NOTARIATAS
Romutė Sipavičienė
Straipsniai
Vilniaus miesto 30-ojo notaro biuro notarė
TESTAMENTAS ar visada aišku ir nedviprasmiška?
Notaro vaidmuo dabartinėje teisinėje sistemoje yra gana svarbus, nes jis privalo užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų ir taip būtų išvengta vėlesnių nesutarimų bei teisminių ginčų. Ne išimtis ir paveldėjimo teisė, įskaitant ir paveldėjimą pagal testamentą. Tačiau kad po bet kurio palikusio testamentą asmens mirties paveldėjimo santykiai klostytųsi aiškiai ir nedviprasmiškai, nesukeldami įpėdiniams ar kitiems asmenims pagrindo teisminiams ginčams, būtini itin preciziški notaro, tvirtinančio vieną ar kitą testamentą, veiksmai. Dėl šių priežasčių norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias, mano nuomone, aktualias notarų darbo problemas, kylančias notarams tvirtinant oficialiuosius testamentus. Tačiau daugeliu atvejų problemos iškyla ne sudarant testamentą, o po testatoriaus mirties, kai atsiranda priešingi įpėdinių ar kitų su testamentu susijusių asmenų interesai. Todėl, siekiant aiškumo, pranešime bus trumpai paliesti kai kurie probleminiai paveldėjimo pagal testamentą institutai, aktualūs tiek testamento sudarymo, tiek jo vykdymo metu. Stengsiuosi apsiriboti praktiniais aspektais, palikdama nuošaly detalesnę teorinę analizę. Bendrasis sutuoktinių testamentas (5.43 str.) – tai oficialiojo testamento rūšis, kuriuo dviejų asmenų bendra valia nukreipta į bendrą tikslą. Šiuo testamentu abu sutuoktiniai išreiškia bendrą valią, kad
kiekvienas po savo mirties palieka kitam, pergyvenusiam sutuoktiniui, visą savo turtą. LR civilinio kodekso (toliau – CK) normose numatoma galimybė palikėjams bendru sutarimu paskirti įpėdinį, kuris turtą paveldėtų mirus pergyvenusiam sutuoktiniui. Paskyrus tokį įpėdinį kyla klausimas, ar gali pergyvenęs sutuoktinis disponuoti mirusiojo sutuoktinio turtu. Nors teorijoje šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės, atsakymas turėtų būti vienareikšmiškai teigiamas. Po pirmojo sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (tiek asmeninį, tiek įgytą santuokoje) paveldi pergyvenęs sutuoktinis. Priėmęs palikimą ir gavęs notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, jis įgyja neginčijamą nuosavybės teisę į paveldimą turtą, kurios turinį nustato LR CK 4 knygos normos. Nuo šio momento pergyvenęs sutuoktinis tiek savo, tiek paveldėtu turtu disponuoja laisvai, nesaistomas įpėdinio, nurodyto bendrame sutuoktinių testamente, valios. Esant dabartinei teisės normų reglamentacijai, pasitaiko atvejų, kad bendrame sutuoktinių testamente numatytas įpėdinis, turintis teisę paveldėti po abiejų sutuoktinių mirties, nieko nepaveldi, nes pergyvenęs sutuoktinis visą turtą būna iššvaistęs arba perleidęs tretiesiems asmenims. Dėl šių priežasčių neišvengiamai kiltų ginčas, jeigu testamente nurodyti įpėdiniai bandytų ginčyti turto perleidimo sandorius įrodinėdami, kad buvo pažeista pirmojo mirusio sutuoktinio valia. Tačiau, kaip jau minėta, 45
