Kalvarijos krašto padavimai ir pasakojimai by S P

Kalvarijos kraĹĄto padavimai ir pasakojimai

MarijampolÄ&#x2014;, 2011

UDK 398(474.5) Ka247

ISBN 978-609-422-034-0

KALVARIJOS KRAŠTO PADAVIMAI, PASAKOJIMAI – tai nuoširdūs, paprasti, dažnai fantastinio pobūdžio pasakojimai, padavimai apie įvairių, Kalvarijos krašto žmonėms brangių, vietų ir jų vardų atsiradimą, apie upes, ežerus, akmenis, antgamtiškus, nekasdieniškus reiškinius, istorinius įvykius. Pasakojimai apie piliakalnių, pilkapių kilmę padėjo apsaugoti šiuos paminklus nuo visiško sunaikinimo. Eidami iš lūpų į lūpas, iš kartų į kartas, padavimai paplisdavo daugybe variantų, ir šiandien neįmanoma pasakyti, kurie iš žinomų jų atmainų yra pirmieji, seniausieji. Skaitant šiuos pasakojimus, bus galima pasimokyti, kaip mūsų krašto seneliai ir proseneliai pramogaudavo, kaip mylėjo ir gynė savo kraštą, kokių gudrybių ir pokštų jie prasimanydavo, kaip lavindavo savo vaizduotę ir protą. Tegul šis leidinys pakviečia į kelionę po įvairias Kalvarijos krašto vietas. Keliaukime, jausdami tvirtai įmintas mūsų protėvių pėdas, prisiliesdami prie kultūrinio palikimo. Laima Karpavičienė

Medžio skulptūra-suolelis Aistiškių kaime. Nuotr. M. Murauskienės 4

Aistiškių kaimo pavadinimo kilmė Iš kaimo vakaruose esančiame, to paties pavadinimo Aistiškių miške, esančio Dvišakio raisto išteka upelis Aista, kuris tekėdamas šiaurės rytų kryptimi per Aistiškių kaimą pasiekia Bartninkus, ir juos aplenkęs, už Lankeliškių įteka į Širvintą. Nors rašytinių duomenų neturima, bet yra pagrindo tikėti, kad kaimo pavadinimas kaip tik atsiradęs nuo upelio Aistos vardo. Nors yra ir kita versija. Pagal ją tarpukario Lietuvoje (1920-1940 m.) kaimas buvo vadinamas ir dokumentuose rašomas Eistiškių vardu. Tada buvo vajus siekiant atlietuvinti pavardes ir vietovardžius. Vykdant tą vajų buvo įžiūrėta netaisyklinga kapsų kalba tariamas žodis „aiti“,„ainu“, „aina“, jo vietoje vartojant „eiti“, „einu“, „eina“. Kiek čia tiesos, tegul aiškinasi kalbininkai, bet faktas lieka faktu. Per tuos dvidešimt metų visų gimusių kaime, gimimo vieta asmens dokumentuose ir pase, buvo rašoma ne Aistiškiai, bet Eistiškiai. Taip buvo pavadinta pirmoji pradinė mokykla ir girininkija, kuri tuo metu buvo įsikūrusi kaime. Po Antrojo pasaulinio karo, jau tarybiniais laikais, dokumentuose, o ir šnekamojoje kalboje, dar buvo vartojamas kaimo pavadinimas „Eistiškiai“. Pirmasis kolektyvinis ūkis susikūręs 1950 m. buvo pavadintas Eistiškiais. Tik apie 1960 m. vėl buvo sugrįžta prie buvusio kaimo pavadinimo, kuris vartojamas ir šiuo metu. Iš knygos „Aistiškių kaimo bendruomenė : veiklos kronika 2003-2008 m.“, p. 3-4.

Akmenynų kaimo akmuo. Nuotr. A. Jankeliūnienės 6

Akmenynų kaimo pavadinimas I. Kaimas savo vardą buvo gavęs nuo didžiulio akmens (3 m aukščio, 5 m ilgio, apie 3 m pločio), kuris gulėjo kaimo lauke ir buvo gyventojų gerbiamas. Iš tolo jis atrodė kaip gera šieno kupeta; ant jo viršūnės susėsdavo apie 30 mokyklinio amžiaus vaikų. Labai gaila, kad šį paminklą 1941 m. ankstyvą pavasarį bolševikų kariuomenė, statydama pasienyje sustiprinimus, susprogdino ir jo medžiagą sunaudojo karo įtvirtinimų statybai. Iš knygos B. Kviklys ,,Mūsų Lietuva‘‘ T. III, p. 181.

II. Akmenynų kaimo pavadinimas kildinamas nuo žodžio „akmuo“. Šiose apylinkėse gausu lauko riedulių. Akmenynų kaimo pakraštyje buvo 3 m pločio, 5 m ilgio ir 3 m aukščio akmuo. Prie jo vykdavo kaimo jaunimo šventės. 1941 m. jis susprogdintas ir panaudotas įtvirtinimams pasienyje statyti. Pirmininkaujant Antanui Radžiūnui į susprogdinto akmens vietą apie 1969-1972 m. buvo atitrauktas kitas akmuo. Jo – aukštis – 3 m. Šis akmuo – kaimo Žymuo. Iš knygos ,,Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės‘‘, p. 14.

Cibavo kaimo vardo kilmė Šios vietovės gyventojai laikė ožkas. Jas vadino cibomis. Kartą bobutei pabėgo ožkelė. Ji eina per kaimą ir šaukia: ciba, ciba, cibute! Tuo metu pro šalį važiavo ponas su bernu. Ponas klausia berno: – Kaip vadinasi šis kaimas? Bernas nenorėjo pasirodyti, kad nežino kaimo pavadinimo ir sako: – Cibavas. Juk girdite, kad bobutė šaukia kaimo vardą. Taip ir liko Cibavo kaimo pavadinimas. Vyresniojo amžiaus gyventojai vadina Ciubavu. Pasakojo Vitalius Galinis, Cibavo k. 1982 m. Medžiagą pateikė istorijos mokytojas Algimantas Babeckas

Deivoniškių kaimo pavadinimas Deivoniškių kaimas pavadintas pagal senovės legendą – tai papasakojo senelis Ališauskas. Jo tėvų laukuose buvo labai klampi pelkė, padavimai sako, kad toje pelkėje gyveno deivės, todėl ir gavo kaimas Deivoniškių pavadinimą. Deivoniškių kaimo gyventojui, Bendaravičiui prisisapnavo, kad Kalvarijoje pas žydą, skrynioje, yra Šv. Mergelės paveikslas, kurį reikia paimti iš to žydo ir pastatyti kryžių. Iš pradžių žydelis nenorėjo jo parduoti, bet po ilgų derybų paveikslą nupirko, ir netoli tos vietos, kur teka šaltinis, pastatė kryžių. Dievoniškių kryžius pastatytas 1924 m. Kad patrauktų žmones lankytis prie kryžiaus, Bendaravičius sekmadieniais atveždavo smulkių prekių, saldainių. Žmonės, iš tikrųjų dažniau pradėjo ateiti į šią vietą. Jie ne tik įsigydavo prekių, bet ir meldėsi. Po maldų prausėsi šaltinėlio vandeniu [prausdavo ir vaikus]. Žmonės pastebėjo, kad tas vanduo atgaivina akis, kalbėdavo, kad ir ligas gydo. Taigi, jie eidavo į šią vietą melstis, nešdavo aukas: vieni pinigais, kiti maisto produktais, linais, vilna ir t.t. Buvo paskirtas žmogus, kuris surinkdavo tas aukas ir pristatydavo Bartninkų klebonui. Tuo laiku Deivoniškių kaimas priklausė Bartninkų parapijai. Pasakojo Marija Valentukonytė-Lukšienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus bibliotekininkė Genovaitė Serbentienė

