Tamsioji pusë
UDK 882-93 Fr35
ISBN 978-9955-683-31-5
Versta iš: Макс Фрай Тёмная сторона Азбука, Санкт-Петербург, 2001
© Макс Фрай, 2001 © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2007 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2007 © Leidykla „Nieko rimto“, 2007
Tamsioji pusë
Ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë Iliustravo Sigutë Ach
Vilnius
inai, sere Nakties Koðmare, pasiskaièiavau, kad tu jau sko lingas man apvalià sumelæ, – svajingai tarë Melifaras. – Að kasdien maitinu gausybæ tavo þmonø brangiausiose Echo uþeigose, kartais net du kartus per dienà – ir turëk omenyje: visas tris! Nors man puikiausiai pakaktø ir vienos. Bent jau ið pradþiø. Bet ji atka kliai laikosi ásikibusi á savo sesuèiø skabas. Pamanykite, toms panelëms atrodo, jog nëra nieko baisiau negu likti akis á aká su manimi, net ryðkiausiai apðviestoje, pilnoje þmoniø patalpoje. Graþi nuomonë apie mano auklëjimà, nieko neprikiði!.. Þodþiu, pakratyk piniginæ! – O ðûdo ant lopetos?! Ligi ðiol tariausi, kad ágijau imunitetà visiems savo „ðviesiosios pusës“ iðsidirbinëjimams. Bet tokio fantasmagoriðko áþûlumo nesitikëjau net ið jo! – Fe, kaip negraþu! Kaip jums ne gëda siûlyti man kakà ant semtuvëlio, jûsø didenybe! – lyg maþametë gimnazistë suciepsëjo Me lifaras. – Nieko, iðkæsi!.. Ne, jûs tik pamanykite, negana, kad mëgini átaisyti man ragus, – beje, visiðkai nesëkmingai! – bet dar reikalau ji, kad að pats finansuoèiau ðià abejotinà uþmaèià... Sakyk aèiû, kad manæs neiðtiko smûgis nuo tokio kvailo pareiðkimo! – Aèiû. Prisipaþinsiu – lavonas kabinete ne visai atitiktø mano planus. Daug terlionës, o að rengiuosi á pasimatymà. 7
– Su kuo? – grieþtai paklausiau. – Tik nemëgink apgaudinëti mano þmonø. Tai – mûsø karaliðkos ðeimos garbës reikalas! – Su kuo, su kuo... – suniurzgë Melifaras. – Atspëk ið trijø kartø! – Taigi, kad ið trijø... Beje, vis dar neþinau: kurià ið jø tu mergini? – O koks tau skirtumas? Juk vis tiek jø neatskiri! – Jau atskiriu... Palauk, pamëginsiu atspëti. Ledi Heilach sko nis – toks pat pasibaisëtinas kaip ir tavo. Prieð kelias dienas maèiau jà vilkinèià ryðkiai avietiniu lochiu – mirtum ið pavydo! Bet ðiaip ji rimta panaitë. Todël nemanau... Pataikiau? – Kol kas pataikei. Nors þmogus, kuriam patinka visø atspalviø ðvieþio kaèiø mëðlo spalvos drabuþiai, turëtø tyliai tûnoti kamputyje kietai prikandæs lieþuvá, o ne kritikuoti kitø skoná... Palauk palauk, o kur tu jà matei? Ðiam gamtos stebuklui pakako áþûlumo dailiame savo veide nutëkðti mauriðko pavydo grimasà! – Kur?! Ogi namie. Tavo þiniai, ten gyvena ne tik puikiosios karalienës, bet ir mano mylimas ðuo. – Na, tuomet gerai, – su aiðkiu palengvëjimu atsiduso Melifaras. – O ko taip iðsigandai, jeigu vis tiek ketini suvilioti kità? – nusistebëjau. – Todël, kad jos visur slampinëja trise. Juk sakiau... Be to, dar nespëjau priprasti prie minties, kad tu jas atskiri. – Tiesa... Gerai, netrikdyk mano màstymo proceso. Ledi Kenlech man atrodo gana máslinga bûtybë. Tokia tylûnë, o þvilgsnis sunkus kaip mûsø ðefo... Ne, ji ne visai tokia, kuri galëtø kristi tau á aká! Be lieka Helvi. Panelë mëgëja pakikenti ir, atrodo, bûtent á jà tu nuolat aistringai dëbèioji. Atspëjau? – Norëtum! – Melifaras nutaisë tokià grimasà, kad kiekvie nas pirmokëlis chuliganas numirtø ið pavydo. – Aiðkiaregis ið tavæs neiðeis! – Tikrai? – nusiminiau. – Tikrø tikriausiai. Bet dël sunkaus ledi Kenlech þvilgsnio neapsi rikai. Taip ir yra... – Melifaras nuðoko nuo stalo, ant kurio visà laikà iðkilmingai sëdëjo mataðkuodamas kojomis. – Þodþiu, taip: tu man mirtinai nusibodai, todël lik sveikas. Eisiu, dar kartelá pamëginsiu su vilioti kurià nors ið tavo þmonø: o gal pasiseks?.. Þinai, pradedu su 8
prasti, kad tu jas ðlykðèiai, iðdavikiðkai uþkerëjai. Normalios merginos privalo mane mylëti, juk tai pagrindinis gamtos dësnis! – Tu neatsiþvelgei á faktà, jog Tuðèiosiose Þemëse egzistuoja visai kitokia vyriðko groþio samprata, – nusiðypsojau. – Mudviem su tavi mi – tik slëptis!.. Tos mergiûkðtës dþiûsta ið nelaimingos meilës gene rolui Bubutai, visos trys! – Tau juokinga... – suniurnëjo Melifaras priekabiai taisydamasis prieð veidrodá savo naujutëlá lochá, ryðkiai salotiná – kaip darþo lysvë pavasario pradþioje. Taèiau jam taip pat buvo juokinga, dar ir kaip! Pagaliau meilës karþygys vis dëlto apleido savo kabinetà. Að lyg kulka iðlëkiau ákandin: mano galvoje netikëtai gimë nuostabus suma nymas. Kad já ágyvendinèiau, man reikëjo sero Kofos Jocho – nedel siant! Mûsø Meistras Girdintysis kaip tik ëjo ið Dþufino kabineto. Paèiu laiku! – Su kuo tu mane supainiojai, berniuk? – atlaidþiai pasiteiravo jis. – Þiûri á mane lyg á savo svajoniø merginà. Niekada nebûèiau pa manæs, kad tavo svajoniø mergina galëtø turëti mano figûrà! Ið netikëtumo að tyliai kriuktelëjau: tarkime, ðis garsas turëjo ati tikti juokà. – Ne, dël merginos – aèiû, nereikia! O dël svajonës – kaip pirðtu á aká. Kofa, man papjautinai reikia jûsø ukumbietiðkojo apsiausto. Tik porai valandø... – Praðom! – gûþtelëjo peèiais seras Kofa. – Net neátariau, kad ketini atimti ið manæs duonà uþuot ramiai snûduriavæs savo kabinete! Kiek man þinoma, net Dþufinas dar neplanuoja keisti tavo darbotvarkës. Ir kaip tu ðitaip nusiritai? Visai nebrangini didþiausio Slaptosios paieðkos tinginio reputacijos! – Didþiausio, kurgi ne... Bet jûsø duonos man në uþ dykà nereikia. Tiesà sakant, sumaniau pasilinksminti. Ir galimas dalykas – kaip nie kad gyvenime! – Nagi, nagi! Tuomet jau klok. Pats kaltas: nereikëjo manæs suin triguoti! – Et, anokia ten intriga!.. Melifaras vël susirengë á pasimatymà su 9
neperskiriamu mano trio. Klausykit, juk staèiai privalau pasigroþëti tokiu reginiu! Bet jeigu jie þinos, kad esu ðalia, patirsiu maþdaug tûkstantá kartø maþesná malonumà. O su apsiaustu manæs niekas nepastebës – tegyvuoja klastingoji Ukumbijos salø magija! – Kà gi, manau, bus netgi teisinga, – linktelëjo mano kolega. – Taip nusiplûkei, kol gainiojomës jo pagrobëjus... Neprieðtarauju: juk paþeidinëti tarnybines instrukcijas asmeniniais tikslais – mûsø darbo pagrindø pagrindas! – Aèiû! – amtelëjau, pagarbiai imdamas senà pilkà drapanðæ, kuri galëjo paversti mane nepastebimiausiu nuostabaus mûsø Pasaulio pa daru. – Nëra uþ kà, – ðyptelëjo Kofa. – Juk èia ne mano asmeninis þais liukas, o valdiðkas Visiðkos tvarkos valdybos turtas... Jeigu bus labai juokinga, papasakosi! – Manau, bus, – paþadëjau. Paskiau dël visa pikta kyðtelëjau nosá á Dþufino kabinetà: dar ims ir paaiðkës, kad ðefas nebegali gyventi nepasigroþëjæs mano fizionomija, o að bastausi neþinia kur! – Galiu, – burbtelëjo seras Dþufinas Chali nepakeldamas akiø nuo krûvos raðanèiøjø lenteliø, uþvertusiø jo stalà. – Kà galite? – apstulbau. – Viskà. Taip pat ir gyventi nepasigroþëjæs tavo fizionomija. – Kad jus skylë danguje! Negana, jog permanote visas klaikias uþmaèias, kurios verda mano galvoje, jûs net formuluotes susekate. Man labai nesmagu: juk tikriausiai màstau su gramatinëmis klaido mis?! – Ne visada, – nusiþiovavo tas pabaisa. – Matai, mano apskaièia vimais, ðiandien tau kaip tik laikas gerokai nustebti, bent dël ko nors. Kiek man þinoma, ðio naudingo pratimo nesi daræs jau keli tuzinai dienø. Kad kokios, visai atsipalaiduosi ir imsi dëtis normaliu þmogu mi, kuriam nusisekë asmeninis gyvenimas... Eik, sere Maksai, ir ra mia ðirdimi pasilinksmink. Ðventas reikalas! Man vis tiek nesiðvieèia iðtrûkti ið èia iki vidurnakèio: metai vos prasidëjo, o visokios raðliavos jau ir iðmesti nebëra kur! – Kas nors ádomaus? – smalsiai paklausiau. – Jei bûtø... Ponø Garbiøjø Virðininkø ið palaimingøjø mûsø pro 10
vincijø Slaptosios paieðkos ataskaitos. Kas ten, malonëk pasakyti, gali bûti ádomu!.. Ir netrypèiok tarpduryje, neðk savo kailá, kol að geras. Nes dar apsigalvosiu ir suversiu ðità nelaimæ ant trapiø tavo peèiø. – Jau jau jau, supratau, iðsigandau, dingau! Ir lyg kulka iðzvimbiau ið kabineto. Tikrai turëjau pasiskubinti, kad netektø ieðkot nuostabiosios ketveriukës po visà miestà. Savo amobilerá palikau maþame jaukiame kiemelyje, uþ keliø kvar talø nuo Gauruotojo Namo: stebuklingos ukumbietiðkojo apsiausto galios neveikia griozdiðkø jo ðeimininko transporto priemoniø. O kai rengiesi pasekti Slaptàjá seklá, jokiø atsargumo priemoniø nebûna per daug. Smarkiai átariau, kad sero Melifaro galva, net ir pasimiglojusi nuo aistros, yra pajëgi suregzti vienà kità protingà iðvadà. Ið ten pëstute patraukiau á savo karaliðkàjà rezidencijà. Þinoma, sugaiðau begales laiko, bet vyliausi, kad sesutës vis dar mëgsta rengtis ilgai ir pasiskonëdamos. Gauruotajame Name manæs tykojo tik vienas menamas pavojus: mano numylëtinis Drupis, nuostabus Tuðèiøjø Þemiø aviganis. Ne buvau ásitikinæs, kad ðuo manæs neuþuos. Stebuklingos senojo piratø apsiausto savybës nekëlë jokiø abejoniø, bet tasai keturkojis genijus pradeda dþiugiai kiauksëti, kai að dar tik ketinu pagalvoti, jog bûtø laikas já aplankyti. Todël nusprendþiau apsidrausti ir palaukti gatvëje. Prie durø stovintis Melifaro amobileris akivaizdþiai liudijo, kad mieloji kompanija dar neiðëjusi. Teko jø net palaukti, bemaþ ketvirtá valandos. Sakyèiau – ilgokai! Pagaliau jie iðëjo laukan: ið laimës apdujæs Melifaras ir trys aukðtos, laibutës didþiosios Laizos Mineli mëgëjiðkos kopijos. Fantastiðki sesuèiø apdarai privertë mane graudþiai atsidusti dël katastrofiðkai liesëjanèios Jo Didenybës Gurigo VIII piniginës, kurios sàskaita iðlaikomi mano rûmø gyventojai. Tada jie pradëjo lipti á amobilerá, ir að pasijutau esàs visiðkas kvai lys: ádomu bûtø þinot, kaip rengiuosi pasekti ðità kompanijà?! Ilgø dis tancijø bëgimas niekada nebuvo mano mëgstama sporto ðaka... Laimë, trynukës draugiðkai susispaudë ant galinës sëdynës. Melifa ras buvo teisus: mergaitës neatsiklijuoja viena nuo kitos në akimirkà! Priekinë sëdynë ðalia Melifaro liko tuðèia, tad ryþtingai patëðkiau ant 11
jos savo pasturgalá. Teoriðkai þinojau, jog pastebëti manæs neámanoma, bet vis tiek buvau sukrëstas, kad ðitas didvyris manæs nemato. Man pradëjo atrodyti, jog miegu ir regiu siurrealistiná sapnà. Maþuèiai, bet akivaizdûs buitiniai stebuklai vis dar kelia man didesnæ nuostabà negu neátikimiausi mano nuotykiai... – Kur paliepsit vaþiuoti, jûsø didenybës? – galantiðkai paklausë Melifaras. Jo intonacijos grakðèiai balansavo ant siaurutës briaunos tarp tikro mandagumo ir þudanèios ironijos. Net að ávertinau! Melifa ro laimë, kad sesutës dar nebuvo suspëjusios dorai paþinti savo kava lieriaus, todël jo galantiðkumà priëmë uþ tikrà pinigà. – Á „Kumono medø“! – sutartinai choru atsakë jos. Man beliko stebëtis savo neiðmanymu: Eche gyvenau kur kas ilgiau uþ ðitas mergiûkðtes, taèiau net neátariau, kad egzistuoja tokia uþeiga. – Jums dar nepabodo Kumono saldumynai? – graudþiai paklausë Melifaras ir pajudëjo ið vietos. – Kaip keistai kartais paðnekate... Saldumynai negali pabosti! – atsiliepë viena ið sesuèiø, net neþinau kuri. Atskirti jas ið balso dar neiðmokau. Ir turbût niekada neiðmoksiu! – Net neásivaizduojate, sere Melifarai, koks stebëtinai geraðirdis jûsø likimas, – ásiterpë kita. – Jûs nuo vaikystës galëjote kasdien val gyti saldumynus! Kol gyvenome namie, mes retkarèiais gaudavom pasmaguriauti stepiø uogomis: kai ðiek tiek pernoksta, jos tampa gana saldþios. – Ir viskas! Tiesa, kartais mûsø þmonës parveþdavo saldësiø ið svetimø kraðtø, ir visiems kliûdavo po trupinëlá, bet taip nutikdavo labai retai... Kiek pamename, saldumynø atgabeno kokius penkis kar tus, tiesa, Heilach? – Ðeðis, – atsiduso Heilach. – Kai tai atsitiko pirmà kartà, mes bu vome visai maþutës. Bet að kaþkodël prisimenu savo meduolá, o ju dvi – ne... – Ak, vargðelës! – susigraudino Melifaras. – Tuomet jus galima su prasti... Kà gi, tebûnie „Kumono medus“! Kelionë á Naujamiestá man prailgo lyg kelionë aplink pasaulá. Prie amobilerio vairalazdës ðis fantastiðkai greitas vyrukas niekuo nesiskiria nuo kitø Jungtinës Karalystës gyventojø. Sumautos dvideðimt penkios mylios per valandà – jo lubos! 12
Lyg tyèia, pakeliui mieloji ketveriukë èiauðkëjo visokius niekus ir neávyko nieko, dël ko vertëtø ðyptelëti. Man teko grumtis su baisia pagunda spjauti á konspiracijà ir paèiam imtis vairalazdës. Þinoma, bûèiau mirtinai iðgàsdinæs vargðes mergaites: jos bûtø pamaniusios, kad nematomas visada sukinëjuosi netoliese. Tiesà sakant, vien tai mane ir sulaikë. Pagaliau amobileris sustojo prie sutûpusio namo Churono pakrantëje. Ámantriais ornamentais papuoðta „Kumono medaus“ iðkaba liudijo, jog pagaliau atvykome. Prisiminiau, kad visai netoli, vos uþ keliø kvartalø, gyvena Ðurfas Lonli-Loklis. Taip ir neprisiren giau perþengti jo namø slenksèio, nors ne kartà esu pavëþëjæs Ðurfà iki sodo varteliø... Keista, man amþinai niekam neuþtenka laiko – nebent visokioms paikystëms, kaip ði uþmaèia! Taip apsipratau su neregimo þmogaus vaidmeniu, kad jau nesisten giau eiti ant pirðtø galø ir neðnopuoti: net tada, kai apsiþioplinæs garsiai uþtrenkiau sunkias ornamentuotas uþeigos duris, niekas neatsigræþë. Taèiau man uþteko proto atsisësti prie gretimo staliuko. Ketveriukei ir taip buvo ankðta: „Kumono medaus“ interjeras atitiko veikiau saldþiø poreliø nei dideliø kompanijø poreikius. Prie Melifaro priëjo uþeigos ðeimininkas, neaukðtas dailus senis, kurio elegantiðki drabuþiai miglotai priminë brangius sportinius toli mos mano tëvynës kostiumus. Ugniaspalvë senolio barzda kone siekë þemæ, o ûsø beveik nebuvo – tik kaþkokia subtili uþuomina panosëje. Tenka pripaþinti: Kumano Kalifato gyventojø iðvaizda tikrai gali priblokðti – bent jau mane... Kumanieèio veido iðraiðka bylojo, kad jam gresia staigi mirtis ið neapsakomos laimës. Jo mandagumas gerokai pranoko kitø sostinës smuklininkø statistiná mandagumo vidurká – nors ir pastaraisiais skøs tis bûtø nuodëmë. Taèiau prieiti prie manæs ðis saldþialieþuvis ponas aiðkiai neketino. Suprantama: ið kur jis galëjo þinoti, kad iðvis èia sëdþiu! Stebuklingasis apsiaustas nukreipdavo nuo manæs visø be iðimties þmoniø akis, taip pat ir kumanieèiø kilmës smuklininkø – kuo jie prastesni uþ kitus?! Daug nesvarstæs nudroþiau paskui já á virtuvæ. Jeigu niekas neketi na duoti man valgyti – kà gi, nedidelis ponas, pats pasiimsiu! Tiesà sa 13
