Versta iš: Maria Szarf REKSIO. DOBRANOCKA WSZECH CZASÓW Publicat S.A., Poznań, 2015
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-485-5
© Tekstas, Maria Szarf © Iliustracijos Krystyna Lasoń – Linksmasis kiemas, Nuotykis miške, Slėpynės, Iškyla į kalnus, Linksmasis miestelis, Nuotykis vandenyje (pirmasis planas). Zofia Bisztyga – Linksmasis kiemas, Nuotykis miške, Slėpynės, Iškyla į kalnus (fonas). Tadeusz Depa – Linksmasis miestelis, Nuotykis vandenyje (fonas). Zbigniew Dobosz – Kas tarp malkų cypia, Ančių išgyvenimo mokykla, Kiemo olimpiada. Reksiuko personažo autorius – Lechosław Marszałek © Reksio personažas, H. Filek-Marszałek Pirmą kartą lenkų kalba 2010 metais Lenkijoje pavadinimu Reksio. Dobranocka wszech czasów išleido Publicat S.A., Poznanė, Lenkija. Išleista susitarus su Publicat S.A., Poznanė, Lenkija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2018 © Nuotykis miške vertimas į lietuvių kalbą, Irena Aleksaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018
Maria Szarf
Reksiuko istorijos
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila Iliustravo Krystyna Lasoń, Zofia Bisztyga, Tadeusz Depa, Zbigniew Dobosz
Vilnius 2018
TURINYS Linksmasis kiemas Nuotykis miške Slėpynės Iškyla į kalnus Linksmasis miestelis Nuotykis vandenyje Rudens derlius Kas tarp malkų cypia Ančių išgyvenimo mokykla Kiemo olimpiada
5 35 65 95 125 155 185 193 201 215
Linksmasis kiemas
Kieme nuo pat ryto viešpatavo neįprastas šurmulys. Kvarksėjo antys, kudakavo vištos, kriuksėjo paršeliai, o arklys pratisai žvengė. Reksiukas apsivertė nuo šono ant šono ir užsitraukė ant savęs apklotėlį. Deja, iš lauko sklindantis triukšmas buvo toks garsus, kad šunelis urgztelėjo, amtelėjo, girgžtelėjo dantimis, pašiaušė šerius ir... išsiropštė iš po apklotėlio. Apie miegą jau negalėjo būti nė kalbos. Nutarė išlįsti iš būdos ir pasižiūrėti, koks triukšmas jį pažadino. Kai tik iškišo iš būdos snukutį, prie jo atitipeno Višta. Ji buvo kažko pralinksmėjusi. – Kas čia atsitiko? Kas per šurmulys nuo ankstyvo ryto? Nutiko kas linksma? – rąžydamasis paklausė Reksiukas.
– Ko, ko, ko... kolega, neatspėsi! – Višta suplasnojo sparnais prieš pat šunelio nosį. – Tai vis tie paršeliai! Reksiukas pasitrynė akis ir pažvelgė į klojimo pusę. Tai iš ten sklido triukšmas. Ketino paklausti Vištos, ką ji turėjo omenyje, bet toji skubiai, kas kelis žingsnius paskrisdama, nulėkė per kiemą. Reksiukas ilgai nesvarstydamas pasileido jai iš paskos. Po akimirkos jau buvo už klojimo. Įsibėgėjo taip, kad vos sugebėjo sustoti. Tarp stovo kilimams dulkinti ir plytų rietuvės buvo susirinkęs nemažas būrelis gyvūnų. Jie stovėjo ratu ir leipo juokais.
