Jeannette Walls „Neprijaukinti arkliai"

Jeannette Walls

Neprijaukinti arkliai

Versta iš: Jeannette Walls, Half Broke Horses.

Scribner, New York, 2009

Viršelio dailininkas Paulius Jautakas Viršelyje panaudota fotografija iš asmeninio autorės albumo Maketavo Ernestas Vinickas © Jeannette Walls, 2009 © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Gudelytė, 2012 © Leidykla VAGA , 2012 ISBN 978-5-415-02226-7 UDK 821.111(73)-31 Va203

Stiprus šiaurės vėjas sukūrė vikingus Sena norvegų patarlė

I solt dro

KC ranÄ?a Rio Honde

9

Tos senos karvės anksčiau už mus pajusdavo artėjančią nelaimę.

Buvo vėlyva rugpjūčio popietė. Tvyrojo slogus karštis, koks paprastai būna lietingą sezoną. Jau ir anksčiau virš Degėsių Šaltinių kalvų pastebėjome žaibus, kurie švysčiodami traukė šiaurės pusėn. Buvo baigti kone visi dienos darbai, todėl su broliu Basteriu ir seserimi Helena traukėme į ganyklą parginti karvių, kurias paskui dar reikėjo pamelžti. Nusigavę į ganyklą pastebėjome, kad tos „merginos“ kažko nerimauja. Artėjant melžimo metui, kaip paprastai, užuot traukusios prie vartų, karvės stovėjo įsiręžusios, nukarinusios uodegas ir sukiodamos galvas kažko klausėsi. Basteris su Helena sutartinai žvilgtelėjo į mane, nepratarusi nė žodžio suklupau ir priglaudžiau ausį prie suplūktos žemės. Kažkur po žeme nuvilnijo murmesys, toks nežymus ir prislopintas, kad veikiau buvo galima jį pajusti, nei išgirsti.

Akimirksniu supratau, ką jaučia karvės – artinasi didžiulis potvynis.

Vos pašokau ant kojų, karvės vienu ypu pasileido pietinėn tvoros pusėn, o pasiekusios vielą nedvejodamos ją peršoko – taip aukštai ir grakščiai, kaip dar neteko matyti, po to visa kaimenė pasileido šlaitu aukštyn.

Supratau, kad ir mums geriausia būtų kuo greičiau iš čia nešdintis, todėl nieko nelaukusi pagriebiau Heleną ir Basterį už rankos. Padais jaučiau virpčiojančią žemę. Akies krašteliu pastebėjau, kaip ganyklos žemumas užlieja vanduo, todėl supratau, kad neliko laiko dairytis aukštesnių vietų. Vidury lauko augo sena

10 kreiva tuopa plačiomis šakomis, todėl negaišdami nė akimirkos pasileidome jos link.

Helena suklupo, bet Basteris sugriebė ją už kitos rankos, ir abu, pakėlę ją nuo žemės, tempte tempėme paskui save. Padėjau broliui užsiropšti ant žemiausios šakos, ir šis pavymui užtempė Heleną. Paskui pati stryktelėjau aukštyn ir rankomis įsikibau Helenos kaip tik tuo metu, kai bemaž šešių metrų aukščio vandens siena, pakeliui stumdama akmenis ir medžius, tykštelėjo į mūsų tuopą, o kai atslūgo, buvome šlaput šlaputėliai. Nuo smūgio suvirpėjęs medis taip žemai nulinko, kad net trakštelėjo, o kelios apatinės šakos nulūžo. Baiminausi, kad apačioje šniokščiantis karamelinės spalvos vanduo, pakeliui įsukęs pasitaikiusias šakas, sterblines žiurkes ir gyvačių išnaras, didžiule jėga verždamasis pirmyn, apsemdamas lygumas ir nuolat kildamas aukštyn, bet kuriuo metu gali su šaknimis išrauti medį, bet šis, regis, tvirtai laikėsi įsitvėręs žemės, visai kaip mes, susikibę rankomis.

Gerą valandą tupėjome tuopoje ir stebėjome, kas dedasi aplinkui. Už Degėsių Šaltinių kalvų leidosi saulė, aukštus debesis nudažydama purpurine spalva, o rytų pusėje nutįso ilgi purpuriniai šešėliai. Apačioje vis dar virto ir šniokštė vanduo. Helena pradėjo skųstis, kad jai gelia rankas. Seseriai tebuvo septyneri, būgštavau, kad ji neištvers.

Devynerių Basteris lindėjo didžiulėje medžio drevėje. Buvau dešimties, visų vyriausia, todėl pradėjau derybas, siūlydama Basteriui apsikeisti su Helena, kad ši galėtų atsisėsti ir jai nebereikėtų taip stipriai kabintis rankomis. Netrukus sutemo, bet pakilo ryškus mėnulis ir buvo galima kuo puikiausiai viską ma-

11 tyti. Kartkartėmis pakeisdavome padėtį, neleisdami įsiskaudėti rankoms. Mudviem su Helena medžio žievė nutrynė šlaunis, o kai užsimanėme savais reikalais, teko daryti į kelnes. Įsibėgėjus nakčiai, Helenos balsas visiškai nusilpo.

– Nebegaliu daugiau, – skundėsi ši.

– Gali, – raginau. – Gali, nes privalai.

Bandžiau juos drąsinti, kad būtinai ištversime. Žinojau, mums pavyks, nes regėjau tai mintyse. Man prieš akis iškilo vaizdas: ryte visi trys kopiame kalvelėn, kurios viršuje stovi mūsų namas, vaizduotėje mačiau, kaip iš jo išpuola susirūpinę mama ir tėtis.

Tai gali tapti tikrove, bet viskas mūsų rankose.

Bandydama išvaikyti miegus žadinau Basterį su Helena, klausinėjau juos daugybos lentelės. Šią baigusi, pasitelkiau prezidentus ir valstybių sostines, o paskui – žodžių apibrėžimus, ritmus ir dar įvairiausio plauko dalykus, šovusius į galvą. Jei brolio ir sesers balsai imdavo silpti, pliaukštelėdavau ranka, taip visą naktį neleisdama jiems užsnūsti.

Brėkštant paaiškėjo, kad vanduo vis dar nepasitraukė. Kitur jis atslūgo jau prieš kelias valandas, bet ganykla buvo pačiame slėnyje, šalia upės, todėl gana dažnai čia jis laikydavosi net kelias dienas. Tiesa, vanduo nurimo, pastebimai slūgo, traukdamasis grioviais ir seklumomis.

– Mums pavyko! – šūktelėjau.

Pastebėjau, kad jau nepavojinga bristi, todėl mano paraginti nusiritome nuo tuopos. Visą naktį iškabėjus medyje sąnariai buvo taip sustingę, kad vos įstengėme judėti, be to, prie padų lipo purvas. Galiausiai išsigavome į sausumą ir, patraukę namų link, pradėjome kopti šlaitu – taip, kaip regėjau mintyse.

12 Tėtis kaip visuomet, šlubčiodamas pirmyn atgal, nerimastingai šlitinėjo prieangyje. Mus pastebėjęs, džiaugsmingai šūktelėjo ir pasileido pasitikti mūsų. Tėčiui pavymui iš namų išbėgo mama. Ji suklupo ant kelių ir sunėrusi ant krūtinės rankas puolė melstis, dėkodama Dievui, kad jos vaikus išgelbėjo nuo potvynio.

Mama pareiškė, kad tai ji mus išgelbėjusi, nes visą naktį nepaliovė melstis.

– Klaupkitės ant kelių ir dėkokite savo angelams sargams, – paliepė ji. – Ir man.

Helena su Basteriu padarė kaip liepti ir kartu su mama suskubo melstis, o aš nepajudėjau iš vietos ir užsispyrusi sekiau visus tris akimis. Man atrodė, kad tai ne mama ar kažkokie angelai sargai, bet aš visus išgelbėjau. Toje tuopoje nebuvo nieko, išskyrus mus tris. Tėtis priėjo ir apkabino mane per pečius.

– Tėti, ten nebuvo jokių angelų sargų, – ištariau ir papasakojau, kaip pačiu laiku broliui su seseria padėjau įsiropšti į tuopą, nusilpus rankoms, nurodinėjau, kaip pakeisti padėtį, ir ištisą naktį klausinėdama ir kalbindama, neleidau jiems užmigti.

Tėtis spustelėjo man petį.

– Tai gal tu, mieloji, – tarė jis, – ir būsi tas angelas sargas.

Mūsų sodyba buvo įsikūrusi ant Solt Dro upės, įtekančios į Peikosą, kranto, smėlingose vakarų Teksaso pievose. Dangus čia regėjosi aukštas ir blyškus, o žemė – žema ir išplauta, pilkšvos smėlio spalvos. Kartkartėmis ištisomis dienomis čia stūgaudavo vėjas, o kartais stodavo tokia ramybė,

13 kad būdavo galima išgirsti, kaip Dinglerių rančoje, maždaug už dviejų mylių, amsi šuo. Kai keleliu pradardėdavo arklio tempiamas vežimas, paskui dar ilgai ore tvyrodavo jo sukeltos dulkės, kol ir šios iš lėto nutūpdavo ant žemės. Žvelgiant į tolį, prieš akis iškildavo tai čia, tai ten netvarkingai išsibarsčiusios, į akis nekrentančios aplinkos detalės: upė, tvoros, išgraužos, atvašynai. Žmonės, galvijai, arkliai, driežai ir vanduo, – visa judėjo neapsakomai lėtai, sakytum, tausotų jėgas.

Tiesa, šis kraštas nebuvo itin švelnus ir malonus. Žemė čia tarsi uola, o suminkštėdavo tik potvyniui viską pavertus baisia klampyne; čia slampinėjo sulysę ir ištvermingi gyvūnai, o negausi augalija apsiginklavusi dygliais, nors kartkartėmis, praūžus audroms, viskas aplinkui staiga pasidengdavo laukinėmis gėlėmis. Tėtis pasakojo, kad Aukštasis Vienišius – taip ši vieta vadinosi – netinka nei bailiams, nei kinkadrebiams. Jis mėgo kartoti, kad mudu čia jaučiamės puikiai, mat esame kieti riešutėliai.

Mūsų sodyba užėmė vos 160 akrų, kas šioje Teksaso valstijos dalyje anaiptol nebuvo daug, nes čia buvo taip sausa, kad vienam galvijui užauginti prireikdavo mažiausiai penkių akrų. Tiesa, mūsų žemės driekėsi iki upės, o tai buvo dešimt kartų geriau, nei didesni žemės plotai be vandens. Štai kaip mums pavykdavo auginti kinkomuosius arklius, kuriuos tėtis pats ir apmokydavo, o kur dar karvės, tuzinas viščiukų, pora kiaulaičių ir povų būrelis.

Povų auginimas buvo viena iš gausybės tėčio užmačių, kaip prasimanyti pinigų, nors, po teisybei, man taip niekuomet ir nepavyko suprasti jos esmės. Kartą nusprendęs iš toli rytuose

14 įsikūrusios rančos atsigabenti šiuos paukščius, tėtis už juos paklojo didžiulius pinigus. Jis buvo įsitikinęs, kad povai yra elegancijos ir stiliaus ženklas, todėl atvykę pirkti jo užaugintų arklių žmonės neabejotinai susigundys šiais įspūdingais paukščiais ir už vieną tokį nepagailės nė penkiasdešimties dolerių. Tėtis buvo sumanęs pardavinėti tik vyriškos giminės povus, kad šiapus Peikoso būtume vieninteliai povų augintojai.

Deja tėtis, gerokai pervertino šių pasipūtusių sparnuočių paklausą vakarų Teksase – net arklių pirkėjai ne itin jais domėjosi – dėl to po kelerių metų mūsų rančoje slampinėjo gausybė povų. Klykaudami ir keldami baisų triukšmą jie dykinėjo iš vienos vietos į kitą, knebendami mums kelius, baidydami arklius, vaikydami viščiukus, puldinėdami kiaules, nors, turiu pripažinti, buvo išties nuostabu, kai pajutę pavojų paukščiai išpūsdavo uodegą ir ja pasidabinę dar ilgai nenorėdavo suskleisti.

Tiesa, povų auginimas mums tebuvo pašalinė veikla. Pagrindinis tėčio užsiėmimas – auginti ir paruošti arklius važnyčiojimui.

Nepaisant nelaimingo atsitikimo, šiuos padarus jis nepaprastai mylėjo. Kai tėčiui buvo vos treji, spirdamas arklys kone suknežino jam galvą. Dvi dienas jis išgulėjo be sąmonės, ir visi buvo tikri, kad vaikas nebeišgyvens. Tėtis pagijo, nors dešinė jo pusė liko suluošinta visam gyvenimui. Jis vilko dešinę koją, o dešinė ranka liko sulinkusi tarsi viščiuko sparnelis. Be to, jaunystėje jis valandų valandas dirbo triukšmingame malūne, dėl ko pašlijo ir klausa. Štai kodėl tėtis šiek tiek juokingai kalbėjo, neretai buvo sunkoka jį suprasti.

Tiesa, tėtis niekuomet nepyko ir arklio piktuoju neminėjo, kad šis jam įspyręs. Net mėgo pajuokauti, esą tam žirgeliui pasi-

15 vaideno, kad aplink pasturgalį sukiojasi kalnų liūto dydžio padaras. Tėčiui atrodė, kad arkliai niekuomet neklysta. Jie viską daro dėl vienos ar kitos priežasties, kurią kiekvienam dera suprasti pačiam. Štai kodėl, nors kone suknežino galvą, tėtis nesiliovė mylėjęs arklius, nes kitaip nei žmonės, šie visuomet jį suprato ir negailėjo. Nors po šio įvykio tėtis nebegalėjo sėsti į balną, jis tapo tikru kinkomųjų arklių žinovu. Nebegalėdamas joti tėtis išmoko puikiai važnyčioti.

Gimiau žeminėje, ant Solt Dro upės krantų; ėjo 1901ieji, praėjus lygiai metams po to, kai tėtį paleido iš kalėjimo, kur jis atliko bausmę, neteisingai apkaltintas žmogžudyste.

Jis užaugo Hondo slėnio rančoje, Naujojoje Meksikoje. Įsigijęs žemės jo tėvas buvo vienas pirmųjų angliakalbių žmonių, 1868 metais apsigyvenusių šiame slėnyje. Tiesa, tėčiui paaugus, čia prigužėjo daugiau naujakurių nei įstengė išmaitinti upė, todėl prasidėjo nesibaigiantys kivirčai dėl nuosavybės, labiausiai dėl žemių, kurios turėjo priėjimą prie vandens; žmonės skundėsi, kad viršupio kaimynai sunaudoja daugiau vandens nei leidžiama, o šie nenusileisdami kaltino žemupio gyventojus.

Ginčai dažnai baigdavosi rimtais vaidais, bylinėjimusi teisme ar net susišaudymu. Kai tėčiui buvo keturiolika, tokio ginčo metu buvo nužudytas jo tėtis Robertas Kasis. Tėtis su mama liko dirbti rančoje, bet ginčai vis neslūgo, ir, praėjus dvidešimčiai metų, per panašų kivirčą buvo nužudytas naujakurys, o tėtis apkaltintas žmogžudyste.

16 Tėtis prisiekinėjo, kad yra neteisingai apkaltintas, vis rašė ilgus laiškus įstatymų leidėjams bei laikraščių redaktoriams ir įrodinėjo esąs nekaltas, todėl po trejų metų galiausiai buvo išleistas į laisvę. Išėjęs laisvėn tėtis netrukus sutiko mamą ir ją vedė.

Tiesa, kaltintojai nenuleido rankų ir ruošėsi atnaujinti bylą, todėl tėtis nusprendė, kad bus saugiau šią vietą palikti; taip vieną gražią dieną palikę Hondo slėnį, jiedu su mama atvyko į Aukštąjį Vienišių, kur prie Solt Dro upės krantų įsigijo žemės.

Aukštajame Vienišiuje dauguma žmonių gyveno žeminėse, nes šioje Teksaso dalyje statybinės medžiagos buvo neapsakomai brangios. Tėtis įrengė namus, prie upės kranto iškasęs didžiulę duobę ir iš kedro šakų suklojęs gegnes, kurias iš viršaus apdengė velėna. Žeminėje buvo įrengtas vienas kambarys kietomis grindimis: jame buvo medinės durys, vaškinio popieriaus langas ir ketaus viryklė su kaminu, kyšančiu pro velėnų stogą.

Didžiausias žeminės privalumas buvo tas, kad vasarą čia buvo vėsu, o žiemą – ne itin šalta. O blogiausia, kad pro sienas ir lubas pralįsdavo skorpionai, driežai, gyvatės, sterblinės žiurkės, šimtakojai ir kurmiai. Sykį, Velykų pietų metu, ant stalo krestelėjo barškuolė. Kaip tik tą akimirką tėtis pjovė kumpį ir akimirksniu suvarė peilį gyvatei į galvą.

Prapliupus lietui, žeminės lubos ir sienos virsdavo purvu ir klampyne. Sudrėkę grumstai dribo žemyn, todėl tekdavo vėl ir vėl lipdyti juos atgal. Per lubas nuolat smigdavo aplinkui besiganančios ožkos, todėl nekart teko jas gelbėti.

Kita gyvenimo žeminėje blogybė – spiečiai uodų. Jų būdavo taip tiršta, kad sykiais atrodė: iriesi pro uodus. Mama sunkiai ištver-

17 davo įgėlimus – tinimas sykiais neatslūgdavo kelias dienas, bet aš vienintelė gimiau užsikrėtusi geltonuoju drugiu.

Sulaukusi septynerių, krečiama drebulio, varčiausi lovoje ir be paliovos vėmiau. Mama baiminosi, kad ir kiti šeimos nariai gali užsikrėsti, todėl nepaisant tėčio įtikinėjimų, kad ligą galima pasigauti tik nuo uodų, jam teko pasiūti vatinę antklodę, atskyrusią mane nuo visų. Už jos užeiti buvo leidžiama vieninteliam tėčiui, kuris ištisomis dienomis sėdėjo prie manęs ir trynė kūną spiritu, kad nors mažumėlę numalšintų karštį. Krečiama karštinės skrajojau po kitus pasaulius, aiškiai regėdama baltus kraštus, žalius ir purpurinius gyvulius, kurie su kiekvienu mano širdies tvinksniu tai augo, tai mažėjo.

Kai karštinė galiausiai liovėsi, buvau netekusi kokių dešimt svarų, o mano oda pagelto. Tėtis juokavo, esą mano kakta buvusi tokia karšta, kad prie jos prisilietęs jis vos nenusvilo rankos.

Mama tik kyšteldavo galvą pro vatinę antklodę pažiūrėti, kaip laikausi.

– Toks karštis galėjo sudeginti tavo smegenis ir padaryti nepataisomą žalą, – rypavo mama. – Todėl niekam niekada nepasakok, kad sirgai. Kitaip turėsi vargo susirasti vyrą.

Mamai rūpėjo, kad jos dukros gautų gerus vyrus. Jai buvo svarbu „padorus elgesys“. Mama papuošė žeminę keliais gražiais dalykais: rytietiško stiliaus kilimu, šezlongu su siuvinėtomis servetėlėmis, velveto užuolaidomis, kurias pakabinome ant sienų, kad atrodytų lyg turėtume tikrus langus, sidabro indų komplektu ir drožinėta galvūgalio lenta, kurią persikeldami į

18 Kaliforniją jos tėvai atsigabeno iš rytų. Lentą mama labai brangino ir tvirtino, kad tik dėl jos galinti naktimis užmigti, nes ši jai primena civilizuotą pasaulį.

Mamos tėvas buvo kalnakasys, kuris į šiaurę nuo San Francisko kasė auksą – taip jų šeimai pavyko praturtėti. Nors mamos šeima kėlėsi iš vieno kalnakasių miestelio į kitą, mama, jos mergautinė pavardė buvo Deizė Mė Pykok, buvo auklėjama aristokratiškoje aplinkoje. Vaikystėje mama turėjo švelnią baltą odą, kuri greitai įdegdavo ir buvo nepaprastai gležna. Motina ją vertė nešioti lino kaukę, kurią pririšdavusi prie geltonų garbanų, jei kartais tektų atsidurti saulėje. Vakarų Teksase išeidama gatvėn – nors tą darė kiek įmanoma rečiau – mama visuomet užsidėdavo skrybėlaitę ir maudavosi pirštinaites, o veidą pridengdavo šydu. Šiaip namų ruošos darbai atiteko mamai, nors ji griežtai atsisakė tampyti vandenį ar malkas.

– Tavo mama yra tikra dama, – aiškindavo tėtis, kodėl mama nemėgsta namų ruošos darbų.

Padedamas mūsų tarno apačio tėtis pats nudirbdavo kone visus darbus. Su mumis gyvenęs apačis iš tiesų nebuvo tikras indėnas, bet vos šešerių pateko į apačių nelaisvę, kur ir praleido vaikystę, kol vieną dieną į indėnų stovyklą įsiveržusi JAV kavalerija, kurioje tėčio tėtis tarnavo žvalgu, jį išvadavo. Įsiveržus baltiesiems, apačis bėgo rėkdamas: „Soy blanco! Soy blanco!“* Šis apačis atkeliavo drauge su tėčio tėčiu ir pasiliko gyventi jų šeimoje. Mano vaikystėje apačis jau buvo senas vyras tokia ilga barzda, kad turėdavo ją susikišti į kelnes. Apačis buvo tikras vienišius, todėl dažnai ilgas valandas prasėdėdavo akimis įsikibęs į dangų ar svirno sieną, o kartkartėmis net kelioms dienoms * Aš – baltasis (isp.).

19 pradingdavo kalnuose, nors visuomet sugrįždavo. Žmonės laikė jį tikru keistuoliu, nors, tiesą sakant, tą patį jie galvojo ir apie tėtį, todėl šiedu buvo puiki pora.

Gaminti valgį ir skalbti drabužius mamai padėjo tarnaitė Lupė, prieš kelerius metus ji nelauktai pastojo, todėl, gimus vaikeliui, buvo priversta palikti kaimą, įsikūrusį prie Chuarezo, nes užtraukė šeimai gėdą, be to, niekas nebūtų panorėjęs jos vesti.

Lupė buvo nedidukė, apvalaina kaip statinaitė, pamaldesnė katalikė net už mamą. Basteris vadino ją pamišėle, bet man Lupė patiko. Nors merginos tėvai atėmė iš jos kūdikį, o jai pačiai teko miegoti ant žeminės grindų, pasitiesus tik navahų kilimėlį, Lupė niekuomet nedejavo ir nesiskundė karčia dalia, o tai, kaip vėliau supratau, man labiausiai žmonėse ir patinka.

Nors padedama Lupės, buitimi ant Solt Dro upės krantų mama ne itin rūpinosi. Rodos, jai apskritai niekas nerūpėjo. Nepaisant Adomo Kasio luošumo ir neaiškios kalbėsenos, mama nesigailėjo už jo ištekėjusi. Tėčio tėtis, įstojęs į Antrąjį dragūnų legioną – vieną pirmųjų JAV kavalerijos būrių – atvyko čia iš Airijos, ten įsisiautėjus bulvių marui. Jis tarnavo kariuomenėje, vadovaujamoje pulkininko Roberto E. Li, ir buvo paskirtas kautis prie Teksaso pasienio, kur turėjo susiremti su komančių, apačių ir kiovų pulkais. Palikęs kariuomenę, pradėjo ūkininkauti, iš pradžių Teksase, o paskui – Hondo slėnyje, o prieš mirtį spėjo įsigyti vieną didžiausių galvijų kaimenių visame krašte.

Robertas Kasis buvo nušautas žygiuojant pagrindine Linkolno gatve Naujojoje Meksikoje. Pasak vieno liudijimo, Robertas ir jį nužudęs vyras susiginčijo dėl aštuonių dolerių. Vėliau apie slėnyje pakartą žudiką dar ne vienerius metus netilo kalbos, nes po to, kai šis buvo pakartas, paskelbtas mirusiu, ištrauktas

20 iš kilpos ir paguldytas į pušinę dėžę, žmonės ir toliau girdėjo jį vaikščiojantį, todėl iškasė iš duobės ir antrąkart pakorė.

Po Roberto Kasio mirties, nesugebėdami taikiai pasidalyti galvijų, jo vaikai įsivėlė į ginčus, šeima susipyko ir iki tėčio mirties nesiliovė vienas ant kito griežę dantį. Tėtis paveldėjo Hondo slėnio žemes, bet suprato, kad jo vyresnysis brolis, Teksasan išsivaręs gyvulių kaimenę, jį apmovė, dėl to prasidėjo nesibaigiantys bylinėjimaisi. Nors brolis išvyko į vakarų Teksasą, tėtis ir toliau tęsė kovą, tiesa, ne tik su broliu, bet ir kitais Hondo slėnio ūkininkais. Galiausiai nuvykęs į Naująją Meksiką tėtis užkūrė nesibaigiantį skundų ir priešieškinių vajų.

Paprastai tėčiui sunkiai sekėsi valdytis, todėl iš panašių kelionių jis grįždavo kunkuliuodamas pykčiu. Iš dalies dėl savo karšto airiško būdo, o iš dalies ir todėl, kad jam trūko kantrybės žmonėms, sunkiai suprantantiems jo kalbą. Tėčiui atrodė, kad šie žmonės jį laiko kvailiu ir nuolat bando jį apmulkinti, nesvarbu, ar tai būtų broliai, ar teisėjai, ar keliaujantys pirkliai, ar puslaukinių arklių prekeiviai. Tėtis pratrūkdavo spjaudytis ir keiktis, o neretai taip smarkiai įširsdavo, kad išsitraukęs pistoletą pradėdavo į viską paeiliui šaudyti, tiesa, į žmones – tik išskirtiniais atvejais.

Sykį jis įsivėlė į ginčą su skardžiumi, atėjusiu pas mus pataisyti virdulio. Kai skardžius, mėgdžiodamas tėčio kalbą, pradėjo iš jo šaipytis, šis nieko nelaukęs puolė šautuvo. Laimei, pastebėjusi, kur link viskas krypsta, Lupė spėjo jį paslėpti po navahų kilimėliu. Net apsiputojęs tėtis laidė gerklę, ragindamas visus ieškoti jo šautuvo, bet man dingtelėjo, kad taip Lupė padės skardžiui išnešti sveiką kailį. O galbūt ir tėčiui – nušovęs skardžių,

21 gyvenimą veikiausiai būtų baigęs kartuvėse, kur kybotų kaip tas vyriškis, nušovęs jo tėtį.

Tėtis mėgo kartoti, kad gyvenimas būtų daug paprastesnis, jei kiekvienam tektų tiek, kiek priklauso. Deja, nieko kita nelieka, kaip pasiimti tai jėga. Tėtis kovojo teismo salėse, o mums nuolat teko kautis su Solt Dro gamtos gaivalais.

Potvynis, kuris anąsyk mus tris užginė į tuopą, ne vienintelė nelaimė, per plauką mūsų nepražudžiusi. Šiame Teksaso regione potvyniai buvo dažnas svečias – per kelis metus būtinai bent vienas praūždavo. Pamenu, kai buvau aštuonerių, vienas toks mus vėl užklupo visu smarkumu. Tėtis buvo išvykęs į Austiną kaip paprastai teistis dėl paveldėjimo, kai vieną naktį Solt Dro krantus užliejo vanduo, pradėjęs veržtis ir mūsų duobėn. Pabudau nuo griaustinio dundėjimo, o kai lipau iš lovos, kojas iki kulkšnių apsėmė vanduo. Mama, iš paskos tempdamasi Heleną su Basteriu, užsikorė ant kalvos melstis, bet aš su apačiu ir Lupe nesitraukiau iš vietos. Užrėmę kilimu duris suskubome semti vandenį ir pilti jį pro langą. Grįžusi mama maldavo, kad drauge liptume į kalvos viršūnę melstis.

– Trauk jas devynios, tas maldas! – šaukiau. – Semk vandenį, po galais, semk!

Mama, rodos, iš nuostabos sustingo. Atrodo, jai dingtelėjo, ar tik ne aš savo piktžodžiavimu ir būsiu užtraukusi šį prakeiksmą. Tiesa, mano žodžiai ne mažiau pribloškė ir mane pačią, bet kai vanduo taip sparčiai kilo, nebuvo laiko ką nors svarstyti. Įžiebę žibalinę lempą pastebėjome, kad žeminės sienos pradėjo

22 smukti vidun. Jei, užuot kalbėjusi, mama pultų mums padėti, dar buvo vilties žeminę išgelbėti – na, ne visiškai išgelbėti, bet jei visi išvien kibtume į darbą, gal pasisektų. Mums su apačiu ir Lupe vieniems buvo per sunku su tuo susidoroti, ir kaip tik tuo metu pradėjo linkti lubos, tad pagriebę mamos riešutmedžio galvos atlošą išstūmėme duris lauk. Ir pačiu laiku, nes žemė įgriuvo, po savimi palaidodama žeminę.

Po šio įvykio mūsų santykiai su mama tapo atšiauresni nei anksčiau. Ji be paliovos kalė visiems į galvą, kad potvynis yra Dievo siųsta bausmė, todėl turime su tuo susitaikyti. Bet man atrodė kitaip. Susitaikyti man reiškė pasiduoti. Jei Dievas davė jėgų semti vandenį – ir sumanumą kaip nors išsigelbėti – nejau, griebdamiesi paskutinio šiaudo, būtume stoję prieš jo valią?

Tiesa, potvynis atnešė ir gerų permainų. Visų šių nelaimių pasirodė per daug prie sunkaus gyvenimo nepratusiam ponui Maklargui, turėjusiam dviejų kambarių medinį namą, kurį pasistatė iš rąstų, parsigabentų iš Naujosios Meksikos. Potvynis išjudino pono Maklargo namų pamatus ir neatlaikiusios sienos sugriuvo, todėl šis nusprendė, kad pernelyg ilgai užsibuvo šiame Dievo apleistame kampelyje, ir nutarė sugrįžti į Klivlendą. Vos pargrįžęs iš Austino tėtis liepė mikliai ropštis į vežimą, ir, kol niekam Aukštajame Vienišiuje nespėjo šauti panaši mintis, įsikėlėme į pono Maklargo namų griuvėsius. Atsigabenome viską: apkalą, rąstus, pastolius, duris, grindų lentas. Baigiantis vasarai, turėjome naujus medinius namus, o kai nudažėme juos baltai, kone neliko žymės, kad naujos statybinės medžiagos yra sujungtos su senosiomis.

23 Kai baigę darbą susižavėję negalėjome atplėšti akių nuo savo naujojo būsto, netikėtai mama grįžtelėjo į mane ir tarė: – Ar ir dabar tau atrodo, kad šis potvynis nebuvo Dievo valia?

Nežinojau, ką atsakyti. Mamai viskas atrodė aišku kaip dieną, bet man dingojosi, jog kai turi iš esmės apsispręsti, nepaprastai sunku pasakyti, kiek čia yra Dievo valios, o kiek – ne.

Paklausiau tėčio, ar ir jam atrodo, kad viskas, kas čia įvyko, yra Dievo valia.

– Ir taip, ir ne, – atsakė tėtis. – Dievas kiekvienam ištiesia vis kitą ranką. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes ja pasinaudojame.

Jau buvau tėčio beklausianti, ar jam neatrodo, kad Dievas jam bus ištiesęs nevykusią ranką, bet staiga susivokiau neturinti teisės taip elgtis. Kartkartėmis tėtis ir pats užsimindavo apie arklį, spyrusį jam į galvą, bet nė vienas mūsiškių neužsimindavo nei apie jo luošumą, nei apie sutrikusią kalbėseną.

Atrodė, tarsi tėtis kalbėtų po vandeniu. Jam paliepus Prikabink vežimą, daugeliui nuskambėdavo šis tas panašaus į Ikabin ežim, o jei pasakydavo Mamai reikia pailsėti, ne vienam pasigirsdavo Ma rei ilsėt.

Artimiausias miestelis Toja nuo mūsų naujųjų namų buvo už keturių mylių. Neretai ten nuvykus, mums pavymui sekiodavo būrys vaikigalių ir įžūliai mėgdžiodavo tėčio kalbą, ne sykį knietėjo trinktelėti jiems per galvą kokiu kietu daiktu. Dažnai, ypač kai kartu važiuodavo ir mama, mums su Basteriu ir Helena buvo leidžiama šiek tiek daugiau nei tyliai stebėti tuos neklaužadas.

Paprastai tėtis elgėsi taip, tarsi vaikiščių nė nebūtų – šiaip ar taip,

24 vargiai jis išdrįstų griebtis šautuvo, ką padarė, pasišaipius skardžiui – bet sykį Tojos arklidėje dviems nutrūktgalviams garsiai rėkaujant, jo akyse pastebėjau skausmą. Kol juodu su Basteriu krovė vežimą, bandžiau vaikigaliams paaiškinti, kad taip elgdamiesi jie užgauna žmogų, bet tie niekdariai tik dar labiau šaipėsi.

Netikėtai pastūmiau juos į mėšlo krūvą ir pasprukau. Niekuomet gyvenime nesu padariusi tokio blogo darbo, kuris man būtų suteikęs tiek pasitenkinimo. Apgailestavau dėl vienintelio – negalėsiu apie tai papasakoti tėčiui.

Tie vaikigaliai negalėjo suprasti: nors neaiškiai kalbėdamas, tėtis yra nepaprastai protingas žmogus. Vaikystėje jį mokė guvernantė, vieną po kitos jis rijo filosofines knygas ir rašė ilgus laiškus politikams, tarp kurių buvo ir Viljamas Taftas, Viljamas Dženingsas Brainas ir Frederikas Viljamas Siuardas, Abraomo Linkolno valstybės reikalų patarėjas*. Siuardas tėčiui net atsakydavo, o jo laiškus tėtis saugojo nedidelėje dėžutėje.

