Atėjūnas

tamsius, tuðèius kiemelius ir rûkydavau þvelgdamas á neiprastai didelá þalsvà mënulá þvarbiai juodame danguje. Viename maþuèiame svetimame rojuje atsigëriau ið fontanëlio, kitame nuo kaþkokio veðlaus þemaûgio krûmokðnio nusiskyniau kelias saldþiarûgðtes uogas. Šlovë magistrams, jis nebuvo panaðus á Paþinimo Medá...

Auðra uþklupo mane prie to paties tilto, kur pradëjau lyriðkà savo kelionæ.

Buvau pasirengæs iðbuèiuoti juokingà drakono snuká, spoksantá á mane nuo turëklo, bet nusprendþiau, jog persûdyèiau. Toks vulgarus poelgis, tokia klaidinga gaida derëtø nebent mëgëjø teatro spektalio finalui. O èia, Ketaryje, norëjau bûti tobulas. Todël sugráþau namo, nusirengiau ir èia pat, svetainëje, susirietæs á kamuolá ant þemutës trumpos sofos, saldþiai uþmigau.

Nubudau dar prieð vidurdiená. Jauèiausi taip, lyg man á venà kas bûtø áðvirkðtæs Kacharo balzamo, ir vietoje skystuèio fiziologinio tirpalo mano gyslomis tekëtø stebuklingas vaistas. Gryniausia ekstazë!

Lonli-Loklio nebuvo. Ir að truputá nervinausi. Tai anaiptol nebuvo tikras nerimas, bet ðioká toká diskomfortà, nestiprø smalsumo ir atsakomybës kirbëjimà vis dëlto jauèiau. „Ir kiek tai truks? – piktai svarsèiau. – Dienà? Metus?!“ Padvejojæs pasiunèiau jam ðauksmà: „Ðurfai, ar viskas gerai?“ „Taip, tik esu ðiek tiek uþsiëmæs, todël pasikalbësim vëliau. Nepyk!“ – Jis, pamanykite, uþsiëmæs! Ádomu, kuo... – nepatenkintas praneðiau luboms. Taèiau sunkumas nusirito. Ásitikinau, kad Ðurfas gyvas ir sveikas, o daugiau ið jo nieko në nereikëjo.

Nusikratæs didþiojo rûpesèio nusprendþiau papusryèiauti. Šiek tiek pagalvojæs nutariau, kad vidury dienos po Ketará gali pasivaikðèioti ir ledi Merilina: kam vargintis su tuo persirenginëjimu. Tad neilgai trukus grakðti panaitë jau stulbino nedidelio restoranëlio „Senasis stalas“ ðeimininkæ neþmoniðku talentu naikinti karðtus patiekalus: per naktá mano apetitas ágijo, ðvelniai tariant, ne mergaitiðkà mastà.

Iki valiai prisirijusi, ledi Merilina patraukë per parduotuves. Man reikëjo Ketario þemëlapio. Svarbiausia, jis galëjo praversti ateityje, o antra, tai buvo geriausia dovana paèiam sau. Þemëlapiai ir atlasai mane staèiai hipnotizuoja; jei bûèiau kitokio charakterio, bûtinai juos kolekcionuoèiau, bet toks pomëgis – ne man: mano daiktai, tarytum savo paèiø valia, iðsislapsto po tamsiausius plyðius ir bièiuliø namus, nors imk ir vinimis juos prikalk!

Nusipirkau nedidelá storo kartono lakðtà, ant kurio buvo kruopðèiai nupieðtas Ketario planas, atsisëdau prie stalelio miniatiûrinëje bevardëje uþeigëlëje, uþsisakiau kamros ir ánikau tyrinëti pirkiná. Tuoj pat suradau savo namus, man patikusá tiltelá su drakonø snukiais, uþeigà „Kaimo troba“ Linksmojoje aikštëje... Cha, kai prisimeni, kaip ten smaginosi Lonli-Loklis, ta aikštë tikrai verta savo pavadinimo!

Iðgëræs kamrà patraukiau toliau. Pamilau Ketario tiltus ir ketinau pereiti Mijerá – taip vadinosi toji tamsi upelë – bent porà ðimtø kartø!

371