Page 1

Nr. 18 2015 spalis


2

email: donatas@s-sportas.lt

NAME OF MAGAZINE

|

Tel. +37065595111

|

www.compressport.com


WIND STORM PROTECT 3D BackPack Extensor Ultralight 110G Ultralight and WindProof Techno-Fibre for an exceptional performance. Easily foldable and extremely compact to fit in a micro pocket.

3D Extensor structure to provide an extension rate of +200%. It guarantees a perfect stability when worn on top of your backpack, even at high speed

Exclusive ventilation mesh and fibre in active microfibre. 3D Postural back panel. Unique ergonomic elasticity for a perfect fit and comfort

Storm Proof Ultra resistant, maximum protection.

E I WANT TO B Y M T U P ABLE TO UT O H IT W JACKET Y M G IN V O REM BACKPACK

GIVE ME TO TA IN THE FRO L WIND PROTECTION NT, AND BREATHAB MAXIMUM ILIT IN THE BA Y CK

NAME OF MAGAZINE

3


4

NAME OF MAGAZINE


ORIENTAVIMOSI SPORTAS

7

TURINYS

12

PASAULIO ČEMPIONATO „SKYRYBOS“

ALGIRDAS BARTKEVIČIUS INTERVIU

24

JUKOLA

INTERVIU SU DAINORU SAUNORIUM

44

OSKD SEZONO APŽVALGA

Orientavimosi sportas

Redakcija

Nr. 18, 2015 spalis

Vadovas: Vilius Aleliūnas

Leidėjas:

Tekstus rengė: Patricija Babrauskaitė, Donatas Lazauskas

Lietuvos orientavimosi sporto federacija

Už interviu dėkojame: Algirdui Bartkevičiui, Martynui Tirlikui, Viliui Aleliūnui, Rimantui Mikaičiui, Viesturs Tamužs, Tom

Žemaitės g. 6-415, LT-03117 Vilnius

Hollowell, Dainorui Saunoriui, Aušrinei Kutkaitei, Jonui Maišeliui, Algirdai Zaliauskaitei, Viktorijai Michnovič, Aidui Žigilėjui,

Tiražas 200 vnt.

Ramunei Arlauskienei, Petrui Andrašiūnui, Astai Šimkonienei, Renatai Paulauskienei, Andriui Jovaišai, Skirmantui Ramoškai

ISSN 1822-4962

Maketavo: Donatas Lazauskas

Spausdino: UAB „BALTO print“ / www.baltoprint.com

Nuotraukos: Donatas Lazauskas / Sportmedia.lt Žemėlapiai: Gediminas Trimakas / GTmaps.eu, Skirmanto Ramoškos kolekcija

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

5


6

NAME OF MAGAZINE


ALGIRDAS

BARTKEVIČIUS Po 11 metų pertraukos Lietuva šiemet vėl galėjo džiaugtis Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionate iškovotu medaliu. Sprinto trasoje Algirdas Bartkevičius iškovojo bronzos apdovanojimą. Pasibaigus svarbiausiems sezono startams, Algirdas papasakojo apie pasiruošimą sezonui, pasiektus rezultatus, gyvenimą Švedijoje bei ateities planus.

Šiemet paskutinį kartą dalyvavai Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionate. Ko tikėjaisi iš čempionato ir kaip vertini savo pasirodymą? Laimėjai bronzos medalį sprinte – gavai to ko norėjai? Po čempionato liko dvejopi jausmai. Sprinte laimėjau medalį, o kita... Blogiausi metų rezultatai, padarytos didžiausios metų klaidos... Iš tiesų norėjau geriau pasirodyti miško trasose, nes orientavimosi sportas visgi man labiau asocijuojasi su miško trasomis. Bet laimėto medalio nenuvertinu. Juk praėjo 11 metų nuo Simono Krėpštos laimėto medalio čempionate, ir dabar neaišku kiek metų reiks laukti kito. Šiemet triskart nugalėjai Švedijos čempionate – labai ilgoje trasoje, sprinte, ilgoje trasoje, o naktiniame likai 2-as. Pasikeitė po pergalių kas nors? Klubas kelia kokius nors tikslus? Varžovai labiau atpažįsta ar gerbia? Su švedais, su kuriais konkuruoju varžybose, esame pažįstami jau nuo 18 metų grupės. Buvau iš šalies kurios nieks nežino, bet

mane jie pažinojo, žinojo, kad esu stiprus. Šiemet tiesiog pavyko tą įrodyti. Iš klubo pusės niekas nepasikeitė. Kokie visi buvo draugiški, tokiais ir liko. Mūsų klubas mažas, nekelia konkrečių tikslų. Jie visi laimingi, kad kartu važiuoja į varžybas, gerai leidžia laiką, o rezultatų nesureikšmina. Apskritai švedai nesureikšmina rezultatų. Pavyzdžiui, atvažiuoju į švedų lygos finalą. Atrodo - finalas – svarbios varžybos. Esu susikaupęs, o švedams tai eilinė diena, visi laimingi. Žmonės atvažiavo įveikti trasą, maloniai praleisti laiką. Ką sunkiau laimėti – Švedijos ar Pasaulio čempionatą? Aišku, kad aukštesnis lygis Pasaulio čempionate. Jį sunkiau ir laimėti. Bet man maloniau buvo nugalėti Švedijos čempionate. Ten geresnė atmosfera. Visi aplinkui laimingi, patenkinti, mažiau įtampos. Taip pat Švedijoje man juk pavyko nugalėti, o Pasaulio čempionate buvau trečias. Jausmas, kad esi stipriausias visgi skiriasi nuo to, kai lieki 2-as- ar 3-as. Tai gal dėl to Švedijoje ir patiko labiau. Papasakok, kaip ruošeisi šiam sezonui ir pagrindi-

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

7


niams startams. Ar viską įvykdei, ką planavai? Žiemą vidutiniškai bėgdavau apie 13 valandų per savaitę. Papildomai dariau jėgos treniruočių, truputį plaukiojau baseine. Labai nedaug važinėjau dviračiu. Turėjau abonementą į sporto kompleksą, kurį parūpino klubas, kiek norėjom vaikščiojom į maniežą. Turėjau automobilį, su kuriuo galėjau pasiekti žemėlapius. Sąlygos treniruotis buvo geriau nei idealios. Šią žiemą praktiškai nesirgau. Gal tik kartą, bet per 2-3 dienas pasveikau. Traumų nebuvo. Taigi metai buvo labai geri. Pirmais metais Švedijoje nutariau kiek įmanoma daugiau dirbti su žemėlapiu. Visą gyvenimą bėgiojau Lietuvoje, tad išvažiavęs stengiausi perprasti skandinaviško miško subtilybes. Kartais bėgdavau ir 2 kartus per dieną skirtinguose žemėlapiuose, o per savaitę - 10 treniruočių su žemėlapiu. Tik persikėlęs rudenį į Švediją bėgdavau daugiau nei pusę treniruočių su žemėlapiu, bet tais kartais jau jausdavau, kad jų per daug. Dukart per dieną bėgti su žemėlapiu Švedi-

8

NAME OF MAGAZINE

joje - tikrai rimta užduotis. Nesigailiu dėl nieko, ką dariau pasiruošimo metu. Bet yra dalykų, kurių nepradėjau daryti. Žinau, ko nepadariau, bet lai tai lieka paslaptis. Slaptas ginklas, kurį dar panaudosiu ateityje... Su kuo treniruojiesi Švedijoje? Kas tavo treneris ir treniruočių partneriai? Treneris, kaip ir nuo mano vaikystės dienų, liko tas pats - tai mano mama, Kaunos sporto mokyklos Gaja trenerė Aušra Bartkevičienė. Išvažiavus į Švediją palaikydavom konkaktus ne tik kaip šeima, bet ir iš sportinės pusės. Gaudavau užduotis iš tėvų, bet, žinoma, turiu trenerį ir Švedijoje. Trenerio Švedijoje ieškojau labiau dėl fizinio pasirengimo. Žinojau, kad bus sunku visus metus daryti po dvi treniruotes, daugumą iš jų skandinaviškoje vietovėje, kad bus sunku išlaikyti motyvaciją palaikyti tokį režimą ne kokias porą savaičių, bet nuosekliai, ištisus metus. Klube yra labai stiprus bėgikas, Anders Kleist, kuris rašė man planus grynai fiziniam pasirengimui.

Planus galėjau kažkiek pasikoreguoti. Ateityje, manau, norėčiau planus sudarinėti pats. Kartais būdavo sudėtinga suprasti, kodėl tuo metu reikia daryti tokią treniruotę, o ne kitokią. Kankindavo klausimai, kodėl vieną dieną darom vienokius intervalus, o kitą - kitus, ką jie duoda. Daug išmokau iš pagrindinio treniruočių partnerio, ukrainiečio Pavlo Ushkvarok. Jis paaiškindavo, ką duoda vienokia ar kitokia treniruotė. Gaudavosi dviguba nauda – ne tik bėgdavome, bet ir įgydavau žinių bei patirties iš labiau patyrusio bėgiko. Suprantu, kad kol kas neturiu tiek žinių ir patirties, kad pats save gerai paruoščiau. Bet mūsų sportas yra individualus ir labai svarbūs asmeniniai pojūčiai: kada ir kokias treniruotes geriau daryti, kokį efektą juos duoda, kaip nuo tų treniruočių keičiasi fizinė forma. Juk yra žmonių, kuriems užtenka treniruotis 1 kartą per dieną, o kiti treniruojasi - 2 kartus, per savaitę po 20 valandų, treti daug bėgioja į kalnus. Treneris nelabai ir gali pasakyti, kas tau geriau, turi pajausti pats. Žinoma, mes pasikalbam su treneriu, kaip vienos ar kitos


treniruotės man tinka. Tik atvažiavus rudenį būdavo keista, kai po treniruočių vis klausinėdavo, kaip aš jaučiuosi. Sakydavau, „ką aš žinau – treniruotė kaip treniruotė, jaučiuosi pavargęs ir tiek“. Bet pavasarį jau pradėjau labiau jausti save ir suprasti, ko manęs klausia... Žiemą padarydavau beveik viską, kas buvo suplanuota, bet artėjant sezonui, ar sezono metu prieš varžybas, jau galėdavau pasakyti, ko man reikia labiau, o ko reikėtų atsisakyti. Bet kol kas man tikrai reikia kito žmogaus, kuris nukreiptų ir sudarytų bendrą planą. Klube Pavlo Ushkvarok yra pagrindinis treniruočių partneris. Kiti švedai klubiečiai sportuoja labiau mėgėjiškai – bėgioja tiek, kiek jiems patinka, varžybose dalyvauja dėl malonumo. Pavlo tikslas - užimti kuo aukštesnę vietą Pasaulio čempionate, todėl jis labiausiai ir tiko į treniruočių partnerius. Šiuo metu Pavlo turi problemų su leidimu gyventi Švedijoje, bet tikiuosi, kad iki žiemos grįš. Bet kokiu atveju, mūsų sportas toks, kad reikia kuo daugiau bėgti vienam... Šiemet antrą kartą dalyvavai Pasaulio čempionate. Šįkart nepavyko atsirinkti į sprinto finalą. Ko pritrūko? Startavai ilgoje trasoje. Kokie įspūdžiai varžantis su stipriausiais vyrais? Sprinto kvalifikacijoje jaučiausi gerai, nebuvau pavargęs. Nepatekau į finalą, nes padariau vieną klaidą. Ji buvo tokia didelė, kad užteko neatsirinkti į finalą. Taip, dalyvavau antrą kartą suaugusiųjų pasaulio čempionate, bet vien patirtis neužtikrina rezultato. Tas pats Mårten Boström vienais metais tapo pasaulio čempionu sprinte, o kitais metais neatsirinko į finalą. Tokio dalyko, kaip patirtis ankstesniuose

čempionatuose nesureikšminu: penktame čempionate irgi galima prisigrybauti... Taip pat galvoju ir apie jaunių bei jaunimo vežiojimą į čempionatus. Toks vežiojimas tikrai nepadės ateityje geriau pasirodyti čempionatuose. Sutinku, yra skirtumas, kai dalyvauji pirmą ir antrą kartą, bet vėliau - ar antras, ar penktas - didelio skirtumo nėra. Rezultatą lemia visai kiti dalykai. Ilga trasa Pasaulio čempionate šiais metais man jau buvo 4-as startas tokioje trasoje: prieš tai bėgau Švedijos čempionato labai ilgą trasą, bei ilgas trasas Baltijos šalių čempionate ir Pasaulio taurės etape Švedijoje. Ketvirtą kartą bėgau apie 15 kilometrų ilgio trasą, žinojau, kad bėgsiu apie 2 val. Žinojau, kas manęs laukia, žinojau kaip bus sunku. Juolab tai Pasaulio čempionatas – trasa bus itin „rimta“. Taip ir buvo – rimčiausias šių metų iššūkis. Vietovė Škotijoje kažkiek priminė Pasaulio jaunimo čempionato vietovę, bet Norvegijoje buvo daug lengviau iš techninės pusės, vietovėje geriau matėsi orientyrai. Škotijoje reljefas buvo labiau plaukiantis, nelabai aiškios ribos – sunku nuspręsti, kur prasidėjo pelkė, o kur baigėsi. Vietovė paliko tikrai didelį įspūdį. Niekad nebuvau Škotijoje, ir ilga trasa geriausia proga pamatyti kaip atrodo tikras Škotiškas miškas. Iš fizinės pusės pasirodymu ilgoje trasoje esu tikrai patenkintas. Visai kitaip jautėsi šis kartas, negu prieš tai buvę. Po starto Pasaulio taurėje pasakiau sau, kad šiemet nebėgsiu tokios ilgos trasos. Po 2 valandų bėgimo miške apima „žiaurus“ jausmas. Bet šįkart tos 2 valandos prabėgo gan greitai, net ir trasos pabaigoje bėgosi ganėtinai lengvai. Gaila, kad padariau nemažai, taip pat ir didelių, klaidų. Manyčiau, kad dėl klaidų praradau apie 10 minučių. Į 2-ą punktą „sėdau“ 3 mi-

nutes. Dėl šios klaidos labiausiai apmaudu: tuo metu prabėgo po manęs 3 minutes startavęs estas Timo Sild. Mačiau jį bėgantį apie 30 sekundžių priekyje manęs, bet negalėjau pavyti. Kitas stiprus dalyvis po manęs startavo tik 9 minutes. Todėl trasą bėgau vienas: greitis iškart lėtesnis, reikia daug orientuotis vienam. Ilgus praėjimus įveikiau ganėtinai blogai – sunku bėgti 20 minučių miške vienam, be punktų ir viską pasirinkti teisingai. Tokiuose prabėgimuose pralošiau po kelias minutes. Likus porai kilometrų iki finišo pasivijo 9 minutes po manęs startavęs čekas. Trasą baiginėjom dviese, bet jis pasirinko blogų variantų ir aš tiesiog nubėgau, jis grįžo po manęs. Džiugu, kad ir po 2 valandų orientavausi pats, išlaikiau ritmą ir baigiau trasą vienas. Pagrindinis mano skirtumas nuo vyresnių sportininkų - jie vieni gali daug greičiau bėgti ir orientuotis. Man bėgant vienam kol kas nepavyksta taip greitai orientuotis, kaip stipriausiems bėgikams. Bet džiaugiuosi, kad įveikiau trasą, įveikiau ją vienas – gavau itin vertingos patirties. Pamačiau, kad norint pagerinti rezultatą per ateinančius metus laukia „juodas“ darbas. Kaip vertini bendrai Lietuvos rinktinės pasirodymą? Niekad per daug nesidomėjau kitų pasirodymu. Labiau rūpi mano paties pasirodymas trasoje, o ne mano ar konkurentų užimta vieta. Rezultato niekad per daug nesureikšminu, dėl to net ir pelnytas bronzos medalis Pasaulio jaunimo čempionate ypatingai daug laimės nesuteikė. Aišku laimėjus buvo labai smagu tą dieną, bet atrodė, kad aplinkiniai buvo didesnėje euforijoje nei pats. Suaugusiųjų rinktinė Pasaulio čempionate, man atrodo, pasi-

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

9


rodė solidžiai. Jonas buvo patenkintas savo pasirodymu sprinte. Gal ne tiek užimta vieta, nes vieta nebuvo pati maloniausia. Bet grįžęs iš trasos jis buvo laimingas, sakė nežinantis, kur gali numesti praloštas sekundes. Tai ir yra geras rezultatas – kai prabėgęs jauti padaręs viską ką gali, išvengęs klaidų. Jau daugiau nei metus gyveni Švedijoje. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas per tuos metus? Kokias sąlygas suteikia vietinis klubas. Ką veiki kai nesportuoji? Kokie tolimesni planai: ketini mokytis ar dirbti? Pirmą kartą apie Švediją man papasakojo tėvai kai man buvo 14 metų. Skambėjo kaip pasaka. Pirmą kartą į Švediją mane nusivežė Vytautas Beliūnas kai man buvo 15 metų. Atrodė išties įspūdingai. Pradėjau svajoti, kaip

10

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

išvažiuosiu į orientavimosi gimnaziją. Gimnazijoje didžioji dalis mokinių gyvena kartu, jiems yra sudaromos salygos treniruotis. Mokykla turi savo trenerius, derinami pamokų ir treniruočių tvarkaraščiai. Vis gi būgštavau dėl ateities ir pasilikau Lietuvoje. Vėliau sulaukiau kvietimo iš OK Denseln klubo. Netikėtai gavau progą startuoti už Hellas klubą Tiomila varžybose (kažkas iš Hellas narių susilaužė koją). Man buvo 16-17 metų, bėgau pirmu etapu, grįžau 25-as, atsilikęs apie 40 sek. Kažkas iš OK Denseln ieškojo naujų narių klubui, o mano niekam nežinoma pavardė „švietė“ protokoluose. Jie pradėjo domėtis manimi, o grįžęs iš Tiomila jau radau laišką su kvietimu atvykti susipažinti. Praėjo pora metų nuo pažinties ir dabar jau metus gyvenu Švedijoje.

Švedijoje tikrai yra gerai, bet ir ne rojus, kaip kiti gali pamanyti. Sąlygos itin priklauso nuo tavęs paties – kaip tu įsilieji į bendruomenę, išmoksti kalbą, susirandi draugų, sugebi gauti pajamų. Gyvenu šeimoje, su „švediškais mama ir tėčiu“ – Carina ir Jan Kalered. Jie irgi yra mano klubo nariai, patys sportuoja, turi tris suaugusius vaikus, kurie kartu jau nebegyvena. Šeima turi didelį namą, ūkį. Sakė: „kol įsikursi Švedijoje gali pas mus gyventi“. Ši šeima labai prisidėjo prie mano rezultatų, tobulėjimo. Igtisos klubas suteikė automobilį, o švedų klubas padengė kuro sanaudas. Dienpinigius prasimanau pats. Daugiau man nelabai ir reikia. Žinoma reikia turėti šiek tiek grynų pinigų. Parašiau klubiečiams, kad galiu padėti nudirbti įvairius darbus. Atsirado, kam reikėjo pagalbos. Vienas klubietis turi


didelę fermą, bet joje nebegyvena, tad paprašė prižiūrėti. Susitarėme dėl valandinio atlygio. Dirbdavau visus ūkio darbus – dažiau namus, karpiau krūmus, pjoviau žolę ir t.t. Šiuo metu intensyviai mokausi švedų kalbos. Noriu pagaliau pradėti studijuoti universitete, o be švedų kalbos (12 klasių lygio) negaliu pradėti. Todėl dabar koncentruosiuos į švedų kalbos mokymąsi. Intensyvūs kalbos kursai vyksta nuo 8 valandos ryto ir trunka 7 valandas. Todėl nuolatinio darbo turėti negaliu, nes dar norisi ir treniruotis. Jeigu viskas vyks kaip planuoju, į universitetą įstosiu kitą rudenį. Švedijoje įgavau ir gyvenimiškos patirties. Kartą mano treneris su šeima mėnesiui išvyko į Ispaniją ir paprašė prižiūrėti namą. Persikėliau ten mėnesiui gyventi, viską teko daryti vienam – nuo maisto gaminimo iki buities darbų. Labai patiko. Iš pradžių slėgė vienatvė – didžiulis namas vidurį miškų, bet po savaitės persilaužiau. Ar nesiruoši keisti klubo, ieškoti stipresnio? Kad nereiktų užsidirbti dienpinigių ir gau-

tum dar geresnes sąlygas? Nenoriu palikti tų žmonių, kurie man tiek daug davė. Taip pat kaip ir Lietuvoje klubo niekada nekeičiau (kai buvau dar labai jaunas pakeičiau Taką į Šilą, bet tai buvo ne mano sprendimas). Manau ir su Denseln klubu bus taip – nors jis nėra pats didžiausias ar turtingiausias, bet labai stengiasi ir duoda man daug, o visa kita galėčiau ir turėčiau užsidirbti savo jėgomis. Žinau, kad bus nelengva, bet manau, kad galiu daug ką nuveikti būdamas ir šiame klube. Gaunu nemažai pasiūlymų, bet klubo keisti nežadu. Kaip vyksta treniruotės klube? Ar yra skirtumų nuo „lietuviškų“ treniruočių? Švedijoje vyksta daug daugiau klubinių treniruočių. Per savaitę vyksta 4-5 klubo treniruotės. Nors man tai nesudaro net pusės savaitės treniruočių ir didžiąją laiko dalį treniruojuosi vienas. Visgi lyginant su Lietuva jaučiu didžiulį skirtumą. Kartais būna statomos trasos miške, bėgame iš klubo namelio, žiemos sekmadieniais visą laiką pakuriama pirtis, gaminamas

maistas. Po treniruotės valgoma, bendraujama. Apima tikras bendrumo jausmas. Po šio sezono jau būsi elito grupės sportininkas. Kokie planai, svarbiausi startai ir lūkesčiai kitam sezonui? Švedijoje jau nuo 18 metų būna elito sportininkai (varžybose yra 18, 20 elito grupės)... Kol kas apie kitus metus visai negalvoju. Turėjau tikslą šių metų Pasaulio jaunimo čempionate. Čempionatas baigėsi, šis etapas taip pat. Dabar didelių tikslų orientavimosi sporte nekeliu. Koncentruosius į kitus dalykus – pagaliau turiu baigti švedų kalbo kursus, įstoti į universitetą, įgyti specialybę. O orientavimosi sportas man visą laiką labai patiko ir patiks – sportuosiu bet kokiu atveju, bet galbūt ne tiek kiek norėčiau. Aišku, slapčia pasvajoju būti „profesionaliu orientacininku“ - kad nereiktų eiti į kitą darbą, kad pagrindinis darbas būtų orientavimosi sportas: dvi treniruotės per dieną, poilsio, maisto, miego režimas. Bet kol kas tai tik svajonė – negaliu dabar sau to leisti.

.

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

11


PASAULIO ČEMPIONATO „SKYRYBOS“ 2018 metų Pasaulio čempionatas Latvijoje bus paskutinis, vyksiantis dabartiniu formatu. Nuo 2019 metų „miško“ ir „sprinto“ čempionatai vyks atskirai kas antrus metus.

Pasaulio čempionato metu Škotijoje nacionalinių orientavimosi sporto federacijų atstovai susirinko į Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos (IOF) neeilinę generalinę asamblėją. Svarbiausias asamblėjos darbotvarkės klausimas – balsavimas dėl pasaulio čempionato išskyrimo į „miško“ ir „sprinto“ čempionatus. Orientavimosi sporto bendruomenėje čempionatų atskyrimo klausimas nėra naujiena. Dar

12

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

1997 metais Pasaulio parkų turo (Park World Tour) organizatoriai, su Anders Vestergård ir Jörgen Mårtensson priešaky, siūlė daryti atskirą sprinto čempionatą miestų parkuose. Tada šis pasiūlymas buvo atmestas IOF taryboje ir net neteiktas balsavimui. 2012 metais Šveicarijoje vykusioje asamblėjoje atskirti čempionatus siūlė Šiaurės šalys - Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija - bet tąkart sprendimas vėlgi buvo neigiamas. Šįkart buvo priimtas „teigiamas“

sprendimas... Asamblėja nutarė nuo 2019 metų išskirti Pasaulio orientavimosi sporto čempionatą į „miško“ ir „sprinto“: nelyginiais metais, pradedant 2019, vyks “miško” pasaulio čempionatas, o lyginiais, pradedant 2020 – „sprinto“ čempionatas. „Už“ čempionatų atskyrimą balsavo 29 federacijų atstovai, „prieš“ – 9, o 3 - „susilaikė“. „Miško“ čempionatas turėtų išlaikyti „tradicinį“ vardą – Pasaulio orientavimosi sporto čempi-


onatas, o „sprinto“ čempionato pavadinimas (sprinto, miesto, parkų ar pan.) bus svarstomas per ateinančius metus. Taip pat bus parengta detali varžybų programa. Čempionatuose turėtų atsirasti po vieną papildomą rungtį, o varžybų programa sutrumpėti iki 5 dienų. „Miško“ čempionate tikėtina grįš kvalifikacinės varžybos, o „sprinto“ - atsiras papildoma rungtis, kurioje bus varžomąsi dėl medalių. Kitais metais IOF generalinė asamblėja vėl rinksis Švedijoje, kur spręs dėl varžybų programos ir kitų atskyrimo klausimų. Brian Porteous, IOF prezidentas: „Dabartinis Pasaulio čempionato finansinis modelis neveikia. Nors anksčiau buvau nusiteikęs prieš išskyrimą, bet dabar galvoju priešingai. Per pastaruosius metus bendravau su nemažai didelių pasaulio miestų vadovais ir pamačiau, kad miestai turi nemažus renginių biudžetus, kuriuos galėtumėme išnaudoti organizuodami „sprinto“ pasaulio čempionatus. Išnaudojant šiuos biudžetus, „sprinto“ pasaulio čempionatas galėtų būti labai stiprus finansiškai ir ištrūkti už Europos ribų, vykti didžiuosiuose pasaulio miestuose bei padidinti orientavimosi sporto matomumą. Išnaudoję šią galimybę, turėtumėme papildomų išteklių, kuriuos galėtumėme naudoti „miško“ pasaulio čempionatui. Pasaulyje yra nedaug vietų, kurios vienu metu galėtų organizuoti „sprinto“ ir „miško“ pasaulio čempionatus. Ir daugiausia tokių vietų – Europoje. Pavyzdžiui, Kanados Edmontonas turi didelius renginių biudžetus, tačiau neturi arti esančių tinkamų miškų. Dabartinio formato pasaulio čempionato Edmontonas negalėtų organizuoti, bet mielai priimtų „sprinto“ pasaulio čempionatą. Atskyrimas būtinas ne dėl to, kad nerandame Pasaulio čempi-

onato organizatoriaus 2019 metams, bet dėl to, kad čempionatui reikia esminių permainų, kad jis mums kiek įmanoma geriau tarnautų finansiškai. Mums reikia surasti naują kelią. Atėjo laikas pakeisti dabartinį Pasaulio čempionato modelį, sustiprėti finansiškai bei sumažinti naštą nacionalinėms federacijoms ir čempionato rengėjams.“ Argumentai „už“ ir „prieš“ Prancūzijos federacijos atstovas pasisakė „prieš“, baimindamasis dėl sportininkų specializacijos, kuri neišvengiamai atsiras išskyrus čempionatus. Anot jo, turėtų atsirasti dvi atskiros komandos, reikalajaunčios papildomų išlaidų. Tikėtinos kelionės į kitus žemynus irgi neprisidėtų prie išlaidų mažinimo. Čekijos federacijos, kuri pastaruoju metu organizuoja nemažai čempionatų (Pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionatą 2015 m., Europos orientavimosi sporto čempionatą 2016 m.), taip pat pasisakė „prieš“. Čekai nuogąstauja dėl atskirtų čempionatų įvaizdžio žiniasklaidoje ir visuomenėje: kaip bus išaiškinta, kodėl vienais metais vyksta „miško“, o kitais „sprinto“ čempionatas. Vargu, ar į „sprinto“ pasaulio čempionatą susirinks pakankamai žiūrovų. Danijos federacijos prezidentas pasisakė „už“. Anot jo, Danijos rinktinės nariai neturi vieningos nuomonės dėl išskyrimo. Tačiau danai nesibaimina specializacijos ir mano, kad tokia mūsų sporto ateitis. Specializacija jau yra. Pavyzdžiui, Danijos rinktinė jau dabar specializuojasi: vieni sprinte, kiti miško trasose. Danai paskaičiavo, kad atskyrus čempionatus, jų kelionių išlaidos sumažėtų apie 15 procentų (nors tai ir maža jų federacijos išlaidų dalis). Danai įsitikinę, kad čem-

pionatų atskyrimas būtų didelis žingsnis pirmyn. Australija pasisakė „už“, nes mato galimybę plėstis orientavimosi sportui kituose žemynuose, ne tik Europoje. Egipto ir Honkongo atstovai taip pasisakė „už“. Pasak jų, nevisos šalys turi galimybę treniruotis miškuose. Kai kuriose šalyse miškų tiesiog nėra. Honkonge – tik džiunglės, miškų nėra. Čempionatų išskyrimas padėtų vystytis orientavimosi sportui tokiose šalyse, didesnį dėmesį skiriant sprinto rungtims. Estija, Latvija balsavo „prieš“. Pasak Sixten Sild, Latvija ir Estija yra mažiausios šalys, kada nors organizavusios Pasaulio čempionatą. Ir jeigu tokios šalys gali suorganizuoti čempionatą, vadinasi turtingesnės šalys irgi galėtų. Taip pat estas pritarė argumentams, išsakytiems žymių sportininkų grupės (Simone Niggli, Daniel Hubmann, Janne Salmi ir kt.) atvirajame laiške IOF. Nors prieš balsavimą Suomijos federacijos atstovas nuogąstavo, kad asamblėja ketina priimti bene svarbiausią sprendimą orientavimosi sporto istorijoje, visgi karštų diskusijų nebebuvo. Panašu, kad orientavimosi sporto bendruomenė pribrendo atskyrimui, o gal tiesiog IOF lobistai gerai atliko savo darbą. IOF prezidentas Brian Porteous karštai agitavo „už“ ir daug laiko diskusijoms neskyrė. Atrodė, kad sprendimas jau priimtas prieš balsavimą... Rengdami žurnalą pakalbinome Latvijos ir Lietuvos orientavimosi sporto federacijų bei IOF atstovus, apie laukiančias permainas, bei Rimantą Mikaitį, buvusį Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidentą ir generalinį sekretorių, dalyvavusį priimant sprendimus dėl čempionato išskyrimo dar 1997 metais. ORIENTAVIMOSI SPORTAS

13


DON’T FOLLOW. LEAD.

UNIQUE DESIGN We deliver technical teamwear in special design. Use the colours of your company or sport club and add logotypes and patterns. Design yourself or let us help. Everything is possible!

14

NAME OF MAGAZINE

http://s-sportas.lt/ | Vilius Aleliūnas vilius@s-sportas.lt | +37062024554


Vilius Aleliūnas, Lietuvos orientavimosi sporto federacijos OS bėgte komiteto pirmininkas: Lietuva balsavo „prieš“. Pirmiausia vadovavomės finansiniu aspektu. Jeigu komandą kas antrus metus reikės vežti į Honkongą, Otavą ar Sidnėjų, tai žymiai atsilieps mūsų biudžetui. Tikėtina, negalėsime į tolimas šalis išvežti pilnos sudėties komandos. Sutrumpinta čempionato programa svariai neprisidės prie lėšų taupymo. Paprasčiau ir pigiau yra nuvykti į čempionatą Europoje ir būti ten 10 dienų, negu vykti į labai tolimą šalį 5 dienoms. Kita, kol kas neturime besispecializuojančių sportininkų. Konkurencija Lietuvoje yra labai maža, todėl naudos iš išskyrimo sportininkai nepajus. Visi mūsų sportininkai bėga tiek sprinto, tiek miško trasas. Ar gali atsirasti specializacija? Taip, sprintui ir miškui reikės ruoštis skirtingai, Viesturs Tamužs, Latvijos orientavimosi sporto federacijos prezidentas: Latvija IOF generalinėje asamblėjoje balsavo „prieš“. Taip nusprendžiau ne pats, bet Latvijos orientavimosi sporto fedaracijos taryba. Nors balsavome „prieš“, esame ne prieš patį čempionato išskyrimą į „miško“ ir „sprinto“, bet jų vykdymą kas antrus metus. Esame įsitikinę, kad mūsų sportininkai ir žiūrovai turi dalyvauti aukščiausio lygio varžybose kasmet, todėl siūlėme abu čempionatus organizuoti kiekvienais metais. Techniškai prisidėtų tik vienas papildomas čempionatas prie dabar IOF organizuojamų (takais, kalnų dviračiais, slidėmis ir bėgte). Dabar gi dėl nesuprantamų priežasčių, visos disciplinos, išskyrus bėgte, turės čempionatus kiekvienais metais.

bet atskirų komandų vis tiek juk neturėsime. Rinktinės rezultatai pastaraisiais metais geresni sprinto trasose, bet dauguma mūsų rinktinės narių labiau „myli“ miško trasas ir nori geriau pasirodyti jose. Miške iškovoti medalį žymiai sunkiau. O sprintui iš esmės galime ruoštis ir Lietuvoje. Tereikia daugiau gerų žemėlapių ir sprinto varžybų. Po praietų ir šių metų čempionatų internete kilo daug diskusijų apie pasiruošimą sprintams. Kai kurios rinktinės iš anksto nusipiešia sprinto vietovės žemėlapius, juos išanalizuoja, išmoksta visus įmanomus variantus, prieš varžybas lankosi sprinto vietovėje, o per varžybas tiesiog bėga. Toks variantas, manau, nepriimtinas daugeliui sportininkų – orientavimasis nebesuteikia malonumo ir džiaugsmo. Taip pat ir televizijos keliami reikalavimai neprisideda prie trasų sudėtingumo. Reikalavimus trasoms pasaulio čempionate šiais laikais nustato pirmiausia televizija, o Dar prieš balsavimą IOF generalinėje asamblėjoje, federacijoje apsiprendėme dėl specializacijos. Sportininkus, pasižyminčius itin aukštu bėgimo greičiu, skatinsime specializuotis sprinte, o turinčius daugiau gebėjimų orientuotis techniškose vietovėse – miško disciplinose. Tokią viziją turi mūsų rinktinės vyriausiasis treneris Jari Ikäheimonen, turintis darbo patirties tiek su sprinto, tiek su miško specializacijos sportininkais. Mes pasitikime trenerio nuomone. Tikiu, kad laikai, kai tie patys sportininkai gali vienodai sėkmingai varžytis abejose šakose baigėsi. Visgi turime dar apsvarsyti specializacijos klausimus, nes dalyvauti pasaulio čempionatuose tik kas antrus metus nėra optimalu aukščiausio lygio sporitninkams. Šiai dienai Pasaulio čempionatą būtų per naivu vadinti stipriu

tik po to trasų planuotojas. Eidami tokiu keliu, greitu metu bėgsime itin lengvas, itin greitas trasas. Turėtų būti panašu į krosą ir tai jau nebebus tikrasis orientavimosi sportas. Nemanau, kad tokiomis trasomis sudominsime sprinto čempionatuose dalyvauti tokius orientacininkus kaip Thierry Gueorgiou ar Olav Lundanes. IOF pataikauja televizijai, svajodama apie olimpines žaidynes. Bet tai teliks svajone... „Sprinto“ pasaulio čempionatas Honkonge? Miesto, kuriame gyvena virš 7 milijonų gyventojų, centre su judriu eismu ir žmonių užkimštomis gatvėmis sprintą sunkiai įsivaizduoju. Tokiuose miestuose kaip Honkongas ar Londonas, kur milžiniškas pėsčiųjų ir automobilių eismas, sprintas taptų tikra loterija. Kažkas kažką užstos, galbūt partrenks ar atsitrenks... Nebent kokiame priemiestyje ar parke... Bet vėlgi, toks sprintas būtų pakankamai paprastas ir primintų krosą su žemėlapiu. produktu, kurį galima parduoti. Tik tos sporto šakos, kurių transliacijas galima parduoti televizijai, gali pritraukti rimtus rėmėjus. Visi puikiai suprantame, kad ir kokia nuostabi būtų mūsų sporto šaka, ji nėra patraukli televizjos verslui: televizijos žiūrovas negali visą laiką matyti sportininkų, negali sekti ir suprasti sportininkų priimamų sprendimų trasoje. Nebent tik itin „pažengęs“ žiūrovas galėtų suprasti mūsų sportą ir emociškai įsitraukti į jo žiūrėjimą. Sprinte šios problemos sprendžiamos lengviau, todėl jas galbūt būtų lengviau parduoti televizijai. IOF noro dirbti su vietos institucijomis nenorėčiau vertinti. Bet kokiu atveju kiekviena nauja iniciatyva, pritrauksianti papildomų lėšų sportui yra sveikintina: nesvarbu ar tai komercinių rėmėjų ar miestų lėšos.

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

15


Rimantas Mikaitis: IOF generalinė asamblėja išskyrė Pasaulio čempionatą į „sprinto“ ir „miško“. Tai jau ne pirmas toks bandymas, bet šįkart jis tapo realybe. Berods 1997 metais Park World Tour organizatoriai teikė panašų pasiūlymą, bet jis buvo atmestas. Jūs tuo metu buvote IOF tarybos narys. Ar teko dalyvauti diskusijose, sprendimų priėmime? Ką atsimenate iš to laikotarpio, kokie buvo abiejų pusių argumentai? Pirmosios Park World Tour (PWT) varžybos buvo surengtos 1996 metais Vaasoje, prieš Jukola estafetes. Jose dalyvavo daugelis pajėgiausių Šiaurės šalių orientacininkų, varžybos sulaukė nemažo dėmesio. Vyko pusantros valandos tiesioginė transliacija per Suomijos televiziją, varžybas nušvietė apie 40 žurnalistų grupė, nugalėtojai gavo piniginius prizus. Antros PWT varžybos įvyko Laxoje, prieš O-Ringen varžybas. PWT startas buvo sėkmingas, žiniasklaidos dėmesys ir piniginiai prizai patiko sportininkams. Susiformavo PWT organizatorių ir juos palaikančių sportininkų grupė, kuri aktyviai propagavo šias varžybas. Galingų rėmėjų dėka sportininkams buvo apmokamos kelionės į varžybas, kurios buvo rengiamos ne tik Šiaurės šalyse, bet ir Pietų Euro-

16

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

pos miestų senamiesčiuose, ir net Kinijoje. Pagrindinis PWT organizacijos ir IOF nesutarimas buvo tame, kad PWT norėjo veikti po IOF vėliava, bet visa kita - žaidimo taisykles, finansus - kontroliuoti pati. IOF nesutiko su tokiomis sąlygomis. Galiausiai, 2000 metais vykusioje IOF generalinėje asamblėjoje Leibnice, Austrijoje, buvo priimtas sprendimas įtraukti supersprintą (taip tada vadinosi sprinto varžybos) į pasaulio čempionatų programą. 2001 metų organizatoriai suomiai iškart sutiko papildyti čempionato programą nauja rungtimi. Kokia dabartinė nuomonė apie išskyrimą? Kaip paveiks Lietuvos rinktinę (atranką, pasiruošimą, galimus rezultatus), apskritai OS pasaulį? Ar įžvelgiate kažkokį pavojų, ar priešingai - galimybę tobulėjimui, plėtrai? Galbūt matytumėte kitus kelius sporto plėtrai, komercializavimui? Sprendimą nulemia siekiami tikslai. Argumentas, kad sunku rasti šalių, norinčių organizuoti dabartinio formato čempionatus, nėra labai įtikinantis. Greičiausiai IOF svajoja apie Olimpines žaidynes. O tam, kad patekti į žaidynių programą, reikia nuolat būti televizijoje. Todėl varžybos turės būti ištobulintos, kad patiktų žiūrovui, pirmąkart pamačiusiam transliaciją per televiziją, ir patrauktų jo dėme-

sį. Kad žiūrovas greitai suprastų kas vyksta, nes jeigu nesupras, kitą kartą vargu ar bebandys. Greičiausiai iškart perjungs kitą kanalą. Tad kaip gali keistis sprintas? Matyt, dar labiau paprastės, kad būtų kuo aiškiau suprantamas. Varžybos taps dar dinamiškesnės, dar labiau aštrės konkurencija. Nenustebsiu, jei bus sugalvotos ir kokios kliūtys, kad sportininkai išsipurvintų, nusibrozdintų ar panašiai. Tai patiktų žiūrovams, patrauktų jų dėmesį. Tad tikėtina, kad sprintą ir orientavimąsi miške skirs didžiulė praraja. IOF rizikuoja. Jeigu svajonė taps realybe, ir sprintas atsidurs televizijoje, suras galingų rėmėjų ir pateks į žaidynes, visas dėmesys bus jam. O kaip tada orientavimasis miške? Visgi, tai labai mažai tikėtinas scenarijus. Greičiausiai svajonės ir liks svajonėmis, bet šis sprendimas neišvengiamai paspartins orientavimosi sporto skilimą į dvi pakraipas. Natūralu, kad dabar jau kalbėsime ne apie kryptingesnį pasirengimą atskiroms rungtims, bet apie specializaciją. Vis daugės sportininkų, kurie rengsis ir dalyvaus tik sprinto, ar tik orientavimosi miške pasaulio čempionatuose. Laikui bėgant, ir dar labiau augant konkurencijai, sąlyčio taškų bus vis mažiau.


Tom Hollowell, IOF generalinis sekretorius: Buvote Švedijos orientavimosi sporto federacijos ir O-Ringen vadovas. Kokia jūsų patirtis pritraukiant komercinius rėmėjųs šioms dviem organizacijoms? Maždaug 2008 metais pakeitėme O-Ringen darbo su komerciniais rėmėjais principus ir dabar turime gerus to darbo rezultatus. Pirmiausia įvertiname, kokią pridėtinę vertę O-Ringen gali suteikti konkrečiam potencialiam partneriui ir tada parduodame tą vertę. Taip pat O-Ringen turi vieną esminį privalumą – didelį renginio dalyvių skaičių. Profesionalų komanda padėjo sudaryti parduodamų rėmimo paketų kainodarą, taip pat kasmet atliekame rėmimo poveikio tyrimus, gauname duomenis, kuriuos vėliau galime pateikti potencialiems rėmėjams. Tuo tarpu Švedijos orientavimosi sporto federacijos suteikiama vertė rėmėjams mažesnė. Federacija neturi ryškių, apčiuopiamų produktų, kurie gali suteikti vertę portencialiems rėmėjams. Be to turimų produktų vertę įtakoja įvairūs veiksniai. Pavyzdžiui, vienas apčiuopiamesnių federacijos produktų – nacionalinė komanda. Rėmėjams suteikiama vertė labai priklauso nuo to, kaip rinktinės veikla ir rezultatai plačiai, dažnai pasklinda žiniasklaidoje. Todėl mūsų sporto matomumo žiniasklaidoje didinimas galėtų būtų geriausias būdas didinti vertę komerciniams rėmėjams. Švedijos federacija daug nuveikusi šioje srityje, bet esamos situacijos negalėčiau pakomentuoti. Ar IOF iki šiol darė pakankamai, kad užsitikrintų rėmėjų paramą? IOF generalinės asamblėjos metu minėjote, kad Pasaulio čempionatas

yra stiprus produktas, kurį galima parduoti. Kodėl jis iki šiol nebuvo sėkmingai komercializuotas? Pasaulio čempionatas labai stiprus produktas, kurį reikia parduoti, nes tai svarbiausias mūsų sporto renginys. Stipresnio mes neturime. Su kiekvienais metais gerėja TV transliacijų kokybė, parenkami geresni varžybų centrai, taip pat didėja žiūrovų skaičius. Todėl manau, kad Pasaulio čempionatas yra vertingas produktas potencialiems rėmėjams. Galvoju, kad anksčiau IOF nevisisiškai teisingai dirbo. IOF tik atrinkdavo Pasaulio čempionato rengėjus ir leisdavo jiems patiems veikti, tuo pačiu dirbti ir su rėmėjais. Tačiau norint parduoti Pasaulio čempionatą rėmėjams, reikia daugiau nuoseklumo ir išlaikyti pastovų kokybės lygį. Pavyzdžiui, užtikrinti, kad TV transliacijų kokybė kiekvienais metais būtų aukščiausio lygio. Anksčiau IOF neprižiūrėjo TV klausimų, todėl vienais metais turėjome gerą produktą, o kitais – ne tokį gerą. Ši praktika keičiasi ir IOF ketina daugiau kontroliuoti šiuos klausimus. Taip pat IOF reikia skirti daugiau dėmesio ir išteklių pardavimams, ką taip pat ketiname daryti. Ar remiantis jūsų patirtimi, IOF ir Pasaulio čempionatas negalėtų esant dabartinėms sąlygoms rasti pakankamai rėmėjų? Kaip pasikeis situacija po išskyrimo? Manau, kad Pasaulio čempionatą galima parduoti ir dabartiniu formatu. Grynai iš komercinės pusės, nematau didelio skirtumo tarp dabartinio modelio ir atskirtų čempionatų. Išskyrus čempionatus reikės orientuotis į skirtingus, specifinius rėmėjus, nes turėsime parduoti du gan skirtingus produktus. „Sprinto“ čempionate bus lengviau pritraukti visuomenės dėmesį, žiū-

rovus. Tam turime sukurti tam tikrą festivalio, šventinę aplinką, kuri įtraukia žiūrovus, supažindina su mūsų sportu, bet tuo pačiu sporto varžybos išlieka dėmesio centre. „Miško“ Pasaulio čempionatuose turėsime koncentruotis į tradicinę tikslinę grupę, t.y. tuos pačius orientacininkus, daryti jiems kuo patrauklesnes žiūrovų varžybas. Komerciniams rėmėjams abi šios grupės gali būti įdomios, bet bus pasiekiamos skirtingais būdais. Taip pat neturime pamiršti miestų ir regionų savivaldos institucijų, kaip galimo finansavimo šaltinio. Taip, turime geriau parduoti mūsų produktus komerciniams rėmėjams, bet turime geriau pateikti ir parduoti galimą naudą vietos savivaldos partneriams. Šiais laikais daugelis savivaldos institucijų priimdamos sprendimus vadovaujasi komerciniais principais – skaičiuoja, kaip konkretus renginys įtakos turizmą, biudžeto pajamas. IOF turi išmokti suprasti savivaldos poreikius, pateikti reikiamus duomenis ir parduoti renginių sukuriamą vertę. Šiai dienai tokių įgūdžių praktiškai neturime. Išskyrus Pasaulio čempionatus, bus lengviau numatyti galimą renginio poveikį miestui ar regionui, o miestai ar regionai galės lengviau suprasti, kuris čempionatas jiems yra labiau tinkamas. Visgi turime skirti vienodai dėmesio tiek komerciniams, tiek vietos savivaldos partneriams. Priešingu atveju, Pasaulio čempionato išskyrimas daugiau paveiks tik šių renginių kokybę ir išlaidas.

