seivit 2021 by seivit

Šis leidinys – tai kvietimas pasikalbėti apie madą, papasakoti ką mato ir galvoja jie – dizaineriai – anapus drabužio. Leidinyje mada pasakojama per vaizdą – kūrėjų kolekcijas, dizaino proceso vizualizacijas, mados fotografiją, iliustraciją, koliažus, taip pat per žodį interviu formatu. Johnas Bergeris sakė, kad gyvename pasaulyje, perpildytame vaizdų, kurių dauguma yra atplėšti nuo konteksto – kilmės aplinkos. Tad vaizdams kuriame naujas vertes, juos įterpdami į vieną ar kitą kontekstą. Argi tai nepažįstama kalbant apie drabužius? Mados dizaino objektus dažniausiai pasitinkame inscenizuotoje mados fotografijoje, o jų kilmė – kūrybinis procesas – taip ir lieka kūrėjų stalčiuose. Lietuvoje mada gyvuoja kultūros paraštėse, palikta kvėpuoti blizgučiais ir aukštakulniais, kurių visai nebereikia šiandienos kartai. Tad šio projekto misija – paskatinti dialogą apie madą kaip dizaino sritį ir parverti užkulisius į mados kūrybos procesus.

Agnetė Voverė

Leidinys yra Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedroje vykdyto magistrantūros tyrimo ,,Mados fotografija ir mados reprezentacijos būdai: platformos „Seivit“ sukūrimo atvejis“ kūrybinio projekto dalis.

s e i v i t 01 / 2021

Kuratorė Agnetė Voverė Dizainas Aurelija Slapšytė Viršelio autorė Marija Mireckaitė

hello@seivit.lt www.seivit.lt

ačiū Jolanta Talaikytė, Vaidutė Ščiglienė, Julija Frodina, Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, Lilija Larionova, Dainius Bendikas, Gerda Kasilevičiūtė, Marija Petraitytė, Miglė Kazlauskaitė, Greta Matevičiūtė, Urtė Vosyliūtė, Daiva Visockytė, Emilija Poplavskytė, Elena Krukonytė, Dj Yung Žižek, Marija Mireckaitė, Agnė Papievytė, Ieva Tamutytė, Beatričė Sindaravičiūtė, Goda Blockytė, Ruslanas Rybakovas, Rūta Kvaščevičiūtė, Adriana Daškevič

T U R I N YS

PORTFOLIO

ERDA KAAS Ar verta būti tobulam?

MIGLĖ x OMIOMI

MIGLĖ x Hanzer Liccini

Marija Petraitytė ‘Cogito ergo sum’

Marija Petraitytė Objektas Bio-nch-Coat

Greta Matevičiūtė NEPATÕGU Urtė Vosyliūtė Schema, mastelis, momentas

Koliažas

Daiva Visockytė

Mados iliustracija

Emilija Poplavskytė

Mados fotografija

Elena Krukonytė x glasses on

Dj Yung Žižek Don’t blink twice

INTERVIU SOCIALINIS TYRIMAS/ INTERVIU su mados dizaineriais

ALMA MATER

Marija Mireckaitė x Agnė Papievytė

JULIJA FRODINA

AGNĖ KUZMICKAITĖ-PRŪSAITIENĖ

LILIJA LARIONOVA

DAINIUS BENDIKAS

Ieva Tamutytė Camp estetika: samprata ir raiška nūdienos madoje Beatričė Sindaravičiūtė Amato vertės tyrimas šiuolaikiniame mados dizaine Goda Blockytė Mados dizainerio galimybės socialinės problemos kontekste Ruslanas Rybakovas Mados dizainerio paieškos kuriant populiariosios muzikos atlikėjų autentišką įvaizdį Rūta Kvaščevičiūtė Asmeninės patirties integravimas į mados dizaino praktią Adriana Daškevič Bendrakūra – mados dizaino laikmečio dvasia

P ORTFOLIO

AR VERTA BŪTI TOBULAM?

P O R T FO L I O kolekcija

E R DA K A A S

Tvaraus dizaino ženklo nešama idėja – atkreipti dėmesį į mados reikšmę žmogui ir aplinkai, įprasminti skaidrumo sąvoką madoje. Kolekcijai sukurti buvo naudojami praėjusių kolekcijų audinių ir medžiagų iš siuvyklų likučiai. Šie sujungti į unikalų audinį. Idėja įkvepia „Fashion revolution“ – globalus judėjimas už saugią ir sąžiningą mados industriją.

Kolekcija kalba per spalvas, formas ir medžiagas. Oda kolekcijoje – rėmai, kuriuose žmogus įstringa, norėdamas įtikti visuomenės normoms. Rožinė, purpurinė dirbtinė oda simbolizuoja naivumą ir pasaulio matymą per rožinius akinius. Tačiau palaipsniui rožinė spalva kolekcijoje pasikeičia į pilką – tai suvokimas, kad noras įtikti aplinkai yra asmenybės naikinimas. Dirbtinę odą keičia šilko organza. Tai – tobulumo siekis suvokiant, kad tobulumą suprantame skirtingai, kiekvienas esame tobulas savaip. Violetinė ir rausva šilko organza – optimizmas, kūryba. Šilko suknelės simbolizuoja lengvumą ir nepriklausomybę. Todėl kolekcija klausiama, ar verta būti tobulam kitiems, ar būti tobulam sau?

AR VERTA BŪTI TOBULAM | ERDA KAAS Dizainerė – Gerda Kasilevičiūtė Fotografas – Paulius Zaborskis Modelis – Paulina Smirnovaitė Stilius – Barbora Uzny tė MUA – Kristina Busilaitė Asistentė – Magdalena Simuty tė

MIGLĖ X HANZER LICCINI lės, apyrankės ar auskarai, kuriuos galima užsisakyti per virtualią šrifto vizualizacijos platformą. Prie kiekvieno kūrinio pridedamas kompiuterinis „Letterchain“ šriftas, taip derinant analoginį ir skaitmeninį pradą.

P O R T FO L I O juvelyrika

Berlyne įsikūrusi grafinio dizaino studija „Hanzer Liccini“ specialiai ženklui MIGLĖ sukūrė šriftą „Letterchain“. Kolekcijoje susijungia juvelyriniai dirbiniai ir tipografija: įvyksta klasikinės grandinės metamorfozė į raides ir simbolius, kurie jungdamiesi sudaro žodžius ar vardus. Trijų tipų gaminiai: sidabro ir aukso spalvos grandinė-

Dizainerė ir juvelyrė – Miglė Kazlauskaitė | Koncepcija – Miglė Kazlauskaitė, Elias Hanzer, Lucas Liccini

P O R T FO L I O juvelyrika

Miglė x Hanzer Liccini | Dizainerė ir juvelyrė – Miglė Kazlauskaitė Koncepcija – Miglė Kazlauskaitė, Elias Hanzer, Lucas Liccini

MIGLĖ X OMIOMI

P O R T FO L I O juvelyrika

M IGLĖ

Berlyne įsikūrusios šefės Chelsea Turowsky maisto studijoje „Omiomi“ susijungia kulinarija ir menas. Rezultatas – „Omiomi“ sukurta vakarienė, kurios fone atsiskleidžia svečių dėvima MIGLĖ juvelyrika, įamžinta fotografės Gabrielės Mišeikytės.

Dizainerė ir juvelyrė – Miglė Kazlauskaitė | Fotografė – Gabrielė Mišeikytė

P O R T FO L I O juvelyrika

Miglė x Hanzer Liccini | Dizainerė ir juvelyrė – Miglė Kazlauskaitė Koncepcija – Miglė Kazlauskaitė, Elias Hanzer, Lucas Liccini

‘COGITO ERGO SUM’

P O R T FO L I O pro ce s as

MARIJA PETRAITYTĖ

Kolekcijoje nagrinėjama posthumanizmo filosofija, kurioje žmogus nebėra centrinė figūra, prarandama jo dominuojanti ir kontroliuojanti pozicija. Visuomenės tęstinumo filosofija, kai dingsta žmogiškosios ir nežmogiškosios gyvybės formų perskyra. Koks žmogaus ir kitų egzistuojančių gyvybės formų ryšys ateityje? Tyrime visa tai sujungiama iki trijų raktinių žodžių: žmogus, gamta, technologijos, jo tikslas – vizualiai subalansuoti šių kategorijų transformaciją ir susiliejimą.