Deivoniškių kalnelis. Nuotr. S. Grigaičio

Deivoniškių kalnelio legenda Jurgiui Bendaravičiui, Kalvarijos Santaikos sūdo voznui (šaukoliui), kelis atvejus prisisapnavo, esąs pas žydą skrynioj paveikslas, idant eitų, išpirktų ir pastatytų Deivoniškių sodžiaus dauboje kryžių, užkabytų, tai būsiąs didelė pagelba. Paklausė J. Bendaravičius sapno, atrado pas žydą Panelės Švenčiausios abrozą ir, kaip buvo per sapną įsakyta, pastatęs dauboje, gale savo brolio šniūro, netoli Sūduonios tilto, kryžių, užkabino apačioj mūkelės tą paveikslėlį. Tankiai paskui J. Bendaravičius atsilankydavo pas minėtą kryžių, atsiveždavo pyragaičių ir kitokių smagumėlių, su kuriais viliodavo kaimo vaikus pas naują kryžių. Ten liepdavo vaikams pasimelsti (pas kryžių) ir apsiprausti arba atsigerti iš šaltinuko palei kryžių. Netrukus motinos užtėmino, kad vaikai, kurie pirma sirgo, greit visi pasveiko. Pradėjo žmonės ir iš toliau gabenti sergančius vaikus ir suaugusius ligonius“. (Ištrauka iš knygelės „Deivoniškių kryžius“ išleistos 1897 m. spaustuvėje „Garso Amerikos lietuvių“). Iš knygos ,,Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“, p. 226.

Geležinkalnis. Nuotr. L. Kupstienės

Geležinkalnis Naujųjų Alksnėnų kaime, Šaltinių upelio kairiajame krante yra kalva, vadinama Geležinkalniu. Žinoma, kad šioje vietoje yra plokštinis kapinynas. Dabartiniame Geležinkalny kadaise buvo pastatyta bažnyčia. Jos požemiuose laidodavo žymesnius žmones. Žmonės šį kalną praminė Geležinkalniu todėl, kad ši kalva buvo aukštesnė už visas ten esančias ir joje buvo randama geležinių daiktų. Pagal žmonių pasakojimus Geležinkalnyje vaidendavosi. Pasakojamas toks atsitikimas: Kartą vienas žmogus nakties metu ėjo šiuo keliu. Iki namų buvo dvi mylios kelio. Staiga jis pajuto, kad šalia jo eina kitas žmogus. Nebuvo, kas daryti, todėl, kaip sakoma, „dėl šventos ramybės“ ištarė: – Labas vakaras. Nepažįstamasis lyg ir pakėlė kepurę. Žmogus išsigando: mato - juodu du, o mėnulis rodo tik vieną šešėlį. Žmogus pradėjo rėkti: – Šalin, velniai prakeiktieji! Tada nepažįstamasis išnyko. Papasakojo Ignas Sanda. Užrašė O. Skamaročienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Radiškės filialo bibliotekininkas Saulius Vyšniauskas

Senovės lietuvių Gulbio stovykla Gulbiniškių kaime Senovės lietuvių Gulbio stovykla Gulbiniškių kaime (Kalvarijos sen., Kalvarijos sav.) – tai senoji IV a. lietuvių gyvenvietė. Legenda byloja, kad gyvenvietė per naktį nugrimzdo po žeme, o tą naktį namuose nemiegoję medžiotojai ir kariai, grįžę į gimtąsias vietas, atkūrė šį kaimą bei įkūrė aplinkines gyvenvietes. Gulbio gyvenvietė buvo prie kelio Kalvarija–Marijampolė, netoli Sūduonės upelio, iš kurio pavadinimo kildinamas „sūduviai“ vardas ir Sūduvos (vėliau – Suvalkijos) etnografinio regiono pavadinimas. Gyvenvietę žymi pastatytas paminklinis ženklas. Žodis „gulbis“ senojoje lietuvių mitologijoje ir kalboje reiškia atgimimą ir atsikūrimą iš naujo. Šis žodis atspindi ir kaimo pavadinimą. Iš knygos„Kalvarijos savivaldybė“, p. 8.

Jonų kaimo pavadinimas Toje vietovėje, kur dabar yra Jonų kaimas, kadaise buvo daug sodybų. Beveik visų, ten gyvenusių, vyrų vardai buvo Jonai. Žmonės tą vietovę pavadino Jonų kaimu. Papasakojo mokytoja Julija Gudynienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Jungėnų filialo bibliotekininkė Lina Kleizienė

Jungėnų kaimo pavadinimas Kur dabar yra Jungėnų kaimas, kadaise buvo didelis dvaras. Jo šeimininkas Komoras pasižymėjo žiaurumu. Ten kur dabar pastatyti kultūros namai, sovietmečiu dar buvo išlikęs raudonų plytų pastatas. Tai – buvusios dvaro liekanos – košarai (kumetynas). Jame gyveno dvaro darbininkų šeimos. Netoli to pastato buvo baltų plytų dvaro rūmai, puošti didelėmis kolonomis. Viduryje kiemo augo penkios didelės liepos, o tarp jų stūksojo didelis akmuo. Čia buvo vykdomos bausmės. Prie liepų pririšdavo prasikaltusį baudžiauninką, o jei žmogus, ponų manymu, nusižengdavo daugiau, tai jį guldydavo ant to akmens ir mušdavo. Pasitaikydavo net mirtinų atvejų. Kalbama, kad Jungėnų kaimo pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „jungas“, kurį baudžiauninkai turėjo kęsti. Papasakojo mokytoja Julija Gudynienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Jungėnų filialo bibliotekininkė Lina Kleizienė

Juodelių kaimo vardo kilmė Šioje vietoje, Šešupės slėnyje, augo sakingi miškai. Žmonės juos sakindavo. Senais laikais vietos gyventojai kasdami durpes rasdavo kelmų ir juos degindavo. Kildavo juodi dūmai. Manoma, kad buvo verdama smala. Nuo tų dūmų gyventojai ir žemė buvo juoda. Todėl kaimą pradėjo vadinti Juodeliais. Pasakojo Petras Kazlauskas, Juodelių k. 1980 m. Medžiagą pateikė istorijos mokytojas Algimantas Babeckas

Kačergakalnis I. Liubavo apylinkės daug kuo skiriasi nuo kitų Marijampolės vietovių. Jos kalvotos. Viena gražiausių vietų – Pašešupys. Į pietų pusę nuo Liubavo miestelio link demarkacijos linijos, tarp Lietuvos ir Lenkijos yra masyvi kalva – pasiekia 225 m virš jūros lygio. Aukščiausia kalva vadinama Kačergų kalnu. Kalva apipinta legendomis ir padavimais. Į vakarus kalva tęsėsi apie 2 km. Kalvos gale buvo kadaise kelias į Vižainį. Čia pat prie kelio buvo nemaža stačiašlaitė, netaisyklingos formos įgauba kalno papėdės paviršiuje ir visada sklidina vandens. Daubos viduje buvo masyvus akmuo su įdubimu viršuje. Senoliai sakydavo – akmenį iškelti nevalia. Iškelsi – dings visų šaltinių vandenys. O jų čia buvo nemažai (šaltiniai maitino Cedro ir Šelmentos upeliukus). Naktimis ant šio akmens budėdavo mergelė – Kačergė. Ji saugojo šaltinių vandenis, jos valdovų žemes ir keliaujančius vienuolius. Šią vietą buvo pamėgę ir kaimo vaikai. Nuo Kačergų kalno atsiveria graži panorama – matyti 5 parapijų bažnyčių bokštai – Liubavo, Jelenavo, Vižainio, Akmenynų, Gražiškių ir Šešupės vingis, kertantis demarkacijos liniją ties Jedynastų sodyba. Iš knygos „Liubavas, 1734-1950: ... gyvenimas prie Kačergų kalno“, p. 10-11.