kant, nebuvau alkanas, bet visà gyvenimà svajojau vëplos virëjo akyse nugvelbti ið puodo koká gardø kàsnelá. Staèiai svaiginantis nuotykis! Taèiau virtuvëje nebuvo në vieno virëjo. Uþtai ten sukinëjosi pen kios ganëtinai þavios ávairaus amþiaus ir sudëjimo virëjos. – Vël atëjo tas garbingas ponas su savo vienodomis moteri mis, – paðnibþdomis praneðë joms ðeimininkas. – Tad imkitës darbo ir þiûrëkit, kad ðá kartà viskas bûtø pagaminta kaip reikiant: jis nuolat atsisakinëja valgyti mûsø maistà. Iðkart paþinsi svarbø asmená... Savo akimis netikiu: nejaugi tie barbarai pagaliau susiprato, kad vyrui pri valu turëti haremà? Tyliai cyptelëjau vos sulaikydamas juokà. Net jeigu per visà vakarà nebenutiks nieko ádomaus, bûsiu ne tuðèiai kentæs vëþliðkà vaþiavimà! Tada pastvëriau pirmà pasitaikiusià bandelæ, nusikëliau nuo krosnelës maþutá àsotëlá su kamra ir nudroþiau á salæ nejausdamas në menkiausio sàþinës grauþimo: apstûmiau vargðà smuklininkà daugiau sia keliomis rieðkutëmis, bûta ko pergyventi! O Melifaras jau buvo spëjæs ásitaisyti arèiau savo iðrinktosios. Pa tenkintas konstatavau, kad jo fizionomija ðvytëte ðvyti ið laimës – tik ras pamiðimas! Tada ádëmiai pasiþiûrëjau á Kenlech. Panaitë atrodë susimàsèiusi ir tarytum ðiek tiek prasikaltusi. Regis, mano kolegos draugija jai ið tikrøjø teikë savotiðkà malonumà, bet iðgyventi tokius malonumus ji dar nebuvo pasirengusi. Heilach, kurià kaþkodël ápratau laikyti vyresne ið trynukiø, susirûpinusi dirsèiojo á seserá. Uþtai didþiulës juodos Helvi akys buvo sklidinos ironijos. Þiûrëk, ims vaipytis ir cypauti: „Kavalierius ir pana virë koðæ su smala!“ Vis dëlto keista, kad smaili Melifaro akis pasirinko ne Helvi: mano galva, jiedu puikiai susigiedotø. Taèiau svetima sie la – tokie neátikëtini patamsiai, kad net baisu! Ið esmës mieloji kompanija mano lûkesèiø kol kas nepateisino. Uþuot linksminæsis að graudenausi. Ir ne pirmà kartà daviau sau þodá, jog artimiausiu metu pradësiu vykdyti alcheminá menkai paþástamø þmoniø virsmo gerais bièiuliais procesà, o paprasèiau sakant – pamëginsiu artimiau susipaþinti su vadinamosiomis savo „þmonomis“. Kartais abejingumas þmonëms, esantiems mano gyvenimo periferijoje, 14
man paèiam atrodo pasibjaurëtinas. (Ir nebandyk teisintis laiko stoka, branguti! Puikiai þinau, ko tu ið tikrøjø stokoji...). O prie mano ganomøjø stalelio bruzdëjo „Kumono medaus“ ðeimininkas su didþiuliu padëklu rankose. Melifaro veide sustingo kankinio iðraiðka. – Juk sakiau, kad man nieko nereikia! – suvaitojo jis. – Tik panelëms... – Ðios vaiðës – uþeigos sàskaita, sere, – meilikaujamai dudeno barz dotasis kumanietis. – Nepasibodëkit priimti kuklià mano dovanà! – Bet að nesu alkanas! – Melifaro tonas buvo lyg mirtininko, gavu sio paskutinæ progà sugraudinti þiaurø teisëjà. – Nors paragaukite! Maldauju! – kone iki þemës nusilenkë smuk lininkas. – Praëjusá kartà taip pat praðëte tik paragauti, o galiausiai man teko suryti viskà, kas buvo ðeðiose lëkðtëse, ir dar kaþkoká klaikø priedà. Ne noriu! – Melifaras laikësi it uola. – Kijebla! – suriko smuklininkas. – Ateik èia, Kijebla! Vyresnioji ið virëjø, kurias kà tik maèiau virtuvëje, kaipmat atsira do salëje ir pagarbiai sustingo uþ keliø þingsniø nuo staliuko. – Ðis ponas atsisako ragauti tavo pagamintà maistà, – liûdnai pasakë ðeimininkas. – Praðyk! Pagyvenusi ledi sunkiai ðlumðtelëjo ant grindø ir pradëjo graudþiai vyvauti. Apatinis mano þandikaulis garsiai klaktelëjo ant krûtinës. Taèiau Melifaras, atrodo, buvo ið anksto pasirengæs ðitam spektakliui. Jis atkakliai papurtë galvà ir nusisuko. Sesutës trumpam pakëlë akis nuo savo lëkðèiø ir apdovanojo já susiþavëjimo kupinais þvilgsniais, visos trys! Ði pamiðëliðka scena buvo tarsi specialiai sureþisuota, kad iki sielos gelmiø sukrëstø þaviàsias henchø tautos karalienes, vos pradëjusias atprasti nuo barbariðkø tolimos savo tëvynës paproèiø, kuriø að, beje, visai neiðmaniau... O vargðë virëja nesiliovë rypavusi. Po keliø minuèiø smuklininkas suprato, kad taip Melifaro neáveiks, ir dalykiðkai nutrepsëjo á virtuvæ. Neilgai trukus po Melifaro kojomis voliojosi visos penkios virëjos. Manau, vargðelis uþvis labiausiai troðko prasmegti skradþiai, bet didvyriðkai tvardësi. Galø gale prie klûpanèiø moterø prisidëjo pats barzdotasis ðios iðskirtinai svetingos uþeigos ðeimininkas. Melifaras neatlaikë. 15
– Gerai, paragausiu tø nuodëmingø jûsø vaiðiø, tik pradinkit visi man ið akiø, – suurzgë jis. – Jeigu tuoj pat nesiliausite, mes niekada èia nebeateisim, taip ir þinokit... Beje, mes ir taip èia nebeateisim – ðitiek visko prisiþiûrëjæ! Kumanieèiai suskato keltis ir atatupsti, kaip pavyzdingiausi vëþiai, dingo virtuvëje. – Sere Melifarai, juk jûs tik ðiaip pasakëte, jog mes niekada èia ne beateisime? – neryþtingai paklausë viena ið trynukiø. Kad tie þmonës dar labiau mus gerbtø, tiesa? Juk tai neámanoma: niekad gyvenime nebeiti á „Kumono medø“... Supratau: mano draugas nebeþino, juoktis ar verkti. – Na, jeigu labai norësite èia uþsukti, kas man beliks... Mergaitës, o jums tikrai skani ðita medaus sriuba? Að pats mielai ryju pyragaièius, bet kimðti á save medaus, mësos ir sviesto miðiná... – Bet juk ji saldi, sere Melifarai! – priminë protuolë Heilach. – O tai, kas saldu, negali bûti neskanu! Melifaras tyliai suvaitojo. Nusprendþiau dar kartà apsilankyti virtuvëje: veikiausiai kumanieèiai dabar aptarinëja laukiná savo iðsiðokimà! – Juk sakiau, kad jis – labai didelis ponas! – ðnypðtë ðeimininkas savo virëjoms. – Jis elgiasi kaip pirmasis Kalifo Nubuilibunio cuan Afi jos rûmininkas – ir kas ðità Jungtinës Karalystës barbarà galëjo taip subtiliai iðauklëti?! Að tyliai sukrizenau, nugriebiau skaniai atrodanèià karðtà medaus spurgà ir nëriau atgal á salæ. Ten vieðpatavo tikra idilë: trynukës sutar tinai naikino saldumynus, o Melifaras spoksojo á ðá stebuklingà reginá. Sprogstamasis ðvelnumo ir liûdesio miðinys jo veide pasirodë man neátikimiausias ðio stebuklø pertekusio Pasaulio stebuklas. Ligi ðiol net klaikiame sapne nebûèiau susapnavæs, kad vyrukas geba nutaisyti tokias jaudinamai nuoðirdþias grimasas... Kenlech dëtas, pasiduoèiau jau ðá vakarà, garbës þodis! Po keliø minuèiø nutariau, kad man bus gana. Dar kiek pavëpsojæs á ðità graudulingà melodramà, vykstanèià „Kumono meduje“, pats pra virksiu medaus aðaromis, todël laikas neðdintis, kol nevëlu. Be to, buvau visai netoli nuo „Armstrongo ir Elos“. Man toptelëjo mintis, kad rûpintis savo paties asmeniniu gyvenimu kur kas malo 16
