Jonas Dumčius, „Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai“ by Societas classica

JONAS DUMČIUS Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai

Societas Classica

JONAS DUMČIUS Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai

VILNIAUS UNIVERSITETAS

JONAS DUMČIUS Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai

vilnius 2014

UDK 821.172-94 Du237

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba (Lithuanian Council of Culture) Sudarė, įvadinį straipsnį parašė, paaiškinimus parengė Audronė Kučinskienė Redaktorius Paulius Garbačiauskas Korektorė Gendvilė Svirskaitė Rodykles sudarė Gintarė Vaičiulytė Dailininkė Vėja Svaja Apsvarstyta VU Filologijos fakulteto tarybos posėdyje 2014 m. gegužės 30 d., protokolo Nr. 7. Recenzavo: prof. Eugenija Ulčinaitė dr. Dalia Dilytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Viršelyje – VUB Rankraščių skyriuje saugomos nuotraukos fragmentas: Jonas Dumčius savo namuose Vilniuje apie 1950 m. (F 220–371). © Audronė Kučinskienė, įvadinis straipsnis, paaiškinimai 2014 © Vėja Svaja, apipavidalinimas, 2014 © Klasikų asociacija, 2014 Klasikų asociacija pripažįsta visas turtines Jono Dumčiaus ir Antano Rukšos autorinių teisių perėmėjų teises.

ISBN 978-609-95581-1-0

TURINYS Padėka..........................................................................................................7 Iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis................................................ 9

Atsiminimai ............................................................................................. 17 prisiminimai iš vaikystės. vagystė..................................................... 21 atsiminimai iš pirmojo pasaulinio karo.........................................23 Pirmas susitikimas su vokiečiais............................................................ 24 Nenusisekęs rusų puolimas.................................................................... 24 Pirmoji Kalėdų eglutė..............................................................................28

iš gimnazijos prisiminimų.....................................................................31 Įstojamieji egzaminai............................................................................... 31 Stuba Striūpuose...................................................................................... 35 Kai kurie mokytojai.................................................................................37 Vokiečių revoliucijos atgarsiai............................................................... 54 Mokinių taryba........................................................................................ 54 Savanoriai.................................................................................................. 55 Klaipėdos išvadavimas............................................................................. 55 Incidentas su vokiečiais Šakių dvare 1919 VI 24...................................57 Gyvuko mirtis...........................................................................................58 Bešalių kuopelė.........................................................................................59 Politinės partijos...................................................................................... 61 Mokinių šeimininkė................................................................................ 62 Pamaldos...................................................................................................65 Aš – „smuikininkas“................................................................................ 66 Aritmetikos pataisa................................................................................. 67 Zosė........................................................................................................... 68 Crisis pubertatis........................................................................................ 69 Tartoko gaisras......................................................................................... 69 Mokinių ekskursijos................................................................................ 70 Žaidimas ripka.......................................................................................... 71

kiti vaizdeliai iš tų laikų.....................................................................73 „Anekdotai“ apie V. Kudirką ir kt...........................................................73 Senojo tikėjimo liekanos?...................................................................... 74 Pasakojimai apie vaiduoklius................................................................. 76 Keletas telepatijos atvejų.........................................................................85 Kaip pajutau mėnesienos grožį.............................................................. 89 Pamaldų muzikos grožis........................................................................104 Atlaidai ir šventės...................................................................................106 Valgiai....................................................................................................... 115 Kuras........................................................................................................124 Gimnazijos baigimas.............................................................................. 125

iš studentavimo laikų kaune............................................................ 127 metai bazelyje.......................................................................................... 136 Nedrąsumas............................................................................................ 136 Paryžiuje..................................................................................................140 Gražioji venecijietė................................................................................ 143 Valgyklos padavėja.................................................................................148 Nina...........................................................................................................155

palanga keičiasi...........................................................................................166 Prisiminimai apie „Atsimainymą“........................................................ 175 Žolinė....................................................................................................... 177

lietuva tarp rytų ir vakarų..................................................................... 179 menininkai ne vienaip vaizduoja tuos pačius objektus....... 183 ar geometrinis menas atitinka graikų dvasią?..........................186 šis tas apie helenizmą..................................................................................190 vakaras ant palangos tilto....................................................................196

Laiškai .................................................................................................................199 Index nominum .....................................................................................285 Index locorum ........................................................................................292

Padėka Nuoširdžiai dėkoju visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios knygos rengimo ar palaikiusiems pačią idėją. Ačiū Vilniaus universiteto bibliotekai už galimybę naudotis ir publikuoti Jono Dumčiaus palikimą, bibliotekos darbuotojai Irenai Katilienei už pagalbą šifruojant sunkiausiai perskaitomas rankraščio vietas, o dar labiau už tai, kad jos ir profesorės Eugenijos Ulčinaitės rūpesčiu po Profesoriaus mirties visas jo archyvas in corpore saugiai pateko į Vilniaus universiteto Rankraščių skyrių. Labai džiaugiuosi, kad šios knygos rengimas suvedė mane su šviesiais žmonėmis, kuriems nuoširdžiai sakau ačiū: Violetai Rukšaitei-Tapinienei, padėjusiai man iš arčiau pažinti Antaną Rukšą ir maloniai leidusiai publikuoti jo laiškus; Rimantui Greičiui, parūpinusiam savo tėvo Jono Greičiaus, buvusio Dumčiaus moksladraugio, jaunystės nuotrauką; dailininkui grafikui Stasiui Povilaičiui už draugišką Dumčiaus šaržą. Dėkoju Zanavykų krašto muziejui ir jo direktoriui Vidmantui Dėdynui už „Žiburio“ gimnazijos ir jos direktoriaus kun. Igno Starkaus nuotraukas; Daliai Dilytei-Staškevičienei, Eugenijai Ulčinaitei, Vytautui Ališauskui ir visiems Klasikinės filologijos katedros kolegoms už patarimus, pastabas, prisiminimus apie Dumčių; Genovaitei Dručkutei už Pierre Loti citatos vertimą; Editai Meškonienei, Sauliui Kučinskui ir kitiems išvykos į Suvalkiją dalyviams už fotografijas ir malonų pakeliavimą po gimtąsias Dumčiaus vietas; Aliui Jaskelevičiui už nelengvą darbą skaitant rankraščius ir paverčiant juos spausdintu tekstu; Pauliui Garbačiauskui už atidų teksto skaitymą ir visokeriopą pagalbą; Gendvilei Svirskaitei ir Gintarei Vaičiulytei, kurioms ši pirmoji leidybinė patirtis, tikiu, bus naudinga ateityje. Ačiū. A. K.

Iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis Su Jono Dumčiaus Atsiminimais pirmą kartą susidūriau prieš penketą šešetą metų, pradėjusi rinkti medžiagą Klasikinės filologijos katedros sumanytam nepublikuotų Profesoriaus straipsnių rinkiniui. Ėmus vartyti Dumčiaus rankraščių archyvą, prieš akis atsivėrė ištisas lobynas: gausybė neskelbtų vertimų, straipsnių, recenzijos, studijos, pranešimai, perskaitytų knygų užrašai, tezės, paskaitų konspektai – didžiulis mokslinis šio žmogaus palikimas. Tačiau šalia jo – kitas, nepažintas Dumčius, sakytume, privačioji, „žmogiškoji“ mokslininko pusė. Kai Petrarca 1345 m. Veronos bibliotekoje pirmą kartą aptiko Cicerono laiškų rankraštį, jį perskaitęs, poetas buvo skaudžiai nusivylęs, nes laiškuose atrado ne tą Romos oratorių, kokį buvo susikūręs savo vaizduotėje – rimtą, tarsi marmure iškaltą respublikos idealų gynėją ir kovotoją su tironais, bet gyvą žmogų su savo kasdieniais buitiškais rūpesčiais, dvejonėmis, sudėtingais šeimyniniais santykiais ir pan. Teatleidžia man maloningasis skaitytojas, kad didžius dalykus gretinu su savo kukliais potyriais, bet mano patirtis, pasinėrus į Jono Dumčiaus rankraščių studijas, buvo visai priešinga. Jie padėjo į didžiai gerbiamą Profesorių pažvelgti kitokioje šviesoje. Atsiminimuose atsiskleidžia nepaprastai šiltas ir pagarbus santykis tiek su artimais žmonėmis (tie nuolatos girdimi malonybiniai žodeliai „mamytė“, „tėtukas“, „dėdis“), tiek su pačia aplinka („stubelė“, „bututis“, „skladukas“, „tvartukas“), meilė tėviškei, jautrumas gamtos ir muzikos grožiui. Šie raštai suteikia atsakymus į daugelį klausimų: kaip formavosi, kokioje aplinkoje brendo būsimo mokslininko asmenybė, kaip nutiko, kad tokie pasiturintys ūkininkai sugebėjo išvengti tremties, ir kaip atsirado tas pagarsėjęs Dumčiaus įprotis visas vasaras leisti Palangoje: Palanga jam atstojo prarastąją tėviškę, o Palangos parkas – tėviškės gamtą ir pamiltuosius alksnius, kurių kvapo prisiminimą Dumčius išsaugojo visą gyvenimą. Jono Dumčiaus tėvas Juozas buvo kilęs iš šešių vaikų šeimos. Be Juozo, šeima dar augino keturis sūnus: Motiejų (matyt, jis buvo pirmagimis, nes paveldėjo ir tėvo – Profesoriaus senelio – vardą, ir ūkį

Audronė Kuč insk ienė

tėviškėje), Joną, Antaną, Vincentą ir dukterį Mariją. Net du broliai, vyresnis Jonas ir jaunėlis Vincentas, išėjo į kunigus. Būsimo profesoriaus tėvas buvo mokslų ragavęs, sakytume, netgi prasilavinęs žmogus: Rudaminoj ilgą laiką mokytojavo dr. Starkaus tėvas. Jis mokė ir mano tėtuką. Tada ten klebonavo kun. Brazaitis, mano tėtuko dėdė. Jis mėgdavo pas save laikyti savo giminių vaikus, juos leisdavo mokytis ir pan. Todėl kurį laiką ir mano tėtukas pas jį gyveno ir mokėsi pradžios mokykloje pas Starkų. Tėtuks buvo labai apsiskaitęs iš geografijos, istorijos, visokių mokslų, tad man kaupdamas [bulves] ir pasakodavo. O aš tokius pasakojimus labai mėgdavau. Atsimenu, kaip vieną pavakarę kilo juodi debesys, o tėtuks man pasakojo apie žuvis, kurios gyveno dar prieš tvaną ir dabar iškasami jų griaučiai: jos buvusios labai didelės, už žmogų daug didesnės. Aš negalėjau atsistebėti. Ir visą naktį vis galvojau apie tas prieštvanines žuvis. Tėvas ūkininkavo sumaniai, tad ir Dumčių ūkis klestėjo: buvo įsigijęs ūkio mašinas, augino įvairių daržovių ir vaisių, kurių kaimynai neturėdavę, mėgo sodininkystę, mokėjo skiepyti medžius ir buvo užveisęs didžiulį sodą (anot Atsiminimų autoriaus, net 7 hektarų!), labai mėgęs arklius. Tačiau vaikų tėvai labai nespaudė prie darbo ir ūkio, leido jiems mokytis, o grįžus namo, mėgautis knygomis ar poilsiu sode. Apie motiną Marijoną žinome mažiau. Kilusi irgi iš gana gausios ir, galima numanyti, pasiturinčios šeimos: Dumčius mini jos seseris Marcelę, Pranciškę, Antosę, brolį iš kitos motinos Joną, dar seserį Kunigundą, su kuria, matyt, dėl jos netinkamos santuokos šeima buvo nutraukusi ryšius. Jeigu Dumčiaus minimas „mano dėdė prelatas Naujokas, seminarijos rektorius“ iš tiesų yra mamos brolis, tuomet mergautinė jos pavardė turėtų būti Naujokaitė, tačiau tai tik mūsų spėjimai. Dar Dumčius mini šešis margus (apie 4 ha) dar mamos mamai priklausiusios žemės Striūpuose, kur laikinai buvo įkurta gimnazija. Dabar Striūpai jau yra Šakių priemiestis, o senųjų trobų, žinoma, nebelikę nė pėdsako. Pats Jonas Dumčius gimė 1905 m. kovo 20 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime. Šiandien žemėlapiuose tebėra šis

Iš rankrašč ių by loja žmog us ir lai kmet i s

pavadinimas, bet paties kaimo telikę vos pora sodybų. Vis dėlto senyvo amžiaus žmonės dar prisimena, kur buvusi Dumčynė. Atsiminimų autorius užsimena, kad ūkį įsigyti padėjęs tėvo brolis kanauninkas Jonas. Jis ir daugybę vaismedžių parvežęs Lietuvon iš Amerikos. Užveisęs didžiulį sodą savo paties Kazimieravos ūkyje netoli Garliavos ir brolio sodyboje, dalį medelių padovanojo Dotnuvos žemės ūkio akademijai, Vilkaviškio kunigų seminarijai. Jonas su seserimi Marijona buvo du vaikai Juozo ir Marijonos šeimoje. Dumčiai buvo pasiturintys Suvalkijos ūkininkai. Didelė dviejų galų troba (šeimos gyvenama „stubelė“ ir svečiams bei šventėms skirta, Dumčiaus žodžiais, „dičkė stuba (rytinis stubos galas su padabintu pongaliu)“), didžiulis sodas, kurio vaismedžių rūšis Atsiminimų autorius prisimena ir vardija su stebėtinu tikslumu, kuliamoji mašina bei tokios anų laikų retenybės kaip gramofonas su keliomis dešimtimis plokštelių ar tėvo nupirktas smuikas sūnui groti, mamos rengiamos vaišės per giminių suėjimus – visa tai liudija šeimos gerovę. 1918 m. vos įsikūrus Šakių „Žiburio“ gimnazijai, Jonas Dumčius įstojo į antrąją klasę. Atrodo, kad Dumčius nuo gimnazijos laikų labiau linko į humanitarinius mokslus. Vos keli prastesni pažymiai jo atestate (patenkinami) yra iš tiksliųjų mokslų. Be to, jis pats Atsiminimuose prisipažįsta, kad matematika jam sunkiau sekėsi, o trečioje gimnazijos klasėje net turėjęs pataisą. Dumčiaus Atsiminimuose sudėta įvairių nutikimų iš gimnazijos laikų, mokytojų charakteristikos, pasvarstymai apie savo paties charakterį ir kt. Gimnazijos baigimo atestate1 „pažymima, kad Jonas Dumčius, katalikų tikybos, [...] įstojo iš egzaminų į Šakių „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę 1918 m. gegužės mėn. 24 d., būdamas labai gero elgesio, mokėsi joje iki 1925 m. gegužės mėn. 11 d., – 1924/1925 mokslo metų pabaigoj išlaikė Švietimo ministerijos nustatytus egzaminus ir pripažintas baigusiu visą 8 klasių aukštesniosios mokyklos kursą su privaloma lotynų kalba.“ Pasinaudojęs atestato jam suteikta teise „stoti studentu į aukštąją mokyklą“, Dumčius 1925 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Kauno universitetą, tuomet vadintą Lietuvos universitetu, Humanitarinių mokslų fakultetą, Filologijos skyrių. Kaip liudija 1929 m. spalio 18 d. išduotas 1 VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F 220–1.

Audronė Kuč insk ienė

universiteto diplomas, Dumčius „išėjo Fakulteto nustatytus tam skyriui dalykus, atliko praktikos darbus“, labai gerais pažymiais išlaikė visus egzaminus ir parašė diplominį darbą „Iliados komentarai“, įvertintą „labai gerai“2. Paskutinis Jono Dumčiaus išsilavinimo etapas, be abejonės, turėjęs itin didelės reikšmės jo mokslinei brandai, buvo trejų metų stažuotė Bazelio universitete. Galime spėti, kad stažuotę Bazelyje rėmė jau minėtas dėdė kanauninkas Jonas, globojęs savo sūnėną ir studijų Kaune metu. Išlikusiame jo laiške3, kuris įtrauktas į šį rinkinį, rašytame 1928 m. sausio 3 d. skaitome: „Apie Tavo tolimesnį likimą jau asmeniškai pasitarsim. Aš pats renku Tau užrubežėj universitetą ir iki šiol ma labjause tinka Vienna Austrijoje.“ Stažuotė Šveicarijoje leido ne tik toliau kaupti ir gilinti indoeuropeistikos, sanskrito, indologijos žinias, bet ir plėsti akiratį, keliaujant po Italiją, Prancūziją. Kai kurie šių kelionių epizodai šmaikščiai aprašyti Profesoriaus Atsiminimuose. Grįžęs po stažuotės, Jonas Dumčius 1932–1940 m. dėstė Kauno universitete, o atsikūrus Vilniaus universitetui, persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Klasikinės filologijos katedroje. Didysis gyvenimo „Atsimainymas“ įvyksta 1952 metais, kai, kilus grėsmei būti „išbuožintiems“, tėvai buvo priversti palikti namus ( Jonas Dumčius su seserimi tada jau gyveno Vilniuje) ir „slaptai išsikraustyt kur nors kitur – tada neieškos ir neįkiš į kalėjimą“. Tas įvykis, matyt, itin skaudžiai įsirėžė Profesoriaus atmintyje, nes Atsiminimuose jis keliskart grįžta prie jo: Į kelintą dieną po to įsakymo buvo sekmadienis. Mamytė buvo išvykusi pėsčia ieškot pastogės. Buvo gražus rytas. Mudu su seseria apėjova visą ūkį. Kaip gražiai jis atrodė! Kaip gražiai suplanuotos trobos, apsodintos medžiais! Saulei šviečiant, buvo nuostabiai gražus vaizdas. Tai buvo paskutinis kartas, kai pasigrožėjau savo nelaimingąja tėviške! Paskutinė išsikraustymo data buvo rugpjūčio 7 d. Nuo tada visas vasaros atostogas Dumčius ėmė leisti Palangoje, pakeitusioje jam tėviškės gamtą. Čia, parke ant suoliuko, ir radosi didelė dalis rankraščių, šiandien saugomų VU bibliotekos Rankraščių 2 VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F 220–2. 3 VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F 220–23.

