Atėjūnas

Virðininkas. Tam tikru poþiûriu irgi „visø kieèiausias banditas“. Tiktai tarnauju ástatymui. Beje, mano þinyba domisi vien maginiais nusikaltimais.

– Kokiais? – nepatikliai perklausiau.

– Kokiais girdëjai. Maginiais. Ir nereikia vaipytis: að nejuokauju. Ne juokai man dabar galvoje. Kol kas pamirðk. Jeigu susitarsim, gausi atsakymus á visus savo klausimus, netgi daugiau...

– Tai kad mes, gali sakyt, jau susitarëm.

– Tikrai? Kà gi, tuomet viskas gerai. O maniau, teks tave átikinëti. Net kalbà parengiau, stengiausi...

– Verèiau pasakykit, kuo að bûèiau, jei pradëèiau pas jus dirbti?

– Maþosios slaptosios paieðkos kariuomenës Virðininko Naktinis Veidas. Bet kariuomenë naktimis paprastai puèia á aká, todël tu, Maksai, ið esmës bûtum savo paties virðininkas.

– Kaip svetimšaliui, visai nebloga karjera!

– Tikrai... Sakyk, o jeigu að vis dëlto bûèiau tas, kaip ten pavadinai, – „mafiozas“... Ir tada sutiktum pas mane dirbti?

– Þinoma, – sàþiningai prisipaþinau. – Kol kas nieko nenutuokiu apie jûsiðkio gyvenimo aplinkybes, todël nematau skirtumo tarp nusikaltëliø ir tø, kurie juos gaudo.

– Ðaunuolis, kolega, nesumelavai! Varyk taip ir toliau. Tiesa – ne toks svarbus dalykas, kad vertëtø jà slëpti.

To sero Dþufino plëðriu paukðèio profiliu ir ðaltomis iðmintingo þudiko akimis ðypsena buvo stebëtinai minkðta. Supratau, kad seniai nebuvau taip pakerëtas – nei sapne, nei juo labiau tikrovëje. Ið tikrøjø norëèiau likti èia, greta ðito keisto þmogaus, o kuo jis verèiasi ir koká vaidmená ketina man skirti, – nusispjaut. Gal bûtent todël á mudviejø pokalbá nusprendþiau þiûrëti taip rimtai, tarsi jis vyktø tikrovëje: labai norëjau ðiuo þmogumi tikëti. Jau seniai nebuvau taip karðtai ko nors troðkæs.

– Belieka aptarti technines smulkmenas, – atsiduso seras Dþufinas Chali.

– Kà turite galvoje?

– Ogi tà, kad tau, Maksai, dar reikia èia patekti.

– Argi að ne èia? Ak, teisybë...

– Bûtent! Manai, dabar tu tikras?.. Paprastas vaiduoklis... na, beveik paprastas. Þmonës tavæs dar nesibaido, bet kiekvienas iðmanantis plika akimi pastebës skirtumà... Be to, turëtum vargo su kûnu, kuris ðiuo metu drybso po antklode. Jeigu jis mirs – tau ðakës. Ne, èionai privalai atkakti su visais þarnagaliais, kurie ðià akimirkà yra neþinia kur.

– Ta-a-aip, þarnagaliai – ne juokas, – susisielojau.

– Gryna teisybë. Todël ádëmiai klausykis. Kai prabusi, tau teks padaryti kai kà neámanoma. Visø pirma privalësi prisiminti mûsø pokalbá. Tikiuosi, dël to nebus vargo. O jeigu bus, kà gi, viskà teks pradëti ið naujo... Antra, prisiminæs turi ásisàmoninti, kad viskas labai rimta. Tau reikës átikinti save, jog kai kurie sapnai gali tæstis tikrovëje. O jei nepasiseks, bent ákalbëk save tai patikrinti. Ið smal166