Išsivadavimo judėjimas. Reformacijai – 500 metų

ISSIVADAVIMO

JUDEJIMAS REFORMACIJAI -

500 METŲ MICHAEL REEVES

Ačiū Dievui už pasaulį keičiančią Reformaciją, kuri sugrąžino tiesą, kad Kristaus kryžiaus visiškai pakanka! Kaip pažymi Mi­ chaelis Reevesas, iki Reformacijos religija veikiau slėpė prob­ lemą negu ją sprendė. Po penkių šimtų metų žmonės visame pasaulyje atsivertę Biblijas džiaugiasi naujai atrasta šviesa, kuri išsklaidė akliną tamsą.

TERRY VIRGO

NewFrontiers, tarptautinio tinklo, vienijančio 1500 bažnyčių, įkūrėjas

Be galo įtraukiantis tekstas. Šiuose keliuose puslapiuose ne tik atgaivinamas Martyno Liuterio gyvenimas, bet iš naujo atran­ dama pasaulį keičianti žinia bei jos svarba šiandien.

TREVOR ARCHER

FIEC London direktorius

Įtaigūs ir širdį šildantys garsių kovotojų už laisvę literatūriniai portretai, kurių radikalus atradimas pertvarkė Vakarų Europą ir pakeitė pasaulį. Šioje žavioje knygelėje gražiai perteikta jų istorija.

RICHARD CUNNINGHAM UCCF: the Christian Unions direktorius

Skaityti šią knygelę apie Reformaciją stulbinamai malonu.

Tai, kad neturime besišypsančių reformatorių portretų, tėra istorijos atsitiktinumas. Besišypsančių žmonių portretai atsirado tik maždaug prieš penkiasdešimt metų! Jeigu norite sužinoti, kodėl šis judėjimas suteikė tiek džiaugsmo, žiūrėkite ne į portretus, o perskaitykite šią knygelę.

JOHN PIPER

desiringGod.org įkūrėjas ir mokytojas Bethlehem College & Seminary (Minneapolis, Minnesota, JAV) rektorius

Skaitant šį jaudinantį įvadą į Reformacijos istoriją, mano širdis spurda iš džiaugsmo. Šio 500 metų jubiliejaus proga pamėginsiu visus įtikinti ją perskaityti.

RICO TICE

All Souls bažnyčios (Langham Place, JAV) vyresnysis tarnautojas

ISSIVADAVIMO

JUDEJIMAS REFORMACIJAI -

500 METŲ MICHAEL REEVES

Ką Reformacija reiškia

2

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

REFORMACIJAI - 500 METŲ

3

4

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

REFORMACIJAI - 500 METŲ

5 PIRMAS SKYRIUS

PRIEš PENKIS šIMTUS METų PADARYTAS ATRADIMAS PAKEITĖ PASAULĮ IR SKLISDAMAS VISUR SĖJO LAIMĘ Dar ir šiandien jis keičia gyvenimus bei kultūras

Paslaptis štai kokia: Martynas Liuteris pasakė: „Klystantys, palūžę žmonės my­ limi ne dėl to, kad jie patrauklūs, bet jie patrauklūs dėl to, kad mylimi“.

Tai prieštarauja bet kokiai kultūrai.

Ir šiandien vis dar mąstome: kuo pa­ trauklesni tapsime, tuo labiau mylimi ir laimingesni būsime. Tai slypi giliai mūsų kraujyje. Reformacija – tai istorija apie vieną žmogų, kuris dideliam savo džiaugsmui suprato, kad Dievas į viską žiūri kitaip. Dievas myli žmones ne dėl to, kad jie išsprendė gyvenimo proble­ mas, Jis myli nevykėlius. Ir patyrę tą mei­ lę jie pražysta.

Viskas prasidėjo 1517 metų spalio 31

dieną, kai vokiečių vienuolis Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 diskutuotinas tezes. Tos tezės buvo apie meilę ir atleidimą, o priežastis, dėl kurios Liuteris jas užrašė, pasak jo pa­ ties, buvo tokia: „Jeigu šių klausimų ne­ spręsime, „krikščionys bus nelaimingi“.

Martynui Liuteriui rūpėjo žmonių lai­ mė. Tiesą sakant, jis net buvo įsitikinęs, kad rado laimės paslaptį. Apie tai iš es­ mės ir skelbė Reformacija. Ne moralizavi­ mas. Ne savęs tobulinimas. Tai buvo stul­ binamai geros žinios atradimas – žinios, kuri pakeis milijonų žmonių gyvenimą ir pasaulį. Ši knygelė apie tą atradimą.

6

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

PALAI Nuo Nuonevilties neviltiesiki iki

REFORMACIJAI - 500 METŲ

7

IMOS

8

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS ANTRAS SKYRIUS

DVIDEŠIMT VIENERIŲ METŲ JAUNUOLIO ŠAUKSMAS Jam keliaujant į Erfurto (Vokietija) universitetą staiga kilo stipri audra. Žaibas parbloškė jį ant žemės. Apimtas siaubo jis sušuko: „Šventoji Ona, gelbėk! Aš tapsiu vienuoliu!“

Jaunasis Martynas Liuteris išgyveno.

