Gabriella Magrini „Madam de Lenklo aistros“ by UAB Leidykla VAGA

Madam de Lenklo aistros

UDK 850-3 Ma-151

Gabriella Magrini Le passioni di Madame de Lenclos

Šis romanas – grožinės literatūros kūrinys. Faktus, susijusius su kai kuriomis realiomis asmenybėmis, autorė perteikė pasitelkdama vaizduotę, tačiau neiškraipydama tiesos ir istoriškai pagrįsdama.

Pirma dalis

Noriu persirengti raiteliu 1635 metai

Kai esi jaunas, senatvė atrodo tolima ir neapčiuopiama, gal net neegzistuojanti, regima lyg pro miglą: ji, kaip ir mirtis, regis, aplanko tik kitus. Bėgant metams, ta migla vis retėja, kol visai išsisklaido, atskleisdama tikrovę, apie kurią anksčiau nė nesusimąstydavai, kuri stebina taip, tarsi vis dar priklausytų kitiems. O iš tikrųjų tą tikrovę susikuri pats, ji tokia, kokios nusipelnei. Jei darosi baisu, vadinasi, gyvenime padarei daug klaidų; jei gaubia ramybė, ji lyg pažadas to, kas mūsų laukia ateityje. Tačiau šiandien mano penkioliktieji metai taip aiškiai iškyla atmintyje, tarsi vėl išgyvenčiau tą pavasario dieną, kai mano tėvas sugrįžo iš Turso. Iš sodo Ninon pamatė savo tėvo tarną, kieme rišantį arklius. Ji pamojo ranka. – Pjerai!

Gabriella Magrini

Vaikinas atsakė: – Taip, taip... – ir parodė į viršutinio aukšto langus. Ji tekina užlėkė laiptais į antrą aukštą ir atlapojo savo motinos kambario duris, tačiau motina staigiu judesiu sustabdė ją ant slenksčio. – Pečiai tiesūs, akys nuleistos, – įsakmiai tarė, – o dabar – reveransas: juk mokiau tave, kaip turi prisistatyti gerai išauklėta mergina. – Bet aš ne svetimas! – sušuko aukštame krėsle sėdintis vyriškis. – Aš – jos tėvas, – ir ištiesė į ją rankas. Ninon puolė gražiajam vyriškiui į glėbį, išbučiavo jo dailiai nuskustus skruostus, patampė už smailių ūselių ir sušnibždėjo taip, kad neišgirstų motina: – Jūs – gražiausias pasaulio ševaljė. – Coquette*! – nusijuokė jis. – Pasirodyk man, ar labai išaugai? – jis buvo puikus moterų žinovas, tad kiek atsitraukė, norėdamas geriau apžiūrėti tą dailią lieknutę būtybę liaunu kaklu, besiremiančiu į grakščius pečius, jos skaistų veidelį, gaubiamą vešlių kaštoninių plaukų. – Argi tu nenešiojai ilgos kasos? – nustebęs pasiteiravo. – Tavo dukra – beprotė. Pati nusikirpo kasą, nieko man nesakiusi, – irzliai atsakė motina. – Bet kodėl? – paklausė jis. – Norėjau jums atsiųsti, – atsakė Ninon, – kad suprastumėte, kaip apgailestauju taip ilgai jūsų nematydama. Tik nežinojau, kur jus rasti. Mama nenorėjo man pasakyti. – Tiesą pasakius, mama ir pati nežinojo, – pateisino ją ševaljė de Lenklo, – permainingi karo vėjai mėto mus iš vieno garnizono į kitą. * Coquette (pranc.) – koketė (čia ir toliau – vertėjos pastabos).

