Page 1


UDK 820-3 Sa-166

Copyright © 2009 by Catherine Sanderson © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02169-7

Catherine Sanderson French Kissing


V a rda s: Selė Maršal. Šeiminė padėtis: vieniša motina. Amžius: 32. Ta utyb ė : per dešimtmetį Paryžiuje taip ir likau anglė iki pat panagių. M ė gstu: gyventi Belvilyje, žaisti su dukrele Lila (jai 4), leisti laiką gerų draugų būryje, traukti į save kepamos duonos kvapą...

Taip Selė prisistatė prancūziškoje interneto pasimatymų svetainėje Rendez-vous. Po dešimtmetį trukusio ryšio Selė paliko savo vaikiną Nikolą, nes sužinojo, kad šis užmezgė romaną su sekretore. Praėjo jau šeši mėnesiai, ir nors didžiąją dalį laiko ji vis dar blaškosi lyg begalvis viščiukas, pamažu pradeda atsigauti. Bet nauja pradžia kupina sunkumų. Susitikusi išgerti taurelės su neseniai išsiskyrusiu Frederiku, praleidusi naktį su žaviuoju Manù ir pabėgusi nuo Markuso, tokio pat emigranto kaip ji, Selė svarsto: ar galima suderinti motinystę ir vienišos moters gyvenimą? Ar įmanoma atskirti Lilą nuo savo meilės nuotykių? Ir ar ji iš tiesų pasirengusi pamiršti Nikolą?


Pirmas skyrius

Jeigu būrėja būtų pasakiusi, kad dar metams nepasibaigus ne tik tapsiu vieniša mama, bet ir regsiu mintį, ar neprisijungus prie prancūziškos pasimatymų svetainės internete, būčiau juokais jai pasiūliusi susiremontuoti krištolinį rutulį. Dešimtmetį gyvenau Paryžiuje ir tą gyvenimą, būdama po laiko gudri, galėčiau pavadinti nesantuokine paguoda, nors tuo metu klaidingai laikiau jį nesantuokine palaima. Tačiau prieš šešis mėnesius nutiko neįsivaizduojamas dalykas: aš palikau savo prancūzą vaikiną Nikò ir su ketverių metų mūsų dukrele Lila išsikrausčiau gyventi kitur. Jo elgesys nepaliko man kitos išeities. Ir štai dabar sėdžiu susikūprinusi prie savo burzgiančio nešiojamojo kompiuterio ir spoksau, kaip palengva kraunasi Rendez-vous tinklalapis: pirmiausia atsiranda tekstas, paskui puslapis iš viršaus į apačią lėtai prisipildo nuotraukų. Vis svarsčiau, ką buvo sunkiau įveikti – įsišaknijusį skeptišką požiūrį apie pažinčių ieškojimą internete ar jaudulį, keliamą minties, kad vėl teks pustytis ir grąžinti Selę

7


Catherine Sanderson

Maršal į rinką. Šiaip ar taip, reikėjo ko nors griebtis, kad užkiščiau žiojinčią skylę ten, kur turėjo būti mano socialinis gyvenimas. Dienos metu mintys būdavo užimtos darbo arba Lilos draugijos. Bet vakarai slinkdavo nykiai ir pastaruoju metu gerokai per daug jų praleidau susirangiusi ant sofos, tik nuotolinio valdymo pultelio ir dėžutės popierinių nosinaičių draugijoje. Rendez-vous svetainė buvo skoningai minimalistiškos formos pramoga. Beveik baltame fone tekstas ir linijos – prislopintų purpurinių ir žalių atspalvių: pasak rinkos tyrimų, tokios spalvos, be abejonės, yra neutralios lyties atžvilgiu. Prieš patekdama vidun patikslinau, kad esu une femme, ieškanti un homme, ir prajukau pamačiusi ekrano apačioje kaip masalą išrikiuotą eilę daugiau ar mažiau patrauklių kandidatų nuotraukų. Po logotipu iš tarpusavyje sujungtų skaitmeninių širdelių viršutiniame dešiniajame kampe puikavosi liūdnai pagarsėjęs Rendez-vous šūkis: „L’amour en un clic!“ Žodžiai „meilė tik vieną kartą spragtelėjus“, kuriais buvo išrašytos skelbimų lentos metro stotyse visame Paryžiuje, persekiojo mane jau ne vieną savaitę. Kol pagaliau šį tingų sekmadienio rytą nebeišlaikiau ir spragtelėjau pirmą kartą. Anketa, į kurią pradėjau rašyti savo asmens duomenis, mane iškart sunervino. Joje visai mažai tegalėjai pasakyti nuo savęs: daugybė pasirenkamų atsakymų, kuriuos tereikia pažymėti varnele, ir sąrašų, iš kurių turi išsirinkti, man tarsi komandavo ir vertė kalbėti jų žodžiais. Atsidususi atitraukiau rankas nuo klaviatūros ir atsišliejau į sofos atkaltę. Ar 8