Iš rankrašč ių by loja žmog us ir lai kmet i s

skyriuje. Mokykliniai sąsiuviniai arba A4 formato lapai, prirašyti smulkiai ir kone be taisymų. Juose ištisi vertimų klodai – Plautas, Menandras, Euripidas ir kt. Čia gimė ir atsiminimai, kuriuos publikuojame šiame rinkinyje. Kaip rodo prierašai kai kuriuose puslapiuose, Atsiminimai rašyti ne vienu prisėdimu, bet vasaros mėnesiais 1976–1978 metais. Profesoriui tuomet buvo per septyniasdešimt metų. Mes nežinome, ar pats Dumčius ketino publikuoti savo atsiminimus. Greičiau ne. Matyt, 1965 m. susitikęs su buvusiais bendraklasiais gimnazijos baigimo 40-mečio pažymėti ir bendraklasio Jono Greičiaus paskatintas, jis, kaip pats prisipažįsta, nutaręs „tuos prisiminimus, kiek jų dar liko arba kiek bemąstant iškilo iš vadinamosios pasąmonės, užfiksuoti, negarantuojant jų chronologijos“. Ir sugulė plonuose popieriaus lapuose, abiejose pusėse primargintuose, ir pabiri vaikystės epizodai, įspūdžiai iš vaikystės, Pirmojo pasaulinio karo vaizdai, ir atmintin įsirėžę studijų bei kelionių po svečius kraštus vaizdai, ir čia pat pramaišiui pasvarstymai apie graikų meną, literatūrą, primenantys paskaitų konspektus ar šiaip išsilavinusio filologo galvoje susikaupusios mintys. Tai tarsi minčių perviršis, kurį garbaus amžiaus žmogus nori sudėti atminties aruodan, žvilgsnis į gana tolimą praeitį ir į save patį su Dumčiui būdinga šypsena ar net saviironijos gaidele. Sudarant šį rinkinį, vadovautasi tokiais principais. Atsiminimų skyrelių pavadinimai palikti tokie, kokie yra Dumčiaus rankraštyje (išskyrus vieną „Metai Bazelyje“), tačiau šiame leidinyje jie išdėstyti kitokia tvarka. Stengtasi paskiriems Dumčiaus pasakojimams suteikti šiokios tokios chronologijos – ne pagal jų užrašymo laiką, bet, kiek įmanoma, pagal chronologinę logiką: vaikystė, gimnazija, studijos Kaune, Bazelio laikai ir pan. Visa tai pamėginta tarsi įrėminti Palangos vaizdu, nes kaip tik čia gimsta idėja užrašyti atsiminimus, čia jie liejasi, kartais sužadinami Palangos aplinkos, čia, ant Palangos tilto, ir baigiasi pasakojimas. Atsiminimų tekstas šiek tiek kupiūruotas, atsisakant pasikartojančių aprašymų. Daug kur rankraščių autorius po kelis kartus aprašo tuos pačius dalykus: mokytojus, tėviškę, sodą. Tokiais atvejais stengėmės sujungti skirtingose rankraščio vietose esančius pasakojimus į vieną. Tačiau visur pasistengta išlaikyti savitą Profesoriaus stilių, jo antraštes ir teksto pabraukimus. Kalba taisyta minimaliai, daugiausiai korektūros lygiu.

Audronė Kuč insk ienė

Kitą stambų šios knygos skyrių sudaro Dumčiaus rankraščių archyve saugomi laiškai. Dumčiaus būta pedantiškai tvarkingo žmogaus, nes jis išsaugojo ne tik įvairių žmonių jam rašytus laiškus, kartais net su vokais ir rašytus labai seniai, bet ir daugybę atvirukų, telegramų, įvairių sveikinimų, kvietimų į renginius ir t. t. Ne visi jie pateko į rinkinį, parinkti įdomiausi ir vertingiausi. Kai kurių teko atsisakyti dėl to, kad jie labai sunkiai perskaitomi, pavyzdžiui, šūsnis laiškų, motinos rašytų Kaune gyvenantiems Jonui Dumčiui ir seseriai Marijonai. Be abejo, svarbiausią korespondencijos dalį sudaro Antano Rukšos laiškai. Šiuos du kolegas klasikus siejo ilgametė draugystė ir susirašinėjimas. Dumčius išsaugojo ne tik Rukšos laiškus4, bet ir iš įvairių kraštų atsiųstus atvirukus – iš Romos, Venecijos, Padujos, Ischijos salos (Italija), Vienos, Zalcburgo, St. Volfgango (Austrija), Stambulo, Františkovy Lazne (dab. Čekija), Tuniso ir kt. Deja, mes neturime nė vieno Dumčiaus rašyto laiško, nors kiekvienas Rukšos laiškas prasideda padėka „už labai įdomų laišką“. Antanas Rukša, deja, menkai žinomas Lietuvos akademinei bendruomenei ir skaitytojams, nors jis nusipelnė visokeriopos pagarbos ne tik kaip Vergilijaus vertėjas, bet ir kitų svarbių veikalų autorius5. Tačiau visi jo darbai buvo išleisti svetur6, sovietinėje Lietuvoje apie jį, kaip ir kitus išeivijos šviesuolius, buvo nutylima, o ir mūsų laikais Rukšos Vergilijus, deja, nėra Lietuvoje perleistas, taigi yra bibliografinė retenybė. Antanas Rukša gimė 1900 m. Ukmergės apskrityje, Pabaisko valsčiuje, Žvygonų kaime. 1915 m. baigė Ukmergės gimnazijos keturias klases ir, artėjant frontui, pasitraukė į Rusiją ir tęsė mokslus Rževe, Tverės gubernijoje. Grįžęs Lietuvon 1918 m. pradėjo mokytojauti, bet neilgam: 1919 m. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklą ir, gavęs leitenanto laipsnį, nuo pradžios iki galo perėjo visas kovas už Lietuvos nepriklausomybę, kurias po daugelio metų aprašys veikale Kovos su lenkais, 1920–1923, Cleveland: Lietuvos karių vetera4 Rinkinyje sudėti visi Dumčiaus archyve saugomi Rukšos laiškai. VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F 220–34. 5 Antanas Rukša parašė stambų veikalą apie kovas už Lietuvos nepriklausomybę ir buvo keliatomio veikalo apie Lietuvos universiteto istoriją bendraautorius. 6 Antano Rukšos versta Vergilijaus Eneidė išėjo Bostone 1965, o Bukolikos ir Georgikos – Londone 1975 m.

