Page 1

1

grįžimai lietuvon

Czesław Miłosz

Grįžimai Lietuvon Grįžimai Lietuvon

Tomas Venclova

Parengė ir sudarė Barbara Toruńczyk bendradarbiaudama su Mikołajumi Nowaku-Rogozińskiu


2

Czesław Miłosz | Tomas Venclova


3

grįžimai lietuvon

Czesław Miłosz Tomas Venclova

Grįžimai Lietuvon Parengė ir sudarė Barbara Toruńczyk bendradarbiaudama su Mikołajumi Nowaku-Rogozińskiu

vilnius 2014


4

UDK 821.162.1(73)(092)(044.2) Mi226

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

Versta iš: Czesław Miłosz and Tomas Venclova Powroty do Litwy Pirmąkart publikuota „Zeszyty Literackie“, Varšuva, 2011

Knygos vertimą parėmė Instytut Książki – Vertimų rėmimo programa © POLAND

Knygos leidimą iš dalies parėmė: Lietuvos kultūros taryba Lenkijos institutas Vilniuje

Czesław Miłosz © 1936, 1979, 1982, 1985, 1991, 2010, 2011, 2012, The Czeslaw Milosz Estate All rights reserved Tomas Venclova © tekstai, vertimai, 2014 Barbara Toruńczyk © sudarymas, 2011 Viršelio dailininkas © Zigmas Butautis, 2014 Vertimai © Eugenijus Ališanka, 2013, 2014; Diana Bartkutė-Barnard, 2013; Algis Kalėda, 2013; Donata Mitaraitė, 2013; Leonas Peleckis-Kaktavičius, 2013; Kazys Uscila, 2014. ISBN 978-5-415-02356-1


5

grįžimai lietuvon

Turinys

Sudarytojos įžangos žodis / Vertė Kazys Uscila ............................................7 Tomas Venclova. Pratarmė / Vertė Kazys Uscila .......................................11 I dalis. Abiejų Tautų Poezijos Didžioji Kunigaikštystė . .......................17 Tomas Venclova. Pašnekesys žiemą / Vertė Czesławas Miłoszas .................18 Nuo vertėjo [Czesławo Miłoszo] / Vertė Kazys Uscila .............................23 Czesław Miłosz. Tomas Venclova. Laiškai (1976–2002) / Vertė Kazys Uscila ............................................................................26 Tomas Venclova. Neviltis ir malonė .......................................................45 Czesław Miłosz. Tomas Venclova. Dialogas apie Vilnių / Czesławo Miłoszo dalį vertė Kazys Uscila .............................................54 Czesław Miłosz. Atskiras sąsiuvinis: Metėlės žvaigždė / Vertė Eugenijus Ališanka ....................................................................91 Tomas Venclova. Poezija kaip atpirkimas ..............................................99 Tomas Venclova. Miłoszas Vilniuje / Vertė Kazys Uscila ........................108 Czesław Miłosz. Kazio Borutos vertimai ..............................................109 Tomas Venclova. Dėl „Eilėraščių apie Baltiją“ / Vertė Kazys Uscila . ...... 114 Czesław Miłosz. Jeilyje. I. Pašnekesys / Vertė Eugenijus Ališanka ............ 118 Tomas Venclova. Vertėjo savikritika / Vertė Kazys Uscila . .....................121 Czesław Miłosz. Skriausti įpratęs / Który skrzywdziłeś / Vertė Tomas Venclova ......................................................................129 Tomas Venclova. Encomium insulae ....................................................131 Tomas Venclova. Mano Miłoszas / Vertė Kazys Uscila ...........................134 Tomas Venclova. Kita erdvė / Vertė Eugenijus Ališanka .........................136 Czesław Miłosz. Laiškai apie Tomą Venclovą. Jerzy Giedroycui / Vertė Kazys Uscila ...............................................139