Atliekant tyrimą išbandoma eksperimentinė tekstilė. Bioplastikas – natūraliu būdu išgaunama medžiaga, kuri kolekcijoje pristatoma kaip vizija, kad pasitelkdama technologijas žmonija bus pajėgi kurti aplinkai nekenksmingas ir natūralias medžiagas. Bakterinės celiuliozės audinys, arba kombučos oda – tai medžiaga, sukurta acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonijų (arbatos grybo). Eksperimentinis audinys koduoja idėją apie ateities galimybes pasitelkti bioinžinerijos mokslą, siekiant išauginti audinius ar net užbaigtus drabužius, kurie bus ekologiški ir nepaliekantys jokių atliekų.

„Proceso etapas visada yra įkvepiantis ir įdomus, leidžiantis suvokti savo minčių tęstinumą ir adaptuoti kompleksines idėjas, atrasti savitų dizaino prieigų.“ 21

OBJEKTAS BIO-NCH-COAT

P O R T FO L I O pro ce s as

MARIJA PETRAITYTĖ

Kūrybinio proceso metu klasikinis lietpaltis įgauna biomorfiškas ir gyvas formas, pasiglemžia žmogų ir transformuojasi į savotišką kūną. Lietpalčio siluetas tampa organiškas ir masyvus, standartinę pečių liniją pakeičia forma, kuri išauga į kompleksinę rankovės struktūrą. 22

NEPATÕGU

P O R T FO L I O kolekcija

G R E TA M AT E V I Č I Ū T Ė

NEPATÕGU, kirtis ant O, nes kasdienybėje dažniausiai taip ir tariame, kai būna nepatogu. Būtent nepatogumas šioje kolekcijoje išsiskyrė į dvi dalis – fizinį ir psichologinį. Mums geriausiai pažįstamas fizinis nepatogumas – kai smaugia marškinių apykaklė, braižo aštri etiketė ar trina batai. Greitoji mada dažnai prisideda prie nepatogumo gamy24

bos – koncentruojamasi į drabužio stilių, vyraujančias tendencijas, bet ne į patogumą ir žmogaus potyrius jį vilkint. Nelogiškus dizaino ir gamybos sprendimus – drabužio konstrukcijos netikslumus, netinkamas medžiagas ir prastą pasiuvimo kokybę – galime pajusti savu kailiu. Sukurti tarsi pojūčių laboratoriją, kuri leidžia pažinti, kas yra nepato-

gumas. Fizinis nepatogumas pamažu virsta pasąmoniniu diskomfortu, kuris paveikia mūsų nuotaiką, savivertę, kartais net turi įtakos mūsų veiksmams. Šia kolekcija siekiama kritikuoti vartojimo kultūrą ir šiais laikais egzistuojančių per stipriai „sudizainintų“ produktų, neatsižvelgiant į patyriminę drabužio pusę.

P O R T FO L I O kolekcija

Greta Matevičiūtė NEPATÕGU

SCHEMA, MASTELIS, MOMENTAS

P O R T FO L I O pro ce s as

U R T Ė VO SY L I Ū T Ė

Schema, mastelis, momentas – pagrindiniai aspektai, per kurių perspektyvą nagrinėjama inspiracinė medžiaga. Eksperimentų metu vizuali medžiaga supaprastinama į 28

linijinį, grafinį vaizdą, kuris aiškina objekto ar veiksmo veikimo principą. Ieškomas kintantis objekto mastelis, kuris judėdamas keičia funkciją ir tampa priklausomas nuo

jį veikiančio žmogaus. Kaip esminis tyrimo objektas iškeliamas momentas, fiksuojantis laiko atkarpas, kai skirtinguose darbo etapuose objektas įgauna vis kitą formą.

P O R T FO L I O pro ce s as

Urtė Vosyliūtė SCHEMA, MASTELIS, MOMENTAS

P O R T FO L I O koliažas

DAIVA VISOCKYTĖ

„Gryna estetika ir jausmas. Be politinių ir socialinių aktualijų. Arba gražu, arba ne. Arba liūdna, arba juokinga, nostalgiška, keista. Visais atvejais turi kažkas sukirbėti. Jei ne, vadinasi, reikia perdėlioti karpinius. Taip juos ir dėlioju jau trejus metus.“

Daiva Visockytė

P O R T FO L I O koliažas

P O R T FO L I O mado s ilius tracija

EMILIJA POPLAVSKYTĖ

Emilija Poplavskytė

P O R T FO L I O mado s ilius tracija

P O R T FO L I O mado s fo to grafija

ELENA KRUKONYTĖ X GLASSES ON

Fotografė Elena Krukonytė | Modelis Emilija Poplavskytė

P O R TPFO OR LT I OFOmado L I O koliažas s fo to grafija

Elena Krukonytė x glasses on | Fotografė Elena Krukonytė | Modelis Emilija Poplavskytė

P O R T FO L I O mado s fo to grafija

DON’T BLINK TWICE

Chaoso ir panikos persmelktais laikais Unė Jonynaitė bando pabėgti nuo siurrealistinės beprotybės mieste į užuovėją Lietuvos kaime. Ar bandymas sėkmingas, išlieka abejonių – pabėgimo nėra, susidūrimas su realybe neišvengiamas. Don’t blink twice. Visi drabužiai, kuriuos vilki modelis, sukurti jaunų Lietuvos dizainerių. 44

Marškiniai – Lina Misekaitė Kelnės – Urtė Kat Rankinė – SSTKMS by Kotryna Lipkevičiūtė x Urtė Vosyliūtė

P O R T FO L I O koliažas

Suknelė - SSTKMS by Kotryna Lipkevičiūtė x Urtė Vosyliūtė

Palaidinė – Vaida Voraitė Kelnės – Urtė Kat

P O R T FO L I O mado s fo to grafija

Liemenė – Lina Misekaitė Suknelė – Vaida Voraitė

INTERVIU

MARIJA MIRECKAITĖ X

INTERVIU

AGNĖ PAPIEVYTĖ

Agnė Papievytė (@appvt) – viena ryškiausių Lietuvos fotografių, savo auditoriją sužavėjusi nuoširdžia kūryba, atvirais tekstais bei projektais „Paleisti“ ir „Aš noriu daugiau sužinoti apie tave“. Dar 2020 metais, kiek drebančiu balsu išdrįsau Agnei išsiųsti balso pranešimą su kvietimu išgerti kavos ir pasiūlymu jai asistuoti. Po tos dienos sekė labai graži pažintis - susitikimai, bendra fotosesija, abipusis palaikymas, o šiandien - pokalbis apie kūrybą, besikeičiančią mados industriją, kūniškumą ir naujus gyvenimo etapus. Fotografė – Marija Mireckaitė 52

Agne, fotografija tavo gyvenime atsirado labai anksti. Ar pasikeitė požiūris į šį saviraiškos būdą, kai pradėjai dirbti fotografijos srityje? Jei taip, kaip pasireiškė šie pokyčiai? Nemanau, kad yra ryškių pokyčių. Požiūris nekito, tačiau jis tikrai plėtėsi. Nuo mažų dienų fotografiją mačiau, visų pirma, kaip amatą, o šalia – kaip saviraiškos priemonę. Šie du frontai ir ėjo vienas šalia kito. Visuomet stebėjau, kaip tėvai užsiima tuo amatu, o savo darbuose tai pridėjau ir kaip saviraiškos formą. Pakalbėkime apie mados fotografiją. Galima teigti, kad mados fotografija neturi tikslaus apibrėžimo, skirtingiems kūrėjams reiškia skirtingus dalykus. Man atrodo, kad mados fotografijoje dažnai susipina dvi priešingybės – menas ir komercija, ir vertybės tam tikrais atvejais iš tiesų smarkiai skiriasi. O kaip tu apibrėžtum mados fotografijos sąvoką? Mano akimis, mados fotografija yra būdas per bendradarbiavimą ir kartu surastą meno kryptį parodyti kito žmogaus kūrybą: drabužius, aksesuarus. Tada nuotrauka tampa keleto kūrėjų sujungtu, bendru kūriniu. O ką rašo „Vikipedija“? (Juokiasi.) Tavo darbų portfolio apstu ir vestuvinių nuotraukų, ir asmeninių fotosesijų, o projektų sąraše – mylimas „Paleisti“ ir įkvepiantis „Aš noriu daugiau sužinoti apie tave“. Ar būtų galima teigti, kad vis rečiau užsiimi mados fotografija? Kodėl? Nepasakyčiau, kad vis rečiau ja užsiimu. Per karantiną, žinoma, visko vyko mažiau. Iš tiesų mados fotografija niekada nebuvo mano pagrindinis tikslas, o įvairių darbų atsirasdavo natūraliai. Neseniai išgyvenau etapą, kai stipriai pasinėriau į labiau vertybinius projektus, kūno temą, savianalizę, o dabar jaučiu, kad norisi maišyti šiuos dalykus, kurti savitą estetiką.

Ateinančius mėnesius bus nemažai mados fotografijos darbų užsakymų ir vėl pradėsiu daugiau dirbti su modeliais bei stilistais. Jaučiu, kad idėjos vėl krypsta link mados fotografijos, nes pradėjau į ją žiūrėti labiau iš kūrybinės pusės. Supratau, jog mada gali nesipjauti su tavo vertybėmis – įtraukti įvairių žmonių ir kartu įgyvendinti asmeninę viziją. Maždaug prieš metus @appvt paskyroje dalijaisi nuoširdžiu ir atviru tekstu apie kūną ir (ne)meilę jam. Pamenu, kad šis įrašas mane ir daug kitų stipriai palietė, buvo reikalingas. Ištraukoje rašei: „Žinau, kad labai daug kartų nepasitikėjau savimi dėl kūno, nes niekur medijoje nematydavau, kad jis vertas gerų dalykų ir grožėjimosi.“ Kaip šiuolaikinė mados fotografija formuoja kultūrą ir grožio standartus? Ar skaitmeniniame amžiuje jos įtaka auga? Žmonės nori pritapti, būti panašūs į tuos, ką dažniausiai mato ir kas sulaukia daugiausia dėmesio. Aš manau, jog įtaka visada buvo didelė, o koreliuodama su vizualų pasiekiamumu ir kiekiu ji tik auga. Didelės kompanijos iš dalies tampa mūsų visuomenės atspindžiu – tai kaip veidrodis, atsuktas į mus. Smagu, kad vis dažniau susitinkam su savimi, juk daugelis pavargome nuo to netikro tobulumo. Kai daliniesi intymiomis mintimis, žmonėms atiduodi ir parodai daug savęs. Kokio grįžtamojo ryšio sulaukei po kiekvieno įrašo? Ar žinutės tave nustebindavo? Tokių tekstų nerašau dažnai, jie kyla iš juntamos reikiamybės – privalau tai pasakyti, ir viskas! Todėl sulaukiu nemažai žinučių – žmonės parašo, padėkoja, kartais iš to kyla ir naujų idėjų. Perskaičiusi vieną įrašą, su manimi susisiekė Indrė, iš šios pažinties gimė projektas „Aš noriu sužinoti daugiau apie tave“. Kitas pavyzdys – fotosesija su „Mali Keli“. Kai pradėjau dalintis savo išgyvenimais, man parašė „Mali Keli“ kūrėja – jie pasirodė jai labai artimi. Tad iš tikrųjų reikia nesislėpti ir dalintis – taip atrandama bendraminčių ir naujų, įdomių kelių.

Minėtame tekste taip pat iškėlei mintį: „Jeigu medijoje matome daugiau savimi pasitikinčių žmonių, su kuriais galime tapatintis, mums atsiranda daug daugiau šansų auginti pasitikėjimą savimi ir savo kūnu.“ Kokiais pokyčiais mados fotografijoje džiaugiesi, o kur dar reikėtų gerokai pasistiebti?

Manau, kad ta žinutė nuolat kinta, nes ir mano gyvenime labai daug kaitos. Praeitais metais man buvo labai svarbu psichinė sveikata, savianalizė, siekiau geriau jaustis savo kūne, tad apie tai ir stengiausi dažniau šnekėti, ruošti daugiau turinio, projektų. Dabar man iš naujo labai svarbi tapo estetika ir techninė kūrybos pusė.

Mados fotografijoje man labai daug džiaugsmo kelia įvairių kūnų reprezentacija. Atsiranda skirtingų formų ir odos tipų, neįgalių žmonių, translyčių modelių. Šie pokyčiai labiausiai džiugina, bet kartu jų norėtųsi daugiau.

Bet kuriuo atveju, net ir vykstant kaitai, man visuomet svarbiausia nuoširdumas. Supratau, kad turbūt neturiu tam tikros vienos stilistinės linijos, todėl nesistengiu savęs įrėminti. Pasirenku socialinėje erdvėje būti tokia, kokia esu, rodyti savo kismą ir dalintis tuo, kas man ir kitiems gali būti aktualu. Socialinėje medijoje, nors ten daug šlamšto ir triukšmo, tikrai pasitaiko nemažai žmonių, kurių turinys įkvepia ir priveda prie naujų atradimų, tad yra labai vertinga, kai pats gali kažkuo pasidalinti.

Kaip būtų smagu matyti industriją su įprastais žmonėmis, kurie nuotraukai suteikia autentiškos emocijos ir charizmos. Manau, kad modelis galėtų būti būtent tas žmogus, kuris, nepaisant to, kaip atrodo, tiesiog labai nori fotografuotis ir žino, kaip save pateikti.

INTERVIU

Norėtųsi matyti daugiau tikrų istorijų. Taip industrija taptų labiau prieinama, o mados fotografijoje būtų rodoma daugiau žmonių, su kuriais galėtum tapatintis. Gan sunku tapatintis su vienu procentu pasaulio gyventojų, kurie dažniausiai rodomi ant žurnalų viršelių. Ar galima šiuos pokyčius paspartinti? Kaip parodyti jų svarbą? Manau, viskas pamažu įvyks savaime, pradedant nuo mažų žingsnelių. Tai – labai didelė industrija, milžiniški pinigai, galingi sraigtai ir mechanizmai, taip pat daug paviršutiniškumo. Augant sąmoningumui, didieji mados ženklai norės išsaugoti klientą ir privalės atsižvelgti į tai, ko žmonės išsiilgę ir ko jiems trūksta. Dauguma žmonių nori tapatintis su kažkuo realiu ir artimu sau, nuo to nepabėgsi – tai tampa ne tik privalumu, bet ir būtinybe. Agne, pakalbėkime apie socialinius tinklus. Nors juose dažnas įžvelgia nemažai problemų, man būtų labai įdomu sužinoti tavo nuomonę apie teigiamą socialinių tinklų pusę. Kaip ir kalbant apie daugelį dalykų, pakeitusių mūsų gyvenimą, teigiamų aspektų yra lygiai tiek pat, kiek neigiamų – tik atsiranda skirtingų požiūrio taškų. Į socialinius tinklus galima žvelgti kaip į komunikacijos tąsą, per juos įmanoma pasiekti kur kas platesnę auditoriją – ne tik balsu pašaukiamus žmones ir ranka pasiekiamus dalykus, o kone visą pasaulį. Pati džiaugiuosi, kad kiekvienas socialiniuose tinkluose gali atrasti savo balsą visuomenėje, dalintis vertybėmis. Kokią žinutę pasirenki skleisti savo kūryba ir darbais?