Iš rankrašč ių by loja žmog us ir lai kmet i s

nų sąjunga „Ramovė“, 1982. Pasitraukęs iš karo tarnybos, Rukša grįžo prie studijų: iš pradžių pabandė teisės mokslus, bet 1926 m. pradeda studijuoti klasikinę filologiją Lietuvos universitete. 1933 m. apgynęs diplominį darbą „Ką randame bendra Vergilijuje ir Donelaityje?“ ir baigęs universitetą, studijas tęsė Vienoje, kur 1936 m. apgynė daktaro disertaciją. 1939–1943 m. mokytojavo, dėstė VDU ir VU. Karas Rukšos, kaip ir daugybės kitų tos kartos šviesuolių, gyvenimą pakreipė sava vaga. Savanorystė Lietuvos kariuomenėje ir karininko laipsnis turbūt nulėmė pasirinkimą, ir Rukša 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Iki gyvenimo pabaigos gyveno Vokietijoje, mokytojavo vokiečių ir lietuvių gimnazijose, 1954–1957 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. Ir iki pat mirties daug rašė, aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, daug keliavo, aktyviai domėjosi kultūriniu Lietuvos gyvenimu. Visa tai akivaizdžiai liudija ir jo laiškai Dumčiui. Tai dviejų išsilavinusių žmonių, kuriuos likimas atskyrė neperžengiama užkarda, bendravimas, atspindintis šviesuomenės gyvenimą šiapus ir anapus sienos. Rukšos laiškai sudėti chronologiškai ir redaguoti minimaliai, tik pritaikant prie dabar vartojamos sintaksės. Siekiant palengvinti skaitymą, išskleistos santrumpos tokiose vietose kaip ši: „[...] Tavo ir kitų Graikų lit. chrestomat., Lotynų kalba [...], Tronskio Ant. lit. i., paskutinius Homero vertimų leidinius, Liet. TSR aukšt. m. m. darbai Lit. V–XI (3), Eneidos, Lukrecijaus, Apulėjaus Aukso as., Churgino Dvyniai vertimus, Churgino Iš ant. poez., Kašinskaitės Plutarchą (1962), Lot.-liet. k. žod. (1958), Jurginio Renes. ir hum. Liet. [...]“. Dumčiaus rankraštinis palikimas niekada nebuvo pamirštas ir apleistas. Jis nuolat buvo tiriamas ir viešinamas. Jau po Profesoriaus mirties išspausdinti jo vertimai: Aischilo Orestėja (1988), Herodoto Istorija (1988 ir 2008), Menandro Bambeklis (1989), Aristotelio Kategorijos ir Nikomacho etika (1990), Senekos tragedijos Trojietės (1992), Faidra, Pamišęs Herkulis (1996), Plauto komedija Belaisviai (2007), iš rankraščių parengta monografija Sofoklis (1992). Dabar, po keliolikos metų pertraukos, skaitytojams pristatomi nauji leidiniai: 2012 m. pasirodė nepublikuotų Dumčiaus straipsnių rinktinė Iš rankraščių palikimo: straipsniai7, praėjusiais metais 7 Jonas Dumčius, Iš rankraščių palikimo: straipsniai, sudarė, įvadinį straipsnį parašė ir Jono Dumčiaus bibliografiją parengė Audronė Kučinskienė, Vilnius: Aidai, 2012.

Audronė Kuč insk ienė

Klasikų asociacija (Societas Classica), remiama Lietuvos kultūros tarybos, parengė solidų Dumčiaus verstos Aristofano komedijos Paukščiai leidimą8 su moksliniais komentarais. Galop šiemet vėlgi Kultūros tarybos paramos dėka turime tarsi tęsinį ar antrąją dalį Iš rankraščių palikimo. Visi šie darbai skirti mūsų gerbiamo Mokytojo atminimui ir, žinoma, visos skaitančiosios Lietuvos šviesuomenės džiaugsmui. Drįstame tikėtis, kad ši knyga bus įdomi ne tik pažinojusiems Profesorių, bet ir tiems, kurie skaito jo vertimus, knygas, mokosi iš vadovėlių, ir netgi visai su klasikine filologija nesusijusiems žmonėms. Nes iš šių raštų prabyla pats laikmetis, gyvi to meto papročiai ir susipynę žmonių likimai – mūsų šviesuolių, išblaškytų po pasaulį ar likusių Lietuvoje. Tikrai neklystame sakydami: iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis. Audronė Kučinskienė

8 Aristofanas, Paukščiai, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, vertimą redagavo, parengė, komentarus parašė ir bibliografiją sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Societas Classica, 2013.

Atsiminimai

Kunigas Ignas Starkus, Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorius 1918–1929 m. Nuotrauka saugoma Zanavykų krašto muziejuje.

Būdamas gimnazijoje, labai nekenčiau griežtos disciplinos, turbūt per daug griežtos – ją mes siejome su direktoriaus kun. I. Starkaus pavarde1. Aš asmeniškai buvau ilgą laiką konflikte su direktoriumi dėl ilgų plaukų: direktorius griežtai reikalaudavo nešioti trumpus plaukus, visi kiti paklusdavo, tik aš vienas atsiradau priešgyna su ilgais plaukais. Nieko nepadėjo nė direktoriaus grasinimai sumažinti laipsnį iš elgesio. Todėl, kai baigiau gimnaziją, atsikračiau tos man tiek įkyrėjusios disciplinos, nenorėjau prisiminti tuos nelemtus laikus. Man buvo negaila tų išgyvenimų. Bet kai mes, pirmoji gimnazijos laida, šventėm 40 metų nuo brandos atestato gavimo, likę tų laikų pirmosios laidos mokiniai pobūvio proga 1 Ignas Starkus (1888–1956) mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1911 m. įšventintas kunigu. Vikaravo Balbieriškyje ir Marijampolėje. Baigė Peterburgo dvasinę akademiją su teologijos kandidato laipsniu. Grįžęs Lietuvon, 1918 m. rugsėjį paskirtas naujai įkurtos Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi ir kapelionu. Padėjo įkurti Zanavykų muziejų, globojo gimnazijos ateitininkus, organizavo tautosakos rinkimą. Nuo 1926 m. buvo Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas ir dekanato dekanas. Vėliau tarnavo klebonu Veiverių Šv. Liudviko, o nuo 1932 m. – Virbalio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, buvo anglų okupacinės zonos Šv. Sosto Delegatūros įgaliotiniu lietuviams pabėgėliams. Emigravo į JAV, kunigavo Bajone ir Elizabete, ten ir mirė 1956 metais.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

pradėjo pasakoti visokių gimnazijos laikais buvusių atsitikimų, incidentų ir kitokių įvykių. Kai ką ir aš prisiminiau, kai ko niekaip negalėjau prisiminti. Kadangi neapykanta giežtajai disciplinai jau buvo seniai negrįžtamai praėjusi, tai ir aš pradėjau kratyti savo atmintį ir šį tą prisiminiau; pasirodė įdomu prisiminti tuos jaunystės laikus. Tik aš pastebėjau, kad mano prisiminimuose maišėsi chronologija: kai kuriuos ir kitų prisimenamus įvykius aš nukėliau į kitą laiką. Tad ir dabar, atvažiavęs į Palangą nutariau tuos prisiminimus, kiek jų dar liko arba kiek bemąstant iškilo iš vadinamosios pasąmonės, užfiksuoti, negarantuojant jų chronologijos. Prie tų prisiminimų daug prisidėjo savo nuolatiniais raginimais, klausinėjimais J. Greičius2. Jis mane užkrėtė noru vis daugiau prisiminti, vis labiau domėtis tais laikais, kurie tada man buvo nemalonūs, o dabar pasidarė labai įdomūs ir kai kurie net malonūs. Palanga, 1978 VII 30

Jonas Greičius. Už fotografiją dėkojame jo sūnui Rimantui Greičiui.

2 Jonas Greičius (1903–1985), pirmosios „Žiburio“ gimnazijos laidos absolventas, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, vėliau mokytojavo. 1949 m. su šeima ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į Lietuvą, mokytojavo Viešvilėje. Išėjęs į pensiją rinko žodžius Lietuvių kalbos žodynui. Greičiaus prisiminimais remiasi Angelė Buškevičienė straipsnyje „Prie versmės, kur – pradžių pradžia. Šakių „Žiburio“ gimnazijai – 85-eri“ (XXI amžius, Nr. 55 (1159), 2003 m. liepos 16 d.): „1925 metais gimnaziją baigė pirmoji abiturientų laida: 22 mokiniai – penkios merginos ir septyniolika vaikinų. Iš šios laidos abiturientų iškilo daug įžymių žmonių, kaip antai: kalbininkas profesorius Jonas Dumčius, kalbininkas Kajetonas Žievys, istorikas Valentinas Dėdinas, ilgametis gimnazijos mokytojas Juozas Kazlauskas, buvęs gimnazijos direktorius Pranas Keblinskas, mokytoja Kunigunda Užupytė-Keblinskienė ir kt.“

prisiminimai iš vaikystės. vagystė

Tai buvo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Aš buvau turbūt tik kelių metų. Sekmadieniais tėtukas ir mamytė išvažiuodavo, o mane „dabodavo“ „dėdis“ – tėtuko dėdė, senesnis tik 11 metų. Jis buvo viengungis, mano tėviškėje dirbo kaip padėjėjas. Ir tada buvo saulėtas vasaros sekmadienis. Aš laikiausi vis prie dėdės. Kai „dėdis“ atsigulė „perpietės“, stubelėje ir aš pasilikau, matyt, ką žaisti, nes dieną nenorėdavau miegoti. Pavakare parvažiavo tėvai ir nuėjo į „dičkę“ stubą (rytinis stubos galas su padabintu pongaliu) nusirengti – ten laikydavo išeiginius drabužius. Duris iš butučio į „dičkę“ stubą rado atrakintas, praviras; ant Jonas Dumčius su tėvais grindų daugybė skiedrų. Mat duryJuozu ir Marijona Dumčiais. VUB Rankraščių skyrius, F 220–338. se iš butučio buvo raktas. Vagis, radęs užrakintas duris ir negalėdamas patekti į bututį, peiliu išpjovė duryse keturkampę skylę; per ją įkišo ranką ir atsirakino duris. Kiek ten buvo darbo! Durys storos, masyvios, reikėjo padaryti nemažą skylę, kad ranka įtilptų. Įėję pro praviras duris į „dičkę“ stubą, išsigando: iš spintos visi drabužiai išmėtyti ant žemės, iš „kamodės“ visi daiktai išsklaidyti asloje; ant grindų mėtėsi šimtai nuo kelių metų neišrėžytų laikraščių (jie buvo tvarkingai laikomi sudėti spintoje). Tėtukas tuoj šoko rinkti tuos laikraščius. Juk viename iš jų jis laikė savo pinigus – kelis šimtus rublių, tais laikais tai buvo dideli pinigai. Laimei, laikraštis su pinigais gulėjo nepaliestas, išmestas su kitais. Matyt, vagiui ar nusibodo peržiūrėti kiekvieną neišrėžytą laikraštį, ar neturėjo laiko. Užtat buvo dingę vestuviniai žiedai, kiti auksiniai daikčiukai.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

