__MAIN_TEXT__

Page 1

PER SP EK — T Y V O S 2017

P E R SP EC — 2017 T IVE S

Menas, kepenų ligos ir realybė gydytojų akimis

Art, Liver Diseases And Reality In Doctors’ Eyes


1


Viršelio autorė / Cover design by Laimutė Varkalaitė Vertė ir redagavo / Translated and edited by UAB Kalbos ir komunikacijų centras Dizainerė / Designed by Greta Urniežiūtė Meno kūrinių fotografas / Photographs of the artworks by Gintaras Česonis Tiražas / Print run 200 egz. / copies Spausdino / Printed by UAB „BALTO print“, Utenos g. 41A, Vilnius Projekto tinklalapis / Project website www.nugalekhepatitac.lt


PE RSP EK — T Y V O S 2017

P E R SP EC — 2017 T IVE S

Menas, kepenų ligos ir realybė gydytojų akimis

Art, Liver Diseases And Reality In Doctors’ Eyes


A P I E P R

Apie projektą

O J E K

Meno projektas „Perspektyvos: menas, kepenų ligos ir aš“ yra pasaulinio projekto dalis.

T Ą

Projekto idėja – paciento ir menininko susitikimas, po kurio menininkas savo kūrinyje pavaizduoja ligos sukeltus paciento išgyvenimus. Pasitelkus meno kalbą, siekiama didinti žinomumą apie hepatito C infekciją ir tarp medicinos darbuotojų, ir visuomenėje, taip pat aktualinti šios ligos padarinius sveikatos priežiūros sistemą valdančioms institucijoms. Projektas inicijuotas dar 2014 m., kai 150 menininkų iš daugiau nei 80 šalių, įkvėpti pacientų istorijų, savo darbais siekė parodyti hepatito C ligos poveikį žmogui, jo gyvenimo kokybei iš sergančio asmens perspektyvos. Darbų paroda, kurioje pavaizduotos Lietuvos pacientų ligos istorijos, jau demonstruota Tarptautinio kepenų ligų (EASL) kongreso metu.

2017 m. meninio projekto „Perspektyvos: menas, kepenų ligos ir realybė gydytojų akimis“ tikslas – meninės raiškos priemonėmis išreikšti gydytojų mintis, jausmus, įžvalgas ir emocijas, susijusias su inovatyvia terapija. Pasitelkę šį puikų įrankį, gydytojai gali visiškai išgydyti hepatitu C sergančius pacientus. Projekte dalyvavo 15 menininkų iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto. Bendradarbiaujant su LSMU Gastroenterologijos klinikų ir VUL Santaros klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriaus gydytojais, meno kūriniuose pavaizduotas emocinis dualumas – gydytojų emocijos iki inovatyvios terapijos ir dabar, kai dėl inovatyvios terapijos pacientai visiškai išgydomi.

2015 m. 16 menininkų iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto atsiliepė į kvietimą prisidėti prie projekto „Perspektyvos: menas, kepenų ligos ir aš“. Ši iniciatyva buvo įgyvendinta kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų profesoriais ir gydytojais, padėjusiais pacientams ir menininkams suprasti ligą bei meno kalba parodyti sergančiojo emocijų spektrą – nuo baimės ir nevilties iki tikėjimo, kad galima pasveikti. 2016 m. kaip projekto tęsinys inicijuotas naujas meno projektas „Perspektyvos: menas, kepenų ligos ir pasveikęs aš“, kur meninės raiškos priemonėmis vaizduojamos pasveikusių nuo hepatito C pacientų emocijos: begalinis džiaugsmas, optimizmas, pasitikėjimas ir visiškai pasikeitusi gyvenimo kokybė. Projekte dalyvavo 17 menininkų iš VDA Kauno fakulteto, LSMU Kauno klinikų gydytojai ir nuo hepatito C išgiję pacientai.

4


A B O U T

About project

P R O

The art project entitled “Perspectives – Art, Liver Diseases and Me” is part of an international project. The idea of the project is to bring about an encounter between artist and patient, which would lead to the artistic expression of illness related experiences the patient goes through. By employing artistic means, the project aims to increase awareness of hepatitis C in the medical community and in society at large as well as reach out to health care authorities and highlight them the need to address consequences of the disease. The initiative was launched in 2014 when 150 artists from more than 80 countries, inspired by patients’ stories, attempted in their artistic work to reveal from the patient’s perspective how hepatitis C affects the human being and his or her life quality. The art exhibition representing stories of Lithuanian patients has already been shown in the International Liver Congress (EASL). In 2015, 16 artists from Vilnius Academy of Art Kaunas Faculty responded to the call for developing the art project in Lithuania within the framework of the “Perspectives – Art, Liver Diseases and Me” in partnership with professors and doctors of the Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics, who helped patients and artists to understand this complicated disease and in their art, communicate the full spectrum of the patient’s emotions: from fear and desperation to faith in recovery. In 2016 “Perspectives – Art, Liver Diseases and Me Cured” was organised as a continuation of the previous project and presented artistic expressions of the experiences shared by patients who had recovered from hepatitis C: raptures of joy, optimism, trust and a completely different quality of life.