.

Daugiau apie Pasaulio čempionato išskyrimą galite paskaityti: http://news.worldofo. com/2015/07/28/what-is-bestfor-orienteering-split-the-wocor-not/

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

17


18

NAME OF MAGAZINE


MARTYNAS

TIRLIKAS

Šie metai Martynui Tirlikui buvo paskutinieji jaunimo grupėje. Baltijos šalių jaunimo čempionas, solidus pasirodymas Pasaulio jaunimo čempionate, 4-a vieta Lietuvos čempionato vidutinėje trasoje, bronzos apdovanojimas - ilgoje ir čempiono titulas - labai ilgoje trasoje. Panašu, kad kitame sezone elito grupės senbuviai turės itin stiprų konkurentą. Apie pasiruošimą paskutiniajam Pasaulio jaunimo čempionatui, pasiektus rezultatus, konkurenciją elito grupėje ir ateinančių metų planus - Martyno atsakymuose mūsų žurnalui.

Šiemet baigei pirmą kursą. Papasakok, kur ir ką studijuoji, kaip pasikeitė tavo gyvenimas per tuos metus? Studijuoju jau antrame kurse, Kauno Technologijos Universitete, automatikos ir valdymo specialybę. Gyvenimas persikėlus gyventi į Kauną pasikeitė gana stipriai: niekas nepadarydavo valgyti grįžus iš treniruočių, poilsio sąlygas dažnai tekdavo derinti su kitais žmonėmis, kurie gyveno kartu, todėl dažnai nukentėdavo poilsio kokybė. Šįmet pakeičiau bendrabutį, todėl tikiuosi, kad pavyks labiau suderinti poilsį, treniruotes ir paskaitas bei nesijausiu kasdien nepailsėjęs ar pervargęs. Persikėlus pasikeitė ir mano laisvalaikis, nes čia turiu daugiau draugų, bendraminčių, su kuriais galima linksmai leisti laisvalaikį, daryti treniruotes, važiuoti į varžybas - tai suteikia ir papildomos motyvacijos sportuoti, konkuruoti su jais. Kas tavo treneris, kas rengia treniročių planą, kas yra

pagrindiniai treniruočių partneriai? Oficialiai mano treneriai yra Irina Misiūnienė ir mano tėtis Audrius Tirlikas. Prie jų dar priskirčiau ir savo mamą – Rūtą Tirlikienę, kuri padeda ir palaiko psichologiškai. Ne vienas žmogus yra klausęs apie mano treniruočių planą, tačiau šįmet pradėjau treniruotis be jo. Treniruotes susiplanuoju pats sau mintyse, o treneriai pataria išklausę mano mintis. Nežinau ar tai yra gerai, ar blogai, tačiau esu linkęs manyti, kad žmogų geriausiai gali treniruoti toks žmogus, kuris jį labai gerai pažįsta. Treniruoju pats save, nes žinau, kaip jausiuosi po kiekvienos treniruotės, valgio, paskaitų, todėl galiu išspausti maksimalų rezultatą atsižvelgiant į mano tuometinę būklę. Būnant Jurbarke dažniausiai treniruojuosi vienas, nors ne kartą kalbinau jaunimą prisijungti. Jaunimas atrodo prisibijo... Persikėlus į Kauną atsirado daugiau panašaus lygmens draugų, su kuriais kiekvieną žiemos savait-

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

19


galį kartu bėgiojam, važiuojam į miškus, darom naktines treniruotes, todėl treniruotis tapo linksmiau ir smagiau. Vasarą dalyvavai Edgars Bertuks organizuotoje stovykloje BeForce. Kokius įspūdžius paliko stovykla? Labai džiaugiausi, kai gavau laišką iš Edgars, kad priėmė mane į stovyklą, nes tikėjausi su juo daugiau pabendrauti ir pasisemti kažkiek patirties. Stovykla buvo suorganizuota tikrai aukštame lygyje: geri žemėlapiai, techniškos vietovės ir trasos; logistika, gyvenimo sąlygos ir maistas – idealūs. Vakarais organizuotos paskaitėlės leido analizuoti treniruotėse darytas klaidas. Į stovyklą susirinko Baltijos šalių jaunieji orientacininkai, tarp kurių buvom

20

NAME OF MAGAZINE

ir keturi lietuviai: Domantas Balčiūnas, Pranas Germanavičius, Agnė Juodagalvytė ir aš. Stovykloje geriau susipažinom bei susidraugavom su orientacininkais iš kitų šalių. Daug kalbėjome apie treniravimąsi, pratimų svarbą bėgime, o važiuodami namo visi įvertinome šią stovyklą kaip labai naudingą jaunimui. Stovykla buvo puikus motyvacijos šaltinis. Papasakok, kaip ruošeisi šiam sezonui ir pagrindiniams startams. Ar viską įvykdei, ką planavai? Šiam sezonui skyriau ypatingą dėmesį, nes žinojau, kad tai mano paskutiniai metai jaunimo grupėje. Pasiruošimą pradėjau gana anksti, atsižvelgęs, kad Pasaulio jaunimo orientavimosi sporto čempionatas vyks liepos

pradžioje, t.y. beveik mėnesiu anksčiau nei praėjusiais metais. Todėl 2014 metų sezoną baigiau spalio mėnesį, kad jau nuo lapkričio pradžios galėčiau pradėti bazines treniruotes. Šįmet bazines treniruotes dariau kiek kitaip: du kartus per savaitę plaukdavau baseine, o likusias dienas – aktyviai bėgiodavau. Kartu dariau daug pratimų, gerinančių bendrą fizinę formą bei pasišventusiai atlikinėjau tempimo pratimus. Žinoma, sezono pagrindinis startas - Pasaulio jaunimo čempionatas. Kitos pagal svarbą varžybos - Baltijos šalių čempionatas, Lietuvos čempionatai visose trasose, Tiomila ir Jukola. Sezono tvarkaraštis buvo tikrai įtemptas, todėl nepavyko visur suspėti pasiruošti ir būti geriausios formos.


Šiemet paskutinį kartą dalyvavai Pasaulio jaunimo čempionate. Ko tikėjaisi iš čempionato ir kaip vertini savo pasirodymą? Kaip ir sakiau, Pasaulio jaunimo čempionatas – pagrindinis sezono startas, į kurį dėjau didžiausias viltis ir visas mintis. Deja, neturėjau finansinių galimybių išvažiuoti į treniruočių stovyklą panašiose vietovėse prieš čempionatą. Gaila, bet keltų tikslų nepavyko įgyvendinti. Norėjau patekti į pirmąjį dešimtuką visose trasose, o giliai širdyje vyliausi laimėti medalį. Labai daug mąsčiau, ką padariau ne taip, nes visas trasas pradėdavau tarp lyderių, o viduryje trasos padarydavau klaidų ir nusirisdavau į lentelės galą. Po gero mėnesio apmąstymų priėjau išvados, kad labiausiai pritrūko pasitikėjimo savimi. Nesijaučiau saugus išbėgdamas į trasą, nes Norvegijoje lankiausi pirmą kartą, gąsdino specifinė vietovė. Atvykti tik porą dienų prieš čempionato pradžią ir apsiprasti tokioje vietovėje nepakako. Studijos universitete užėmė nemažai laiko, todėl nespėjau ar nesugebėjau gerai pasiruošti tokio rango varžyboms psichologiškai. Ar nesiruoši keisti klubo, ieškoti stipresnio, skandinaviško klubo? Kaip manai, ar siekdamas aukštų tikslų, galėtum jų siekti būdamas Lietuvoje? Lietuviško klubo keisti tikrai negalvoju, tačiau mintys sukasi ir apie skandinaviškus klubus. Galvoju, kad būnant tik lietuviškame klube būsi stiprus tik Lietuvoje, tačiau norint būti stipriam Skandinavijoje ir kitose šalyse, kur vietovės sudėtingesnės, reikia daug treniruotis techniškose vietovėse: kad jaustumeisi psichologiškai sauguus, bėgdamas akmenuotose vietovėse pasitikėtum savimi. Tai lengviausiai

būtų pasiekti susiradus klubą Skandinavijoje arba turint tvirtą finansinį pagrindą Lietuvoje, kad būtų galima važiuoti į treniruočių stovyklas užsienyje. Būnant vien Lietuvoje pasiekti aukštumų būtų be galo sunku (gal net neįmanoma?). Lietuvoje vyksta nedaug aukšto rango varžybų, kuriose būtų tikrai labai techniškos trasos bei organizacija. Šiemet nemažai lankiausi Latvijoje, kur susirenka daugiau stiprių varžovų, o trasos būna aukščiausiame lygyje. Nebūtina emigruoti iš Lietuvos norint tapti pasaulio čempionu, tačiau treniruočių stovyklos užsienyje privalomos. Po šio sezono jau būsi elito grupės sportininkas. Kokie planai, svarbiausi startai ir tikslai kitam sezonui? Nors dar šiais metais esu jaunimo grupėje, tačiau visą sezoną stengiausi startuoti elite, taip kaupdamas patirtį ateinantiems metams. Iš vienos pusės ateinantys metai gąsdina, nes visą laiką turėsiu startuoti tik elite, o šįmet dar turėjau pasirinkimo galimybę. Galvoju, kad viskas bus gerai, susitvarkysiu... Kitų metų planus jau esu susidėliojęs. Svarbiausi startai – Europos ir Pasaulio studentų čempionatai bei, žinoma, Lietuvos čempionatai. Abejoju dėl Pasaulio čempionato... Svarstau, ar pavyktų atlaikyti fiziškai ir psichologiškai, ar užtektų jėgų trečioms tarptautinėms varžyboms. Pasaulio čempionate tikrai planuoju dalyvauti nuo 2017 metų, o kaip bus 2016 metais – dar pamatysime. Kaip vertini konkurenciją Lietuvos rinktinėje (suaugusiųjų)? Jaunimo grupėje su Algirdu buvote ryškūs lyderiai, o dabar teks konkuruoti su elito vyrais. Kaip vertini savo galimybes? Šiemet

pirmą kartą tapai Lietuvos čempionu suaugusiųjų grupėje (labai ilgoje), prizininku ilgoje trasoje – su „seniais“ kovoti gali jau dabar? Nors elito grupėje startuoju tik pirmi metai, tačiau jau spėjau pastebėti, kad elito lygis Lietuvoje yra žemas, lyginant su kaimyninėmis šalimis. Trūksta rimčiau sportuojančių žmonių, kurie palaikytų konkurenciją kiekvienose varžybose. Dabar atvažiuoja 3-5 stipresni sportininkai, tarp kurių ir vyksta kova. Savo galimybes kol kas vertinu tik pozityviai, nors prieš kiekvieną sezoną ir jaudinuosi. Kartu viliuosi, kad atsiras daugiau stipresnių konkurentų, kurie neleis atsipūsti. Tikiuosi, kad ir toliau seksis tobulėti bei konkuruoti su senbuviais. Dėl Lietuvos čempionato labai ilgoje trasoje galvoju, kad man tik pasisekė, nes Jonas su Simonu dar nebuvo atsigavę po Pasaulio čempionato ir jiems įveikti tokią trasą buvo rimtas iššūkis. Taip pat nestartavo Modestas Bacys, Vilius Aleliūnas, kurie būtų tikrai sujaukę rezultatų lentelę. Apibendrindamas šių metų Lietuvos čempionatų rezultatus, galvoju, kad jau dabar galiu konkuruoti eilto grupėje. Trasoje dar nesu techniškai stabilus, tačiau palaukime kitų, tikrųjų mano elito metų... Lietuvos rinktinė neturi trenerio svarbiausiuose startuose. Ar nepasigendi kompetentingų žmonių svarbiausisuose startuose? Kas galėtų jais būti? Kaip manai, kokia sistema tinkamesnė Lietuvai: ar atrankinės, ar treneris, kuris sprendžia kas atstovaus šalį? Kol esu jaunimo grupės narys, galiu išsakyti savo nuomonę tik apie vaikų rinktines, kuriose teko pabuvoti. Manau, kad atrankinių ir trenerių problema Lietuvoje

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

21


yra labai opi. Pirmas dalykas, kuris man labai nepatiko - didelis kiekis atrankinių varžybų. Nemanau, kad tai yra tinkamas sprendimas norint išsiaiškinti stipriausius, nes vaikai negali kiekvieną savaitgalį iš eilės būti aukščiausios formos, norint atsirinkti į rinktinę. Jie paprasčiausiai pervargsta, o atėjus Baltijos ar Europos čempionatui – paprasčiausiai nelieka jėgų. Galvoju, kad geriausia būtų suorganizuoti 2-3 stovyklas ar atrankines, kurios vyktų techniškose vietovėse, bent kiek panašiose į būsimų čempionatų, o nedaryti jų bet kur. Šiuo atveju vaikams ir jų treneriams būtų paprasčiau derinti sezono planus, fizinį pasiruošimą, nes nebevyktų atrankinių „maratono“, o būtų koncentruojamasi į tam tikras datas, numatytas metų pradžioje. Kartu tikrai pagerėtų ir pasirodymai tarptautinėse varžybose. Antras faktorius, kuris pagerintų rinkti-

22

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

nės pasirodymus – tikras rinktinės treneris, kuris nuolat, ištisus metus, komunikuotų su sportininkais, domėtųsi kaip jiems sekasi ir padėtų per čempionatus. Kartu praverstų ir psichologo paslaugos, nes dauguma jaučiasi įsitempę, nesugeba atsipalaiduoti. Rinktinės trenerio pareigoms užimti galima būtų skelbti konkursą. Taip pat reiktų atsižvelgti ir į sportininkų nuomonę apie kandidatuojančiųjų kompetenciją šioms pareigoms užimti. Tokiai šaliai kaip Lietuva, atrankines varžybas derėtų vykdyti (tačiau jos tinkamesnės būtų mano anksčiaus išvardintu principu). Šiais metais susidūriau su atveju, kada visiškai nemotyvuoti žmonės yra išvežami į čempionatą. Todėl svarų žodį turi tarti ir treneris, galintis įvertinti sportininko pasirengimą, o ne tik atranknių rezultatus. IOF išskyrė Pasaulio čempionatą į „miško“ ir „sprinto“.

Tavo karta šiuos pokyčius pajus labiausiai, kokia tavo nuomonė apie pokyčius? Tik sužinojęs, kad Pasaulio čempionatai bus atskirti, reagavau neigiamai. Maniau, kad tai bus labai didelis minusas. Tačiau po kiek laiko supratau, kad sprendimas turi ir teigiamų pusių. Atsiras galimybė labiau susikoncentruoti į atskiras varžybas. Tais metais, kai Pasaulio čempionatas vyks miškuose – didesnį dėmesį kreipsim į Pasaulio čempionatą ir į Pasaulio taurės varžybas. Kai čempionatas vyks sprinto trasose – didesnį dėmesį galėsim skirti ir Europos čempionatui, kuris vyksta tik kas antri metai. Tik norėtųsi, kad būtų sugrąžintos kvalifikacinės varžybos Pasaulio čempionate, o galbūt pridėta ir nauja rungtis, pavyzdžiui, naktinės varžybos. Būtų „įpūsta“ šiek tiek naujienų tiek pačiame čempionate, tiek pasiruošime jam.

.


DREAM ORIENTEERING IN THE MOUNTAINS

1

• • • • •

ARENA HÖGFJÄLLSHOTELLET 3 2

Dream orienteering in the mountains Comfortable indoor accommodation Arenas at Högfjällshotellet & Lindvallen Ski lifts to the start at one stage Five kilometres between the arenas

ARENA LINDVALLEN

5

4 Distances to Sälen Stockholm - Sälen, 335 km Oslo – Sälen, 196 km

Trondheim

Sälen 2016 Oslo

Stockholm

23/7–29/7 O-Ringen in Sälen 2016 offers highly varied terrain and challenging orienteering in the mountains. The first three stages take place arena Högfjällshotellet. The final two stages at arena Lindvallen next to the O-Ringen event centre.

Göteborg

the worlds biggest orienteering adventure • oringen.se NAME OF MAGAZINE 23


JUKOLA :

67 METUS TRUNKANTI ISTORIJA

24

NAME OF MAGAZINE


NAME OF MAGAZINE

25


Jukola - didžiausios orientavimosi sporto estafetės Pasaulyje. Pirmą kartą 1949 metais įvykusios estafetės šiemet skaičiuoja jau 67 metų istoriją. Stipriausi pasaulio klubai varžyboms suburia pajėgiausius pasaulio orientacininkus. Daugeliui klubų – tai pagrindinės sezono klubinės varžybos ir galimybė laimėti prestižinį klubinį trofėjų. Pirmosiose estafetėse 1949 metais dalyvavo 41 komanda, o šiemet susirinko rekordinis skaičius – 1752 komandos ir 12264 dalyviai. Per varžybų istoriją daugiausiai kartų nugalėjo suomių klubai 41 kartą. Norvegijos klubai iškovojo 16, o švedų - 10 pergalių. Jukoloje yra triumfavę 29 skirtingi klubai, o 15 iš jų – daugiau nei vieną kartą. Daugiausiai pergalių – 8 - Jukoloje šventė suomių Helsingin Suunnistajat klubas. Tiesa, paskutinę pergalę šis klubas iškovojo senokai – 1970 metais. 7 pergales yra iškovojęs norvegų Halden SK, o 6 – suomių Kalevan Rasti. Šie du klubai visas pergales skynė per pastaruosius 23 metus. Nors dominavimu to vadinti negalima, visgi per pastarąjį dešimtmetį šie du klubai šventė net 6 pergales, 6 kartus liko antroje vietoje bei 3 kartus užėmė 3 vietą.

26

NAME OF MAGAZINE

Aukščiausia lietuvių užimta vieta Jukoloje – 9. 2006 metais ją užėmė Marius Mažulis su švedų Malungs OK Skogsmårdarna komanda bei 2008 metais Simonas Krėpšta ir Darius Sadeckas su švedų IFK Moras klubu. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jau 1990 metais į Jukolą išskubėjo Tako klubo komanda – Rolandas Grikšas, Jonas Gediminas Gvildys, Saulius Kireilis, Artūras Bartkevičius, Algimantas Draudvila, Saulius Morėnas ir Devis Žilovas. Užimta 254 vieta iš 1011 komandų. Vėliau Lietuvos komandos Jukoloje dalyvavo su pertraukomis, o aktyviau pradėta dalyvauti maždaug prieš 10 metų, kai į Suomija vyko daugiau nei 1 komanda iš Lietuvos. 2006 metais estafetėse startavo 3 lietuvių klubų komandos. Vėlesniais metais lietuviškų klubų skaičius Jukoloje nebuvo mažesnis nei 3, o 2012-2013 metais jų startavo net po 10. Nors daugeliui lietuvių kelionė į Jukolą - pramoga, visgi Lietuvoje atsirado žmonių, kuriems neužtenka galimybės pabūti didžiausio orientavimosi sporto renginio dalimi. Jie nori nugalėti. Igtisa. Trys lietuviškos juostelės tarp skandinaviškų kryžių.


IGTISA

TRYS LIETUVIŠKOS JUOSTELĖS TARP SKANDINAVIŠKŲ KRYŽIŲ Kaip atsirado Igtisa ir kokie jų tikslai kalbinome komandos vadovą Dainorą Saunorių ir Vilių Aleliūną, neformalų klubo sporto direktorių. Kaip ir kada gimė Igtisos idėja? Dainoras Saunorius: Idėja gimė berods 2007 metų rudenį. Važinėjome riedslidėmis Druskininkuose su Vitalijum Petruliu, Andrej Gerasimov, Vilium Aleliūnu. Kažkaip tuo metu ir gimė mintis važiuoti į Jukolą. Pradėjome galvoti, kas galėtų bėgti komandoje. Pirmu etapu prikalbinome bėgti Vilių Aleliūną. Mano brolis Arūnas Saunorius bėgo antru. Bėgti trečią ilgąjį naktinį etapą kažkaip pavyko prikalbinti Svajūną Ambrazą. Toliau bėgo Rolandas Bačkys, Vitalijus Petrulis, Andrej Gerasimov, o Modestas Bacys paskutiniuoju etapu. Turėjome nuspręsti kaip vadinsime komandą. Pasiūliau nupirkti komandai aprangas ir pavadinti Igtisa. Prieš Jukolą važiavome į treniruočių stovyklą, komandoje tvyrojo labai linksma atmosfera. Maždaug taip viskas ir prasidėjo. Vilius Aleliūnas: Komandos „krikštatėviu“ galėtumėme laikyti Vitalijų Petrulį. Dirbdamas pas Dainorą Saunorių, jis nuolatos pasakodavo, kokios didelės, gražios ir nuostabios yra Jukolos varžybos, nors niekada ten nėra buvęs. Vieną dieną Dainoras nusprendė, jog reikia ten važiuoti ir surinko draugų kompaniją. Igtisos, kaip komandos Jukoloje, pirminė idėja ir buvo tokia – tiesiog draugų būrys, linksmai leidžiantis laiką varžybose. Tik vė-

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

27


liau, pamačius pirmuosius rezultatus ir stiprėjant komandai, atsirado noras kovoti dėl aukštų vietų. Mūsų komanda – tai draugų būrys, kurie kartu užaugo ir subrendo, kaip orientacininkai. Ar komandai yra keliami tikslai užimti kažkokią vietą? Kaip vertini iki šiol pasiektus rezultatus? Metai 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015

Užimta vieta 114 38 50 21 32 33 29 50

Dainoras Saunorius: Važiuodami pirmą kartą į Jukolą norėjome patekti tarp 200 stipriausių komandų. Vilius po pirmo etapo grįžo 4-as. Staiga mūsų „apetitas“ išaugo. Po antrojo etapo

28

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

gerokai nukritom - į 147 vietą, bet galiausiai finišavome 114oje vietoje. Antrais metais sustiprinome komandą – prikalbinome bėgti Joną Vytautą Gvildį, Vytautą Beliūną, Giedrių Sabaliauską ir Marių Mažulį. Varžybų centras įsikūrė įspūdingoje vietoje – Mikkeli hipodrome. Suomiai žinojo Mariaus Mažulio pajėgumą ir užkabino jam GPS siųstuvą. Marius gal turėjo per didelį norą gerai pasirodyt ir matyt perdegė. Nors varžybų pradžia ėjosi gerai, įpusėjus trasai Marius nubėgo ne į tą punktą... Nukritome per 40 vietų tame etape (Marius finišavo 84-as). Bet vėliau visi subėgo solidžiai ir finišavome 38 vietoje. Trečiais metais buvome labai užsivedę, norėjome patekti ant podiumo – tarp 25 stipriausių komandų. Bet vietovė mums buvo per daug techniškai sudėtinga, vyrai punktuose darė po keletą minučių klaidų ir mums

nesigavo pasiekti rezultato, kurio tikėjomės. Visi buvo itin nusiminę, lengvame šoke. Buvo ir ašarų. Visgi Jonas paskutiniajame etape sukūrė nedidelį stebuklą – aplenkė 29 varžovus ir komanda finišavo 50-oje vietoje. Kitais metais visi jau ramiau žiūrėjome į varžybas. Galvojome kaip sustiprinti komandą: pasikvietėme Nerijų Šulčį ir Liutaurą Bilevičių. Vėl puikiai paskutiniajame etape subėgo Jonas, aplenkęs 12 varžovų, ir komanda užėmė 21-ą vietą, kuri kol kas yra aukščiausia mūsų užimta vieta Jukoloje. Po pernykščio gero pasirodymo, kitais metais vėl kėlėme aukščiausius tikslus. Bet šįkart Jonas, paskutiniajame etape išbėgęs geroje pozicijoje, pralošė ir finišavome 32-oje vietoje. Jonui sukliudė trauma. Komandai buvo šokas, nes vėl nepavyko patekti tarp stipriausiųjų. Kiekvienais metais siekiame ge-


riausio įmanomo rezultato, bet iš tiesų tik vienais, 2011, metais mums pavyko pasiekti, ko norėjome. Na galbūt dar startuodami antrą kartą ir užėmę 38 vietą likome patenkinti. Kitais metais patyrėme nusivylimą ir grįžome nuleistomis galvomis. Vilius Aleliūnas: Pirmaisiais metais važiavome gerai praleisti laiko. Antraisiais metais pavyko iškovoti ganėtinai aukštą vietą ir nuo tada prasidėjo rezultatų „medžioklė“. Nors visuomet garsiai kalbame, kad rezultatas nėra svarbus, tačiau iš tiesų taip nėra. Rezultatas yra labai svarbus ir visuomet jo siekiame - paskutinius 5 metus komandai keliamas tikslas užlipti ant podiumo, t.y būti TOP 25. Deja, bet tikslą pavyko pasiekti tik sykį, nors komanda, metai iš metų tik stiprėjo. Žinoma, ge-

riausias pasiekimas buvo 2011 metais, kuomet iškovojome 21 vietą. Taip pat puikiai varžėmės 2014 metais, kuomet beveik iki pačios pabaigos kovojome dėl vietos TOP 15, bet paskutinieji du etapai nesugebėjo įveikti varžybų įtampos ir finišavome tik 29 vietoje. Mano galva, jei mažiau galvotume apie rezultatą, o bėgtumėme tik dėl malonumo, tuomet rezultatai būtų geresni. Visiems komandos nariams yra daromas per didelis spaudimas, per daug kalbama apie rezultatą. Turime ir antrąją komandą, kuri kaip ir bėga tik dėl malonumo, tačiau ir jai stengiamės surinkti stipresnius sportininkus ir keliame tikslą patekti į TOP 100. Deja, bet per 7 metus antrajai komandai taip ir nepavyko patekti į pirmąjį šimtuką.

Šiemet surinkote bene stipriausią komandą per pastaruosius metus, bet norimo rezultato vėl nebuvo. Dainoras Saunorius: Buvo kalbėta ir apie pirmąjį dešimtuką, ar bent dvidešimtuką. Bet jau Viliui bėgant antrąjį etapą supratau, kad norimo rezultato šįkart nebus. Iš pradžių buvo pikta, bet pasibaigus varžyboms, išsimiegojus ir keliaujant namo pyktis atlėgo. Mačiau, kaip pergyvena vyrai. Raminau save lygindamas mūsų komandos biudžetą su skandinaviškų klubų – skirtumas milžiniškas. Turint tokias sąlygas, rezultatas nėra prastas. Komandos nariai net prieidavo, atsiprašinėjo už padarytas klaidas. Matėsi, vyrai labiau „graužė“ save, nei pats. Kelte Andris Jubelis pasivedė mane į šoną, atsiprašinėjo su ašaromis akyse.

NAME OF MAGAZINE

29


Vilius Aleliūnas: Norint pasiekti išsvajotąjį dešimtuką ar dvidešimtuką, reikia keletos dalykų. Visų pirma, mažesnio spaudimo iš aplinkinių, iš komandos vadovų. Visų antra, reikia šiek tiek profesionalesnio sportininkų požiūrio. Prieš 2-3 metus didžioji dalis komandos buvo labiau motyvuoti sportuoti ir siekti rezultatų. Dabar nemaža dalis komandos turi šeimas, didesnį darbo krūvį. Komandoje turime tris profesionalius sportininkus, kurie gyvenime nieko kito neveikia tik sportuoja, tačiau kiti 4 yra dirbantys darbus, dažniausiai su viršvalandžiais. Kartais sunku rasti laiko padaryti kokybišką treniruotę ar išvykti į stovyklą. Pastaraisiais metais, veikiausiai priblėso ir komandinė dvasia. Labai tikiuosi, jog tai tik laikinas dalykas ir kitais metais mes grįšime į kovą bei būsime vieningi kaip kumštis. Norint pasiekti gerą rezultatą, pavasarį būtina vykti į treniruočių stovyklą. Reikia daryti daugiau naktinių treniruočių. Ir paskutinis dalykas, kurio trūksta – tai yra sėkmė. 2015 metais fortūna nuo mūsų komandos buvo visiškai nusisukusi . Ilgą laiką buvote stipriausia komanda ne iš Skandinavijos, ar tai ką nors reiškia? Ar

30

NAME OF MAGAZINE

ketinate ir toliau išlaikyti lietuvišką-latvišką komandą? Dainoras Saunorius: Taip, jau keletą metų buvome stipriausia komanda ne iš Skandinavijos šalių. Per tuos metus išmokėme suomius tarti Igtisos pavadinimą. Būnant kokioje Portugalijoje varžybose suomiai, švedai atpažįsta. Malonu rezultatų lentoje matyti tris lietuviškas juosteles tarp skandinaviškų kryžių. Išlaikyti grynai lietuvišką komandą būtų sunku. Visi komandoje norime gero rezultato, o norint patekti tarp 20-ies stipriausių komandų, didelio sportininkų pasirinkimo Lietuvoje nėra. Kalbinome startuoti, pavyzdžiui, Simoną Krėpštą, bet jis atsisakė, nes turi bėgti už švedų IFK Moras klubą, investavusį labai daug į Simoną. Šiemet prikalbinome bėgti Algirdą Bartkevičių, bet pakilus jo lygiui, vargu ar jį išlaikysime... Latvį Artūrs Paulinš į komandą pasikvietėme 2013 metais, o kitais metais savo iniciatyva prie mūsų prisijungė ir Andris Jubelis. Prieš gerus metus buvome arti susitarimo su rusu Dmitri Tsvetkov, bet mums jis tiesiog pasirodė per brangus. Ateityje norėtumėme išlikti tokia lietu-

viška-latviška komanda. Lyginant su broliais Lakanenais ar Thierry Gueorgiou esame jauni. Turime laiko tobulėti, ir jei per ateinančius metus išlaikysime dabartinį lygį ir dar truputį pridėsime, tikiu, kad ateis mūsų laikas ir pasieksime visų taip trokštamo rezultato. Vilius Aleliūnas: Mūsų tikslas nuo pirmųjų metų buvo turėti lietuvišką komandą ir matyti Lietuvos trispalvę rezultatų lentoje. To siekėme kryptingai ir Igtisos pavadinimas bei Lietuvos trispalvė yra matomi Jukoloje. Neapsakomas jausmas, kuomet matai Lietuvos trispalvę tarp stipriausių komandų ir gali didžiuotis, jog esi lietuvis. Pastaruosius penkerius metus ir kitos komandos pradėjo eiti panašiu keliu, nes suprato, jog nebeįdomu, kai tos pačios komandos laimi. Kartais švedų ar suomių komandoje nebėga nei vienas švedas ar suomis. Ar tai normalu? Manyčiau ne. Turiu svajonę, kad komanda būtų ne kaip dabar lietuviška – latviška, o būtų tik lietuviška! Pavyzdžiui, Simonas Krėpšta ir Donatas Stulgys būtų puiki paspirtis Igtisos komandai 2016 metų Jukoloje…


Kokie planai kitiems metams? Ar bus kokių pokyčių komandoje? Dainoras Saunorius: Komandoje lieka abu latviai – Andris Jubelis ir Artūrs Paulinš. Taip pat bus Jonas, Vilius, Vytautas, Giedrius. Manau nebepavyks prikalbinti Algirdo. Tačiau turime Martyną Tirliką. Buvo pamąstymų vežti tik vieną komandą, bet visgi startuos 2 komandos. Sunkiai įsivaizduoju kelionę į Jukolą be Vitalijaus Petrulio ar Andrejaus Gerasimovo. Vilius Aleliūnas: Kitų metų tikslai - ambicingi ir aukšti. Tačiau norai būna vieni, o realybė kartais būna skaudi. Jeigu pavyks surinkti solidų finansinį biudžetą, tuomet tikslai liks kaip ir anksčiau – užlipti ant podiumo. Norėtųsi nuvažiuoti į šias varžybas galvojant ir žinant, jog padarysi viską, kas priklauso nuo tavęs, esi 100 procentu pasiruošęs kovoti su savimi, įveikti trasą greitai ir be klaidų. Kuomet taip jausis kiekvienas komandos narys, tuomet TOP 25 tikrai bus. Komandos branduolys turėtų išlikti toks pat. Tikimės, jog Jono nepervilios joks stiprus skandinaviškas klubas. Pats taip pat esu pasiryžęs bėgti. Vytautas

Beliūnas ir Giedrius Sabaliauskas šiemet sukūrė šeimas, tačiau tai tik turėtų pagerinti jų treniruočių kokybę. Pagaliau pirmoje komandoje jėgas turėtų išmėginti Martynas Tirlikas. Kol kas abu latviai – Artūrs Paulinš ir Andris Jubelis - yra pasiryžę bėgti su mumims. Rezerve dar turime Henriką Paužą, kuris bet kada gali nustebinti, bei Modestą Bacį, kylančią Lietuvos Trail bėgimo „žvaigždę“. Kaip ir minėjau, bandysime kalbinti dar keletą stipriausių lietuvių. Ar nemanai, kad stipriausiems lietuviams naudingiau būtų ieškotis stiprių skandinavijos klubų, kuriose jie galėtų treniruotis su stipriais komandos draugais, techniškai sudėtingose vietovėse? Ar būdami tik Igtisos nariais lietuviai gali pasiekti aukštų rezultatų Pasaulio čempionate? Dainoras Saunorius: Manau yra dvi medalio pusės. Lietuva yra mūsų gimtinė ir čia gyventi, sportuoti yra žymiai paprasčiau. Mūsų ir skandinavų menatalitetas ganėtinai skiriasi. Kitais metais Pasaulio čempionatas vyks Švedijoje. Todėl jame pranašumą turės „skandinaviš-

kose“ vietovėse besitreniruojantys sportininkai. Tačiau sekantys čempionatai vyks Estijoje ir Latvijoje. Todėl ruoštis jiems racionaliau būnant Lietuvoje ir kiek įmanoma daugiau dalyvaujant varžybose Latvijoje ir Estijoje. Būnant Lietuvoje, lietuviškame klube turime didesnes galimybes geriau pasiruošti jiems. Per ateinančius metus ketiname pritraukti stiprius rėmėjus, kad mūsų geriausi sportininkai turėtų galimybes važiuoti į visas varžybas bei stovyklas, kurios yra būtinos pasiruošimui. Vilius Aleliūnas: Vienareikšmiško atsakymo nėra. Šiam sezone ne kartą esu išreiškęs poziciją, jog mūsų stipriausiems sportininkams reikėtų prasibrauti į stiprų, elitinį skandinavišką klubą, kuriame gautų pilną išlaikymą. Tačiau ne visi sportininkai gerai jaučiasi būdami svetimoje šalyje, toli nuo namų, šeimos ar draugų. Toks diskomfortas greičiausiai jiems neleistų ir atsiskleisti. Igtisoje sportininkas gali būti apsuptas draugų, o draugų būrys, turintis didelę širdį ir norintis laimėti, gali labai daug. Kita vertus, stiprus skandinaviškas klubas gali pasiūlyti stovyklas užsienyje, aukštikalnėse, galbūt net atlyginimą, galimybę

NAME OF MAGAZINE

31


treniruotis ir varžytis su pačiais stipriausiais. Toks kelias būtų tiesiausias, siekiant aukštų rezultatų. 2017 ir 2018 metais svarbiausi startai - Pasaulio čempionatai - vyks Estijoje ir Latvijoje. Pasiruošti varžyboms, vyksiančioms kaimyninėse šalyse, nereikia labai didelių išteklių. Igtisos komandos silpnoji pusė - finansiniai ištekliai. 7 metus stengėmės rūpintis sportininkais, vykdavome į stovyklas Portugalijoje, Jukolos ar Tiomilos vietoves, tačiau pastarieji metai finansiškai buvo kiek prastesni ir sąlygos sportininkams šiek tiek pablogė-

jo. Tačiau artėjančiame sezone esame paruošę naują finansinį planą, beveik sutarėme su naujais rėmėjais ir galėsime pasiūlyti sportininkams pilną pasiruošimo programą. Dainoras Saunorius: Noriu padėkoti mūsų elito sportininkams, kurie bėga iš širdies, aukoja savo laiką ir sveikatą už komandą. Jų dėka orientavimosi sporto mėgėjai Lietuvoje per naktį būna prilipę prie kompiuterių ekranų ar bent jau ryte skuba tikrinti Jukolos rezultatų, ko anksčiau tikrai nebūdavo. Tikiu, kad ateityje pradžiuginsime sirgalius bei pasieksime savo tikslą Jukoloje.

.


ORIENTAVIMOSI SPORTAS33 33 NAME OF MAGAZINE


34

NAME OF MAGAZINE


AUŠRINĖ

KUTKAITĖ

Po metų pertraukos į Lietuvos rinktinę sugrįžo Aušrinė Kutkaitė. Pasaulio čempionato metu Škotijoje Aušrinė papasakojo apie gyvenimą Olandijoje, kaip grįžo į Lietuvos rinktinę ir kaip ruošėsi svarbiausiems sezono startams.

Kelis metu jau nebegyveni Lietuvoje. Papasakok, kur šiuo metu gyveni, kuo užsiimi? Prieš 2 metus išvažiavau į Švediją ir ten pragyvenau 1 metus. Turėjau labai geras sąlygas treniruotis. Dirbau aukle, kelis kartus per savaitę šeimai padėjau prižiūrėti vaikus. Darbas daug laiko neužimdavo, neišvargindavo. Galėjau daryti po 2 treniruotes per dieną. Labai patiko šis periodas. Atstovavau Södertälje-Nykvarn klubui. Bet norėjau pereiti į stipresnį klubą - įstojau į IFK Lidingö. Šiame klube buvo daug stiprių merginų - Helena Karlsson, Annica Gustafsson, Anna Bachman - su kuriomis norėjau treniruotis ir žinojau, kad galiu iš jų daug išmokti. Klube tvyrojo rimta atmosfera, visi rimtai sportavo. Bet taip nutiko, kad turėjau arba ieškotis kito darbo, arba tęsti studijas. Kažkaip labai nesisekė su abiem dalykais, bet po kurio įsikūriau Olandijoje. Pavyko įsidarbinti Adidas Group ofise Amsterdame, elektroninės prekybos departamente. Dirbu paieškos sistemų optimizavimo (SEO) komandoje, su Adidas ir Reebok interneto svetainėmis, esančiomis 50 pasaulio šalių. Darbe turiu labai geras sąlygas sportuoti, per pietų pertrauką visada galiu pabėgioti ar naudotis treniruoklių sale, kuri yra pačiame darbe. Visi darbe labai

myli sportą, niekas nepriekaištauja, kad dvi valandas per pietus sportuoji. Bet visgi darbas pilnu etatu vargina, todėl negaliu daryti tiek treniruočių ar dalyvauti tiek varžybų, kiek norėčiau. Dirbu Amsterdame, o gyvenu Rotterdame – kasdien traukiniu važiuoju apie 200 kilometrų, užtrunku apie 2,5 val. Kelionės irgi vargina. Bet vis tiek stengiuos neapleist treniruočių. Treniruojuos su Rotterdamo atletikos klubu. Kokia orientavimosi sporto situacija Olandijoje? Treniruotės ar varžybos vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Bet man per toli iki jų važiuoti – kelionė užtruktų bent 2 valandas į vieną pusę. Žinoma, iš bėdos būtų galima rasti su kuo treniruotis, bet tik vaikinų. Rimtai sportuojančių merginų nežinau, ar yra. Bėgau sprinto trasą Olandijos čempionate vyrų grupėje. Buvau ketvirta. Vyrukai mieste bėga gan greitai, juos aplenkti galėčiau nebent miške. Pernai intensyviai ruošeisi varžyboms, dalyvavai Europos čempionate, bet nestartavai Pasaulio čempionate. Kas atsitiko? Tuo metu ieškojau darbo ir bandžiau pradėti studijuoti, bet abu dalykai labai nesisekė. Kai trūksta paprastų gyvenimiškų dalykų, sportas atsiduria antroje vieto-

je, trūksta motyvacijos. Turėjau savarankiškai gyventi, užsidirbti pragyvenimui ir tik po to galvoti apie treniruotes ir sportą. Kaip šiemet vėl patekai į rinktinę? Nedalyvavai atrankinėse varžybose, niekas nežinojo tikrojo tavo pajėgumo... Vilius Aleliūnas kažkada paklausė kaip aš treniruojuos. Užsiminė apie galimybę dalyvauti Pasaulio čempionate. Pati pradėjau apie tai daug mąstyti, supratau, kad tikrai norėčiau ir galėčiau sudalyvauti. Džiaugiausi, kad mane prisimena ir vertina. Kai jau buvo nuspręsta, kad paims į komandą, dariau viską, kad būčiau verta rinktinės. Dalis merginų į komandą atsirinko per atrankines varžybas, o mane parinko OS bėgte komitetas. Atrankos taisyklės nebuvo sulaužytos. Jeigu kažkam mano patekimas į komandą atrodo keistas, galbūt reiktų koreguoti pačią atrankos sistemą. Kaip ruošeisi sezonui ir Pasaulio čempionatui? Rimčiau pradėjau sportuoti pernai lapkritį. Buvau užsivedus rimtai ruoštis naujam varžybų sezonui. Žiemą treniruočių procesas buvo labai sėkmingas, daug treniravausi su Roterdamo atletikos klubu. Važiavau kiek įmanoma į orientavimosi treniruotes. Bet jos vykdavo gan toli, tad būdavo man didelis įvykis.

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

35


36

NAME OF MAGAZINE


Su IFK Lidingö vykau į treniruočių stovyklą Ispanijoje. Vėliau prasidėjo sveikatos problemos, turėjau mažinti krūvius. Tuo metu pradėjau gauti daugiau atsakomybės darbe, jaučiausi daugiau pavargus – gal tai įtakojo sveikatos pablogėjimą. Pavasarį gavau kvietimą atstovauti švedų klubą Tiomila varžybose. Ten gan neblogai prabėgau. Pradėjom rimčiau kalbėti apie Pasaulio čempionatą bei nusprendžiau, kad pradėsiu rimtai ruoštis. Toliau treniravausi su atletikos klubu. Dariau daugiau sprinto treniruočių, nes Pasaulio čempionate turėjau bėgti sprinto rungtis. Daug domėjausi Škotijoje laukiančiomis vietovėmis, analizavau senus žemėlapius. Tėtis braižė daug trasų ant seno sprinto žemėlapio, kad galėčiau peržiūrėti kiek įmanoma daugiau praėjimų. Iš tiesų tėtis labai daug padėjo – siųsdavau jam savo sugalvotus praėjimus, o jis man atgal - visus įmanomus praėjimus su jų ilgiais, kad žinočiau, kuris jų trumpiausias, geriausias. Kaip vertini pasirodymą Pasaulio čempionate?

Pasaulio čempionato pasirodymu esu šiek tiek nusivylusi, nes neįgyvendinau užsibrėžtų tikslų. Vertinu save pagal pasirodymą trasoje, o ne vietą rezultatų lentelėje, kuri priklauso ne tik nuo manęs. Jeigu jaučiu, jog padariau viską, ką galėjau ir atidaviau visas jėgas, tuomet esu patenkinta. Po pirmojo starto - sprinto kvalifikacijos - šio jausmo nebuvo. Žinodama, jog tai tik kvalifikacija, bėgau labai atsargiai, tad neišnaudojau savo greičio. Bėgau pirmajame pogrupyje, kuris, sklido gandai, buvo stipriausias ir jame buvo sunkiausia atsirinkti. Finišavau 17-oje vietoje, pritrūko 7 sekundžių iki vietos finale. Sekančią dieną laukė sprinto estafetės. Labai norėjau bėgti, tačiau be galo jaudinausi dėl nesėkmingo starto dieną prieš. Bėgau paskutiniu etapu, tad žinojau kad teks kautis su stipriausiomis merginomis. Manau, jog subėgau neblogai, padariau viską, ką galėjau tą dieną. Džiaugiuosi komandos pasirodymu, aplenkėme daug stiprių komandų.

Sekanti distancija – estafetės. Po šios trasos buvau labai savimi nusivylus, nes padariau didelę klaidą ir taip atsilikau nuo „traukinio“. Šiais metais nedariau pakankamai treniruočių miške, su žemėlapiu, tad esu tikra, kad tai ir buvo priežastis dėl ko taip nepasisekė. Manau, jog norint gerai pasiruošti čempionatui reikia dalyvauti varžybose/treniruotėse su stipriausiomis pasaulyje merginomis, nes šitaip yra lengviausia tobulėti. Treniruojantis vienai tai padaryti be galo sunku. Kokie tolimesni planai? Gyvenu Olandijoje, bet svajou grįžti į Švediją. Ieškau tam galimybių, bet kol kas nelabai sekasi. Švedija kol kas nenori manęs... Tad kol kas gyvensiu ir sportuosiu Olandijoje. Bandau sportuoti kiek galiu, tačiau jau pusę metų kankina klubo skausmas, kuris vis stiprėja. Jei susitvarkys sveikata ir turėsiu galimybes treniruotis, manau, tikrai ruošiuosi ateinantiems čempionatams.

.