Žvilgsnis nuo Kačergų kalnų. Nuotr. A. Jankeliūnienės 19

II. Ir dar senoliai sakydavo, kad važiuojant į Vižainio turgų pro Kačergų kalną arkliai prunkšdavo ir šokdavo ant dviejų kojų, kad virš arklių galvų šokinėdavo velniukai ir gąsdindavo juos. Atidavus duoklę arba žegnojantis ir poteriaujant velniukai išnykdavo. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Liubavo filialo bibliotekininkė Marija Aldona Stepšienė

III. Prie Liubavo miestelio, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, yra kalnas, kurį žmonys vadina Kačergų kalnu arba tiesiog Kačergakalniu. Nepriklausomos Lietuvos laikais tai buvo lietuvių žemės, kuriose gyveno žmonės ir egzistavo kaimai. Per patį kalno vidurį eina griovys, iškastas tokio gilumo, kad jo dugnas yra sulig vandenyno lygiu. Apie šį kalną sklando legenda. Seniai seniai aukščiausioje kalno vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Žmonės gyvenę tose vietose labai pasiturinčiai, todėl ir bažnyčiai aukodavę negailėdami. Bažnyčios tarnai kunigai buvę taip pat labai turtingi. O turtas visada gadina žmones. Taipogi ir jie tiesiog puolę į nuodėmę: pradėję nedorą gyvenimą, lošę kortomis, gerdavę, o ir su mergom neatsisakydavę paūžti. Dievas jiems siuntęs įvairius perspėjimo ženklus, tačiau jų akys jau buvę nereginčios, o ausys negirdinčios. Jie regėję prieš save tik spindintį auksą, girdėję tik muziką ir linksmybes. Dievas siuntęs marą, kuris guldė tiek vyrus, tiek moteris, tiek gyvulius, tiek paukščius. Žmonės nesitaisę. Tada užėjo choleros ir gumbo epidemijos, tačiau ir tai negelbėjo. Kunigai nuo dešimtinės nieko neatleido ir vis reikalavo iš žmonių duoti dar daugiau aukų. Tada Dievas paėmęs iš pragaro kačergą ir trenkęs palei bažnyčią į kalną. Toje tai vietoje atsiradęs griovys. 20

Vakaras Kačergakalnyje... Nuotr. A. Jankeliūnienės 21

Tačiau žmonės tai supratę kaip Dievulio norą kad pro juos tekėtų upelis. Dievui nieko kito nebeliko, kaip pamokyti žmones tokiu būdu. Vieną Kūčių naktį, kai visi apylinkių žmonės buvo suėję į bažnyčią ant Piemenėlių mišių, vidury tamsios nakties, vidury baltos žiemos trenkė į bažnyčią perkūnas ir nugramzdino ją giliai po žeme su visais žmonėmis, su kunigais ir jų patarnautojais. Dar ilgus metus Kūčių vakarais praeiviai girdėdavę aimanas ir keistus garsus, sklindančius nuo to kalno. Labai dažnai ir bažnyčios varpai skambėdavę. Jų garsas lyg aidas atkartodavęs aplinkinių bažnyčių varpus. Viduryje kalno dar ir dabar teberiogso skylė. Anksčiau žmonės į tą skylę mesdavę monetas ir išgirsdavę, kaip monetos skambtelėdavo į bažnyčios stogą. Dabar toji skylė jau užsinešusi žeme ir ne tokia gili, kad būtų matyti bažnyčia. Nakčia žmonės tos vietos vengia. Sako, kad einančius pro šalį apima tokia baimė ir nerimas, kokios dar žmogus gyvenime nebūna patyręs. Iš knygos ,,Kalvarijos krašto advento ir kūčių papročiai‘‘, p. 82.

Kalvarija (miesto pradžia) Nemunaičio girininkijoje, toje vietoje, kur Šešupė daro vingį, brūzgynuose iš senų laikų vagys ir plėšikai turėjo įsikūrę gūžtą-slėptuvę. Kai šiame didgiryje, paprūsėje, buvo kuriamos gyvenvietės, Masalskio laikais buvo pravestas vieškelis nuo Kirsnos į paprūsės Vištytį. Tas vieškelis ėjo kaip tik pro tą Šešupės vingį, ir keleiviai neretai būdavo užpuolami šitų plėšikų. XVII šimtmečio viduryje, kai 1655 m. švedų-rusų karas pasiekė Kirsnos apylinkes, daug valstiečių, vengdami karo žiaurumų, subėgo slėptis pašešupyje į tada dar buvusius miškus. Jų daugumas čia pasiliko ir sukūrė naujų gyvenviečių. Netoli minėto Šešupės vingio apsistojo su nemaža manta atbėgęs Triobius. Jisai buvo pajėgus dirbti: turėjo kelis sūnus ir žentų, dėl to nedelsdamas pasistatė landynes sau ir gyvuliams, o peržiemojęs čia, javams pasisėti prisidirbo dirvų. Jis čia ir įsikūrė gyventi. Kai prie jo apsistojo ir kiti atbėgėliai, tai ir susidarė Triobių kaimas. Kai šiame didgiryje, paprūsėje, buvo kuriamos gyvenvietės, girininko Masalskio laikais buvo pravestas vieškelis ėjo kaip tik pro Trobius. Tuo keliu buvo susisiekiama su Prūsija ir Karaliaučiumi. Triobių padėtis dar labiau pagerėjo, kai šalia buvo įsteigtas girininkijos valdymo centras. Triobiuose buvo pastatyta keleiviams nakvynių smuklė (austerija). Apsigyveno žydai prekybininkai. Atsirado amatininkų. Ypač didelis judėjimas įsigalėjo rudeniais, kai dvarai savo ūkio gaminius – javus, gyvulius ir pieną – veždavo į Karaliaučių. Kiekviena tokia „dvaro krovinių“ vežimų virtinė apsistodavo Trobiuose pailsėti ir pasišerti. Pravažiuodavo karietoje ir dvarų ponai ar bent jų ūkvedžiai. Triobiai išaugo į didelį kaimą, vystėsi miestu ir 1700 m. jau turėjo „Kalvarijos miesto“ vardą. Nemunaičio girininkijos laikytojas Mykolas Sapiega duoda raštą, kuriuo jis leidžia kun. Sabaliauskui „užvesti plytinę, statyti bažnyčią“, duoda miesteliui namams išsistatyti keturis sklypus: prieglaudai, mokyklai, mokytojui ir vargoni23

Paminklinis žymuo Kalvarijoje. Nuotr. A. Jankeliūnienės 24

ninkui, taip pat tris valakus žemės netoli Triobių, kitaip „Kalvarijos miestelio“. Gana greitai Triobių miestelyje padidėjo apsigyvenusių žydų prekybininkų skaičius. Kad seniūnijos administracija neapdėtų juos savomis prievolėmis, jie kreipėsi į karalių ir 1713 m. rugpjūčio 30 d. gavo iš Augusto II raštą, jog jiems duodamos laisvės, kaip ir kitų karališkų miestų žydams. Karalius tame žydams rašte Triobius jau vadina Kalvarijos miestu. Iš J. Reitelaitis „Kalvarija“, p. 369-370.

Triobių kaimo pavadinimas Padavimas byloja, jog apie 1655 m. gelbėdamasis nuo rusų invazijos, į šias apylinkes atsikėlęs pabėgėlis Trobius su nemaža manta ir keliais sūnumis bei žentais. Ryžtinga šeima greitai pasistačiusi pastoges sau ir gyvuliams. Prie jų prisijungę daugiau pabėgėlių, kurie drauge sudarę naują kaimą, Trobių vardu vadinamą. Rusų invazijai pasibaigus, tik nedidelė dalis emigrantų sugrįžusi, kiti čia pasiliko ir toliau kūrėsi. Iš knygos B. Kviklys „Mūsų Lietuva“ T. III, p. 169.

Orijos ežeras. Nuotr. A. Jankeliūnienės

Kalvarijos miesto pavadinimas I. Žodis kalvarija yra lotyniškas ir lietuviškai reiškia kaukolių vieta. Kalvarijomis suprantamos Kryžiaus kelių stotys, pastatytos Jeruzalės pavyzdžiu. Tačiau mūsiškėje Kalvarijoje tokių stočių nebuvo. Pasakojama, kad toks sumanymas buvęs, tačiau neįvykdytas. Kalvarijų nebuvimas davė pagrindo išvesti kitokius vietovės vardo aiškinimus. Pagal juos pirmoji bažnyčia buvusi pastatyta netikusioje, nelaimėmis išgarsėjusioje vietoje, ties Šešupės vingiu, kur buvusios kelios sietuvos (upės vietos, kur vanduo gelmėse verpetais sukasi). Čia dažnai prigerdavę žmonės. Patyrę apie naują skenduolį, apylinkės gyventojai sakydavę „kalva ryja”. Iš šio posakio kilęs ir Kalvarijos vardas. Tradicinis vardo kildinimas yra iš Kalvio ir Orijos ežero vardo. Iš knygos B. Kviklys „Mūsų Lietuva“ T. III, p. 169.

Šešupės upė. Nuotr. R. Jurčenkienės

II. Kur dabar yra Kalvarija, buvo mažas kaimelis. Tais laikais kiekvienas kaimas turėjo savo kalvį. Šio kaimelio kalvis buvo labai gabus: kaustydavo arklius, gamindavo žemės ūkio padargus. Kalvio amatas labai pelningas amatininkui ir reikalingas kaimelio gyventojams bei keliaujantiems pašaliečiams. Tačiau šio kaimelio kalvis gyveno labai skurdžiai, mat kiek uždirbdavo, tiek pragerdavo. Vietiniai gyventojai, ir pašaliečiai stebėjosi „Ale, kalvis ryja!“. Dažnai stebintis vietovei prigijo pavadinimas „Kalvarija“. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Asta Jankeliūnienė

Kreivėnų – Alksnėnų akmuo. Nuotr.A. Jankeliūnienės 30

Kreivėnų – Alksnėnų akmuo I. Prie pat Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio) Kreivėnų kaimo kelelio, netoliese buvusios Broniaus Švedo sodybos, guli garsus senovės paminklas – Kreivėnų-Alksnėnų akmuo (dar žinomas Senųjų Alksnėnų akmens vardu). XIX amžiaus viduryje vienas Marijampolės miestelio mokytojas apie akmenį rašė: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“. Medžiaga iš S. Birgelio straipsnio „Šventi sužeidimai“ publikuoto laikraštyje „Literatūra ir menas“, 2008 m. rugs. 12, p. 4.

II.

Tuojau į šiaurę nuo Punsko yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius. Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje puslankis, dešinėje lankas. Vietos gyventojai jį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po I pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę. Iš knygos B. Kviklys ,,Mūsų Lietuva‘‘ T. III, p. 470-471.

Liulenco ežeras. Nuotr. L. Kupstienės

Liulenco ežeras Sangrūdos seniūnijoje, Vaiponiškės kaime, prie kelio, kuris eina iš Sangrūdos į Trumpalių kaimą, apvalioje dauboje tyvuliuoja Liulenco ežeras. Jis iš visų pusių apsuptas kalvų, kurias vietiniai žmonės vadina kalnais. Vietiniai gyventojai skirtingai pasakoja apie šio ežero atsiradimą:

I. Kadais ežerėlis buvo kitoje kalno pusėje. Tačiau ežerui nepatiko ten būti, nes negeri žmonės čia gyveno. Kartą sugalvojo ežeras pereiti į kitą pusę, paieškoti geresnių žmonių. Kaip tarė, taip ir padarė – pradėjo tekėti į kitą kalno pusę. Keletą dienų vanduo liūliavo grioviu, kol visas išbėgo. Toje vietoje, kur buvo ežeras, liko sausa žemė. Nuo žodžio „liūliuoti“ šis ežerėlis ir buvo pramintas Liulencu. Papasakojo Vaiponiškės kaimo gyventoja Ona Motiejūnienė. Užrašė Ona Skamaročienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Sangrūdos filialo bibliotekininkė Margarita Žardeckienė

II. Kitas pasakojimas apie ežero atsiradimą byloja: Kur dabar Liulenco ežeras, ten buvo didelis žemių kupstas, apaugęs kalvota pieva. Po juo buvo šaltinis. Tas kupstas suposi. Vaikai užlipę ant jo žaisdavo. Bežaisdami vaikai tą kupstą sutrypė ir aplink jį pasirodė vanduo. Pasirodžius vandeniui, niekas jau nedrįso lipti ant kupsto. Vieną naktį aplinkinius gyventojus pažadino didelis trenksmas. Žmonės pamatė, kad kupstas skilo per pusę ir iš jo veržiasi dideli vandens purslai. 33

Rytą kupsto jau nebuvo matyti: viską buvo apsėmęs vanduo. Vanduo vis veržėsi ir veržėsi, kol išsiliejo į ežerą. Pagal ežero pradininko – kupsto „liūliavimą“ ežeras pavadintas Liulencu. Papasakojo Vaiponiškių kaimo gyventoja M. Kubiliūtė. Užrašė Ona Skamaročienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Sangrūdos filialo bibliotekininkė Margarita Žardeckienė

Mėliakalnis Mėliakalnis įdomus tuo kad, jį supanti lyguma – dirbama žemė. Pats kalnas tarsi atsitiktinai čia atsiradęs, dirvožemio sudėtis – smėlis ir akmenys. Kilmė – neaiški. Sakoma, kad labai seniai, kai žeme vaikštinėjo milžinai, šia vietove keliavo vienas milžinas. Iš toli jis buvo ėjęs, pavargęs. Todėl nutarė pailsėti. Prisėdęs jis nusiavė savo batus ir iš jų išpylė kelionės metu prikritusi smėlį. Taip atsirado didelis smėlio kalnas – Smėliakalnis. (Tai paaiškina kalno grunto sudėtį). Mėliakalnis – šis pavadinimas manoma atsirado, kai nuo Smėliakalnio (milžino supilto kalno) pavadinimo kažkokiu būdu „nubyrėjo“ s raidė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Asta Jankeliūnienė

Išlikę Makauskų dvaro „kašarai“. Nuotr. A. Jankeliūnienės 36

Kaip velniai Makauskų dvaro mergas šokdino Makauskų dvaras turėjo bendrą vandens šaltinį. Tas šaltinis buvo pakalnėje, o toliau buvo Epidemių pievos ir durpynai. Tai buvo jaunimo mėgstama vieta. Jie čia linksmai leisdavo vakarus, šokdavo ir žaisdavo žaidimus. Ateidavo ir nepažįstamų, gražių jaunuolių. Jie meiliai apkabindavo ir šokdindavo vietines paneles. Rytą panelės niekaip negalėdavo išskalbti savo bliuzelių, kurias supurvindavo šokdamos su tais gražiais jaunuoliais. Taip pat buvo sakoma, kad tie vyrai būdavo ne su batais, o su kanopomis. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Liubavo filialo bibliotekininkė Marija Aldona Stepšienė

Merkevičiaus kalnas Mockavos kaimo puošmena yra Merkevičiaus kalnas, kuris dar vadinamas Beržynkalniu. Šio kalno šlaitai apaugę medžiais, iš kurių dauguma beržai. Beržynkalnis ilgą laiką buvo mėgstamiausia jaunimo susibūrimo vieta. Čia vykdavę gegužinės. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Mockų filialo bibliotekininkė Sidona Packevičienė

Mockavos kaimo pavadinimo kilmė Mockavos kaimo pavadinimas kildinamas iš upelės Mockavėlės. Šios upės ištaka – Lazdijų rajone Strumbagalvės kaime. Teka rytine kaimo dalimi ir įteka į Kirsnos upę. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Mockų filialo bibliotekininkė Sidona Packevičienė

Navininkų piliakalnis Navininkų piliakalnis yra Sangrūdos seniūnijoje Navininkų kaime, Šaltinių upelio dešiniajame krante. Iš vakarų pusės, už 120 m yra Šaltinių upelis, kuris įteka į šaltinėlius, kurie sudaro pelkę. Per šią pelkę buvo galima pereiti tik tam tikromis vietomis. Upelis apaugęs krūmais ir medžiais. Matyt kažkada upelis buvęs platesnis, nes dar žymūs jo buvę krantai. Tai neabejotina, kad piliakalniui tokia gamtinė užtvara buvo būtina ginantis nuo priešų. Vietiniai gyventojai pasakodavo, kad, kol šiaurinis piliakalnio šlaitas dar nebuvo nukastas, kalnas ir šioje pusėje buvo apvalus. Piliakalnio viršus – lyg keturkampė aikštelė, nuožulnėjanti į rytus. Kasant piliakalnio smėlį, buvo randama pelenų ir anglių vietos. Seni gyventojai spėjo, kad piliakalnis supiltas iš smėlio, žvyro ir molio. Galima daryti prielaidą, kad jis supiltas labai seniai, gal būt ir prieš mūsų erą. Navininkų kaimo gyventojas Lukoševičius yra pasakojęs, kad anksčiau ant kalno 12 valandą nakties pasirodydavo baltas žmogus, bet kai tik gaidys užgiedodavo, žmogus dingdavo. Žmonės tikėjo, kad tai buvo žuvusiųjų vėlės, nes kalną žmonės tikriausia pylė plikomis rankomis. Žuvusiesiems pagerbti pasodintos dvi eglės. Papasakojo Navininkų kaimo gyventojas J. Lukoševičius. Užrašė Ona Skamaročienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Sangrūdos filialo bibliotekininkė Margarita Žardeckienė

Pagraužių dvaro liekanos. Nuotr. A. Jankeliūnienės 40

Velnių išdaigos Pagraužių dvare I. Vakarais Pagraužių ir aplinkinių kaimų jaunimas mėgdavo susirinkti ir pavakaroti Pagraužių dvaro sode. Vieni žaisdavo įvairius žaidimus, kiti lošdavo iš pinigų. Prie lošėjų prisijungdavo nepažįstamų vyrų, jie pralošdavę prieš jaunimą, atiduodavo pinigus. Jaunimas įsidėjęs pinigėlius į kišenes, rytą rasdavęs kišenėse arklių mėšlą. Todėl sakydavo, kad tie nepažįstamieji buvę „velniai“. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Liubavo filialo bibliotekininkė Marija Aldona Stepšienė

II. Dvaro žemėse tarp Jurgiškių ir Pagraužių kaimų kadaise buvo didelė didelė bala, apaugusi krūmais. Žmonės vengdavo pro šią balą važiuoti naktį. Jei tekdavo – niekaip nepavykdavo tos balos apvažiuoti... Sukdavos sukdavos vis ratais – taip kol prašvisdavo. Tas pats būdavo ir pėstiesiems. Žmonės sakydavo, kad tai velniai už nosies vedžioja. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Liubavo filialo bibliotekininkė Marija Aldona Stepšienė

Prie Papiliakalnių piliakalnio tyvuliuoja Asijavičiaus ežeriukas. Nuotr. R. Maruškevičiaus 42

Papiliakalnių piliakalnis (prie Asijavičiaus ežero) Seniai, seniai, dar nuo neatmenamų laikų buvo didžiulis kalnas vadinamas piliakalniu. Jo viršūnėje stovėjusi bažnyčia. Keletas aplinkinių kaimų girdėdavo, kaip skamba jos varpai. Vieną rytą atsikėlę kaimo žmonės pamatė, kad nebėra bažnyčios. Ji prasmegusi kalne – tik bokštas tebekyšo. Po kurio laiko ir jis nugrimzdo. Toje vietoje liko anga. Jeigu mesi akmenuką, tai negirdėsi, kada jis nukris. Vėlai naktį, kada būdavo pats vidurnaktis, kalno viršūnėje užsidegdavo žiburys, skambėdavo varpai. Nuo to laiko, kada pranyko bažnyčia, žmonės bijo lipti į kalno viršūnę, o piemenys – ganyti gyvulius. Ten, iki šių dienų, išliko griovys, neauga medžiai. Pasakojo Marija Kraukšlienė, Cibavo k.,1976 m. Medžiagą pateikė istorijos mokytojas Algimantas Babeckas

Piesčiakalnis. Nuotr. L. Kupstienės

Piesčiakalnis Zovodos kaime, 3 km į vakarus nuo Sangrūdos stūkso didelis, pušimis apaugęs kalnas vadinamas Piesčiakalniu. Kelias nuo Sangrūdos į Piesčiakalnį bėga vingiuodamas: tai kyla į kalnelį, tai leidžiasi į pakalnę. Užkopę ant Piesčiakalnio, kaip ant delno pamatysime į šiaurės rytus, į rytus ir pietus gerą lopą besidriekiančių Sūduvos aukštumų, papuoštų kalvomis ir daubomis. Štai ką kalba padavimai apie Piesčiakalnį.

I. Senovėje šioje vietoje buvo lyguma, kurioje gyveno žmogus. Dieną jis buvo kaip visi žmonės, o naktį pasiversdavo velniu. Šį žmogų visi vadino raganiumi. Naktį pilna jo troba prigužėdavo velnių. Jie ten šnekėdavo, dainuodavo, lošdavo kortomis. Vieną naktį velniai neatėjo pas raganių. Nesulaukęs jų, raganius nuėjo miegoti, bet, tik užsnūdus, jį pažadino vyriausias velnias ir paprašė valgyti. Raganius, pamatęs, kad velnias pasipuošęs gražiausiais jo drabužiais, supyko ir nedavė velniams valgyti. Išviliojęs juos visus į lauką, pats pabėgo ir užsklendė duris. Velniai suprato apgauti ir nusprendė atkeršyti raganiui. Jie daužė langus, duris, bet įeiti į vidų negalėjo. Tada jie pradėjo iš visų jėgų pūsti. Pūtė tol, kol supūtė didelį smėlio kalną. To velniams neužteko. Jie užpūtė raganiaus namą, o po to pradėjo trypti, kol tą kalną sutrypė. Pragydus gaidžiams, jie pasišalino ir daugiau jau nepasirodė.