Jis ištesėjo savo pažadą ir tapo vienuoliu.

Tam tikra prasme toks gyvenimo būdas jam patiko. Labiausiai Liuteris bijojo nu­ mirti ir stoti prieš Dievą – savo Teisėją.

Tačiau vienuolystė suteikė tai, ką jis laikė auksine galimybe: dabar galėjo tapti pa­ trauklesnis Dievui, taigi vylėsi ir pelnyti Jo meilę.

Ir Liuteris to atkakliai siekė. Kas kelias valandas apleisdavo savo mažutę celę ir traukdavo tarnauti į koplyčią: rytmeti­ nės pamaldos prasidėdavo vidurnaktį, po to – šeštą valandą ryto, devintą, dvyliktą ir t. t. Dažnai jis tris dienas iš eilės nesu­ valgydavo nė gabalėlio duonos arba nu­

spręsdavo negerti vandens ir buvo pasi­ rengęs savo noru šalti žiemos speige, kad tik patiktų Dievui. Nuėjęs išpažinties jis išvargindavo kunigus, po šešias valandas vardydamas savo naujausias nuodėmes.

Tačiau kuo labiau jis nėrėsi iš kailio, tuo labiau jį slėgė rūpestis: ar to užtenka? Ar teisingi jo motyvai? Liuteris vis giliau tyrė save.

Jis ėmė suprasti, kad morališkai nešva­ rus ir nepriimtinas Dievui yra ne vien tik dėl savo elgesio. Priežastis slypi kur kas giliau. Jis pradėjo suvokti, kad yra suge­ dęs ir savanaudis. Jo geras elgesys ir pa­ maldumas, užuot išsprendęs problemą, ją tik maskavo.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

9

10

Dar blogiau, jis pradėjo laikyti Dievą nieko nemylinčiu tironu, kuris reikalau­ ja tobulumo ir nieko neduoda, tik bau­ džia. „Nors gyvenau kaip nepriekaištin­ gas vienuolis, jaučiau, kad Dievo akyse esu nusidėjėlis, turintis labai neramią sąžinę, – vėliau rašė jis. – Taip, aš nemy­ lėjau, netgi nekenčiau teisingo Dievo, kuris baudžia nusidėjėlius, ir slapčia, jei­ gu nepiktžodžiaudavau, tai tikrai mur­ mėdavau. Pykau ant Dievo.“ Ir štai toje aklinoje tamsoje jis padarė savo laimingąjį atradimą.

Kartą savo celėje skaitydamas Bibliją, Liuteris stengėsi suprasti apaštalo Pau­ liaus žodžius Laiške romiečiams: Joje [Evangelijoje] apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.

Romiečiams 1, 17

Ką gi tai galėtų reikšti? Ir kas yra „Die­ vo teisumas“?

Ar tai reiškia, kad Dievas – tobulas, o aš – ne? Vadinasi, negaliu būti su Juo? Taip Liuteris manė iš pradžių. Bet vėliau pradėjo suprasti, kad „Dievo teisumas yra tai, kuo gyvena teisus žmogus, – tai Dievo dovana“.

Ir visas pasaulis apsivertė aukštyn ko­ jomis. Jis suprato, jog Dievas nereika­ lauja, kad mes kaip nors užsitarnautume

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

Biblijoje Liuteris atrado tikrai gerą naujieną: maloningas ir mielaširdingas Dievas [...] pamilsta juos pirmas.

Jo meilę bei palankumą. Dievo tei­ sumas – tai Jo dovana. Tinkamumą Dievui, nuodėmių atleidimą ir taiką su Juo žmogus priima tiesiog tikė­ damas arba pasitikėdamas. Biblijoje Liuteris atrado tikrai gerą naujieną: maloningas ir mielaširdingas Dievas nereikalauja, kad žmonės Jam įtiktų prieš tai, kai Jis juos pamils, bet pa­ milsta juos pirmas.

Liuteris suprato, kad, užuot sten­ gęsis būti geras savo jėgomis, jis gali tiesiog priimti Dievo pažadą. Tuomet visas jo kovas ir nerimą pakeis malo­ nus pasitikėjimas ir ramybė. „Tą akimirką, – pasakė ekstazės apim­tas Liuteris, – pajutau, kad at­ gimiau iš aukšto ir per atvirus vartus įžengiau į patį rojų.“

REFORMACIJAI - 500 METŲ

11 MARTYNAS LIUTERIS

LIUTERIo KASDIENYBĖ Martynas Liuteris nebuvo iš vitražų nužengęs šventasis

Trykštantis energija, nuolat maukiantis alų ir dažnai grubus jis buvo tik­ ras savo paties atradimo – kad Dievas myli ir atlei­ džia tikrai netobuliems žmonėms – įsikūnijimas. Štai kad ir jo santuoka su buvusia vienuole.

Pasklidus Liuterio moky­ mui apie Gerąją Naujieną, daugelis vienuolių vyrų ir moterų panoro prisi­ jungti prie jo ir atsisakyti vienuoliško gyvenimo.

