Issuu on Google+

Nr. 2(22) 2012 m. spalio 10 d.

SPALIO 5-OJI – TARPTAUTINĖ MOKYTOJŲ DIENA

Merginų ansamblis sveikina mokytojus su jų profesine švente. Mokytojams pirmūnams (sportiškiausiems) įteikti Padėkos raštai. Nuotraukos autorius A.Vilkas

Mokytojau,

Tai nuo Jūsų čia taip šviesu nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu: turbūt ne dėl savęs esu esu turbūt dėl kieno nors kito.

(J.Marcinkevičius)

„BŪTI SU MAIRONIU“! Spalio 11–12 dienomis Mažeikiuose organizuojamas jubiliejinis renginys „BŪTI SU MAIRONIU“! Šventė prasidės spalio 11 d. 17.00 val. šv. Mišiomis Mažeikių Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Sakralinę muziką atliks Judita

Leitaitė (mecosopranas) ir Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai). Spalio 12 d. jubiliejiniai renginiai vyks Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. 11.00–14.00 val. mažojoje salėje organizuojamas seminaras-diskusija „Ką reiškia

Mielieji Mokytojai, sveikiname Jus Tarptautinės mokytojo dienos proga! Linkime daug sveikatos, laimės, kantrybės ir džiugių akimirkų. Dėkojame už tai, kad mums atiduodate savo laiką ir energiją, kad skatinate eiti pirmyn. Ačiū už tai, kad esate. 4f klasė

būti su Maironiu?“. Dalyvaus akademinės bendruomenės atstovai, mokytojai, kultūros darbuotojai, jaunieji literatai, skaitovai, konkursų dalyviai. 16.00 val. koncertas, skirtas Maironio 150-osioms gimimo metinėms, „Išliksiu ne vienas“. Dalyvaus M. K. Čiurlionio kvartetas, liaudies ir Maironio dainų atlikėja

Nukelta į 2p.


2

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

Atkelta iš 1 p.

„BŪTI SU MAIRONIU“! Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis). Kompoziciją „Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba“ atliks Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros katedros III kurso studentai. Džiaugiamės, kad šios gražios jubiliejinės šventės iniciatorius ir organizatorius yra mūsų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Martynas Januška. Linkime jam sėkmės ir tikime, kad renginio dalyviai tikrai pajus, Erika Strakšytė, 3e kl. (mokyt. R.Milėška) „ką reiškia būti su Maironiu“. Pranešimą skaitys mūsų lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Romualda Žilinskienė (čia spausdinamas jos pranešimas). Lietuvių kalbos mokytojos Laima Skabickienė ir Ona Kelpšienė bus moderatorės seminare-diskusijoje „Ką reiškia būti su Maironiu?“ Dainuos vaikinų ansamblis, vadovaujamas mokytojo Laimono Terasiaus.

AKIMIRKOS SU MAIRONIU

Mokiausi mažakomplektėje kaimo pradinėje mokykloje, rodos, antroje klasėje, kai klausiausi, kaip kažkas iš trečiokų vos ne vos slebizuoja: „Ir kas do naktis! Žiba žvaigždės aukštai...“ Klausiausi ir pykau, nes žodžiai, atrodė, tokie iškalbingi, o tas vėpla jų ištarti nemoka. Kai pagaliau „skaitytojas“ sudėliojo sakinius, taip lyg ir sustingo tyli ir šalta naktis, šaltas žvaigždžių spindesys, storu šerkšnu apkrėsti medžiai... Tokia pažįstama kaimo naktis ar rytmetis žiemą... Nebuvo tuomet mados perskaityti autoriaus pavardę. Bet taip svajojau, kad jau kitais metais turėsiu trečios klasės vadovėlį ir būtinai tą eilėraštį išmoksiu. Nežinojau, kad ilgai teks jo ieškoti. Nes kitais metais gavo-

me naujus vadovėlius ir veltui verčiau puslapius – eilėraščio nebuvo, nežinojau nė poeto pavardės. Ilgai dar iki jo yriausi, bene iki paskutinės mokykloje klasės. O klausti mokytojų anuomet nebuvo nei mados, nei drąsos... Nežinojau tada, kad tai rašė toks iš nuotraukos atrodąs be galo rimtas, rūstoku veidu poetas Maironis. Mat ir vėlesnėse klasėse jis atsivėrė kitais posmais: ir balade „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, be galo patikusiu eilėraščiu „J.St.“ Daugybė kartų užaugo su Maironio kūryba. Mano karta – sovietinių laikų auklėtinių karta ir mūsų ryšys su Maironiu – ypatingas. Galbūt todėl, kad ir santykis su literatūra buvo kitoks. Daug ką mums reikėjo atrasti patiems, be mokytojo pagalbos. Tačiau būtent iš tos ankstyvos jaunystės tebeskamba ausyse pagal Maironio žodžius sukurtos Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus dainos. Vėliau buvo atrastos poeto satyros. Tad ir susikalbėti su ankstesnių laidų jaunimu buvo lengviau. Šiandien paklausus, ką mo-

„Atošvaistė“

Pasidžiaukime mokiniais, kurie garsina gimnaziją Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos organizuoto literatūrinio konkurso „AR MOKAME MYLĖTI KAIP MAIRONIS TĖVYNĘ, DIEVĄ, ŽMOGŲ?“ laimėtojai: Gintarė Venskavičiūtė , 3a kl. – I vieta, mokytoja Romualda Žilinskienė; Agnė Žutautaitė, 4f kl. – II vieta, Kristina Ganzijeva, 4f kl. – III vieta, mokytoja Ona Kelpšienė; Monika Šličaitė, 2c kl. – apdovanota Padėkos raštu ir asmenine dovanėle, mokytoja Violeta Irniūtė. Spalio 4 dieną 50 gimnazistų dalyvavo KONSTITUCIJOS egzamino I ture. Į II turą pateko 8 mokiniai, surinkę daugiausia taškų. Geriausiai pasirodė 2b kl. mokinys Ugnius Žvingys ir 3b kl. mokinė Gintarė Petreikytė. Jų mokytoja Silva Paulauskienė. kinys žino apie Maironį, pirmiausia atsako, jog atvaizdas yra ant 20 litų banknoto. Dar kartais atsimena, kad parašęs „Trakų pilį“, nes „reikėjo septintoje ar aštuntoje klasėje išmokti atmintinai“. Taigi, galima numanyti: sunku ar lengva aiškinti Maironį? Ką šiandien jaunam žmogui sako „Jaunosios Lietuvos“ gamtovaizdžiai ar žodžiai: Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto Pavasaris eina Karpatų kalnais. Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto Neleidžia erelis suspaudęs sparnais. Visiškai nieko. Nei šalies istorijos, nei noro kiek nors daugiau gilintis į žodžių prasmę. Beje, dažnai tenka išgirsti atsakymą, kad netgi negirdėta „Marijos giesmė“. O kas žino, kur yra Maironio muziejus? O kiek žmonių jame yra apsilankę? Dabar, kai ne vienas skersai ir išilgai išmaišęs ne tik Europą... Bet, kai pagalvoju ramiau, ir man, baigiamųjų klasių mokinei, nelabai buvo suprantamos pagyvenusios mokytojos akyse sužvilgusios ašaros skaitant tuos poeto žodžius. Mokytojos, kuri baigė gimnaziją karo metais, o universitetą – pokariu. Ankstesnių kartų mokiniams Maironis tilpo į prasmingą frazę, bet vis dėlto klišę: „Tėvynės meilės dainius“. Na, tas žodis „tėvynė“ ne visada jaunus žmones nuteikdavo pakiliai, netgi tada, kad nebuvo mados prieštarauti mokytojui. Vis dėlto poeto pavardė pir-

miausia diktuodavo eilėraščius: „Milžinų kapai“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, na dar vieną kitą. Ir visai kitaip nuskambėdavo „Lietuva – didvyrių žemė“, „Skausmo balsas“, „Mano moksladraugiams“, „Viltis“, „Duetas“ ar „Laiškai“. Galvodama apie Maironio lyriką dabar, kaip pasakytų mano mokiniai, pažvelgiau į jį visai kitu kampu. Ir pasirinkau ne nuotaiką, ne tematiką, ne dar kažkokį kitą aspektą. Nes, atrodo, kad Maironio kūryba išnarstyta visapusiškai ir lyg nėra ko beatrasti. Vis dėlto, kai perskaičiau Maironio „Paskaita apie Donelaitį“, Kristijonas Donelaitis“ (1923 ir 1924 m.), susimąsčiau: dėstome Donelaitį iš kitų vadovėlių, cituojame kitų autorių mintis, bet pradžią apie jį ar tik ne Maironis davė? Noriu pacituoti vieno straipsnio pabaigą, kur jis apibūdina dvi žmonių grupes. Viena – kurie gyvenime nepalieka ryškesnio pėdsako ir išnyksta, „Bet ateina į gyvenimą tokių, kurie atsineša didžius dvasios turtus, jais kaip pelikanai kruvinomis krūtėmis pena minias; jie duoda, o patys nieko sau nereikalauja. Tai dvasios milžinai, kurie mina pirmuosius takus, tai žvaigždės, kurios aukštai šviečia ir rodo kelią. Tokiu buvo Donelaitis.“ Tad ieškodama ko nors savitesnio, nenorėdama kartoti svetimos išminties, pasirinkau aforistines poeto mintis. Ir štai ką pastebėjau: Maironis daugelyje eilėraščių rašo visiems gerai žinomas tiesas, atpažįstaNukelta į 3 p.


Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

Atkelta iš 2 p.

AKIMIRKOS SU MAIRONIU

mas iš patarlių, kažkokių apibendrinimų, galbūt ir Biblijos ar pan. Kartais atrodo, kad tais žodžiais pasakyta labai taikliai ir be galo aiškiai ir suprantamai. O tai, ką Maironis pasakė apie Donelaitį, manyčiau, puikiausiai tinka ir jam. Taigi mintys iš Maironio eilėraščių Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta Žmogaus apgaulingi sapnai; Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta Ir lieka vieni stagarai!.. („Jei žemė širdį paviliojo“)

šiandieną, Bet meilė, tikyba, šviesa! ----------------------Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva („Šalin, dūsavimai“) Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė; Į darbą stokim vyras į vyrą: Sujungtos rankos suteiks stiprybę. („Nedaugel mūsų“) Galybė meilės viską griauna („Užtrauksme naują giesmę“) Naujos idėjos – darbas ne vaiko:

A.Jasinskaitės nuotrauka

Vienas žodis, į širdį įkritęs, Užtvenktos mėto audrų Sužavės nekalčiausius sažaibus! pnus. („Augo putinas“) Nesustabdysi bėgančio laiko: Oi, bėga tos dienos kaip Vaikas tik trukdo amžių vandenys upės, darbus Kaip brangųjį turtą pagrobęs vagis. („Smuikui grieLaimina Dievas sėjamą žiant“) grūdą, Laimina vaisių: gema šimKas neša gyvatą, tas mirti tai. („Nebeužtvenksi upės“) nebijo: Jo garbei – tik dvasios tyla! Neskundės vyras nusimi(„Didysis šeštadienis“) nęs Dėl meilės moterų lengvos! Sunku gyventi žmogui ant Tada už auksą nemylėta, svieto; Tada už dainą nemokėta. Visur tik vargas, nelaimės („Tėvynės dainos“) vienos („Sunku gyventi“) a) Tiek sykių proto prityriTikėk, jei gali! („Jei kada mas pančiai nukris“) Man širdžiai patarė tylėt, O jai meilu – apsigavimas: Mainos rūbai margo svieto: Ji nori amžinai mylėt. Silpnas kelia, tvirtas griūva b) Bet meilės žiedas laime („Tu girele“) žydi Taip apgaulingai ir trumNe kumštė tevaldo pasaulį pai!

3

Kuriems nelaužė nieks Nebatgaivins, kas sykį ragų; mirė, Kurie per daug akyvai Užgautas rytšalio šalnos! mano, („Širdis ir protas“) Kitus, ne savo ožį gano. („Apsaugok, Viešpatie“) Kas buvo, Jau žuvo, Bet duona net balta karti Sugrįžti negali! („Paskuti- bus, mano ponai! nis akordas“) Jei meilė nepriglaus, nešildys milijonai. („Kokiems velTurtingąjį verta mylėti niams jūs“) karštai, Juk aukso jėga begalinė! Mums reikia tų, kur susi(„Beturčiams“) kaupę veikia! („Nuolat verkšlenantiems politikams“) Be meilės jų darbai suvys! („Suvargusiems“) Širdį ir upę sunku suturėti; Vilijai bėgti, mergaitei myKaip tie metai prabėga!.. lėti!.. („Vilija (Neris)“ Taip ant mėlsvo dangaus Ir nušvinta, ir gęsta žaibai! Ir pamokantis eilėraštis apie dvi priešybes: amžiną jauKam gailėtis, kas žuvo ir nystės ir senatvės konfliktą: sugrįžti negali? <...> Jaunos dienos – neprotinAtgyvenome amžių, savo gos, įnešėm dalį; Paklydimais gan turtingos, Laikas vietą užleisti vaiNeina žingsniai, bet risčia! kams. („Senatvė“) Už akių joms neužbėgsi, Nepavysi, neužrėksi. O nelaimingi, nesupratot, <...> Jog žemė – tai šalis vargų! Žilo plauko – sveikas protas, Jog žemė – ašarų vietovė! Prieš pagundas apšarvuota, Ir nelaimingas tas žmogus, Bet, Dievuli, per vėlai! Kurs veido ašara neplovė: Nei jam giedro įkvėpimo, Jam uždarytas bus Dangus! Nei energijos jaunimo! („Skausmo balsas“) <...> Kad jauni sveikiau žiūrėtų, a) Apsaugok, Viešpatie, Kad seni daugiau galėtų!.. nuo priešo, Būtų ir giesmė kita. Kursai patamsiais duobę O dabar juk žmogų retą knisa, Rasi, kur pernykštį metą Nuo to, kursai ant kelio vieNeapkaltintų kada. šo <...> b) Purvais apdrabsto žmo(„Jaunos dienos“) gų visą! Bet aš bijau ir tų draugų,

Domantė Jablonskytė, 3e (Mokyt. A. Milėškienė)

Mieli Mokytojai,

Nuoširdžiai sveikiname Jus Tarptautinės mokytojų dienos proga! Ačiū Jums už kantrybę, laiką, skiriamą mums net ir ne pamokų metu, ačiū už tai, kad mokote ne tik egzaminui, bet

– svarbiausia – gyvenimui. Linkime nepritrūkti energijos, sveikatos, idėjų ir optimizmo, kad Jūsų dėka Merkelio Račkausko gimnazijoje išaugtų dar daug gilių ir brandžių asmenybių! Su didžiausiais linkėjimais, 4a klasė


4

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

Mieli Mokytojai,

Tegul Jūsų išmintis, kūryba, savitarpio supratimas, pasiaukojimas ir kantrybė puošia jūsų sielas ir uždega kaskart vis didesnį norą dalintis savo dvasiniais lobiais su mokiniais! Su Mokytojų diena! 4b klasė

Didžiulė atsakomybė būti Mokytoju. Tai pats svarbiausias mūsų ateitį kuriantis darbas. Dėkojame už Jūsų sunkų, nenuilstantį darbą, už visą gėrį, kuriuo dalinatės su mumis, mokiniais. Norime pasveikinti Jus Tarptautinės mokytojo dienos proga. Linkime gerų idėjų, neišblėstančio kūrybinio polėkio, savitarpio supratimo ir pagarbos, o svarbiausia – sveikatos. Tegu kelias, kuriuo einate ir vedate mus, būna pilnas spalvų, ryžto, jėgų, naujų atradimų ir ieškojimų. 4d klasė

Apie gimnaziją skaičių kalba

Lena Krigelienė, Merkelio Račkausko gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Gimnazijoje mokslo metus 25 klasėse pradėjo 716 mokinių (paskutinį kartą daugiau nei 700 mokinių turėjome 2006 metais), iš kurių net trečdalis (221) tik šį rugsėjį pirmąkart pravėrė mūsų gimnazijos duris. Mokykloje daugiau mokosi merginų – (437 merginos ir 279 vaikinai): vaikinų mažiausiai ketvirtose klasėse (34 proc.), daugiausiai - antrose klasėse (47 proc.). Dauguma 1-3 klasių gimnazistų mokosi etikos (85 proc.). Ketvirtokai dorinio ugdymo nebesimoko, kadangi

„Atošvaistė“

Akimirkos iš Mokytojų dienos gimnazijoje

Mažeikių skyriaus „Sodros“ direktorė Laima Nagienė sveikina Šventę „Atgal į vaikystę“ vedė mokytojus R.Žulpaitė ir G.Rimkus (4a)

praėjusiais mokslo metais baigė visą programą. Pagrindiniame ugdyme 10 mokinių tęsia vokiečių kaip antrosios užsienio kalbos mokymąsi. Viduriniame Gimnazistai dėkoja Mažeikių ugdyme 22 mokiniai mokosi loAbiturientai veda socialinių r. merui A. Teniui už pravestą pitynų kalbos. lietinę pamoką Gimnazistus moko 44 mo- įgūdžių pamoką mokytojams kytojos ir 12 mokytojų. Per savaitę gimnazijoje vyksta 1064 pamokos, 51 neformalaus švietimo užsiėmimas, 56 pamokos mokinio poreikiams tenkinti. Rugsėjo pirmosios dienos buvo sudėtingos trečiokams, kai paskutinę vasaros dieną švietimo ir mokslo ministras pasirašė įsakymą, keičiantį priėmimo sąlygas į universitetus ir kolegijas 2014 metais. Net 116 trečiokų koregavo savo individualiuosius ugdymosi planus. Dėl mokinių pasirinkimų kaitos buvo išformuota viena matematikos bendrojo kurso grupė, viena lietuvių kalbos ir dvi anglų kalbos modulių grupės. Atsirado trečiokų, kurie nutarė kaip ketvirtąjį egzaminą pasirinkti informacines technologijas arba geografiją, todėl buvo sudaryta po vieną papildomą grupę šiems dalykams dėstyti. Iš abiturientų išleisto stendo „Mokytojai atgal į vaikystę“

Apie gimnazijos Mokinių tarybos veiklą

žinoma, atliktas vienas smagiauPrasidėjus mokslo metams ir mosių darbų – gimnazijos pirmokų kinių taryboje įvyko įvairių pokyčių. socializacija. Galime išduoti paRugsėjo 24 dieną taryba pasipildė nauslaptį, jog vienas iš artimiausių jais nariais. Tarybos narių sprendimu renginių bus tarptautinės pašto bei seniūnų tarybos pritarimu į tarybą savaitės paminėjimas. atkeliavo Agnė Siniauskaitė, Evaldas Naudodamiesi galimybe norėtuStriaukas, Osvalda Mickutė, Kostas Bame pasveikinti visus gimnazijos reikis. Džiaugėmės sulaukę daug motyMOKYTOJUS su Tarptautine vacinių laiškų ir atsiprašome, kad negaMokytojo diena ir palinkėti A.Vilko nuotrauka lėjome priimti visų norinčių. Žinoma, visiems išlikti ištvermingiems ir kandėkojame ir kadenciją baigusioms taĮvykus perversmui taryboje, ne- triems. rybos narėms: Silvijai Kavaliauskaitei, pamiršome ir svarbiausių darbų. Buvo Su šypsena, jūsų gimnazijos MokiŠventėje dalyvauja ir buvę Gretai Kirkilaitei ir Lukai Meškytei. sukurtas preliminarus veiklos planas ir, nių Taryba! mokytojai


Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

2012-2013 m.m. gimnazijoje veikia tokie būreliai 1. Choro studija – N. Dapšienė 2. Dailės studija „Mūza“ – A. Milėškienė, R. Milėška 3. Esperanto kalbos būrelis – G. Opulskienė 4. Gamtinės ir mokyklinės kraštotyros būrelis – A. Vilkas 5. Geografijos būrelis „Gaublys“ – D. Stasys 6. Informacinių technologijų būrelis „Kompiuterija“ – R. Miniotas 7. Instrumentinis ansamblis – L. Terasius 8. Jaunųjų ekologų būrelis – A. Vilkas 9. Jaunųjų geografų būrelis „Meridianas“ – A. Meškienė 10. Jaunųjų piligrimų būrelis – S. Norvaišienė 11. Jaunųjų šaulių būrelis – S. Maigaitė 12. Krepšinio būrelis – R. Beišinas 13. Literatų būrelis – L. Skabickienė 14. Šiuolaikinių šokių būrelis „Allegro“ – J. Juodpusytė 15. Teatro studija „Mozaika“ – M. Januška 16. Tekstilės technikos ir drabužių dizaino būrelis – A. Valtienė 17. Tinklinio būrelis – R. Akučkaitė, A. Mika 18. Vaikinų vokalinis ansamblis – L. Terasius 19. Žurnalistų būrelis – J. Palenskienė

Pirmokų krikštynos Rugsėjo 28 dieną buvo pakrikštyti gimnazijos naujokai. Tradiciškai šventė prasidėjo nuo pirmokų žymėjimo, tačiau šiemet jis vyko ne prieš pamokas, kaip įprasta, o likus penkioms

5

Paminėtas kalbininkas Aleksas Girdenis

Rugsėjo 25 dieną Merkelio Račkausko gimnazijos aktų salėje vyko žymaus lietuvių kalbininko Alekso Stanislovo Girdenio mirties metinių paminėjimas. Mokykloje ta proga taip pat buvo surengta parodėlė.

Giedrė Pranauskytė ir Monika Kaminskaitė (iš 1a) bei 3b kl. mokinės – Laura Žvirždinaitė ir Milda Senkutė. Skaitovėms pasiruošti padėjo mokytoja Laima Skabickienė. Renginio metu 3a klasės mokinė Simona Šidlauskaitė papasakojo A. Girdenio biografiją, mokytojas Algirdas Vilkas pristatė ekspedicinę kelionę, kuri sekė profesoriaus žingsniais nuo pat vaikystės Mažeikių rajone iki mokyklos baigimo Merkelio Račkausko gimnazijoje, tada dar buvusioje Mažeikių Renginyje dalyvavo vidurinėje mokykloje. Čia jis mokslininko sesuo Aldona mokėsi 1953–1957 m. EksElena Steckienė ir dukterėčia Danutė Vorienė, mokyklos direktorė, pavaduotojai, lietuvių kalbos mokytojai. Pilnoje aktų salėje skambėjo Povilo Girdenio, jo sūnaus, dainos pagal kalbininko eilėraščių tekstus. Nuotaikingai žemaitiškus eilėraščius deklamavo

rangos stilius, pagal kurį jie turėjo apsirengti. Todėl gimnazijos mokiniai atrodė ypač spalvingai. A.Vilko nuotraukoje Šventė tęsėsi pirmų A.Girdenio sesuo Aldona Elena klasių prisistatymais Steckienė ir dukterėčia Danutė Vorienė

pedicijos medžiaga, parengta kartu su mokiniais ir mokytoja Romualda Žilinskiene, bus išsiųsta į konkursą Vilniuje „Istorinė asmenybė mokyklos muziejuje“. Visiems buvo įdomu pamatyti senų metų klasės žurnalų išrašus, jaunatviškus A. Girdenio eilėraščius, išspausdintus laikraščiuose. Jų nuo1953 iki 1958 metų buvo publikuota per 90! O apie mokslininko jaunystės metus liudijama, kad nebuvę tokios srities, kuria jis nebūtų domėjęsis: ir matematika, ir fizika, ir lietuvių kalba, žaidęs šachmatais, griežęs smuiku. Virginijus Kupliauskis, 3a

minutėms iki pirmos pamokos pabaigos. Nuo tada jaunieji gimnazistai vaikščiojo su ryškia F raide ant kaktos, reiškiančia „fuksas“ – naujokas. Tačiau tai nebuvo vienintelis pirmokų skiriamasis ženklas. Kadangi šių krikštynų tema – subkultūros gimnazijoje, kiekvienai naujai klasei buvo paskirtas ap-

Sveikiname naują gimnazijos „Atošvaistės” laikraščio redaktorę Gretę Tarvydaitę iš 3a klasės, linkime jai kūrybnės energijos, kuo daugiau išmonės ir sėkmės tobulinant laikraštį. Spausdiname jos pirmąjį „žodį”. Sveiki, daugiau. Ir patys save pagauNorime to ar ne, bet vis name žioplinėjant, kai reikia labiau pastebime, kad dangus susikaupti, nostalgiškai žiūkasdien vis pilkesnis, vis dau- rint pro langą, kai reikia dirbgiau nukritusių lapų, dažniau ti. Tai kas gi nutiko? AtsakyNuotraukos ir tekstas lyja. Maža to, kiekvieną dieną mas paprastas – ruduo. SpeciSimonos Radvilaitės, 4a vis šalčiau, o namų darbų vis Nukelta į 6 p.

aktų salėje. Krikštynų kulminacija vyko lauke, kur naujokai turėjo įveikti ilgą trasą abiturientų paruoštų užduočių. Jas įvykdę visi pirmokai pabučiavo knygą ir sakė priesaiką, po kurios jie oficialiai tapo pilnateisiais gimnazijos mokiniais.


6

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

Atkelta iš 5 p. finis metų laikas. Tai metas, kai reikia būti atsakingu, mokytis, dirbti, vykdyti savo pareigas. Ir nors mums atrodo, kad jau „įsimušome“ į ritmą, kasdien darosi vis sunkiau. Ką tokiu atveju daryti? Tikriausiai ir nėra atsakymo. Kiekvienas esame unikalus, tad vienas atsakymas mums niekada netiks. Turbūt reikia daryti tai, ką mėgsti. Veikti tai, kas daro tave laimingu. Jei esi optimistas – svajok. Jei realistas – analizuok, vertink savo aplinką. Jei pesimistas – sukandęs dantis perkentėk visa tai. O galbūt tu esi tas, kuris jaučiasi nuostabiai, yra patenkintas savo gyvenimu ir liūdnumą pateisina tik laidotuvių proga. Tuomet tave sveikinu! Esi laimingas žmogus. Gretė

Pirmokų mintys apie gimnaziją...

Į gimnaziją atėjo mokytis 198 pirmokai. Jiems viskas nauja. Paklausėme kelių gimnazistų, kaip jie jaučiasi gimnazijoje. tai, kad čia tylu, nėra triukšmo, Karolina: Įdomi mokykla, tiek per pamokas tiek per perlinksma klasė, gera auklėtoja. traukas. Man tai labai patinka Ko daugiau reikia? Smagu, kad Roberta: Naujoje mokykloje čia yra nemažai veiklos, visokių man nejauku, nauji mokytojai, būrelių. žmonės. Viskas nauja. Tikiuosi, Sandra: Tik atėjus į šią mo- kad po kelių savaičių čia jaukyklą šiek tiek bijojau, visgi nau- siuosi kaip namuose. ja vieta, nauji žmonės. Praėjus Lukas. Jau seniai žinojau, pirmai savaitei, apsipratau ir kad čia ateisiu po aštuonių man čia pradėjo patikti. Smagu klasių. Man čia patinka. Jausutikti naujų žmonių, mokytojų, ki atmosfera, įdomūs žmonės. bendraminčių. Svarbiausia – daug veiklos. Nėra Brigita: Iš pradžių buvo keis- laiko nuobodžiauti. ta ir sunku atėjus į naują mokyklą. Dabar jau baigiu priprasti. Virginija Sereikaitė, 4d Labiausiai atkreipiau dėmesį į

Europos kalbų diena gimnazijoje Rugsėjo 26 dieną yra minima Europos kalbų diena. Minint šią įsimintiną dieną, Europos valstybėse yra organizuojami įvairūs renginiai, kuriais siekiama paskatinti didžiuotis savo kalba, mokytis kitų. Taip pat turime

puikią progą pasidžiaugti, kad kiekvienas mokame bent po dvi kalbas – štai kokia mes išsilavinusi europiečių tauta! Kalbų dienos minėjimas mūsų gimnazijoje tapo gražia tradicija. Pirmą kartą ši diena buvo paminėta prieš ketverius metus užsienio kalbų mokytojų iniciatyva. Mokytojų tikslas – skatinti vaikus domėtis užsienio kalbomis, mokytis jų, tobulėti.

„Atošvaistė“ Mokytojos Ramutės Čiutienės teigimu, kalbų mokėjimas yra labai svarbus mūsų gyvenime. Žmogus augdamas tobulėja, tačiau tobulėjimui didelę reikšmę turi knygos ir kalbų mokymasis. Šiais metais Merkelio Račkausko gimnazijoje buvo pristatomos penkios kalbos. Stendinį pranešimą apie rusų kalbą parengė mokytojos Ramutė Čiutienė ir Laima Novakienė, anglų kalbą pristatė mokytojos Loreta Giniotienė, Renata Šaltkauskienė, Irena Urbonienė bei Marija Paulauskienė. Vokiečių kalbos pristatymą parengė mokytoja Loreta Končiuvienė, esperan-

tų kalbos – mokytoja Gražina Opulskienė. Mokantis užsienio kalbų, labai svarbu nepamiršti ir gimtosios kalbos, todėl buvo pristatyta ir lietuvių kalba, apie kurią pranešimą parengė lietuvių kalbos mokytojos Sonata Maigaitė ir Agnė Kybartienė. Europa – tai kalbų lopšys, kuris gali didžiuotis 23 oficialiomis kalbomis ir daugiau kaip 60 kalbų, vartojamų įvairiose vietovėse. Kalbų mokėjimas gali padovanoti bendravimo laisvę ir tai, kas žmogui svarbiausia – pažinimo džiaugsmą. Audronė Ambrutytė, 4b

Apie knygų skaitymą

Ar teko pajusti skaitymo malonumą, skaitymo džiaugsmą? O skaitymo kančias? Kodėl reikia skaityti knygas? Nes jos padeda augti.

,,Taip, bet iš kurio dienotvarkės punkto išplėšti tą kasdienio skaitymo valandą?<...> Kai tik iškyla klausimas, kada skaityti, vadinasi, tam nėra noro. Nes, panagrinėjus iš esmės, niekas niekada neturi laiko skaityti. Nei mažiukai, nei paaugliai, nei suaugusieji. Gyvenimas yra amžina kliūtis skaitymui.“ Žmogus stato namus, nes yra gyvas, bet jis rašo knygas, nes žino esąs mirtingas. Jis gyvena būryje, nes yra genties atstovas, bet skaito, nes žino esąs vienas. Šis skaitymas jam yra draugija, nepakeičianti jokios kitos, bet kurios ir jokia kita neatstotų. Skaitymas jam nepateikia jokių išsamių paaiškinimų apie lemtį, bet nuaudžia tankų jo ir gyvenimo vientisumo tinklą. Nepastebimo ir slapto vientisumo, kuris išreiškia paradoksalią laimę gyventi ir atskleidžia tragišką gyvenimo beprasmybę. Iš to išplaukia išvada, kad mūsų skaitymo argumentai yra tokie pat keisti kaip ir mūsų gyvenimo argumentai. Ir niekas neturi teisės reikalauti iš mūsų ataskaitos už šį artumą. Retus suaugusiuosius, kurie man davė skaityti, vis dėlto užgožė knygos, tačiau išliko tie, kurie klausė, ką aš supratau. Žinoma, aš su jais kalbėjau apie savo skaitytas knygas. Mintys iš Danielio Pennako knygos ,,Kaip romanas“ Parinko lietuvių kalbos mokytoja O. Kelpšienė

Scotas Turovas ,,Pirmokas“ Scotas Turovas - amerikiečių detektyvų rašytojas. Bibliotekoje radusi jo knygą ,,Pirmokas“ , tikėjausi kažko detektyviško, bet tai autobiografinis Scoto Turovo pasakojimas apie teisės studijas Harvardo Teisės mokykloje. Autorius at s k l e i d ž i a , koks sudėtingas yra teisininko kelias į tikrąjį teisės suvokimą. Scotas Turovas pasakoja, kiek daug tenka mokytis šios prestižiškiausios pasaulio mokyklos studentams, kaip, iš pažiūros, nehumaniškai elgiasi dėstytojai taikydami Sokrato metodą, kai būsimasis teisininkas yra pastatomas prieš šimto žmonių auditoriją kvotimui ir pasijaučia visai bejėgis. Knygoje atskleidžiamos ir kanoninės, ir precendentinės, ir beprecendentės teisės supratimo pamokos. Su tikro literato įžvalgumu Scotas Turovas pasakoja apie jaunų (ir ne tik, nes ten dažnai studijuoja ir solidesnio amžiaus žmonės) žmonių abejones, virsmą ir pasitikėjimo susigrąžinimo laiptelius. ,,Pirmokas“- knyga apie tai, kiek iš tiesų kainuoja geros studijos: ne finansine, o moraline, dvasine, gal ir fizine prasme. Labai gera knyga ir mokytojams, ir mokiniams. Lietuvių kalbos mokytoja O. Kelpšienė

Nukelta į 10 p.


Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

7

Maironis man – visuotiškas, Vienužis – asmeniškas...

Mokytojų dienos išvakarėse pakalbinome lietuvių kalbos mokytoją ekspertę Laimą Skabickienę apie jos darbo pradžią Laižuvoje, kuri saugo kultūros atmintį, apie du jai artimus ir išdainuotus poetus, gimusius rudenį. Jūs, gerbiama mokytoja, darbą pradėjote Laižuvos pagrindinėje mokykloje. Kiek metų ten dirbote ir kuo svarbūs Jums tie metai?

patyrinėti? Skubu priminti: esame turėję tokių idealistų jaunuolių, kurie ieškodami atsakymo į šiuos klausimus net dviračiais leisdavosi kelionėn į Laižuvą, į Židikus arba pėsčiomis – į Renavą. O vienu sakiniu bandant perteikti pranešimo esmę, pasakytina, kad šįkart man buvo svarbu

Europos paveldo dienų dalyviai prie A.Vienažindžio kapo

aiškintis, kada eilėraščiai virsta dainomis. Vienažindys ir Maironis. Abu gimę rudenį. Abu poetai,

Laižuvoje mokytojavau penkiolika metų. Čia prasidėjo labai svarbus gyvenimo etapas, pažymėtas pedagoginės patirties pradais, kultūrinės veiklos labirintais – turėjau šventą galimybę įsigyventi į kultūros paveldą. Čia pradėtas mano, kaip šeimos moters, kelias. Ar nebuvo sunku iš mažos mokyklėlės atėjus į didelę miesto mokyklą? Taip, sudėtinga buvo darbuotis Ventos vidurinėje mokykloje. Bet gyvenant visavertį gyvenimą normalu vis pagauti Ariadnės siūlą. Ar mintimis dažnai sugrįžtate į Laižuvą? Pamenu, prieš septyniolika metų dienorašty rašiau: „ ...jau daugiau nebebus traukinių į namus – kaštonų žvakes vėjas karpo...“ Sentimentalu, ar ne? Sugrįžti mintimis yra viena (nesvarbu dažnai ar retai), o štai iš tikrųjų Laižuvoje atsirasti tai man reiškia didžiausius dvasios atlaidus. Susitinku pažįstamus žmones – šie skuba išsipasakoti, nueinu į bažnytėlę – ten graudina laižuviškių giesmės. Be abejonės, kiekvienąkart naujų ženklų išvystu šventoriuje, kurį tebesaugo gražuoliai kaštonai, o ką jau bekalbėti apie pava-

daksčio atkalnes, kurias taip mėgo Vienužis ir Vaižgantas. Žodžiu, sugrįžimai būna išties šviesūs. Laižuvoje, kiek žinau, dirbo poetas Antanas Vienažindys, rašytojas Juozas TumasVaižgantas. Prieš savaitę čia vyko Europos paveldo dienos, pavadintos „Iš poezijos užgimusią dainą A. Vienažindys paliko Laižuvos žemėje“. Jūs skaitėte pranešimą. Gal pasidalintumėte įspūdžiais? Taip, ir Laižuvoje buvo organizuojamos Europos paveldo dienos. Šiemet jų tema itin aktuali – „Vietos dvasia“. Gal daugeliui knieti išsiaiškinti, ar triukšmaujančioje civilizacijoje mūsų senosios Europos vietovės beturi jėgų saugoti kultūros atmintį. Pasirodo, turi. Štai laižuviškiai, ją atkurdami, ir patys atsikuria, atsinaujina, sustiprėja. Nuvažiuokite ten ir pasiklausykite, kiek daug kas prisimenama apie Antaną Vienažindį ar Juozą TumąVaižgantą. O jeigu norite sužinoti, kaip atrodė XIX a. pabaigos lietuvių meilės lyrika, tai vėlgi laižuviškiai gali padėti. Jie tebedainuoja Vienužį! Tai kas tie vietos dvasios sargai? Kodėl jiems taip svarbu saugoti kultūros šaknis? Gal gimnazistams visa tai vertėtų

