Rollo May „Meilė ir valia“ by UAB Leidykla VAGA

ROLLO MAY

MEILĖ IR VALIA

meilÄ&#x2014; ir valia R ol lo m ay

meilė ir valia R ollo M ay

Iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas

Vilnius

UDK 159.94 Ma-158

Rollo May Love and Will

Printed in the United States of America First published as a Norton paperback 2007

Turinys Pratarmė ...................................................................................................11 Pirmas skyrius.

Įžanga: mūsų šizoidiškas pasaulis .......................13

Pranašingos problemos..........................................................................19

Menininkas ir neurotikas.......................................................................22

Numatantis neurotikas..........................................................................26

Apatijos atsiradimas ..............................................................................31

I MEILĖ

......................................................................................................41

Antras skyrius.

Sekso ir meilės paradoksai........................................41

Seksualiniai tyrai.....................................................................................42

Išganymas per techniką.........................................................................48

Naujasis puritonizmas...........................................................................51

Freudas ir puritonizmas........................................................................56

Problemos motyvai.................................................................................61

Sukilimas prieš seksą..............................................................................69

Trečias skyrius.

Eroso ir sekso konfliktas .......................................76

Nuslopinto eroso sugrįžimas ...............................................................77

Kas yra erosas? .......................................................................................86

Erosas Platono darbuose . .....................................................................92

Freudas ir erosas ....................................................................................98

Eroso vienovė: atvejo analizė ...............................................................109

Sergantis erosas . ....................................................................................115

Meilė ir valia

Ketvirtas skyrius.

Meilė ir mirtis...............................................................121

Meilė kaip mirtingumo ženklas . .........................................................122

Mirtis ir perdėtas susirūpinimas seksu ..............................................129

Tragiška meilės prasmė . .......................................................................134

Tragizmas ir išsiskyrimas .....................................................................137

Kontraceptikai ir tragizmas . ................................................................145

Penktas skyrius.

Meilė ir demoniškumas . ...........................................150

Demoniškumo apibrėžimas .................................................................150

Prieštaravimai sąvokai ..........................................................................158

Demoniškumas primityvioje psichoterapijoje . .................................161

Kai kurie istoriniai atgarsiai .................................................................166

Meilė ir demoniškumas ........................................................................180

Šeštas skyrius.

Demoniškumo dialogas . ............................................191

Dialogas ir integravimas . .....................................................................192 Demoniškumo lygmenys . ....................................................................197 Demoniškumas ir anonimiškumas .....................................................199 Demoniškumas ir žinios .......................................................................203 Demoniškumo įvardijimas ...................................................................207 Demoniškumo įvardijimas terapijos metu .........................................213

II VALIA

.......................................................................................................220

Septintas skyrius.

Asmeninės atsakomybės susilpninimas . ...........................................221

Valios prieštaringumas .........................................................................225

Johno atvejis . ..........................................................................................230

Valia psichoanalizėje .............................................................................236

Iliuzija ir valia .........................................................................................240

Aštuntas skyrius.

Valios krizė . ..................................................................220

Noras ir valia ...............................................................246

Valios jėgos galas ...................................................................................249

M e il ė ir va li a

Freudo antivalios sistema .....................................................................252

Noras .......................................................................................................254

Liga kaip negebėjimas norėti ...............................................................258

Pajėgumo norėti trūkumas ...................................................................262

Williamas Jamesas ir valia ....................................................................266

Devintas skyrius.

Sąmoningumas .............................................................273

Sąmoningumo šaknys ...........................................................................275

Pavyzdžiai iš psichoanalizės ................................................................283

Suvokimas ir sąmoningumas ...............................................................288

Kūnas ir sąmoningumas .......................................................................292

Valia ir sąmoningumas .........................................................................296

Dešimtas skyrius.

Sąmoningumas terapijoje .....................................302

Prestono atvejis ......................................................................................304

Terapijos etapai ......................................................................................322

Nuo noro prie valios . ............................................................................326

Noras ir valia spręsti .............................................................................328

Žmogaus laisvė ......................................................................................329

III meilė ir VALIA Vienuoliktas skyrius.

. ..........................................................................334

Meilės ir valios santykis . .................................334

Kai meilė ir valia blokuoja viena kitą .................................................335

Impotencija kaip pavyzdys ..................................................................339

Vaizduotė ir laikas .................................................................................341

Meilės ir valios sąjunga .........................................................................343

Dvyliktas skyrius.