Vienai vienuolių grupei jis net padėjo pabėgti. 1523 metų Velykų rytą Liuteris atsiuntė į jų vienuolyną silkių pardavėją su dengtu vežimu, pilnu tuščių silkių statinių. Taip Vitenberge

į naują gyvenimą ištrūko devynios vienuolės.

Po dvejų metų vieną jų – Ketę fon Borą – jis vedė.

Martynas ir Ketė džiaugė­ si vienas kito draugija – jie mėgdavo kartu pasivaikš­ čioti su savo šunimi sode, drauge žvejoti arba su draugais pietauti. Marty­ nas turėjo sode įsirengęs boulingo takelį, kur tarp darbų mėgdavo pažaisti, o Ketė prižiūrėjo namus (ir jų nuosavą alaus bravorą).

Vis dėlto du kartus jų namų neaplenkė tragedi­ ja. Martynas ir Ketė turėjo penkis vaikus, bet abi duk­ terys mirė vaikystėje – viena iš jų, Magdalena, mirė ant tėvo rankų.

Martynas verkė prie jos karsto, bet jo atradimas suteikė pasitikėjimo ir jis pareiškė: „Paskutiniąją dieną ji prisikels!“

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

MAINAI

12

Džiaugsmingi

REFORMACIJAI - 500 METŲ

13

IANIAM

14

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS TREČIAS SKYRIUS

NETRUKUS LIUTERIS PARAŠĖ KNYGELĘ, KURIOJE PAAIŠKINO SAVO ATRADIMĄ Ją pavadino „Krikščionio laisvė“

Joje jis rašė, kad jo atrasta geroji nau­ jiena yra tarsi istorija apie turtingą ka­ ralių (t. y. Jėzų Kristų), kuris veda skolų prislėgtą prostitutę (t. y. tą, kas pasiti­ kės Dievu).

Toji mergina niekaip negalėtų savo jė­ gomis tapti karaliene. Bet štai prie jos prieina be galo ją mylintis karalius. Ves­ tuvių dieną jis duoda jai santuokos įža­ dą. Ir štai, prostitutė tampa karaliene.

Jis apmoka visas jos skolas, ir dabar ji yra jo neišsenkančių turtų bei karališ­ kojo statuso dalininkė.

Ne, ji to nenusipelnė. Ji tapo karaliene ne dėl to, kad karališkai elgėsi. Tiesą sa­ kant, ji net nežinojo, ką reiškia karališ­ kai elgtis. Bet karalius, vykdydamas savo santuokos įžadą, pakeitė jos statusą. Nepaisant visų jos gyvenimo gatvėje įpročių, dabar prostitutė – ka­ ralienė.

Taigi Liuteris suprato, kad ir didžiau­ sias nevykėlis, priėmęs Jėzų Kristų, tampa Jo teisumo bei statuso dalininku. Įvyksta džiaugsmingi statuso mainai – mirdamas ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visas mūsų kaltes ir nesėkmes. Dabar Jis iš tyros meilės dalijasi savo teisumu bei gyvenimu su tais, kurie Jį įtiki.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

15

Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir buvo tas esminis momentas, kurį Liuteris pavadino „džiaugsmingais mainais“. Jėzus, būdamas nekaltas, prisiėmė ant kryžiaus Dievo bausmę už mūsų kaltes, kad mums galėtų būti atleista. „Tik pats Dievo Sūnus galėjo nužengti į mūsų nelaimę“, – rašė Liuteris. Dėl kryžiaus mes „esame sutaikyti su Dievu, ir visi, kurie įtiki Jo Sūnų, gauna malonę bei nuodėmių atleidimą.“

Jėzus myli palūžusius žmones ir mir­ damas už juos ant kryžiaus padaro juos patrauklius bei gražius Dievui. „Tai reiš­ kia, – su džiaugsmu rašė Liuteris, – kad jos nuodėmės nebegali jos pražudyti, nes yra užkrautos ant Kristaus ir Jo sunai­

kintos. Ji turi savo vyro, Kristaus, teisu­ mą, kuriuo gali girtis kaip savu ir sakyti: „Jeigu aš ir nusidėjau, mano Kristus, ku­ riuo tikiu, nenusidėjo, ir visa, kas Jo, yra ir mano, o visa, kas mano, yra Jo.“

16

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS REFORMACIJA IR LITERATŪRA

„MANO GRANDINĖS NUKRITO“ Vienas geriausių Reformacijos kvėptų literatūros klasikos kūrinių yra Džono Bañjano (John Bunyan) „Piligrimo kelionė“ Metalo apdirbėjas Banja­ nas keliavo iš kaimo į kai­ mą su 60 svarų (apie 27 kg) sveriančiu priekalu ir sunkiu įrankių krepšiu ant nugaros: tai tarsi simboli­ zavo didžiulę kaltės naštą, kurią jo piligrimas nešėsi ant pečių (kol pasiekė kry­ žių, o tada našta buvo nu­ imta nuo jo ir jam didžiai palengvėjo).