– Dar, dar! – šūkčiojo Arklys. – Tai bent pramoga! – šaukė Antis. – Kiek gyva, nesu ko nors panašaus mačiusi! – cypavo Višta. Reksiukas kuo greičiau prasibrovė į patį kvatojančio būrelio vidurį ir... net sulojo iš nuostabos. Pamatė du paršelius, dvynius Kukulę ir Kukulį. Jie murkdėsi didelėje baloje, taškydami aplinkui purvą. Nors jau kelias dienas lietaus nebuvo, o saulutė gerokai kaitino, bala neišdžiūvo ir telkšojo daubelėje už klojimo. Paršeliai buvo aplipę purvu nuo knyslių iki riestų uodegėlių, bet atrodė nepaprastai laimingi. – Ei, vaikiščiai, ką čia išdarinėjate? – sušuko šunelis. – Kur dingo jūsų mama? Kukulė pažvelgė į Reksiuką, bet nenutraukė išdykėliško murkdymosi ir siautėjimo. Už seserį kiek ramesnis Kukulis akimirką stabtelėjo, nubraukė kojele purvą nuo ausies ir sušuko: 8
– Žaidžiame grožio saloną! Purvo vonios gražina! Mama irgi mėgsta turkštis purve, – pridūrė, – bet dabar ji ilsisi pavėsyje. O mes mandagiai žaidžiame... 9
Reksiukas nusikvatojo. Visi gyvūnai buvo puikios nuotaikos. Kukulė, matydama įsilinksminusius bičiulius, šelmiškai primerkė akis. Nulipdė nemažą purvo gniūžtę, užsimojo ir sviedė į Reksiuko pusę. Purvo sviedinėlis tekštelėjęs sprogo ant šunelio nugaros. Reksiukas net pritūpė ant žolės kuokšto.
10
Gyvūnai akimirką sustingo. Kukulis šiek tiek išsigandęs pažvelgė į seserį, Arklys tyliai sužvengė, Višta cyptelėjo, o Gaidys pradėjo savo „kakariekū“, bet nebaigė, jam išėjo tik menkas „kaka“... Visi laukė, kaip pasielgs šunelis. O jis nusipurtė nuo nugaros purvo košelę ir suvizgino uodegėlę, o tada prajuko ir pasivoliojo žolėje. Jam nė į galvą nešovė ant dvynių supykti! Paršeliai dar labiau įsismagino. Kukulė sušuko: – Eikš pas mus, eikš! O Kukulis savo maža knysle bakstelėjo Reksiui, stumtelėjo į balos pusę. Šunelis šūktelėjo: „Ožkai vieną kartą mirti!“, nustebindamas šalia stovėjusią Ožką, ir šoko į patį balos vidurį. Nepraėjo nė valandėlė, o jis jau pats nulipdė purvo gniužulėlį ir paleido jį į Vištą. Ši pašoko, aptaškydama purvu Antį. – Jei jau aš purvina, – sušuko Antis, – tai mielai paplaukiosiu. Ir nutrepsėjo į balą, patraukdama su savimi Žąsiną. 11
– Tu, kolega, irgi privalai išsimaudyti. Juk nuo purvo vonių gražėjama! Tau, Žąsinėli, bus ne pro šalį šiek tiek daugiau grožio, oi, ne pro šalį! – Jeigu taip sakai, mano dailioji, nesipriešinsiu, – pasakė Žąsinas. – Vienas, du, trys, šliukšt! – Ir šoko į purviną vandenį. 12
Pelkutėje už klojimo sukunkuliavo tikra beprotybė. Vieni gyvūnai murkdėsi baloje, kiti taškė vieni kitus lipniais purvo sviedinėliais. Ir vis tai vienas, tai kitas kvatojo. Arklys žvengė, Reksiukas aplojo linksmą draugiją. Tai visas nėrė į purvą, tai šoko iš jo lyg purvo pabaisa, taškėsi ir juokino linksmybių dalyvius. Nė vienas ir nepastebėjo, kada prie balos pasirodė Kiaulė. – Ei, kas čia vyksta?! – sušuko ji, pamačiusi purve besimurkdančius kiemo gyventojus. – Ir kur mano vaikai? Kukulyte! Kukuliuk! Reksiukas išrėpliojo iš purvyno, paskui jį išsirito paršeliai. Tokie purvini, kad buvo panašūs į mažus velniūkščius. Kiaulė iš nuostabos net akis pasitrynė: – Tai jūs? – paklausė netikėdama tuo, ką mato. – Taip, mamyte, – atsakė Kukulis.
– Žinoma, tai mes... – pridūrė Kukulė, slėpdamasi už brolio. Kiaulė suraukė antakius, bet išsiterlioję dvyniai privertė ją šyptelėti. Jie atrodė juokingai. – Vaje, – sušnibždėjo Reksiukas, – gal truputį persistengėme. – Truputį? – paklausė Kiaulė. – Pasižiūrėkite į save! Ir pagalvokite, ką pasakytų Šeimininkas, jeigu jus tokius pamatytų. Reksiukas susigėdęs nuleido galvą. Suprato, kad žaisdami perlenkė lazdą. – Jis tikriausiai nieko nepasakytų, – tęsė Kiaulė, – nes netektų žado. Bet nėra čia ko spėlioti, ką jis darytų, reikia jus sutvarkyti. Gyvūnai neabejojo, kad Kiaulė jiems pataria teisingai. Arklys pakinkavo galva ir pasakė: – Iš tikrųjų, mums būtų ne pro šalį išsimaudyti... Jo karčiai atrodė apverktinai – nuo purvo jie sulipo į baisias sruogas, uodega atrodė lyg sudžiūvęs teptukas. 14
Ne geriau atrodė Antis ir Žąsinas: iš po pilko purvo luobo tik kur ne kur švietė baltos plunksnos.
Reksiukas pasižiūrėjo į savo purvinas letenas, valandėlę pagalvojo ir sušuko: – Brangieji, rikiuot! Eime prie vandens pompos! Nevalų vora patraukė kiemo viduriu. Pirmas šlepsėjo Arklys, jam iš paskos turseno mamos raginami paršeliai. Gaidys žengė už parankės su Višta, tuoj už jų tipeno Žąsinas, 16
o toliau – Antis su ančiukais. Eiseną užbaigė Ožka, kuri nesimurkdė purvyne, bet bičiuliai ją buvo apdrabstę. Reksiukas, kaip ir dera šuniui, lakstė aplink būrelį vizgindamas uodega ir kartkartėmis aplodamas. Prie vandens pompos juos pasitiko Katulis, pagarsėjęs tuo, kad labai mėgo erzinti Reksių, nors širdies gilumoje jam simpatizavo. – Kur išsiruošėt, baidyklės, nevaleikos? – paklausė jis, lanku išriesdamas rudą nugarą. – Einame prie vandens pompos, – paaiškino jam Reksiukas. – Turime truputį... apsišvarinti. Ir būtų geriausia, kad Šeimininkas nepamatytų, ką mes ten veiksme, – pridūrė jis.
Katinas kniauktelėjo ir pasakė: – Gal jums pasisekė. Šeimininkas snaudžia fotelyje. Ką tik užmigo. Prieš akimirką nušokau jam nuo kelių.
18
Reksiukas su palengvėjimu atsiduso: – Ko gero, turime šiek tiek laiko. Ar galėtum būti toks geras ir pasistengti, kad jis ramiai miegotų? – kreipėsi į Katulį. – Nori, kad baidyčiau muses? – paklausė katinas. Reksiukas linktelėjo. – O ką už tai gausiu? – ėmė derėtis Katulis. – Pažadą, kad savaitę neurgsiu tave pamatęs, – pasiūlė Reksiukas, šypteldamas sau po nosimi. – Sutarta, – kilniai sutiko katinas, grakščiai užšoko ant palangės ir pro pravertą langą įsmuko į kambarį. Vis dėlto paaiškėjo, kad surengti maudynes nėra taip paprasta.
