Issuu on Google+


adam zagajewski

Du miestai Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

vilnius 2013


UDK 821.162.1-4 Za55

Versta iš: Adam Zagajewski, Dwa miasta. Zeszyty Literackie, Warszawa, 2007

Knygos leidimą parėmė: Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas Lenkų literatūros vertimų rėmimo programa ©POLAND Viršelyje panaudota nežinomo autoriaus fotografija Lwów. Bazylika Archikatedralna pw. Wniebowzięcia Najświętszej Marii Panny zwana Katedrą Łacińską. Muzeum Narodowe, Warszawa

Two Cities by Adam Zagajewski © 1995 by Adam Zagajewski Published by arrangement with Farrar, Straus and Giroux, LLC, New York © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2013 © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02337-0


t u r in y s

I Du miestai

/ 7

II Instrukcijos slaptajai policijai Išdavystė / 76 Z . laiškas A . / 105 Maža tauta rašo laišką Dievui Pavasario audra / 115 Slapta pirmininko kalba / 135 III Naujas mažasis Larousse’as

/ 67

/ 107

/ 145


I

du miestai

Keturias dienas lijo lietus. Sunkūs ir purvini debesys lėkė virš miesto skubėdami ir nekantraudami lyg nesibaigiantys prekiniai traukiniai, gabenantys žmonių vandenyną Rytų link. Galų gale nušvito saulė ir stogai, drėgni ir garuojantys, ir per akimirką virto skaisčiai ir džiaugsmingai spindinčiais veidrodžiais. Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos, nors suvokiu ją itin dalykiškai, be menkiausio sentimentalumo ar paties savęs gailesčio (self-pity) šešėlio. Sėslieji miršta ten, kur gimė; kai kur kaimuose esama namų, kuriuose gyveno keliolika tos pačios šeimos kartų. Emigrantai kuriasi naujus namus užsienyje ir tvarkosi taip, kad jų 7


vaikai jau galės vėl priklausyti prie sėsliųjų (kalbančių kita kalba) kategorijos. Tad emigrantas yra pereinamoji grandis, vedlys, kuris tam tikra prasme ima už rankos būsimąsias kartas ir perveda jas į kitą – kaip jam atrodo – saugesnę vietą. O benamis žmogus yra tas, kuris – dėl atsitiktinumo, likimo užgaidų, dėl savo kaltės, savo temperamento – nenorėjo ar nesugebėjo vaikystėje arba ankstyvojoje jaunystėje užmegzti artimų ir širdingų saitų su aplinka, kurioje augo ir brendo. Vadinasi, būti benamiui visai nereiškia gyventi po tiltu arba mažiau lankomoje metro stotyje (kaip nomen omen metro linijos Pont de Levallois–Gallieni Europos stotyje); tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kuriuos laikytų namais, savo – kaip įprasta sakyti – mažąja tėvyne. Mano atveju paaiškinimas (gal pernelyg paprastas, pernelyg akivaizdus) randasi pats savaime. Taigi, vaikystę praleidau bjauriame, pramoniniame mieste; atvežė mane į jį, kai buvau vos keturių mėnesių, ir paskui daug metų pasakojo man apie nepaprastai gražų miestą, iš kurio mano šeima buvo priversta išvykti (apie Lvovą). Nieko nuostabaus, kad į tikruosius namus ir gatves žvelgiau kiek niekinamai ir iš aukšto, ir iš realybės sėmiausi tik tiek, kiek gyvenimui buvo būtina. Tik todėl – bent taip man atrodo – tapau benamis (bandau papasakoti taip, kad nežadinčiau gailesčio, ir, kita vertus, nesigirčiau ta savo būsena). Mano tėvų gyvenimas buvo perkirstas į dvi dalis: iki išvažiavimo ir po išvažiavimo. Mano gyvenimas taip pat, tik keturi aname nuostabiame mieste praleisti mėnesiai jokiu būdu negalėjo prilygti daugelio metų suaugusiojo egzistencijos patyrimui. Ir vis dėlto nesvarbu, kur perkertamas ir padalijamas gyvenimas, jis perkertamas ir padalijamas į dvi dalis. 8


Jeigu būčiau gyvenęs tik aštuonis mėnesius, matematikai būtų buvę labai patenkinti. Bet kadangi taip neatsitiko, patenkinti veikiau turėtų būti mistikai, nes tie keturi pirmieji nesąmoningi mėnesiai žėri epifanijos spindesiu. Benamis – bet visai ne nelaimingasis. Tas prastesnis miestas vis dėlto lyg auką suteikė man kuklią gerovę, pradedant stogu virš galvos. Pasitaikydavo ir tauresnių dovanų. Kartą, pavyzdžiui, buvau tada gal šešiolikos metų, vienas mano mokyklos draugas nebrangiai pardavė man iš studentų klubo išneštų plokštelių. (Tą klubą iš dalies sunaikino gaisras, taigi mano draugo poelgis visai nebuvo vagystė.) Tai buvo „Deutsche Grammophon Gesellschaft“ įrašai. O juose tokie kūriniai: Igorio Stravinskio „Petruška“, Beethoveno styginis kvartetas op. 59 nr. 3 (paskutinis iš trijų kvartetų, dedikuotų Razumovskiui), Mozarto koncertas fortepijonui nr. 25 bei „Pavasaris“, dalis Haydno oratorijos „Metų laikai“. Plokštelių rinkinys buvo atsitiktinis. Įsivaizduoju, kad mano kolega, nors jis visai nebuvo vagis, griebdamas plokšteles skubėjo. Bet tas visiškai aleatorinis kūrinių rinkinys tapo mano muzikinio lavinimo pagrindu. Žinovai, aišku, paklaus: o kur Bachas? Kur Monteverdi? Kur grigališkosios giesmės, kur Schubertas ir Wagneris? Deja, studentų klube jų nebuvo. Be to, Wagneris susikompromitavo politiškai. Klasikinės muzikos plokštelių parduotuvėse buvo nedaug. Lenkiją tuomet valdęs Gomułka, ko gero, neskyrė didesnio dėmesio muzikai (kas, beje, atsispindėjo jo asmenyje – jo viešpatavimas buvo be galo nemuzikalus). Ne, tarp tų įrašų nebuvo nei Bacho, nei Monteverdi. Užtat buvo akiplėšiška, padykusi, įžūli „Petruškos“ dūdelė, buvo meditacinis 59-ojo opuso kvarteto turtingumas, buvo vienas vėlyvųjų Mozarto koncertų fortepijonui ir galiausiai Haydno pavasarį atsiveriančios žemės pašlovinimas. 9


Iki šiandienos išsaugojau vieną iš tų plokštelių ir matau ją prieš akis: trečiąjį Razumovskio kvartetą. Jo dalys: 1. Andante con moto – Allegro vivace, 2. Andante con moto quasi Allegretto, 3. Menuetto: Grazioso, 4. Allegro molto. Atlikėjai: Koeckert-Quartett. Geltona etiketė ant juodo ebonito disko. Muzika sutverta benamiams žmonėms, nes ji mažiausiai iš visų menų susisaisčiusi su vieta. Ji įtartinai kosmopolitiška. Kodėl muzikos kūrinio dalys turi itališkus pavadinimus? Kodėl Beethovenas gimė Bonoje, o mirė Vienoje? Kodėl tris styginius kvartetus jis dedikavo rusų aristokratui? Kodėl kinai groja Chopino noktiurnus? Kodėl Händelis išvyko į Londoną, o Rossini į Paryžių? Tapyba yra menas sėsliesiems, mėgstantiems kontempliuoti savo gimtuosius kraštus. Portretai stiprina sėslių žmonių įsitikinimus, kad jie iš tikrųjų gyvena (jeigu yra matomi). Tiktai natiurmortai – ir tai ne visi – atskleidžia absoliutų daiktų abejingumą, jų cinizmą, patriotizmo stygių. Morandi tapyti ąsotėliai neturi nieko bendra su Bolonija; jie trapūs, grakštūs ir pilni oro. Vermeerio paveikslų interjerai priklauso Delftui, bet jų langai atsiveria į nebūtį (tai yra šviesą). O poezija dera emigrantams, tiems nelaimėliams, kurie stovi ties praraja, tarp kartų, tarp žemynų, su menka manta. Jų lūpos kartais kruta – vieni jomis mala siaubingus prakeiksmus, o kiti poezijos eiles. Žiūrint iš sociologinių pozicijų, mano šeima labai tinkama atstovauti tam chimeriniam visuomenės sluoksniui, vadinamajai inteligentijai: ji kilusi iš smulkiųjų bajorų, kurie seniai, labai seniai neteko valdų ir beveik per du šimtus metų patyrė įvairiausių metamorfozių ir eksperimentų, dažniausiai ėjo notarų arba mokytojų pareigas ir pačiame stalčių dugne saugojo bajoriškos kilmės ženklus: herbo legendą ir paskutinio likusio dvaro pavadinimą. 10


Dar mano tėvas augo namuose, kuriuose buvo žavimasi Piłsudskiu, o motina – šeimoje, garbinusioje Dmowskį. 1945 metų spalio mėnesį ketvertas mūsų, tai yra tėvai, sesuo ir aš, ištvėrėme savaitę trukusią kelionę iš Lvovo į Glivices. Šeimos kapai liko rytuose. Globojančios dvasios turbūt ilgai dvejojo, kol ryžosi lydėti mus nepatikimoje kelionėje prekiniame vagone. Dvasios notarų, mokytojų, gydytojų, iš balno išmuštų bajorų, dažniausiai pasmerktų neužtikrintai egzistuoti valgant svetimą duoną. Kai kurie iš jų emigravo, ieškodami laimės Vakarų Europoje, – pavyzdžiui, tas ne notaras ir ne mokytojas, bet krosnių meistras, kuris apsigyveno Šveicarijos dvikalbiame mieste Bylyje (Bjene) ir pastatė ten koklių fabrikėlį. Mano senelės pusbrolis Leopoldas Zborowskis išvažiavo į Paryžių ir tapo maršanu. Jo globotiniai buvo dailininkai Soutine’as ir Modigliani; jis buvo laikomas tokiu maršanu, kuris nuoširdžiai rūpinasi menininkais ir jų neišnaudoja. Ko gero, jis taip pat buvo poetas. Hiustono muziejuje yra Modigliani tapytas jo portretas (ne pats geriausias šio dailininko kūrinys). Muziejaus legenda skelbia, kad portrete pavaizduotas „lenkų poetas“ Leopoldas Zborowskis. Jis buvo dailus vyras. Gyveno ne pagal kišenę, mirė jaunas, bankrutavęs, nors jo globotiniai įrašyti į pasaulio dailės istoriją. Monparnase buvo žinoma asmenybė. Vienoje nuotraukoje Zborowskis, elegantiškai apsirengęs, sėdi prie kavinės stalelio Prancūzijos pietuose ir skaito laikraštį. Jis įsigilinęs į dienraštį: nuotrauka nespalvota, bet joje juntama platanų lapijos slopinama Provanso saulė. Štai trumpa ramybės, poilsio akimirka ir trumpas momentas, kai tos nuotraukos herojus tarsi sako: tai aišku, kad aš priklausau šiai akimirkai, Pietų saulė yra mano šviesa, platanų lapai – mano mėgstama priedanga nuo saulės, o apie pasaulį visada sužinau štai iš šio dienraščio. 11


Nežinia, kaip vertinti žmonių likimus ir jų karjerą. Ar svarbu jų ilgaamžiškumas, ar vaikų skaičius, banko sąskaita, ar pasaulyje palikti pėdsakai. Jeigu pasirinktume pastarąjį kriterijų, Leopoldui Zborowskiui nebūtų ko skųstis. Kartais lieka tiktai vienas pėdsakas: pavyzdžiui, mano senelio brolis Emilis mirė labai jaunas, bet paliko brošiūrą, kurioje aptarė švietimo problemas. Tą brošiūrą vis dar galima rasti daugelyje bibliotekų; ji yra trapus paminklas mano protėviams, nes absoliuti jų dauguma buvo vidurinių, pagrindinių, profesinių mokyklų, gimnazijų mokytojai Lvove ir jo apylinkėse, Stanislave ir Sniatyne (Emilis gyveno Peremislyje). Man sunku įsivaizduoti, kaip atrodė jų namai, jų baldai, jų sodai. Kartais mąstau, kokia buvo jų gyvenimo atmosfera, kas juos įkvėpdavo morališkai. Manau, dažnai tai buvo neišsipildymo atmosfera: nutrūkstanti karjera, okupuota šalis, miglota ateitis. Bet gal visai taip nebuvo. Juk imperiją valdė dar tvirtas Pranciškus Juozapas, kuris gyveno taip ilgai, kad tapo beveik gamtos reiškiniu, kaip senoji liepa. Buvo mokytojai, tad gyveno kukliai, bet saugiai ir, ko gero, bet kokiame profesinės karjeros taške tiksliai žinojo, kokia jų laukia pensija. Vis dėlto iš karo ir deportacijų jie išsinešė senų namų ir baldų likučių: iš vytelių pintą krėslą, huculišką kilimą, akvarelių ir paveikslų, nuotraukų, kuriose – ponios su didžiulėmis skrybėlėmis ir mylimi, jau seniai tik prisiminimuose likę šunys ir katės. Gyveno šeimyniškai, mėgo sekmadieninius, o ypač šventinius pietus ir vakarienes, per kurias mokėjo sukurti tam tikrą šeiminės, broliškos šilumos, artumo ir pasitikėjimo hormoną. Tada jie aptardavo namų ir šalies reikalus. Per tas nesibaigiančias vaišes visa, kas tolima ir svetima, tapdavo nerealu, egzistavo tik tai, kas sava ir artima. Dėl lenkų kalbos, kuriai būdinga meistriška mažybinių žodžių daryba, turėjo dvigubus vardus. Pasauliui – valdžiai – jie buvo Janas ar Boguslavas, Vladyslavas, Teklė, Teresa ar Marija, 12


bet iš tikrųjų buvo vartojami tiktai savi, šeiminiai mažybiniai vardai: Asius, Myška, Musia, Renia, Adzius, Tolius, Bogusis. Jie buvo tarsi dvi valiutos, svetimiesiems ir saviesiems, dvi kalbos, dvi reikšmių sistemos. Šeimos, brolybės ir savitarpio pagalbos bastionai buvo patikimiausi atramos taškai – šeimų klanai, kurie megzdavo tarpusavio ryšius arba konkuruodavo vieni su kitais; tą darė ir aristokratija, aukštuomenė, kaip ir, gerokai žemesnieji, kuklios inteligentų šeimos. Svetimiems nelengva buvo pelnyti pripažinimą. Apie 1910 metus vienas mano senelės pusbrolis vedė gražią, inteligentišką ir energingą žydaitę, kilusią iš žydų inteligentų namų. Jos priėmimo į šeimos klaną procesas tęsėsi keliasdešimt metų. Tiesa, ji gavo mažybinį vardą (teta Busia), bet iš pradžių ją boikotavo didelė šeimos dalis. Beje, ją pasmerkė ir santykius su ja nutraukė ir jos šeima. Ji gyveno beveik šimtą metų, puikiai ją pažinojau, dažnai lankiau Krokuvoje, kur ji gyveno iš pradžių su vyru, dėde Juziumi (Eugeniuszo Kwiatkowskio, prieškario vicepremjero pusbroliu), o po jo mirties – dar daug metų kaip vieniša, nepalaužiama senutė. Tai ji, kai 1981 metais liaupsinau jai ką tik susikūrusį „Solidarumą“, priešiškai prunkštelėjo, girdi, dar ko, juk jie socialistai! Supratau, kad jos politinės pažiūros susiformavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir nutariau nesiginčyti. Ji atrodė išdidi, savarankiška ir sumani. Dėdė Juzius buvo visiškai po jos padu. O ji visada buvo jį įsimylėjusi, nes dėdė Juzius  – banko tarnautojas, tylus, nedrąsus ir elegantiškas – buvo gražus vyras. Šeimoje sakydavo: „Gražus, beveik kaip dėdė Juzius.“ Net ir būdamas jau visiškai žilas, baltabarzdis senolis vis dar liko gražus. Buvo sakoma: „Jis dailus lyg senatorius.“ Per Pirmąjį pasaulinį karą jie gyveno Vienoje – „dėl tikrumo“. Teta Busia man pasakojo, kad išvykdama iš buto Lvove ji ant stalo paliko stiklainį abrikosų uogienės, tikėdamasi, kad galimi 13


įsibrovėliai, kurie tikriausiai ketins nusiaubti namą, pasitenkins abrikosais. Taip pat žinau, kad kai dėdės šeima grįžo iš Vienos, stiklainis nuo stalo (ir daug kitų daiktų) buvo dingęs. Per Antrąjį pasaulinį karą dėl žinomų priežasčių jie slapstėsi kaime. Atrodo, kad tą kartą jau nebuvo kalbų apie abrikosų uogienę. Ir apie jokią Vieną jau negalėjo būti kalbų. Kai buvo labai sena ir bejėgė, ją sutartinai globojo visa šeima. Tad po septyniasdešimties metų ji vis dėlto pelnė pripažinimą. Nelengva buvo patekti į klaną, į didelę šeimą, nors, gerai pagalvojus, narystė toje intymioje institucijoje neteikdavo jokių svaiginamų privilegijų, neatverdavo priėjimo nei prie didelių turtų (anokie ten turtai – net ne dvareliai, tik butai, ne parkai, tiktai sodai, serbentų, aviečių krūmai), nei prie valdžios. Svarbūs buvo mažybiniai vardai ir artumo, ramybės akimirkos, kai po deserto stodavo tyla, o sode dūgzdavo bitės, nurimdavo šaukšteliai, ant alyvų šakelių užmigdavo drugiai. Mano tetos... Mano dėdės... Buvo ir evangeliškoji šeimos šaka, Golešuve prie Cešyno gyvenęs pastorius. Buvo teta Berta, muzikos mokytoja; po karo ji persikėlė į Krokuvą ir gyveno kaip kampininkė pas tolimus pažįstamus, kurie leisdavo jai nakčiai išsitiesti lovą virtuvėje. Užtat dieną jai nebuvo galima likti namuose; klajodavo po miestą laukdama, kol ateis vakaras. Vienintelį savo lobį, fortepijoną, ji deponavo Krokuvos konservatorijai, nes negalėjo nešiotis jo nesibaigiančiuose pasivaikščiojimuose to miesto gatvėmis. Mano tetos... Svarbesnės negu dėdės. Dėdės paprastai gyvendavo trumpiau, dingdavo bankuose arba mokyklose, tylėdavo, pasinėrę į laikraščius arba knygas, o tetos, daug anksčiau negu triumfavo feministinis judėjimas, valdė šeimą taip pat, – arba ir dar negailestingiau, – kaip karalienė Viktorija valdė Jungtinę Karalystę. 14


Tetos, išnyrančios iš virtuvės, dingstančios sode, vakare palinkusios virš siuvamosios mašinos, su akiniais, kuriuose atsispindėdavo oranžiniai lempų gaubtai. Mano tetos, Parkos. 1945 metais beveik visa giminė krovėsi lagaminus ir skrynias ir ruošėsi palikti Lvovą ir apylinkes. Tuo pat metu pakavosi ir nesuskaičiuojamos vokiečių šeimos, kurioms buvo įsakyta palikti savo namus ir butus Silezijoje, Gdanske, Ščecine, Olštyne ir Karaliaučiuje. Milijonai žmonių keliais mygo neklusnius lagaminus; tai vyko trijų vyresnių ponų, kurie susitiko Jaltoje, pageidavimu. Tų metų spalio mėnesį atsidūrėme blogesniame mieste, Glivicėse. Tada jame dar buvo dislokuota Raudonoji armija ir vakarais tamsiose gatvėse kartais aidėdavo pepešų* šūviai (taip man vėliau pasakojo). Mano tetos ir mano dėdės, jų pažįstamieji ir jų pažįstamųjų pusbroliai, giminės, klanai ir atšakos – visi išvažiavo iš Lvovo ir susitiko – ne visi, bet nemaža jų dalis – Glivicių gatvėse. Koks buvo šitas miestas? Blogesnis. Mažesnis. Nepatrauklus. Pramoninis. Svetimas. Mano mama verkė vaikščiodama jo gatvėmis. Bet reikėjo jame gyventi. Kad ir kaip būtų keista, ir čia pasitaikydavo saulėtekių ir saulėlydžių, ir tie patys metų laikai keliavo per kalendorių ir miesto parkus. Virš miesto kilo Eifelio bokšto kopija – medinė konstrukcija, prieškarinės radijo stoties siųstuvas. Pasitaikydavo, kad už jo pasislėpdavo besileidžianti saulė. Didžiulis, įkaitęs saulės rutulys tuo momentu, kai jau ketindavo įsmukti po žemės antklode, savavališkai stabtelėdavo, akimirką kybodavo visiškai nejudėdamas, sukeldamas neviltį astronomams, kurie smeigė nagus į delnų odą ir žiūrėdami į chronometrus šaukė „greičiau, greičiau“. * PPŠ – iš rus. „pistolet-pulemiot Špagina“. (Čia ir toliau – vert. past.)

15


Naujas miestas buvo svetimas. Sunkiausi buvo vakarai. Ramią vasaros dieną saulėlydis yra lyg glamonė ir jo paliestos vietos prisipildo švelnumo. Ką daryti? Atvykėliams būdingas išmoktas abejingumas naujam miestui vakarais tapdavo sunkiu išbandymu. Nuo vienos kalvos tas bjaurus miestas atrodė visai patraukliai. Virš susigrūdusių namų kilo bažnyčių bokštai, o ant kiekvieno bokšto matėsi žalias vario apnašomis apaugusio stogo gobtuvas. Langus padengdavo purpurinis spindesys. Vėjo kryptį rodantys skardiniai gaideliai draugiškai plastėdavo. Švelnios, pastelinės kalvos viliojo emigrantus. Horizonte juodavo miško karčiai. Virš pievų plaukė rūkai. Tarp sodų ir daržų iškilę kasyklų šulinių keltuvai atrodė lyg menhyrai. Kovai danguje rinkosi į būrius ir, susispietę į juodą, kranksintį debesį, skrido šiaurės link. Mano dėmesį traukdavo radijo stotis. Sužinojau, kad būtent nuo jos prasidėjo Antrasis pasaulinis karas (tai buvo mūsų klajonių paradoksas: mano tėvai dėl karo ir Jaltos padarinių deportuoti iš savo miesto atvažiavo į vietovę, nuo kurios jis prasidėjo, – į nelaimės ištakas). Turiu omenyje vadinamąją Glivicių provokaciją – lenkų mundurais perrengtų Sicherheitsdienst (SD) karių surengtą radijo stoties sargybos užpuolimą. Tos teatralizuotos akcijos organizatorius buvo Heydrichas, o surengti ją įsakė pats Hitleris, kuris, kaip La Rochefoucauld skaitytojas, žinojo, kad veidmainystė yra pagarba, kurią nusikaltimas išreiškia dorybei, ir norėjo 1939 metais Lenkiją užpulti kaip auka, o ne agresorius. Tuomet buvau įsitikinęs, kad radijas paslaptingu būdu valdo pasaulį. Buvau girdėjęs apie radijo bangų prigimtį; žinojau, kad jos nematomos, bet galima jas pagauti antenos voratinkliu. Mano tėvas rašė mokslinius straipsnius ir knygas apie radijo bangas. Aš vėliau rašiau eiles apie radijo bangas. Virš miesto viešpata16


vo grakštus radijo stoties bokštas. Visa tai siejosi. Radijas kalbėjo ir šnabždėjo, dainavo ir urzgė. Trumposiomis bangomis atsiliepdavo pykčio kupini signalai. Tai čia liejosi visas pasaulio pyktis, Maskvos radijas kovojo su Londonu ir Miunchenu. Užtat vidutinės bangos buvo pilnos rimties ir muzikos. Schuberto dainos ir Chopino valsai čia užėmė trumpųjų bangų politinės neapykantos vietą. Sekmadienį pusę penktos buvo transliuojamas Chopino koncertas ir iš už kiekvienos užuolaidos, iš už kiekvieno lango, iš kiekvieno namo sklido laidotuvių maršo akordai, pam pam pa pa, pamparampa pa pa pa. Nauji Glivicių gyventojai tik iš pažiūros buvo panašūs į paprastus europiečius. Dauguma jų buvo deportuoti iš rytų; buvo švieži emigrantai, tokie emigrantai, kurie visai neišvyko iš savo šalies. Šalis pasistūmėjo į vakarus, tik tiek. Ir jie kartu su šalimi. Antra, beveik visi jie galėjo prie savo profesijos, pašaukimo ar egzistencijos pavadinimo pridurti žodelį „eks“. Jie buvo eksteisėjai, ekskarininkai, eksprofesoriai (nė nekalbant apie eksvaikus), netekę savo ligtolinės karjeros dėl naujos santvarkos, kuri griežtai egzaminavo kiekvieno piliečio praeitį (jeigu tik pilietis turėjo praeitį; bet juk net ir patys skurdžiausi kokią nors praeitį turėjo). Štai, pavyzdžiui, daržovių turgelis Bytomo gatvėje: perpardavėjos, žiemą dėvinčios durtinius, megztinius, kailinius ir mūvinčios pirštines, iš kurių styro raudoni, sugrubę pirštai, kalbėjo daininga, rytietiška tarme. Su kai kuriais klientais jos sveikinosi ypač mandagiai: pone daktare, kreipėsi į senelį su pratrintais, prieškariniais kailiniais, pone advokate, kalbėjo aukštam senoliui, kurį už parankės vedė jo pusamžė duktė. Ponui profesoriui kiaušinių ar vištos sparnelį, klausė kita perpardavėja vyresnio pono, kuris jau menkai girdėjo ir negalėjo atsilyginti už pardavėjos mandagumą, bet ji tai žinojo ir visai nelaukė atsakymo, juolab jos mandagumas buvo nesavanaudis ir tik iš dalies susijęs su šiuo 17


momentu. Nes antra pasisveikinimo dalis sklendė praeities link, traukėsi dešimt metų atgal ir buvo susijusi su tuo pačiu profesoriumi, tik gerokai jaunesniu, apsipirkdavusiu kitame turguje, kitame mieste, kitoje epochoje ir už kitą valiutą. Tie žmonės Bytomo gatvės daržovių turgelyje buvo tik iš dalies realūs ir dabartiniai, be to, veikiau panašūs į šešėlius. Gyvi šešėliai, emigrantai savoje šalyje, jau neegzistuojančio universiteto eksprofesoriai, jau neegzistuojančios armijos ekskarininkai, rytietiškas jau neegzistuojančių Rytų akcentas, ekspatarėjai ir eksadvokatai, kitai erai priklausę rangai, antrą kartą išversti paltai, prieškarinės odos batai, išblukusios ir jau neegzistuojančių firmų ženkleliais papuoštos skrybėlės. Tiktai kiaušiniai, pomidorai ir trešnės buvo paprasti ir realūs, nereikšmingi ir apčiuopiami. Mano tėvai tada priklausė jaunesnei kartai, tad neprivalėjo persirengti, arba tiktai šiek tiek, tiek, kiek neišvengiama. Tie tremtiniai, kurie atklydo į Glivices pagyvenę, jau neturėjo jėgų pasikeisti savo apdarų, savo kalbėjimo ar mąstymo būdo. Jie nešėsi senumą lyg naftaliną. Senamadžiai kostiumai, vasariniai švarkai trumpomis rankovėmis, amžiams užlygintos fil à fil kelnių klešnės, prieš dvidešimt metų įsitaisyti batai; žengė jais atsargiai, kad nepažeistų padų, nesubraižytų odos. Vaikščiojo parko alėjomis, ilsėjosi vokiškų kaštonų ir bukų pavėsyje, profesoriai ir advokatai, batsiuviai ir kiemsargiai, tarnautojai ir tramvajų mašinistai. Nuobodžiavo, gyveno iš varganų pensijų, tad suko ratus po miestą, santūriai žengė vokiečių patiestu grindiniu. Nežinojau, kad tas jų ratų sukimas yra lėtas merdėjimas. Vaikščiojo gatvėmis, su nuostaba tyrinėjo prūsiškas namų plytas. Buvo įsigilinę į merdėjimą ir nustebinti miesto, kuriame jiems teks mirti. Mirė nepatikliai, nes nepažinojo gerai tos vietovės, to oro, tos žemės. Vieni skubėjo, kiti, priešingai, stengėsi atidėti mir18


tį vėlesniam metui, kad pirma apsižvalgytų po apylinkes, pažintų čionykščius medžius, žolynus, pamiltų žemę. Jie prarasdavo atmintį. Dažniausiai dėl biologinių priežasčių, dėl senatvės, bet kai kurie atrodė lyg trokštantys sklerozės ir užmaršties, mielai rinkosi rūką, kuriame susiliedavo epochos, žmonės ir datos. Ir mano giminėje buvo senolių, kurie prarasdavo atmintį, – abi mano senelės, mano senelis. Lydėdavau juos pasivaikščiojimų metu, vesdavau už parankių, aiškindavau, kur esame ir kur einame. Aš, pats dar nieko nežinantis, buvau jiems atmintis! Jie, galintys man tiek papasakoti apie savo ilgą gyvenimą, nepajėgė sugaudyti minčių. Praradę atmintį grįždavo į prarastą miestą. Paradoksalu, kad netekdami atminties atgaudavo ją, nes, kaip žinoma, atminties senatvėje silpimas reiškia negebėjimą kontroliuoti šviežiausių prisiminimų sluoksnių ir grįžimą į senus prisiminimus, kurių jie nepajėgė ištrinti. Grįždavo į Lvovą. Taigi vaikščiojau tomis Glivicių gatvėmis su savo seneliu, – nes dažniausiai jį man tekdavo lydėti, – bet iš esmės vaikštinėjome po du skirtingus miestus. Aš buvau aiškaus proto berniukas su maža kaip lazdyno riešutas atmintimi ir buvau absoliučiai tikras, kad, eidamas Glivicių gatvėmis, tarp prūsiškų, secesinių mūrinių namų, papuoštų sunkiomis granito kariatidėmis, esu iš tikrųjų ten, kur esu. O mano senelis, nors eidavo visai šalia manęs, tuo momentu atsidurdavo Lvove. Aš ėjau Glivicių, jis – Lvovo gatvėmis. Aš buvau ilgoje gatvėje, kuri Amerikoje neabejotinai būtų vadinama Main Street, o čia turėjo pašaipų Pergalės (po tiekos pralaimėjimų!) gatvės pavadinimą ir jungė nedidelį turgų su tokia pat nedidele geležinkelio stotimi, o jis tuo pat metu vaikštinėjo Lvove Sapiegos gatve. Paskui dėl įvairovės užsukdavome į Chrobro parką (lenkų karalius neva polonizavo vokiškus medžius), o jis, savaime suprantama, jautėsi besąs Lvovo Jėzuitų sode. 19


Mano senelis buvo dvikalbis – jo mama buvo vokietė. Jaunystėje vertė į vokiečių kalbą lenkų poetų modernistų eiles ir, kai aš pradėjau skelbti savo pirmuosius poetinius bandymus, senelis pripažino, kad tęsiu jo senus, jaunystės pomėgius ir darbus. Buvo nepailstantis ėjikas. Kalbėjo skardžiu balsu, tas kartais trikdydavo jo pašnekovus, nes buvo pratęs, taip pat okupacijos ir stalininiais laikais, gatvėje ar tramvajuje reikšti savo politines pažiūras. Priklausė prie vyrų, kurie išgėrę arbatos puodelį pastumia į stalo vidurį ir laukia, kad kas nors – tarnaitė arba žmona – paims jį ir išplaus. Galbūt niekada gyvenime neišvirė kiaušinio nei suplovė po pietų indų. Rūkė cigarečių puseles, kurias įkišdavo į metalinius kandiklius. Mieste buvo manoma, kad jis moka visas kalbas. Jau pagyvenęs išmoko net olandų kalbą. Prieš karą buvo vidurinės mokyklos mokytojas, mokė vokiečių kalbos. Į senatvę atidarė, žinoma, Glivicėse, nedidelį sertifikuoto vertėjo biurą. Man buvo geras, bet jutau, kad jis yra ir kažkuo kietas. Kartą buvau liudininkas, kai į jį – kaip vertėją – kreipėsi kažkoks varguolis ir iškart pasakė, kad neturi pinigų, o senelis išmetė jį pro duris. Iki šiandienos prisimenu, kaip už tai jo valandėlę nekenčiau. Tai buvo bourgeois kietumas, kuris žino, kad versle nuolaidų negali būti. Minkštumas tinka šeimoje ir bažnyčioje, o parduotuvėje, biure, įstaigoje reikia būti negailestingam. Buvo neaukštas, kresnas, nešiojo akinius. Jo motina anksti mirė ir tėvas atidavė jį motinos šeimai. Darbščiai kopė į vis aukštesnes savo kuklios karjeros, kuri vedė jį iki Lvovo kuratoriumo* skyriaus viršininko posto, pakopas. Glivicėse seni pažįstami, likę ištikimi austriškai rangų ir titulų obsesijai, ir toliau kreipdavos į jį „viršininke“. Jis visada liko mūsų šeimos viršininkas, kurios pasitarimams pirmininkavo, kol neprarado atminties. Paskui ištisas * Šiuo atveju mokyklų priežiūros įstaiga.

20


dienas snausdavo fotelyje, užtat naktimis negalėdavo miegoti. Vis laukdavo svečių, bet kai kas nors pasirodydavo, jis užmigdavo. Bet taip nutikdavo tada, kai jis buvo jau aštuoniasdešimt aštuonerių amžiaus. Visą savo gyvenimą užrašinėjo išlaidas. Išliko jo jaunystės metų užrašų, kur šalia tokių eilučių, kaip mokestis už butą, pietūs, rašymo reikmenys ir taip toliau, matyti įrašas „bereikalingos išlaidos“. Kokios buvo tos „bereikalingos išlaidos“, niekas nežino, aš irgi ne. Jeigu jis tam tikra prasme ir buvo kietas bourgeois su diktatoriaus polinkiais, aš esu paskutinis iš žmonių, kuris galėtų jį pasmerkti, nes man jis, kaip sakiau, buvo labai geras. Aš, beje, regėjau metais besitęsusį jo senėjimo, silpimo, minkštėjimo procesą. Iš pradžių jis buvo kaip Rodo kolosas, stiprus, didingas, valdingas. Paskui jo valdžia, jo galia iš lėto menko, jis perleisdavo vis daugiau savo prerogatyvų, mažėjo; aš augau, o jis silpo, galop tapo seneliukas, kurį aš turėjau vesti nuo suolelio iki suolelio, nes jam jau stigo jėgų įveikti didesniems atstumams. Kiek prisimenu, visada vaikščiojo su lazdele, bet iš pradžių jo medinė lazdelė buvo vienas jo galios atributų, panašiai kaip sidabrinė laikrodžio, kurio dangtelis atsidarydavo paspaudus nykščiu, grandinėlė, bet ilgainiui lazda jam darėsi vis reikalingesnė ir remdavosi ja iš paskutiniųjų. Jis be galo domėjosi aktualiais politiniais įvykiais, klausėsi radijo, skaitė laikraščius svetimomis kalbomis, žinant jo kalbų mokėjimą, tai buvo visiškai suprantamas dalykas. Sunkiau būdavo tų laikraščių gauti, ypač stalininiu laikotarpiu. Tada jam teko tenkintis komunistiniu L’Humanité, kurio nemėgo, bet stengdavosi jo suklastotuose komentaruose išskaityti tiesą apie aktualius įvykius. Susirašinėjo su giminėmis iš Šveicarijos – to krosnių meistro, kuris įsikūrė Bylyje (Bjene), palikuonimis, ir žinau iš savo 21


pusbrolio, Ciuricho pastoriaus, kad rašytuose vokiškai laiškuose blaiviai, tai yra pesimistiškai, vertino to meto situaciją. Gerai, kad jų neperskaitė saugumiečiai. Mėgo dailę. Ant kambario, kuriame priimdavo ir klientus, ir svečius, durų jis pritvirtino nedidelę Rembrandt’o „Nakties sargybos“ reprodukciją. Šis paveikslas turbūt pirmas, kurį studijavau, įsižiūrėdamas į tamsias reprodukcijos, smeigtukais pritvirtintos prie durų, spalvas. Būtent olandų tapybą, taip pat Ruysdaelį ir Vermeerį, jis mėgo labiausiai. Peizažai ir natiurmortai jam patiko labiausiai, nes atitiko jo konkrečių, tvarkingų, bet ne visai autonominių dalykų pomėgį. Jo didžiulis rašomasis stalas, visada tvarkingas ir švarus, buvo tikras natiurmorto modelis. Ant jo visada stovėjo tos pačios knygos: žodynai ir enciklopedijos, užimantys jiems skirtą juostą ir niekada neperžengiantys tos erdvės. Kartais į juos remdavosi spalvotas atvirukas iš Šveicarijos arba pašto kortelė su Giotto arba Fra Angelico reprodukcija. Centre stovėjo rašalinė – kaip šaltinėlis pačiame pievos viduryje – ir prie pat jos plunksnakotis ir keli pieštukai. Galiausiai mažas, liaunas balto ir mėlyno porceliano flakonėlis, iš kurio dažnai linkdavo vieno gvazdiko ar roželės žiedas. Ir dar žirklės ir peilis popieriui, ir taip pat lako, kvepiančio paštu ir tolimomis kelionėmis, pagaliukas. Kadangi kabineto, taip pat naudojamo kaip kambarys, kuriame kas sekmadienį susirinkdavo visa šeima, langas buvo į šiaurę (ir į priešais stovinčio mūro sieną), jame viešpatavo prieblanda kaip senuose paveiksluose. Prie lango stovėjo fotelis, kuriame senelis skaitydavo, o paskui, paskutiniais metais, jau tiktai snausdavo. Kitoje siauro koridoriaus pusėje, virtuvėje, kurioje triūsė smulki, gunktelėjusi senelė, vykdavo neoficialūs vizitai, buvo geriamos popiečio arbatos. Čia senelis prisidegdavo pusę savo cigaretės. Koridoriumi kartais praslinkdavo kas svetimas – nuomi22


ninkas, kurį seneliams teko priimti, kad papildytų kuklų šeimos biudžetą (sertifikuoto vertėjo biuras buvo ne per daug pelninga įstaiga). Nuomininkas glaudėsi mažame kambaryje kiemo pusėje ir seneliai visada būdavo juo nepatenkinti. Jis buvo visiškai svetimas. Pernelyg ilgai nešildydavo vietos. Kai pasirodydavo koridoriuje su kelnėmis ir apatiniais marškiniais, ir man jis atrodydavo svetimumo įsikūnijimas. Aišku, nuomininkai, tada to nežinojau, dažniausiai būdavo ne iš mūsų skurdžios, bet puikybės pilnos šeimos socialinės klasės. Mes buvome inteligentija (tai yra buržuazija, tiktai be pinigų), mokėjome kalbų, skaitėme knygas, domėjomės paveikslais. Ir mes buvome benamiai, atvažiavome iš Lvovo. Nuomininkas, nors senelių vos pakenčiamas, man atrodė kažkaip geriau susigyvenęs su tikrove, stipresnis, labiau susisaistęs su realybe. Svetimas. Seneliai gyveno mūriniame name aštuonių minučių atstumu nuo namo, kuriame buvo mūsų butas. Žinau tiksliai, kiek laiko reikėjo norint nueiti iš vienos vietos į kitą, nes nuo tada, kai turėjau pirmą laikrodį, kiekvieną kartą, kai eidavau vienas, stengdavausi pasiekti naują trasos rekordą, matuojamą minutėmis ir sekundėmis. Tuos du adresus jungianti gatvė iš pradžių vadinosi Čenstakavos, bet 6-ojo dešimtmečio pradžioje tapo Klemento Gotvaldo gatve. Nepaisant to, – tai yra nepaisant to nelabai metafizinio pavadinimo, – ji man buvo angelų gatvė; Kūčių vakarienę tais laikais valgydavome pas senelius, o po vakarienės grįždavome namo, kur šaltame kambaryje (langas būdavo praviras – tai buvo akivaizdus angelo apsilankymo pėdsakas) laukdavo eglutė, o po ja dovanos. Nežinau, kodėl nepastebėdavau, kad mano tėvas iš senelių išeidavo ketvirčiu valandos anksčiau. Pakeliui matydavau į kitus butus patenkančius angelus, tylius, darbščius, lengvai pakylančius speiguotame žiemos ore. Po kojomis gurgždėdavo sniegas, svetimuose butuose ant eglučių mirgėdavo žvakelių liepsnelės. 23


Dovanos būdavo kuklios. Mano tėvai negalėdavo sau leisti didesnių išlaidų. Tėvas dėstė politechnikos institute ir rašė knygas apie radijo bangas, bet jo atlyginimas buvo juokingai mažas. Jis neturėjo rašomojo stalo, kurį būtų galima lyginti su senelio kabinete stovėjusiu baldu. Dirbo prie paprasto stalo, nupirkto progai pasitaikius. Kadangi stalas buvo per žemas, tėvas jį paaukštino, – prikalė prie kojų keturias skardines konservų dėžutes (lyg arklį pakaustė). Klasėje buvau vienas skurdžiausių, bet mane saugojo inteligentiškos iliuzijos skėtis: mano tėvas buvo profesorius, namuose ant lentynų rikiavosi knygų nugarėlės. Mano savimeilės mechanizmas, ko gero, buvo panašus į psichologines schemas, kuriomis naudojosi mano protėviai, deklasuoti bajorai, provincijų mokytojai. Po 1956 metų spalio mėnesio įvykių mano nepartinis tėvas tapo politechnikos instituto prorektoriumi. Tada buvau vienuolikos metų ir išgyvenau triumfo valandėlę, kai mokyklos direktorius, tobulas prisitaikėlis, pradėjo kalbėtis su manimi kaip suaugęs su suaugusiuoju, klausė, kaip jaučiasi tėvas, kaip jam patinka jo naujos pareigos ir taip toliau. Buvome neturtingi, bet – tikriausiai todėl, kad tai kainavo skatikus – tam tikrą laiką turėjome namuose pusiau tarnaitę, pusiau auklę, vokietę, nebejauną moterį vardu Čolga, kuri ilgainiui tapo beveik šeimos nare, mūsų didžiausia bičiule. Paskui ji išvažiavo į Vakarų Vokietiją, bet dar ilgai siuntė iš ten ilgesio kupinus laiškus. Tai ji, o gal jos įpėdinė prikalbino tėvus nupirkti gyvą žąsį, kuri kelias savaites praleido garde mūsų virtuvėje. Kukuliai, kuriuos kimšo jai į gerklę, turėjo keistą kvapą, prisimenu jį iki šiandienos. Daiktai buvo skirstomi į tris kategorijas: aristokratinius, buržuazinius ir socialistinius. Aristokratiniai atvažiavo iš Lvovo. Kadangi deportuojamos šeimos negalėjo išsivežti visko, vežėsi tai, kas vertingiausia: sidabrą (ko gero, ir auksą, bet mano tėvai aukso 24


neturėjo), paveikslus, kilimus, užtiesalus, akvareles, šeimos prisiminimus, retas knygas, stilingus baldus. Vadinu juos aristokratiniais, nes apskritai jie niekam nebuvo naudingi, turėjo veikiau emocinę, sentimentalią, negu prekinę vertę. Ant sienų pakabinti paveikslai atliko prisiminimų funkcijas. Taip pat ir akvarelės, profesionalūs arba mėgėjiški seniai mirusių šeimos narių portretai, Lvovo bažnyčias ir aikštes vaizduojantys piešiniai. Paprastai tariant, jie buvo vadinami prieškariniais. O buržuaziniai daiktai buvo pavadinti specialiai sukurtu būdvardžiu (kaip vėliau bus kalbama apie „postmodernistinį“ meną) „povokiški“. Vokiečiai išvažiuodami tikriausiai vadovavosi ta pačia logika kaip ir iš Lvovo išvykę gyventojai, tai yra pasiėmė savo aristokratinius daiktus: savo sidabrą, savo auksą, savo paveikslus, savo senienas, savo akvareles, savo lobius. Užtat paliko daugybę apyvokos daiktų: viryklių, „Singer“ markės siuvamųjų mašinų, rašomųjų mašinėlių „Erika“ ir „Continental“, įrankių, dviračių, stalo įrankių iš netauriųjų metalų. Taurieji metalai buvo atgabenti iš Lvovo, netaurieji buvo „povokiški“. Žinoma, vokiečiai paliko ir namus, butus, sodus, medžius, paukščius ir debesis. Tikriausiai niekas manimi nepatikės, kad atvežti daiktai iš tikrųjų kvepėjo kitaip negu vietiniai, „povokiškieji“. Nežinau, ar dabar sugebėčiau, bet tada tikrai užmerktomis akimis būčiau galėjęs atskirti daiktus pagal jų kvapus. Padengta juodu laku, su kuriuo kontrastavo aukso spalvos raidės „Singer“, siuvamųjų mašinų geležis kvepėjo visiškai kitaip negu sidabrinis samtis, ant kurio buvo išgraviruota mano senelės monograma. Vokiškas radijas „Nordmende“ metų metus laikė savo atkaklų vokišką kvapą, nors jau seniai per jį kalbėjo diktoriai lenkai. Atskirą pogrupį sudarė daiktai, išgaudyti iš gigantiško karinių arsenalų laužyno, pistoletų dalys, sviedinių skeveldros, 25


aprūdiję durtuvai ir kariškų mundurų sagos. Pažinau juos veikiau iš legendų negu iš matymo. Visus juos berniukai ypač brangino. Pagaliau socialistinius daiktus gamino pokarinė, bejėgė Lenkijos Liaudies pramonė. Kartais – retai – pasirodydavo kas nors ypatinga, vaisių trintuvas arba dailus motorinis dviratis, ir iš karto sukeldavo trumpalaikį entuziazmą, „tad mes jau gaminame tokius daiktus“, „tai mūsų šalyje kažkas tokio padaryta“, abejone ir augančiu skepsiu buvo grindžiamas žavėjimasis, nes patyrimas išmokė, kad parduotuvėse galima aptikti tik bjaurių daiktų, o gražūs žaibiškai išnykdavo ir daugiau jau nepasirodydavo. Visi tie daiktai privalėjo vieni su kitais kartu gyventi, liestis, sugerti vieni kitų skirtingus kvapus, nuosekliai, kaip derėjo neklasinei visuomenei, maišytis. Bet pamažu ant kai kurių daiktų atsirado rūdžių, kiti nuo per dažno švarinimo tapo trapūs, permatomi, ligoti. Tuo tarpu seni žmonės vis tebesisuko po tą miestą, kurio patys nesuprato. Senos damos nešiojo skrybėles, buvusias madingas prieš keturiasdešimt metų, o veidus dengė storu pudros sluoksniu. Ėjo nieko nematydamos. Nuogąstauju, kad net ir jų akys buvo padengtos pudra. Čia pat šalia jų buvo seni, nieko negirdintys, vyrai. Apsirengę senais drabužiais. Su kaklaryšiais, kuriuose veisėsi ėdrių kandžių gentys. Kalbėjosi apie prarastus dalykus. Apie prarastą miestą. Apie to miesto kalvas. Apie vieną dieną, labai seniai. Apie avietes, minkštas ir prisirpusias. Apie vokiečius ir rusus per karą: kas iš jų buvo blogesni. Apie badą. Apie Sibirą. Apie vieną tarnaitę, kuri vogė, bet buvo tokia maloni ir paslaugi, kad jai už tai buvo atleidžiama. Miestas, kurį jie paliko, buvo gražiausias pasaulyje. Jie kreipdavosi vienas į kitą pone inžinieriau, pone patarėjau, pone redaktoriau, pone prezidente. Nenorėjo susitaikyti su tuo, kad atsidūrė kitame, keistame, bjauriame mieste. Manė, 26


kad iš esmės vis dar tebėra Lvove. Pone advokate, ponia daktariene. Nebuvo pajėgūs persikelti į Glivices. Nesvarbu, ar neteko atminties, ar ne, apsimetė, kad nieko nepasikeitė. Visas miestas virto teatru. Pone majore, ponia profesoriene. Tikrai ten sugrįšime, kalbėjo trumpais santykinio sąmonės prašviesėjimo momentais. Niekada ten negrįšime, atsakinėjo negausūs realistai. Bet jų buvo neklausoma ir teatras tęsdavo savo beprotišką veiklą, sukosi, apsimetinėjo, vartojo pasenusius titulus. Buvo lošiamas bridžas, geriamos arbatėlės ir švenčiami vardadieniai, vyko pietūs ir laidotuvės. Šokių mokykla, kurios maître kalbėjo pro nosį, beveik prancūziškai. Mūsų kaimynas, gyvenęs aukštu žemiau, taip labai neapkentė komunistų, kad išvis nėjo iš namų. Tik kartais pasirodydavo kieme, vilkėdamas mėlyna pižama. Jis irgi atvažiavo iš Lvovo. Priklausė prie radikaliojo atvykėlių bendruomenės sparno, atsisakė bet kokių ryšių su aplinkiniu pasauliu. Į kiemą eidavo su pižama, kad niekas nepamanytų, jog jis visai išėjo iš namų: kalinio pasivaikščiojimai kalėjimo kieme. Tada jo nesupratau, juokino mane; dabar mąstau apie to vyro kančią, kuris pasmerkė save metų metus trunkančiam namų areštui ir gyveno tarp neišpakuotų skrynių, „povokiškų“ sienų prieblandoje. Buvo senas, nevilties ir neapykantos kupinas žmogus. Neabejotinai sapnuose grįždavo į senus laikus, į miestą, kurį buvo priverstas palikti. Turbūt todėl visada vilkėjo pižama. Gyveno sapnuose, tiktai sapnuose, pižama jam buvo skafandras, su kuriuo nugrimzdavo į praeitį kaip naras. Nepažinojome jo, nes susitikti su kaimynais nepageidavo. Mūsų nebuvo jo sapnuose, nenorėjo mūsų pažinoti nemiegodamas. Buvo neperkalbamas, apsnūdęs, vienišas (nors gyveno su žmona, kuri dirbo ir tvarkė ūkį; bet nujaučiu, kad ir su žmona jis beveik nesikalbėjo). Nieko apie jį nežinau. Galiu tik įsivaizduoti jo kartėlį, jo vidinius monologus ir jo sapnų šviesumą. Ir akimirkas, 27


kai nubusdavo, be vilties. Šešėliai ant sienų, už lango kitas mūras, už jo dar vienas pilkas namas. Paskui neogotikinės bažnyčios bokštas. Miesto teatro griuvėsiai, kurį subombardavo rusai arba amerikiečiai paskutiniais karo mėnesiais. Lydykla ir kasykla. Nedidelis tvenkinys, kuriame bandžiau žvejoti primityvia meškere iš nelanksčios bambukinės lazdos. Viename parke palmių oranžerija. Joje visada viešpatavo afrikietiška, drėgna tvankuma (ir joje buvo auksinių, veikiau rožinių, ne auksinių) žuvelių. Mano sena teta, žaidžianti sidabrinėmis monetomis, atvežtomis iš Lvovo. Pilnos lobių skardinės dėžutės. Ir vėl mūriniai namai. O juose, be atvykėlių, ir sileziečiai, ir vokiečiai („povokiški“ vokiečiai). Mažai apie juos žinojau, beveik jų nesutikdavau – jeigu neskaičiuosime Čolgos. Aš priklausiau didelei teatro trupei, kuri, atvežusi senių ir kūdikių bei gerokas rekvizitų ir dekoracijų atsargas, vieną dieną atsirado tame mieste ir pasistatė jame palapinių. Taip pat netoliese buvo aerodromas, kuriame mano laikais viešėjo keli seni dvisparniai lėktuvai, vadinami „kukurūznikais“, taip pat didelis pulkas baltų ir jaukių sklandytuvų (sunku buvo jų nemėgti, slydo ore visiškai be garso ir minkštai, niekam nedarydavo skriaudos). Be įprastinio geležinkelio, buvo ir siaurukas. Jo vingiuota trasa bėgo pietų link į vietovę vos už dvidešimt kelių kilometrų. Buvo važiuojama mažais vagonėliais, lėtai, taip lėtai, kad iš traukinio buvo galima iškišti ranką ir liesti pravažiuojamus medžius ir telefono stulpus, orą ir šakas. Išilgai bėgių buvo išdėstytos miniatiūrinės geležinkelio stotys, o vienos jų laukiamajame kregždės palubėje nulipdė lizdą ir reikėjo palikti atviras duris, kad kregždžiukams netektų badauti. Tam tikra to geležinkelio simbolinė priešingybė (lėtumas versus greitumas) buvo netoli miesto bėgusi autostrada, vienas Trečiojo reicho laimėjimų. Po karo daugelį metų automobilių 28


buvo taip mažai, kad autostrada dažniausiai būdavo apytuštė. Ją kirsdavo karvės ir ožkos, rudens rūke ja riedėjo sunkūs arkliais kinkyti vežimai. Kartais joje nebūdavo nieko, tiktai skruzdės keliavo iš šiaurės į pietus ir iš pietų į šiaurę. Kartais vieninteliai tos autostrados naudotojai buvo dviratininkai (o tarp jų, palinkęs virš vairo, ir šių eilučių autorius). Buvo ir šio to daugiau: nauja politinė santvarka. Šiandien ji jau puikiai aprašyta, demaskuota, jai skirtos ištisos bibliotekos, šimtai daktaro disertacijų. Viskas aišku, žinoma, kad turėjome reikalą su komunistine totalitarizmo atmaina, kuriai būdinga tas... ir anas... Bet tada dar nebuvo tų daktaro disertacijų nei bibliotekų, analizių nei mokslinių kolokviumų. Naujos santvarkos simptomai buvo šie: baimė, veidų blyškumas, rankų virpėjimas, kalbėjimas pašnibždomis, tylėjimas, apatija, sandarus langų uždarinėjimas, nepasitikėjimas kaimynais, stojimas į nekenčiamą partiją. Gegužės pirmą dieną Pergalės (tai yra pralaimėjimo) gatve eidavo demonstracija. Sportininkai, studentai ir darbininkai ritmingu žingsniu praeidavo pro Gegužės pirmosios tribūną. Sunkvežimiai veždavo didžiules marionetes, vaizduojančias klasinius priešus, ypač Trumaną. Trumanas rūkė gal pusės metro ilgio cigarą. Nekenčiau jo, jis buvo blogio įsikūnijimas. Iki šiandien, kai galvoju apie Trumaną (o galvoju retai), esu priverstas atskirti seną trumeniškų grėsmingų asociacijų sluoksnį nuo racionalios istorinės analizės. Dailios merginos laikydavo rankose raudonas skareles ir mojuodavo jomis, sveikindamos tribūnoje susirinkusius idiotus. Gegužės pirmąją vyresnioji karta, visos tos galantiškos ir netikroviškos damos bei kurti jų kavalieriai dingdavo iš miesto gatvių, slėpdavosi namuose, palikę sceną ir atlaisvinę ją kitam teatrui. Slėpdavosi namuose ir tikriausiai klausydavosi Londono, kuris pranešdavo žinias, geras arba blogas, bet visada teisingas. 29



Du miestai