Issuu on Google+


Bedievio šuns istorija

Vilnius 2013


Mažų liūdesiukų niekas nepardavinėja. Juos tiesiog kažkas išmėto. Vargšas tu, jei jis netyčiom įkrito tavo kišenėn . Iš kišenės jis labai greitai pasiekia širdį . Ten apsigyvena ir parazituoja . Niekšas, niekaip kitaip ir nepasakysi . O ka daryt, ką daryt? Bandai išimt, iškrapštyt, bet jis nė krust. - Aušra Baublytė


I SKYRIUS

Klajūno laiškai


Klajūno istorijos pradžia Ša!!!! Ar girdi? Ne? Tuomet gerai paieškok . Nežinai kur? Kai žinosi atsakymą, pranešk . Lauksiu. Išklausysiu. O dienos vis bėgo ir bėgo... Jis tūnojo savo slėptuvėje ir nenorėjo išlįsti lauk . Jis nenorėjo pamatyti saulės šviesos, išgirsti paukščių kalbų, pajusti gaivaus pavasario lietaus ar pauostyti tik pražydusių gėlių. Jis nenorėjo nieko. Kodėl? Jis bijojo. Labai bijojo. Tik ne tamsos. Ji buvo vienintelė jo draugė . Paslaptinga ir bauginanti - tuo ji taip ir žavėjo. Ji viską suprato. Neuždavinėdavo kvailų klausimų. Tik klausydavo. Kaip įmanydama stengėsi paslėpti viską , tik norėjo parodyti dangų. O ten buvo į ką pažiūrėti . Mėnulis ir daugybė žvaigždžių. Tai buvo lyg bekraštės svajos, kurios niekuomet neišsipildo, bet nuolat būna čia pat. Niekas to nesuprato. Net nebandė to padaryti . Niekas to nenorėjo. Tik jis. Tik jis vienintelis. Šios Žemės Bastūnas.


Kas aš esu? O vienišu Klajūnu nėra paprasta būti . Esi išsibarstęs į daugybę dalelių. Dauguma jų net nedera viena prie kitos, todėl nuolat kyla priešingi jausmai . Nuolat gyveni chaose . Dažnai net nesugaudai tų emocijų ir vidinio pasaulio išraiškų. Jauti , kaip bėga gyvenimas, bet nesupranti , kokia yra tavo reakcija. Kartais tos dalelės yra per toli viena nuo kitos. Tu jų nesugaudai , pamiršti , apleidi . Tada būna liūdna . Svarbiausia, kad Klajūnui nepavyksta gyvenimo laikyti rankose . Daugiausia, ką tada gali sugauti , yra akimirka. Ir nieko daugiau. Tačiau tą akimirką tu žinai , kad esi tinkamoje vietoje ir suvoki savo būtį laike . Jauti gyvybę pulsuojant kiekvienoje ląstelėje . Jauti energiją kiekviename iškvėpime . Jauti ir negalvoji . GYVENI, o ne egzistuoji . O ta nesuprantama realybė vis traukia žemyn . Tačiau kasdienė rutina visada iškelia į paviršių. Nuolatinis gyvenimas aukštyn žemyn neleidžia nurimti jausmams ir mintims. Ta sumaištis nepadeda suvokti kažko svarbaus. Lieka tik tos akimirkos, kai pagaliau jauti harmoniją. Tokia Klajūno kasdienybė . Bet ar ilgai galima gyventi , gaudant akimirkas?


Vienišas Klajūne ,

noriu tau pastatyti šviesos tiltą ,

kuris jungtų du pasaulius. Tai būtų naujas iššūkis ir viltis. Jis jungtų

du pasaulius: tavąjį – tokį nedidelį , uždarą, paslaptingą, ir išorinį –

didelį , erdvų, sklidiną naujų idėjų ir atvirą visiems naujiems atvykėliams.

Aš žinau, kad tu bijai . Bijai išlįsti iš savo kiauto ir žengti į priekį , aprėpti

naujus horizontus. Jie beribiai ir gali

būti pavojingi . Tas pasaulis yra visiems atviras, bet kartu ir žiaurus, o žmogus

yra viskam imlus, bet kartu ir pernel-

yg pažeidžiamas. Todėl ir pastačiau tau šviesos tiltą . Kaip padrąsinimą ir viltį .


