u s o r liai a N r a C
irgi bijo
Gil men
tra s u i l
vo
ura a L na n A n to n e Ca I
10
smagiĹł istorijĹł
ir ĹĄiurpiausi baisumai
10
smagių istorijų ir šiurpiausi baisumai
u s oliai r a N irgi bijo
Vilnius 2013
UDK 821.134.2-93 Gi-171
BI J O VI S I ! Ispanų rašytojos Carmen Gil ir italų iliustruotojos AnnaLaura Cantone bendras darbas „Narsuoliai irgi bijo“ yra puikus vaistas nuo visokių baisybių, kurios retkarčiais užpuola kiekvieną iš mūsų. Tai dešimt nuotaikingų istorijų, mokančių, kaip susidoroti su įvairiomis baimėmis, nesvarbu, ar tai būtų gydytojos švirkštas, ar vaiduoklis tamsiame miegamajame. Ši puiki knygutė sudomins vaikus, bet pravers ir tėveliams, jei mažieji kada įtikins ir juos, kad po lova gyvena baubas.
Iliustravo
AnnaLaura Canto n
e
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Olga M aciulevi
čiūtė
Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
albos vertė Iš ispanų k itytė
a
šin Irena Plau
armen Gil Versta iš C PUROS OES EN A R É H R E P SU 2011 Barcelona Parramón,
Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt
© Parramón Paidotribo, 2 012 Pirmą kartą iš leido Parramón Paidotribo, S.L ., Badalona, Is panija, pavadinimu S uperhéroes en ap uros. Visos teisės sa ugomos. © Leidimas li etuvių kalba, leidykla „Niek o rimto“, 201 3 ISBN 978-609 -441-156-4
Ar žinai, kad net didžiausi narsuoliai kartais bijo? Tėtis išbąla vos išvydęs švirkštą. Mama ima klykti pamačiusi gyvatę. Teta Kata baisiai nenori, kad kas sužinotų: ji bijo audros.
O tikriems narsuoliams tokie nemalonumai – nė motais, nes jie pasitiki savo vaizduote, savimi pačiais ir artimųjų meile. Perskaityk istorijas ir sužinosi, kad turi nepaprastų galių! Galią džiu ginti kitus savo nepaprasta šypsena; galią apkeliauti pasaulį pasitelkd amas savo nepaprastą vaizduotę; galią įveikti drakonus pasikliaudamas nepaprasta savo fantazija; galią išmokti naujų dalykų naudodamasis savo nepa prastu protu...
Ne nu BŪ
ka bi
k na
nk
rs
us
no
!
si
es
!
Pab l
as i r VA I DU O K LI S
Pablui labiau už viską patinka trys dalykai: citrininio pyrago kvapas, tėčio ir mamos bučiniai – nuo jų viduje kažkas smagiai virpteli, ir jo nenugalimojo narsuolio apsiaustas. – Aš – narsuolis Pablas! – šūkauja berniukas, lakstydamas po namus. Tą vakarą Pablas švystelėjo savo apsiaustą ant kėdės ir krito į lovą. – Oi, kaip baisu! – staiga susigūžė jis. – Kokia tamsybė. Pablas užsitraukė ant galvos antklodę ir ėmė patyliukais niūniuoti dainelę. Jis iš visų jėgų sumerkė akis ir dar smarkiau sugniaužė skudurinį begemotą – gal pavyks įveikti baimę. Tačiau baimė jo neapleido… Berniukas virpėjo kaip epušės lapas. Staiga... – Žinau!
Jis šoko iš lovos ir užsimetė ant pečių savo apsiaustą.
Pro langą pasikinkęs mėnulio spindulį įsmuko vaiduoklis. Jo apdaras buvo iš gėlėtos paklodės. Vaiduoklis tuoj pat užtraukė dainelę smarkiai nusidainuodamas:
Aš
– Z igf ri das vaiduo k
li
s.
Tu juokis. l i nk r sm i n k i s i šia me e j ly u a s N ė ra pa n e. a m ž u o g au r d io s m a g esn
Pablas iškart pamilo Zigfridą. Juk jis – labai žavus vaiduoklis! – Man sakė, – prabilo vaiduoklis, – kad naktį tau baisu. – Aš bijau tamsos, – sušnibždėjo berniukas. – Aaa, dėl to kalta mano draugė Mėnesiena. Ji siaubinga pamaiva. Pablas sutriko. – Na, supranti, ji nugirdo, kad jai baisiai tinka juoda spalva. Tai dabar naktimis apsigaubia pipirų
spalvos arba žvaigždėmis nusagstyta skraiste ir… maklinėja sau po dangų!
– Tai sakai, kad tamsa – tik Mėnesienos skraistė? Kaip gerai! – nudžiugo Pablas. – Be to, – postringavo toliau Zigfridas, – naktį nemiega labai mielos būtybės: jonvabaliai – jie žybčioja kaip fejerverkai; apuokai – tie baisiai daug žino; ežiai – tai tokie dygliuoti kamuoliukai… Ak, ir aš miegu dieną, nes bijau pasirodyti saulės šviesoj.
– Tikrai? – nustebo berniukas. – Tai aš galiu tau padėti, juk esu tikras narsuolis. – Nė kiek neabejoju. Bet dabar turiu skubintis – matai, kad švinta… Netrukus vėl pas tave užsuksiu. Zigfridas atsisveikino ir išsliuogė pro langą. Taip ir išmiegojo Pablas su apsiaustu ant pečių. Rytą nubudo puikiai nusiteikęs. Šiandien jo laukia svarbi užduotis: jis padės savo draugui vaiduokliui įveikti šviesos baimę.
Pabaiga
Fėja gyduolėja Rytą Liusija pabudo sumurusi. Mama pamatavo jai temperatūrą ir pasakė: – Tu karščiuoji. Eisime pas gydytoją. O Liusija baisiai nemėgo gydytojų, tiesą sakant, siaubingai jų bijojo. Vos tik įžengusi į polikliniką, mergaitė ėmė baugščiai dairytis. Čia šmirinėjo daugybė baltai apsirengusių burtininkų ir fėjų su įvairiaspalvėmis šlepetėmis. – Tai bent! – sušuko ji. Mama su dukrele mažumėlę luktelėjo. Paskui jas pakvietė užeiti į gydytojos kabinetą. – Laba diena, gydytoja, – pasisveikino mama. Cha! Liusija kaipmat suprato, kad mama apsiriko: ši ponia visai ne gydytoja, o fėja gyduolėja. Ji ir nusišypsojo mergaitei taip, kaip šypsosi tik fėjos.
Mama pasodino dukrelę ant kušetės ir ėmė vilkti drabužėlius. Tuo metu Liusija išgirdo dainą. Nekrutėjo nė vienas fėjos gyduolėjos lūpų kamputis, bet ji dainavo:
Mes, fėjos gyduolėjos, i š g yd om va i ką ve i k i a i. Tai da rom e k aip f ėjo s – i. a e i l m e t , u i š s v e l n i a i, g r e
10
smagių istorijų ir šiurpiausi baisumai rsuoliai kartais Ar žinojote, kad net patys didžiausi na štą. Mama ima klykti bijo? Tėtis išbąla vos išvydęs švirk i nenori, kad kas sužinotų: pamačiusi gyvatę. Teta Kata baisia ji bijo audros. umai – nė motais, nes O tikriems narsuoliams tokie nemalon is ir artimųjų meile. čia pa i vim sa te, uo izd va vo sa iki jie pasit
Ir kiekvienas yra narsiausias didvyris, turintis stebuklingų galių.
Tikrai tikrai!
i yra tokie.
ka Visos mergaitės ir berniu
Tačiau kartais – nežinia kodėl – tos nepaprastos galios tarsi garuote išgaruoja... gų priemonių. n ti a p y s ti b e ri g sužinosite! O tada belieka ir s a ij r o t is s ia ite š Kokių? Skaityk
El. knygynėlyje – geresnės kainos!
9 786094 411564