Rūpinimosi prasmė ....................................................347

Rūpinimasis meilėje ir valioje ..............................................................349

Rūpinimosi mitologija . .........................................................................354

Rūpinimasis mūsų laikais ....................................................................368

Meilė ir valia

Tryliktas skyrius.

Sąmonės bendrystė ....................................................373

Asmeniška meilė ..........................................................................................376 Meilės akto aspektai ....................................................................................380 Sąmonės kūrimas .........................................................................................384 Meilė, valia ir visuomenės formos . ...........................................................388 Rodyklė .....................................................................................................396

Pratarmė

Kai kuriuos skaitytojus stebins meilės ir valios sugretinimas šios knygos pavadinime. Jau seniai esu įsitikinęs, kad meilė ir valia priklauso viena nuo kitos ir turi būti kartu. Tai du konjunkciniai būties procesai – siekimas daryti įtaką kitiems, lipdyti, formuoti, kurti kito sąmonę. Tačiau vidine prasme tai įmanoma tik tuomet, jei tuo pat metu atsiveriama kito įtakai. Valia be meilės tampa manipuliacija, kurios pavyzdžių yra pilnas laikotarpis prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Mūsų laikais meilė be valios tampa sentimentali ir eksperimentinė. Kaip įprasta autoriams, didžiuojuosi šioje knygoje pateiktomis idėjomis ir prisiimu atsakomybę už jas. Per aštuonerius metus, kol ją rašiau, keletas draugų perskaitė įvairius skyrius ir juos aptarė su manim. Noriu padėkoti: Jerome‘ui Bruneriui, Doris Cole, Robertui Liftonui, Gardneriui Murphy, Elinor Roberts, Ernestui Schachteliui ir amžinatilsį Paului Tillichui. Jessica Ryan pasidalijo savo intuityviu supratimu ir praktiniais pasiūlymais, kurie autoriui visuomet atrodo reikalingesni nei dėkingumas. Ilgomis vasaromis Naujojo Hampšyro valstijoje, kai rašiau šią knygą, dažnai atsikeldavau anksti ryte ir išeidavau į vidinį kiemą, iš kur buvo matyti link kalnų grandinių šiaurėje ir rytuose besidriekiantis slėnis, pasidabruotas priešaušrio migla. Paukščiai – išraiškingi balsai šiaip tyliame pasaulyje – pasitikdami naują dieną jau būdavo pradėję choru giedoti aleliuja. Žvirblis čiulba savo dainą taip entuziastingai, kad vos nenusiverčia nuo šakelės obels viršūnėje, o dagilis pritaria savo giesme. Strazdas miške tiek pritvinkęs giesmės, kad negali susilaikyti. Genys kala Meilė ir valia

tuščią bukmedžio kamieną. Narai virš ežero pratrūksta graudžia ir kankinančia rauda, kad išgelbėtų visą kūrinį nuo perdėto saldumo. Tuomet virš kalnų grandinės pakyla saulė, atskleisdama neįtikėtinai žalią Naująjį Hampšyrą, perpildantį visą slėnį sodrumu, kurio vis negana. Medžiai atrodo per naktį paaugę keliais coliais, o lankos pilnos milijono rudbekijų. Vėl jaučiu nuolatinį judėjimą, amžinąjį grįžimą, augimą, poravimąsi, mirimą ir augimą iš naujo. Ir žinau, kad žmonės yra šio amžinojo judėjimo ir grįžimo, jo liūdesio ir dainos dalis. Tačiau žmogus, ieškotojas, yra savo sąmonės pašauktas peržengti amžinąjį grįžimą. Tuo aš nesiskiriu nuo bet kurio kito, tik skiriasi mano ieškojimų sritys. Mano įsitikinimai visuomet reikalavo ieškoti vidinės realybės, tikint, kad ateities vertybių vaisiai galės augti tik sėklas pasėjus mūsų istorijos vertybėse. Esu tikras, kad šiame pereinamajame dvidešimtajame amžiuje, kai mums teko pajusti visas vidinių vertybių žlugimo pasekmes, itin svarbu ieškoti meilės ir valios šaltinio. Rollo May Holdernesas, Naujasis Hampšyras, 1969

Pirmas skyrius

Įžanga: mūsų šizoidiškas pasaulis Kasandra: Man Apolonas – pranašas tai suteikė. Choras: Ar jis, nors dievas, taip užsigeidė tavęs? Kasandra: Anksčiau man gėda būdavo tai pasakyt.