Mano klajūno dalia Norėjom užaugti . Ir užaugom. Dauguma norų taip nejučia ir išsipildo. Bet ar kada pamąstėm apie jų pasekmes? Iš tikrųjų mes dar paaugam nuo tos akimirkos, kai sugalvojam norą, iki tos, kai jis virsta realybe . Todėl dažnai tos dvi akimirkos leidžia išmatuoti savo ūgį . Pasikeitėm mes, pasikeitė ir požiūris į norą. Ar tikrai dabar to norim, ko taip troškom seniau? Tai ir yra mūsų ūgis. Dažniausiai mes jo net ir neišmatuojam. Tik nustembam. Taip jau tada atsitinka, kad kai kurių norų pasekmės būna skaudžios. Jos užgriūna mus taip netikėtai , ne visada spėjam viską suvokti . Taip man atsitiko ir su vaikyste . Keista, bet atrodo, kad vienitelis dalykas, jungiantis mane ir kiemo draugus, yra vaikystė . Daugiau nieko kartu neišlaikėm ir neužsiauginom. Taip jau yra, kad apie vaikystę kaip apie seną bičiulį nepašnekėsi . Ji palieka prisiminimus apie slėpynes, kruvinus kelius, pigias gumas ir dviračius, bet šių išgyvenimų nepradedi gvildenti . Taip iškart, kad bent tyla jūsų nelydėtų iki namų durų. Juos pasilieki sau. Gal ne visi taip daro, bet man taip nutiko. Meškinai užaugo, mašinėlės virto tikromis mašinomis, intrigos lėlių name pasibaigė . O tai , kas liko, išsinešu su savimi . Nešu tolyn . Ir nėra jokios užbrėžtos linijos ar


tikslios datos. Yra tik kitoks gyvenimas, kitokie interesai ir mintys. Ir tada ateina ta antra akimirka kartu su visomis pasekmÄ—mis. Tai kiekgi aĹĄ uĹžaugau?


II SKYRIUS

Bedievio šuns istorija


Kitokia paasaka Neša vėjas mažą dulkelę . Mažą ir nereikšmingą šio pasaulio dalelę . Ji lengvai kyla ir leidžiasi , grakščiai manevruoja pro medžių tankmynę . Apačioje jos - didžiulis pasaulis, o virš jos - beribis dangus. Tačiau ji skrenda ir nieko nemato, nes skrydis užgniaužė kvapą ir paliko ją be žado. Tik truputis nerimo dar lėkė paskui ją . O jei visa tai baigsis? O jei jau čia pabaiga? Jei vėjas nebepūs ir jau matysis kelio pabaiga? Kur tada dėtis, kai ausis užgniauš tyla? Kai nebeliks sparnų, o tik šalta kapų vieta? Taip vėjas ir nešė tą mažą dulkelę . Dieną iš dienos. Kol tamsą keitė šviesa , o vasarą žiema. Vieną dieną vėjas nurimo. Dulkelė nukrito ir jau, rodės, pabaiga. Ta gniaužianti tyla, atrodo, rijo ją . Kol nebeliko nieko. Nė mažiausio pėdsako ar vėjo gūsio. Viskas baigėsi taip paprastai . Be ašarų, be katastrofų, be begalinio liūdesio. Ir vis ta tuštuma, rami tyla... Ir tai jau viskas. Tik vėjas vėl pakilo ir nusinešė dar tūkstančius mažų dalelių. Mažų ir nereikšmingų šio pasaulio dalelių.


Keistų sutapimų pamąstymai Žinok , kad sinoptikai irgi atostogauja . Ir visai nekeista, kad tai jie daro vienu metu. Mėgstamiausias atostogų laikas, aišku, vasara. Ir visi jie žino, kada bus saulėta, šilta, na , tiesiog idealus oras, kuris suteikia tam tikrų privilegijų poilsiaujant. Ir visi tai padaro vienu metu, lyg susitarę (gal taip iš tikrųjų ir yra, prielaida dar nėra gerai ištirta). O kas tuomet rašo orų prognozes? Viskas vyksta labai paprastai . Pirmiausia surandamas koks nors atpirkimo ožys. Šis gauna gana paprastą užduotį: improvizuoti . Na , aišku, negalima pradėti pliurpti visokių nesąmonių (pavyzdžiui , „Šiandien parduotuvėje STEP TOP pamačiau nerealius batus!“ Niekas taip ir nesupras, ar skėtis šiandien gali padėti nesušlapti ar tiesiog bus nereikalinga našta...). Reikia nepamiršti paminėti tokių žodžių kaip aukštas slėgis, žemas slėgis. Taip pat labai praverčia frazė: ciklonas,kuris po truputį juda mūsų link , nulems tolimesnius orus (tai reiškia: kaip Dievas duos, taip ir bus). Taigi , tenka pasiskaitinėti ir tikras orų prognozes. Kai pagauni stilių, išsirašai visus įmantresnius žodžius, pradedi tikrą darbą - improvizaciją. Sugalvoji keletą skaičių (atseit temperatūros), įdedi keletą specifinių žodžių ( juk viskas turi skambėti įtikinamai ir protingai!), o toliau būna labai meniška da


lis („šviečia saulė , kuri tiesiog kviečia išlėkti prie upės“ arba „ryt pliaups lietus, todėl pasaugokite naujus vasarinius batelius ir geriau paskaitykite romaną“). Tada laikraščio redaktorius perskaito tavo naujai iškeptą šedevrą ir va: laikraščio paskutinis puslapis jau parengtas. Tai štai kaip vyksta visa apgavystė . Ir taip visą mielą savaitę (o kartais ir ilgiau, žiūrint, kiek atostoginių sumokėjo). Jei prognozė pasitvirtina, šaunu, vadinasi , tas kvailelis yra laimės kūdikis, o jei ne - juk visur ir visada pasitaiko nedidelių (na, kartais ir milžiniškų, bet juk ne tai svarbiausia) paklaidų. Štai kaip būna , kai sinoptikai atostogauja . Tačiau man tai nerūpi . Aš orų prognozių neskaitau. Aš pasitikiu akimis, kurios žvelgia pro langą, o visiems skaitytojams linkiu sėkmės. Nežinia, kada tie keistuoliai atostogauja .


Kai rankose turi mažiau, nei manai Ar aš žinojau, kur einu? Ne . Ar žinojau, kas manęs laukia? Ne . Nors truputį numaniau. Mane visąlaik persekiojo nusivylimas, tad žinojau, kad ir šįkart jis manęs neaplenks. Staiga sustojau ir apsidairiau. Aplinkui buvo tik tuščia gatvė , namai . Ir žibintai , kurie tiek daug kartų rodė kelią namo, kai aplinkui buvo visiška tamsa. O šįkart jie tik blankiai švietė . Niekas, ničniekas nejudėjo šia gatve . Tik mano širdis nesustodama plakė . Juk nors kažkas turėjo palaikyti mano gyvybę . Tad tie nuolatiniai dūžiai ir kraujas mano gyslose neleido išnykti . Iš dalies ir pati to nenorėjau. Buvau ir esu beviltiška naivuolė - tikiu, kad man dar gali pasisekti . Kad aš sugebėsiu išbristi iš viso to, ko jau senų seniausiai negaliu pakęsti . Ir tik dėl to aš dar įžvelgiu visur viltį . Tikriausiai galėčiau save pavadinti idealiste , svajotoja ar dar kokiu kitu įmantresniu žodžiu, atseit turinčiu reikšti mano išskirtinumą. Cha! Galiu tik pasijuokti . Man vis vien nepavyks. Esu lygiai tokia pati kaip ir kiti , miegantys aplinkiniuose namuose . Tie šviečiantys žibintai man rodė vienintelį realų dalyką. Šaligatvį , kuris kažkur prasidėjo, kažkur ir baigiasi , bet aš tegaliu matyti jo dalį . Prisėdau. Jaučiausi tokia pavargusi , kad atrodė ,


jog niekuomet nebepakilsiu nuo to šaligatvio. Nusvirau į šoną ir prieš save mačiau kitą kelią. Tačiau lygiai tokį patį - šaltą, pilką, niūrų, monotonišką. Staiga kažkas mane išbudino iš šios hipnozės. Lietus tyliai leidosi iš dangaus su miljonine savo armija . Tūkstančiais lašelių, siekiančiais, kad ta vieta , kur jie nukris, liktų pažymėta . Tamsi ir šlapia. Ir aš kaip tas lietaus lašelis - krentu į didelę balą ir skęstu joje , susilieju su pilku grindiniu ar šlapia žole . Kol pagaliau nieko nebesuvokiu.