NAME OF MAGAZINE

37


2015 SEZONAS - BAIGTAS! KOKIE BUS 2016 METAI? Algirdas Bartkevičius prisidėjo pastaraisiais metais, o kiti nariai - vis tie patys. Europos čempionato programa gan intensyvi – skirtingai nuo Pasaulio čemponatų, čia vyks ir kvalifikacinės varžybos į miško trasas. Tikrai visi nestartuosime visose trasose. Reikės rinktis, kurias - bėgti, o kurias - praleisti. Pavasarį prieš čempionatą planuojame vykti į stovyklą Čekijoje, o jeigu leis galimybės - gal ir į dvi.

2015 metų sezonas baigtas. Kokios naujienos laukia ateinančiame sezone ir kaip jam bus ruošiamasi papasakojo LOSF orientavimosi sporto bėgte komiteto pirmininkas Vilius Aleliūnas.

Pagrindiniai rinktinės startai Kitais metais Lietuvos rinktinės laukia trys pagrindiniai startai - Europos, Pasaulio bei Baltijos šalių čempionatai. Europos čempionatas, žinoma, žemesnės svarbos varžybos

38

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

nei Pasaulio čempionatas. Bet įprastai mūsų rinktinė jį laiko pakankamai svarbiu ir nori gerai pasirodyti. Kelionės kaštai į Čekiją bus santykinai nedideli (galima vykti automobliais), tad stengsimės suburti kiek didesnę komandą, nei įprastai vežame į Pasaulio čempionatą. Pasaulio čempionato miško trasose gali startuoti tik po 2 mūsų vyrus ir moteris, o čia galime registruoti po 6 sportininkus. Europos čempionate suteiksime galimybę pasirodyti ir jaunesniems sportininkams, norintiems įsitvirtinti rinktinėje. Rinktinės sudėtis keletą metų nesikeičia, tik

Kitų metų pagrindinis startas – Pasaulio čempionatas Švedijoje. Pasigirsta nuomonių, kad šio čempionato vietovės sudėtingos ir aukštų rezultatų siekti bus sunku, ir galbūt neverta pernelyg susitelkti ties šiuo čempionatu, o pradėti rimtai ruoštis „namų“ čempionatams Estijoje ir Latvijoje. Mano asmenine nuomone, irgi reiktų labiau ruoštis 20172018 metų čempionatams. Bet galime pasiruošti ir čempionatui Švedijoje, jam rimtai ruošimės bei tikėsimės aukštų vietų. Pasaulio čempionato vietovės mums yra žinomos. Šiemet dalyvavome Pasaulio taurės etape Švedijoje ir Norvegijoje, kuris vyko analogiškose vietovėse. Rinktinės pagrindas startavo tame etape, tad jau turėjo progos susipažinti su vietovėmis. Nors Pasaulio taurės etape užimtos vietos nedžiugino, bet ir neatspindi tikrojo rinktinės pajėgumo. Į šias varžybas važiavome iškart po Baltijos šalių čempionato pabaigos. Per kelias dienas bėgome dvi ilgas trasas, buvome pavargę po kelionės, tad jėgų buvo ne per daugiausiai. Bet rezultato ir nesiekėme – važiavome „į žvalgybą“, ruoštis


kitų metų čempionatui. Kitais metais planuojame nemažai stovyklų. Vasario mėnesį būtų gerai vykti į Portugaliją, Ispaniją, Turkiją ar kt. šiltus kraštus. Taip pat pavasarį planuojame vyktį į savaitės trukmės stovyklą Švedijoje. Gavome gerą pasiūlymą stovyklauti netoli Faluno. Be elito sportininkų į stovyklą galvojame vežti ir kokius 8-10 jaunimo, jaunių amžiaus perspektyviausių jaunuolių, kurie (-ios) galėtų ruoštis Šveicarijoje vyksiančiam Pasaulio jaunimo čempionatui. Vertėtų pamąstyti apie stovyklą aukštikalnėse sezono metu, išbandyti jos efektyvumą. Tikrai važiuosime į stovyklą Švedijoje prieš Pasaulio čempionatą. Kelis metus taikome praktiką, kad važiuojam 7-10 dienų stovyklai prieš čempionato pradžią, grįžtam namo 7-10 dienų poilsiui ir tada jau vykstam į svarbiausias sezono varžybas. Elito sportininkams - rėmėjų pagalba Stovyklos reikalauja nemažai lėšų. Federacija šiuo metu netu-

ri daug rėmėjų, o turi finansuoti ir kitas orientavimosi sporto disciplinas, moksleivių sportą, kt. Steigiame rėmimo fondą, kurio pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas sportuoti pajėgiausiems elito sportininkams. Norėtumėme finansuoti ne tik išvykas į stovyklas, bet ir mokėti stipendijas sportininkams, kurie aukoja savo asmeninį gyvenimą, tik sportuodami netenka pajamų. Taip pat svarbiausiose varžybose komandoje norėtumėme turėti kinezeterapeutą. Su galimais rėmėjais aptartos rėmimo sąlygos, patys rėmėjai rodė iniciatyvą fondo steigimui, jau parengti steigimo dokumentai. Bendros treniruotės Nuo šio rudens ketiname pradėti daryti bendras treniruotes Vilniuje, o galbūt ir Kaune. Treniruotės būtų skirtos pirmiausia studentams, kurie yra atvykę studijuoti iš kitų miestų, praradę nuolatinį ryšį su savo treneriais. Moksleivių, jaunimo grupių sportininkams trūksta greičio. Mažai daroma greičio treniruočių, visiškai nedaromi bendri

testai ar kontroliniai bėgimai. Bendras treniruotes rengsime bent kartą per savaitę. Žiemos metu tarsimės dėl galimybės treniruotes rengti lengvosios atletikos manieže. Treniruočių metų pirmiausia lavinsime greitį – darysime atkarpas, tempines treniruotes ir pan. Sudarysime sąrašą sportininkų, kuriuos kviesime į treniruotes, bet greičiausiai galės prisijungti ir kiti norintys. Sportininkams, kurie neturi trenerių sudarytų treniruočių planų, padėsime tokį planą sudaryti. Šiuo klausimu galbūt padėtų Povilas Rakštikas. Planai padėtų prisiversti rimčiau sportuoti, kažkiek motyvuotų. Prašysime pildyti internetinį dienoraštį ir seksime, ar planai vykdomi. Žiemą, jei nebus varžybų, savaitgaliais darysime ilgas treniruotes. Jos galėtų būti ar su žemėlapiu, ar tiesiog raižytoje vietovėje. Be abejo bus testinės treniruotės, kuriose reikės bėgti 3, 5 ar 10 kilometrų. Atrankinės varžybos Rinktinė kitais metais vėl neturės trenerio. Nors iš esmės ne-

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

39


gerus sprinto žemėlapius itin sudėtinga. Sprinto kvalifikacija naudinga nebent tiems keliems rinktinės nariams, kurie gali modeliuotis Pasaulio čempionato sprinto varžybas. Moterų elito grupėje startuoja nedaug dalyvių, kad reikėtų kvalifikacijos. Įprastai neatsirenka kokios 5-10 moterų. Vyrų taip pat nėra tiek daug, kad kiltų didelių problemų visiems iškart bėgti finalą. Atsisakius kvalifikacijos, būtų galima daugiau skirti dėmesio finalui, geriau jam pasirengti.

turime konkurencijos tarp elito sportininkų Lietuvoje ir vis renkamės iš tų pačių kelių žmonių, kas atstovaus šalį svarbiausiuose startuose, atrankinių varžybų kol kas neatsisakysime. Atrankinių plano kol kas nėra. Jis paaiškės, kai bus sudarytas kito sezono varžybų kalendorius. Preliminariai, atrankos į Pasaulio čempionatą dalimis bus Europos, Baltijos šalių čempionatai, o taip pat Lietuvos čempionatas vidutinėje ir sprinto trasose. Tikrai bus testinis bėgimas stadione ar krosas miške, raižyta vietove. Norime, kad nė vienas sportininkas, įskaitant jaunučius, jaunius, jaunimą ir elitą, nevyktų atstovauti Lietuvos, nedalyvavęs testiniame bėgime. Lietuvos čempionate - nauja rungtis Ateinančiame sezone keisis ke-

40

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

letą metų nusistovėjusi Lietuvos čempionatų tvarka. Kitais metais atsiras nauja rungtis – sprinto estafetės, kurias reikia įterpti kalendoriuje ir kurios pakeis iki šiol buvusią tvarką. Sprinto čempionatas turėtų vykti gegužės mėnesį Šiauliuose (organizuos – SK Igtisa ir OSK Sakas). Šeštadienį vyks asmeninio sprinto varžybos, o sekmadienį - sprinto estafetės. Kol kas nenuspręsta dėl estafečių formato. Ne visos komandos turi po dvi lygiavertes moteris, todėl neaišku ar bėgs du vyrai ir dvi moterys, ar tik viena moteris. Sprendžiama dėl sprinto kvalifikacijos, ar ji išliks. Rengti kvalifikacines varžybas yra didelė našta organizatoriams, o nauda abejotina... Reikia uždaryti gatves, sportininkams organizuoti karantiną, turėti papildomą žemėlapį. Kaip parodė šių metų sprinto kvalifikacija Kėdainiuose, surasti du

Naktinis čempionatas planuojamas balandžio mėnesį Jurbarke (organizuos – OSK Karšuva). Birželio viduryje Gražutėje vyks vidutinės trasos čempionatas (organizuos – OSK Oriens). Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje Vilniuje vyks ilgos trasos ir estafečių varžybos (organizuos - OSK Ąžuolas). Pirmą dieną vyks estafetės, o kitą – ilga trasa. Dalyviai dažnai dėl estafečių „aukoja“ kitas trasas. Todėl ilgą trasą planuojame sekmadienį, po estafečių. Klubų taurė turėtų vykti rugsėjo viduryje ar pabaigoje. Iš vakaro nebebus naktinio čempionato. Sportininkai galės bėgti pilnai atsistatę, o ne taip kaip dabar, kai grįžta iš naktinio, pamiega vos kelias valandas ir važiuoja bėgti į klubų taurę. Vidutinę trasą atskyrėme nuo estafečių ir palikome vieną. Buvo alternatyva savaitgaliui palikti tik vieną ilgą trasą, bet tada šios varžybos greičiausiai būtų nuostolingos jų rengėjams. Vidutinės trasos varžyboms nereikia itin didelio žemėlapio ploto, susirenka pakankamai didelis dalyvių skaičius, todėl varžybos neturėtų būti nuostolingos. Ilgai trasai reikia didesnio žemėlapio, didesni kaštai. Taip pat ilgą trasą renkasi mažiau dalyvių. Dar mažiau jų rinksis jei bus tik viena čempionato rungtis per savaitgalį. Sujungus ilgą trasą su estafetėmis, organizatoriams


Sweden’s Wild West Coast and Rocky Orienteering Circus World class orienteering. For the world’s elite and all enthusiasts alike.

Welcome to Rocky Orienteering Circus (ROC), the name of WOC’s spectator races with competition classes and open courses for everyone. The name ROC is inspired by West Sweden’s stunning granite coastline, festive atmosphere and relaxed competition. ROC takes place over nine days in the area of Bohuslän, and comprises six individual races. Sign up for as many as you like. If you complete at least four then you will also receive a total result.

ROC 2

The ROC competitions always take place on the same days as a WOC final (except for ROC 6), are close to the WOC arena and finish in time for you to follow the WOC competitions. Typical ROC3 and ROC6 terrain ROC 1, Strömstad, saturday aug. 20, sprint held directly after WOC sprint qualification and in the same area. Walking distance to the opening ceremony and sprint final arena. ROC 2, Strömstad, sunday aug. 21, middle distance in a wilderness area close to the town. Walking distance to the WOC sprint relay arena. ROC 3, Tanumshede, tuesday aug. 23, middle distance adjacent to the WOC middle distance terrain.

ROC 4, Strömstad East, thursday aug. 25, middle distance adjacent to the WOC long distance terrain. ROC 5, Strömstad East, saturday aug. 27, long distance in WOC long distance terrain. Follow the WOC-week’s highlight: The relay final. ROC 6 och -final, Tanumshede, sunday aug. 28, long distance in WOC middle distance terrain.

For more information: www.woc2016.se www.vastsverige.com/woc2016/

Nine days of wild open challenge.


sumažėtų kaštai. Kada ir kur bus vykdomas labai ilgos trasos čempionatas kol kas nėra žinoma. Moksleivių komitete metas permainoms Ateinančiais metais norėtumėme pertvarkyti moksleivių komitetą. Visi LOSF komitetai yra renkami kas 3 metus, jų nuostatus, sudėtį tvirtina federacijos prezidiumas. Tuo tarpu moksleivių komitetas veikia „autonomiškai“: jam priklauso tik treneriai, išsirenkantys narius iš savo būrio, neturi federacijos prezidiumo patvirtintų nuostatų, sudėties, veiklos plano. Tačiau šis komitetas valdo visą moksleivių ir jaunimo atrankos sistemą, naudoja federacijos biudžeto lėšas. Moksleivių komiteto veikla neturėtų apsiriboti vien atrankos ir išvykų į Pasaulio ar Europos

čempionatus organizavimu. Komitetas turėtų organizuoti bendras treniruotes, savaitgalines stovyklas. Nenormalu, kai bėgte komitetas organizuoja stovyklas, kontrolines varžybas, testinius bėgimus ar sprinto atrankines varžybas elitui, o moksleivių komitetas arba iš viso neprisededa, arba labai minimaliai. Moksleiviai tokiuose renginiuose praktiškai nedalyvauja. Moksleivių komitetas turėtų rūpintis tais pačiais studentais, kad jų sportinė veikla nenutrūktų pirmais metais, tik įstojus į universitetą. Šiuo metu panašu, kad tik dejuojama kaip sunku, nėra pinigų. Reiktų pirmiausia galvoti ne apie taip, kaip išvažiuoti į varžybas, o populiarinti sportą, pritraukti daugiau vaikų. Dabartinės elito rinktinės karta dalyvavo Pasaulio jaunimo čempionate Druskininkuose ir dabar sudaro rinktinės pagrindą. Galbūt reiktų galvoti

→→→

Jubilee-Tour 2016

www.tour-o-swiss.ch

W ELC OM

GR ATIS ! IOR S D JUN KIDS A N TRY FEE S ! — NO EN NAME OF MAGAZINE

0 LIMIT 25 ANTS! P PARTICI 42

5 ORIENTEERING EVENTS 5 ROUNDTRIP 5 WORLD HERITAGE SITES 5 TOURISTIC HIGHLIGHTS

IT ZER W S O T E

A N SF E R E A S Y T R O W E E K! S TO S W IS

bent jau apie Europos jaunių ir jaunučių čempionatą Lietuvoje, kuris galėtų būti akstinu jaunimui sportuoti. Seniai turime veteranų lygą, apmirusią elito lyga. Moksleivių lygos neturime iki šiol. Tuo irgi turėtų užsiimti moksleivių komitetas. Juk moksleiviams ir reikia labiausiai tokių lygų, kurios suteikia papildomos motyvacijos sportuoti ir siekti rezultatų. Įsisenėjusi bėda - komitete per daug interesų, kiekvienas nori „išvežti“ savo vaiką, o taip neturėtų būti. Komitetas turėtų būti neutralus ir nešališkas. Norėtųsi, kad daugėtų sportuojančių vaikų, o sportuojantys nebūtų vien „turistais“, o siektų rezultatų. Tam ir reiktų aktyvesnės komiteto veiklos.

.

Schaffhausen / Rhine Falls → Berne → Thun / Interlaken → Schilthorn / Piz Gloria → Glacier Express → St. Moritz

L A ND


LICENCIJOS

IOF - JAU KITĄMET. LOSF - PER ATEINANČIUS 2 METUS. IOF licencijos - jau 2016 metais Škotijoje IOF neeilinės generalinės asamblėjos metu buvo pristatytas sportininkų licencijavimo projektas. Planuojama, kad nuo 2016 metų pradžios, visi sportininkai, norėdami dalyvauti orientavimosi sporto bėgte, kalnų dviračiais, slidėmis ar takais pasaulio čempionatuose bei pasaulio taurės etapuose, privalės įsigyti IOF licenciją. Licencija bus suteikiama kalendoriniams metams ir 2016 metais turėtų kainuoti 30 eurų. Gautos už licencijas lėšos bus naudojamos anti-dopingo programos finansavimui. Planuojamos surinkti lėšos padengs tik maždaug pusę išlaidų. Kita išlaidų dalis bus dengiama kaip ir iki šiol – varžybų organizatorių lėšomis. Licencijavimo sistema suteiks sportininkams daugiau atsakomybės. Sportininkas, prašydamas IOF suteikti licenciją, turės patvirtinti, kad susipažino su IOF taisyklėmis ir įsipareigoja jų

laikytis. Licencijos suteikimo susitarimas tarp sportininko ir IOF apims keletą aspektų: varžybų taisyklių, anti-dopingo kodekso, garbingo varžymosi taisyklių laikymąsi, galimas rizikas varžybų metu ir draudimą nuo jų, sportininko atsakomybę, galimas sankcijas už susitarimo nesilaikymą bei ginčų sprendimo tvarką. Licencijos bus suteiktos tik tiems sportininkams, kurie asmeniškai susipažins ir įsipareigos laikytis licencijos suteikimo taisyklių, priklausys vienai iš nacionalinių federacijų (IOF narių) bei neturės galiojančių nuobaudų dėl anti-dopingo ar varžybų taisyklių nesilaikymo. Licencijų suteikimo taisyklės ir detali išdavimo tvarka turėtų būti paskelbtos iki 2015 metų pabaigos. LOSF licencijos - rengiamas projektas Viename iš šių metų Lietuvos orientavimosi sporto federacijos (LOSF) prezidiumo posėdžių buvo nuspręsta parengti sportininkų licencijavimo projektą

LOSF organizuojamose varžybose. Tiesa, kol kas projektas nėra parengtas. Preliminariai planuojama, kad kiekvienas elito bei veteranų grupės sportininkas turėtų pateikti paraišką licencijai gauti bei kasmet mokėtų simbolinį 2-3 eurų mokestį. Sportininkui būtų suteiktas identifikacinis numeris, be kurio dalyvis negalėtų startuoti LOSF organizuojamose varžybose. Įvedus licencijas, klubai - LOSF nariai – turėtų mokėti mažesnį nario mokestį nei iki šiol. Dėl to palengvėtų finansinė našta klubams, turintiems mažai narių, bet mokantiems tokio pačio dydžio LOSF nario mokestį kaip ir didieji klubai. Įvedus licencijas, būtų didinama ir sportininkų atsakomybė: įsigydamas licenciją asmuo įsipareigotų laikytis varžybų taisyklių, nuostatų, garbingo varžymosi principų, gerbti kitus sportininkus ir pan. Turėtų pagerėti sportininkų narystės klubuose apskaita. Sumažėtų sportininkų „migracija“ tarp klubų sezono metu, nes licenciją įsigijęs asmuo negalės startuoti už kitą klubą tais pačiais metais.

.

NAME OF MAGAZINE

43


OSKD SEZONAS.

ĮKVEPIANTI PRADŽIA. NUVILIANTI PABAIGA. Praėję metai Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais rinktinei buvo itin sėkmingi. Jonas Maišelis Pasaulio čempionato ilgoje trasoje liko per žingsnį nuo apdovanojimų. Estafetėse Lietuvos vyrų komanda taip pat liko šalia medalių – 4-oje vietoje. Na o jaunimo merginų ir vaikinų komandos lipo ant podiumo: merginos iškovojo sidabro, o vaikinai – bronzos medalius. Per žiemą sustiprėjusi rinktinė šį sezoną pradėjo irgi puikiai. Gegužės mėnesį, pirmajame Pasaulio taurės etape Vengrijoje Jonas Maišelis užėmė 3 vietą vidutinėje trasoje, o po mėnesio Portugalijoje vykusiame Europos čempionate Viktorija Michnovič iškovojo bronzos medalį sprinto trasoje. Daug vilčių teikusi sezono pradžia nepasiteisino. Iš svarbiausio sezono starto – Pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionato – Čekijoje lietuviai grįžo be apdovanojimų. Apie pasiruošimą sezonui, ko pritrūko iki norimo rezultato ir ateities planus pakalbinome Lietuvos rinktinės narius bei OSKD komiteto pirmininką Petrą Andrašiūną ir Ramunę Arlauskienę, padedančią jaunimo merginos ruoštis svarbiausiems startams.