Banjano jaunystė buvo labai panaši į Martyno Liu­

terio: jis labai krimtosi dėl savo kalčių ir bijojo, kad Kristus jam neatleis. Po to jis padarė lygiai tokį patį atradimą kaip Liuteris: „Vieną dieną vaikštinė­ damas laukuose sąžinėje vis dar jaučiau skausmą ir baimę, jog kažkas nege­ rai, bet staiga sieloje išgir­ dau šiuos žodžius: „Tavo teisumas danguje.“ Be to, sielos akimis pamačiau Jėzų Kristų, sėdintį Dievo dešinėje. Mano teisumas – ten [danguje]; taigi Dievas negalėjo, pažvelgęs į mano kilmę bei veiksmus, pasa­ kyti „Jis stokoja mano tei­ sumo“, nes mano teisumas [Jėzus] buvo prieš Jo akis.“ Kitaip tariant, Banjanas suprato, kad svarbu ne tai, koks geras jis atrodo pats sau. Kad ir kaip jaus­ tųsi – geras ar blogas, jo teisumas „buvo pats Jėzus Kristus, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir per am­ žius. Dabar grandinės iš tikrųjų nukrito nuo mano

kojų, išsivadavau iš savo negalios ir geležinių pan­ čių [...] Grįžau namo džiū­ gaudamas dėl Dievo malo­ nės ir meilės“.

PIRMOJO LEIDIMO VIRŠELIS „Piligrimo kelionė“ yra viena dažniausiai leidžiamų knygų anglų kalba. Banjanas parašė ją kalėdamas už tai, kad skelbė Evangeliją.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

17 REFORMACIJA IR BAŽNYČIA

TIK APSIVALYMAS? Kartais žmonės mano, kad Reformacija tėra prieš penkis šimtus metų įvykęs Romos katalikų bažnyčios apvalymo darbas. Tačiau tai netiesa.

Iki Reformacijos bažnyčioje iš tikrųjų buvo nemažai nešvaros. Roma – tų laikų Las Vegasas – valdant popiežiui Aleksan­ drui VI (1492–1503 m.), puolė taip že­ mai, kaip niekada anksčiau. Siekdamas šio posto, daugelį balsuotojų jis papir­ ko. Po to susilaukė būrio vaikų su savo sugulovėmis. Sklido gandai, kad vieno jų nuo tėvo susilaukė jo dukra Lukreci­ ja, kuri mėgo suktis pobūviuose ir nešiojo nuodų žiedą. O užvis labiau Aleksandras pagarsėjo savo įpročiu kelti Vatikane orgijas ir nuodyti kardinolus.

Vis dėlto ne Liuteris, o jau kiti pasišventė kovai su tokia moraline ko­ rupcija. Tokios reformos troško, regis, beveik kiekvienas. Florencijoje tūkstan­ čiai plūdo pasiklausyti Džirolamo Savo­ narolos pamokslų, smerkiančių popiežių

Aleksandrą VI. Visi plyšo juokais, skai­ tydami Dantės „Dieviškąją komediją“, kurioje popiežiai Nikolas III ir Bonifacas VIII pavaizduoti aštuntajame pragaro rate. Žinoma, būta ištvirkusių popiežių ir kunigų, kurie prieš mišias per daug prisi­ gerdavo, bet...

Jeigu Liuteris būtų kalbėjęs tik apie tai, jis būtų buvęs užmirštas jau po dešimt­ mečio.

Mes prisimename Reformaciją net po penkių šimtų metų, nes tai buvo ne šiaip dar vienas paraginimas būti geresniems.

Reformacija atgaivino žinią, kuri buvo palaidota, – pasaulį keičiančią žinią, tin­ kamą visiems amžiams.

Martynas Liuteris aptiko tai, ko tais lai­ kais žmonės negirdėjo: „Nusidėjėliai yra patrauklūs, nes yra mylimi; bet jie yra mylimi ne dėl to, kad yra patrauklūs.“

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

KAL

Dabar tu kalbi mano

18

REFORMACIJAI - 500 METŲ

19

LBA!

20

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

REFORMACIJAI - 500 METŲ

21 KETVIRTAS SKYRIUS

LIUTERIS ŠIĄ TIESĄ ATRADO SKAITYDAMAS BIBLIJĄ.

BET RETAS KURIS ANUOMET GALĖJO JĄ GAUTI ARBA SKAITYTI Taigi netrukus jis ėmėsi versti Bibliją į paprastą, kasdienę vokiečių kalbą, kad visi aplinkiniai „galėtų suprasti ir paragauti aiškaus, tyro Dievo žodžio“.

Netrukus ir kiti Biblijos skaitytojai atra­ do šią tiesą. Anglijoje jaunas kunigas To­ mas Bilnis (Thomas Bilney) skaitydamas ją aptiko žodžius: „Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių.“ Anksčiau jį graužė kaltės jausmas, bet, vos tik per­ skaitė šiuos žodžius, Bilnis tarė: „Aš iš karto pajutau nuostabią palai­ mą ir ramybę – net mano sugniuždyti kaulai virpėjo iš džiaugsmo. Po to Šventasis Raštas man buvo saldesnis už medų ar me­ daus korį.“

Šiandien daugelis gali stebėtis, kad Bib­ lija taip jaudino tuos žmones. Tačiau ži­ nia, kurią jie ten surado – kad Dievas lieja savo meilę ir atleidimą ne to nusipelniu­ siems, o visiems, kurie Juo tiki, – buvo kaip skaistus saulės spindulys niūriame kaltės ir gėdos pasaulyje. Dar vienas ang­ las, atradęs tą patį, – nuostabus jaunas kalbininkas Viljamas Tindeilas (William Tyndale) – apibūdino atradimą kaip „ge­ ras, malonias ir džiaugsmą keliančias bangas, kurios glosto žmogaus širdį ir įkvepia jį šokti, dainuoti bei šokinėti iš džiaugsmo“.

