Paulo Coelho - Zahiras

- Šita istorija man girdėta, nors niekada tokios neišgyvenau.

Manau, visą gyvenimą esame pratinami kęsti panašias situacijas, Nusivelku lietpaltį ir užlipu ant fontano krašto. Ji klausia, ką ketinu daryti.

- Noriu nueiti prie kolonos.

- Tai beprotybė. Jau pavasaris, ledas tikriausiai labai plonas.

- Turiu ją pasiekti.

Pastatau vieną koją, ledas įlinksta, bet neįlūžta. Stebėdamas saulėtekį, nusprendžiu žaisti su Dievu — jei įstengsiu pasiekti koloną ir grįžti ledui neįlūžus, tai bus ženklas, kad einu teisingu keliu ir Jo ranka man rodo, kur turėčiau eiti.

- Įkrisi į vandenį.

- Na ir kas? Didžiausia blogybė, kuri gali man nutikti, tai sušalti, bet viešbutis netoliese, todėl ilgai kentėti nereikės.

Pastatau kitą koją. Dabar jau esu pačiame fontane, ledas atsiplėšia nuo krašto, bet neįlūžta, tik ant paviršiaus prasisunkia šiek tiek vandens. Einu kolonos link, viso labo keturi metrai, jei skaičiuosime pirmyn ir atgal, ir aš rizikuoju tik šalta maudyne.

Nedera galvoti apie tai, kas gali nutikti, - pirmas žingsnis ženg­ tas, privalau eiti iki galo.

Einu, pasiekiu koloną, paliečiu ją savo ranka, girdžiu traške­ sį, bet dar laikausi ant paviršiaus. Nuojauta liepia bėgti iš ten, tačiau kažkas kužda, kad tada mano žingsniai bus sunkesni ir aš įlūšiu. Turiu grįžti lėtai, tuo pačiu tempu.

Priešais tekanti saulė mane šiek tiek apakina, matau tik Ma­ rijos siluetą ir pastatų bei medžių kontūrus. Ledas kaskart vis labiau linksta, vanduo tebesisunkia pakraščiais semdamas jo pa­ viršių, bet tikiu - esu visiškai tikras - kad sugebėsiu grįžti. Nes susitapatinau su šia diena, su savo pasirinkimu, žinau sušalusio 210