tikrai to noriu? Ar esu pasirengusi?


Prancūziškasis bučinys

Lila, kurios vardą tardavau prancūziškai – Ly-la – greta manęs čiaumojo obuolio skiltelę – kramtė net išsižiojusi, akimis rydama mirgantį televizoriaus ekraną. Jos viršugalvis beveik lietė mano kairįjį petį, išplėtusi šnerves užuodžiau braškinio plaukų balzamo, kurio buvau įtrynusi į jos plaukučius šukuodama praėjusį vakarą, vos juntamą kvapą. Iš po rausvo chalatėlio kyšančios liesos kojelės buvo nusėtos mėlynių ir, kaip paprastai, nubrozdintos. Nors vasaros atostogas la rentrée pakeitė dar tik prieš kelias savaites, sprendžiant iš jos kelių būklės galėjai pamanyti, kad keturmečiai dalyvauja žaidimų aikštelės karuose. – Primink vėliau, kad apkarpyčiau tau letenėles, – burbtelėjau, kai žvilgsniui nuslydus prie jos pėdų pastebėjau ilgiausius nagus. – Kitaip netrukus būsi panaši į Maksą iš filmo „Maksas ir Maksimonstrai“... – Sa, mamyte! As ziūliu savo Undinėlės DVD, – pasipiktinusi priminė Lila, akimirkai atplėšusi akis nuo filmuko ir šovusi į mane priekaištingą žvilgsnį. Televizoriaus ekrane piktoji aštuonkojė ragana Uršulė bandė įtikinti Mažąją Undinėlę atiduoti jai balsą už porą dailių žmogaus kojų, kad išlipusi į krantą galėtų pradėti meilintis savo sausumos princui. Aš įsitempiau: begalę kartų mačiau šį filmą ir žinojau: ragana netrukus užgiedos apie „vargšes nelaimingas sielas“, o ironija dar nebuvo manęs apleidusi. Ar gali būti tinkamesnis muzikinis fonas mano sielos draugo paieškoms interneto vienišų širdžių skiltyje? Nenoromis aš vėl pasilenkiau į priekį ir uždėjau pirštus ant klavišų. Galiu bent jau atsainiai peržiūrėti, pamaniau. Nieko bloga juk neatsitiks, jei pamatysiu,

