Page 1

Benas Bėrantas

Iš žurnalo „Laimiukas“ nr. 5(41), nr. 6(42), nr. 1(45), nr. 2(46)


Benas Bėrantas

Kur prasmego seklio smegenys? I dalis Seklys Nepomidoras išėjo iš kalėjimo. Stiprus vėjo gūsis nuvožė apipelijusią skrybėlę ir pasijuokė iš buvusio kalinio plikės. Ryškiai žalios į viršų pastatytos ševeliūros jau seniai neliko nė stimburio. Nepomidoras pasilenkė, pūškuodamas kaip garvežys, ir šiaip ne taip pakėlė kepurę nuo žemės. Kalėjime jis priaugo DAUG svorio. Ir kur ten nepriaugsi, kai dienų dienas kabi kietame vienutės hamake, o į tave kemša vitaminus bei kasdien apipurškia vandeniu, sumaišytu su kažkokiais saldžiarūgščiais milteliais. Seklys nenorėjo daugiau galvoti apie tuos dalykus. – Pradėsiu naują gyvenimą, – svarstė jis. Visai normalu būtų paklausti, už ką Nepomidoras atsidūrė kalėjime. Bėda, kad seklys pats neatsiminė! Neatsiminė ir tiek. Štai pirmas Nepomidoro smegenyse įrašytas prisiminimas: užkasu kažką žemėmis po krūmu netoli vandens bokšto, tada kiek įkabindamas bėgu tvoros link ir... Ir daugiau tuščia. Seklys palengva riedėjo miesto gatvėmis, po ilgo laiko atsargiai mėgaudamasis saulės spinduliais. Rankas į kišenes buvo sukišęs taip, kad atrodė, pirštai tuoj išlįs pro kelnių klešnes. – Vai koks storas, storas, storas raudonskruostis Pomidoras! – pamatę jį visa gerkle uždainavo ridikėliai. – Aš Nepomidoras! – suriko seklys, bet atsiminęs, kad ant vaikų šaukti negalima, daugiau nieko nebesakė. Staiga lyg iš po žemių prie seklio iššoko keturi juodai apsirengę žaliūkai mafijozai Baklažanai. Nieko nesakę, čiupo Nepomidorą, sviedė į nežinia iš kur atsiradusį karutį su durpėmis, ir dingo. – Sveiki, šimtas metų! – iš durpių gilumos pasigirdo cyplus balsas. – Kas čia? – suglumo Nepomidoras. – Kur mane vežat?! Aš nieko nepadariau! – Nebijokit, truputį pasivažinėsim. – Aš jus patį tuoj suvažinėsiu! – suriko seklys. – Nagi nagi, nereikia karščiuotis. – cypė tarp durpių. – Dar pamėlynuosit. Tik norėjau priminti, kad prieš


Jurgitos Rancevienės iliustr.