22

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

SUSIJAUDINIMAS BUVO TOKS DIDŽIULIS, KAD KUNIGAI SKUNDĖSI, jog PASAULIEČIAI NET PAMOKSLO METU VIENAS KITAM GARSIAI SKAITO BIBLIJĄ.

Norėdamas, kad ir kiti skaitytų tai, ką jis perskaitė, ir taip pat džiaugtųsi, Tin­ deilas ėmėsi viso gyvenimo darbo – iš­ versti Bib­liją iš originalo, graikų ir hebra­ jų kalbų, į anglų kalbą.

Jis išplaukė į Vokietiją, kur buvo sau­ giau dirbti. Ten vos per kelerius metus iš­ vertė beveik visą Bibliją. Tikslus ir sklan­ dus tekstas buvo tikras vertimo perlas.

Tačiau Anglijoje turėti tokį vertimą arba bent jau jį skaityti buvo draudžiama – už tai grėsė mirties bausmė. Į Angliją slapčia buvo atgabenta maž­ daug 16 000 Biblijų. 1535 metais Tindei­ lą sučiupo. Kitų metų spalį jis buvo vie­ šai pakartas ir sudegintas prie Briuselio, spėjęs ištarti savo nemirtingus žodžius: „Viešpatie, atverk Anglijos karaliui akis!“

Praėjus dvejiems metams po Tindei­ lo mirties ir tos maldos, karalius išleido įsakymą visose Anglijos bažnyčiose nau­ doti anglišką Bibliją. Karalius Henrikas VIII rašė: „Nedrauskite jokiam žmogui skaityti arba klausytis Biblijos, priešin­ gai – skatinkite kiekvieną skaityti būtent gyvąjį Dievo žodį.“ Šešios angliškos Biblijos buvo atvežtos į šv. Pauliaus katedrą. Minia iš karto su­ sibūrė apie tuos, kurie sugebėjo pakan­ kamai garsiai skaityti, kad būtų girdimi.

Susijaudinimas buvo toks didžiulis, kad kunigai skundėsi, jog pasauliečiai net pa­ mokslo metu vienas kitam garsiai skaito Bibliją.

Ir žinia, ir džiaugsmas sparčiai plito.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

23 ODĖ DŽIAUGSMUI

Martynas Liuteris

REFORMACIJOS ODĖ DŽIAUGSMUI

Tvirčiausia apsaugos pilis Yra mums Viešpats Dievas; Bėdoj mūs skydas ir viltis, Pagalba tik Jis vienas.

Senasis priešas vis Mūs tyko, kaip žaltys; Baisinga jo galia Ir didelė klasta, Nėra lygaus jam žemėj.

Jei žemė bus pilna velnių, Mus norinčių praryti, Ne per labai bus mums baisu, Pavyks atsilaikyti.

Nors pagiežą prieš mus Pasaulio viešpats siųs, Ne ką mums padarys: Lengviausiai pražudys Jį gyvas Dievo Žodis!

Ak, mūsų pajėga menka, Mums veikiai žūti reiktų, Jei Dievo karžygio ranka Pagalbos mums neteiktų.

Ar tu dar klausi, kas Galingas vyras tas?

Tai Kristus, Viešpats mūs, Kurs Dievas ir žmogus, Jis turi nugalėti.

Jie turi Žodį su tiesa Palikt be abejonės.

Pas mus pats Dievas su dvasia Ir apstumu malonės.

Jei garbę ir turtus, Jei žmoną ir vaikus, Gyvybę mums išplėš, Jie nieko nelaimės: Mums lieka karalystė.

24

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

PALA Didžiausia

REFORMACIJAI - 500 METŲ

25

AIMA

26

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS PENKTAS SKYRIUS

„PAGRINDINIS ŽMOGAUS TIKSLAS – ŠLOVINTI DIEVĄ IR DŽIAUGTIS JUO AMŽINAI“

Šie žodžiai, 1640-aisiais teologų grupės užrašyti Vestminsteryje, perteikia Reformacijos esmę.

Liuterio atradimas visiškai išaiški­ no vieną dalyką: Dievas yra šlovingas, t. y. nuostabus, geras, malonus ir dos­ nus. Taigi galime džiaugtis Dievu. Ne nekęsti Jo. Ne vengti. O džiaugtis.

Praktinės Reformacijos pasekmės įvai­ riose kultūrose – milžiniškos. Štai, pa­ vyzdžiui, Johanas Sebastianas Bachas, nuo galvos iki kojų karštas liuteronas.

Kai savo sukurtu kūriniu jis likdavo patenkintas, pasirašydavo – „S. D. G.“, t. y. Soli Deo Gloria („Vien Dievui šlovė“).

