Iš anglų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė
Vilnius, 2017
DHARMA SKELBIAMA TAM, KAD SUSTIPRINTŲ GYVŲJŲ ESYBIŲ GALIAS. Mahabharata, Šanti parva („Taikos knyga“)
PRATARMĖ
SENOSIOS IŠMINTIES BALSAS Kai buvau mažas, norėjau tapti archeologu. Skaitydavau apie atrastus senovinius miestus: Troją, Tirintą, Mikėnus, iki tol laikytus tiesiog pramanais. Svajodavau atkasti legendomis apipintą auksinį Dvarakos miestą, pražuvusį Arabijos jūroje netoli Indijos krantų. Pradėjau mokytis sanskrito, vienos seniausių išlikusių pasaulio kalbų, ir tyrinėti tekstus, kurių kilmę, kaip pripažįsta žymiausi chronologai, iki šiol gaubia paslaptis.1 Sykiu ėmiausi studijuoti archeologiją ir dalyvavau kasinėjimuose. Buvau trylikos. Gerokai anksčiau už pirmąją Babilonijos karalių dinastiją, iškilusią apie 1830 m. pr. Kr., suklestėjo didinga civilizacija dabartinės Indijos teritorijoje.2 Gandai apie pasakiškus jos lobius nuo neatmenamų laikų kurstė keliautojų ir valdovų ambicijas. XIII a. Marcas Polas, spėjęs apkeliauti aibę kraštų – įskaitant pačią Kiniją, aprašė Indijos Malabaro regioną, kurį vadino „didingiausiu ir turtingiausiu pasaulio kraštu“3. Šių aprašymų paakstintas bures per Atlantą 1492 m. rugpjūčio 3 d. pakėlė ir Kristupas Kolumbas – tikėjosi atrasiąs kelią į Indiją. Sanskrito tekstai irgi bylojo apie senojo, jau užmiršto pasaulio pagimdytas galingas imperijas. Ir aš vyliausi 11
DHARMOS KNYGA
atkapstyti bent grūdą tiesos, greičiausiai glūdintį šiose senovinėse legendose. Tačiau, metai iš metų studijuojant begalinius sanskrito raštus, atsivėrė kur kas svarbesnė jų paskirtis – atskleisti vidun nukreipto sąmonės žvilgsnio galią. Tekstai nuolatos apie tai primindavo – kalbėjo apie slaptą gyvąjį žinojimą.4 Šis žinojimas, kadaise buvęs prieinamas tiktai mistikams ir valdovams filosofams, sakoma, yra vertesnis už didžiausius lobius. Pažinę aukštesnįjį Aš, mes įveikiame baimę, sielvartą ir sumaištį – tris su laiku susijusias kančios atmainas.5 Baimė susieta su ateitimi, sielvartas – su praeitimi, o sumaištis – su dabartimi. Sakoma, kad, nukreipę sąmonės žvilgsnį vidun, įveikiame šias tris kančios rūšis ir pasiekiame aukštesnį būvį – nevaržomą vidinę laisvę. Išmokstame patys pavidalinti savo pasaulį. Ilgainiui senųjų sanskrito raštų studijos atvedė mane į Indijos vienuolynus, kuriuose iš viso praleidau kone dešimtį metų. Šventikų padedamas šventyklų bibliotekose studijavau viduramžių rankraščius. Miegodavau kartu su vienuoliais ant grindų, ant šalto akmens pasitiesęs vien plonytį šiaudų demblį. Kaip ir vienuoliai skusdavausi galvą. Gyvenau paprastai. Be šildymo, šilto vandens, skalbyklės, televizoriaus, radijo ar kitų patogumų. Kasryt keldavomės ketvirtą valandą. Aš švariai iššluodavau šventyklos kiemą ir kibdavau į mokslus. Ar sergstima senoji Rytų išmintis gali padėti mums įveikti dabartinius kasdienos rūpesčius Vakaruose? Rodės, gali. Stropiai mokiausi, trokšdamas perprasti senųjų gyvosios tradicijos mokymų esmę. Ir mano užsidegimas kasinėti užmirštus griuvėsius ar iš jūros dugno traukti pradingusius artefaktus palaipsniui ėmė slopti. Dėmesys vis labiau krypo į senąją išmintį – kaip ją atkapstyti, arba atskleisti. 12
Pratarmė
Kaip tik tuo metu mane į mokinius priėmė septyniasdešimt trejų metų mokytojas, priklausantis nenutrūkstamai, kelis tūkstančius metų siekiančiai mokymo tradicijai. Sakydamas „mokytojas“ turiu galvoje, kad tai buvo žmogus, mokantis tramdyti protą – jo nekankino nerimas, nuogąstis ar nepasitenkinimas. Gyvenau kartu su šiuo kukliu išminčiumi, kuris tapo man nelyginant tėvu, su juo keliaudavau. Iš jo mokiausi slaptųjų sanskrito simbolių reikšmių. Ir trokštamas persilaužimas įvyko. Susivokiau, kad neteisingai traktuoju šituos tekstus. Ieškau juose informacijos, tačiau jų paskirtis – paskatinti mane transformuotis. Tekstai – tai tik kelio ženklai, rodantys kryptį gilesnės įžvalgos link.6 Dabar jau žinau, kad, nukreipus sąmonės žvilgsnį vidun, gyvenimas iš tiesų ima keistis. Ir nors šis žinojimas laikomas paslaptyje, jis neprarastas. Kartais net klausiu savęs, ar tai nebus vienas pačių vertingiausių ir kartu tvariausių pasaulio slėpinių. Sanskrito raštuose jis vadinamas „slaptuoju valdovų mokslu“7.
