Tos birželio purpurinės rasos. Medikų kūrybos rinkinys

atspindžiais atgaivina žmoguje jutiminį subtilumą; o juk būtent gelminis pojūtis veda prie tiesos branduolio, nes jis - tai skverbimasis dieviškosios tikrovės link Aš norėčiau pakalbėti apie keletą, mano nuomone, meistriškiausių literatūros klasikų, kurie, atverdami giliausius jausminius niuansus, padeda žmogui išlaikyti dvasingumo ašį. Vienas jų - Viljamas Folkneris, kurio kūryba liepsnoja lietaus atšvaitais, subtiliomis dvasinio drastiškumo apraiškomis, alsiais švelnumo garais ir skaudžiai aižančiu žmonių susvetimėjimu. Kalbant apie Folknerio kūrybą paprastai akcentuojama socialinė tematika, kurioje nagrinėjama sunki juodaodžių vergų padėtis, visuomenės abejingumas, teisėtvarkos paviršutiniškumas, nusikaltėlių linčai. Tačiau tai tėra blausi detalė jo kūryboje. Folknerio kuriama specifinė atmosfera atskleidžia subtiliausius sielos atspalvius, personažai nesupančioti jokių normų, neatspindi jokių tipažų, jie dažnai atrodo nuožmūs, atšiaurūs, drastiški, tačiau švyti kažkokiomis mistinėmis gelmėmis, nesuvokiamu trapumu, o jų santykiai taip pat prašoka bet kokias moralės taisykles ar loginį braižą. Kiekviename šio rašytojo romane sklando beprotybės dvasia, neišvengiama vienatvė, skaudus atitolimas ir tai tviska gaivalingu grožiu. Folknerio kūryboje nuolatos kaitaliojami asmenys, kuriais kalbama, šitaip leidžiant įsismelkti į absoliučiai skirtingas dvasines plotmes; o vidinės audros netikėtai prasiveržia ramioje aplinkos plynėje. Turbūt įspūdingiausiame Folknerio romane „Kai aš gulėjau mirties patale” pavaizduotas Darias - vienas ryškiausių literatūrinių personažų, kuriame susitelkęs mistiškas gamtos gaivalas ir nerealumo nuojauta jam iš kibiro semiant vandenį, prisigėrusį naktinės vėsos, geležies prieskonio ir žvaigždžių šviesos, padeda ugdyti jutiminį sodrumą ir pripildo būvį nežemiškos pojūčių kokybės.

M. Prustas - dar vienas didis literatūros meistras, gebantis išsaugoti akimirką amžinybėje, užčiuopti subtiliausių pojūčių gelmes ir atverti unikaliausias sielos kerteles. Jo septynių romanų cikle „Prarasto laiko beieškant” atskleidžiama mene slypinti magija, intymus sielos 108 ryšys su pasauliu, giluminis egzistencijos išjautimas, asociacijų ir jutimų kuriama tikrovė, jausmo įvairialypiškumas bei visuomeninio gyvenimo betiksliškumas; aukštuomenės salonuose susitelkęs pseudointelektualumas, išstumiantis tikrąjį intelektą. Prusto kūryba neabejotinai viena švelniausių ir šviesiausių, spinduliuojanti jaukumą, atidumą ir artumą žmogui. Vien gležnas, o drauge tvarus, šilumos sklidinas pagrindinio veikėjo ir jo močiutės ryšys, sugauta juos supusi skersvėjo akimirka yra šis tas nesuvokiamai jautraus, kas įsilieja į giliausias dvasines versmes.

V. Woolf - viena pačių intelektualiausių ir meistriškiausių rašytojų, kurios kūryba atskleidžia akimirką iki paties giliausio jausmo šaltinio. Ji paneria į jausmą taip giliai ir švelniai, kad pateikia jį su įstabiausiu subtilumu ir vargu, ar yra kitas rašytojas šitaip jautriai perteikiantis žmonių santykius, atveriantis jutiminę tikrovę ir išvengiantis bet kokio banalaus sentimentalumo šešėlio. Jos kūryboje, ypač romanuose „Ponia Delovėj”, „Į švyturį” ir ..Bangos”, alsuoja įspūdingiausi vaizdiniai ir asociacijos, stulbinanti poezija, egzistencijos mistika, euforiškos būties išjautimo akimirkos, miglotas dvasinės pilnatvės jausmas, negalėjimas atsistebėti būties gaivalais bei amžinoji viltis, girdanti sielą visaapimančio artumo pažadu. Šis neaprėpiamas gelminis ryšys su pasauliu Švyti tokia intensyvia dieviškąja šiluma, jog, rodos, įstengia išsklaidyti žmoguje susitelkusią dvasinę darganą ir paskleisti jame palaimingos ramybės, bebaimio jaudulio garus. O prasklaidžius stingdančią mirties, amžinosios nebūties baimę, atsiranda daugiau vietos meilės spindulingumui.

Vienas žymiausių klasikų F. Dostojevskis įsiskverbia i intymiausias žmogaus sielos gelmes, palyti tą ribą, kuri pačioje dvasios gūdumoje boluoja dvelkdama nebe šio, gilesnio matmens, dieviškumo nuojauta. Jo literatūroje tvyranti sapno atmosfera, kuriama slapčiausių ir drastiškų vidinių veikėjų išgyvenimų; giluminis personažų vaizdavimas; jų liguistas, beprotybės atšvaitų prisisunkęs būvis; afekto būsena; baimės, neviltis, neišvengiama vienatvė ir nežinomybė, kelianti nesaugumo jausmą; egzistencinė krizė; dieviškumo paieškos ir nuolatiniai, įnirtingi būties apmąstymai - visa tai apskritai atskleidžia žmogaus