niau, negu kaiðioti nosá á svetimus. Taip protingai nusprendæs, aplei dau „Kumono medø“ ir pëstute patraukiau á Uþmirðtøjø Sapnø gatvæ. Jau temo. Violetinë pavasario vakaro prieblanda maiðësi su oranþine þibintø ðviesa. Praeiviø siluetai metë keistus trapius ðeðëlius. Apstulbau pastebëjæs, kad ant stambiø ávairiaspalviø ðaligatvio plyte liø neáþiûriu savo paties ðeðëlio: matyt, stebuklingas senojo Ukumbijos pirato apsiaustas pavertë nepastebimu ne tik mane, bet ir já. Kurá laikà smaginausi apþiûrinëdamas praeiviø ðeðëlius. Kartais bûdavo neámanoma suprasti, kam priklauso iðtásæs tamsus siluetas, virpantis iðskydusioje þibintø ðviesoje. Teoriðkai þinojau, kad ðeðëlio kojos turi liestis su jo ðeimininko pëdomis, bet man pradëjo atrody ti, jog ðeðëlis slysta ðaligatviu pats vienas, o to, kuris já meta, iðvis niekur nëra – ar bent nëra netoliese. Galø gale nutariau, kad reikës paklausinëti Dþufinà: gal ðiame nuostabiame Pasaulyje, kurio keis tus dësnius vis dar vargiai paþástu, kai kurie ðeðëliai ið tiesø turi áprotá vaikðtinëti po gatves vieni, nelaukdami savo ðeimininko? Ant „Armstrongo ir Elos“ slenksèio neryþtingai stabtelëjau. Prisipaþinsiu, labai knietëjo áeiti vidun nenusivilkus stebuklingojo ap siausto ir truputá paðnipinëti Techi. Gal man pavyktø suprasti, kokia ji yra ið tikrøjø, kai jai netenka bûti „veidrodþiu“, atspindinèiu mane ar kurá kità paðnekovà? Velniai griebtø, pagunda buvo didþiulë, bet laiku atsitokëjau. Pama niau: o jeigu toká apsiaustà turëtø Techi ir sumanytø pamedþioti mano paslaptis? Ne, tokie dalykëliai man visai nepatiktø. Tenka pripaþinti, turëjau paslapèiø, kuriomis nenorëjau su ja dalytis. O didþiausia pa slaptis buvo sapnai, kuriuose laksèiau á pasimatymus su neperpranta mu jos tëtuðiu, magistru Loisu Pondochva, seniausiai laikomu miru siu... Ir dar baisiai dþiaugiausi, kad Techi nematë manæs tà ðiltà þiemos dienà, kai ledi Melamori nusitempë mane á Slaptosios Þolës ordino buvusios rezidencijos sodà. Tuomet atmintis iðkrëtë man nevykusá pokðtà, grauþaties dël neiðsipildþiusiø svajoniø banga uþgriuvo mane ir grasino nuneðti – oi, kaip toli! Ir visa tai, be abejo, buvo didþiulëmis raidëmis uþraðyta mano veide... Be to, turëjau galybæ menkuèiø, nykðtukiniø paslaptëliø, kuriø taip pat neketinau jai atskleisti. Pavyzdþiui, visai nenorëjau, kad mano pui 17
kioji ledi uþtiktø mane besikrapðtantá nosá. Arba, tarkime, niurgzliai vainojantá tingø kurjerá. Arba – dar blogiau – pamatytø kruvinas sker dynes, kurias surengiau vieno naujai gimusio Pasaulio paplûdimyje. Tikrai nebûtø kuo didþiuotis! Teoriðkai Techi irgi galëjo turëti toká pat asmeniná archyvà, paþymëtà grifu „visiðkai slaptai“. Ðiaip ar taip, tai jos teisë. Todël ryþtingai nu sivilkau stebuklingà velionio Ukumbijos pirato drapanðæ ir áþengiau á þydra ðviesa nutviekstà „Armstrongo ir Elos“ salæ toks pastebimas, kad labiau neámanoma. – Ir koks pamiðæs vëjas atneðë tave vos sutemus?! Nuostabu! – nusiðypsojo Techi. Ji ir ðiaip gana retai varginasi nuduoti, jog mano pasirodymas su kelia jai gilø sielvartà. Bet ðiandien Techi itin akivaizdþiai apsidþiaugë, ir að iðtirpau! – Dþufinà iðtiko sunkus þmogmylystës priepuolis, ir jis paleido mane pasiganyti beveik iki vidurnakèio, – paaiðkinau sësdamasis ant aukðtos këdutës. Gausus lankytojø bûrys apmirë ið susiþavëjimo: jø akyse rutuliojosi dar viena „rûsèiojo sero Makso“ ir „didþiojo bei ðiurpiojo“ magistro Loiso Pondochvos dukters romano serija. Ak, nelengva bûti eiliniu miesèioniu pasaulyje, kuriame nëra televizijos serialø: belieka tenkin tis paprasèiausiais gandais, o tokios scenos, kaip mudviejø su Techi pasimatymas tautos akivaizdoje – reèiausia likimo dovana! Beje, pati Techi dëbèiojo á tuos mielus þmonelius akivaizdþiai ne palankiai. – Buèiuotis turbût nesibuèiuosime, – nusprendë ji. – Dykai links minti garbiàjà publikà – ne mano amatas... – Tikrai? Gaila, – nusiminiau. – Að norëèiau... Paskiau neatsispyriau pagundai papasakoti Techi dramatiðkas de tales ið sero Melifaro gyvenimo, kuriø liudininkas kà tik buvau. – Taip, juokingi tø kumanieèiø paproèiai, – iðsiblaðkiusi ðyptelëjo Techi. – O medaus sriuba – tikra baisybë, kartà ragavau. Bet tos merguþëlës ðlerpia jà, net purslai tyðka... Nepavydþiu vargðeliui Me lifarui! – Að taip pat. Kasdien plempti saldþià sriubà – numirèiau! – Tai dar nëra baisiausia! – prunkðtelëjo Techi. – Kalbu apie tai, 18
kad jam bus nelengva pripraðyti Kenlech pasilikti su juo akis á aká, o apie visa kita – net nekalbu! – Manai? O man pasirodë, kad jis jai patinka. Þinoma, anoks að psichologas, bet ðá kartà turbût neklystu. – Nesvarbu, kas kam „patinka“. Bet tos mergaitës pripratusios vi sada bûti trise... Turbût dangus turëtø uþgriûti ant þemës, kad Ken lech suprastø, jog kaþkas gali nutikti jai vienai, o ne visoms trims. Ar aiðkiai pasakiau? – Ganëtinai. Vargðas Melifaras. Matyt, jo reikalai ið tikrøjø prasti... Klausyk, o gal reikëtø ásikiðti man? – Pamëgink! – nusijuokë Techi. – Juk esi jø karalius ir netgi teisë tas vyras. Tiesiog pasakyk Kenlech, kad dovanoji jà savo draugui, ir baigta! – Tai jau... – sutrikæs pasimuisèiau. – Et, eina jie visi skradþiai! Jei gu gerai pamenu, pastaruoju metu tu ásitaisei kaþkokià pagalbininkæ. Tai tegul ji ir padirbëja, o mudu kur nors pabëkim. Kada vël man pa sitaikys laisvas vakaras! O pasivaikðèiojimai rytais turi kaþkoká ðiurpø prieskoná: lyg eitum á laidotuves, lyg á turgø... – O kur mudu pabëgsim? – Dar neþinau. Turbût ten, kur sutiksi su manimi buèiuotis. – O, tokiø vieteliø Eche – per akis! – patikino mane Techi. Mes fantastiðkai praleidome vakarà: nemenkà vaidmená suvaidi no ir romantikos virusas, kurá pasigavau ið bëdulio Melifaro. Reika lai paþengë taip toli, jog, likus valandai iki vidurnakèio, pasiunèiau ðauksmà Dþufinui ir akiplëðiðkai pareiðkiau, kad „truputá“ vëluosiu. „Vëluok á sveikatà, – didþiadvasiðkai leido ðefas. – Kelmams tu man iðvis reikalingas! Tik ne ilgiau negu dvi valandas. Vis dëlto puoselëju viltá per tà laikà uþraukti visus kvailus reikalus, iki kitos metø pabai gos!“ „Tiek daug raðliavos?“ – nusistebëjau. „Ir raðliavos taip pat... O dar Kofa atvilko man dovanà!“ „Kokià dovanà?“ „Ateisi – suþinosi. Juk turi pasirodyti darbe, bent ið smalsumo!“ Ðefas þino, ant kokio kabliuko mane gaudyti. Visà pusvalandá de giau noru tuoj pat lëkti á Namà prie Tilto, o tada nutariau, jog nereikia 19