5

The project brought 17 artists from the Kaunas Faculty of Vilnius Academy of Arts, doctors of the Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics and recovered hepatitis C patients. The idea of the art project entitled “Perspectives: Art, Liver Diseases and Reality in Doctors' Eyes”, 2017, is to use artistic expression to convey doctors' thoughts, feelings, insights and experiences related to an innovative therapy. With the help of this amazing tool doctors can fully cure hepatitis C patients. The project has brought together 15 artists from Vilnius Academy of Art Kaunas Faculty. In cooperation with doctors working at the Gastroenterology Clinic of the Lithuanian University of Health Sciences and the Hepatology and Gastroenterology Clinic of Vilnius University Hospital Santaros Klinikos, the artists showed in their works emotional duality, which refers to doctors' experiences before the innovative therapy and now when due to this therapy patients fully recover.

J E C T


A P I E P R O J E K T Ą

Akistatos su liga – gydytojo ir menininko dialogas Doc. dr. Stasys Mostauskis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas

Perspektyvų projektas grindžiamas poreikiu šviesti visuomenę kreipiant dėmesį į reikšmingą kepenų ligų poveikį atskiriems jos nariams ir jų artimiesiems. Tai svarbi, tačiau „rūpybos ideologijos“ vertybių neperžengianti nuostata. Dėmesio fokusavimas į pasirinktą problemą neabejotinai didina jos sprendimo tikimybę, taip pat mažina nuo tos problemos kenčiančių žmonių atskirtį, padeda jiems spręsti kylančias iššūkius ir pan. Gražūs žodžiai, teisingi tikslai, jiems neįmanoma nepritarti, tačiau jei apsiribotume tik jais, reikšmingas projekto lygmuo liktų nepastebėtas. Už bendrų tikslų formuluočių slepiasi konkretūs žmonės, projekte dalyvaujantys pacientai, juos gydantys specialistai, apie juos pasakojantys menininkai. Kas yra Perspektyvos? Tai pasakojimas apie labai konkrečius žmones, jų akistatas ir tų akistatų įkvėptas patirtis, kartais šviesias, kartais – ne itin. Šis pasakojimas tęstinis, kepenų ligų sukeltas problemas apibūdinantis iš skirtingų perspektyvų: diagnozę išgirdusio ligonio ar jau pasveikusio žmogaus. Šiais metais projektas pasakoja apie gydytojo perspektyvą ir jo patirties ypatumus dirbant su konkrečia ligonių grupe. Suprantama, projektas yra meninis, ir visi pasakojimai pateikiami ne tiesioginiais, bet menine kalba vizualizuotais pavidalais. Perspektyvos nėra dirbtinai sukurta erdvė, kurioje žmonės dalyvauja it aktoriai scenoje. Jų ligos visiškai tikros, jiems kylantys skausmingi klausimai nėra suvaidinti. Juos gydantys gydytojai neša realią atsakomybės naštą už savo pacientų sveikatą, suprasdami galimos klaidos kainą. Šiuo požiūriu Perspektyvos ne-

kopijuoja gyvenimo tikrovės, tai ir yra gyvenimas; ir ne šiaip kasdienė rutina su nuopuoliais ir pakilimais, bet dramatiškas, kone ribines patirtis koncentruojantis gyvenimo segmentas, paslėptas po atitinkamomis ligoninių skyrių iškabomis. Kas nežino, kad mūsų kelias yra kelias myriop? Tą žino kiekvienas, tačiau stebėtinai sutartinai naudojasi dovana nepastebėti šio makabriško sprendinio. Ir tik išskirtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, susirgus sunkia liga, iliuziniai šios dovanos kerai praranda galią. Tada visos šio kelio nuorodos tampa bauginančiai akivaizdžios, ir žmogus staiga aiškiai suvokia, kas pastatyta ant kortos. Tai sunkių išgyvenimų ir slogių patirčių metas, taip pat metas, kai bandoma nepalūžti, kai ieškoma bet kokios atramos ir pagalbos. Būtent apie tokį metą pasakoja Perspektyvos. Apie tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie tą pagalbą bando suteikti. Todėl šis projektas ne tik identifikuoja socialiniu ir medicininiu požiūriu reikšmingą problemą; ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė yra šio projekto misija – tarnauti gerosios žinios nešėjais. Perspektyvos yra siekis parodyti, kad nustatyta diagnozė – ne nuosprendis, o tiesiog sudėtingas kelio etapas, kurį įmanoma įveikti, nes štai, pažiūrėkite, kiti taip pat sirgo hepatitu C, ir dabar jie sveiki. Sunkiai nesirgusiems nelengva suprasti, koks svarbus yra tikėjimas geresne ateitimi, kokia svarbi tokios ateities viltis. Ir kokie svarbūs tokią viltį dovanojantys žmonės. Gal, išgirdęs apie gerąją žinią, kažkas šyptels ir pasakys, kad gydytojai nėra dvasininkai, ir pusiau