dešimt metų pasamdžiau jus sekti detektyvę Mintį, kuri dirbo su itin slapta byla. Bet užuot gavęs man reikalingą informaciją atsidūrėt kalėjime! – Nieko nepamenu, – numykė Nepomidoras. – Nepamenat. Sutinku. Mes peršvietėm jūsų smegenis ir tenai tos informacijos nebuvo. Tikriausiai kažkur paslėpėt su visom smegenim? – Kai esi seklys, negali niekuo pasitikėti, net pačiu savimi, – nusišypsojo Nepomidoras. – Smagu smagu. Bet juokai menki. Tąkart prieš dešimt metų Didysis Ūkininkas pradėjo dirbti su itin pavojingais genetiškai modifikuotais organizmais. – Genetiškai mo... KUO? – GENETIŠKAI MODIFIKUOTAIS ORGANIZMAIS. Nenatūraliu būdu sukurtais vaisiais, daržovėmis, kartais net gyvūnais. Tokie vaisiai turi gyvūno savybių ir elgiasi kaip gyvūnai, o gyvūnai panašūs į augalus, ar suprantat? – panašu, kad Nepomidoras suprato. – Blogiausia, kad yra tokių, – tęsė cyplys, – kurie nori juos panaudoti blogiems tikslams. O šitaip pakeisti galima visus mus. Ar numanot, kas bus, jei vyšnia staiga išraus iš žemės šaknis ir pradės bėgioti po sodą kaip elnias? – Eliop! – suriko seklys. Jis juk norėjo ramaus gyvenimo, o ne sėdėti mafijos karutyje. – Tegu elniai ir rūpinasi. – Panašu, kad blogai mane supratot. Aš jus pasamdžiau. Prieš dešimt metų. Visą tą laiką buvau kantrus. Ir dabar dar suteikiu šansą. Bet paskutinį. Duosiu jums laiko iki kol nusileis saulė. O dabar eikit ir suraskit tas savo apkerpėjusias smegenis, kad ir kur jos būtų! Sulig tais žodžiais iš kažkur vėl išdygę Baklažanai stvėrė Nepomidorą ir be skrupulų išmetė iš karučio. Nepomidoras žnegtelėjo ant žemės. Še tau, kad nori. Tik išėjo iš kalėjimo ir vėl į kokį bėdų katilą papuolė! Ir nuo ko dabar pradėti? Atrodė, kad saulė tiesiog akyse jau lenda už horizonto širmos. Seklys puolė ieškoti. Iš pradžių pastukseno kelias kopūsto galvas, bet šios tik aprėkė jį. Tada pabandė įlįsti į avilį, bet bitės skaudžiai sugėlė, ir ant pasturgalio iššoko gumbai. Nelaimingas Nepomidoras kiūtino pro vandens bokštą, kurio sienomis gausiai tekėjo žalsvo vandens kaskados. Vienas kitas uodas bandė pasirodyti prieš musę, palįsdamas po stipria srove. Palaukit palaukit... Nepomidoras kiūtino pro vandens bokštą? Juk... Užkasu kažką žemėmis... po krūmu... netoli... VANDENS BOKŠTO! Seklys tapo kaip nesavas. Skubiai apsidairęs, jis puolė prie pirmo pasitaikiusio krūmo ir visas suprakaitavęs iš jaudulio ėmė rausti žemes, vis giliau ir giliau, kol pradėjo kažkas matytis. Nepomidoras įniko dar smarkiau, jo panagės prilindo žemių, delnai pajuodo, bet jis nekreipė dėmesio, kol pagaliau ištraukė savo senąsias smegenis. Didžiam nusivylimui, jo smegenys buvo gerokai susitraukusios. Per daug susitraukusios ir per mažos. Kažkas jau buvo pavogęs informaciją! Tačiau seklys nebūtų seklys, jei nepastebėtų pačio nepastebimiausio pėdsako!


Benas Bėrantas

Kas iš tikrųjų nedoras?? II dalis

Tačiau seklys nebūtų seklys, jei nebūtų pastebėjęs pačio nepastebimiausio pėdsako. Vos matomo aukštakulnio įspaudo. Parkritęs ant drėgnos žemės Nepomidoras apžiūrinėjo iš visų pusių ir iškart nustatė, kuria kryptimi jis buvo įmintas. Netoliese pavyko aptikti dar kelis panašius pėdsakus. Jie buvo šilti! Nepomidoro sultys užvirė – pagaliau po dešimties metų jis vėl seka. Seka ne bet ką, o... Jau nujautė ką, bet garsiai pagalvoti dar nedrįso. Temo. Nepomidoras sėlino pro gurgiantį tvenkinį. Vandenyje pelekais plekšnojo braškės, kvarkė agrastai ir juodieji serbentai, kad Didžiajam Ūkininkui nereikėtų jų plauti. Pėdsekys sėlino pro išsikerojusią šimtametę obelį. Sparnuoti obuoliai atsiplėšdavo nuo šakų ir lengvai vienas po kito plasnojo į milžiniškas pintines. Dar vienas aukštakulnio įspaudas. Tačiau kažkas buvo ne taip... Nors ir labai susikaupęs, Nepomidoras ėmė jausti, kad jį patį kažkas seka. Seklys sukluso. Klaptelėjo visai netoliese. Paskui tyla. Nepomidoras padėjo dar kelis žingsnius – vėl klaptelėjo. Jis greit apsisuko ir tik paskutinę akimirką spėjo išvengti aukštakulnio, kuris aštriuoju galu skrido tiesiai į jį! – Užteks mėtyti pėdas! – pratrūko Nepomidoras. – Puikiai žinau, kad čia tu, Mintie! Kur tu?! Už nugaros pasigirdo nematomos detektyvės balsas: – Kaip matau, vis dar nepraradai įgūdžių. O praėjo šitiek metų… – O tu vis dar tokia pat neapdairi. Dairiausi dairiausi ir susekiau! – Tai aš tave seku nuo pat vandens bokšto. Nustebai? – Aš tave seku! – paraudonavo Nepomidoras. – Ne, aš! – įsitraukė į žodžių karą ir pašnekovė. – Aš aš aš! – užsiožiavo seklys. – Ša!!! – užriko Mintis ir Nepomidorui pasirodė, kad balsas nugriaudėjo jo galvoje. – Dabar ne tai svarbu. Kur paslėpei slaptą informaciją? – Kad aš žinočiau! – nusispjovė jis. – Buvau užkasęs prie vandens bokšto su visom smegenim, bet jos sudžiūvo. O cyplus balsas iš durpių prigrasino, kad rasčiau iki vakaro, kitaip bus riesta...


Jurgitos Rancevienės iliustr.

– Cyplus balsas? – nustėro Mintis. – Baklažanai mane irgi buvo pagavę ir įmetę į karutį! O cyplys sakė, kad prieš dešimt metų buvo pasamdęs mane sekti seklį Nepomidorą, kuris dirbo su itin slapta byla. Mus apmovė! Nepomidoras gūžtelėjo pečiais, o viena kelnių petneša nuo įtempto galvojimo net nutrūko – juk jo smegenyse trūko didžiosios dalies informacijos, tad seklys niekaip nesugebėjo surišti galų. Mintis tai pastebėjo: – Dabar svarbiausia gelbėti šitą daržą, kol dar nevėlu. Turime suvienyti jėgas. „Dabar svarbiausia gelbėti šitą daržą, kol dar nevėlu. Turime suvienyti jėgas“, – ryžtingai nuskambėjo Nepomidoro galvoje. Tačiau besikalbėdami jie prarado budrumą ir nepastebėjo labai svarbaus dalyko – daržą užklojo paskutinės vakaro skiautės. O su jomis iš kažkur išdygo keturi žaliūkai Baklažanai. Juodai kaip naktis apsirengę mafijozai. Šalia atsirado ir karutis su durpėmis. Kvepėjo dideliais nemalonumais (tiesą sakant, kvepėjo kiek kitaip, bet nemalonumai neabejotinai grėsė). – Tik pažiūrėkit, kaip gražiai burkuoja du geriausi daržo sekliai, – pasigirdo cyplus balsas. – Aš seklys, o jinai tik detektyvė! – įsižeidė Nepomidoras. – Aš detektyvė, o jis tik seklys! – įsižeidė Mintis. – Man nesvarbu! – sucypė. – Kol jūs ieškojot vienas kito, slapta informacija buvo pas mane ir jau per vėlu kažką pakeisti – visas daržas tapo GENETIŠKAI MODIFIKUOTAS. – Lįsk lauk iš tų durpių, gyvate! – suriko Mintis. Ji ir Nepomidoras dar matė, kaip iš durpių išsirausia mažytis sliekas ir sukikena. Detektyvė dar spėjo pasislėpti Nepomidoro galvoje, kai prie jo prišoko Baklažanai, šmaukštelėjo ant galvos maišą ir tikriausiai kaukštelėjo per pačią makaulę. Nepomidoro sąmonė aptemo.


Benas Bėrantas

Ar čia tik medus ir mes du? III dalis Nepomidoro sąmonė aptemo. Seklys nė nekrustelėjo, kai Baklažanai jį visą be skrupulų sugrūdo į avilį, į kurį Nepomidoras jau buvo kišęs nosį ieškodamas savo smegenų. Nekviestam svečiui taip įsibrovus avilys net sutraškėjo. Saldžioje tamsoje subruzdo visi kampai: metusios darbus bitės, prisitinginiavę tranai ir prisirpusi motinėlė, didžiausioji bitė, ėmė spiestis aplink Nepomidorą, kaip voratinklyje įsipainiojusį tąsiame ir lipniame skystyje. Seklio akis tingiai prasimerkė. Geluonys vis artėjo. Artėjo ir artėjo... Atrodė, kad viskas taip liūdnai ir baigsis, kai paskutinę akimirką Nepomidoras staiga krūptelėjo. – Kad tave dryži paraliai! – suriko mirtinai išsigandęs. – Kas čia per uogienės?! Prie Nepomidoro tai netinka! Visiškai! Akys akimirksniu priprato prie tamsos, ir seklys pamatė neregėtą dalyką. Bitės buvo mėlynai dryžuotos, o jų medus – violetinis. Dar keisčiau pasirodė tai, kad vietoj geluonių stirksojo žalsvi stiebeliai. Matydamas, kad bitės kiek sutriko ir nebesiartina, Nepomidoras lyžtelėjo medaus. Tačiau tai buvo visai ne medus, o tikrų tikriausia mėlynių uogienė! Apsalus seklio širdžiai atsipeikėjo ir Mintis ir kaipmat išlindo iš makaulės, kurioje pasidarė nepakeliamai karšta. Tą akimirką iš avilio kampo išlindo mieguistas tranas. Jis vienintelis vis dar buvo geltonai dryžuotas. – Šįvakar pas mus atšliaužė kažkoks sliekas su keturiais Baklažanais, – nusižiovavo tranas. – Pareiškė, kad mūsų pačių labui padarys mus panašius į mėlynes, nes vis tiek Didysis Ūkininkas labiau mėgsta mėlynių uogienę, o ne medų, ir kad bitės per dažnai jį geliančios, ar kažkas tokio. Tada sliekas papustė keistus miltelius, ir tik man pavyko išsigelbėti, nes truputį snaudžiau už korio... Tranas baugščiai žvilgtelėjo į motinėlę, mat kiekvienas avilyje žino, kad bitės niekada nemiega, tačiau ši turbūt neišgirdo, nes kažką dūzgė sau panosėj. – Tas sūtrauka sliekas! – išsprūdo detektyvei. – O kodėl tu visas mėlynas? – paklausė ji Nepomidoro. – Puikus pokštas... – nusiviepė tas. – Ne, aš rimtai. Kodėl tu mėlynas? Turėtum būti raudonas raudonskruostis. Nepomidorą išpylė prakaitas. Neatrodė, kad Mintis juokautų. O ir bitės pritariamai palinksėjo. Bet kas galėjo nutikti? Juk dar tą pačią dieną ridikėliai dainavo apie jį dainelę...

Jurgitos Rancevienės iliustr.


– Gal išsitepiau uogiene? – spėliojo seklys, bandydamas nuslėpti nerimą. Tačiau net ir stipriai patrynus šoną mėlyna spalva niekur nedingo. Nepomidoras iškišo liežuvį kiek tik galėjo, ir bitės patvirtino, kad jis irgi mėlynas. – Ką dabar daryti? – ėmė verkšlenti Nepomidoras. – Juk turėčiau būti paprasčiausiai raudonas. Negi tiek daug prašau? Jau kalėjime priaugau DAUG svorio ir su tuo susitaikiau. Bet kokios čia nesąmonės? Man jau nebepatinka... Tik pirma diena laisvėje ir tokia nesėkminga... – Išsiaiškinsim tavo ligas vėliau, dabar nėra laiko, – šaltai atkirto Mintis, ropšdamasi iš avilio. Papūtusiam žandus Nepomidorui neliko nieko kita kaip sekti iš paskos. Juk sekliui sekti pritinka. Be to, avilys labai jau priminė kalėjimo vienutę, kurioje jis praleido daug metų, ir tai kėlė nemalonius prisiminimus. – Ei, ar galiu su jumis? – pavymui zvimbtelėjo vienintelis normalus tranas ir nusižiovavo prieš suregzdamas kitą mintį. – Manau, kad žinau, kaip sustabdyti tą cyplų slieką... – Dūgzk čia, – paragino detektyvė. – Laiko lieka vis mažiau. Tai buvo tiesa. Kikenantis sliekas ir jo parankiniai jau skubėjo sutvarkyti paskutinio reikalo – genetiškai modifikuoti patį Didįjį Ūkininką, suteikiant jam kopūsto savybių, nes juk kopūstgalviai nepasižymi protu. Jei jiems pavyks, išaušus rytui sliekas vienas pats valdys visą daržą.


Benas Bėrantas

Šviežias ryto oras IV dalis

Jei jiems pavyks, išaušus rytui sliekas vienas pats valdys visą daržą. Rytas nedrąsiai aušo, negalėdamas patikėti savo akimis: vištos dėjo obuolius, vyšnios brūžino ragais kur papuolė... o sliekas jau raitėsi saldžiai parpiančiam Didžiajam Ūkininkui ant veido ir žarstė į nosį savo miltelius. – Niekingas kaip sliekas, niekingas kaip sliekas... Tuoj visi kartos „didingas kaip sliekas“! – kikeno piktadarys. Kiekvieną lovos koją saugojo po rūstų Baklažaną, aplink mėtėsi mėšlo krūvelės. Dar kelios smiltys ir pro langą į kambarį pūstėjęs ryto vėjas kaip kopūsto lapus pakedens naująsias Ūkininko ausis.