Pirmiausia jėgas išbandė paukščiai, bet Vištos, Anties ir Žąsino galynėjimasis su sunkia vandens pompos rankena buvo nesėkmingas. Ši nė nekrustelėjo. Paskui išjudinti svirtį pamėgino Kiaulė. Iš teisybės, jai pavyko, bet atliko tai taip negrabiai, kad pati nuvirto ant smėlio. – Padarė kūlvirstį! – sušuko Ožka. Kukulė ir Kukulis sukikeno. Galų gale prie kolonėlės priėjo Arklys. – Pasitraukite, – pasakė jis. – Čia reikia didelio gyvūno. Arklys suėmė dantimis kolonėlės rankeną ir ėmė kinkuoti galva. Vienas, du, trys – kolonėlė sugirgždėjo, sugargaliavo ir iš čiaupo kliūstelėjo vanduo. Bet po akimirkos liovėsi lietis, nors Arklys pumpavo iš visų jėgų. Reksiukas suraukė antakius ir įsistebeilijo į čiaupo kiaurymę. Tuo metu smarki srovė pasileido tiesiai į jį. – Ajajai, – riktelėjo šunelis ir lyg nuplikytas šoko šalin. 20
Arklys išsigando ir paleido kolonėlės svirtį, Višta suplazdėjo sparnais, o Kukulė ir Kukulis sukikeno. Staiga vėl grįžo linksma nuotaika ir visi pradėjo juoktis. Nuo Reksiuko varvėjo vanduo, bet ir jo nuotaika buvo puiki. 21
– Pumpuok, Arkliuk! Iš visų jėgų! – sušuko jis, o kai vanduo vėl siūbtelėjo smarkia srove, šoko po čiaupu ir net sucypė iš malonumo. 22
Po akimirkos prie jo prisijungė paršeliai. Po kelių akimirkų įsismaginusi draugija jau taškėsi vandeniu ir stumdėsi po čiaupu. Užuot prausę purvinus kailius ir plunksnas, gyvūnai smagiai dūko. Juos sustabdė Kiaulė. – Ei, bičiuliai, – šūktelėjo ji garsiai ir pagrūmojo įsisiautėjusiam būreliui koja. – Gal pamiršote, ko čia atėjome! – Mama, negadink linksmybių... – žvygtelėjo Kukulė. – Taip, taip! – pritarė jai Kukulis. Šį kartą Reksiukas nedvejodamas stojo Kiaulės pusėn. – Šaunu, vaikeliai, ir toliau smaginkimės po šaltu dušu, – kreipėsi jis į paršelius. – Šeimininkas bet kurią akimirką gali išeiti iš namų, tada tai mums klius.
Vis dėlto ne taip lengva buvo nuo sutaršytų šerių ir plunksnų nuplauti purvą. Jis pridžiūvo saulėje ir vietomis virto kieta luobele. Višta ant galvos turėjo juokingą kyką, Reksiuko ausys sustandėjo, o paršeliams ant nugaros stirksojo pasišiaušę šeriai. Arklys atsiduso: – Jau nebeturiu jėgų, – pasakė jis, žiūrėdamas į Reksiuką. – Man skauda visus dantis. Šunelis pasikasė letenėle už ausies, net dulkės pabiro, ir sušuko: – Turiu idėją! Ir nudūmė už klojimo. Gyvūnai išgirdo brazdėjimą, o paskui pamatė šunį, kuris rideno prie kolonėlės didelę vonelę. Šeimininkas ją naudodavo lietaus vandeniui rinkti, bet jau kelis mėnesius ji stovėjo tuščia. – Pripilkime ją vandens, tai bus mūsų vonia, – pasakė Reksiukas. – O nuskalavimui panaudokime laistytuvą. 24
Ožka atvilko iš daržo laistytuvą. Jis buvo šiek tiek dulkėtas, šiek tiek aprūdijęs, dugne turėjo mažą skylutę, pro kurią tekėjo vanduo.
25
Bet mėgėjams murkdytis purve šie menki trūkumai buvo nė motais. Vonelė atsidūrė po čiaupu. Šalia atsirado laistytuvas. 26
– Pumpuoti? – paklausė Arklys, buvo matyti, kad jis jau atgavo jėgas. – Dar palauk, – pasakė Reksiukas ir nudūmė prie savo būdos. Gyvūnai matė, kaip iš būdos lekia šunelio „lobiai“. Ir ko tik ten nebuvo... Puodelis su nuskelta ąsele, skudurinis juokdarys, didelis kaulas, kėdės koja, senas demblys ir cypiantys guminiai žaislai. Galiausiai pasigirdo Reksiuko šūksnis: – Radau! Po akimirkos jis jau skuodė prie bičiulių kažin ką įsikandęs dantyse. Paaiškėjo, kad tai buvo sena vilnonė Šeimininko pirštinė. Vieną jis seniausiai kažin kur buvo pametęs, todėl likusią be poros padovanojo šuneliui. – Trinksiu jus, – pareiškė Reksiukas ir išdidžiai į pirštinę įkišo leteną. Arklys smagiai pumpavo, o kai vonelė ir laistytuvas jau buvo sklidini vandens, gyvūnai išsirikiavo į eilę maudynėms. 27
Pirmieji maudėsi jauniausieji: Kukulė ir Kukulis, išdykėliai ančiukai. Paskui Reksiukas trynė sulipusias Anties, Žąsino, Vištos ir Gaidžio plunksnas. Ožka nutarė nusiprausti pati, užtat Arklį, kuris vonelėje netilpo, švarino visi. Paskutinis maudėsi Reksiukas. Vos jis spėjo apsiplauti, kai iš už užuolaidos pasirodė Katulis. Jis išrietė nugarą, pasirąžė ir pasakė:
– Miau... miau... turiu jus įspėti. Šeimininkas dar miega, bet Adas jau ruošiasi į kiemą. Reksiukas apstulbo. Iššoko iš vonelės, nuo 29
kailiuko nusipurtė vandenį ir permetė žvilgsniu jau švarius, bet šlapius savo bičiulius. – Vaje, kas dabar bus? – stvėrėsi už galvos. – Nespėsime išdžiūti! Nesugebėsime visko sutvarkyti! Tarp gyvūnų kilo sąmyšis. Arklys ėmė trypti kojomis ir žvengti, Antis nervingai trypčiojo vietoje, o Gaidys garsiai pragydo.
30
Tik Katulis nepasimetė. – Būkite ramūs, – pasakė jis, žengdamas palange. – Jūs darykite savo, o aš tuo metu sulaikysiu Adą. Juk esu jo numylėtinis, – pridūrė ir įžūliai žvilgtelėjo į Reksiuką. – Tebus taip, – šunelis neketino pyktis su Katuliu. – Kad tik tau pavyktų apsaugoti mus nuo bėdos. Katulis dingo už užuolaidos, o gyvūnai skubiai ėmė tvarkyti kiemą. Vandeniu iš vonelės palaistė veją, paskui viską padėjo į vietą. Ant palangės vėl pasirodė Katulis. – Ilgiau nesugebėjau sulaikyti. Išglostė mane už visus laikus, – pasakė jis. – O dabar... eina pas jus! 31
– Išsiskirstyti! – šūktelėjo Reksiukas bičiuliams, o pats atsitūpė šalia savo būdos. Adas išėjo į kiemą ir pažvelgė į dangų. Jame nebuvo nė vieno debesėlio. Švilptelėjo Reksiukui. Šunelis greitai pribėgo ir pradėjo gerintis savo šeimininkui. – O kodėl tavo kailelis šlapias? – paklausė berniukas. – Juk nelijo...
Jis apsižvalgė kieme. Ant žolės kuokštelių saulėje spindėjo rasos lašeliai. – Gal pražiopsojau vasaros lietų, – pasakė sau, kasydamasis galvą. 33
Reksiukas džiaugsmingai amtelėjo ir pamerkė Kukuliui. Paršelis bakstelėjo knysle savo seserį, kuri tipeno nutaisiusi nekaltą miną. Gaidys tupėjo ant tvoros apsimesdamas, kad stebi aplinką, o Arklys rupšnojo žolę ir kartkartėmis žvengė papurtydamas uodegą. Artėjo vidudienis, saulė auksu spindėjo danguje ir liejo šviesą po visą kiemą. – Kokia čia ramybė... Mylimi gyvūnėliai, – pasakė Adas, žvalgydamasis aplinkui.
34
Kiemo olimpiada
Atėjo ruduo. Dienos darėsi vis šaltesnės ir gyvūnams pradėjo įkyrėti nemalonus oras. Reksiukas pūsdamas šildė sužvarbusias letenas ir mąstė, ko imtis, kad sušiltų. Saulė jau silpnai bešildė, o ir lietūs lijo dažniau negu vasarą. – Apie ką taip mąstai, Reksiuk? – pašnibždomis paklausė Katulis. Jo kailiukas buvo pašiauštas ir atrodė, kad ir jam tikrai ne per šilta. – Mąstau, Katuli, kaip čia sušilus. Gal... – bet Reksiukas nespėjo užbaigti savo minties, kai iš tvarto žvygaudamas ir kriuksėdamas ant viso kiemo išlėkė paršelis Kukulis. – Ei, tu, ką čia išdarinėji? – paklausė Katulis. – Sportas! Mankšta! Gimnastika! – šūktelėjo Kukulis. – Reikia palaikyti formą, linijas! Reksiukas prunkštelėjo žiūrėdamas į suapvalėjusius paršelio šonus. Paskui pačiupinėjo letena savo pilvą ir liovėsi juoktis. Oi, jam irgi būtų ne pro šalį truputį pasportuoti! 216
– O ką? Gal organizuokime olimpiadą? – paklausė Katulis. – Aš tikčiau būti teisėju, – pridūrė jis. – Olimpiada! – sušuko šunelis. – Puiki idėja! Iškilmingai skelbiu, kad po savaitės vyks pirmoji kiemo olimpiada! Paaiškėjo, kad norinčiųjų dalyvauti joje yra labai daug. Kiekvienas rinkosi jam geriausiai tinkančią sporto šaką. Paršelis norėjo dalyvauti bėgimo rungtyje. Reksiukas nutarė išbandyti jėgas kilnodamas sunkumus. Antis su ančiukais pasisiūlė išbandyti fechtavimo rungtį.
217
Arklys panoro plaukti. Višta galavosi neapsispręsdama ir ilgai negalėdama pasirinkti, kol galiausiai pranešė, kad svajoja apie meninę gimnastiką. – Nesuprantu... – sumurkė katinas. – Kas rungtyniaus su Kukuliuku, jeigu jis bėgs vienas? Su kuo varžysis Višta? Ir kas pabandys įveikti Reksiuką, kilnojantį sunkumus? Reksiukas pasikasė už ausies ir bejėgiškai skėstelėjo letenomis. Atrodė, kad olimpiados idėja po akimirkos žlugs. – A, ką ten, – atsiliepė paršelis. – Ar labai jau svarbu rungtyniauti su kitu? Svarbiausia, kad noriu pralenkti save patį! Įveikti save! Iš tikrųjų, Reksiuk, aš teisus? – jis pažvelgė į bičiulį. – Žinoma, tu teisus, Kukulį! – atsakė šunelis. – Seniai nesu girdėjęs išmintingesnių žodžių. Paršelis patenkintas kriuktelėjo ir priglostė šerius ant kaktos. 218
Šauniausia pramoga tapo treniruotės. Kas rytą gyvūnai rinkosi prie vandens pompos mankštintis ir lavinti savo gebėjimų. Višta šoko su kaspinu. Ne kartą atsitiko, kad ji įsipainiodavo į ilgą kaspiną, juokingai plasnodavo sparnais, kudakuodavo, stengdamasi atgauti pusiausvyrą. Reksiukas atkakliai kilnojo seną laistytuvą, į kurį, kad būtų sunkesnis, prikrovė senų varžtų ir veržlių. Sunkumų kilnojimas visiems siejosi su surūdijusios geležies žvangėjimu.
