Page 1


Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė

vilnius 2010


UDK 820-3 Gr98

Copyright © 2008 by Linda Grant © Vertimas į lietuvių kalbą, Emilija Ferdmanaitė, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02150-5

Linda Grant The Clothes on Their Backs


George’ui Szirtesui C l a r i ss a i U p c h u r c h

ir


Bet štai ta siela Tau paruošta, šie drabužiai, kur švyti Tamsoj ir degina tarsi žarijos. George Szirtes


Šį rytą, pirmąkart po daugelio metų, praėjau pro krautuvėlę Symuro gatvėje. Lange išvydau niūrų skelbimą, pranešantį, jog krautuvėlė uždaroma, už stiklo kėpsojo pustuščiai drabužių pakabai, tarytum suknelės ir paltai, palaidinės ir megztiniai būtų išskridę į naktį, plasnodami tuščiomis rankovėmis. Junisė stovėjo už prekystalio, sidabriniais nagais akėdama savo mėlynai juodus laku supurkštus plaukus. Akimirką jos smakras nusviro ant krūtinės; kokia susenusi ji tada atrodė, kokia apleista. Paskui pamačiau, kaip ji atsitiesia ir pasitempia, prilaikydama sauja kilsteli smakrą. Kažką sumurma sau panosėje. Nepasiduok! Pastūmėta užuojautos, impulsyviai žengiau pro duris. Iškart užuodžiau su niekuo nesupainiojamus Junisės kvepalus – „Revlon Aquamarine“, vandens ir aukso aromatą. – Ką aš matau! – sušuko ji. – Vivjena, nejau čia tu, po šitiek metų? – Taip, aš. – Taip ir maniau. Kaip čia išėjo, kad nesusidūrėme anksčiau? – Londonas didžiulis, – atsakiau. – Kita greitai prapultų, bet tik ne aš, buvau čia visą laiką. Žinojai, kur mane rasti.

9


Linda Grant

– Bet aš neieškojau tavęs, Junise. Atleisk. Niekada nenuėjai aplankyti Junisės? – išgirdau viduje priekaištingą dėdės balsą. – Pametei mano Junisę kaip šunį! Ar negalėjai užsukti bent poros pirštinių? – Ką gi. Iš tiesų. Mudvi neturėjome ko viena kitai pasakyti, – pridūrė iš aukšto, pakėlusi galvą, tiesi. – Kaip laikosi tavo šeima? Švarkas ant jos pečių išsitempė, ji pasilygino sijono klostes. Ant švarko rankovės, virš patinusio, šiek tiek dėmėto jos riešo, sužibo trys paauksuotos sagos su išgraviruotomis lelijomis. Atpažinau auksinį laikrodį. Dėdės dovana. Jo mėgstamos „Omegos“ rodyklės vis dar tykiai sukosi, tik tak. – Tėvas mirė praeitą savaitę. Kaip keista kalbėti apie jį būtuoju laiku, žinoti, kad niekada nebepamatysiu to irzlaus senio. Visi mūsų nesutarimai taip ir liks neišspręsti, nebent susitiktume anapus, kitame gyvenime, yane velt. – Mačiau jį tik du kartus, ir nė vienas jų, sutik, nebuvo malonus. Kita vertus, tavo motina buvo visiškai į jį nepanaši. Gyva dar? – Ne, mirė prieš šešiolika metų. – Va ji tai buvo tikra dama. Gaila, kad išėjo prieš laiką. O kaip tas vaikinas? Na jau, nenutaisyk nekalto veido, juk žinai, apie ką kalbu. Žinoma. Prisimenu. Ūmų juoką, smulkius aštrius dantis, goslias lūpas, pirštus, sukančius cigaretę, raudonos drobės batus, šiurkščius tamsius plaukus. Jo marškinėlius. Palydovo kepuraitę. Akvariumą. Tačiau ryškiausiai prisimenu jo kva-