– Tir lim pam pam tra lia lia lia, prisiekiu savo makaule, – spiegė cyplys smagią dainelę. Taip garsiai, kad neišgirdo, kaip sunkiai pūškuodamas, bet stengdamasis išlikti nepastebėtas Nepomidoras ropščiasi aukštai į palubę. Tuo tarpu į kambarį žaibiškai įskrido tranas ir... kad zvimbtels Didžiajam Ūkininkui po patalais! Tada jau ir Nepomidoras rėkdamas pasileido ir vožėsi ant žadintuvo, o šis ėmė pasiutusiai čirkšti. Kad maža nepasirodytų, miegaliaus ausin įlindusi Mintis pradėjo žviegti kaip šienaujama dilgėlė. Arba skerdžiama kiaulė. Ūkininkas pašoko iš lovos kaip įgeltas. Nusičiaudėjo, nubraukė nuo veido kažką glitaus, išspardė nežinia iš kur kambary atsiradusius baklažanus ir išdūmė laukan niršdamas: – Tai bent rytas! Galva kaip kopūstas! Kas tada vakare bus, gal durnarope kokia pavirsiu! Mintis vos spėjo išlįsti iš tokios pasimaišiusios galvos. Melsvas Nepomidoras kiūtojo prie pasliko trano. – Be jo nebūtume susitvarkę. Jis ne tik parodė greičiausią kelią iki namo, bet dar įgėlė Ūkininkui ir taip pasiaukojo dėl mūsų, – liūdnai šyptelėjo seklys ir išsitraukęs iš kišenės sulamdytą skrybėlę užsidėjo ją ant galvos, o tada nukėlė ir susikišo atgal į kišenę. Kiek pagalvojęs vėl išsitraukė ir užsimaukšlino. – Tai buvo neišvengiama, – šniurkštelėjo detektyvė. – Gamta tuo ir žavi, kad viskas vyksta pagal savus dėsnius. – Ką čia skiedžiat, – atsiliepė tranas. – Aš juk neturiu geluonies. Įskridęs po patalais siaubingai užsimaniau miego, tai tik pakutenau Ūkininkui pėdą ir užsnūdau... – Še tau ir slieko stabdytojas! – sušuko abu. – Manęs nesustabdysit, – iš kibirėlio, į kurį buvo nuspriegtas, atsiliepė sliekas. – Net kai mane pritrėškia, aš vis tiek dar galiu raitytis. Aš praktiškai nemirtingas! Tuo metu į kambarį vėl įvirto Ūkininkas, vis dar su pižama. – Štai kur! Na ir išsiblaškęs! – pačiupo kibirėlį, guminius batus ir išskubėjo. – Mane pirmąkart vedasi žvejoti! – nudžiugo sliekas. – Kabinėsiuos prie visų žuvų, kol kokią nors pakabinsiu. Ei, Nepomidore... O tau nebus smagu. Nes tu genetiškai modifikuotas. Dėl to dabar ir mėlynas, cyp cyp cyp. – Kaip? Kodėl? Čia kalėjime? – bandė vytis Nepomidoras. Durys trinktelėjo. – Ei, jis paspruks, – suplasnojo rankomis seklys. – Tegu sprunka, – nusikvatojo detektyvė. – Spėju, kad cypliojo draugo daugiau nebepamatysim. O be tų visokių miltelių, neaiškių sėklų ir vandens su chemikalais daržas netruks susitvarkyti. – O kas bus su manim?.. Jeigu aš Nepomidoras, tai kas aš tada? – Aš dar nusnausiu. Pažadinkit, jei reikės, – įsiterpė tranas. – Tu irgi susitvarkysi. Pamažu. Juk praėjo tik diena, kai išėjai iš kalėjimo. Nenorėk visko taip greit. Šitaip kalbėdamiesi jie kulniavo daržo takeliais. Stiprus vėjo gūsis nuvožė skrybėlę nuo Nepomidoro galvos ir vėl pasijuokė iš jo plik... Palaukit! Sekliui iš galvos kirksojo šioks toks stimburys. Žalias. – Na, ką aš sakiau, – šyptelėjo detektyvė. – Nepomidore, tu žaliuoji! – Dabar būsiu Pomidoras! – pratrūko seklys. – Pomidorai net ir nuskinti patys išsirpsta saulėje, vadinasi, jie keičia spalvą. Tai toks dalykas, kurį sunku būtų pakeisti net genetiškai nusiteikusiems sliekams.

Jurgitos Rancevienės iliustr.

9

Profile for Nieko rimto

Seklys Nepomidoras  

Beno Bėranto istorija

Seklys Nepomidoras  

Beno Bėranto istorija

Advertisement