JŪRATĖ SUČYLAITĖ (Klaipėda)
Nuovargis Lyja. Mano sausame kambaryje durys pamiršo kelią, laikrodis – ne dangumi, migla užklotas. Sienos apkurtusios – vieneri metai be juoko, ryto muziką nustelbia išeinančiosios memuaruose atgijusios dejonės. Sakiau, neįžodinsiu nuovargio – ne vakarui, ne nakčiai gimiau. Vėjas trūkteli langą, krinta nuo stalo vaza, gėlės seniai nužydėjusios. Iš sauso kambario į liūtį išeinu – plaunu akis tolių atmintimi. Šalti lašai suvilgo lūpas – duonos, kalbos, komunijos skonis. Neišduosiu savęs ir namų, širdie, prisipildyk gyvenimo.
Lietus į stiklą Vienas per kitą lipa, stumdosi, veidais prie stiklo prisiploja, klausia, laukia, žvelgia rūsčiai maži šlapi teisėjai, vandeninės rutulinės togos. Šiapus durų – pasaulis sausas, šiltas ir saugus, tiktai debesis užgriuvo namą, tik šaltis lašų veiduos, tik vandeniniai kumščiai puola, daužo mano langą.
71