vitalija lapina
Ar pažįsti
Kiukį iliustravo irmina dūdėnienė
vilnius 2013
UDK 821.172-93 La313
Apipavidalino Ernestas Vinickas © Vitalija Lapina, tekstas, 2013 © Irmina Dūdėnienė, iliustracijos, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02308-0
Kiukiui ir dukrai Lukai
K a i p su r a do K i u k į
Labai jau čia ypatinga, – pamanysite, – susirasti. Pasičiupinėji ranką – susirandi ranką, pasičiupinėji koją – susirandi koją. Ir kuo arčiau ta ranka ar koja, tuo daugiau tikimybės, kad ji yra tavo, savęs beieškančio. Taip po truputį ir surandi visą save: rankytes, kojytes, ausytes, akytes... Ojojoj... Ir būtinai susiraskite plaukus... Tai reikia daryti labai atsargiai, nes ieškant gali pasitaikyti ir kuokštas svetimų, labai arti atsiradusių ir jau surastų plaukų, kurį peštelėjęs išgirsite nepasitenkinimo kupiną niurnėjimą, o kartais netgi ir verksmingą pasriūbavimą. Žodžiu, plaukų ieškokitės labai atsargiai ir kruopščiai, nes kokius surasite, tokius ir turėsite. Teisybės dėlei paminėsiu, kad tie, kurie ieško nelabai kruopščiai, paskui ilgai sėdi kirpėjų kėdėse ir iš surastos kupetos bando padaryti „ką nors gražaus“. Turbūt nekantriausios plaukų ieškotojos yra moterys – čiumpa bet ką, kas po ranka pakliūva, o vėliau apsigyvena
9
kirpyklų kėdėse. Kiukis taip pat ne kartą matė kirpyklas, it musių nutūptas moterų. Bet Kiukis (tada jis dar nežinojo, kad yra Kiukis) savęs dar nebuvo suradęs. Nes gyveno visai visai vienas: neturėjo mamytės, neturėjo tėvelio, netgi broliuko neturėjo, lygiai taip pat neturėjo ir sesutės. O visi žinome, kad būtent jie puikiai padeda surasti save. Tik paklausykite, kaip išradingai jie tai daro: – Povilai, ar išsivalei dantis? Povilas nustemba, kad turi dantis, eina jų valytis ir susiranda savęs daugiau, nei buvo vakar: burnoje pūpso išdygęs naujas dantukas. Dar Povilas suranda porą kaštonų kišenėse ir Bobį po vonia. Bobis – tai ne tas pats, kas lobis. Bobis gyvena po vonia ir gąsdina vaikus. Jis kartais gali palįsti ir po lova, tačiau tai nutinka itin retai, nes Povilas tik ypatingais atvejais tiki, kad Bobis vis dėlto yra. Ypatingi atvejai – tai tokie, kai būna tamsu ir mamos nėra šalia. Kai tingisi valytis dantukus, net ir tą naujai išdygusį, Povilas leidžia sau šaukdamas „bijau Bobio“ išbėgti iš vonios ir glaustis prie mamos. O štai ir kaimynė iš gretimo kiemo rėkia: – Ieva, kur vėl grūdiesi savo tokiom šlapiom kojom? Ieva žiūri į telkšančią balą ir pamato joje savo kojas – ne tik atsispindinčias vandenyje, bet ką tik ten ir mirkusias.
10
Vandenyje, beje, galima daug ką įdomaus padėti sau surasti. Bet Kiukis ir to nežinojo. Kaip galì žinoti, jei manai, kad tavęs netgi nėra. O jeigu nėra – tai kam ieškoti savo atspindžio vandenyje ar dar ko nors įdomaus? O kaip tu gali žinoti, kad reikia surasti save, jei tavęs niekas nemato, negirdi, neragina plauti rankyčių prieš pietus, neskaito pasakėlių prieš miegą ir nepakaso paausių? Atsakymas – niekaip. Tu negali susirasti, jei tavęs niekas nemato. Va taip. Žodžiu, net draugų negali turėti, jei nesi savęs suradęs. Na štai, Kiukis, dar nežinodamas, kad yra Kiukis, vieną rytą ant suoliuko visų gerai žinomame parke pamatė mažą mergaitę su nuostabiomis didelėmis akimis ir dar nuostabesne ledų porcija rankose. „Ak, kokio nuostabaus mėlynumo akys... Jos taip dera prie šokoladinių ledų“, – pagalvojo Kiukis ir nė pats nepajuto, kaip pasislinko arčiau mergaitės. Jam magėjo paklausti jos vardo, buvo girdėjęs, kad žmonės taip susipažįsta, bet kaipgi klausi, kai tavęs nėra? Todėl jis tylutėliai kėpsojo šalia. Jam taip norėjosi tų skanių ledų... Kiukis žinojo daug paslapčių, ir viena iš jų buvo ta, kad ilgai žiūrint į vaikus, valgančius ledus, ledai ima tirpti ir lašėti visur, kur pakliūva... Varva per mažųjų smaližių barzdą, užtyška ant marškinėlių, suknelės, batelių. Tie žvilgsnio kerai, beje, visai neveikia suaugusiųjų... Vieną kartą Kiukis pamanė gausiąs akių uždegimą, kai visai netoli šio
11
suoliuko ilgai stebeilijosi į vieną pagyvenusią damą, ateinančią čia su šuniuku. Ir nieko. Visai nieko. Dama pasigardžiuodama per kelias akimirkas suvalgė savo ledų porciją, o Kiukis taip ir liko toliau nemirksėdamas stypsoti sustingęs iš nuoskaudos. Su vaikais paprasčiau... net mirksėti galima. Vis tiek bent lašiukas nukris ir mažajam Kiukiui. O geriausia, kai visas kupolas sutęžta ir išsitėškia ant žemės. Tada būna Kiukio Ledų diena. Jis atsisėda šalia kupoliuko ir kaip tikras smaližius pasigardžiuodamas ir baisiausiai niurnėdamas iš ~
pasitenkinimo merkia savo mažus pirštelius į saldžią kvepiančią masę... Ak, kaip apsalo Kiukio širdelė, ir dėl to jis dar uoliau ėmė žiūrėti į mergaitę. Nukrisk, nukrisk, nukrisk... Kartojo Kiukis ir pagaliau didžiulis gabalas ledų atsiskyrė ir šleptelėjo ant žemės. Kiukiui taip jų norėjosi, kad jis stryktelėjo tiesiai nuo suoliuko į šitą šaltą šokoladu kvepiančią masę. Jis net užsimerkė iš palaimos, ištiesė pirštuką ir išgirdo griežtai sakant: – Kodėl imi ne savo? Kiukis nustėro ir atsargiai apsižvalgė, bet nutaręs, kad tai skirta kam nors kitam, tik ne jam, atsidūsėjo ir vėl palaimingai užsimerkęs ėmė tiesti rankytes link to nepaprasto skanėsto. – Klausiu, kodėl imi ne savo? Tavęs gal mama nemokė, kad vogti negražu?
13
Didelės mėlynos akys dabar lyg priartėję du ežerai žvelgė tiesiai į sutrikusį Kiukį. Vis dar netikėdamas, kad kažkas jį nutvėrė, Kiukis liūdnas išlipo iš lipnios ledų košės. „Taaaaip... – pagalvojo, – šventė baigėsi...“ (Jei atvirai, Kiukis šiek tiek išsigando tų priartėjusių ežerų ir jam visai norėjosi dumti pasislėpti už kokio nors kupsto.) – Ko nekalbi? Nemoki? – toliau griežtai klausinėjo mergaitė. Kiukis gūžtelėjo ir droviai krenkštelėjęs pirmą kartą gyvenime ištarė žmogui: – Gal moku... Nežinau... – Kaip gali nežinoti tokių paprastų dalykų? – nustebo mergaitė, ir susirūpinę ežerai net susiaurėjo. – Aš manau, kad manęs nėra... – Kaip tai nėra, o kodėl aš tave matau? Kur tavo mama? Mama... O-o-o-o-o-o... Kiukis nežinojo, kur jo mama. Ar jis turėjo mamą? Ne, jis nepamena, kad būtų turėjęs mamą. Jis tiesiog visada buvo... Buvo, ir tiek. Gyveno šiame parke niekieno nematomas, negirdimas, nesusiradęs ir visada vienas. Skanavo lašančius ledus, kartais net vogdavo neatsargiai padėtus saldainius ar bandeles. Bet jo niekada niekas nematė, o kai tavęs niekas nemato ir negirdi – tai turbūt tavęs ir visai nėra. – Aš neturiu mamos...
14
– Visi turi mamą, – piktai atšovė ežerų savininkė. – Ir tu turi. Bet tave turbūt paliko. Koks tavo vardas? Kiukis net išsižiojo. Jis neturėjo vardo. Tylėdamas trūkčiojo pečiais į milijoną kitų klausimų: kodėl jis toks plaukuotas, kodėl vienas, kur jo namai, kur jo broliai, seserys, iš kur jis atsirado, kodėl be drabužių, mergaitė jis ar berniukas, kam vagia svetimus ledus... – Užteks. Aš pavargau nežinoti tiek daug atsakymų. – Kiukis šleptelėjo į ledų balą ir graudžiai pravirko. Piktõs mergaitės ežerai dar labiau priartėjo. – Neverk... Padarėli... – švelniai pasakė ji. – Aš tave suradau ir kviečiu į savo namus... Kartu pagyventi. Mama, mama!.. – garsiau šūktelėjo ji moteriai, stovinčiai tolėliau nuo jų. – Ar galiu šitą mažą padarėlį pasiimti namo? Atsakymas nuskambėjo neįtikėtinai greitai: – Jei tai ne žiogas ar pelė, kuriuos aną kartą parsinešei iš parko... Norėjau pasakyti, kad jei tu ir vėl įsivaizduoji, kad samanų kupstas gali būti kas nors – tada gali. – Tu juk ne žiogas ir ne pelė, taip? – švytėdama mergaitė nuo žemės pakėlė Kiukį ir įsidėjo į savo mažą krepšelį, kuriame ridinėjosi keli seni kaštonai, viena gilė ir du kankorėžiai.
K i u k i s g au n a va r dą
Kiukis ilgokai kratėsi mergaitės krepšelyje su tais keliais senais kaštonais, viena gile ir dviem kankorėžiais. Iš pradžių buvo visai smagu. Juo labiau kad kankorėžiais labai gera išsikasyti niežtinčius šonus ir nugarą. Bet juk negali kasytis visą amžinybę, dar imsi ir susirgsi kokia kasymosi liga. Kiukis parke yra matęs daugybę tokia kasymosi liga sergančių šunų ir katinų. Tikra bėda. Griūva vidury takelio ir kad ims kasytis, jokie praeiviai ar tiesiai į juos lekiantys dviračiai nebesvarbūs. Dar būna, kad ir dideli žmonės serga kasymosi liga – nutupia poromis ant suoliukų ir kaso vienas kitą. Matyt, žmonėms taip patogiau. O kvailas katinas, jei tik būna netoliese, šaiposi iš tokių ir kniaukia kiek begalėdamas: „Įsimylėjėliai, įsimylėjėliai.“ Keista liga, bet pavadinimas gražus. O padžiūvusia gile, beje, labai smagu tarsi kokiu barškučiu išgauti įvairias melodijas. Taigi, kita po kankorėžių buvo gilė, ir ją Kiukis
16
įnirtingai kratė bandydamas išgauti pačią gražiausią muziką, kokią tik buvo nugirdęs parke, kol galiausiai sukaito ir užsimanė gerti. – Noriu gerti, – patukseno jis į krepšelio sienelę, bet mergaitė toliau ėjo takeliu įsitvėrusi mamos rankos. – Noriu gerti, – jau pyktelėjęs pakartojo Kiukis ir pabandė išsiropšti iš savo naujo miniviešbučio. Tačiau jis tik negrabiai bumbtelėjo atgal tiesiai ant vieno kankorėžio ir iškart suprato, kad šitie gali ne tik skaniai kasyti, bet ir gerokai užgauti. „Kas vienu atveju naudinga, kitu gali būti labai skausminga“, – glostydamas išsipešusį kailiuką pagalvojo Kiukis. – Noriu gerti, – dar pikčiau šūktelėjo mergaitės rankai (daugiau jis nieko nematė) ir iš visų jėgų ėmė šokinėti krepšelyje. Luka ėjo takeliu, o jos mažas gėlėtas krepšelis tabalavo į visas puses taip, kad net keli katinai sunerimę liuoktelėjo nuo suoliuko ir pasislėpė krūmuose. – Luka, gal gali bent kartą netąsyti šito krepšio? Atrodai lyg mergaitė, apimta didžiausio pasaulyje drebulio, – subarė mama. Mergaitė sustojo (Kiukiui atsirado viltis būti išgirstam) ir piktai pažiūrėjo į mamą: – Mama, tu nieko nesupranti. Čia ne aš, čia tas plaukuotas padarėlis, kurį leidai pasiimti namo. Mama stvėrėsi už širdies, o tada už Lukos krepšelio:
17
– Luka, aš tau sakiau, daugiau jokių pelių ir kitokių gyvių iš parko. Ji skubiai pravėrė krepšelį, ir Kiukis išvydo susirūpinusį moters veidą, spoksantį tiesiai į jį. Jis iš visos sveikatos tam veidui nusišypsojo. Kiukis žinojo, kad šypsena nugali bet kokį pyktį. Na, žinoma, ji gali ir nepadėti, bet tada bent jau bus parodęs kelis grėsmingus dantis, atsivėrusius šypsantis. „Keistas dalykas: ir šypsais, ir gąsdini rodydamas tuos pačius dantis“, – pagalvojo Kiukis ir pajuto, kaip nuo tokio nuoširdaus vypsnio jam ėmė gelti apatinį žandikaulį. – Oi, Lukute, – moters veidas taip pat nusišypsojo Kiukiui ir ėmė tolti nuo krepšelio, – ir vėl tavo fantazijos. Baik draskytis ir einam namo. Negi negali bent minutėlę pabūti ramiai? – Galiu, – atrėžė mergaitė ir pasileido bėgte takeliu, o krepšelis dabar ne tik tabalavo į šonus, bet ir nuslydęs mergaitei nuo peties daužėsi į takelio grindinį. Kiukis ėmė gailėtis, atsidūręs toje nelemtoje makalošėje ir dar su tokiais kietais kankorėžiais ir kita amunicija, kuri vis atsitrenkdavo į jį. Dabar jis jau labiausiai norėjo ne gerti, o būti ramiai nešamas. „Kartais vieną norą gali labai greitai pakeisti kitas“, – galvojo Kiukis, trokšdamas kuo skubiau atsidurti savo slėptuvėje prie seno beržo.
18
Bet greitai jis, nerangiai iškratytas iš krepšelio, atsidūrė ant kažkieno stalo. Tai buvo visai ne medinis parko stalas. Ant jo mėtėsi pieštukai, popieriaus skiautės, įvairiausių spalvų buteliukai. Netgi kėpsojo baisiai susivėlusi maža mergaitės kopija. – Laba diena, – trindamas skaudamą šoną sumurmėjo Kiukis mergaitės kopijai. Bet didžioji mergaitė nusijuokė: – Čiagi lėlė, lėlės nekalba. Jos negyvos. Žiūrėk, – ji greitai pasičiupo lėlę ir išnarstė ją dalimis: kur ranka, kur koja, kur galva... Kiukis užsidengęs akis net aiktelėjo: – Tikiuosi, manęs taip neišdalinsi. Man regis, kad tai labai nepatogu. Ir dar – geriau tu ją sudėk atgal. Nes ji tikrai viską jaučia ir jai dabar labai labai skauda, o jei dar imsi ir netyčia pamesi bent vieną jos rankytę ar kojytę, juk jai bus labai negera gyventi. – Tu juokingas, – sukikeno mergaitė, bet vėl sudėjo lėlę, juk kažkaip nemandagu su svečiu pyktis. – Mano vardas Luka, – prisiminusi, kad pamiršo prisistatyti, tūptelėjo ji. – Jau supratau... – nepatenkintas suniurzgėjo Kiukis, nes šoną vis dar baisiai gėlė, o šitame dideliame narve nebuvo matyti nė vieno trauklapio. Tarsi kažko laukdama, Luka įsistebeilijo į Kiukį. Galiausiai matydama, kad svečias visiškai nepaiso jokių mandagumo taisyklių,
19
nekantriai palinko prie jo, ir mėlynieji ežerai vėl pavojingai priartėjo: – Na? – nutęsė ji. – Ką „na“? – nesuprato Kiukis (juk iš tikrųjų visi prisimename, kad Kiukis tada dar nebuvo Kiukis). – Na, dabar ir tu turėtum prisistatyti. Negi niekas tavęs
nemokė tokių paprastų dalykų: kai tau žmogus pasako savo vardą, būtina jam pasakyti savąjį. Supratai? – Supratau, – nuoširdžiai linktelėjo Kiukis ir toliau susiraukęs trynėsi skaudamą šoną. – Trauklapio neturi? Mergaitė grėsmingai papurtė galvą ir vėl pakartojo: – Na? – Ką „na“? – vėl nesuprato Kiukis. – Aš gi tau pasakiau savo vardą. Mano vardas – Luka. Dabar tu turi pasakyti savąjį. – Bet aš neturiu vardo, – Kiukis skėstelėjo mažomis rankytėmis. – Negali būti, juk tave vis tiek kaip nors vadina? – Na, įvairiai. Kaip kas. Viena į tave panaši mergaitė, vos pamačiusi mane parke, imdavo rėkti: „Kurmis, kurmis, žiūrėkite, kurmis!“ Berniukai dažniausiai niekaip nevadina ir jei tik užmato, ima vaikytis po visą parką. Dideli žmonės yra per dideli, kad mane matytų, jų akys tiesiog per aukštai... – Vadinasi, tu tikrai neturi vardo? – nusivylę ežerai nutolo. – Atrodo, kad neturiu, – liūdnai suniurnėjo Kiukis. – Arba turėjau kažkada labai seniai ir jau pamiršau. Kiukis (tada dar ne Kiukis) labai nuliūdo. Juk sunku gyventi net vardo neturint. Jam taip susopo širdelę, kad
21
iš tos didžiulės širdgėlos net ėmė kiuksėti. Tai labai priminė žmogišką žagsėjimą, bet Kiukis ne žagsėjo – jis kiukiškai kiuksėjo: – Kiukt... Kiukt... Kiukt... Paprastai toks kiuksėjimas jį apimdavo iš didelės baimės, arba įtampos. Bet dabar jis kiuksėjo iš širdgėlos. – Žagsi? – sunerimo Luka. Kiukis liūdnai papurtė galvą ir kuo rimčiausiai atsakė: – Ne, aš kiuksiu. Luką tas keistas žodis „kiuksėti“ labai prajuokino ir ji sušuko: – Betgi tu turi vardą! Tu esi Kiukis. Pats tikriausias Kiukis. Kiukis patenkintas porą kartų pakartojo: – Kiukis... Kiukis... Hm... Gražu-u-u... Man patinka toks vardas... Dabar greitai pakartok, koks tavo vardas, aš būtinai turiu tau prisistatyti. Luka mandagiai tūptelėjo ir pasakė: – Mano vardas Luka... – Labas, Luka, – išdidžiai nusilenkė jai Kiukis (buvo matęs, kaip parke vienas dėdė taip lenkėsi prieš tokią ponią), – mano vardas Kiukis. Būkime pažįstami... – Sveikas, Kiuki. Malonu su tavimi susipažinti, – kuo rimčiausiai atsakė Luka ir dar kartą tūptelėjo.
22
Tuo pat metu pasigirdo Lukos mamos balsas. Ji kvietė valgyti. – Tu manęs truputį palauk, aš greit, – mažu delniuku pamosikavo Luka ir dingo už durų, palikusi Kiukį jam visai nepažįstamame naujame pasaulyje, kuris šiaip atrodė tikrai mažesnis už parką, bet didesnis už olą, kurioje Kiukis buvo įsikūręs.
24