Per kur vagis įėjo? Langai uždaryti (tiesa, langinės iš lauko nebuvo uždarytos), per duris negalėjo įeiti, kadangi turėjo išsipjauti skylę, kad atsirakintų duris į bututį. Per lubas ar grindis taip pat neįėjo, nėra žymės. Ir štai bežiūrinėdami rado viename lange šalia rankenos išmuštą stikle nedidelę skylę; per ją įkišęs porą pirštų atidarė langą, o išeidamas vėl panašiai uždarė. Kas tas vagis? Iš tos dienos dingo neseniai pasisamdytas vyras Duoba. Mat prieš kelias dienas atėjo tas Duoba ir už pigiai parsisamdė vyru. Viską gerai apsižiūrėjęs, jis tą sekmadienį ir padarė vagystę. Tada namuose buvo tik „dėdis“ ir aš. Matyt, kai „dėdis“ miegojo perpietės ar ėjo į lauką apžiūrėti gyvulių, vagis iš vidaus užsidaręs langą galėjo laisvai darbuotis. Net jeigu „dėdis“ ir būtų ėjęs pro „dičkę“ stubą (jis ten neidavo, aplink ją buvo darželis), vis tiek nebūtų nieko matęs, ypač kad jo akys buvo labai silpnos, skaudamos, labai sumažėjęs regėjimas. Po kelių dienų atvažiavo „žemskiai“ (policininkai), ieškodami vagies Duobos. Jis buvo daug kur apsivogęs ir vis keisdavo savo gyvenamąją vietą. Šį seniai užmirštą įvykį prisiminiau dabar. Man nuostabu, kaip vagis nesugebėjo atsirakinti durų; galėjo stačiai išimti užraktą – būtų buvę daug mažiau darbo, negu peiliu išpjauti storose duryse nemažą skylę! Gal vagis buvo per kvailas? O gal tuolaikiniai užraktai buvo geresni už dabartinius? Nes, pvz., mano buto kaimynai į mano butą įeina be jokio užrakto. Gal kokį dešimt kartų keičiau užraktą ir vis tiek parėjęs rasdavau būta! Gal jie toki geri specialistai, gali užraktą išimti, išsiardyti, vėl įdėti… Vis tiek nesuprantu, kaip tas Duoba buvo negudrus, nors įsilaužimą jis suplanavo ir įvykdė labai gudriai, apgalvotai, sakyčiau, meistriškai. 1976 VII 24

atsiminimai iš pirmojo pasaulinio karo 1914 m. rugpjūčio pirmą dieną, kai karas prasidėjo, aš ėjau dešimtuosius savo amžiaus metus. Pavasarį dar lankiau rusišką mokyklą Zypliuose, giedojau su visais mokiniais „Боже, царя храни“3, o po kelių mėnesių – jau karas. Iš pradžių to karo nejutome. Ties mano tėviške nebuvo jokių mūšių, o tik pasieny žvalgų susidūrimai. Negirdėjom nė patrankų šūvių, o šautuvai per toli, kad būtų buvę girdėti. Atmintyje liko pirmas to karo įspūdis – Noviškių dvaro gaisras. Šis kažkokio vokiečio dvaras buvo prie pat rubežiaus, ir rusų žvalgai vieną vasaros vakarą jį padegė. Dvaras nuo mano tėviškės buvo už kokių 15–20 kilometrų. Reginys buvo įspūdingas. Vakaras buvo šiltas, giedras, be jokio vėjelio. Gerai sutemus, vakaruose pasirodė didelė gaisro pašvaistė, o paskui iš lėto susiformavo didžiulis balsvų ir rausvų dūmų stulpas. Iš mano tėviškės atrodė, kad dūmai nejuda, tik viršuje to įspūdingo vertikalaus stulpo susidarė kiek siauresnė horizontali dūmų juosta, kurios šonai ir galas iš lengvo raitėsi, sukosi kaip titaniškos gyvatės rinčiai. Vaizdas buvo didingas, bet šiurpus, sukeliantis širdyje lyg nerimą, lyg baimę. Mes, išėję už sodo, žiūrėjome su pasibaisėjimu į tą iškilmingą reginį. Atrodė, lyg tarp tų lėtai besiraitančių dūmų sukinėjasi kažkokios dvasios. Net mūsų šuo išsigando to vaizdo ir ėmė triesti. Jei jau gyvulys pajuto baimę, tai galima įsivaizduoti, kaip baisingai atrodė tas gaisras. Ne be reikalo prisiminėm pasakojimus, kad to dvaro savininkas buvo velniui pardavęs dūšią, kad dvare kartais pasirodydavo įtartinos varnos, kuriose, kaip žmonės spėjo, buvo velnias! Tokio įspūdingo gaisro aš niekad vėliau savo gyvenime nemačiau. Matyt, šviežiai buvo suvežti javai, tai ugniai suteikė gausios medžiagos. Be to, oras ramus, be vėjo, niekas nesklaidė to didingo reginio.

3 „Dieve, sergėk carą“ – Rusijos imperijos himnas nuo 1833 iki 1917 metų revoliucijos.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

Pirmas susitikimas su vokiečiais Raiti vokiečių žvalgai pasiekdavo ir mano tėviškės apylinkes. Netrukus jie įvairiose vietose įsteigė žvalgų punktus. Apie vokiečius ėjo visokių baisių gandų. Kadangi mūsų ūkis buvo gražus, panašus į dvarą, tai vokiečiai galėjo čiupti jo savininką ir išsigabenti. Todėl išgirdęs, kad jau pas kaimyną vokiečių žvalgai raiteliai, mano tėvas sumanė persirengti paprastu darbininku – tokiems, buvo sakoma, vokiečiai nieko nedarą. Iš kažkur susirado pilką senovišką sermėgą, kojas apsivyniojo autais ir pasitiko vokiečius prie gonkų. Vokiečiai, žinoma, jį palaikė paprastu žmogumi ir kelissyk užtvojo per nugarą kančiumi, reikalaudami pasakyti, kur ponas. Susišnekėti su jais buvo neįmanoma; kiek pasmarkavę, sau išjojo. Nuo to laiko mano tėvas, pamatęs vokiečius, pasislėpdavo. Daržinėje buvo išsikasęs šiene olą; ten ir lindėdavo, kol vokiečiai pasišalindavo. Belindėdamas peršalo, pas ausį iškilo didelis sopulys. Sekančiais metais, kai Lukšiuose buvo vokiečių ligoninė, jis nuvažiavo pas vokiečių gydytoją. Tas sopulį prapjovė, išvalė visus nešvarumus, ir žaizda užgijo.