abu tarnavo Dievui, abiejų eilės yra tapusios dainomis. Apie juos abu kalbate mokiniams. Kuris jiems priimtinesnis, suprantamesnis. Kuo Jums abu poetai svarbūs? Vienažindį mokiniai tik tada išgirsta, kai nuvyksta į Laižuvą, kai (tarkim, 1998-aisiais) išdainuoja Vienužio dainas ir kartu su mokytojais išleidžia kompaktinę plokštelę, kai įsisuka į R. Granausko „Rožės pražydėjimą tamsoj“... Kalbu apie tai, kas buvo. Ir Maironis, tolstantis arba artėjantis, dažniausiai pagauna veiklias individualybes, gebančias kontempliuoti. Bet būna ir klasių, kurios skersai išilgai Maironį išdainuoja. Vienais metais priaugama prie optimizmu trykštančių „Pavasario“ strofų, o kitais, žiūrėk, atsinešamas moto, pažymėtas būties beprasmybės arba laikinumo ir amžinybės ženklais. Ir kas tada belieka? Glaustis prie „Vakaro minčių“ ar „Išnyksiu kaip dūmas“. Man atrodo, kad Maironis yra visais laikais iškalbingas. Per jį išryškėja mūsų jaunuomenės nuotaikos, pasaulio jutimo atspalviai. Labai gerai, kad mes turime Maironį. Labai gerai. Man jį patinka dainuoti. Tai valinga, stipri poezija, leidžianti mums pajusti savo esmes. Maironis man – visuotiškas, Vienužis – asmeniškas. Pastarasis yra mano didysis gyvenimo atradimas. Jame telpa Laižuva, jos žmonės, mano gyvenimo dalis. Ačiū už įdomų pokalbį. Kamilė Liudkevičiūtė, 3b

Mokinių kūryba Ar mokame mylėti kaip Maironis Tėvynę, Dievą, žmogų? Gintarė Venskavičiūtė, IIIa klasė

(Mokytoja Romualda Žilinskienė) Visai neseniai, galvoda- yra didesnis už norą pamatyma apie tai, ką veiksiu baigusi ti pasaulį. Ir dabar žvelgiu pro dvyliktą klasę, susimąsčiau: ką langą. Ar gali būti kas gražiau, man iš tikrųjų reiškia Lietuva. nei krintantis nuo medžio Ar tai tik trumpa stotelė nuo rudeninėmis spalvomis nugimimo dienos iki mokyklos dažytas klevo lapas? Ar gali baigimo, ar čia ir toliau gyven- būti kas nors gaiviau už šaltą siu, ar noriu čia sukurti šeimą. rudeninį lietų? Ar gali būti kas Supratau, jog noras likti čia Nukelta į 8 p.


8

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

Atkelta iš 7 p.

Ar mokame mylėti kaip Maironis Tėvynę, Dievą, žmogų?

geriau už savo kraštą? Mintys viena po kitos skaičiuoja tuos ar... Šyla siela. Bet juk daugelis nori kuo greičiau išvykti, pabėgti, palikti čia esančius žmones, gamtą, Lietuvą. Ar yra dar žmonių, kurie myli, gerbia ir saugo Tėvynę, Dievą ir žmogų taip, kaip tai darė Maironis? Poetas, nuo kurio gimimo mane skiria beveik pusantro šimtmečio! Jei paklaustume jaunų žmonių, ar jie myli Lietuvą, neabejoju, kad nemažai jų atsakytų, kad myli. Tačiau nepraėjus nė metams, ko gero, išvažiuos ir pamirš tėvynę, juoksis iš ten likusių žmonių, sakys, kad svetur yra geriau. Nejaugi iš tiesų

G.Ramonaitės, 3b, pieš.

čia taip blogai? Kodėl tik nedaugelis bando įžvelgti, jog čia tiek daug gero. Čia mūsų šaknys, mūsų artimieji ir draugai. Juk reikia džiaugtis, kad mes laisvi, kad turime kuo tikėti, turime savo kalbą ir kultūrą, sudėtingą protėvių nueitą kelią. Nejaugi jokios meilės, pagarbos nejaučiame šiems dalykams? Kodėl anais, Maironio laikais, žmonės taip brangino savo tėvynę? Kodėl nenuleido rankų, o kovojo už laisvę ir šviesią ateitį? Maironis pakiliai akcentuoja: Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę, Tu mūsų brangiausia prabočių šalis! Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė, Čia tiek atminimų atranda širdis! Kiek žmonių galėtų pasakyti jaučiantys tokius jausmus? O jei ir pasakytų, ar tie jausmai liktų tokie patys, kai reikėtų guldyti galvas už Tėvynę, jos laisvę ir gerovę. Pabėgti nuo sunkumų lengviau nei stengtis juos nugalėti. Dabar net nesusimąstome, kaip sunkiai dėl Lietuvos laisvės,

tautos kovojo mūsų proseneliai. Labai senais ir vėlesniais laikais. Ne vienu atveju Maironio eilės jiems buvo įkvėpimas ir padrąsinimas. Poeto meilė ir pasiaukojimas Tėvynei skatino nepriklausomybės siekimą. „Graži tu, mano brangi tėvyne, /šalis, kur miega kapuos didvyriai“, – pradeda Maironis eilėraštį „Lietuva brangi“. Tai kūrinys, kuris sovietmečiu buvo virtęs tautos himnu. Ir iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų ji turėtų būti brangi, kaip ir artimas, kaip kiekvienas žmogus. Tačiau ar taip yra? Vis nenustojame kalbėti, kokie šalia esantys žmonės, kaimynai, praeiviai ar draugai yra susiraukę, nepatiklūs ir pikti. Esą gal mums trūksta saulės, gal šilumos. Tačiau ar tikrai? Gal mums tiesiog trūksta meilės? Meilės ne tik gauti, bet ir patiems duoti, ją justi sieloje. Nejau taip sunku praeinančiam žmogui nusišypsoti, padėti senutei pereiti gatvę ar važiuojant viešuoju transportu užleisti vietą vyresniam? Nesunku, tačiau dėl kažkokių priežasčių labai retas tai padarys. Nebesaugome artimo ar šalia esančio. Saugome tik save, nesusimąstome apie kitą, svarbu, kad mums būtų gerai. Ir gyvename pagal patarlę: ne mano kiaulės, ne mano pupos. Tačiau ar Maironis taip mokė? Ar Maironis kada galėjo pagalvoti, jog kada nors lietuvis lietuviui bus svetimas? Juk lietuvis lietuviui – brolis ir sesuo. Tai kodėl gi negalime mokytis iš Maironio? Juk žmogus iš prigimties nėra blogas, blogi gali būti tik jo darbai. O reikėtų pasimokyti tikėti kiekvienu, mylėti kiekvieną, kaip patį save, juk taip ir Dekaloge pasakyta, kurio tiesomis vadovaujamės, nes save laikome katalikais. O ką dabar mums reiškia Dievas? Ar tikime juo tik tada, kai niekas nebegali padėti? Kai nebėra kuo pasikliauti. Ar esame dėkingi jam už suteiktą progą gyventi? O gal išvis nebetikime? Tu, Aukščiausi, skaisčiausias mano meilės šaltinis! Tave myliu, kaip myli sūnus tėvą geriausį, – kreipiasi Maironis į Dievą. Manau, ne todėl, kad jis – kunigas, o todėl, kad jo žodžiai plaukė iš širdies. Ar dabar kas nors taip galėtų pasakyti? O gal tai „nemadinga“? Ko tik neišgirstame

vieni iš kitų! Nors tikriausiai sielos gelmėse tikime Dievu, mylime Tėvynę ir vienas kitą, tačiau, bandydami pritapti prie daugumos, atrodyti laisvi ir nepažeidžiami, dažnai elgiamės atšiauriai, būname šiurkštūs, pikti, netgi kerštingi.

D.Stonkutė, 4d, pieš.

Ką mylime mes? Tėvus, artimuosiuos? Ne. Mylime tik save. Gailimės savęs, bet ne kitų, tikime savimi, darome tai, kas patinka mums, galvojame tik apie save. Žodžiai Dievas, Tėvynė, tarsi nyksta iš kasdieninės vartosenos. Ypač pastarasis. Neretai pasišaipome iš idealistų, gražių žodžių, patriotiškų posmų... ... Jau beveik metai, kaip girdime, kad šie metai paskelbti Maironio metais. Tik kažin ar daugiau pavartėme poeto eilėraščių „Pavasario balsai“, pagalvojome apie jo vietą ir reikšmę mūsų tautos gyvenime. O reikėtų. Reikėtų iš kažko mokytis gerumo. Išdrįsti kiekvieną dieną pradėti su šypsena, apkabinti mamą ir tėtį, rasti gerą žodį draugui, jei ne garsiai, tai nors mintyse padėkoti Dievui už dar vieną suteiktą dieną, už dar vieną suteiktą šansą gyventi kitaip – mylėti Tėvynę, Dievą, žmogų.