savæs varþyti. Be to, susiklostë palankios aplinkybës: mano puikioji ledi kaip tik susirengë praktiðkai iðsiaiðkinti, kokie sapnai ðià naktá ty koja sostinës gyventojø, o að, þinoma, jai trukdþiau. Kiek pamenu, ne daþnai kas nors sëdëdavo Nepaguodþiamøjø krësle. Paprasèiau tariant, lankytojams skirtoje vietoje Bendrojo dar bo salëje. Miestelënai nëra linkæ su savo rûpesèiais strimagalviais pulti á Slaptàjà paieðkà, nebent labai prispiria. Taèiau ðá kartà viskas buvo kitaip: Nepaguodþiamøjø krësle sëdëjo net du spëjami nukentëjusieji. Ankðtai, bet draugiðkai... Pamirksëjæs nuo ryðkios ðviesos pamaèiau, kad ant „nepaguodþiamøjø“ dþentelmenø galvø puikuojasi didþiulës kailinës kepurës, iðkalbingai liudijanèios izamonieèiø kilmæ. Kadangi jie sutrikæ tylëjo ir nekreipë á mane dëmesio, nudroþiau á Dþufino kabinetà pasisemti informacijos. – Kas nutiko mûsø draugams ið Izamono? Kaþkas nuþiûrëjo jø ke pures ir dabar jos staèiai akyse ðeriasi? – Kaþkas ketino vëluoti dvi valandas! – kandþiai priminë ðefas. – Vyruti, negalima bûti tokiam smalsiam! – Galima. Juk turiu turëti nors vienà dorybæ... – Logiðka... Tiesà sakant, dar në pats gerai neþinau, kas jiems nutiko. Ið Kofos þodþiø supratau, jog kaþkas numirë máslingomis aplinkybëmis... Kaip tik rengiausi su jais pasiðnekëti. Net nesitikëjau, kad taip greitai pasirodysi... – Þinoma, nesitikëjot. Nes buvote visiðkai tikras. Ir net nemëginkit átikinëti manæs prieðingai! – Gerai, nemëginsiu. Veikti, matai, neturiu kà, tik tave átikinëti... Na, eime, pasiðnekuèiuosime su tavo bièiuliais. – Ir kada jie spëjo tapti mano bièiuliais? – Neseniai. Na, jeigu ne bièiuliai, tai paþástami. Nesikabinëk prie þodþiø... Tie ponai dalyvavo tavo karûnavime. – A, kilnieji kailininkai Michusiris, Machlasufijsas ir Cicerine kas! – nusijuokiau. – Jeigu jie ir yra kieno bièiuliai, tai Melifaro. Juk jisai ðiuos ponus mëtë pro savo svetainës langà! – Mus aplankë tik Cicerinekas ir Michusiris. O ponas Iðmintingasis Patarëjas Machlasufijsas staiga pasimirë, bemaþ Kofos akyse... – Kà reiðkia „bemaþ“? 20
– Kofos nuojauta, kaip visada, pasirodë esanti neprilygstama. Jis jau buvo susirengæs nors vienà vakarà ramiai praleisti namie, bet prieð porà valandø instinktas atplëðë jo pasturgalá nuo krëslo ir iðginë á gatvæ. Tiksliau – á „Iraðio herbà“... Taèiau Kofos amobileris pakiðo kojà: ðunsnukis nepanoro judëti ið vietos net tris minutes. Todël, kai Kofa pasiekë „Iraðio herbà“, ten jau buvo smagu: norinèiø paspokso ti á negyvëlá kaþkodël niekada netrûksta... Nuo vaikystës nesuprantu, kodël tas reginys þmones taip intriguoja?! Gal tu þinai, sere Maksai? – Matyt, þmonës dþiaugiasi, kad tai nutiko ne jiems! – paspëliojau. – Visai tinkama dingstis smagiai nusiteikti... Bet að taip pat neþinau. Gal svetimo þmogaus mirtis – tiesiog iðskirtinis ávykis, lyg cirko vaidini mas? Tiesà sakant, niekada nebuvau didelis tokiø reginiø mëgëjas! – To betrûktø... Kà gi, pamëginkime imtis tiesioginiø savo pa reigø! – Dþufinas uþkreèiamai nusiþiovavo ir ràþydamasis, kad net sànariai sutraðkëjo, pakilo ið krëslo. – Tegul skylë danguje tuos Izamo no nelaimëlius, tik jø man betrûko... Kad ir kas nutiktø, rytoj miego siu iki vidurdienio, ir sukitës kaip iðmanot. Juk reikia nors retkarèiais pasijusti „ponu Garbiuoju Virðininku“! Sulig ðia optimistine gaidele apleidome kabinetà ir priëjome prie nusiminusiø izamonieèiø. Jie krûptelëjo, suklapsëjo akimis ir graudþiai suðnopavo. – Na, ponai, pasakokit, kas nutiko jûsø tëvynainiui, – papraðë Dþufinas. – Tik trumpai ir aiðkiai, gerai? Jûsø galioje paspartinti teisingà atpildà ir panaðiai... – Jis vël nusiþiovavo, ir dar taip saldþiai, kad iðkart panorau susirangyti po antklode. – Papasakok jiems, Michusiri, – burbtelëjo vienas izamonietis. – Að jau ir taip prisinervinau. Prisiminiau, kad ponas Michusiris yra „Jungtinës Karalystës kultûros Didysis Þinovas“ ir tarsi kaþkaip konsultuoja klestintá ponà Cicerinekà, Izamono kailiø magnatø korporacijos bosà. Bendrauti su mumis, reikia manyti, áëjo á jo pareigas, kurios, sprendþiant ið áspûdingo kepurës dydþio, turëjo bûti neblogai apmokamos! Dabar ðis minties galiûnas susirûpinæs raukë kaktà ir stengësi pateisinti savo patrono lûkesèius. – Mes ëjome ið susitikimo su vienu labai svarbiu ponu, artimu ka raliaus rûmams... – pagaliau pradëjo jis. 21
– Neákainojamà informacijà apie ponà, tariamai „artimà rûmams“, ir didþiulá jo uþsakymà aðtuoniolikai rulonø kailinio audinio jûs jau spëjot iðsamiai praneðti mûsø kolegai, ir netgi ne vienà kartà, – ne kantriai numojo ranka Dþufinas. – Að tenoriu iðgirsti, kaip mirë ponas Machlasufijsas, tik tiek. Ir malonëkite glaustai. Izamonieèiai buvo bemëginà iðdidþiai suþaibuoti akimis, bet po sekundës subliuðko. O kas jiems beliko? Bent jau að nepaþástu në vieno gyvo padaro, kuris nesubliukðtø pervertas sero Dþufino Chali ledinio þvilgsnio. Laimë, ðefui ne itin daþnai kyla noras þiûrëti á subliuðkëlius. – Mes kaip tik ëjome pro „Iraðio herbà“. Machlasufijsas þingsniavo greta manæs, viskas buvo normalu... – tæsë ponas Michusiris. – Ûmai jis sudejavo, griebësi uþ ðirdies ir parkrito. Að paieðkojau jo pulso ir su pratau, kad baigta – karavanas iðkeliavo... Taip, ponai, tai buvo galas! Matyt, tas iðgama, su kuriuo buvome susitikæ, já nunuodijo. Jis man ið pat pradþiø nepatiko... Nuneðëme Machlasufijsà á „Iraðio herbà“, bet toje uþspjaudytoje, dvokianèioje uþeigoje neatsirado në vieno þiniuonio. – Þinoma, juk ten uþeiga, ne ligoninë! – burbtelëjau. Juokinga sakyti, bet að nejuokais ásiþeidþiau: „Iraðio herbà“ visa da laikiau labai miela vietele. Ir nëra ko visokiems abejotiniems po nams, maklinëjantiems po gatves aptemptomis briedkelnëmis ir su didþiulëmis kailio kepurëmis, pilti pamazgas ant ðitos þavios uþeigëlës, kur gamina staèiai fantastiðkus desertus! Dþufinas puikiai suprato rûstaus mano tono prieþastá. Priekaiðtingai pakraipë galvà, vargais negalais paslëpë man skirtà paðaipià ðypsenà ir atsigræþë á izamonieèius. – Ir viskas? – Taip, – patvirtino Michusiris. Jo tëvynainis ir darbdavys màsliai markstësi ásmeigæs akis á kampà. – Bet Kofai jûs minëjote kaþkoká ðeðëlá... O gal ne? Pone Cicerine kai, að á jus kreipiuosi. – Michusiris mano, kad man pasivaideno... Dabar ir pats taip ma nau, – atsiduso izamonietis. – Kai dedasi ðitokie dalykai, kiekvienam gali suminkðtëti smegenys! – Jûs pasakokit. O að pats iðsiaiðkinsiu, kas ten jums „suminkðtëjo“ ir ar tikrai „suminkðtëjo“... – pasiûlë Dþufinas. 22
