Njuspeipis, 2019/2020 sezono geriausi by Njuspeipis

TIRAŽAS: ∞ VNT. ISSN 2029-1914 2020 ULTIMATE EDITION

Njuspeipis #149+ VASARA SPALVINGAS, KOMPAKTIŠKAS, LINKSMAS, ŠMAIKŠTUS IR NEMOKAMAS MĖNESINIS STUDENTIŠKO GYVENIMO BŪDO ŽURNALAS. Vicko Mozara

SEZONO GERIAUSI

Futurizmas Nojus Dimša

Hiperrealybė. Pirma dalis – Įvadas

Žmogus A – atsibunda, nusiprausia, skubą į darbą, pakeliui puodelis per brangios kavos ir jau pagamintas sumuštinis. Pietūs – bendradarbiai, brangus avokadų skrebutis, kava, naujienos, darbas, politika. Vakaras – kamščiai gatvėse, namai, televizorius, konsolė, „Youtube“. Nuovargis. Miegas. Po kurio laiko – paaukštinimas, nauji daiktai, atostogos. Žmogus B – atsibunda, nusiprausia ir iškeliauja į virtualią realybę. Ten pokalbiai su draugais, XP ir daiktų rinkimas. Vakare dušas, miegas ir galvojimas apie rytojaus žaidimą. Po kurio laiko – aukštesnis rankas, nauji daiktai ir būdai gauti XP. Jei dekonstruosime tas dvi trumpas pastraipas, pamatysime panašumą. Asmuo atsibunda ir eina praleisti laiko darydamas kažką pasikartojančio ir nelabai įdomaus, kad gautų socialinę valiutą, kurią jis naudos savo laiko praleidimui bei greitesniam socialinės valiutos kaupimui. Tuo metu mūsų planetos vanduo yra pripildomas nuodingų atliekų, oras, kuriuo kvėpuojame, teršiamas, vyksta karai bei konﬂiktai ir pagrindinė naujiena šiandien žiniose yra ta, kad moteris panaudojo savo paskolą universitetui, kad pasididintų krūtinę.

Sveiki atvykę į hiperrealybę Terminas hiperrealybė pirmą kartą buvo pavartotas prancūzų sociologo Jean Baudrillard knygoje „Simuliacija ir Simuliakrai“. Ši sąvoka apibūdina simuliaciją, abstrakciją, sudarytą iš tikrų modelių, bet be kilmės ar realybės. Supaprastinus – hiperrealybė yra būsena, kurioje realybė ir ﬁkcija susilieja į vieną ir nebelieka jokio būdo atskirti tai, kas yra tikra ir kas ne. Dabar sugrįžkime į pradžioje pateiktus dviejų asmenų dienos apibūdinimus. Jeigu dienos pabaigoje jų paklaustume, ką jie nuveikė, žmogus A atsakytų, kad dirbo, atnešė algą namo, kad jo šeima galėtų gyventi, o asmuo B atsakytų, jog jis socializavosi. Bet jeigu mes paklaustume jų, kaip ši diena pakeitė pasaulį, žmogus A pradėtų lementi, jog sukūrė vertę savo darbdaviui, padėjo žmonėms spręsti problemas. O tada, jeigu paklaustume darbdavio, ką jam davė ta darbuotojo sukurta vertė, jis pradėtų pasakoti apie darbuotojo kuriamą geresnę socialinę ir darbo aplinką. Taigi, jis rodo atgal į darbuotoją ir taip gaunasi begalinis ciklas be jokios realios vertės. Žmogus B šiuo atveju būtų žymiai sąžiningesnis ir prisipažintų, kad nieko naudingo nenuveikė, galbūt užsimintų, jog iš to galės užsidirbti ateityje, bet jis nebandytų dangstytis ir neigti, jog prarado dalį savo laiko. Ir čia matome paradoksą – žmogus A didžiąją dalį laiko praleidęs realybėje nemato, kad jis iš tikro buvo hiperrealybėje, o žmogus B prabuvęs joje tai supranta. Šituo momentu reikėtų apibrėžti, kaip aš suprantu gyvenimą realybėje. Gyventi realybėje dabar reiškia stumti žmogaus galimybes į priekį. Todėl priėjimą prie ilgalaikės realybės dabar turi labai mažas kiekis žmonių . Geriausias būdas pažiūrėti, ar gyveni realybėje, ar hiperrealybėje, yra paklausti savęs: „kaip aš keičiu pasaulį?“. Gyvenimo gale dalis mokslininkų sau gali atsakyti „aš atradau šią dalelę, sukūriau tokį dirbtinį intelektą, išsprendžiau tokią matematikos problemą.“ Filosofai gali sakyti „aš sugalvojau štai tokią idėją ir ji paplito ir taip pakeitė žmonių gyvenimus.“ O paprastas žmogus A, jeigu jam pasiseks, galės pasakyti sau, kad „na, aš išgelbėjau gyvybę žmogui, kuris padarė pasaulį geresnį.“

Planuoklis Tobula planavimosi sistema – ar ji egzistuoja? Turbūt kiekvienas turime savo būdą planuotis laiką ir užduotis. Vieni viską atsimena, kitiems gyvenimą gelbėja lipnūs lapeliai ar atskiros užrašų knygelės kiekvienam dalykui. Vis dėlto visiems kartais pramuša – kai darbų tiek daug, kad įprasta planavimosi sistema tiesiog nebegali atlaikyt krūvio. Atmintis supanikuoja, lipnūs lapeliai pasimeta, o užrašų knygelės lyg susitarusios slepia, kur užsirašei tą svarbų dalyką, kurio dabar ir ieškai. Tokiais atvejais galima pasitikėti tik viena planavimosi sistema – asmeniniu planuokliu.

Silvija Saulė Aleknaitė Asmeninis archyvas

Visų pirma, kas tas planuoklis? Trumpai drūtai, tai knygelė, kurią susiplanuoji pats. Planuoklis skirtas atstoti visas kitas užrašų knygeles, kurias pildai šiuo metu. Jis gali būti ir dienoraštis, ir vieta sąrašams bei planams, ir namų darbų sekimo įrankis, ir bet kas kitas, ką tik gali sugalvoti. Planuoklis tinka visiems, nes jį pasidarai pats iš tuščios užrašų knygelės. Tai reiškia, kad tai, kas atsiranda viduje, kiekvienas pasirenka pagal savo gyvenimo būdą, pomėgius ir įpročius. Vis dėlto yra kelios būtinos dalys, kad planuoklis funkcionuotų. 1. TURINYS. Pripažinkime, kartais tikrai norėtųsi susikataloguoti smegenis ir visada žinoti, kur kokia mintis slepiasi. Iš esmės planuoklis ir yra tas minčių katalogas, kuriame atsiranda viskas, ką norisi išimti iš galvos. Dažnai jame šalia vienas kito atsiranda mėgstamiausių dainų sąrašas ir idėjos, ką draugams padovanoti per Kalėdas. Kad būtų įmanoma lengvai susigaudyti ir greitai rasti reikalingą informaciją, turinys yra tiesiog būtinas. Jį pasidaryt paprasčiau nei paprasta – pirmo lapo viršuje užsirašyk „TURINYS“ ir vėliau čia surašyk visus svarbius dalykus, kurie vyko planuoklyje. Puslapius reikės susinumeruoti kaip tikroje knygoje, bet juk taip dar smagiau, ar ne? 2. METŲ PLANAS. Metų planas yra vieta, kurioje rašomi ateities įvykiai (tie, kurie vyks ne šį mėnesį) – gimtadieniai, kelionės, susitikimai, atsiskaitymai ir kitos linksmybės. Jis ypač dažnai naudojamas besibaigiant mėnesiui, kai susitikimas kitą savaitę jau persikelia į naują mėnesį. Metų planą pasidaryti irgi nėra sunku – tereikia susirašyti 6 arba 12 ateinančių mėnesių ir prie kiekvieno palikti vietos užsirašyti planams. Darantis mėnesio planą, visi konkretaus mėnesio planai perkeliami ten. 3. MĖNESIO PLANAS. Va čia rašai viską, ką susiplanuoji šiam mėnesiui. Čia yra tas puslapis, į kurį reikia žiūrėti, kai pasakai legendinę frazę „man reikia pasitikrinti savo kalendorių“. Mėnesio planą pasidarysi per maždaug 5 minutes – tereikia užsirašyti mėnesio pavadinimą ir stulpeliu surašyti visas mėnesio dienas. 4. DIENOS PLANAS. Jei nori nepasimesti užduotyse, kurias šiandien reikia padaryti, geriausia yra jas užsirašyti. Ir užsirašius nedejuoti, o iš tikrųjų daryti, kad galėtum pagaliau jas išbraukti ir eiti žiūrėti serialo be sąžinės graužaties. Planuoklio pagrindas yra šie keturi žingsniai, o visa kita yra tik fantazijos reikalas. Galima pridėt begalę elementų arba išlikti minimalistu. Didžiausias smagumas tas, kad, pagavus esmę, galvoje pradeda dėliotis planavimosi sistemos, kurios tobulai tinka tau, ir netrunki pastebėti, kad planuotis pasidarė fainai. Iš pradžių gali būti sunku sugalvoti, kokių puslapių reikia, todėl įkvėpimo kviečiu pasisemti iš Saulėto planuoklio Instagram ir Facebook paskyrų. O jeigu bandai sumažinti savo ekrano laiką, susitinkame kitame „Njuspeipio“ numeryje!

09 03

Istorijos Trupiniai Gabija Chomskytė

Piratas – gana netradicinė, legendomis apipinta „profesija“, įkvėpusi daugybę populiariosios kultūros kūrinių (nuo nuotykių romanų iki ﬁlmų). Kaip jau tikriausiai supratote iš straipsnio pavadinimo, šį kartą dėmesį sutelksiu į vienos Rytų vandenis valdžiusios moters nuotykių kupiną gyvenimą.

Nėra daug žinoma apie Shih (Shih yra vardas, o tikroji pavardė – Yang) jaunystės metus iki tapimo pirate. Dauguma šaltinių teigia, jog ji dirbusi prostitute viename plaukiojančiame viešnamyje Guangzhou regione. Ne visi su šia versija sutinka, spėdami, jog prostitucija galėjo būti ir išgalvotas aspektas tam, jog visa likusi moters karjera skambėtų įspūdingiau. Siekiant išlaikyti istorijos vientisumą tolimesniame tekste bus laikomasi populiaresnės įvykių versijos. T a i g i , d i r b d a m a prostitute ji sutiko tuomet jau įtakingą piratą Cheng I ir netrukus pora apsimainė vestuvių žiedais. Palikusi viešnamį Shih išplaukė į plačiuosius vandenis ir pradėjo savo, kaip piratės, kelią. Galią jai suteikė vestuvių kontraktas, kurį pasirašęs vyras sutiko žmonai perleisti pusę valdžios ir turtų. Naujomis privilegijomis moteris naudojosi sumaniai ir neilgai trukus ėmė plėšikauti visu pajėgumu. Šalia to verta paminėti, jog Shih tapo ne tik pirate, bet ir mama: pagimdė du vaikus, taip pat įsivaikino jaunuolį. Šeimyninė laimė ilgai netruko, kadangi Cheng I mirė būdamas vos 39-ių. Apsukri jo našlė netrukus perėmė visą valdžią į savo rankas. Jos pareigos buvo itin atsakingos, nes iki mirties autoritetingas sutuoktinis spėjo suvienyti vieną didžiausių laivynų Kinijoje, „Raudonosios garsėjusį vėliavos“ vardu. Pasinaudodama 04

velionio užmegztais ryšiais ji subūrė stiprią ir ištikimą komandą, kurią valdė patyrę kapitonai. O naujuoju piratės mylimuoju tapo jos įsūnis, bet apie tai mes

nekalbėsime. Siekdama įtvirtinti savo poziciją valdžioje bei palaikyti tvarką, Shih išleido įstatymų rinkinį su taisyklėmis, kurių privalėjo laikytis kiekvienas laivyno narys. Remiantis šiais įstatymais, bet kas, duodantis nurodymus ar nesilaikantis tų, kurie buvo paskirti pačios Shih, buvo baudžiamas

galvos nukirtimu. Be to, buvo draudžiama vogti iš gyventojų, kurie tiekė piratams bet kokią žaliavą. Taip pat verta paminėti, kad egzistavo kelios taisyklės, ypač lietusios moteris. Pavyzdžiui, išprievartavimas buvo baudžiamas mirtimi, o jei piratas turėjo žmoną, privalėjo būti jai ištikimas. 1808 metais Kinijos valdžia nesėkmingai bandė sunaikinti Shih laivyną, tačiau po kelių nuožmių mūšių nusprendė atsitraukti. Dar kurį laiką „Raudonoji vėliava“ plaukiojo nenugalėta, nors kovėsi su Qing dinastija, portugalų, britų ir kitų tautų laivynais. Ir vis dėlto visi nuotykiai turi savo pradžią ir pabaigą. Po kelerių metų prasidėjo pralaimėjimų virtinė, nulėmusi laivyno sutriuškinimą. 1810-aisiais „Raudonoji vėliava“ pasidavė portugalams, daugybė piratų priėmė jiems kinų valdžios pasiūlytą amnestiją, nes p a s i d a v ė savanoriškai. Tai reiškė, jog iš didžiulio laivyno (apie 20 tūkstančių žmonių) buvo nubausti tik keli šimtai. Baigusi sėkmingą ir nuotykių kupiną piratės karjerą Shih ilsėtis neskubėjo. Pagimdė dar du vaikus, o po antrojo vyro mirties su likusia šeima išsikėlė gyventi į Makao. Pasinaudodama sugrobtais turtais atidarė lošimo namus ir viešnamį. 1844 metais Shih ramiai mirė savo lovoje, apsupta artimųjų. Jai buvo 69 metai.