Atskleisti senąją išmintį Brangakmenių, šilko, prieskonių ir aukso turinti Indija dvidešimt šešis sykius gynėsi nuo įvairiausių priešų. Iki Kristaus atėjimo likus 2 200 metų, į Indiją kariuomenę išsiuntė Asirijos karalienė Semiramidė. 530 m. pr. Kr. jos pavyzdžiu pasekė Persijos valdovas Kyras, o įkandin – ir dar garsesni užkariautojai: Aleksandras Didysis, Čingischanas, Tamerlanas ir Nadiršachas – visi niokojo kraštą, plėšikavo, savinosi tradicines žinias. Dėl šios priežasties valdovams skirti mokymai buvo sąmoningai slepiami. Ir brahmanai rūpestingai sergėjo šią paslaptį. Sanskrito šventraščiuose užkoduotas žinias mokytojas slapta 13
DHARMOS KNYGA
perduodavo mokiniui pagal nenutrūkstamą, iš kartos į kartą paveldimą tradiciją. Taip buvo saugoma senolių išmintis – tarsi per amžius deganti šventyklos ugnis, kuriai nevalia užgesti. Šioje knygoje „atkapstoma“ tiktai dalis minėtų mokymų iš Indijos išminties lopšio. Čia dėmesys sutelkiamas į Dharmos mokymų sistemą, kurios užduotis – išmokyti mus tinkamai pasirinkti, įveikti nepilnavertiškumo pojūtį ir atskleisti tikrąjį potencialą. Šią sistemą ir nūdien galima taikyti taip pat efektyviai kaip ir praėjusią epochą – tais laikais imperatoriai pagal ją buvo mokomi valstybės valdymo meno. Seniausieji Indijos tekstai, iki juos užrašant, ilgą laiką iš kartos į kartą buvo perduodami laikantis aukštų standartų žodinės tradicijos. Todėl prieš tūkstančius metų sukurtos vedos ir puranos – tai kitos epochos, jau užmiršto pasaulio aidas. Jų išmintis dažniausiai nuskandinta religiniuose ritualuose ir giesmėse, aptemdyta sanskrito terminologijos arba užmaskuota pasakojimuose ir alegorijose. Jau vien dėl to prie šių tekstų sunku prisikasti. Kartu taip saugomos jų paslaptys, nuslepiama tikroji esmė. Šios knygos tikslas – parodyti, kaip Dharmos mokymus pritaikyti mūsų kultūroje, įpūsti jiems gyvybės. Atrakinti senovinius tekstus šiuolaikiniams skaitytojams. Pats aš visiškai pasikliauju Dharmos mokymais. Mane nuo jaunų dienų persekiojo viena nelaimė po kitos – mama vartojo heroiną ir pirmaisiais mano gyvenimo metais beveik neišeidavo iš kalėjimo. Ji mirė, kai buvau visai mažas. Tėvui dėl suprantamų priežasčių irgi nelabai rūpėjo vaikų auklėjimas. Tačiau nei šie, nei vėlesni išbandymai nepaliko neišdildomų randų – gelbėjo neįkainojami Dharmos mokymai, pagal kuriuos stengiausi gyventi. Dharma keičia žmogų. Išmoko aiškiau matyti pasaulį. Dėl to man ir norisi šiais mokymais dalintis. 14
Pratarmė
Senieji Indijos raštai susideda iš daugybės sluoksnių pamokymų, kurių yra ir labai mįslingų. Dharmos mokymai, pristatomi šioje knygoje, veiksmingi, tačiau ne patys slapčiausi. Jais niekas nesibaigia.