6


A P I E

religinė retorika čia netinka. Ar tikrai taip? Ar tikrai gydytojai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių? Taip, gydytoją kamuoja tos pačios bėdos, kaip ir bet kurį kitą žmogų. Šiuo požiūriu jis nėra išskirtinis, tačiau diagnozės išgąsdintam pacientui gydytojas yra kai kas daugiau. Ne Dievas, žinoma, ne dvasininkas, bet ir ne paprastas žmogus. Būtent gydytojo žodis skelbia diagnozę, skambančią ligoniui it nuosprendis; ir būtent su gydytojo pastangomis jis sieja viltį pasveikti. Galų gale, būtent iš gydytojo pacientas laukia žinios, kad liga atsitraukė. Todėl gydytojas – anaiptol ne paprastas žmogus. Bent jau ne ligoniui, staiga suvokusiam savo gyvybės trapumą ir gydytojo pastangas tapatinančiam su geresne ateitimi, su pačia tokios ateities galimybe. Gydytojas tokiam žmogui pirmiausia yra viltis, o viltis, kad ir kaip žiūrėsi, yra kone sakralios prigimties vertybė. Perspektyvos – tai pasakojimas apie žmones, kurie stokoja vilties; ir apie žmones, kurie sąmoningai ar nesąmoningai tą viltį dovanoja. Apie pacientus, apie jų gydytojus ir, žinoma, apie menininkus, kurie tą pasakojimą apie viltį paverčia vizualia kalba.

Nūdienos žiūrovas neretai meną supranta remdamasis klasikinio modernizmo diktuotomis nuorodomis, meninę formą tapatinančiomis su autoriaus vidujybės raiška. Toks žiūrovas neabejotinai teisus – net ir šiandienos meno kūrinius dažnai galima vadinti autoriaus projekcija į meninę formą. Bet ar nekeista „negyvus“ dalykus, tarkime, drobę ir ant jos išteptus dažus tapatinti su gyvu žmogumi, tuos dažus užtepusiu? Ar šis itin sąlyginis tapatinimas kartu nenurodo ir nepašalinamos autoriaus bei jo kūrinio skirties? Gydytojas, pacientas, menininkas – juos saistančios pažintys neišvengiamai ribotos, neišvengiamai dalinės; tarp jų plytinti praraja niekada galutinai neįveikiama. Deja, neįmanoma be iškraipymų suišorinti individualią vidujybę; taip pat neįmanoma suišorintus turinius be nuostolių perduoti kitiems. O kur dar šių turinių transformacija į meninę formą? Kur bandymas tai paversti žinia, suprantama nei gydy-

7

tojo, nei jo paciento nepažįstantiems žmonėms? Tai kone neišsprendžiamas uždavinys, bet menininkas jo imasi, be atvangos bandydamas įveikti neįveikiamą. Ne ką geresnė ir suvokėjo situacija bandant šio uždavinio rezultatus paversti sau prasminga žinia. Nėra tiesioginės atverties, kuri nepakeistu pavidalu pristatytų žiūrovui sergančio žmogaus ar jį prižiūrinčio gydytojo išgyvenimus. Meninė forma taip pat nėra tokia atvertis, geriausiu atveju tai tokios atverties siekiamybė. Žmogaus vidujybė kitiems nepasiekiama ir tiesiogiai neatveriama – tai vertinys į išoriškai fiksuojamas formas, kurios ir pašauktos atstovauti kitaip neregimiems turiniams. Taip, mes pratę sakyti, kad meno kūrinyje regime kito žmogaus patirtį, svetimą pasaulį, tačiau tai ne visai tiesa. Mes žvelgiame ne į kito pasaulį, bet jam atstovaujančias užšifruotas formas. Kitaip tariant, regime ne žmogų, bet jį slepiantį meninį šifrą. Štai čia kyla suvokėjo problema. Sakydami žvelgiame, iš tiesų turime omenyje, kad dirbame dešifruotojais, vertėjais, spėliotojais, niekada galutinai nežinančiais, ką reiškia pasirinkti ikonografiniai motyvai ar stiliaus ypatumai. Net pats pacientas ar gydytojas, pasidalinęs savo išgyvenimais su menininku, anaiptol nebūtinai juos atpažins atkartotus meniniais pavidalais. Žvelgti į Perspektyvų projektą vainikuojančias parodas, vadinasi, žvelgti į meninės kalbos universalumą, į kone beribę kūrybinės iškalbos įvairovę. Kita vertus, tai vertėjo ir interpretatoriaus gebėjimų patikra, akistata su sau užduodamu klausimu: ar aš sugebu prasibrauti pro minėtų formų tankmę ir išgirsti jų siunčiamą žinią?

P R O J E K T Ą


A B O U T P R O J E C T

Facing the Disease: A Dialogue Between the Doctor and the Artist Stasys Mostauskis, Assoc. Prof., D.A. Vilnius Academy of Arts, Kaunas Faculty

The Perspectives project is based on the need to educate the public by showing them what a huge impact liver diseases have on individual members of society and their families. It is an important objective, which nevertheless does not go beyond the values of care ideology. Focusing on a certain problem undoubtedly increases the chance that the problem will be addressed; it also reduces exclusion of people suffering from the disease and helps them deal with the challenges they face. You couldn’t agree more with the nice words spoken and the right targets set, but with them alone the significant aspects of the project would go unnoticed. Setting generalisations of the targets aside, it should be noted that the project involves concrete people: patients, their doctors and artists talking about them. What is the Perspectives project about? It is an account of very specific people, their encounters and experiences arising from these encounters, some of them brilliant, the others – not so much. This is an ongoing account describing liver-disease-related problems from different perspectives: that of a newly diagnosed patient and that of a recovered person. The doctor’s perspective was added this year to show the uniqueness of the doctor’s experience when working with a specific group of patients. Of course, it is an art project, so the stories are recounted in the language of art and visual images. The Perspectives is not an artificially designed medium where people would behave like actors on stage.

Patients’ cases are real and the painful questions brought up here are by no means enacted. Responsibility that the doctors take on for their patients’ health and for possible mistakes is real too. In this respect the Perspectives project does not copy reality – it is reality. And this reality is not just a routine with its ups and downs, but rather a dramatic life full of limit-experiences, which cannot always be seen behind the signboards of certain hospital departments. Each life is a path to death. We all know that and yet unanimously make use of the gift not to notice this macabre conditioning. Only in extraordinary situations when, for example, you fall victim to a serious disease, does the illusionary spell of this gift get broken. It is then that all the signs on your pathway become evident and you suddenly realize what is at stake. A tough period of suffering and dismal follows. It is also the time when you try to stand firm and seek help and support. The Perspectives talks about this period, also about those who need help and those who make their best to provide the help. Therefore, the project does not only identify a topical issue from the social and medical perspective, but more (and perhaps most) importantly, it serves to bring the good news. The Perspectives is an attempt to show that the diagnosis is not a verdict, but rather a difficult stage, which you can cope with because you can see that others who had hepatitis C are now well.

8


A B O U

Those who have never suffered from a serious disease may find it hard to understand how important it is to believe in and hope for a brighter future and how important people who bring this hope are. Someone may shrug at the idea of the good news and say that doctors are no priests and that religious rhetoric is out of place here. Are doctors no different from other people? Indeed, a doctor is faced with the same problems as any lay person. In this respect there is nothing exceptional about a doctor. Yet for a patient frightened by a diagnosis there is something more about the doctor. The doctor is not God or a priest, but he/she is not an ordinary person either. The doctor is the one who announces the diagnosis which may sound like a verdict, but the doctor’s endeavours bring hope to get well. In the end, it is the doctor who communicates the goods news about recovery. Therefore, a doctor is no way just another person. At least not for the patient who has come to realize how fragile his/her life is and who associates the doctor’s work with a better future. For the patient the doctor first of all impersonates hope, and hope is after all a value of sacred nature. The Perspectives is about people who need hope and about people who consciously or subconsciously give hope. It is about patients, their doctors and certainly about artists, who render the story of hope in visual language.

Today the viewer often understands art in the light of principles coming from classical modernism and identifies artistic form with the expression of the author’s inner self. And the viewer is no doubt right at this point: even contemporary works of art can often be seen as author’s self projected in the artistic form. But isn’t it strange to identify such “lifeless” objects as canvas with paint on it with a live person who has applied the paint on the canvas? Doesn’t this relative identification point to the unpreventable separation between the author and his/her work? The intimacy that the doctor, the patient and the artist share between each other is inevitably limited

9

and inevitably partial; they can never fully overcome the gulf between them. Unfortunately, you can’t externalize the inner content without any distortions; you can’t pass over externalized contents to others without loss, let alone transform these contents into an artistic form and translate them into a message understandable to people who don’t know either the doctor or the patient. It is arguably an unsolvable problem; in spite of this, the artist takes up the challenge and keeps trying to do the impossible. The perceiver is in no better position when he/she tries to make out a message meaningful to him/her. There can be no exact and changeless representation of what a sick person and his/her doctor go through. This cannot be achieved in the form of art either; it can ideally be an attempt at such representation. The inner content of a human being cannot be reached or directly revealed by others. It can only be translated into externally fixed forms, which are meant to represent the unseen content. Of course, we tend to say that a work of art reveals the experience of another person, that is, someone else’s world, but it is not quite true. It is not someone else’s world that we look at, but the coded form that represents that world. In other words, we don’t see the person, but rather an art code hiding the real person. We can talk about the problem of the perceiver at this point. When we say that we are looking, we actually mean that we are working as decoders, translators and guessers, who can never fully find out what the iconographic motifs and stylistic characteristics mean. Even the patient or the doctor who has shared his/her experiences with an artist will not necessarily recognize them transformed into artistic forms. To be a viewer of the Perspectives exhibition actually means to witness the universal nature of the language of art and the boundless versatility of creative expression. On the other hand, the viewer’s interpretation ability is checked here too: can I make through the complexity of artistic forms and hear the message that is communicated to me?

T P R O J E C T


G Y D Y T O J Ų P E R

Būti laimingo paciento gydytoju abipusė laimė.

S P E K T Y V A

Dideli ir sunkūs išgyvenimai tiek gydytojui, tiek pacientui. Dar didesni – pradėjus gydytis senesnės kartos vaistais. Ateina laikas, kai kova su liga pasiglemžia visas jėgas. Bloga ir negera. Nuvysta grožis ir slenka plaukai. Beria odą. Dingsta nuotaika. Miegas – sutrikęs. Psichologiškai reikia nusiteikti. Abiem.

Šiandien viskas realu. Beveik 100 proc. pasveikusiųjų. Gydyti – smagu kaip niekada. Žinia apie veiksmingą gydymą po truputį skinasi kelią visuomenėje. Žmonės ateina su viltimi išgyti. Dabar taip svarbu išlikti budriems ir sąmoningiems, skatinti žmones pasitikrinti. Būti laimingo paciento gydytoju – abipusė laimė.

Gydymą buvo įmanoma iškęsti. Varginantis darbas, ypač pirmus tris, o kartais ir visus dvylika mėnesių. Raminimas ir įtikinėjimas tęsti, nes namuose jau apsispręsta su liga nebekovoti. Bet pasveikusių būdavo ir tada. Kartais pamačius tyrimus sunku buvo tikėti. Nesuderinami su gyvybe kraujo rodikliai. Reali infekcijų, kraujavimo ir kitokių komplikacijų grėsmė. Nemigo naktys: gal žmogus karščiuoja, gal jam bloga, gal kaulus skauda, o gal sepsis ar kraujo užkrėtimas prasidėjo. Paskutinysis etapas senosios kartos vaistais. Sunku, kad sunkiau turbūt neįmanoma įsivaizduoti – galima palyginti nebent su chemoterapija. Tačiau džiaugsmas žmogui pasveikus – milžiniškas. Abiejų. Pirmieji pranešimai apie itin efektyvų hepatito C gydymą be sunkių nepageidaujamų reiškinių. Kelios tabletės per dieną, trumpas gydymo kursas – ir žmogus pasveikęs. Pranešimai mokslinių konferencijų metu – kaip vaizdai iš tolimų ir nepasiekiamų perspektyvų.

10


D O C T

Being a Doctor of a Happy Patient Makes One Happy. Happiness is Mutual

O R S P E R S P E

It is a difficult and harrowing experience both for the doctor and the patient, even more harrowing at the start of older-type treatment. There generally comes a time when the fight against the disease drains the person of all their strength. They feel sick and weak. All beauty withers, hair loss and skin rashes begin. Mood darkens. Sleep gets disturbed. Both the doctor and the patient need to be psychologically prepared for this. And still that treatment was possible to endure. It was onerous work especially during the first three and sometimes a total twelve months. A lot of effort went into reassuring and persuading the patients to continue the treatment after they and their families had made up their minds to give up. Nevertheless, some patients did pull through back then, too. Occasionally you couldn't believe your eyes after seeing the medical test results. Blood count results would deny every possibility of life. There was a real danger for infection, bleeding or other complications. Sleepless nights would follow: the patient might be running a fever or perhaps they were sick, or they had pain in the bones, or they might have come down with sepsis or blood contamination. The last stage of treatment using the old medicine is so hard that harder is beyond imagination; it can only be compared to chemotherapy. However, the joy when the person recovers is overwhelming, for both the doctor and the patient.

11

Then the first news about the highly effective hepatitis C treatment, free of any significant side effects, came about: taking a few pills a day and a much shorter course of treatment resulted in full recovery. Such presentations in medical conferences sounded like echoes of distant and unattainable prospects. And now that has become a reality: nearly 100% of patients get well. Treating hepatitis C patients has never been so enjoyable. The news about the effective treatment is gradually finding its way in society. People come to us with hope for recovery. Now it is very important to stay alert and aware as well as encourage people to have a checkup. Being a doctor of a happy patient makes one happy. And happiness is mutual.

C T I V E


12


DalyviĹł darbai Artworks


Dvigubas žvilgsnis / Double View, 2017 Drobė, aliejus / Oil on canvas

14


P E R S P E K T Y V

Aira Baleišytė

O S 2 0

Manau, daktaro požiūris į darbą ir pacientus yra dvilypis – visuomet toks buvo. Vieną pusę mes matome ar tikimės pamatyti: tai – daktaras altruistas, visuomet mums pasiruošęs padėti, medicinos ekspertas, jam rūpi mūsų problemos ir liga. Kita mediko pusė – dar vienas darbuotojas, paskendęs rutinoje, norintis grįžti pas savo šeimą ir pailsėti. Šie du itin skirtingi požiūriai susipina viename žmoguje, todėl savo paveiksle vaizduoju gydytojas dvynes, žvelgiančias į pacientą.

1 7

I think a doctor’s approach to their work and their patients is and has always been rather ambivalent. On one hand, a doctor is an altruistically minded professional who cares about your illness and is always there to help you. On the other hand, a doctor is just another working person, who is tired of the daily grind and can't wait till they get back to their family and can rest. The two entirely different points of view become intertwined in the same person. That’s why my painting depicts twin doctors, both looking at the patient.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

15

7


16


P E R S P E K T Y

Laimutė Varkalaitė

V O S 2

Žmogus neturėtų būti tobulas, simetriškas, idealus. Jis net neprivalo to siekti ar ieškoti būdų, kaip priartėti prie tobulybės, kaskart vis labiau toldamas nuo savęs. Žmogų supanti erdvė ir visos joje esančios materijos bei nematerialūs dalykai, svarbūs pasaulio pažinimui, yra tik dialogas tarp jo ir aplinkos, nepanašus į niekieno, neidealus, besikeičiantis ir kartais net iš esmės keičiantis ateities numatymą. Svarbu tik šiuose savojo „aš“ ieškojimuose, kuriuos lemia supanti aplinka, nesubyrėti. Reikia laiku priimti suteiktas galimybes priartėti prie savojo „aš“ ir būti atviram. Pirmiausia – sau.

A human being doesn’t need to be perfect, symmetric or ideal. A human being doesn’t even need to attempt this or seek ways to get closer to perfection, which would simply move them further away from their true self. The space around a person with all its material and non-material things awaken one’s understanding of the world: it is a unique dialogue with one’s surroundings, a dialogue which resembles no other dialogue. It is not ideal, it is constantly changing, and occasionally it significantly alters the way one foresees future. It is important not to break down in this self-quest resulting from the surrounding environment. One needs to accept the opportunities to move closer to one’s true self, and to stay open. First of all, to yourself.

0 1 7

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

17

7


Neprivalo bĹŤti -iausias (diptikas) / No Need to Be the Best (diptych), 2017 Rapidografas / Rapidograph

18


P E R S P E K T Y V O S 2 0 1 7

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

19

7


Ciklas / The Cycle, 2017 DrobÄ—, aliejus / Oil on canvas

20


P E R S P E K T Y V O S 2 0

Donatas Vasiliauskas

1 7

Krentančių lapų motyvas pasirinktas kaip neišvengiamo gamtos ciklo ir atsinaujinimo ženklas, paliekantis žiūrovą apmąstyti šiandieninės mūsų egzistencijos netobulumą ir tuo pačiu – neribotų galimybių santykį. The motif of falling leaves represents the inevitable cycle of nature and encourages the viewer to reflect on the imperfections of human existence and on boundless opportunities it simultaneously presents us with.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

21

7


Su jais geriau / Better with Them, 2017 Akrilas / Acrylic painting

22


P E R S P E K T Y V O

Evelina Eigelytė

S 2 0

Iš tiesų aš nežinau, ką reiškia sunkiai sirgti. Net jei tik skauda dantį ar kankina ausies uždegimas, po apsilankymo pas gydytoją palengvėja. Tokiais atvejais labai džiaugiamės medicina ir vertiname gydytojo profesiją. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia pasveikti nuo hepatito C...

1 7

To be honest, I don't even know what it means to be severely ill. And yet, every time I see a doctor about some minor issue such as a toothache or an ear inflammation, it makes me relieved. In such cases, I feel very happy that there is medicine as such and I appreciate medical profession a lot. I can only imagine what it means to recover from hepatitis C...

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

23

7


Malda / The Prayer, 2017 AliejinÄ— pastelÄ— / Oil pastel

24


P E R S

Giedrė Markauskienė

P E K T Y

Moters kūnas, suklupęs maldai, – akistata su liga ir viltimi. Nuogas prieš tikėjimą, prieš ligą, nuogas prieš save. Nuogumas simbolizuoja tyrumą ir tiesą, o kūnas – lyg dalyvis to užburiančio maldos peizažo, kuriame slepiami slapti tekstai, slapti prisipažinimai, pagalbos šauksmas ir VILTIS. Be galo stipri kūno galia – melsti. Melsti atleisti, melsti pasigailėti, būti suprastam, išklausytam, melsti vilties. Sergantis kūnas ir sveikas meldžiasi skirtingai, tačiau jo gijimas neatskiriamas nuo sielos gijimo. Vaistai gali gydyti kūną, o siela turi NORĖTI pagyti. Kai egzistuoja viltis, tuomet ligos akistatoje randama resursų kovoti, suvokti, kokia jėga yra kūne ir sieloje. Šis kūrinys – tai atdaras langas besimeldžiančiam ir uždaras – stebinčiam, niekad nesuvoksiančiam, koks stiprus troškimas būti laisvam nuo ligos. Ar sunku pakeisti žinojimą apie ligą, kuri anksčiau buvo neišgydoma, bet dabar jau įveikiama? Ar išgijęs žmogus tampa „švarus“, ar jis tampa nugalėtoju? Tai – begalinė paslaptis ieškant atsakymo tiems, kurie šia liga nesirgo. Todėl kūrinys neparodo veido išraiškos, jis vaizduoja tik procesą, žinomą vien sergančiajam, kuris yra tik jo išklausyta malda. A woman’s body, kneeling in prayer, facing up to the disease and meeting hope. Naked body in front of faith, disease and herself. Nakedness symbolises purity and truth whereas the body participates in the spellbinding land of prayer, full of mysterious texts, secret confessions, cries for help and HOPE. The body has a formidable power to pray. To implore forgiveness and mercy. To implore someone to understand and to hear us. To implore hope. A sick body and a healthy body pray in different ways; healing of the body and healing of the soul are inseparable. Medicine can treat the body, but the soul must WANT to heal. In the face of illness, one who has hope is aware of the enormous force present in their body and soul, and therefore can muster up the resources to fight back. This work is an open window for one in prayer and a closed window for one who is just viewing and has no idea of how strong the desire to be free from illness is. Is it difficult to change the understanding of a disease which used to be incurable and now can be cured? When one recovers, do they become clean? Do they win? Questions like these are a bottomless secret for those who have never suffered from this disease. That’s why the work does not show the face and its expression. Instead, it shows the process, which can only be understood by someone sick, someone who believes that their prayer will be heard.

V O S 2 0 1 7

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

25

7


Vilties kopėtėlės / A Ladder of Hope, 2017 Drobė, aliejus / Oil on canvas

26


P E R S P E K T Y V O S 2 0 1

Tomas Stanaitis

7

Sunkiuose gyvenimo etapuose labai svarbu turėti viltį, tikėjimą, jog viskas bus gerai. Laipteliai yra tarsi metafora, simbolizuojanti viltį bei tikėjimą, kad po mažą, trapų žingsnelį judama aukštyn į šviesesnį, geresnį rytojų. When you are going through a tough time, it is very important to retain hope and to believe that everything will be alright. The little ladder is a metaphor for hope and belief that little fragile steps lead up toward a brighter and better future.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

27

7


Raktas iĹĄ ciklo Prabilusios sienos / The Key from the cycle entitled Talking Walls, 2017 Popierius, pastelÄ— / Pastel on paper

28


P E R S P E K T Y

Milda Sadauskienė

V O S 2

Būnant Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje man prakalbo sienos. Iš nutrupėjusių kolonų, tinko sluoksnių ir ankstesnius amžius menančių plytų į paviršių kilo vaizdiniai. Sienose linijas bei dėmes nubrėžė ir suformavo laikas. Dailininkų freskas koregavo oras ir drėgmė, o galbūt ir į šventovės skliautus kylančių giesmių vibracija? Mano akį patraukė šv. Petro atvaizdas, tarytum išplautas ir nugairintas, minkštai išnyrantis iš sienos masyvo – tartum angelas. Šis mano išgautas atvaizdas iš senos freskos, mano manymu, yra ne kas kita kaip žmogaus ir laiko kūrinys, nuglostytas daugelio kartų žvilgsniais, savo nežemišku pavidalu savyje saugantis tylius kuždesius, maldas ir paslaptis. Tai – švelnusis šauklys jį reginčiųjų širdims, žinios nešėjas, tarpininkas tarp šio pasaulio ir pasaulio anapus, raktas į... When I was at the Church of St. George the Martyr, the walls spoke to me. I saw images stepping down from the cracked columns, from peeling plaster and from crumbling bricks, which still remember long-gone centuries. Cracks and stains in the walls have been drawn by time. Frescoes have been altered by climate and humidity. Or maybe also by the vibrations of chants filling up the vaults of the church? I noticed the image of Saint Peter. Blurred and worn out, it was slowly and gently descending from the wall, like an angel. The image I caught in this old fresco to my mind is nothing else but the work of man and time: the ephemeral shape wearing gazes of numerous generations, and storing quiet whispers, prayers and secrets. It is a quiet messenger for the hearts of those who see it and an intermediary between this and the other world, a key to...

0 1 7

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

29

7


Dėlionė (triptikas) / The Puzzle (triptych), 2017 Gyvenimo detalė / A Piece of Life – ofortas, akvatinta / aquatint etching

30


P E

Milda Švėgždaitė

R S P E K

Juk tiesa, kad neįmanoma nieko tiksliai apibūdinti pačiam nesusidūrus su tam tikra gyvenimo kasdienybe ir realybe. Negana to, kiekvienas žmogus, net ir turėdamas tiesioginį ryšį su tam tikru reiškiniu, gali individualiai apdoroti informaciją ir pateikti savąją suvokimo perspektyvą. Vienas iš jų atsispindi triptike „Dėlionė“, kuris tėra bandymo suvokti gydytojo patirtį išraiška atsiradus naujiems vaistams hepatitui C gydyti. Nors tai yra naujas etapas medicinos istorijoje, dar vienas dėlionės fragmentas, palengvinantis tiek pacientų, tiek gydytojų kasdienybę, jis nekeičia šios profesijos atstovų darbo specifikos... Gydytojo darbe – kaip ir renkant išsibarsčiusias detales – būdingas laipsniškas judėjimas tikslo link. Negana to, šiuos specialistus lydi savotiška „budėjimo būsena“ – juk reikalingas visapusiškas įsigilinimas į kiekvieną pacientą, jo ligą bei nuolatinis dėmesys paciento būklei, kuri yra lyg ta „trapi tvirtybė“. Gydytojai – ne Dievai, jie žaidžia tokį patį gyvybės ir mirties žaidimą, tik atlieka kitą vaidmenį. Šie žmonės taip pat gali klysti, juos taip pat lydi ir džiaugsmai, ir nusivylimai, tačiau svarbiausia, kad būtų imamasi veiksmų, kuriuos lydėtų viltis, jog viskas bus gerai. It is true that it is impossible to define anything precisely if you haven’t experienced that life and that reality day to day yourself. Moreover, even with the first-hand experience of some phenomenon, every person tends to process the same information in their own way and present their own perspective to it. One of such perspectives is revealed in the Puzzle triptych, which expresses an attempt to understand the doctor’s experience when the new medicine for hepatitis C was found. Even though it is a new stage in the history of medicine and a new piece in the puzzle, which makes the day-to-day life of doctors and patients easier, the essence of medical professional’s work undergoes no changes, no matter what kind of disease is being treated. Like putting puzzle pieces together, this profession means steady progress towards the goal. Moreover, a medical professional is someone who is always on standby. Full immersion in each medical case is required as is consistent attention to the patient’s condition, represented by fragile strength. Doctors are not Gods. They participate in the same game of life and death, just have a different role. They can also make mistakes, experience ups and downs; however, the most important thing is to take action and have hope that everything will be alright.

T Y V O S 2 0 1 7

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

31

7


Dėlionė (triptikas) / The Puzzle (triptych), 2017 Trapi tvirtybė / Fragile Strength – ofortas, sausa adata / drypoint etching

32


P E R S P E K T Y V O S 2 0 1 7

p E R S P E C T I V

Dėlionė (triptikas) / The Puzzle (triptych), 2017 Pabaigos pradžia / The Beginning of the End – ofortas / etching

E S 2 0 1

33

7


Ąžuolo giesmės / Songs of the Oak, 2017 Linas, medvilnė, metalizuoti siūlai, siuvinėjimas, aplikacija / Cotton, linen, metallic thread, embroidery and application

34


P E R S P E K T Y V O S 2

Jūratė Petruškevičienė

0 1 7

Metelių regioniniame parke, šalia Dusios ežero, – daugybė visokiausių paukščių, ąžuolai tiesiog virpa nuo jų čiulbėjimo. Šiame darbe norėjau sukurti specifinę nuotaiką, dekoratyvinėmis priemonėmis atskleisti girios paukščių įvairovę, jų formas ir siluetus. Gydytojai turi tikėti stebuklais, o pati gamta – stebuklas, kurioje įkvėpimo gali surasti visi to ieškantys. Meteliai Regional Park near Dusia Lake teems with various birds; oaks almost vibrate from their songs. I wanted to create a special mood in this work and decoratively convey the variety of forest birds, their forms and silhouettes. Doctors must believe in miracles whereas nature itself is a miracle and provides inspiration for everyone who seeks it.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

35

7


Be pavadinimo / No Title, 2017 Fotografija / Photography

36


P E R S P E K T Y V O S 2

Gintaras Česonis

0 1 7

Sugebėjimas atskirti ir įžvelgti suteikia galimybę ir viltį... The ability to single out and see through gives one the opportunity and hope…

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

37

7


Laukimas / Waiting, 2017 DrobÄ—, aliejus / Oil on canvas

38


P E R S P E K T Y V O S 2 0

Inga Faizovaitė

1 7

Vienintelis ir didžiausias sergančio žmogaus noras – pasveikti. Viltis miršta paskutinė, o tą viltį padeda išlaikyti ir jos neprarasti gydytojas, kuris visada šalia, kai to labiausiai reikia. Belieka laukti ir tikėtis geriausio... The only and most fervent wish of a sick person is to get well. Hope dies last whereas the doctor is always there for you and helps to keep hope alive and never give up. All that remains is waiting and hoping for the best…

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

39

7


Šešėliai atsitraukia? / Shadows Back Off?, 2017 Mišri technika / Mixed technique

40


P E R S P E K T Y V O S 2 0 1 7

Vytenis Mikulevičius Nors šiandien sergančiųjų hepatitu C likimas daug šviesesnis ir optimistiškesnis, praeities baimės ne taip lengvai pasitraukia. O kas, jeigu..? Even though prospects for hepatitis C patients are brighter and more optimistic today, fears from the past do not easily back off. What if..?

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

41

7


Naujas kūnas / The New Body, 2017 Drobė, aliejus / Oil on canvas

42


P E R S P E K T Y V O S 2 0

Gerda Malinauskaitė

1 7

Žmogus, pasveikęs po ligos, tarsi gimsta iš naujo, įgauna naują kūną. Žmogaus kūnas – sielos drabužis: nors klastinga liga pirmiausia paveikia kūną, neabejotinai palieka pėdsakus ir sieloje, todėl atsiradus progai pasveikti įvyksta dvigubas atgimimas. A person who has recovered from an illness feels as if they were born again with a new body. The human body is like a piece of clothing for the soul and even though this perfidious disease first of all affects the body, it undoubtedly leaves its traces in the soul, too. Thus when the person recovers, rebirth is twofold.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

43

7


Ligos istorijos / Case Histories, 2017 DrobÄ—, aliejus / Oil on canvas

44


P E R S P E K T Y V O S

Ainė Jacytė

2 0 1 7

Dažnai manome, kad gydytojai – tarsi Dievai – gali išgydyti ir padėti sunkiausiose gyvenimo situacijose, padaryti tai, kas mums, paprastiems žmonėms, atrodo neįmanoma. Tačiau gydytojai nėra dieviškos būtybės – tai paprasti žmonės, turintys neeilinį pašaukimą, savyje nešiojantys prisiminimus apie pacientų ligos istorijas, kurios yra ne tik sėkmingos, bet ir skaudžios...

We often think that doctors are like Gods who can cure us of anything and help us in the most desperate situation. We expect them to do what we, ordinary people, see as impossible. However, doctors are no deities, but just ordinary people who have an extraordinary vocation. They must learn to live with all the memories of their patient cases, which may be both happy and sad...

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

45

7


Į Šviesą / To the Light, 2017 Drobė, aliejus / Oil on canvas

46


P E R S P E K T Y V O S 2

Viltė Paulauskaitė

0 1 7

Kiekvienas sergantysis greičiausiai pasakytų, kad net pasveikus nuo sunkios ligos sielos randas lieka visam gyvenimui. Žmogus tampa kitoks: stipresnis, drąsesnis, žvelgiantis į ateitį, bet skaudi patirtis niekur nedingsta – ji užgrūdina. Every patient would probably agree that even when they recover from a severe illness, a scar stays for the rest of their life. Such person becomes different: stronger, braver and looking forward for the future. But the painful experience they have gone through always stays there, and makes them more resilient.

p E R S P E C T I V E S 2 0 1

47

7


LTHCV170090

Projekto partneris / Project partner

ProjektÄ… remia / Supported by


49


50

Profile for nugalek hepatita C

Perspektyvos 2017  

Perspektyvos 2017  

Advertisement