9


Catherine Sanderson

kurios iš šių „vargšių nelaimingų sielų“ tariamai man tinka į draugiją. Nors visai rimtai abejojau, ar daug žmonių iš tiesų rado savo l’amour per Rendez-vous, nutariau, kad pradžiai man pakaktų kelių įdomių pasimatymų, o gal ir trumpo romaniūkščio. Ryžtingu spragtelėjimu – kuris, deja, nešiojamojo kompiuterio klaviatūra neskambėjo taip įkvepiančiai, kaip būtų skambėjęs su tikra pelyte – pažymėjau langelį prie žodžio „célibataire“. Tai būtų puikus pavyzdys žodžio, kurį aukščiausios kategorijos mano prancūzų kalbos mokytojas ponas Granžė apibūdintų kaip „apgaulingą draugą“ – skambančio klaidinamai panašiai į visai kitą prasmę turintį anglų kalbos žodį. Nenoriu pasakyti, kad nebūčiau galėjusi pažymėti langelio „besilaikanti celibato“, jeigu tik Rendez-vous būtų suteikęs tokią galimybę, tikrai ne. Bet célibataire prancūziškai reiškia tiesiog „be poros“. „Jamais mariée“ – pasirinkau kitą atsakymą. Dabar jutau didžiulį palengvėjimą, kad mudu su Nikò taip ir nenuėjome prie altoriaus. Širdis krauju plūdo, kai teko išsikraustyti, o vėliau dalytis Lilos laiką, bet bent jau nereikėjo kapanotis skausmingų skyrybų liūne. Kiti siūlomi atsakymai, kuriuos probėgšmais pastebėjau, buvo „išsiskyrusi“, „našlė“ ir „ištekėjusi“. Įdomu, kiek tų, kurios čia lankosi, atvirai prisipažintų priklausančios pastarajai kategorijai. Nuojauta man kuždėjo, kad dauguma verčiau rinktųsi diskretišką „ne jūsų reikalas“ – „je le garde pour moi“. Priėjusi iki „date de naissance“ iš pradžių pasirinkau 10

„ 20 “, paskui „liepa“, o tada turėjau keliauti grėsmingai ilgą


Prancūziškasis bučinys

kelią žemyn „année“ laukeliu (kuris, o siaubų siaube, prasidėjo nuo 1989-ųjų), kol pasiekiau savo gimimo metus – „1975 -uosius“. Ir čia Rendez-vous, mano nelaimei, neklysdamas suskaičiavo metus – man trisdešimt dveji. „Enfants?“ Nesunkus klausimas – nereikėjo nė pirštų, kad suskaičiuočiau iki vieno – bet aš vis tiek dvejojau. Tai buvo pirmoji rimta dilema. Ar vaikų skiltį palikti tuščią, ar iš pat pradžių iškloti visas kortas ant stalo? Buvau įsitikinusi, kad bet kuris bent dvi smegenų ląsteles turintis vyras paliktą nepažymėtą tokį svarbų laukelį „non renseigné“ prilygins prisipažinimui, jog vaikų turiu. Visas sunkumas pažymėti skaičių „1“ buvo tas, kad supratau galinti prarasti šimtus perspektyvių kandidatų, kurie aplenks mano anketą, išfiltruos nė neužmetę žvilgsnio į nuotrauką ar anketą. Lila, nuolat sugebanti pasirinkti patį netinkamiausią laiką, kaip tik tą akimirką čiupo mano kairįjį riešą dešine rankute ir išterliojo lipniais obuolio likučiais. – Ragana tluputį baisi, – sušnabždėjo jau pamiršusi pasipiktinimą, kad jai sutrukdžiau. – Bet po minutės jos nebebus. Aš palaikysiu tave uz lankos, kol išeis, gerai? Įsegiau bučinį dukrelei į pakaušį, susigėdusi galvoje besisukančių išdavikiškų minčių. Aš, žinoma, nemaniau, jog būti vieniša motina yra paslaptis, kurios reikėtų gėdytis. Juo labiau negalvojau, kad dėmesio vertą vyrą – nusiteikusį ilgalaikiams santykiams – tai atbaidytų. Bet tą akimirką buvau įsitikinusi: ilgalaikiams santykiams dar nesu pasiruošusi. Ir tame langelyje įrašiusi skaičių prisikabinčiau mamos etiketę toje aplinkoje, kurioje labiausiai norėčiau būti laikoma

11


Catherine Sanderson

vieniša moterimi, kaip bet kuri kita. Argi taip jau neteisinga norėti šiuos dalykus atskirti? Trokšti, kad manimi susižavėtų tiesiog kaip Sele Maršal ir gerokai anksčiau, nei į santykius įtrauksiu dukrelę? Mano riešą spaudžianti Lilos rankutė atsileido. Mažoji Undinėlė traukė į krantą, ryžtingai nusiteikusi suvilioti savąjį princą ir palaimingai nesuvokdama, kaip bus sunku tai padaryti be balso, kurį piktoji ragana paėmė iš jos mainais į žmogaus kojas. Kažkodėl man nepavyko nusikratyti minties, kad mudvi su ja sėdime vienoje valtyje. Abi žaidėme tą patį žaidimą, ir kortos abiem krito nepalankiai.

– Reikalas tas, – tariau seniausiai savo draugei Paryžiuje Keitei, kuriai priklausė kalbų mokykla ir kuri priėmė mane mokyti verslo anglų kalbos, – kad aš nė neįsivaizduoju, kaip čia žaisti. Nesu tikra, ar „žaisti“ apskritai tinkamas žodis. Bet juk pasimatymai turėtų būti šioks toks žaidimas, tiesa? Stumdžiau salotų likučius po lėkštę. Jau buvau sušlamštusi labiausiai apetitą keliančius kąsnelius: pjaustytą ementalio sūrį, rieboko kumpio kubelius, prancūzų vadinamus lardons, minkštai be lukšto virtą kiaušinį, kuris patiekus pūpsojo lėkštės viduryje, demonstruodamas prancūzams būdingą atsainų požiūrį į salmoneles, ir dabar rymojau priešais kalną blyškių salade frisée, apipiltų prancūziškuoju padažu. Padėjusi peilį su šakute ir braukdama nuo juodo kostiumėlio įsivaizduojamus trupinius, Keitė susimąsčiusi kurį 12

laiką svarstė mano žodžius.


Prancūziškasis bučinys

– Tikriausiai prisipažinusi, kad esi mama, pritrauksi brigadą vienišų tėvelių, o su jais pirmuosius pasimatymus leisi kalbėdamasi apie vaikų auginimą, o ne flirtuodama ir plepėdama niekus, – surizikavo ji. – Kita vertus, neatrodo labai sveika pradėti nuo apgaulės, ar ne? Bet kuris tavo sutiktas vyras anksčiau ar vėliau sužinos, kad esi mama. Prisipažink, Sele, juk ir tau nebūtų malonu tik po kelių susitikimų su vyru sužinoti jį turint vaikų, ką? Tai beveik taip pat įtartina, kaip ir slėpti, jog esi susituokęs... Pirmąjį pusvalandį mūsų pietų – ritualo, kurio kaip įmanydamos stengėmės laikytis kas antrą pirmadienį – Keitė pasakojo man nerimą keliančią istoriją apie draugę, kuri pričiupo savo vyrą kaip tik tai ir darantį: jis naršydavo po Rendez-vous ieškodamas vienišų moterų vienos nakties nuotykiams. Jei tikėtume Keite, toks elgesys įprastas, nors ir kelia liūdesį. Daugeliui vyrų internetiniai pasimatymai – šiuolaikiška ir pigi alternatyva, leidžianti visada po ranka turėti meilužių. Įtariau, kad pamokoma Keitės istorija buvo skirta jeigu ne priversti mane apskritai atsisakyti šios minties, tai bent jau perspėti, kad nepamesčiau galvos ir neatsisakyčiau ciniško požiūrio. Ir ji buvo visiškai teisi: mūsų pokalbio metu aš mėčiausi žodeliais „lengvabūdiškas“ ir „meilės romaniūkštis“, bet jie nereiškė, kad norėčiau būti papildomas patiekalas kažkieno gyvenime, nesvarbu, ar jis būtų vedęs, ar ne. Ypač po to, ką man teko išgyventi su Nikò. – Ko gero, tu teisi, – nenoromis pripažinau. – Šiaip ar taip, abejoju, kad kalbėdamasi bent kelias minutes ištverčiau nepaminėjusi Lilos, tai aišku kaip dieną.

13


Catherine Sanderson

– Tai tu rimtai ketini tai daryti? – Keitė aiškiai vylėsi, jog aš apsigalvosiu. – Jeigu jau būtinai nori, tikiuosi, bent jau būsi atsargi, Sele? – Žinoma, – tvirtai pažadėjau. – Nepasirašysiu tikruoju vardu. Prieš susitikdama su vyruku paieškosiu apie jį informacijos internete, pasimatymus skirsiu viešose vietose... – Prisipažinsiu, beveik visą sekmadienį praleidusi kankinama tylių abejonių, ar skiltyje apie vaikus rašyti „vieną“, ar „nėra“, net anketos pildyti nebaigiau, o apie pasimatymų planavimą dar nebuvo kalbos. Pusvalandį užtrukau vien pseudonimui sugalvoti, ir vis tiek pasirinkau ne itin išradingai: „Belvilio* mergaitė“. – Man tai panašu į baisiai sunkų darbą. – Rodydama nepritarimą Keitė suraukė dailią nosytę. Pasisukusi sugavo padavėjo žvilgsnį ir universalia ženklų kalba pareikalavo: „Malonėkite atnešti sąskaitą.“ – Deja, šiandien turiu anksčiau pabėgti, – atsiprašė ir akimirksniu nudelbė akis. – Džeimsas iš ryto paskambino ir pranešė susirgęs, todėl antrą valandą einu už jį į „Monso“. Nusišypsojau kuisdamasi piniginės po savo odinę rankinę, kurią nešiodavausi paskaitų dienomis. – Tu juk supranti, ar ne, kad stengdamasi tyčia atsainiai kalbėti apie darbą būni panaši į aukštos klasės prostitutę, traukiančią į viešbutį krėsti triukų, o ne į anglų kalbos mokytoją? – Tai žinoma... – Mėlynos Keitės akys šelmiškai žybtelėjo ir akimirką pamačiau jose dvidešimt dvejų metų mer14

* Belvilis – Paryžiaus rajonas (čia ir toliau – vert. past.).


Prancūziškasis bučinys

giną, su kuria susidraugavau tą vasarą, kai abi dirbome padavėjomis „El Pase“, aptriušusiame meksikietiškame bare rue de Lappe netoli Bastilijos, kurio jau seniai nebėra. Bet priėjus padavėjui Keitė akimirksniu vėl virto dalykiška moterimi: man nespėjus paprieštarauti įkišo savo kreditinę kortelę į rankinį kortelių skaitytuvą ir sumokėjo už mus abi. – Tiesa, kol nepamiršau, – Keitė jau buvo atsistojusi ir leido padavėjui apvilkti ją juodu dailiai priglundančiu paltu. – Šeštadienį namuose rengiu nedidelį bendradarbių susibėgimą, tarsi fête de la rentrée, į kurį pakviečiau kelis draugus, klientus ir mokytojus, bet Nikò nebus. Jeigu negali susirasti auklės, pasiimk ir Lilą – paguldysime su mano berniukais. Be to, bus vienas ypatingas svečias... – Ji stabtelėjo norėdama sukurti dramatišką efektą – su kuriuo labai norėčiau tave supažindinti. – Su kuriuo labai norėčiau tave supažindinti, – pataisiau aš, pedantiškai patraukdama ją per dantį, ir užsimečiau rankinę ant peties. – Lila visą savaitgalį leis su Nikò, todėl būtinai ateisiu... O ta paslaptinga persona – tai jis ar ji? – Palauk ir pati pamatysi, – lengvabūdiškai mestelėjo Keitė, o iš jos veido nieko negalėjai suprasti. Greičiausiai vyras, nutariau. Piršliauti ne Keitės būdui, bet galbūt mano kalbos apie internetinius pasimatymus paskatino ją imtis prevencinių priemonių? Išsiskyrėme ant rue Cambon kampo, greta paryžietiškojo W H Smiths, ir aš stabtelėjau pažiūrėti, kaip Keitė perbėga per gatvę ir nusileidusi laiptais žemyn į Konkordo metro stotį išnyksta, palikdama paskui save svaiginantį Chanel Allure pėdsaką ir ne vieną praeivį versdama atsigręžti.

15


Catherine Sanderson

Per dešimtmetį Šviesos mieste Keitei kažkaip pavyko įgyti prašmatnios Parisienne išvaizdą: rausvo atspalvio auksiniai plaukai nuolat būdavo susukti į kuodą ant pakaušio, drabužiai puikaus kirpimo, nagučiai nudailinti ir nudažyti sodria raudona spalva. Pavydėjau Keitei jos laikysenos ir grakščios figūros – manęs niekaip nepaliovė stulbinti, kaip jai pavyksta atrodyti taip puikiai turint du dar šešerių metų nesulaukusius berniukus ir nuosavą verslą, bet jos vyru Ivu pernelyg nesižavėjau. Tiesa, matydavau jį retai: Ivas užėmė aukštą postą ir buvo bendrovės akcininkas, vadinasi, dažnai vykdavo į verslo keliones, o biure praleisdavo keturiolika valandų per dieną. Vis dėlto kartais mūsų keliai susikirsdavo ir Ivas kaskart priblokšdavo mane šaltumu ir absoliučia humoro jausmo stoka. Nė neabejojau, kad jo banko sąskaita įspūdinga, be to, jis buvo gražus, nors ir atrodė truputį grobuoniškas. Aišku, aš nuoširdžiai tikėjausi, kad Ivas turi giliai paslėptą sielą ar bent jau – mažų mažiausiai – neeilinių gabumų lovoje. Bet kas man būtų buvę labiau priimtina nei mintis, kad mano elegantiška ir sąmojinga draugužė taip save nuvertino. Prabangios parduotuvėlės, parduodančios vulgariai atrodančius dizainerių drabužius turistams, kurie pinigų turi daugiau nei skonio, vitrinoje pastebėjau savo atspindį ir pamaniau, kad niekam nė į galvą nešautų palaikyti mane kuo nors kitu, ne angle. Banguoti rusvi plaukai bet kaip užbrukti už ausų, nagai retai kada patiria džiaugsmą iš arti susidurti su dildele, o „anglų rožės“ veido oda labai blyški, beveik 16

permatoma.


Prancūziškasis bučinys

Tą dieną vilkėjau margą sujuosiamą suknelę, kuri išmoningai gaubė klubus ir slėpė pilvuką – nors ir nebuvo labai atsikišęs, jis taip ir neatgavo prieš Lilą buvusio stangrumo. Visada priklausiau tai moterų kategorijai, kurių figūrą moterų žurnalai geraširdiškai apibūdina kaip „kriaušės formos“: viskas, ką suvalgau, regis, juda viena kryptimi – tiesiai link mano užpakalio ir šlaunų. Mūsų su Keite pasimatymo pietų proga avėjau geriausius savo batelius – rudus aulinukus iki kelių, be to, turėjau prigriebusi vienintelį apgludusį savo švarkelį, kurį užsimesdavau kelioms minutėms prieš kiekvieną pamoką. Keitės pavyzdys kaskart įkvėpdavo mane šiek tiek labiau pasirūpinti savo išvaizda, bet pasipuošusi negalėdavau liautis apie tai galvojusi. Pusę ryto praleidau slapčia timpčiodama aukštyn suknelės apykaklę. Gal tai ir paranojiška, tačiau man atrodė, kad mokiniai – du vyrukai analitikai, dirbantys investiciniame banke netoli Vandomo aikštės – mums kalbantis visą laiką suko žvilgsnį kažkur į pietų pusę nuo mano veido. Iki susitikimo su Delfina Endriu, keleriais metais už mane vyresne didžia puošeiva, kuri buvo ir viena iš brangiausiai mokamų asmeninių padėjėjų mieste, dar turėjau kaip nors prastumti gerą pusvalandį. Jos bosas Betranas Rivua, galingos prabangos prekių imperijos vadas, puikavosi įrašu per pusę puslapio „Bottin Mondain“ – prancūziškoje „Kas yra kas?“ versijoje, ir nuolat murksojo Prancūzijos „Turtingųjų sąrašo“ aukštumose. Kai Ivas ir Nikò per Naujųjų metų vakarėlį pas Keitę pirmą kartą sužinojo apie mano ryšius su jo asmenine padėjėja, akimirksniu pastatė ausis. Pagarbios

17


Catherine Sanderson

baimės kupinais balsais jie spaudė iš manęs pikantiškas detales, kaip įrengtas Jo Didenybės biuras, ir nuėjo taip toli, kad net nepamiršo paklausti, kokios firmos raštinės reikmenis jis perkąs. Gana apmaudžiai nusijuokusi paklausiau Ivo, ar jis mano galįs užsikrėsti didžiojo vyro įžvalga rašydamas tokiu pat rašikliu. Tie prisiminimai buvo dygūs: važiuojant namo taksi Nikò mane išbarė. Esą mano angliškasis sarkazmas niekam nepasirodęs juokingas, aš buvusi šiurkšti ir visai be reikalo negailestinga. Kaip ironiška, pamaniau, kad jis jau nebegali pakęsti vieno iš tų mano bruožų, už kuriuos prieš dešimt metų mylėjo. Delfinos biuras buvo paskutiniame aukšte pagrindinio Rivua pastato, pastatyto iš nepriekaištingo smiltainio ir įsprausto tarp dviejų madingų prabangių parduotuvėlių Monteno aveniu, tik dvi ar tris stoteles pavažiavus metro. Keitės pavyzdžiu pasinaudojusi viešuoju transportu jau būčiau ten, bet turėjau laiko, todėl nutariau kuo ilgiau rodytis blyškiai rugsėjo saulei. Nuo Konkordo iki Didžiųjų rūmų nusidriekę Eliziejaus laukai glostė akį: iš abiejų pusių plytėjo žaluma, galingų medžių juostos, ir jokių pastatų, kuriuos būtų galima paversti MacDonalds restoranais ar pigiais prekybos centrais. Na gerai, tai nebuvo tikri laukai, kaip teigė pavadinimas: pievelės labiau priminė golfo veją, o riaumojantis į abi puses lekiančio transporto gausmas neleido pamiršti, kad esu miesto centre. Bet aš kulniavau atvira erdve ir mėgavausi vėjeliu, kedenančiu plaukus. Tobulas priešnuodis vakarams, kuriuos 18

leisdavau užsidariusi namie, kai Lila jau miegodavo.


Prancūziškasis bučinys

Švarkelio kišenėje suburzgė telefonas, – paprastomis savaitės dienomis iš pagarbos savo mokiniams laikydavau įjungusi vibravimo režimą, – ir nelėtindama žingsnio išsitraukiau jį pasižiūrėti, kas skambina. „Nikò“, skelbė ekranėlis. Tas vardas vis dar gyveno mano galvoje ir mobiliajame telefone, nors nuo mudviejų išsiskyrimo kovo mėnesį aš pabrėžtinai vadinau jį Nikolu. Tai buvo tarsi savotiškas pažeminimas pareigomis: tinkamas būdas įvertinti faktą, kad viskas tarp mūsų pasikeitė. – Sele? Je te dèrange pas là? – Nikò skambino iš biuro ir fone buvo girdėti kiti balsai – moteriški. Galbūt kuris nors iš jų yra Albanės, stagiaire, su kuria jis pradėjo susitikinėti praėjus kokioms penkioms minutėms, kai mudu išsiskyrėme. Niekada nebuvau mačiusi jo jaunosios praktikantės, bet paveiksle, kurį nusipiešiau mintyse, iš po siauro sijonėlio kyšojo dvišaka uodega. – Nikolai. Ne, nesu užsiėmusi. Pagavai mane tarp pamokų. – Kalbėjau ramiai, laikydamasi civilizuoto susitarimo, kad abu stengiamės dėl Lilos. Mes visada taip kalbėdavomės: jis kreipdavosi į mane prancūziškai, o aš atsakydavau angliškai. Nė vienas iš mudviejų nenorėjome atsidurti silpnesniojo pusėje, o toks bendravimo būdas išlygino jėgas. – Kas nutiko? – nieko nelaukdama paklausiau. – Būk geras, tik nesakyk, kad iškilo nesklandumų dėl kito savaitgalio? – Man ką tik paskambino Sofi, – tarė Nikolas, negirdomis nuleidęs mano klausimą, – ir paprašė tavo telefono. Ar neprieštarausi, jeigu duosiu? Pamaniau, geriau paskambinsiu iš karto, kol dar nepamiršau... – Sofi buvo Lilos teta ir

19


Catherine Sanderson

ne visai tikra mano buvusi svainė. Ji trejais metais jaunesnė už Nikò ir tokia pat tamsiaplaukė kaip visi Viduržemio jūros šalių gyventojai. Sofi turėjo sūnų Luką, vos metais vyresnį už Lilą. Mėgau Sofi – tik dėl jos galėdavau pakęsti Kanè šeimos susitikimus – bet nuo skyrybų jos nemačiau ir reikalai gerokai apsivėlė. Buvo smalsu, kas paskatino ją dabar su manimi susisiekti. – Sofi... Aišku... – Tikėjausi, kad fone gaudžiantis triukšmas užgoš potekstę mano balse. – Na taip, suprantama, duok jai mano mobiliojo numerį. Būtų geriausia, jei paskambintų kurį nors vakarą. – Gerai. Tai iki pasimatymo savaitgalį. Šeštadienio rytą apie dešimtą užsuksiu Lilos. Penktadienį, ko gero, ilgai užtruksiu darbe. – Savaitgaliai turėtų prasidėti penktadienį, – aistringai pareiškiau, staiga kuo aiškiausiai supratusi, kad Sofi skambutis tebuvo pretekstas pranešti šią, kur kas mažiau malonią žinią. – Bet jeigu tik tiek gali, kaip nors paaiškinsiu Lilai. – Mano tonas leido suprasti, kad „tik tiek“ toli gražu nėra „gerai“. Kai įsikišau telefoną atgal į kišenę, jau buvau atsidūrusi prie Didžiųjų rūmų ir pajutau pažįstamą sunkumą krūtinėje. Nė akimirką nepatikėjau Nikò pasiteisinimu ir įtariau, kad jis mane kvailina. Jei būčiau norėjusi išsiaiškinti, ar Nikò blefuoja, tereikėjo penktadienio vakarą paskambinti jam į biurą – galėjau kirsti lažybų, kad ten jo nerasčiau.


Antras skyrius

Mano žingsniai aidėjo einant per erdvų Rivua centrinės būstinės fojė link registratūros stalo, prie kurio patyliukais kalbėjosi dvi jaunos merginos nepriekaištingomis tamsiai mėlynomis uniformomis, tamsius plaukus susirišusios į plonas uodegėles. Netoliese prie turniketo rymantis apsaugos darbuotojas atrodė labai sutrikęs. Ko gero, manė, kad merginos šnabždasi apie jį, bet niekaip negalėjo nugirsti, ką jos sako. Nors jau daugiau kaip pusmetį lankiausi čia kas antrą pirmadienį, retai kada antrą sykį pamatydavau tą pačią hôtesse d’accueil. Kilo įtarimas, kad kuri nors Paryžiaus agentūra specializuojasi tiekti šių nepriekaištingai prižiūrimų ir kaip vandens lašai panašių administratorių klonus. Priėjusi arčiau supratau, kad Pirmoji Administratorė, kuri, pasislėpusi už aukštos vazos su baltomis lelijomis, poliravosi nagus, nė neketina kreipti į mane dėmesio. Užtai Antroji Administratorė beveik nepastebimai linktelėjo galvą ir išdidžiai pareiškė „Bonjour Madame“.

21


Catherine Sanderson

22

Catherine Sanderson „Prancūziškasis bučinys“  

Romanas „Prancūziškasis bučinys“ – dar vienas žavus „Mažosios anglės Paryžiuje“ autorės kūrinys. Įvykiai klostosi mieste, pavergusiame ne vi...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you