Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas by Nieko rimto

John Flanagan

UDK 821.111(94)-93 Fl-36

John Flanagan RANGER’S APPRENTICE. OAKLEAF BEARERS Random House Australia, 2009

© Tekstas, John Flanagan, 2006 Pirmą kartą pavadinimu Ranger’s Apprentice 4: Oakleaf Bearers išleido Random House Australia Pty Ltd, Sidnėjus, Australija. Viršelio iliustracija, Jeremy Reston Viršelio dizainas, www.blacksheep-uk.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-273-8

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Vilnius 2015

Skiriu Leonei uĹž tai, kad visada tikÄ&#x2014;jo

643 BEND ROSIOS EROS METAI Žemėlapis ARALUENAS IR KAIMYNINĖS ŠALYS Ledjūrė VAKARŲ VANDENYNAS Northwestern Wastes – Šiaurės dykros Greystone Forest – Pilkakmenio giria SKANDIJA Halasholmas SONDERLANDAS Baltaudrių jūra Rytų stepės TEUTONIJA ALPINA GALIKA La Rivažas Monsombras IBERIONAS TOSKANA ASLAVA Rostovo marios ARIDA Pastovioji jūra BEGALINIS VANDENYNAS PIKTA ARALUENAS Aralueno pilis KELTIKA Siauroji jūra

š gilaus, ramaus miego Vilį pažadino nesiliaujantis kapsėjimas. Jis nežinojo, kada jį suvokė. Regis, garsas paslapčia įsismelkė į miegantį jo protą, išaugo ir sustiprėjo pasąmonėje, paskui persikėlė į sąmoningąjį pasaulį, ir galiausiai Vilis pabudo spėliodamas, kas tai galėtų būti. Kap, kap, kap, kap. Garsas tebeskambėjo, bet dabar, kai Vilis nebemiegojo ir girdėjo kitus garsus trobelėje, nebebuvo toks stiprus. Iš kampo, iš už maišinės užuolaidos, buvo girdėti tolygus Evanlinos alsavimas. Taigi kapsėjimas jos nepažadino. Kambario gale esančiame židinyje slopiai spragsėjo į krūvą sužertos žarijos. Vilis mažumėlę prasiblaivė. Kap, kap, kap... Garsas, regis, sklido iš arti. Berniukas pasirąžė ir nusižiovavo, atsisėdo ant grubaus darbo gulto, paties susimeistrauto iš medžio ir brezento. Jis pasipurtė, kad pražvalėtų, ir garsas trumpam nuslopo. Paskui vėl pasigirdo, ir vaikinas suprato,

kad jis sklinda iš už lango. Aliejuotos medžiagos langai buvo peršviečiami – įleido pilką priešaušrio šviesą, – bet vaizdas pro juos buvo matyti neryškiai. Vilis atsiklaupė ant gulto, atkabino medžiagą, atitraukė ir, prakišęs galvą pro kiaurymę, ėmė tyrinėti trobelės verandą. Į kambarį plūstelėjo žvarbus oras, kai gūsis pasiekė Evanliną, ji sujudėjo. Maišinė užuolaida įsigaubė, žarijos židinyje ryškiau sužioravo, blykstelėjo geltonas ugnies liežuvėlis. Kažkur medžiuose paukštis pasveikino pirmąją dienos šviesą ir vėl nustelbė kapsėjimą. Staiga Vilis susiprotėjo. Tai buvo vanduo, lašantis nuo ilgo varveklio ant verandos stogo. Lašai krito ant apversto kibiro, jo palikto verandos kampe. Kap, kap, kap... Kap, kap, kap. Vilis susiraukė. Žinojo, kad tai kažkuo reikšminga, bet vis dar apsnūdusiu protu nesuprato kuo. Rąžydamasis atsistojo, palikęs šiltą antklodę suvirpėjo ir patraukė prie durų. Vildamasis nepažadinti Evanlinos nukėlė skląstį ir lėtai atidarė duris, šiek tiek kilstelėjęs, kad nesibrauktų per trobelės grindis – minkšti odiniai vyriai jas sunkiai laikė. Uždaręs duris žengė ant šiurkščių verandos grindų, basoms kojoms jos atrodė šaltos kaip ledas. Priėjo prie kibiro, ant kurio be atvangos lašėjo vanduo, eidamas pastebėjo ir daugiau nuo stogo nukabusių kapsinčių varveklių. Dar nebuvo to matęs. Be abejo, tai kai kas naujo. Vilis dirstelėjo į medžius, pro kuriuos jau skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Miške pasigirdo čiūžtelėjimas ir šleptelėjimas – mėnesių mėnesius ant pušies šakos gulėjęs sniegas pagaliau nukrito, ir po medžiu išaugo pusnis. Ir tada vaikinas suprato, kuo toks svarbus jį pažadinęs lašnojimas.