Iš Eschilo A gam e mn o n o Antikinės tragedijos. Vilnius, Vaga, 1988. Vertė J. Dumčius.

Kalbant apie meilę ir valią mūsų dienomis, nepaprastas dalykas yra tas, kad anksčiau jos visuomet mums buvo nurodomos kaip atsakymai susidūrus su gyvenimo negandomis, o dabar pačios tapo problemomis. Meilė ir valia visuomet apsunkėja pereinamaisiais laikotarpiais, o mūsų laikas yra radikalių pokyčių era. Senųjų mitų ir simbolių, pagal kuriuos orientavomės, nebėra, mus apėmė nerimas; kabinamės vienas į kitą ir bandome įtikinti save, kad tai, ką jaučiame, yra meilė; nesiryžtame norėti, nes bijome, jog pasirinkę vieną daiktą ar žmogų prarasime kitą, ir jaučiamės pernelyg nesaugūs, kad rizikuotume. Tuomet konjunkcinės emocijos ir procesai – tarp kurių meilė ir valia yra du svarbiausi pavyzdžiai – praranda savo gyvybingumą. Asmuo priverstas gręžtis vidun; jį pradeda kankinti nauja savimonės problemos forma: „Net jei žinau, kas esu, aš esu nesvarbus“, „Nepajėgiu daryti įtakos kitiems“. Kitas etapas yra apatija. O paskui – smurtas. Nes joks žmogus negali amžinai pakęsti stingdančios savo bejėgiškumo patirties. Meilė, kaip gyvenimo negandų sprendimas, buvo taip išaukštinta, kad žmonių savigarba kilo arba krito priklausomai nuo Meilė ir valia

to, ar jiems pavyko tą meilę pasiekti. Tikėjusieji ją radę mėgavosi savo teisuoliškumu, būdami įsitikinę akivaizdžiu savo išganymo įrodymu, kaip kad kalvinisto turtas kažkada buvo materialus jo išrinktumo įrodymas. Jos neradę ne tik daugiau ar mažiau sielvartavo – gilesniame ir svarbesniame vidiniame lygmenyje jų savigarba buvo pakirsta. Jie jautėsi pažymėti kaip nauja atstumtųjų rūšis ir per psichoterapijos seansus prisipažindavo, kad gilią naktį nubunda nebūtinai jausdamiesi labai vieniši ar nelaimingi, bet kamuojami graužiančio įsitikinimo, jog praleido galimybę sužinoti didžiąją gyvenimo paslaptį. O tuo metu – kai daugėjo skyrybų, meilė literatūroje ir mene darėsi vis banalesnė, seksas daugeliui žmonių beprasmiškesnis ir prieinamesnis – ši „meilė“ atrodė itin apgaulinga, o gal net ir visiška iliuzija. Kai kurie naujieji kairieji politikai netgi padarė išvadą, kad meilę sunaikino pati mūsų buržuazinės visuomenės prigimtis, todėl konkretus jų siūlomų reformų tikslas buvo sukurti „pasaulį, kuriame meilė būtų lengviau įmanoma“.1 Suprantama, tokioje prieštaringoje situacijoje seksualinė meilės forma – žemiausia išganymo laiptų pakopa – tapo nuolatinio mūsų susirūpinimo objektu. Juk seksas, neišvengiamai priklausantis nuo žmogaus fiziologijos, visuomet atrodo bent jau patikimas meilės įrodymas. Tačiau ir seksas tapo greičiau vakarietiško žmogaus išbandymu ir našta nei išganymu. Nors viena po kitos leidžiamos knygos apie meilės ir sekso techniką kelias savaites būna perkamiausios, jos yra tuščios: atrodo, kad kažkuriame sunkiai paaiškinamame lygmenyje daugelis žmonių suvokia, jog tas įnirtis, su kuriuo jie bando įvaldyti techniką kaip 1

Carlas Oglesby Jacko Newfieldo knygoje A Prophetic Minority (New York, New American

Library, 1966), p. 19.