Noriu stabtelėti prie paminėto socialinių tinklų triukšmo. Kasdien matome neįtikėtinai daug turinio. Žvelgiant į praeitį, pasitelkiant meną buvo kuriama nemažai istoriškai paveikių momentų. Šiuolaikiniame medijos pasaulyje turinio tiek daug, jis greitai pasimiršta. Ar jauti, kad nuo milžiniško kiekio darbai nuvertėja, krenta jų kokybė? Vykstant sparčiai skaitmenizacijai, vis daugiau to turinio ir nuotraukų reikia, o iš minios išsiskiria tie kūrėjai, kurie nepavargsta kurti kokybiškų darbų. Čia ir vartotojo akis turi būti gabi atskirti, kurie darbai pasižymi kokybe, o kurie – ne. Visi kartu išgyvename šį naują skaitmenizuotą ir be galo vizualų laikotarpį, tad sunku pasverti, kas iš tikrųjų vyksta ir kokie bus padariniai. Kūryboje ypač svarbi bendruomenė. Kuriuos jaunus Lietuvos kūrėjus ir fotografus seki, palaikai? Seku, matau ir palaikau daug puikių kūrėjų, turbūt būtų sunku visus išvardinti, o staigiai prisiminus labiausiai žavinčios fotografės ir fotografai: Laura Jaraminaitė, Elena Krukonytė, Tadas Kazakevičius, Donatas Zazirskas. Mados sferoje labai žaviuosi Urte Kat! Kaip fotografijos kūrėjų bendruomenė galėtų dar labiau sustiprėti? Visi tikrai turi labai daug noro, tačiau paprasčiausiai reikia iniciatyvos. Fotografo profesija kartais yra gana vieniša, trūksta jausmo, kad kažkam priklausai. Reikia, kad baigtųsi karantinas, ir mes visi galėtume susitikti! Kelių iniciatyvių žmonių pastangomis gali įvykti labai gražių dalykų.

Agne, pabaigoje papasakok apie būsimus projektus. Kokie planai laukia ateityje? Mano ateitis – einamieji darbai ir daug eksperimentų. Planuoju kuo labiau įveiklinti savo naują studiją: eksperimentuoti su įvairia technika, apšvietimu, daryti daugiau asmeninių kūrybinių darbų. Išgyvenu naują etapą, tad daug laiko ir galimybių noriu skirti savitos estetikos ir vizualinės kalbos paieškoms. Taip pat labai nuostabių dalykų numatoma su projektu „Aš noriu daugiau sužinoti apie tave“. Tačiau apie tai išsiplėsti kol kas negaliu… (Šypsosi.)

Fotografijos autorė Marija Mireckaitė

INTERVIU

Fotografijos autorė Marija Mireckaitė

SEIVIT X JULIJA FRODINA

S O C I A L I N I S T Y R I M A S inter viu

Šių interviu serija, tai dalis magistrantūros socialinio tyrimo ,,Mados fotografija ir mados reprezentacijos būdai”. Todėl tikslingi klausimai sukasi apie mados fotografijos gebėjimą perteikti drabužius, kūrybinio proceso viešinimą ir mados žurnalistikos būklę Lietuvoje. Nuomonių spektras nurodo iššūkius ir lūkesčius mados dizaino lauke iš pačių kūrėjų perspektyvos.

Koliažo autorė - Laura Tulaitė

Mados dizainui pristatyti dažnai pasitelkiama mados fotografija. Kokia jūsų nuomonė apie šią mediją, ar mados fotografija geba perteikti dizainerio (mados namų, prekės ženklo) žinutę? Padeda ir yra vienas svarbiausių momentų procese. Visas procesas prieš fotografiją yra labai ilgas ir būtent per fotografiją tu turi parodyti ne tik galutinį produktą, bet ir patį procesą, ir mintį, ir žinutę. Mūsų atveju visuomet labai svarbi lokacija, ji padeda perteikti idėją. Gana ilgai ieškome tinkamos vietos, nes Lietuvoje tai yra vienas sunkiausių dalykų. Jei idėja skiriasi nuo mums įprastų aplinkos vaizdų, sunku rasti jai atitikmenį. Taip pat labai svarbu surasti savo fotografą – gabių ir profesionalių yra daug, tačiau ne visi mato tavo akimis. Kadangi mes su Migle (BETWEEN ženklo bendraįkūrėja Migle Janušaite) matome visą paveikslą nuo pradžių, jau įsivaizduojame, kaip viskas turi atrodyti iki detalių. Svarbu ir modelio charakteris, personažas, todėl ieškome išskirtinių, tinkamų tipažų mūsų galutiniam produktui. Tad visa fotosesija mūsų procese užima labai daug laiko ir yra išties svarbi.

Kokios dar mados dizaino reprezentacijos formos šiandien yra aktualios? Kuo toliau, tuo svarbiau yra video, ypač pardavimuose internetu. Turi sekti, kas veikia žmogų, o jį labiausiai veikia vadinamasis storytelling’as, kurį lengviausia perteikti per video mediją. Jei yra galimybė, stengiamės ir mes filmuoti. Tai irgi labai sudėtinga. Tai paskutinis taškas, galima sakyti – apipavidalinimas, nes fotografija ir video yra kaip tavo produkto pakuotė, vadinasi, labai svarbi.

Kaip komercinis ar meninis veiklos pobūdis nulemia dizaino objektų reprezentacijos formą? Mūsų produktas yra nišinis, labiau konceptualus. Dalyvaujame Paryžiaus mados savaitėje, konceptualiuose showroom’uose. Ne mes sugalvojome, kad štai esame konceptualūs, dalyvaudami parodose ir pan., matome savo klientą ir jis yra toks – nišinis. Yra net tinklai konceptualių butikų, daugiau nei dvylika parduotuvių visame pasaulyje, kurios užsakė mūsų produktų, matyti, kad jie ieško kažko išskirtinio, kitokio, konceptualaus. Todėl komercinis apipavidalinimas mums nėra prioritetas – viską darome pagal savo viziją iš širdies, negalvodami apie pinigus. Nesakau, kad tai yra gerai, tai nėra geras pavyzdys iš verslo pusės.

Ar svarbu vartotojui matyti kūrybinį dizaino procesą. Kiek, jūsų nuomone, jis yra dalis rezultato? Ar reikalinga mados kaip dizaino srities edukacija? Labai svarbu. Patirtis rodo, kad mūsų vartotojas nori matyti tą kūrybinį procesą. Jis mėgsta būti dalimi proceso. Jau ne vienas pirkėjas, kuris nusiperka kolekciją, buvo atvažiavęs į mūsų studiją, norėjo pamatyti, kaip čia viską kuriame. Ypač japonai – vieni padarė ilgiausią interviu, norėdami sužinoti visas detales. Pastarąsias dvi kolekcijas kūrėme inspiruotos tautiniu paveldu, apie simboliką (tautine juosta, žaltys, šiaudai), apie praeities atspindžius šiandienoje. Tad papasakojome apie visus amatininkus, kurie prisidėjo prie kolekcijos atsiradimo. Pasakojome apie audėją Veroniką, kuriai aštuoniasdešimt metų ir ji gyvena kaime, kaip ji, jos sese ir mama audė visą savo gyvenimą – tokie aprašymai atsidūrė tinklalapyje šalia mūsų produktų, tad tokiu būdu, storytelling’u, užkabinamas tas pirkėjas. Vartotojas nori būti kuo arčiau kūrėjo.

Kaip vertinate mados žurnalistiką Lietuvoje? Kokių trūkumų matote pristatant Lietuvos mados dizainerius ir jųkūrybą? Manau, kad madai dėmesio skiriama mažai, ypač minėtam procesui. Jei vartotojas ateina į studiją ir pamato, kaip mes kuriame, kaip pristatome produktą, kaip mūsų dirbtuvės atrodo –atsiranda visai kita komunikacija. Jeigu tu esi dizaineris, nelabai svarbu, ką kurti – produktas priklauso nuo tavo ekspresijos. Čia, studijoje, turime ir baldų, ir objektų, ir aksesuarų, ne tik drabužių. Tad užsukęs vartotojas nusistebi, kad tai ne tik kostiumas, ir, galima sakyti, mokosi. Pavyzdžiui, aš darau rankų darbo batus ir jų kaina yra nemaža Lietuvos mastu. Bet kai tu edukuoji tą vartotoją, dėstai, kaip visas procesas atrodo – kaip aš darau tuos batus, kiek laiko tai užtrunka, kaip atrodo bato vidus, jis pradeda kitaip vertinti produktą. Paprastai vartotojas apie gaminius sužino iš straipsnių, kur dažnai pateikiama paviršutiniška informacija, jis ne visada turi galimybę vertinti tą dizainerio darbą, kuris gali pasirodyti labai švarus – niekas nerodo, kaip mes dvi merginos tampom ritinius, sunkius daiktus, važinėjam, ypač kai neturi komandos, o Lietuvoje daug kas neturi komandos ir viską daro patys. Tad gali pasirodyti, kad susitinkam prie taurės vyno, papaišom ir yra. Mūsų atveju dažniausiai žiniasklaidoje pabrėžiama tai, kad su nauja kolekcija nuvažiavom į Paryžiaus mados savaitę, o mūsų kolekciją užsakė butikai Japonijoje ar JAV – tokie reikšminiai raktiniai žodžiai.

S O C I A L I N I S T Y R I M A S inter viu

SEIVIT X AGNĖ KUZMICKAITĖ-PRŪSAITIENĖ

Mados dizainui pristatyti dažnai pasitelkiama mados fotografija. Kokia jūsų nuomonė apie šią mediją, ar mados fotografija geba perteikti dizainerio (mados namų, prekės ženklo) žinutę? Aš manau, kad mados dizainas ir mados fotografija yra vienareikšmiškai susiję, ypač šiais interneto ir socialinių medijų laikais, kai tam, kad rūbas būtų pristatytas, a priori reikalinga fotografija. Tas pats liečia ir fizinį kolekcijos pristatymą, nes reikalinga dokumentacija ir sklaida. Žurnalistai, fotografai taip pat yra neatsiejama podiumo dalis. Fotografija yra viena būtinų reprezentacijos dalių.

Ar susidūrėte su iššūkiais rengdama savo kolekcijos fotosesijas? Ar fotografija gali papildyti drabužį, o gal atvirkščiai – nepajėgi atskleisti kokių nors savybių, kurios matomos realybėje? Vienas fotografijos tikslų yra parodyti patį produktą kuo informatyviau, žiūrint iš komercinės pusės. Aš bendradarbiauju su tais fotografais, kurie, mano nuomone, padės atskleisti mano kūrinį iš geriausios įmanomos pusės.

Koliažo autorė - Laura Tulaitė

Kokia jūsų nuomonė apie kitas reprezentacijos formas? Jeigu nevaržytų ištekliai, kokią pasirinktumėte reprezentacijos formą, galbūt video, mados filmo (fashion film)? Praeito sezono kolekcija buvo pristatyta ir virtualiai, tai buvo būtent filmas. Nemanau, kad tokia forma yra būtinybė, man atrodo, fotografija šiuo atveju svarbiau. Mados filmo atveju patenkame į kitą žanrą ir tuomet atsiranda kiti reikalavimai. Atsiranda režisierius, scenarijus, atsiranda papildomų užduočių, o mados dizaineriui jau yra užduotis sukurti rūbą. Tai ir yra pirminė jo užduotis, visa reprezentacija yra būtina, bet tai papildoma veiklos sfera. Filmo atveju nuo kitų medijų kokybės gali priklausyti, ar rūbas bus gerai pristatytas, ar neužgoš, ar jį papildys. Daug papildomų užduočių, kurios išeina už mados dizainerio veiklos srities. Žinoma, dizaineris laisvas tai daryti, pavyzdžiui, dizaineris Jeremy Scottas visuomet kūrybingai ir konceptualiai pristato savo kūrybą. Manau, tai gali būti kaip reprezentacijos forma, tačiau priklauso, kokiai auditorijai pateikiama – ar vertins mados profesionalai, ar plačioji visuomenė. Be to, dabar jau daromos 3D vizualizacijos, kurios sėkmingai leidžia pamatyti kūrinį iš visų pusių.

Ar svarbu vartotojui matyti kūrybinį dizaino procesą, kiek, jūsų nuomone, jis yra dalis rezultato? Ar reikia matyti užkulisius, ar svarbu išsaugoti kūrybinę paslaptį? Čia labai individualu, reikia suprasti, kad visų paslapčių niekas neatskleidžia, o proceso rodymas yra tai, ko reikalauja dabartiniai laikai ir medijos, kur nuolatos reikia naujo contento, turinio. Tai yra vienas būdų kažką transliuoti, tad galima rodyti ir procesą. Aš manau, kad iš esmės vartotojui tai nėra itin svarbu. Kartais gali būti įdomu, iš kur kyla vienokia ir kitokia idėja, bet, kalbant apibendrintai, vartotojui įdomus produktas, kuris jį arba jaudina, arba ne. Ir jeigu produktas įdomus, gal bus įdomi ir jo sukūrimo istorija. Jeigu produktas nepatrauklus, galbūt pati istorija gali padėti atkreipti dėmesį. Čia turbūt lazda su dviem galais, nes pristatant produktą visada reikia ir kažkokios žinutės.

Kaip vertinate mados žurnalistiką Lietuvoje? Kokių trūkumų matote pristatant Lietuvos mados dizainerius ir jų kūrybą?

ne – pats turi nuolatos pranešti apie nuveiktus darbus. Matyt, dabar tiesiog yra tokia struktūra, visi laukia, kada jiems praneš, o ne patys domisi. Toks kaip ir atvirkštinis procesas, tu pats inicijuoji žinutes apie save. Galbūt tai būtų svarbu, jeigu mados žurnalistai būtų įtakingi, kurių nuomonė ką nors paveiktų, bet kadangi to nėra, tai ir tie, kas rašo, tai supranta. Galima parašyti, kad, tarkim, kolekcija jiems patiko ar nepatiko ir kodėl, bet tai ir lieka tokia kaip ir asmeninė nuomonė, nes ji visiškai nenulemia dizainerio kūrybinio kelio – tai jam neužkerta jokių galimybių ir nieko neatveria.

Galbūt turi įtakos ir mūsų vietos kūrėjų ir kritikų, apžvalgininkų rato siaurumas? Manau, kad dažnai dizaineriai būna įgiję gana aukštą išsilavinimą ir tam, kad suprastų tą idėją, reikalinga kompetencija, menotyrinis išsilavinimas, konteksto suvokimas. Sunku vertinti meno kūrinį – konceptualią kolekciją, tam paprastas žurnalistinis aprašymas netinka, dažnu atveju įvyksta nesusikalbėjimas. Nes mada patenka ir į populiariosios žiniasklaidos, ir į meno lauką. Tiesą sakant, jau seniai esu skaičiusi Lietuvoje kokią gilesnę analizę apie dizainerį. Mada domisi ir ją tikrai išmano labai mažai žmonių. Aš ir mano kolegos pastebime, kad egzistuoja tam tikras gero skonio arbitražas Lietuvoje, kad yra kažkoks vaizdinys, kuris laikomas geru skoniu. Tačiau mada yra labai įvairialypė, ir nebūtinai tai, kas atrodo kaip geras skonis, iš tiesų yra aktualu, įdomu.

Taip, visiškai sutinku, Lietuvoje yra užsilikęs konceptualios mados burbulas, kalbantis apie „gerą skonį“. Man atrodo, kad mados reiškiniai mus pasiekia pavėluotai ir sureikšmintas konceptualumas nebėra toks aktualus šiandien. Anksčiau pristatomos konceptualios kolekcijos buvo vertinamos pagal komercinius kriterijus, populiarias tendencijas, todėl ne visuomet suprantamos plačiajai visuomenei. O dabar vis klausiama, tai kokia čia koncepcija? Nors iš tikrųjų neprivaloma, kad kiekviena kolekcija būtų išskirtinai konceptuali. Dažnu atveju klausiantis net nežino, kas iš tiesų slypi už žodžio „koncepcija“.