– Prieð tai, kai mano Iðmintingasis Patarëjas parkrito, að apþiû rinëjau mûsø ðeðëlius, – nenoriai prabilo Cicerinekas. – Toje gatvëje þibintai sustatyti taip, kad visi ðeðëliai dvejinasi... Mes buvome trise, o ðeðëliai – net ðeði: trys tamsûs ir trys perregimi. Kaip tik ketinau atkreipti Patarëjo Machlasufijso dëmesá á ðá ádomø reiðkiná ir iðkart pastebëjau, jog be mûsø ðeðëliø, yra dar vienas. Bet jis nesidvejino ir nebuvo toks iðtásæs kaip mûsiðkiai. Susidomëjau ðiuo optiniu efektu... Matote, að esu ne ðiaip paprastas prekeivis, o veikiau menininkas ir todël privalau iðmanyti tokius dalykus... Pastaràjà frazæ Cicerinekas iðtarë taip iðdidþiai, lyg atskleistø mums paslaptá, kad yra nemenkai prisidëjæs kuriant Visatà. – Na, ir?.. – paskubino já Dþufinas. – Atsigræþiau mëgindamas nustatyti, kiek toli nuo mûsø yra þmogus, metantis ðeðëlá. Taèiau mums uþ nugaros nebuvo jokiø praei viø: visiðkai tuðèia gatvë... – Aiðku, – paniuro Dþufinas. – Bet kodël jûs atkreipëte dëmesá á tà ðeðëlá? Turiu omenyje, kodël nepamanëte, kad já meta kuris nors ið jûsø? – Aha, að sakiau tà patá! Jau laikas atsikvoðëti! – piktdþiugiðkai suðnypðtë Michusiris. Jis atrodë toks laimingas, tarsi visà gyvenimà bûtø laukæs, kada ponas Cicerinekas vieðai apsijuoks, ir pagaliau sulaukë! – Tas ðeðëlis buvo be kepurës! – iðkilmingai pareiðkë kailininkas. – Ir be turbano. Ir apskritai be jokio galvos dangalo. Todël ir atsigæþiau: pasiþiûrëti á iðsigimëlá, teturintá tiek smegenø, kad eina laukan nepri dengta galva! – Labai gerai, – linktelëjo Dþufinas. – Dabar jau tikrai gana. Eikite namo, ponai. Izamonieèiai noriai pakilo nuo Nepaguodþiamøjø krëslo ir skubiai nuðlumðëjo prie durø. – Tikiuosi, mes galime pasakyti savo seniûnams, jog padarysite viskà, kad uþ Machlasufijsà bûtø atkerðyta? – rûsèiai paklausë Ciceri nekas. Atsidûræs ant slenksèio, jis iðkart pasijuto daug tvirèiau. – An traip jie nusileis ið kalnø, ir tada bus bëda! Tikra bëda! – Ne, tegul tupi sau tuose kalnuose, – Dþufinas net susijuokë ið netikëtumo. – Kaip nors susitvarkysime patys... 23
Paskelbæ ðá neoficialø ultimatumà, izamonieèiai pagaliau iðsineð dino. – Ádomûs vyrukai! – alsiai ðyptelëjo Dþufinas. – Jau tos jø kepu rës... Ir istorija ádomi. Mano galva, net pernelyg. Ne visai tinkama þmogui, tvirtai nusprendusiam miegoti iki vidurdienio... O kà tu ma nai, Maksai? – Truputá keista, – sutrikæs gûþtelëjau peèiais. – Kaip tik ðá vakarà, eidamas namo, að apþiûrinëjau praeiviø ðeðëlius... Ne vakar, ne prieð tuzinà dienø, o bûtent ðiandien! Maþa to, man ðovë galvon mintis, kad reikëtø paklausti jûsø, ar èionykðèiai ðeðëliai neturi áproèio vaikðtinëti gatvëmis be savo ðeimininkø... Tarkime, kad jau paklausiau. – Kiek man þinoma, taip nëra priimta, – nusijuokë Dþufinas. – Tarkime, kad jau atsakiau... O kuriems galams tu staiga susidomëjai ðeðëliais? – Ðiaip, nei ið ðio, nei ið to... Man taip pat kaþkas pasivaideno, visai kaip Cicerinekui. Tiesa, mano akyse, ðlovë magistrams, niekas nenumirë! Matyt, kaþkokia nuojauta. Juk þinot, man pasitaiko... – Aha, tik ðitaip tau ir pasitaiko! – linktelëjo Dþufinas. – Kà gi, mano galva, ði naktis tinkama tik miegoti. Galvosime rytoj. Ryte nesi skubink namo, sulauk manæs, gerai? – Jûs – virðininkas, kaip pasakysite, taip ir bus, – tariau pasmerkto jo balsu. – O jûs vis dar ketinat miegoti iki vidurdienio? – Að tikrai mëgstu tyèiotis ið þmoniø, bet ðis atvejis ne toks, – nu ramino mane ðefas. – Nesijaudink, nesirengiu tvarsytis po antklode. Atrodo, dabar mums visiems ne miegai bus galvoje! – Nejaugi viskas taip rimta? – nusistebëjau. – Bijau, kad taip... Beje, pagyvensim – pamatysim! Geros nakties, Maksai... Ir, jeigu pavyks, pasistenk snustelëti. Nes tikrai negaliu tau paþadëti nei ramaus gyvenimo, nei keliø ið eilës Laisvës nuo rûpesèiø dienø. Reikia pripaþinti, seras Dþufinas Chali pripratino mane prie darbo drausmës. Todël visà naktá paklusniai drybsojau ðiaip taip ásitaisæs ant svyrinëjanèio statinio ið dviejø krëslø ir vienos këdës. – Pagaliau patobulinai ankstesnæ konstrukcijà! – auðtant paþadino mane pritarimo kupinas Kofos ðûksnis. 24
– Argi patobulinau? – mieguistai nusistebëjau. – Þinoma. Anksèiau tenkindavaisi vienu krëslu ir dviem këdëmis. Ir jeigu kam prireikdavo prieiti prie lango, vargðelis bûtinai uþkliûdavo uþ grësmingø tavo ilgaauliø. – A... Kà gi, anksèiau buvau jaunas ir kvailas, o dabar jau turbût esu senas ir iðmintingas... Ánirtingai nusiþiovavau ir supratau: be gurkðnio Kacharo balzamo mano gyvenimas netaps nei lengvas, nei malonus. Seras Kofa tëviðkai atlaidþiai stebëjo virsmà, kai að, mieguistas ir nelaimingas, tampu savi mi, bet þvalus ir patenkintas gyvenimu. – Kas naujo sostinëje? – paklausiau gërëdamasis energingomis savo balso moduliacijomis. – Nieko ypatinga. Jei neskaièiuosime penkiø ðvieþutëliø lavonø Miesto policijos lavoninëje. Nepaaiðkinamos staigios mirtys, lygiai tas pats, kas nutiko tam nelaimëliui izamonieèiui. – Nieko sau! – Neimk á galvà, berneli. Be Dþufino mudu vis tiek nieko neiðsi aiðkinsime, o jo kol kas nëra... Verèiau papasakok, kuo baigësi tavo vakarykðtë meilës scenø medþioklë? – Et, irgi nieko ypatinga, – nusiðypsojau. – Tiesà sakant, net susi graudinau... Buvo tik viena dþiuginanti aplinkybë: jie nusprendë pava karoti „Kumono meduje“. Vargðelis Melifaras, skirtingai nei jo didelës ir ðvelnios ðirdies damos, nekenèia kumanieèiø virtuvës! Puikiai já su prantu: ten verda kaþkokias klaikias medaus sriubas... Br-r-r-r! – Na jau, nekalbëk nesàmoniø! – pasipiktino seras Kofa. – Gerai paþástu kumanieèiø virtuvæ. Ji nuostabi! – Tikrai? – nepatikliai perklausiau. – Kà gi, jums geriau matyti... Bet mergaitës jûsø nuomonei pritaria. Vargðas Melifaras! – Vyrukas tikrai áklimpo, – patvirtino Kofa. – Meilintis mote riai, kurios gastronominis skonis skiriasi nuo tavojo... Siaubas! Að neatlaikyèiau. Per pusryèius linksminau serà Kofà pasakojimu apie ekscentriðkà kumanieèiø virëjø ir grieþtojo jø valdovo darkymàsi. Prisipaþástu, istorijà ðiek tiek paredagavau – ko nepadarysi meno vardan! – Ðtai ko nesuprantu, sere Maksai: kodël tu savo tëvynëje nesifil mavai tame „kine“? – subambëjo Dþufinas þengdamas per kabineto 25