Jonas Maišelis: Pasiruošimas sezonui buvo sklandus, be ligų. Treniravausi 6 dienas per savaitę, kai turėjau daugiau laiko, treniruotes darydavau dvi - ryte ir vakare. Treniruojuosi su dviratininkais, pas trenerį Vytautą Juchnevičių, kuris padeda man ruoštis varžyboms. Trenerė Aušra Stankevičienė, kuri išmokė orientavimosi pagrindų bei padėjo pasiekt tokį lygį kokiame esu, dabar daugiau padeda ruoštis psichologiškai. Ačiū, trenere! Taip pat, be galo esu dėkingas Mindaugui Strumskiui, kuris suteikia man puikias sąlygas pasiruošti svarbiausiems startams. Po pernai parodytų rezultatų, šiame sezone tikslus kėliau tik aukštus. Taip pat, po pasirodymo pirmajame Pasaulio taurės etape daug tikėjausi ir iš Pasaulio bei Europos čempionatų. Bet sporte kaip ir gyvenime

44

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

– ne visada viskas klostosi taip, kaip norime. Rezultatai tikrai nedžiugino. Negaliu sakyt, kad per mažai treniravausi – įdėjau daug darbo, bet kažkas buvo ne taip. Varžybose nesijausdavau taip, lyg tikrai lenktyniaučiau. Kojose, kaip dviratininkai sako, buvo „tuščia“. Taip pat kiekvienoje trasoje padarydavau po kokią nors kvailą orientavimosi klaidą, kuri dažniausiai ir kainuodavo man bent jau vietą tarp geriausiųjų dešimtuko. Vietovės irgi nebuvo „lietuviškos“. Taigi, pirmą sezono pusę vertinu labai gerai, o likusią dalį blogai. Manau, ruošdamiesi svarbiausiems startams nepakankamai dirbame su žemėlapiu. O rinktinės nariai turėtų skirti daug laiko žemėlapiui... Galima kartais ir prasibėgti masinėse orientavimosi sporto varžybose, kad pagilintum orientavimosi įgūdžius. Taip pat naudinga yra analizuoti

vykusių varžybų GPS duomenis. Galime pasitikrinti savo sugalvotus variantus į punktą su GPS duomenimis ir pamatyti, kurie variantai buvo greitesni. Ar rinktinei trūksta trenerio? Visos stipriausios šalys turi trenerius. Aš nežinau, kiek jie turi įtakos sportininkų treniruotėms, bet trenerio buvimas komandoje yra tikrai svarbus. Pradedant nuo pagalbos prieš startą, baigiant OSKD treniruočių rengimu. Kol kas planuoju sportuoti iki 2017 pasaulio čempionato Vilniuje, bet kaip bus - laikas parodys. Kadangi iš šio sporto nepragyvenu ir nepragyvensiu, todėl baigus kolegiją reikės dirbti, kad galėčiau pats save išsilaikyti. Jei turėsiu pakankamai laiko pasiruošimui, tai tikrai treniruosiuos, kad galėčiau varžytis su stipriausiais. Kalbant apie perspektyvas, kai čempionatas vyksta savoj


NAME OF MAGAZINE

45


šaly, tai kaip sakoma: savos sienos padeda. Pažiūrėsim kaip bus po metų ir dvejų. Ruošdamasis kitam sezonui skirsiu daugiau treniruočių kalnų dviračiu. Kartais manau prasibėgsiu masinėse, kad gebėčiau Algirda Zaliauskaitė: Pradėjusi ruoštis sezonui stiprinau bazinę ištvermę: dariau lėtesnes ir ilgesnes treniruotes. Vėliau kėliau savo greitį, daugiau dėmesio skirdama pagreitėjimams, intervalinėms ir tempinėms treniruotėms. Manau, tikrai mažai dirbau su žemėlapiu, nors kažkuriuo laikotarpiu, kokį mėnesį stengiausi daryti per savaitę bent vieną treniruotę su žemėlapiu. Trūko treniruočių stovyklų kalnuose bei dėmesio dviračio valdymo technikos treniruotėms, nes per čempionatą kalnų tikrai buvo nemažai, o ir leidžiantis nuo jų labai drąsiai nesijaučiau. Trenerio neturiu, tad pati sau esu trenerė, tačiau turiu žmonių, kurie pataria kaip treniruotis – labai padeda mano draugas Dovydas. Planus kai kada pasirašau pati, bet būna, kad treniruojuosi nenuosekliai, o tai tikrai nėra gerai. Būtų gerai rinktinėje turėti trenerį. Kaip ir visiems, man svarbiausias startas buvo Pasaulio čempionatas. Tikslas buvo patekti į geriausiųjų dvidešimtuką. StenViktorija Michnovič: Ruošdamasi sezonui daugiausiai važinėjausi dviračiu, bet papildomai bėgiojau ir važinėjau riedslidėmis. Pasiruošimui, manau, trūko nuoseklumo. Žinau, kad per mažai dirbau su žemėlapiu, bet ir pati nieko nedariau, kad tai pasikeistų. Prieš sezoną kėliau sau tikslą patekti į geriausiųjų šešetuką tiek Europos, tiek pasaulio čempio-

46

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

geriau pajausti kryptį. Tikiuosi, kad pavyks pravažiuoti daugiau MTB varžybų, nes šiemet man jų trūko. Tokiose varžybose įgaunamas varžybinis ritmas, organizmas pripranta prie didelių apkrovų, nes OSKD varžybose

viskas priklauso tik nuo tavęs, o MTB reikia prisitaikyti prie kitų varžovų. Taip pat treniruotės su žemėlapiu irgi labai svarbios. Tikiuosi pavasarį ir vasarą organizuosime daugiau bendrų OSKD treniruočių, kaip dabar.

giausi treniruotis taip, kad čempionato metu būčiau geriausioje formoje ir trasas pravažiuočiau be klaidų.

galvoj.

Supratau, kad elite viskas visiškai kitaip nei jaunimo grupėje: konkurencija kur kas didesnė, o ir pats atlečių pasiruošimo lygis labai aukštas. Lygis gerokai skiriasi – daugelis moterų yra žymiai stipresnės už mane fiziškai, turi daugiau orientavimosi patirties, įprastai daro kur kas mažiau klaidų. Manau, kad pirmiausia turiu išmokti susikaupti ir orientuotis be klaidų, o jau tada kuo labiau sustiprėti fiziškai. Čempionate tikrai pasirodžiau ne geriausiai kaip galėjau. Koją pakišo orientavimosi klaidos, dviračio valdymo technikos ir jėgos į kalnus trūkumas. Tikiuosi ateityje šias savo silpnybes ištaisyti. Po čempionato galva buvo pilna minčių apie tai ką dariau blogai, ką kitais metais reiks daryti kitaip. Dabar kol kas ilsiuosi ir kitam sezonui ruoštis pradėsiu dar negreit, tad ir planai kitam sezonui dar tik kuriami mano natuose. Abu buvo įgyvendinti. Pasaulio čempionate pritrūko ir tikslesnio orientavimosi, ir jėgų buvo per mažai minti į kalnus. Manau mums visoms stigo treniruočių stovyklos kalnuose. Pasaulio čempionate siekiau medalio sprinto distancijoje, bet nepavyko to įgyvendinti. Tačiau 5 ir 6 vietos, manau yra geras rezultatas.

Manau, kad tikrai nepakankamai bendrai dirbome su žemėlapiais, nes treniruotės kartu su rinktine pradėtos rengti tik prieš pat čempionatą, o ir masinių orientavimosi sporto varžybų šiais metais nebuvo. Nemanau, kad kiekvienas individualiai dažnai išmina su žemėlapiu pasitreniruoti. Jaunimui būtinai reikia trenerio, kuris rašytų jiems planus, prižiūrėtų jų įgyvendinimą, rengtų treniruotes technikai ir orientavimuisi gerinti. Elito grupės sportininkams turbūt labiau trūksta laiko, kad galėtų pasitreniruoti kaip nori. Na ir žinoma bendrų treniruočių ir stovyklų. Planuoju startuoti Pasaulio taurėje ir čempionate Lietuvoje, bet rezultatų neprognozuoju. Kad ir savoj šaly, tačiau vis tiek turi būt pakankamai stiprus, kad laimėtum. Laukiančios vietovės man asmeniškai nelabai žinomos, tad didelio privalumo tai neduos. Žinoma, savoj šaly startuot yra visai kitaip, tad žiūrėsim kaip bus – padės tai ar nelabai. Ramunės Arlauskienės dėka dalyvavome trejose stovyklose, kurių metu dirbome su žemėlapiu. Be jų jokių rezultatų nebūtų. Į Pasaulio taurę ir čempionatą Lietuvoje pirmiausia dar reiks atsirinkti. Žinoma, pranašumas didesnis savoj šaly, negu kokioj nors kalnų valstybėj. Tačiau jeigu nesi fiziškai pasiruošęs ir greit nesiorientuosi, nieks nepadės.


Aidas Žigilėjus: Ruoštis pradėjau nuo bendro fizinio pasirengimo, po to sekė ilgos treniruotės ištvermei lavinti. Iki varžybinio laikotarpio stengiausi kuo labiau įvairinti treniruočių pobūdį: važinėjau plente, su kalnų dviračiu, riedslidėmis. Artėjant varžybų sezonui, pradėjau daugiau dirbti su žemėlapiu, mažinau treniruočių apimtį, bet didinau tempą. Treneris Evaldas Brazlauskis man ruošia treniruočių planus, padeda finansiškai. Slidinėjimo treniruotėse man padeda Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė Kazytė Strolienė, kuri randa man laiko ir noriai prisideda prie pasiruošimo.

Žinoma, treneris, kuris specializuotųsi tik orientavimosi kalnų dviračiais sporte, organizuotų bendras stovyklas, skirtas gerinti orientavimosi įgūdžius, būtų naudingas, ypač jaunimui. Šiais metais prioritetą skyriau mokslams, norėjau gerai išlaikyti brandos egzaminus. Todėl rimtas pasiruošimas prasidėjo tik po egzaminų – birželio pabaigoje. Svarbiausiose varžybose – Pasaulio čempionate – labai aukštų ir neigyvendinamų tikslų man nekėlė nei treneris, nei aš pats. Planavome pretenduoti į geriausiųjų dešimtuką, ir siekti užlipti ant podiumo.

Pasirodymą Pasaulio čempionate vertinu prastai – buvau palūžęs psichologiškai. Varžybose nesugebėjau vykdyti planuoto trasos įveikimo modelio, o ir fiziškai jaučiausi sunkiai. Galbūt tik ilgos trasos rezultatu nenusivyliau, nes pravažiavau užtikrintai, savo greičiu. Šį sezoną pasiekti geresnius rezultatus sutrukdė ne orientavimosi problemos, o labiau fizinio pasiruošimo trūkumas. Lietuvoje treniruočių su žemėlapiu dariau pakankamai. Visgi pasvajoju apie daugiau orientavimosi stovyklų mums neįprastose vietovėse.

Lietuvos rinktinė po kelių sėkmingų metų šiemet iš Pasaulio čempionato grįžo be medalių. Kokie lūkesčiai buvo prieš čempionatą ir kaip vertini rinktinės pasirodymą? Ramunė Arlauskienė: Taip, likome be medalių. Pastaraisiais metais tuos medalius dažniausiai iškovodavo jaunimo komandos nariai. Kaip tik šiemet jaunimo komanda stipriai „atjaunėjo“. Tai iš dalies lėmė blogesnius rezultatus, nei tikėjomės. O lūkesčiai, kaip visada, buvo nemaži. Tikėjomės, kad Jonas Maišelis iškovos medalį ar bus bent jau pirmajame šešetuke. Po puikaus pasirodymo Europos čempionate tikėjausi, kad Viktorija Michnovič iškovos medalį ir Pasaulio čempionate. Tikėjausi aukštesnių pozicijų iš Algirdos Zaliauskaitės. Bendrai rinktinės pasirodymas nebuvo blogas. Kai tikiesi medalio, žemesnės vietos iš pirmo žvilgsnio atrodo prastai, bet Viktorijos užimtos vietos – 5 vieta sprinte ir 6 vieta vidutinėje – yra geras rezultatas. Džiaugiuosi už Patriciją Babrauskaitę, kuri iškovojo 8 vietą ilgoje trasoje. Jono Maišelio 21 vieta nėra bloga.

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

47


Stabiliai startavo Šarūnas Dmukauskas - 27 vieta sprinte ir 29 – ilgoje trasoje. Gerai vertinu Igno Ambrazo pasirodymą vidutinėje trasoje, taip pat ir Aido Žigilėjaus užimtą 19 vietą ilgoje trasoje. Mano dvi užimtos 11 vietos - taip pat neblogas rezultatas. Na o visi kiti - kaip ruošėsi taip ir pasirodė... Petras Andrašiūnas: Šiais metais lūkesčiai buvo žemesni, nei ankstesniais. Aukštesnius tikslus kėliau nebent Jonui Maišeliui ir Viktorijai Michnovič. Galbūt tikėtasi kiek aukštesnių rezultatų iš jaunimo merginų ir vaikinų komandų estafetėse. Prieš tai du metus vykę čempionatai – Estijoje ir Lenkijoje – buvo mums palankesnėse vietovėse, su tankesniu kelių tinklu ir „švelnesniu“ reljefu. Čekijoje buvo mažiau sudėtingesnės trasos, bet daugiau techniško važiavimo – sudėtingų pakilimų ir nusileidimų. Merginų komanda, palyginus su pernai, susilpnėjo. Estafetėse ne taip gerai pasirodė Viktorija, Patricija sirguliavo. Vaikinų komanda irgi smarkiai atjaunėjo. Jaunimo grupėse kartų kaita juntama „aštriau“, negu elite. Neturime daug jaunimo iš kurio galime rinktis. Praktiškai nieko ir nedarome, kad to jaunimo turėtumėme. Jaunimas tiesiog perviliojamas iš bėgikų. Trenerių neturime, kurie treniruotų dviratininkus. Dviratininkams reikia ir didesnių investicijų, išlaikymas, logistika kainuoja brangiau. Taip pat ir varžybų skaičius mažesnis. Treneriams, manau, dirbti su bėgikais yra paprasčiau. Tie praeitų metų rezultatai yra tiesiog nuostabūs, o šiemetiniai – paprasčiausiai atspindi realybę. Pasaulio čempionate kai kurių rinktinės narių fizinė forma atrodė toli nuo geriausios. Viešai buvo kriti-

48

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

kuojamas Jonas Maišelis dėl neva netinkamo pasiruošimo (per daug treniruočių plente, mažai kalnų dviračiu, su žemėlapiu)? Kaip galėtum pakomentuoti? Ramunė Arlauskienė: Nemanau, kad kažkas visiškai nepataikė su fizine forma. Na gal... Vienas kitas... Manyčiau, kad blogesnius rezultatus lėmė, ne fizinė forma, o silpni orientavimosi įgūdžiai. Gerą rezultatą lemia ne tik fizinė forma, bet ir psichologinė būsena - kaip sekasi atlaikyti psichologinį spaudimą, kai iš tavęs tikisi tik gero ir labai gero rezultato, mokėjimas save priversti kentėti, kai jau nebegali kentėti. Aišku, jei esi prastos fizinės formos, tai tada atsiranda didesnė tikimybė padaryti orientavimosi klaidų, sunku nusiteikti, sunku kentėti. Suaugusių komanda ruošėsi kiekvienas individualiai pagal savo galimybes – laiko, finansines, kitas. Pati koordinavau jaunimo komandos pasiruošimą. Žinoma, labiau dėmesį kreipiau į merginų komandą. Tad vaikinai pasiliko lyg ir nuošaly. Bet jaunimo komandos pasiruošimas vyko pagal numatytą planą. Bent jau tokį, kaip įsivaizdavau. Pavasarinė stovykla Klaipėdoje, 5 dienų varžybos Čekijoje, stovykla prieš Pasaulio čempionatą taip pat Čekijoje. Vyko aibė varžybų Latvijoje ir Estijoje. Su merginų komanda stovyklavome Lenkijoje, kalnuose. Truputį trumpiau, nei norėjau. Gal todėl joms pritrūko dviračio valdymo technikos nusileidimuose, kas irgi labai stipriai įtakoja rezultatą, ypač tokiose trasose, kokios buvo Pasaulio čempionate. Dėl treniravimosi plente. Nematau nieko blogo, jei tai daroma saikingai. Labai gerai nesezono metu, taip pat atstatomosiose treniruotėse. Bet vis tiek esu nuomonės, kad savo treniruotes

turi priartinti prie tokių sąlygų, kokios tavęs laukia varžybose. Jei tau reikia dalyvauti bėgimo mišku varžybose, tai bėgioji mišku, o ne asfaltu. Bet Jonas manau gerai žino, kaip ir kiek jam reikia treniruotis. Jei šiemet jis kažko nepataikė - ar formos, ar pritrūko orientavimosi technikos - nieko tragiško. Svarbiausia gerai atlikti pasirengimo ciklo analizę, padaryti teisingas išvadas ir kitais metais, manau, bus pasiekti puikūs rezultatai. Petras Andrašiūnas: Pakankamai sunku atsakyti apie visus komandos narius. Prieš sezoną rinktinės kandidatų buvo prašoma užpildyti anketas, nurodant kaip jie ketina ruoštis sezonui, kokius tikslus kelia, kurios varžybos jiems svarbiausios. Deja, atsakymus gavome ne iš visų. Pavyzdžiui, nei Regimanto Kavaliausko, nei Šarūno Dmukausko, nei Egidijaus Pilybo planų ir tikslų nematėme. Žmonės suaugę, ruošiasi savarankiškai. Matyt jiems geriau žinoti. Kas akivaizdu, šį sezoną daugeliui rinktinės narių pritrūko aukšto lygio varžybų praktikos. Stovyklų lyg ir netrūko - prieš čempionatą Jonas Maišelis ir Tautvydas Zaliauskas 3 savaites sportavo Prancūzijoje, aukštikalnėse. Donatas Mickus stovyklavo Bohemijoje, Čekijoje. Jaunimas kartu su Ramune Arlauskiene nemažai laiko praleido stovyklose. Apie Joną Maišelį ir važinėjimą plentu. Pagrindinis Jono treneris – Vilniaus sporto centro dviračių sporto treneris Vytautas Juchnevičius. Tikiu, kad Jonui gerai tinka jo treniruočių planas. O važinėjimas plentu – tas pats kas bėgikams bėgiojimas stadione ar asfaltu. Tai yra būtina ir reikalinga. Plento varžybose atlieki tokį darbą, kurio būdamas vienas miške nepdarytum. Žinoma,


pusiausvyra tarp plento, MTB ir OS kalnų dviračiais turi būti. Negaliu atsakyti, ar Jonas išlaikė tą pusiausvyrą, bet kalnų dviračiu buvo važiuota tikrai nemažai. Pavyzdžiui, tas pats šveicaras Nino Schurter (pasaulio MTB čempionas) per savaitę 5 dienas treniruojasi plente ir 2 miške. Plente atliekamas visas fizinis pasirengimas, o miške dirbama grynai su technika. Skirtumas tik tas, kad Šveicarijoje išvažiavęs į kalnus tikrai galėsi patobulinti techniką. Lietuvoje norėdamas pasitobulinti dviračio valdymo techniką bet kur neišvažiuosi... Norint lavinti dviračio valdymo techniką miške, turėtų būti parenkamos ir atitinkamos vietovės (treniruotėms, stovykloms), kuriose iš tiesų tą techniką būtų lavinti. Kita vertus, reikia ir atitinkamų treniruočių partnerių ar trenerio. Kai važiuoji vienas, neturi į ką lygiuotis, blogi įgūdžiai niekur nedings. Turi kažkas iš šalies matyti ir pasakyti – čia padarei ne taip, čia gali geriau, čia per daug stabdai, čia neteisingai paskirstai svorį. Deja, žmogaus Lietuvoje, kuris galėtų ruošti Joną techniškai tik MTB, nematau. Nesinori nieko įžeisti,

bet nematau, kas galėtų dirbti su Jonu.

gusi aktyvią karjerą, vis dar - stipriausia moteris rinktinėje...

Viena didesnių Jono pasirengimo klaidų - prieš čempionatą dalyvauti varžybose Slovakijoje. Visų varžybų metu tvyrojo karštis virš 30 laipsnių. Gyvenimo patalpose irgi karštis, sunku atsistatyti po trasos. Tokį išvargintą organizmą sunku pilnai atstatyti iki čempionato likus nedaug laiko. Buvau kartu su Jonu stovykloje kalnuose. Matėsi, kad forma gera, bet po to tas karštis Slovakijos varžybose, manau, viską „pražudė“.

Pasibaigus čempionatui Vilniuje pradėtos organizuoti bendros treniruotės su žemėlapiu. Kodėl jų nebuvo iki čempionato? Ar buvo pakankamai dirbama su žemėlapiu iki čempionato?

Didelė jaunimo problema – per didelis dėmesys pašaliniams dalykams. Visi per daug įlindę į ekranus - „facebookus“, „messengerius“ ir pan. Per mažai dėmesio skiriama tempimo pratimams, technikai, dviračio priežiūrai, žemėlapių nagrinėjimui. Juk galima net ir prieš pusmetį atsispausdinti seną žemėlapį, išmokti visas horizontales ar keliukus. Greičiausiai tą mažai kas daro. Trūksta profesionalaus požiūrio. Situacija moterų rinktinėje irgi liūdna. Ramunė, jau kaip ir bai-

Ramunė Arlauskienė: Vilniaus masinių varžybų - antradienių ir ketvirtadienių - organizatoriai nesutiko nemokamai daryti trasų kalnų dviratininkams, nes per mažai dalyvių. Neturėjome tiek lėšų sumokėti, kiek jie norėjo už trasų parengimą. Žinoma, iki Pasaulio čempionato pritrūko individualios iniciatyvos, kuri atsirado dabar. Be to, pavasarį ir vasarą buvo daug varžybų. Aišku varžybose nedirbi orientavimosi technikai, o tiesiog stengiesi kuo greičiau įveikti trasą. Treniruočių trasos irgi turi turėti tikslą. Kiekviena treniruočių trasa turėtų kažką lavinti, o ne vien būti „trasa“. Planuojant treniruotę miške turi kruopščiai apgalvoti, ką tu nori iš jos išspausti. Planavimas užima daug brangaus laiko. Tačiau po Pasaulio čempionato

NAME OF MAGAZINE

49


varžybų praktiškai nėra, ir matyt atsirado ir laiko, ir noro, kažkuo naudingu užpildyti savaitgalį... Tuo pačiu galima geriau pasiruošti Lietuvos čempionatui. Be to, jei nori dirbti su žemėlapiu - nebūtina lėkti į mišką. Kartais užtenka pasiimti žemėlapį namuose ir jį panagrinėti. Pasiplanuoti trasas. Panagrinėti praėjimus. Palavinti regimąją atmintį. Ir dar daug kitų pratimų yra. Po varžybų padaryti trasos analizę, aprašyti trasą, pasidaryti išvadas. O ar tą sportininkai padaro – įtariu ne. Iš jaunimo dar galiu to reikalauti. O iš suaugusių, manau, kad jau ne. Dažniausiai, jei iš tavęs nereikalauja - nedarai. Toks darbas su žemėlapiu priklauso nuo mūsų pačių sąmoningumo. Petras Andrašiūnas: Tos treniruotės po Pasaulio čempionato atsirado grynai mano iniciatyva. Iki čempionato bent jau jaunimas su žemėlapiu dirbo pakankamai. Vyko stovyklos ir Pilzene, ir kalnuose, ir toje pačioje Ignalinoje. Prieš Pasaulio čempionatą buvo daug varžybų ir stovyklų. Tiesiog nebuvo laiko ir pakankamai susirenkančių žmonių. Galvoju, kad tokias treniruotes galima daryti ir ankstyvą pavasarį, ir vasarą prieš svarbiausius startus. Tik, aišku, kai nėra varžybų ar stovyklų. Tikrai nėra taip, kad va, „prastai pasirodėme čempionate, tai dabar treniruokimės su žemėlapiu“... Džiugu, kad po pernykščių „Mano antradienių“ Vilniuje liko koreguotų žemėlapių. Gal ne viskas juose idealiai atitinka tikrovę, bet žemėlapiai pakankamai kokybiški treniruotėms. Kitą pavasarį planuojame daryti stovyklą Rygoje, šių metų Baltijos šalių čempionato žemėlapiuose, kurie yra pakankamai techniški. Stovykla vyktų neto-

50

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

liese, nebūtų itin brangi. Galbūt pavyktų sutarti su latviais, kad miške stovėtų punktai. Taip pat galvojame apie stovyklą Ogrėje, kur irgi yra pakankamai kokybiškų žemėlapių. Teko girdėti, kad jaunimo merginos sportuoja savarankiškai: neturi konkretaus plano, kartais pasikonsultuoja su vyresniais kolegomis, jų niekas neprižiūri. Rinktinėje nėra specialisto, trenerio, kuris prižiūrėtų rinktinės narių pasiruošimą. Ar tokio specialisto apskritai reikia, jo nauda? Kas juo galėtų būti? Ramunė Arlauskienė: Taip, jaunimo merginos sportuoja savarankiškai, kaip ir dauguma kitų komandos narių. Merginų treneriai nesispecializuoja šioje OS kalnų dviračiais. Tik dėl jų pačių didelio noro, jos dar sugeba išspausti iš savęs gerus, netgi puikius rezultatus. Kol kas kaip treneris kryptingiau dirba tik Egidijus Pilybas. Bet nesugebame jam padėti. Pavyzdžiui, planuodami varžybų kalendorių Lietuvos OS kalnų dviračiais vaikų, jaunučių ir jaunių čempionatą sudubliuojame su OS bėgte vaikų, jaunučių ir jaunių komandiniu čempionatu. Daugiau specialistų, ar specialisto dirbančio tik su rinktine nėra ir, manau, dar ilgai nebus... Specialistui reikalingas finansavimas, kurio šiuo metu neturime. Joks bent kiek aukštesnio lygio specialistas, kuris sugebėtų kokybiškai vadovauti ir treniruoti rinktinę, visuomeniniais pagrindais tikrai nedirbs. Žinoma tokio žmogaus itin reikėtų. Turint jį, reikalai žymiai pagerėtų. Petras Andrašiūnas: Paklausčiau kiek kitaip: o kiek merginos rodo noro, kad jas kas nors prižiūrėtų ir treniruotų? Pavyzdžiui, į mane, kaip OSKD komiteto

pirmininką, nesikreipė nė viena skųsdamasi, kad jai reikia trenerio ar treniruočių plano. Turi būti abipusis susidomėjimas. Visi jaunimo sportninkai lyg ir turi savo trenerius sporto mokyklose. O norint gauti pagalbos, visada ją galima rasti. Dėl rinktinės trenerio. Buvo bandyta kalbėti su estu Margus Hallik, bet jis pakankamai užimtas. Manau, būtų geras variantas, nes estai pakankamai metodiškai treniruojasi. Bet neturime biudžeto, neturime ką pasiūlyti potencialiam treneriui. Kitais metais Lietuvos vyks OSKD Pasaulio taurės finalinis etapas, o dar po metų – Pasaulio čempionatas. Kokie planai čempionatui? Ar rinktinė „namų“ čempionate sieks medalių? Kaip ketinama ruoštis čempionatui, skirsite daugiau dėmesio, ar tiek kiek įprasta? Ramunė Arlauskienė: Aišku, kad planuojame medalį, ir net ne vieną. Paaugs, sustiprės ir įgis patirties jaunimas. Atskirą planą turime moterų komandai. Tikiuosi, kad bent dalinai pavyks jį įgyvendinti. Kaip žinia, visada namuose yra lengviau. Vis tiek žinai, kas tavęs laukia. Pažįsti vietovę, ne kartą esi ne tik važinėjęs dviračiu, bet ir varžęsis. Tikiuosi, kad per du metus, kol vietovės bus uždarytos treniruotėms ir varžyboms, nepamiršime kaip jos atrodė... Taip pat esame pripratę prie žemėlapių sudarytojų braižo. Svarbiausia bus atsilaikyti psichologiškai. Bet reiks tuo klausimu dar gerai padirbėti. Petras Andrašiūnas: Kol kas konkretaus plano neturime. Planuoti pradėsime maždaug lapkričio mėnesį.

.


NAME OF MAGAZINE

51


SESERYS DVYNĖS.

VISUR KARTU: NUO SKANDINAVIJOS KLUBŲ IKI LIETUVOS OSKD RINKTINĖS

„Labai smagu laimėti viena prieš kitą, tad jeigu pavyksta būti geresnei – būna smagu, tačiau jeigu sesė geriau pasirodo – irgi džiaugiuosi, kad jai sekasi”, – apie konkurenciją prieš dvynę sesę Astą Šimkonienę pasakojo Renata Paulauskienė. 38-erių sesės dvynės Renata ir Asta (Misiūnaitės) nuo pat mažens sukasi orientavimosi pasaulyje. Sportininkės kartu užaugo su orientavimosi sportu bėgte, o dabar jau kelintus metus sėkmingai tęsia savo karjerą orientavimosi sporto kalnų dviračiais disciplinoje bei atstovauja Lietuvai. Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais rinktinės narės dvynės Renata ir Asta papasakojo apie tai, kaip sekasi aktyvų sportą suderinti su darbais ir šeimyniniais reikalais bei kas jas atvedė į šį sportą, kuriuo jau užsiima tiek, kiek Lietuva yra Nepriklausoma valstybė – 25-erius metus.

Kas Jus atvedė į orientavimosi sportą, nuo kelių metų pradėjote juo užsiimti? Renata: Pirmiausiai orientavimosi sportu pradėjau užsiimti aš, Renata. Viskas prasidėjo nuo to, kai į mokyklą atėjo mano pirmasis treneris Raimondas Olišauskas ir pakvietė mane bei klasės draugus į treniruotę. Jis papasakojo, kad yra kažkoks „orientacinio“ būrelis – mes, kaip vaikai, nieko nesupratome nei kas tai yra, nei ką ten reikia daryti. Kadangi trenerio agitacijos nesužavėjo, aš nenuėjau. Tačiau po to, kai pusė klasės pradėjo lankyti šį būrelį, kalbėti tik apie tai, kaip buvo įdomu bėgti miške, šokti per upelį, užsinorėjau išbandyti bei nuėjau į pirmąją treniruotę. Sesei neleidau eit, sakau užteks, gana kopijuot (juokiasi – aut.past.). Asta: Vieną kartą Renata nėjo į treniruotę, kadangi sirgo. Aš tą dieną važinėjausi dviračiu po vietinį miškelį, o būtent jame orientavimosi sporto treniruotės ir vykdavo. Sutikau trenerį miške, kuris priėjo prie manęs ir paklausė: „Kodėl tu ne treniruotėje“? Palaikė mane mano sese – va kokios mes panašios. O aš

52

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

atšoviau, kad aš esu ne Renata, o jos sesė Asta. Tai tada treneris Raimondas man ir pasiūlė irgi ateiti į treniruotę kartu – taip ir pradėjau užsiimti orientavimosi sportu. Tuo metu man jau buvo 13, o Renata pradėjo kiek anksčiau – 12 metų. Prieš daugiau nei dešimtmetį, net trejus metus iš eilės: 2000, 2001, 2002-aisiais metais, tapote Lietuvos OS čempionato estafetės čempionėmis bei abi buvote vienoje komandoje, o Asta 1999-aisiais tapo Lietuvos čempione trumpoje distancijoje. Kokie prisiminimai apie laimėjimus, kokios orientavimosi sporto bėgte varžybos labiausiai patikdavo? Renata: Kaip sesėms ir dar abiems bėgiojančioms, mums labiausiai patikdavo ir sekdavosi estafetės rungtis. Kadangi jau du trečdalius komandos jau visada turim – dar tereikia vieno nario. Kai atstovavom klubui „Lėvuo“, bėgdavom kartu komandoj su Vilma Rudzenskaite, o nuo 2003-iųjų, perėjusios į „Medeinos“ klubą, bėgdavome kartu su Jolanta Ražaitiene. Gal teko atstovauti ne tik Lie-

tuvos, bet ir kokiems Skandinavijos šalių klubams? Juk ten tarsi orientacininkų bėgikų sostinė – renkasi perspektyvūs, siekiantys aukštų rezultatų. Renata: Nuo 2000-ųjų tris metus abi su sese atstovavom Švedijos klubui „Eksjo SOK“. Kai studijavome universitete, būdavo taip, kad ir po mėnesį išvažiuodavome pastovyklauti į Švediją. Paskaitų lankomumas nebuvo privalomas, tereikėjo laiku išlaikyti reikiamus egzaminus, todėl studentiški metai – ypač palankūs sportui. Kartu ir rezultatai mūsų buvo matomai pagėrėję. Kai prasidėjo antrosios studijų pakopos studijos, magistrantūros, tada jau buvo kiek griežčiau viskas. Kai pradėjom dirbti po mokslų – nebelabai išėjo ir sportuoti (šypsosi – aut.past.). Kiek laiko jau užsiimate orientavimosi sportu kalnų dviračiais ir kodėl būtent šia orientavimosi sporto disciplina užsiimate? Asta: Užsiimti orientavimosi sportu kalnų dviračiais pradėjau prieš gerą dešimtmetį. 2005-aisiais buvo pirmosios mano varžybos Lietuvoje, ir jau tais pačiais metais mane pakvietė


NAME OF MAGAZINE

53


atsovauti rinktinę Pasaulio čempionate. Dabar užsiimu orientavimosi sportu kalnų dviračiais ir dėl sveikatos sumetimų – taip galima išvengti traumų su keliais. Turiu problemų su sąnariais, kaip ir daugelis kitų bėgikų, bei ilgai bėgti be skausmų negalėčiau. Renata: Man prireikė keleto metų, kad apskritai pamėgčiau dviračių sportą. Iš pradžių reikėjo gerai išmokti technikos pagrindus, įgyti bazinį pasirengimą važinėjant su juo. Lietuvos rinktinei atstovauju jau trečius metus. Kaip ir daugelis orientavimosi sporto kalnų dviračiais atstovų, startuojate ir įvairiose kroso, maratonų varžybose. Kuriai disciplinai visgi labiau skiriate prioritetą ir kokiai kalnų dviračių komandai priklausote? Asta: Šiuo metu abi priklausome Kauno dviratininkų komandai „Dviratai”. Kadangi prioritetą skiriame orientavimosi sporto kalnų dviračiais varžyboms, tai nelabai daug ir išeina sudalyvaut krosuose ir maratonuose. Ar sunku suderinti darbą, šeimyninius reikalus su sportu? Asta: Sunkiausia – rasti motyvacijos visur spėti. Jeigu yra noro, tai laiko visada rasi sportui. Tačiau norisi daugiau laiko skirti ir vaikams, o persiplėšti į kelias dalis neišeina (šypsosi – aut.past.). Renata: Tikrai tai yra sudėtinga, visada kuri nors sritis kenčia. Tačiau visada reikia rinktis tai, kas tau įdomiau. Aišku, dar labai daug kas priklauso nuo darbo. Reikia pasirinkti tokį darbą, kuriame būtų lankstesnis grafikas. Ne kartą startavote įvairiose komandinėse rogainingo, multisporto varžybose kartu. Esate vienas iš pajėgiau-

54

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

sių moterų duetų Lietuvoje, kurių jėgos apylygės. Kaip Jums sekasi kartu susižaisti per tokias komandines varžybas?

Sporte tenka rungtis tarpusavyje. Koks jausmas konkuruoti prieš dvynę? Pykstatės, o gal kaip tik motyvuojate viena kitą?

Asta: Multisporto varžybose aš nelabai ir dalyvauju, nes kai reikia bėgti, po kokios valandos bėgimo man pradeda kelius skaudėti. Tokio formato varžybas labiau mėgsta Renata, tai ji su vyrais mišriose grupėse mėgsta dalyvauti. Todėl labiau mėgstu rogainingus, kur reikia važiuoti su dviračiu. Multisporto varžybose dalyvavome kartu vieną kartą – „Atrask Krekenavą” moterų elito grupėje užėmėme 1-ą vietą.

Renata: Labai smagu laimėti viena prieš kitą, tad jeigu pavyksta būti geresnei – būna smagu, o jeigu sesė geriau pasirodo, tai irgi džiaugiesi, kad jai sekasi. Labai naudinga po varžybų pasilyginti trasas, variantus į punktus, kartu paanalizuojame kokias klaidas darėme ir ką būtų galima padaryti geriau.

Renata: Dalyvaujame ir rogaininguose, kurie yra kaip ir asmeniniam rezultatui, bet mes kooperuojamės ir važiuojam kartu. Bendradarbiaujame, kas yra palanku. O su sese kai kartu važiuoji, visada žinai, kad tavęs nepaliks, palauks. Kuri iš Jūsų linkusi labiau vadovauti varžybų metu, perimti iniciatyvą? Juk abi esate kariškės. Asta: Vieną sykį apgavau Šiaulių rogaininge Renatą. Buvo jau tamsu ir pradėjom važiuoti link finišo, Renata ir nuvažiavo ten, o aš pakeliui dar užsukau prie pat stovyklos vieną punktą pasiimti. Nors mes jau ir vėlavom, bet man dar apsimokėjo šiek tiek sugaišti laiko ir atsižymėti tame punkte – atėmus baudos taškus, vis tiek didesnę naudą gavau aš. Renata: Aš jau galvojau tą kartą, kad laimiu – finišuoju anksčiau nei Asta. Tačiau ji tikrai mane apgavo (juokiasi – aut.past.). Iš charakterio Asta yra labai užsispyrusi ir visada nori laimėti. Netgi per tuos Būdakalnio rogainingus, mes kaip ir važiuojam kartu, komandiškai, bet ji vis tiek visada nori laimėti ant finišo.

Kaip vertinate savo pasirodymą šių metų pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionate? Renata: Savo pasirodymą vertinu vidutiniškai. Pasirodžiau panašiai, kaip ir buvau pasiruošusi, bet trūko jėgų ir dviračio valdymo technikos įgūdžių kalnuose. Asta: Aš daugiausiai pralošiau nusileidimuose ir dar neretai dėl neteisingo kelio pasirinkimo į punktą. Pasirodžiau prastokai, tikrai norėjau geriau. Norėjosi patekti į geriausiųjų dvidešimtuką. Gal kitais metais pavyks. 2016-aisiais metais paskutinis pasaulio taurės etapas vyks Jūsų gyvenamajame mieste – Kaune. Ar manote, kad savos sienos gali padėti pasiekti geresnių rezultatų? Renata: Reikia surasti motyvacijos gerai pasitreniruoti žiemą – nuo to daug kas priklausys. Asta: Reikia tikrai dirbti visus metus, nes jeigu tik nuo pavasario pradėsi ruoštis, tai mažai šansų, kad bus geri pasiekimai. Ir tikime, kad savos sienos gali padėti, bet reikia vis tiek nuosekliai ruoštis. Nors ir labai gerai pažįstamas miškas, bet vis tiek sunku būtų laimėti pasaulinio lygio varžybose – dar reikia gebėti ir greitai važiuoti.

.


158 MAPS, 137 EVENTS 1 ORGANIZER MAGNETS We invite you to enjoy orienteering in Latvia!

RIGA CUP 23.-24.04.2016.

MTBO 10.-12.06.2016.

RIGA RELAY 28.08.2016.

FOLKS ROGAINE 25.09.2016.

MAGNETS 2-3 TIMES A WEEK

magnets.lv

NAME OF MAGAZINE

55


ORIENTAVIMOSI SPORTAS

TAKAIS

Lietuvoje apie mūsų rungtį susiformavęs stereotipas, kad ji skirta tik neįgaliesiems. Kiek kalbinu pažįstamus orientacininkus išbandyti mūsų rungtį, labai dažnai išgirstu panašų atsakymą - „dar kol kas galiu bėgioti, gal būt vėliau...“ Nors supratimas pamažu keičiasi. Labai tikiuosi, kad 2017 metais Lietuvoje organizuojamas OS takais Pasaulio čempionatas padės labiau supažindinti su mūsų rungtimi. - Andrius Jovaiša 2017 metais Lietuvoje vyks net du Pasaulio čempionatai: orientavimosi sporto kalnų dviračiais ir takais. Apie šios OS disciplinos specifiką, padėtį Lietuvoje ir pasirengimą Pasaulio čempionatui kalbinome OS takais komiteto pirmininką Andrių Jovaišą. 2017 metais Lietuvoje vyks Pasaulio orientavimosi sporto takais čempionatas. Kaip gimė idėja surengti čempionatą Lietuvoje? Ko tikitės iš čempionato Lietuvoje? Kaip vyksta parengiameji darbai? Idėja surengti OS takais Pasaulio čempionatą Lietuvoje gimė atsitiktinai. 2014 metų Pasaulio čempionato Italijoje metu sužinojau, kad Tarptautinės orientavimosi sporto federacijos (IOF) posėdžio metu teisė rengti 2018 metų Pasaulio OS bėgte čempionatą buvo suteikta Latvijai, o 2017 metų Pasaulio OS kalnų dviračiais čempionatą – Lietuvai. Pažiūrėjau kur planuojamas 2017 metų OS takais čempionatas ir radau „skylę“... Iškart kilo mintis - „o kodėl nepabandžius?“. OS takais čempionatai prioritetine tvarka organizuojami kartu su OS bėgte čempionatais, nebent organizuojanti šalis neturi pajėgumų tą daryti. Kaip tik 2017 metais OS bėgte Pa-

56

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

saulio čempionatą organizuoja Estija, kuri neturi OS takais tradicijų ir rengti čempionatą atsisakė. Iš karto, dar būdamas Italijoje, kreipiausi į IOF atsakingus pareigūnus išsiaiškinti, kokia padėtis ir sužinojau, kad pateiktų paraiškų nėra. Kaip paaiškėjo vėliau, buvo laukiama paraiškos iš Rusijos, bet rusai sužinoję, kad paraišką pateikėme mes, jos taip ir nepateikė. Taigi, likome vieninteliai pretendentai ir teisė rengti 2017 metų Pasaulio OS takais čempionatą buvo suteikta Lietuvai. Pradžioje buvo mintis apjungti pajėgas su OS kalnų dviračiais entuziastais organizuojant abu čempionatus, tačiau dėl įvairių priežasčių jos buvo atsisakyta. Nutarta, kad čempionatai turėtų vykti atskirai: liepos 10-16 dienomis OS takais, o po mėnesio – OS kalnų dviračiais. OS takais yra mažiausiai populiari tarp IOF keturių oficialių OS disciplinų. Tikiu, kad OS kalnų dvi-

račiais čempionatas susilauks didesnio dėmesio tiek iš oficialių asmenų, tiek iš žiniasklaidos, o ir pritrauks daugiau dalyvių bei žiūrovų. OS takais čempionatas gali pasitarnauti papildomai - būti geru organizaciniu išbandymu ar pavyzdžiu jau po mėnesio vyksiančiam Pasaulio OS kalnų dviračiais čempionatui Vilniuje. OS takais istorija Lietuvoje, kaip beje ir kitose šalyse, prasidėjo nuo varžybų skirtų neįgaliems asmenims. Ir ši rungtis nuo pradžių buvo kuruojama ne Lietuvos orientavimosi sporto federacijos, bet Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos. Tik kiek vėliau buvo priimta nuostata, kad trasose gali dalyvauti ir sveikieji, tik su atskira rezultatų įskaita. Mūsų trasos turi unikalias savybes: tiek sveikieji, tiek neįgalūs sportininkai įveikia tas pačias trasas, mes neturime skirstymo į vyrų/moterų ar amžiaus grupes. Tik šiais metais mes Lietu-


voje bandome įvesti papildomą rezultatų įskaitą jaunimui. Tai darome tam, kad pritraukti daugiau jaunų orientacininkų. Ar yra dar tokia sporto šaka, kur tose pačiose trasose rungtųsi jauni ir seni, vyrai ir moterys, sveiki ir neįgalūs? Ypač neįgaliems asmenims tai turi labai didelę socialinę reikšmę. Tiesa, mūsų trasos nereikalauja ypatingo fizinio pasirengimo. Nors ir būna atskirų atvejų, ypač neįgaliesiems, kai trasos įveikimas tampa tikru fizinių jėgų išbandymu. Pavyzdžiui, merkiant lietui trasos keliukai gali virsti sunkiai įveikiamais. Taip atsitiko šių metų OS takais Pasaulio čempionato Kroatijoje metu. Mums, kaip būsimiems organizatoriams tai – labai gera pamoka... Tačiau noriu pabrėžti mūsų trasų techninę vertę. Čia laimi ne judėjimo, bet mąstymo greitis bei sugebėjimai skaityti žemėlapį ir vietovę. Būtent dėl šių vertybių vis daugiau kitų OS

rungčių sportininkų dalyvauja mūsų trasose. Vieniems tai – labai geros, bet tik treniruotės, kiti – siekia ir aukštų rezultatų. Turiu daug vilčių, kad Pasaulio OS takais čempionatas „išjudins“ šios rungties sąstingį Lietuvoje. Jau dabar tas juntama - mūsų varžybose sulaukiame vis didesnio dalyvių skaičiaus. Neabejotinai, pasinaudoję čempionatu, susikursime ir reikiamą materialinę bazę būsimų varžybų rengimui. Čempionato organizatorius – orientavimosi sporto klubas „Falco“. Klubas įkurtas prieš 3 metus būtent šios rungties populiarinimui ir varžybų rengimui. Pradėta beveik „nuo nulio“. Prieš tai varžybas rengė pavieniai, pasišventę asmenys (kaip ir daugelis orientacininkų), naudodami savo ar kitų klubų, sporto mokyklų inventorių. Minimalų reikiamą inventorių jau turime, tačiau tinkamai organi-

zuoti aukštesnio lygio varžybas (atitinkamai – su geresniu dalyvių aptarnavimu), inventoriaus dar trūksta. Iki šiandienos OSK „Falco“ jau yra rengęs 2 Lietuvos OS takais čempionatus, 2 metus iš eilės (2014 ir 2015 metais) buvo suteikta teisė rengti OS takais Europos taurės etapus. Tokia teisė yra suteikta ir ateinančiais, 2016 metais, kai rugpjūčio mėnesį, OS festivalio „Dzūkija“ metu organizuosime taip vadinamą „prieščempionatį“. Mums tai bus kaip Pasaulio čempionato generalinė repeticija. Pagrindiniai pasirengimo darbai numatyti kitais metais. Bus didelis darbo krūvis visai suburtai organizacinei komandai. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti tikrai kvalifikuotą komandą. Joje – ir nauji veidai mūsų sporte, tačiau iš jų tikiuosi nestandartinių, įdomesnių sprendimų. Ypatingą dėmesį skirsime rėmėjų paieš-

NAME OF MAGAZINE

57


kai ir teisėjų apmokymui. Ne paslaptis, kad iki šiol daugelis mūsų varžybų buvo ir yra rengiamos su minimaliais teisėjų resursais, todėl trūksta informatyvumo ir operatyvumo. Naudodamasis proga, kviečiu visus norinčius prisidėti prie čempionato rengimo jau dabar registruotis mūsų svetainėje www.wtoc2017.lt. Įgauti reikiamos patirties organizuojat pačio aukščiausio lygio renginį turėtų padėti ir numatytos pagrindinių komandos žmonių kelionės į kitų metų Europos čempionatą Čekijoje ir Pasaulio čempionatą Švedijoje. Domėsimės, mokysimės, perimsim patirtį. Esu užtikrintas dėl sportinės varžybų dalies kokybės. Parinktos nuostabios vietovės: Birštono miestas, Aukštadvario apylinkės, Liaudies buities muziejaus teritorija Rumšiškėse, Harmony park teritorija, Sostinių golfų klubo teritorija. Žemėlapius braižys geriausieji: Gediminas Trimakas ir Saulius Kireilis, o nacionaliniu kontrolieriu sutiko būti Egidijus Kukenys. Visas trasas planuosiu pats. Pagal sudarytą ir IOF paskirto pagrindinio inspektoriaus Ola Wiksell patvirtintą darbų grafiką, žemėlapiai turi būti pabaigti iki kitų metų liepos, trasos suplanuotos per liepą, o rugpjūčio pradžioje inspektorius iš Švedijos jas inspektuos. Pasaulio OS takais čempionatuose lietuviai užima vietas 2-ajame ar 3-ajame dešimtuke. Ko trūksta iki aukštesnių vietų? Kaip vyksta pasirengimas svarbiausiems startams? Ar Lietuvoje darote bendras treniruotes? Kaip jos vyksta? Pastaruoju metu lietuvių rezultatai Europos ir Pasaulio čempionatuose tikrai nėra džiuginantys. Manau, kad įtakos tam turėjo gana smarkiai populiarėjanti OS takais rungtis kitose šalyse, kai Lietuvoje turime vis tą patį, negausų būrelį sportininkų.