Sunku vertinti, nes kol kas Lietuvoje nėra tokio žanro, viskas vyksta padrikai. Smagu, kai parašo. Bet kiekvienas dizaineris nesitiki, kad juo domėsis, nelaukia, kol apie jį parašys, o tiesiog dirba savo darbą. Iš mano patirties, taip yra ne tik dizai-

S O C I A L I N I S T Y R I M A S inter viu

SEIVIT X LILIJA LARIONOVA

Koliažo autorė - Laura Tulaitė

Mados dizainui pristatyti dažnai pasitelkiama mados fotografija. Kokia jūsų nuomonė apie šią mediją, ar mados fotografija geba perteikti dizainerio (mados namų, prekės ženklo) žinutę? Galvoju, kad fotografija yra labai labai svarbi, ypač šiuo metu, kai apribotos kitos galimybės. Vienintelis dalykas, į kurį tikrai reikia atkreipti dėmesį – atrasti savo fotografą, savo „antrąją pusę“, nes tik tavo kūrybinei stilistikai tinkamas fotografas gali perteikti tai, ką tu nori pasakyti. Šitas aspektas yra žiauriai svarbus. Procentais neįvertinsiu, bet fotografija yra labai svarbi įvaizdžio dalis.

Kokios dar mados reprezentacijos formos šiandien yra aktualios? Manau, šiuo metu video galbūt net lenkia fotografiją. Vis dėlto tai yra judantis vaizdas, tad šiam momentui prioritetą teikčiau video.

Kaip komercinis ar meninis veiklos pobūdis nulemia dizaino objektų reprezentacijos formą? Turiu omenyje produktų fotografijas (lookbook’us) ir kūrybines fotosesijas. Iš jūsų asmeninės patirties – kaip veikia viena ir kita reprezentacijos forma? Aš manau, kad labai stipriai viskas keičiasi. Dar prieš kokius dvejus trejus metus buvo svarbu ta švari, lookboook’inė fotografija, kur aiškiai matyti priekis, šonas, nugara, neva Prêtà-Porter padiktuota švari, komercinė, be pašalinių detalių fotografija, bet, mano galva, šiuo momentu ji ne tokia aktuali. Žinoma, svarbu matyti daiktą, kad matytųsi ta komercinė pusė, nebent tai yra visiškai meninis mados projektas. Kaip niekad svarbu perteikti nuotaiką, idėją, vidinį užtaisą – ką iš tiesų tu nori pasakyti, nes tik tokiu atveju fotosesija ar video bus aktualus ir patrauks dėmesį. Triukšmas internete ir suvienodėjimas yra begalinis. Iš savo patirties pastebiu, kad kartais sunku net atskirti, kas, kieno. Tad svarbu sukurti ne tik gražų pasveiksliuką, bet ir unikalų įvaizdį, išsiskirti savo braižu ar koncepcija, kažkuo, kas pritrauktų dėmesį ir kas nebūtų standartiška.

Ar svarbu vartotojui matyti kūrybinį dizaino procesą? Ar reikalinga mados kaip dizaino srities edukacija? Visais laikais užkulisiai, apskritai mada buvo tokia paslaptinga. Ir lyg specialiai nebūdavo rodomi užkulisiai, matomas tik darbo rezultatas. Aš manau, kad yra įdomu pažvelgti į užkulisius. Manau, kad dabar daug kas tai rodo, nebėra viskas taip paslaptinga, dabar tiek dizaineriai, tiek kiti kūrėjai rodo

tuos procesus. Pirmiausia reikėtų klausti vartotojo, ar jam įdomu. Kaip vartotojas galbūt pasižiūrėčiau, nors visgi įdomiau galutinis rezultatas. Tačiau šiandien negalima sakyti, kad tai yra neprieinama ar gaubiama paslapties šydu.

Kaip vertinate mados žurnalistiką Lietuvoje? Kokių trūkumų matote pristatant Lietuvos mados dizainerius ir jų kūrybą? Iš tikrųjų patys dizaineriai nelabai gali būti tais kritikais, nes nėra objektyvūs, bet gali turėti savo nuomonę. Mados kritikų pas mus gal vienas ar du. Tokių profesionalių kritikų nepažįstu, kai kurie žmonės yra kelyje į tai, bet ta kritika pas mus dažniausiai apsiriboja labai subjektyviais dalykais. Dažniausiai norima nekonstruktyviai pakritikuoti: batai ne tie, makiažas ne toks. Gali ir taip būti, tačiau ta nuomonė turėtų būti pagrįsta, o tai norisi išgirsti iš autoritetą turinčio žmogaus. Vertinti reikėtų atsargiai, nes visgi tai yra subtilūs dalykai. Kritiko vardą gali užsitarnauti, tam reikia daug žinoti, domėtis, dirbti, o ne vertinti primityviai – gražu, negražu. Pas mus dominuoja subjektyvi nuomonė, kuri iš principo nieko nei keičia, nei kam yra įdomi. Manau, tai yra visų posovietinių šalių problema, mūsų mados kultūra vis dėlto dar labai jauna. Visi mėgsta sakyti, kad labai maža rinka, bet aš atsargiai vartoju šį terminą, bet taip, joje trūksta konstruktyvios nuomonės, galbūt net vertingo patarimo.

Sakote, kad atsargiai kalbate apie mažą rinką, ką turite omenyje? Maža rinka neva apsibrėžia trimis milijonais. Pas mus yra begalė, ypač pastaruoju metu, atsiradusių ne tik dizainerių, bet ir prekės ženklų. Pagal mūsų gyventojų skaičių iš tiesų galiu pasakyti, kad yra įspūdingas skaičius dizainerių. Priklauso, iš kurios pusės žiūrėsi – maža rinka, kad per daug dizainerių? Vis tiek vyksta ir stipri vidinė kaita, kiek stebiu, dabar ateina labai stipri jauna karta. Niekada nesakau, kad Lietuva yra maža rinka – ji yra tokia, kokia yra. Visų pirma, nereikia į tai žiūrėti kaip į uždarą burbulą – pasaulis yra platus, internetas suteikia galimybių, tiksliau, kiek duoda, tiek ir atima. Automatiškai turi konkuruoti ne tik su kitais dizaineriais, bet ir su Azijos rinka. Tad šiame kontekste kalbėti apie Lietuvą kaip apie rinką neišeina. Aš, pavyzdžiui, nesijaučiu vien Lietuvos rinkos dalyviu, galimybės yra net platesnės, nei mums atrodo, bet kartu nėra lengva. Man asmeniškai gerokai įdomiau dirbti, investuoti, dalyvauti platesnėje rinkoje, nei sėdėti ir verkti, kad Lietuvos rinka yra maža. Tai labai priklauso nuo iššūkių ir tikslų, kuriuos kūrėjas išsikelia.

S O C I A L I N I S T Y R I M A S inter viu

SEIVIT X DAINIUS BENDIKAS

Koliažo autorė - Laura Tulaitė

Mados dizainui pristatyti dažnai pasitelkiama mados fotografija. Kokia jūsų nuomonė apie šią mediją, ar mados fotografija geba perteikti dizainerio (mados namų, prekės ženklo) žinutę? Iš tiesų kaip norisi, taip galima ir atsakyti – ir geba, ir negeba. Esu susidūręs su daugybe skirtingų situacijų: kuomet dizaineris užduoda toną ir fotografija tikslingai reprezentuoja idėją bei prekės ženklo išskirtinumą, kuomet dėl nesusikalbėjimo dizainerio idėja yra „suvalgoma“ fotografo arba kuomet pasitikima būtent fotografo estetinėmis idėjomis formuojant galutinį vizualinį identitetą. Tai tradicinė medija, šiandien svarbiausia yra tikslinės komunikacijos visuma. tačiau fotografija ar statinė vaizdo manipuliacija lieka viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių. Kūrėjai neturintys aiškios galutinės vizijos, žaidžia tam tikrą loteriją pasitelkus stilistą ar fotografą. Fotografija man asmeniškai tarnauja labai gerai, prekės ženklams, su kuriais dirbu, visuomet fotografija yra kaip galutinė, baigtinė pristatymo forma. Tai yra tokia forma, nuo kurios galima atsispirti ir tobulėti su bendra įvaizdine komunikacija – socialiniuose tinkluose, kuriant tam tikrą mood’ą, per vaizdinę dokumentaciją, mados filmus ir pan. Paminėjote mados filmą, kokios dar yra aktualios mados dizaino reprezentacijos formos? Manau, kad bet kas alternatyvaus, tarpdiscipliniško prado, jungiant skirtingas medijas šiandien yra aktualu.

Kalbant apie kūrybinį procesą, ar manote, kad vartotojui svarbu matyti mados užkulisius? Priklausomai nuo to, kokia yra tikslinė auditorija, kas yra vartotojas ir kur link norima judėti su pačia kūryba. Aš manau, kad tai yra individualus kiekvieno kūrėjo apsisprendimas rodyti tą procesą ar ne. Kūrybinės eigos rodymas suprantamas dvejopai – viena, kai nedarai iš tiesų jokio kūrybinio proceso ir kuri iš kompiuterio generuotų inspiracijų. Tokio proceso toli gražu nesinori rodyti, nes tai yra butaforinis darbas. Arba turi tik gamybinę dalį, o vadiniesi kūrėju. Kita vertus, kai kurie kūrėjai nemėgsta rodyti paties proceso, nes tai yra autorinė prieiga, kurią įsisavinti truko ilgus metus. Klausimas, ar verta rodyti tą procesą? Tai gali būti svarbu, pavyzdžiui, taikant į tas pačias gamybos skaidrumo tendencijas. Kaip vertinate mados žurnalistiką, jei galima ją taip įvardyti Lietuvoje? Kaip pristatoma mados situacija Lietuvoje? Septynerius metus gyvenau ne Lietuvoje, tad nelabai domėjausi vietos mados žiniasklaida. Bet net tavo klausime slypi klausimas – ar mados žurnalistika egzistuoja Lietuvoje? Kiek yra apie mane rašę žurnalistai ne vien iš Lietuvos, bendravimas su jais yra dvejopas. Interviu esu davęs žurnalistams, kurie nuoširdžiai domisi, tuo gyvena, ir padaro namų darbus, užduoda tikslingus klausimus, o ne „kokia šio sezono spalva“?

Kaip komercinis ar meninis veiklos pobūdis nulemia dizaino objektų reprezentacijos formą? Kūrybinių fotosesijų, paremtų nuotaikos sukūrimu, šiandien galime išvysti ir greitosios mados tinkluose. Kiek aktualios reprezentacinės produktų fotografijos šiame kontekste ir šiuo laiku? Šiandienos kontekste tai įgauna naują reikšmę. Per karantiną ženkliai išaugo pirkimai internetu, tad ryškėja tendencija judėti link 3D ir kitų hibridinės realybės formų, tampa aktualios visos papildytosios realybės medijos. Produktų fotografijos tapo net svarbesnės, nei buvo prieš pandemiją. Į tokio tipo fotografijas neturėtų būti žiūrima kaip į baigtinį dizaino reprezentavimą, nors taip dažnai ir įvyksta. Sukuriama kolekcija, išpildomas lookbok’as, ir viskas – kūrėjai ar prekių ženklai ne visuomet daro papildomus žingsnius, nes dažnu atveju manoma, kad užtenka tik tiek. Nors tai priklauso nuo adresato, dažnu atveju komunikacija tiek pat svarbi kiek pats produktas.

ALMA MATER

BEATRIČĖ SINDARAVIČIŪTĖ AMATO VERTĖS TYRIMAS ŠIUOLAIKINIAME MADOS DIZAINE Reikšminiai žodžiai: amatas, vertė, avalynė, procesas.

Po pramonės perversmo XVIII a., pasaulio kaita tapo ypač greita, o technologinį tobulėjimą galime matyti kiekvienais metais. Tačiau su technologijomis pasikeitė ir žmogaus požiūris į pasaulį, gyvenimo būdą, į vertę ir į amatus. Ir nors aišku, kad amatai ir rankų darbas vertės neprarado, visgi kyla klausimas kas, ar kokie faktoriai daro amatą vertingą šiuolaikiniame pasaulyje? Todėl magistriniame darbe vizualizuodama batų gamybos procesą, bei pavertusi jį meno kūriniais, siekiu parodyti, kad pats procesas turi vertę nepriklausomai nuo rezultato. Tokiu atveju, procesas įgauna vertę, kuri yra už ekonominių rodiklių. Taip pat, rodomi gamybos „užkulisiai“ sukuria emocinį ryšį, priskiriamą galutiniam objektui. To rezultate išryškėja ne-rinkos/simbolinė vertės.

A L M A M AT E R

ADRIANA DAŠKEVIČ BENDRAKŪRA – MADOS DIZAINO LAIKMEČIO DVASIA Reikšminiai žodžiai: bendrakūra, atvira prieiga, bioplastikas, modulines konstrukcijos, tvarumas, bendruomenė, tarpsritiškumas.

Šio meninio tyrimo tikslas yra ištirti bendrakūros (angl.: co-creation) prieigą mados meninio tyrimo lauke ir suformuluoti jos pritaikymą. Globali šio tikslo priežastis - adresuoti vieną iš mus visus vienijančią globalią problemą – klimato kaitą. Naudojant bendrakūros principą taip pat svarbu rinktis ir tinkamus įrankius, kurie galėtų tarnauti kūrėjams, tarpininkams, edukatoriams bei menininkams kreipti dėmesį į kolektyvinę išlikimo problemą, kuri globaliai mus visus vienija. Sužadinti dialogą, sustabdyti akimirką pamąstymui tarp kolegų, bendruomenės narių, žiūrovų – yra taip pat svarbu, kaip galutinis apčiuopiamas naujas tvarus produktas ar paslauga, jei tokie apskritai yra reikalingi. Mados dizainerį matau kaip tarpininką, kuris turėdamas įrankius padeda iškomunikuoti, transliuoti, dekoduoti įvairių rūšių atstovų, idėjų kalbas ir jas apjungti bei vystyti saugia linkme. Man atrodo, kad būtent bendrakūros aktualija mados dizaine dizaineriui paruošia mediatoriaus vaidmenį, o vartotoją (tai gali būti ir gamta ir žmogus ir kitos rūšies atstovai) įtraukia į lygiavertį santykį problemos sprendimo, mokymosi, suvokimo praplėtimo paieškose. Šiandien dizainerių ir mados industrijos atstovų kolektyvinio mokymosi (angl.: collaborative/collective learning) ir augimo aktualija yra itin svarbi norint siekti ne tik socio-kultūrinės naudos, taip pat ir atrasti ecocentrinius (gamtocentrinius) inovatyvius sprendimus globaliame klimato kaitos kontekste. Tikimasi, kad vartotojo poreikis ieškoti galimybių kūrybiškai reikštis ir įsitraukti į procesą vis augą. Mados verslas kaip viena iš didžiausių saviraišką atskleidžiančių sistemų tikrai galėtų ieškoti būdų drąsiai įtraukti kitų sričių specialistus (ypač mokslo) į procesą, ieškoti vartotojo poreikius ir kartu spręsti kaip tuos poreikius patenkinti mados objektais nesukuriant daugiau taršos gamtai, o sprendžiant bendruomenei svarbius socialinius klausimus.

GODA BLOCKYTĖ MADOS DIZAINERIO GALIMYBĖS SOCIALINĖS PROBLEMOS KONTEKSTE Reikšminiai žodžiai: mados dizaineris, meninis objektas, psichologinė ir socialinės problemos.

Šiandieninis drabužis mados istorijos kontekste savo konceptu yra pažengęs. Drabužis atlieka ne tik pirminę šildymo ir kūno dengimo funkciją, tačiau juo naudojantis galima spręsti labai daug problemų, tiesiogiai nesusijusių su mados dizainu. Naudojantis savo, kaip dizainerės – menininkės pozicija, noriu naudotis drabužiu kaip meninės raiškos priemone atkreipti visuomenės dėmesį į man aktualias, psichinės žmonių sveikatos problemas. Analizuojant drabužį per istorinę jo funkcijos raidą, bei dizainerį per galimus jo pozicionavimus sieksiu įrodyti, kad mados dizaineris gali kurti ne tik pagrindines savo funkcijas atliekančius drabužius, tačiau ir drabužius kaip mados dizaino objektus, kurių funkcija – meninė. Atradus savo, kaip dizainerės poziciją sukursiu mados dizaino objektų parodą, kuriais sieksiu atkreipti visuomenės dėmesį į socialinę problemą: šiuolaikinio žmogaus prastėjančią psichologinę būseną.

RUSLANAS RYBAKOVAS MADOS DIZAINERIO PAIEŠKOS KURIANT POPULIARIOSIOS MUZIKOS ATLIKĖJŲ AUTENTIŠKĄ ĮVAIZDĮ Reikšminiai žodžiai: populiarioji kultūra, sceninis įvaizdis, autentiškumas.

Autentišką žvaigždės įvaizdį lemia drąsus dizainerio estetinis, idėjinis sprendimas, kuris dažniausiai traktuojamas kaip įžymybės autentiškumas. Jis tampa išskirtinis tik tada, kai tam tikru laiku sąmoningai išreiškia naują, drąsią, kasdienybę keičiančią idėją. Autentiškumas ilgainiui keičiasi, priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir vyraujančio estetikos suvokimo. Tai yra kova tarp neužbaigtumo, nusistovėjusio estetikos suvokimo ir savojo „aš“. Taip pat atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad autentiškas įvaizdis yra visuotinio žavėjimosi objektas, atpažįstamumo įrankis, kuris tampa popatlikėjo stiliumi. Visi mano autentiško įvaizdžio kūrybiniai ieškojimai, siekiant nustatyti tiek pasaulio, tiek Lietuvos popkultūroje vykstančius procesus, buvo paremti teorija ir asmeniška, subjektyvia estetikos samprata. Atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad autentiškas įvaizdis yra visuotinio žavėjimosi objektas, atpažįstamas išskirtinumas, kuris tampa tik tam atlikėjui būdingu stiliumi. Tai – netobula būsena, kuriai svarbi aplinka, atstovavimas pirmiausia sau pačiam ir mados naujovių atspindys. Mano, kaip mados dizainerio, įvardyti autentiškų įvaizdžių kriterijai gali būti išreikšti per tokius kūrybos įrankius kaip spalva, forma, konstrukcija. Jie svarbūs, tačiau gali neindefikuoti tikro popatlikėjo autentiško įvaizdžio, galimai tai bus tik mano interpretacija. Mano supratimu, tam, kad įvaizdis taptų autentiškas, jis turi virsti stiliumi ir veikti per stiliaus kodus, būdingus tam tikram atlikėjui. O jei nėra stiliaus ir jo kodų (detalių, spalvų, formų, derinių), nėra ir autentiško įvaizdžio, yra tik naujas įvaizdis, kuris sukuriamas tam, kad išsiskirtų iš pilkumos ir pritrauktų mases į koncertus.

IEVA TAMUTYTĖ CAMP ESTETIKA: SAMPRATA IR RAIŠKA NŪDIENOS MADOJE Reikšminiai žodžiai: camp, queer, mada, estetika, lytis ir tapatybė, ekscesas, švaistymas, tvarumas, antropocenas,

A L M A M AT E R

upcycling.

Kaip tvariai kurti ekstravagantišką camp madą šiuolaikinės taršos ir išteklių švaistymo kontekste? Pagrindinis tyrimo tikslas yra išsiaiškinti camp sampratą nūdienos aktualijų kontekste bei jos raiškos galimybes antropoceno eroje ir, remiantis atlikto tyrimo medžiaga, pateikti praktines prielaidas, kurių pagalba būtų galima tvariai kurti ekscentriškus camp kostiumus, siekiant kritiškai vertinti šiuolaikinės taršos ir eikvojimo situaciją. Atsižvelgiant į nūdienos ekologines problemas, tyrime keliama hipotezė, jog camp mada, šiuolaikinio švaistymo ir antropoceno kontekste, gali išlaikyti aktualumą prisidėdama prie tvarumo judėjimo. Tyrime spekuliuojama, jog iš pažiūros anti ekologiškas camp gali tapti draugiškesniu aplinkai, pasinaudodamas savo teigiamu požiūriu į kultūrines „atliekas“. Šis tyrimas ne tik nuodugniai supažindina su kompleksiška camp estetika, bet ir pristato naują, platesnį požiūrį į tai, kaip suprantame tvarų dizainą. Darbe pateikiama aiškiai struktūrizuotą, nūdienos kultūrai adaptuota camp samprata ir raiškos charakteristikos gali pasitarnauti tiek nuodugnesniam camp estetikos supratimui, tiek jos taikymui madoje ar kitose meno srityse. Darbo rezultatai naudingi išlaikant camp stilistikos aktualumą ekologinio kolapso akivaizdoje, o sukurtos prielaidos, leidžiančios tvariau kurti ekscentrišką camp madą, gali būti plačiai pritaikomos visose dizaino srityse ieškant tvaresnių sprendimų ir keičiant požiūrį į atliekas.

RŪTA KVAŠČEVIČIŪTĖ ASMENINĖS PATIRTIES INTEGRAVIMAS Į MADOS DIZAINO PRAKTIKĄ Reikšminiai žodžiai: asmeninė patirtis, inspiracija, autentiškumas, dizaino metodas.

Su asmeninės patirties integravimu į mados dizaino tyrimą susidūriau dar bakalauro metu. Emocionalūs, asmeniški šeimos naratyvai, vaikystės prisiminimai, man buvo ne vien įkvėpimo šaltinis, bet ir daugiau klausimų, nei atsakymų kelianti, smalsumą žadinanti mados dizaino tyrimo tema. Asmeninės patirties, kaip inspiracinio šaltinio vizualumo trūkumas privertė iš naujo apmąstyti mados dizaino, kaip disciplinos specifiškumą ir įvertinti kūrybos galimybes. Mados dizaino tyrimo žingsniai nėra aiškiai apibrėžti, tad dizaineris, per darbo praktiką, išgrynina jam tinkamus būdus. Ne retai, kūrybos procesas prasideda nuo inspiracijos šaltinio, kuris turi vizualią formą. Kurdama mados dizaino kolekciją, įkvėpta asmeninių išgyvenimų, susidūriau su vizualios medžiagos trūkumu ir problema – kaip vizualizuoti asmeninę patirtį? Šiame darbe kuriu budą, kaip asmeninė patirtis gali būti vizualizuota ir integruota į mados dizaino praktiką. Gyvendami ypač didelio informacinio srauto, dirbtinės socialinių tinklų realybės metu, menininkai susiduria su neišvengiamu pavojumi kartotis, ar nesąmoningai kopijuoti. Šiuo tyrimu kviečiu ieškoti neišnaudotų galimybių ir inspiracijos šaltinių savyje – asmeninėje patirtyje. Manau, jog mano tyrimas gali pagelbėti dizaineriui kūrybiniame kelyje, praplėsti inspiracijų lauką, suteikti galimybę apsvarstyti kitų meninių disciplinų integravimą į kūrybą galimus būdus ir padėti sukurti autentišką meninę kolekciją.

Koliažo autorė Rūta Kvaševičiūtė

s e i v i t 01 / 2021

hello@seivit.lt www.seivit.lt