Kristina Ganzijeva, IVf klasė (Mokytoja Ona Kelpšienė) Lyginant Maironio ir mūsų epochą, šiandien gyvenimas yra labai pasikeitęs, jo tempas paspartėjęs, o ir žmonės, atrodo, labiau skuba gyventi. Skaudu pripažinti, tačiau šiandien mūsų visuomenė tampa vis labiau vartotojiška, pelno siekimas daugeliui tampa didžiausia gyvenimo vertybe ir gyvenimo prasme. Ar galime mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, tikri vartotojai, mylėti Tėvynę ir jos žmones kaip Maironis? Maironis – XIXa. pab. – XX a. pradžios lietuvių poetų, visuomenės ir kultūros veikėjų. Savo poetinėje kūryboje Maironis, kaip tikras romantikas, atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį, parodo jo jausmus, meilę Dievui, susirūpinimą dėl Tėvynės ir jos žmonių. Poeto kūryboje galima įžvelgti sudėtingą Maironio asmenybę, jo ypatingą pasiaukojimą, nuoširdumą ir didžiulę meilę gimtajam kraštui. Maironis - ne tik vienas žymiausių Lietuvos kūrėjų, jis – šviesios sielos žmogus, kurio autoritetas nenuginčijamas. Maironio kūryboje didžiulis dėmesys yra sutelktas į Tėvynę. Poetas eilėraščiuose leidžia mums suprasti, kad kiekvienam lietuviui svarbu kalbėti gimtąja kalba, gerbti ir

žinoti savo Tėvynės istoriją bei gyvenimu ir darbais garsinti gimtąjį kraštą. Poetas kūrė ne pačiais lengviausiais Lietuvai metais. Spaudos draudimo laikotarpis varžė poetą, cenzūra ribojo jo kūrinių publikavimą. Atgimimo laikotarpis leido apmąstyti laiką. Istorinis laikas eilėraščiuose yra labai svarbus. Jis skirstomas į praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitimi didžiuojamasi, ji yra įkvėpimo šaltinis : „Ne tiek gal turtų tada turėta,/

P.Baublio, 4a, pieš.

Bet savo žemę daugiau mylėta“kalbama apie su laiku išnykusį patriotiškumą. Dabartis, priešingai, kritikuojama, peikiama: „Ne taip senovės tėvai gyveno,/ Kaip skurstame vargšai šiandieną“- iš dabarties atsigręžiama į praeitį. Į ateitį žiūrima su viltimi, kad dabartinė situacija paNukelta į 9 p.


Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

9

Ar mokame mylėti kaip Maironis Tėvynę, Dievą, žmogų? sikeis: „Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;/ Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;/ Saulutė džiugins vėl patekėjus“,- sakoma, kad jaunimas yra tautos ateitis: „Gal žmonės šiandien manęs nesupras,/ Bet mano išauštančiai metai“. Jaunystė – svarbiausias periodas žmogaus gyvenime, tikimasi, kad jauni žmonės tęs patriotiškumo tradiciją, perduos ją ateities kartoms. Juk būtent jaunimas yra šalies ateitis. Deja, šiandieninė Lietuvos situacija nėra panaši į Maironio aprašomus ateities laikus. Šalies ekonominė situacija nėra pati geriausia jauno žmogaus gyvenimui: baigęs mokslus žmogus dažnai neranda sau tinkamo darbo, dėl tos priežasties yra priverstas ieškoti darbo vietos svetur, kad galėtų susikurti gerą materialinį pagrindą. Internetinės apklausos rodo, jog emigravę iš Lietuvos žmonės sugrįžtų į Tėvynę, jei tik turėtų čia darbą pagal specialybę ir gerą atlyginimą. Tai leidžia suprasti, kad Lietuvos situacija nėra beviltiška, žmonės myli savo gimtąjį kraštą, o emigruoja priversti aplinkybių. Ar įmanomas dalykas, kad šios nepageidautinos šaliai aplinkybės gali keistis? Atsakymas į šį klausimą taip pat turi daugybę niuansų. Jei gatvėje paklaustumėm atsitiktinio praeivio, kas yra kaltas, jog Lietuvos ekonomika nekyla, sulauktumėm atsakymo: - valdžia. Mes nuolatos esame nepatenkinti esama padėtimi, manome, jog daroma per mažai mūsų šalies labui. Tačiau šalies ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo valdžios, ji priklauso ir nuo mūsų, piliečių. Jei kiekvienas iš mūsų galvotų apie šalies, o ne savo asmeninę gerovę, emigruotų mažiau žmonių, jie stengtųsi pagerinti esamą padėtį, juk Lietuvoje paruošti specialistai yra vertinami visame pasaulyje, pripažįstama jų aukšta kvalifikacija. Galų gale, juk mes gyvename demokratinėje valstybėje ir patys renkame valdžią, turime teisę matyti Seime tuos žmones, kurie, manome, galės kažką keisti. Problemos kyla dėl to, jog trūksta aktyvumo, pilietiškumo. Mūsų mieste bandoma atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: kasmet švenčiamos Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, minime Sausio 13-ąją. Į šią veiklą įsitraukia jaunimas, tai

reiškia, kad mes, jauni žmonės, nesame visai abejingi Lietuvos istorijai ir kultūrai. Žinoma, aktyvumo trūksta, patriotiškumas nėra kiekvieno piliečio ryškiausia savybė, tačiau teigti, jog jaunimas neturi supratimo, kas yra Tėvynė ir kokia jos svarba žmogui, tikrai negalima. Gerai žinoma, kad Maironis buvo kunigas. Jo eilėraščiuose nesunku pastebėti krikščionišką pasaulėvoką. Neretai žmonės vadinami broliais ir seserimis, jaučiamas ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Eilėraščių subjektas paklusnus Dievui : „ Ir aš, pažinęs šventą valią,/ Einu, Apveizdai paklusnus“- jis suvokia savo gyvenimo laikinumą, trapumą ir su tuo susitaiko. Jis garbina, aukština, myli Dievą, tačiau dreba dėl savo menkumo: „ Tave aš myliu, kaip myliu sūnus tėvą geriausį:/ O tačiau, kaip tas lapas rudeniop paskutinis,/ Štai drebu, nes per teismą mane menką užklausi.“ Ši pozicija, būtent toks ryšys, bendravimas su Dievu yra puikiai suprantamas. Galima pastebėti, jog subjekto santykiai su Dievu yra šilti ir nuoširdūs, tačiau jau-

čiama Dievo galia. Kentėdamas ir praradęs viltį eilėraščio žmogus kreipiasi į Dievą, klausia, kodėl jo širdis tokia jautri: „Kam Tu, Viešpatie davei/ Tą karštą širdį vien kentėti?“ Iš šių citatų suprantame, jog Maironio sukurtam žmogui Dievas yra labai svarbus, jis yra jam ir geriausias patarėjas, ir didžiulės jėgos įkūnijimas. Tai ir yra krikščioniška pasaulėžiūra, kuri leidžia mums

suvokti Dievo reikšmę žmogui. Kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka Dievas? Ar reikalingas yra tikėjimas? Manau, kad žmogus negali gyventi be Dievo širdyje. Turbūt kiekvienas giliai savyje tiki, jog ten aukštai yra kažkas, kas niekada neišduos, visada saugos ir padės, priims ir supras net pačioje siaubingiausioje situacijoje. Labiausiai tai aktualu kritinėmis situacijomis. Kai žmogus lieka visai vienas su savo problema ar nuodėme, kai jis neturi kam išsipasakoti, nežino į ką kreiptis, jis atsigręžia į Dievą, jam svarbu gauti Dievo malonę. Tikėjimas yra labai stipri jėga, kuri gali pakeisti, iš pirmo žvilgsnio, net patį blogiausią žmogų. Brazilijoje 1998 m. pirmą kartą buvo įvykdytas projektas, kurio metu kalėjimo režimas buvo ne visai įprastas. Kaliniai turėjo galimybę melstis kiekvieną dieną bažnyčioje ir praleisti ten tam tikrą laiką, galėjo eiti išpažinties ir aptarti su kunigu jiems rūpimus klausimus. Rezultatai buvo neįtikėtini, net 70 procentų nusikaltėlių pakeitė savo gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą ir pradėjo normalų

K.Ganzijevos, 4f, pieš.

gyvenimą. Šiandien yra daugybė atvejų, kai žmogus pasveiksta nuo sunkios, nepagydomos ligos po to, kai aplanko šventą vietą. Nė vienas pasaulio medikas negali to paaiškinti moksliškai. Jų nuomonė dažniausiai būna dvejopa: vieni sako, kad tai stebuklas, kiti nuo komentarų susilaiko. Šiandien visame pasaulyje yra daugybė žmonių, ku-

rie šventai tiki ir jų tikėjimas padeda jiems gyventi. Apie tai nėra garsiai šaukiama, bet tikriausiai tai ir neturėtų būti daroma, nes, mano manymu, tikėjimas – vienas intymiausių žmogaus jausmų. Meilė žmogui, dvasinė bičiulystė – vienas gražiausių aspektų Maironio kūryboje. „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvusi žemė“, – rašoma eilėraštyje „Draugo ilgesys“. Išdžiūvusi žemė – tai tuščia, džiaugsmu nedrėkinama draugystė. Eilėraščio žmogus išgyvena draugo šalia nebuvimą. Subjektas visa širdimi myli žmonės: „Norėčiau lygiai aš visus prispaust prie degančios krūtinės“. Tačiau kaip ir šiandienos žmogus kartais pasijaučia vienišas. Šiuolaikiniam žmogui turėti tikrą draugą – didžiulė laimė, nes tikrų draugų būna labai nedaug. Dažnai mes nemokame atskirti pažįstamų nuo ištikimų tikrų draugų. Mes, jauni žmonės, dažnai bendraujame su daugeliu žmonių, laikome juos savo draugais. Tačiau tik laikas parodo tikrąjį žmogaus veidą. Juk ne veltui sakoma, kad draugą pažinsi nelaimėje. Manau, kad mylėti visus žmonės gali tikrai ne kiekvienas žmogus. Bet mokytis reikia. Mūsų visuomenėje nuolat kalbama apie toleranciją. Tai žodis, kuris reiškia pagarbą kiekvienam žmogui, mokėjimą priimti žmogų tokį, koks jis yra. Pasaulyje kasmet yra švenčiama Tolerancijos diena. Apie toleranciją kalbama šeimoje, mokykloje per etikos pamokas, taip stengiamasi išmokyti žmonės sugyventi pasaulyje, išvengti karų ir konfliktų, patyčių, leisti suprasti, jog kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Manau, kad XXI a. būtent tolerancija padės žmonėms šiltai bendrauti, neįžeidžiant kitų interesų ir principų. Maironio kūryba – tikrųjų gyvenimo vertybių ir žmogiškumo pavyzdys. Galbūt mes dar per jauni, kad gerai išmanytumėm gyvenimą, dažnai klystame, ne visada elgiamės tinkamai, kartais per daug maištaujame ir norime kažką nuolat įrodinėti, tačiau mes norime gyventi ir karštai mylėti. Mylėti Tėvynę, Dievą ir žmogų taip, kaip mylėjo Maironis.


10

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

Monika Šličaitė, IIc klasė

„Atošvaistė“

kaitros. O, pasirodo, ir jam buvo nesvetimas žmogiškos meilės (Mokytoja Violeta Irniūtė) jausmas. Maironio biografai mini taurios sielos moterį JaEsė dvygą Stanelytę, nes ją su poetu ,,Nenurimstanti ieško dvasia/ To, kas siejo artimi bičiulystės ryšiai. Vis dėlto jai buvo parašytos todora, gražu ir kilnu“ Maironis kios eilutės: „Širdis man verkia, tavo sielą/ Suprasti vienas aš Maironis - žymiausias XIX ti savo aukštumų, užsibrėžiana. pab. – XX a. pr. lietuvių po- tiems savo tikslus ir norintiems etas, talentingas ir kupinas idė- suvokti viso savo darbo rezultajų žmogus. Ir kažin ar yra bent tą. Maironis tą žmogų valdančią vienas toks lietuvis, kuris Mai- nežinomybę išsklaidė eilėraščiu ronio nežinotų, nebūtų skaitęs „Ar aš kaltas“, parašytu 1909 ar girdėjęs jo poezijos, kalban- metais. „Nenurimstanti ieško čios tokią tiesą, jog suvirpina iš dvasia/ To, kas dora, gražu ir jaudulio net slapčiausias širdies kilnu“,- dvi šio eilėraščio eilutės kerteles. O juk nepasiimsi Mai- įžiebia tikėjimą, jog bet kuris ronio kūrybos paskaityti atsipa- žmogus nuolatos veržiasi idealaidavimui, pailsinti mintims, lų link, poeto pasakyti žodžiai atvirkščiai, tos poezijos mintys įkvepia tobulėti. Dora, gražu ir kilnu – sąvoskatina rimtai nusiteikti, apmąstyti kūrėjo psichologiją ir susieti kos, kurios gali apibūdinti begalę gyvenimo situacijų. Kokią kūrybą su savo išgyvenimais. Mes, jauni žmonės, kurių vertę šie žodžiai turi šiuolaikipožiūris dar tik formuojasi, niame pasaulyje? Ar beturi vertę skaitydami Maironio poeziją, apskritai? Juk dorybė – tai visos suvokiame realybę, susidedan- geriausios žmogaus savybės, čią iš daugybės skirtingų dalykų, tai ir ištikimybė, ir draugišku- galiu;/ Bet skirta eit man, mano tokių kaip: palaima ir nusivyli- mas, ir meilė... O greičiausiai ir miela,/ Kitu gyvenimo keliu.“ mas, meilė ir ilgesys, santarvė ir, Maironio gyvenimo metais, ir Tai patvirtina, kad Maironiui dorybė pati svarbiausia. Ir kilnumas šiandien gali prilygti žygdarbiui, o juk turėtų būti mums įprasta ir kasdienė savybė. Tada nereikėtų ceremonijų, per kurias apdovanoja kilnius, pasiaukojančius žmones, nes kilnumas šiandien yra toks retas, o Maironio kūryboje šitaip išaukštinamas... Realusis Jonas Mačiulis buvo didis Lietuvos patriotas, žadino tautiškumo dvasią. Ir tada vėl prisimeni eilėraščio „Pasitikėjimas savimi“, prabylančio apie žmogaus kilnumą, skelbiančio tarnavimo tėvynei ir tautai idėją, žodžius: „Pavargti už brangią tėvynę gražu!“ Juk patriotizmas – tikras kilnumo įsikūnijimas. Nuo poeto laikų iki dabar, aišku, daug aišku, abejonės. Romantiko kū- mūsų dienomis ne vienam šios kas pasikeitė: gyvenimas pasiryba atveria akis į dar laukiantį vertybės sunkiai pasiekiamos, darė patogesnis, atsirado naujų gyvenimą. Bet ir suabejoji, kai bet žmonės nenustoja stengtis užsiėmimų, pramogų, išsilaviprisimeni, jog Maironis rašė būti dori, todėl ir ieško dvasia, nimo gali siekti kiekvienas, kam daugiau nei prieš 100 metų... Ar nes tapti idealu – neįmanoma. dar savo vertybes ugdyti... Ir vėl tada parašytos kūrėjo įžvalgos Maironis - Aukščiausiojo pabetinka šiuolaikiniam gyveni- šauktasis, meilė ir atsidavimas mui? Ar mes poezijoje iškeltas Dievui, kaip išskirtinės dory- Atkelta iš 6 p. idėjas suprantame taip pat, kaip bės, svarbios ir jo eilėraščių ir pats poetas norėjo pasakyti? kalbančiajam, jos išaugina paIšties susimąstyti verta. O pati sitikėjimą savimi: „Man suteikė Užklasinis skaitymas gražiausia idėja, mano many- jėgas Aukščiausias, žinau,/ Ne mums ne naujiena. Kiekvieną mu, ypatinga pastanga pasiek- ašaroms veidą beplauti“, „Pa- mėnesį perskaitome po vieną ti tobulybę, bent priartėti prie vargti už brangią tėvynę - gra- knygą ir ją aptariame klasėje. savo idealų. Žmonės labai trokš- žu!/ Aukščiausią turėti vadovą!“ Rugsėjo mėnesio knyga – Juota išsiaiškinti, ar tai įmanoma, Poeto eilėraščiai atskleidžia, kad zo Grušo drama „Meilė, džiaši mintis ypač aktuali jauniems meilė Dievui kyla ne iš protu zas ir velnias“. Ši tragikomedija žmonėms, pradedantiems siek- suvoktos pareigos, o iš vidinės parašyta 1957-aisiais metais,

svarbu, kad Maironis – ne tik poetas, bet ir kunigas. Prieš 100 metų ir Bažnyčia ugdė kilnumą. O šiandien, kai, atrodo, yra svarbu materialinės vertybės, žmogus tampa svetimas visiems ir egoistiškas. Nesvarbu, jaunas ar senas žmogus, svarbiausia, kad jo dva-

sia ieškotų, turėtų norą tobulėti, juk kitaip ir gyventi nebūtų įdomu. Žmogus nepajustų tikrojo atradimo džiaugsmo. Ir netgi tada, kai Maironio kalbantysis idealo ieškojimą supranta kaip nepasiekiamą veiksmą, atspindintį gyvenimo netobulumą („Žiba ašaros man akyse,/ Apsigavusiam mielu sapnu;/ Bet ant žemės ieškot idealo –/ Tai vien troškulį kęsti Tantalo“), kai žinai, kad ir pats poetas savo laiku jautėsi kitų nesuprastas, pernelyg ribotai vertinamas, nusivylęs, labiau norisi tikėti, kad nenurimstanti dvasia ieškos gėrio ir grožio. Kurdamas eilėraštį „Ar aš kaltas“ Maironis jau buvo brandaus amžiaus, todėl kūrinyje įkūnyta poeto gyvenimo patirtis. Šiandien, kai kiekvieno žmogaus požiūris ir pasirinkimas yra laisvas, kai siekiame labai konkrečių dalykų, o ne amžinųjų vertybių, kurios brandina mūsų dvasią, ta patirtis ypač svarbi.

Apie knygą „Meilė, džiazas ir velnias“ tačiau joje keliamos problemos yra labai artimos šiandienai. Pagrindiniai veikėjai - keturi džiazuojantys, darantys klaidų, bandantys nusikratyti atsakomybės jaunuoliai. Jie visi augo be motinos meilės. Viena Nukelta į 11 p.


Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“ Atkelta iš 10 p.

