UDK 821.113.6-93 Ta77
Versta iš: Henrik Tamm NINJA TIMMY OCH DE STULNA SKRATTEN Bonnier Carlsen, Stockholm, 2013
Vilmai ir Jalmarui Ačiū Megei Ander
Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)
© Tekstas ir iliustracijos, Henrik Tamm, 2013 Pirmą kartą išleido Bonnier Carlsen, Stokholmas, Švedija. Lietuvių kalba išleista susitarus su Bonnier Rights, Stokholmas, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Elžbieta Kmitaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-283-7
He nrik Tamm
Iliustracijos autoriaus Iš švedų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė
Vilnius 2015
Pirmas skyrius
Timis susikaupęs spoksojo į vyrius, bandydamas prisukti juos prie sudėtingo medinio įrenginio. Dar kartelį paveržė, kad tvirtai laikytųsi. Staiga pajuto, kad viskas savo vietose. – Na va, pagaliau, gražu. Patenkintas jis ėmė dairytis kito atsuktuvo. Timis buvo katinas. Dar ne visai suaugęs, bet jau ir ne kačiukas. Buvo ne pagal amžių išmaningas: ryžtingas, kruopštus ir be galo išradingas (bent jau pats taip manė). Jo pelenų spalvos kailiukas žvilgėjo, geltonos akys švietė. Timis su draugu šermuonėliu Simonu kaip visada buvo pasinėrę į darbus miesto kepyklos palėpėje. Neseniai jiedu išrado įrenginį, kuris padeda kepėjui gražiai aptepti glajumi kepinius. Mainais į jį kepėjas bičiuliams užleido savo tuščią palėpę. Simonas buvo metais vyresnis už Timį, o pažįstami jiedu buvo nuo neatmenamų laikų. Žvėreliai susidraugavo gatvėje dar tada, kai nė vienas neturėjo kur gyventi. Nuo tada bičiuliai rūpinosi kits kitu.
7
8
Šermuonėlis Simonas buvo išvaizdus (bent jau pats taip mėgo sakyti). Kasdien bent valandą šukuodavosi kailiuką ir kitaip gražindavosi. Jis lengvai susidraugaudavo su mergaitėmis. Kasdien kokia nors gražuolė audinė ar miela voverytė vis užsukdavo į palėpę pasisveikinti su juo. Timiui visad buvo mįslė, kaip jam tai pavyksta. Kad taip ir jam bent krislelį Simono pasitikėjimo. Tą popietę buvo neįprastai šilta, tad jie pradarė didelį apskritą kambarėlio langą. Atsivėrė didinga šurmuliuojančio Elisandrijaus panorama. Miestas driekėsi plačiame klonyje, iš pakraščių apsuptas milžiniškų miškingų kalnų.
9
Į padanges stiebėsi aukšti bambukiniai dangoraižiai, o iš įsispraudusių tarp jų tūkstančių namelių kaminų pukšėjo dūmai. Dulkinose gatvėse grūdosi įvairaus plauko važiuoklės, danguje ūžė gariniai oro balionai ir kitos viena už kitą keistesnės skraidyklės. Timis su Simonu buvo bebaigią savo naujausią išradimą – apelsinų luptuvą. Tai buvo didžiulis prietaisas iš medžio ir kitokių detalių, kurias bičiuliai rado mieste. Vyrius ir varžtelius jie nusuko nuo išmestų į metalo laužą dviračių. Prietaisas buvo toks didelis, kad Timis abejojo, ar pavyks jį nuboginti laiptais. Žvėreliai ketino parduoti apelsinų luptuvą turgaus vaisių prekeiviui Samueliui – šis kartą buvo jiems užsiminęs, kad svajoja apie tokį įrenginį. Timis dairėsi, kur pasidėjo dar vienas vyris. Pakėlęs galvą jis pažvelgė į Simoną. – Gal turi kokį atliekamą? Simonas pamėtėjo vyrį ir pamokė: – Tik neveržk taip stipriai kaip anąkart. Kaiščiai iššoks. Timis nusišypsojo. – Reikia stipriai suveržti, kad pakaba laikytųsi, – atsakė jis įsitikinęs. – Be to, mielas drauguži šermuonėli, juk tai tau priklauso patikrinti, ar kaiščiai vietose, – jis pakėlė akis ir šyptelėjo. – Patepk daugiau klijų. Simonas kažką sumurmėjo, bet žinojo – Timis teisus. Tad pripylė visas skylutes klijų ir sukaišiojo medinius kaiščius.
10
– Kada ateis Džasperas su Kasparu? – pasiteiravo Simonas. – Reikia, kad kas nors sunkus padėtų palaikyti automatinį krautuvą. Tik tada sukalsime paskutinius rėmus. – Jie gali pasirodyti kiekvieną akimirką. Išėjo ieškoti sakų lakui, – atsakė Timis. Sulig tais žodžiais laiptuose sudardėjo žingsniai. Broliai paršeliai Džasperas ir Kasparas, savaime suprantama, buvo storuliukai. Jiems nuostabiai sekėsi matematika. Abu visur nešiodavosi užrašų knygeles, kad prireikus galėtų išspręsti net ir sunkiausius uždavinius. Deja, jųdviejų atsakymai beveik niekada nesutapdavo, ir tada abu kibdavo vienas kitam į atlapus.
Timis su Simonu pažinojo brolius paršelius jau porą metų. Susipažino išradimų parodoje. Džasperas ir Kasparas padėjo draugams atlikti skaičiavimus prieš imantis naujo išradimo. Visi iškart susidraugavo ir broliai tapo svarbiais išradėjų komandos nariais. Jiems įbildėjus į kambarį Timis visas nušvito. – Kaip gerai, kad atėjote. Sėskit ant šitos lentos. Džasperas su Kasparu klestelėjo ant medinio prietaiso galo. Medis net sudejavo nuo jų svorio, o Timis mikliai ir sumaniai įsuko paskutinį varžtelį. – Baigta! – sušuko jis džiugiai. – Automatinis apelsinų luptuvas gatavas! Koks gražus, ar ne? Dabar beliko tik nulakuoti. Timis, Simonas, Džasperas ir Kasparas žengtelėję atgal išdidžiai grožėjosi savo darbu. Nudžiūvus lakui, keturi draugužiai nupūškavo laiptais nešini savo išradimu. Timis su Simonu laikė galinę prietaiso dalį, Džasperas su Kasparu – sunkesnę priekinę. Šešiametė kepėjo dukrelė Matilda smalsiai spoksojo į juos, velkančius prietaisą žemyn. Mergaitė stovėjo prie užpakalinių kepyklos durų. Ją išvydę visi keturi išradėjai nušvito. Jau kelias dienas jos niekur nesimatė. – Kur nešate? – pasmalsavo ji. – Į turgų kitame miesto gale, – šnopuodamas atsakė Timis. – Iki sutemų nenutempsit.
12
– Neklausykit jos, berniukai. Ji juk dar visai jauniklė, – tarė Džasperas. Matilda įsiskaudino, jos lūpų kampučiai nukaro žemyn. Timis susimąstė, ką čia tokio miela jai pasakius. – Kokia graži šiandien tavo suknelė, – tik tiek tepavyko jam išspausti. Bet pagyrimas Matildą pradžiugino ir ji vėl nušvito. Timis šiltai nusišypsojo. – Mes juk tik pakvaišę išradėjai.
13
Matilda jau norėjo nusijuokti, bet staiga nutiko kai kas labai keista. Nors ji prasišiepė, bet nieko nepasigirdo. Mergaitė stovėjo nutaisius keistą grimasą, o Timis žvelgė laukdamas, kada ji pagaliau prajuks. Bet reikėjo grįžti prie savo nešulio ir greitai jis pamiršo tą keistą nutikimą. Žvėreliai atsisveikino su mažąja Matilda ir grakščiai nuliuoksėjo laiptais. Netrukus bičiuliai atsidūrė judrioje gatvėje. Buvo vėlyva popietė ir namai metė ilgus šešėlius. Elisandrijaus gyventojai po dienos darbų skubinosi namo, gatvėse knibždėjo dviračiai ir kitos važiuoklės. Žmonės ir žvėreliai plūdo pro šalį smalsiai nužvelgdami išradimą. Bičiuliai atsargiai pastatė prietaisą ant žemės, kad atsikvėptų. Timis pažvelgė į draugus: – Pailsėkim, berniukai, bet tik minutėlę. Jau vėlu, senasis Samuelis greitai krausis daiktus ir trauks iš turgaus namo. – Kaip manai, kiek jis mums atseikės? – paklausė Simonas ir išsitraukęs kišeninį veidrodėlį įgudusia akim mikliai pasitikrino, ar gerai guli kailiukas. – Mano skaičiavimais, turėtume iki pat metų pabaigos dykai gauti vaisių, – tarė Džasperas plačiai išsišiepdamas. Kasparas mitriai išsitraukęs užrašų knygelę puolė rašyti skaičius. – Ne, ne taip, – atsakė jis prisimerkęs. – Pasiderėję dar gautume ir anakardžio riešutų. Simonas nusišypsojo, kad visi išvystų jo žvilgančius dantis.
14
15
– Labai mėgstu anakardžius, – tarė jis džiugiai. Džasperas piktai dėbtelėjo į brolį ir iškėlė savo užrašų knygelę, kad šis matytų jo skaičiavimus. – Ne, neteisingai! Pažiūrėk į šį algoritmą. Jei ir gausim ko papildomai, tai nebent migdolų. Štai, žiūrėk. – Anakardžių, – nenusileido Kasparas, neabejodamas savo teisumu. – Migdolų, – piktai atkirto Džasperas. Kitą akimirką paršeliai kibo vienas kitam į atlapus. Užrašų knygelės išlakstė į šalis, o broliai nuožmiai voliojosi gatvėje. – Anakardžių! – Migdolų! Draugai nusiminę žiūrėjo, kaip broliai paršeliai ritinėjasi, kad net dulkės kyla. – Bičiuliai! – Timis pavartė akis. – Liaukitės! Jau ir taip vėluojam! Jis šiaip ne taip išskyrė brolius. – Nesvarbu, anakardžių ar migdolų. Ir tas, ir tas gerai! Puikus atlygis už mūsų triūsą. Eime, nėr kada peštis. Imkimės darbo. Dar kiek pasižnaibę ir pasistumdę, Džasperas su Kasparu nurimo. Timis atsidusęs pasilenkė ir čiupo vieną prietaiso kraštą. Simonas paėmė už kito, galiausiai prie jų prisidėjo ir broliai paršeliai. Visi patraukė tolyn.
16
Turinys Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius Tryliktas skyrius Keturioliktas skyrius Penkioliktas skyrius Šešioliktas skyrius
5 21 32 41 51 60 72 81 88 100 109 118 133 139 144 166
Tamm, Henrik Ta77 Nindzė Timis ir pagrobtas juokas / Tamm, Henrik; iš švedų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 184 p.: iliustr.
Henrikas Tammas gimė Švedijoje, augo Tanzanijoje, Peru ir Pakistane, o mokėsi JAV, tad nenuostabu, kad jo pirmosios knygos „Timis ir pagrobtas juokas“ margame ir stebuklingame pasaulyje dangoraižiai bambukiniai, paršeliai puikiai išmano matematiką, o katinai šiek tiek pasistengę gali tapti nindzėmis. Paties rašytojo iliustruotas pasakojimas – apie keturis draugus, kurie negali pakęsti neteisybės ir skriaudų savo mieste, tad vieną dieną nusprendžia viską pakeisti. Tai istorija apie ryžtą pagelbėti kitiems ir drąsą, slypinčią net mažiausiuose padarėliuose.
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Guoda Rudnickaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Timis šiltai nusišypsojo. – Mes juk tik pakvaišę išradėjai. Matilda jau norėjo nusijuokti, bet staiga nutiko kai kas labai keista. Nors ji prasišiepė, bet nieko nepasigirdo. Mergaitė stovėjo nutaisius keistą grimasą, o Timis žvelgė laukdamas, kada ji pagaliau prajuks. Timis – ne pagal amžių išmaningas katinas, Simonas – itin išvaizdus šermuonėlis, o broliai Džasperas ir Kasparas – matematiką dievinantys paršeliai. Štai tokia spalvinga komanda narsuolių ryžtasi gelbėti Elisandrijaus miestą, kai kažkas imasi vogti žmonių ir gyvūnų vaikų juoką. Kam ir kokių galų prireikė mažųjų kikenimo ir krykštavimų? Ar čia tik nebus įsivėlęs šiurpus mėlynasis kiškis? Ar pavyks šauniajai ketveriukei tapti geraisiais nindzėmis ir išgelbėti vaikų juoką?
ISBN 978-609-441-283-7
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai