Paulo Coelho - Zahiras

kiausios galimybės, nes jis labai tikintis musulmonas, be to, ne komunistų partijos narys.

Man penkiolika. Praėjus dviem mėnesiams po mūsų pokal­ bio, jaučiu, kad mūsų krašte vyksta kažkas neįprasta - senieji valdininkai, visada itin arogantiški, pasidarė be galo malonūs ir klausia manęs, ar nenorėčiau grįžti į mokyklą. Dideli traukiniai su rusų kariškiais važiuoja pasienio link. Vieną popietę, man mokantis prie rašomojo stalo, kadaise priklaususio poetui, įle­ kia direktorius, nužvelgia mane nustebęs ir sutrikęs prasitaria, kad vyksta tokie dalykai, kurių niekas niekuomet nesitikėjo — žlunga komunizmo sistema. Buvusios tarybinės respublikos tam­ pa nepriklausomomis šalimis, iš Alma Atos pranešama apie nau­ jos vyriausybės sudarymą, ir jis paskirtas vadovauti provincijai.

Užuot mane apkabinęs ir pasidžiaugęs, jis nori sužinoti, kaip aš atspėjau, kad tai įvyks - gal girdėjau ką nors apie tai kalbant?

Kadangi jis ne partinis, gal mane užverbavo slaptosios tarnybos, kad jį sekčiau? O gal, - tai jau būtų blogiausia, - pasirašiau su­ tartį su velniu?

Primenu, kad mano istorija jam žinoma - mergaitės regėji­ mai, balsas, priepuoliai, per kuriuos išgirsdavau tai, ko kiti nežino­ jo. Jis pareiškia, kad tai liga, ir nieko daugiau; buvo tik vienas pranašas - Mahometas, ir viską, ką jis turėjo pasakyti, jau at­ skleista. Tačiau, kalba toliau direktorius, velnias vis dar Čia ir naudojasi visomis priemonėmis, net tariamu gebėjimu atspėti ateitį, kad tik apgautų silpnuosius ir atitolintų žmones nuo tik­ rojo tikėjimo. Jis man davė darbą, nes islamas reikalauja būti gailestingiems, bet dabar to gailisi. Viena iš dviejų - aš arba slap­ tųjų tarnybų agentas, arba velnio tarnas.

Ir tą pačią akimirką mane atleidžia.

184