Platus akiratis Ką reiškia būti balta varna?

Gabija Chomskytė

Ar albinosų akys tikrai raudonos? Ar kiekvienas baltą kailį turintis gyvūnas yra albinosas? Šį genetinį sutrikimą gaubia daugybė mitų ir klaidingų įsitikinimų. Tikiuosi, jog šis tekstas padės juos išsklaidyti. Kaip ir minėjau, albinizmas yra genetinis sutrikimas. Labiausiai jis paveikia melanino (spalvą suteikiančio pigmento) gamybą. Būtent jo trūkumas nulemia tai, jog šį mutavusį geną turintis žmogus (ar kitos rūšies būtybė), palyginus su kitais, atrodo itin blyškus. Įdomu tai, jog albinosų kūdikių tėvai įprastai yra tipinės išvaizdos, jie – tik geno nešiotojai. Be to, šis genas yra recesyvinis, todėl albinizmas pasireikš tik jei nešiotojai bus abu tėvai. Tiesa, net ir tada tikimybė yra tik 1 iš 4. Albinizmas yra kelių tipų. Vienas iš jų paveikia tik akis, kitas – odą, plaukus ir akis, tačiau yra įvairių tarpinių variantų. Kalbant apie albinosų akis, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog paveikiama ne tik jų išorė, bet ir rega. Žmonės su albinizmu dažnai esti trumparegiai, toliaregiai arba žvairi. Jų akys taip pat yra nepaprastai jautrios šviesai, o raudonos jos gali atrodyti tik dėl geriau matomų kraujagyslių. O kaip atskirti, ar gamtoje matomas gyvūnas yra albinosas? Žvilgsnį reikėtų nukreipti į aplinką: jei gyvūnas yra baltas sniegynuose, tai paprasčiausiai maskuojasi. Albinosai žvėreliai susiduria su nemažai sunkumų: laukinėje žalumoje jie yra lengvai pastebimi, todėl gali tapti paprastu grobiu. Iš kitos pusės, yra užﬁksuoti keli atvejai, kai plėšrūnas nepalietė neįprastos išvaizdos aukos būtent dėl to, kad baltumas asocijuojasi su liga ir tikrai ne su kažkuo, ką būtų saugu suėsti. Ar kada nors susimąstėte apie posakį „balta varna“? Būtent paukščiams albinosams išgyventi yra itin sunku. Tikriausiai žinote, jog sparnuočiai turi ypatybę rinktis partnerius, kurių plunksnos spindi ryškiausiomis spalvomis. Tai reiškia, jog baltas paukštis dažnai lieka vienišas ir nesukuria šeimos. Albinosus jauniklius taip pat gali atstumti jų tėvai, kadangi, neturėdami galimybės užsimaskuoti, mažyliai kelia rimtą pavojų visai savo šeimai.

Kai kuriose šalyse žmonės su albinizmu gyvena gana įprastą gyvenimą. Žinoma, norėdami apsisaugoti nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių, jie turi visada vaikščioti išsitepę kremu ir nešioti akinius, tačiau čia juk visi vargai ir baigiasi? Tiesą sakant, ne visai... Norėčiau užbaigti šį tekstą pozityvia nata, sakydama „na, albinosus myli modelių agentūros, todėl išskirtinumas yra vertinamas“, tačiau tai neatspindėtų kraupios realybės. Prietaringose ir mitais tikinčiose pasaulio bendruomenėse albinosai tampa atstumtaisiais, nes vis dar tikima, jog kontaktas su jais atneš nesėkmę ir mirtį. Šie žmonės dažnai vadinami vaiduokliais ar prakeiktaisiais. Labiausiai izoliuoti yra vaikai, kadangi dėl jautrumo šviesai jiems sudėtinga įsitraukti į veiklas, vykstančias lauke, pvz., įvairius žaidimus. Dėl visuomenės požiūrio į albinosus jiems taip pat nelengva susirasti draugų. Viskas nesibaigia tik užgauliojimais, kadangi egzistuoja daugybė prietarų ir mitų, teigiančių, jog albinosų galūnių ar kitų kūno dalių naudojimas ypatinguose ritualuose gali pritraukti turtus ir sėkmę. Dėl to žmonės su albinizmu medžiojami, o jų kūno dalys parduodamos itin brangiai ir naudojamos kaip amuletai ar apeigų įrankiai. Tai gali nuskambėti kaip praeito amžiaus įvykiai, jau nebeaktualūs šiomis dienomis, tačiau paskutinis straipsnis apie albinoso nužudymą, anglų kalba paskelbtas dar šiais metais, byloja, jog tai – vis dar labai opi problema.

Dar pagalvosiu

,,Just a pigment of your imagination“

Nuo pirmųjų piešinių uolose iki šiuolaikinių paveikslų, kabančių nacionalinėse galerijose, žmogus visada bandė atkartoti jį supantį pasaulį. Tačiau tai nebūtų įmanoma be dažų, kurie išgaunami iš pigmentų. Dabar dažniausi naudojami sintetiniai pigmentai, bet prieš kelis šimtus metų spalvos buvo išgaunamos įvairiausiais būdais. Ne, nepasakosiu apie kiekvieną natūralų augalą, iš kurio galima Saulė Kliukaitė išgauti raudoną pigmentą, bet atkreipsiu dėmesį į įdomesnes pigmentų istorijas.

01| Drakono kraujas (angl. Dragon’s Blood)

02| Indiška geltona (angl. Indian Yellow)

Jei jau prakalbom apie raudoną spalvą, tai šis Jei esate Bob Ross fanas, ši spalva jums tikrai pigmentas vertas epinės poemos! Norint išpopuliarinti šį girdėta. Ši geltona buvo vertinama dėl savo ryškumo (ji iš Pietryčių Azijoje augančio medžio gaminamą puikiai tiko atvaizduoti saulės šviesai) ir puikios pigmentą buvo sugalvota legenda, paaiškinanti jo konsistencijos, tačiau kaip tiksliai ji išgaunama išliko atsiradimo istoriją. Pasak legendos, drakonas ir paslaptimi iki XIX amžiaus antrosios pusės. 1886 metais dramblys buvo amžini priešai. Kartą, jiems susirungus, pradėjus tyrimą buvo išsiaiškinta, jog šis pigmentas dramblys savo iltimis padūrė drakoną – jo kūne gaunamas Bihar provincijoje, Indijoje, iš galvijų, tekėjo karštas ir ugningas kraujas. Būtent iš šio kurie maitinami vien mangų lapais, šlapimo. Quick fun ištekėjusio kraujo ir buvo pagamintas Kadangi toks maistas nesuteikė galvijams fact: pigmentas, naudotas atvaizduoti visus reikiamų maistinių medžiagų, tai buvo kiekvienas atspalvis raudonus, blogį atspindinčius atspalvius. laikoma gyvūnų kankinimu ir tokia turi savo speciﬁnį pigmento gamyba uždrausta 1908 pavadinimą, kuris dažnai nusako, metais. iš kur ar kaip tas dažas yra išgaunamas, tad perskaitę pavadinimą galite bandyti (angl. Tyrian Purple) (angl. Ultramarine) paspėlioti pigmento Tai viena prabangiausių ir seniausių Kaip ir ultramarinas, purpurinė antikos atsiradimo pasaulyje dažų spalvų. Viduramžiais tai buvo pasaulyje (ypač Romos imperijoje) visada istoriją. vienintelė ryški mėlyna spalva, tačiau ją simbolizavo galią ir prestižą. Ja puošdavosi gamindavo tik už daugybės kilometrų nuo Europos. romėnų magistratai, generolai, o vėliau ir Žodžiai „ultra“ ir „marine“ reiškia „už jūros“, o imperatoriai. Ši spalva tapo ypač susieta su valdžia ir pigmentas dažams buvo kasamas Afganistane ir statusu – gimus karališkosios šeimos vaikui, buvo išgaunamas iš lazurito. Šis mineralinės kilmės dažas sakoma „born in the purple“. Purpuras tapo išskirtine spalva: gaminama iš purpurinių austrių, randamų Tyro buvo vienas labiausiai saugomų ir tausojamų menininkų pakrantėse. Jos atspalviai svyravo nuo raudonos iki bendruomenėje. Užsisakyti paveikslą ar portretą su šia purpurinės ir sakyta, jog su amžiumi jie virsdavo dar spalva buvo tikra prabanga. Tačiau ultramarinas tapo įspūdingesniais ir ryškesniais. Tačiau norint išgauti nors nekaltosios Mergelės Marijos apsiausto spalva, taip ir 2 gramus šio pigmento reikėdavo 12 000 austrių, tad norint pabrėžti galią ir statusą. Vėliau buvo atrastas po kurio laiko purpuro populiarumas išblėso. sintetinis pigmentas dažams išgauti – taip ši spalva tapo prieinama visiems.

03| Ultramarinas

04| Purpuras

05| Mumijos ruda (angl. Mummy Brown)

Taip, tikrai perskaitėte teisingai ir ne, tai nėra kažkoks šmaikštus spalvos pavadinimas. XVI amžiuje išpopuliarėjo rudi pigmentai, išgaunami iš žmonių ir kačių mumijų. Ji tapo mėgstamiausia Anglijos menininkų brolijos Prerafaelitų spalva. Sakyta, kad ji buvo tobula odos atspalviams išgauti, tačiau nebuvo labai patvari – gana greitai pradėdavo trūkinėti ir trupėti, o dėl savo sudėties dar ir paveikdavo kitus dažus. Tokie pigmentai nebeparduodami nuo XX amžiaus vidurio ne tik dėl humaniškų priežasčių, bet ir dėl mumijų stygiaus. Tačiau jei įdomu, galite pasigūglinti vieną iš paveikslų, kuris yra nutapytas būtent su šiuo pigmentu. Manoma, kad prancūzų dailininkas Martin Drölling nuolat tapė su Mumijos rudos dažais, pagamintais iš Prancūzijos karalių palaikų. Vienas jo darbų „L’interieur d’une cuisine“, tikėtina, yra puikus karalių „palikimas“.

