Elė Laplandijoje

na nai

Ili

u

avo r t s

Na Ä— Agn

Ele

Laplandijoje

Versta iš: Timo Parvela ELLA LAPISSA Tammi, Helsinki, 2003

Knygos vertimą remia FILI – Finnish Literature Exchange

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-471-8

© Tekstas, Timo Parvela, Tammi leidybinis ženklas © Iliustracijos, Agnė Nananai, 2017 Pirmą kartą suomių kalba 1997 metais Suomijoje pavadinimu Ella Lapissa išleido Tammi Publishers, Helsinkis, Suomija.

Išleista susitarus su Bonnier Rights Finland, Helsinkis, Suomija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017

Timo Parvela

Ele

Laplandijoje

Iliustravo Agnė Nananai Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2017

1 Mano vardas Elė. Aš esu antrokė. O tikriau, šiuo metu esu oro uoste. Šiaip jau mūsų klasė draugiška ir turime gerą mokytoją. Tikriau, turėjome, nes dabar jis šiek tiek susinervinęs.

Tai turbūt dėl Patrio. Mat jis dingo kaip tik tada, kai turėjome skubėti į lėktuvą. Nors iš tiesų Patris visai nedingo, nes visi žinojome, kur jis. Slankiąja bagažo juosta jis įčiuožė į angą, virš kurios karojo juodos guminės juostelės. O nutiko taip dėl to, kad vos prieš akimirką Patrio krepšys, kaip ir visų mūsų krepšiai, nukeliavo bagažo juosta į tą pačią angą, virš kurios karojo juodos guminės juostelės. Kad reikės paso, Patris prisiminė tik tada, kai jo krepšys jau buvo nuvažiavęs. Visi kiti, suprantama, pasus laikėme rankose, nes buvome susiruošę skristi į užsienį.

– Bagažo juosta skirta ne vaikams. Ji skirta tik lagaminams, – pasakė oro uosto tetulė mokytojui.

– Na, bent jau šiuo požiūriu aš skiriuosi nuo bagažo juostos, – atsiduso mokytojas.

– Atsiprašau? – nesuprato tetulė.

– Kitaip nei bagažo juosta, aš čia esu dėl vaikų, ir vienas iš mano vaikų ką tik ta juosta įvažiavo štai pro tą angą, – paaiškino mokytojas.

5

6

– Tai neįmanoma. Slankioji juosta skirta tik bagažui, – pakartojo oro uosto tetulė mažumėlę suirzusi.

– Kur veda ta bagažo juosta? – įsikišo į pokalbį mokytojo žmona. Ji taip pat skrido su mumis į užsienį.

– Į bagažo terminalą, kur lagaminai ir kitas bagažas išskirstomas į lėktuvus, – paaiškino teta.

– Gal tuomet pamirškim visą šį reikalą? Kiek turėtume primokėti, kad pakrautumėte Patrį į lėktuvą, skrendantį į Indiją? – paklausė mokytojas.

Mums tai pasirodė keista, nes skridome visai ne į Indiją, o į kitą vietą, kurios pavadinimo, deja, nė vienas neprisiminėme. Bet kažkur užsienyje.

– Mielasis, pasistenk elgtis padoriai! – sudraudė mokytoją žmona.

Oro uosto teta mokytojui nieko neatsakė. Ji kalbėjo telefonu.

Po akimirkos prisistatė dėdė apsaugininkas. Jis buvo su nepaprastai šaunia uniforma ir labai pikta veido išraiška.

– Turim bėdų? – sududeno dėdė apsaugininkas.

– Nieko tokio, mes taip pat, – savo ruožtu tarė mokytojas.

– Šitie nori išsiųsti savo vaiką į Indiją kaip bagažą, – pasakė oro uosto teta.

– Taip negalima. Bagažas yra bagažas, o žmonės yra žmonės, – sugriaudėjo dėdulė.

7

– O apsaugininkai yra apsaugininkai, – pridūrė mokytojas.

– Ką norite tuo pasakyti? – paklausė dėdė apsaugininkas.

– Klausykit, tai tiesiog nesusipratimas, – puolė aiškinti mokytojo žmona, pastūmusi mokytoją į šoną.

Mums visiems, be abejo, buvo apmaudu, kad taip ir nesužinojome, koks gi tas nesusipratimas, mat niekas neišgirdo mokytojo žmonos pasiaiškinimų, nes apsaugininkas kaip tik tuo momentu sušvilpė švilpuku.

8

O sušvilpė dėdulė dėl to, kad mokytojas susirangė ant tos slankiosios juostos, kuri buvo skirta tik bagažui.

– Stop! – suriko apsaugininkas, bet buvo jau vėlu, nes mokytojas pradingo angoje, virš kurios kabėjo juodos juostelės.

– Už tą paskutinį turėsite sumokėti viršsvorio mokestį, – piktai pareiškė oro uosto teta.

Kai dėdė apsaugininkas taip pat nuvažiavo slankiąja juosta paskui Patrį ir mokytoją, aš, Tina, Hana, Tukas, Sampas, Pikčius ir visi kiti kantriai laukėme savo eilės. Mums buvo baisiai įdomu, kuris dabar atsidurs ant juostos. Todėl labai nustebome, kai staiga juosta sustojo.

– Taip ir maniau, – pareiškė Sampas. – Vos tik prieina mano eilė, visos karuselės sustoja.

Paskui kurį laiką buvo tylu, kol iš angos su juostelėmis išropojo pirmiausia Patris, paskui mokytojas ir galiausiai dėdė apsaugininkas.

Patris rankoje laikė savo pasą, ir mes visi sušukom valio.

Aišku, mažumėlę pakrizenom ant mokytojo nugaros pamatę lapelį su užrašu „Kalkuta, Indija“.

2 Visi bėgom. Mat turėjome skubėti į lėktuvą.

Per tą laiką, kol mokytojas ir Patris važinėjosi bagažo juosta, buvo keliskart paskelbta, jog laipinama į mūsų lėktuvą. Paskutinį kartą pranešėja dar pridūrė, kad pilotui nusibodo mūsų laukti ir jeigu mokytojui mieliau apsimesti kelioniniu krepšiu, nei būti kelionės vadovu, tai jis nieko prieš, bet lėktuvas gali puikiausiai išskristi ir be mūsų. Dar pranešėja pareiškė, kad, jos nuomone, mokytojas turėtų griežčiau palaikyti tvarką savo klasėje ir neleisti vaikams lipti jam ant galvos, o juo labiau – ant bagažo juostos. Be viso to, pranešėja dar papasakojo, kad bent jau jos pačios vaikai žino, kaip elgtis viešumoje. Jos dukrų vardai – Rita ir Mija. Rita griežianti smuiku, o Mija puikiai slidinėja. Ta pranešėja pasitaikė be galo šneki.

Kai ji baigė, visi oro uosto dėdės ir tetos ėmė ploti.

Tiesa, mes nesupratom, kam plojo – mums ar pranešėjai, bet neturėjom laiko aiškintis, nes iš tiesų reikėjo labai skubėti į lėktuvą.

– Kelinti vartai? – uždususi šūktelėjo mokytojo žmona.

– Šešti, – atsakė mokytojas ir parodė bilietą.

10

Labai nustebome prie vartų neradę nė vieno žmogaus.

– Spurtuojam! – riktelėjo mokytojas ir puolė į įlaipinimo rankovę, vedančią prie lėktuvo.

Ta rankovė buvo labai aidi ir be galo ilga. Netgi pamanėm, kad ji nuves mus iki pat užsienio, bet galiausiai priėjome galą ir atsidūrėme priešais lėktuvą ir jo duris.

Tiktai, mūsų apmaudui, jos buvo uždarytos. Lėktuvo varikliai gaudė, tad visi užsiėmėm ausis. Lėktuvas akivaizdžiai rengėsi kilti be mūsų.

– Mėgina pasprukti! – sušuko mokytojas žmonai.

– Ką? – sušuko mokytojo žmona.

– Neišdegs! – riktelėjo mokytojas ir ėmė spardyti lėktuvo duris.

Bet niekas neatidarė, taigi mokytojas nutarė nusiauti batą ir padaužyti smarkiau. Tuo metu, kai jis pasilenkė

11

atsirišti bato raištelių, lėktuvas pradėjo riedėti atbulas.

Mokytojas to nepastebėjo, taigi kai užsimojo trinktelėti per lėktuvo duris, toje vietoje jų jau nebebuvo.

Lėktuvas buvo tiek pavažiavęs, kad mokytojas dėjo batu per pilotų kabinos stiklą, susverdėjo ir tikriausiai būtų nukritęs ant žemės, jeigu nebūtų nusitvėręs stiklo valytuvo ir kojomis apsivijęs lėktuvo smaigalio.

Mes visi įvertinom, koks mokytojas vikrus, turint galvoje jo amžių.

– Įleiskite arba apversiu lėktuvą! – šaukė mokytojas. Šaukė jis taip garsiai, kad net perrėkė variklių gausmą.

– Kokia neteisybė: mokytojas išvyksta į užsienį be mūsų, – sumurmėjo Sampas, matydamas, kad lėktuvas teberieda atbulas, nors mokytojas daužo batu priekinį stiklą.

– Mokytojui tikrai labai reikia atostogų, – spėjo Hana.

– Kaip manot, ar jis įstengs taip iškabėti visą kelią? – spėliojo Tina.

– O kaip jam patieks pietus? – susirūpinau aš.

– Tikriausiai jam pasiūlys tik šaltų užkandžių, – nusprendė visažinis Tukas.

– Aš nė nežinojau, kad ir lėktuvai turi valytuvus, – stebėjosi Patris.

Kaip tik tą akimirką lėktuvas sustojo. Mokytojas vis dar viena ranka laikėsi už valytuvo, o kita daužė lango 12

13

stiklą. Mes stypsojom rankovės gale ir matėm, kaip piktai abu pilotai dėbso į mokytoją. Jie mostais rodė mokytojui paleisti valytuvą, bet šis tik purtė galvą. Mes juo žavėjomės. Koks mūsų mokytojas principingas!

Mokytojas pasileido tik tada, kai vienas iš pilotų papurškė jam valytuvų skysčio į kairę šnervę. Iš pradžių mokytojas lėtai nuslydo lėktuvo smaigaliu, tada čiūžtelėjo greičiau ir galiausiai šleptelėjo ant grindinio. Jo batas liko kabėti ant valytuvo.

Galų gale visi sėdėjome lėktuve išties didžiuodamiesi savo mokytoju. Jis buvo mūsų didvyris, mat sugebėjo įsodinti visus į lėktuvą. Skrydžio kapitonui suminkštėjo širdis, jis grįžo prie įlaipinimo rankovės ir suleido visus vidun. Mokytoją taip pat įleido, kai žmona patikino, kad jis niekam nekelia pavojaus.

– Išskyrus tuos, kurie elgiasi neteisingai, – pridūrė mokytojas.

– Mano mokytojas visuomet sakydavo, kad net ir be gabumų viską galima pasiekti atkaklumu, – savo ruožtu pareiškė kapitonas.

Mes, žinoma, apgailestavom, kad mokytojo batas buvo paimtas kaip daiktinis įrodymas, jeigu kartais jam būtų pareikštas kaltinimas sukėlus pavojų skrydžio saugumui. Taip pat visi užjautėm mokytoją, mat krisdamas jis susitrenkė užpakalį ir negalėjo sėdėti.

14

Todėl skrydžio metu buvo priverstas klūpoti viename skyriuje su dviem šunimis. Turėjom vilties, kad mokytojui bent jau patinka šunys. Bet dar labiau vylėmės, kad šunims patinka mokytojas.

– Ten, kur keliaujame, batų nereikės, – atsidusęs pasakė šunims mokytojas, kai lėktuvas pagaliau pakilo į orą. – Mintis, kad netrukus drybsosime ant minkštutėlio smėliuko, o švelnus vėjelis glostys saulės nugairintą odą, man viską padės ištverti. Klausysimės dykros tylos ir kauksime priešais pilnatį drauge su kojotais, – įsisvajojo mokytojas, priglaudęs šunims prie šonų galvą.

Elė, bendraklasiai ir jų mokytojas su žmona keliauja atostogauti. Vos atsidūrus oro uoste, klasės mokytoją pasitinka daugybė nemalonumų. Bet tikrasis išbandymų metas prasideda, kai atvykus į Laplandiją išaiškėja, kad mokytojas – Kalėdų Senelio sūnelis. Ar tai reiškia, kad ir įpėdinis? Kaip keliautojai susidoros su šia naujiena? Ar dar sugrįš namo?

Tai trečioji knygelė apie Elę ir draugus. Suomis Timo Parvela (g. 1964 m.) šmaikščiai pasakoja apie pradinukų, mokytojo bei jo žmonos nuotykius Laplandijoje. Skaitant teks ne kartą nusikvatoti – ne veltui autorius įkvėpimo sėmėsi iš savo mokytojavimo patirties!

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Elės klasėje nuotykiai niekad nesibaigia!

Vienas kaip tik tuoj tuoj prasidės – laimėję originaliausios klasės nuotraukos konkursą, vaikai su mokytoju ir jo žmona ruošiasi skristi atostogų į užsienį.

Bet jie dar nežino, kad atsidurs ne išsvajotuose šiltuose kraštuose, o sniego ir šiaurės elnių pilnoje Laplandijoje.

Ten pat, kur gyvena Kalėdų Senelis. Ir mokytojas jį kažkodėl vadina tėčiu. Ar tai reiškia, kad mokytojas – Kalėdų Sūnelis?

K iti Elės ir jos draugų nuotykiai:

Akcijos ir specialūs pasiūlymai