dabar – prie darbo! Apkvaitæs þiûrëjau á Dþufinà. O jis nesmagiai gûþtelëjo peèiais tarsi sakytø, kad gamtos dësniai jam, deja, nepavaldûs. – Tikiuosi, neðoksi manæs smaugti, jei ðitam nelaimingam þmogënui duosiu kelis laðus tavo brangiojo balzamo? – nerûpestingai paklausë jis. – Neðoksiu... jeigu klius ir man. Tikrai esu gerokai nusivaræs! – Gerai, veltëdi! Kodël lig ðiol nenusiperki butelaièio? Juk sakiau... – Esu taupus, negi neaiðku? Seras Dþufinas Chali su palengvëjimu nusijuokë. Atrodo, pradëjau atsipeikëti. Þinia, kad mano skausmas sàþiningai padalytas perpus, sugràþino man gyvybæ. Panašiai vakar nutiko kapitonui Gjatai... Be to, man buvo leista suprasti, jog esu ne „atstumtas vyriðkis“ ið aðaringo romano, o þmogus, priverstas paklusti savo likimui. Tai labai skausminga, taèiau nepalyginamai natûraliau... Kai mûsø belaisvis gurkštelëjo Kacharo balzamo, jam palengva gráþo màstymo dovana. O kai susizgribo, kad nebeturi dirþo, pamëgino iðbuèiuoti mudviem kojas, taèiau pritarimo nesulaukë. – Verèiau judink lieþuvá, ir mikliau! – suniurnëjo Dþufinas. – Pirmiausia, kas tau uþkorë ðità groþybæ? – Chroperis Moa, sere, jis ið mûsø kraðtø... – Pakaks! – Dþufinas pasisuko á mane: – Pats Lojanèiosios Þuvies ordino didysis magistras. Ordiniûkðtis buvo ðiaip sau, apsusæs, taèiau tas vyrukas pasiþymëjo lakia vaizduote... Dþufinas vël ásmeigë akis á pirklá. Šis nejuèia susigûþë. Puikiai já supratau: Dþufino ðvininiø þvilgsniø kolekcijoje esama iðties klaikiø egzemplioriø. – Ko jis ið tavæs reikalavo, Agonai? – Vieno daiktelio. Jis norëjo pavogt kaþkoká „Didájá Talismanà“, në pats gerai neþinau... Mano uþduotis buvo menkutë: ábrukti dirþus reikiamiems þmonëms. Tada Chroperis pats jiems siøsdavo ðauksmà arba susitikdavo akis á aká ir praneðdavo, kà jie turi daryti... – Nuostabu. Ir kam tu ábrukai dirþus per ðá apsilankymà? – Niekam. Ðá kartà Chroperis atplaukë su manimi. Atrodo, suprato, kad be jo ásikiðimo naudos nebus. Að dariau viskà, kaip jis liepdavo, bet... Didþiausias mano laimikis buvo tas vaikëzas Apatis, bet ir jis sumedþiojo tik nieko vertà kopijà. Po ðitos nesëkmës Chroperis iðtisus metus nirðo, dar metus galvojo, o paskui mes vël iðplaukëme á Echà, ir jis paþadëjo, kad tai bus paskutinë kelionë, po kurios jis mane iðlaisvins... – Ir tu galësi atsidëti savo versliukui, ar ne? – vylingai prisimerkë Dþufinas. – Ið tø apjuostø vaikinø iðeina visai neblogi vagys, tiesa? Padarys viskà, kà paliepsi, o, jei kokios, ðeimininko neiðduos... Tau patiko, Agonai, ar ne? Tai kiek sostinës gero iðgabenai á savo saulëtàjá Taðerà? – Að ne... 303
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.