Maria molicka „Terapinės pasakos 2“ by UAB Leidykla VAGA

maria molicka .

E N I S P PASAK A R E T OS

antra dalis

maria molicka

TERAPINES PASAKOS antra dalis

UDK 884-93 Mo-71

© This edition of Bajki terapeutyczne, cz. 2 is published by arrangement with Harbor Point Sp. z o. o., Media Rodzina. © Maria Molicka, 2003 © Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Aleksaitė, 2009 © Iliustracijos, Asta Puikienė, 2009 © Leidykla VAGA, 2009

ISBN 978-5-415-02122-2

Maria Molicka Bajki terapeutyczne, cz. 2 Media Rodzina, Poland

maria molicka

TERAPINES PASAKOS antra dalis

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Vilnius, 2009

TURINYS

103

127

143

162

Pratarmė Vištytis ir antukas Riteris ir jo ginklanešys Namelis medyje Vaiduoklis kurmiukas Kamuoliukas Apie lėlytę, kuri tapo klounu Karolina pasakų šalyje Susipykę metų laikai Vilkiukas ir jo draugas triušelis Akmuo ir valtelė

173

Apie drąsią mergaitę ir piktą burtininką

kurių nesugeba ištrūkti, nes dažniausiai nemoka papasakoti apie savo problemas, paprašyti pagalbos. Be to, jie nemoka padėti sau, apskritai nežino, kad yra savipagalbos strategija, o baimė vis labiau auga – ypač ta, kuri neišsakyta žodžiais, ne iki galo suvokta, o tokio amžiaus vaiko baimė kaip tik tokia ir būna. Kartais vaikas, blaškomas stiprių emocijų, tampa agresyvus. Jis ne tik nesuvokia, kodėl taip elgiasi, bet ir smerkia save, nes mato, kad suaugusieji jo poelgiams nepritaria. Jis kaltina kitus vaikus, žaisliukus. Tai projekcija – dėl savo netinkamo elgesio ar troškimų kaltinami kiti. Vaikai vienpusiškai suvokia situaciją ar savo pačių elgesį, juk jie turi mažai žinių, mažai patirties. Jie dar tik mokosi pažinti save ir pasaulį. Kitaip nei suaugusieji, vaikai nesulaukia aplinkinių paramos (nors jos labai reikia), nes, kaip jau minėjome anksčiau, nesugeba papasakoti savo problemų, baimių, taip pat nežino žodžių,

pratarmė

kuriais galėtų nusakyti savo potyrius. Jie nesuvokia savo jausmų ir reakcijų, vadinasi, negali prašyti padėti juos išsiaiškinti. Tai mes, suaugusieji, stebėdami, žaisdami ar kalbėdamiesi su vaiku gali-

Į jūsų rankas, brangus skaitytojau, atiduodu terapines pasa-

me sužinoti, kas jam sukelia baimę, netikrumo jausmą, ko jam

kas, skirtas vaikams nuo ketverių iki devynerių metų. Galbūt kai

trūksta ir kokiu būdu jis bando rasti išeitį; tai mes, suaugusieji,

kurie iš jūsų paklaus: ar išties jos vaikams reikalingos, ar nepa-

galime padėti jam suvokti emocijas, kurias jis patiria.

kanka žinomų pasakų ar kitų pasakojimų? Vis dėlto aš esu įsi-

Baimės kyla iš patirtų stiprių, negatyvių įvykių, išgyventų po-

tikinusi, kad šios pasakos vaikams yra nepaprastai reikalingos.

tyrių, dažnai vadinamų traumomis, pavyzdžiui, jei vaikui atlieka-

Reikalingos dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausiai todėl, kad

ma medicininė procedūra, ypač skausminga, kuriai jis nebuvo

vaikai labai giliai išgyvena visas sunkias situacijas, labai ilgai jas

paruoštas, jei jis paliekamas nepažįstamoje aplinkoje, jei miršta

atsimena. Baimė ir liūdesys gali apgaubti ne tik vaikystės metus,

mylimas naminis gyvūnėlis ir daugybė kitokių. Sudėtingų situa-

bet ir neigiamai paveikti vėlesnes emocines reakcijas. Stipriai iš-

cijų poveikis priklauso nuo vaiko amžiaus, jo psichikos atsparu-

gyvendami sunkias situacijas, vaikai tarsi atsiduria spąstuose, iš

mo ir situacijos pobūdžio.

Baimių kyla ir netinkamai stimuliuojant vaiko vaizduotę, ypač

kiame amžiuje negatyvi savivertė dažniausiai susiformuoja tada,

jei jis žiūri siaubo filmus.

kai lieka nepatenkintas meilės poreikis (matyt, aš jos nevertas),

Baimių kyla nepatenkinus vaiko poreikių, iš šių baimių kyla

taip pat jei vaikas per mažai sulaukia sėkmės, jei aplinkiniai nepa-

kitos, susijusios su vaiko vaizduotės raida. Svarbiausi vaiko po-

kankamai jį vertina – tada ir jis nevertina pats savęs.

reikiai, kad jis galėtų normaliai vystytis, – tai saugumas, meilė ir

Dažnos ir stiprios baimės suformuoja bailią asmenybę, taip

pripažinimas.

pat tokiu atveju dažnai pasireiškia neurozės požymių – taip nu-

Baimę, susijusią su saugumo poreikiu, dažniausiai sukelia si-

tinka dėl patologinių būdų įveikti nerimą (plačiau apie šias pro-

tuacijos, pavojingos gyvybei. Tai gali būti audra, alkis, skausmas,

blemas galite paskaityti mano knygelėje „Bajkoterapia. O lękach

tamsa, laukiniai žvėrys. Mažiems vaikams baimė kyla tada, kai

dzieci i nowej metodzie terapii“ („Pasakų terapija. Apie vaikų bai-

trūksta kontakto su artimu žmogum (atskirties baimė).

mes ir naują terapijos metodą“).

Nepatenkintas meilės poreikis sukelia palikimo ir atstūmimo

Niekam ne naujiena, kad norint suvaldyti stresą, ypač atsi-

baimę. Pripažinimo, laimėjimų trūkumas gali sukelti kritikos –

spirti grėsmingoms situacijoms, be kita ko, reikia teisingai suvok-

pajuokos, kompromitacijos – baimę, vaikas ima bijoti naujų situ-

ti situaciją, žinoti veiksmų modelius, taip pat sulaukti aplinkinių

acijų, kurios gali kelti tokią grėsmę.

paramos ir pritarimo, suvokti savo reakcijas ir jausti savo spren-

Vaiko baimės, kurios atsiranda vėliausiai, kyla iš negatyvaus

dimų veiksmingumą.

savęs vertinimo. Tai yra dalis jo Aš vaizdo. Tas vaizdas – tarsi vei-

Nuo vaikystės iki gilios senatvės mes patiriame ir turime iš-

drodis, kuriame vaikas mato save patį. Tačiau veidrodis atspin-

spręsti įvairias sunkias situacijas. Laikinos krizės nesukels emo-

di ne tik išorę, išvaizdą, bet ir psichikos savybes: sugebėjimus ir

cinių sutrikimų, jei įstengsime jas įveikti, tai yra išspręsti jas taip,

jų vertinimą, visas žinias apie save ir emocijas, susijusias su tuo

kad formuotųsi teigiamas įvaizdis. Tai pavyksta dėl sugebėjimų,

vaizdu. Aš vaizdas vaikystėje nėra stabilus, jis priklauso nuo kon-

kurie įgyjami vaikystėje.

kretaus laimėjimo ar pralaimėjimo. Todėl norint apsaugoti vaiką

Skaitydami ar pasakodami terapines pasakas apie įvairias

nuo neigiamo Aš vaizdo susiformavimo, reikia gerai pasverti už-

sunkias gyvenimo situacijas, kurių neįmanoma išvengti, nenau-

duočių, kurias skiriame vaikui, sunkumą, ir kuo dažniau leisti jam

dodami įsakmaus tono parodome, kad tą pačią situaciją galima

patirti sėkmę. Visa tai padeda formuoti realistinį ir pozityvų Aš

vertinti įvairiai, savaip į ją reaguoti – efektyviai ir neefektyviai, pa-

vaizdą, taip pat grūdina psichiką. Aš vaizdas formuojasi ikimoky-

tenkinamai ir nepatenkinamai.

kliniame amžiuje ir mokantis pradinėje mokykloje. Jeigu Aš vaiz-

Vaikas nemalonius įvykius pirmiausia patiria saugioje aplin-

das negatyvus, vaiką nuolatos kamuoja nesaugumo jausmas,

koje. Jis apsipranta su jais, nes juos suvokia ir žino, kaip su jais

nepasitikėjimas savimi, savo veiksmais, bendravimu su kitais. To-

tvarkytis. Dėl tos priežasties, jog veiksmas vyksta sąlyginiame,

pasakų pasaulyje, o ne realiame, vaikas nejaučia, kad yra moko-

minėta, teigiamai paveikti savęs vertinimą, stiprinti vaiko pasiryži-

mas, kad juo manipuliuojama.

mą veikti. Pavyzdžiui, pasakoje apie baimę eiti pas dantų gydyto-

Pagalba per terapines pasakas naudinga kiekvienam vaikui,

ją riterio-daktaro ir ginklanešio-paciento personažai kartu, petys

nes jos leidžia tinkamai interpretuoti daugybę įvairių gyvenimiš-

į petį, kaunasi su priešu – ėduonimi. Sąmonėje įsitvirtinus tokiam

kų situacijų. Žinojimo, taip pat ir pasakiško, užduotis – padėti vai-

vaizdui, dantų gydymas taps būtinu dalyku. Vaikas, įveikęs bai-

kui suprasti įvairiausias situacijas, taip pat susipažinti su naujo-

mę, išgyvena situacijas, su kuriomis susitvarko tiek vaizduotėje,

mis, iki šiol nežinomomis veiksmų strategijomis. Pasakos leidžia

tiek – vėliau – tikrovėje. Tad galima tikėtis, kad apsilankymas pas

suvokti emocijas, kurias sukelia viena ar kita situacija, ir pasirinkti

odontologą jam taps iššūkiu, kurį jis priims lengviau.

tokius veiksmus, kurie leistų kuo neskausmingiau įveikti sunku-

Kokios situacijos šioje pasakų knygoje yra apibrėžtos kaip

mus, iškylančius ir gyvenime. Vaikas pasijus tvirčiau, nes suvoks jį

„emociškai sunkios“? Šeimoje atsiranda dar vienas vaikas – kon-

kankinantį nerimą, pasakose atpažins savo išgyvenimus, emoci-

kurentas kovoje už tėvų meilę, mylimo gyvūnėlio mirtis, vizitas

jas ir mintis, jis tarsi veidrodyje pamatys, kad ir kiti pasaulį mato ir

pas odontologą, įvaikinimas, vaiduoklių baimė, nepritapimas

suvokia panašiai kaip jis. Tad galės išlieti susikaupusias emocijas,

prie bendraamžių, nederamas elgesys, dėl kurio vaikas jaučia

galės išsiverkti, pasiguosti, išlieti pyktį. Jis sulauks užuojautos ir

baimę ir gėdą. Taip pat išgyvenamos traumuojančios situacijos –

supratimo intymioje aplinkoje.

tėvų skyrybos arba gyvenimas atskirai, fizinė, psichinė, seksuali-

Šios pasakos padės vaikui kompensuoti tai, ko jam labiausiai

nė prievarta. Ankstesnėje knygoje, kuri irgi pavadinta „Terapinės

trūksta, nes jis susitapatins su pasakos herojumi. Patekęs į pa-

pasakos“, taip pat buvo aprašytos emociškai sunkios situacijos:

sakų pasaulį, vaikas gaus tai, kas jam yra svarbiausia, kas leidžia

ką reiškia pasimesti ir nerasti tėvų, likti vienam namuose, būti

normaliai vystytis ir gyventi. Tai saugumas, meilė ir pripažinimas.

tamsiame kambaryje, pirmos dienos darželyje, nemalonūs poty-

Susitapatinęs su pasakų herojumi, kartu su juo patirs pergalės,

riai apsišlapinus ar persivalgius, kelios dienos ligoninėje, chirur-

laimėjimo džiaugsmą, tai padės suformuoti teigiamą savivertę,

ginė operacija, pirmos dienos naujoje mokykloje, vieno iš tėvų

suteiks pasitenkinimo, kartu sustiprins ir gerą nuomonę apie

nesaikingas alkoholio vartojimas. Visos šios išvardytos situacijos

save. Jis vėl atras viltį, kuri padės kuriant optimistinį pasaulį, pa-

(ir daugybė kitų) sukelia įvairių baimių. Pasirinkau būtent šias,

dės suprasti, kad troškimai anaiptol ne visuomet iškart išsipildo.

nes didžioji jų dalis yra tipinės; augdamas vaikas gali su jomis

Jis patirs įvairių nuotykių, iš pasakų pasaulio į realybę grįš turtin-

susidurti, ir reakcija į jas bus stipri baimė.

gesnis ir visų pirma ramesnis.

Terapinė pasaka, kurios tema – grėsmė prarasti tėvų meilę,

Terapinės pasakos yra vaiko vaizduotės šaltinis, jos gali sukel-

kai gimsta mažas broliukas, – pavadinta „Apie lėlytę, kuri tapo

ti pozityvių emocijų, padėti formuotis vaizduotei ir, kaip jau buvo

klounu“.

Apie baimę būti paliktam kalbama pasakoje apie tėvų skyry-

baimių, gėdą, kaltės jausmą dėl susiklosčiusios situacijos. Tuo lai-

bas („Susipykę metų laikai“). Apie dantų gydymo baimę papasa-

kotarpiu vaiką derėtų sudominti kokia nors nauja veikla ir tokiu

kota pasakoje „Riteris ir jo ginklanešys“. Nežinomos ir nepažįsta-

būdu „palengvinti“ jo mintis. Taip pat derėtų parodyti jam, kad

mos, todėl keliančios baimę situacijos aptartos pasakose „Name-

skyrybos ar gyvenimas atskirai turi ir savo teigiamų pusių. Ar tai

lis medyje“ (mylimo gyvūnėlio mirtis), „Vištytis ir Antukas“ (įvai-

neskamba paradoksaliai? Ar tai protinga ir įmanoma? Taip. Gy-

kinimas), „Vaiduoklis kurmiukas“ (vaiduoklių baimė). Mokymosi

venant atskirai ar išsiskyrus galbūt išnyks barniai, priešiškumas,

sunkumų ir nepritapimo prie bendraamžių problemas rasime

agresija. Šis išsiskyrimas leis ir motinai, ir tėvui ir toliau būti ge-

pasakoje „Karolina pasakų šalyje“. Apie baimę, sukeltą netinka-

rais tėvais, būti su vaiku ir išlikti ramiems. Kaip tik šis aspektas –

mo elgesio, kuris neatitinka tėvų lūkesčių, pasakoja kūrinėlis „Ka-

kad tėvai, kurie nebegali gyventi kartu, puikiausiai gali mylėti ir

muoliukas“. Apie fizinę, psichinę ir seksualinę prievartą pasakoja

rūpintis savo vaikais, – buvo išryškintas pasakoje. Ji turi padėti

„Akmuo ir valtelė“, „Vilkiukas ir jo draugas triušelis“ ir „Apie drąsią

vaikams susitaikyti su tuo, kas nutiko jų namuose, nes jie dėl to

mergaitę ir piktąjį burtininką“.