58

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

Esame tarsi „užburtame rate“ nedaug dalyvių, nedaug norinčių ir galinčių organizuoti varžybas, todėl ir rezultatai nėra geri. Bandome daryti varžybas šalia OS bėgte varžybų, kad prisikviesti naujų dalyvių. Procesas vyksta, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi. Labai laukiu bet kokios iniciatyvos. Labai trūksta didesnio kiekio varžybų, kurios mums yra kaip esminės treniruotės prieš pagrindines varžybas. Lietuvos komanda teturi vienos savaitės pasiruošimo stovyklą prieš čempionatą. Individualus sportininkų pasirodymas labai priklauso nuo varžybų skaičiaus, kuriuose startuota. Latvijoje vyksta ženkliai daugiau varžybų per metus. Tegul ne visada norimos kokybės, tačiau vis vien tai patirtis. Važiuojame ten, dalyvaujame, treniruojamės. Lietuvoje tik keli treneriai, kurie gali pasiūlyti savo auklėtiniams dalyvauti OS takais trasose. Džiaugiuosi prieš metus susidomėjusia mūsų rungtimi Vilniaus sporto centro trenere Rūta Čaikovskiene, kurios auklėtiniai tikrai neblogai progresuoja. Turime kelių tipų trasas: PreO, TempO ir estafetes. PreO (nuo angliško žodžio „precision“) – tai įprastinė mūsų trasa, kai nėra skubama, o rezultatas priklauso nuo teisingų atsakymų skaičiaus. TempO – tai trasa susidedanti vien tik iš laiko punktų, kur rezultatas priklauso nuo pateiktų atsakymų greičio ir padarytų klaidų. Nauja rungtis – estafetė, kur komandos etapo rezultatą apsprendžia tiek PreO, tiek TempO tipo trasos dalys. Organizuoti treniruotes PreO trasoms gana sudėtinga. Čia galima lavinti tik atskirus techninius elementus, dažniausiai susijusius su reljefo skaitymu ir atstumo įvertinimu. Galbūt todėl, šioje rungtyje lietuvių rezultatai ir yra geriausi, nes stipriausi dalyvauja panašiame kiekyje

varžybų, kaip ir varžovai. Lengviau treniruotes organizuoti ir įgūdžius lavinti TempO trasoms. Būtent šioje rungtyje daug treniruojasi Skandinavijos ir kai kurių kitų šalių sportininkai. Joje dalyvauja jauni orientacininkai, kurie specialiai rengiami būtent šiai rungčiai. Čia lietuviai negali pasigirti aukšatis rezultatais. Manau, labai didelis pasiekimas šių metų Pasaulio čempionate, kai Robertas Stankevič ir aš patekome į finalinį etapą ir jame užėmėm atitinkamai 19 ir 33 vietas. Jei tik būtų norinčių tobulinti savo ar auklėtinių įgūdžius šioje rungtyje, su mielu noru pasidalinčiau patarimais. Bet kuriuo atveju treniruotę parengti nėra lengva, reikia įdėti nemažai pastangų. Kokių įgūdžių reikia, norint gerai pasirodyti OS takais varžybose? Ar greitai bėgantis ir gerai besiorientuojantis gali tikėtis iškart gero pasirodymo OS takais rungtyse? Ar „tradiciniai“ orientacininkai nenustemba išbandę OS takais, kokie būna dažniausi įspūdžiai atsiliepimai? Vienas iš pačių svarbiausių reikalingų įgūdžių – tikslus žemėlapio sutapatinimas su vietove. Tikriausiai visi orientacininkai yra pakliuvę į tokią padėtį, kai bėgi ir staiga supranti, kad esi kažkur, bet ne ten, kur tikėjaisi. Tada imi ieškoti matomos aplink vietovės žemėlapyje. Kažkas panašaus ir pas mus, tik gal atvirkščiai: tiksliai žinai kur esi, o vietovėje reikia tiksliai nustatyti kur žemėlapyje atvaizduoti orientyrai yra. Kad vaizdžiau paaiškinti, įsivaizduokite tipišką skandinavišką šlaitą su begale lomelių ir noselių bei akmenų ir akmeninių sienelių „priedu“. Štai žvelgiate į tokį šlaitą nuo keliuko ir jums reikia tiksliai visus tuos orientyrus identifikuoti. Tam naudojamos įvairios technikos: tikslios krypties, atstumo, aukščio nustatymas, me-


namų linijų tarp orientyrų paieška ir kitos. Ypatingai svarbu mūsų varžybose pilna koncentracija į trasą. Padaręs klaidą nebegali tikėtis „atsigriebti“ kitoje trasos dalyje. Fizinis pasirengimas nėra labai svarbus faktorius, nors pranašumo prideda. Yra sportininkų, kurie sugeba kai kuriose trasose „apibėgti“ punktus iš visų įmanomų apžiūros pusių, nors tai dažniausiai nėra būtina. Dažniau tas noras įveikti trasą greitai pakiša koją, nes prarandama koncentracija. Labai gerai prisimenu mano įveiktą pirmąją OS takais trasą ir manau, kad panašiai jaučiasi ir kiti patyrę orientacininkai. Išėjau į ją manydamas, kad čia man bus vieni juokai: esu patyręs orientacininkas ir dar be to žemėlapių autorius – juk nesunku bus atsirinkti kur koks orientyras yra... Einu trasoje, lenkiu visus stovinčius kažką bandančius įžvelgti ir dėlioju atsakymus, kurių dauguma man visiškai aiškūs. Rezultatas – kiek daugiau, nei pusė teisingų atsakymų. Atsiliepimų po trasos iš kitų rungčių orientacininkų būna įvairių, priklausomai nuo jų lūkesčių. Beveik visada sulaukiame teigiamų emocijų, kad tai tikrai įdomu. Kartais būna ir nusivylimų dėl trasos netikslumų bei įsitikinimo, kad „aš teisus“. Tačiau čia viena iš mūsų trasų ypatybių. Dažnai būna, kai trasos autorius, norėdamas padaryti įdomiau ir sudėtingiau trasoje naudoja subtilias vietas, kur kitas gali traktuoti kitaip, nei jis. Dažnai tai būna „reljefiniai“ punktai, kur reikia įvertinti aukštį ir perprasti žemėlapio autoriaus reljefo braižymo stilių. Todėl labai svarbu, kad trasų autorius įvertintų varžybų lygį ir punktų sudėtingumas atitiktų dalyvaujančių kvalifikaciją. Kaip ir kiekviename sporte, tikėtis aukšto rezultato rungtyje kurioje dalyvauji pirmą ar antrą

kartą, neverta. Nors esi labai geras kitose rungtyse, čia naudojami kiti įgūdžiai, reikalinga patirtis, kad perprasti subtilybes. Nors visada būna gerų išimčių... Bet kokiu atveju – orientavimosi patirtis visada bus papildomas pliusas rezultatui OS takais trasose. Lietuvoje per metus vyksta vos kelios OS takais varžybos, jose dalyvauja 30-40 dalyvių. Kaip vertinate šios OS šakos perspektyvas Lietuvoje? Kokia situacija pasaulyje, pas artimiausius kaimynus? Kodėl sunkiai sekasi įtraukti daugiau dalyvių iš OS bėgte? Šiais laikais atsiranda pačių įvairiausių rungčių pakraipų daugelyje sporto šakų. Ir daugelis jų nėra masiškos. Nemažai sportininkų dalyvauja ne vienoje rungtyje, bet keliose ir taip tobulina įvairius įgūdžius. Kaip ir kiekviena naujovė, OS takais rungtis savo vietą ją pamėgusių tarpe atranda iš lėto. Mūsų varžybas parengti nėra lengva, jos nėra komerciškai naudingos, todėl nėra daug entuziastų norinčių tai daryti. Reikia laiko, kol tas ratas įsisuks: bus daugiau dalyvių, atsiras daugiau organizuojančių, kurie pritrauks naujų dalyvių ir t.t. Aš tikiu šios rungties ateitimi. Galbūt ji niekada neturės aukšto sportinio meistriškumo įvaizdžio, bet tai labai nuostabus laiko praleidimas tiems, kurie negali ar nenori turėti didelių fizinių krūvių.

viso nėra. Mane tai stebina. Dažnai važiuojame į Latviją, nes mums labai svarbu dalyvauti varžybose, kurios yra pagrindinės treniruotės prieš svarbius startus. Pas kaimynus dažniausiai taip pat susirenka iki 40 dalyvių, tačiau jie turi daugiau organizatorių ir per metus vykdoma apie 10 varžybų su 2-3 startais kiekvienose. Lietuvoje apie mūsų rungtį susiformavęs stereotipas, kad ji skirta tik neįgaliesiems. Kiek kalbinu pažįstamus orientacininkus išbandyti mūsų rungtį, labai dažnai išgirstu panašų atsakymą - „dar kol kas galiu bėgioti, gal būt vėliau...“. Nors supratimas pamažu keičiasi. Labai tikiuosi, kad 2017 metais Lietuvoje organizuojamas OS takais Pasaulio čempionatas padės labiau supažindinti su mūsų rungtimi ne tik orientacininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Esame numatę tam tikrus viešinimo projektus žiniasklaidoje, papildomus renginius pradedantiems. Bandysime sudominti rungtimi ne tik „miško brolius“, tačiau ir „mažai judančius“, kurie siekia įdomaus laisvalaikio praleidimo.

.

Kitose šalyse OS takais varžybos taip pat nėra masiškos. Štai visiems gerai žinomose O-Ringen varžybose mūsų rungtyse dalyvauja kiek daugiau nei 100 dalyvių. Tačiau ypač Skandinavijos šalys gali pasidžiaugti organizuojamų varžybų gausa. Pavyzdžiui, Švedijoje jų vyksta apie 80 per metus. Nors yra šalių, kaip pavyzdžiui Šveicarija ar Prancūzija, kuriose OS takais mėgėjų iš

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

59


ŽEMĖLAPIS -

KOLEKCINĖ VERTYBĖ

Tikriausiai kiekvienas orientacininkas turi žemėlapių, kuriuose varžėsi ar treniravosi, kolekciją. Bet tik nedaugelis žemėlapių kolekcionavimą mato tikro kolekcionieriaus akimis. Kai kuriems orientacininkams žemėlapių kolekcionavimas yra toks pat rimtas užsiėmimas kaip filatelistui pašto ženklų ar numizmatui monetų rinkimas. Pakalbinome vienos didžiausių lietuviškų orientavimosi sporto žemėlapių kolekcijos savininką Skirmantą Ramošką. Nuo ko viskas prasidėjo

1 pav.

Mintis surinkti visus Lietuvos žemėlapius kilo 1987 metais. Tada pasirodė tokia informacinė knygelė „Labirintas 87“, kurioje buvo paminėta, kad Lietuvoje yra 140 spalvotų žemėlapių. Nusprendžiau, kad reikia juos visus surinkti ir ne bet kaip, o lygius, nelenktus. Susitaupiau pinigų. Kapeikomis, atrodo kokius 6 rublius. Kreipiausi į Rimvydą Kutką. Jis į Daugpilio daugiadienes atvežė savo turimų žemėlapių, kuriuos mielai iškeitė į mano santaupas. Tikslaus žemėlapių skaičiaus nėra Šiuo metu turiu visus spalvotus žemėlapius, išleistus Lietuvoje iki 2004 metų. Deja, ne visi jie „tvarkingi“. Kai kurie yra perlenkti ar su ant kitos pusės užrašytais numeriais. Vėlesniais metais žemėlapius darėsi vis sunkiau surinkti. Žemėlapius pradėjo rečiau leisti spaustuvėse dideliais tiražais, o dažniau spausdinti spausdintuvais konkrečioms varžyboms. Sunkiausia buvo gauti ne kažkokį konkretų žemėlapį, bet gauti tokios būklės, kokios norėjau – kad būtų lygus, nesulankstytas. Pavyzdžiui, 1980 metų Juodlės žemėlapio neper-

60

ORIENTAVIMOSI SPORTAS


2 pav. lenkto taip ir neturiu. Kad žemėlapiai nesilankstytų, išsilaikytų tvarkingai, laikau juos dideliuose stalčiuose, krūvelėse. Esu bėgęs visose Lietuvos vietovėse, kuriose yra spalvoti žemėlapiai. Įprastai sudėtingesnėse vietovėse vyksta varžybos, bet yra ir tokių elementarių, kur vyksta tik masinės ar ne orientavimosi sporto renginiai. Yra žemėlapių, kaip Karčiama Ružava, Klimkynė, kur per žemėlapį sutinki tik vieną horizontalę ar šiaip yra menkaverčiai. Bet esu susipažinęs ir su tokių vietovių pobūdžiu, vyraujančia augmenija, žemėlapio kokybe. Prabėgęs šių metų Lietuvos klubų taurės trasą dar nuvykau į Jono Basanavičiaus gimtinę ir ten prabėgau su tos vietovės žemėlapiu. Iki šiol prabėgau virš 1300 varžybų trasų, visas jas turiu, net turiu visas bėgtas masinių trasas. Sukrovus visus žemėlapius ant žemės, gal susidarytų kokio metro aukščio krūva. Iš tiesų negaliu tiksliai pasakyti, kiek turiu žemėlapių - neskaičiavau. Lietuvoje irgi būtų sunku skaičiuoti, kiek jų yra. Tiksliau būtų juos skaičiuoti vietovėmis... Pirmieji OS žemėlapiai Lietuvoje Orientavimosi sportas Lietuvoje atsirado berods 1957 metais. Kokio lygio žemėlapiais buvo naudojamasi galėtų papasakoti vyriausios kartos atstovai, kaip Gytis Juška. Šiaip buvo visokie perbraižyti topografinių žemėlapių fragmentai, kolūkiniai planai ir pan. Nerenku tokių. Vėliau greičiausiai pavykdavo gauti atsišviesti topografinių žemėlapių, o nuo 1970 metų pradėta eiti į mišką ir sudarinėti sportinius žemėlapius. Seniausias spalvotas žemėlapis yra 1973 metų Zelvos miško, kurį sudarė J. Tuleika ir R. Jadenkus (1 pav.). Žemėlapis

kažkiek dengiasi su dabartiniu Kazokiškių žemėlapiu. Žemėlapis atspausdintas ant tokio popieriaus, kad jei tik sušlaptų – iš karto ištirptų. Spalvos išblukusios. Toks įspūdis, kad jis buvo išleistas tik tam kad būtų išleistas ar „pasivyti“ estus, latvius, kurie daug anksčiau išleido spalvotus žemėlapius: Estai – 1966, o latviai berods - 1967 metais. Tiesą sakant, didžiąją daugumą spalvotų estiškų ir latviškų žemėlapių irgi turiu. Tiražais ir spaudos kokybe šiaurinius kaimynus pasivijome maždaug tik 1979 metais. Iki tada žemėlapiai dažniausiai buvo spausdinami ant tokio „sviestinio“ popieriaus, nelabai vykę. Pavyzdžiui, 1979 metais Lietuvos čempionatas dar vyko ant nespalvoto žemėlapio, nors jau buvo leidžiami ir spalvoti. Kaip keitėsi žemėlapiai Žemėlapių sudarymo raidą Lietuvoje galima būtų išskirti į dvi dalis. Ir kalbėti ne tik apie pačius

žemėlapius, bet ir apie sudarytojus. Kaip ir minėjau, žemėlapių sudarymas ir koregavimas prasidėjo maždaug 1970 metais. Nuo tada koregavimo darbai gerėjo ir tobulėjo iki LIDAR technologijos atsiradimo. Žemėlapių kokybė gerėjo gerėjant kartografinei medžiagai, kurios pagrindu buvo sudaromi tie žemėlapiai. Po LIDAR atsiradimo koregavimo darbų apimtys pradėjo mažėti. Dalį žmogaus darbo užėmė technologijos, koreguotojai pradėjo kažkur nesilankyti, kažko nedaryti. Bet negalėčiau sakyti, kad nuo to žemėlapių kokybė labai suprastėjo. Kitas aspektas, žmonės sudarantys žemėlapius. Kokybė priklauso ir nuo jo sudarytojo, kiek žmogus yra subrendęs kaip sudarytojas. Kol neįsidirbo Saulius Kireilis, Egidijus Kukenys, tol žemėlapiai buvo silpnesni. Vėliau, aišku, ir pas juos atsirado „chaltūrėlės“, o kartais ir „chaltūros“. Žemėlapių detalumas pradėjo

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

61


3 pav.

didėti, kai atsirado vidutinė trasos varžybos ir jos pradėtos vykdyti ant 10:000 mastelio žemėlapių. Vidutinės trasos Lietuvos čempionatas pirmą kartą surengtas 1990 metais, tad maždaug nuo tų metų žemėlapiai pradėjo darytis vis detalesni. Bet tuo pačiu atirado ir vienas „blogis“. Detaliai nubraižytuose žemėlapiuose žmonės, kurie mokėdavo orientuotis, nustodavo „sėsti“. Kaip vienas koreguotojas sakė, „sudariau tikslų žemėlapį, suplanavau sudėtingą trasą, o niekas nesėdo - labai apmaudu.“ Bet dabar turime koreguotojų, kurie nors ir sugebėtų žemėlapį nubraižyti kokybiškai, tačiau išlaiko intrigą, netikėtumo faktorių ir neleidžia mums atsipalaiduoti trasose - stengiasi, kad mums būtų „linksmiau“ ir mes visgi sėstumėme... Įdomiausios vietovės Smagiausia vietovė, kuri yra sudaryta, mano nuomone, yra Pabradė (Laumenos žemėlapis). Gaila, ją dabar iškirto. Nors ten nėra nieko ekstremalaus kaip, pavyzdžiui, Burbiškėse, kur statūs kalnai ir „žalias“ miškas, bet ji visapusiškai įdomi. Vietovė, kuri labiausiai „kirto per smegenis“, sakyčiau, buvo Ažušilė, kai Baltijos šalių čempionate iš visų trijų rinktinių gal tik keli žmonės normaliai suprato, priėmė tą vietovę ir sugebėjo joje orientuotis. Likę blaškėsi nežinodami, ką joje daryti, nors žemėlapis ten buvo tikrai tikslus. Dabar ten yra kirti-

62

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

mų, išvalytos proskynos, o 1993 metais be to buvo išties sudėtinga ir labai tanku. Visgi Lietuvoje nesu bėgęs tokiame „blogam“ miške kaip Estijoje. Iš linksmesnių atvejų, reiktų paminėti Ropėjos mišką. Nors varžybos nebuvo rimtos, klubo „Devyni“ naktinis čempionatas, bet šios varžybos turbūt nugalėtų, jei būtų skaičiuojama, kiek per varžybas „sėdo“ vidutinis statistinis dalyvis. Visi grįžo paklaikusiom akim ir stebėjosi, kad buvo tokių, kurie už juos daugiau „sėdo“. Vargu, ar Lietuvoje dar rastumėme tokių nesudarytų vietovių kaip Ažušilė ar Laumena. Žiūrėdamas į senus, nespalvotus žemėlapius, Lietuvos reljefinį žemėlapį, nematau, kur būtų galima atrasti išties ypatingų vietovių. Taip, yra dar nesudarytų įdomių vietovių, bet nuvykus ten nežinia kas iš tiesų laukia: koks ten kelių tinklas, kiek kirtimų, kurie suniokoja vietovę ir palengvina orientavimąsį. Iš pastebėtų, manyčiau, dar yra neblogų vietovių Zarasų rajone, aplink Onuškį. Daugiausia žemėlapių, žinoma, yra aplink Vilnių, o didžioji Lietuvos žemėlapių dalis tilptų trikampyje tarp Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Nors orientacinikų Lietuvoje nedaugėja, pastaraisiais metais situacija su naujų žemėlapių sudarymu yra pakankamai gera. Nesakau, kad jie visi kokybiški,

tikslūs ir atitinka jose vykdomų varžybų specifiką. Šiemet ilga trasa buvo be įdomesnių prabėgimų variantų, vidutinėje nebuvo detalaus orientavimosi, gal labiau krosas. Bet ypatingų vietovių negalime prisirinkti, nesame didelė šalis. Visgi naujų vietovių įsisavinimas pakankamai didelis. Vien šiais metais nemažai varžybų vyko ir vyks naujuose žemėlapiuose – Kėdainiuose ir Tytuvėnuose Lietuvos čempionatai, klubų taurė Šleinių miške, Lietuvos taurė - Preiloje (nors vietovė ir anksčiau sudaryta, bet nenaudota varžyboms), įdomus tik pokreivis J. Vileišio taurės žemėlapis Švenčionių rajone. Žemėlapių registravimas Nežinau, ką su kolekcija darysiu ateityje. Iš tiesų, ji įdomi tik man. Be to, ne vienas aš turiu tokias kolekcijas: turi Kęstutis Abramikas, Andrius Šimkonis, Vitalijus Paulauskas. Taip pat šiuo metu seni žemėlapiai yra skaitmenizuojami ir talpinami internete. Nemažai jų yra DbTopas. lt, kažkiek Trails.lt tinklapiuose. Didžiąją dalį žemėlapių esu gavęs nemokamai. Bet teko ir susimokėti. Didžiausios sumos negalėčiau įvardinti, bet ji nepasirodė reikšminga. Labai prie kolekcijos prisidėjo Juozas Smalinskas, su kuriuo kažkada išvertėm visą Kauno sporto mokyklą beieškodami senų žemėlapių, Jurgis Tuleika, Saulius Kireilis visada mielai


dalindavosi savo sudarytais žemėlapiais. Iš tiesų didžioji dauguma koreguotojų gana lengvai dalinosi žemėlapiais, o Saulius Kireilis ir Rimvydas Kutka, panašu, mielai dalinasi žemėlapiais ir su DBTopas.lt, nes jei ne jų žemėlapiai, ši duomenų bazė atrodytų tuščia. Atsitiktinai randu žemėlapių, kuriuose orientavimosi sporto varžybos nevyksta – įrengiamos stacionarios trasos ar vykdomi kažkokie pramoginiai renginiai.

Sudarytojai ne apie visus juos praneša federacijai, jie neregistruojami. Tokių žemėlapių nėra daug, bet su jais bendras Lietuvos žemėlapių vaizdas būtų dar pilnesnis ir solidesnis. Taip pat gaila, kad dabartinis žemėlapių komiteto pirmininkas Egidijus Kukenys nesugeba tvarkingai pildyti ir pateikti pilno užregistruotų žemėlapių sąrašo. Anksčiau šis sąrašas nors ir būdavo netikslus, bet bent jau pilnas, o dabar jau kokius 5 metus niekas nėra matęs to sąrašo. Bet jei

niekas nepastebi vadinasi niekam ir nereikia... Būna ir taip... Tarp galybės žemėlapių pasitaiko ir įdomių atvejų: neteisingos sutartinių ženklų spalvos (2 pav.), viduryje miško pasibaigiančios horizontalės (3 pav.) ar neįprasti spaudos sprendimai, kai viename lape spausdinami beveik per 10 kilometrų vienas nuo kito nutolę žemėlapiai (4 pav.)...

.

4 pav.

ORIENTAVIMOSI SPORTAS

63


Orientavimosi sportas, Nr. 18, 2015 spalis