Savo muzika jis troško perteikti Dievo grožį ir šlovę, taip patikti Jam ir žmo­ nėms.

Jis buvo įsitikinęs, kad Dievo šlo­ vė maloningai ataidi per saulėlydžius, žvaigždes, kalnų viršukalnes bei muzi­ ką, teikdama džiaugsmą, kai yra įverti­ nama. O mėgavimasis tokiais dalykais gali padėti žmonėms suprasti, koks ma­ lonus jų Kūrėjas.

Bacho požiūriu, Dievu reikia džiaugtis.

Iš tikrųjų giliausią ir didžiausią pasiten­ kinimą gali teikti tik Dievo pažinimas.

Visa tai labai skyrėsi nuo to, ką dauge­ lis žinojo lig tol. Dar būdamas vienuoliu, Liuteris sakė: „Aš nemylėjau teisaus Die­ vo. Net Jo nekenčiau.“ Draskomi abejo­ nių dėl to, ar yra verti dangaus, žmonės gūžėsi iš baimės, vien pagalvoję apie tai, kad Dievas gali juos teisti.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

27 ATRASTI VILTĮ

Tai vis dar galima jausti, žvelgiant į vi­ duramžių freską, vaizduojančią paskuti­ nįjį teismą. Groteskiški demonai griebia nuogus negyvėlius ir meta į ugnį. Galima girdėti tai Dies Irae1 žodžiuose, kuris gie­ damas per kiekvienas mišias už mirusius: „Rūstybės diena, diena, kai pasaulis su­ irs į rusenančias anglis [...] Mano maldos nieko vertos, bet ar Tu, gerasis (Dieve), būsi toks maloningas, kad nedegčiau am­ žinojoje ugnyje?“

PO TAMSOS – ŠVIESA Iki Reformacijos Ženevos miestas Šveicarijoje turėjo moto: Post tenebras spero lucem („Po tamsos tikiuosi šviesos“). Miestas tikėjosi būti apšviestas.

Nors ir apsiginklavęs savo naujuoju at­ radimu, Liuteris suprato, kad jam teks susidurti su tokiais nuogąstavimais: „Kai velnias primena mūsų nuodėmes, ir skelbia, jog esame verti mirties bei pra­ garo, turime sakyti: „Aš pripažįstu, kad esu vertas mirties ir pragaro. Na ir kas?

Argi tai reiškia, kad būsiu pasmerktas kentėti amžinai? Anaiptol! Aš juk pažįs­ tu Tą, kuris kentėjo ir buvo paaukotas už mane. Jo vardas – Jėzus Kristus, Dievo Sūnus. Kur Jis, ten būsiu ir aš.“ Taip siaubingas pasmerkimas jam tapo tuo, ką jis pavadino „laimingiausia pas­ kutiniąja diena“.

1 iš lot. k. „rūstybės diena“ – žymus XIII a. lotyniškas bažnytinis himnas, sukurtas Tomo Celaniečio. (Vert. past.)

Ir štai praūžė laiminga Reformacijos žinia. Tam atminti buvo nukaldintos monetos su nauju ir kur kas linksmesniu moto: Post tenebras lux („Po tamsos – šviesa“). Žinia apie Dievo meilę, dosnu­ mą ir gerumą nelaimėliams buvo kaip šviesos spindulys jų tamsybėse. Dabar jie skelbėsi atradę, ko kitados tikėjosi.

28

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

PAKE PASAU Pakeisti gyvenimai –

REFORMACIJAI - 500 METŲ

29

EISTAS ULIS

30

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS ŠEŠTAS SKYRIUS

REFORMACIJA INSPIRAVO GERŲ SOCIALINIŲ PERMAINŲ BANGĄ Liuteris įstojo į vienuolyną, kad darytų gerus darbus Dievui. Bet jis suprato, kad mūsų gerų darbų reikia ne Dievui danguje, o žmonėms žemėje.

Taigi Liuteris pradėjo raginti krikščionis, užuot užsidarius vienuolynuose, eiti į pa­ saulį. Dievas juos jau myli, tad jie gali eiti tarnauti kitiems ir juos mylėti.

Abolicionistai Prisiminkime, pavyzdžiui, XVIII a. ir XIX a.

Reformacijos įpėdinius, kovojusius už pre­ kybos vergais panaikinimą. Bene žinomiau­ si – Viljamas Vilberforsas (William Wilberforce) ir Džonas Niutonas (John Newton), buvęs vergų prekeivis ir giesmės „Nuostabi malonė“ (Amazing Grace) autorius. „Visagalis Dievas, – rašė Vilberforsas, – iš­ kėlė man du didelius tikslus: užkirsti kelią prekybai vergais ir reformuoti elgesį [mo­ ralę].“

Kiekvienas anglas žino, o jei ne – Šventasis Raštas jam pasiekiamas ranka, – lai jis težino: Kad sielos svarbios ir nežeminamos akyse Kūrėjo, ir kad po nuopuolio nėra nė vieno be dėmės, kad meilė dieviška brangiai už juos jau sumokėjo.

Viljamas Kuperis (William Cowper), poetas ir Džono Niutono draugas

Kovoje su vergija Vilberforsą labai palai­ kė Džonas Veslis (John Wesley), evangelis­ tas ir metodizmo įkūrėjas. Savo paskuti­ niame laiške jis ragino Vilberforsą žengti į priekį. „Vergų išnaudojimas niekaip nesuderi­

REFORMACIJAI - 500 METŲ

31

32

namas su malone“, – argumentavo Veslis.

Tai priešingybė tam išvaduojančiam Die­ vo gerumui, apie kurį trimitavo Refor­ macija. Todėl Veslis kovojo ir meldėsi už afrikiečių kūnų ir sielų išlaisvinimą: O, sutraukyk grandines jų, Ypač pančius nuodėmių.

Visų Gelbėtojau, išvaduoki, Kad tikrai jie būtų laisvi.

Ir į šią maldą buvo atsakyta: abolicio­ nistams sėkmingai kovojant su vergija, dramatiškai gausėjo krikščionių tarp juo­ daodžių. Šeftesberis Į 1833 metais mirusio Viljamo Vilber­ forso laidotuves atėjo kitas Reformacijos įpėdinis – Entonis Ešlis Kuperis (Anthony Ashley Cooper). Vėliau pramintas Lordu Šeftesberiu, jis pagarsėjo kaip didis „fi­ lantropas“.

Perskaitęs tą pačią knygą, kuri atvertė į krikščionybę Vilberforsą, ir pavedęs save Dievui, jis „su Dievo pagalba“ nusprendė pašvęsti savo gyvenimą „vargšų ir vienišų žmonių užtarimui“.

Tai su neišsenkama energija darė dau­ giau kaip penkiasdešimt metų. Parlamen­ te iškovojo, kad merginos nebūtų parda­ vinėjamos prostitucijai, kad maži vaikai nebūtų įdarbinami kaminkrėčiais, kad

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

būtų nustatytos darbo valandos ir vargšai darbininkai nebūtų žiauriai išnaudojami, kad būtų pagerintos siaubingos gyveni­ mo sąlygos Londono beprotnamiuose.

Jis rūpinosi vargšų švietimu, jų apgyven­ dinimu, maitinimu... Sąrašą būtų galima tęsti kelis puslapius.

Pats patyręs Kristaus meilę bei gailes­ tingumą, jis norėjo tuo dalytis su ki­ tais. Pagaliau jis pasakė: „Šios soci­ alinės reformos – tokios būtinos, tokios nepakeičiamos, – atrodo, reikalauja tiek pat Dievo malonės, kiek ir žmo­ gaus širdies pasikeiti­ mo.“ Joks žmogus nuo pat savo gyvenimo pradžios iki pabaigos negali išlikti savęs atsižadėjimo, kilnumo ir dorybės kelyje [...] jeigu negeria iš paties mūsų Viešpaties versmės.

Lordas Šeftesberis

Filantropinių Lordo Šeftesberio darbų atminimui Londone, Pikadi­ lio aikštėje, pastatytas Šeftesberio memorialas, kurį vainikuoja krikš­ čioniškos labdaros angelas.

REFORMACIJAI - 500 METŲ

33 OKSFORDO KANKINIAI

tis agonijoje, Latimeris iš liepsnų sušuko: „Džiaukis, mokytojau Ridli, ir išlik tvirtas. Šian­ dien Anglijoje mes įžieb­ sime žvakę, kuri, tikiuosi, Paprastai žmonės iš Dievo malonės niekada eina pro jį ar važiuoja neužges.“ dviračiu tiesiai Po penkių mėnesių toje per jį – Brodvėjaus pačioje vietoje buvo sude­ gintas Kenterberio arki­ vidury, Oksforde, vyskupas Tomas Kranme­ gulintį nedidelį kryžių iš akmenėlių. ris (Thomas Cranmer). Itin žiauriai kankinamas Kran­ Šis kryžius mena meris išsižadėjo tų įsitiki­ įsimintiną istoriją. nimų, dėl kurių gyvybę pa­ aukojo Ridlis ir Latimeris.

Kryžius ženklina vietą, Tačiau, kai atėjo jo paties kurioje už tai, kad skel­ egzekucijos diena, jis pa­ bė, jog Dievas atleidžia ne smerkė savo išsižadėjimą: tiems, kurie to nusipelno, „Kadangi mano ranka nu­ o tiems, kurie Juo tiki, sižengė rašydama tai, kas buvo sudeginti trys refor­ prieštarauja mano širdžiai, ji bus nubausta pirmoji.“ matoriai.

1555 metų spalio 16 d. Taigi, kai buvo uždegtas du vyskupai – Hju Latime­ laužas, jis ištiesė ranką, ris (Hugh Latimer) ir Niko­ pasirašiusią atsižadėjimą, las Ridlis (Nicholas Ridley) kad ji sudegtų pirma.

Latimeris, Ridlis ir Kran­ – buvo kartu pririšti prie meris buvo tik trys iš kuolo, o po jų kojomis už­ daugelio, kurie numirė už degta ugnis. Ridliui raitan­

UŽ TAI VERTA NUMIRTI

Reformacijos žinią. Ir jų mirtis parodo du dalykus: Pirma, vien tai, kad Re­ formacijos žinia buvo džiaugsminga, dar nereiš­ kia, jog jos istorija buvo be dėmių. Per visą istoriją žmonės kartais nesutarda­ vo net dėl geriausių idėjų ir jų pritaikymo.