nė truputėlio nėra kalti. Kitiems vaikams, kurie tokios situacijos

Pasakos apie tėvų skyrybas, taip pat apie prievartą padės tė-

nepatyrė, ši pasaka leis suvokti panašius įvykius, todėl jie daug

vams ir psichologams bendrauti su vaiku. Žinoma, viena pasaka

ramiau reaguos į kiekvieną tėvų ginčą ar net barnį, taip pat su-

kokiu nors stebuklingu būdu neišspręs nei suaugusiųjų, nei vai-

pras, ką jaučia vaikai, kurių tėvai išsiskyrė.

kų problemų. Tad kur slypi terapinis pasakų poveikis? Norėdami

Skriaudžiami vaikai, fizinės, psichinės ar seksualinės prievar-

tai išsiaiškinti, turime prisiminti psichologų patarimus, skirtus

tos aukos, patiria pačių įvairiausių neigiamų emocijų – juos ka-

ketinantiems skirtis tėvams. Vieni psichologai pataria kalbėtis su

muoja baimė, gėda, kaltė, pyktis. Vaikai puikiai suvokia, kad jokiu

vaiku, kad šis išsakytų savo jausmus, baimes, kurias tada galima

būdu negali pakeisti įvykių tėkmės, jaučiasi bejėgiai, gėdijasi arti-

išsklaidyti ar bent sumažinti. Taip pat atsakyti į vaikui kylančius

mųjų, suaugusiųjų. Jie jaučiasi nuskriausti ir nesuprasti, išgyvena

klausimus: kur aš gyvensiu, kas bus su manimi po jūsų skyrybų

ir fizines kančias. Tas bejėgiškumas, nesugebėjimas pasipriešinti

ir daugelį kitų. Be to, tėvai įspėjami, kad vaikas jokiu būdu neturi

suaugusiųjų smurtui sugriauna vaiko savivertę, jis ima neigiamai

tapti tarpininku tarp tėvų, nevalia per jį perduoti vienas kitam

vertinti save. Jis yra įsitikinęs, kad nieko nesugeba, nieko nemo-

kokią nors informaciją, netgi, atrodytų, visai nekaltą, pavyzdžiui:

ka, viską daro blogai. Dažnai atsiranda asmenybės pokyčių arba

„Pasakyk tėčiui, kad atiduotų mano knygas.“ Tokiu būdu vaikas

dar blogiau – asmenybė susidvejina. Nestabilumas ir negatyvi

yra įtraukiamas į suaugusiųjų ginčus ir patiria neigiamų emoci-

savivertė sukelia didžiulę frustraciją, kuri išoriškai dažnai pasireiš-

jų. Jam šiame konflikte tenka pasirinkti vieną arba kitą pusę, o

kia autoagresija, neadekvačiu elgesiu, pavyzdžiui, vaikas bėga iš

juk vaikas trokšta mylėti abu tėvus. Tokia situacija sukelia daug

namų, jis neatsispiria priklausomybėms, jį traukia nusikalstamu-

mas, smurtas, rizikingas seksualinis elgesys. Toks elgesys yra pa-

cijų, su kuriomis vaikas neįstengia susitvarkyti, jis prisiima sve-

galbos šauksmas, noras atkreipti į save dėmesį, o dažnai ir būdas

timą vaidmenį, kad tik gautų tai, ko jam labiausiai reikia. Tomis

atkeršyti kitiems ar pačiam sau. Be to, bejėgiškumas – tai tiesus

sunkiomis akimirkomis dažnai vaikas ir tėvai atitolsta, tad vaikas

kelias į depresiją.

jaučiasi paliktas, vienišas. Pabėgimas – tai vienišumo išraiška ir

Smurto ar prievartos auka priima jai primestą vaidmenį, o

kitų pripažinimo paieškos, nes jam reikia būti svarbiam, jausti

vėliau, kai suauga, dažnai pats tampa agresoriumi arba auka. To-

savo vertę. Taip pat vaikas turi suvaldyti neigiamas emocijas –

dėl nekelia abejonių tai, jog tokiems vaikams reikalinga terapija.

pyktį, skriaudą, kaltę, negalvoti, kad jis yra blogas. Šiose pasakose

Per pasakas vaikas išlaisvinamas nuo kaltės jausmo, jis tampa

jis atpažins savo jausmus, suvoks juos, sužinos, kad su jais galima

atviresnis, gali kalbėti apie tai, kas atsitiko, jis skatinamas veikti,

susitvarkyti, ir taip patirs sėkmę bei galės atgauti pasitikėjimą

drąsiai papasakoti apie įvykį, jam suteikiama galimybė pajusti

savimi, savo jėgomis. Kas yra sėkmė? Pripažinti kito vaiko gimi-

aplinkinių paramą. Tik apie 28 % vaikų prabyla apie patirtą sek-

mo faktą ir susirasti naują, tinkamą vietą šeimoje. Kitoje pasakoje

sualinę prievartą, o didžioji tylinti dauguma pasiduoda ir kenčia,

sėkmė – tai suvokti, kad tėvai negali gyventi kartu ir kad galima

tad nepaprastai svarbu yra prakalbinti juos, kad papasakotų, ką

surasti kompromisą. Metų laikų simboliai turi padėti suprasti tas

patyrė, paskatinti aktyviai pasipriešinti ir apsiginti. Pasakose apie

sudėtingas problemas, kurias sunku išspręsti tėvams, bet triskart

fizinį ir psichinį smurtą atkreipiamas dėmesys ne tik į tai, kaip

sunkiau – vaikams. Pasaka „Karolina pasakų šalyje“ metaforiškai

svarbu aktyviai valdyti savo gyvenimą, bet ir į draugystę, kuri gali

parodo, kaip literatūra gali padėti vaikams, kuriems labai reikia

kompensuoti liūdną patirtį, atsineštą iš tėvų namų.

sėkmės, to būtino vaisto, leidžiančio atgauti savivertę, kompen-

Pasakose skaitytojas ras metaforų ir simbolių, kurių dėka vai-

suoti trūkumus. Pasakos „Kamuoliukas“ herojus negali būti toks,

kas gali atpažinti savo jausmus, pats atrasti ir suvokti problemas.

kokį jį nori matyti tėvai, nes yra labai judrus, dėl to netyčiom iš-

Pereiti nakties šalį ar atsidurti požemiuose – tai problemų, kurias

krečia visokių eibių, ir tai jį labai slegia. Pasakos apie fizinį ar sek-

jis turi išspręsti, metafora. Skaitydamas pasakas apie tėvų skyry-

sualinį smurtą yra skirtos aukoms ir metaforiškai pasakoja apie

bas ar naujagimį broliuką, kaip varžovą dėl tėvų meilės, supranta,

drastiškus įvykius, o kitiems, to smurto nepatyrusiems vaikams

kad niekas nesistengia jo atstumti ar palikti, nors vaikai būtent

tai bus pamoka, kad negalima visais pasitikėti, kad jie turi būti

taip dažniausiai jaučiasi šioje situacijoje. Išgyventi neigiamas

atsargūs bendraudami su nepažįstamais žmonėmis, nes pasakų

emocijas ir susitvarkyti su jomis – nepaprastai sunkus uždavinys,

pasaulyje, kaip ir realybėje, būna ir gerų, ir blogų burtininkų. Pik-

juolab kad tėvai dažnai verčia vaiką vaidinti patenkintą ar laimin-

tasis burtininkas su veidrodžiu padalija mergaitę – atsiranda ta,

gą dėl atsiradusio varžovo – iš čia klouno kaukės simbolis. Juk

kuri prisimena, kas įvyko, bet yra nebylė, ir ta, kuri neprisimena,

laimingi žmonės kaukių nenešioja. Dėl nepaprastai stiprių emo-

bet gali kalbėti. Metaforos tikslas – išlaisvinti vaiką, seksualinės

prievartos auką, nuo kaltės jausmo, kad drovėjosi, kad slėpė tiesą

jėgų įvairioms situacijoms įveikti, tada tos situacijos taps pozity-

ir ne iš karto viską papasakojo artimiesiems.

viu iššūkiu, o ne pralaimėjimu, praradimu, nesėkme.

Kaip buvo minėta anksčiau, terapinės pasakos yra būdas

Visi žino, kad vaikams būtina skaityti knygas, ir neabejoju, kad

padėti vaiko raidai, apsaugoti jį nuo baimių ar bent sušvelninti

nėra reikalo skaitytojams dar kartą to aiškinti. Labai viliuosi, kad

susidūrimą su nelauktais įvykiais.

sužadinau norą skaityti būtent terapines pasakas. Jeigu iš tikrųjų

Šias pasakas reikia skaityti iš anksto, profilaktiškai, nelaukti,

taip, tuomet kviečiu kuo dažniau kartu su vaiku apsilankyti šioje

kol vaikas susidurs su sunkia situacija, pavyzdžiui, prireiks eiti

vaizduotės karalystėje.

pas odontologą, neteks mylimo kačiuko, pradės bijoti vaiduoklių, šeimoje atsiras kūdikis, vyresnėlio varžovas, įvyks tėvų skyrybos ar pamatys smurtą šeimoje. Argumentas, kad vaikas yra vienturtis ir skyrybų, įvaikinimo ar smurto jis nepatirs, todėl šios pasakos jam nereikalingos, mano manymu, yra niekinis. Traumas išgyvena daugybė vaikų, tarp jų gali būti sūnaus bendraklasis ar dukters kiemo draugė. Tada mūsų vaikas, racionaliai suvokdamas situaciją, lengviau padės sau ir galbūt kitiems vaikams, nes geriau supras tai, kas vyksta. Pasakos padės ir vaikui atsidūrus sunkioje situacijoje, ir ją jau išgyvenus. Pasakų dėka suvoks, kas iš tikrųjų atsitiko, išanalizuos savo emocijas, o suvokus baimės gerokai sumažėja. Šias pasakas pirmiausiai skiriu tėvams ir pradinių klasių mokytojams. Psichologų rankose ši knyga gali paspartinti vaiko gijimą. Ar pasakos padės ir suaugusiesiems? Manau, kad taip – padės suvokti vaiko pasaulį, dideles ir mažas problemas, pažinti jo reakcijas, mąstymo būdus, tai yra būtina tarpusavio supratimo, buvimo kartu sąlyga. Vaikams nėra didesnio džiaugsmo už akimirkas, praleistas kartu su tėvais, o pasakojimas ar skaitymas yra vienas iš būdų užmegzti glaudesnius santykius, suteikti vaikui saugumo, meilės, kartu padėti vaikui sustiprinti psichiką, suteikti

VISTYTIS IR ANTUKAS Mažas viščiukas gyveno didelėje paukštidėje kartu su savo šeima. Jis turėjo tėtį – didelį gaidį, mamą – mažą vištelę ir daugybę broliukų ir sesučių – tokių pat mažų kaip ir jis viščiukų. Šalia jų paukštidės buvo ir kitų, jose gyveno antys ir kalakutai. Paukštidės buvo dviaukštės ir sudarė aukštus blokus. Už jų driekėsi pieva, kuri iš 14

vienos pusės ėjo net iki miško, o iš kitos – iki tvenkinio. Vištytis buvo mažas geltonas kamuoliukas, kuris prieš kelias dienas išsirito iš kiaušinio. Šiandien, vaikštinėdamas priešais paukštidę, jau išdidžiai rietė galvą – visai kaip suaugę gaidžiai. Jis įdėmiai žvalgėsi į ančiukus ir viščiukus, tarytum ieškotų draugo. Mažyliai žaidė smėlio dėžėje arba bėgiojo aplink suolelius, ant kurių sėdėjo jų mamos ir senelės. Vištytis – toks buvo viščiuko vardas – nuėjo toliau, už paukštidės, ir sustojo pievos pakrašty. Tolumoje augo miškas. Medžių viršūnės, vėjo siūbuojamos, lankstėsi taip, tarytum kviestų pasisvečiuoti. „Kaip norėčiau ten nueiti, atrasti naujas, nepažįstamas vietas, patirti nepaprastų nuotykių. Gal surasčiau giliai žemėje užkastą lobį arba susidraugaučiau su laukiniu žvėreliu? – galvojo Vištytis. – Bet juk vienas neisiu, o jei turėčiau draugą, tada nieko, ničnieko nebijočiau“. – Cho cho, – nė nepajuto, kaip ištarė garsiai, tarytum būtų norėjęs suteikti sau drąsos. – Cho cho, – kažkas atsišaukė šalimais. Vištytis nustebęs apsidairė ir tik dabar pamatė, kad šalia jo stovi mažas ančiukas. – Turbūt šaipaisi iš manęs, – tarė jis pyktelėjęs. Iškėlė galvą viršun, taip aukštai, kaip tik begalėdamas, ir jau ketino eiti šalin, tik staiga išgirdo ančiuką tyliai sakant: – Aš nesišaipau. „O gal su juo galėčiau keliauti į mišką?“ – staiga pagalvojo viščiukas. Mostelėjo sparneliu rodydamas, kad nepyksta, ir paklausė: – Ar pažaisime kartu? 15

– Kodėl gi ne? – atsakė ančiukas. Vištytis įdėmiau pažvelgė į jį – tasai buvo mažutis, visas geltonas, bet toks liesutis, kokie ančiukai paprastai nebūna. Ant viršugalvio jam įžūliai styrojo kelios plunksnelės. – Aš vardu Vištytis, o tu? – paklausė. – Antukas, – ir suklapsėjo snapu – visai taip, kaip sveikinasi suaugusios antys. – Ar gyveni čia? Kieme nesu tavęs matęs, – tarė Vištytis. – Ne, – nenorom, tarsi abejodamas atsakė Antukas. – O iš kur atvažiavai? – toliau klausinėjo Vištytis. Antukas nervingai suplakė sparneliais, plonai sučepsėjo, bet nieko nepasakė. Nusisuko, tarsi ketintų grįžti į paukštidę.

Pamatęs tai, Vištytis greitai pasiūlė: – Pasistatykime palapinę, bet ne čia. Ten, palei mišką. Tai bus mūsų nuosavas namas. Nori? Antukas degte užsidegė tuo sumanymu, kažkur pranyko jo nerimas ir nedrąsa kalbėti. Patenkintas net straksėjo ir kartojo: – Pasistatysime palapinę, savo namus, valio, valio! Vištytis ir Antukas kiek kojos neša nuskuodė per pievą miško link. Dvelkė švelnus vėjelis, aplinkui sklandė saldus gėlių aromatas. Bet jie nestabtelėjo nė valandėlei pailsėti. Netrukus jau buvo pamiškėje.

– Iš ko ją statysime? – paklausė Antukas, dairydamasis aplinkui. – Tik pažvelk, kiek čia šakų. Iš jų ir pastatysime palapinę, o paskui apdėsime samanomis. Nebus mums baisus nei lietus, nei vėtra, – atsakė Vištytis. – Ar anksčiau esi statęs palapinę? – paklausė Antukas, pagarbiai žiūrėdamas į draugą. – Neee, bet mums tikrai pavyks. O, statysime štai čia, po tuo ąžuolu, – tarė viščiukas, nageliu rodydamas į galingą ąžuolą. Abudu karštai ėmėsi darbo. Po valandėlės šakos buvo suremtos taip, kad sudarė palapinę. – Šonus reikia sutvirtinti akmenimis, kad vėjas nesugriautų mūsų namo, – tarė Vištytis, su pasitenkinimu apžiūrinėdamas jų bendro triūso vaisių. Antukas, nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, ritino didelius akmenis ir jais tvirtino visą konstrukciją. Vištytis tuo tarpu sienas užkamšė samanomis. Galiausiai jie baigė, palapinė buvo pasiruošusi priimti gyventojus. – Ak, ok, – nuvargę kartojo jie, tačiau savo darbu buvo baisiai patenkinti. Saulė pamažu slėpėsi už debesų, ėmė temti. Vištytis dairėsi aplink, medžiai metė ant žemės ilgus šešėlius, vėjas grėsmingai taršė medžių šakas. Staiga atvėso, pasidarė kažkaip nejauku. – Grįžkime namo, – sukomandavo jis. Tuo metu Antukas įlindo į palapinę. – Mama ir tėtis mūsų laukia, – pridūrė Vištytis matydamas, kad tasai nė neketina išeiti. – Juk rytoj čia grįšime, – įtikinėjo jis, bet Antukas lindėjo palapinėje, ir tiek. – Aš jau einu. 18

Tie žodžiai galiausiai išjudino Antuką. Jis iš lėto išlindo iš palapinės, ir abu pasileido savo namų link. Vištytis jau iš tolo pamatė savo mamą ir šalia stovinčią didelę antį. „Veikiausiai tai Antuko mama“, – pagalvojo jis. – Kaip gerai, kad atsiradote, mes labai jaudinomės! – tarė mama Višta, laužydama sparnus. – Žaidėme štai ten, pamiškėje, – aiškino Vištytis. Antukas tylėjo, jo mama apglėbė jį savo sparnu ir nusivedė namo. Tuo tarpu mama Višta niekaip negalėjo nurimti: – Negi negalėjai man pasakyti, kad su draugu išsiruošei į pamiškę? Aš čia ieškau, nerimauju, verkiu. Vištytis prisiglaudė prie mamos ir sušnibždėjo: – Atsiprašau. Jie grįžo į paukštidę. Tėtis Gaidys jau sėdėjo prie stalo ir šeimynykščiams snapu dėliojo į lėkštes vakarienę. – Kur jis buvo pradingęs? – priekaištingai paklausė tėtis, piktai žiūrėdamas į Vištytį. – Su tuo... na, žinai, su tuo įvaikintu ančiuku buvo nuėjęs net iki pamiškės. – Įvaikintu? O ką tai reiškia? – labai susidomėjęs nežinomu žodžiu puolė klausinėti Vištytis. – Daug žinosi, greit pasensi, – tarė mama ir skaudžiai snapu bakstelėjo jam į kaklą. „Kodėl jie nenori man paaiškinti?“ – nustebęs mąstė Vištytis. 19

– Nusiprausti snapą ir prie stalo, – sukomandavo tėtis. Vištytis žinojo, kad dabar ne laikas klausinėti. „Tai kažkoks paslaptingas reikalas. Rytoj viską išsiaiškinsiu“, – nusprendė jis. Išaušus rytui pasigirdo džiaugsmingas gaidžių giedojimas, ančių garksėjimas, vištų kudakavimas. Vištytis pašoko iš lovos ir pribėgo prie lango. Rytas išaušo kuo gražiausias, danguje – nė debesėlio, skaisčiai švietė saulė. Jo mintys sukosi apie palapinę, Antuką ir paslaptingą žodį. – Mama, ar po pusryčių galiu su Antuku nueiti į pievą pažaisti? – paklausė jis žengdamas per virtuvės slenkstį. – Prašau, labai prašau, – pridūrė meilindamasis. – Na, gerai, tik negrįžk labai vėlai, – tarė mama. Jis sėdo prie stalo. Valgė greitai, kąsdamas didelius duonos kąsnius. – Oi oi, ims skaudėti pilvuką, – priminė mama pamačiusi, kaip jis valgo. O ne, jis turi sutvarkyti tiek svarbių dalykų, sirgti negalima. Ėmė valgyti lėčiau, bet kas valandėlę pribėgdavo prie lango pasižiūrėti, ar kieme dar nėra jo draugo. Staiga pamatė Antuką, kuris ištiesęs kaklą dairėsi aplink, tartum jo ieškotų. – Aš čia! – pamojavo sparneliu ir pasileido į kiemą. Šokinėjo per dvi pakopas, kad kuo greičiau atsidurtų prie draugo. – Kaip gerai, kad atėjai, – uždusęs tarė Vištytis. – Eime į palapinę? – paklausė Antukas. – Žinoma, – atsakė viščiukas. Ir jau po valandėlės jie bėgo per pievą miško link. Palapinę rado taip, kaip vakar buvo palikę. Įėjo vidun; ten buvo šalta ir tamsu. Vos keli spinduliai, įspindę vidun, sklaidė prieblandą. 20

– Čia galime pailsėti ir pasikalbėti, – tarė Vištytis. Antukas linktelėjo galvą sutikimo ženklan. Vištytis įkvėpė oro ir sukaupęs visą drasą paklausė: – Mama sakė, kad esi įvaikintas. Ką tai reiškia? Stojo tyla. Po ilgokos pauzės Antukas tylutėliai atsakė: – Žinai, aš irgi šito iki galo nesuprantu ir nežinau, ko galėčiau paklausti, nes... nes apie tai niekas nenori su manimi kalbėtis. Man, man... – jis pradėjo mikčioti, – man labai neramu, aš bijau, nes nežinau, ką tai reiškia. Nežinau, ką reiškia būti įvaikintu, nežinau, ar mama ir tėtis mane myli, ar aš esu jų, ar visada būsiu su jais? Tai sunku paaiškinti, bet aš tikrai labai bijau ir man labai liūdna. Vištytis pamatė ašaras Antuko akyse, bet tasai greitai nusibraukė jas sparneliu. Stojo tyla. Vištytis sėdėjo visiškai suglumęs. „Bet juk kažkas turi žinoti atsakymą, kažkas turi žinoti, ką tai reiškia“, – pagalvojo viščiukas. Jis išėjo iš palapinės. Virš galvos išgirdo: tuk tuk, tuk tuk. Pakėlė galvą ir pamatė genį, kalantį į medžio kamieną. – Ponas geny, ponas geny! – pašaukė jis. – Gal jūs žinote, ką reiškia žodis „įvaikintas“? – Ne, – atsakė genys. – O tada gal žinote, kas galėtų paaiškinti? – nepasidavė Vištytis. – Hmmm... Manau, kad pelėda, juk ji suvalgė visus protus, todėl tapo labai protinga, taip, ji tikrai turėtų žinoti atsakymą. 22

– O kur ją galėčiau sutikti? Kur ji gyvena? – neatstojo viščiukas. – Eik tiesiai, pro atžalyną, paskui pereisi nedidelę laukymę, ir ten, dideliame ąžuole, rasi jos uoksą. – Ačiū! – nudžiugęs sušuko Vištytis ir nubėgo pas Antuką, kuris liūdnai sėdėjo palapinėje. – Eime ieškoti pelėdos, genys pasakė, kad ji viską žino ir tikrai mums paaiškins, ką reiškia tas paslaptingas žodis! – linksmai paaiškino jis. Jie nubėgo ten, kur buvo nurodęs genys: per atžalyną, per laukymę – ir ėmė dairytis pelėdos uokso. Tada išgirdo ūksint: ūk ūk ūk. – Turbūt tai pelėda, – tarė Vištytis. Ir pašaukė: – Pelėda, pelėda! – Kas mane šaukia? – pasigirdo balsas jiems tiesiai virš galvų. Jie pakėlė akis ir pamatė pelėdą su dideliais akiniais ant snapo. – Tai mes – Vištytis ir Antukas! Atėjome pas tave, nes žinome, jog tu esi pati protingiausia ir išmintingiausia. Norėtume šio to paklausti. Pelėda pasitaisė akinius; jai buvo malonu klausytis, kad apie ją taip galvojama. – Gerai, padėsiu jums, – atsakė ji. – Tačiau turite žinoti, kad tai ne aš esu pati protingiausia. – O tada kas? – susidomėjęs paklausė Vištytis. – Protingiausios yra mano knygos, ten randu atsakymus į daugybę klausimų. Užeikite, – pakvietė juos vidun. Vištytis ir Antukas susižvalgė: ne, jie niekaip neįstengs taip aukštai užskristi. Stovėjo, nežinodami ką daryti. Pelėda be žodžių suprato, kaip čia yra, ir staiga jiems 23

prieš snapelius nusileido virvinės kopėtėlės. Vištytis pirmas šoko ant jų, ir po valandėlės abu jau sėdėjo pelėdos uokse. Ji gyveno didelėje, ilgoje patalpoje, pilnoje knygų; sienos buvo nukabinėtos knygų lentynomis, ant krėslų gulėjo knygos, visur knygos ir knygos. – Ką norėtumėte sužinoti? – paklausė Pelėda, nuimdama nuo kėdžių knygas, kad jie galėtų atsisėsti. – Norime paklausti, ką reiškia būti įvaikintam, – atsakė Vištytis. – Tuoj, tuoj aš ją surasiu, – murmėjo pelėda, stumdydama ant stalo visokias knygas. – O, štai kur ji, – linksmai tarė ji ir, atsisukusi į Vištytį ir Antuką, tęsė: – Ši knyga yra pati protingiausia, čia rasime atsakymą į jūsų klausimą.

Ji ėmė vartyti lapus, ieškodama reikiamo žodžio. Po valandėlės, rodydama nageliu, tarė: – Štai čia yra atsakymas. Vištytis ir Antukas palinko prie knygos ir slebizuodami perskaitė: į-vai-ki-ni-mas. – Turime ten išsiruošti, – tarė pelėda. – Kur? – nustebo Vištytis. – Turime nueiti į knygos šalį; nepakanka tik perskaityti paaiškinimą, to aiškiai per maža. Reikia ten nueiti ir viską pamatyti savo akimis, kad galėtum suprasti, – aiškino pelėda. Tai nuskambėjo labai paslaptingai: nueiti į knygos šalį.

Kai baisu eiti į darželį, nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kai kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi bei kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau. Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėms – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams...

ISBN 978-5-415-02122-2

w w w . v a g a . l t