6

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

Tomas Venclova. Pavasaris Berklyje / Vertė Leonas Peleckis-Kaktavičius . .......................................................................150 Tomas Venclova. Užrašai apie Czesławą Miłoszą . ...............................160 Tomas Venclova. Dvi kunigaikštystės / Vertė Algis Kalėda .....................195 Tomas Venclova. Abiejų Tautų poetas ..................................................197 II dalis. Grįžimai Lietuvon ............................................................... 209 Czesław Miłosz, Tomas Venclova. Pokalbiai apie Lietuvą / Vertė Kazys Uscila .......................................................................... 209 Czesław Miłosz. Apie lenkų ir lietuvių konfliktą / Vertė Kazys Uscila ...........................................................................216 Tomas Venclova. Seinų paribio tradicija...............................................224 Tomas Venclova. Miłoszas Vilniaus fone ............................................. 226 Czesław Miłosz. Laiškai apie Lietuvą ir Vidurio Europą Jerzy Giedroycui / Vertė Kazys Uscila ...............................................243 Tomas Venclova. Vilniaus universitetas ................................................258 Tomas Venclova. Miłoszas ir Brodskis / Vertė Diana Bartkutė-Barnard .... 260 Tomas Venclova. Teologinis romanas / Vertė Donata Mitaraitė. ...............263 Tomas Venclova. Žemiškojo rojaus beieškant / Vertė Algis Kalėda ..........278 Czesław Miłosz, Jerzy Giedroycas. Du laiškai apie poeto vaidmenį / Vertė Kazys Uscila . ....................................................... 286 Czesław Miłosz, Tomas Venclova, Josif Brodski. Atviras laiškas: Poetai Lietuvai / Vertė Kazys Uscila .................................................291 Bibliografija, paaiškinimai / Vertė Kazys Uscila ....................................293


7

grįžimai lietuvon

Sudarytojos įžangos žodis

Knyga Grįžimai Lietuvon sudaryta iš Czesławo Miłoszo poezijos kūrinių, straipsnių, laiškų, prisiminimų ir vertimų, susijusių su Tomu Venclova, bei Tomo Venclovos eilėraščių, vertimų, recenzijų, komentarų, straipsnių ir užrašų, skirtų Czesławui Miłoszui. Poetai kilę iš skirtingų kraštų, reprezentuoja skirtingų kartų patyrimą, kūrė skirtingomis kalbomis. Juos susiejo draugystė ir įsitikinimas dėl ypatingo poezijos vaidmens Lenkijos ir Lietuvos visuomenių gyvenime. Abu buvo įaugę į tuos pačius istorinius kraštovaizdžius, abu mylėjo Lietuvos gamtą ir tą patį miestą  – Vilnių. Abu baisėdamiesi suvokė istorines katastrofas, kurias teko patirti toms žemėms. Abu sėmėsi jėgų iš įsitikinimų, kad galima priešintis vizijoms, skelbtoms Istorinės Būtinybės tikėjimo išpažinėjų. Širdžių, protų pašnibždėjimais, iš vaikystės išlikusiu prieraišumu ieškojo vilčių atgimti, naujo daugiaspalvės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijų pavidalo. Jų tikslu tapo Lenkijos ir Lietuvos santykių suderinimas per tarpusavio supratimą ir pagarbą, šalinant neapykantos kalbos, ideo­ logijų, nacionalizmų, trumparegių politinių vaidų nirtulius. Abu savo egzistencinius pasirinkimus paremia išmintingu ūkininkavimu kultūros pasaulyje, neišsižadėdami sąsajų su tėvyne. Į pirmąją knygos dalį, pavadintą „Abiejų Tautų Didžioji Poezijos Kunigaikštystė“, pateko tekstai, kuriuose persipina Venclovos eilėraščiai, išversti į lenkų kalbą Miłoszo, ir Miłoszo eilės, verstos į lietuvių kalbą Venclovos. Visumą pradeda Venclovos eilėraštis, kurį į lenkų kalbą išvertė Miłoszas. Taip lietuvių poetas 1973 metais įžengė į lenkų literatūrą. Tai yra seniausias kūrinys, liudijantis apie abiejų poetų ryšius. Paskutinis pažymėtas 2011 metų data. Venclovos tekstai, pateikti chronologine tvarka, yra įžvalgi Miłoszo kūrybos charakteristika ir sąžininga jų prezentacija. Šį vaizdą praturtino Miłoszo ir Venclovos 1976‒2002 metų tarpusavio


8

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

korespondencija. Čia gyvenimas siejasi su kūryba. Jerzy Giedroycui rašytuose Miłoszo laiškuose skaitytojas ras tų pačių įvykių atspindžių. Tą knygos dalį papildo Miłoszui skirti Venclovos dienoraščio fragmentai, parinkti ir parengti autoriaus, spaudoje skelbiami pirmą kartą. Antrą knygos dalį, pavadintą „Grįžimai Lietuvon“, sudaro Miło­ szo mintys apie to meto Lietuvą, matytą iš įvairių perspektyvų: senalietuvių, gimusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir tradicijose, išaugusių su lenkų kultūra ir kalba; lenkų, kurie liko Lietuvoje ir stengiasi būti ištikimi savo lenkiškumo suvokimui, bei į Lenkiją perkeltų lenkų, kurie ir toliau turi pretenzijų į „lenkišką Vilnių“. Venclova vaizduoja, kaip tas problemas mato šių laikų lietuviai. Miłoszas dar prieš karą, kaip pažymi Venclova, „išsprendė Vilniaus problemą“. Buvo už to miesto nepriklausomos Lietuvos sostinės statusą. Kitokio būdo sušvelninti lenkų ir lietuvių konflikto jis nematė. Ir nematė kitų šansų šių laikų Vilniaus raidai. Antra dalis papildyta Miłoszo laiškų Jerzy Giedroycui fragmentais, susijusiais su lenkų ir lietuvių santykiais 1973–1999 metais, bei Miłoszo ir Giedroyco 1981 metų laiškų fragmentais. Šios knygos leidimą inicijavo Barbara Toruńczyk, kuri atrinko abiejų autorių tekstus, parengė ir sudėjo juos į tomą. Sukaupti juos padėjo Mikołajus Nowakas-Rogozińskis. Įžangą parašė Tomas Venc­lova. Teksto išnašos, jei nenurodyta kitaip, yra autorių. Paaiškinimus ir bibliografines nuorodas, pateiktas knygos pabaigoje, parengė Mikołajus Nowakas-Rogozińskis. Po kiekvieno pasisakymo nurodyta data. Kai kuriems tekstams leidėjas suteikė antraštes, kurios pažymėtos bibliografinėse nuorodose. Tomui Venclovai dėkojame už dienoraščio įrašų, susijusių su Miłoszu, parengimą spaudai bei už leidimą naudoti jo korespondenciją su Miłoszu. Dėkojame Januszui Drzewuckiui ir Markui Żakowskiui iš leidyklos „Czytelnik“ bei Wojciechui Sikorai, Maisons-Laffitte Literatūros instituto direktoriui, už leidimą perspausdinti Czesławo Miłoszo ir Jerzy Giedroyco korespondencijos fragmentus. Už galimybę naudotis šia korespondencija dėkojame Marekui Kornatui ir


grįžimai lietuvon

9

Magdalenai Grochowskai, Beinecke Rare Book and Manuscript Lib­ rary iš Jeilio universiteto – už Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos korespondencijos pateikimą. Reiškiame dėkingumą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Vilniuje Rankraščių departamentui už Czesławo Miłoszo 1976.V.24 laišką Tomui Venclovai. Leidėjas dėkoja Anthoniui Miłoszui už išreikštą pasitikėjimą ir suteiktą leidimą spausdinti. Daug kartų patyrėme Agnieszkos Kosińskos, ištikimos Czesławo Miłoszo sekretorės, dabar tvarkančios jo kūrinių autorines teises, supratimą ir pagalbą. Barbara Toruńczyk Vertė Kazys Uscila, 2014


10

Czesław Miłosz | Tomas Venclova


11

grįžimai lietuvon

Tomas Venclova Pratarmė

Czesławą Miłoszą pažinojau dvidešimt septynerius metus (1977– 2004). Apie tos pažinties detales pasakoja ši knyga. Tai buvo nepaprasti metai. Pradžioje totalitarinė santvarka Rytų ir Vidurio Europoje atrodė tvari: neturėjome vilčių, kad sugrįšime į gimtuosius kraštus, nebent su vargais per sieną pergabenamų knygų pavidalu. Tai pasikeitė greitai ir staiga. Paskutiniu mano pažinties su Miłoszu laikotarpiu mudviejų šalys jau džiaugėsi laisve, o sugrįžimas į jas liovėsi buvęs neįgyvendinama svajonė. Tie metai vainikavo Miłoszo gyvenimą ir kūrybą. Jis nemažai prisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės laimėjimo, taip pat prie lenkų ir lietuvių ginčų sprendimo; tapo Nobelio premijos laureatu, pagrįstai laikomu didžiausiu XX amžiaus abiejų tautų poetu; po penkių dešimtmečių ir neįtikėtinų išgyvenimų vėl pamatė Vilnių, Šetenius ir Krasnagrūdą. Tais metais susitikdavau su Miłoszu gana dažnai. Būtų nekuklu pasakyti, kad buvau jo draugas, bet tam tikra prasme buvau mokinys, nuo ankstyvosios jaunystės įsimylėjęs jo eiles, sėmęsis iš jo esė žinių apie šimtmetį ir savo tėvynę. Buvome kilę iš netolimų kraštų, baigėme tą patį universitetą – tiesa, iš esmės skirtingais laikais ir aplinkybėmis – bei priklausėme tam pačiam magiškajam „miestui be vardo“, kuris, nepaisant nieko, liko savimi. Buvau viena karta, gal net dviem kartomis jaunesnis, nes man stigo Miłoszo karo meto patyrimo, kai metai prilygsta dviem. Taigi mudviejų šnekos buvo pokalbiai žmonių, kurie priklausė skirtingoms epochoms. Taip pat buvo lenko ir lietuvio pokalbiai. Arba, gal tiksliau, senalietuvio ir jaunalietuvio pokalbiai. Miłoszas ne kartą leido suprasti, kad laiko save lietuviu, tik ne dabartine to žodžio prasme, kai tautybę pirmiausia lemia kalba. Sakė, kad yra paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Iš tos Kunigaikštystės, kaip žinoma, buvo kilę Kościuszka, Mickevičius ir


12

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

Piłsudskis. Jie dažnai vadino save lietuviais ir buvo taip vadinami kitų; dažnas, nors ne visi, turėjo baltiškas šaknis; o drauge jie buvo lenkai, priklausė lenkų kultūrai ir lenkų kalbai. Pastaruoju metu pradeda prigyti žodis „senalietuvis“. Šia sąvoka apibūdinami žmonės, kurie jaučiasi neatskiriamai susiję su Didžiąja Kunigaikštyste, o ne su Karūna1. Gimtoji kalba čia yra antraeilis dalykas: senalietuviai buvo ir tie, kurie kalbėjo lietuviškai, kaip filologas ir pamokslininkas Konstantinas Sirvydas (jam Miłoszas skyrė puikų eilėraštį) arba poetas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, – netgi neminint valstybės veikėjų, kunigų ir sukilėlių, šnekėjusių „rusėnų“, tai yra baltarusių, kalba. „Filologinių revoliucijų“ eroje, XX amžiaus išvakarėse, atsirado jaunalietuviai, kuriems kalba buvo svarbiausias dalykas. Nors jie laikė save Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojais, sukūrė kitą valstybę ir kitą kultūrą – dabarties Lietuvą, kuri du kartus, 1918 ir 1991 metais, išsikovojo nepriklausomybę. Ta Lietuva vartoja seną baltų kalbą ir smarkiai skiriasi nuo Lenkijos; kai kurios Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos jaunalietuviams yra artimos, bet bendras lenkų ir lietuvių patriotizmas jiems lieka nesuprantamas daiktas. Dėl gimimo vietos, kalbos ir auklėjimo priklausau jaunalietuviams (jie dabar vadinami tiesiog lietuviais), nors kartais ilgiuosi Sirvydo ir Baranausko senalietuviškos tapatybės, kuri negrįžtamai nuėjo į praeitį. Miłoszui Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tiek geografinis ir istorinis faktas, kiek mitas. Jis manė, kad tai buvo archajinių dorybių ir gražios tolerancijos kraštas, kur barokinės bažnyčios egzistavo greta kalvinų maldos namų, stačiatikių cerkvės – šalia unitų maldyklų, sinagogų ir mečečių, o senų senovės pagonybė irgi turėjo savo vietą ir teises. Manė, kad ta tradicija išliko lietuviško kaimo gyvenime, kurį valdė gamtos ritmas. Iš to radosi savotiškas poeto konservatyvumas ir čia jis ieškojo priešnuodžių prieš XX amžiaus nihilizmą. Iš čia taip pat kilo jo kalbos kultas. Mėgo ne tik lenkų kalbą: jį žavėjo lietuvių kalbos skambesys, ir ją jis gana gerai mokėjo (taip pat, kaip Yeatsą Karūna nuo 1569 metų buvo vadinama Lenkijos Karalystė, atskiriant ją nuo LDK. (Čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, – vert. past.)

1


grįžimai lietuvon

13

žavėjo geilų 2 kalbos garsai). Turbūt to pėdsakų liko kai kuriose jo eilėse. XX amžiaus pradžioje senalietuviai ir jaunalietuviai nesutardavo beveik dėl nieko, tatai lėmė negerus padarinius – daugiametį konfliktą dėl Vilniaus. Czesławas Miłoszas čia buvo reta išimtis: likdamas lenkas (arba senalietuvis), jis suprato jaunalietuvių požiūrį ir jaunalietuvių siekius. Mokėsi to, kaip ir daugelio kitų dalykų, iš savo giminaičio Oskaro Milašiaus, tipiško senalietuvio, kuris vis dėlto stojo Lietuvos Respublikos pusėn. Taip pat mokėsi iš Vilniaus krajovcų, tokių kaip Mykolas Romeris. Dar jaunystėje, „Žagarų“ grupės epochoje, išsakė savo kitokią poziciją dėl lietuvių problemos – kompetentingai rašė apie naująją lietuvių literatūrą ir vertė savo bendraamžio Kazio Borutos kūrinius. Galiausiai tapo savotišku tiltu tarp dviejų valstybių ir dviejų kultūrų. Tokių tiltų šiandienos Lietuvai ir Lenkijai labai reikia, ir tai, kad šis vaidmuo teko didžiausiam lenkų poetui, yra neįkainojamas dalykas. Pasakoti apie Miłoszo ryšius su lietuviais ir Lietuva galima daug. Tam skiriu didelę dalį šios knygos, juo labiau kad tie ryšiai lenkų skaitytojui dažniausiai yra nežinomi. Bet vis sužinau naujų detalių, kai kurias iš jų išvardysiu. Spalvinga detalė: jaunasis Miłoszas gerai pažinojo Józefą Albiną Herbaczewskį, taip pat žinomą Juozapo Albino Herbačiausko vardu. Šis buvo veikiau senalietuvis (tai matyti iš dvigubos pavardės), Krokuvos „Zielony Balonik“3 figūra, kur sakydavo prakalbas; pasak Tadeuszo Boy-Żeleńskio, iš tų jo prakalbų galima buvo suprasti, kad jam kažkas rūpi, ir net labai, bet jokiu būdu negalima buvo suvokti, kas. Paskui jis dėstė – tokiu pat stiliumi – lenkų literatūrą Kauno universitete, galų gale atsidūrė Krokuvoje ir čia mirė vokiečių okupacijos pabaigoje. Bičiuliavosi su Witkacu4 ir, kaip manoma, darė jam stiprią įtaką. Kita, rimtesnė detalė: Miłoszas susirašinėjo su paskutiniu nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru (vėliau stalininių lagerių kaliniu) Juozu Geilai – airiai, kalbantys keltiškai. Pirmas lenkų literatūrinis kabaretas, gyvavęs 1905–1915 metais. 4 Stanisław Ignac Witkiewicz (Witkac, 1885–1939) – lenkų rašytojas, dramaturgas, filosofas ir dailininkas. 2 3


