194
KLAJONĖS PO BIRŽELIO SODUS Birželio sodai‘2014 (sudarytojas Vytautas Kaziela). – Utena: Kamonada, 2014. - 118psl. „Birželio sodai“ – tai tarptautinės Aukštaitijos literatūrinės vasaros poezijos šventės „...ir saulas diementas žėruos...“ (A.Miškinis) dalyvių kūrybos almanachas. Šis renginys vyko Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje ir Utenoje 2014 metų birželio 14-15 dienomis. Pašniukštinėkime, kokį birželio sodą sukūrė šventės dalyvių kūryba. Čia randame Gintaro Bleizgio žilą senučiukę, tuštėjančios gatvės saulėlydžio fone – toks švelnus vienatvės jausmas. Stoviniuoja dirbtinai saldžios, madingos merginos – kniaukiantys jų balsai taip tikroviškai skamba, kad net koktu darosi. Gražus maldavimas Aukščiausiajam: „Dieve, išklausyk mūsų aitvarus“ (iš ciklo „Urbino eilėraščiai“, 31), nes autorius prisipažįsta: „ne iš proto rašau savo poeziją – iš kunkuliuojančių emocijų“. Gyvenimo trapumas palyginamas su blyksinčiais saliutais, skriejančiais į niekur. Virš bedugnės į tamsą žengiantis žmogus ir vilties nesuteikiantis autoriaus noras eiti ten „kur niekas nemato – nevaikšto...“. Niūrokas sodo kampelis, sakyčiau. Viktoro Rudžiansko plotelyje pro medžių šakas galima regėti miesto vaizdą, kur „dūlančių bokštų skeletai kvėpuoja smogu“, tačiau čia, sode, kur kas gardesni kvapai: „Atsinešiu neišgertos arbatos aromatą, ištirpstantį kraujyje“. Tai kvapas, susijęs su lytėjimo pojūčiu: „Tikiu kad panašiai juvelyro rankose lydosi auksas“. Jautrus prisilietimas nepažįstamame slėnyje, kur prikritę lakštingalų lavonėlių – „lūpomis liesi jų snapelius...“ Šviesios nostalgijos kupini „Jaunavedžiai iš praeities“. Į sodą pažvelgiama ir tarsi pro ligoninės langą („Slėpynės“) ir čia atiduodama duoklė A.Miškiniui – eilutė iš jo eilėraščio „šiandien taip elegantiškai sninga...“ Tačiau, ar svarbi ta poezija, visas tas gyvenimas, „jei pro šalį prasklendžia tulpių siuvinėtoja /įgavus tobulą kaljano formą...“? Nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno kampe telpa vos ne visas pasaulis. Sklando baltas debesis, kurio papilvėje – Balkanai, Viena, Dunojus, Dzūkija, Pekinas, Šanchajus, Lenkija. Čia aliteracijomis gieda paukščiai ir čiurlena upė: „...kur kryžiasnapių žvilgsniai lyg žalius /kankorėžius suaižo mūsų veidus..“, „...žilvyčių gležni žaltyčiai stiebėsi Dievop /ir upė šniokštė tarsi balso klostės...“ Paslaptingo miesto vaizdą, kur „netikra mergaitė /Kudirkos aikštėj supasi netikrose sūpuoklėse“ regime iš Elenos Karnauskaitės sodo galo. Čia gyvenimas, pilnas iliuzijų, aštriai jaučiamas ateinantis ruduo, atnešantis nežinią: „dar tik kvepia rugsėju, kas bus kai įsigalės lapkritis...“ Ričardo Šileikos kampelis – labai realistiškas, gražiai tarmiškai skambantis – čia ir kurmiarausiai, ir arklio rūgštynės, ir sodželka „drapanam skalaut“, čia ir jautri „giedunti tava širdela un skregždi labai padabni...“. Toks giedras, kaimiškas, sodelis. Jam kontrastuoja
Aivaro Veiknio plotas. Stipriai atskleidžiamas sūnaus santykis su motina. Nors ji „girta, 195 žviegianti kaip kiaulė“, tačiau vis vien sūnaus mylima, kai jis skausmingai prašo: „Mama, sakau, tu tik laikykis; pats /jau virstu į bedugnę /gniaužiu jos užmuštą ranką“. Šviesiai nuteikia „Giesmė, atleidžianti tėvui“: „..mes apleidom namus daug vėliau nei namai mus apleido /Bet yra dar gelmė, ir joje – atspindžių atspindys – /Tavo delnas grubus švelniai braukia man žvaigždę nuo veido; /Viskas vysta perniek; niekas niekad perniek nenuvys.“ Žmogų, godojantį godas ant Puntuko išvystame Vidmanto Elmiškio sodo kampe. Apie ką tas žmogus taip giliai mintija? Gal apie motinos gyvenimą kaip vagą nuo Elmiškio iki Debeikių kapinaičių? O gal apie J.Biliūno kūrybą? „Suliesėjusi balta katytė ir apžabalęs Brisius /viename kailyje...“ (Imk lazdą, eime kalno link). Jo vienatvė nuplaukia kaip kiškutis ant ledo lyties. Giedrai mąsto žmogus: „Taip sunku, kad lengva/žvynai ant akmens, akmuo ant krūtinės /mąstau apie dugną, o matosi debesys.“ Sodo gale slepiasi Vlado Vaitkevičiaus „gyvenimo užkampis /gyvenimo pakraštys /kuriame yra meilės /kupinas indas“. Tačiau tas gyvenimas nėra jau toks ramus, jis „kaip klastingas minų laukas“. Tarsi Justino Marcinkevičiaus patariama: „Jeigu tu dabar laimingas gyveni /padėkok ištikimybei gimto javo.“ Pašto dėžučių dantenos, betoninis miesto žarnynas – metaforų kupinas miesto vaizdas iškyla Mariaus Buroko sodo ūkanose. Ypač įstringa „sulaukėjusios spintutės pakampėse“ – vienišo, apleisto ir nereikalingo įvaizdis, galbūt daikto, o gal ir žmogaus. Iš rūko išnyra vieniša „minkštapilvė mergaitė su į sielą įaugusiais spygliais“, taip išreiškiamas artimų santykių, galbūt net meilės troškimas ir nusivylimas. Autorius klausia – „Kas yra Dievas?“, ir atsako – „Dievas yra tamsus vanduo /mano miesto upėje“. Jis ieško kelio, galbūt savo dvasinio guru: „Nenoriu nieko tik /nueinu vogčiom /pavakariais prie /upės pažiūrėti ar /srovė į švendrus /neatplukdė lopšio“ (aliuzija į Mozę). Gražiai dalį sodo išaugino uteniškiai. Alvydas Katinas dalija nemokamus patarimus vyrams, kaip ištarti žodį „myliu“ (taip lyg „kąsnotum tylą“), kad reikia nevėluoti į pasimatymus, nemeilikauti moteriai, neatidaryti durų išeinančiai, nes grįš „su ašarų spynomis ant akių“ - juk „moters širdis ir durys varstosi į priešingas puses“. Petras Panavas ramiai prisimena gražiausią vaikystės muziką – dalgių skambėjimą. Jonas Strielkūnas pastebi: „Vaikas išbartas iš medžio krenta /Pusdienį vaikšto lyg šventas.“ Jis ramiai ir logiškai mąsto: „Eina praeina gyvenimėliai /O juk galėtų nepraeiti /Bet kuo pavirstų tada žemelė? /Diedulių rojum, šveplų bobučių.“ Pro Rūtos Mikulėnaitės - Jonuškienės medžius vėl savo veidą kišteli mirties tema: „Prijaukinta mirtis – /kaip katė – /įsėlina pro duris“, tačiau autorė teigia esanti „sulaužytų sielų slaugytoja...“, nors jos pačios sielos durys jau seniai nebevarstomos. Džiūsta vėjuose senosios obelys ir išryškėja besileidžianti saulė: „saulėlydy raudonos obelys iš rojaus sodų...“
Laimutė Pacevičienė