Niekas nemokėjo taip gražiai raštu sudėlioti sakinių kaip tėtis. Nors šiek tiek kebli jo rašto kalba buvo neapsakomai elegantiška; tėtis rašė ilgais, vaizdingais sakiniais, kuriuose buvo gausu sunkiai suprantamų žodžių, tarkime, „pseudo“ ar „civilinis“, kurių reikšmės daugumai Tojos gyventojų teko ieškoti žodyne. Dvi svarbiausios tėčio laiškų temos buvo sparčiai besivystanti pramonė ir mechanizacija, visa tai, jam atrodė, skurdina žmogaus sielą. Dar tėtis nuolat kalbėjo apie būtinybę uždrausti alkoholį ir apie tai, kaip angliškai derėtų taisyklingai rašyti – jam atrodė, kad ir viena, ir kita žmogų gali išgelbėti nuo kvailų užmačių. * W. H. Taft (1857–1930) – 27-asis JAV prezidentas (1909–1913) ir dešimtasis Aukščiausiasis JAV teisėjas (1921–1930). W. J. Bryan (1860–1925) – garsus JAV politikas, net tris kartus siekęs užimti JAV prezidento postą; F. W. R. Stewart (1805–1872) – anglų politikas.

25 Gyvenime tėčiui teko regėti pernelyg daug žmonių, kuriems prisisprogus degtinės, buvo vieni niekai nušauti žmogų. Jo tėtis prekiavo alkoholiu parduotuvėje, kurią buvo atidaręs Rio Hondo rančoje, todėl sykį ir jam teko nudėti vieną girtą vyriškį, kitaip šis būtų jį nušovęs. Tėtis tvirtino, kad indėnams ir airiams nuo alkoholio pasimaišė protas. Po tėčio nužudymo jis kirviu suskaldė parduotuvėje stovėjusias alkoholio statines ir didžiam apačio nusivylimui rančoje griežtai uždraudė gerti ką nors stipresnį už arbatą.

Dar tėtį nepaprastai piktino nepastovi anglų kalbos žodžių rašyba. Jis niršo dėl diftongų sh ir ph ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikia rašyti netariamas raides. Tėtis tvirtino, kad jei žodžiai būtų rašomi taip, kaip tariami, kiekvienas mulkis, vos pramokęs abėcėlės, jau mokėtų skaityti, ir tuomet tikrai sumažėtų neraštingumas.

Tojoje veikė vienos klasės mokykla, bet tėčiui atrodė, kad ten nekaip moko, todėl pats ėmėsi mane mokyti. Kasdien po pietų, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, mudu kibdavome į gramatiką, istoriją, aritmetiką, gamtos mokslus ir civilinę teisę; baigusi mokytis, to paties pamokydavau ir Basterį su Helena.

Tėčiui labiausiai patiko istorija, nors jis ir mokė jos su ryškiu vakarų Teksasui būdingu nusistatymu. Tėtis, savo kilme besididžiuojantis airių palikuonis, nemėgo ne tik čia atvykusių anglų, kuriuos su panieka vadino „pomiais“, bet ir daugelio kunigų. Šie jam atrodė saujelė apsimetusių šventeivų, garsiai rėkiančių apie žmonių lygybę, bet tuo pačiu metu nelaisvėn imančių ir masiškai žudančių taikius indėnus. Meksikos ir Amerikos kare tėtis stojo meksikiečių pusėn, tvirtai įsitikinęs, kad JAV neteisėtai pasisavino visas šiaurines Rio Grando žemes. Tėčiui atrodė, kad

26 visos pietinės valstijos turi teisę išstoti iš šios sąjungos, visai kaip kolonijos – atsiskirti nuo Britanijos.

– Skirtumas tarp išdaviko ir patrioto priklauso tik nuo požiūrio taško, – tikino jis.

Man patiko tėčio pamokos, o ypač gamtos mokslai ir geometrija; žavėjo mintis, kad esama nerašytų taisyklių, galinčių paaiškinti pasaulio, kuriame gyvename, paslaptis. Tiesa, supratau kitką: nepaisant tėčio ir mamos įtikinėjimų, kad gaunu daugiau žinių nei bet kuris kitas vaikas Tojos mokykloje, vis tiek privalau baigti mokyklą, nes tik taip visuomenėje galima užimti kokią nors padėtį ir gauti diplomą. Tėtis tvirtino, kad šiame pasaulyje neužtenka būti išsilavinusiam žmogui, privalu turėti popiergalį, įrodantį, jog iš tiesų toks esi.

Mama nėrėsi iš kailio, kad mes, vaikai, būtume gerai išauklėti. Kol mokiau Basterį su Helena, ji šukuodavo man plaukus, perbraukdama gerą šimtą kartų, atsargiai suimdama juos atgal, paskui dar ištrindama aguročiu ir lanolinu, nes taip šie atrodys vešlesni. Nakčiai susukdavo juos suktukais, pagamintais iš popieriaus skiautelių ir vadinamais speneliais.

– Damos plaukai yra jos šlovės karūna, – aiškino mama, nuolat pabrėždama, kad mano našlės snapelis yra gražiausia, ką turiu, bet kai žvilgtelėdavau veidrodin, anaiptol neatrodė, kad toji nedidelė V raidelė kaktoje yra nuostabi puošmena.

Gyvenome kelios mylios nuo Tojos ir dažnokai net kelias dienas iš eilės nieko daugiau, išskyrus šeimos narius, nematydavome; tačiau mama vis tiek nėrėsi iš kailio, kad išliktų dama. Ji

27 buvo elegantiška, nedidelio, vos keturių su puse pėdų ūgio moteris, tokiomis mažytėmis pėdomis, kad turėjo avėti mergaičių batelius. Bandydama išsaugoti elegantiškas baltas rankas mama tepdavo jas medaus, citrinos sulčių ir borakso mišiniu. Kad atrodytų lieknutė, nešiojo standžius korsetus – pati padėdavau juos susirišti – nuo šių ji dažnokai alpėjo. Tuos alpulius mama vadino staiga užgriuvusia migla ir tikino, kad tai esąs jos kilmingumo ir jautrios prigimties ženklas. Tiesa, man atrodė kitaip – suveržtas korsetas paprasčiausiai neleido kvėpuoti. Kai mama versdavosi ant šono, turėjau ją gaivinti kvapniosiomis druskomis iš krištolinių buteliukų, kuriuos parištus rausvu kaspinu ji nešiojo pasikabinusi po kaklu.

Mama buvo artimesnė Helenai, paveldėjusiai iš jos smulkutes rankas, kojas ir, apskritai, gležną kūną. Jos dažnai skaitė viena kitai eiles, o karštomis vasaros popietėmis drauge gulėjo ant mamos šezlongo. Tiesa, nors ir labai artima Helenai, mama beprotiškai mylėjo Basterį, vienintelį sūnų, į kurį dėjo visas viltis. Nors Basteris buvo smulkus nedidelis berniūkštis, jis nepaprastai žaviai šypsojosi ir tarsi atitaisydamas tėčio kalbėsenos sutrikimus, buvo vienas greičiausių ir raiškiausių kalbėtojų visoje valstijoje.

Mama juokavo, kad Basteris net akmenį prakalbintų. Ji nuolat liaupsino sūnų, tvirtindama, kad užaugęs jis galėtų tapti kuo panorėjęs – geležinkelių ar galvijų magnatu, generolu ar net pačiu Teksaso gubernatoriumi.

O štai ką su manimi daryti, mama niekuomet nebuvo tikra. Ji nerimavo, kad gali kilti sunkumų mane ištekinti, nes aš nesu tikra dama. Mano kojos buvo mažumėlę kreivos. Mama tvirtino, kad tai dėl to, jog pernelyg dažnai jodinėju. Be to, mano

28 priekiniai dantys atsikišę, todėl prisidengti burnai ji nupirko man raudono šilko šydą. Jeigu pratrūkdavau juoktis ar pernelyg plačiai išsišiepdavau, mama nedelsdama primindavo: – Lilija, brangioji, šydą.

Tiesą pasakius, mama nebuvo praktiškiausias žmogus pasaulyje, todėl jau ankstyvoje vaikystėje išmokau pati verstis. Žavėjausi ir domėjausi mama, kuri manęs nelaikė tikra dama, nors šiaip manimi pasitikėjo.

– Dar nemačiau tokios sumanios mergaičiukės, – kalbėjo ji. – Nors nesu tikra, ar tai gerai.

Mamai atrodė, kad moterys turi leisti vyrams nudirbti darbus, nes tik taip šie pasijuntą tikrais vyrais. Bet ši taisyklė gali būti taikoma tik tuomet, jei vyras yra stiprus, o dėl tėčio raišumo, nuolatinių Basterio atsikalbinėjimų ir apačio polinkio kažkur pradingti, dažnai visa rūpesčių našta gulė ant mano pečių.

Net kai visi sutartinai kibdavome į darbą, mums niekuomet nepavykdavo su viskuo susidoroti. Man patiko mūsų ranča, nors kartais atrodė, kad ne mes rančą, o ji mus valdo.

Jau buvo pasklidę gandų apie elektros energiją ir apie tai, kad didžiuosiuose rytinių valstijų miestuose naktį šviečia tokia gausybė elektros lempučių, kad net nusileidus saulei atrodo, jog tebėra diena. Tiesa, laukiant, kol šie laidai pasieks Teksasą, viską teko nudirbti rankomis: ant krosnies kaitinti lygintuvą, lyginti juo palaidines, ant ugnies kaitinti puodą su šarmo ir potašo mišiniu ir taip pasigaminti muilą, prisisemti vandens valgiui virti, paskui dar kartą prisitempti suplauti indams, o nešvarų išpilti į daržą.

Jau spėjo pasklisti garsas ir apie tai, kad rytuose prabangiuose namuose yra įrengtas vandentiekis, bet vakarų Teksase dar nie-

29 kas apie tai nė nesvajojo, o daugeliui žmonių, tarp jų ir mamai su tėčiu, atrodė, kad viduje įrengti išvietę yra šlykštu ir kvaila.

– Po galais, kas gali užsimanyti tupyklos namuose? – piktinosi tėtė.

Augau laiką leisdama šalia tėčio, todėl vienintelė geriausiai jį supratau, o vos penkerių sulaukusią jis jau vesdavosi mane mokyti arklių. Visiškai paruošti du arklius važnyčiojimui užtrukdavo dvejus metus, o vienu metu jis turėdavo net šešias jų poras. Per metus parduodavome po vieną, taip mums pavykdavo sudurti galą su galu. Arklių pora turėjo derėti pagal dydį ir spalvą, negalėjo būti jokių neatitikimų: jei vienas arklys turėjo baltas kojinaites, jas privalėjo turėti ir jo porininkas.

Iš visų šešių arklių porų tik metinukams ir dvimečiams tėtis leisdavo laisvai ganytis pievoje.

– Pirmiausia, ko arklys turėtų išmokti, tai tapti arkliu, – mėgo pabrėžti tėtis. Man tekdavo dirbti su trimečiais: mokiau juos pagrindinių dalykų ir pratinau prie žąslų, o paskui padėdavau tėčiui įkinkyti tris poras vyresnių arklių. Kiekvieną porą teko važnyčioti ratu; stovėdamas rato viduryje ir ore čaižydamas botagu tėtis stebėjo, ar arkliai kaip reikiant kelia kojas, ar abu sutartinai padidina arba sumažina tempą, ar pakankamai išriečia kaklą.

Tėtis mėgo sakyti, kad kiekvienas žmogus, nors truputėlį turėjęs reikalų su arkliais, privalo išmokti mąstyti kaip arklys.

Jis be paliovos kartojo šį posakį „mąstyti kaip arklys“. Tėčiui atrodė, kad svarbiausia yra suvokti, jog arkliai visuomet bijo.

30