s a Robi n
a d s u H
Seniai seniai, 1066 metais, normanai, Prancūzijos pakrantėse apsigyvenę vikingų palikuonys, vedami savo karaliaus Vilhelmo Užkariautojo, užėmė Angliją. Senieji salos gyventojai anglosaksai ne visada sutarė su naujaisiais šeimininkais. Užkariautojai reikalavo didžiulių mokesčių, o ir kalbėjo svetima kalba – prancūzų.
Tuo metu karaliui priklausė visos žemės, miškai ir kaimai, išskyrus plotus, valdomus bažnyčios. Rūpintis žemėmis karalius pavedė pilių ponams. Šie iš sričių gyventojų rinko mokesčius į karalystės iždą, taip pat ir sau prisikraudavo neblogo turto. Valstiečiai buvo vargani ir alkani, bet medžioti gretimuose miškuose negalėjo. Miškus saugojo sargai, o slapukai medžiotojai kaipmat pakliūdavo į kartuves.
Robinas Hudas buvo anglosaksas. Jis nesidžiaugė normanų valdžia ir nesilaikė jos įsakymų. Robinas su savo bendrininkais, linksmaisiais vyrukais, Šervudo girioje šlamštė gardžią elnieną, kiek tik širdis geidė. Valdžia Robiną vadino plėšiku, o jį sugavusiajam buvo pažadėtas atlygis. Taip, Robinas buvo plėšikas, bet teisingas plėšikas: jis plėšė tik turtinguosius ir grobį išdalydavo vargšams. Visi jį laikė didvyriu, išskyrus, žinoma, pilių ponus ir Notingamo šerifą.
Robinas Hudas
UDK 821.511.111-93 Ku-195
Mauri Kunnas ROBIN HOOD Otava, Helsinki, 2009
Knygos vertimą ir leidimą remia FILI – Finnish Literature Exchange
ISBN 978-609-441-205-9
© Doghill Productions Oy Pirmą kartą 2009 metais Suomijoje išleido Otava Publishing Company Ltd., pavadinimu Robin Hood. Lietuvių kalba išleista susitarus su Otava Group Agency, Helsinkis. © Vertimas į lietuvių kalbą, Akvilė Giniotaitė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014
s a n Robi
a d s u H Iliustravo Mauri Kunnas
Iš suomių kalbos vertė Akvilė Giniotaitė
Vilnius 2014
Lokslio pilis, normanų atimta iš Robino Hudo šeimos.
Kelias iš pietų, iš Londono į Notingamo miestą, ėjo per Šervudo girią. Retas šiuo keliu traukė be baimės, ypač jei turėjo nemažą kapšą pinigų. Trumpai tariant, girią valdė Robinas Hudas, garsus lankininkas ir plėšikas, su malonumu palengvinantis keliautojų pinigines.
Panelės Marianos dvaras.
Robino Hudo ir jo linksmųjų vyrukų slapta stovyklavietė. Robinas buvo didikų šeimos sūnus, pasiryžęs ginti užguituosius nuo valdžios žmonių.
Robinas ir jo bendrininkai, linksmieji vyrukai, mėgo rengtis žaliais apdarais.
4
Vienuolynas, kuriame gyveno brolis Tukas, kol dar nebuvo įstojęs į Robino gretas.
Notingamo miestas ir pilis. Ten gyveno besotis Notingamo šerifas, aukštas karaliaus pareigūnas ir pikčiausias Robino priešas.
Šervudo giria buvo karaliaus miškas, kuriame galėjai medžioti tik su karaliaus leidimu. Bet argi tai rūpėjo Robinui Hudui? 5
6
– Stot, kareiviai! Tikriausiai norit pasilengvinti krovinį? – sušuko Robinas Hudas. – Kas drįsta stabdyti Notingamo šerifo mokesčių rinkėjus? – paklausė suirzęs kareivis. – Aš Robinas Hudas, o čia linksmieji vyrukai. Gal esat girdėję apie mus? Kareiviai buvo girdėję… Dar kartą Šervudo girios plėšikų laimikiu tapo vertingas krovinys.
– Prakeiktas Robinas Hudas, – niršo Notingamo šerifas. – Aš dar pričiupsiu tave! 7
Robinas ir jo linksmieji vyrukai visko, ką pasigrobdavo, sau, be abejo, nepasilikdavo. Jie dalijo laimikį vargšams saksams, tiems patiems, iš kurių šerifas be gailesčio rinko mokesčius. Štai našlei ir jos vaikams Robinas padovanojo gražius auksinius indus. – Telaimina tave Dievas, Robinai Hudai, – dėkojo našlė. – Hmm, lietaus vandeniui būtų tikę ir mediniai indai, – svarstė Robinas.
8
Kurčias odminys gavo rūmų fanfarą. Jis mėgo muziką.
Medkirtys Gumbas gavo iš normanų pagrobtą šalmą. Nuo tada jis nebeprasiskeldavo galvos. Šluotininkei atiteko didikės galvos apdangalas. – Va dabar tai aš daili, – manė sau.
Pelyno kaimo gyventojams Robinas atidavė visų vertingiausią dovaną: šerifo brangenybių skrynios raktą. – Būtų šaunu gauti dar ir skrynią, – krizeno kaimo gyventojai.
9
Kartą Šervudo linksmieji vyrukai gretimo vienuolyno kieme dalijo vargšams prisiplėštas gėrybes.
– Norim tau atsidėkoti, Robinai, – tarė vienuolės. – Pasiuvom tau dailią naują skrybėlę. – Ačiū, ačiū, – žioptelėjo Robinas. – Tokiam garbingam didvyriui reikia puikiai atrodyti, – kalbėjo vienuolės. – Oi oi oi, dabar atrodai įstabiai.
10
– Oi oi oi, atrodai įstabiai! – žingsniuodami stovyklavietės link prunkštavo Raudonasis Vilis, Alanas ir malūnininko sūnus Mačas. Prie liepto per upę stoviniavo nemenkas vyriokas. – Į ką ten spoksai? – urgztelėjo Robinas. – Traukis iš kelio arba paragausi mano kardo!
– Lengva tau puikuotis, kuoduota pempe, kai aš turiu tik šitą lazdą apsiginti, – tarė keleivis ir nė nekrustelėjo. – Vili, duok lazdą, pamokysim dičkį, kaip elgtis!
11
Mazasis Dzonas
Vieniems jis didvyris, kovojantis už teisybę, grobiantis gėrybes iš turtuolių ir dalijantis jas vargšams. Kitiems – netikėlis plėšikas, kurį reikia kuo greičiau patupdyti į belangę. Bet turbūt visi sutinka, kad šis katinas yra apsukrus ir nepaprastai taiklus šaulys. Tad kas jis toks? Ogi Robinas Hudas! Drauge su Robinu Hudu pergudrauti godųjį Notingamo šerifą Maurio Kunno paveikslėlių knygoje stengsis paršelis Mažasis Džonas, barsukas vienuolis Tukas ir kiti padūkę Šervudo girios narsuoliai.
ISBN 978-609-441-205-9
El. knygynėlyje – geresnės kainos!