Nenusisekęs rusų puolimas 1915 m. gegužės mėnesį rusai sukoncentravo šiaurinėje Suvalkijoje daug kariuomenės ir bandė veržtis link Rytprūsių. Vokiečių žvalgų postai pasitraukė, bet jų vieton iš Rytprūsių atėjo vokiečių taip pat nemaža kariuomenė ir puolimą atrėmė. To negana, nužygiavo iki Kauno. Vieną popietę už kokių dviejų kilometrų į rytus nuo mano tėviškės pamatėme pievose prismaigstyta kelias eiles kuoliukų. Įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tie kuoliukai juda į priekį, į vakarus. Tai buvo voros tos naujai sukoncentruotos rusų kariuomenės. Tuo pat laiku už mūsų klojimo ant keliuko pasirodė keli raiti kazokai žvalgai. Kiek pajoję sustodavo, vėl atgal pajojėdavo ir vėl į priekį. Taip jie pasiekė Zyplių vokiečių žvalgybos punktą. Išgirdome pyškinant šautuvus, paskui vėl nutilo; vokiečiai pasitraukė. Įspūdingai atrodė kardai: stambūs vyrai,

Atsiminimai i š Pir mojo pasaul inio k aro

daugiausia apžėlę barzdomis, apsisiautę juodos spalvos gelumbiniais apsiaustais, iš kurių kyšojo šautuvai. Apsiaustas buvo nekirptas keturkampis medžiagos gabalas, susegtas po kaklu, jojant plevėsuojąs į vieną ar kitą pusę. Vakare pėstininkų voros pasiekė mano tėviškę. Visi ėjo tiesia eile, atkišę į priekį šautuvus su užmautais durtuvais, neaplenkdami jokios kliūties. Pavyzdžiui, sodas buvo aptvertas štakietais4. Jie nesuko pro šalį, o kiekvienas kareivis šautuvo buože čia pat išmušdavo du ar tris štakietus ir, išlindęs pro skylę, žygiavo savo eilėje toliau. Girdėjosi smarkus daužomų štakietų pokšėjimas. Kai šitaip praėjo kelios voros, iš sodo štakietų veik nieko neliko. Dar nepraėję mano tėviškės laukus, kareiviai sustojo nakvynei. Jų tarpe buvo trys išdidžios išvaizdos karininkai su tarnais. Vienas jau buvo užsiauginęs nemažą pilvelį, kuris prilaikė ant kaklo užkabintą ir saitu žemyn nuleistą žiūroną. Karininkai užėmė nakvynei stubos gražųjį, svečiams skirtąjį galą, o kareiviai miegojo parkritę ant plikos žemės, nieko nepasidėję po galva, šalia pasiguldę šautuvą. Visos aslos ir kiemas sausakimšai prigulė tų pėstininkų; jie gulėjo taip susikypavę, kad nebuvo nė kur koją padėti einant. Aš lyg tyčia, nenuorama vaikas, nenustygdamas vaikščiojau iš vieno kambario į kitą, atsargiai susirasdamas kojai vietą tarp gulinčiųjų. Ir vieną kartą neapsižiūrėjęs užkliuvau už kareivio bato ir pargriuvau ant gretimo kareivio. Tas išsigandęs suriko ne savo balsu – turbūt manė, kad koks vokietis užgriuvo. Pamatęs, kad čia tik nenuorama vaikas, nutilo ir vėl užmigo. Kareiviai buvo baisiai išvargę. Mat, pažygiavę gerą galą, jie sustodavo ne pailsėti, o kasdavosi apkasus. Tokių improvizuotų apkasų buvo pilnas mano tėviškės laukas. Karininkai, matyt, nejautė nuovargio ir iš mano tėvo pareikalavo, kad nakčiai parūpintų jiems mergų. Tėvas paslėpė mergas samdines ir pasakė neturįs, iš kur jų gauti. Karininkai suprato, kad jis meluoja. Mano mama buvo vienintelė moteris, kuri maišėsi tarp karių, bet jos jie nedrįso užsikabinti. Taip karininkai buvo priversti praleisti visą naktį be mergų. Išeidamas į žygį rytą vienas iš jų mano tėvui pasakė: „Tau reikėtų duoti kulką į kaktą.“ Išėjo kariuomenė į priekį, ir po kelių dienų pasigirdo patrankų šūviai – prasidėjo mūšis. Praėjo dar kelios dienos ir mūšio triukšmas 4 „Tvoros lentelė, statinis“, Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ, elektroninė versija, 2005), s. v. štakiẽtas.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

pradėjo artėti: rusai mūšį pralaimėjo ir dabar paskubomis traukėsi. Per mano tėviškę kariuomenė nesitraukė, ji ėjo vieškeliais, vokiečių artilerijos apšaudoma. Buvo daug baimės, kai vokiečių sviediniai kaukė per tėviškės trobas ir krito už kelių kilometrų ant vieškelio, kuriuo bėgo rusų kariuomenė. Išgirdęs sviedinių kaukimą, tėvas liepė visiems lįsti po stuba. Mat stuba stovėjo ant aukštokų, iš plytų išmūrintų pamatų. Pamatuose tarpas nuo tarpo buvo paliktos skylės, per kurias galėdavo landžioti katės. Stubos gale buvo palikta didelė anga, per kurią ir žmogus lengvai galėjo įlįsti po stuba ir vėl išlįsti. Per tą angą visi sulindome ir gulėdami kalbėjome ražančių. Aš nenorėjau ten lįsti, nes buvo mažų driežiukų, kurių aš bijojau. Tėvas užbaubė ir turėjau nori nenori lįsti. Už gero pusvalandžio kanonada nutilo, ir mes vėl išlindome iš po stubos. Žinoma, lįsti po stuba buvo didelis neatsargumas; o jei sviedinys būtų kritęs į stubą! Tada visiems po stuba gulintiems galas! Frontas nuėjo į rytus, vokiečiai įsitvirtino visam karo laikui, prasidėjo pastovus okupacijos laikotarpis. Kaimuose buvo dislokuoti vokiečių kariuomenės būreliai, maždaug už kelių kilometrų vieni nuo kitų. Jie gyvendavo pas ūkininką, o maitindavosi plėšikaudami po apylinkes. Iš to ūkininko, pas kurį gyvendavo, paprastai nieko neimdavo. Užtat kiti nukentėdavo: ne tik rinkdavo kiaušinius, sviestą, lašinius, bet ir šiaip grobdavo. Be to, miesteliuose buvo komandantūros, kurios turėdavo parūpinti maisto frontui. Todėl laikas nuo laiko atimdavo vieną kitą karvę ar avį, ar kiaulę. Reguliariai reikėdavo statyti pieną į tam tikrus punktus (surašinėdavo specialiai pasiųsti kareiviai karves ir nustatydavo, kiek pieno pristatinėti nuo karvės). Žinoma, žmonės slėpdavo, už tai bausdavo. Buvo draudžiama parduoti arklius, galvijus, net žąsis. Kareiviai po apylinkes gaudydavo žydus, nes jie užsiimdavo pirkimu ir pardavimu. Kaimuose dislokuotieji kareiviai jausdavosi labai laisvai, savo malonumui jie šaudydavo į bet kokius taikinius, net į toli einančius paskirus žmones. Šitaip vienas kareivis peršovė ranką mano tėviškės kaimynei Karalienei. Po kelių dienų namiškiai, sužinoję, kas toks šaudė, nunešė jam parodyt kruvinus nukentėjusios marškinius; vokietis nuleidęs galvą ir nieko neatsakęs. Vieną kartą aš, būdamas kieme, išgirdau, kaip man pro ausį prašvilpė kulka ir, atsimušusi į tvarto geležinę štangą, atšoko atgal. Matyt, iš už kokio kilometro pastebėjo koks vokietis mane ir paleido šūvį – gerai, kad nepataikė.

Atsiminimai i š Pir mojo pasaul inio k aro

Geriausiai tada gyveno miestelio žandarai – komandantūros tarnautojai kareiviai. Jie iš žmonių imdavo kyšius. Už kyšį iš ūkininko neatimdavo laikinai karvės, užtat paimdavo iš kito, kuris kyšio nedavė arba davė mažesnį negu anas. Niekas jų nekontroliavo, nebuvo kur juos paskųsti – jie čia buvo šeimininkai. Suprantama, kad kai kurie ūkininkai kviesdavosi žandarus į svečius, vaišindavo, tikėdamiesi, kad už tai bus sumažinta viena ar kita duoklė. Ir mano tėviškėje žandarai būdavo nuolatiniai svečiai. Toks vaišinimas apsimokėdavo. Pavyzdžiui, kad ir toks atsitikimas. Mano tėvas slapta pardavė kumelę (jis buvo puikus arklių augintojas ir mėgėjas). Ir štai po kiek laiko yra kviečiamas į Griškabūdį. Žandaras pasakė, kad jis pardavė kumelę – galėjo už tai žiauriai nubausti. Bet mano tėvas paklojo žandarui ant stalo šimtą markių, ir anas buvo patenkintas, net pasakė, iš kur sužinojo: atėjusios keturios bobos kaimynės ir paskundusios. Jis nucharakteriavo tas bobas, ir mano tėvas nustatė, kas tokios buvo tos skundikės. Kitą kartą grąžino jau rekvizuotą buliuką. Didelė to karo nelaimė buvo epideminės ligos. Gydytojų tada kaip ir nebuvo. Miesteliuose egzistavo tik vaistinės. Tad vaistininkai turėjo atstoti gydytojus. Kiek aš prisimenu, didžiausia rykštė, bent mano tėviškės krašte, buvo kraujaligė (dizenterija). Bet mūsų namuose niekas ta liga nesirgo, nors visi bijojome, kad nesusirgtume. Vis dėlto buvo gyvenama gana izoliuotais vienkiemiais, susisiekimas blogas, bendravimas tarp žmonių nedidelis – visa tai žymiai sumažino epidemijų siautėjimą. Į karo pabaigą vis daugiau matydavome lėktuvų. Kasdieną jie lėkdavo per mano tėviškę. Didžiausią susidomėjimą tačiau sukeldavo milžiniškas cepelinas. Ir jis skrisdavo per mano tėviškę, nusileisdavo prie Kauno pastatytame angare. Nors iš mano tėviškės iki Kauno bus gal 50 kilometrų, aiškiai būdavo matyt, kaip cepelinas, tolumoj sumažėjęs iki cigaro, ties Aleksotu pradėdavo leistis žemyn. (Aplamai po karo būdavo matyti iš mano tėviškės Kauno šviesos – kaip nedidelė ilga pašvaistė, šiek tiek iškilusi virš horizonto.) *** Kai frontas apsistojo už Vilniaus (maždaug ties Smorgonimis), vokiečiai evakavo Smorgonių apylinkės gyventojus baltarusius į