II. Seniau šioje vietoje buvo vien lyguma. Naktį aplik šią lygumą lakstė vilkai ir staugė. Vieną rytą žmonės pamatė, kad lygumoje atsirado iškilimas. Jie nusigando ir pradėjo nešti įvairias aukas: grūdus, mėsą, medžių sėklas. Bet aukos nepadėjo, o aukštuma diena iš dienos vis kilo ir kilo, kol išaugo į didelį kalną. Vėliau šis kalnas apaugo medžiais. Jis pasidarė labai gražus, čia pradėjo linksmintis jaunimas. O kadangi kalnas tarsi nupieštas buvo, todėl ir pavadintas Piesčiakalniu.

III. Gilioje senovėje dažnai vyko įvairios kovos. Apsigynimui nuo priešų reikėjo gerų įtvirtinimų. Žmonės pradėjo pilti kalną. Supylus jį, pietvakarinėje dalyje iškasė didelį prūdą, kad priešui būtų sunkiau prieiti prie kalno. Kalnas buvo sutvirtintas rąstais. Kai kurie rąstai užslinko ir pradėjo apželti. Vienoje kalno pusėje yra platus įdubimas-griovys, toliau – vėl kalnas. Šis griovys buvo iškastas taip pat apsigynimo tikslais. Kadangi kalnas yra iš smėlio, kurį vietiniai žmonės pieskomis vadina, todėl ir šis kalnas pramintas Piesčiakalniu. Aplinkiniai žmonės seniau Piesčiakalnį dar vadindavo piliakalniu. Gal senovėje čia ir buvo pilis, nes kalno šlaitų statumas, griovys rodo panašumą į piliakalnį. Ant kalno randama akmenų, kurių išsidėstymas sudaro keturkampį. Papasakojo Boleslovas Sasnauskas iš Žagariškės kaimo ir Ona Grimalauskienė iš Zovodos kaimo. Užrašė Ona Skamaročienė. Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Sangrūdos filialo bibliotekininkė Margarita Žardeckienė

Apie Reketijos dvarą Labai labai seniai, kai žemė labai brangiai kainavo ir jos laisvos nelabai buvo, Reketijos dvaro ponas sugalvojo nuleisti Reketijos ežero vandenį ir turėti didelį gabalą derlingos žemės. Iš šio ežero ištekėjo upelis (ir dabar jis yra). Jį žmonės Šelmenta vadino. Įsakė ponas savo kumečiams kasti, gilinti tą upelį, kad juo nutekėtų ežero vanduo. Kai jau visai nedaug liko kasti, kad ežero vanduo pradėtų veržtis ta vaga, ežero vanduo pajuodo, pakilo viesulas, ežero bangos buvo labai didelės ir vanduo su baisiu garsu, ne ta upelio vaga, kurią kasė, o prieš kalną pajudėjo, visai kita kryptimi. Išsigando Reketijos dvaro panas ir įsakė užpilti žemėmis upelio vagą. Palikti tik tokią, kuri buvo. Ežeras vėl nurimo. Pasakojo Juozas Kotkisas. Medžiagą pateikė Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav., Liubavo sen.) gyventoja Ona Zdanienė

Reketijos ežeras. Nuotr. R. Maruškevičiaus

Apie Reketijos dvarą arba kaip rasti lobį Reketijos dvaras buvo prie Reketijos ežero. Vieną vakarą Kotkisienė Pranciška iš darbų ėjo namo. Dar saulei nenusileidus, ji ėjo per alksnyną paežere. Ten buvo šaltinėlis. Prie jo pamatė labai gražiai pasipuošusią, ištaiginga žalia suknia, ponią, kuri glėbyje laikė daugybę blizgančių raktų. Ponia atidžiai žiūrėjo į Pranutę lyg norėdama kažką sakyti. Bet Kotkisienė, nustebusi tokiu reginiu, neišdrįso net su ponia garsiai pasisveikinti, tik linktelėjo galvą ir nuėjo. Miegant per sapną vėl pamatė tą pačią ponią su žalia suknele, kuri jau Pranutę kalbino sakydama „Kodėl tu manęs nepaklausei apie raktus, kuriuos aš laikiau. Aš būčiau pasakiusi kur randasi dvaro lobiai“. Pasakojo Pranciška Kotkisienė. Medžiagą pateikė Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav., Liubavo sen.) gyventoja Ona Zdanienė

Salaperaugio ežeras. Nuotr. A. Jankeliūnienės 50

Salaperaugio kaimo pavadinimo kilmė I. Šiame kaime yra du ežerai: Gaščiauskų – mažiukas ir Abukauskų – didysis. Tarp šių ežerų yra vieškelis. Nuo senų laikų žmonės pasakoja, kad šio kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžių „sala“ ir „peraugo“. Medžiagą pateikė Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav., Liubavo sen.) gyventoja Ona Zdanienė

II. Kitas pasakojimas apie Salaperaugio kaimą. Kai rusų armija okupavo Lietuvą ir priėjo prie Sapaleraugio kaimo, išgirdę jo pavadinimą kareiviai džiaugėsi, kad skaniai pavalgys, nes bus daug lašinių ir pyragų. Salaperaugis – „Sala i pirogi“. Medžiagą pateikė Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav., Liubavo sen.) gyventoja Ona Zdanienė

Santakos piliakalnis 2 km į šiaurę nuo Reketijos yra Santakos kaimas. Jo laukuose yra Santakos piliakalnis. Aplink piliakalnį augo kadagių krūmai ir tęsėsi nedidelės baltos smėlio kopos. Nuo viršūnės matyti vienuolikos bažnyčių bokštai. Piliakalnį, pagal padavimus, supylęs Kęstutis su savo kariais. Iš knygos „Liubavas, 1734-1950: ... gyvenimas prie Kačergų kalno“, p. 11.

Apie Trakėnų dvarą ir poną Tabalaucką Kada tais buvo Trakėnų dvaras, čia prie to ažaro. Dvaro ponas Tabalauckas turė labai gražią dukterį. Dvaro šeiminykas buvo išrankus. Tą dukterį norė išleist už aukšto valdinyko. Ale ji bestudijuodama susipažino su ūkinyko sūnaitėliu, susidraugau, užsispyrė ir sako: – Aš už nieko, tėti, netekėsiu, tik už jo. Tabalauckas išleido dukterį be noro, aprašė dvarą ir tep sutarė: – Pasiliksiu palivarką kur, kap panorėsiu, ma įruošit kapą. Nu, kap žentas išsimokslino advokatu, tapo dvaro šeiminykas, Tabalauckui užėj in galvą: – Griauk rūmus, noriu čia kapą daryt. Jisai, kap buvo teisinykas, nepaklausė, padavė in teismą. Ir tę bylinėjosi bylinėjosi kelis metus, nuvėjo byla iki Peterburgo. Neišlaikė senio nervai, ir paskiau senis pasimirė. Daug šeimynykščių buvo, tę dvarą aptarnavę samdinykai sakė: – Visą savaitę alaus bertainių pirko, jautį papjovę buvo. Šeiminykas sakė: – Baliavokit, gerkit, valgykit, ba tas šėtonas kojas pakratė. Tep būdavo, jei žmonys susiginčiną, tai sako: „Tavo teisybė kap Tabalaucko“. Jis savo gyvenime jokios teisybės nesilaikė. Ir da laikė Trakėnų veislės arklukus. Jie lengvi buvo, aiklūs, per klampynes peraidavo ir priešai jų nepavydavo. Nuo to ir dvaras Trakėnų pasivadino. Tai čia vierykit, čia nėr pasaka, čia yr tikras atsitikimas. Iš knygos ,„Kalvarijos krašto advento ir kūčių papročiai‘“, p. 80.

Koplyčkalnyje. Nuotr. A. Jankeliūnienės

Trempinių kalnas ir jo legenda I. Pagal padavimus, senovėje Trempinių dvaras priklausė kilmingajam Aukštukui. Netoli dvaro yra gražus ąžuolais apaugęs kalnelis, prie kurio kasinėjant buvo rasta anglių ir pelenų liekanų. Padavimas sako, kad čia buvęs Patrimpo garbei skirtas aukuras. Kažkada, baudžiavos laikais ant šio ąžuolo šakos buvo rastas bekabąs Dievo Motinos paveikslas. Aukštukas įsakęs baudžiauninkui Černuliui ąžuolą nukirsti, iš jo padaryti spintą paveikslui ir nugabenti į Liubavo bažnyčią. Černulis taip ir padarė: iš ąžuolo šakų padarė spintą paveikslui. Ši spinta bažnyčioje išliko iki I pasaulinio karo, kada bažnyčia sudegė. Apdegęs paveikslas buvo išgelbėtas, atnaujintas ir padėtas 1933 m. naujoje bažnyčioje. Dar pasakojama, kad šitas paveikslas pareidavo į dvaro aruodus, kuriems buvo panaudota to kalnelio augusių medžių mediena. Aukštukas išardė aruodus, o medieną atidavė bažnyčiai. Iš jos buvo pastatyta koplyčia kalnelyje. Nuo tada paveikslas nepareidavo. Kitose legendose kalbama, kad šis Dievo motinos paveikslas, nuneštas į bažnyčią, vis grįždavo į kalnelį tol, kol nebuvo surengtos iškilmės, kuriose dalyvavo daug kunigų ir žmonių. Su didele procesija, giesmėmis nuneštas į Liubavo bažnyčią, paveikslas, ten ir pasiliko, į kalną negrįžo. Kalne iš medžio, ant kurio kabojo paveikslas, buvo padaryta koplyčia. Nuo to ir kilo kalno pavadinimas – Koplyčkalnis. Tame pačiame kalne tekėjęs upelis, savo vandeniu gydęs žmones: akli praregėdavo, luoši pradėdavo vaikščioti... Stebuklingas upelis užako, kai dvaro panaitės išmaudė jame apakusį savo šunelį. Upelis užako ir daugiau žmonių nebegydė. Šis kalnas buvo laikomas šventu: negalima jo arti, žemės dirbti, nes jaučiai krisdavę negyvi. Taip pasakoja legendos. Iš knygos „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“, p. 139. 55

Išlikę senosios Liubavo bažnyčios laiptai. Nuotr. A. Jankeliūnienės 56

II. Kažin kuriame amžiuje, kažkuriais metais Trempinių kaimo vietoje buvę turtuolių laukai. Juose, garbindami pagoniškuosius dievaičius Perkūną, Patrimpą ir Pikuolį, plušėję varguoliai. Vidur tų dirvonuojančių laukų išdidžiai stūksojo kalnas, kurio viršūnę puošė keli ąžuolai. Ir sumanė kartą šykštusis šeimininkas suarti gražuolį kalną, paliepė pakinkyti jaučius. Dar neišarus nei vagos, sudrebėjo kalnas, jaučiai krito negyvi. Išsigandę artojai parskubėję turtuoliui viską papasakojo. Po kaimą pasklido kalbos, jog tai dievaitis Patrimpas davęs ženklą palikti šį kalną ramybėje. Jis buvo pats artimiausias žemdirbių dievaitis. Tai jis prikeldavo rugio želmenį po žiemos miego, saugojo derlių nuo liūčių ir sausros, globojo gyvulius. Toje pačioje kalno viršūnėje esančių ąžuolų paunksnėje žmonės įrengė aukurą, o kaimą, Patrimpo garbei, pavadino Trempiniais. Nenumaldomai slinko laikas, bekylantį dangun pagoniškojo aukuro dūmą pradėjo sklaidyti krikščionybės vėjai. Ilgainiui išdraskytoje šventvietėje teliko senieji ąžuolai. Kai pagoniškąją šventovę visi pamiršo, beganantys kalne gyvulius piemenys tarp ąžuolo šakų kažką pastebėjo. Priėję arčiau jie išvydo šventosios Marijos paveikslą. Nustebę ir suglumę, nukabino tą paveikslą ir nunešė į Liubavo bažnyčią. Tačiau po nakties vėl jį aptiko ąžuole, senojoje vietoje. Kiek besistengė paveikslą pargabenti į bažnyčią, rytais jis vėl kabėdavo tarp ąžuolo šakų. Suvažiavo daug kunigų, sugužėjo daugybė kaimiečių. Taką nuo senojo ąžuolo ligi Liubavo bažnyčios išklojo audeklais. Pagarbiai nukabinę stebuklingąjį paveikslą, kunigai nešė jį į bažnyčią, mergaitės po kojomis barstė pavasario pievų gėles, o procesija giedojo litaniją. Šventosios Marijos paveikslas pasiliko Liubavo bažnyčioje. O tame kalne, prie ąžuolo, Trempinių kaimo žmonės pastatė koplytėlę. Gegužės vakarais ten rinkdavosi melstis, giedodavo šventas giesmes. Kalną pavadino Koplyčkalniu. 57

Išlikusi Trempinių dvaro liepų alėja. Nuotr. A. Jankeliūnienės 58

Koplyčkalnio papėdėje tekėjo upelis. Netrukus žmonės prakalbo apie jo stebuklingąją galią. Nuo to upelio vandens aklieji praregėdavo, kurtieji vėl išgirsdavo paukščio giesmę, luošieji pasveikdavo. Žmonės skubėjo prie šventojo upelio, garbino Dievą ir jo atsiųstą dovaną – sveikatos šaltinį. Betgi neilgai džiaugėsi kaimiečiai šiuo stebuklu. Dvaro panelės, išgirdusios apie pasveikusius žmones, nutarė tame upelyje išmaudyti savo apakusį šunelį. Šunelis praregėjo, tačiau stebuklingasis upelis išdžiūvo, nebėra koplytėlės nei šventųjų ąžuolų... Nyksta Trempinių kaimas, miršta senieji jo gyventojai, stūkso tiktai tas kalnas, lyg laukdamas kokio stebuklo... Medžiagą pateikė Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Asta Jankeliūnienė