Apie knygą „Meilė, džiazas ir velnias“

iš keturių – mergina, vardu Beatričė. Ji kupina moteriško švelnumo bei noro gyventi tobulesniame pasaulyje. Tačiau trims vaikinams tai nė motais, jiems nerūpi Beatričės norai. Jie nori džiazuoti, mylėti bei gyventi šia minute. Dramoje vaizduojami jaunuolių tarpusavio santykiai, santykiai su

aplinkiniais ir artimiausiais žmonėmis. Viskas pasikeičia, kai vaikinai sužino, kad Beatričė nori palikti ,,katilą“. Tai jie supranta kaip išdavystę. Jie gali netekti švelnumo, gėrio ir meilės šaltinio - vienintelės moters, kurią turi šalia. Viskas baigiasi tragiška Beatričės savižudybe, bet ir ją Lukas, Andrius ir Julius vertina skirtingai. Dramos konfliktai labai stiprūs, įstringantys ilgam. Tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ motina iškeliama kaip didžiulė vertybė, kurios netektis padaro didžiulę įtaką žmogaus asmenybei, jo gyvenimui. Aptardami knygą mes visi kalbėjome apie problemų aktualumą ir priėjome prie išvados, kad ,,Meilė, džiazas ir velnias“ yra puikus kūrinys: ją vertėtų perskaityti ir apmąstyti kiekvienam paaugliui ir jaunuoliui. Aistė Černauskytė, 2a

Su esperanto kalba po pasaulį Esperanto kalbos mokytoja Gražina Opulskienė yra aplankiusi daugybę šalių, kur vyksta esperantininkų kongresai, stovyklos, konferencijos arba važiuoja dėstyti Esperanto kalbos. Ji tokią teisę turi, nes yra baigusi Internacia Esperanto Instituto (Hagoje). Kroatija, Prancūzija, Ispanija, Belgija, Latvija, Australija, Japonija, Italija, Škotija – tai šalys, kuriose jau dėstyta, o artimiausiuose planuose Bulgarija, Naujoji Zelandija ir Slovakija. Gražina sutiko papasakoti Atošvaistės skaitytojams, kur ji keliavo šią vasarą.

G.Opulskienė vietnamiečių namuose

„Tris savaites gyvenau Vietname, kuris pateisino visus lūkesčius, nes šalis nepaprastai egzotiška. Viskas ten kitaip negu pas mus: maistas, oras, transportas, gamta ir žmonės. Pirmą savaitę

keliavau po Vietnamą, aplankiau Hanojų, Saigoną ir senąją sostinę Hue, pamačiau daug vietų, kurios priklauso Pasaulinio Paveldo sąrašui, patyriau liūčių sezono drėgmę ir karštį, įpratau viską val-

gyti lazdelėmis, išmokau pereiti gatvę, kai riedėjo tūkstantinis ir nenutrūkstamas motociklininkų srautas. Antrą savaitę dalyvavau pasauliniame Esperantininkų kongrese ir naudojausi galimybe kas-

Prie ryžių laukų

dien vykti į ekskursijas. Taip kartu su draugais aplankiau nuostabius gamtos kampelius, šilko, vietnamietiškų kepurių ir meno dirbtuves įvairiuose kaimuose netoli Hanojaus. Įdomiausia buvo trečioji savaitė, kai gyvenau paprastų vie-

11

tnamiečių šeimose ir kartu su jais gaminau valgį, ėjau į parduotuves, pramogavau ir bendravau su kitais žmonėmis. Dar buvau iškeliavusi į Italiją, kur kelias dienas praleidau Neapolyje, apžiūrėjau Pompėjos ir Erakliono griuvėsius, o vėliau visą savaitę dalyvavau Italų Esperanto kongrese Sicilijoje. Sicilija pritrenkė savo gamtos vaizdais, karščiu ir nuostabiu naktiniu gyvenimu su karnavalais, pramogomis, naktinėmis maudynėmis jūroje. Kongreso metu dėsčiau Esperanto kalbą pažengusiesiems. Mano kursų dalyviai buvo labai šaunūs esperantininkai iš 8 šalių: Italijos, Lenkijos, Ispanijos, Rusijos, Prancūzijos, Ukrainos, Švedijos, Vengrijos. Manau, kad šios kelionės visam gyvenimui mano atmintyje įsirašė kaip labai įdomus patyrimas.“

Visada svajojau dirbti gimnazijoje

Mokytojo dienos išvakarėse pakalbinome tik šiais mokslo metais pradėjusią dirbti anglų kalbos mokytoją metodininkę Ireną Urbonienę. Ji maloniai sutiko atsakyti į žurnalistų klausimus. joje – tai, kad atrodė, jog mokai subrendusius žmones. Labai daug motyvuotų, norinčių mokytis mokinių. Visi drausmingi, nuoširdūs, malonūs. Labai šaunu, kad yra mokinių, kurie priima ir siekia visko, ką gali duoti. Tiesa, pirmąsias kelias dienas gimnazistai manęs kažkodėl bijojo... Ar ketinate prisidėti prie mokyklos kolektyvo organizuojamų renginių? O gal žadate atnešti savų idėjų? Kaip patekote į Mažeikių Prisidėsiu prie mokyklinių Merkelio Račkausko gimna- renginių tiek, kiek mano proziją? fesinė kompetencija leis. Visada svajojau dirbti gimKo palinkėtumėt mokynazijoje, kad galėčiau tobulėti klos mokiniams? profesinėje srityje. Tiesa, atPirmiausia – nežiūrėti vykusi į Mažeikius ilgą laiką skeptiškai į mokyklos diegianedrįsau atverti gimnazijos mas vertybes, nepaisyti to, kad durų. Dabar labai džiaugiuosi, yra didelis skirtumas tarp šios kad pavyko čia įsidarbinti. ir kitų mokyklų. Stiprybės, Kaip Jus sutiko mokytojų sveikatos, kad ir kas nutiktų ar kolektyvas? nepatiktų, spręsti savo probleManau, kad krikštynos dar mas kartu su mokytojais per tik bus, tačiau iki šiol viskas kalbėjimąsi. Be to, mėgautis ir buvo puiku. Visi mokytojai dalyvauti įvairiuose mokyklimalonūs, draugiški, padeda niuose renginiuose, nes mokai reikia pagalbos. kykliniai metai prabėga labai Koks Jūsų pirmas įspū- greitai. dis apie mokyklos mokinius? Ačiū už pokalbį. Linkime Kaip Jus priėmė? gerų mokinių ir draugiškų Pirmas dalykas, kuris krito kolegų. į akis pradėjus dirbti gimnaziVirginijus Kupliauskis, 3a


12

Nr. 2 (22) 2012 m. spalio 10 d.

„Atošvaistė“

2012 metų rudenį madingiausias minimalizmas Siaučiant rudens vėjams ir aplankius pirmajam šaltukui, mados padangėje vyrauja šilti ir švelnūs atspalviai. Neseniai vykusioje Paryžiaus mados savaitėje naujausias tendencijas pristatė pasaulyje žinomi „Mugler“, „Christian Dior“ bei „Elie Saab“ mados namai. Prabangios, elegancija trykštančios kolekcijos atskleidė ir madingiausią šio rudens akcentą – paprastas, bet stilingas ir žėrinčias rūbų detales, suteikiančias nepakartojamą ir originalų įvaizdį. Be to, kiekvienam verta žinoti, kad šią vasarą populiariausiu laikytas turkio atspalvis savo vietą užleidžia žalsvai spalvai. Tačiau jei jūsų spintoje nevyrauja žalia – nenusiminkite. Vienos tokios palaidinės ar šalikėlio pakaks norint šį rudenį atrodyti stilingai. Svarbiausia nepamirškite paprastumo – pasak coco chanel, moterį jis puošia labiau nei tviskantis perlų vėrinys. Agnė Mačiulytė, 2b

Kryžiažodis

Rebusas

Išsprendę rebusą, perskaitysite posakį. Atsakymas - pirmas, penktas ir šeštas posakio žodžiai.

Iš dešinės į kairę

Iš viršaus į apačią

2. Maironio tikroji pavardė? 1. „Jaunoji Lietuva“ yra idėjų ... 6. Pagrindinis „Jaunosios 3. 2/2 kuris yra išleistas tūksLietuvos“ veikėjas - ... Rainys tantis devyni šimtai ... metais 9. Koks metų laikas yra 4. Maironio profesija? svarbiausias Maironio knygos 5. 1885m, „Aušros“ laikrašpavadinime? tyje pasirodęs pirmasis Jono 10. „Pilis! Tu tiek amžių ... Mačiulio slapyvardis? garsiai!“ 7. 1/2 Svarbiausias Maironio 13. Maironis yra pavaizduo- kūrinys iš jo didesnės apimties tas ant ... litų kupiūros tekstų – „... Lietuva“ 14. „Jaunąją Lietuvą“ sudaro 8. Paskutinis „Jaunosios Lieįžanga ir ... giesmės tuvos“ žodis? 15. Poema, išleista 1895 m. 11. „/Miškas ūžia, verkia, ../“ S. Garnio slapyvardžiu – „tarp 12. „Pavasario balsai“ - Pava... į garbę“ saris – „/Taip giedra ir ...!/“ Sudarė Vincentas Bitinas, 4f kl.

Atošvaistės komanda. LAUKIAME SKAITYTOJŲ ATSILIEPIMŲ Rašykite adresu: atosvaiste2010@gmail.com


Atošvaistė