Antra, ir tai dar svarbiau, tų žmonių pasiryžimas ati­ duoti gyvybę už Reforma­ cijos mokymą kai ką liudi­ jo. Tai buvo žinia ne apie tai, kad mes pasidarėme geresni, o žinia apie Dievo meilę, dėl kurios verta nu­ mirti: „Nusidėjėliai yra pa­ trauklūs, nes yra mylimi; bet jie yra mylimi ne dėl to, kad yra patrauklūs.“

34

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS

Dar

500M

REFORMACIJAI - 500 METŲ

35

METU

36

IŠSIVADAVIMO JUDĖJIMAS SEPTINTAS SKYRIUS

MŪŠIAI, KARALIAI, UŽKARIAVIMAI, IMPERIJOS – VISKAS LAIKUI BĖGANT PASIMIRŠTA Bet geros idėjos – ne!

Štai kodėl Reformacija vis dar minima ir praėjus penkiems šimtams metų. Refor­ macija buvo ne šiaip istorijos akimirks­ nis – tai buvo gražių tiesų atgaivinimas. Šiandien mes gyvename neįprastos tech­ nologinės pažangos amžiuje. Bet nors technologijos daro stebuklus mūsų sveika­ tos, darbo ir gyvensenos srityse, jos tikrai nesuteikia mums gilaus ir ilgalaikio pasi­ tenkinimo. Nerimo, baimės ir vienatvės kamuojami mūsų kartos žmonės, norėda­ mi užpildyti širdy jaučiamą tuštumą, pa­ nyra į internetą, alkoholį ir kitus dalykus.

Reformacija šiandien mums skleidžia Gerąją Naujieną – žinią apie Dievą, ku­ ris teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą; Dievą, kuris lieja savo meilę tiems, kurie patys negali pasidaryti Jam patrauklūs; Dievą, kurio meilė gali išlaisvinti labiau­ siai palūžusius bei kaltus.

Tai, ką Martynas Liuteris rado Bibli­ joje, ištraukė jį iš nevilties, ir jis paju­ to, kad „įžengė per atvirus vartus į patį rojų“. Toji žinia nepasikeitė ir neprarado savo galios nuskaistinti ir mūsų gyveni­ mą šiandien.

Jei nenurodyta kitaip, Šv. Raštas cituojamas iš: BIBLIJA ARBA ŠVENTASIS RAŠTAS, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 2000. © 2017 Michael Reeves Michaelio Reeveso teisė būti laikomam šio kūrinio autoriumi patvirtinta jo pagal Autorinių teisių, dizainų ir patentų aktą, 1988 m.

Pirmą kartą išleista Didžiojoje Britanijoje 2017 m.

Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė Redagavo Žaneta Martingale Koregavo Birutė Bikulčienė Recenzavo Julius Jonušas, Deividas Gaudėšius Maketavo Kristina Dailydė

© Viešoji įstaiga „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliogafijos duomenų banke.

ISBN 978-9955-593-43-0 Tiražas 1000 egz.

Christian Heritage London – organizacija, kuri tarnauja Londono bažnyčioms ir svečiams, atkreipdama dėmesį į Evangelijos tiesas ir tai, ką krikščionybė padarė gera šiame mieste. www.christianheritagelondon.org

Viešoji įstaiga „Reformatų literatūros centras“ – krikščioniška organizacija, besiremianti reformatų (arba presbiterijonų) doktrinomis. Ši leidykla į lietuvių kalbą verčia žymių praeities ir šiandienos krikščionių autorių knygas. Jas ir daugybę kitų knygų apie Reformaciją galite įsigyti krikščioniškame Reformatų knygyne Vilniuje bei internetu. www.reformatuknygos.lt

PRIEŠ 500 METŲ VIENAS ŽMOGUS PADARĖ ATRADIMĄ Viename Vokietijos vienuolyne nevilty paskendęs Martynas Liuteris atrado šviesą ir džiaugsmą, kuris nuo tada apšviečia kelią ir suteikia jėgų ištisoms kartoms. Jis žavėjo menininkus, įkvėpė reformatorius, teikė jėgų abolicionistams ir dovanojo gražią viltį milijonams.

Ar žinote tą istoriją?

Įkvepianti.

TERRY VIRGO

NewFrontiers, tarptautinio tinklo, vienijančio 1500 bažnyčių, įkūrėjas

Jeigu norite sužinoti, kodėl šis judėjimas suteikė tiek džiaugsmo... perskaitykite šią knygelę.

JOHN PIPER

Jaudinanti.

RICO TICE

All Souls bažnyčios (Langham Place, JAV) vyresnysis tarnautojas

desiringGod.org įkūrėjas ir mokytojas, Bethlehem College & Seminary (Minneapolis, Minnesota, JAV) rektorius

Dr. Michael Reeves yra Oksfordo mokyklos Union School of Theology prezidentas ir teologijos profesorius