisakome „globalios Lietuvos“ strategijoje projektuojamos Lietuvos ateities, kurioje turi išnykti lietuvių tauta ir valstybė _____ Suprantame Lietuvos vakarietišką civilizacinę ir geopolitinę tapatybę, siekiame būti visaverte ir lygiateise Vakarų pasaulio bendrijos nare

Nacionalinio susivienijimo steigiamasis suvažiavimas Vilniuje 2020 metų kovo 7 dieną

Leidinį rengė: Gabija Bierytė, Rokas Gasparaitis, Algimantas Jankauskas, Audrius Makauskas, Artūras Judžentis, Vytautas Sinica.

Politinė reklama apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo rinkiminės sąskaitos.

Atspausdinta „Lietuvos ryto“ spaustuvėje, užsakymo Nr.SM-0000041358. Tiražas 150 000 egz.