Kultūra Ten, kur laimę neša drakonai Jei tektų keliauti po Aziją ir viešėti Honkonge, ne vieno akys užkliūtų už didelių ertmių ten stūksančiuose dangoraižiuose. Atrodo, kam tos „skylės“ pastatuose, kur kiekvienas gyvenamas kvadratinis metras yra svarbus? Pasirodo, viskas ne veltui, o vadovaujantis feng shui. Feng shui – tai prieš maždaug 3000 metų Kinijoje susiformavęs pseudomokslas. Verčiant pažodžiui, feng reiškia ,,vėjas“, o shui –,,vanduo“. Ši praktika negali egzistuoti be balanso, taigi čia ypač svarbu yin (moteriška energija) ir (vyriška energija). Kai šie du komponentai papildo vienas kitą ir tarp jų nėra disbalanso, chi gyvybinė energija teka laisvai ir garantuoja sėkmingą gyvenimą. Pagal tradicijas, feng shui praktika taip pat yra paremta penkiais žemės elementais, susijungusiais į ciklą. Vanduo (simbolizuojantis emocijas ir užsidegimą/įkvėpimą) drėkina medžius, medžiai (stabilumas bei jėga) yra pagrindinė ugnies sudedamoji dalis, ugnis (lyderystė bei drąsa) virsta pelenais, kurie iš esmės yra žemės mineralas, formuojantis metalus, o metalai (susikaupimas ir tvarka) vėsdami sudaro sąlygas vandeniui kondensuotis, taip uždarydami šį ciklą. Jei tikėtume Kinijos legendomis, ten kasdien iki vandens telkinių keliauja kalnuose gyvenantys drakonai – tam, kad gautų atsigerti, pasibūtų, nupraustų ar nusivestų savo drakoniukus. Būtent skrisdami dangumi jie gyventojams atneša sėkmę bei laimę. Taigi, atsiradus dangoraižiams reikėjo kažkaip spręsti problemą, kad drakonai galėtų keliauti nevaržomi. Taip gimė ,,drakonų vartai“ pastatuose. Žinoma ne viena istorija apie feng shui nepaisymą, tačiau viena populiaresnių susijusi su nacionaliniu Kinijos banku. Pastatas savo struktūra visiškai prieštarauja feng shui principams. Jis neturi "drakonų vartų" ir yra smailas (kas, tikima, neleidžia energijai laisvai tekėti, ją tarsi nupjauna). Išdygus šiam

Živilė Pacevičiūtė

dangoraižiui, gretimuose pastatuose ėmė vykti nelaimės, pradėjo žlugti verslai, daugelis ﬁrmų bankrutavo. Tuo metu visai šalia stovinčios konkurentų (HSBC banko) būstinės akcijos krito iki rekordiškai mažo skaičiaus. Siekiant atremti blogą energiją ir susigrąžinti drakonų nešamą laimę, ant HSBC stogo buvo pastatyti du patrankos formos objektai, nukreipti būtent į nacionalinį Kinijos banką. Sklando legendos, jog netrukus laimė sugrįžo, nes feng shui vėl buvo subalansuotas. Galima manyti, jog senovės papročiai yra pamirštami ir jais nebesivadovaujama, tačiau 2005 metais Honkongo miesto universitetas tai visiškai paneigė. Ši įstaiga buvo pirmoji visame pasaulyje, pasiūliusi feng shui kursą statybos bei inžinerijos magistro programoje. Taip pat vykdomos 3,5h trukmės ekskursijos. Jų metu dalyviai nuvedami į vietas, kuriose sukoncentruotas didžiausias kiekis "drakonų energijos", paaiškinama, kaip slopinti neigiamos energijos poveikį, papasakojama, kokia yra feng shui įtaka pastatams bei kodėl vadovaujantis būtent šio pseudomokslo principais gimė vienas iš lyderiaujančių miestų pasaulyje. O jei vis dėlto norisi mokslinio paaiškinimo... Kinijoje vienu metu buvo ypač paplitę ,,sieniniai“ dangoraižiai (lyg vienas su kitu sulipę pastatai), siekiant sutalpinti kuo daugiau gyventojų. Tačiau žmonės ėmė skųstis, jog nebegali mėgautis gražiais vaizdais, tai trukdo cirkuliuoti orui bei nėra pakankamos ventiliacijos. Tad šios problemos ir buvo išspręstos didžiulėmis skylėmis pastatuose. Vienaip ar kitaip, argi nenorėtum, kad pro tavo namus skraidytų drakonai, nešdami laimę?

Klaustukas Justas Šliumba

Vaisius vertas daugiau nei sėkla – kodėl?

freepik.com

Ar kada nors susimąstei, kodėl kai kurie dalykai kainuoja tiek, kiek kainuoja? Ar pagalvojai, kodėl daiktų vertė yra nustatoma taip, kaip nustatoma? Jei taip – puiku! Jei ne, nieko tokio – vis tiek paaiškinsiu. Šiame straipsnyje panagrinėsiu prekių vertės nustatymo sistemas (tiksliau, teorijas) ir kaip mes priėjome iki nusistovėjusios sistemos bei ką visa tai reiškia. Pirmyn! Visų pirma norėčiau atskirti du terminus – vertę ir kainą. Esminis skirtumas tarp šių dviejų dalykų toks, jog vertė yra savotiška konstanta – įgimta, nekintanti prekės charakteristika. Kaina – tai vertė, pakoreguota įvairių rinkos veiksnių. Mums didžiausią įtaką turintys veiksniai yra pasiūla ir paklausa. Nuo jų santykio priklauso, ar prekės kaina bus didesnė, mažesnė, o gal lygi jos vertei. Pasiūlos ir paklausos dėsnis yra praktiškai neatsiejamas nuo bet kokios vertės teorijos, egzistuojančios rinkos ekonomikoje. Taigi, toliau kalbant apie dvi skirtingas vertės teorijas, reikia turėti omenyje, kad kalba eina ne apie kainą. Dvi svarbiausios vertės teorijos ekonomikoje yra darbo vertės teorija ir ribinio naudingumo teorija. Pirmoji yra senesnė, tad ją dabar ir panagrinėkime. Darbo vertės teoriją XVIII a. sukūrė Adamas Smitas, dažnai vadinamas kapitalizmo tėvu. Jis aiškino, jog prekės vertė yra nusakoma tuo, kiek pirkėjas turėtų atlikti darbo, kad pats pasidarytų tą prekę. Čia galima pritaikyti pavyzdį, esantį šio straipsnio pavadinime. Tarkime, tu nori braškių. Gali nueiti į turgų ir jų nusipirkti – į tų braškių užauginimą ir surinkimą buvo įdėta darbo, todėl uogos yra vertos daugiau, nei jų sėklos. Taip pat galėtum nusipirkti braškių sėklų ir jas užsiauginti pats, bet tada turėsi į tai įdėti pastangų. To meto ekonomistams ši idėja patiko ir pradėjo plisti. Po kurio laiko ji tapo pagrindine vertės teorija ekonomikoje.

Darbo vertės teorija maždaug šimtą metų plito ir įsitvirtino platesniame ekonominės teorijos pasaulyje. Tada, XIX a., atsirado du barzdoti dėdės iš Vokietijos, kurie viską apvertė aukštyn kojomis. Tai buvo Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas – ﬁlosofai ir sociologai, tiriantys bei kritikuojantys kapitalistinę ekonomiką ir ypač žmonių ryšius joje. Šie du kolegos darbo vertės teoriją iš esmės (čia LABAI supaprastintai) vertino taip: kai tu atlieki savo darbą ir sukuri produktą, jis pasidaro vertingesnis, negu atskiros detalės, sudarančios tą produktą. Reiškia, tavo darbas prideda produktui vertės. Bet žiūrėk, žmogau, – tu kuri produktus, o tavo darbdavys juos parduoda už kažkokią kainą. Paskaičiuoji, kad bendra vertė, kurią tu savo darbu įdedi į sukurtus produktus, yra didesnė, nei alga, kurią tau moka darbdavys. Tai reiškia, kad tavo darbdavys iš tavęs siurbia dalį tavo sukurtos vertės – vagia tavo pinigus! Ši bei kitos Markso ir Engelso iškeltos idėjos pradėjo plisti tarp paprastų to meto darbuotojų, į kuriuos ši informacija ir buvo nukreipta. Tada sunerimę ekonomistai, patenkinti esančia ekonomine sistema, suprato, kad reikia kažką daryti dėl šių plintančių socialistinių idėjų. Buvo nuspręsta, kad reikia išmesti taip ilgai gyvavusią darbo vertės teoriją ir pakeisti ją kita sistema, kuri būtų atsparesnė socialistinėms kritikoms. Štai mes ir prieiname iki to, ką turime dabar – ribinio naudingumo teorijos. Bet kas, kas turėjo kažką bendro su darbu ir jo kuriama verte, buvo išmesta. Vienintelis veiksnys, nusakantis daikto vertę, yra to daikto naudingumas. Tai kodėl tada deimantai verti daugiau, nei vanduo? Ogi todėl, kad vanduo yra labiau pasiekiamas, nei deimantai. Jei prarasi kažkiek vandens, visada gali gauti daugiau – tai ne itin didelis nuostolis. Jei prarasi deimantą – nuostolius tikrai pajausi. Kuri sistema logiškesnė ar suprantamesnė, nedrįstu teigti – išvadas susidaryti palieku tau, mielas skaitytojau.

Kas tas? Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – ne tik Čiurlionio žmona

Justas Šliumba

Neabejoju, jog visi lietuviai kada nors gyvenime yra bent šiek tiek girdėję apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Šaunu, jog visi gali pripažinti, kad toks žmogus kažkada egzistavo ir gana nemenkai praturtino Lietuvos meno pasaulį. Tačiau gaila, jog kur kas mažiau žinoma yra jo žmona Soﬁja, kuri taip pat buvo ganėtinai įdomi asmenybė. Čiurlionienė buvo gaji kovotoja už lygias teises moterims, aplink save sugebėjo suburti nemažą dalį to meto inteligentijos. Tačiau tai dar ne viskas!

Soﬁjai Kymantaitei nuo pat jaunų dienų sekėsi, kadangi ji gimė išsilavinusiems bei menui prijaučiantiems tėvams. Tai reiškė ganėtinai lengvą kelią mokslų link, o mergaitei tarpukario laikotarpiu taip palyginus lengvai gauti geros kokybės išsilavinimą buvo tiesiog vau. Dar vaikystėje mergaitė susipažino su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris tapo jos lietuvių kalbos mokytoju. Tikėtina, jog kunigo įtaka davė pradžią jaunuolės transformacijai į lituanistę. Soﬁjai baigus mokyklą, Vaižgantas jai pasiūlė dirbti laikraščio „Viltis“ redakcijoje ir tokiu būdu merginą įtraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Tuo pačiu metu prasidėjo tragiškai trumpas, bet gražus jaunos inteligentės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bendras gyvenimas.

Po vyro mirties Sofija beveik dešimt metų vertėsi mokytojaudama ir stengėsi išlaikyti jauną dukrelę. Vytauto Didžiojo universitete bei įvairiose kitose įstaigose ji dėstė lietuvių kalbą. Pedagoginė Čiurlionienės veikla buvo intensyvi ir tuo, jog ši moteris daug keliavo po Vakarų Europos šalis semtis patirties, kaip mokyti gimtosios kalbos ir literatūros. Sofija rašė metodiką lietuvių kalbos dėstymui, kurios taip ir nepabaigė dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Po truputį Sofija vis labiau pradėjo įsitraukti į visuomeninę veiklą.

Čiurlionienė nuo pat jaunystės pažinojo keletą visai Lietuvai reikšmingų žmonių (kaip, pavyzdžiui, Vaižgantas arba Jonas Jablonskis). Tad nenuostabu, jog eidama gyvenimo vingiais ji sugebėjo aplink save suburti didelę dalį to laikotarpio inteligentijos. Tarpukario metais pradėjo vykti vadinamieji „Čiurlionienės šeštadieniai“, kur ir rinkdavosi minėtas inteligentų ratas. Tarp ten matomų veidų būdavo jau minėti Vaižgantas su Jablonskiu, Balys Sruoga su žmona, Vydūnas, Pranas Mašiotas... vienu žodžiu, publika tikrai nemenka. Šių susirinkimų metu buvo aptarinėjami įvairūs darbo, kalbos reikalai. Aišku, buvo diskutuojama ne tik apie darbą, nes net ir tokio aukšto lygio inteligentams reikėdavo kartkartėmis atsipūsti. Šeštadieninių susirinkimų metu buvo tik viena griežta taisyklė: negerti alkoholio ir nerūkyti.