III. 3 km į šiaurę nuo Liubavo yra Trempinių kaimas ir buvęs dvaras. Pagal padavimus dvaras senovėje priklausęs kilmingajam Aukštukui. Prie dvaro yra gražus ąžuolais apaugęs kalnelis, o jo pakrantėje šaltinis. Ant kalnelio augo didžiulis ąžuolas, prie kurio kasinėjant rasta anglių ir pelenų liekanų. Padavimas sako, kad čia buvęs Patrimpo garbei skirtas aukuras. Kažkada baudžiavos laikais ant vienos šio ąžuolo šakos buvo rastas bekybąs Dievo Motinos paveikslas. Aukštukas įsakęs baudžiauninkui Černeliui ąžuolą nukirsti, iš jo padaryti paveikslui spintą, ir nugabenti į Liubavo bažnyčią. Černulis taip ir padaręs: iš ąžuolo šakų padaręs paveikslui spintą, o svarbiausioji ąžuolo mediena buvusi sunaudota įvairiems padargams. Ši spintelė Liubavo bažnyčioje išliko iki I pasaulinio karo, kada bažnyčia sudegė. Apdegęs paveikslas buvo išgelbėtas, atnaujintas ir 1933 m. padėtas naujojoje bažnyčioje. Žmonės dar šnekėdavo, kad šis paveikslas iš Liubavo bažnyčios ateidavęs į dvarą ir atsirasdavęs viename aruode, padarytame iš senojo ąžuolo medžiagos. Aukštukas išardęs aruodą ir jo medžiagą atidavęs Liubavo bažnyčios reikalams; iš jos buvusi kalnelyje pastatyta koplyčia; kalnelis, kurio viršūnėje seniau stovėjo senas ąžuolas, imtas vadinti Koplyčkalniu. Jo negalima arti; daug kas bandęs tai daryti, bet visų jaučiai krisdavę negyvi. Anksčiau minėtas šaltinis seniau turėjęs stebuklingos galios: jeigu jo vandeniu nusiprausdavęs neregys, - praregėdavęs. Tačiau kartą Aukštukas juo nuprausęs tik ką gimusius (aklus) šuniukus. Šuniukai praregėję, tačiau nuo to laiko žmonės nustoję stebuklinguoju vandeniu naudotis ir šaltinis savo stebuklingosios galios nustojęs. Prieš I pasaulinį karą šaltinis buvo užgriautas, ir mūsų laikais jo nė žymės nebebuvo. Buvusioje ąžuolo vietoje stovėjo pasenęs kryžius. Iš knygos B. Kviklys ,,Mūsų Lietuva‘‘ T. III, p. 187. 60

Padavimas apie Žaliakalnio gaidį Kur susieina trys kaimai – Žaliosios, Garnabūdžio ir Komenkos – yra aukštas kalnas, Žaliakalniu vadinamas. Ten buvo arklių ganyklos, kur naktigonykai gydavo naktimis ganyti arklius, juos saugodavo nuo vagių ir vilkų. Nors vasaros naktys ir būdavo šiltos, vyrams miegoti būdavę šaltoka, todėl pasitiesti ant žemės jie dažnai imdavę kailinius. Kuris turėjo namuose dvejus, vienais pasiklodavo, kitais užsiklodavo. Tačiau vyrai naktigonėn joti vis dažniau pradėję vengti ir išsisukinėt. Paklausti, kodėl nenori joti, jie surasdavę aibes priežasčių. Vieną naktį išsiruošė senesnieji, o su jais ir Andrius Mikulionis iš Garnabūdžio kaimo. Vos tik vyrai sugulę, girdi, kažkur jau gaidžiai gieda. Atsisėdę klauso – nieko negirdi. Tik pradeda migdytis – vėl gaidys kelia iš miego. Tik saulei tekant gaidys nustojęs giedoti. Kai sugrįžę namo vyrai pasipasakojo apie savo nakties nuotykius, prakalbo ir jaunesnieji. Jie patyrę tą patį. Vienom naktim jiems ramybę drumstęs gaidys, o kitom naktim -– apie dvyliktą valandą vis kažkokia nematoma jėga traukdavusi iš po jų kailinius. Vos tik spėja užsikloti, tuoj iš po šono kailiniai ir išslysta. Taip ir prakankindavęs nelabasis juos keletą naktų – nedavęs nei bluosto sumerkti. Ir tai dar ne viskas. Eina kartą muzikantas iš vestuvių namo, smuikelį po pažaste nešasi, skuba. Tik staiga kad užeis rūkas, nors pirštu į akį durk – nieko nematyti. Sutriko žmogelis, pasimetė – net nežino, į kurią pusę jo namai. Sustojo ir galvoja, ką dabar daryti. Tik girdi: gaidys gieda. Tuoj sumetė, į kurią pusę gali būti Komenka (mat ji arčiausiai turėjo būti) ir jau patraukė link tos pusės, kur, jo manymu, būtų Garnabūdis. Paėjo paėjo žmogelis kiek – jau gaidys kitoje pusėje gieda. Eis į kitą pusę – ogi gaidžio giedojimas jau priešingoje pusėje. Taip tas Žaliakalnio gaidys ir vedžiojo vargšą visą naktį, kol saulelė patekėjo. Kai saulė patekėjo, žmogus pamatė, kad jis vis pro savo namus ratais suko. Seni žmonės vengdavę vieni sutemus eiti pro Žalią kalną, kad gaidžiu pasivertęs kipšiukas jiems kokių monų neužleistų ar dar ko nors pikta nepadarytų. Iš knygos ,„Kalvarijos krašto advento ir kūčių papročiai‘“, p. 80-81. 61

Turinys Aistiškių kaimo pavadinimo kilmė /5 Akmenynų kaimo pavadinimas /7 Cibavo kaimo vardo kilmė /8 Deivoniškių kaimo pavadinimas /9 Deivoniškių kalnelio legenda /11 Geležinkalnis /13 Senovės lietuvių Gulbio stovykla Gulbiniškių kaime /14 Jonų kaimo pavadinimas /15 Jungėnų kaimo pavadinimas /16 Juodelių kaimo vardo kilmė /17 Kačergakalnis /18 Kalvarija /23 Triobių kaimo pavadinimas /25 Kalvarijos miesto pavadinimas /27 Kreivėnų – Alksnėnų akmuo /31 Liulenco ežeras /33

Mėliakalnis /35 Kaip velniai Makauskų dvaro mergas šokdino /37 Merkevičiaus kalnas /38 Mockavos kaimo pavadinimo kilmė /38 Navininkų piliakalnis /39 Velnių išdaigos Pagraužių dvare /41 Papiliakalnių piliakalnis /43 Piesčiakalnis /45 Apie Reketijos dvarą /47 Apie Reketijos dvarą arba kaip rasti lobį /49 Salaperaugio kaimo pavadinimo kilmė /51 Santakos piliakalnis /52 Apie Trakėnų dvarą ir poną Tabalaucką /53 Trempinių kalnas ir jo legenda /55 Padavimas apie Žaliakalnio gaidį /61

UDK 398(474.5) Ka247 Ka247 Kalvarijos krašto padavimai ir pasakojimai / [sudarytojos Asta Jankeliūnienė, Laima Karpavičienė, Sigita Palionienė]. – Marijampolė : Piko valanda, 2011. – 64 p. : iliustr. ISBN 978-609-422-034-0

UDK 398(474.5)+821.172-34

Knyga išleista Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos projekto „Etninė kultūra – leidiniuose“, finansuojamo Kalvarijos savivaldybės etninės kultūros plėtros 2011-2014 metų programos lėšomis

Kalvarijos krašto padavimai ir pasakojimai Sudarytojos – Asta Jankeliūnienė, Laima Karpavičienė, Sigita Palionienė Nuotraukos – Sigito Grigaičio, Astos Jankeliūnienės, Laimos Kupstienės, Raimundo Maruškevičiaus, Marijos Murauskienės Knygos viršelio nuotraukos autorė – Asta Jankeliūnienė Kraštotyrinę medžiagą rinko ir knygai sudaryti pateikė: Algimantas Babeckas, Asta Jankeliūnienė, Lina Kleizienė, Sidona Packevičienė, Genovaitė Serbentienė, Marija Aldona Stepšienė, Saulius Vyšniauskas, Ona Zdanienė, Margarita Žardeckienė Maketavo Aušrinė Mitrofanovaitė Tiražas 500 egz. Užsakymas 258 Leidykla „Piko valanda” Žemaitės g. 59, LT-68303 Marijampolė Tel./faks. (8 343) 54 216 El. p. leidyba@pikovalanda.lt, www.pikovalanda.lt