rienė jau ataušusį, pavalgau skubėdamas ir grjžtu prie kompiu terio - dabar jau nebegaliu susivaldyti, pamažu susipažįstu su sala, kažkas mane verčia vaikščioti jos takeliais ir kaskart atran du dalykų, apie kuriuos niekada nebuvau galvojęs nei sapnavęs. Išgeriu kavos, dar kavos ir pagaliau antrą valandą nakties liau juosi rašęs, nes akys jau spėjo pavargti. Atsigulęs į lovą, dar vieną valandą užsirašinėju mintis, kurias ketinu panaudoti kitame skyriuje. Nors žinau, kad niekada tais užrašais nepasinaudoju, bet tai padeda prieš miegą atpalaiduoti smegenis. Pasižadu sau rytą būtinai pradėti darbą vienuoliktą valandą, tačiau istorija kartojasi — pasivaikščiojimas, bendravi mas, pietūs, miegas, kaltės jausmas, apmaudas dėl sutrikusio in ternetu ryšio, prisiverstinai parašytas pirmas puslapis ir 1.1. Nepastebimai prabėga dvi, trys, keturios, vienuolika savai čių, žinau, kad artinasi pabaiga, mane apima tuštumos jausmas, jaučiuosi kaip žmogus, žodžiais išreiškęs viską, ką turėjo nutylė ti. Bet reikia parašyti paskutinį sakinį - ir aš rašau. Anksčiau, skaitydamas rašytojų biografijas, manydavau, kad sakydami: „Knyga rašosi pati, rašytojas tik spausdina", - jie no rėjo išaukštinti savo amatą. Dabar suprantu, kad tai tiesa, niekas nežino, kodėl srovė juos nuplukdė į vieną ar kitą salą, o ne į tą, apie kurią svajojo. Prasideda neramus laikotarpis: taisymas, kar pymai, o kai jau nebegaliu žiūrėti į tuos pačius žodžius, siunčiu rankraštį redaktoriui, šis dar kartą jį peržiūri ir išleidžia knygą. Visada stebiuosi matydamas, kad kiti, ieškantys tos pačios salos, ją randa mano knygoje. Pasakoja apie tai draugams, pa slaptingas tinklas pamažu plečiasi, ir tai, ką rašytojas laikė atsi skyrėlio darbu, virsta tiltu, laivu, priemone, kuriais keliauja ir bendrauja sielos.
76