Issuu on Google+

Ä…2010/08 /+60 nr.

1

pikta salis

pravda /+ 6o


ą2010/08 /+60 nr.

pikta salis Redaktorė Elena Reimerytė elena@pravda.lt Redakcija Kristupas Sabolius kristupas@pravda.lt Tomas Ramanauskas tomas@pravda.lt Marius Mozūraitis marius@pravda.lt Kamilė Kaniušonytė Dominykas Cze Rugilė Mickevičiūtė Ulijona Odišarija Jurga Talaikytė Deimantė Statinytė Giedrė Juzėnaitė

Numerio naujokai Kostiumų dizainerė Eglė Čekanavičiūtė Repo duetas Dee & Kamy Dainius Bendikas

+ 6o / pravda

Foto Rudolfas Levulis Paulius Mazūras Rokas Darulis Abie Lamin Einar Smárason Arminas Keef Justinas Vilutis Dovilė Babravičiūtė Ulijona Odišarija Deimantė Statinytė Ūkana Kapačauskaitė Mantas Stankevičius Dainius Bendikas Milda Vyšniauskaitė

Ruošiant numerį konsultavo Džiugas Bražiūnas Justina Marozaitė Jurga Balta Grafikė Ai Mo

2


ą2010/08 /+60 nr. Dizainas Marga Pieva www.margapieva.com

Viršelis Rudolfas Levulis, Paulius Mazūra www.pvz.lt

Reklama Rima Zinkevičiūtė reklama@pravda.lt

Viršelio veidas Ivanas kalėjimuose praleido 25 metus, liko 2. Pagal netikrus jo dokumentus dabar jam 58 metai. Iš tiesų – 50. Kai išeis į laisvę, jis grįš į Totorių gatvę Vilniuje.

Speciali padėka Rasų įkalinimo izoliatoriaus darbuotojams ir gyventojams Geriems gerų vaikų tėvams Dviems susimušusioms manekenėms Cabri

Ivanas nenorėjo fotografuotis šalia kitų kalinių, nes tiki kastų hierarchija. O fotografuotis šalia žemesnių kastų atstovų negalima. Ivanas nufotografuotas kalėjimo radiotechnikos klasėje. Šią klasę prižiūri jis. Todėl visi fotosesijos metu galvas kaišioję kaliniai buvo išprašyti lauk.

www.pravda.lt Žurnalo namai Leidžia UAB “Idėjų revoliucija” Savičiaus g. 13/2, LT-01127, Vilnius www.dalykla.lt Kasdien daliname dovanas 7eptyni Gyvenimo būdą rekonstruojantis naujienlaiškis 3

pravda /+ 6o


Skiltis

Kristupas Sabolius: tu uZnuodijai mano SulinI, so I am a fate-loving-yes-sayer 2010 metų vasarį Italijoje išleista knyga, kurios labai reikėjo, – jau po mėnesio pasirodė pakartotinis jos tiražas. Francos D’Agostini, galingos ir aštrios italų filosofės „Užnuodyta tiesa“ pasakoja apie tai, kaip teisingus teiginius argumentuotai paversti melu ir atvirkščiai. Nenuostabu, kad šalis, kurią valdo simpatišku apsimetantis melagis, godžiai domisi tokiais dalykais. Apeninų žmones kankina klausimas – kaip įmanoma argumentuoti atviras orgijas, arogantišką korupciją ir neišmatuojamą tuštybę? Kokie įrodymai grindžia žiniasklaidos kontrolę, cinišką konformizmą, subinlaižiavimą, prastą skonį, fašistoidinę panieką svetimšaliams ir rasistinius juokelius? Trumpai tariant, kodėl ši tauta vis dar tiki lyderiu, nors tuo pat metu kai kas neapsikentęs mėgina suknežinti jo galvą suvenyrine Milano katedra? D’Agostini primena tai, kas argumentavimo teorijoje vadinama „šulinio užnuodijimu“. Paprasta procedūra nugali pašnekovą be teismo, gynybos ir įsiklausymo. Svarbiausia, prieš suteikiant žodį, priešininką diskredituoti visuotinį nepasitikėjimą keliančiu būdu. Pvz.: 5

pravda /+ 6o


„Laikykis atokiau nuo čigonų. Jie visi vagys.“ „Tas žmogus žydas. Jis geria kūdikėlių kraują ir nori iš tavęs pasipelnyti.“ Arba: „Juk čia gėjus. Visi žino, kad šie iškrypėliai siekia įsivaikinti vaikus tik tam, kad juos tvirkintų.“ ir t.t. Atakuojant žmogų, jo prigimtį, būdą, charakterį, polinkius, kitaip tariant, pritaikant argumentum ad hominem, tiesa „įrodoma“ nedelsiant. Sakyk ką nori, šlykštus niekše, nes tavo argumentai beverčiai. Nuodų krapinimas į svetimą vandenį yra mėgiamiausias šiuolaikinės politikos, žiniasklaidos, o gal net viešo kalbėjimo apskritai metodas. Jis galioja Italijoje lygiai taip kaip Lietuvoje; Mongolijoje – ne ką prasčiau nei Salvadore. Visų jo privalumų neišvardinsiu, paminėsiu tik svarbiausią: jis puikiai tinka, jei nori surasti bendrą kalbą su piktais ir lengvai gąsdinamais neišprusėliais, kurie tiki tuo, ką mato televizoriuje, t.y. su tais, kurių prikeverzotų lapelių balsadėžėse yra daugiausia. Kam gaišti laiką aiškinant, analizuojant ir įrodinėjant, jei galima tiesiog pritaikyti riebesnę, labiau bauginančią pravardę? Įdomesni dalykai prasideda tada, kai šio farmacinio tipo diskutavimo išmoksta visos stovyklos. Šalyje, kurioje nuodais nesispjaudo tik nepataisomi tinginiai, apduję lėbautojai, keletas vienuolių ir kai kurie intelektualai, švaraus vandens tiesiog nebelieka. Neapykanta pavirsta įprasta egzistavimo forma, o priešai netgi tampa mums reikalingi – jiems

+ 6o / pravda

skiriame visą savo kūrybinę ir gyvybinę energiją. Odi ergo sum, nekenčiu, vadinasi, esu, nekenčiu, reiškia, jaučiuosi svarbus, reikalingas ir prasmingas. Kitaip tariant – nekenčiu, vadinasi, užsimirštu apie savo paties impotenciją. Jeigu reikėtų apibrėžti Lietuvos veiksmo žanrą, aš siūlyčiau tai pavadinti nesibaigiančia keršto drama. Telaukia revanšo visi, kas šiai šaliai nori pakenkti: žydai, rusai, amerikiečiai, lenkai, latviai, estai, baltarusiai, skandinavų bankai, Europos sąjunga, gėjai, pedofilai, teisėsaugininkai, kedofilai, kubilistai, paksistai, adamkistai, grybauskėnai, valstybininkai, brazauskininkai, kirkilistai, sorošininkai, „Žalgirio“ sirgaliai, „Lietuvos ryto“ sirgaliai, abiejų komandų savininkai, Krokuvos „Wislos“ sirgaliai, oligarchai, masonai, riaušininkai, neokairieji, juodaodžiai, siauraakiai ir t.t. Lietuva – tarsi skirtingų grupuočių apkasų tranšėjomis išvagota fronto linija, virš kurios girdėti bendras ir vis stiprėjantis iš pykčio griežiamų dantų garsas. Paskutiniu metu jis tapo toks stiprus, kad jo tolimas aidas pasiekia net tuos, kuriems ši pikta šalis yra beveik neįdomi. Draugas Tomas ne per seniausiai parodė amerikiečių kino kritiko Andrew O‘Hehiro recenziją apie Larso von Triero „Antikristą“. Štai ką jis rašo: „Jeigu jūs ką nors girdėjote apie „Antikristą“,

6


tuomet mano nuomonė, kad šis filmas yra gražus, jums skamba tarsi valingai atliktos intelektualinės perversijos aktas. Labai tikėtina, kad apie jį esate girdėję siaubingų dalykų sąrašą, kuris atrodo tarsi interneto video iš Lietuvos: atviras ir toks prievartingas sekso aktas, kad vyras ejakuliuoja kraują, elektriniu grąžtu kažkieno kojoje išgręžta skylė, moteris, kuri žirklėmis žaloja savo pačios genitalijas.“ Perfrazuojant autorių – von Trieras sukūrė neblogą filmą, ir tegu šlykščiai žiaurūs ir skandalingi epizodai (tarsi būtų iš Lietuvos) jūsų nesuklaidina dėl jo kokybės. Manau, esame verti pastarosios remarkos – norėčiau, kad pajaustume visą jos beprasmybės jėgą. Šis žmogus vadovaujasi neteisingais stereotipais. Nejaugi jį galėjo suklaidinti vienas vienintelis lietuviškas video apie nuo tilto numestą šuniuką? Tačiau būtent tokie įžeidinėjimai yra mūsų spaudos, interneto ir televizijos kasdienybė. Paskaitykit garsiuosius „Delfi“ straipsnių komentarus – jie rodo, kad mes patys taip mąstome ir argumentuojame. Susikuria iliuzija, kad laimi tie, kieno nuodai užteršia daugiau svetimų šulinių. O tikrasis nugalėtojas neegzistuoja. Visos pergalės čia – tik trumpos saviapgaulės momentai, o vienintelė nenuginčijama būsena yra ore tvyrantis pralaimėjimas. Jausmas,

7

kad gyvename šalyje, kurioje progresuoja besaikiu žiaurumu ir pykčiu virstanti mentalinė degradacija, šalyje, kur jokios tiesos nei atskleisti, nei įrodyti, nei patvirtinti nebeįmanoma. Racionalūs argumentai, intelektualus svarstymas, galų gale, net kultūra pati savaime čia yra nesuprantama, nuobodi ir nereikalinga. Ar nuodai šulinyje turi priešnuodžių? Žinoma. Jų begalybė: savivoka, įsiklausymas, analizavimas, tyrinėjimas, lavinimasis, mąstymas, kūryba, ironija, knygos, logikos pamokos, šiuolaikinis menas, kino ir teatro festivalių lankymas. Tačiau yra ir dar vieni. Nietzschė ne kartą minėjo, kad jo gyvenimo tikslas yra tapti „tuo, kuris sako taip“ ir mylėti likimą. „Ecce Homo“ skyriuje pavadinimu „Kodėl aš toks protingas“ jis rašo: „Ir šiandien su visais tebesu toks pat draugiškas, netgi kupinas atidos ir patiems niekingiausiems: čia nėra nė krislo išdidumo, anei slaptos paniekos. Tas, kurį niekinu, įspėja esąs niekinamas. Vien savo buvimu siutinu visa, kieno gyslomis teka netikęs kraujas. Mano žmogaus didybės formulė – amor fati: nenorėti nieko, kas būtų kitaip, nei ateity, nei praeity, nei per amžių amžius.“ Gali būti, kad aš neteisus, gali būti, kad neteisus yra Nietzsche. Tačiau vien mintis apie tai, kad noriu tapti a fate-loving-yes-sayer šioje piktoje šalyje mane veikia raminamai.

pravda /+ 6o


PRAVDOS

+ 6o / pravda

10


NAUJOKAI Eglė Čekanavičiūtė – už gerai pabaigtą St. Martins menų koledžą, per kelias savaites sumedžiotą darbą „Dior“ bei kolekciją, kurioje invalidų gėda ir didžiausi kompleksai tampa ypač geidžiama idėja. Dee & Kamy – labai daug žadantys vyrukai, išlindę su netikėtai kokybiška repo muzika. Senajai mokyklai priklausantiems kauniečiams pasipylė pečių tapšnojimo ir respektų lietus. Mes už juos statome. Dainius Bendikas – mūsų 2009-ųjų metų atradimas, tęsdamas savo natūralumo ir konceptualumo liniją ją nubrėžė net iki Islandijos, kur jo gebėjimus įvertino vienas kiečiausių pasaulio daiktų ir drabužių dizainerių.

11

pravda /+ 6o


„Pravdos“ naujokė 2010 Eglė Čekanavičiūtė

Tekstas Elena Reimerytė Foto Rokas Darulis, Abie Lamin / Modelis Jovita Mieliauskienė

Ortopedijos kryzminimas su mada Eglė yra ketvirtoji siuvėjų giminės karta, merginos mama irgi drabužių dizainerė. Mergina ką tik baigė drabužių dizaino bakalaurą St. Martins menų koledže. Mūsų puslapiuose iškabinta Eglės baigiamoji kolekcija. Gimimo data 1986 07 28 Geriausios rašymo ir piešimo priemonės „MUJI“ rašikliai ir „Faber castell“ pieštukai.

+ 6o / pravda

Mėgstamiausia drabužio siuvimo dalis Rūbo užbaigimo dalis – iš malonumo prie jos gali praleisti ne vieną valandą. Mėgstamiausi lūpų dažai „Shu Emura RD128“ Prieš kelias savaites Eglė tapo Costume Jewelery Design assistant „Dior“ mados namuose Paryžiuje. Ką tik atrasta daina Postindustrial Boys „Postindustrial Boys“ 12


Kolekcijoje ortopediniai įtvarai. Pati esi mūvėjusi ką nors tokio? Vienintelis dalykas, kurį turėjau iš tos serijos, buvo breketai. Na, tai ne ortopedija, bet vis kūno dalies tobulinimas. Kokį ryšį turi įtvarai ir drabužiai? Mano požiūriu, ortopedija, šalia jos medicininės funkcijos, yra konstrukcijos, kurios, taip pat kaip tiesinantys ir liekninantys drabužiai, žmogų įspaudžia į tam tikrus visuomenės nustatytus idealumo rėmus. Juk sakoma – geras siuvėjas ir kreivą ištiesina, tačiau šį posakį galima būtų taikyti ir ortopedijai. Tiesinanti ortopedija padeda žmonėms išvengti sveikatos problemų, taip pat ir rūbai. Mūsų visuomenėje ypač svarbus pirmasis įspūdis, todėl dažnas siekia „tobulos formos“. Žmonės į pirmuosius darbo pokalbius dažniausiai rengiasi pasitempti verčiančius drabužius.

13

  Pameni pirmas akimirkas, kai suvokei dar tik užsimezgančią koncepciją? Gatvėje pamačiau žmogų su kaklo įtvaru. Pirma man kilusi asociacija buvo „Burberry“ žiemos kolekcijos švarkelių apykaklės. Po kelių dienų atkreipiau dėmesį į vyriškį su trumpesne koja ir trisdešimties centimetrų aukščio ortopediniu batu. Savo keistą batą jis slėpė užraitojęs kelnes, nes jam buvo gėda dėl savo negalios. Pagalvojau, kad ortopedija atsiranda gyvenime tada, kai jos nesirenki. Mes negalime pasirinkti, kada būti sveikiems, o kada ne. Tačiau žmonės vis tiek baidosi to, kas yra neišvengiama, ir skirsto aplinkinius į sveikus ir traumuotus. Galiausiai Paryžiuje gyvenau su mergina, kurios stuburas buvo iškrypęs iškrypęs, S formos. Graži, maloni asmenybė, bet susirasti vyruką jai buvo labai sunku. Vyrai žiūrėjo skeptiškai.

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

14


Išgirdę kolekcijos idėją Eglės kurso draugai daug klausinėjo. Per pirmąjį susitikimą su baigiamojo projekto dėstytojais mergina atsivežė lagaminėlį su besiveržiančiais per užtrauktukus ortopediniais kolekcijos elementais. Dėstytojai nustebo dėl tokios darbo spartos, merginos bendrakursiai dar tik konspektavo savo darbų idėjas. Kurso draugų klausimai, susidomėjimas ir dėmesys Eglės atžvilgiu išgaravo akimirksniu. 15

pravda /+ 6o


Aksesuarus Eglė gamino vilkėdama baltą chalatą laboratorijoje, kartu su ortopedijos meistrais. „Pirmo žingsnio“ darbuotojai, užsidegę jos idėja, geranoriškai pasilikdavo po darbo gaminti jos baigiamosios kolekcijos. + 6o / pravda

16


17

pravda /+ 6o


Konstravimas ir piešimas – Eglės mėgstamiausi dalykai. Gydomųjų įtvarų konstrukcijos ir formos jai nuo pat pradžių pasirodė įdomi medžiaga kūrybai. Pirmus pavyzdžius ji sumodeliavo ant savęs, ortopedinio korseto forma jai pasirodė originali ir galbūt net pritaikoma madoje.

+ 6o / pravda

18


Esantiems Lietuvoje kolekcijos daiktus įsigyti ypač lengva. Visų dydžių ir aukščio ortopedinius batus gausite tiesiai iš „Pirmo žingsnio“. Trisdešimties centimetrų pakulnės batelių jau laukia fotografė Abie ir manekenė, kurios ūgis ir be jų – 180 cm. Rašykit Eglei (mail@eglecekanaviciute.com).

19

pravda /+ 6o


„Mano draugė turėjo ortopedinį stuburo įtvarą, pasiskolinau jį, kad galėčiau ištyrinėti, ji mielai atidavė daugybę metų jai tarnavusį daiktą. Sakė, stebisi, kad dar nepervažiavo jo traktoriumi.“

+ 6o / pravda

20


21

pravda /+ 6o


Visą laiką, nuo pirminės idėjos iki galutinio išpildymo, jai daug padėjo draugai. Jie sakė, kad iš jos jau kurį laiką kažko laukė ir, pagaliau sulaukę, nenorėjo praleisti progos. Krūva žmonių viską darė iš užsidegimo ir nepaprašė nė svaro.

+ 6o / pravda

22


Žnyplėmis verždama ir sukiodama plastikinių įtvarų varžtus Eglė su kitais meistrais išsikalbėjo, kad traumuoti klientai atėję dažnai sako: „Jūs man galite padaryt tą įtvarą, gydytojas išrašė, bet aš jo nenešiosiu.“ Jiems gėda, jie drovisi, nenori atrodyti sužeisti ar traumuoti. Eglė kažkur giliai savyje svajoja, kad tokie drabužiai, kokius ji sukūrė, skatintų žmones nesibaiminti ir nesigėdyti savo traumų. 23

pravda /+ 6o


Rankinės iš protezų plastiko ir odos. Mintis panaudoti būtent ortopedinį plastiką pirmiausia kilo Eglės mamai. Čekanavičių šeimoje trys iš keturių žmonių turėjo mūvėti vienokius ar kitokius įtvarus, dėl to rūbų modeliuotojai Eglės mamai medžiaga jau buvo pažįstama.

+ 6o / pravda

24


25

pravda /+ 6o


Kadaise merginai teko sėdėti „Dior“ rankinių skyriuje, dabar ji grįžo ten pat, tik į kitą skyrių. Visą vasarą po baigimo maldose Paryžiaus prašiusi Eglė dabar žiba visais benzino baloje atspalviais ir dairosi buto Paryžiuje.

+ 6o / pravda

26


27

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

28


Eidama į pirmąjį susitikimą su ortopedijos firmos „Pirmas žingsnis“ vadovu Eglė labai išgyveno, kad liks nesuprasta menininkė su utopinėmis idėjomis. Tačiau, kaip pati sako, pataikė „ant teisingų žmonių, teisingu laiku.“ 29

pravda /+ 6o


„Pravdos“ naujokai 2010

Dee & Ka

+ 6o / pravda

32


Tekstas Marius Mozūraitis Vaizdas Mantas Stankevičius

my Tai yra grupė, kuri turi du narius: Dee prodiusuoja muziką, o Kamy labiau mėgsta repuoti. Atlieka, kaip aiškino, modernųjį boom bap’ą. Ką tik išleido albumą „Original Taste“. Dee šiais metais baigė KTU, garso režisūros mokslus. Kamy užsiminė, kad pirmas kursas VPU anglų filologijoje baigtas ir ramybė vasarai jau garantuota. Susikūrę 2007 m. vasario 24 d. (kaip pokalbio metu paaiškino Kamy), iki pastarųjų dienų buvo girdimi tik siauroms masėms. Tačiau hip hop’o dievai buvo geri ir šie jaunuoliai įspaudė dideles sportbačių pėdas į kokybiškos muzikos išsiilgusią lietuvišką žemę. Šiandien didžiosios scenos jau puikiai žino jų vardus, nes juos kvietėsi ir „Tamsta Music“, ir B2G festivaliai.

33

pravda /+ 6o


Pradėjot seniai, o jau trijų metų (su kaupu) indėlis į muziką tikrai neturėjo nueiti velniop. Kaip sekasi evoliucija? Dee: Smagiausia mums, kaip atlikėjams, kad mūsų muzika yra kur kas lengviau pasiekiama. Tai padaryti nebuvo labai sudėtinga, tačiau visada galvojome, kad produktas turi būti geros kokybės. Turbūt todėl visa tai TAIP užsitęsė. Bet nesigailim. Kamy: O per tą laiką viskas tobulėjo. Ir muzikos, ir dainų tekstų atžvilgiais. Džiugu, kad viskas sekasi ir klostosi taip, kaip ir norėjome. Dee: Ir tie trys metai visiškai neprailgo, žinant kiek laiko praleidžiam kurdami muziką. Mums patinka tai, ką mes darome, mus vienija bendri interesai, siekiai ir požiūriai, todėl

+ 6o / pravda

rezultatų (būtinai gerų) pernelyg ilgai laukti netenka. Darbų nuveikta daug, tuoj ir albumas. (Kamy pastebimai vis linkčioja galva ir širdingai pritaria, aut. past.) Taigi, kiek laiko reikia Dee & Kamy produktams? (Susižvalgo ir susiima už galvų, kaklo ar paslepia veidą delne...) Kamy: Daaaaaaaaaaug. Rimtai, labai daug. Vien vakar sėdėjom iki ketvirtos ryto. Kai turime laiko, tada visą jį ir atiduodam. Kamy: Ir kartais būdavo net baugu ir nemalonu, nes net per šv. Kalėdas sėdėdavom, gamindavom bytus ir kurdavom tekstus. Siaubas, kai pagalvoji, tačiau tokia jau kaina.

34


Man jūs primenate „The Sound Providers“. Kažką dar, tačiau negaliu įvardinti. Akivaizdu, kad į muziką žiūrite pakankamai rimtai, bet įdomu, kaip atrodo kūrybinis procesas? Kaip atrodo muzika, ją pabaigus? Dee: Mūsų muzika, visų pirma, yra, kaip mes sakome, labiau išprususiam klausytojui. Kaip kūrėjai, karteles keliame į labai aukštą lygmenį ir visada jas išlaikome, tačiau stengiamės jas ir perlipti. Esame kritiški sau, dirbame labai nuoširdžiai. Todėl mums svarbiausias epizodas dabar yra dar labiau tobulėti ir siekti to „nepasiekiamo“. Kamy: Tikra teisybė. Apskritai, gal kiek drąsu, bet jaučiuosi geriau, kada manęs klausosi žmogus, kuris yra susipažinęs su hip hop’u. Tačiau... miela ir tai, kai žmones masiškai veža mūsų sukurta muzika. O su „The Sound Providers“ gal ir turime panašumų (ar jie panašesni į mus), bet nesilygiuojam. Patinka, bet nieko daugiau. Dee: O kūrybinis procesas, bent jau man, kaip prodiuseriui, būna sudarytas iš keleto dalykų: MPC 1000 muzikos sempleris, patefonai ir DAW. Pasitelkus tokį arsenalą, viskas lieka vaizduotei ir mūsų bendrai nuomonei. Kamy: Kas būna produkte? Šiuolaikiškos pažiūros ir vertybės diktuoja visai kitokį mąstymą, todėl ir mūsų produktas nuo old school darbų skiriasi. Pasitelkiame naujas priemones, technologijas ir galų gale šiuolaikišką pasaulėžiūrą tam, kad seną muziką pateiktume naujai. Mums tai pavyksta. Ir tai, kaip mes įprasminame, o vėliau įforminame gautą produktą, muzikologiškai galima vadinti moderniuoju boom bap’u. 35

pravda /+ 6o


„Pravdos“ naujokas 2009

Tekstas Elena Reimerytė Dainiaus Bendiko drabužių fotosesija Einar Smárason

KOSTIUMU DIZAINERIS DAINIUS BENDIKAS Dainius Bendikas sukūrė vyriškų drabužių kolekciją pernai metų „Mados infekcijai“. Labai susidraugavo su kitu Lietuvos vyrams kuriančiu dizaineriu Giedriumi Paulausku. Fotografas Visvaldas Morkevičius įsigijo jo kelnes ir niekam neduoda jų pasimatuoti. Ilgą laiką Dainius gyveno prie „Pramogų banko“, dažnai pravažiuodavo Gedimino prospektu riedučiais. Po šios žiemos VDA trečiakursis išvyko mokytis į Islandiją. Pasimokęs įsidarbino dizaino ir mados pasaulyje gerai žinomo menininko Sruli Recht studijoje. Pamėgo laiką leisti kopdamas kalnais ir įsikvėpdamas gamta. Atradai save kitoje šalyje. Manai čia pabūti? Atradau daug erdvės. Islandijoje gyvenu jau daugiau nei pusę metų, per tą laiką viskas keitėsi gal šimtą kartų: požiūris į kūrybą, tolimesnius žingsnius gyvenime, žmones aplink. Šią akimirką jaučiuosi dar mažiau žinąs, bet dar arčiau savo tikslų, kurie dabar labai abstraktūs. + 6o / pravda

Ką veiki dabar? Baigęs mokslus Islandijos menų akademijoje įsidarbinau australo dizainerio Sruli Recht studijoje senajame Reikjaviko uoste. Kai galiu, daug keliauju, šoku ir dainuoju gamtoje, nuklydęs toliau nuo žmonių. Gera žinoti, jog užkopęs į vieno kalno viršūnę pamatysi daugybę kitų. Čia erdvė ir gilus vandenynas. Ar čia realizavai save? Turėjau galimybę įgyvendinti ir pristatyti kūrybinę kolekciją „Since Motion is All“, kurios personažai susiformavo iš pirmų patirčių ir emocijų Reikjaviko mieste bei erdvios islandiškos gamtos. Kolekcijos koncepcija reiškia progresyvią permainą, kitimą, kurį patyriau čia gyvendamas. Islandai kolekciją sutiko labai teigiamai, dėl to buvo labai malonu, toliau sekė fotosesija, vietinio laikraščio viršelis, paroda.

36


+ 6o / pravda

38


39

pravda /+ 6o


Kas toliau, lieki? Šioje saloje dar laukia visa vasara – viena ilga poliarinė diena. Rudenį paskutiniai mokslo metai Lietuvoje, tolimesni planai šiuo metu dar gula ir dėliojasi į vietas. Lietuvoje kurti pradėjai mažame miestelyje, po to atsiradai Vilniuje. Tada jauteisi lyg palipęs laipteliu aukščiau? Manau, žmogus turi vienintelį tikrą pašaukimą – atrasti kelią į save. Toji kelionė prasideda žengus pirmąjį žingsnį. Jaučiausi einąs į priekį. Nemoki islandų kalbos, tai netrukdo? Sutikau tik vieną vienintelį autobuso vairuotoją, nekalbėjusį angliškai. Tai tavo pirmasis darbas gyvenime. Papasakok, kaip viskas atrodo. Pirmasis darbas dizainerio studijoje nuo devynių iki šešių. Čia yra biblioteka su naujausiais žurnalais, knygomis apie madą bei dizainą. Visi baldai ant ratukų – didžiausios įvairiausių daiktų lentynos, stalai, sekcijos ir kėdės. Daugybė aštrių įrankių, antikvarinių bei naujausių technologijų įrengimų. Žemiškų atspalvių interjeras. Smagu dirbti tokiame fone. Studijoje turime lazerinį pjaustytuvą, galintį pjaustyti beveik visą. Mano tėtis inžinierius išradėjas taip pat naudoja tokį įrenginį. Čia aš modeliuoju būsimą vyrišką žiemos kolekciją, kartu aptariame idėjas, labai gerai sutariame. Įdomu dirbti su kito žmogaus vizija ir ieškoti bendrų taškų. Mūsų kūrybos koncepcija artima. Dabar dirbame tik su islandiška vilna ir oda. 43

Ką dabar kuriate? Kolekcija bus vyrams. Jis savo rūbus skiria ne masinei gamybai, jie labai „gyvi“. Modeliai vienetiniai. Jis nedaro podiumo pristatymų, nedalyvauja mados savaitėse. Savo kūrinius parodo fotosesijose ir vaizdo filmais. Kolekcijoms dizaineriai kuria vis naujas idėjas, o jis stengiasi vis papildyti savo vieną esminę. Studija Islandijoje gyvuoja jau pusantrų metų. Kas jo pirkėjai? Žmonės iš viso pasaulio. Ar pradėjai klausyti daugiau islandiškos muzikos? Ne. Ji čia labai dažnai grojama ar radijuje, ar koncertuose, todėl mano asmeniniame repertuare tai retas elementas. Ko klausai dabar? „Le Loup“, „Eluvium“, „Nico Muhly“. Ką darai laisvu nuo darbo, kūrybos laiku? Teko persiorientuoti nuo labai laisvo laiko, kai mokiausi, į dabartinę būseną – koncentruotą laiką. Kai jo turiu, stengiuosi pabėgti vienas į kalnus. Kartą pasiklydau žiemos naktį kalnuose, buvo šalta ir labai tamsu. Sudėtinga susiorientuoti aplinkoje, nulipau nuo kalno per tris valandas. Išsigandai? Ne, labai apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad tai tikriausiai bus mano vienintelė tokia gyvenimo patirtis.

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

44


45

pravda /+ 6o


Lietus lijo iš apačios

Tekstas Elena Reimerytė Islandijos vaizdai Dainius Bendikas

Dainiaus Bendiko istorija apie lietu is apacios „Pamenu, ankstyvą pavasarį užkopiau ant aukšto, plataus kalno ir grožėjausi blankiu peizažu tolumoje, kuomet kalno papėdėje kilo stiprus vėjas. Netrukus vėjas taip sustiprėjo, kad pakėlė vandens lašus, tirpusius nuo didžiulės snieguotos kalno viršūnės kraštų. Atrodė, lyg lytų iš apačios. Tai tęsėsi keletą akimirkų, neišdildoma.“ Islandiška gamta neturi analogų su Lietuvos ar kita senojo žemyno krašto gamta, artimiausia jai yra Norvegija. Domėjausi išlikimo sąlygomis tokioje gamtoje ir jau patyriau šį išgyvenimą. Vasarą tam nereikia ypatingos, specializuotos įrangos. Tik palapinė, miegmaišis, specialūs batai, maistas ir kiti būtiniausi daiktai. Visa manta turi būti nesunki ir kompaktiška sudėti, nes keliauti gana sudėtinga. Lavos suformuoti laukai ir kalnai retai kada būna palankūs. Kartais jūrų vėjas be galo stiprus, oras nenuspėjamas. Vasaros naktys baltos, saulė už horizonto nenusileidžia, todėl keliauti naktį patogiau. + 6o / pravda

48


+ 6o / pravda

50


51

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

52


53

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

54


55

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

56


57

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

58


59

pravda /+ 6o


„Taip ir turėjo būti. Aš labai daug galvoju, bet suvesti į sakinius abstrakčių minčių man neišeitų. Būnant čia galvoje atsirado erdvės. Iš kitur pasižiūrėjau į save.“ + 6o / pravda

60


61

pravda /+ 6o


NUMERIO TEMA

+ 6o / pravda

64


- PIKTA SŠA LIS Psichologai sako, kad pyktis nekyla savaime. Emocija, kurios metu dažnėja širdies pulsas, kyla kraujo spaudimas, išsiskiria padidėjęs adrenalino bei noradrenalino kiekis, yra reakcija į grėsmę ir žalą. Visa tai gali peraugti į agresiją, prievartą, žiaurumą, nepakantumą, galvos skausmą, persikreipusias veido minas ir vėžio metastazes. Krikščionybė pyktį vadina viena iš septynių mirtinų nuodėmių. „Iliada“, pirmasis kūrinys Vakarų literatūros istorijoje, pradedamas eilutėmis apie Achilo įniršį.

65

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

66


Parengė Jurga Talaikytė ir Elena Reimerytė Foto Armin Keef

Futbolo ultrAI „Plaukia upėmis lavonai perpjautais pilvais“

67

pravda /+ 6o


ZODYNELIS [Ultras] – futbolo sirgalius, aktyviai palaikantis savo komandą, kovojantis už jos vardą ir dėvintis jos atributiką. Konfrontuojantis su priešininkų komandų grupuotėmis. [Hulsas] – chuliganas. Priklauso grupuotei dėl galimybės muštis. [Choreo fanatelinimas] – komandos palaikymas įvairiais šūksniais arba „choreografija“. [Whitepoweriai skinai] – skinai rasistai. [C18] – „Combat 18“ yra pati žiauriausia neonacių organizacija pasaulyje. „Blood and honour“ – neo-nacių muzikinė scena. [„Trečias kėlinys priklauso mums“] – trečiasis kėlinys prasideda pasibaigus rungtynėms. Kalbama apie po varžybų įvyksiančias muštynes. [Fajeriai] – dūminės bombos,

+ 6o / pravda

visokiausi degantys ir šviesą bei dūmus skleidžiantys gaminiai. [Pressingas] – neigiami spaudos atsiliepimai. [„Ultras against modern football“] – daugiausia Italijoje paplitusios ultrų grupuotės, kovojančios prieš futbolo komerciškėjimą. Modernusis futbolas grupuotes piktina brangesniais bilietais, vien sėdimomis vietomis stadionuose, netradiciniu laiku rengiamais mačais (ypatingai vakariniais), žaidėjų pardavinėjimu, lyg jie būtų prekės. Grupuotės kovoja prieš perdėtą futbolo komercializavimą. [Fbakai] – FBK Kauno sirgaliai. [Poseris, wankeris] – žmogus, kuris apsimeta viso to dalimi, nes nori pasirodyt prieš draugus ar aplinkinius. [Zgodai] – kitos komandos sirgaliai, „iškilus problemoms“ padedantys draugų grupuotei.

68


Vyrukas is Pietu IV UltrU Kas jūs – ultrai ar hulsai? Mes paprasti vyrukai, dievinantys futbolą ir savo komandą. Tikrų hulsų Lietuvoje net nėra. Tik grupelės žmonių, kurie taip pasivadino. Kartais patys iš savęs juokiamės, kad mes labiau ultrai nei hulsai. Mums svarbiau komandos palaikymas, choreo fanatelinimas, skandavimas. Į varžybas einame dėl futbolo, o ne tam, kad su kažkuo susimuštume. Tačiau būna tam tikrų situacijų: nepagarbūs gestai, najezdai tavo komandos atžvilgiu. Tai gali išprovokuot muštynes. Tas pats ir internete. Vieni vyrukai prisišnekėjo į mobiliojo kamerą, kad yra, atseit, kiečiausia grupuotė Lietuvoje. Atvažiavo į Vilnių ir gavo, mes išvažiavom į Kauną – dar kartą gavo. Visą tai primena rajonskų bernų tūsus: „Iz kakova rajona ble...“ Kaip mušatės? Ultrai žinomi kaip teisingi žmonės, kurie niekada nepašika ir nepabėga. Didžiausia negarbė yra pabėgti iš muštynių. Mūsų kodeksas: „Stand your ground, never leave a friend“. Dar yra terminas „fair play“ – jokių kastetų ir ginklų. Gali būti su sportbačiais, gali būti su kaustytais kerzais. Visko būna, tai yra teisinga. Iš Lenkijos grupuočių ateina bokso tvarsčių mada. Dauguma chuliganų rimtai praktikuoja kokį nors sportą, dažniausiai boksą ar kikboksą. Jie yra streetfighteriai – neduok išgert, duok pasimušt. Tai vyrukai, kurie vos užkabinti visada užlos: „Kas yra?“ Ar futbolo sirgaliai yra skinai? Futbolo palaikymas dažnai maišomas su whitepoweriais skinais. Rytų Europoje pusė gerbėjų normalių, pusė skinų. Kai kurios grupuotės atvirai pasisako už C18 ir Blood and honour. Tarp futbolo sirgalių tokių žmonių yra, todėl neišgalvota, kad jie dažnai būna skinai. Bet bjauriausia, kuomet pasakius, kad vaikštai į „Žalgirio“ ar „Ryto“ krepšinio varžybas, niekas ant tavęs svastikų paišyti nepuola. Užsimeni, kad eini į futbolą ir viskas. 69

pravda /+ 6o


Kuo skiriatės nuo paprastų žiūrovų? Yra posakis „trečias kėlinys priklauso mums“. Krospitas – paprasti žmonės, darbininkų klasė, daug neuždirba. Perka pigiausią bilietą ketvirtame sektoriuje. Hulsai nėra futbolo snobai. FIFA, UEFA ir policija padarė tokią įtaką, kad nebeliko stovimų vietų terasose, visos sėdimos. Protingesni žmonės supranta, kad pietiniame sektoriuje montuoti kėdžių neverta, nes po poros rungtynių jų nebeliks. Jei kas įmuša tavo komandai įvartį, ar teisėjas padaro nesąmonę, susinervini ir spiri iš kojos. Už fajerių ir dūmiškių naudojimą gali gauti baudą. Kadangi po visko nepasiseka pagauti dūmų kaltininko, kenčia klubas arba stadionas. Prasideda pressingas. Todėl jau keletą metų vystosi judėjimas „Ultras against modern football“. Ar „Ekranas“ jūsų priešas? „Pietų IV“ ir „Ekranas“ yra du rimčiausi Lietuvos ultrų klubai. Bet jie ne priešai ir beveik nekonfrontuoja. Lietuvoje niekas nekonfrontuoja. Nemažai draugų – zgodų. Tai chebrytė, kuri, esant rimtesniam reikalui, atvažiuos padėti. „Pietų IV“ ir Klaipėdos „Atlanta“ yra labai sena zgoda. 11 metų mes kartu, jei ant jų kas „šoka“ – mes važiuojam, jei ant mūsų – jie taip pat. „Non solo ultras“ turi daugybę pažįstamų, draugų, „Pietų IV“ turi daug draugų: „Vakarų frontas“, Panevėžys, futbolo klubas „Vidzgiris“– nauja komanda ir didelė tikimybė, kad tai bus dar vieni draugai. Be to, jų spalvos – balta ir žalia. Ultrams spalvos – šventa. Kurie ultrai erzina labiausiai? Visus siutina „iš lempos“ atsiradę ultrai. Du mačai ir jau vadina save grupuote. Ultrai neleidžia tokiems dalykams vykti, tu turi užsitarnauti ultro vardą ir iki tol truputėlį pasimušt. Kai kalba vyksta apie Nacionalinę rinktinę, visi karai pasimiršta. Tada šalia savęs gali išvysti ir tuos, kurie tave prieš tai šūdais taškė. Per sezoną tai tik trys keturi kartai, nėra milžiniška konfrontacija. Kartais mušamės po varžybų, o kartais tai net nebūna susiję su varžybomis. Galima susitikti neutralioje teritorijoje, kažkur už miesto. Tai vyksta retai,

+ 6o / pravda

70


nebent kai konfliktas labai rimtas. Yra žmonių, kurie ateina į varžybas prisidengdami futbolu tik tam, kad pasimuštų. O tai, kad kažkam išmalsi snukį, yra tik dalis buvimo ultru. Kaip prasideda susirėmimai? Įžeidžiantys šūkiai erzina, bet rimtesnė situacija – trofėjų ir šalikų medžioklė. Jeigu tarp sirgalių labai stipri konfrontacija, vienas linksmiausių dalykų – šalikų medžioklė. Varai per miestą, pamatai bičą su priešininkų komandos, kurios nekenti, šaliku, prieini, paprašai atiduot. Jei jis normalus bičas, o ne šiaip koks poseris ar wankeris, tai jis, aišku, neatiduoda. Tada turi šaliką atimti, o tada būna ir barščiai, ir krentantys dantys, lūžta kojos, pora šonkaulių, dar kažkas. Natūralu. Gražiausias vaizdas, kai šimtą šalikų sukabini stadione ir padegi. Dar vienas kovos būdas – banerio (komandos logotipas, plakatas) vagystė. Pavogi ir padegi. Tai vyksta ir rungtynių metu. Pavyzdžiui, vyrukai persirengia paprastais drabužiais ir vaidina futbolo žiūrovus snobus, nešasi balioną su degiu skysčiu. Susprogdina ant banerio ir padega. Tada žiauriai greitai bėga. Dar darome provokacijas. Kai neutralus komandoms žmogus atsisėda šalia priešų sektoriaus. Pradedi kabinėtis: „Nu kas, nu kas yra?“ Jis ant tavęs „šoka“, o tada sulekia savi iš visų pusių. Kas dar? Skautinimai. Kai atvažiuoji diena anksčiau į miestą, kuriame vyksta varžybos, ir nuėjęs į barą skambini: „Zdarova, mačiau juos ten ir ten“. Tada pakeliui į barą užpuoli. Ne kiekvienos rungtynės yra snukdaužis, turi būti priežastis. Bet jei varžybos su tikrais priešais – priežasties nereikia. Lenkijoje futbolo sirgaliai net į varžybų lenteles nežiūri, nesvarbu, kurioje vietoje tavo palaikoma komanda, svarbu, kurioje vietoje tavo grupuotė. Prieš trejus metus Gdynios „Arkos“ futbolo komanda užėmė dvidešimtą vietą iš dvidešimt penkių, bet Gdynios „Arkos“ hulsai buvo Lenkijos čempionato chuliganų pirmojoje vietoje. Yra ir tokios lentelės. Ten savi reitingai.

71

pravda /+ 6o


Vyrukas is „ Ekrano ultru Kokia ultrų filosofija? Gyventi futbolu. Visur ir visada palaikyti komandą. Kuo skiriasi ultras nuo hulso? Ultrui svarbiausia palaikyti komandą, hulsams rūpi vien muštynės, atseit, apginti komandos spalvas. Tą patį daro ir ultrai, bet tai dažniausiai būna netikėtos gatvės muštynės. Hulsai visai nepriklausomai nuo jų komandų palaikymo važiuoja su sutartu skaičiumi žmonių susitikti į mišką. Dėl ko konkuruojate su kitais sirgaliais? Kiekvieni stengiasi kuo geriau atlikti namų darbus. Kuria skanduotes, stengiasi parodyti gerą vaizdą. Kokia jūsų skanduotė pati pikčiausia? „Plaukia upėmis lavonai su išpjausytais pilvais“ bei rasistinės – „Shoot the fucking nigger“. Bet pabrėžiu, kad jos nebenaudojamos. Kokia ultrų filosofija? Įsivaizduokim, kad į Panevėžį atvyksta žiauriai nemėgstama komanda. Ko jie galėtų tikėtis iš jūsų? „Pietų IV“ minėjo trofėjų medžioklę, kokios jūsų priemonės? Jei nepatinka pati futbolo komanda tai viena, bet jei nemėgstama jos palaikymo grupuotė – tikrai įvyks muštynės. Šalikų medžioklė – kiekvieno ultraso garbė. Apsišiki praradęs savo spalvų šaliką ar vėliavą. Provokacijai užtenka vieno žodžio, kartais skanduotės. Kaip išprovokuojate muštynes, kokia jūsų strategija? Mes ne hulsai, todėl nelabai provokuojame. Ar muštynės vyksta švariai? Priklauso nuo jų tipo. Jei su panevėžiečiais – naudojamės pagaliais,

+ 6o / pravda

72


plytomis ir buteliais. Vietinė Panevėžio fauna naudoja pistoletus ir teleskopines lazdas. Paprastai muštynės vyksta vien kumščiais ir gulinčių niekas nespardo. Gal kurios nors buvo piktesnės? Smagiausia buvo pernai per Baltijos taurę Jūrmaloje. Kas futbole labiausiai nervina? Paprasti žiūrovai, pučiantys dūdas ir gliaudantys saulėgrąžas. Dar nervina Romanovas bei tai, kad draudžiama naudoti pirotechniką. Stadione negalima pastatyti kojos ant kėdės. Kitaip gali atsidurti nuovadoje. Ar jūs stiprūs? Kaip kolektyvas esame labai vieningi, mes draugai. Žinai, kad veiksmo metu atsisukęs pamatysi draugų veidus, o ne nubėgančias nugaras. Yra daug fiziškai stipresnių grupuočių kituose miestuose. Kai kur žmonės savo komandas palaiko po du dešimtmečius. Vilniuje tarp ultrų daug sportuojančiųjų kovos menus. Ar turite garbės kodeksą? Garbės kodeksas – nespardyti gulinčių ir muštis tik plikomis rankomis su panašiu skaičiumi žmonių. Bet Lietuvoje apie muštynes pavojinga kalbėti. Jūs – žiniasklaida, iš karto išpučiate burbulą. Kai paviešinate dalykus, tai ir Lietuvos futbolo federacija sumąsto mus bausti. Tada vietiniai komentatoriai prirašo komentarų internete sukurdami įvaizdį, kad mes prasigėrę alkoholikai, narkomanai, bedarbiai ir valkatos. Atsiranda naujų futbolo gerbėjų klubų? Šaunu, kad Lietuvoje didėja grupuočių skaičius. Būtų smagu su jais pašnekėti apie komandų palaikymą, mes nesame tokie agresyvūs kaip graikai, serbai ar lenkai. Lietuva per maža, kad taip konfrontuotume. Mums svarbiausia komandų palaikymas stadionuose.

73

pravda /+ 6o


Herojų galerija

Tekstas Kamilė Kaniušonytė Vaizdas Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras, www.pvz.lt

tatuiruociu pasakos Jie buvo pikti, labai pikti, todėl dabar sėdi 2-uosiuose Vilniaus pataisos namuose. Verchai, šustriakai, bachūrai, torpedos, barygos, duchai, ožiai, drambliai, gaidžiai, faršmakai ir šliapos – tai Lietuvos kalėjimuose vis dar galiojanti kastų hierarchija. Šioms kastoms priklausantys kūnai būna išbadyti ne tik tatuiruočių, bet ir daugkartinių pjautinių žaizdų, kurios dažnai padaromos norint gauti atostogų kelialapį į kalėjimo ligoninę. Kalėjime jie augina raumenis, mokosi, piešia, žiūri televizorių, meistrauja, ieško žmonų per naktines BTV laidas, žaidžia šaškėmis, aiškinasi tarpusavio genčių santykius arba tiesiog slankioja. O išėję iš čia dažniausiai grįžta atgal. Beveik kaip į namus, nes vidutinis čia kalinčiųjų teistumas – 8 kartai. + 6o / pravda

76


77

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

78


79

pravda /+ 6o


Ivanas Sėdi 25 metus. Liko 2 metai. Už vagystę ir žmogžudystes.

+ 6o / pravda

80


81

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

82


Jurijus Sėdi 7 metus ir 8 mėnesius. Liko 3 metai ir 4 mėnesiai. Už žmogžudystę.

83

pravda /+ 6o


Kęstutis Sėdi 3 metus. Liko „daug“. Už žmogžudystę.


Vladimiras Sėdi 1 metus ir 5 mėnesius. Liko 5 mėnesiai. Už plėšimą.


Nerijus Sėdi 18 metų. Liko 8 metai. Už vagystę ir žmogžudystę.

+ 6o / pravda

86


87

pravda /+ 6o


Gintas Sėdi 5 metus. Liko „pora“. Už žmogžudystę.

+ 6o / pravda

88


89

pravda /+ 6o


Tekstas Kamilė Kaniušonytė Vaizdas Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras, www.pvz.lt

ZAISLIUKAI Igrushki– taip zonoje kaliniai vadina nelegaliai gaminamus daiktus. Kai nemato prižiūrėtojai, prie gamybinių darbo staklių iš darbui skirtų medžiagų konstruojami revolveriai, šlifuojami kastetai ir galandami peiliai. Zonoje nuolat vyksta intensyvus funkcionalaus ir praktiško dizaino, dažniausiai skirto sužaloti, užmušti, apsisvaiginti ar paslėpti, kūrybinis procesas. Prisigėrę čefyro, nagingų rankučių šeimininkai išlieka budrūs 24 valandas per parą ir kuria naujas slėptuvių vietas, meditacijai ir nervų raminimui skirtus musulmoniškus rožančius iš organstiklio arba pjaunamuosius ginklus, kuriuos galima pasidaryti iš cigaretės filtro, plastikinio butelio arba dantų šepetuko, nupjovus šerelius ir vietoj jų įstačius skutimosi peiliuką. Norint parašyti žinutę „mama paskambink siuo nr, mane sulaike policija“ reikia turėti, kur paslėpti telefoną. Ir kuo jį pakrauti. Todėl telefonai slepiami tuščiaviduriuose pačių pasigamintuose kočėluose, taburečių kojelėse ar batų šepečiuose, o jiems pakrauti sukonstruojami naujos kartos usb raktai iš taksofono kortelių. Visi šie daiktai buvo konfiskuoti kratų kamerose metu. Nei vienas ginklas nespėjo būti panaudotas pagal paskirtį.

+ 6o / pravda

92


• Peiliai, peiliukai, durklai ir peilių zagatofkės (ruošiniai) Dažniausiai naudojami tarpusavio santykiams aiškintis, rečiau – suvesti sąskaitas su prižiūrėtojais. Didžiausias radinys – pusantro metro ilgio samurajaus kardas.

93

pravda /+ 6o


• Revolveris Pagamintas iš plastiko. Jį galima užtaisyti tušinuku ir, jei taikinys stovi arti, sunkiai sužeisti. Pavyzdžiui, į akį. Juo taip pat galima iš vienos kameros į kitą permesti narkotikų pakelius, slaptus raštelius arba kitus draudžiamus daiktus.

• Pistoletų ruošiniai Už tokį radinį ar pistoleto brėžinį kalinys baudžiamas bausmės izoliatoriumi. Todėl tokie daiktai slepiami bendro naudojimo daiktuose, nes „niekieno spintelė – niekieno nusikaltimas.“

+ 6o / pravda

94


• Kastetai Kad nesužeistų smurtautojo plaštakos, gaminami ir su paminkštinimu. Puošiami ir graviruojami.

95

pravda /+ 6o


• Konservai, skardinės ir vitaminai Populiariausias iš laisvės siunčiamų arba bandomų prasinešti siuntinėlių turinys. Apžiūrėjus dėžutę, ji atrodo nauja ir dar neatidaryta. Bet vietoje konservuotų persikų arba baltųjų pupelių skardinėse draugai laisvėje užkonservuoja narkotikus ir telefonus. Kad dėžutė svertų tiek, kiek reikia, ir prižiūrėtojų pakratyta skleistų atitinkamus garsus, joje randama makaronų, ryžių, akmenukų ir vatos.

• Tatuiruočių mašinėlė Pagaminta iš barzdaskutės ir tušinuko. Tatuiruočių darymo įranga uždrausta, bet badymas adata išlieka vienu pagrindinių zonos verslų.

+ 6o / pravda

96


• Naujos kartos usb raktas – telefono pakrovėjas Pagamintas iš taksofono kortelių ir paprastų laidelių. Vieną galą kišame į kompiuterį, kitą jungiame prie telefono baterijos. Telefonas – populiariausias nelegaliai zonoje migruojantis daiktas. Nuteistieji juos išrenka į smulkias detales ir išmėto skirtinguose kampuose. Jei kratos metu po lova randama viena telefono detalė – apieškoję kamerą prižiūrėtojai iš smulkių dalių surinks visą telefoną. Beveik kaip dėlionę konstruktorių.

• Dovanos mamai Taip jie sako prižiūrėtojams. Iš tiesų mamoms, draugėms ir seserims gaminti kočėlai tuščiaviduriai. Čia galima ką nors saugiai slėpti. Vėl – tuos pačius telefonus arba narkotikus.

97

pravda /+ 6o


• Anglų – lietuvių kalbų žodynas Iš 517-os 2-ųjų Vilniaus pataisos namų kalinių aukštąjį išsilavinimą turi 4. Aukštesnįjį –15. 233 nuteistieji spėjo baigti vidurinę. 252 – pagrindinę mokyklą (8 arba 10 klasių). Pradinį išsilavinimą turi 11. Jokio išsilavinimo neturi 2. Todėl knygų jie neskaito. Knygose jie slepia daiktus.

+ 6o / pravda

98


• Naminukės virimo aparatas Alkoholio kalėjime vartoti negalima. Net gimtadienio proga. Todėl mamos, žmonos ir draugai neša vynuoges, dezodorantus ir kondensuoto pieno skardines. Į vynuoges spirito galima prišvirkšti švirkštu, dezodoranto turinį – išpurkšti į puodelį ir išgerti, o kondensuotą pieną pro išgręžtą skylutę pakeitus etilo spiritu, tą pačią skylutę skardinėje vėl gražiai užlituoti. Naminukės gamybai reikalingas mieles (jos draudžiamos) galima gauti giminaičių paslėptas siuntinyje arba iš kalėjimo kepyklos.

Zonoje judėjimas vyksta visą naktį, įjungus naktinį apšvietimą miegoti jie eiti nenori. Prie išdraskytų elektros lizdų kaliniai pritaiso savadarbes lemputes ir kolektyviai rašo laiškus merginoms. Arba kuria naujus dizaino objektus.

99

Pabaigai žmogaus kūne yra ne mažiau nei 15 vietų, kur galima kažką paslėpti. Viena iš jų – rectum anus vadinama čiumodanu, o joje nešamas daiktas – talčioku. Už žaislų istorijas ačiū Valdemarui Kazakui, Kalėjimų departamento mokymo centro mokymo skyriaus vyresniajam specialistui.

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

102


Tekstas Giedrė Juzėnaitė Vaizdas Justinas Vilutis, Ūkana Kapačauskaitė

Mergos eina aiSkintis i laukaą

Moterų nehumaniškumas moterims apibūdinamas kaip mėginimas socialiai susidoroti su prieše išstumiant ją iš bendruomenės. Tokiu atveju vyriškas būdas žiebti į snukį atrodytų humaniškesnis variantas. Apie tai, kokie dalykai priverčia mesti moterišką apkalbėjimą ir išstumti pirštais akis, mums papasakojo kelios jaunos ir temperamentingos merginos. 103

pravda /+ 6o


Eglė (vardo neslėpė)

Papasakok apie savo susikirtimus su merginomis. Kartą su drauge apsikeitėme rankinėmis. Aš jai daviau savo sesės, o ji man irgi kažkokią. Susitarėm, kad ji man gražins rankinę po savaitės. Bandžiau išsikaulyt tą tašę maždaug pusę metų ir ji vistiek nesiruošė man jos atiduoti. Bendravom, bendravom, kol jos manieros pradėjo mane užknisti. Įniršis kaupėsi, kol kartą atsidūrėme viename parai išsinuomotame bute. Kai sėdėjo šalia, pamačiau, kad turi mano sesės rankinę. Susinervinau ir pagriebusi išbėriau jos daiktus į kitą tašę, o savo daiktus perkėliau į sesės. Kai ji pamatė, labai susiner+ 6o / pravda

vino ir puolė kandžiotis. Aš kandau atgal. Dar bandžiau ištraukti plaukų kuokštą, bet nepavyko. Kadangi ji stambesnė, turėjo daugiau jėgų ir mane apstumdė. Ir kaip viskas baigėsi? Aš tada buvau labai pavargus ir pasakiau jai, kad einu miegoti, bet ryte ją užmušiu. Taip ir nuėjau miegoti, bet girdėjau, jog ji keršydama bandė mane naktį nurengti. Rytas praėjo ramiai ir mes susitaikėme. Kokių traumų teko patirti? Yra tekę apsidraskyti dėl vaikino, bet rimtesnė... 104


Gal tada, kai man dar gijo lūžęs stuburas, mane apstumdė ir kritau ant lovos krašto. Tikiuosi, jog nieko nepažeidė. O kaip su pasiaiškinimais mokykloje? Teko ką nors primušti? Buvau sumušusi bendraklasį, bet pasiaiškinimų neteko rašyti. Tą kartą direktorė buvo iškvietusi tėvus, bet nieko rimtesnio nebuvo. Šiaip pati buvau visada kaip bernas, mušdavausi su visais. Niekada nesimušiau kaip pana. Kai reikėdavo, tai ir duodavau.

irgi mušdavosi, irgi įsiveldavo į konfliktus? Taip, turėjau. Kažkada net mano sesei labai smarkiai trenkė. Be to, buvo atvejis, kai savo draugui susprogdino ausies būgnelį. Ko niekada negalėtum padaryti merginai muštynių metu? Nežinau... Kai užvaldo emocijos, patenku į efekto būseną. Muštis su mergina yra viršūnė. Nors kartais tikrai norisi vožtelti, bet man nepatinka, kad pradedu visą šitą nesąmonę. Labiausiai nuvilia tai, jog nusižengiu savo principams.

Kaip reikalai su vaikinais? Turėjai tokį, kuris 105

pravda /+ 6o


Mergina, slėpusi vardą

Ko yra nutikę susitinkant su merginomis? Įmantrių detalių nenoriu pasakoti, bet buvo vienas atvejis po repeticijos šokių mokykloje. Kai išėjau į lauką, pamačiau manęs jau laukiančias aštuonias merginas ir tris vaikinus. Su manimi buvo kelios merginos, taip pat tėčio brolis. Dar niekada nepralaimėjau. Ką žiauraus teko padaryti savo priešininkei? Pati dar niekada nenukentėjau (tik kartą nusilaužiau nagą). Niekada nespyriau žmogui į pilvą, bet ne kartą teko ištraukti kuokštą plaukų, ir ne kartą. Pasitaikė ir žiauresnių atvejų, kai pasinaudojau šampano buteliu, bet apie tai tikrai nenoriu šnekėti. Teko susimušti dėl vaikino?

+ 6o / pravda

Taip. Viena mergina per daug artimai ir dažnai bendravo su mano buvusiu vaikinu, už tai jai ir atsilyginau. Koks tavo vaikinas? Ar jam tenka įsivelti į muštynes? Tenka, ir dažnai. Jis lengvai užsidega. Esame labai panašūs. Tik nei aš, nei jis negalėtume nueiti iki kraštutinumų ir suspardyti žmogaus. Pasekmės po muštynių. Ko gailėjaisi? Buvo labai gaila, kai išmetė iš šokių mokyklos. Praradau progą šokti, bet gyvenimas eina toliau, nieko nebepakeisi. Labiausiai gavau nuo tėvų. Dar nemalonu dėl vienų muštynių, po kurių gavau kvietimą į teismą. Ten buvo nesąmonė, o ne muštynės.

106


Kita mergina, nepanorusi sakyti vardo

Ar dažnai tenka muštis su merginomis? Šiaip vien su merginomis nesusikertu, gal labiau su žmonėmis, kurie man nepatinka. Tai gali būti net vaikinai. Su panom nebent apsidraskydavom, kartais kartais sviesdavau kokį daiktą. Kalu, kai kas nors įžeidžia ir pasako ką nors, kas man nepatinka. Buvo labai juokingas atvejis, kai teko susimušti stovykloje su savo geriausia drauge. Apsimėtėm daiktais ir tampėmės už plaukų.

akių apkalbinėja? Oi, labai nemėgstu tokių. Manau, dėl to esu daugiausiai atkalus. Nors anksčiau pati buvau tokia, bet dabar taip nedarau. Nesijauti per daug berniukiška mušdamasi? Kartai jaučiuosi per daug čiuvakiška, bet man tai visai patinka. Ir šiaip darau daug dalykų, kurie patinka vaikinams, žiūriu futbolą, domiuosi mašinomis. Anksčiau mėgdavau muštis su berniukais, dabar irgi tenka.

Sportuoji tam, kad galėtumei būt pranašesnė už varžovą? Kartais vaikštau į sporto klubą. Ką manai apie tas, kurios į veidą šypsosi, o už

107

pravda /+ 6o


ISSISUKIM


MAI

Modeliai Kristė ir Simas Fotografas Justinas Vilutis

Apsinuodijau krevetėmis. Visą dieną vemiu. Nepavyks mums šiandien pavakarieniaut.

Suknelė, „Morgan“, 199 Lt Apyrankė, „Stradivarius“, 5,90 Lt Rankinė, „MNG“, 129 Lt Pirštinės, „MNG“, 129 Lt Lankelis su kaspinu, „Bershka“, 19,90 Lt Aukštakulniai, „Bershka“, 129 Lt


Marškinėliai, „Firetrap“, 129 Lt Džinsai, „Diesel“, 449 Lt

O, kaip smagu, kad tu mano rajone. Gaila, negaliu susitikt, dažau mamai plaukus.


Suknelė, „Killah“, 229 Lt Rankinė, “„MNG“, 129 Lt Pirštinės, „MNG“, 65 Lt Lankelis su kaspinu, „Bershka“, 19,90 Lt


Simai, nepyk, negaliu eit į Giedrės gimtadienį. Susirgau vėjaraupiais, visas veidas raudonas, man bloga.

Suknelė, „Morgan“, 149 Lt Rankinė, „MNG“, 155 Lt Plaukų segtukai, “„Bershka“, 19,90 Lt Apyrankė, „Pull&Bear“, 29,90 Lt


Atstumtu pieseju paroda Pankuojančių autsaiderių iliustratorių grupė „Le Dernier Cri“ nėra labai populiari vakarietiškoje visuomenėje. Prancūzijoje susiformavęs kolektyvas kurdamas šneka apie smurtą, mirtį ir seksą. Ne visai tai, ko iš taikliai piešti meškiukus gebančio žmogaus laukia plačioji visuomenė. Tamsiųjų iliustracijų dailininkai įsikvepia nuo kitų autsaiderių meno, zinų, psichinių ligonių kūrybos, mangos ir pornografijos. Jie yra patys sau priklausantys leidėjai, savo knygas spaudžia šilkografijos būdu ir patys jas susisiuva. „Le Dernier Cri“ gyvuoja apie 17 metų Marselyje, Prancūzijoje. Grupės lyderis Pakito Bolino. + 6o / pravda

Pasaulis į grupę reaguoja dviprasmiškai: arba kviečia dalyvauti šiuolaikinio meno parodose, arba uždraudžia. Amerikiečiui grupuotės nariui Mike Diana kurį laiką buvo uždrausta kurti ir jo neįleido į tam tikras šalis. Tačiau profesionalo akį šokiruoja ne tik turinys, bet ir efektas – kiek darbo, entuziazmo, fanatizmo spinduliuoja grupės animacija, plakatai bei knygos. Lyderis Bolino prisiekia, kad jam gyvenime nereikia narkotikų, užtenka daug dirbti. Piešti kasdien. Savadarbes, daug laiko atėmusias knygas grupė parduoda pigiai, nes patys brangių knygų neįpirktų.

116


117

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

118


+ 6o / pravda

120


„Le Dernier Cri“ „Pravdos“ puslapiuose ir Fluxus ministerijos baugiame rūsyje, -2 a. Rugpjūčio 17–30 d. 121

Parodos kuratoriai grafikė Ai Mo kartu su Latvijos komiksų žurnalu „Kuš“

pravda /+ 6o


Tekstas Dominykas Cze Vaizdas Dovilė Babravičiūtė

Rytu europieciu kulinariniai pykciai Paryziuje Po Berlyno sienos griuvimo įvyko tai, kas buvo neišvengiama – susidūrimas tarp Senosios ir Naujosios Europos. Tai atnešė privalumų, bet su jais atėjo ir pyktis. Kalbamės su bulgariškų prekių parduotuvės savininku Paryžiaus dešimtajame rajone, garsėjančiame kultūrų įvairove.

+ 6o / pravda

124


125

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

126


Kuo prekiaujate? Daugiausia maistu, gėrimais ir spauda – viskuo, kas būtiniausia bulgarui. Kas apsipirkinėja pas jus? Daugiausia bulgarai. Ar tai reiškia, kad bulgaro skrandis netoleruoja taip garbinamos prancūziškos virtuvės? O dėl ko ją mėgti? Nei aš, nei mano klientai nemano, kad prancūzų virtuvė kuo nors ypatinga. Yra du dalykai, kurie man asmeniškai nepatinka. Pirma – jie tiek visko maišo, kad nebežinai, ką valgai, antra – maisto porcijos siaubingai mažos. Tikras bulgaras mėgsta valgyti daug ir tikro bei gryno maisto. Kai valgau kumpį, noriu užuost kumpį, jaust kumpį ir matyt kumpį, o ne kažkokią įmantrią mėsišką krūvelę su daugybe prieskonių, triufelių ir grietinėlės padažu. Panašu, kad nesate sužavėtas jų maisto, o kaip patys prancūzai? Ar toleruojate juos? Na taip, ko čia nekęsti. Jei jie nelenda prie manęs, aš nelendu prie jų. O jie lenda? Turiu omeny, ką prancūzai galvoja apie rytų europiečius? Na, Prancūzijoje situacija pakankami keista. Pagal įstatymus tapti prancūzu yra gana lengva, bet tapti juo praktiškai – neįmanoma. Tikri prancūzai nemėgsta užsieniečių. Negali įsitrinti į vietinių ratelį (aišku, aš ir nenorėčiau). Kiek žinau, net tikram prancūzui, kuris gimė ne Paryžiuje, sunku susirasti paryžiečių draugų (prisidega bulgarišką cigaretę „Victory“). O Bulgarijoje viskas atvirkščiai: sunku 127

gauti bulgarišką pilietybę, bet visi bus tikrai draugiški užsieniečiui. Paryžiuje yra savotiška kastų sistema, o Bulgarijoje visi suplakti. Manau, kad tai sovietmečio pasekmė – kadangi neturėjome net tualetinio popieriaus, visi jautėmės lygūs. Teko girdėti Prancūzijos nacionalistų pareiškimų, kad Prancūzija lyg Romos imperija, o rytų europiečiai lyg į ją besiveržiančios barbarų ordos, ir, jei niekas nieko nedarys, „imperija“ žlugs, kaip tai atsitiko su Roma. Ką apie tai pasakytumėt? Didžiajai daliai teiginio pritariu. Manau, esame barbarai, nes nesivarginam laikytis visų kvailų Vakarų Europos papročių – nesakome „pardon“ ir „merci“ dėl kiekvieno pirstelėjimo. Lygiai taip pat manau, kad Europos Sąjunga yra imperija – vienintelis jos tikslas yra apvogti rytų europiečius. Suprask, niekas nieko nedaro dykai. Negi manai, kad Europos Sąjunga trokšta mus šelpti? Jie tik nori pasiimti mūsų jaunus žmones, kad anie dirbtų jų nusenusioms ir mirštančioms tautoms. Bet dėl barbarų, niokojančių naciją – visiška nesąmonė. Ką Prancūzija darytų be visos pigios ir kokybiškos darbo jėgos iš Rytų Europos? Negi manote, kad šitie aristokratai teptųsi rankas dirbdami darbus, kuriuos darome mes? Niekada. (Keikiasi bulgariškai arba rusiškai.) Gerai, tai Prancūzija – pikta šalis? (Juokiasi) Ne, ji nėra pikta. Bulgarai yra pikti. O prancūzai – ne. Jie per daug mandagūs, kad supyktų, niekada nesako to, ką tikrai jaučia. Sakyčiau, arogantiški, o ne pikti. Prancūzas greičiau pasakys „pardon“ tokiu tonu, kad pasijusi visiška šiukšlė, nei paleis tau iš nosies kraują. Kartais pirmasis atvejis būna žiauresnis. pravda /+ 6o


Tekstas ir vaizdas Ulijona Odišarija

Pikti juokai

Keletos žmonių paprašėme papasakoti pikčiausius jiems nutikusius juokus. Jie sutiko ir papasakojo savo išgyventas ar girdėtas istorijas. Jos vieniems bus juokingos, o kitiems liūdnos. Straipsnį puošia pikčiausia medžiagą surinkusios merginos nuotrauka.


„Kiemo vaikai kartą atėmė mano ablivalkę. Vijausi juos, bet buvo labai sunku bėgti į kalną. Tada jie kažkur dingo. Radau primyžtą ablivalkę krūmuose. Buvo labai gaila, nes ją man buvo padaręs senelis, labai gerai laistė.“ „Lipom į medį. Kiti vaikai jau buvo viršuje. Už manęs lipo alchašų sūnus Vladikas. Jis buvo toks kvailelis, ką pasakai, tą daro, bet geras. Bernai man rodo „pasitrauk, pasitrauk“, aš patraukiau galvą į šoną, o po manim išsižiojęs Vladikas, ir jie primyžo jam į burną. O jis nieko – išspjovė, nebėgo praustis, net šlapių marškinėlių nepasikeitė.“

„Viena labai pikta boba visada ant mūsų rėkdavo, kai žaisdavom kieme. Kartą ji bardamasi pastūmė patį mažiausią iš mūsų, Dimką, jis trenkėsi galva į sieną. Tada visi prisirinkom pagalių, sukišom juos į lauko tualeto skylę, pamakalavom gerai ir apšūdavom tais pagaliais jos buto duris.“

„Viena klasės draugė per kažkokią šventę man parašė laišką, kuriame netiesiogiai prisipažino, kad jai patinku. Ilgai galvojau, ką jai nusiųsti atgal. Radau mamos tamponų, prikišau jų į voką ir perdaviau jai. Bendraklasė su manim nekalbėjo dvejus metus.“ 131

„Prie mokyklos radau pašvinkusią žuvį, įvyniojau į aplankalą ir idėjau bendraklasei į penalą. Man ta merga tiesiog nepatiko. Per fizikos pamoką ji atidaro penalą, paima už aplankalo krašto ir kelia jį, aplankalas vyniojasi, vyniojasi ir šlept – ant stalo žuvis. Jai net viduriai iškrito, tokia buvo sugedus. Aš turėjau pakalikų ir niekas manęs neišdavė. Visi pradėjo juoktis ir rodyti pirštais „čia ne aš, čia ne aš.“

„Čia ne mano juokas, bet pažįstamas pasakojo, kad vakarėlyje prisigėrusiam ir nulūžusiam draugui įkišo į užpakalį prezervatyvą, atseit jis išprievartautas. Atsibudęs jis buvo labai piktas ir norėjo visus mušti.“

„Mano draugė labai mėgsta pirkti daiktus, jos vaikinas jai dažnai duoda tam pinigų. Kartą ji labai užsinorėjo vienų batų, bet neturėjo pakankamai pinigų ir ėmė kaulyti draugo. Jis atsisakė duoti, bet draugei nuėjus į tualetą, paėmė jos piniginę, „pavogė“ 200 litų ir jai grįžus apsimetė, kad persigalvojo, ir įteikė pinigus. Ji taip apsidžiaugė, TAIP apsidžiaugė. Atidariusi savo piniginę viską suprato ir labai verkė.“

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

134


135

pravda /+ 6o


„Pravdos“ tyrimas pagal lietuviškoje skundų svetainėje paskelbtus skundus.

Tekstas ir vaizdas Deimantė Statinytė

Skundiko genas Lietuviai pristatomi įvairiais epitetais: aferistai, pavyduoliai, vagys ir panašiai. Dabar save galime vadinti ir amoraliais skundikais. Iš visų mūsų patikrintų skundų didžioji dalis nepasitvirtino.

(Skundų kalba netaisyta) Skundas A. „Tragiškas Meno mūzos darbuotojų elgesys su klientais“ Vilnius, 2010-05-24 Jau turbūt dauguma žmonių tiek besimokančių Dailės Akademijoje tiek šiaip studijuojantys meną, užeidami apsipirkti priemonių į Meno mūzą (Dysnos g. 4) susidūrė su pardavėjų nekorektiškumu ir kultūros stoka. Toks jų elgesys matyt atsirado dėl to, kad Meno mūza yra kone vienintelė gan didelė meno reikmenų parduotuvė Vilniuje. Jie tuo naudojasi, nes klientai niekur nepabėgs... Ne kartą mačiau kaip pardavėjos pakeltu tonu kalba su klientais, nesugeba išaiškint ko prašoma ir pradeda rėkauti, su studentais

+ 6o / pravda

bendrauja kaip su žemesniu lygiu, lyg, kad tik greičiau žmonės duotu pinigus ir išeitu, nebesinori, net grįžti ten <...>. Užėję pasisveikiname su dviem pardavėjomis (juodaplauke ir šviesiaplauke). Kol apžiūrinėjam prekes, viena darbuotojų garsiai kalba telefonu: „<...> Mes kaip musės čia, žinok. Tokios kaip pridususios, nežinau. Kas čia darosi, ar oras čia toks, ar kas čia yra, nesuprantu. Aš sakau, viską atiduočiau, kad dabar leistų mane į lovą pagulėti biški. Pavalgysim ir griūsim, jaučiu, iškart į lovą, nieko nedarysim <...>. Aha, kak vsegda.“

138


Pravda: Sakykit, kaip čia naudoti tuos dažus linoleumui? „Meno mūzos“ pardavėja: Čia linoleumui, kur specialiai išraižo linoleumą ir tada atspaudžia piešinį. Čia ne taip grindims linoleumui. Pravda: O kas yra tempera? MM: Nu, čia toks dažas, tiesiog kaip guašas. Pravda: O, pavyzdžiui, ant nutinkuotos sienos kokie dažai tiktų? MM: Mes sienoms dažų neturim. Galima tiktai kažką pritaikyti ir pabandyti. Pas mus čia kitoks menas. Sienoms skirti dažai yra statybinėse parduotuvėse. Ten, kur jie iš tikrųjų yra sienoms. Perka, piešia, bet aš tikrai neklausiu ant kokių sienų, nes čia ne mūsų specifika.

139

pravda /+ 6o


Pravda: O iš jūsų ką galima būtų pritaikyti? MM: Pas mus tokių dažų nėra, aš jums sakau. Jūs tiesiog galite nusipirkti ir pabandyti. Nes gali ir nelaikyti, ir pan. Aš sakau, mes tos informacijos ir taip turim per akis, sienomis neužsiimam. Nes čia dažai yra ant drobės, popieriaus. Pravda: O kuriuos bent sakytumėte pabandyti? MM: Aš nežinau, ką jums pasiūlyti, nes čia ne sienoms skirti dažai. Akrilą ima, aliejų ima. Žiūrint, koks ten paviršius tos sienos. Pravda: Baltai nutinkuota siena. MM: Aš nežinau, aš nei statybininkė, nei kažką. Paimkit kažkokį mažiuką, pažiūrėkite, kaip jis kibs. Pravda: Nes manęs tiesiog paprašė nupirkti. MM: Nu vat visi labai klysta, nes čia ne statybinių prekių parduotuvė. Paskui visi ateina ir šūkauja, kad neprilipo, nukrito, nubyrėjo ir pan. Į parduotuvę užeina užsienietis. Pardavėjos ir jo pokalbis vyksta apie sąskaitą faktūrą. Iškyla kažkokių nesklandumų. Užsienietis: Can you call him? MM: Kod and street (nesupratusi patikslina reikalingus rekvizitus). Užsienietis: Can you call him? Can you call him on your phone? Pravda: Jis klausia, ar galite paskambinti jam iš savo telefono. MM: Jam? (rodo pirštu į užsienietį) Pravda: Ne, žmogui, apie kurį kalbate. MM: Aš negaliu paskambinti. Tai tegu jis ateina su rekvizitais kitą dieną.

+ 6o / pravda

(Aiškinamės su užsieniečiu detales) MM: Tai ką jis sakė? Po visko pardavėjos bendrauja dar maloniau ir paslaugiau, galiausiai pasiūlo įsigyti dovanų čekį tariamai draugei menininkei. Pardavėjų balso intonacija kartais tampa įdomesnė. Kompetencijos įspūdį silpnina vieši asmeniniai pokalbiai telefonu. Vis dėlto, kaip savo srities specialistės (ne statybininkės) – šios pardavėjos nepriekaištingos.

Skundas B. „CAN CAN pizerijose neleidžiama atsiskaityti centais“ Vilnius, 2010-04-09 CAN CAN picerijose nepriimami atsiskaitymai baltais centais, sudaromi kelbumai ir nepatogumai atsiskaitant. Padavėjos ir pamainų administratorės teigia, kad tai yra jų vadovybės nurodymas, “nes inkasatoriai nepriima baltų centų ir jos turi eiti į banką iškeisti baltus centus į pinigus”. Todėl didesnių sumų kaip iki 10 centų baltais centais nepriima. Tyrimo vieta „Can Canai“ (Trakų g.) Užsakymas – pica ( ) ir nuolaidų kortelė (5 Lt). Atsiskaitymas – 5 metaliniai litai (už plastikinę investiciją) su baltų + geltonų centų dėlione „3,99 Lt“.

140


Skaičiavimo įkarštyje padavėja prieina ir paklausia: „Jau galiu paimti?“ Papurčius galvą, mergina dingsta. Greičiausiai tam, kad grįžtų su pamainų administratore ir papasakotų istoriją apie šaltakraujiškus inkasatorius bei padavėjų rankas, nuo išvykų į banką besivelkančias žeme. Netrukus padavėja vėl pasirodo. Vėl viena. Vėl paklausia, ar galima paimti (be jokių papildomų pastabų ir replikų). Paima ir nueina prie kasos aparato. Išeinant natūraliai malonia veido išraiška pasako: „Viso gero.“ Skundike, jeigu jau vartoji daugiskaitą (CAN CAN picerijose), būk malonus, patikrink visas. Nes čia mus aptarnavo beveik tobulai. Metalo po apsilankymo dar liko, todėl nenuleidžiam rankų ir judam į kitą skundo tašką.

141

pravda /+ 6o


Skundas C. „Klaidinanti reklama ir visiškai netinkamas maistas MAMBO PICA Vilniuje“ 2010-02-05 Nesu labai reikli ir prikabi klientė, tačiau Mambo pica mane tiesiog pribloškė. Prasidėjo viskas nuo to, kad keliaudami į visiškai kitą kavinę pakeliui susigundėm Mambo picos reklama “Visų dydžių “Mambo” picoms 50% nuolaida”. Išties viliojantis pasiūlymas, prieš porą mėnesių toks buvo siūlomas Čili klientams. Pamanėn, gera proga paragaut ir kitokių picų. Atsisėdom, pavartę meniu, išsisirinkom picas pagal savo skonį ir laukiam padavėjos. Jai priėjus, vyras nutarė visgi pasitikslint, ar nuolaida taikoma tikrai visoms picoms. Ir neveltui - pasirodo, ant

+ 6o / pravda

142


dydžiulio lapo didžiausiomis raidėmis skelbtas pasiūlymas galioja TIK picoms, kurių pavadinimas “mambo” pica, t.y. tik vienai picai ir tik su Mambo picos kortele. Na gerai, prarijom tą piliulę ir nutarėm neišeit taip iškarto. Tačiau picų jau kažkaip nesinorėjo, išsirinkom kitokius patiekalus. Meniu paveiksliukuose viskas atrodė taip gražiai... o atnešė aiškiai matyt pašildytas, apdžiuvusias apkepėles. Maža to, lėžuvio apkepėlė buvo tokia sūri, kad valgyt neįmanoma. <...> Praėjus 4 mėnesiams po skundo paskelbimo užsukome į „Mambopizzą“ („Akropolyje“). Ten ta pati akcija – „50% nuolaida visų dydžių „MAMBO“ picoms.“ Pravda: Turiu klausimą dėl akcijos. Čia visoms picoms nuolaida? MAMBO padavėja: Ne, su „Mambo“ kortele „Mambo“ rūšies picai. P: O ten (reklaminiame plakate) parašyta picoms... M: „Mambo“ yra tokia rūšis. Ir visiems dydžiams yra nuolaida, jeigu turite „Mambo“ nuolaidų kortelę. P: Bet, vadinasi, yra viena pica „Mambo“? M: Yra vienintelė rūšis, kuri parašyta kabutėse ten plakate ir, vadinasi, šitai rūšiai yra 50% nuolaida. P: Bet labai neaiškiai parašyta akcija. Nes jeigu yra viena... M: Žinokite, Dieve, kad aš galėčiau, didžiulėm raidėm parašyčiau, tiesiog komercija. Čia vadovybė taip daro, ir nieko mes negalim padaryt.

143

Kiek galim, tiek žmonėm paaiškinam ir įspėjam dėl šių dalykų. Kas nuo mūsų priklauso, mes tą padarom. P: Gerai, imsim vaikišką (P.S. kaina su 50% nuolaida – 6 Lt). Vienas šlykščių egzempliorių, kai rinkodaros ekspertai savo laiko gudresniais už skūpą ir tūpą klientą. Po „Can Can“ išlaikyto centų testo, 6 litų vertės baltų ir geltonų skatikų kolekcija laukia „Mambopizzos“. Keturi abejingi praėjimai pro surinktą sumą. Pagaliau padavėja stabteli. M: Žinokite, labai jūsų atsiprašysiu, bet mes priimame tik iki lito baltais centais. P: O apie tai yra kur nors informuota? M: Yra tiesiog reglamentas mūsų, kad mes, kaip kavinė, galime priimti tiktais iki lito. P: O yra kur nors parašyta? M: Nu žinokite, aš galiu jums administratorę arba direktorę tiesiog pakviesti. P: Bet, žinote, yra ir įstatymas, pagal kurį privaloma priimti... M: Aš žinau, tiesiog kiekviena įstaiga pasilieka savo nuostatuose pasidaryti tam tikras taisykles. Mes, kaip individuali įstaiga, ta prasme, tokias taisykles turime tiesiog ir tiek. P: O jeigu mes kitaip neturime, ką tuomet mums daryti? M: Tiesiog pakviesiu administratorę, ir, nežinau, jinai gal kažką su jumis pašnekės.

pravda /+ 6o


P: Tai gal tuomet pakvieskite. P: Sveiki. MAMBO administratorė: Žiūrėkite, labai nemalonu iš tikrųjų. P: Žinokite, mums irgi. Tiesiog žinome, kad pagal įstatymą jūs turite priimti smulkius centus. M: Tai gerai, mes priimsime, į bendrą tikriausiai taupyklę sudėsime. Tiesiog nemalonu, kai taip va. Aš suprantu, aš galiu priimti, aš nenoriu konfliktuoti, tiesiog įmesime į bendrą taupyklę. P: Bet žinokite, mes net su arbatpinigiais surinkome. M: Nesvarbu. Ta prasme, mergaitės, kai gauna baltus centus arbatos, jos tada galvoja, kad geriau išvis nieko negauti. P: Nes balti centai – ne pinigai? M: Ne, jūs suprantat, kai visą dieną dirbi, jos metalo turi, pavyzdžiui, šimtą litų. Ir dar po to baltų centų priduoda. Tai joms tas skaičiavimas užtrunka nežinia kiek. P: Tai gal tiesiog kur nors reikėtų tai parašyti? M: Man atrodo, čia nereikia rašyti, čia yra žmogiškumas. P: Tada atsiprašom. Pasijutę visiškais antžmogiais, vertiname personalo mandagumą (nors „viso gero“ niekas jau nebepasakė). Vis dėlto, „Can Cane“ buvo daug maloniau ir paprasčiau. Skundui dėl „Mambo“ klaidinančios akcijos ir netinkamo maisto dedame pliusą.

+ 6o / pravda

144


Skundas D. „Atmestinis SUSHI HOUSE aptarnavimas (Vilniaus g.)“ Vilnius, 2010-05-25 Buvome nustebinti apsilankę save vadinančio restoranu “SUSHI HOUSE”, esančio Vilniaus g. aptarnavimu. Nors maistas ir buvo tikrai labai skanus, bet aptarnavimas pasibaisėtinas. Mums įėjus ir draugišai pasisveikinus, buvome pasitikti kažkokiu burbtelėjimu. Meniu pasiimti teko patiems, o renkantis maistą buvome skubinami. Dar nespėjus išsirinkti visų patiekalų mums jau buvo pasakyta “galutinė” kaina, tarsi pinigai būtų vienintelis to “restorano” tikslas. Tik pridūrus, kad dar norėtumėm ir gėrimus išsirinkti, buvome vėl paskubinti šiurkščiu pasakymu “viskas meniu gale”. Susimokėjome ir laukėme pietų. Nors jie save vadina restoranu, arbata buvo supilta į popierinius puodelius ir buvo šūktelėta, kad ateitumėme pasiimti. Deja, ji nepasivargino vienu metu pateikti abiejų puodelių, tad pasivaikščiojom du kartus. Pirmuosius du padėklus sushi taip pat atėjome pasiimti patys, o trečiąjam atsinešti turbūt pasikuklino pašaukti, tad mums bevalgant, jį atnešė pati. Be to, padėklai buvo pastatyti ant baro, o prieš mums juos pasiimant, jau kažkoks nepažįsamas žmogus spėjo juos pačiupinėti, tad apie estetiką kalbos taip pat nėra. <...> Užėję randame nedidelę patalpą su trimis vyrukais, viena mergina, ilgu palangės tipo stalu ir daug taburečių (jeigu taip galima pavadinti baro kėdes).

145

Pravda: O jūs esate greito maisto restoranas? „Sushi House“ padavėja Ta prasme? P: Ar normalus restoranas? SH: Nu čia ne, vis tiek daugiau yra greito maisto išsinešimui. P: O meniu galima paimti išsinešimui? SH: Galima. Viskas tuo ir pasakyta. „McDonald’s“ restoranuose irgi gėrimus pila į plastikinius puodelius ir, greičiau nei spėji išsirinkti, paklausia: „Dar kas nors?“ O tada gražiai su padėklu stovi ir lauki geresnių laikų, kada galėsi kulniuoti į aukštesnės kultūros restoraną.

Taip, Lietuvoje gyvena daug skundikų. Labai piktų. Tuo tarpu Vokietijoje stūkačiai įvardinami oficialiai - pilietiškumo šalininkais. Jie už įskundimus gauna premijas. Tik skirtumas toks, kad ten žmones skundžia pagrįstai ir sąmoningai. O ne savitarnos prekybos centre ieško aplink šokinėjančio personalo.

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

148


Nuotraukų autorius Justinas Vilutis Vaikus kalbino Elena Reimerytė

PIKTI VAIKAI

Paprašėme keturių vaikų labai supykti ir išvardinti kelis dalykus, kurių jie nekenčia pasaulyje labiausiai.

Sebastijonas (5)

Nekenčiu: Krevečių. Kai mama sulaužo spąstus. Kai man trukdo kažką daryti. Kai valantis užpakalį suplyšta popierius.

149

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

150


Eglė (10)

Nekenčiu: Kai muša vaikus. Melo. Svogūnų ir česnako. Kai išvedu mūsų ausksaspalvį retriverį ir jis mane tampo už pavadžio.

151

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

152


Jokūbas (5) Nekenčiu: Pieniškos sriubos. Kai reikia piešti arba spalvinti. Likti vienas. Miegoti pietų miego.

153

pravda /+ 6o


Luka (8)

Nekenčiu: Kai mane kažkuo aptaško. Kai kas nors erzina. Melo. „Bratz“ lėlių, nes jų didelės galvos, ir barbių, nes panašios į fifas.

+ 6o / pravda

154


155

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

158

Pasaka prieS miegA


159

pravda /+ 6o


Tekstas ir vaizdas CABRI seklÄ&#x2014; Milda

SESI SIMTAI CABRI PARASU

+ 6o / pravda

162


Penkios raidės, duriančios akis iš kiekvienos tarpuvartės. Sugebantieji skaityti tokių pamato bent po keletą dešimtyje kvadratinių miesto metrų. Pastarąsias savaites, „Pravdos“ paprašyta, būtent tą ir dariau – skaičiau ir fotografavau. Savo sekamo herojaus ieškojau ir „Google“, spėliojau, kad už slapyvardžio galėtų slėptis ir moteris, ir vyras. Išsiaiškint nepasisekė. Užtat sužinojau, kad žmonės, kurie piešia grafiti ir „tagina“, privalo būti atletiški. Teko karstytis tvoromis Žvėryne (jos labai aukštos) bei landžioti po tiltais, ypač nepatogu buvo iš viršaus lįsti po Mindaugo tiltu. Taip pat kažkokia moteriškė Užupy ant manęs rėkavo, grasino, kad

163

iškvies policiją, beveik mėtėsi katėmis už tai, kad įlindau pro vartus į kažkokį apleistą kiemą. Pokalbio su policija nebuvo ir nuoširdžiai atsiprašau tos moteriškės už sugadintus nervus, man tik reikėjo vienos nuotraukos. Taip pat atsiradau kai kuriose Vilniaus vietose pirmą kartą gyvenime. Manau, kad medžioklė buvo sėkminga. Beje, kol šiandien keturias valandas buvau mieste, šalia mano namo atsirado naujas CABRI. CABRI seklė Milda (14)

pravda /+ 6o


+ 6o / pravda

166


167

pravda /+ 6o


KIto numerio tema - daiktizmas

Viską parodyk ir viską parašyk į pravda@pravda.lt


Pravda #60