Pora žodžių apie knygą Ši knyga nesiūlo greitos išeities ar lengvo metodo dygliuotiems gyvenimo išbandymams įveikti. Ji greičiau kalba apie principus. Kiek tuos principus taikome gyvenime, tiek pasisekimo sulaukiame – tam reikia pastangų, kantrybės ir praktikos. Jeigu vien sėdėsi ant dviračio rankomis įsikibęs vairo, iš tokio vairavimo bus maža naudos, kol nepradėsi judėti į priekį.8 Panašiai ir minėtieji išminties principai atsiskleidžia per veiksmą. Kai juos taikome, jie galioja. Kai liaujamės – pasitraukia. Virsta paprasčiausiais proto artefaktais – seniau žmonės tai vadino „liežuvio dilinimu“9. Išmintingai gyventi kasdien – nepaprastai sunki užduotis. „Gyvosios išminties“ nenusipirksi, tai ne plaukų džiovintuvas ar mokamas universitetinis išsilavinimas. Netgi akademinės studijos neduos trokštamų vaisių. Jei įgyti išminties būtų taip lengva, visi savo asmeninius virsmus nusipirktume prekybos centruose ir taptume „praregėjusiais mokytojais“. Dėl to šios knygos mokymai tarnauja greičiau kaip žemėlapis. Ar leistis į kelionę – spręsti mums patiems, juoba kai toji kelionė gali trukti visą gyvenimą. Vieni egzotiniai kraštai garsėja safyrų ir deimantų kasyklomis. Kiti turi daug sidabro ar aukso. Treti, tokie kaip Indija, slepia išminties lobynus. Vis dėlto Indijos išminčiai laikosi nuomonės, kad išmintis pasaulyje tik viena ir ji nepriklauso jokiai pavienei tautai ar kultūrai.10 Ta išmintis, dar vadinama philosophia perennis, – tai universalios tiesos anapus laiko ir erdvės.11 15
DHARMOS KNYGA
Jos apraiškų galima rasti visose civilizacijose ir tradicijose. Norėdamas pabrėžti, kokie visapusiški yra Dharmos mokymai, aš sąmoningai cituoju rašytojus ir poetus iš kitų tradicijų ir epochų, kurių įžvalgos poetiškai perteikia minėtų mokymų esmę.
Senovinis sąmoningos gyvensenos menas Indijos išminčius ir mistikus domino ta slėpiningoji pasaulio pusė, kuri nėra matoma plika akimi, – vidinę tikrovę jie vertino kur kas labiau nei išorinę. Ją betyrinėdami jie atrado Dharmos kelią, arba būdą atskleisti paslėptą žmogaus potencialą. Pasaulyje, kuriame kasdien darosi vis sudėtingiau gyventi, giluminiai principai praverčia – padeda priimti sėkmę garantuojančius sprendimus. Būtent tai mums ir siūlo Dharmos mokymai. Išmintis atsiskleidžia per veiksmą, tačiau išmintingas veiksmas kyla iš išmintingo pasirinkimo. Todėl išmintį galima apibrėžti ir kaip sugebėjimą tinkamai rinktis. Per gyvenimą išeikvojame tiek laiko ir energijos tobulindami savo įgūdžius, bet retai kada susimąstome, kad reiktų išmintingiau rinktis. Mūsų charakterį atspindi ne gabumai, kuriais apdovanoti gimstame, ir ne ištobulinti įgūdžiai, o viso gyvenimo pasirinkimai. Jeffas Bezosas, „Amazon“ įkūrėjas ir prezidentas, paaiškina: Išdrįsiu paspėlioti: kai sulaukę aštuoniasdešimties ramiai panirsite į apmąstymus ir galvoje perkratysite visą savo gyvenimą iki asmeniškiausių detalių, išaiškės, kad, norint trumpai ir aiškiai papasakoti savo istoriją, pakanka išvardyti per gyvenimą sukauptus pasirinkimus. Juk, galų gale, ką renkamės, tokie tampame.12
Ši knyga kalba apie sugebėjimą išmintingai pasirinkti. Apie tai, kaip gyventi sąmoningai, užuot gyvenus kaip pakliuvo.