slenkstá. – Að ir pats kartais pasvarstau, kad jau metas rodyti tave uþ pinigus. Pradþioje – bent pro rakto skylutæ... – Að taip pat negalëjau suprasti: kodël gi manæs niekas nekvieèia filmuotis kine ir nedovanoja balto aðtuoniø durø limuzino uþ mano graþias akis?! – paantrinau. – Ðtai kà jums pasakysiu: kvailiai tie „kin dariai“!.. Betgi jûs, þiûriu, neiðsimiegojæs. – Koks áþvalgumas! – nusijuokë Dþufinas. – Tu dar ne visà mano balzamà iðplempei? – Kur jau man... – Ðlovë magistrams! Duokð já èionai... Kofa, niekur neiðeikit, gerai? Yra naujienø – specialiai jûsø ausims. – Numanau, – linktelëjo seras Kofa. – Neðdinkis ið mano krëslo, vyruti! Maktelëjæs gurkðná Kacharo balzamo seras Dþufinas ûmai pralinksmëjo. Sakyèiau, net per daug. Iðkëlë krëslà aukðtyn drauge su manimi – o juk nesu kokia trapi, besvorë bûtybë! – ir iðpurtë mane ant grindø, lyg obuolá ið krepðio. Seras Kofa nuðvito ið laimës, apie patá Dþufinà net nekalbu, o man teko pasikakinti nedideliu iðgàsèiu. – Beje, að susitrenkiau! – pareiðkiau pasipiktinæs ir demonstratyviai pasitryniau stuburgalá. – Esu suþalotas, todël savo problemas spræskite patys. O man nedelsiant reikia gero þiniuonio. Ðefas nustebæs suraukë kaktà ir dël visa pikta perbraukë ranka man iðilgai nugaros. – Aha, skiesk á sveikatà! Susitrenkë jis, matykite... Rytais tu graþiai meluoji, sere Maksai! – Bet galëjau susitrenkti! – piktdþiugiðkai atkirtau. – Kas patikëtø: juk jûs, sere, – paprastø paprasèiausias chuliganas! – Neneigsiu, – oriai patvirtino Dþufinas. – Po sunkiø apmàstymø kupinos nakties staèiai bûtina iðkrësti porà trejetà kvailysèiø. Bent jau tam, kad neásivaizduotum esàs didis màstytojas – pasibjaurëtinas jaus mas! – A, tuomet suprantu, – pritariau. – Ðventas reikalas, neprieð tarauju... Bet kaip jûs ásigudrinote pakelti tokià sunkenybæ? Vien krëslas ko vertas! O kur dar mano ðiek tiek kilogramø... – Oi, berneli, tu net neásivaizduoji, kà gali pajëgti ðitas perkaræs ke tarietis! – nusijuokë seras Kofa. – Kartà jis mano akyse iðrovë ið þemës 26
þibinto stulpà, nes panûdo uþtvoti juo per makaulæ vienam nevykëliui! Beje, magijos ten nebuvo në padujø – jokios! – Tikiu, – atsidusau. – Jûs, ponai burtininkai, galutinai mane ágàsdinote. Noriu namo, pas mamà. Tie ámetëjæ piktadariai tik dþiugiai nusiþvengë. O Dþufinas dar suskubo suðveisti nuo mûsø stalo visas gastronomines praðmatnybes, pasiøsti ðauksmà á „Rajûnà Bunbà“ ir uþsakyti daugiau. – Juokai juokais, vyruèiai, bet mes rimtai áklimpome, – netikëtai pasakë jis. – Rûpesèiø bus iki kaklo... Þinoma, norëtøsi manyti, kad tam izamonieèiui tik pasivaideno! Deja deja, turiu jo teisumo árodymø, ir netgi ðlykðèiai átikinamø. – Nieko sau! – Kofa nustebæs pakraipë galvà. – Kas tai, Dþufinai? Subjurusios jûsø nuotaikos padarinys ar?.. – „Ar“! – rûsèiai atkirto Dþufinas. – Kuo èia dëta nuodëminga mano nuotaika?.. Beje, ðiànakt að ne ðiaip parpiau pilvà iðvertæs, o pasiunèiau vargðà savo ðeðëlá pasivaikðèioti po miestà. Jis ásiþeidë ir dabar nuduoda, kad persiðaldë pavasario vëjyje... – Ðtai kodël atrodëte toks pavargæs, – su uþuojauta tarë Kofa. – Na, ir kaip pasivaikðèiojimas? – Pasibjaurëtinas. Dþufinas smagiai pasiràþë, tada susinërë ant krûtinës rankas ir màsliai ásistebeilijo á vienà taðkà. Apmirusia ðirdimi laukiau tæsinio. Senokai nesu matæs ðefo taip keistai nusiteikusio! – Po Echà tikrai klaidþioja Vieniðieji Ðeðëliai. Ne maþiau kaip tu zinas, gal ir daugiau... Nepavyko su jais susitikti, bet að juos pajutau. Tokiø dalykëliø su niekuo nesupainiosi! – pagaliau pareiðkë Dþufinas. Ir vël nutilo. – Gal vis dëlto tæskite? – neryþtingai papraðiau. – Galiu ir tæsti. Ak, tiesa, juk tau reikia paaiðkinti, kaip visada... Vieniðasis Ðeðëlis yra toks, kurio niekas nemeta. Bet jis egzistuoja. Ligi ðiol Vieniðàjá Ðeðëlá esu sutikæs tik kartà, labai seniai, kai dar buvau Ketario ðerifo padëjëjas... Bet tada Ðeðëlis vaikësi mane, ne að já. Tiesa, man pavyko iðneðti kailá. Vëliau ðerifas Machis tà bjaurastá pribaigë, o að aktyviai dalyvavau, tad, galima sakyti, ir pats iðmokau. Ðiaip tie padarai bemaþ nesunaikinami, bet nuo tø laikø – aèiû senajam Ma chiui – atsargai turiu vienà gerà triukà! 27
– Vadinasi, tie Vieniðieji Ðeðëliai – labai pavojingi? – paklausiau. – Ðiurpûs padarai, – atsiduso ðefas. – Vos Vieniðasis Ðeðëlis palieèia gyvo þmogaus ðeðëlá, þmogus akimirksniu mirðta. O jo ðeðëlis tampa Vieniðuoju. Blogiausia, kad ðis uþkratas gali paplisti labai greitai, kaip maras! Jau daviau nurodymus miesto valdþiai vakare nedegti þibintø. Nëra þibinto – nëra ðeðëlio, tad miestelënams negrës pavojus, bent jau gatvëje. Jeigu jiems pakaks proto paklausyti gero patarimo, uþsirakinti namie ir nedegti ðviesos... – O saulë ir mënulis? – pasidomëjo Kofa. – Taip, dël orø turësim nemenkø rûpesèiø. Tuo uþsiimsime iðkart po pusryèiø. Visas viltis dedu á serà Ðurfà: jis – didis netikusiø orø specialistas... Laimë, rytas ir taip pasitaikë apniukæs, todël neteks labai skubintis. – Reikalai visai prasti, tiesa? – paklausiau. – Ir kaip mëginsime iðsisukti? – Kaip nors mëginsim, – Dþufinas skaniai krimstelëjo apskrudusià bandelæ. – O tu valgyk, Maksai, valgyk. Ir nevaidink, kad dingo ape titas – vis tiek nepatikësiu! – O jis tikrai dingo, – burbtelëjau automatiðkai grûsdamasis bur non jau neþinia kelintà palaimintosios madam Þiþindos gastronominá ðedevrà. – Matau! – paðaipiai pritarë Dþufinas. – Aukðtyn nosá, sere Mak sai! Ðiandien mes patrauksim á tikrø tikriausià medþioklæ. Tokio nuo tykio tu dar nesi patyræs... Að, beje, taip pat! – Bet að niekaip nesuprantu, kodël nusprendëte, kad ðitos naujie nos – „specialiai mano ausims“? – netikëtai paklausë Kofa. – Sakyèiau, ðita byla – kaip tik ið tokiø, kur að – menkas pagalbininkas. – Ir todël bûtent jums teks srëbti galimus jo padarinius, – dþiugiai praneðë Dþufinas. – Su jumis liks Melamori ir... ir viskas. Þinoma, dar yra seras Lukfis, bet nelabai tikiu, kad jis paliks savo burivuchus ir ðoks jums á pagalbà, net jeigu pradëtø griûti Pasaulis ir jums tektø savo peèiais paremti dangaus skliautà. Beje, galima sakyti, jog panaðiai ir nutiko! – Jau supratau, – linktelëjo Kofa. – Dþufinai, o jûs kartais neper dedate? – Viliuosi, kad perdedu... Bet viltis – kvailiø motina! 28