10


Rūbai ant jų pečių

pą: ir mano venomis siūbteli jaudulys ir nerimas, gėdingo erotiško ilgesio karštis. – Nežinau, kaip susiklostė jo gyvenimas, jam jau turėtų būti apie penkiasdešimt. Sunku įsivaizduoti tą aistringą, seksualų vaikiną, tapusį vidutinio amžiaus vyriškiu, – išskyrus jaunystę ir visus kūniškus jos džiaugsmus, jis ne ką teturėjo. – Kokia gi tu lengvabūdė, Vivjena. Visada tokia buvai, ir nepasikeitei. – Liaukis, Junise, tu ničnieko apie mane nežinai. Praėjo beveik trisdešimt metų. Gali mane kaltinti kuo nori, tik jau ne lengvabūdiškumu. Tikrai ne. – Gerai jau gerai, atsiimu. Na tai pasakok, kur buvai visą šį laiką. – Kelerius metus gyvenau užsienyje, bet grįžau į Londoną. – Į tą butą netoliese? – Ne, žinoma, ne. Gyvenu prie Ridžento parko. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, ir žinojau, ką galvoja, – kad aš nepanaši į tokią, kuri gyventų prie Ridžento parko. Kur mano perlai, „Chanel“ rankinė, auskarai su deimantais, kailiniai? Junisė puikiai nutuokė, kuo ryte atsikėlę rengiasi turtuoliai; ji skaitydavo žurnalus, o štai aš buvau kone skarmalė. Jau tie džinsai! Užtat ji, didžiąją gyvenimo dalį dirbusi prekyboje, mokėjo naudotis proga. Nemokančiai rengtis turtuolei reikia sumanios pardavėjos. – Na na, – tarė ji, – gal norėtum ką nors nusipirkti? Turiu kai ką, kas tau tiks. Užsidarome, todėl pas mus ne ka-

11


Linda Grant

žin kokia pasiūla, bet galėčiau surasti gražų ir nebrangų drabužėlį. Šyptelėjau. Ne kam kitam, o man siūloma suknelė. Juk aš nė nebesidairau į savo atspindį parduotuvių vitrinose, ką jau kalbėti apie aukštus, ryškiai apšviestus veidrodžius persirengimo kabinose, – vis tiek juose nebeatpažinčiau savęs. Kas ta nyki moteriškė, lipanti metro laiptais, su raukšlėmis paakiuose, džinsais, auliniais, odiniu švarku, suskirdusiais delnais ir suglebusiu kaklu? Kas ta pusamžė žmogysta dažytais plaukais ir ataugusiomis šaknimis, neryžtingai mindžikuojanti prie šviesoforo ir bandanti pereiti gatvę ties Oksfordo aikšte? Jau kurį laiką – keletą mėnesių, o galbūt dar ilgiau – buvau save užmiršusi, vengiau net pagalvoti apie išvaizdą, buvau užmiršusi savo atspindį veidrodyje, kadaise tvirtai spaudusį blakstienų tušo šepetėlį, užmiršusi moterį, kuriai rūpėjo, kaip ji atrodo. Bet leiskite pasiaiškinti. Ši asmenybė nėra tikrasis mano aš. Prieš metus, tiksliau, prieš trylika su puse mėnesių, mirė mano vyras, o paskui ir tėvas. Mirtis įsisuka į plaukus, nosies šnerves, drabužius, gerklėje palieka metalo skonį. Mano tėtis buvo sukiužęs bedantis seniokas su chalatu ir dėmėtomis kelnėmis; mano vyras turėjo raumeningas rankas, apžėlusias rausvai auksiniais plaukeliais, ir drūtą sprandą, kuriam vargiai rasdavo tinkamą apykaklę. Jis buvo kupinas gyvybės, energijos ir humoro, imdavosi visko nuo krašto, nepaisydamas, sekasi ar ne, o paskui šaipydavosi iš savo paties nesėkmių; tik Vikas galėdavo pasiklysti golfo lauke.

12


Rūbai ant jų pečių

Tai ištiko mane du kartus. Įpusėjusi gyvenimą atsidūriau ten, nuo kur pradėjau. Priešais mane vėl iškilo tas pats pilkšvas horizontas be aiškių kontūrų. Ir kaip tik šiandien, kai ėjau sutvarkyti tėvo buto prieš atvykstant iškraustymo tarnybai, moteris, kurios nemačiau beveik trisdešimt metų, matuoja mane žvilgsniu, prisimindama mane dvidešimtmetę, kai iš tiesų buvau lengvabūdė, tarsi įelektrinta. Smalsi, kupina troškimų, ilgesio, aistros, vilties, pasipiktinimo, kategoriškumo, paniekos. Ir, žinoma, įsitikinimų apie tai, ko nedera vilkėti. Bet dabar stovėjau priešais ją su pražilusiomis plaukų šaknimis, vilkėjau džinsus ir pešiojau žalio šilko skarelę, parištą ant suglebusio kaklo, nes niekas nebežiūrėjo į mane taip, kaip Vikas. Nepaisant tvirtų blauzdų ir riebalų lanko aplink juosmenį, jaučiausi it vaiduoklis, priklausiau šiam pasauliui tik iš dalies. Tačiau Junisė garsėjo tuo, kad mokėjo išspausti iš moters išvaizdos viską, kas įmanoma, ir drauge paslėpti trūkumus – primestus gamtos ar įsikalbėtus. – Nesakau, kad tebesi ta pati liekna mergaitė, kokią mačiau paskutinį kartą, priaugai nemažai svorio, – pastebėjo ji. – Bet štai ką tau turiu. Parduočiau už tinkamą kainą. Suknelė, kurią ji man davė, buvo raudona – tokios spalvos, kaip tamsus vynas stikliniame butelyje, pakeltame prieš šviesą. Nedrąsiai ją paėmiau, pačiupinėjau audinį ir prisidėjau prie savęs. Nesupratau, kaip ji gali man tikti. – Ant pakabo ji nei šiokia, nei tokia, – tarė Junisė, – bet pasimatuok ir pamatysi. Spalva tau kaip tik, dera prie juodų plaukų, o kai susiverši apie liemenį, pakels krūtinę. Tai

13


Linda Grant

susiaučiama suknelė. Niekada tokios nematei? Paskutinis mados klyksmas. Pasiūta iš šilkinio džersio, taigi puikiai aptemps užpakalį, pati įsitikinsi. Nagi, matuokis! Rytais apsirengiu greitai ir retai pasivarginu terliotis su kosmetika, nebent patepu lūpas balzamu, kad neskilinėtų. Dukros man pripirko stebuklingų kremų, apie kuriuos prisiskaitė žurnaluose, o pataupiusios padovanojo vandens procedūrų savaitgalį, kurio vis dar neprisiruošiu užsisakyti. Jos mielos mergaitės; labiau savimi pasitikinčios, tiesmukos ir mylinčios, nei aš buvau jų amžiaus – už tai turėtų dėkoti savo tėvui; be to, jos – sėkmingos (nors ir netobulos) santuokos vaisius. Abi paveldėjo šviesų tėvo gymį, rusvus plaukus ir rožinius skruostus su duobutėmis. – Tai užsidarote, – tariau aš, dairydamasi aplinkui ir mėgindama prisiminti šią vietą klestėjimo metais, kai lankiausi paskutinį kartą – aštuntajame dešimtmetyje; nuo to laiko ne kažin kas pasikeitė. Galbūt pakito sienų spalva, gal kilimas, bet tenka pripažinti, kad labiau pasikeičiau aš pati. – Taigi, po šitiek metų. Pasimirė ponia Post, savininkė, ir krautuvę perėmė jos duktė Karolina, bet iš jos prasta prekybininkė, prekiauti ji nemoka, o be to, visos tos moterys, kurios užsukdavo apsipirkti, mano ištikimos klientės – ponia Kohan, ponia Freim, ledi Parker su dirbtine krūtimi po operacijos – visas prisimenu, jos nebeužsuka, sėdi užsidariusios namuose. Argi tai pasiteisinimas? Pažvelk į mane, aš tokio pat amžiaus ir vis dar laikausi. Nagi, pasimatuok suknelę. – Bet aš nenoriu naujos suknelės, drabužių turiu per akis.

14


Rūbai ant jų pečių

– Kvailelė. – Ji nužvelgė mane tamsiu, skvarbiu žvilgsniu. – Kiekgi tau metų? Pasakiau. – Ne tiek ir daug. Gaila, turi linkusią raukšlėtis odą, tad geras kremas nepakenktų. – Užtat tu atrodai fantastiškai, Junise. Pasakiau tai iš pagarbos geležiniam jos atkaklumui: niekada nepasiduoti tam, ką gali įveikti valia; jos ginklai – akių pieštukas, lūpų dažai ir pora prisegamų kojinių be mažiausios skylutės. Deja, jos sūnus užaugo niekam tikęs, ir tuo atžvilgiu ji neturėjo dėl ko gyventi, kitaip nei aš. – Stengiuosi, Vivjena, – atsakė ji. – Visą gyvenimą rūpinausi, kad mano nagai būtų sutvarkyti, o bateliai laiku pakalti. Ne kartą ėjau miegoti alkana, kad galėčiau nunešti kostiumėlį į valyklą. Matuosies tą suknelę ar ne? – Aš per stora. Pažvelk į mane, aš didelė kaip namas. Per stipriai pasakyta, nuo paskutinio mudviejų susitikimo buvau priaugusi kelioliką kilogramų, betgi kokia lieknutė aš anuomet buvau. Galiu dviem delnais apimti savo senos suknelės korsažą – buvau plokščia kaip lenta. Po vaikų suapvalėjau. Dabar esu ne tiek stambi, kiek apsileidusi – nebepaisau ir nebeprižiūriu savęs. – Nekalbėk niekų, moteris negali būti per didelė dailiai suknelei. Ji paslėps tuos kilogramus, pamatysi. Junisė stovėjo šalia su suknele rankose; senyva moteris, verčiama išeiti į pensiją ir suvokianti, kokia tuštuma jos laukia. Ji laikė suknelę ir įkalbinėjo pasimatuoti, primindama man kadaise taip gerai pažįstamą ir pamirštą jausmą, tą jau-

15


Linda Grant

dulio bangą, virpulį, neapsakomą malonumą – nes nauja suknelė pakeičia viską. – Eik gi vidun, pasimatuok, tokia žavinga suknelė. Likau viena kambarėlyje su aksomu apmušta kėdute, drabužių kabliukais, ploninančiu veidrodžiu ir gudriai įrengtu apšvietimu. Atsisegiau džinsus, nusitraukiau juos nuo kojų, padengtų švelniu tamsiu pūku, kurio ištisus mėnesius neprisiruošiau nuskusti ar nudepiliuoti vašku. Neįstengiau prisiminti, kada paskutinį kartą pirkausi ką nors naujo. Vien raudonosios suknelės vaizdas mane baugino. Kaipgi ją apsivilkti? Pasikviečiau Junisę. „Matai?“ – tarė ji. Įkišau rankas į rankoves ir prakišau ilgą dirželį pro praskiepą šone, tada negrabiais pirštais apsivyniojau kitu dirželiu liemenį ir surišau kaspiną. Kai pagaliau man pavyko pabaigti šį keblų manevrą, suknelė tarsi atgijo ir ėmė gyventi savo gyvenimą, rūpintis mano kūnu ir keisti jį taip, kad jis įgautų visiškai naują pavidalą. Krūtys pakeltos, liemuo suveržtas. Atrodžiau bent penkiais kilogramais lieknesnė. Jutau pavojingą jos švelnumą – ji gali prilipti prie manęs visam laikui. Iš veidrodžio į mane žvelgė stulbinantis apreiškimas, pavidalas, kurio iš pradžių nepajėgiau atpažinti nei prisiminti, paliktas toli praeityje, – jaudinanti laiba mergaitė, ta ankstesnioji aš, sidabriškas šešėlis stikle, besišypsantis penkiasdešimt trejų metų moteriškei žilomis plaukų šaknimis. Vivjena Kovak! Raudonoji suknelė ant mano odos žibėjo kaip rubinas. Pasistiebiau ant pirštų galų, imituodama aukštakulnius. Atstačiau į priekį dešinę koją ir uždėjau rankas ten, kur pa-

16


Rūbai ant jų pečių

skutinį kartą prisiminiau buvus klubus. Nusimetus šilkinės skarelės kamufliažą, pasirodė raukšlėtas kaklas, tačiau krūtinės oda tebebuvo glotni. Ak, tie kūno pokštai, jis tarytum šaiposi iš tavęs, net juokinga darosi. Nors iš tiesų – nelabai. – Ką manai? – paklausiau. Junisė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų vertinančiu pardavėjos žvilgsniu, dviem greitais judesiais pataisė iškirptę. – Matai? Dabar tavo krūtinė pakelta. Beje, tau reikėtų geros liemenėlės, paieškok „Selfridges“. Ir prieš ką nors pirkdama būtinai pasimatuok, tu dėvi netinkamą dydį. Suknelė susiliejo su mano kūnu. Kažin, kur baigiasi oda ir prasideda šilkinis džersis? Ėmiau ir įsimylėjau skudurą. – Paimsiu. – Tik ne tam, kad padarytum malonę. Iš ponios Post gaunu gerą pensiją. Man nieko netrūksta. Prie iškirptės pastebėjau rusvą dėmę. Kita klientė paliko pudros žymę, o Junisė nepamatė. Valykloje ją panaikins, ir vis dėlto dilgtelėjo gailestis, kad, visą gyvenimą įdėmiai save tyrinėjusi, Junisė prarado akių žvalumą. Jos raineles buvo aptraukusi balkšva migla. Nieko nesakiau apie tą dėmelę, bet atrodė, kad ji pajuto nedidelį mano nepasitenkinimą, kritiškumą, galbūt jos atžvilgiu. Pusiausvyra vėl buvo suardyta, ir ne mano naudai. – Ko tu čia šiandien išvis atėjai? – paklausė ji tuo pačiu aštriu tonu, kurį atsiminiau, tarsi smeigtų ledinių adatų kruša. – Pamatei išpardavimą ir nusprendei pigiai apsipirkti? – Tiesiog ėjau pro šalį, – atsakiau. – Tik tiek. Ėjau pro šalį.

17


Linda Grant

– O anksčiau nepraeidavai? – Po teisybei, Junise, visada rinkdavausi kitą gatvę arba pereidavau į kitą gatvės pusę. Nenorėjau tavęs matyti. – Kurgi ne. Net į akis negali man pažvelgti. – Liaukis. Ką aš blogo padariau? Aš ne... – Tu! Tu buvai bjauri, nesąžininga mergiščia. Sudaužei tam vyrui širdį. Po viso to, ką jam teko iškentėti. – Tiesa, jo gyvenimas nebuvo paprastas, bet tai nesuteikia... – Nesuteikia ko? Nesuteikia jam teisės į komfortą? Kaip ne kaip, tavo dėka senatvės jis nesulaukė. Ji nutrenkė suknelę ant prekystalio ir sugrūdo į maišelį, nelanksčiusi ir nesuvyniojusi į popierių. – Šimtas dvidešimt svarų. Grynaisiais ar kortele? Išsitraukiau kredito kortelę. – Oho! Platininė. Gerai gyveni, visada sakiau, kad pinigai traukia pinigus. Tikriausiai vyras turtingas. Ir štai mudvi, Junisė ir aš, vėl grįžome į pradinį tašką. Neverta tikėtis nei paleidimo lygtinai, nei bausmės sušvelninimo. Aš tebebuvau jos numylėto kankinio dukterėčia, kišusi nosį ne į savo reikalus ir netyčiomis suteikusi jam šitiek skausmo, – mergiščia, atsakinga už tai, kad jis mirė pirma laiko. Nes jis buvo jos gyvenimo meilė. Nesuderinama pora: juodaodė drabužių krautuvės vedėja iš Marmurinės arkos kvartalo ir landynių magnatas, emigrantas iš Budapešto. Ji bedė į mane raukšlėtu rudu pirštu, sidabriniai nagai buvo aplūžinėję, pirštų galai virpėjo. Ji bandė kalbėti, bet staiga be jokios priežasties akys pasruvo ašaromis, ir ji pravir-

18


Rūbai ant jų pečių

ko. Niekada nebuvau to regėjusi, netgi per dėdės laidotuves, kai jos veidą dengė juodas skrybėlaitės vualis, nusagstytas juodomis tinklinėmis rožėmis. Tačiau dabar ją užgriuvo praeitis, jos meilė jam, iškalta akmenyje, įlydyta jos krūtinėje. – Tu nežinai, kaip man buvo svarbu, kad vyras žiūrėtų į mane taip, kaip žiūrėdavo jis, po to... ano dalyko, – tarė ji. – Kokio ano? – pradėjau aš, bet Junisės ašaros liovėsi taip pat, kaip prasidėjusios. Ant veido bruožų ji užtraukė lygų rudą vualį; juose kaip neišvaloma dėmė buvo matyti įsisenėjęs liūdesys. – Įvyniosiu suknelę kaip pridera, – pasakė ji. – Atleisk, kad užsipuoliau tave, Vivjena. – Nieko tokio. Suprantu. Nuo jo mirties buvo praėję beveik trisdešimt metų, o ji tebekentėjo. Ar ir manęs tai laukia – trisdešimt metų slegiančio gedulo? Nedrąsiai paglosčiau jai ranką; per švarką jutau trapius kaulus, bijojau, kad apkabinta ji sulūžtų. Mes niekada nesiliesdavome, išskyrus pirmąjį rankų paspaudimą gatvėje prie dėdės namo, kai ji man ištiesė mėlyna pirštinaite aptemptą delną. Laikiau delną ant jos švarko. Rankovės šilkas pamažu pasidavė. Ji pakėlė į mane veidą, gyvą ir švytintį. – Jaučiu tam vyrui tiek jausmų, kasdien apie jį galvoju. Ar kada aplankai jo kapą? Aš aplankau. Sykį per metus. Atsinešu akmenų jam prispausti, kad nepakiltų iš kapo ir nesikamuotų klajodamas po pasaulį, o bute pasistatau vazą su šviežiomis gėlėmis ir atviruką ant židinio atminimui. Pastebėjai, tebeturiu jo dovanotą laikrodį ir auksinę širdelę su

19


Linda Grant

grandinėle ir mažu deimančiuku viduje. Nusisegu tą pakabuką tik prausdamasi, o dar žiebtuvėlis, ir jį tebeturiu, nors neberūkau. Už tuos daiktus būčiau galėjusi gauti daug pinigų, bet niekada jų nepardaviau. Niekada. Jie – viskas, kas man liko iš jo, to nuostabaus žmogaus. Kilau Aukštutine Marlebon gatve, maišelio rankenos sūpavosi, viduje gulėjo mano suknelė, raudonas kaip rubinas šilkinis džersis. Šį rytą teko pasukti kita gatve – kelią buvo užtvėrusi policijos užkarda, grėsė teroristų išpuolis: balkone stovėjo vyriškis su rankšluosčiu ant strėnų, policijos šauliai laikė nutaikę į jį ginklus. Buvo spėjama, kad bute už jo nugaros slėpėsi bombų dirbtuvė. Pernai giliai tuneliuose vyko sprogimai, kaip prieš bemaž trisdešimt metų buvo numatęs Klodas, – degančios mėsos tvaikas, paskui pūvantys kūnai giliai Pikadilio metro linijos dugne. Terorizmas nuvedė mane pas Junisę ir šią raudoną suknelę. Pasukau už pažįstamo kampo. Mano teritorija. Čia aš užaugau, čia mano gatvės. Aš londonietė. Priimu šį miestą su visu nevaldomu jo chaosu ir purvinais trūkumais. Jis leidžia tau daryti tai, ką nori, – apie kokį kitą miestą galėtum pasakyti tą patį ir taip pat užtikrintai? Tai – Bensonų dvaras, kuriame gimiau. Butų gyventojai ilgai ginčijosi, bet taip ir nesutarė dėl modernizacijos ar atnaujinimo programos. Palubėje tebekabo tos pačios dulkėtos žalvarinės lempos, sienas tebedengia tos pačios Kanaleto reprodukcijos pajuodusiuose auksiniuose rėmuose. Liftas, metali-

20


Rūbai ant jų pečių

nės durys, kurios džeržgia atsidarydamos ir užsidarydamos, girgždantys trosai, medžiu apmušta kabina su nuleidžiama odine sėdyne – viskas kaip buvę. Pernai lifte pasimirė namo gyventoja. Mano tėvas paspaudė mygtuką, norėdamas nusileisti žemyn, ir priešais jį išniro tiesus kaip styga lavonas su pirkinių krepšiu – buvusi balerina sėdėjo dailiai į šoną pakreipusi galvą. Senoji dama visada mokėjo daryti įspūdį. Įžengiau vidun. Tyla. Dulkės. Kvapai. Atsiminimai. Nuėjau į virtuvę, prasčiausią kambarį, išsivirti arbatos. Šaldytuve radau ten nepriklausančių būti daiktų, knygų ir rašiklių, kuriais tėvas rašydavo absurdiškus laiškus laikraščiams, iš šiukšliadėžėse rastų žurnalų iškarpytas reklamas – ranka be kūno, demonstruojanti laikrodį su deimantais. Atsisėdau prie stalo išgerti arbatos. Viryklė, ant kurios mano motina šildydavo nesuskaičiuojamas sriubos skardines, stovėjo nenujausdama, jog po kelių dienų, kai atvyks krovikai, gaus keliauti tiesiai į metalo laužą. Niekas nepanoro apanglėjusio ir riebaluoto tranto, kurio vamzdžiais šniokštė dujos. Nė muziejus jo nepriglaustų. Vikas, mano vyras, sykį pabandė išsikepti omletą. Sutriko karščio paskirstymas degikliuose, tarė jis; jie mirgėjo lyg virpančios žvakės. Atiduočiau gyvenimą už vieną iš tų jo omletų, pabarstytų česnakų laiškais arba stambiais rausvo kumpio gabaliukais. Vieną dieną paragausiu jo vėl – toje kitoje vietoje, anapus. Penktadienį čia bus tuščia. Visi mano tėvų ir jų beveik šešiasdešimties metų gyvenimo šiuose keturiuose kambariuose ženklai išnyks po naujų dažų sluoksniu, senasis linoleumas bus nuplėštas, namai dezinfekuoti. Tas butas buvo apskretęs

21


Linda Grant

mūsų gyvenimais. Aš išsikrausčiau seniai, motina mirė prieš šešiolika metų, tėvas išleido paskutinį kvapą savo fotelyje priešais televizorių, kitą dieną radau jo pirštuose sugniaužtą Radio Times. Šeši neterminuotos nuomos dešimtmečiai. Kaip keista, kad žmonės sugebėjo išlikti tokie pastovūs, jog niekas, net bomba, nebūtų jų išjudinęs iš vietos (bombos iš tiesų krito, ne ant šio buto, bet šalia, per bombardavimą; tėvai slėpdavosi požeminėje sodo slėptuvėje, o kitą rytą vėl lipdavo į liftą, kad spėtų į virtuvę pusryčių). Savaitės pabaigoje nieko nebeliks. Po mėnesio čia gyvens svetimi. Likusį gyvenimą pro Bensonų dvarą vaikščiosiu be paradinių durų rakto, be leidimo pakilti liftu. Be abejonės, jie išmes lauk senąjį durų kilimėlį iš džiuto. Jo vietą užims naujas Sveiki atvykę. Vėjo atodūsis už lango. Priešais – užtrauktos žaliuzės. Liftas tyli; nepajudėjo iš to paties aukšto. Visas namas tylus, aš čia viena, su manimi tik naujoji suknelė. Apgobk mane, – paprašiau. – Man šalta. Vestibiulyje pasigirdo skambutis. Per butą nuaidėjo dėdės balsas. Išgirdau jį staiga, lyg haliucinaciją. Mano dėdė – Junisės, Marmurinės arkos kvartalo drabužių krautuvės vedėjos, gyvenimo meilė, galėjęs žūti įvairiais būdais, miręs, bet nenurimęs, – jis kalbėjo, šaukė. Aš nepamiršau mūsų vasaros drauge, kai išmokau vienintelę reikšmingą pamoką: kančia nesuteikia privilegijų, o išgyvenusieji išgyvena todėl, kad yra stiprūs, gudrūs arba jiems sekasi, o ne dėl savo gerumo ar juolab tyrumo.

22


Rūbai ant jų pečių

Ir tada aš prajukau, nes ten tikrai buvo jis. Beveik tris dešimtis metų mano dėdė slėpėsi kartoninėje dėžėje. Pati parnešiau ją namo praėjus keliems mėnesiams po jo mirties ir nugrūdau į motinos drabužių spintą, į tolimiausią kampą. Nuėjau į miegamąjį ir praskyriau spintoje drabužius, kad pasiekčiau dėžę, nustūmiau rudąsias veltines motinos liemenes, medinę lazdą, kurią tėvas atsisakė išmesti lauk. Tos lazdos neregėjau nuo jos mirties; paliečiau ją pirštais, iš pradžių atsargiai, paskui švelniai paglosčiau paviršių. Užčiuopiau nusidėvėjusį medį, kurį taip ilgai gniaužė jos delnai, raminančią rankenos kreivę – ant jos tebebuvo likę motinos kūno ląstelių. Štai kur jis: mano dėdė atgulė brolienės drabužių spintoje, greta jos lazdos – daikto, kuris pirmiausia patraukė jo dėmesį; paskui ji ištekėjo už mano tėvo, ir jie išvyko iš Budapešto, atsikraustė į Londoną, gimiau aš, gimė mano dukros, ir taip toliau. Ne visai spintoje. Jis tebegulėjo po marmuro luitu kapinėse, tačiau jo balsas išliko gyvas magnetofono kasetėse ir popieriaus lapuose, į kuriuos vargais negalais perrašiau jo pasakojimus, ir žinoma, jo paties rašytuose atsiminimuose. Kasetės, lazda. Šitie daiktai, kasdieniškas šlamštas, priklausęs jau mirusiems žmonėms, pergyveno visus. Mergina, kurią bandžiau pamiršti, taip pat čia buvo ir laukė, kad užsivilkčiau raudonąją šilkinio džersio suknelę ir ją įsileisčiau. Ieškojau jos. Ji buvo kažkur šiame bute – ne vaiduoklis, nes aš tebesu gyva, netgi labai, manęs neperskrosi nei lengvai, nei tyliai. Esu dėdės kūnas ir kraujas, o jis juk viską darė įspūdingai.

23


24

Linda Grant „Rūbai ant jų pečių“  

2008 metais šis romanas nominuotas Booker premijai. Romanas „Rūbai ant jų pečių“ įdomus, provokuojantis, kupinas labai spalvingų charakteri...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you