Soﬁja Kymantaitė-Čiurlionienė taip pat buvo vienintelė moteris Lietuvos delegacijoje į Tautų Sąjungą (Jungtinių Tautų pirmtakė) ir net du kartus. Ji dalyvavo tarptautiniuose ir Lietuvos moterų suvažiavimuose – stengėsi įtvirtinti moterų vertę visuomenėje bei savivertės jausmą pačioms moterims. Neabejotina, jog tokius idealus ši inteligentė siekė įtvirtinti ir jaunų mergaičių mintyse, būdama Lietuvos skaučių vadove. Vėliau, nepaisydama pablogėjusios sveikatos, Soﬁja vis tiek palaikė ryšį su jaunimu bei savo draugais inteligentais. Ji ir toliau skleidė savo mintis bei žinias, skatino jaunus žmones siekti išsilavinimo, kuris padėtų jiems kurti geresnę ateitį.

Fabula Ugnė Kriūnaitė

B�l�� it�lo��j�: Gabija Chomskytė

Spalio mėnesio „Njuspeipyje“ narpliojome baltų mitologiją – lietuviškąją jos pusę. Tikiuosi, jog tai, ką sužinojote, jus bent šiek tiek sudomino ar nustebino. Šį mėnesį „studijas“ tęsime toliau, tik nei kolių, nei egzaminų laikyti neteks. Kaip ir žadėta, aptarsime įvairaus plauko mitines būtybes – laumes, raganas, aitvarus ir kaukus!

Pa��yd� l��, t�� ė� �� d�ng�u� Pirmiausia išsiaiškinkime vieną dalyką – laumės ≠ raganos. Šitą faktą perskaitom tris kartus, įsimenam ir greičiausiai niekada niekur nebepanaudojam. Pasakojimai apie laumes skiriasi vienas nuo kito kaip diena nuo nakties, tačiau šį suveltą istorijų siūlų kamuolį visai įmanoma išnarplioti. Laumių pėdsakų yra išlikę iki šių dienų – nuo gėlių (laumakės) ir renginių („Laumės juosta“) iki vietovių pavadinimų (Laumėnai). Reiktų paminėti, jog laumės, nors ir laikomos dievaitėmis, yra daug žemiškesnės. Dažniausiai vaizduojamos kaip ypatingo grožio moterys, pasižyminčios itin impulsyviu ir dažnai iracionaliu charakteriu. Tiesa, pirminiai laumės paveikslai kardinaliai kitokie – vištos plunksnomis padengtas kūnas, gaidžio kojos arba ožkos ragai. Laumės laikomos tarpininkėmis tarp dangaus ir žemiškojo pasaulio, tačiau jų ryšys su žmonija labai dviprasmiškas – jos tave arba apdovanos, arba... nužudys. Malonių iš šių įstabių būtybių dažniausia sulaukia skurdūs ir vargstantys žmonės, našlaičiai. O kad nepatektum į laumių juodąjį sąrašą, patariama nebūti bjauria pamote, nespoksoti į besimaudančias laumes ir apskritai bėgti į kitą pusę, jei esi vyriškosios lyties atstovas ir viena jų tau pamerkė akį. Didelė tikimybė, jog šioji užmyluos taip, kad dienos šviesos išvysti daugiau nebeteks. Nepaisant jų agresyviosios pusės, laumių natūralumas ir žemiškumas pasireiškia kasdienių darbų atlikimu – skalbimu, verpimu, siuvimu. Bet vėlgi nepatartina šių būtybių kviestis į talką. Pritrūkusios siūlų verpimui jos panaudos viską, kas pasitaikys – tiek šeimininkės plaukus, tiek žarnas. Dar viena įdomesnė lietuvių mitologijos pusė – laumiukai. Senovės lietuviai pasakodavo, jog laumės vogdavo arba sukeisdavo vaikus. Pasiimdamos tobulą naujagimį, vietoj jo palikdavusios savąjį – keistą, nekalbų, dažnai nevaikštantį vaiką. Nėra tai šimtu procentų patvirtinančių šaltinių, tačiau galima daryti prielaidą, jog taip lietuviai paaiškindavo negalią turinčius vaikus. Čia šiek tiek peno pamąstymui. Š�k� baso� rag�n�i�ė� Raganos visai nepelnytai užsitarnavo blogą reputaciją. Čia šiek tiek pirštais pabadyti galima pirmuosius krikščionybės platintojus. Būtent sulig krikščionybės atėjimu raganaitės pradėtos sieti su velniais ir demonais. O priežastis buvo gana paprasta – susirgę žmonės šaukdavosi ne Dievo, o kerėtojų pagalbos. Teigiama, jog katalikų šventikai kankino ir žudė žmones, ligas gydžiusius ne maldomis, o ieškojusius išsigelbėjimo pas žiniuones. Nes per amžius sukaupta neįkainojama patirtis ir žinios apie gydomąsias žoleles yra velnio išmonė! Tačiau derėtų pabrėžti, jog kaimyninėje Latvijoje ir Prūsijoje evangelikai raganas ir žiniuonis puikiai toleravo. Šią dieną pagooglinę žodį „ragana“ būsite apipilti pasakojimais apie piktadares velnio bobas, siekiančias pakenkti viskam, kas pasitaiko jų kelyje. Iškreiptas būrėjų paveikslas įsitvirtino giliai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio istorijoje. Tik pakapstę giliau atrasite pasakojimus apie tai, kad šios būtybės buvo raktas į gamtos balanso palaikymą, vaisingumą, sveikatą. Kai kurie šaltiniai mini, jog jos buvo atsakingos ir už žmogaus likimą. Daugumoje šaltinių raganos vaizduojamos kaip ypatingų galių turinčios, bet išvaizda per daug neišsiskiriančios mirtingosios. Su šiomis galiomis nebuvo gimstama – raganavimo meno reikėjo išmokti. Tačiau neaišku, kaip šios žinios buvo perduodamos ar į kokį Hogvartsą reikėtų kreiptis.

l��ė�, k��k�� i�� e�i��ū� pad�r�� J�� va�, �i�v��, at��i�� n� �ut� Pamačius degantį popierinį aitvarą, nereiktų daryti prielaidos, jog tai mitinė būtybė. Aitvarai visai nebuvo iš popieriaus ir ant jų virvių nesilaikė Merė Popins. Tyrinėtojai sutinka dėl vieno: tai su ugnimi susijusios būtybės – jų galvos liepsnoja arba sklaido žiežirbas. Tiesa, niekas negali pasakyti, ar tai gaidį primenantis paukštis, ar viesulas, ar ugninio žalčio formos būtybė. Galbūt aitvarai tiesiog mokėjo keisti savo pavidalą? Pats pavadinimas „aitvaras“ reiškia perėjūną, nenuoramą, padaužą. Lietuvių mitologijoje jis užėmė Robino Hudo vaidmenį – nešdavo gėrybes vargšams, dažniausiai pagrobtas iš pasiturinčių žmonių. Jie mėgdavo krėsti ir išdaigas – išsausėjus vandens telkiniui buvo sakoma, kad aitvaras vandenį išgėrė, taip sukeldamas sausrą (už tai gaudavo lupt nuo Perkūno). Be to, šios ugninės būtybės buvo šiokie tokie lovelasai – įsimylėdavo ir vesdavo kaimo mergeles, tačiau iš ugninių žalčių virsdavo gražiais berneliais. Norint aitvarą gauti kaip augintinį, galimi trys variantai: nusipirkti, parduoti sielą velniui arba išperėti iš gaidžio kiaušinio. Tiesa, prieš priimant tokį įsipareigojimą, verta apsvarstyti ir neigiamas puses. Suvaldyti ugnimi alsuojantį padarą bus sunku, o prisijaukinus ir aptekus turtais niekaip nepavyks jo atsikratyti – bandant aitvarą užmušti, jis virs žiežirba ir sukels gaisrą. Br��i�� e��y�, ��i� v� �� k��u� �� k�i��i� Ne be reikalo čia gadinu pirmąją Katekizmo eilutę. Pasirodo, Martynas Mažvydas buvo pirmasis žmogus, literatūroje paminėjęs kaukus! Tai – maži žmogeliukai, dažniausiai (bet ne visuomet) vyriškosios lyties, apsirengę žaliais, mėlynais arba raudonais skarmalais. Šios būtybės buvo laikomos derliaus ir turtų dvasiomis, tačiau, skirtingai nuo aitvarų, jie gėrybių nevogdavo ir buvo kur kas mažiau aršūs. Vietoj to kaukai nešdavo pamestus ir niekam nereikalingus daiktus, bet niekada neduodavo pinigų. Pirmiausia kaukai pasirodydavo siūlydami kokį nors niekutį. Žmogui jį priėmus, visa kaukų šeimyna apsigyvendavo sodyboje ir po truputį nešdavo įvairias gėrybes, tačiau patys retai rodydavosi – juos išvysti buvo galima tik mėnesienoje ar miglotą dieną. Atsikratyti kaukų buvo galima visai netyčia – jei žmogus kaukui įduodavo rūbelius, šis nuliūsdavo, nes priimdavo tai kaip atlygį ir pasišalindavo. Pala... Dobi? Dar vienas įdomesnis faktas – senovės Lietuvoje buvo rengiama šventė, skirta pagerbti kaukams, vėliau krikščionių pakeista ir pervadinta Užgavėnėmis. Būtent nuo kauko yra kilęs žodis kaukė – apeigų metu žmonės persirengdavo, gamindavosi kaukes, prisitaisydavo ragus. Atėjus krikščionybei, kaukus imta vadinti demonais, velniais. Tiesa, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai (nors ir mirtingi), tačiau jie vadinami gerosiomis vėlėmis, kurios visiškai nekenkia žmogui. Na, nebent gali pasibaladoti nakčia. Tuo atveju jų pusėn pamesk rūbelį – pavyzdžiui, pilką kojinę; juk kaukai irgi nori būti laisvi. A ��n�� u�i��u� �� it�lo�� ū��: Pamačius merginą įvertinti, ar tai laumė, ar ragana. Tada padidžiuoti savimi, nes žinai, kuo jos skiriasi. Jei laumė, gražiai pasisveikinti ir bėgti į kitą pusę. Nebent turi pirtelę – tada būtinai pasikviesti. Jei ragana, nepamiršti paklausti, kokios žolelės padės geriau išlaikyti kolius ir kas pagelbės močiutei nuo artrito. Aitvarų negaudyti, po to neis atsikratyti. Na, o jeigu nusileido ant palangės, lauk nevyti. Jei pasiseks, daugiau gyvenime neteks valgyti bomžpakių. Neaiškiam žmogeliukui atnešus šiaudą, priimti. Tik po to užsikimšti naktimis ausis: tavo naujas kambariokas kaukas gali vakarais baladotis.

Kelionės Ineta Golovatenkaitė

Seniai buvo rašyta apie keliones, tolimus ir ne tokius tolimus kraštus. Įsibėgėjus antrajam semestro mėnesiui jau norisi atostogų, kurios dar ne taip greitai. Turėsime poilsio per Velykas – bet koks tas poilsis, kai daugėja darbų atsiskaitymams, o ketvirto kurso studentams dar ir gynimai ant nosies. Todėl šįkart nekeliausime toli: pasidalinsiu keliomis vietomis iš Aukštaitijos ir Dzūkijos, kurios pasižymi unikaliomis istorijomis. Šįkart kelionių skiltis edukacinė, jos tikslas – supažindinti su įvairiomis Lietuvos vietovėmis bei parodyti, jog ir pas mus gali būti gražu.

Siesikų pilis Nors ilgą laiką ši pilis stovėjo apkaltais langais, be saulės spindulių viduje ir aprašinėtomis sienomis, dar seniau ji atliko visai kitokį vaidmenį itin gražios gamtos apsuptyje. Šią dvaro sodybą sudaro net 6 pastatai ir parkas. Ji išsiskiria tuo, jog yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, kuri išliko nuo Renesanso epochos: jos pastatymas siekia XVI amžių. Kadangi pastatas turėjo tik kelis savininkus, jis retai renovuotas, o šaltos sienos slepia unikalias jo detales. Pavyzdžiui, molio plytelėse išspaustos aštuonkampės žvaigždės: tai baltiškas raštas. Ar žinojote, kad baltų savaitė turėjo ne 7, o 9 dienas? Taigi, šios pilies pirmojo aukšto salėje esantys 9 langai greičiausiai simbolizuoja būtent tai. Pradėjus gilintis į tokias detales galima suprasti, jog niekas nebuvo daroma ir kuriama veltui, viskas turėjo pagrindą, į kurį remdavosi. Tokios vietos galėtų būti mistiškos. Na, o kokios istorinės vietos be legendų? Su Siesikų pilimi susijusi žiauri meilės legenda. Tuomet šioje pilyje gyveno kunigaikštienė Halška, kuri pamilo svetimšalį riterį Astiką. Apie jųdviejų susitikimus sužinojęs Halškos vyras užmūrijo savo žmoną viename iš pilies bokštų, na, o Astiko gyvenimas baigėsi greičiau, nei jis būtų norėjęs. Sklando legendos, kad Halšką galima išvysti mėnulio šviesoje einančią link ežero, kur ji susitikdavo su Astiku. Legendos neatsiranda iš niekur, tikėtina, jog ši kilo dėl pilyje rastų piešinių ant sienų, kuriuose pavaizduota keliaklupsčia gražuolė su antrankiais, o visai netoli nupieštas vyras didele nosimi ir auksiniais plaukais. Renesanso laikais net nosys turėjo tam tikrą reikšmę: didelė nosis simbolizavo panieką, todėl piešinyje vaizduojamas vyras turėjo būti prastos reputacijos. Sunku nuspręsti, kiek derėtų tikėti legendomis, tačiau ginčų nekyla dėl šios vietos grožio. Poklevskių-Kozelų koplyčia Poklevskių-Kozelų koplyčia yra Antakalnio I kaime, Ukmergės rajone. Rasti šią vietą nėra itin lengva, ypač jei nemėgstate kliautis išmaniaisiais telefonais. Po lietaus tampa sudėtinga ir privažiuoti, nes keliai čia ne pačios geriausios būklės – su mašina nesunkiai galima užklimpti. Sakyčiau, jog geriausia ten vykti šiltuoju metu laiku, bet vasarą, kai gamta jau pabudusi, rasti šią apleistą koplyčią gali būti dar sunkiau – ji pasislepia medžių tankmėje. Tai – vietinės reikšmės architektūrinis ir sakralinis paminklas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo registrą. Poklevskių-Kozelų bajorų giminės bažnyčia pastatyta 1912 metais. Iki 1945 metų čia buvo laidojami šeimos nariai, tačiau 1971 metais gyventojų prašymu visi palaikai iš rūsio buvo perlaidoti į greta koplyčios esančias kapines, kurių dabar neliko nė pėdsako. Galbūt ši vieta nebūtų tokia įdomi, jei jos nesuptų legendos. Informacijos nėra daug, todėl tenka kliautis tik vietinių gyventojų žiniomis. Tikima, kad kažkur šioje vietoje yra paslėptas lobis – galbūt auksas, galbūt kitos šeimai priklausiusios relikvijos ir vertybės. Bet lygiai taip, kaip niekas nežino, kur dingo velionių kapai, taip pat niekas neranda ir paslėptų turtų. Sklinda kalbos, jog būtent šalia šios koplyčios rinkdavosi šėtono garbintojai, kurie atlikinėdavo įvairias apeigas. Satanizmo pasekėjai apeigas atlieka tam, kad

užmegztų ryšį su šėtonu, kurį laiko egzistuojančiu asmeniu. Kaip tiksliai atrodė čia vykstančios apeigos, niekas negali įvardinti; visi tik girdėję, jog tokios ten vyksta. Ir greičiausiai girdėję vieni iš kitų... Elektrėnų atrakcionų parkas Tai vieta, kurioje laikas sustoja. Na, bent iki

tol, kol žmonės vėl nepradeda jo judinti. „Vaikų pasaulis“, įkurtas devintajame dešimtmetyje, savo gyvavimą baigė dar visai neseniai. Visos kadaise teikusios

laimę karuselės nuo šių metų Above prisimenamos tik From p View AirSna nuotraukose ir tų, kurie ten lankėsi, atmintyse. Ne kartą teko girdėti, jog tokie parkai n i e k a m nereikalingi, juos derėtų išgriauti, plačiai paplitusi skambi frazė „metalo laužas“. Na, bet pripažinkime, tai tikrai didelis traukos objektas, kurio lankytojų skaičius tikriausiai pasiekė maksimumą pasirodžius vienam garsiam Lietuvoje ﬁlmuotam serialui. Apie šio parko naikinimą – galbūt derėtų tai vadinti „renovacija“ – buvo žinoma ganėtinai seniai, todėl pernai per Velykas iš įvairių šalių sugužėjo žmonės galbūt pirmą ir paskutinį kartą pabūti sovietinio dvelksmo turinčioje vietoje. Kodėl kelionių skiltyje rašau apie vietą, kurios nebėra? Daugeliui yra smalsu pabuvoti aplinkoje, kuri nėra artima, o surūdiję parkai – būtent tokie. Žinoma, daug ką tokios vietos traukia dėl įspūdingų nuotraukų, bet juk ir šiaip įdomu kažkur užsilipti, kažkur nukeliauti, kažką pamatyti. Todėl rašydama apie „Vaikų pasaulį“ skatinu nelaukti, kol žmonės prisilies prie neišvengiamų pasikeitimų, kad netektų ištarti „taip ten ir nespėjau apsilankyti“; planuokite savo keliones, o gal apsilankykite seniai norėtose vietose spontaniškai. Keliaukite ir keliaukite kuo daugiau, kad prisiminimus kurtumėte patys, nes kažkieno aprašyti objektai niekada nebus tiek įdomūs, kiek patys galėtumėte juos tokiais paversti. Taigi, nors šįkart nekeliavome į šiltus ar šaltus kraštus, nesilankėme prie Eifelio bokšto, nepalydėjome saulės Kroatijos kurortuose, nepasiklydome Liuksemburgo gatvėse (iš tiesų iki šiandien nesuprantu, kaip ten blaškiausi), bet prisiminėme, kad ir pas mus būna ką veikti. Šiam kartui tiek, o kitą sykį galbūt susitiksime su pasakojimais iš saulėtosios Graikijos. FreePik

Interviu

Interviu su studentu:

Kaip ruošiesi didžiausioms metų šventėms?

Išpuoštos parduotuvių vitrinos, kaip pastrigusi vinilinė plokštelė pasikartojančios kalėdinės dainos ir vakarais nušviestas miestas neleidžia pamiršti, kad ant nosies jau kabo Kalėdos ir Naujieji metai. Vieni skuba pakuoti dovanas, kiti išdabina namus, o dar kiti bando apsimesti, kad jiems šventės neegzistuoja. Kiekvienas šį laikotarpį praleidžiame skirtingai, kurdami arba šalin vydami kalėdinę dvasią. Tad šį kartą interviu laukia ne su įžymybe ar įkvepiančiomis istorijomis galinčiu pasidalinti žmogumi, o su studentų miestelyje lakstančiais anoniminiais studentais, beieškančiais, kur tarp paskaitų pasislėpti nuo spaudžiančio šaltuko. Kokias tradicijas jie puoselėja šventiniu laikotarpiu?

„ „

“ “

Kambary prikabinu girliandų, kurias dažniausiai pamirštu įjungti. Apie kalėdinę eglutę išvis nekalbu, čia jau paskutinės minutės reikalas, jei tam išvis yra laiko. O štai Naujuosius metus su draugais pasiplanuojam iš anksto ir jau būname susitarę, kur išlėksime švęsti kiekvienais metais. – Užimtas

“„

Aplankau kiek įmanoma daugiau skirtingų miestų eglių ir išsirenku mėgstamiausią. Tuo pačiu tenka pamatyti ir daugybę skirtingų kalėdinių miestelių, išsipuošusių parduotuvių ir padabintų gatvių. Prispaudus šalčiui namuose pasiplanuoju dovanas, nors dalį jų jau būnu supirkusi iš anksto arba bent jau užsakiusi. – Žvaigždutė

Nusiperku advento kalendorių, tą su pieniško šokolado saldainiais, bet perku vėliau, kai parduotuvės jiems akcijas uždeda, #studentlifehacks. Dar labai gerai, kai Kalėdoms puošiasi tėvai, belieka tik grįžti namo ir prisikimšti gerokai per daug meduolių ir kūčiukų. – Bomžpakis

“„

Šiais metais prižadėjau draugei dainuoti po kalėdinės dainos ištrauką kiekvieną gruodžio dieną, nes ji tokių dainų negali pakęsti. Tik tiek pasiruošimo dar suplanavau, bet ir to greičiausiai neištesėsiu dėl laiko trūkumo. Visa kita atlieku likus kelioms dienoms iki Kalėdų, tik šiek tiek popierinių snaigių langams papuošti pasikarpau pora savaitgalių prieš. – Maraja Keri

„

“

Mano šventės – daug maisto gaminimo, namų tvarkymo, pykčių, kad per storai supjaustei silkę ar neišnešei šiukšlių. Galų gale visi vėl tvarkingai susėda prie stalo ir tampa darnia šeima. – Raganaitė

“ “

Per kiekvienas Kalėdas kepu sausainius. Gražiai supakuoju, užrišu raudonu kaspinėliu ir pridedu užrašą "pagaminta su meile". Iš pradžių kepdavau sviestinius sausainius, vėliau pradėjau juos tobulinti: kepiau pertepamus su apelsinų kremu, kitais metais į tešlą įmaišiau spanguolių ir riešutų, trečiais pavyko įgyvendinti vitražinį efektą. Šiemet esu pasiryžus išbandyti imbierinius sausainukus! Nežinau ar pavyks, tai jei kas...iškart atsiprašau, draugai... – Flamingas

„

Šeimoj vyksta intensyvus „Uno“ žaidimo turnyras, nes pralaimėtojui tenka puošti eglutę. Kažkada bandėme žaisti „Monopolį“, tačiau užtruko gerokai per ilgai ir, kaip tradicija, visi susipykom. Tada teko puošti eglę kartu, šaudantis piktais žvilgsniais. Vis dar neatleidžiu sesei ir tėvui, jog paslapčia susitarę nuvarė mane į bankrotą. – Pikačiu

„ „ „ „ „ „ „ „

“

Per Kūčias bent kartą susipykstu su mama dėl maisto gamybos ir tvarkymosi dalykų. Ir jau nuo pirmo kurso laukiu kol draugė atneš namų gamybos kalėdinių sausainių. – Vėžliukas

“

Pirmiausia – suplanuoju dovanas, artimiausiems būnu jau supirkusi prieš gerą mėnesį. Prasidėjus gruodžiui iš spintos traukiu kalėdinius megztinius ir peržiūriu keletą klasikinių kalėdinių ﬁlmų. Jei prieš Kalėdas prisninga, būtinai lekiu laukan pastatyti besmegenį. – Snaigė

“ “„ “ “„

Dažniausiai ieškau kam galėčiau lupti mandarinus, nes neturiu už ką pats nusipirkti. Visus pinigus išleidžiu ant perlaikymų, likutis išeina dovanoms. Tad jei kas nori mane sušelpti mandarinais, visada laukiu. – Mandarinų Lupikas

Nesureikšminu Kalėdų kaip šventės, tačiau dovanas namiškiams išrinkti juk vis tiek reikia, tad atradęs laisvą minutę vaikštau po parduotuves arba internetinius puslapius, ieškodamas dovanų. Tik, kažkaip, paieškos internete dažniausiai pasibaigia „Youtube“ peržiūrų labirintu. – Žalgirio fanas

Kokios dar šventės? Egzaminams ruoštis reikia. – Pirmūnas

Kalėdos man tik dar viena eilinė diena, kurios nesureikšminu. Būna maisto, pavalgau, ko dar jūs norit? Bet yra vienas dalykas kuris patinka šiuo laikotarpiu – mandarinai. – Šmosbis

Nekenčiu Kalėdų. – Negrinčas

“

Perku daugiau mandarinų nei norėčiau pripažinti ir po to swipinu Tindery, kad surast kas juos man nuluptų. Dažniausiai vis tiek anksčiau ar vėliau tenka juos lupti pačiai, o persivalgius mandarinų susuka pilvą. Bet kiekvienais metais ciklas kartojasi ir tikrai nieko nesigailiu. – Vieniša

“

Ilgai žiūrinėju „Pinterest“ programėlę ir ieškau kalėdinių dekoracijų ir kepinių idėjų, bet net ir viską susižymėjusi pati nieko nedarau, net kūčiukus nusiperku parduotuvėj. Nors kiekvieną kartą sakau sau, jog kitais metais tai jau išpuošiu visus namus ir apžavėsiu vaikiną kulinariniais sugebėjimais, bet viskas ką padarau, tai sukuriu dar vieną idėjų albumą. – Panda

“

Svajoju, jog galėčiau praleisti vakarą prie židinio, pasidarius gardžios kakavos puodelį pažiūrėti kokį kalėdinį ﬁlmą, bet visu pasiruošimo laikotarpiu sėdžiu prie konspektų arba atidėlioju mokymąsi ir žaidžiu „Sims“. – Braškė

Prie kavos Kodėl linksmiau laukti Kalėdų, negu jas švęsti?