Už nugaros išgirdo girgžtelint duris ir atsigręžęs pamatė susivėlusią Evanliną, tvirtai įsisupusią į antklodę. – Kas yra? – paklausė ji. – Kas nors negerai? Berniukas padvejojo, pažvelgė į didėjančią balutę prie kibiro. – Atlydys, – pagaliau ištarė. –––––––––– Po kuklių pusryčių jaunuoliai susėdo ankstyvo ryto saulutėje verandoje. Nė vienas nenorėjo kalbėtis apie Vilio atradimą, nors vėliau atlydžio ženklų pastebėjo ir daugiau. Sniego paklodėje aplink trobelę buvo matyti pažliugusios rudos žolės lopai, nuo medžių vis dažniau čiūžteldavo sniegas. Be abejo, žemė ir medžiai vis dar buvo storai apsnigti, bet jau pasirodė atodrėkio ženklų, taigi sniegas neišvengiamai ims tirpti. – Manau, reikia mąstyti apie išvykimą, – galop tarė Vilis, balsiai išreiškė tai, kas sukosi abiejų galvose. – Tu dar kaip reikiant nesustiprėjai, – priminė jam Evanlina. Vilis vos prieš tris savaites atsikratė bukinančio šiltžolės poveikio – jos jam buvo duodama, kai jis dirbo kiemo vergu Ranjako rūmuose. Vaikinas nusilpo dar ir dėl prasto maisto, šalčio ir alinančio fizinio darbo. Jiedu su Evanlina pabėgo, bet kuklių maisto atsargų trobelėje vos užteko gyvybei palaikyti, ką jau kalbėti apie jėgų ar ištvermės susigrąžinimą. Jaunuoliai mito kukurūzais, miltais, daržovėmis ir kieta mėsa, jei koks nors žvėrelis pakliūdavo į Evanlinos spąstus. Tai nutikdavo retai, be to, ir patys žvėreliai per žiemą buvo sublogę.