M e il ė ir va li a

būdą išganymui pasiekti, yra tiesiog proporcingas mūsų sąlyčio su išganymu, kurio taip siekiame, praradimo laipsniui. Tai senas ir ironiškas žmonių įprotis – pasiklydus bėgti greičiau. Praradę meilės vertybes ir prasmę, dar aršiau griebiamės mokslinių, statistinių ir techninių priemonių, kurios turėtų padėti lytiniame gyvenime. Kad ir kokie būtų Kinsey’aus apklausų bei Masterso ir Johnson tyrimų pranašumai ir trūkumai, tai yra simptomai kultūros, kurioje asmeninė meilės prasmė vis labiau prarandama. Anksčiau buvo manoma, kad meilė yra motyvuojanti jėga, energija, kuri turėtų gyvenime mus stumti pirmyn. Tačiau didysis mūsų dienų poslinkis rodo, kad pati motyvuojanti jėga dabar kelia abejonių. Meilė tapo problema pati sau. Iš tikrųjų meilė pasidarė tokia prieštaringa, kad kai kurie šeimos gyvenimo tyrinėtojai nusprendė, kad „meilė“ tėra būdas, kurį galingesnieji šeimos nariai naudoja kitiems nariams kontroliuoti. Kaip teigia Ronaldas Laingas, meilė yra smurto priedanga. Tą patį galima pasakyti apie valią. Iš Viktorijos epochoje gyvenusių savo protėvių paveldėjome įsitikinimą, kad vienintelė reali problema gyvenime yra racionaliai nuspręsti, ką daryti, o jau tuomet valia bus pasirengusi priversti mus tai padaryti. Dabar jau nebesvarbu nuspręsti, ką daryti, bet svarbu nuspręsti, kaip nuspręsti. Pats valios pagrindas tapo abejonių objektu. Ar valia yra iliuzija? Pradedant Freudu, daugelis psichologų ir psichoterapeutų įrodinėjo, kad taip. Mūsų tėvų žodyne buvusios tokios svarbios sąvokos kaip „valios galia“ ir „laisva valia“ beveik išnyko iš visų šiuolaikinių rafinuotų diskusijų arba yra vartojamos su pašaipa. Žmonės kreipiasi į terapeutus norėdami rasti savo prarastos valios pakaitalų: sužinoti, kaip priversti pasąmonę pakreipti jų gyvenimus, išmokti naujausią sąlygojimo Meilė ir valia

techniką, kuri padėtų jiems gerai elgtis, arba gauti naujų vaistų, kurie pažadintų kokį nors motyvą gyventi. Arba išmokti naujausią metodą, leidžiantį „išlaisvinti afektą“. Žmonės nesuvokia, kad afektas pats savaime nėra kažkas, ko reikia siekti, tai tik būdo, kuriuo elgiatės tam tikroje gyvenimo situacijoje, šalutinis produktas. Kyla klausimas: kam jie panaudos tą situaciją? Savo knygoje apie valią Leslie Farber teigia, kad šis valios žlugimas yra svarbiausia šiuolaikinė patologija ir mūsų laikmetis turėtų būti vadinamas „sutrikusios valios amžiumi“.2 Tokiame radikalių permainų amžiuje asmuo yra stumiamas atgal į savo sąmonę. Kai meilės ir vilties pamatai yra sukrėsti ir beveik sunaikinti, negalime išvengti būtinybės kastis gilyn ir savo sąmonėje bei mūsų visuomenės „kolektyvinėje neartikuliuotoje sąmonėje“ ieškoti meilės ir valios šaltinių. Sąvoką „šaltinis“ vartoju taip, kaip prancūzai kalba apie upės „šaltinį“ – versmę, iš kurios išteka vanduo. Jei galime rasti šaltinių, iš kurių trykšta meilė ir valia, mums gali pavykti atrasti naujų formų, kurios būtinos šių dviejų esminių patirčių gyvybingumui užtikrinti naujame amžiuje, į kurį žengiame. Šia prasme mūsų ieškojimai, kaip ir visos panašios paieškos, yra moraliniai ieškojimai, nes ieškome pagrindų, kurie padėtų įsigalėti naujojo amžiaus moralei. Kiekvienas jautrus žmogus atsiduria Stepheno Dedaluso pozicijoje: „Einu pirmyn... kad savo sielos kalvėje nukalčiau nesukurtą savo giminės sąžinę.“ Mano terminas „šizoidiškas“ šio skyriaus pavadinime reiškia atitrūkęs; vengiantis artimų santykių; negebantis jausti. Šį terminą vartoju ne kaip nuorodą į psichopatologiją, bet greičiau kaip bendrą mūsų kultūros būklę ir ją sudarančių žmonių tendencijas 2

Leslie Farber, The Ways of the Will (New York, Basic Books, 1965), p. 48.