14

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

Urbšiu. Abu jie buvo kilę iš Šetenių, tik Urbšys penkiolika metų vyresnis (beje, jis buvo ilgaamžis, išgyveno iki antros nepriklausomybės, net dalyvavo kovose dėl jos). Graži detalė: gyvenimo gale Miłoszas Vilniuje susitiko su savo širdingu jaunystės metų bičiuliu Vladu Drėma, turbūt žymiausiu Lietuvos meno istoriku, be to, Drėmos butas Literatų skersgat­ vyje pasirodė buvęs tas pats, kurį Miłoszas nuomojosi būdamas studentas. Taip susiklostė, kad aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius man teko būti gija, kuri jungė Miłoszą su Lietuva ir Vilniumi. Viskas prasidėjo nuo netiesioginių kontaktų. Jis išvertė mano eilėraštį Pary­ žiuje leistam žurnalui Kultūra5. Paskui daug prisidėjo prie mano išvažiavimo iš SSRS. Labai pagelbėjo pirmuoju, emigracijoje kiek­ vienam nelengvu laikotarpiu. Stengiausi atsilyginti, pasakodamas jam apie lietuviškus reikalus, apie senus pažįstamus (daug jų artimai pažinojau), apie pokyčius tuose kraštuose, pirmiausia apie tai, kas juose išliko ir išliks, nes pasižymi nepaprastu atsparumu. Jau po vienų pažinties metų Kultūroje buvo išspausdintas mudviejų pokalbis. Kartu dalyvavome lietuvių diasporos susitikimuose (ją Miło­ szas, kaip sakė, mėgo labiau, negu lenkų diasporą); sakėme kalbas minėjimuose, skirtuose mūsų universiteto 400-osioms metinėms, kuriuose dalyvavo ir lietuviai, ir lenkai, ir amerikiečiai. Sulaikę alsavimą stebėjome „Solidarumo“, karinės padėties ir Sąjūdžio eros įvykių raidą. Rašėme tomis temomis spaudoje. Dažnai kalbėjomės apie tai su Josifu Brodskiu, kuris mylėjo Lenkiją ir Lietuvą (o ypač Vilnių) taip pat, kaip mes. Kai sovietinė kariuomenė nužudė keliolika Vilniaus televizijos bokšto gynėjų, trise pasirašėme atsišaukimą, kurį išspausdino New York Times. Galbūt tai buvo ženklas, kad trys tautos – lenkų, rusų ir lietuvių – pavojingais laikais randa bendrą kalbą. Paskui jau buvo susitikimų Krokuvoje, Katovicuose, Seinuose ir turbūt dažniausiai Vilniuje. Tada išverčiau gana daug Miło­

Kultura (lenk.) – Jerzy Giedroyco 1947–2000 m. emigracijoje lenkų kalba leistas kultūros ir politikos mėnraštis, su kuriuo bendradarbiavo C. Miłoszas ir T. Venclova.

5


grįžimai lietuvon

15

szo eilėraščių. Jis džiaugdavosi, kai jie pasirodydavo lietuvių kalba (kartais anksčiau negu lenkiškai). Šią knygą sudaro esė ir filologiniai tekstai, parašyti ir poetui gyvam esant, ir po jo mirties. Juos papildo Miłoszui dedikuotas eilėraštis, parašytas tarsi Miłoszo poetika (ir su mintimis apie jį), vaizduojantis Gotlando salą. Taip pat yra prisiminimų ir ištraukų iš mano dienoraščio. Jie neaprėpia visko, ką apie poetą prisimenu ir norėčiau pasakyti, bet galbūt turi tam tikrą dokumentinę vertę. Kalbu, žinoma, tik apie tą knygos dalį, kurią parengiau aš. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios knygos pasirodymo, pirmiausia Barbarai Toruńczyk ir „Zeszyty Literackie“ redakcijai, su kuria bendradarbiauju nuo pirmojo to žurnalo numerio. Tomas Venclova Vertė Kazys Uscila, 2014


16

Czesław Miłosz | Tomas Venclova


17

grįžimai lietuvon

I dalis Abiejų Tautų Poezijos Didžioji Kunigaikštystė

Sakyčiau, būtent Miłoszas – žymiausias Vilniaus, „miesto be vardo“, poetas – buvo tas žmogus, kuris išsprendė „Vilniaus klausimą“ <...> Jis buvo ne tiktai LDK pilietis, bet ir vienas iš didžiausių kitos kunigaikštystės piliečių, tos, kurios taip pat nėra žemėlapyje, – kalbos ir poezijos kunigaikštystės. Man jis yra absoliučiai realizuoto poetinio likimo pavyzdys. Rašė septyniasdešimt metų, iki paskutiniųjų gyvenimo mėnesių – visada nepralenkiamu lygmeniu, nepaliaudamas stebinti savo vaisingumu ir išmintimi. Dabar, kaip niekad anksčiau, matome, jog jis prilygsta patiems geriausiems XX amžiaus poetams. Tomas Venclova, 2004

Geriausi lenkų rašytojai paprastai būna kilę iš Lietuvos, lygiai kaip geriausi anglų rašytojai – iš Airijos <...>. Kiekvienas lenkas (ir kiek­ vienas lietuvis) žino, kad didžioji Mickevičiaus poema Ponas Ta­ das prasideda žodžiais „Litwo, ojczyzna moja“ („Lietuva, tėvyne mano“). Bet toji pradžia yra paradoksali dvigubai, nes Pono Tado Lietuva – tai šiandienė Baltarusija. Miłoszas, skirtingai nei Mickevičius, buvo kilęs iš tikrosios Lietuvos. Vaikystėje skaitydamas Poną Tadą stebėjosi, kad ten kalbama apie bukus ir kurtus, kurių gimtosiose apylinkėse jam neteko matyti. Tačiau jis buvo kultūrų paribio rašytojas, kaip ir Mickevičius – taip pat kaip Celanas, Yeatsas, Italo Svevo arba Kavafis. Paribio dirva generuoja konfliktus, net karus – taip pat ir pasaulinius, – bet neabejojamai gimdo talentus. Tomas Venclova, 2004


18

Czesław Miłosz | Tomas Venclova

Knygą sudaro laiškai, rašytojų skirti vienas Tomas kitam, ir tekstai apie Venclova vienas kitą: Czesławo Miłoszo poezija, esė, laiškai, atsiminimai ir vertimai, susijęPašnekesys su Tomu Venclova, ir Vencložiemą vos eilėraščiai, vertimai, atgarsiai, komentarai, esė ir apžvalgos, skirtos Miłoszui. Lig šiol šių dviejų mąstytojų tekstai nepra-

aštrumo : jiedu Įženkranda į šį peizažą. Dar tamsu.reprezentuoja skirtingų kartų patirtis, dviejųplentas. kalbų gyvybingumą ir Anapus kopų gaudžia tuščias reflektuoja dviejų tautų santykių peripetijas. Su jūromis kariauja kontinentas – Autoriai užaugo toje pačioje istorinėje panoNematomas, bet sklidinas balsų. ramoje, reiškė meilę Lietuvos gamtai ir juodu Praeivis arba angelas sniege – Vilniui. susiejusiam miestui Paliko lengvą užpustytą brydę, Ir nors, anot juosvam Mindaugo Kvietkausko, „pasikeiIr kranto atspindys lange tė tai, kas kuria legendą Mums primena bevaisę Antarktidą.Vilniaus širdyje“, nors nebeturime Rudnickio kavinės su Miłoszo langu ir staleliu, tačiau tebesklendžia „baroPutoja neužšalus pragarmė. kiniai debesys virš barokinio miesto“, pasak Jau nebe pirmą mylią rieda smiltys. autorių liudijimus paties Miłoszo, tebeturime ir, pasinaudojant Čia paryškėja, čia išnykstaRūtos tiltas,Oginskaitės mintimis apieatšiauri filmo,žiemos skirto Nobelio premijos laureatui Ir plinta ertmė. autorius, „tai brangu. Ir brangintiNėraMiłoszui, nei telegramų, nei laiškų, na, nes reta.“

Tik nuotraukos. Tranzistorius neveikia. Sakytum, žvakė, lašanti vašku, Užantspaudavo pavojingą laiką.

Koks drėgnas oras, koks skardus akmuo, Koks visagalis paryčio rentgenas! Įtempus žvilgsnį, praskaidrėja sienos, Bažnyčios bokštas ir žmogaus liemuo. Baltam fone išsiskiria tiktai Migloti medžių kontūrai. Pro žievę, Net užsimerkęs, tu beveik matai Atsparią, siaurą paskutinę rievę. ISBN 978-5-415-02356-1

I SISBN B N 9978-5-415-02251-9 78-5-415-02356-1

9 785415 023561

w w ww. lwe w. i d vyakgl a . lvta g a . l t

Grizimai Lietuvon  

Knygą sudaro laiškai, rašytojų skirti vienas kitam, ir tekstai apie vienas kitą: Czesławo Miłoszo poezija, esė, laiškai, atsiminimai ir vert...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you