Madam de Lenklo aistros

Ninon nežinojo, kad karalius Liudvikas XIII į Briuselį pasiuntė diplomatą, norėdamas paskelbti Ispanijai karą. Net jos motina nesuprato, kad toks netikėtas vyro apsilankymas galėjo reikšti tik viena: greitu laiku jis bus išsiųstas į Flandriją, kurioje įsiplieskęs konfliktas užsitęs metų metus. Ninon jautėsi be galo laiminga regėdama šį gražų raitelį su apsiaustu ir kardu. Ji norėjo, kad ta laimė tęstųsi kuo ilgiau, todėl paklausė: – Ar dabar pasiliksite su mumis? – Dabar noriu pabūti su tavimi, – atsakė jis šypsodamasis. – Bėk persirengti, eisime pasivaikščioti. – Kur? Ar į Karališkąją aikštę? O gal iki Tiuilri sodo? – Apie kaklą pasirišk perlenktą skarelę! – liepė jai motina ir, žvelgdama į vyrą, palingavo galva. – Ji išpuikusi, smalsi ir nepaklusni, jokiais būdais neįtikinsi apsirengti kukliau. – O kuo ji nekukli? – paklausė Anri savo pamaldžios, bet nepakenčiamo būdo žmonos ir pats sau atsakė – grožiu. Ninon grožis skleidėsi lyg pumpuras, jis dar nebuvo ryškus, bet jau išskirtinis: nuo pat vaikystės akį traukė žaismingas jos patrauklumas, įgimtas žavesys, kurio paauglė Ninon dar nenumanė turinti. Tomis akimirkomis, kai ji šypsodavosi kiek palenkusi galvą, jau buvo moteris. – Bus nelengva ją ištekinti, – atsiduso Marija Barbara de La Marš, – kitais metais vos benulaikysi už vadžių. Jau dabar kalba, kad nenori tekėti. Ir nė girdėti nenori, kad turėtų keletą savaičių praleisti vienuolyne. – O ko ji galėtų išmokti iš vienuolių? – kantriai paklausė Anri. – Paklusnumo ir nuolankumo, šios savybės būtinos kiekvienai moteriai.

Gabriella Magrini

– Leisk jai pasimėgauti gyvenimu dar bent keletą metelių! – šūktelėjo susierzinęs. – Marija, juk kiekviena prarasta džiaugsmo ar malonumo akimirka reiškia vieną praleistą gyvenimo progą! – O, tokiu atveju tu jai būtum puikus mokytojas, mes tai gerai žinome. Dėkui Dievui, retai čia lankaisi. Jų pokalbis, kupinas neišsakytų nuoskaudų ir nejaukių tylos pauzių, tik paliudijo, kokia išsikvėpusi ir nelaiminga buvo ši santuoka: karjeros laiptais sparčiai kylantis kariškis, žavus ir mėgstantis pasipuikuoti, tuščiomis kišenėmis, bet kilęs iš senos grynakraujų aristokratų šeimos, ir pasiturinti miestietė, kurios šeimai tik visai neseniai buvo suteiktas bajorų titulas, ištekėjusi dėl gausaus savo kraičio ir apsiginklavusi nepalaužiama morale. Marija Barbara savo vyrui padovanojo pirmagimį sūnų, tačiau šis mirė dar vystykluose. Antrasis jų sūnus, gležnas ir uždaro būdo kaip motina, mokėsi kunigų seminarijoje. Marija Barbara kasdien už jį kalbėdavo rožinį, tikėdamasi malonės vieną dieną išvysti sūnų, apsivilkusį kunigo sutana. Tačiau ševaljė de Lenklo jau nuo pradžių nepritarė tokiam sprendimui, ir vieną šaltą žiemos dieną menkai šildomoje seminarijoje mirtinas plaučių uždegimas išsprendė šį jų nesutarimą. Visai nelauktai Anri pametė galvą dėl trečiojo savo vaiko, kaip du vandens lašai į jį panašios dukros. Tėvas atsisakė vadinti ją krikšto vardu Ana ir parinko mažybinį Ninon vardą, o motina įvertino tai kaip dar vieną lengvabūdišką vyro užgaidą. – Šią vasarą norėčiau Ninon nusivežti pas savo seserį į Lošą, – tarė jis. – Kaimo oras ir laisvė išeis mergaitei į naudą. O tu galėsi pailsėti. Ką gydytojas Patelis sako apie tavo skausmus?

