Paulo Coelho - Zahiras

Perėjome į kitą Senos krantą ir staiga sustojome priešais juos­ tą, žyminčią statybvietę ir draudžiančią eiti toliau. Juosta trukdė eiti šaligatviu, taigi buvome priversti žingsniuoti gatvės viduriu, kur važiavo automobiliai, ir tik už penkių metrų vėl galėjome užlipti ant šaligatvio.

- Jis dar čia, - tarė vienas ką tik atsiradęs jaunuolis.

- Apie ką jūs? - pasiteiravau.

- Kas tas tipas?

- Mūsų draugas, - atsakė Lukrecija. - Beje, tikriausiai esate perskaitęs jo knygą.

Jaunuolis mane atpažino, tačiau neparodė nuostabos ir ne­ puolė sveikintis. Atvirkščiai, paklausė, ar negalėčiau jam pagel­ bėti pinigais. Iš karto atsakiau, kad ne.

-Jei norite sužinoti, kodėl čia ištiesta juosta, reikės duoti mo­ netą. Viskas šiame gyvenime turi savo kainą. Jūs tai žinote geriau nei kas nors kitas. O informacija - brangiausia prekė pasaulyje.

Niekas iš grupės nesistengė man padėti. Teko sumokėti vie­ ną eurą už atsakymą.

- Štai ten ištiesta toji juosta. Tai mūsų darbas. Jei gerai įsi­ žiūrėsite, ten nevyksta jokio remonto, nieko nėra, tik kvailas baltos ir raudonos spalvos plastikinis daiktas, neleidžiantis eiti tuo kvailu šaligatviu. Tačiau niekas neklausia, kodėl ta juosta ten. Visi nulipa nuo šaligatvio į gatvę, rizikuodami pakliūti po ratais, o paskui vėl ant jo užkopia. Beje, skaičiau, kad patekote į autoįvykį, ar tai tiesa?

- Kaip tik todėl, kad nulipau nuo šaligatvio.

- Nesijaudinkite, žmonės šitaip elgdamiesi tampa dvigubai atidesni. Todėl ir kilo mintis panaudoti tą juostą - kad susimąs­ tytų, kas vyksta aplinkui.

236