M e il ė ir va li a

nusakantį terminą. Apibūdindamas jį individualiosios psichopatologijos požiūriu, Anthony Storras teigia, kad šizoidiškas asmuo yra šaltas, abejingas, išdidus, svetimas. Tai gali prasiveržti smurtine agresija. Anot Storro, visa tai yra sudėtinga nuslopinto meilės ilgesio kaukė. Šizoido svetimumas yra gynyba nuo priešiškumo, o jo šaltinis yra kūdikystėje iškreipta meilė ir pasitikėjimas, dėl ko žmogus amžinai bijo realios meilės, „nes ji kelia pavojų pačiam jo egzistavimui“.3 Sutinku su Storru, tačiau aš tvirtinu, kad šizoidiška būsena yra bendra mūsų pereinamojo amžiaus tendencija ir kad Storro minimas kūdikystėje patiriamas „bejėgiškumas ir nepaisymas“ kyla ne tik iš tėvų, bet ir iš beveik kiekvieno mūsų kultūros aspekto. Patys tėvai yra bejėgiški ir nesąmoningi savo laikotarpio kultūros produktai. Šizoidiškas žmogus yra natūralus technologinio žmogaus produktas. Tai vienas iš gyvenimo būdų, ir jis vis labiau plinta. Be to, jam gali būti būdingas smurtas. „Normalia“ prasme šizoidui slopinimo nereikia. Tik ateitis parodys, ar šizoidiška asmenybės būsena vėliau progresuos į šizofrenišką. Tačiau, kaip ir daugeliui pacientų, tikimybė, jog tai atsitiks, bus daug mažesnė, jei asmuo nuoširdžiai pripažins šizoidišką esamos savo būsenos pobūdį ir stos akistaton su juo. Anthony Storras nurodo, jog šizoidiška asmenybė „yra įsitikinusi, kad jos negalima mylėti, o susidūrusi su kritika jaučiasi puolama ir žeminama.“4 Nors aš vertinu Storro pateikiamą aiškinimą, vienoje vietoje jis sutrinka – kai nurodo Freudą, Descartes‘ą, Schopenhauerį ir Beethoveną kaip šizoidų pavyzdžius. „Descartes‘o ir Schopen3 4

Anthony Storr, Human Agression (New York, Atheneum, 1968), p. 85. Ten pat.

Meilė ir valia

hauerio atvejais būtent jų atitolimas nuo meilės buvo tai, kas pagimdė jų filosofijas.“ O Beethoveno atveju: Kompensuodamas savo nusivylimą ir pasipiktinimą realiais žmonėmis, Beethovenas įsivaizdavo idealų meilės ir draugystės pasaulį. ...Jo muzikoje turbūt akivaizdžiau nei bet kurio kito kompozitoriaus juntama ryški agresija, pasireiškianti energija, jėga ir stiprumu. Nesunku įsivaizduoti, kad, jei nebūtų galėjęs sublimuoti savo priešiškumo į muziką, kompozitorius galėjo būti įveiktas paranojinės psichozės.5

Storro dilema yra ta, kad jei šie žmonės būtų laikomi psichopatologiškais ir paskui būtų buvę „išgydyti“, mes nebūtume turėję jų kūrinių. Taigi, manau, reikia pripažinti, jog šizoidiška būsena gali būti konstruktyvus veikimo itin sudėtingose situacijose būdas. Kitos kultūros skatina šizoidiškus žmones būti kūrybiškus, o mūsų kultūra juos ragina tapti susvetimėjusiais ir mechaniškais. Nagrinėdamas meilės ir valios problemas nepamirštu teigiamų jų savybių mūsų laikmetyje ir asmeninės pilnatvės galimybių. Akivaizdu, kad kai laikmetis atplėšiamas nuo savo šaknų ir kiekvienas asmuo tam tikra dalimi lieka vienas, daugiau žmonių gali imti ieškoti savęs ir save realizuoti. Taip pat tiesa, kad mes daugiausia girdime apie individo galią tuomet, kai individas jos turi mažiausiai. Tačiau aš rašau apie problemas, nes būtent joms reikia mūsų dėmesio. Šios problemos pasižymi įdomia savybe, kuri iki šiol nėra tinkamai įvertinta: jos prognozuoja ateitį. Laikotarpio problemos yra egzistencinė krizė to, kas gali būti, bet dar nebuvo išspręsta. Nesvarbu, kaip rimtai žiūrime į žodį „išspręsta“, jei nebūtų 5

Ten pat, p. 88.