219
Paršelis su įkarščiu bėgiojo aplink kiemą, karts nuo karto šūkčiodamas: – Sportas – sveikata! Sveikame kūne – sveika siela! Ančių šeimynėlė, šeši ančiukai ir jų mama, mojavo karklo vytelėmis. Mažieji fechtuotojai tuo pat metu kėlė tiek triukšmo, lyg jų būtų bent tris kartus daugiau. Arklys didingai pasinerdavo į kūdrą ir, stengdamasis išsilaikyti ant vandens, iš lėto
220
kapanojosi kanopomis. Kai išlipdavo iš kūdros, drebėdavo iš šalčio ir kalendavo dantimis. – Ir kas čia sakė, kad sportas sušildo, ką? – klausdavo jis, o tada pasileisdavo šuoliais aplink kiemą, vydamasis Kukulį. O Katulis sėdėjo prie vandens pompos pašiauštu kailiuku ir tik kartais šaukdavo treniruočių dalyviams: – Greičiau! Tiksliau! Taip, taip! Olimpiados diena sparčiai artėjo. Reksiukas paprašė Ado pagalbos, kad šis pagamintų medalius. Tai nebuvo labai sudėtinga – gyvūnams reikėjo tik auksinių skrituliukų. Buvo aišku, kad kiekvienas savo sporto šakoje užims pirmąją vietą. Pakylos išvis nereikėjo. Galų gale atėjo didžioji diena. Gyvūnai, iš teisybės, nesivaržė vieni su kitais, olimpiada virto tik puikiu gebėjimų demonstravimu, bet Adas nepaprastai didžiavosi visais sporto rungtynių dalyviais. Jis garsiai plojo ir šypsojosi nuo ausies iki ausies. 221
Višta grakščiai šoko su kaspinu ir nė karto nesuklupo. Paršelis lėkė taip greitai, kad vos galėjai matyti jo šėriuotą viršugalvį. Reksiukas kilnojo laistytuvą taip, lyg šis būtų pilnas plunksnų, o ne geležinių varžtų. Arklys perplaukė kūdrą išilgai ir skersai, o kai išlipo iš vandens, visai nedrebėjo nuo šalčio. O ančių šeimynėlės fechtavimas žiūrovams sukėlė juoko salves. Mažyliai švytravo gluosnio vytelėmis taip įnirtingai, lyg gintųsi nuo uodų debesies. O ir kvarksėjo nesustodami.
222
Kai varžybos baigėsi, Katulis visiems kiemo olimpiados dalyviams įteikė po aukso medalį, o Adas širdingai apglėbė nugalėtojus. Kitą rytą vos nubudęs Reksiukas nudūmė prie vandens pompos. Jis visai nenustebo pamatęs ten savo bičiulius sportininkus. – Nenutraukiame treniruočių, taip? – dvejodamas paklausė Kukulis. – Žinoma! – pasakė Katulis. – Netrukus – kita olimpiada! Tik turite paieškoti kito teisėjo, nes šį kartą aš ketinu startuoti. – O! – nustebo Reksiukas. – O kokią sporto šaką pasirinkai? – Karatė! – sušuko katinas ir juokingai sukumščiavo letenomis. – O su kuo ketini kautis? – paklausė Arklys, sunkiai išlaikydamas rimtį. – Kaip tai su kuo? Su savimi! – sušuko Katulis, šoktelėjo aukštyn ir po akimirkos minkštai nukrito ant keturių letenų.
Šunelis Reksiukas – vaikų pamiltas animacinis herojus. Šioje knygelėje jis su draugais patiria begalę smagių, o kartais ir kiek baugių nutikimų. Kartu su jais nukeliausi į linksmąjį miestelį, dalyvausi rudens derliaus nuėmimo šventėje, leisiesi į žygį laiveliu, kuomet užklups netikėta audra... Vis dėlto baimintis neverta – tikrą draugystę išbandymai tik sustiprina!
Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
225
Šunelis Reksiukas turi daugybę šaunių draugų – miško gyventojų, naminių gyvūnėlių ir netgi papūgą! Ir visai nesvarbu, ar turi kailiuką, o gal spyglių, – tai būti šauniu draugu visai netrukdo. Tad jei vieną gražų rytą Reksiukas pakyla iš miegų pasiruošęs leistis į smagų žygį ar surengti kiemo olimpiadą, jis visada randa, kas drauge leisis ieškoti nuotykių. O jei kartais smagius nuotykius sudrumsčia netikėta bėda, visada kas nors išties pagalbos letenėlę ar… plunksną.
226