(arba kaip veikia lūkesčiai ir kodėl kartais geriau suorganizuoti prastą vakarėlį) Ganėtinai neseniai teko šiek tiek laiko pagyventi su šuniuku. Mums kartu besišnekučiuojant man kilo mintis, jog tai puiki proga pagilinti ir pasidalinti savo žiniomis ir padėti šiam gyvūnui kultivuoti produktyvius įpročius, kurie padės jos tolimesniame gyvenime ir šuniškoje karjeroje (prie to pačio gal nelosim tiek daug liﬅe ant žmonių). Kartu pasitarę nutarėme atlikti mokymosi eksperimentą (kuris pasirodė visai veiksmingas). Mūsų eksperimento veikimo principas turėjo daug bendro su impulsyvumu arba automatizuotų pasąmonėje sprendimų priėmimo veiksmų sekų aktyvacija ir atlygiu. Po mūsų nuotykių kartu nutariau išsiaiškinti, kaip reiktų dresiruoti save ir atradau šiek tiek stebinančių ir mažiau akivaizdžių dalykų apie tai kaip mūsų smegenys veikia formuojant įpročius.

Tomas Liutvinas

Kaip smegenys susikuria lūkesčius (Predictive Reward Signal of Dopamine Neurons)

Įprotis, impulsyvus veiksmas arba instinktas yra tam tikra mūsų atliktų veiksmų seka, kuri atliekama automatiškai. Skirtumas tarp įpročio ir impulso nėra didelis. Įprotis labiau siejamas su sąmoningai arba pasąmoningai ištreniruotais veiksmais arba jų seka, o impulsas labiau siejamas su įgimtais mūsų, kaip gyvūnų, instinktais.

Kontroliuoti impulsyvumą galime reguliuojant stimulus, kurie mus pasiekia arba tai, kaip lengva atlikti impulsyvų veiksmą. Ugdant įgūdžius smegenys apskaičiuoja ar verta atlikti veiksmą, įvertinus rezultato ar atlygio suteikiamą džiaugsmo kiekį. Tačiau tai nėra viskas. Mūsų smegenys visą laiką mokosi numatyti, kada gaus atlygį. Natūraliai pasiekus norimą rezultatą, atsitikus kažkam gero arba suvalgius šokolado, tai užﬁksuojama kaip „geras įvykis“ ir to pasekoje yra išskiriamas dopaminas – jo dėka jaučiamės maloniai. Bėgant laikui tam tikri stimulai susiejami su tam tikrais atlygiais. Ir nebūtina to sąmoningai planuoti ar treniruoti, tai vyksta nepaisant to ar mes aktyviai siekiame kurti šias asociacijas ar ne. Laikui bėgant, kai asociacijos jau būna suformuotos, smegenys išskiria dopaminą vien pamačiusios stimulą, nes turi išugdytus lūkesčius apie artėjantį atlygį. Mes pajuntame malonų jausmą vien pamatę šokolado įpakavimą. Atrodo nuostabu, mums net nereikia šokolado, kad galėtume juo mėgautis! Deja, turbūt pastebėjote, jog taip nėra. Kai asocijacija tarp stimulo ir atlygio yra suformuota, jei mes negausime atlygio, kuris atitiks mūsų užprogramuotus lūkesčius, smegenys nusivils – nutrauks dopamino išskyrimą ir privers mus pasijusti nemaloniai. Tuo tarpu, jei gausime atlygį, kurio tikėjotės – NIEKO NEĮVYKS, tai reiškia, jog mes nejausime jokio papildomo džiaugsmo. Techniškai tai reiškia, kad artėjant Kalėdoms arba gimtadieniui mes jaučiamės laimingi, nes kalendorius veikia, kaip stimulas primenantis apie mūsų lūkesčius gauti dovanų (atostogų, ar

NĖRA ASOCIJACIJOS TARP UŽUOMINOS IR ATLYGIO (VYKSTANT STAIGMENAI)

DOPAMINO LYGIS

Anksčiau kalbėjome apie impulsyvumo principą: sulaukus tam tikro stimulo, jei stimulas pakankamai stiprus ir atlikti impulsyvų veiksmą yra pakankamai lengva, mes jį atliksime.

NUSPĖJIMO MODELIUI DAR NESUSIFORMAVUS:

UU SALDAINIS! #YUM

NATŪRALUS DOPAMINO LYGIS

ATLYGIS (PRIZAS) LAIKAS

papildomo laiko su šeima/draugais). Tuo tarpu, kai gauname dovanas nejaučiame didelio džiaugsmo, nes smegenys išskiria didesnį dopamino kiekį TIK TUOMET, kai pamato stimulą, o ne kai gauna patį atlygį. Tačiau, jei negautume dovanų, smegenys būtų nusivylusios ir jaustumėmės nemaloniai. Tuo pačiu principu remiantis galime pagalvoti apie tai, kas techniškai vyksta mūsų smegenyse, kai važiuojame namo ir matome iš tolo šviečiančią didžiulę geltoną M raidę arba parduotuvėje einame pro nealkoholinio šokolado skyrių. Lygiai taip pat dėl šios mechanikos rutinizavus tam tikrą smagų procesą, visas džiaugsmas persikelia į jo laukimą ir pasiruošimą jam (stimulus, kurie primena mums apie lūkesčius), o pati veikla, atliktas veiksmas, gautas rezultatas ar dovana mums nebeteikia džiaugsmo.

Kaip džiaugtis pačiais dalykais, o ne lūkesčiais apie juos Kaip neatskirti džiaugsmą sukeliančios akimirkos, nuo pačio džiaugsmo:

Panaikinti akimirkos nuspėjamumą – pašalinti bet kokius signalus arba stimulus, kurie leistų nuspėti apie artėjančią akimirką, kuri turėtų atnešti džiaugsmo. Todėl daugiau džiaugsmo žmogui suteikti gali neplanuota kelionė arba atsitiktinis nuotykis. Netikėta dovana visiškai be jokios progos arba nuo netikėto žmogaus. (Taip pat daugiau džiaugsmo gali suteikti nereguliariai išleidžiamas podcastas). Šis konceptas turi daug potencialo, tereikia įdarbinti savo pasąmonę ir kūrybingumą. Panaikinti garantijas (neturėti didelių lūkesčių sąmoningai ir pasąmoningai) – išmokyti smegenis, jog tam tikras stimulas ne visuomet garantuoja tam tikrą atlygį. Kai mūsų nuspėjimo modelyje stimulas negarantuoja atlygio (nebūtinai tas podcastas bus įdomus) smegenys aptikusios tam tikrą stimulą vistiek išskiria atitinkamą kiekį dopamino, tačiau šįkart iškart po to sustabdo jo gamybą (kaip identiﬁkavimą, jog atlygis nėra garantuotas). Tokiu atveju, kai turėtume gauti atlygį, jei jį gauname vėl juntame džiaugsmą, o jei jo negauname neįvyksta dopamino slopinimas ir mes nenusiviliame. Paprasčiau tai tarkime, jog turime tradiciją: kasmetinę kelionę prie jūros arba kasmetinę stovyklavimo išvyką. Jei tikimės, jog kasmetinė išvyka mums atneš lygiai tiek pat džiaugsmo, kaip ir pirmąjį kartą, tai labiau džiaugsimės ženklais apie artėjančią kelionę, nei pačia kelione. Tačiau jei pasąmoningai ir sąmoningai sugebėsime neišsikelti lūkesčių apie mūsų tradicijos rezultatus, tai pasiruošimas ir kelionės laukimas atneš šiek tiek mažiau džiaugsmo, bet jei pats įvykis bus džiaugsmingas, mes jausime tą džiaugsmą ir įvykio metu, o jei jis neatneš džiaugsmo – mes nenusivilsime.

NUSPĖJIMO MODELIUI SUSIFORMAVUS:

SUDARYTA ASOCIJACIJA TARP UŽUOMINOS IR ATLYGIO UŽTIKRINTA UŽUOMINA

NEUŽTIKRINTA UŽUOMINA

(užuomina garantuoja, kad atlygis bus)

NEGAVUS ATLYGIO:

ATLYGIS (PRIZAS)

UU!! TUOJ BUS SALDAINIS!

WAIT. THAT’S ILLEGAL

STIMULAS (UŽUOMINA)

SALDAINIO NĖRA

DOPAMINO LYGIS

#MEH

DOPAMINO LYGIS

NATŪRALUS DOPAMINO LYGIS

STIMULAS (UŽUOMINA)

GAVUS ATLYGĮ:

UU!! TUOJ BUS SALDAINIS!

BET GALBŪT JIS ANYŽINIS??

STIMULAS (UŽUOMINA)

NEGAVUS ATLYGIO: UU!! TUOJ BUS SALDAINIS!

#YUM

ATLYGIS (PRIZAS)

DOPAMINO LYGIS

GAVUS ATLYGĮ:

(užuomina negarantuoja, kad bus gerai)

BET GALBŪT JIS ANYŽINIS??

STIMULAS (UŽUOMINA)

#MEH

SALDAINIO NĖRA

(NE ANYŽINIS)

LAIKAS

Tai iš esmės tam, kad nesunaikintumėme Kalėdinio džiaugsmo, reikia Kalėdas švęsti vasarą. Arba nesitikėti, jog kiekvienos Kalėdos bus pačios geriausios arba išvis geros. Žinoma, kaip visada tai tėra vienas pavyzdys, tačiau, žinodami apie pasąmoningų lūkesčių principą, galime sudaryti sąlygas, kurios leis mums labiau džiaugtis tam tikrais dalykais ir lygiai taip pat atnešti daugiau džiaugsmo save supantiems žmonėms. https://www.physiology.org/doi/full/10.1152/jn.1998.80.1.1

NJ English Ugnė Kriūnaitė

Kitchen Adventures…

…or tips from a non-professional cooking addict

I’m quite far from a professional chef, but I have an undeniable passion for cooking & baking. Seeking a deeper understanding of the chemistry behind making food even led me to choose Food Science program. That combined with too many hours of Youtube cooking videos and never-ending culinary experiments, gives me a fair amount of experience. So this is an article full of tips and bits of knowledge that might help you out in the kitchen. Plus, a great cookie recipe!

la vista baby No need for oil: Some people believe that adding oil to the water will prevent pasta from sticking. Well, breaking news, it won’t stick anyway! Instead, the oil will prevent sauce from properly coating the pasta. So just make sure to add enough water and stir the pasta right aﬅer adding it, as well as a couple of times during the cooking process. Don’t over-cook: Al dente is the way to go. Some pasta packages provide separate time requirements for cooking fully and cooking until al dente, but if it only has one cooking time written on it, start checking about 2 minutes before the end. Pasta should still be a bit hard in the middle, not completely soﬅ all the way through. Salt it like it’s the sea: Pasta water must be heavily salted. Not just a pinch, but 2-3 generous pinches of salt. Don’t worry, it will not be overly salty, as you will drain it and throw the water away, but it is your only opportunity to season the pasta itself. Exceptions: Oil is required in some pasta dishes, for example — Spaghetti aglio de olio; the key here is not to add oil while boiling the pasta. Speaking of pasta water, in a lot of recipes, it is a must for the sauce, as it’s full of starch and will make it thicker or help to emulsify. So save a cup or two and use it instead of plain water.

late than never Just like salt enhances flavour (a bit more about that next time), fat also makes food taste better. On top of that, it creates a smooth sensation in your mouth, improving mouth feel. It’s a common misconception that fat is what makes you gain weight. In reality (for the most part) sugar is to blame. To put it in a very simplified way, when you consume too much carbohydrates, like sugar, the glucose “leﬅovers” that are not used in cells, are stored in your fat tissue, resulting in unwanted kilograms. You can read up more about this, but the main thing to remember is that fat is not the main cause of obesity. Widely marketed fat-free or low-fat foods have a horrible taste and the way to solve that is… adding lots of sugar. You see where I’m going with this? Of course, there are all kinds of other problems specific fats can bring. Besides that, too much of anything is not good, but let’s stop giving fat such a hard time. Don’t fear a little butter on your toast or a drizzle of good quality oil in your salad, as it will only make it better.

With great

comes great responsibility

Do you know what 550D or 405C on your wheat flour package mean? If not, let’s break it down. Firstly, the lower the number, the whiter the flour, as the number indicates the amount of minerals. Secondly, the letters mark the amount of gluten: if the letter is closer to the start of alphabet, there is more gluten (flour marked C will have more of it than if marked with an E). Higher amount of gluten (given it’s good quality) can hold more water in the dough, help it rise better. The development of gluten makes the dough stretchy and elastic. So C flour is more suitable for bread, while flour marked with an E is better for waffles or cookies.

As the French say, Find reliable sources of recipes. If you’re looking for a specific recipe, compare a few sources or take it from the source you trust. If you can’t find similar recipes, read the comments and check the ratings. Comments are also a great way to find crucial tips to get the best result. At this point, I am developing a lot of my own recipes or I just wing it and use whatever I have in the fridge. However, improvisation is more suitable for cooking, while most baked goods require great accuracy and precise amounts of each ingredient. That is also exactly why using grams instead of cups and tablespoons is a better choice — so if you don’t have one, buy a scale. Besides all of that, I rely a lot on Youtube, oﬅen because to master a proper technique you need good visual guidance.

Cooking channels that I trust and adore: Joshua Weissman (great recipes, great quality and mouth-watering b-roll) Bon Appétit (tons of things to choose from, plus plenty of entertainment) Bruno Albouze (advanced recipes with a French touch) Emma’s Goodies (amazing desserts, plus the best donut recipe ever)

Chocolate chip cookies As a bonus, this is a recipe I recommend trying, adapted from Joshua Weissman. I put my own twist on it, applying speciﬁc things I learned on my own, but as it was already nearly perfect, you can just ﬁnd his video on Youtube and write down the recipe from there. If you happen to make these, snap a photo, post on Instagram and tag @njuspeipis!

Ingredients

Instructions 1) In a bowl, whisk together ﬂour, salt and baking soda. 2) In a separate bowl (using a stand mixer with a paddle attachment or

a hand-held mixer), combine both kinds of sugar, add the melted butter. Mix it well, then add the egg, egg yolk and vanilla extract, whisk for a few minutes on medium to high speed. 3) Combine the sugar and the ﬂour mixtures (do not over-mix). 4) Incorporate the chocolate bits using a spatula, cover with plastic wrap and let it rest for about 20 minutes in the fridge. 5) Shape round balls or form the cookies with an ice-cream scoop, and put them on a sheet tray lined with parchment paper. To get the best results, leave in the fridge overnight or even up to 2 days (covered with plastic wrap) for deeper ﬂavours to develop. You can put them close to each other and space them out right before cooking, always make sure to leave enough space for the cookies to expand. 6) Bake in pre-heated 175°C oven. For smaller cookies, the baking time is 8-10 minutes, for large ones: 12-15 minutes. While baking, you need to use the pan-drop method. Using heat-protective gloves, liﬅ the sheet-tray up about 5 cm and drop it back down. Do this aﬅer 6 minutes of baking time has passed and then every 2-3 minutes aﬅer. This will force out the air bubbles, so the cookies expand to the sides and not just rise up.

Additional tips: Brown the butter for a more nutty, caramel-like flavour (you can easily google how to do so). It is possible to reduce white sugar for a less sweet cookie, but don’t lessen it more than a half. Use good quality dark chocolate and not chocolate chips — at least 70% cacao to balance out the sweetness. Add half a teaspoon of instant coffee for better flavour.

Fotoreportažas

„Aš norėčiau tave išmokyti tobulai džiaugtis.“ Karolina Mičelytė

– Nyka Niliūnas, 1960 Birželio 15

Mokykis tobulai dĹžiaugtis Ĺžiedais

Tarp eilučių Viktorija Lygnugarytė

Mažasis pasaulis Mergaitės buvo pažadėjusios viena kitai, kad šiandien, kaip ir įprastai, susitiks prie savo mažojo pasaulio – medžio, kuris iki pat šios dienos jas abi augino. Anė su Katrina žvilgčiojo viena į kitą. Nežinia, kas atsitiko mergaitėms, bet žvilgsniai buvo nedrąsūs, suvaržyti kažin kokios nematomos pertvaros. Anės akys, niekuo neišsiskiriančios iš kitų milijonų akių, žvelgė į Katrinos nenusakomos spalvos akis – gelsvas ar žalias, sunku pasakyti. Netrukus lūpomis nubėgo šypsnys, o paskui jį sekė nesutvardomas prunkštavimas. Tačiau mergaičių veidai vėl tapo kaip statulos ir niekaip nebūtum galėjęs atspėti, kas tarp jų įvyko. Po minutės Katrina kažkaip baikščiai, nedrąsiai pradėjo grąžyti rankas, lyg bijodama į save vėl atkreipti Anės žvilgsnį, kuris jai atrodė kaip nebylus grasinimas. Ir ne veltui Anė gręžė akimis mažąją draugę – žaliaakė savo mažyčiame delne tvirtai suspaudusi laikė (atrodo, slėpė) akmenėlį, aprištą nudėvėta plastmasinių karoliukų apyranke. Ta pačia apyranke, kurią Anei mamytė padovanojo prieš išvykdama. Bet mergaitė tikėjo, kad mama greit sugrįš, todėl apšiurusi virvelė Anei nerūpėjo. Jai širdelė spurdėjo ne dėl prarastos apyrankės, o dėl neatpažįstamos draugės – jos mažoji Katrė niekuomet nebuvo taip prisirišusi prie menkų dalykų. Bet Katrinos širdis plakė dėl kur kas kitokių dalykų – ji žinojo, kad Anės mama, kurios draugė taip ilgai be paliovos laukė, greitai sugrįš, o galbūt net jau dabar važiuoja pas ją, Anę, bet nežinojo, kas lauks jųdviejų draugystės. Katrina nujautė, kad nei Anės mama, nei pati Anė po paskutinio mamos apsilankymo čia nebegrįš. Staiga apėmęs išgąstis sudiegė paširdžius – nejaugi neseniai užsimezgusi draugystė taip greitai turės užgesti? Suvirpėjusios rankos paleido taip stipriai laikytą turtą, tačiau greitu mostu vėl pačiupo nuo žemės ir dar stipriau suspaudė apjuostą akmenėlį. Atrodė, kad tai vienintelis turtas, kuris liks po Anės išvykimo – diena iš dienos nešiota apyrankė ir akmenėlis, kurį draugės pirmą draugystės dieną pasodino po savo pasauliu – jas auginusiu medžiu.

Tas

kovas

Kino gurmanams

„Iliustruotasis mokslas“ rašė, kad gero trilerio (jų pavyzdys – „Juros periodo parkas“, kche kche kche) žiūrovas per tas porą valandžiukių gali sudeginti maždaug 200 kcal. Čia kaip per neblogą pasivaikščiojimą. Aš jums pasiūlysiu filmus, kuriuos pažiūrėję summer body įgysite akimirksniu. Kodėl gi ne? Kodėl nepabandžius asmeninių ribų? Kodėl nepatikrinus, ar dar yra filmas, galintis priversti jus virpėti nuo įtampos? Štai jums 3 itin žiaurūs-psichologiškai įtempti filmai, net man buvę ne per lengviausias riešutėlis. P. S. Atsiprašau, retsykiais ir aš pasiautėju su rekomendacijomis.

1. APELSININIS DESERTAS A Clockwork Orange (1971, Kriminalinis, drama, fantastinis, IMDb – 8,3) Tikiuosi, dar nesu rekomendavus šio filmo, bet iš šio sąrašo jis turbūt verčiausias pasikartoti mano rekomendacijose. Jis nėra toks klaikiai žiaurus, bet kartu su itin įsimenančia kinematografija bei atvirumu (necenzūruotumu) jis atneša ir pakankamai daug pamąstymo. Pagrindinis filmo veikėjas Aleksas, banditų šutvės lyderis, pakliūva policijai į nagus ir jo linksmos dienos baigiasi, kai jį naujausiu mokslo išradimu

Emilija Mikučionytė imdb.com

perauklėja į „gerą žmogų“. Bet ar geras žmogus gali išgyventi visuomenėje, kurios žiaurumas tik atrodo kaip žaismingas ir spalvotas humaniškumas, o iš tiesų prilygsta senam geram „ultrasmurtui“? Filmas, kuriame dera gilumas, žiaurumas, tobulas muzikos takelis, ﬁlmas, kurio jūs nepamiršite. O jei norėsite daugiau, perskaitykite to paties pavadinimo knygą (pagal kurią pastatytas ﬁlmas). Ji pateikia dar daugiau įžvalgų. Kad ir klausimą, kas yra prisukamas apelsinas: ar „geras žmogus“, ar „ultrasmurtui“ pasišventęs „visuomenės normų nesuvaržytas“ banditukas?

2. KO VERTAS TAVO MAIŠTAS?

Frontier(s) (2007, Siaubo, IMDb – 6,2) Grupelė riaušininkų yra priversti sprukti iš Prancūzijos į Olandiją, tad jie susitaria susitikti atokiame motelyje netoli Olandijos sienos. Deja, jie nė nenumano, kad to motelio savininkai – nacistiškų pažiūrų šeimynėlė, nužudanti pakeleivius ir juos sunaudojanti savoms reikmėms. Žinau, scenarijus skamba kreivai šleivai, bet išbandykite šį ﬁlmą, nes tokio įtempto siužeto taip lengvai nerasite. Nuolatinė neviltis, nepaprastas

žiaurumas ir emocijų persmelkta vaidyba – tai sukuria ganėtinai įsimintiną patirtį. Nors kinematograﬁja man ne visai patiko, tačiau gore buvo stiprus, pakankamai skoningas, o aktorių įsijautimas į vaidmenis vertas Oskaro kiekvienam. O pasibaigus ﬁlmui lieki su apmąstymais apie tai, kas aktualu ir šiandien. Ar nėra visi tie maištai, visi protestai verti kur kas mažiau? Ar nėra gyvenime svarbesnių dalykų? Ir kas nutinka, kai žmogus su savo teisybe sutinka lygiai tokius pačius aklus žmones su visiškai priešinga asmenine teisybe?

3. PASAULIS TAVE SUNAIKINS Salò, or the 120 Days of Sodom (1975, Drama, siaubo, IMDb – 5,9) Vienintelis filmas, kurio nepajėgiau peržiūrėti iš pirmo karto. Vienintelis filmas, kurį žiūrėdama žiaukčiojau. Vienintelis filmas, kuris spinduliuote spinduliuoja pykčiu, neviltimi ir neapykanta. Antrojo pasaulinio karo metu iš įvairių našlaičių prieglaudų keli aristokratai išsirenka gražiausius jaunuolius ir įkalinę juos privačiuose rūmuose įtraukia į klaikius savo žaidimėlius bei „istorijų interpretacijas“. Iš pirmo

žvilgsnio tai vienas didelis šlykštus ir sunkiai žiūrimas baisių vaizdų marmalas. Manau, kad tik po metų pradėjau suprasti, jog tai gali būti mūsų gyvenimo metafora – tik labai stipri, kas be ko. Pačias gražiausias ir pažeidžiamiausias sielas gyvenimas pasigrobia ir priverčia iškęsti neįsivaizduojamus košmarus. Ir tada išspjauna tokias suluošintas sielas atgal į pasaulį – jeigu jos atlaiko iki pabaigos. Ar esate matę ﬁlmą be menkiausios vilties prošvaistės?

Prizmė

Neatpažintas pastraipos pavadinimas

Jokūbas Vingilys

Neatpažintas pastraipos pavadinimas Pirmą kartą galiu atsikvėpti ir savo straipsnio nepradėti temos pristatymu žmonėms, kurie galbūt nežino, apie kokį dalyką kalbama. Ateivius žino visi: nuo tavo grupiokų bei senelių iki to dėdės autobuse, kuris tau neklaustas pasakojo, kaip jį buvo pagrobę, aplaistė alkoholiu ir dabar jis neturi pinigų grįžti namo. Ateiviai yra būtybės, kurių gimtinė nėra mūsų planeta. Šitas mums aišku. Tačiau ką ateivių vaizdavimas pasako apie mus?

FreePik

Mono Rūta Buckiūnaitė

Gabija Chomskytė

52 Hz Kažkur šiauriniame Ramiojo vandenyno plotelyje yra banginis. Žinoma, yra daug banginių, bet šis yra ypatingas. Jo rūšis nežinoma. Galbūt tai Finvalas, gal mėlynasis banginis, o gal kažkoks hibridas... Vienintelis toks pasaulyje, Ramiajame vandenyne pasirodantis tik rugpjūtį – gruodį. Šis banginis tapęs savotiška ikona pasaulio vienišiams. Kiek kartų norėjai kažką pasakyti, bet tavęs n i e k a s negirdėjo arba nuolat pertraukinėjo? Ir tada supratai, kad reikės pakartoti dar kartą, bet baimė, kad tavęs ir vėl neišgirs priverčia tyliai suspausti lūpas. Pasižiūri aplinkui, o visi garsiai šneka vienas per kitą... Panašiai turbūt jaučiasi ir šis 52 Hz dažniu komunikuojantis banginis. Vardan aiškumo ir mano bandymo įasmeninti šį gyvūną, vadinkime jį Tu. Būdamas vienintelis žinomas savo rūšies atstovas, Tu plaukioji plačiame vandenyne. Vandenynas didelis, judrus ir triukšmingas, o Tu vienas slenki per bangas. Stebi kitus, panašius į Tave, komunikuojant žemesniais dažniais (maždaug 10-40 Hz, priklausomai nuo rūšies), bet į Tave jie dėmesio nekreipia. Ir tada tu vėl sėdi klasėje, darbe, paskaitoje ar draugų rate. Skamba šnabždesio, juoko ir skardaus kalbėjimo dažniai, o tu kaip tas hibridas lyg būdamas kurčias žiūrėtum ﬁlmą be subtitrų kino teatre. Įdomus faktas: ne vienas klausos negalę turintis žmogus susisiekė su mokslininkais, teikdami, kad šis banginis galbūt taip pat turi klausos sutrikimų. Jeigu paklaustum mokslininkų, jie tau atsakytų, kad kiti banginiai ir gyvūnai girdi ir supranta šį vienišių ir kad jis visai nėra vienišas. Tad kodėl mes, žmonės, intuityviai tapatiname šį fenomeną su vienatve? Tokiame amžiuje, kai realius santykius paverčiame 280 simbolių anekdotu twitter‘yje, galbūt tai iš tikrųjų mes, o ne tas banginis, kurie esame vieniši. Dainos, kurią parekomendavau pradžioje, žodžiais: net vienatvė tampa siena, (o šiuo atveju gyvūnu), kurią gali matyti. Aš dažnai jaučiuosi, kaip tas banginis ir mano švelnus balsas tikrai nepadeda. Taip dažnai esu pertraukinėjama arba neišgirsta, kad kai kažkas mane išgirsta ir paprašo pakartoti, net vizualiai nustembu. Kaip ir žmonės, banginiai auga. 52 Hz dažniu komunikuojantis banginis, šiuo metu artėja prie 46 Hz. Ar tai reiškia, kad jis bus išgirstas? Ar tai reiškia, kad jis praras savo vienišiausio pasaulyje banginio titulą? Ir ar tai reiškia, kad mes nebeturėsime, kaip įasmeninti savo vienatvės? O gal tai duoda vilties, kad vienatvė yra įveikiama ir kad mane kiekvieną kartą išgirs? O gal tai reiškia, kad tiesiog turiu suaugti ir viskas savaime susitvarkys? Gal to pačio banginio noras, būti dalimi kažko didesnio nei jis pats, priartino jį prie savo tikslo? Vieno mokslininko, kuris dalyvavo banginio paieškoje, žodžiais: „Manau mes jį išgirdome. Aš buvau laimingas, kad turėjau galimybę prisidėti prie paieškos. Daugeliu atvejų, pats atradimas tapo nereikšmingas; idėja, kad tiek žmonių susibūrė šiam tikslui – tai yra svarbiausia.“

Horoskopai

ALTERNATYVIOS REALYBĖS horoskopai

Jokūbas Vingilys

Avelė (Ovium 03.21—04.20) Mėnesio pradžioje jausitės tarsi praradę ragus. Nesijaudinkite, nes žvaigždės numato jums ramią ir stress-free ateitį. Naktimis gali kilti noras skaičiuoti sudėtingas formules, kurių niekur nepritaikysite. Palankus metas kirptis.

Matadoras (Toreador

04.21—05.21)

Žvaigždės pataria atsargiai elgtis santykiuose, nes jūsų partneris mėgsta bėgti į jūsų mojuojamas raudonas vėliavas. Tikėtina sėkmė ﬁnansiniuose reikaluose, todėl investuokite į save. Šį mėnesį venkite konfrontacijos, nes galite erzinti žmones savo buvimu šalia.

Karalius (Simba 07.23—08.22) Jums gali klaidingai pasirodyti, jog panašus žodžių žaismas buvo panaudotas praeitame Njuspeipyje. Rekomenduojama laisvalaikiu žiūrėti daug ﬁlmų, geriausia animacinių. Dėl savo išdidumo galite pakliūti į nereikalingus ginčus, nepamirškite rodyti aplinkiniams nuolankumo arba juos suėskite. Bernelis (Bruh 08.23—09.23) Šį mėnesį palankus metas sportuoti, nes praeitą tinginiavai ant sofutės. Bruh... Žvaigždės tau pataria susiimti meilės reikaluose, nes užteks būti vienišam. Bruh... Cezarį nudūrė jo paties sūnus. Et tu, bruh?! Sėkmės tau, bruh.

Šiaulys (Netoli Telshe 11.23—12.21) Šende tinkama diena pasportuoti. Salės ambalai pripažins jūsų užkačelintus bicepsus. Jei būsit gerai nusiteikę, galbūt kepyklėlės mergikė padarys jum nuolaidike. Per daug neapsikrauk, šauk su xebra in gamtą.

Ožiauodegis

12.22—01.20)

(Capripopcorn

Lemtis pataria pasirūpinti mityba. Ką gero turi šaldytuve? Oooi, ne kažką. Gal pasiguglink kokį sveikuolišką receptą. Mmm trinta daržovių sriuba...Žvaigždės jaučiasi alkanos. *gūžt*

Tryniai (Troyka 05.22—06.21) Pasistenkite nenuvaryti savęs nuo kojų, taip pat nepiktnaudžiaukite energetiniais gėrimais. Būkite atsargūs su naujais pažįstamais, nes jiems gali kilti noras lipti jums ant nugaros. Nenusiminkite, nes nusimato puikus socialinis gyvenimas (niekada nebūsit vienas. Ar dviese).

Žvakidės (Ignis Laikiklis 09.24—10.23) Liepsna. Aukšti geltonos ir oranžinės bokštai. Šiluma, praradusį savo pirminę komforto funkciją, dabar gniaužiančiai dusinanti tavo gerklę. Kas tave paskatino eiti šiuo keliu? Ar suvoki, kokią negandą užtraukei šiam pasauliui? Ar galėsi išlaikyti besiraitančios ugnies liežuvius? Nežinau.

Undinė (Aquarumas 01.21—02.19) Tikėtina, jog jausite nostalgiją neseniai uždarytam biliardo ir laisvalaikio centrui. Palankus metas atostogauti prie jūros. Žvaigždės pataria nesudarinėti neaiškių barterinių mainų su raganomis.

Vėžlys (Testudo 06.22—07.22) Lapkričio mėnesį jums gali atrodyti, jog gyvenimo tempas per daug greitas. Nusiraminkite ir nekreipkite į tai dėmesio. Susidūrus su sunkumais, gali kilti noras sulįsti į savo kiautą, tačiau tai nepatartina: bandykite labiau socializuotis.

Kobra (Vienuolika 10.24—11.22) Nusimato adrenalino pilnas mėnuo. Saugokite savo turtą, padidėjusi galimybė patekti į avariją (gaudant nusikaltėlius greitkelyje ir darant su automobiliu backﬂip). Bus sunku su draugais, nes mėgstate jiems įkirsti. Romantiniame kontekste seksis rasti partnerį, galimai iš Vokietijos.

Silkės (Uvam Pisces 02.20—03.20) 1) Save, obuolį ir svogūną supjaustyti plonais šiaudeliais. 2)Grietinę sumaišyti su garstyčiomis, citrinos sultimis ir cukrumi. Viską kartu išmaišyti, pagardinti smulkintais žalumynais. 3)??? 4) Proﬁt

Žaidimai

Kokį stalo žaidimą rinktis? Aušrinė Bieliajevaitė

Ar mėgsti varžytis su kitais žaidėjais?

Taip

Ar esi žaidęs stalo žaidimus?

Taip

Ar taip mėgsti varžytis, kad dėl to galėtum paaukoti draugystę?

Ar lauki Naujųjų metų? Taip

boardgamegeek.com

STARTAS

Taip

Ar tau patinka kačiukai? Ne

Ne taip žiauriai

Dar ne

Ar tau patinka strateginiai žaidimai?

Ar lauki, kad kuo greičiau baigtųsi pandemija?

Taip

Ar norėtum užkariauti pasaulį?

Ar laikai save protingu žmogumi?

Taip

Tik peržiūriu paveiksliukus

Taip

Ar domiesi ekonomika?

Ar skaitai knygas?

Ar tau patinka detektyviniai romanai?

Taip

Ar skiri spalvas? Ne Taip

Ar rašai eilėraščius? Taip

Taip Ar norėtum pasiklysti bibliotekoje?

Taip

Ar norėtum pabandyti auginti bambukus?

Kartais

Taip

Ar mėgsti keliauti?

Ne Taip Ar tau patinka greitis? Taip

Taip

Keliausi net kai išeisi į pensiją? Ne

Išvis ką nors mėgsti?

Taip Tai eik padėliok kokią dėlionę

Prabėgus dar vieniems akademiniams metams, Njuspeipis taria didžiulį ačiū visai savo komandai ir skaitytojams! Nj nuolatos keičiasi, kartu su savo auditorija ir kūrėjais. Kiekvieną kartą stengiamės pristatyti vis ką nors naujo, naudingo, sudominančio ir tikimės, jog tai, ką darome, atneša trupinėlį džiaugsmo bei naujų vėjų ir į Jūsų pasaulį. Šis numeris skirtas pasidžiaugti geriausiais šio sezono straipsniais, juos pristatančiais nuostabiais maketais, iliustratorių ir fotografų darbais. Kaip ir kiekvienais metais, atsisveikiname su dalimi Njuspeipio komandos ir su nekantrumu laukiame pasveikinti naujus veidus, pasiryžusius toliau tęsti ir formuoti šio leidinio viziją! Ačiū ------------------Another academic year has passed and we say a huge Thank You to the whole team and our readers! Njuspeipis is constantly changing, together with our audience and creators. We try to present something useful, new and exciting every time. Hopefully, we can bring at least a little bit of joy and fresh air into Your world. This special edition is meant to celebrate the best articles of the year, represented by creative layouts and works of our amazing artists and photographers. As always, we say goodbye to a part of our team and can't wait to meet new faces, that are ready to continue and constantly improve the vision of this magazine! Thank You