M e il ė ir va li a

kokios nors naujos galimybės, nebūtų ir krizės – teliktų neviltis. Psichologinės mįslės išreiškia pasąmoningus mūsų troškimus. Problemų kyla tuomet, kai susitikę su savo pasauliu nusprendžiame, jog jis neatitinka mūsų (arba mes – jo) reikalavimų. Kažkas žeidžia, nesiderina ir, kaip rašo Yeatsas, Mes... jaučiame Žaizdų skausmą, Ieties smelkimąsi...

Pranašingos problemos Rašau šią knygą remdamasis savo, kaip psichoanalitinio terapeuto, dvidešimt penkerių metų intensyvaus darbo patirtimi, kurią sukaupiau dirbdamas su žmonėmis, besistengiančiais kovoti su savo konfliktais ir juos įveikti. Šie konfliktai, ypač pastarąjį dešimtmetį, dažniausiai būdavo kilę iš sutrikusio meilės ar valios aspekto. Tam tikra prasme kiekvienas terapeutas visą laiką užsiima ar turėtų užsiimti tyrinėjimais arba, kitaip tariant, šaltinių paieškomis. Šioje vietoje girdžiu, kaip mano kolegos eksperimentiniai psichologai argumentuoja, kad terapijos metu mūsų gaunamų duomenų negalima išreikšti matematiškai ir kad jie buvo surinkti iš žmonių, atstovaujančių psichologiniams „nepritapėliams“ prie kultūros. Tuo pat metu girdžiu, kaip draugai filosofai atkakliai tvirtina, kad joks žmogaus aiškinimo modelis negali remtis daugiausia duomenimis apie neurozes ir asmenybės sutrikimus. Sutinku su abiem šiais perspėjimais. Tačiau nei psichologai ar filosofai, dirbantys savo laboratorijose ar kabinetuose, negali ignoruoti fakto, kad terapijos metu yra gaunami labai reikšmingi ir dažnai unikalūs duome-

Meilė ir valia

nys, – informacija, kuri gali būti atskleista tik tuomet, kai žmogus sulaužo įprastą pretenzingumą, veidmainystes ir gynybas, už kurių visi slepiamės „normaliame“ socialiniame diskurse. Tik kritinėje emocinės ir dvasinės kančios situacijoje (kuri ir verčia ieškoti terapinės pagalbos) žmonės iškęs tą skausmą ir nerimą, kurį sukelia atidengiamos giliosios jų problemų šaknys. Be to, susidaro keista situacija: žmogus neatskleis mums reikšmingos informacijos ir – kai kuriais atvejais – netgi negalės to padaryti, jei nesieksime jam padėti. Harry Stacko Sullivano pastaba apie tyrimus terapijos metu yra tokia pat įtikinama, kaip ir tuomet, kai jis ją pirmąkart išsakė: „Jei pokalbis nėra skirtas padėti žmogui, gausite artefaktus, o ne realią informaciją.“6 Iš tikrųjų, iš pacientų gautą informaciją gali būti sunku ar net neįmanoma koduoti kokiu nors nepaviršutinišku būdu. Tačiau ši informacija taip tiesiogiai atspindi tiesioginius žmogaus konfliktus ir gyvą jo patirtį, kad jos prasmės turtingumas su kaupu kompensuoja interpretavimo sunkumus. Diskutuoti apie hipotezę, kad agresija yra frustracijos padarinys, yra viena, tačiau visai kas kita matyti paciento įtampą, jo pykčiu ar neapykanta blykčiojančias akis, sustingusį kūną ir girdėti pusiau nuslopintus skausmo atodūsius vėl išgyvenant prieš daugybę metų atsitikusį įvykį, kai tėvas jį mušė už tai, kad visiškai ne dėl jo kaltės buvo pavogtas jo dviratis. Šis įvykis sukėlė neapykantą, kuri tuo metu buvo jaučiama kiekvienai tėviškai figūrai visame jo pasaulyje, įskaitant ir kambaryje esantį mane. Tokie duomenys yra empiriniai pačia giliausia šio žodžio prasme. Atsakydamas į klausimą, ar galima teoriją apie žmogų grįsti informacija apie „nepritapėlius“, aš savo ruožtu paklausčiau 6

Asmeninis bendravimas.

M e il ė ir va li a

kolegų: Argi ne tiesa, kad kiekvienas žmogiškasis konfliktas atskleidžia ir universalias žmogaus savybes, ir išskirtines asmens problemas? Dramoje „Karalius Edipas“ nuosekliai atskleisdamas kankinančias žmogaus pastangas atrasti atsakymą į klausimą „Kas aš esu ir iš kur atėjau?“, Sofoklis rašė ne apie individualią psichopatologiją. Psichoterapijos metu ieškoma specifiškiausių konkretaus asmens gyvenimo savybių ir įvykių, tad tušti, neegzistenciniai ir migloti apibendrinimai susilpnins bet kurią terapiją, ir tai bus pamiršta. Tačiau psichoterapijos metu taip pat ieškoma tų žmogiškojo konflikto elementų, kurie sudaro amžinų ir nuolatinių savybių, būdingų žmogiškajam patyrimui, pagrindą, todėl bet kuri terapija, kuri tai pamirš, bus linkusi apriboti paciento sąmonę ir subanalinti jo gyvenimą. Psichoterapija atskleidžia tiek tiesioginę asmens „ligą“, tiek ir tas archetipines savybes ir charakteristikas, kurios sukuria žmogų kaip tokį. Būtent sutrikus šioms charakteristikoms konkrečiam pacientui kyla psichologinių problemų. Paciento problemų interpretacija psichoterapijoje iš dalies atskleidžia žmogaus saviinterpretaciją istorijos tėkmėje, literatūroje naudojant archetipines formas. Tokie du skirtingi kūriniai kaip Eschilo „Orestas“ ir Goethe‘s „Faustas“ nėra tiesiog dviejų konkrečių personažų, kurių vienas gyveno Graikijoje penktajame amžiuje prieš mūsų erą, o kitas – aštuonioliktojo amžiaus Vokietijoje, istorijų aprašymas; šie kūriniai perteikia sunkumus, kuriuos mes visi – nepriklausomai nuo to, kuriame amžiuje gyvename, – patiriame augdami, ieškodami savo kaip individų tapatybės, siekdami sutvirtinti savo būtį tokia galia, kurią turime, bandydami mylėti, kurti ir stengdamiesi pasitikti visus kitus savo gyvenimo įvykius iki pat mirties, įskaitant ir ją pačią. Vienas iš gyvenimo pereiMeilė ir valia

namajame – „terapijos amžiuje“ – privalumų yra tas, kad netgi mums stengiantis išspręsti asmenines problemas, jis priverstinai suteikia galimybę atrasti naują amžinojo žmogaus prasmę ir giliau pažvelgti į tas savybes, kurios sukuria žmogų kaip tokį. Mūsų pacientai yra asmenys, išreiškiantys ikisąmoningas bei pasąmoningas mūsų kultūros tendencijas ir jomis gyvenantys. Neurotikui, arba žmogui, kenčiančiam nuo to, ką dabar vadiname asmenybės sutrikimu, būdinga tai, kad mūsų kultūrai įprasta gynyba jo neveikia. Tai sukuria dažnai skausmingą situaciją, kurią jis daugiau ar mažiau suvokia.7 „Neurotikas“, arba „asmenybės sutrikimo“ kamuojamas žmogus, yra tas, kurio problemos tokios sunkios, kad jis negali jų išspręsti įprastomis kultūros sukurtomis priemonėmis, tokiomis kaip darbas, mokymasis ar religija. Mūsų pacientas negali prisitaikyti ir neprisitaikys prie visuomenės. Tai savo ruožtu gali būti susiję su vienu arba abiem iš dviejų tarpusavyje susijusių elementų. Pirma, jo gyvenime yra pasitaikę tam tikrų trauminių ar nelaimingų patirčių, dėl kurių jis tapo jautresnis ir mažiau pajėgus gyventi su savo nerimu ir jį valdyti nei vidutinis žmogus. Antra, jis gali pasižymėti didesniu originalumu nei kiti ir potencialu, kuris reikalauja išraiškos, o užgniaužtas sukelia ligą.

Menininkas ir neurotikas Nors dažnai laikomas mįslingu, ryšys tarp menininko ir neurotiko yra visiškai suprantamas čia pateikiamu požiūriu. Tiek mePanašiai teigia Kennethas Kenistonas, sakydamas, kad mūsų laikų problemos labiausiai slegia ne kvailuosius ir nuobodžiuosius, bet protinguosius. „Jausmas, kad esi beviltiškai suspaustas psichosocialiniuose spaustuvuose labiausiai paralyžiuoja būtent tuos vyrus ir moteris, kurie geriausiai supranta visuomenės sudėtingumą ir kurie geriausiai galėtų protingai planuoti jos ateitį“. The Uncommitted: Alienated Youth in American Society (New York, Harcourt, Brace & World, 1960).

M e il ė ir va li a

nininkas, tiek neurotikas kalba ir gyvena iš ikisąmoningų ir pasąmoningų visuomenės gelmių. Menininkas tai daro pozityviai, perteikdamas kitiems žmonėms tai, ką pats patiria. Neurotikas tai daro negatyviai. Patirdamas tas pačias esmines savo kultūros prasmes ir prieštaravimus, jis nepajėgia perkelti savo patirties į prasmę, kurią galėtų perteikti sau ir savo artimiesiems. Tiek menas, tiek neurozė turi prognozavimo funkciją. Kadangi menas yra iš pasąmoningo lygmens kylantis bendravimas, jis pateikia mums tokį žmogaus vaizdinį, kurį kol kas turi tik visuomenės nariai, dėl jautresnės sąmonės gyvenantys ties visuomenės riba, įkėlę vieną koją į ateitį. Seras Herbertas Readas teigė, kad menininkas numato vėlesnę mokslinę ir intelektualinę žmonijos patirtį.8 Ant senovės Egipto neolitinių vazų trikampio forma nupieštos nendrės ir ibiso kojos atspindi geometrijos ir matematikos vystymąsi, kuriuo remdamiesi egiptiečiai skaitė žvaigždes ir matavo Nilą. Aptardamas nuostabias graikiško Partenono proporcijas, didžiulius romėnų architektūros kupolus ir viduramžių katedras, Readas parodo, kaip konkrečiais istorijos laikotarpiais menas išreiškia prasmes ir tendencijas, kurios dar yra pasąmoningos, tačiau vėliau bus suformuluotos filosofų, religinių lyderių ir mokslininkų. Kai pokyčiai paviršutiniški, menininkai numato socialinį ir technologinį vystymąsi viena karta į priekį. Kai pokyčiai svarbūs – kaip matematikos atradimo atveju – menininkai numato vystymąsi šimtmečiais į priekį. Kartu matome, kad menininkai visuomenėje išreiškia konfliktus prieš tiems konfliktams sąmoningai pasireiškiant platesnėje visuomenėje. Menininkas, kuris, Ezros Poundo žodžiais 8

Sir Herbert Read, Icon and Idea: The Function of Art in the Development of Human Consciousness

(Cambridge, Mass., Harvard University Press, 1955).

Meilė ir valia

Rollo May‘us (1909–1994) – psichoanalitikas, vienas iš įtakingiausių dvidešimtojo amžiaus Amerikos psichologų ir humanistinės egzistencialistinės psichologijos klasikų. Įgijęs klinikinės psichologijos daktaro laipsnį prestižiniame Niujorko Kolumbijos universitete, jis beveik penkis dešimtmečius atidavė psichoterapijos praktikai ir kaip kviestinis profesorius dėstė geriausiuose JAV universitetuose – Harvarde, Prinstone, Jeilyje. Pagerbiant išskirtinį profesinį kelią, R. May‘us Amerikos psichologijos asociacijos apdovanotas prestižiniu aukso medaliu.

„Meilė ir valia“ – garsiausia R. May‘aus knyga. Joje autorius nagrinėja tą psichologinio skilimo būseną, kurią šiuolaikinis žmogus išgyvena atskyręs iki tol buvusius neatskiriamus dalykus – emocijas ir protą, seksą ir meilę. Remdamasis įtaigiais psichoterapinės praktikos pavyzdžiais, R. May‘us siūlo būdus, kaip įveikti apatiško cinizmo įšalą, persmelkusį daugelį žmonių, ir pasiekti būties pilnatvę. Jis siekia atskleisti tikrąją meilės ir valios prasmę, jų šaltinį ir padėti žmonėms atkurti rūpinimusi grįstus santykius. doc. dr. V. Legkauskas

ISBN 978-5-415-02159-8

w w w . v a g a . l t