14 robin norwood
Vis dėlto į klausimus, kuriuos andai šnabždėjome tyliai arba klykėme balsu, taip ir lieka neatsakyta. Kai tampame laimingesni, poreikis gauti atsakymus apslopsta – kol vėl ištinka bėda. Kodėl aš? Kodėl tai? Kodėl dabar? Šiuos klausimus dažnai girdėdavau dirbdama psichoterapeute ir pastebėjau, kad tam tikro pobūdžio mano klientų nesėkmės juos užklumpa tam tikru metu. Daug kartų tuos pačius klausimus kėliau ir aš, nes ir pati nestokojau sunkumų. Tačiau nešant savo rūpesčių naštą emocijos trukdė man objektyviai tyrinėti išties esminius ir giliausią prasmę turinčius klausimus. O kai gyvenimas aprimdavo, jausdavausi pernelyg viskuo patenkinta, kad sukčiau galvą. Nuo tada, kai pasirodė pirmoji mano knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“, gyvenimas atrodė puikus. Buvau ištekėjusi už protingo vyro, kuriam viskas sekėsi, jis palaikė mane, pritarė tam, ką dirbu. Privati psichoterapeutės praktika klestėjo, knygos buvo itin populiarios, aš tapau tarptautiniu mastu pripažinta priklausomybės nuo santykių eksperte. Galėjau lengva ranka numoti į skausmą, kurio į valias prisikentėjau per daugelį nesėkmingos meilės vyrams metų, ir, dvasinės programos padedama išgryninusi savo patirtį, galėjau paversti ją išmintimi, išsaugojusia man gyvenimą. O tada jau galėjau padėti viso pasaulio moterims padaryti tą patį. Jaučiausi dėkinga, kad man pavyko pasveikti, ir didžiavausi tuo, ką pati galiu duoti pasauliui. Tačiau tam nebuvo lemta ilgai trukti. Vieną 1986 metų rudens dieną perskaičiusi pranešimą lėktuvu skridau atgal į Kaliforniją ir įsitraukiau į pokalbį su greta sėdinčia pakeleive. Mums šnekučiuojantis ji staiga atidžiai į mane pažiūrėjo. – Kiek jums metų? – paklausė pasikeitusiu balsu.