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

Suvalkiją. Čia juos žmonės turėjo priimti su visa atsivežtąja manta. Žinoma, buvo apgyvendinama tik pas stambesnius ūkininkus. Viena tokia šeima – Pracintų – apsigyveno mano tėviškėje. Žmonės buvo geri, dori, mielai padėdavo dirbti ūkio darbus. Ilgainiui jie išmoko lietuviškai, o po karo vieni grįžo namo, kiti čia pasiliko. Jų kultūrinis lygis buvo kur kas žemesnis už suvalkiečių, todėl čia gyvendami jie daug pasimokė. Atrodo, kad jie klasių atžvilgiu dar nebuvo diferencijuoti, tuo tarpu, kai pas mus jau buvo antagonizmas tarp stambių ūkininkų ir mažesnių, čia vadinamų plecininkais, bei visiškų bežemių. Begyvendami tarp mūsų žmonių ir jie pasidarė sąmoningesni; po karo tie, kurie pasiliko čia, įsijungė į klasių kovą. Visi jie buvo katalikai, daugelis raštingi, melsdavosi iš baltarusiškų maldaknygių, išspausdintų lotynišku šriftu. Čia rašyba buvo visai fonetiška, pvz., Petrapilyje spausdinta maldaknygė buvo rašoma „w Piciarburchu“.

Pirmoji Kalėdų eglutė Pirmojo pasaulinio karo metu Švediškiuose pas „Tamošiuką“ (taip žmonės vadino Matusevičių, stambų ūkininką, turintį du vėjinius malūnus – nuo mano tėviškės visą laiką matėsi malūnai) buvo atidaryta pradžios mokykla; šeimininkas pavedė mokyklai vieną savo gana didelės, apynaujės stubos galą. Ir aš ėjau į tą mokyklą. Buvo galima eiti pievomis tiesiog, bus koki du kilometrai, arba keliukais (vienas buvo dešinėje, kitas – kairėje). Aš eidavau daugiausia pievomis. Tik pavasarį ir rudenį, kai pievos būdavo pažliugusios, tekdavo naudotis keliukais. Aš buvau vyriausioje klasėje, nes atėjau į mokyklą jau mokėdamas skaityti ir rašyti. 1917 m. Kalėdų proga mokytojas Užupis suruošė pirmą tame krašte – ir tai kaime – eglutę. Mokinius išmokė giedoti kalėdines giesmes, suvaidinti dialogą. Na, ir sukvietė atvykti tėvus su savo mokiniais. Mokytojas žinojo, kad mano tėviškėje buvo prieš karą pirktas gramofonas, paprašė jį būtinai atsivežti. Buvo šviežiai pasnigta, smagu važiuoti rogutėmis. Tėvai sėdėjo sėdynėje, o aš tupėjau susirietęs rogučių priešakinėje dalyje greta gramofono.

Atsiminimai i š Pir mojo pasaul inio k aro

Atvažiavę radome klasėje pastatytą didelę eglutę – stačiai eglę, apkabinėtą visokiais papuošalais. Niekas tokio dalyko nebuvo matęs nei girdėjęs. Kai uždegė ant eglutės sukabinėtas žvakutes, vaizdas buvo nepaprastas, iškilmingas. Suolai buvo išnešti, mokiniai ir tėvai stovėjo stati ir žiūrėjo programas. Didelę dalį programos sudarė giesmės žvakučių šviesoje. Toliau dvi mažos mokinukės suvaidino dialogą: gaidys ir gegelė. Prastai ištardamos žodžius, švepluodamos jos kalbėjosi paukščių vardais. Mamos buvo sužavėtos – ne tik vaidintojų mamytės, bet ir visos kitos negalėjo atsigėrėti vaikiškais balseliais; kartojo savo tarpe kiekvieną iššvebeldžiotą žodį, komentavo kiekvieną vaikišką gestą. Tai buvo programos viršūnė! Toliau mano tėtukas pasidėjo ant stalelio gramofoną ir užtaisė; iš didelės, žalios triūbos pasklido linksmos polkos garsai. Po vienos polkos sekė kita, toliau valsas, tirolietiškas šokis, gražus vaikiškas dalykėlis „Linksmas kalvis“ su kūjo taukšėjimu į taktą, su švilpinimu ir tralialiavimu, vėl polka ir t. t. Mokytojui, mačiau, labiausiai patiko austrų polka „Saša“ (pavadinimai rusiški, nes plokštelės buvo rusų gamybos): jis kraipė galvą, lūpomis cacẽno5, o ausys tik krust, krust! (Mokytojas kartais sugebėdavo pakrutinti ausis; nežinia, ar emocijos jas išjudindavo, ar jau iš prigimties galėjo jas krutinti.) Ir man ši polka patikdavo. Mat kai kuriuos posmus grojo ksilofonu, švelniai akompanijuojant piano orkestrui. Tos ksilofono partijos sužavėjo ir mūsų mokytoją. Kai buvo išgrotos veik visos plokštelės, prasidėjo žaidimai. Mokiniai stovėjo pasieniais, tai buvo suaugusiųjų žaidimai. Daugiausiai žaidė mamos, dar visai jaunos, kai kurios gana gražios, kitos jau kiek pastorėjusios. Vietos buvo nedaug. Tad žaidėjai, tikriau žaidėjos, ėjo aplink klasę ratu, plojo rankomis, ir, aukštai galvą iškėlusios, dainavo. Iš tų visų žaidimų dainų man liko atmintyje tik viena: Puikios rožės puikiai žydi, puikiai žaliuoja, O mano širdis nerimoja, nes esu viena, Žinau, žinau, jog dėl manęs yra vienas čion, Iš visų visų man gražiausias yra bernelis. 5 Čia ir kitur žodžiai sukirčiuoti kaip Dumčiaus rankraštyje.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

Su žaidimais pasibaigė visos iškilmės. Patenkinti buvo mokiniai, gavę pamatyti neregėtą dalyką, patenkinti tėvai, labiausiai patenkintas pats mokytojas. Lauke buvo tamsu, susėdome į rogutes ir išvažiavom. Smagiai bėgo arkliai, tarpais suprunkšdami, o aš tupėjau rogučių priekyje, sužavėtas, pilnas įspūdžių, paskendęs savo vaikiškose svajonėse. 1976 VII 24

iš gimnazijos prisiminimų

Karo metu Šakiuose atsidarė „Žiburio“ gimnazija (1918 V 24). Aš iš karto įstojau į antrą klasę – tik tos dvi klasės ir buvo! Gimnazija buvo Striūpuose, Štrimo namuose6. Pavasarį mokslas tęsėsi tik birželio mėnesį.