Madam de Lenklo aistros

– Ką sako? Kad aš nevalgau, kad lieknėju. Jis išrašo man visokių raminamųjų arbatų, tačiau mano krūtinę dieną naktį slegia akmuo. Lenklo išsiblaškęs stebėjo Pjerą, kieme liuobiantį arklius. – Kol kas nesakyk Ninon, kad važiuosime į Lošą: noriu padaryti jai staigmeną. – Staigmeną? – Ninon jau stovėjo ant kambario slenksčio, apsirengusi gražiausia savo suknele, pasiūta iš turkio spalvos medvilnės, su balta apykakle ir šifono kaspinėliu ant krūtinės. – O plaukų tinklelis? – tuoj subarė ją motina. – Nejaugi ketini šitaip pasirodyti gatvėje, kaip kokia čigonė! – Na jau! Ji puikiai atrodo... – tėvas ištiesė ranką, o dukra, kaip tikra dama, pirštų galiukais palietė jo delną. Juos pasitiko saulėtas rytas. Anri de Lenklo žiūrėjo, kaip dukra eina greta, aplenkusi jį vienu žingsniu, tarsi skubėdama į ateitį. Jos eisena atrodė lyg šokis, kiekvienas žingsnis, kiekvienas judesys spinduliavo džiaugsmą. Iš Ninon sklido ne tik jaunatviškas gyvybingumas, bet ir spontaniška jėga, kažkas, ką nujautė greit joje prasiskleisiant, – gyvenimo geismas, kurį jis taip gerai pažinojo. Pjeras ėjo iš paskos keletą žingsnių nuo jų atsilikęs. Buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad aukšto rango asmuo išeitų iš namų nelydimas bent vieno tarno. Visi trys stengėsi laikytis atokiau nuo gatvės vidurio, kur sruveno nuotekos su šiukšlėmis, mat kelias buvo negrįstas, o jų palyginti naujame kvartale kanalizacijos nebuvo. Tais laikais Paryžius dar buvo viduramžiškas miestas, kurio vieną dalį supo praeitame amžiuje Karolio V pastatyta mūrinė siena, vėliau pailginta pylimais, turėjusiais apjuosti besiplečian-

Gabriella Magrini

tį miestą. Tačiau šiaurinėje, o vėliau ir rytinėje dalyje, už senojo miesto centro – Sitė salos – kvartalai dygo vienas po kito tarp daržų ir sodų tiek šiapus, tiek anapus sienos. Marė kvartalas, kuriame gyveno Lenklo šeima, susiformavo aplink Karališkąją aikštę, įrėmintą keturių viena kitai statmenų gatvelių, su didikų rūmais, bažnyčiomis ir miestiečių namais bei jų sodeliais. Šį kvartalą labai mėgo patys jo gyventojai, nes buvo naujas ir erdvus, o netoliese tekančios Senos, kur žmonės eidavo žvejoti, krantuose dar žaliavo pievos. Ninon mylėjo šį miestą, o ypač savo kvartalą, pažinojo kiekvieną jo kampelį, nuo aikštės prieš niūrią ir galingą Bastilijos tvirtovę, iš vienos pusės juosiančią Marė kvartalą, iki gatvelių su jose įsikūrusiomis parduotuvėlėmis ir amatininkų dirbtuvėmis, nublankstančiomis prieš įspūdingus didikų Sevinjė, Rohanų, Gizų ir kitų garbingų giminių rūmus. Tokių rūmų langai, išeinantys į gatvę, visuomet būdavo uždaryti, o vartai atsiverdavo tik tam, kad įleistų karietas į vidinius kiemus. – Jūs išmaišėte visą Prancūziją, – kreipėsi Ninon į tėvą, – o ar kada matėte miestą, gražesnį už Paryžių? Jis nusišypsojo. Visas dukros pasaulis buvo sostinė, kurioje ji iš tikrųjų pažinojo tik nedidelį plotelį – Marė; iš jo Ninon buvo iškėlusi koją tik tada, kai važiavo į Lošą Tureno provincijoje, kur stovėjo tetos Montegiu, jos tėvo sesers, vasaros rezidencija. Nenorėdamas nuvilti dukros, jis patvirtino: – Mačiau ir daugiau gražių miestų, tik mažesnių. Tokių mažų, koks Paryžius buvo praeityje. – Abatas Piuji sako, kad Paryžius taip išsiplėtė todėl, kad čia gyvena karalius...

Madam de Lenklo aistros

– Gali būti, bet ne tik dėl to. Manau, kad kiekvienas miestas turi savo likimą, kaip ir kiekvienas žmogus. – Tikrai? Tuomet Paryžius visada bus pats nuostabiausias, pats... – Ką gali žinoti, – suabejojęs pertraukė jis, – dažnai sostinėse gyvenimas būna sunkus. – Ar dėl karų? – Taip... Apsiaustys, plėšikavimai. Sostinė – tarsi šalies galva. Norėdami laimėti, priešai turi ją užkariauti. – Bet juk paryžiečiai ją apgintų, – tvirtai tarė ji. – Jie tai jau padarė, ir ne kartą: argi nesimokei istorijos? Ninon nutilo ir susimąstė. Pasukęs už Trijų paviljonų gatvės kampo, Anri pasiūlė: – Eime į Karališkąją aikštę: noriu tau kai ką padovanoti, o tuo tarpu papasakok man, kaip leidi dienas. – Hmm... Mano rytas prasideda taip: su mama einame į benediktinų mišias. Tuomet keturias valandas mokausi pas vienuoles. Po pietų vėl turiu mokytis, be to, siūti ir siuvinėti, o du kartus per savaitę ateina abatas Piuji ir moko mane italų ir ispanų kalbų. Ši dienos dalis man labiausiai patinka. Jis senas ir truputį nuobodus, bet dažnai mane pagiria. – Negalėjau tau į namus atsiųsti studento ar seminaristo: tavo mama būtų užtrenkusi duris jam prieš nosį. – O sekmadienį... – atsidususi tęsė Ninon, – dviejų valandų sumos mišios Šv. Pauliaus bažnyčioje. Po pietų ir vėl einu į bažnyčią mišparų. – Tau tikriausiai būna nuobodu. Ji abejingai gūžtelėjo pečiais.

Gabriella Magrini

– Ne visada. Bažnyčioje gali pamatyti daug įdomių dalykų... Ateina visokių žmonių... – Kunigų? – susidomėjo jis. – Ne. Ten būna nepaprastai gražių moterų, labai įdomių pažiūrėti. Jos dėvi taftos drabužius, į plaukus įsisegusios medžiaginių gėlių ir apsisiautusios auksu spindinčiais šydais, o iš po suknelių matyti balto šilko kojinaitės. Prie jų vis prieina elegantiški vyriškiai, pasisveikina nusilenkdami, o vėliau per liokajus persiunčia raštelių. – Ar tavo motina nepastebi, kaip tu per mišias pramogauji? – šypsodamasis į ūsą paklausė Anri de Lenklo, mat iš dukros pasakojimo išsyk suprato, apie kokias ponias čia kalbama: Paryžiuje į sumos mišias eidavo visos prostitutės. – Ne, ji nieko nepastebi, gaudo kiekvieną kunigo žodį. O kai išgirsta, kad tos ponios kalbasi, piktai jas tildo: ššš, ššš... – Ar niekada neini pasivaikščioti su draugėmis? – smalsiai pasiteiravo jis. – Tik retkarčiais, švenčių dienomis. Tiesiog dievinu Karališkosios aikštės parduotuves ir prekystalius: man taip patinka pirkti šilkinius kaspinus... Ar suprantate jų kalbą? Kaspinas ant krūtinės reiškia – pažiūrėkite į mane. Kaspinas ant peties – galite eiti paskui mane, o kaspinas ant riešo – gerai pagalvokite prieš imdamas mane už rankos. O kur dar apgamai! Kiekvienas apgamėlis irgi turi savo reikšmę... Ar žinote jas? Anri de Lenklo nepaliovė žavėjęsis savo dukra. „Marija Barbara teisi: po poros metų paskui Ninon sekios minios vyrų, ji apsigimusi suvedžiotoja“, – pagalvojo ir širdy nusijuokė: dukra tokia į jį panaši. Gaila, kad mato Ninon taip retai. Jis visuomet mažai

Madam de Lenklo aistros

gyveno su šeima. Atitarnavęs įvairiems princams, jau keletą metų buvo dešinioji maršalo de Sen Luko ranka. Šis jį paaukštino nuo leitenanto iki kapitono. Tegu impulsyvus ir karštakošis, vis dėlto Anri buvo geras kariškis, nors kariauti ir nemėgo, kaip ir pats maršalas, kuris kaskart atvykęs į Paryžių savo namuose Karališkojoje aikštėje rengdavo linksmus pobūvius, o juose niekuomet netrūkdavo filles de joie* ir ištikimojo Lenklo liutnios. – Beje, ar vis dar mokaisi groti liutnia? – paklausė dukros. – Man patinka, o ir gerai sekasi. Išmokau naujų dainų ir dainuoju pati sau pritardama. Tačiau mama sako, kad dainos apie meilę – kvailos ir nuodėmingos. – Mamai viskas atrodo nuodėminga, – sumurmėjo užjausdamas. Tuomet sustojo ir atsisuko į dukrą, kuri gerte gėrė kiekvieną jo žodį. – Netikėk ja, – pamokė, – bet būk gailestinga, nes tavo motina niekada nemokėjo būti laiminga. Gyvenimas čia ir dabar yra dovana, kurios nedera atsisakyti. Būtų labai gaila, Ninon, jei užgniaužtum tą grožį ir žavesį, kuriuo gamta tave apdovanojo. Nebijok ko nors trokšti, nes išsipildęs troškimas gali suteikti bent truputėlį laimės. Mes visi turime teisę būti laimingi. Regėdamas nustebusias ir besijuokiančias Ninon akis, Anri de Lenklo pripažino sau, kad to gal ir nederėjo sakyti paauglei dukrai, tačiau ji buvo ypatinga mergaitė. Dosnumo apimtas pasiūlė: – O dabar sugalvok norą, pažiūrėsime, ar galiu jį išpildyti. Ninon akys gudriai sublizgėjo, tačiau ji delsė. Buvo tiesaus ir atviro būdo, bet gyvendama su motina išmoko tylėti ir slėpti savo svajones. O kaip su juo? Galėjo bent pamėginti. * Filles de joie (pranc.) – linksmosios merginos, Prancūzijoje taip buvo vadinamos prostitutės.

Gabriella Magrini

– Tik vieną? Aš norėčiau trijų dalykų: jodinėti, valdyti kardą ir persirengti raiteliu. – Ką? Persirengti vaikinu? – Anri buvo toks nustebęs ir priblokštas, kad net neatkreipė dėmesio į pirmuosius du pageidavimus. – Bet kodėl? – Todėl, kad su kelnėmis patogiau sėdėti balne, be to... Įsivaizduok sau: liemenė, auliniai batai, skrybėlė su plunksna, kardas... – Ninon išdidžiai pasistaipė, lyg jau dėvėtų raitelio kostiumą. – Gana gana! Nori pasakyti, kad tau nepatinka būti mergaite? – Visai ne! Man patinka, ir dar kaip. Bet jei būčiau berniukas, galėčiau eiti, kur panorėjusi. – Ar manai, kad lengva būti vyru? – pertraukė jis surimtėjęs. – Reikia rūpintis šeima, dirbti ir dar kariauti... – Nesakiau, kad noriu būti vyru, aš tik noriu gyventi kaip vyras. Būti laisva, – paskutinius žodžius ji ištarė tokia mina, lyg skleistų sparnus ir norėtų pakilti. – Koks tu dar vaikas... – Anri paėmė ją už parankės: Ninon buvo vos per sprindį žemesnė. Karališkoji aikštė buvo nepaprastai graži, kvadratinė, pastatyta Henriko IV laikais iš raudonų plytų ir balto smiltainio, su harmoningų proporcijų portikais ir mažomis parduotuvėlėmis. Sode buvo pristatyta akmeninių suolelių, o centre puikavosi paminklas Žaliajam Galantiškajam*, dievinusiam moterų draugiją ir nužudytam pačiame žydėjime prieš gerą dvidešimtį metų. Aikštėje dieną naktį knibždėjo žmonių, čia buvo galima sutikti visą miesto grietinėlę: aplinkiniuose rūmuose gyvenančius didikus, karaliaus muš* Karaliaus Henriko IV Burbono pravardė (žalia buvo mėgstamiausia karaliaus spalva, o galantiškumas pabrėžiamas todėl, kad karalius buvęs didelis moterų mylėtojas).

Madam de Lenklo aistros

kietininkus mėlynomis uniformomis, puoštomis auksu ir sidabru siuvinėtais antsiuvais, gretimuose namuose gyvenančius miestelėnus ir paprastus žmonelius, dirbančius ar prekiaujančius krautuvėlėse: amatininkus, auksakalius, knygininkus, prabangios galanterijos pardavėjus, prekiaujančius kaspinais, nėriniais ir plaukų papuošalais, konditerininkus, siūlančius naujausius šokoladinius saldainius, portikų pavėsyje nuo saulės besislepiančias ponias su jas lydinčiais tarnais ir liokajus spalvingomis dvariškių uniformomis, nuobodžiai lūkuriuojančius prie karietų. Kai pavykdavo ištrūkti iš motinos gniaužtų, Ninon tiesiu taikymu bėgdavo į aikštę, tačiau tą popietę tėvas neleido per daug pramogauti ir nieko nelaukdamas pro kuklias dureles įstūmė ją į kariškų drabužių siuvėjo ateljė. Įėję į vidų jie pagarbiai pasisveikino. Tėvas pasišaukė siuvėją į šalį ir ėmė jam kažką šnibždėti. Iš visos kalbos Ninon nugirdo tik kelis žodžius: „Juodo ar rudo aksomo... dygsniuotą liemenę ir muškietininko mundurą su nedideliais auksiniais antsiuvais...“ Užsakymą jis baigė tokiais žodžiais: „Ir skrybėlę su plunksna.“ Tada siuvėjas išmatavo merginą, tik krūtinę ir kojas Ninon išsimatavo pati. Šis įvykis ją jaudino, nors ir pati iki galo nesuprato, kodėl taip norėjo persirengti. – Ar moki saugoti paslaptis? – rimtu tonu paklausė tėvas. – Nes jei imsi pliaukšti apie tai į kairę ir dešinę kaip turgaus bobutė, tavo motina mums abiem duos velnių. Aš nusivešiu tave į Tursą, ten išmoksi jodinėti ir valdyti kardą. – Ar tikrai? Prisiekite! Ševaljė paspaudė jai ranką, kaip įprasta tarp vyrų. Kai po dešimties dienų jie išvyko į Lošą, Anri sesers vasaros rezidenciją, Marija Barbara nė neįtarė, kad jos dukros drabužių

Gabriella Magrini

skrynioje guli paslėptas puikiausias raitelio kostiumas iš rudo velveto, siuvinėtas plonyčiais auksiniais siūlais, prie kurio trūko tik kardo. Ninon persirengė tuo nuostabiu kostiumu vienoje smuklėje, kurioje sustojo pakeliui į Turso garnizoną. – Šitaip apsirengusi tu negali vadintis Ninon, – pareiškė tėvas. – Nuo šiol mano vardas tebus Anri, – atsakė ji, – kaip jūsų ir karaliaus Henriko IV. Tėvas šypsodamasis pirštais timpčiojo ūsus. – Pasirinkai du puikius krikštatėvius. Be abejonės, jis ir karalius – išskirtinės asmenybės, bet iš jų geriau pavyzdžio neimti. Turse Ninon, pasivadinusią Anri de Lenklo jaunesniuoju, priėmė paviešėti viena geraširdė miestietė, tėvo draugė, nė karto nesuabejojusi berniuko tapatybe, o tai labai pamalonino Ninon. Garnizone jai buvo paskirtas mokytojas, turėjęs išmokyti gerai fechtuotis, o tėvas nupirko kardą, kurio ilgis ir svoris buvo specialiai pritaikyti mergaitės riešo stiprumui. Ninon buvo įsodinta į balną, ir Pjeras kas rytą ilgai ją vedžiodavo žirgams skirtoje aikštelėje. Pamatęs dukrą tvirtai sėdint balne, tėvas paimdavo ją kartu pajodinėti po kaimo apylinkes, o išvykų metu pasakodavo: – Karaliaus Henriko IV laikais visos kilmingos moterys mokėjo jodinėti, net su sijonais. – Ar ir kardą mokėjo valdyti? – Ne... Bet mokytojas sako, kad tu labai vikri ir greitai mokaisi. Užtat privalėsi kas dieną užsiiminėti su Pjeru. – Kaip aš galėsiu treniruotis namie, pas mamą? Be to... Pjeras išvažiuos su tavimi.

Madam de Lenklo aistros

– Pažiūrėsim. Šis džiaugsmingas nuotykis tęsėsi penkias savaites. Marija Barbara to niekada nesužinojo, nes vieną dieną maršalo Sen Luko pulkas gavo įsakymą žygiuoti Šampanės kryptimi, kur rinkosi būriai, turėję vykti į frontą Flandrijoje, tad Anri de Lenklo įsodino dukrą į išnuomotą karietą, važnyčiotoju paskyrė Pjerą ir išsiuntė juos į Lošą, esantį vos už keturių dešimčių mylių. – Ar ten galėsiu dėvėti raitelio kostiumą? – sunerimusi paklausė Ninon. – Pasitikėk savo teta: jos gyslomis teka Lenklo kraujas, – ir kelionei į rankas įspraudė knygą – Montenio „Esė“. – Pasimatysime rudens pabaigoje, – pažadėjo. Nei tėvas, nei dukra nežinojo, kad prabėgs daugiau kaip dešimt metų, kol ševaljė de Lenklo, išvargęs ir sunykęs, bet nepalaužtas ilgo gyvenimo išeivijoje, vėl pasibels į namo Paryžiuje duris. Tuo metu Prancūzija įsivėlė į baisų Trisdešimtmetį karą, niokojusį Europą nuo 1618-ųjų. *** Loše stovėjo ne didinga pilis su daugybe bokštų, kokių dar buvo daug likusių Prancūzijoje, o kaimo dvaras išplatintais langais, kad į kambarius patektų daugiau šviesos. Dvare gyveno ir savo žemes valdė čia persikėlusi vidutinio amžiaus našlaujanti baronienė Kristina de Montegiu. Baronienė labai mylėjo vienintelę savo dukterėčią iš Lenklo giminės pusės, todėl mielai duodavo tiek laisvės, kiek Ninon širdis geidė, pasitikėdama sveika jos nuovoka ir pažadu kiekvieną popietę lankytis Šv. Roko parapijos klebonijoje, kur klebonas ją