Vilis gūžtelėjo pečiais. – Pajėgsiu, – paprastai pasakė. – Nėra kitos išeities. Tai ir buvo esmė. Abu žinojo, kad, perėjose nutirpus sniegui, medžiotojai vėl ims kopti į kalnus, kur dabar slapstėsi bėgliai. Evanlina vieną jų jau buvo mačiusi – paslaptingą raitelį miške. Išvydo jį tą dieną, kai Vilis atsipeikėjo. Laimė, vėliau su jais nebesusidūrė. Tačiau tai buvo perspėjimas. Ateis kitų, tad iki tol Viliui su Evanlina reikia išsidanginti kuo toliau, pereiti kalnus ir kirsti Teutonijos sieną. Evanlina abejodama papurtė galvą. Kurį laiką patylėjo. Paskui suprato, kad Vilis teisus. Sniegui ėmus kaip reikiant tirpti, jie turės iškeliauti, nesvarbu, bus jis sustiprėjęs ar ne. – Šiaip ar taip, – pagaliau tarė ji, – dar turim kelias savaites. Atodrėkis tik prasidėjo, bala žino, kas bus toliau. Gal dar vėl pašals? Tai atrodė tikėtina. Nors ne per labiausiai. Vilis pritariamai linktelėjo. – Visko gali būti, – sutiko. Tyla vėl užklojo juos lyg antklodė. Staiga Evanlina atsistojo, nusipurtė nuo kelnių dulkes. – Eisiu pažiūrėti spąstų, – tarė ji. Vilis pradėjo stotis, ketino ją lydėti, bet mergina jį sulaikė. – Tu liksi čia, – švelniai tarė. – Nuo šiol turėsi kiek tik įmanoma taupyti jėgas. Vilis padvejojo, paskui linktelėjo. Pripažino, kad ji teisi. Evanlina pasiėmė storą maišą, kuriuo parsinešdavo laimikį, ir užsimetė ant peties. Paskui šyptelėjo Viliui ir pasuko prie medžių. Jausdamasis nereikalingas, Vilis nusiminęs pamažu surinko medines lėkštes, iš kurių jie valgė. Esu niekam tikęs, su kartėliu pamanė sau, – tik indams mazgoti.

Pastarąsias tris savaites spąstus reikėdavo spęsti vis toliau nuo trobelės. Kai keli maži gyvūnėliai – triušiai, voverės, vienas kitas kiškis – pakliuvo į Vilio spąstus, kiti žvėreliai tapo atsargesni. Todėl kas kelias dienas spąstus reikėdavo perkelti vis į kitą vietą – kaskart tolėliau nuo trobelės. Evanlina apskaičiavo, kad iki pirmųjų spąstų reikės geras keturiasdešimt minučių kilti siauru takeliu. Žinoma, jei eitų tiesiai, būtų kur kas trumpiau. Bet takelis vingiavo ir sukiojosi tarp medžių, todėl atstumas buvo didesnis mažne dvigubai. Visur aplink buvo apstu pavasario ženklų. Einant sniegas nebegurgždėjo po kojomis. Jis pasunkėjo, įmirko, kojos ėmė giliai klimpti. Odiniai batai peršlapo nuo pažliugusio sniego. Ji prisiminė, kad, kai pastarąjį kartą čia ėjo, sniegas apibiro batus lyg smulkūs sausi milteliai. Mergina pastebėjo, kad padaugėjo gyvybės. Tarp medžių skraidžiojo tiek paukščių, kiek ji dar nebuvo mačiusi, o nuo takelio į gervuoges nustriksėjo išgąsdintas triušis. Galbūt, pamanė ji, padidės tikimybė spąstuose surasti ką nors vertingo. Evanlina pastebėjo vos matomą Vilio paliktą įbrėžą pušyje ir pasuko iš takelio ten, kur jiedu paspendė pirmuosius spąstus. Prisiminė, kaip apsidžiaugė, kai Vilis atgavo sveiką protą, kurį buvo atėmusi šiltžolė. Jai prastai sekėsi išgyventi sunkiomis sąlygomis, o Vilis puikiai mokėjo spęsti spąstus, taigi jų racionas pasipildė. Vaikinas papasakojo, kad to išmoko iš Holto. Evanlina prisiminė, kaip, ištarus senojo miškinio vardą, Vilio akys trumpam sudrėko, o balsas užlūžo. Ne pirmą kartą du jauni žmonės pasijuto esą labai labai toli nuo namų.

Prasibrovusi per snieguotus krūmus ir gerokai sušlapusi Evanlina pradžiugo. Pirmuosiuose spąstuose buvo nedidelis paukštis. Jie jau anksčiau kelis tokius buvo sugavę, taigi mergina žinojo, kad jo mėsytė labai gardi. Ūgtelėjusio viščiuko dydžio paukštelis nerūpestingai įkišo galvą į kilpą ir įsipainiojo. Evanlina pagalvojo, kad anksčiau būtų pasipiktinusi tokiu paukščių žudymu. Dabar jautėsi patenkinta, kad šiandien jie gaus pavalgyti. Įstabu, kaip tuščias pilvas gali pakeisti požiūrį, pamanė ji sau, kabindama nuo paukščiuko kaklo kilpą ir kišdama kūnelį į pačios siūtą maišą. Ji vėl paspendė spąstus, ant žemės pabėrė kelis grūdus, atsistojo ir subjurusi susiraukė – nuo tirpsmo vandens ant kelių liko dvi dėmės. Ji veikiau pajuto, nei išgirdo kažką sujudant krūmuose už nugaros, ir ėmė gręžtis. Vos sujudėjusi ant kaklo pajuto geležinius gniaužtus ir išsigandusi aiktelėjo. Dūmais, prakaitu ir žeme dvokianti ranka su kailine pirštine užspaudė jai burną ir nosį, neleido šaukti.

š miško į proskyną įjojo du raiteliai. Čia, Teutonijos prieškalnėse, pavasaris artėjo sparčiau nei aukštuose priešais juos stūksančiuose kalnuose. Pievose jau kur ne kur žaliavo žolė, sniego buvo likę tik ten, kur beveik neužšviečia saulė. Pašalinis stebėtojas galbūt būtų susidomėjęs paskui raitelius sekančiais dviem žirgais. Galbūt net iš tolo tuos du vyrus būtų palaikęs pirkliais, norinčiais vos pasitaikius progai kirsti kalnus, nusigauti iki Skandijos ir už pirmąsias sezono prekes pelnyti gražaus pinigo. Tačiau iš arčiau pažiūrėjus buvo matyti, kad tai ne prekeiviai. Tai buvo ginkluoti kariai. Mažesnysis iš jųdviejų, barzdočius keistu pilkai ir žaliai išmargintu apsiaustu, regis, besikeičiančiu ir mirguliuojančiu jam judant, ant peties buvo užsimetęs didelį lanką, o prie balno kabojo strėlinė. Jo bendražygis buvo stotingas jaunuolis. Jis vilkėjo rudą apsiaustą, bet ankstyvo pavasario šviesoje ties kaklu ir ant

rankų blizgėjo šarviniai marškiniai, o iš po apsiausto skverno kyšojo ilgo kardo rankena. Paveikslą papildė ant nugaros kabantis apvalus skydas su ne itin dailiai nupieštu ąžuolo lapu. Jų žirgai nederėjo, kaip ir patys vyrai. Jaunesnysis vyras sėdėjo raitas ant didelio ilgakojo bėrio plačiomis mentėmis ir tvirtomis kulšimis – pavyzdinio karo žirgo. Jam iš paskos, pririštas virve, risnojo antras juodas karo žirgas. Bendrakeleivio arklys buvo gerokai mažesnis gauruotas žirgelis – veikiau ponis – panašia į statinę krūtine. Tačiau jis atrodė tvirtas ir ištvermingas. Kitas, panašus į šį, arkliukas bėgo įkandin, nesunkiai apkrautas pagrindiniais stovyklavimo ir kelionės reikmenimis. Jis nebuvo pririštas. Sekė klusniai ir noriai. Horacijus atkraginęs galvą pažvelgė į aukščiausias kalnų viršūnes. Nuo žvilgančio, saulės nutvieksto sniego, vis dar storai dengiančio viršutinę kalnų dalį, prisimerkė. – Norite pasakyti, kad kopsime per juos? – paklausė jis. Holtas vos vos šypsodamasis pašnairavo į jaunuolį, bet Horacijus atidžiai tyrinėjo kalnų masyvus priešais juos ir to nepastebėjo. – Ne kopsime, – patikslino miškinis, – o kirsime. Horacijus mąsliai suraukė kaktą. – Ar čia yra koks nors tunelis? – Perėja, – pataisė Holtas. – Siauras vingiuotas tarpeklis, per kalnus nuvesiantis mus į pačią Skandiją. Horacijus kurį laiką virškino šią žinią. Holtas pamatė, kaip vaikino pečiai jam įkvepiant pakilo – žinojo, judesys pranašauja dar vieną klausimą. Užsimerkė, prisiminė, regis, senų senovę, kai keliaudavo vienas ir gyvenimas nebuvo panašus į nesibaigiančią klausimų virtinę. Keista, prisipažino sau, taip jam patinka labiau. Bet turbūt laukdamas klausimo netyčia išleido kokį nors garsą, nes pastebėjo, kad Horacijus tvirtai ir ryžtingai sučiaupė lūpas.

Ko gero, pajuto jo reakciją ir nusprendė neįkyrėti Holtui savo klausimais. Bent kol kas. Holtas atsidūrė keblioje padėtyje. Dabar, kai klausimas liko neištartas, jis nebetvėrė smalsumu. Staiga visam rytui ėmė tarsi ko trūkti. Jis pasistengė atsikratyti šio jausmo, bet nepavyko. O Horacijus, kaip tyčia, šįkart įveikė savo bemaž nenugalimą poreikį kamantinėti visko, kas šauna į galvą. Holtas porą minučių luktelėjo, bet nebuvo girdėti nė garso, tik pakinktų skimbčiojimas ir odinių balnų girgždesys. Galiausiai buvęs miškinis nebeištvėrė. – Ką? Klausimas veržte išsiveržė iš jo su netikėta jėga. Horacijaus bėris iš išgąsčio stryktelėjo kelis žingsnius į šoną. Horacijus ramindamas žirgą suirzęs pasisuko į mokytoją. – Ką? – paklausė jis Holto. Žemesnysis vyras piktai mostelėjo ranka. – Tai aš klausiu „Ką?“ – suburbėjo. – Ką? Horacijus dėbtelėjo į jį taip, kaip dėbsoma į nevisprotį. Bjurstančios Holto nuotaikos tai nėmaž nepataisė. – Ką? – visiškai sutrikęs paklausė Horacijus. – Nemėgdžiok manęs! – užputojo Holtas. – Liaukis kartojęs, ką sakau! Aš tavęs paklausiau „Ką?“, taigi tu neklausk manęs „Ką?“, supratai? Horacijus kelias sekundes pamąstė, paskui atsargiai, kaip jam būdinga, atsakė: – Ne. Holtas giliai įkvėpė, jo antakiai išsilenkė raide „V“, akys po jais tulžingai blykstelėjo. Bet, jam nespėjus prabilti, Horacijus užbėgo už akių. – Ką reiškia jūsų „Ką?“ – paklausė jis, paskui patikslino: – Kitaip tariant, kodėl paklausėte „Ką?“

Sunkiai tvardydamasis ir to neslėpdamas Holtas raiškiai ištarė: – Tu ketinai užduoti klausimą. Horacijus susiraukė. – Nejaugi? Holtas linktelėjo. – Taip. Mačiau, kaip įkvėpei. – Aišku, – atsakė Horacijus. – Ir ko gi aš norėjau paklausti? Holtas trumpam prarado žadą. Prasižiojo, vėl užsičiaupė, galop sukaupė jėgų prabilti. – To ir norėjau tavęs paklausti, – tarė jis. – Kai klausiau „Ką?“, norėjau paklausti, ko ruošeisi manęs paklausti. – Aš nesiruošiau klausti „Ką?“ – sumurmėjo Horacijus. Holtas įtariai pašnairavo į jį. Jam dingtelėjo, kad gal Horacijus jį smarkiai mulkina ir slapčia sau kikena. Holtas jam būtų galėjęs atkirsti, kad tai netikęs pokštas. Žvalgai – ne tie žmonės, iš kurių galima ramiai šaipytis. Jis pasižiūrėjo į atvirą berniuko veidą, mėlynas nuoširdžias akis ir nusprendė, kad jo įtarimai nepagrįsti. – Tai ko ruošeisi paklausti? Horacijus įkvėpė, sudvejojo. – Užmiršau, – atsakė. – O apie ką mes šnekėjomės? – Nesvarbu, – sumurmėjo Holtas, paragino Abelarą risčia ir keliais žingsniais aplenkė kelionės draugą. Miškinis piktai burbėjo sau po nosimi, ir Horacijui pavyko išgirsti kelis sakinius, kaip antai „Puskvaišis mokinys neprisimena, ko prieš akimirką norėjo paklausti“. Iš to jis suprato, kad Holtas toli gražu nepatenkintas šiuo painiu jų pokalbiu. Jis vėl susiraukė, mėgindamas atsekti minčių eigą iki akimirkos, kai ketino užduoti klausimą. Kažkodėl jautėsi privaląs jį prisiminti; tai buvo keista, juk Holtas, Horacijui ko nors pasiteiravus, kaskart imdavo dūsauti ir vartyti akis.