Įstojamieji egzaminai Tai buvo 1918 metų gegužės apie 20 dieną. Aš iš Švediškių mokyklos atvažiavau į Šakius. Mano buvęs matematikos mokytojas Švediškiuose Dumčių šeima: apie 1921 m. Užupis pradėjo dėstyti aritmetiką gimVUB Rankraščių skyrius F 220–343. nazijoje. Jis mus – savo buvusius mokinius – perspėjo, kad bus duoti egzaminams uždaviniai, panašūs į tuos du, kuriuos Švediškiuose sprendėme paskiausiai. Taip ir buvo. Todėl nesunku buvo juos išspręsti. Pažįstamas mokytojas pakėlė mums, buvusiems Švediškių mokyklos mokiniams, nuotaiką, ir egzaminai lengvai praėjo. Mes, švediškiniai, laikėme į antrą klasę: išlaikėme lengvai. Matyt, reikalavimai buvo nedideli. Egzaminai vyko mediniame name Gudkaimyje (ar ne Sutkaičio name). Buvo paskirti du kambariai, nes egzaminus laikė į pirmą ir antrą klasę. Už sienos tame pačiame name 6 Įsikūrusi 1918 m. gegužės mėn., apie pusmetį gimnazija veikė Štrimų namuose Striūpuose, dabartiniame Šakių priemiestyje. Gimnazijai vadovavo kunigas Ignas Starkus. Vėliau, po gaisro Štrimo name, gimnazija persikėlė į Dumčiams priklausiusį namą Striūpuose. 1922 m. direktoriaus Starkaus pastangomis pastatyta nauja dviaukštė mūrinė gimnazija, sudegusi per gaisrą 1944 m. Gimnazija buvo klasikinio tipo. Joje dėstoma tikyba, lotynų, lietuvių, vokiečių, prancūzų, kurį laiką graikų kalbos, filosofija, matematika ir kiti dalykai.

Iš rankrašč ių pal i k imo: atsimini mai

buvo vokiečių pradinė mokykla. Mes pertraukų metu vis lipome ant lango žiūrėti, kaip ten vaikai mokomi, o mokytojas vokietis vis piktai varė nuo palangės sakydamas: „Schnabel halten!“ Parvažiavę po egzaminų iš Šakių, radom žandarų būta, bet nieko nepaimta. Tada miesteliuose vokiečiai buvo įsteigę žandarmerijas. Žandarais būdavo, kaip atrodo, eiliniai kareiviai. Jie važinėdavo po kaimus ir plėšikaudavo – ne tiesiog, bet, pavyzdžiui, rekvizuodavo kokį galviją ar kiaulę ir pan. Norėdami išsipirkti stambieji ūkininkai patys žandarams šį tą dovanodavo. Vėliau paaiškėjo, kad geriausia išperkamoji priemonė – tai pavaišinimas. Taigi žandarai ir važinėdavo pas „pažįstamus“ – iš vienų vaišių į kitas. Žinoma, už vaišes atsilygindavo tuo, kad „užmiršdavo“ paimti rekviziciją iš vaišintojų. Kartais jie tai darydavo net atvirai. Atsimenu, vieną sykį vokiečiai kariai ėjo per kaimus, rekvizuodami buliukus – jie nešiojosi raštelį iš Griškabūdžio žandarų, kad iš Dumčiaus ir Vailoko buliukų neimti. Taigi ir mūsų mamytė vaišindavo Griškabūdžio žandarus. Atsimenu, kai jie (trys ar keturi) atvažiavo pirmą kartą: buvo nedrąsūs, atsargūs. Įsivedė juos į „stalavają“ (taip vadinosi kambarys, skirtas žemesniems svečiams) ir paprašė sėstis už stalo. Bet tie nesėda, stovi pasistatę prie savęs šautuvus, prilaikydami juos viena ranka, lyg kažko laukia. Mat buvo į stalavają trejos durys: vienos iš butučio, kitos priešingoje pusėje iš kito butučio, o trečios – šone iš virtuvės. Mamytė nieko negalvodama įsivedė iš butučio, o paskui įėjo per virtuvės duris. Kai pamatė atsidarant tas duris, žandarai baisiai krūptelėjo – pamanė, kad koks partizanas įeina! Visa mano tėviškė tada buvo apžėlusi alksnynaičiais, kuriuose būtų galėję slapstytis kas nors. Kai žandarai suprato, kad nėra jokio pavojaus, tai vėliau atvažiavę drąsiai įeidavo į stalavają, pasistatydavo į kampą šautuvus ir tuoj sėsdavo už stalo. Greitai ant stalo atsirasdavo valgiai ir gėrimai, prasidėdavo vaišės. Jie kalbėdavo tik vokiškai, o mano tėvai tik lietuviškai. Bet sėdint už vaišių stalo, nereikia jokios kalbos, užtenka parodyti į stiklelius, mėsą, ir vaišinamieji tuoj supranta, ko jų prašo. Įdomu, kad geriausia vaišių mėsa buvo laikoma vištiena, tikriau sakant, gaidiena. Tokia tradicija jau buvo XIX a. ir šio amžiaus pradžioje. Tada vaišindavo daugiausia iš seminarijos pargrįžusius atostogų klierikus (gimines ir giminių pažįstamus). Tada praktiškiausia būdavo, svečiui atvažiavus, tuoj papjaut

Dailininko Stasio Povilaičio Dumčiui 80-mečio proga skirtas draugiškas šaržas. 1985 III 20. VUB Rankraščių skyrius F 220–383.

Laiškai

Kun. Jono Dumčiaus laiškas sūnėnui Jonui Dumčiui Sausio 3, 1929 Mylimas Jonuti, Šiandien gavau Tavo laišką ir matau, kad jūs vis negaunat mano laiškų. Prieš Kalėdas visiem rašiau laiškus ir studentam paskyriau po dovanėlę, kurią Sudargų dėdė turėjo įteikti, bet matau, kad nė vienas iš jūs mano laiško negavot. Šiandien tau siunčiu $ 100 dovanų, iš kurių sau pasilik 80, o po 5 padalyk visiem 4 tėvų jėzuitų studentam Jonui, Antanui Sperauskam, Jonui Dumčiui ir Broniui Sliesoraičiui: jiem tiek buvo skirta gauti iš Sudargų. Stebiuosi Jonuti Tavo kantrybei. Tu turėjai matyti daug šunybių Kazimierave ir pats ne kartą nesmagumus turėjai, o tu bėdoji iškentei ma nepranešis. Dabar jau užvedžiau naują tvarką. Polikarpas ir Marijona Tavo Podė yra tikri gaspadoriai, o Tutliai no Naujų metų turi jau išsikraustyti. Saliamons per daug „saliamoniškai“ elgėsi ir ma per daug skriaudos yra pridirbęs. Už 4 mėn. jau pats būsiu Kazimierave ir pats vesiu ūkį. Tu ko tankiau ten nuvyk, jauskis kaip savo name, nes tas namas Tavo dėdės ir podžio107, ir jeigu pamatytum kokią betvarkę, ma tuojau pranešk. Kai perduosi pinigus, įsakyk visiem 4 jėzuitukam, kad ma kiekvienas iš jų turi būtinai parašyti po laišką. Apie tavo likimą tolimesnį jau asmeniškai pasitarsim. Aš pats renku tau užrubežėje universitetą ir iki šiol man labiausiai tinka Vienna, Austrijoje. Tuom kartu sudiev. Viso labo Tau velijantis Kun. Jonas

107 „Krikštatėvis, podis“, LKŽ, s. v. põdžius.

201

202

Vladimiro Šilkarskio laiškas Jonui Dumčiui P. Lektoriui J. Dumčiui Kaunas Universitetas Humanitarų Profesoriumas 23 IV 34 Gerbiamasis! Šiomis dienomis atvyksiu Kaunan – tai pasikalbėsim prieš posėdį. Jeigu lotynų kalbos lektoriaus negausime, tai gal aš pasiimsiu Graikų elementorinį kursą, o Jūs lotynų. Bet dar pasitarsime su Jumis ir kol. Buckoiriu108. Tamstos V. Šilkarskis Kaune būsiu trečiadienį. Traukinys ateina Kaunan 17.12!

108 Rankraštyje sunkiai įskaitomas žodis. Apie kokį asmenį kalbama, išsiaiškinti nepavyko.

Dumčius Jonas Du237 Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai / Jonas Dumčius. – Vilnius: Societas Classica, 2014. – 296 p.: iliustr. Kn. taip pat: Iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis / Audronė Kučinskienė, p. 9–16. Index nominum: p. 285–291, index locorum: p. 292–295. ISBN 978-609-95581-1-0 Knygoje pateikiami klasikinės filologijos profesoriaus Jono Dumčiaus (1905–1986) Atsiminimai ir įvairių žmonių jam rašyti laiškai, tarp kurių didžiausią pluoštą sudaro išeivijos kultūros veikėjo, vertėjo Antano Rukšos laiškai. Visi šie tekstai, taip pat dauguma nuotraukų paimta iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo Jono Dumčiaus archyvo. UDK 821.172-94

JONAS DUMČIUS

Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai Sudarė, įvadinį straipsnį parašė, paaiškinimus parengė Audronė Kučinskienė Redaktorius Paulius Garbačiauskas Korektorė Gendvilė Svirskaitė Rodykles sudarė Gintarė Vaičiulytė Dailininkė Vėja Svaja Išleido Klasikų asociacija (Societas Classica) Universiteto g. 5, LT-01122 Vilnius, Lietuva +370 684 20804 | klasikai.lt@gmail.com | www.klasikai.lt Tiražas 300 egz. Spausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius