I. Karpowicz „Gestai“

cy a n Ig

K a rpo w

G e stai

i cz

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

vilnius 2011

UDK 821.162.1-31

Ka473

Versta iš: Ignacy Karpowicz, Gesty.

Wydawnictwo Literackie, Kraków, 2008

Knygos leidimą remia Knygų institutas / Lenkų literatūros vertimų rėmimo programa

ISBN 978-5-415-02215-1

© Copyright by Ignacy Karpowicz © Copyright by Wydawnictwo Literackie, 2008 © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2011 © Viršelis, Agnes Indre, 2011 © Leidykla VAGA , 2011

T UR INYS

1. Gijos 9

22. Gruodis 176

2. Gelmės 20

23. G arsas 190

3. Grįžim as 28

24. Gr audulys 200

4. Giminė 41

25. Gum a 205

5. G arbinim as 47

26. Gulėjim as 213

6. G ausa 57

27. Gumbas 220

7. G aišatis 64

28. Gipsas 223

8. G arderobas 69

29. Glenturret

9. Geogr afija 74

Single Cask

228

10. G alimybės 80

30. G alva 235

11. Genetivus 86

31. G alvojim as 237

12. G ongas 91

32. Gėris 239

13. Gucis 101

33. G ar antija 240

14. G alas 108

34. G y vensena 242

15. G alanterija 114

35. G amyba 244

16. G amta 124

36. Geometrijos 247

17. G azik as 130

37. Gerklė 252

18. Grožis 138

38. Gžegožas 255

19. G 35 144

39. Gr am ai 259

20. G ynyba 154

40. Glosa 261

21. G arnitūr as 164

Keturiasdešimties sk aitvardžių sąr ašas

1.

Pirma Gijos 2.

Antr a Gijos 3.

Trečia Gijos 4.

Ketvirta Gijos 5.

Penkta Gijos 6. Šešta Gijos 7.

Septinta Gijos 8.

Aštunta Gijos 9.

Devinta Gelmės 10.

Dešimta Grįžimas 11. Vienuolikta

Grįžimas

12.

Dvylikta Giminė 13.

Dvylikta Garbinimas 14.

Trylikta Gaišatis 15. Keturiolikta

Garderobas

16. Penkiolikta

Geogr afija

17. Šešiolikta

Galimybės

18. Septyniolikta

Galimybės

19. Aštuoniolikta

Genetivus

20. Devyniolikta

Galas

21. Dvidešimta

Garsas

22. Dvidešimt pirma

Gamta

23. Dvidešimt antr a

Grožis

24. Dvidešimt trečia

G 35

25. Dvidešimt ketvirta

Gruodis

26. Dvidešimt penkta

Gruodis

27. Dvidešimt šešta

Garsas

28. Dvidešimt septinta

Garsas

29. Dvidešimt aštunta

Garsas

30. Dvidešimt devinta

Garsas

31. Trisdešimta

Garsas

32. Trisdešimt pirma

Guma

33. Trisdešimt antr a

Guma

34. Trisdešimt trečia

Gulėjimas

35. Trisdešimt ketvirta Gulėjimas 36. Trisdešimt penkta

Gipsas

37. Trisdešimt šešta

Gipsas

38. Trisdešimt septinta

Gamyba

39. Trisdešimt aštunta

Gr amai

40. Keturiasdešimta

Gelmės

Gijos

Nedaug beprisimenu iš vaikystės. Gal nenoriu prisiminti.

Gal dar esu per jaunas. Gal dar man toli iki galo. Bet artėju. Artėju nepriklausomai nuo savo valios. Kiekviena diena – vienas žingsnis.

Trys šimtai šešiasdešimt penki žingsniai – tai vieni metai. Kas ketverius metus užkliūvu už papildomos keliamųjų metų dienos.

Kasmet, viliuosi, mokausi nuoširdumo savo atžvilgiu, tačiau pernelyg uoliai jo nelavinu. Turiu gerų norų ir mažai kantrybės.

Už atvirumą man galima būtų parašyti daugių daugiausia kuklų pliusą. Pliusą paskatai. Nežinau, ar su tokiu pažymiu kelia į kitą klasę. Šiaip ar taip, jau daug metų, žingsnis po žingsnio, kartoju tą pačią medžiagą.

Nedaug ką prisimenu iš vaikystės. Pirma, gimiau žiemą. Tai tikra, data atsirado metrikuose, metų laikas – mano tėvų pasakojimuose. Gimiau, bet nieko neprisimenu. Neprisimenu, kaip plaukiojau. Neprisimenu, kaip mano motinai nutekėjo vandenys. Kaip mano plaučiai pirmą kartą įkvėpė oro. Kaip ėmiau naudoti lūpas valgydamas, nes anksčiau valgiau bamba. Kaip mano akys pastebėjo pirmą formą. Mano smegenys pirmą kartą atpažino kažkokią formą. Naujas žodis: „pažįstamas“. Pažįstama forma.

Antra, išmokau kalbėti. Neprisimenu savo čiauškėjimo. Neprisimenu pirmų žodžių. Anot mano tėvų, tai buvo žodis „mama“, 9

Ignac y Karpowicz

bet paklaustas tėvas motinai negirdint galėjo pasakyti „tėtis“. Neprisimenu pirmo žodžio, tėvai prisimena už mane, bet prisimena savaip, kiekvienas kitame kambaryje ir kitoje praeityje. Jeigu galėčiau pasirinkti pirmą žodį, pagal savo ligšiolinį gyvenimą juo būtų „aš“. Antra, išmokau kalbėti, o mano pirmas žodis buvo „aš“, nors to niekas neprisimena. Aš irgi.

Trečia, išmokau skaityti ir rašyti. Neprisimenu pirmo sakinio, turėčiau pasižiūrėti į elementorių, iš kurio tada visi mokėsi. Spėju, kad pirmame mano perskaitytame sakinyje atsirado Alia ir katė.

O tarp dviejų daiktavardžių veiksmažodis „turėti“, kuris – daug vėliau – ėmė slėgti mano gyvenimą. Alia turi katę. Tačiau gali būti ir taip, kad to nė neprisimenu.

Prisimenu tėvą. Jis prižiūrėjo mano negrabų raidžių dėliojimą stovėdamas virš manęs. O gal nestovėjo, tik sėdėjo šalia? Buvau kelerių metų, jis keliasdešimties. Didelis kaip kalnas, apžėlęs, nejudantis. Prisimenu, kaip brendu per raides: „k-a-m-š-t-i-s“. „Na, tai kas bus?“ – klausia manęs tėvas. Aš bijau. Mano mažytis protas ir mažytis kūnas nesusitvarko su baime, nes tos baimės, palyginti su mano kilogramais, per daug. Bijau raidžių, bijau susikompromituoti, pakelto tėvo balso ir rankos. Labiausiai baiminuosi dėl deserto, nes jį gali iš manęs atimti už bausmę. Bijau, bet privalau atsakyti, tad atsakau, kol tėvas nepakartoja klausimo pakeltu balsu, su dešine ranka virš mano galvos, su Heinės–Medino ligos išsukinėtais pirštais arba kokiu nors neaiškiu laiminimu. „Gaubtelis“, – sakau.

Prisimenu tą kamštį ir gaubtelį. Arba gaubtelį ir kamštį, neprisimenu. Prisimenu desertą. Tas kamštis (arba gaubtelis) atėmė iš manęs du skanėstus, kurių laukiau nuo ryto. Spėju, kad laukiau nuo 10

Gestai

ryto. Spėju, kad ši scena įvyko apie penktą–šeštą valandą. Tokiu metu tėvas grįždavo iš darbo. Bet neprisimenu. Gal jis sirgo ir užsiiminėjo manimi ir mano, anot tėvo, analfabetiška ateitimi nuo to meto, kai tiktai grįžau iš mokyklos ir suvalgiau lėkštę sriubos? Neprisimenu, galiu daryti išvadas, bet ne traukti įvykius iš atminties.

Prisimenu pomidorų sriubą. Motina virdavo pomidorų sriubą bent du kartus per savaitę. „Pomidorų sriuba labai sveika“, – sakydavo (ir iki šiol sako) mano motina. „Pomidorų sriubos reikia valgyti bent du kartus per savaitę“, – sakydavo (ir sako...) mano motina. Todėl man atrodo, kad mano motina pomidorų sriubą virdavo mažų mažiausiai du kartus per savaitę. Tai, ką sakė (ir iki šiol...) mano motina, laikau savarankiškai įsimintu faktu, nors tokio neprisimenu. Nekenčiau pomidorų sriubos. Mano atmintyje pomidorų sriuba yra mano vaikystės sriuba, valgyta bent du kartus per dieną.

Pomidorų sriuba būdavo dviejų pavidalų: su ryžiais ir makaronais. Ryžiai ir makaronai išmokė mane tam tikro emocinio lankstumo. Kai sėdėdavau prie ataušusios lėkštės, įsispoksojęs į raudoną akį su grietinės giedravalkiu, su blyškiomis makaronų gyvatėmis ir per dideliu druskos kiekiu (pats papildomai pasūdydavau sriubą, braukdamas ašaras virš lėkštės), mąsčiau apie ryžius. Kad iš esmės mėgstu ryžius, nes labai nemėgstu makaronų. Sėdėdamas prie lėkštės su ryžiais galvojau, kad mėgstu makaronus. Jie glotnūs ir slidūs.

Nestoja skersai gerklės. Tai vadinama lankstumu, kurį ilgą laiką išsaugojau. Vėlesniam gyvenimui.

Ketvirta, suvokiau, kad kai kurie žmonės yra visam laikui, o kai kurie tik kartkartėmis, ir kad nuo manęs visai nepriklauso, kas 11

Ignac y Karpowicz

bus visam laikui, o kas kartkartėmis. Mano ketveriais metais jaunesnis brolis pasirodė priklausąs kategorijai „visam laikui“, o mano senelė – „kartkartėmis“. Mano tėvai prisimena už mane, ir tai – išimtinai – sutartinai, kaip traukiau pagalvę iš po savo mažo broliuko galvos. Kadangi jie prisimena tą patį, o sutarimas nėra jų būdingiausias bruožas, lygybės ženklas virpa, spėju, kad tikrai traukiau pagalvę iš po savo mažo broliuko galvos. Ko gero, nepriklausau prie žmonių, kurie tapo laimingi mūsų namuose atsiradus naujai būtybei. Ko gero, mieliau būčiau rinkęsis šuniuką, jeigu manęs būtų paklausę. Ko gero, iš esmės neišsakiau savo troškimų. Jeigu kamštis man painiojosi su gaubteliu, kodėl galima daryti prielaidą, kad sudėtingesniais reikalais nedariau žodinių klaidų?

Tad brolis visam laikui, senelė retkarčiais, o aš kažkur per vidurį. Pomidorų sriuba visam laikui, kartais su ryžiais, kartais su makaronais, o aš kažkur virš lėkštės. Retkarčiais senelė. Vaikystėje turėjau dvi meiles, jos atsirado, manau, vienu metu, gerai neprisimenu. Tai senelė ir kalė Misė. Ir tai yra mano penkta. Ir šešta.

Penkta, suvokiau, kad tuo pat metu galima mylėti kelias būtybes. Kad vieno asmens, pavyzdžiui, senelės, mylėjimas nepaneigia ir nesumažina mylėjimo kito, pavyzdžiui, Misės. Taip pat suvokiau, kad mylimi asmenys meilės tema turi skirtingų nuomonių.

Mylimi asmenys manė, kad mylėti galiu tik vieną asmenį, galbūt vieną asmenį ir dar tėvus. Galėjau pasirinkti: senelę arba dar šunį, galbūt tėvus. Šešta, išmokau, kad atsakymas į klausimą priklauso ne nuo klausimo turinio, o nuo jį užduodančio asmens. Pavyzdžiui, klausimas „ką tu myli labiausiai pasaulyje?“ palikdavo mažiau manevro 12

Gestai

laisvės, negu pasirinkimas tarp kamščio ir gaubtelio. Teisingas atsakymas skambėdavo: „tave“. Kartais „tave“ buvo maža. Reikėdavo patikslinti. Patikslinimas skambėdavo: mamytę, tėvelį, senelę, nelygu kas klausė. Vargas padarius klaidą ir neapdairiai pasakius: „senelę“ motinai, „mamytę“ senelei arba „Misę“ tėvui. Bet susitvarkiau su tuo. Išmokau teikti tokius atsakymus, kokių iš manęs tikėjosi. O paskui manęs laukdavo apdovanojimas, dažniausiai saldumynai. O paskui, gerokai vėliau, manęs laukė bausmė, jau nebemokėjau atsakinėti kitaip, tas neteisingas „tave“ prilipo prie manęs lyg antra oda.

Namie dažnai girdėdavau, kad žmogus mokosi iš klaidų. Privalo pats nusvilti pirštus, kad įsimintų, lyg įsiminimas būtų susijęs su temperatūra. Misė buvo sena kalė, mano akyse ji atrodė absoliuti šunų giminės gražuolė. Taip ją įsiminiau. Neseniai padėjau motinai tvarkytis. Batų dėžutėje suradome keliolika senų nuotraukų.

Vienoje stovi kažkoks mažis, besišypsantis, o šuo laižo jo veidą. Tas mažis – tai aš. Taip teigia mano motina. O tas šuo, bjaurus ir liesas, išsukinėtas lyg seno lazdyno šakos, yra Misė. Taip teigia mano motina. Misę aš įsiminiau kitaip, save – apskritai. Tikiu motina.

Mano sena motina miega trumpai, vaikšto aiškiai sunkokai, o vis dėlto tiek prisimena, prisimena už mane. Mano sena motina primena kokią atsarginę atmintį, pendrive. Tereikia prijungti ją prie pageltusios nuotraukos, ir jos smegenys ima demonstruoti praeities vaizdus. Kalba trumpais sakiniais, pameta temą, nuklysta į nukrypimus ir nukrypimų nukrypimus. Mano sena motina retai verda pomidorų sriubą, retai išeina iš namų, o jei kartais išeina, tai į vaistinę. „Vaistinėje labai maloniai aptarnauja“, – sako ji. Aš ja tikiu.

Tikiu savo motina.

13

Ignac y Karpowicz

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Kuo daugiau žingsnių turiu už savęs ir mažiau prieš save, tuo dažniau grįžtu prie klausimų, į kuriuos nerandu mane tenkinančio atsakymo. Pavyzdžiui, tokį: ar tėvai mane mylėjo? Atsakymas yra didesnis už miestą, tiek jame kelių, keliai kinta, painiojasi, sankryžos, kurias peržengiau, ūmai vėl išdygsta neužmintos. Iki baigdamas licėjų neturėjau laiko ir poreikio gilintis į šią problemą. Pasakiau sau, kad mylėjo, kaip mokėjo. Kaip buvo išmokę, taip mylėjo.

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Studijuodamas, jeigu teisingai prisimenu, gyvenau truputį laisviau. Mažai mokiausi, užtat daug mąsčiau, o iš tikrųjų – gulėjau. Daugiau pelnytum, teigia mano tėvas, jeigu daugiau mokytumeisi, o mažiau mąstytum (gulėtum). Ko gero, tėvas buvo teisus. Pats jis per daug nemąstė, nepaisant to, pastatė namą, sumeistravo du sūnus, sulaukė pensijos ir įprastų ligų rinkinio. „Paprastas gyvenimas“, – sakydavo mano tėvas. „Geras gyvenimas yra paprastas“, – sakė jis. Ir aš juo tikiu. „Pailsau, išgersime arbatos, turiu išgerti tabletes“, – pasakė motina. Atsisėdome ant sofos. Sofa, jaunesnė už motiną, gyveno paskutinius metus po mūsų kūnais. Motina nenorėjo jos išmesti.

Nepajėgė paaiškinti savo prisirišimo prie baldo. Užbaigdavo temą trumpu „palikit ramybėje“. Aš apsižvalgiau po kambarį, ieškodamas akimis ko nors, kas, kad ir nuotraukos ant sienos, pateisintų daugiskaitos vartojimą.

Užvirinau vandenį ir įmečiau į ąsotėlį žaliosios arbatos maišelį. Mano motina tiki žaliosios arbatos galia. Žalioji arbata yra jai trečioje vietoje, iškart po pomidorų sriubos su makaronais ir pomidorų sriubos su ryžiais. Aš nemėgstu žaliosios arbatos. Iš svei14

Gestai

kų produktų man visiškai pakanka sriubos. Grįžęs iš mokyklos klausdavau savo jaunesniojo brolio, kas bus pietums. Brolis bent du kartus per savaitę atsakydavo: „Ko-mū-my-mo-pa.“ Kovinis mūsų mylimos motinos patiekalas.

Sau užplikiau kavos gėrimo „Inka“, irgi sveiko, iš mūsų motinos sąrašo pirmo dešimtuko, esančio aukščiau nei geriavitas ir lecitino pastilės. Pageltusiame stačiakampyje dantytais puošniais kraštais stovi mažis („tai tu“, šnabžda man motinos atmintis), o senas ir bjaurus šuo laižo mažio veidą („tai Misė, ta kalė, prisimeni?“).

Tuojau motina papasakos istoriją, kurią jau tiek sykių girdėjau, kad ir pats beveik prisimenu visą įvykį.

Tada mes gyvenome kaime, mediniame mano tėvo tėvų name.

O seneliai su jaunesniu sūnumi (mano tėvas buvo vyresnis) – šalia esančiame name, naujame ir mūriniame. Tas naujas namas, didelis ir turtingas, buvo druska mano motinos akyje, įstrigo po jos akies voku taip, kad net ir bejėgiškumo ašaros nepajėgė paplauti jo pamatų, stovėjo tvirtai ir neišnykdavo naktimis. Mano tėvai važinėjo į darbą miestelyje, keliolika kilometrų, dažniausiai dviračiu, nes autobusai gedo, o autobusų vairuotojai nemažai gėrė, tai darė nemažą įtaką reisų dažnumui, jei nekalbėsime apie punktualumą. „Tai buvo šeštadienis“, – sako motina, tuojau ji ims dvejoti ir paklaus pati savęs: „O gal sekmadienis?“ „Tai buvo šeštadienis. O gal vis dėlto sekmadienis?“ – klausia sunerimusi motina. – „Sekmadienis, mama“, – sakau, nors neprisimenu. Sakau tam, kad ji nesijaustų tokia vieniša. „Sekmadienis, – nusprendžia jau nurimusi motina. – Tavo tėvas talkininkavo laukuose, o aš...“ – motina nutyla. Kažkas nesutampa. Sekmadienį 15

Ignac y Karpowicz

kaime niekas netalkininkaudavo laukuose. Pamiršau tai. Motina susimąsto, drebančia ranka pakelia prie lūpų puodelį. Kažkas nesutampa. Matau, kaip ji raukia kaktą, stengdamasi aptikti tą klaidą, kuri dar vieną kartą paverčia niekais istoriją, jai kaip reikiant nė neprasidėjus, „Šeštadienis, mama“, – sakau aš. Motina šypsosi. „Taip, sūnelis, šeštadienis. Žinoma. Tai buvo šeštadienis.“ Septinta, esama klausimų, prie kurių grįžtu. Tie klausimai primena vietas. Nepajėgiu atsakyti, nors galiu apie juos papasakoti.

Apie klausimus–vietas. Mano vaikystės ir jaunystės vietos, namai, kuriuose gyvenau, mokyklos, kurias lankiau, pastatydintos ne iš plytų, tiktai iš raidžių. Sudedu tas raides į žodžius, išskaidau žodžius į raides ir – turiu įspūdį – pateikiu klaidingą atsakymą. Vietoj kamščio gaubtelį, vietoj gaubtelio – kamštį. „Šeštadienis“, – retkarčiais motina kartoja lyg norėdama įgauti absoliutaus tikrumo. Tėvas talkininkavo laukuose, o ji tvarkė kambarius ir skalbė, dirbo darbus, kuriems nerado laiko per savaitę. O fone mano mažytis brolis, ligotas ir aikštingas, vis imdavo verkti. „Nes jis buvo toks ligotas ir nuolat verkdavo“, – sako motina su nemeluota nuoskauda, su nubudusiu iš praeities lėtiniu neišsimiegojimu. „Užtat dabar jis sveikas, niekada neverkia ir niekada tavęs nelanko“, – niežti man liežuvis. Bet ginčytis nenoriu. Juk sėdime ant sofos kambaryje, kuriame esu tik svečias.

Paskui fragmentas apie anytą. Motina pagyvėja. Ji neapkentė anytos taip pat smarkiai, kaip aš mylėjau senelę. Net sunku patikėti, kad jos anyta ir mano senelė – tai vienas ir tas pats žmogus.

Prisimename ją visiškai skirtingai. Kartais, nedažnai, mano senelė sutampa su motinos anyta. Smulkiuose atsitikimuose, smulkme16

Gestai

nose ir menkose ydose senelė ir anyta trumpą akimirką susilieja į vieną pagyvenusią moterį. „Tu nieko nežinai, ji mums nepadėdavo, tik traukė sau, viską traukė“, – sako motina ir neigiamai sukinėja galvą. Nežinau, ar šiuo gestu ji neigia savo žodžius. Gal patirtą tikrovę? Nežinau. „Jeigu ji nebūtų tokia traukianti, – tyliai tęsia motina, sukinėdama galvą, – tavo tėvas tebebūtų gyvas.“ Tą kaltinimą girdėjau daug kartų. Kitados jai atsakinėjau, kad tėvas tebebūtų gyvas, jeigu būtų turėjęs savo protą ar bent geresnę sveikatą. Toks arba panašus atsakymas sukeldavo motinos įniršį arba ašaras. Todėl dabar nieko nesakau arba sakau: „Taip, mama.“ Mano „taip“ nuramina motiną. Dar gurkšnelis žaliosios arbatos, ir pradės pagrindinį pasakojimo apie kalę Misę srautą. Pagrindinę temą, kuri mano motinai yra šalutinė, vos pagrindinės – jos neapykantos anytai – temos paįvairinimas. „Tu jau vaikščiojai. Na, o aš tvarkiau namus ir skalbiau, laksčiau prie tavo brolio lovelės, nes jis vis verkė, o paskui viriau valgį ir nešiojau vandenį iš šulinio, nes tėvas talkininkavo laukuose, viską turėjau ant savo galvos, ir tave su kojomis, nes jau vaikščiojai.

Anyta nepadėdavo, bet šešuras buvo geras žmogus. Paimdavo tave ir prižiūrėdavo valandėlę kitą. Jis jau labai sirgo, o rūkė vieną po kitos. Tie rūkalai jį pribaigė. Sakau tau, sūnelis, mesk tas cigaretes, nes jos ir tave nužudys. Šešurą cigaretės nužudė, bet anksčiau jį nužudė anyta. Toji tai turėjo sveikatos. Toji būtų galėjusi rūkyti ir rūkyti. Bet nerūkė. Gudri.“ Aštunta, išmokau nesiklausyti. Kai nelabai mane domina, ką kalbėtojas nori man perteikti, aš nusklendžiu sau, mintys gula sluoksniais, visos jos menkos ir neesminės: ką valgysiu vakare, ar 17

Ignac y Karpowicz

nusipirkau cigarečių, vėl nepaskambinau... Aš nesiklausau, bet mano kūnas klausosi už mane. Išmoko perkaustyti mimikos raumenis į kaukę, reiškiančią susidomėjimą. Išmoko linguoti galva, ir net – suvokiau tatai neseniai – mano kūnas išmoko uždavinėti trumpus klausimus. Gal netrukus įvaldys ir meną įsiminti atsakymus?

Mąstau apie orą. Šlapias, tamsus ir šaltas ruduo. Apie automobilį, kuriame reikia pakeisti alyvos daviklį. Apie krevetes, kurios man pasidarė neskanios. Apie darbininkus, kurie nebaigė naujos tvoros. „Na, ir senelis turėjo tave saugoti, bet jis jau sirgo. Ir neišsaugojo. Ieškojome tavęs visi. Net ir anyta ieškojo. Nederėjo kitaip.

Ieškojome kelias valandas. Patikrinome net ir šulinį, ar neįkritai.

Aš verkiau, net labiau negu tavo mažasis brolis. Nes kaipgi taip, dingai be pėdsakų?“ Mąstau apie orą, ruduo be šviesos, prisisunkęs drėgmės, pūvantis. Už lango matau du graikinius riešutmedžius. Dauguma lapų jau nukritę tręšta. Lapų niekas negrėbstys ir nedegins. Nėra kam. Tėvo nėra. Brolis išvykęs. Motina per silpna. O aš? Aš tam netinku. „Ir mes ieškojome. Ieškojome juodos nevilties apimti. Galiausiai šešuras pasiūlė paleisti Misę nuo grandinės, tegu ji ieško. Misė stovėjo prieš būdą ir vėdavo uodega. O man kažkas tvilktelėjo į širdį. Pažvelgiau į būdą, o ten miegojai tu. Ačiū Dievui. Anyta tai tavęs beveik neieškojo. Nuėjo karvių melžti. Tokia ji buvo, pats matai, sūnelis, kokia.“ Pro langą matau du graikinius riešutmedžius. Retos prie šakų prikibusių lapų kuokštos. Kartais vasarą ore tiek šviesos, taip blyk18

Gestai

čioja toji šviesa, tarsi oras būtų išpieštas lango stiklas su akinančiomis linijomis, zigzagais, elipsėmis. Dabar žvelgiu į vasaros negatyvą, į tuos du beveik plikus riešutmedžius. Oras yra stiklo lakštas, purvinas lango stiklas. Beje, stiklas, per kurį žiūriu, irgi purvinas.

Motina neturi jėgų plauti langų. Šiame apleistame subraižytame ore matomos juodos linijos, zigzagai ir išsišakojančios gijos – beveik pliko riešutmedžio šakos. Žiūriu į medžio vainiką, bet matau motinos galvą, retų į odą įsikibusių plaukų sruogas. Odą, išskaptuotą tamsaus kraujagyslių kalto, su apvaliomis šokoladinėmis senatvės dėmelėmis. Motinos kaukolė atrodo lyg išpuošta paskutiniam pokyliui. Apibarstyta rusvai pilkais konfeti ir bjauriais skritulėliais, kurie sudaro paskutinio žemėlapio, nesuprantamos kortos kontūrus. „Mama, – sakau, – reikia nupjauti tuos riešutmedžius.“

Gelmės

Devinta, tikiu, kad privalau atkapstyti visus praeities prisiminimus. Nepasitikiu psichoanalize, psichologija, psichiatrija. Iš mokslų apie žmogų pasitikiu vien marginalizuota specializacija – farmakologija. Naudojausi psichoanalitikų, psichologų ir psichiatrų patarimais, bet tikrą palengvėjimą, trumpalaikį ir švininį lyg visišką pailsimą, man suteikdavo vien farmakologija. Pirmiausia kapsulės, pastilės ir tabletės. Buvo mėnesių, matuojamų ritmu spalvotų konsteliacijų ant mano delno, konsteliacijų, kurias susižerdavau į burną ir užgerdavau vandeniu. Konsteliacijų įvairios formos tablečių: idealiai apvalių, suplotų lyg moneta, pailgų; įvairaus dydžio: nedaug didesnių nei smeigtuko galvutė, lyg žirnio grūdas, kaip Jonelis kvailelis; įvairių spalvų: vyravo balti, raudoni ir melsvi atspalviai. Niekada nesu susidūręs su pilkomis tabletėmis, lyg pilkos tabletės nebūtų turėjusios gyvenimo nuspalvinimo galios. Tos daugiaspalvės vaistų galaktikos turėtų ištirpti mano skrandyje, o paskui iš vidaus suteikti sveiką mano kūno, minčių ir gyvenimo spalvą.

Devinta, tikiu, kad privalau atkapstyti visus praeities prisiminimus. Tikiu, kad privalau įvardyti ir surikiuoti praeities įvykius.

Kitas receptas neateina man į galvą, toks yra paskutinis receptų krūvelės lapelis.

20

Gestai

Penkta, patyriau, kad tuo pat metu galima mylėti kelis asmenis.

Mano pirmosios meilės – senelė ir kalė Misė – nebuvo vienintelės.

Buvau, regis, gana lengvai įsimylįs. Ivona, vyresnė už mane trejais metais, gyveno už šešių namų, toliau, kitoje vienintelio kaimo kelio pusėje. Olegas, metais jaunesnis, atvažiuodavo atostogauti pas savo senelę, gyvenusią už gabalo ganyklos ir dviejų namų, toje pačioje vienintelio kaimo kelio pusėje.

Padedu motinai iškrauti krepšius. Buvome apsipirkti „Tesko“ prekybos centre. Nekenčiu prekybos centrų: tie kilometrai kelio tarp lentynų, tos eilės prie kasos, tie brūkšniniai kodai, kurie nenori nusiskaityti. Na, ir žmonės, per daug žmonių, kaip per rungtynes.

Nekenčiu prekybos centrų.

Iškraunu iš plastiko maišelių įvairias kartonines dėžutes, tūbeles, butelius, stiklainius. Mano motina valgo nedaug, nekviečia svečių. Tad kas visa tai suvalgys? Kas įtrins į odą stiklinaites tų visų kremų? Kas sumuilins muilo gabalėlius? Suskalbs kubilus skalbimo miltelių? „Draugė sakė, – kalba motina, statydama kažin ką ant lentynos, atsukusi man nugarą, – kad išslinks mano plaukai.“ Esu bejėgis savo tėvų atžvilgiu. Man keturiasdešimt metų, o esu bejėgis kaip vaikas. Stoviu su kavos gėrimo „Inka“ skardine rankoje. Bijau pastatyti skardinę ant stalo. Absurdiška ta mano baimė, žinau. Kavos gėrimas „Inka“ labai sveikas, jis yra pirmame mano motinos sąrašo dešimtuke, kavos skardinė nieko neužmuš. „Ir taip jų nedaug teturiu“, – sako mano motina. Skamba telefonas, o aš išsivaduoju iš skardinės. Motina bėga į svetainę. „Tai tikrai tavo brolis“, – šaukia ji.

21

Ignac y Karpowicz

Po Ivonos man liko randas – ant kairiojo kelio. Ivona turėjo tamsius plaukus ir geriau nei visi berniukai laipiojo po medžius.

Būtent tada aš dar nežinojau, kad esama kažko tokio kaip lytis. Gal nujaučiau, kad suaugusiųjų pasaulis padalytas į tuos, kurie iš priekio plokšti ir apžėlę, ir tuos, kurie priekyje nešiojasi krūtis. Bet tai buvo padalijimai virš mano regėjimo linijos, nesiekiau net tėvo juosmens.

Mano pasaulyje visi buvo vienodi. Vaikais mus vadino ramiu balsu, nes pakeltu balsu šaukdavo kitaip – pavyzdžiui, snargliais.

Neprisimenu daugelio savo žaislų. Motina prisimena viską.

Prisimena, kiek kainavo, kur kokie buvo nupirkti, kas paskui su jais atsitiko. Galvoje turi mano brolio, mano, savo krikšto vaikų ir vaikaičio žaislų sąrašą. Pakanka pasakyti: „Mama, tavo krikštasūnis Pavelas, aštuoniasdešimt devintųjų Kalėdos“, ir motina atras atmintyje kainos lapelį su žaislu, kurį ji nupirko. Prisimena tiek smulkmenų, o pamiršta išjungti verdamą sriubą.

Ji grįžta šypsodama, žinau, nes žvilgtelėjau į ją akies kampu.

Toji šypsena skirta man, mano ūpui pakelti. Toji šypsena reiškia: viskas gerai. Bet toji šypsena tokia plona kaip jos oda, per ją persišviečia žandikaulis ir dantys. Nėra reikalo klausti, kas skambino.

Gūžiuosi, nes mano motinos šypsena sako: tai nebuvo tavo brolis, bet jaučiuosi puikiai.

Man nereikia klausti motinos apie pirmą mano dviratį. Prisimenu. Neprisimenu smulkmenų, spalvos, ratų skaičiaus (trys, keturi?). Labai mėgau tą dviratį. Kadaise, vasaros dieną, gal dėl juoko ar iš pavydo Ivona paklausė, ar galinti ant jo valandėlę atsisėsti ir patikrinti balnelį – „tikriausiai nepatogus“, pasakė ji, aš leidau, o ji ėmė sprukti. Nubėgau paskui ją. Paskui ją ir dviratį. Ji buvo daug 22

Gestai

greitesnė. Užkliuvau už akmens ir griuvau. Giliai perkirtau kelį.

Nustebęs žiūrėjau į blauzdą ir į sandalą užliejantį raudonį. Neprisimenu, ar kelį skaudėjo. Prisimenu, kad ėmiau isteriškai verkti.

Nes kažkas man iš tikrųjų skaudėjo: pirmas melas ir pirma išdavystė, arba vis dėlto kelis, nesu tikras. Ivona pasuko atgal. Nulipo nuo dviračio ir ištiesė ranką, kad padėtų man atsikelti. Pažvelgėme vienas į kitą kaip suaugę, ji – liekna, sausa ir švari, ir aš – apsipylęs ašaromis, snargliais ir krauju. Nepriėmiau ištiestos rankos. „Kam paėmei krevečių?“ – klausiu motinos, kad palaikyčiau pokalbį virtuvėje. Iš esmės nėra ko palaikyti, per ketvirtį valandos vienkartinių plastikinių maišelių šnaresyje nenuskambėjo nė vienas žodis. Nuo motinos veido nuslinko netikra herojiška šypsena. Ji susikaupusi dėlioja produktus. „Tau, sūnelis, juk mėgsti krevetes.“ – „Mama, mėgau. Tai buvo prieš dešimt metų.“ Dviratis stovėjo šalia. Žiūrėjau, kaip Ivona nueina, užlietas ašarų, snarglių ir kraujo. Jaučiausi pažemintas ir paniekintas. Aišku, nežinojau tokių žodžių, žodis „gaubtelis“ buvo man rafinuotumo viršūnė (arba „kamštis“), bet būtent tai jutau: pažeminimą ir paniekinimą. Taip pat skausmą. Nenumaniau, kad galima apsipilti iki sąmonės netekimo kažkuo kitu nei alkoholis, kad galima savo noru ir savo ranka niekinti ir žeminti save diena po dienos. „Jeigu nemėgsti, ką darysi, atiduosiu Cezariui“, – sako motina.

Cezaris – tai jos šuo, ramus ir tikras veislinis vokiečių aviganis. Nugaišo prieš du mėnesius, pats išvežiau jo kūną kremuoti. Nemoku motinai atsakyti. Būna sakinių, kurie atidengia pasaulio skyles. Sakinių, kurie nesusiję su dabartimi arba: nesusiję su dabartimi, kuria dalijamasi su kitais. „Einu į priebutį, parūkysiu“, – sakau. Viliuosi, 23

Ignac y Karpowicz

kad ji ims bambėti ir pamirš apie šunį. Pamirš, kad pamiršo, jog šuo nebegyvas. Jau du mėnesius.

Keturiasdešimta, neturėčiau tiek rūkyti. Užsimečiau striukę, bet vis tiek šąlu. Priebutis nedidelis, užtat deramai įstiklintas. Langų glaistas daugelyje vietų ištrupėjęs ir nuo smarkesnio vėjo gūsio stikliukai barška, kalena lyg dantys nuo šalčio. Lig šiol neiškrito gal dėl įpratimo ar purvo. Mano motina visą gyvenimą kovojo su purvu, liguistai viską skalbė, siurbliavo, šluostė, blizgino, poliravo, dezinfekavo, valė rūdis, dėmes. Nėra tokio veiksmažodžio ar veiksmo, kuris motinai nebūtų žinomas ir kuris galėtų tarnauti amžinojo karo su netvarka fronte. Apleistas priebutis geriau nei šlubčiojanti atmintis rodo, kad motina traukiasi. Dar laikosi namo apkasuose, bet netvarka ir apsileidimas veržiasi pro higienos kordoną, jos statytą visą gyvenimą.

Cigarečių dūmai graužia gerklę. Surūkau vidutiniškai du pakelius per dieną. Keturiasdešimt cigarečių. Sulaukęs keturiasdešimties neturėčiau tiek rūkyti. Žudau savo kūną keturiasdešimt kartų per dieną, o jis – nieko, klusnus; tik kartais širdį padiegia.

Pridegu dar vieną cigaretę nuo rusenančios nuorūkos. Ant smėlėto ir ištrinto kilimėlio voliojasi vabzdžių lavonėliai, skersvėjų diktuojamas figūrinis važinėjimas. Dvi dešimtis metų retkarčiais atsisėdu priebutyje, rūkyti, žiūrėti pro langelius į kiemą, į daržą ar gatvę.

Prieš dvidešimt metų stikliukai tvirtai sėdėjo langų glaiste, kilimėlis buvo ką tik nupirktas, tėvas krapštinėjosi darže, o motina virtuvėje. Nesėsdavau į krėslelį kaip dabar, dažniausiai stovėdavau arba vaikščiodavau. Jeigu kas nors – išskyrus cigaretes – sieja tas dvi dešimtis metų, tai gal mano septinta.

24

Gestai

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Nežinau, kiek yra tų klausimų, niekada neskaičiavau. Per daug, gal tai ne matematinė kategorija. Pavyzdžiui, toks klausimas: ką aš čia veikiu? Dvidešimt metų jį sau keliu, rūkydamas vieną cigaretę po kitos. Kiekgi prisirinko atsakymų! Paprastai: rūkau, lankau tėvus prieš sesiją, atvažiavau pas okulistą, atvežiau iš Varšuvos kokį daiktą, kurio prašė motina, tėvo gimimo diena, turiu grąžinti pinigus. Upė paviršutiniškų atsakymų, srūvančių į sąšlavyną. Taigi: ką aš čia veikiu?

Man pasitaikydavo mėnesius tėvų nematyti, bet visada grįždavau lyg priluptas šuo. Ką aš čia veikiu? Gal tiesiog esu? Esu, nes nemoku gyventi be savo tėvų, kol jie gyvi?

Girgžda durys, „nesėdėk tiek ilgai priebutyje, peršalsi“, sako motina. Gesinu trečią cigaretę, ką tik ją pridegiau, užtektų penkioms minutėms. Motina nepritariamai sukinėja galvą, „reikėjo užbaigti. Vis viena, kas tave užmuš, nuorūkos ar peršalimas“, – pokštauja motina, dabar ji leidžia sau tik tokius, – šaltus ir mirtinai rimtus pokštus.

Po Ivonos man liko randas ant kairiojo kelio. Po Olego nieko neliko. Daugių daugiausia kažkokia saulėta, kintančių formų dėmė atmintyje. Olegas buvo baltarusis, gyveno netoli Gardino, kasmet atvažiuodavo su tėvais pas savo senelę, mėnesiui, dviem. Ir trejus ketverius metus tuos mėnesį du leisdavome drauge. Nedaug beprisimenu, daug kalbėdavome keista, mums sava, pašaliniams neprieinama kalba. Pamiršau tą laiką, mūsų vaikystės sintaksę, tos meilės ir bičiulystės gramatikos taisykles. Nutuokiu, kad savo kalbą iškėlėme ant lenkų, rusų, baltarusių ir trasiankos* pamatų. Ir * Trasianka – specifinė rusų ir baltarusių kalbų mišrainė. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

25

Ignac y Karpowicz

pavienių vokiškų žodžių. Antrasis karas paliko ne tik užbertų žeme nesprogusių sviedinių, bet ir svetimų frazių, pasėtų mūsų senelių atmintyje. Tie vokiški makaronizmai mus ypač traukė, intrigavo labiau negu miške iš po samanų atkapstomos skeveldros. Tie ne itin tolimų laikų reliktai slaviškoje kaimynystėje sproginėjo mūsų gomuriuose. Neprisimenu, kokią reikšmę jiems teikėme, bet žinau, kad tai buvo svarbiausi žodžiai, apibūdinantys mūsų ryšį ir visą pasaulį.

Netoli upės augo sulaukėjusi kriaušė, vienui viena pievoje.

Karvių liežuvių nuolatos šienaujama pieva buvo panaši į violetinį strazdanotą veidą, nes karvių liežuviai apeidavo violetines gėleles ant ilgų belapių stiebelių. Kriaušė vedė mažus, aitrius ir nejaukius vaisius. „Nejaukus“ gal yra vienintelis žodis, išlikęs man iš tų metų, jis reiškė dažniau daiktą negu asmenį, kuris nesiduodavo suvalgomas ar pasisavinamas. Pavyzdžiui, Olego teta buvo „nejauki“.

Kriaušės šakos sudarė kažką panašaus į guolį, nesunku buvo ten įkopti. Gulėdavome šalia vienas kito ir kalbėdavome, arba tiktai gulėdavome, pasiklausydami kitų – vabzdžių, karvių, upės, lapų – kalbų. Sena kriaušė pasirodė jaukiausia nejaukaus pasaulio vieta.

Kol kažkurią vasarą Olegas nebeatvažiavo. Neprisimenu tos vasaros, neprisimenu nusivylimo, nustebimo. Spėju, kad kažką jaučiau, bet neprisimenu.

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Pavyzdžiui: ką aš čia veikiu? Gal laukiu, kol motina numirs? Įsivaizduoju sau jos mirtį, sugebu įsivaizduoti jos laidotuves, bet toliau mano vaizduotė nesiekia. Kad ir kaip stengčiausi, nemoku įsivaizduoti sau nieko, kas turėtų vykti po laidotuvių. Net atidėto „kada nors“ pokalbio su 26

Gestai

mano broliu. Turime vienas kitam daug priekaištų, todėl kažkada atidėjau pokalbį neapibrėžtam „kada nors“. Taip ir liko.

Reikėtų pasikalbėti netrukus, suteikti mums visiems progą užbaigti įvairius reikalus. Neskambinsiu. Vien mintis apie pokalbį susiveržia lankais ant mano skrandžio, net susikūprinu ir atviru delnu griebiu sau už pilvo, stengdamasis išmasažuoti skausmą. Kaire ranka užkliūvu už stalelio, ant grindų nukrenta pluoštas senų laikraščių. Tas priebutis, įstiklintas iš trijų pusių, turi savyje kažkokio akvariumo nejaukumo. „Tuoj grįžtu“, – sakau uždarytoms durims.