PENKTA KNYGA

Per pirmą itin slaptą savo užduotį Vilis mėgina išgelbėti naują sąjungininką nuo siaubingo prakeiksmo. Tik ar jam pavyks? Nuo tada, kai skandai su aralueniečiais sudarė sutartį, praėjo penkeri metai. Vilis galiausiai tapo žvalgu ir buvo paskirtas į kitą feodą. Netrukus jis patyrė, kad net ir ramiose salelėse gali kilti sunkių rūpesčių. Vėliau jiedu su senąja drauge Alisa pakliuvo į siaubingą nuotykį – jiems teko aiškintis, kiek tiesos slypi ganduose apie burtininkavimą atokiame šiaurės feode. Kai Grimsdelo girioje Viliui virš galvos pakibo Nakties Kario pamėklė, jis ne juokais susimąstė, ar burtai išties egzistuoja.

Flanagan, John

Fl-36 Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas / Flanagan, John; iš anglų kalbos vertė

Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 296 p.: iliustr.

Nuotykių istorija, aukštinanti draugystę, drąsą, garbę ir ryžtą, įsibėgėja. Viliui su Evanlina pavyko išsilaisvinti iš vergijos ir vėl susitikti mokytoją Holtą. Būtų galima keliauti namo, jei ne užpuolikai temudžajai, žygiuojantys šiaurėn. Mūšyje už Skandiją praverstų žvalgų pagalba... Tai ketvirtoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944) nuotykių serijos paaugliams knyga. Istorija apie žvalgo mokinį ne tik mėgiama skaitytojų visame pasaulyje, bet ir susikrovė nemenką šūsnį literatūrinių apdovanojimų. Šioje serijoje jau išleista: Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai Žvalgo mokinys. Degantis tiltas Žvalgo mokinys. Ledo šalis Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas

Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Olga Važnevičienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

„Žvalgas prie savęs nešiojasi dviejų tuzinų žmonių gyvybes“, – bylojo aralueniečių posakis. Miškinių taiklumas buvo apipintas legendomis, o pilnoje strėlinėje būdavo dvidešimt keturios strėlės. Kol žvalgo mokinys Vilis su Evanlina ieško būdų pasprukti iš nesvetingos Skandijos ir grįžti namo, jų tyko nauji pavojai. Į šiaurę pamažu traukia negailestingųjų temudžajų kariuomenė. Nuožmūs klajokliai siekia naujų žemių – užgrobę Skandiją, jie gviešis Aralueno. Skandai atsilaikytų tik priėmę amžinų savo priešų aralueniečių pagalbą. Netikėta sąjunga galėtų išgelbėti abi karalystes. Legendinis žvalgas Holtas išmano, kaip kovoti su atėjūnais iš rytų. Jo mokiniui Viliui irgi reikės parodyti sumanumą...

Tarptautinis bestseleris Įvertintas skaitytojų visame pasaulyje

Kitos serijos knygos:

ISBN 978-609-441-273-8

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai