Vabalai
Ankštarinis paslėptastraublis – Ceutorhynchus assimilis Payk. Kenkėjas, pažeidimai Apie 2,5–3 mm ilgio juodas, bet dėl plaukuotumo atrodantis kaip pilkas vabalas. Galva su žemyn nulenktu straubliuku, kojos juodos. Lerva yra 4–5 mm ilgio, gali būti nuo baltos iki geltonos spalvos, bekojė, šiek tiek sulinkusi į vidų, rudagalvė. Ankštaroje pažeidimas išoriškai matomas tik tada, kai vabalo lerva išlenda iš ankšties per maždaug 1 mm dydžio pragraužtą angą. Bet prieš tai ji viduje sugraužia nuo 3 iki 5 sėklų arba sunaikina viską iki sėklalizdžio. Pažeista ankštara lieka uždara.
Vabalo vaizdas iš viršaus (viršuje) ir iš šono (apačioje)
Biologija / ekologija Vasarą vabalas rudens ir žiemos ramybei pasirenka augalines liekanas po gyvatvorėmis, krūmokšniais ir miško pakraščiuose. Pavasarį jis išlenda iš savo slėptuvės (1) ir, esant ne žemesnei kaip 13 °C temperatūrai, skrenda į žieminių rapsų pasėlius ir ten apsigyvena dar iki žydėjimo (2). Pagrindinis vabalų skraidymas rapsuose vyksta tada, kai oro temperatūra didesnė nei 20 °C – tai paprastai būna prasidėjus masiniam rapsų žydėjimui. Po poravimosi patelė jaunose ankštarose dažniausiai padeda tik po 1 kiaušinį (3 ir 4). Tam vabalas išgraužia ankštaros sienelėje angą, kuri vėliau tampa randu. Patelė
vidutiniškai padeda apie 60 kiaušinių. Po 8–9 dienų išsiritusi lerva ima graužti augančias sėklas ir sugraužia nuo 3 iki 6 sėklų (5). Po 3–5 savaičių maitinimosi lervos palieka ankštaras (6) tam, kad 5–10 cm dirvos gylyje virstų lėliukėmis (6.1). Greitai išsirita ir iš dirvos išlenda jauni vabalai (7). Rugpjūtį, prieš tai trumpai pasimaitinę, skrenda į žiemojimo vietas: pirmiausia į žydinčius žemės ūkio ir laukinių bastutinių augalų laukus (8). Per metus išsivysto viena ankštarinio paslėptastraublio generacija. Vabalas itin jautriai reaguoja į švelnų augalo judinimą, pvz., pučiant vėjui arba palietus iškart krenta ant žemės.
Ankštarinio paslėptastraublio kiaušinis jaunoje ankštaroje
Augalai šeimininkai Ankštarinis paslėptastraublis, be žieminių ir vasarinių rapsų, gali pažeisti kopūstinius augalus, rapsukus, ridikėlius, ridikus ir kitus bastutinius, t. y. tuos, kurie išaugina daug ankštarų. Paplitimas, reikšmė Ankštarinių paslėptastraublių randama visuose pasėliuose. Tiesioginė žala dažniausiai yra menka, bet netiesioginė gali būti itin didelė – jie paruošia kelią daug didesnę žalą sukeliančiam ankštariniam gumbauodžiui (Dasineura brassicae). Be to, į ankštaras patenkantis vanduo gali sukelti sėklų dygimą ir puvimą.
Išgraužtos sėklos su lerva
107
Vabalai Ankštarinio paslėptastraublio (Ceutorhynchus assimilis) vystymosi ciklas
3 Patelė lytiškai subręsta rapsams žydint
4 Kiaušinių dėjimas į ankštaras
5.1 Padidintas vaizdas (1 lerva ankštaroje). Pavasaris, vasara, ruduo, žiema
2 Išskridimas į laukus esant 13–20 °C temperatūrai
5 Lervų vystymasis ankštarose, sugraužiamos 3–5 sėklos rapsų ankštarose Pavasaris Vasara
Ruduo žiema
6 Lerva išlenda iš ankštaros ir keliauja į dirvą, kur virsta lėliuke
1 Vabalas palieka savo slėptuvę, kurioje praleido žiemą 8 Rudens ir žiemos ramybės metas
6.1 Virtimas lėliuke
7 Jaunas vabalas išsirita ir, išlindęs iš dirvos, bręsdamas graužia augalus
108
Vabalai
Žalingumo slenkstis • Iki žydėjimo pradžios (iki BBCH 60): 1 vabalas vienam augalui. • Nuo žydėjimo pradžios (nuo BBCH 60): – jei yra mažai kopūstinių ankštarinių gumbauodžių sukeltų pažeidimų – 1 vabalas vienam augalui; – jei yra daug kopūstinių ankštarinių gumbauodžių sukeltų pažeidimų – 1 vabalas dviem augalams. Apskaitai renkami augalai 10-yje vietų po 10 augalų. Einama įstrižai lauko. Mažiausias atstumas iki lauko krašto turi būti 25 m. Iškratant į indą, nustatomas vabalų skaičius pumpuruose ir žieduose.
Natūralūs priešai Natūralūs ankštinio paslėptastraublio priešai – parazitinių vapsvų lervos (Trichomalus perfectus ir Mesopolobus morys) ir įvairūs kiaušinių parazitai.
Dvi kiaušinių padėjimo vietos ant ankštaros (viršuje); natūralus priešas – T. perfectus patelė kairėje ir patinėlis dešinėje (apačioje)
Literatūra
BONNEMAISON, L., 1957: Le charançon de siliques, biologie et méthodes de lutte. – Ann. Epiphyties, 4, 347–543. BÜCHI, R., 1993: Monitoring of parasitoids of the cabbage seed weevil (Ceutorhynchus assimilis) during 1990 and 1991 in Switzerland. – IOBC/WPRS-Bulletin 16 (9), 145–149. EDNER, B., DAEBELER F., 1984: Zum Schadgeschehen durch den Kohlschotenrüßler (Ceutorhynchus assimilis Payk.) – Nachrichtenbl. Pflanzenschutz DDR 38, 115–117. EKBOM, B., 1995: Insect Pests. – In: Kimber, D. & D.I. McGregor (Ed.): Brassica oilseeds – production and utilization. – CHP International, Wallingford, 141–152. ERICHSEN, E., LÜCKE, W., 1994: Kohlschotenrüßler und Kohlschotenmücke im Raps. – Raps 12, 52–54. FRÖHLICH, G., 1956: Zur Frage der biologischen Abhängigkeit der Kohlschoten-Gallmücke (Dasyneura brassicae Winn.) vom Kohlschotenrüssler (Ceutorhynchus assimilis Payk.) – Beitr. Entomol. 6, 100–110.
KOZLOWSKI, M. W., LUX. S., SINOCH, J., 1983: Oviposition behaviour and pod marking in the cabbage seed weevil (Ceutorhynchus assimilis). – Entomologia experimentalis et applicata 34, 277–282. LACOTE, J. P., 1974: Perspectives de lutte intégrée contre Ceutorhynchus assimilis Payk. dans les cultures de colza d’hiver. – Informations Techniques Cetiom, 38, 1–5. LERIN, J., 1982: Estimation de l’action du charon on des siliques (Ceutorhynchus assimilis) sur la productivité du colza d’hiver. 1. Aspects méthodologiques. – Agronomie, 2 (10), 1005–1014. ULBER, B., VIDAL, S., 1994: Verteilungsmuster und Parasitierung des Kohlschotenrüsslers (Ceutorhynchus assimilis) in Winterrapsfeldern. – Mitt. Biol. Bundesanst. Land- und Forstwirtschaft, H. 301, 95.
Rudagalvė lerva išgraužtoje angoje (viršuje); ankštaroje išgraužta anga (apačioje)
1 mm
109