Dvelkia romantika... Higiena labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime . O tualetas ir dušas - tai , be ko negalėtume įsivaizduoti ne tik savo dienos, bet ir gyvenimo. Ir nieko čia romantiško. Nors kartais... Gyvenimas kartais susiklosto labai įdomiai ir keistai . Lauko tualetas. Naktis. Štai jau vidurnaktis ir būtų kaip ir pats metas susitvarkyti visus gamtinius reikalus. Išeini į kiemą ir pirmiausia akis nukreipi į dangų. Giedra , užtat labai šalta, bet pykti negalima - vaizdas iš tiesų žavus. Daugybė , nepakartojama daugybė žvaigždžių. O kartais kelią į tualetą nušviečia net pats Mėnulis! Ką čia dar ir bepridursi - prabanga. Prie visos šios nepakartojamos romantikos prisideda dar ir tai , kas tualete nėra šviesos. Bet tada ir susimąstai - kiek iš tikrųjų tos šviesos reikia gamtiniam reikalui atlikti? Ogi kuo puikiausiai galima apsieiti ir be jos. Tualete praleidžiu net 15 minučių. Nieko nuostabaus. 12 iš jų klausausi tolumoje pravažiuojančių mašinų triukšmo, susimaišiusio su keista nakties tyla, ir svajoju. Apie bet ką. O štai dar ir maudytis po dušu tenka neįprastoje žvakių šviesoje . Be tai visai netrukdo. Atvirkščiai - maloni šviesa suteikia jaukumo.


Gyvenimas nėra rožėmis klota pasaka. Ir tai galioja visiems be išimties.

Aišku, ne visi vakarai , tiksliau naktys, pasitaiko tokie romantiški . Štai kartais dangus būna apsiniaukęs. Tada niekas tau nerodo kelio į tualetą ir tu kaip tyčia užlipi ant ne laiku ir ne vietoje atsiradusio obuolio. Kažkaip ne taip pakreipi koją ir dar ilgai ilgai jauti šio nemalonaus nakties įvykio padarinius. O jei dar pasitaiko,kad lyja! Na , nors tu ką, nesiseka, ir viskas. Šiaip taip nubėgi iki to nelemto tualeto, o ten pro kažkur lašnoja ant tavęs. Tekšt, tekšt, tekšt. Nei pasvajosi , nei pasiklausysi romantiškų girtuoklio dainų, o tiesiog stengsiesi kuo greičiau dingti iš ten . O jei dar reikaliuko prispiria naktį , kai tu jau šiltai apsikamšiusi guli lovytėj... Brrrr... Net nesinori galvoti apie kelionę link Išsvajotojo! Gyvenimas daug ko išmoko. Tik ar tu sugebėsi pasinaudoti tuo, ką sužinojai ir supratai? Bet man visa tai ne Dievo bausmė ar prakeiksmas. Man tai - savotiškas privalumas. Juk šiame blizgančiame patogumų pasaulyje viskas įsprausta į stereotipų ir monotonijos rėmus. Kaip gera, kai kažkas išjudina ir sujaukia tą rutiną . Leidžia pažvelgti į viską kitaip ir su ironija. Viskas priklauso tik nuo tavęs. Moki įžvelgti tą savotišką gyvenimo malonumą?


as, viv s. t u eda et t rt o op ere u e Ess n viv no

am Ĺ“n p r. is on titu i t a a . git op sum Co nem o g , er o t i Cog

e ton a l P cum um am ire . c lo qu nt Ma are , te se err is rec ali

e ger m u re eff m amo e ort ec c m am n st. e e N qu pot is u q


Lašelis kartėlio Jis parimo prie sienos ir paniro į apmąstymus. Lietus tyliai plovė šį liūdną vakarą. Į galvą lindo įvairios mintys. Iš pradžių kasdieniškos ir padrikos. Bet vėliau jis gerai įsiklausė . Miestas, gaudesys, mašinos, tūkstančių žmonių gyvenimai ir viltys, svajonės ir nusivylimai , ir tas tylus lietus, kuris viską užgožė . Jis tarsi priminė , kad nuo realybės nepabėgsi . Ji čia. Čia pat. Ji trypia tave kasdienybe ir rutina , iš kurios norisi pabėgti . Tačiau nepavyksta. Kad ir ką bedarytum - ji vis ima ir užklumpa tave pačiu netinkamiausiu laiku. Kiekvieną dieną . O tau belieka tik susitaikyti .


Stogai Ieškojau savo stogo. Mažos kertelės šioje didelėje dėlionėje . Bet tai nėra taip jau paprasta. Stogų daug ir jie visi įrengti gana aukštai . Daug būdų, kelių, sprendimų, bet kartu ir konkurencijos. O kur dar ta pilka pastumdėlių minia, besistengianti reikšti kuo daugiau pretenzijų į šios dėlionės kerteles. Ir visiška apatija. Kitų norams, geriems ketinimams, tyliems prašymams ir nuoširdžioms maldoms. Apgavikai ir gobšuoliai , apsimetėliai ir pamaivos – štai jų pasiteisinimas. Taip kalba teisybės ir tvarkos šalininkai . Mano stogas aukštesnis, geresnis, o taviškis man irgi visai praverstų. Štai jų sąžinės balsas. Et jau. Minsiu aš tokią teisybę ir tvarką. O ką, jei taip visi? Kartoti negražu! Bet kam iš tiesų tai rūpi? Man . Jei mins ir kiti , tai istorija vėl prasidės iš naujo. O koks gi kitas kelias? Tada spjausiu aš ant tų jų kalbų ir pasiteisinimų. Negi mano, kad tik čia stogai egzistuoja? Nors visos šios „dorybės“ veši plačiai . Ir nuo jų nepabėgsi - jos tūno kiekviename iš mūsų. Minsiu, spjausiu ir sugriausiu! O va taip jau darė ir daro nedaugelis. Susitarsiu su sąžine , sukursiu savo tiesą ir ramiai įvykdysiu tą nedorą planą. Bet pirmiau dar gerai pagalvosiu. Gal pavyks įsikurti ant kokio neprasto stogo?


Skrydis Kai visos durys užsidaro, kai nebelieka nei įėjimų, nei išėjimų. Vienintelė lieka viltis. Ji niekuomet nepabėga - nepažįsta ir nežino nei įėjimų, nei išėimų. Ji lieka čia, kartu su manimi , o dar tiksliau – manyje . Ji lyg nepaaiškinamas variklis verčia mane tikėti neįtikėtinais dalykais. Tai iš tikrųjų didžiausia beprotybė , bet tik todėl dar gyvenu. Ta viltimi pasitikiu. Kai visi mane palieka , ji vienintelė kažkur tūno. Judina ir jaudina kiekvieną mano mintį , troškimą ir svajonę . Skatina veikti ir bėgti tos beprotybės link . Kol nebelieka nei įėjimų, nei išėjimų ir nebelieka nieko, ką galėtum įskaudinti . Tai tikras skrydis tikslo link .


Alyvos Sapne tyliai įkvėpiau alyvų kvapo. Staiga sustojau. Atsimerkiau. Iš tikrųjų aš nesapnavau. Nors gal ... Apsidairiau aplinkui . Aš gulėjau viena pievelėje ir vienintelis dalykas, kurį mačiau akies krašteliu, buvo alyvų krūmas. Po truputį išsibudinau iš tos keistos hipnozės ir nejučia pradėjau svajoti . Staiga priešais mane nežinia iš kur atsirado nepažįstamas veidas. Aš krūptelėjau, nes negirdėjau to žmogaus ateinant. - Miegi? - Ne , – atsakiau neryžtingai . Keistas klausimas pokalbio pradžiai . - Atrodo kitaip. Bet vis dėlto nuostabios tos alyvos ar ne? Ką jauti , kai įtrauki į save to nuostabaus kvapo? Aš sutrikau. Tikrai nesupratau, kas čia darosi . Gal iš manęs šaiposi? - Net nežinau. O ką turėčiau? - Nagi! Aš netikiu, kad turi tik tokį atsakymą į šį klausimą. Kalbėk apie tą jausmą. Nors visa tai mane labai glumino, man pasidarė įdomu. - Hm... Tai nepaprastas jausmas. Kai uostai alyvas, giliau įkvėpusi , į save įtrauki ne tik molekules, bet ir kažką pasakiško. Kas priverčia tave bent sekundei pakilti nuo žemės. Įkvepi to, kas tau


suteikia jausmą, kad tą akimirką tu daugiau nei gyveni . Gaila, kad visas stebuklas išsiklaido kaip vėjo gūsio nupūstas. Ir gyvenime to daugiau nepakartosi . Žmogus nieko neatsakė . Tiesiog tylėjo. Atrodė , kad jo nepasiekė nė vienas mano žodis. Atrodė , kad jis mąstė apie nežemiškus dalykus, kurie man atrodė nesuprantami . Staiga jis atlošė galvą ir pažvelgė į dangų. - O jis šiandien labai mėlynas. - Gal net per daug, - tariau aš. Jis klausiamai pažvelgė į mane , bet nieko neištarė . Jaučiausi lyg žaisčiau kokį žaidimą, bet jo taisyklių visai nesuprasčiau. Tai mane glumino ir erzino. - O ar matei kada rausvus debesis? - Žinoma! - Tu tuo tikra? Taip. - Tai gerai , nes aš tuo labai suabejočiau. Na, man jau metas eiti . O tu tęsk savo pradėtą darbą. Gal tai tave ir nuves kur nors. Žmogus atsistojo ir ramiai nužingsniavo pievele . O aš nesistengiau ką nors suprasti ir išvis apie tai nemąsčiau. Toliau svajojau.


Patirtis

Noli tangere circulios meos!

Trumpai sustojau ir vėl pradėjau bėgti . Tą atokvėpio minutę atsigręžiau atgal . Ką matau? Kelią, ūgį , ramybę . Kaip jaučiuosi?

Tikrai kitaip nei tada, kai pradėjau bėgti . Staiga mane apėmė neviltis. Bandau šaukti , ieškoti pagalbos, artimo ir užjaučiančio balso. Bergždiai . Čia esu tik aš. Krūpteliu. Juk visa ta distancija - tai akistata su pačia savimi . Ir bėgu ne tam, kad pasiekčiau finišą, laimėčiau medalį , o gautą diplomą pasikabinčiau ant sienos, kuriuo vėliau gėrėčiausi . Tai gyvenimo rungtis. Aišku, svarbu dalyvauti , o ne laimėti . Bet kam dalyvauti , jei nenori laimėti? Tuk tuk tuk . Prizo už greitį aš negausiu. Gerai , kad tai suvokiau. Tik tik tik . Bet laikas bėga ir aš sustoti negaliu. Tai kam skirta ši rungtis? Koks tikslas? Negalėjau ir negaliu suprasti . Toliau bėgu. Ieškau, dairausi , bandau suvokti . Po truputį darosi baisu. Viskas įgauna pagreitį , o apie finišą neturiu jokių žinių. Tak tak tak . Kas tai? Mano baimė . Ir kartu ryžtas. Nežinau, kokį tašką pasieksiu ir ką jame rasiu. Svarbiausia, kad dabar bėgčiau taip gerai , kaip niekada gyvenime to nedariau. Kitos galimybės nebuvo ir niekada nebus.


Bergždžias musės bandymas prasimušti pro stiklą Pramerkiau akis. Štai ir dar vienas rytas. Kambaryje jaukiai šviesu. Tai reiškė , kad už lango manęs ir visų kitų laukė nuostabiai žydras dangus ir vis dar šilti saulės spinduliai . Dar kokias dešimt minučių aš tingiai pasivarčiau lovoje . Tada nusprendžiau, kad jau pats laikas ropštis į šią naują dieną . Kas manęs laukė? Nauji iššūkiai? Juokinga ir skamba kažkaip per daug dramatiškai . Tiesiog žinojau, kad manęs laukia dar viena įprastų veiksmų ir keistų minčių diena. Nors gal šiandien paieškoti? Geriau tai paliksiu ne tokiai gerai dienai kaip ši . Ji tiesiog per daug žavi , kad leisčiau sau ją sugadinti . Tiesiog palauksiu. Bet iš tikrųjų aš visai to netroškau. Aš nenorėjau įprastų veiksmų, nors keistas mintis vertėjo pasilikti . Norėjau įkvėpti gaivaus oro. Pasinerti ir ieškoti . Nenoriu plaukti pasroviui , bijau atsitrenkti į akmenį ir užstrigti . Noriu nerti . Gal ir nepavyks. Gal ir neišnersiu. Gal ir nesurasiu. Gal nusivilsiu. Gal pamesiu. Bet visi tie „gal“ egzistuoja tik mano mintyse ir lūpose , bet ne mano širdyje . O dėl realybės jaudintis nereikia. Jai paprasčiausiai neįdomu. Taigi , šiandien neriu ir ieškau. Paprasčiausiai diena per daug žavi - neleisiu jos sugadinti .


Gaudant akimirkas Sėdžiu savo kambaryje ir mąstau, ką dar šiandien galėčiau nuveikti . Esu kupina energijos, tačiau už lango smarkiai pliaupia lietus. Staiga prisimenu seną nuotraukų albumą. Jau seniai jo nelietė kieno nors rankos. Tad nedelsdama susirandu spintoje , kurioje ,aišku, karaliauja chaosas. Albumas gana didelis, baltas, su nespalvota fotografija , kurioje pavaizduota ilgaplaukė mergaitė . Prisėdusi ant lovos, pradedu jį vartyti . Net keista pasidaro, kiek daug tų spalvotų paveikslėlių įamžina įvairias mano gyvenimo akimirkas. Viena fotografija. Aš stoviu apsikabinusi savo kiemo draugę . Nuotrauka labai juokinga. Abi tuomet neturėjome priekinių dantų, o šypsojomės, aišku, plačiausia šypsena... Dabar mano veidą taip pat užlieja šypsena, tik žinoma, jau kitokia. Aš ilgai žiūriu į tą fotografiją. Šypsena dingsta. Susimąstau. Juk tai tik fotografija. Ji įamžina tą akimiraką - žmonių, daiktų ir peizažų kompoziciją. Tos akimirkos dėlionę . Bet nuotrauka bejausmė . Ji neįamžina tuo metu plūstančių minčių ir jausmų, ir to, kas tuo metu vyksta iš tikrųjų - judėjimo. Tai tik sustingusi akimirka. Vis tik ji sukelia naujus jausmus: juoką, liūdesį , pyktį , ilgesį ... Ji sugrąžina atgal . Trumpam į tą akimirką, bet nesugrąžina jos pačios. Sukelia naujus


išgyvenimus ir mintis, bet ne tuos pačius. Taigi tai tarsi savotiška apgavystė . Bet kaip aš ja noriu tikėti! Staiga išgirstu kažkokį balsą. Mama mane kviečia vakarienės. Užverčiu albumą ir padedu jį į stalčių. Tai tikriausiai yra pati brangiausia apgavystė mano gyvenime . Ji priklauso tik man vienai .


Kelias Štai čia ir prasideda mano kelias. Aplinkui stūkso tik kalnai ir plyni smėlio ir molio laukai . Čia nėra dalykų, kurie įkvėptų paprastą žmogų. Negailestinga saulė , atšiaurios sąlygos ir žlungančios viltys. Bet aš troškau. Ir jau ilgai . Mano kūnas ir dvasia buvo pasiruošę viskam. Vargino ne veiksmas, o jo nebuvimas. Todėl gerklė pradėjo džiūti ir aš neišpasakytai ištroškau. Kelio į nebūtį . Kaip vandens. Aplinkybės ir dvasios baimės vertė mane likti . Alkti , silpti , trokšti . Vis tik norėjau ko nors daugiau. Nusprendžiau palikti šią dykynę . Iššūkį man metė pati gamta. Suvokiau, kad mūsų ryšys su ta žemės didybe ir jėga yra unikalus ir be galo svarbus. Tik ji žmogui gali parodyti jo galimybių ribas. Ji kelia pačius sunkiausius iššūkius ir veda savęs atradimo link . Gamta gali pasitikėti . Ji nemeluoja , bet jos mirtina ranka niekuomet nesudreba . Ir tikėjau: jei nors vienintelį kartą sugebėsime priartėti prie tos ribos, kai gamta leidžia žmogui pajusti jo visą galybę ir kartu suvokti silpnumą, galbūt suprasime savo vietą gyvenimo chaose . Todėl mano kelias ir prasideda čia.


Dvelkia rudeniu

Nežinia iš kur at-

klydusi

vienatvė

suspausdavo

man

kartais širdį .

Nejaugi vienam taip šalta? Net nežinau. Šalta dėl to vienišumo ar kad į kiemą įžengė ruduo. Tu juokiesi , o ką sako tavo širdis? Ruduo. Keistas, liūdnas, bet kartais – netikėtai nuoširdus. Šypsenomis. Aplinkinių veiduose , kurie tave šildo. Tai gal vienatvė – pramanas? Abejoju. Kartais arbatos puodelį geriu viena . Bet ar man liūdna? Šiuo metu – ne . Širdis dar nespėjo pasidengti pirmu šerkšnu ar storu žiemos ledu - džiaugiuosi visais gerai pažįstamais dalykais. Rudeniu, šypsenomis, vienatve , puodeliu arbatos... Gal šiais metais nerimastinga upė nesustings ir nepasiduos gamtos valiai? Nežinia. Nežinia, kokios permainos laukia ryt. Gerai . Aš dar pasidžiaugsiu šiuo rudeniniu vienatvės puodeliu.


Įkvėpimai ir iškvėpimai

Atrodė , kad tokių akimirkų niekada nebus

per daug. Paprastų ir kartu gniaužiančių kvapą. Atrodė , kad niekad jomis nepersipildai . Protas jų tiesiog nesuvokė . Akys matė vaizdą, kūnas jautė virpulius, vėjo gūsius, o protas nesugebėjo to suvesti į paaiškinamą visumą. Tokių akimirkų niekada nebus per daug. Atrodė , kad vieną jų tu pasiimi ir iškart ją iš tavęs atima Visagalė Būtis. Ji neleidžia tuo pasisotinti . Ir kartu persisotinti . Žinoma, tau pikta dėl to, nes nuolat neapleidžia jausmas, kad kažką prarandi . Prarandi , jei nesimėgauji ta akimirka. Tada grauži save . Blaivus protas sufleruoja, kad tik dėl to šios akimirkos yra TOS akimirkos. Pyktis turėtų tapti dėkingumu, supratimu ir paklusnumu Visagalei Būčiai . Bet juk savanaudiški jausmai niekad neleis kenkti saviems norams. Žmogus lieka ištikimas sau. Todėl jausmai nejučia švenčia pergalę prieš blaivų protą. Tyliai . Bet taip ir turėtų būti . Tokia jau ta tvarka. Jei ne ji , gyventume visiškai kitaip. Nepažįstamai .


O iš tiesų tų akimirkų net ir nereikia. Nė skaičiuoti , kiek jų gavai ir kiek jų iš tavęs atėmė . Tai visai nesvarbu, bet dažniausiai mes tai ir darome . Reikia tiesiog gyventi . Kai vieną akimirką pagauni ją ir kai ją greitai iš tavęs išplėšia Visagalė Būtis. Jokio pykčio, graužaties. Jokio suvokimo, bandymo tai suvaldyti . Tik įkvėpimai ir iškvėpimai . Tūkstančius kartų!


...Lieka tik tos akimirkos, kai pagaliau jauti harmoniją. Tokia Klajūno kasdienybė . Bet ar ilgai galima gyventi , gaudant akimirkas?

Aušra

Baublytė

(gimė

1992 m.) - jauna kūrėja ir svajotoja. Miniatiūrų rinkinys Nesustok manyje kaip vidurnakčio salėj, kur dainuoja ir šoka laimingi dievai. Salės griūva iš ryto. Nesustok manyje kaip vidudienio pievoj, atviroj ir margoj. O iš kur tau žinot, ar tai pieva, ar pelkė. Nesustok manyje Nepabudink dievų nei akivarų. Jie ne tavo. Ne tau. Ir sunki mano laimė kaip kalnas abejingas putojančiam džiaugsmui. Nerūdija grandinės, kuriom rakinu savo lankstų vergaujantį kūną prie mažučio alsavimo.

„Be-

dievio šuns istorija” - tai autorės pirmieji

bandymai

kurti

dar

paauglystėje. Anot Aušros, tai tik „rašliavos“, neįpareigojančios ir lengvos, tačiau jose atskleidžiamas jauno žmogaus supratimas, pirmosios rimtos filosofinės mintys. Saitytoją miniatiūros sužavėti

savo

prasmingumu

Knygelę

ir

turėtų

paprastumu, gražia stengtasi

kalba. pad-

aryti panašią į autorės užrašų knygelę, kurioje galima rasti visko: nuo nuotraukų,ir paveikslėlių iki lotyniškų sentencijų ar tiesiog mielų smulkmenėlių. Šioje knygelėje

užsimezga

bei

vys-

tosi autorės kūrybos procesas.


Antras blynas