– Aiðku. Ðurfas Lonli-Loklis sustojo ant slenksèio ir ádëmiai mus nuþvelgë. Nuo baltutëliø jo drabuþiø kambaryje iðkart tapo ðviesiau. – Gerà rytà, ponai. – Ðaunu, sere Ðurfai, kad taip greitai atvaþiavai! – nudþiugo Dþufinas. – Yra vienas degantis darbelis, kaip tik tau. Jeigu neklys tu, Pamiðæs Þuvininkas kartà graþiai pasiðaipë ið miestelënø... Turiu omenyje naktá, kuri tæsësi kiauras tris dienas. Tie juodut juodutëliai debesys, visiðkai nepraleidþiantys saulës, prisimeni? – Þinoma, – ramiai linktelëjo Lonli-Loklis. – Ar galësi tai pakartoti? Visa bëda, kad negalima delsti... – Tai kaip tik ne bëda. Tokius dalykëlius reikia daryti greitai... arba iðvis nedaryti. Jeigu reikia, galiu pradëti nors ir dabar. Bet man teks paþeisti Chremberio kodeksà: bûsiu priverstas darbuotis lauke, o ne kuriame ið jûsø rûsiø. – Numanau... Niekis, kai susiklosto ypatingos aplinkybës, galim leisti sau ir ne tokià prabangà! – Jeigu taip, tuomet viskas gerai... Tik, bûkite malonus, pasiøs kite ðauksmà á Jafachà. Man reikës butelio „Senovinës tamsos“. Esu ásitikinæs, jø rûsiuose ðio vyno dar yra. Praëjusá kartà, prieð suðaukdamas debesis, gëriau bûtent „Senovinæ tamsà“, tais laikais jos buvo galima nusipirkti kiekvienoje krautuvëlëje... Man bus daug lengviau, jeigu viskà pakartosiu iki smulkmenø. – Koks gudrus! – nusijuokë Dþufinas. – Uþ butelá „Senovinës tam sos“ að ir pats iðtaisyèiau vargðams mûsø pilieèiams tamsiausià naktá. Amþiams! Bala nematë, sere Ðurfai, naudokis proga. Ðventas reika las... Dþufinas nutilo ir susikaupë, paskiau pakëlë á mane besijuokianèias akis. – Sere Maksai, teks laikinai paþeminti tave pareigose. Man dabar mirtinai reikia guvaus veþëjo, todël lëk prie Jafacho Regimøjø vartø. Ten tavæs lauks sero Kimos pasiuntinys su vienu tokiu fantastiðku bu teliuku. Uþvis baisiausia, kad, uþuot pats iðgëræs, turësi atveþti já èia. Nenumirsi? – Aiðku, kad numirsiu. Belieka tikëtis, jog mano lavonas taip pat bus geras veþëjas. 29
– Per ketvirtá valandos apsisuksi? – Áþeidinëjat! – purkðtelëjau. – Gráðiu po deðimties minuèiø, jeigu sero Kimos pasiuntinys nevers manæs pusvalandá trypèioti prie vartø ir klausytis iðsamios ataskaitos apie magistro Nuflino sveikatà. – Tikëkimës geriausio. Apskritai tai að juos gerokai ágàsdinau! Todël, jeigu bent kiek paþástu þmones, visø Septynlapio ordino nariø maloninguose ir vieninteliuose pasturgaliuose dabar turëtø smygsoti po gerà ylà. Linktelëjau ir lyg kulka ðoviau á koridoriø. Nes mano paties pas turgalyje ta garsioji yla smygso nuolat, o po ðios dienos gamybinio su sirinkimo jos matmenys tapo visai neþmoniðki! Tad po poros minuèiø að jau stovëjau prie Septynlapio ordino rezidencijos Regimøjø vartø. Rekordas net man! Vos po keliø sekundþiø ið niekur atsirado sero Kimos Blimo pa siuntinys: neaukðtas liesutis jaunuolis þydrai baltu ordino lochiu. Jis pagarbiai nusilenkë ir padavë man pintinæ. Ið visa ko sprendþiant, joje buvo anaiptol ne vienas butelis! – Seras Kima praðë pasakyti, kad taip tiki jûsø pergale, jog ið anksto pasirûpino, kad galëtumët tinkamai jà atðvæsti, – paaiðkino jaunuolis. – Puiku! Nuoðirdþiai padëkokite serui Kimai ir... et, jokiø „ir“, mes patys jam padëkosime. Juk tam ir yra begarsë kalba! Sulig ðiais þodþiais sugniauþiau vairalazdæ. Á Namà prie Tilto sugráþau dar greièiau – tikrai nemaniau, kad tai ámanoma! – Ið proto gali iðsikraustyt! Lygiai aðtuonios minutës, berniuk! – praneðë seras Kofa. – Stebëjome laikà. – Pusæ minutës galit atmesti, – iðdidþiai pareiðkiau. – Man vis dëlto teko palaukti. Tiesa, visai neilgai... O dabar – staigmena! Mes, ponai, gavom daugiau, negu praðëme. Ir ásidëmëkit: be jokios draudþiamos magijos! – Turi itin lengvà rankà, – pritariamai linktelëjo Dþufinas apþiû rinëdamas pintinës turiná. – Vietoje vieno – net keturi buteliai „Senovinës tamsos“! Neatpaþástu senojo gerojo Kimos Blimo! Jis visa da buvo tikras nagas... – Beje, visai neseniai að netyèia sutaikiau serà Kimà su jo dukte 30
rëèia, – pasigyriau. – O juk ledi Melamori ápykusi bûna baisi. Todël vienas buteliukas priklauso man. Maþiausiai vienas! – Neprieðtarauju, – gûþtelëjo peèiais ðefas. – Juk tu, kvailas berniûkðti, vis tiek pasidalysi su visais! – O man mirtinai reikia, kad visi mane mylëtø! – nusijuokiau. – Tai ir padlaiþiauju kaip ámanydamas... Primityvu, uþtai patikima! Tuo tarpu Lonli-Loklis iðsitraukë ið lochio klosèiø savo garsiàjà skylëtà tauræ, neskubëdamas atkimðo butelá ir atsargiai persipylë jo turiná á tà mistiðkà indà. Þinoma, brangusis vynas per kraðtus nekliûstelëjo. Virpuliuojantis tamsiai violetinio skysèio stulpas sustin go virðum indo. Lonli-Loklis priglaudë lûpas prie ðio takaus ledkalnio virðûnës. Jis pradëjo lëtai, bet uþtikrintai tirpti, ir taurë Ðurfo rankose ið pradþiø tapo paprasèiausiai pilna, o neilgai trukus iðtuðtëjo. Tada Lonli-Loklis padavë jà man. – Maksai, ir tu ið jos iðgerk. Jeigu jau paaiðkëjo, kad moki pasisemti galiø eidamas ðiuo senoviniu keliu... Gal ir dabar?.. Ðiandien mums visiems prireiks labai daug jëgø – kuo daugiau, tuo geriau. Ir jis neskubiai iðëjo ið kabineto. Sutrikæs paþvelgiau jam ákandin. – Negi Ðurfas tikrai rengiasi griebtis kaþkokiø senoviniø burtø tie siog gatvëje? – O kodël gatvëje? Vis dëlto Ordinø epocha seniai pasibaigë, – ðyptelëjo Dþufinas. – Manau, jis uþlips ant Valdybos stogo. Juo dëtas taip ir pasielgèiau. Beje, seras Ðurfas nëra pratæs ðvaistytis prastais patarimais. Todël, uþuot sukinëjæs rankose jo tauræ, padaryk kaip jis sakë. Ar atkimðti Kimos dovanà? – Nereikia... Þinot, didþiausias kaifas buvo tada, kai ið ðitos taurës gëriau paprasèiausià kamrà. Tà vakarà að sklandþiau virðum Echo sto gø ir apskritai iðdarinëjau magistrai þino kà... Manau, eksperimentà reikëtø pakartoti. – Tavo valia, – truktelëjo peèiais Dþufinas. – Esi pasibaisëtinas ti pas, sere Maksai! Að suradau tokià puikià dingstá atkimðti dar vienà buteliukà, o tu... – O að esu prietaringas. Klaikiai bijau, kad jeigu atkimðime Kimos vynà ne pergalei atðvæsti, o anksèiau, paaiðkës, jog ðvæsti nebëra kà. – Na, jeigu bijai, tuomet tikrai verèiau nerizikuoti. 31
Tamsieji GlenkÍs Tavalo vasalai 5 Dorotas Manuchø valdovas 163
Makso Frajaus sukurtą romanų ciklą „Echo labirintai“ sudaro 10 knygų: Чужак Волонтёры вечности Простые волшебные вещи Тёмная сторона Наваждения Власть несбывшегося Болтливый мертвец Лабиринт Мёнина Мой Рагнарёк Гнёзда Химер Makso kelionė tęsiasi! Leidykla „Nieko rimto“ jau išleido keturis šio ciklo romanus: Atėjūnas Amžinybės glėbyje Paprasti stebuklingi daiktai Tamsioji pusė
Fr35
Frajus, Maksas Tamsioji pusë: romanas / Frajus, Maksas; ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 308 p.: iliustr. Virš „rûsčiojo sero Makso“ iš Echo galvos tvenkiasi tamsûs debesys, bet jø properšose vis tiek švyti lengvabûdiška jo šypsena. Atgyja senovës mitai, vaikystëje perskaityta knyga tampa panaši á spàstus, o pasaulio Tamsioji Pusë pasirodo esanti ne metafora, o tikrovës dalis. Paties sero Makso nuomone, tai – daugiau negu žavu.
Redaktorë Viltarë Urbaitë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt
Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt